infliacija

Turinys

Turinys 1
I. Įvadas 2
II. Infliacijos traktuotė įvairių ekonominių teorijų retrospektyvoje 3
III. Infliacijos rūšys 5
IV. Infliacijos matavimas 6
V. Infliacijos priežastys 8
Monetarinė infliacijos teorija 8
Bendrosios paklausos sukelta infliacija (paklausos infliacija) 9
Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 9
Infliacijos priežastis aiškinančių teorijų palyginimas. 11
VI. Infliacijos padariniai, poveikis ir kaštai 11
Infliacijos poveikis pajamų ir gėrybių paskirstymui 11
Paskirstymas tarp skirtingas pajamas gaunančiųjų 12
„Batų susidėvėjimo“ kaštai 12
Meniu kaštai. 12
Infliacija ir mokesčių sistema 12
Reali palūkanų norma (Real-Interest-Rate) 12
Gamyba ir ekonominis našumas 13
Infliacijos formos 13
Lėtai ir greitai progresuojančios infliacijos kaštai 14
Infliacija sugriauna informaciją 14
Ypatingieji atvejai 14
VI. Infliacijos mažinimo būdai 14
Paklausos mažinimas kaip infliacijos mažinimo priemonė 15
Infliacijos mažinimas pasitelkus kontrolės politika 15
Infliacijos mažinimas didinant pasiūlą 16
Išvados 16
Priedai: 18I. Įvadas
Infliacija yra vienas iš paagrindinių makroeokonominių rodiklių ir vienas dramatiškiausių reiškinių ekonominių teorijų istorijoje. Pasaulyje nėra valstybės, kuri nebūtų susidūrusi su šiuo ekonominiu reiškiniu. Nagrinėjant infliaciją, aiškinantis jos kilimo priežastis, pasireiškimo formas ir būdus galima tiksliau numatyti tam tikrus ekonominius įvykius ir vykdyti tikslesnę ekonominę politiką. Juk su kiekviena ekonomine problema gali būti susidorota tik detaliai išnagrinėjus priežastis, suvokus problemos šaknis.
Nors infliacija yra plačiai suvokiama kaip ekonominė problema, ekonomistai vis dar aiškinasi, kodėl ji sukelia tiek daug problemų, apimančių didelius piniginius ir laiko kaaštus, bei mažina kainų bei ekonominės, bendrąja prasme, efektyvumą. Sakoma, kad pats baisiausias mokestis yra infliacija. Ekonomikai susidurus su infliacija, kiekvienas patiria jos poveikį, todėl infliacija yra patraukli, bet neaiški daugelio diskusijų tema.
Darbe pateikta teorija atspindi patyrimą iki šių dienų, ta

ačiau nereikia atmesti tobulėjimo ir tolesnio vystimosi galimybės. Žinoma, iš anksto žinant veiksnius, neigiamai veikiančius ekonominę sistemą, įmanoma išvengti šių problemų pasireiškimo praktikoje. Deja, sunku numatyti ateityje galimų problemų pasireiškimą ir dar sunkiau iš anksto numatyti jų priežastis, ko pasekoje turės būti modifikuotos jau esančios teorijos arba rasti nauji paaiškinimai atsiadusioms problemoms ir jų sprendimo metodai. Tą rodo ir istorinė patirtis, nes yra gausu įvairių teorijų aiškinančiu infliaciją ir su ja susijusius reiškinius. Deja mūsų darbe, nėra pateikima visa su infliacija susijusi teorija, tik esminės ir visuotinai pripažintos mokslininkų idėjos. Jų visų nebuvo įmanoma pateikti dėl šių teorijų variacijų gausos.
Taigi, šio darbo tikslas – pateikti pagrindines infliaciją, jos priežastis, pasekmes ir mažinimo metodus aiškinančias teorijas bei idėjas, siekiant visapusiškai išnagrinėti infliaciją kaaip ekonominį reiškinį, savo darbe keliame uždavinius savo tyrimo objektą – infliaciją – išnagrinėti šiais aspektais:
• infliacija istoriniu aspektu ;
• infliacijos rūšys;
• infliacijos matavimo metodai;
• infliacijos priežastys;
• infliacijos poveikis;
• infliacijos kaštai;
• kovos su infliacija politika.II. Infliacijos traktuotė įvairių ekonominių teorijų retrospektyvoje
Infliacija yra tokia pat sena kaip ir rinkos ekonomika. Manoma, kad ji kaip ekonominis reiškinys pradėjo egzistuoti, kai tik mainai buvo pradėti vykdyti piniginių vienetų tarpininkavimo pagalba. Požiūris į infliaciją, kaip ir į daugelį kitų ekonominių reiškinių, įvairiais ekonomikos mokslo išsivystymo laikotarpiais nebuvo vienodas. Iki XXa. pradžios infliacija buvo laikoma absoliučiai de
estruktyviu ekonominiu rodikliu. Jau 1776 metais Adam Smith išleisto traktato “Tautų turtas” pirmoje dalyje teigiama, kad kainų svyravimai nepakeičia tikrosios kainos, nors nominali kaina ir krinta arba kyla, tačiau pripažįstama, kad infliacija dažnai turi nevienodą poveikį. Smith traktuoja infliaciją kaip procesą, kuris turi pakankamai destruktyvią įtaką, kad būtų nenaudingas ir netoleruojamas.
Karl Marx savo pinigų teorijoje, pateiktoje traktate “Kapitalas”, infliaciją aiškina kaip procesą, kuomet didelis pinigų vertės pokytis iššaukia didelį bendro kainų lygio pokytį. Kaina suprantama kaip prekės vertės išraiška per pasirinkto mainų tarpininko (pinigų, šiuo atveju – aukso) vertę. Nekreipiant dėmesio į trumpalaikius svyravimus, bendras kainų lygis keisis poveikyje ryšių tarp agrokultūros bei industrijos produktyvumo svyravimų ir aukso gavybos produktyvumo svyravimų. Net įvedus popierinius pinigus, jų perdėta emisija neatsiduria vakuume, ji atsiduria tam tikrame verslo cikle, tam tikroje istorinėje kapitalizmo fazėje. Tai turi būti derinama su pakilimais ir kritimais: pelno normos, darbo našumo, produktyvumo, – ir su rinkos sąlygomis (perprodukcija ar produkcijos trūkumu). Tik ryšyje su šiais svyravimais popierinių pinigų efektas gali būti traktuojamas kaip “infliacija” ar “defliacija”. Deja, Centrinis bankas ar kuri kita institucija, kontroliuojanti ir išleidžianti pinigų emisijas, neturi riekiamų galių kontroliuoti infliaciją, kadangi kainų lygio pokyčiai dažniausiai būna skirtingo laipsnio skirtingoms prekių grupėms.
160 metų nuo Adam Smith “Tautų turto” išleidimo in
nfliacija buvo traktuojama kaip išskirtinai neigiamas ekonominis reiškinys. Tačiau 1936 metais John Maynard Keynes išleido savo knygą, pavadinimu “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”, kurioje išdėstė savo teigiamą požiūrį į infliaciją, paneigdamas iki tol vyravusią tezę. Perteklinės santaupos ir neadekvačiai maža vartojimo norma, anot Keynes, yra ne kas kita kaip ekonominė nuodėmė, kadangi tokiu atveju pinigų cirkuliacija sustabdoma ir tai gali iššaukti ekonominį nuosmukį ar net krizę. Infliacijos teigiamas ekonominis poveikis aiškinamas taupymo neefektyvumu, kadangi laikui bėgant pinigai netenka savo pradinės vertės. Tokiu atveju, esant aukštai infliacijai, naudingiausia ne taupyti, o didinti vartojimo normą bei investicijas. O didelis vartojimas ir didelės investicijos skatina ekonomikos augimą. Todėl John Maynard Keynes mano, kad politika, skatinanti kainų lygio lankstumą, teigiamai veikia ekonomikos vystymąsi, ir atvirkščiai, politika, stabdanti kainų lankstumą, stabdo ir ekonomikos vystymąsi, todėl tai jo ekonominės minties eigoje griežtai smerkiama.
Ekonominės minties eigą tęsiantys neokeinsistai išskyrė tris pagrindinius infliacijos tipus, kuriuos Robert J. Gordon pavadino “trikampio modeliu”:
• Bendrosios paklausos iššaukta infliacija – infliacija, nulemta aukštos paklausos ir žemo nedarbo lygio, taip pat žinoma kaip ”Phillips kreivės” infliacija.
• Kainų iššaukta infliacija – šiuolaikiškai vadinama pasiūlos šoko infliacija, nulemta tokių pokyčių kaip staigus naftos kainos šuolis.
• Struktūrinė infliacija – siejama su racionaliais lūkesčiais, kainų ir darbo užmokesčio santykiu. Tai tarsi užburtas ratas –
darbuotojai nori atlyginimų kilimo, atsižvelgiant į kainų kilimus, tuo tarpu darbdaviai, keldami darbo užmokestį kelia ir savo produkcijos kainą.
1958 metais A. W. H. Phillips išleido savo studiją, kurioje pateikė svarų pagrindą tolesniam makroekonomikos mokslo vystymuisi. Phillips pastebėjo, kad tarp darbo užmokesčio infliacijos ir nedarbo lyg.io yra atvirkščiai proporcingas ryšys. Savo analizėje jis aiškina, kad kuomet nedarbo lygis yra žemas, o darbo rinkos paklausa didelė, darbdaviai siūlo aukštesnius atlyginimus, siekdami pritraukti nepakankamą darbo jėgą. Esant aukštesniam nedarbo lygiui yra vyrauja mažesnė motyvacija kelti atlyginimus arba jos iš vis nelieka, jei nedarbo lygis ypač didelis. Grafinis minėto ryšio vaizdavimas įgavo Phillips kreivės pavadinimą. Ši kreivė vaizduoja vidutinį ryšio tarp nedarbo lygio ir darbo užmokesčio kitimą įvairiais ekonominio ciklo etapais. Kiekvienas grafiko taškas rodo darbo užmokesčio infliacijos lygį, kuris atitinka tam tikru momentu egzistuojantį nedarbo lygį. Svarbu tai, kad šis ryšys kinta skirtingais ekonomikos ciklo etapais. Kuomet ekonomika yra kilimo etape, organizacijos sparčiau kelia darbo užmokestį nei įprastai mažėjant nedarbo lygiui; kuomet ekonomika patiria nuosmukį, atlyginimai yra keliami vangiau nei įprastai atitinkamai mažėjant nedarbo lygiui.
Ypatingai aukšta infliacija vadinama hiperinfliacija. Tai įvardino ir hiperinfliacijos teoriją 1956 metais sukūrė Ph.Cagan. Jis ją apibrėžė kaip labai spartų prekių ir paslaugų kainų lygio didėjimą. Ph. Cagan teigė, kad hiperinfliacija yra tada, kai infliacijos lygis per mėnesį pasiekia 50% arba 12, 875% per metus. Hiperinfliacijos teorija teigia, kad infliaciją apsprendžia pinigų rinka, o jos kitimo tempą diktuoja pinigų kiekio didėjimas ir infliacijos prognozės, kurios yra vieninteliai infliacijos didėjimo greičio sprendžiamieji faktoriai, raida. Infliacijos prognozės yra sudaromos adaptyviai. Daroma prielaida, kad kiti realūs ir įtakos infliacijai turintys kintamieji, konkrečiai – gamybos apimtys, kurios įtakoja pinigų pasiūlą, nekinta. Infliacija yra įtakojama tiktai monetarinės pusiausvyros, prekių ir darbo rinka jokios įtakos neturi. Taigi, ekonomika yra uždara. Šis modelis numato, kad tuo atveju, kai pinigų kiekis didėja ir nusistovi naujame lygyje, infliacijos lygis staigiai kyla ir pralenkia pinigų kiekio padidėjimą, tačiau palaipsniui ima kristi, kol susilygina su pinigų kiekio padidėjimo lygiu. Šiame prisitaikymo procese, esami pinigų balansai atitinkamai krenta. Numatoma infliacija palaipsniui kyla, nes prognozės numato kilimą tol, kol atotrūkis tarp esamos infliacijos ir dominuojančių prognozių išnyksta. Šiame infliacijos modelyje, nominalių pinigų kiekio augimo lygio padidėjimas iš karto sąlygoja kainų lygio ir infliacijos kilimą. Prie pinigų kiekio augimo prisitaikoma staiga, nėra užsitęsusios dinamikos. Numatytas ateities pinigų augimas, vis tiek veda prie esamų kainų lygio šuolio, bet dabar infliacija kyla palaipsniui, kol didėja pinigų kiekis.
Cagan modelio formuluotės teoriškai yra gana patrauklios, tačiau šiuolaikiniai ekonomistai mano, kad šis modelis neatspindi realių faktų, todėl Cagan modelis vertinamas labiau kaip teorija, tradicinis požiūris, kurį pritaikyti realiame ekonominiame gyvenime praktiškai neįmanoma.III. Infliacijos rūšys
Infliacija – tai bendrosios vertės arba perkamosios pinigų galios mažėjimas. Tai bendro kainų lygio kilimo ekvivalentas. Bendras kainų kilimas šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas. Infliacija griauna tiek makroekonomiką, tiek mikroekonomiką, skurdina žmones ir tuo sparčiau, kuo didesni infliacijos tempai. Dažnai žodis “infliacija” naudojamas norint išreikšti pinigų pasiūlos padidėjimą, kuris kartais matomas kaip kainų lygio kilimo priežastis. Nulinė infliacija arba labai žema infliacija vadinama kainų stabilumu. Infliacija yra kontrastinga refliacijai, kuri taip pat yra bendras kainų kilimas, tačiau defliacinėje stadijoje, kuomet bendras kainų lygis yra mažėjantis. Kitas giminingas terminas yra disinfliacija, kuris yra infliacijos laipsnio mažinimas tiek, kad nebūtų sukelta defliacija.
Defliacija – tai priešprieša infliacijai – bendro kainų lygio mažėjimas arba perkamosios pinigų galios didėjimas. Teoriškai, bendras kainų lygis apima tiek prekių ir paslaugų kainas, tiek darbo užmokesčio dydį, todėl, nors vartotojai gali nusipirkti daugiau už tą pačią pinigų sumą, jie gauna ir mažesnės pajamas iš darbo užmokesčio. Vartotojai ir gamintojai, turintys įsiskolinimų, defliacijos atveju finansiškai nukenčia, nes jų pajamos mažėja, o įnašai už paskolą išlieka pastovūs.
Hiperinfliacija – tai nevaldoma infliacija, situacija, kuomet kainos kyla labai sparčiai, o valiuta taip pat greitai netenka savo vertės. Nei vienas hiperinfliaciją apibūdinantis apibrėžimas nėra universaliai priimtinas. Paprasčiausias apibrėžimas reikalauja mėnesinės 50% ar didesnės infliacijos. Daugumos ekonomistų naudojamas apibrėžimas skamba taip: hiperinfliacija – tai infliacijos ciklas, be jokios tendencijos link pusiausvyros. Užburtas ratas atsiranda kuomet kiekvieno ciklo pasikartojimo pasėkoje infliacija vis didėja ir didėja. Nors apie gilias hiperinfliacijos priežastis yra aktyviai diskutuojama, ji pastebima tik tuomet, kuomet nesulaikomai didėja pinigų pasiūla arba drastiškai mažinama pinigų vertė – vykdoma valiutos devalvacija. Atvirkščiai nei infliacija, kuri kai kurių ekonomistų manymu yra gana priimtinas politinis pasirinkimas, hiperinfliacija visada priimama kaip apskritai neigiamas procesas, kuris itin drastiškai sumažina perkamąją galią, iššaukia ekstremalų vartojimą ir atsargų kaupimą, taip iškreipiant ekonomiką. Hiperinfliacija visada pasitinkama imantis drastiškų priemonių, tokių kaip valstybės išlaidų mažinimas ar valiutos vertės keitimas.
Stagfliacija – infliacijos procesas, kuomet vienu metu vyrauja aukšta infliacija, aukštas nedarbo lygis bei žemos pajamos (pajamų stagnacija). Tokios situacijos išdavoje – ekonominė recesija. Stagfliacija atsiranda bendrosios valstybės pasiūlos kreivės neigiamo šoko poveikyje. Vienu metu kylančios infliacijos ir didėjančio nedarbo lygio pasekmes ypač sunku neutralizuoti. Šią funkciją atlieka centrinis bankas, kuris turi pasirinkti vieną iš dviejų galimų sprendimų, kurių kiekvienas taip pat turi savo neigiamą poveikį. Pirma, galima vykdyti pinigų išlaisvinimo politiką didinant pinigų pasiūlą (mažinant palūkanų normą) taip stimuliuojant ekonomiką ir kartu iššaukiant tolesnį infliacijos tempų didėjimo problemos vystymąsi. Antra, galima mažinti pinigų pasiūlą (didinant palūkanų normas) siekiant suvaldyti infliaciją, tačiau šiuo atveju paūmėja didėjančio nedarbo lygio problema. Remiantis Phillips kreive, galima teigti, kad stagfliacija apskritai neįmanoma praktikoje, nes aukštas nedarbo lygis mažina prekių ir paslaugų paklausą, o tai sukelia kainų mažėjimą. Tačiau realybėje ryšys tarp infliacijos ir nedarbo lygio nėra konstanta, ir netgi ryšys ne visada yra atvirkščiai proporcingas, tai rodo realiai valstybių ekonomikoje iškylanti stagfliacija. Kiekybinės teorijos, tokios kaip monetarizmas, atvirkščiai, teigia, kad infliacija kyla daugiau iš pinigų pasiūlos nei iš paklausos prielaidų. Infliacija gali pasireikšti kartu. su dideliu nedarbo lygiu, jei vyriausybė padidina pinigų pasiūlą kainų kilimo periodu.IV. Infliacijos matavimas
Infliacijos matavimas yra didelė problema vyriausybės statistikams. Tam reikia suformuoti vadinamąjį “vartojamų prekių krepšelį”, kurį sudaro tam tikras prekių ir paslaugų, kurio kaina geriausiai atspindi tuometinės ekonomikos tendencijas, kiekis. Šio “vartojimo prekių krepšelio” bendra kaina yra kartas nuo karto lyginama su bazinio laikotarpio kaina. To rezultate gaunamas kainų indeksas, kuris parodo sudaryto krepšelio šiandieninę kaina, išreikštą procentais nuo identiško ”vartojimo prekių krepšelio” kainos baziniais metais. Be to, apskaičiuodami kainų indeksus, ekonomistai įvertina individualias kainas pagal kiekvienos prekės ar paslaugos ekonominę svarbą. Gautas kainų indeksas naudojamas apskaičiuoti esamą infliacijos lygį, kuris parodo bendro kainų lygio pokytį per tam tikrą laikotarpį ir yra apskaičiuojamas taip:

Infliacijos lygis(t metais) = [(kainų lygis t metas – kainų lygis (t-1) metais)/kainų lygis (t-1) metais]*100%

Formulėje dominuojantis kainų lygis matuojamas jau minėtais įvairiais kainų indeksais, kurie yra ne kas kita kaip vartotojų arba gamintojų kainų vidurkių pokyčiai. Šiuolaikinėse įvairių šalių ekonomikose skaičiuojama nemažas skaičius skirtingų kainų indeksų.

Šiame darbe aptarsime svarbiausius ir dažniausiai naudojamus kainų indeksus: vartotojų kainų indeksą (CPI – consumer price index), gamintojų kainų indeksą (PPI – producer price index), BVP defliatorių (GDP deflator), eksportuojamų ir importuojamų prekių indeksą ir agrokultūrinį (žemės ūkio produkcijos) kainų indeksą (PIAP – purchasing price indeces of agricultural production) bei statybos kainų indeksą (BPI – building price index).
Vartotojų kainų indeksas (CPI) – plačiausiai ir dažniausiai naudojamas kainų indeksas infliacijos lygiui matuoti. Vartotojų kainų indeksas matuoja vidutinį vartotojų nupirktų prekių ir paslaugų krepšelio, į kurį įeina maistas, drabužiai, būsto išlaikymas, kuras, kelionės, medicininės prekės, mokymosi išlaidos ir kitos prekės ir paslaugos, reikalingos kiekvienos dienos poreikiams tenkinti, kainų lygį. Vartotojų kainų indekso skaičiavimo formulė:

CPI = (CYP / BYP) *100%

CYP – “vartojimo krepšelio” kaina esamais metais
BYP – “vartojimo krepšelio” kaina baziniais metais

Vartotojų kainų indeksas naudojamas ne tik infliacijai matuoti, bet ir kaip vyriausybės vykdomos ekonominės politikos efektyvumo indikatorius. Jis suteikia informaciją apie kainų lygio pokyčius nacionalinėje ekonomikoje vyriausybei, verslo subjektams, darbo rinkai bei privatiems asmenims ir yra naudojamas orientyru ekonominės, fiskalinės bei monetarinės politikos sprendimams priimti. Taip pat, šis indeksas dažnai naudojamas reguliuojant vartotojų pajamų mokestį arba nustatant minimalų pragyvenimo lygį bei minimalų darbo užmokestį.
Gamintojų kainų indeksai (PPI) (kitaip vadinamas didmeninės prekybos kainų indeksu) matuoja kainas, kurias gamintojai gauna už savo gaminamus produktus (ne būtinai galutinius vartojimo produktus ar paslaugas) visose produkcijos gamybos proceso stadijose. Indeksai skaičiuojami atskirai kiekvienoje produkcijos gamybos stadijoje. Trys pagrindinės kategorijos yra: baigtinė produkcija, tarpinė produkcija ir neapdirbtos žaliavos. Be to, šios kategorijos dar turi savo subkategorijas. Į gamintojų kainų indeksų šeimą, kurią sudaro apie 10 000 skirtingų indeksų, taip pat į eina tokie indeksai, kurie fiksuoja atskirų industrijos šakų šalyje produkcijos kainų pokyčius ar tokie indeksai, kurie skaičiuojami tūkstančiams specifinių produktų ir pan.
Šie indeksai nematuoja produkcijos gamybos kaštų, jie atsižvelgia tik į produkcijos pardavimo kainas. Pagrindinis gamintojų kainų indeksų privalumas yra tas, kad jie fiksuoja kainų augimą dar ankstyvame produkcijos gamybos procese. Kartais šių indeksų pokyčiai atspindi ateities vartotojų kainų indekso pokyčius.
BVP defliatorius – kainų indeksas, išreiškiantis santykį tarp nominalaus BVP (bendro vidaus produkto) ir realaus BVP. Šis santykis, išreikštas formule, atrodo t.aip:

BVP defliatorius =(nominalus BVP/realus BVP)*100%

Nominalus BVP – bendras vidaus produktas, apskaičiuotas faktinėmis kainomis.
Realus BVP – bendras vidaus produktas, apskaičiuotas bazinių metų kainomis.

BVP defliatorius naudojamas kaip vidutinio kainų lygio indikatorius. Dažnai svarstoma, kad BVP defliatorius yra geresnis infliacijos matas nei vartotojų kainų indeksas. Šie du kainų indeksai yra skaičiuojami skirtingiems “vartojamų prekių krepšeliams”, vartotojų kainų indeksai skaičiuoja tipinės miesto šeimos krepšelį, BVP defliatorius, atvirkščiai, įtraukia visas BVP dalis: visas pagamintas galutines prekes ir paslaugas. Be to, BVP defliatorius įtraukia lėktuvų ir panašių prekių, kurias įsigyja verslo subjektai, kainas. Todėl šių indeksų rodomas infliacijos lygis dažnai nesutampa.
Eksporto ir importo kainų indeksas – indeksas, naudojamas matuojant bendrą importuojamų ir eksportuojamų kainų lygio pokytį. Šiam indeksui apskaičiuoti reikalingi duomenys gaunami iš muitinių departamento. Prekės yra grupuojamos į kategorijas, atsižvelgiant į standartinę tarptautinės prekybos klasifikacijos kodavimo sistemą. Prekės kiekvienoje kategorijoje yra klasifikuojamos pagal 10 – balę sistema. Vieno importuotos ar eksportuotos produkcijos vieneto kaina yra apskaičiuojama dalinant bendrą vertę iš prekių kiekio.
Agrokultūrinis (žemės ūkio produkcijos) kainų indeksas – žemės ūkio produkcijos kainų kitimo rodiklis, skaičiuojamas kiekvieną mėnesį, įtraukiant žemės ūkio produkcijos gamintojų gaunamas pajamas už produkciją vidaus rinkoje, išskyrus asmeninėms reikmėms skirtą produkciją. Šis indeksas yra skaičiuojamas atskiroms žemės ūkio produktų grupėms ir atskiriems produktams, tokiems kaip vaisiai, daržovės, uogos ir pan. Vidutinės produktų kainos yra skaičiuojamos kaip aritmetinis individualių gamintojų prekių vidurkis. Individualių produktų kainų indeksai yra skaičiuojami lyginant vidutinę produkcijos kainą su individualaus produkto kainą duotą mėnesį. Žemės ūkio produkcijos kainų indekso pokytis parodo kiek procentų pakito vidutinė žemės ūkio produkcijos kaina tam tikrą mėnesį lyginant su tuo pačiu mėnesiu praeitais metais.
Statybos kainų indeksas (BPI) iliustruoja kainų lygio kitimą naujai pastytų pastatų rinkoje. Šis indeksas yra paremtas statybos kaštų statistikos duomenimis. Siekiant užtikrinti lyginamumą, duomenys yra grupuojami kokybės atžvilgiu bei regioninio pasiskirtymo atžvilgiu.V. Infliacijos priežastys
Infliacijos atsiradimą lemia įvairios priežastys, todėl ekonominėje literatūroje galima rasti įvairių teorijų, aiškinančių šį ekonominį reiškinį. Teorijų įvairovę lėmė tai, jog nuo pat infliacijos, kaip tam tikro ekonominio reiškinio, atsiradimo pradžios, jos kilimo priežastims paaiškinti anksčiau naudotos teorijos nepasiteisindavo, todėl tekdavo jau esamas modifikuoti arba remiantis atliktais stebėjimais pateikti naujas infliacijos priežastis aiškinančias teorijas. Infliacijos priežasčių teorijos aiškinamos remiantis vienokia ar kitokia jų klasifikacija: ilgojo arba trumpojo laikotarpio infliacijos priežasčių teorijos; atviros arba uždaros ekonomikos modelio infliacijos priežastis aiškinančios teorijos; teorijos aiškinančios infliacijos priežastis, esant tobulos ar netobulos konkurencijos rinkai; tobulos ir netobulos informacijos infliacijos priežasčių teorijos. Šiame darbe infliacijos atsiradimo priežastys aiškinamos remiantis skirtingų ekonominių mokyklų pateikiamomis teorijomis, iš kurių darbe pateikiamos pagrindinės – monetaristinė (klasikinė) ir keinsistinė teorijos.Monetarinė infliacijos teorija
Ši teorija teigia, jog kainų lygis tiesiogiai proporcingas rinkoje esančiam pinigų kiekiui. Infliacija prasideda tada, kai pinigų kiekio pasiūlos augimas viršija gamybos apimčių augimą. Teorijos pradininkas M.Fridmenas.
Monetarinė infliacijos teorija aiškinama naudojantis kiekybinės pinigų teorijos lygtimi: , kur M – pinigų pasiūla, V – pinigų cirkuliacijos greitis, P – kainų lygis, T – sandėrių skaičius arba gamybos apimtys. Monetarizmo teorija teigia, jog ilguoju laikotarpiu pinigų cirkuliacijos greitis nekinta. Ypač tai pastebėtina ilguoju laikotarpiu. Gamybos apimtys taip pat nekinta, nes jos nepriklauso nuo pinigų kiekio rinkoje. Taigi, pinigų kiekio pokyčiai įtakoja kainų lygio pasikeitimus.
Pagal G.L. Fonseca pateikiamą šios teorijos aiškinimą teigiama, jog didėjantis pinigų kiekis didina mokią paklausą, todėl auga bendroji paklausa, sąlygojanti kainų augimą, nekintant gamybos apimtims. Susidarius situacijai, kai , t.y. pinigų pasiūla didesnė nei jų paklausa, norima atsikratyti turimo pinigų pertekliaus perkant pagamintą produkciją. Kadangi turimos pagamintos produkcijos kiekis fiksuotas ir patenkinti padidėjusiems poreikiams jos neužtenka, pradeda kilti produkcijos kainos. Taip vėl pasiekiama pusiausvyra kiekybinės pinigų teorijos lygtyje.
Pagal R.A. Stanford, N. Roubini infliacijos tempas apskaičiuojamas remiantis šia formule: , kur p – procentinis kainų lygio pokytis , m – procentinis pinigų kiekio pokytis , v – procentinis pinigų apyvartos greičio pokytis , y – procentinis gamybos apimčių pokytis . Jeigu pinigų apyvartos greitis yra konstanta, tai ir . Kai , t. y. pinigų pasiūlos prieaugio pokytis didesnis už produkcijos prieaugio pokytį, prasideda infliacija.
F. S. Mishkin monetarinę infliacijos teoriją aiškina remdamasis bendrosios pasiūlos ir paklausos modeliu. Padidėjęs pinigų kiekis didina nominalias pajamas, kartu didindamas bendrąją paklausą. Šis padidėjimas iššaukia kainų augimą ir gamybos apimčių padidėjimą virš natūralaus lygio, tačiau šis didėjimas negali tęstis neribotą laiką, nes riboti turimi gamybos ištekliai. Šis ribotumas lems gamybos išteklių kainų didėjimą ir bendrosios pasiūlos augimą tol, kol bus vėl pasiektas natūralus gamybos apimčių lygis, būdingas ilgajam laikotarpiui, tačiau esant aukštesniam kainų lygiui. Tolesnis pinigų kiekio pasiūlos didinimas, didinds bendrąją paklausą bei pasiūlą ir kels kainų lygį nekintant natūralioms gamybos apimtims. Taigi, infliacija neįmanoma be pinigų kiekio pasiūlos augimo.
Reiktų pastebėti, jog šioje infliacijos atsiradimo priežasčių aiškinimo teorijoje trumpuoju laikotarpiu svarbu vaidmenį vaidina pinigų cirkuliacijos greitis. Jam kintant pinigų kiekio pasiūlos poveikis gali sustiprėti arba susilpnėti.Bendrosios paklausos sukelta infliacija (paklausos infliacija)
Teorijos autorius – Dž. M. Keinsas. Pagal G. Nausėdą bei P. Hardwick, B. Khan, J. Langmead knygą ši teorija teigia, jog infliaciją sukelia bendrosios paklausos padidėjimas, ekonomikai jau veikiant visu pajėgumu, t.y. visiškam gamybos pajėgumų ir turimų gamybos veiksnių panaudojimui. Esant tokiai situacijai, gamintojai didina pateikiamos produkcijos kainas, siekdami kompensuoti gamybos išteklių trūkumą, šitaip patenkindami padidėjusią bendrąją paklausą. Taigi, padidėjusi bendroji paklausa sąlygoja kainų lygio augimą. Bendrosios paklausos padidėjimą gali sukelti bet kuri jos sudedamoji dalis, tačiau savo teorijoje Dž. M. Keinsas išskyrė investavimo intensyvumo sukeltą visuminės paklausos augimą. Jis teigė, jog investicijų augimas lemia pinigų kiekio padidėjimą rinkoje, o tai sąlygoja palūkanų normos mažėjimą ir taip investicijos skatinamos dar labiau.
Kaip minėta anksčiau, bendrosios paklausos augimą, gali sukelti bet kuri jos sudedamoji dalis, tačiau F.S. Mishkin savo darbe teigia, jog, be pinigų kiekio pasiūlos didinimo, tokios bendrosios paklausos sudedamosios dalys, kaip valstybės išlaidos ir mokesčiai, kurių pagalba valstybė vykdo fisklinę politiką, negali sukelti ilgalaikės infliacijos valstybei vykdant ekspansyvią fiskalinę politiką.
Paklausos infliacijos veikimo mechanizmas pagal F.S. Mishkin pateikiamą aiškinimą pavaizduotas 1 grafike(žr. Priedus). Y ašyje bus atidedamas kainų lygis (P), o x ašyje – gamybos apimtys (Y). Grafiko nagrinėjimą pradėsime nuo pradines padėties, taško E0. Šis taškas atspindi susidariusią ilgalaikę pusiausvyrą ekonomikoje, kai ilgojo laikotarpio (LR) bendrosios pasiūlos (AS) kreivė kertasi su trumpo laikotarpio (SR) bendrosios pasiūlos (AS) kreive bei bendrosios paklausos (AD) kreive. Būtina, pažymėti, jog ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė atspindi gamybos apimčių pastovumą ilguoju laikotarpiu. Gamybos apimtys ilguoju laikotarpiu žymimos . Taigi, bendroji pasiūla atitinka bendrąją paklausą. Tarkime, kad bendroji paklausa padidėja ir kreivė pasislenka į padėtį AD`. Šis padidėjimas sukelia kainų lygio augimą. Padidėjusios kainos iššaukia gamybos veiksnių kainų padidėjimą, kuris sumažina gamybos veiksnių paklausą, nes padidėjusios gamybos veiksnių kainos didina gaminamos produkcijos kaštus. Tai reiškia gamybos apimčių sumažėjimą, sąlygojantį trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivės poslinkį į kairę į padėtį AS`. Anksčiau ar vėliau ekonomika vis tiek grįžta į pusiausvyros būseną. Abejoms kreivėms pakeitus padėtis, susidaro naujas ilgalaikės pusiausvyros taškas E0`, atspindintis aukštesnį kainų lygį ir nepakitusias gamybos apimtis. Bendrajai paklausai toliau didėjant ir jau esamai AD` kreivei slenkantis į naują padėtį AD“, kainų lygis toliau didėja, sąlygodamas infliacijos tempų augimą.Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija
Teorijos šalininkai – keinsistai. G. Nausėda, G.Reisman bei P. Hardwick, B. Khan, J. Langmead aiškina, kad pagal šią teoriją, infliaciją sukelia įmonių gamybos kaštų augimas. Teorija teigia, jog gamybos veiksnių pardavėjai didina gamybos veiksnių kainas nepriklausomai nuo rinkos situacijos ir turi valdžią rinkoje. Didėjant įmonių gamybos kaštams, įmonės priverstos didinti kainas. Gamybos kaštų didėjimą gali sukelti darbo jėgos, žaliavų, medžiagų, įrengimų nusidėvėjimo sąnaudų didėjimas, nepalankios gamtos sąlygos ar stichinės nelaimės. Taigi, padidėję kaštai mažina gaminamos produkcijos apimtis ir taip sumažėja bendroji pasiūla. Norint sugražinti ankstesnį gamybos apimčių lygį reikia didinti bendrąją paklausą. Padidėjusi bendroji paklausa gražina gamybos apimtis į ankstesnį lygį, tačiau kainų lygis būna aukštesnis nei pradinėje situacijoje. Didėjant gamybos kaštams infliacijos tempai auga siekiant išlaikyti pastovias gamybos apimtis. F. S. Mishkin teigia, kad bendrosios pasiūlos infliacijos trukmę apsprendžia pinigų pasiūlos kiekis. Jei jis didėja, auga infliacijos tempai.
Iš visų gamybos kaštų didėjimą sukeliančių veiksnių, dažniausiai pasireiškia darbo užmokesčio augimas, t.y. įmonėse didėja darbo jėgos sąnaudos. Darbo užmokesčio pasikeitimas, ypač jei šis padidėja daugiau nei darbo našumas, didina gamybos kaštus. Įmonininkai norėdami kompensuoti didėjančius kaštus, didina gaminamos produkcijos kainas, kad būtų garantuotas ankstesnis įmonių pelnas. Toks kainų lygio augimas iššaukia darbininkų ir profesinių sąjungų reikalavimus vėl didinti atlyginimus tam, jog darbo užmokestis atitiktų ankstesnę perkamąją galią. Įmonininkams vėl tenka kelti atlyginimus, o jų padidėjimą kompensuoti gaminamos produkcijos kainos didinimu. Susidaro reiškinys, vadinamas „darbo užmokesčio – kainų spirale“. P. Hardwick, B. Khan, J. Langmead savo darbe teigia, jog ši teorija paremta prielaida, kad darbo rinkoje vyrauja netobula konkurencija, o joje svarbu vaidmenį vaidina profesinės sąjungos. Taip pat tenka pastebėti, jog reikalavimai didinti atlyginimus gali būti patenkinti, kai ekonomikoje vyrauja beveik visiškas užimtumas arba visiškas užimtumas, nes tuo metu darbdaviai tarpusavyje konkuruoja dėl darbo jėgos.
Kiti gamybos kaštų didėjimą sukeliantys veiksniai:
• pelno „spaudimas“. Tokia situacija susidaro, kai keldami kainas įmonininkai siekia didesnio pelno. Šis veiksnys glaudžiai susijęs su darbo užmokesčio augimu;
• palūkanų normos spaudimas“. Šis veiksnys ypač veikia tas įmones, kurių didžiąją kapitalo dalį sudaro skolintas kapitalas. Palūkanų normos augimas didina jų gamybos kaštus;
• mokesčių ir muitų „spaudimas“. Įmonių kaštai taip pat didėja augant muitams ir mokesčiams, kuriais įmonės apmokestintos;
• importuota bendrosios pasiūlos infliacija. Tokia situacija susidaro, kai kyla importuojamų prekių kainos. Dėl šios priežasties kilusi infliacija yra tuo didesnė, kuo didesnis importuojamų prekių lyginamasis svoris šalies nacionaliniame produkte.

Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija grafiškai paaiškinta 2 grafike (žr. Priedus), pagal F.S. Mishkin. Y ašyje atidedamas kainų lygis (P), o x aš.yje – gamybos apimtys (Y). Turime E0 tašką, kuris atspindi ekonomikoje susidariusią ilgalaikę pusiausvyrą, t. y. ilgojo laikotarpio (LR) bendrosios pasiūlos (AS), trumpojo laikotarpio (SR) bendrosios pasiūlos (AS) ir bendrosios paklausos (AD) kreivės kertasi viename taške. Padidėjus gamybos kaštams, bendrosios pasiūlos (AS) kreivė atsiranda AS` padėtyje. Bendrosios paklausos kreivei nekeičiant padėties, pusiausvyra nusistovi A taške, kuriame mažesnės gamybos apimtys Y0 ir aukštesnis kainų lygis. Norint gražinti ankstesnes gamybos apimtis reikia didinti bendrąją paklausą. Šis didėjimas reiškia AD kreivės poslinkį į padėtį AD`. Susidaro nauja ilgalaikė pusiausvyra taške E0`, kai esant pradinėms gamybos apimtims, kainų lygis yra aukštesnis nei pradinėje situacijoje. Jei gamybos sąnaudos padidėja dar kartą, tai bendrosios pasiūlos kreivė v.ėl kyla aukštyn į padėtį AS“. Taške B, kur kertasi AS“ ir AD` kreives, susidaro tokia pati situacija, susijusi su vėl sumažėjusiomis gamybos apimtimis ir aukštesniu nei prieš tai buvęs kainų lygiu. Pradinių gamybos apimčių grįžimas galimas tuo atveju, jei bendrosios paklausos kreivė pakils į padėtį AD“. Jei bendroji pasiūla ir toliau didėja, ji sąlygoja didesnius infliacijos tempus.
G.Nausėda teigia, jog ši teorija gali paaiškinti stagfliacijos reiškinį trumpuoju laikotarpiu, kai kainų lygis auga nedidėjant mokiai paklausai. Kainų lygio augimą sukelia gamybos kaštų augimas ir įmonininkų siekis išsaugoti buvusius pelnus.28Infliacijos priežastis aiškinančių teorijų palyginimas.
Palyginus šias teorijas, matome, jog jose vienaip ar kitaip tam tikrą vaidmenį atlieka pinigų kiekio pasiūla.
Monetarinėje infliacijos teorijoje pinigų kiekio pasiūlos augimas yra tiesioginė infliacijos priežastis, kuri lemia bendrosios paklausos ir kainų lygio augimą. Paklausos infliacijos teorijoje teigiama, jog pinigų kiekis prisitaiko prie didėjančių kainų ir padidėjusios bendrosios paklausos, kurios augimą gali skatinti bet kuri jos sudedamoji dalis. Bendrosios pasiūlos infliacijos teorijoje pinigų kiekio pasiūlos didinimas gražina ankstesnes gamybos apimtis sukeldamas bendrosios paklausos augimą, kaip atsaką į bendrosios pasiūlos sumažėjimą, sukeltą gamybos kaštų augimo.
Palyginus paklausos infliacijos teoriją ir bendrosios pasiūlos infliacijos teoriją matome, jog pastarojoje infliacijos atsiradimo priežastys aiškinamos bendrosios pasiūlos mažėjimu, o paklausos infliacijos teorijoje tai aiškinama bendrosios paklausos augimu. F.S. Mishkin teigia, jog praktikoje atskirti kuri iš šių dviejų infliacijos priežastis aiškinančių teorijų pasireiškė yra gan sunku, nebent galima nustatyti gamybos apimčių lygį. Jei gamybos apimčių lygis aukštesnis nei natūralus, tai infliaciją sukelia bendrosios paklausos augimas, o jei jis žemesnis nei natūralus, tai kainų lygio augimą sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas.VI. Infliacijos padariniai, poveikis ir kaštai
Nustatyti infliacijos kaštus yra labai sunki užduotis. Infliacijos metu visos kainos ir darbo užmokestis kinta ne tuo pačiu metu, t.y. įvyksta pakitimų susijusiose kainose. Kaip rezultatas susijusių kainų išsiskyrimo, neginčijamos dvi pasekmės yra:
• Pajamų ir gėrybių paskirstymas tarp klasių;
• „Batų susidėvėjimo“ kaštai;
• Meniu kaštai;
• Mokestiniai įsipareigojimai;
• Visuomeninis sąmyšis ir nepatogumai;
• Arbitražinis pajamų ir gėrybių perskirstymas;
• Susijusių kainų ir skirtingų gėrybių gamybos apimties arba kartais gamybos ir ekonominio užimtumo išsikreipimas.Infliacijos poveikis pajamų ir gėrybių paskirstymui
Esminis infliacijos poveikis paskirstymui išplaukia iš lėšų ir įsiskolinimų skirtumo. Vidutinis žmogus infliacijos pasėkoj nei, išlošia nei nukenčia. Tačiau beveik nė vienas žmogus yra vidutinis.
Skolininkai kylant infliacijos lygiu išlošia. Kai žmonės yra skolingi pinigų, tai jiems kainų pakilimas duoda naudą. Toks mąstymas gali paskatinti žmones daug skolintis ar pirkti namus, ūkinės arba komercinės paskirties žemę. Tada, kuomet infliacija sulėtėja ar pakyla ekonomikos lygis, dėl nekilnojamo turto mokesčių daugelis žmonių bankrutuoja.
Tie, kurie yra paskolinę pinigų, pakilus infliacijos lygiui pralošia. Jeigu žmogus yra skolintojas ir turi hipotetinių lėšų ar ilgalaikių obligacijų, padėtis tampa visiškai kitokia. Staigus kainų pakilimas juos nuskurdins, nes jiems sumokėti pinigai yra mažiau verti negu, kad buvo tikėtasi.
Be to, būsto savininkai ir kiti klasikiniai nelauktos infliacijos laimėtojų pavyzdžiai yra akcinės bendrovės, kurių neapmokėtos akcijos ir obligacijos yra namų ūkio lėšų papildinys. Vyriausybė taipogi išlošia iš infliacijos, nes jos neapmokėtos skolos yra pinigai (valiuta ir banko rezervai) ir vyriausybinės obligacijos.Paskirstymas tarp skirtingas pajamas gaunančiųjų
Netikėta infliacija padaro nuostolių taupytojams ir yra naudinga skolininkams. Galima suprasti, kad infliacija perkirsto turtą tarp turingųjų ir vargšų, bet viskas nėra taip paprastai, nes vargingi nei daug taupo, nei daug skolinas (jie juk neturi ko užstatyti, kad galėtų pasiimti paskolą), taigi mažas pajamas gaunantys žmonės nejunta didelio netikėtos infliacijos poveikio. Bet pastarieji darbingo amžiaus žmonės labiau nukenčia nuo paklausos sumažėjimo ar aukšto nedarbo lygio. Nepasiturintys žmonės, esantys netoli išėjimo į pensiją ir visiškai priklauso nuo socialinės apsaugos sistemos yra apsaugoti socialinių išmokų indeksavimu.
Užtat didysis infliacijos sąlygotas perskirstymas labiausiai paveikia turtinguosius ir vidurinės klasės atstovus. Pasiturintys laiko didžiąją dalį vardinių fiksuotų akcijų (kurios būna neindeksuojamos), todėl jie daug praranda dėl netikėtos infliacijos. Vidutinių pajamų gavėjai daugiausia laimi dėka netikėtos infliacijos. Tokie būtų žemės savininkai, kurie gauna naudos iš pakilusių žemės kainų arba žemės, finansuojamos fiksuotomis ipotekinėmis pajamomis. Taigi, netikėtos infliacijos esminis perskirstymo rezultatas yra pasiturinčiųjų pajamų pervedimas vidurinei klasei.„Batų susidėvėjimo“ kaštai
• Infliacija sumažina tikrąją pinigų vertę. Investuodami į didelius dividendus mokančias sąskaitas žmonės savo pinigus apsaugoja, tačiau kita vertus, jie dažniau turi eiti į banką kas žmones paskatina sumažinti turimų pinigų atsargas.
• Papildomoms kelionėms į banką aukojamas laikas, kuris galėtų būti išnaudojamas produktyviai.Meniu kaštai.
Per infliacinį laikotarpį svarbu dažnai atnaujinti kainoraščius. Taigi atsiranda papildomi kaštai, prie kurių priskiriamos ir pašto išlaidos. Taip pagrindinės lėšos atitraukiamos nuo kito jų produktyvaus panaudojimo. Infliacija ir mokesčių sistema
Mokesčių sistema tikriausiai yra svarbiausias pavyzdys. Įstatymai neišskiria nominalių ir relių palūkanų normų; tiesiog paprastai yra apmokestinama nominali palūkanų norma nepaisant to, kaip ji atsispindi realioj palūkanų normoj.
Infliacijos metu nesureguliuotos pajamos priskiriamos traktuojamos kaip grynasis pelnas. Todėl esant progresyviniams mokesčiams, didėja nominalios pajamos ir jos yra labiau apmokestinamos. Reali palūkanų norma (Real-Interest-Rate)
Jei infliacija išsilaiko ilgą laiką, žmonės nujausti ir taip rinka pradeda prisitaikyti. Tolerancija infliacijai palaipsniui gali būti įtraukta į rinkos palūkanų normą. Taigi, ilgu laikotarpiu pinigų kiekio augimas neturėtų paveikti realios palūkanų normos, nors nominali palūkanų norma prisiderina vienas prie vieno prie pokyčių infliacijos lygyje.

Nominali palūkanų norma = reali palūkanų norma + infliacijos lygisGamyba ir ekonominis našumas
Paskirstant pajamas infliacija ekonomikoj pasireiškia dvejose specifinėse plotmėse: tai paveikia bendras gamybos apimtis ir įtakoja bendrą ekonomikos efektyvumą.
Pirmiausia paminėtina, kad įtakojamas gamybos lygis. Šiandien makroekonomistai tiki, kad nebūtinai yra sąsaja tarp kainų ir gamybos lygio. Vidutinės paklausos padidėjimas gali padidinti ir kainas, ir gamybos apimtis. Atitinkamai sumažėjusios gamybos žaliavų ar kitų resusursų atsargos taipogi pakelia kainas. Bet pasiūlos šokas, pastumdamas aukštyn paklausos kreivę, padidina kainas ir sumažina gamybos apimtis.
Kitas, subtilesnis infliacijos poveikis yra mikroekonominis poveikis ekonominiam efektyvumui. Kuo aukštesnis infliacijos lygis, tuo labiau iškraipomos susijusios kainos. Kainų iškraipymas pasireiškia, kai kainos nustatomos atsižvelgiant į kaštus ir paklausą.Infliacijos formos
Infliacija iškraipo susijusias kainas ir sumažina ekonominį efektyvumą. Infliacijos poveikio aštrumas priklauso, nuo to kiek buvo jos tikėtasi. A.Samuelson‘as ir W.D. Nordhaus‘as infliacijos poveikį pradeda nagrinėti pirmiausia atsižvelgdami į laukiamą infliaciją, kuri yra planuota ir subalansuota. Terminu „subalansuota“ infliacija, turima omeny, kad susijusios kainos nepasikeičia.

1. Subalansuota, laukiama infliacija. Planuota ir laukiama infliacija nepaveikia gamybos, produktyvumo bei pajamų paskirstymo.

2. Nesubalansuota infliacija: infliacijos paskatinti iškraipymai. Tokia infliacija turi įtakos susijusioms kainoms, kaštams ir mokesčių naštai.
Viena neefektyvumo apraiška, sąlygota nesubalansuotos infliacijos pasitaiko, nes kai kurios kainos neprisitaiko prie infliacijos tendencijų; pvz.: pinigai ir mokesčiai. Valiuta tai pinigai,turintys nulinę palūkanų normą. Infliacijos poveikis mokesčiams yra potencialiai žymesnis.

3. Netikėta infliacija. Infliacijos pakitimai dažniausiai yra didelis netikėtumas. Bendrai tariant, netikėta vidutinė infliacija turi žymesnį poveikį pajamų ir gėrybių paskirstymui, negu ekonominės sistemos efektyvumui. Netikėtas kainų šuolis gali vienus nuskurdinti, o kiti net ir praturtinti, bet kartu paveiks ir žemės ūkio bei įmonių produktyvumą.
Nelaukta infliacija turi daugiau socialinės nei ekonominės įtakos. Vagysčių epidemija nesumažins BVP, bet sąlygoti didelį vargą. Panašiai ir infliacijos atsitiktinis gėrybių perskirstymas yra tarsi jėga verčianti žmones žaisti loterijoje, kurios jie mieliau išvengtų.
Be to, perskirstymo rezultatas ryšium su infliacija priklauso nuo to, kiek ta infliacija yra didelė. Nėra abejonių, kad greitai progresuojanti infliacija arba hiperinfliacija kenkia ekonomikos būklei ir gyvybingumui. Kita vertus, 3 – 5 procentų infliacijos lygis turi mažiausią įtaką paskirstant pajamas ir gėrybes.

4. Nesubalansuota ir nelaukiama infliacija. Tikrovėje, infliacija daugumoj esti nesubalansuota ir nelaukiama. Lentelė Nr. 1 padeda nustatyti du aspektus, parodančius infliacijos sunkumą. T.y. infliacijos subalansuotumas ir ar ji yra laukiama, ar ne. Švelniausi infliacijos padariniai būna esant jai žemo lygio. Tokia infliacija parodyta kairiajame viršutiniame lentelės kampe – nedidelė, laukta ir subalansuota. Greit progresuojanti infliacija ir hiperinfliacija veda į didelį ekonominį ir socialinį stresą; šiuo atveju aukštas infliacijos lygis yra nelauktas ir nesubalansuotas.Lėtai ir greitai progresuojančios infliacijos kaštai
Infliacijai lėtai progresuojant lengva numatyti kainų kilimo lygį ir atsižvelgti į tai nustatant plūkanų normą (tiek, kiek leistų įstatymai), bet esant greit progresuojančiai infliacija kainos kyla progresyviai, dėl ko tampa sunku arba beveik neįmanoma to padaryti. Galimas perskirstymas gali būti nepaprastai didelis, ko pasėkoje skolinimo – skolinimosi procesas gali visiškai liautis.Infliacija sugriauna informaciją
Reikšmingas momentas yra ir tai, kad kainos teikia informaciją, naudingą klientams. O infliacija tą informacija sunaikina. Esant dažnai infliacijai dažnai keičiamos ir kainos, taip vartotojams tampa sunku lyginti kainas. Dėl šios priežasties vartotojai klaidingai sumoka daugiau nei turėtų. Taip infliacija apsunkina pirkėjo gyvenimą. Su panašia problema susiduria verslo įmonės renkantis tiekėjus. Kylančios kainos verčia juos rinktis palankesnius tiekėjus dažniau nei jie yra pripratę, kas sąlygoja papildomus įmonės kaštus ir, bendrai tariant, sumažina visos ekonomikos efektyvumą.Ypatingieji atvejai
Šalių vyriausybių pastebėta, kad infliacijos metu atitolsta jų skolos našta. Investavę į nekilnojamą turtą ar auksą po nenumatytos infliacijos sulaukia didelio pelno.
Anksčiau buvo reiškiama, kad našlės ir našlaičiai dėl infliacijos poveikio patiria nuostolių. Bet šiandienos pasaulyje, jie gauna socialiai apsaugotas pensija. Kadangi jų gaunamos pašalpos yra susietos su vartojimo prekių kainų indeksu (liet. VPI, angl. CPI-Consumer Price Index), jie taip būna apsaugoti nuo infliacijos poveikio, todėl kad jų gaunama išmoka atitinkamai kinta pasikeitus VPI. Taipogi daugelis paskolų (kaip kad „plaukiojančios palūkanų normos“ ipotekos) turi palūkanų normas, kurios pakyla arba nukrenta sulig rinkos palūkanų norma. Taip nelaukta infliacija duoda naudos skolininkams ir nuskurdina skolintojus mažiau nei anksčiau.
Yra daug parašyta apie infliacijos padarinių tyrimus. Viso to išvada gali būti tokia, kad infliacijos poveikis yra labai nenusakomas. Kapitalistai infliacijos pasėkoj linkę pralaimėti, o tuo tarpu darbininkai pasipelno. Priešingai standartinei nuomonei, statistikos rodikliai parodo, kad neturtingos šeimos dažnai gauna naudos iš infliacijos dėka pasiturinčių išlaidų.
Be to, dėl infliacijos yra rizinga pasirašyti ilgalaikes sutartis. Esant labai sunkiai infliacijai „ilgas laikotarpis“ gali būti tik kokios penkios dienos. Bet netgi mažesnė infliacija gali žymiai paveikti ilgo laikotarpio paskolas.[.]VI. Infliacijos mažinimo būdai
Infliacijos mažinimo problema egzistuoja visose valstybėse. Norint efektyviai kovoti su infliacija reikia surasti jos priežastį. Jei infliacija įvyko dėl paklausos padidėjimo reikia sumažinti ją, jei įvyksta paklausos (kaštų) infliacija, turi būti sumažinti kaštai. Su infliacija kovojama fiskaline ir monetarine politika. Monetarine politika didinama palūkanų norma, tokiu būdu mažinamas pinigų kiekis rinkoje. Taip pat gali būti didinamas valiutos kursas dėl kurio sumažėja eksportas ir vidaus paklausa. Fiskalinės politikos priemonės: mokesčių didnimas ir valstybės išlaidų mažinimas.Paklausos mažinimas kaip infliacijos mažinimo priemonė
Jeigu inflaicija sukelta paklausos padidėjimu, su ja kovojama mažinant paklausą. Valstybė mažina BNP augimą. Yra skiriami du BNP augimo mažinimo būdai: “šalto kalakuto” (angl.“cold turkey”) ir gradualizmas.

“Šalto kalakuto “ atvėju BNP augimas sumažinamas iki nulio. Dėl to sumažėja gamyba ir padidėja nedarbas. Tai na ilgas ir skausmingas procesas, nes daugėlis namų ūkių ir firmu laikosi “parodykite man” (angl. “show me”) požiūrio ir netiki greitu inflaicijos sulėtėjimu. Žmonės per tam tikrą laiką pamato, kadkainos kyla lėčiau ir laukiama infliacija sumažėja. Palaipsniui nedarbas ir gamyba sugįžta iki savo natūralaus dyžio, o infliacja sumažėja. Šis stabilizacijos laikotarpis užtrunka priklauomai nuo trumpojo laikotarpio Filipso kreivės nuožulnumo ir lūkesčių prisitaikymo prie inflaicijos greičio. Kuo trumpojo laikotarpio Filipso kreivė nuožulnesnė, tuo šis laikotarpis ilgesnis ir tuo didesni gamybos nuostoliai.

Kitas būdas sumažinti infliacija yra gradualizmas. Jis skiriasi nuo”šaltojo kalakuto” metodo, tuo, kad yra lėtėsnis procesas. BNP augimas sumažinamas ne iki nulio, o mažiau. Gradualizmo tvėju išejimas iš infliacijos yra lėtėsnis, tačiau mažiau skausmingas: ne taip stipriai mažėja gamyba ir didėja nedarbas, kai kurios firmos gali išvengti bankroto .

Infliacijos mažinimo žalą galima įvertinti naudojant žalos koeficientą (angl. sacrifice ratio). Jis parodo kiek sumažėjo gamyba palyginus su infliacijos sumažėjimu.

Neoklasikai teigia, kad galima išvengti didelių gamybos sumažėjimo ir žalos koeficiento. Robert Lucas, Thomas Sargent, Robert Barro ir kiti neoklasikai pasiūlė racionalių lūkesčių (angl. rational expectations) teoriją . Remiantis ja, žmonės optimaliai naudosis informacija, taip pat informacija apie vyriausybės politiką, numatydami ateitį. Daroma prielaida, kad žmonės tuoj pat pritaikys savo infliacijos lūkesčius prie sumažėjusiosi inflaicijos. Tokiu būdu bus išvengta didelio žalos koeficiento, gal būt jis galėtų net būti lygus nuliui. Tačiau staigus prisitaikymas prie sumažėjusio BNP ribojamas ilgalaikių kainų ir atlyginimų sutarčių .Infliacijos mažinimas pasitelkus kontrolės politika
Valstybė gali vykdyti atlyginimų ir kainų kontrolę (angl. wage-price control). Šis metodas buvo naudojamas per antrąjį pasaulinį karą ir kitų karų metu. Valstybė kišasi į ekonomiką nutatytdama produktų kanas ir atlginimų dydį. Santykinės skirtingų prekių kainos ir realūs skirtingų darbuotojų grupių atlyginimai keičiasi, kai rinka naudoja kainų sistemą skirstydama išteklius. Kainų ir atlyginimų konrolė gali iškraipyti kainų sistemos darbą, tokiu būdu trikdydama išteklių paskirstymą ir mažindama efektyvumą. Šis metodas gali būti naudojamas karo metu, tačiau taikiu metu jis nepadeda išspręsti infliacijos problemų .

Aštuntajame dešimtmetyje buvo susidomėta pajamų politika (angl. incomes policy).Ji susideda iš trijų dalių (Irwin):

1.Pajamų politika turi tam tikrų tikslų dėl atlyginimų ir kainų konomikoje.Tikslai gali būti: stabilizuoti kainas, atlyginimų didėjimas ne daugiau nei numatyta.

2. Pajamų politika nurodo įmonėms atlyginimo (ir kitų pajamų formų) bei kainų sudarymo principus.Jie parodo kokie sprendimai dėl kainų ir atlyginimų sutinka su ekonomikos tikslais.

3. Pajamų politika turi mechanizmus įtikinti įmones laikytis tų principų. Ji įtikina sekti tais tikslais savanoriškai.

Tačiau vyriausybė turi būti pasirengusi naudoti griežtesnes priemones priversti įmones priimti sprendimus sutinkančiu su ekonomikos tikslais. Nėra labai griežto skirstymo tarp atlginimų ir kainų kontrolės bei pajamų politikos, kai kurie autoriai laiko pajamų politiką atlyginimų kainų kontrole .

Aštuntajame dešimtmetyje Sydney Weitraub ir Henry Wallich (Gordon) pasiūlė mokesčiais paremta pajamų politiką (angl. Tax-based incomes policy). Šiometodo ėsmė: bausmės -„lazdos“(angl.“stick“), ir skatinimo – „morkos“ (angl. „carrot“) naudojimas. Ši politika naudoja mokesčius ar subsidijas, įtikindama mažinti darbo atlyginimąir kainas.Jeigu įmonė didna darbininkų atlyginimus didesniu nei numatyta procentu, ji moka didesnį pelno mokestį.Tos įmonės, kurių atlyginimai auga lėčiau subsidijuojamos. Šis metodas niekada nebuvo įgyvendintas. Buvo suabėjota, kad darbininkų atlyginimo augimas skatina infliaciją, be to šio metodo pritaikymas susidurtų su administarciniais sunkumais: atlyginimų, apmokestintinų pajamų ir pelnų matavimu .Infliacijos mažinimas didinant pasiūlą
Vyriausybė gali mažinti infliaciją ne tik mažindama bendrąją paklausą, bet ir sukeldama naudingus pasiūlos šokus.Tam gali būti naudojama ir atlyginimų ir kainų kontrolė, tačiau, tačiau ji turi neigiamų pasekmių ir yra efektyvi tik trumpuoju laikotarpiu.Valstybė gali sukelti naudingus pasiūlos šokus, šalindama įstatymus, kurie didina kainas ir kaštus, bei naudodama protingą mokesčių ir subsidijų politiką. Tokia politika rekomenduojama kaip infliacijos mažinimo būdas, kuris nesukelia labai didelių gamybos ir darbo nuostolių .Išvados
Manoma, kad infliacija kaip ekonominis reiškinys atsirado kartu su pinigų kaip mainų ekvivalento įvedimu. Ekonominės minties eigoje infliacijos traktavimas bei vertinimas turėjo skirtingas išraiškas. Kainų lygio kitimas visų ekonomikos mokslo pradininkų vadinamas išimtinai neigiamu ir destruktyviu reiškiniu, kadangi tai sukelia sąmyšį, iškreipia ekonomiką, nuskurdina gyventojus bei valstybes. Ir tik XXa. pradžioje J. M. Keynes pasuko infliacijos interpretavimą priešinga linkme. Jis teigė, kad infliacija nėra neigiama ekonominiame valstybės gyvenime, atvirkščiai – tai didžiulis potencialas, vedantis visą ekonomiką į priekį, kadangi veikiant infliacijai, pinigų taupymas bei vartojimo atidėjimas netenka prasmės dėl nuolatinio pinigų nuvertėjimo.
Infliacija gali pasireikšti kaip kainų lygio kilimas, kainų lygio kritimas (defliacija), kainų lygio kilimas kartu su nedarbo lygio augimu (stagfliacija), ypač greitas kainų lygio kilimas (hiperinfliacija). Infliacija ir defliacija yra iš esmės toleruotini reiškiniai, kuriuos valstybių vyriausybės gali kontruoliuoti ir dažnai naudoja kaip politinę priemonę. Kitos rūšys – stagfliacija bei hiperinfliacija – yra praktiškai nevaldomos, visiškai netoleruojamos ir visada pasitinkamos griežtais priešiškais veiksmais, nes šiuo atveju, šalies ekonomikai ir žmonių gerbūviui gresia gili krizė, galinti užsitęsti ne vienerius metus. Labai svarbu teisingai identifikuoti esamą situaciją, ir pritaikyti specifines priemones tai situacijai keisti. Idealu, kuomet infliacijos rūšis yra numatoma iš anksto ir imamasi prevencijos, o ne korekcijos veiksmų, kurie reikalauja žymiai didesnių kaštų.

Didelė, problematiška ir sudėtinga ekonomistų užduotis – teisingai išmatuoti infliacijos tempą bei numatyti ateities tendencijas. Nuo tempo dydžio priklauso infliacijos rūšis ir ar bus imtasi specialių infliacijos reguliavimo priemonių. Šiems skaičiavimams naudojami įvairūs kainų indeksai, kurie parodo kainų lygio kitimą per tam tikrą laikotarpį. Kainų indeksų įvairovė gana didelė: vartotojų kainų indeksas, gamintojų kainų indeksai, BVP defliatorius, eksporto ir importo kainų indeksas, agrokultūrinis (žemės ūkio produkcijos) kainų indeksas, statybos kainų indeksas ir kt. Gautų kainų indeksų reikšmės naudojamos kaip pagrindiniai komponentai infliacijos tempo apskaičiavimo formulėje.
Infliacijos atsiradimą lemia įvairios priežastys, todėl ekonominėje literatūroje galima rasti įvairių teorijų, aiškinančių šį ekonominį reiškinį. Šiame darbe infliacijos atsiradimo priežastys aiškinamos remiantis skirtingų ekonominių mokyklų pateikiamomis teorijomis, iš kurių darbe pateikiamos pagrindinės – monetaristinė (klasikinė) ir keinsistinė teorijos.
Monetarinė infliacijos teorija teigia, kad kainų lygis tiesiogiai proporcingas rinkoje esančiam pinigų kiekiui. Infliacija prasideda tada, kai pinigų kiekio pasiūlos augimas viršija gamybos apimčių augimą.
Paklausos infliacijos teorija teigia, jog infliaciją sukelia bendrosios paklausos augimas, kurį paskatina vienos iš jos sudedamųjų dalių pokyčiai, kai ekonomika veikia visišku pajėgumu. Ilgalaikė infliacija kyla tada, kai bendrosios paklausos augimas aprupinamas reikalingu pinigų kiekiu.
Bendrosios pasiūlos infliaciją sukelia įmonių gamybos kaštų augimas, ko pasėkoje auga kainų lygis, nes įmoninkai siekia išsaugoti anksčiau turėtus pelnus, bei sumažėja gamybos apimtys. Norint gražinti ankstesnes gamybos apimtis reikia didinti bendrąją paklausą, kurios augimas įmanomas tik padidinus pinigų kiekį rinkoje ir taip susidarant dar aukštesniam nei ankstesnis kainų lygiui.
Palyginus šias teorijas, matome, jog jose vienaip ar kitaip tam tikrą vaidmenį atlieka pinigų kiekio pasiūla. Monetarinėje teorijoje ji yra pagrindinė infliaciją sukelianti priežastis, o paklausos bei bendrosios pasiūlos infliacijos teorijose ji prisitaiko prie augančios bendrosios paklausos arba pasiūlos ir yra netiesioginis infliaciją sukeliantis veiksnys.
Infliacija yra įvairialypis reiškinys, lemiantis įvairiu.s skirtingo pobūdžio kaštus. Bet to, infliacija negriauna darbo užmokesčio pirkimo galios (realaus darbo užmokesčio). Kai kuomet darbo užmokestis kyla greičiau už kainas, o kartais kainos kyla greičiau už darbo užmokestį. Esmė tokia, kad ilgam laikotarpyje darbo užmokestis pralenkia kainas. Infliacija nei veda į nesąžiningas kainas, nei yra įprasta šį reiškinį kaltinti, kuomet vienų produktų kainos kyla aukščiau jų giminingų produktų kainų.
Infliacijos poveikis pasireiškia pajamų ir gėrybių paskirstymu tarp klasių, „batų susidėvėjimo“ kaštais, meniu kaštais, mokestiniai įsipareigojimais, visuomeniniu sąmyšiu ir nepatogumais, arbitražiniu pajamų ir gėrybių perskirstymu, susijusių kainų ir skirtingų gėrybių gamybos apimties arba kartais gamybos ir ekonominio užimtumo išsikreipimu.
Dėl infliacijos neigiamo poveikio valstybės stengiasi ją sumažinti. Valstybė gali naudoti fiskalinę ar monetarinę politiką.kovos su inflaicija metodai priklauso nuo infliacijos priežasčių. Jeigu įvyko paklausos infliacija, mažinamas BNP augimas, dėl to mažėja gamybos apimtys ir didėja nedarbas. Ši politika gali būti vykdoma staiga arba palaipsniui. Lėtėsnis mažinimas yra mažiau skausmingas, tačiau ilgiau užtrunka.Žalos koeficientas padeda įvertinti, kuris būdas geresnis. Jis parodo, kiek sumažėja gamybos apimtis sumažinus infliaciją vienu procentu.Neoklasikai teigia, kad galima išvengti didelio infliacijos mažinimo poveikio, jei žmonės iškart pritaikys savo infliacijos lūkesčius prie valstybės vykdomos politikos, jų teorija vadinasi lūkesčių teorija.Pasiūlos infliaciją valstybė gali įveikti protinga mokesčių ir subsidijų politika mažindama kaštus. Taip pat valstybė gali kontroliuti kainų ir atlyginimų dydį. Tačiau ši politika nėra efektyvi, nes sumažinus kontrolę inflaicija padidėja dar daugiau, be to, ji iškraipo kainų sistemą ir išteklių pasiskirstymą.
Derinant paklausos mažinimo ir pasiūlos didinimo politiką, galima pasiekti inflaicijos sumžėjimo be didelių gamybos nuostolių.Priedai:
Lentelė nr. 1 Infliacijos kaštų dvidimensinis palyginimas

Subalansuota infliacija Nesubalansuota infliacija
Laukta infliacija Infliacija neturi kaštų Efektyvumo sumažėjimas
Nelaukta infliacija Pajamų ir gėrybių perskirstymas Efektyvumo sumažėjimas ir perskirstymas

Lentele Nr. 1 Infliacijos kaštai priklauso nuo dviejų veiksnių. Pirmasis klausimas būtų, ar infliacija yra subalansuota ir ar nėra jokių infliacijos sąlygotų iškraipymų? O antrasis – ar infliacija yra laukta?

Grafikas nr. 1 Paklausos infliacija

Grafikas nr. 2 Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija

Leave a Comment