infliacija

Turinys

Įvadas..............................3
1. Infliacijos turinys............................4
2. Infliacijos formos............................5
3. Infliacijos priežastys..........................7
4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės................7
4.1. Numatytos infliacijos pasekmės..................8
4.2. Netikėtos infliacijos pasekmės..................10
5. Infliacijos mažinimo būdai.......................11
Išvados..............................12
Literatūros sąrašas............................13 Įvadas
Infliacija (inflation) yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu.

Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kaada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861 – 1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,inflatio”, reiškiančio išpūtimą.

Darbo tikslas – atskleisti kas yra infliacija, kokios yra jos formos, atsiradimo priežastys, pasekmės ir kokie yra infliacijos mažinimo būdai.1. Infliacijos turinys
Požiūris į infliaciją, kaip ekonominį reiškinį įvairiais laikotarpiais buvo nevienodas. Iki 1936 m. Dominavo tezė, kaad infliacija yra išimtinai destruktyvi jėga. Šią tezę paneigė Dž. Keinsas, kuris teigė, kad infliacija yra milžiniškas pozytivus potencialas, nes jai esant, nuvertėja pinigai ir jų kaupimas darosi betikslis, skatinamas vartojimas ir kartu ekonomikos augimas. Nesant infliacijos, kaupiami pinigai, jie įš

šaldomi ir susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali iššaukti ekonominę krizę.

Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keičiasi didėjimo linkme. Tačiau kainų pokyčio laipsnis labai nevienodas atskirais laikotarpiais ir skirtingose pasaulio šalyse arba regionuose.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje ir t.t., infliacijos tempai keletą dešimtmečių buvo mažesni nei 10 proc. per metus, kitose šalyse jie viršijo 20 proc., o dar kitose – 100 procentų. Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje labai dideli infliacijos tempai buvo būdingi ir daugeliui Rytų Europos šalių, taip pat ir Lietuvai. Infliacijos tempai Lietuvoje 1991-2001 m. pateikti žemiau esančioje lentelėje.

Metai Infliacijos tempai
1991 224,7
1992 1163
1993 118,7
1994 45
1995 26,7
1996 13,1
1997 8,4
1998 2,4
1999 0,4
2000 1
2001 1,3

Pagrindinė infliacijos tempų sumažėjimo priežastis yra ekonomikos globalizacija ir tarptautinių finansų rinkų egzistavimas. Kai kurie ekonomistai mano, kad tuomet, kai pinigų rinka bus viisiškai globalizuota ir kai valiuta cirkuliuos tik kaip elektroniniai pinigai, svarbiausios infliacijos sąlygos išnyks.

Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:
Ш išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvartą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;
Ш mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui.

Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama ir apie infliacijos priešingybę – defliaciją. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,deflare”, kuris reiškia ,,nupūsti”. Tai bendrojo visų prekių ir paslaugų kainų lygio smukimas. Paprastai defliacija budinga pokario laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai, kuri yra apimta kr

rizės arba depresijos. Pavyzdžiui, daugelis šalių šio amžiaus 30-tais metais patyrė didelę depresiją ir kartu defliaciją.

Defliacija gali būti dviejų rūšių:
Ш tikroji, technologinė, kylanti dėl technologinės pažangos sąlygojamo darbo našumo didėjimo; tai teigiamas reiškinys;
Ш ,,piktoji” monetarinė, kylanti dėl ribotos pinigų pasiūlos, sukeliančios kainų smukimą. Dažniausiai ji vertinama neigiamai.2. Infliacijos formos
Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mąstą ir t.t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes.

Pagal reiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir ,,matoma” išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, kaip esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija atsiranda tuomet, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mąstą, arba intensyvumą, išskiriama šliaužiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija.

Šliaužiančioji infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti. Žinoma, svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai.

Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši in

nfliacija gali siekti 3 – 7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1- 3 procentai. Tuo atveju pinigų perkamoji galia nepakinta.

Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti.

Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas tuo atveju gali siekti 25 – 30 proc. per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija – kada kainų lygis kyla milžiniškais tempais, prekės brangsta beveik kasdien, pinigų cirkuliacija vyksta pašėlusiu tempu, kyla ūkio suirutė.

Hiperinfliacijos sąlygomis smarkiai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti sunaudoto popieriaus vertę. Žmonės nustoja tikėją pinigais, dažnai pereinama prie natūralių mainų. Todėl hiperinfliaciją galima vertinti kaip didelę nelaimę.3. Infliacijos priežastys
Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji – visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis.

Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos
dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės:
Ш bendrosios paklausos pokyčių sukelta infliacija, vadinama paklausos, arba vartotojų, infliacija.
Pagrindinės bendrosios paklausos pokyčių sukeltos infliacijos priažastys, yra šios:
ь šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės;
ь deficitiniai valstybių biudžetai;
ь noras išvengti įprastų mokesčių didinimo ir kt.
Ш bendrosios pasiūlos pokyčių skatinama infliacija vadinama ka

aštų infliacija.
Pagrindinės pasiūlos infliacijos priežastys yra žios:
ь staigūs bendrosios pasiūlos pasikeitimai (sumažėjimai);
ь šiuolaikinės darbo užmokesčio formavimosi ypatybės;
ь infliacijos lūkesčiai.4. Ekonominės ir socialinės infliacijos pasekmės
Infliacija kartais vertinama kaip socialinė nelaimė ir laikoma tokia pat opia problema kaip ir nedarbas. Tokį požiūrį išpopuliarino A. Okunas, apibrėždamas ,,skurdo indeksą” kaip infliacijos ir nedarbo lygių sumą. M. Fridmanas infliaciją apibūdino maždaug taip: infliacija yra liga, sunki liga, kartais net mirtina; tai liga, kuri tam tikromis aplinkybėmis gali sunaikinti ištisą visuomenę.

Kiti ekonomistai tvirtina, kad infliacijos padaryta žala yra minimali. Pavyzdžiui, JAV ekonomistas Džonas Tobinas teigia, kad infliacija labai išpūsta kaip socialinė nelaimė.

Egzistuojant infliacijai, aiškiai matomi du dalykai – pinigų perkamoji galia smunka, o prekių ir paslaugų kainos kyla. Dėl to pardavėjai laimi, o pirkėjai pralaimi. Kitos infliacijos pasekmės nėra tokios aiškios ir išoriškai matomos.

Vadinasi, infliacijos pasekmės, taip pat ir su ja susiję nuostoliai, nėra tokie aiškūs ir neginčytini kaip nuostoliai dėl nedarbo.

Infliacijos socialinės ir ekonominės pasekmės priklauso nuo jos tempų, jų kitimo ir nuo to, ar ji laukiama, numatyta, ar netikėta.

Daugelio ekonomistų nuomone, nedideli infliacijos tempai (2-3 proc. į metus) yra netgi naudingi. Tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Remiantis tam tikrais tyrimais nustatyta, kad kritinis infliacijos lygis – tai vidutiniai metiniai jos tempai – nuo 1,1 iki 4,7 proc. Tai reiškia, kad viršijus šį infliacijos lygį, ekonomikos kilimo tempai pradeda mažėti. Tuo atveju ekonomika dar kyla, tačiau kiekvienas papildomas infliacijos padidėjimo procentas lėtina jos augimo tempus. Be to, didėjant infliacijos tempams, stiprėja ir negatyvus jos poveikis ekonomikos kilimui. Viršutinė metinės infliacijos riba, kurią pasiekus ekonomika apskritai nustoja kilti ir prasideda jos smukimas, yra 25-49 procentai. Tai reiškai, kad ekonomikos pokyčio tempai tampa neigiami, jei infliacija peržengia šias ribas.4.1. Numatytos infliacijos pasekmės
Numatyta infliacija (expected inflation) – tikėtina infliacija, į kurią atsižvelgiama ūkio subjektų lūkesčiuose ir elgesyje, jai žmonės daugiau ar mažiau būna pasirengę.

Tarkime, visuomenė žino, kad infliacija šiais metais sudarys 10 proc., o praėjusiais ji buvo lygi nuliui. Į tai atsižvelgta, sudarant visas ekonomines sutartis, tai atsispindės visuose sprendimuose. Darbo sutartyse bus numatytas darbo užmokesčio kilimas, bus pakoreguotas nekilnojamo turto nuomos mokestis, prisitaikys palūkanų norma ir t.t.

Kai infliacija numatoma ir ūkio subjektai prie jos prisitaiko, nuostolių niekas neturėtų patirti, bet praktiškai taip nėra. Kad infliacija nesukeltų neigiamų padarinių, būtinos kelios sąlygos; svarbiausios jų yra šios:
Ш tikslios būsimos infliacijos prognozės;
Ш kiekvienas infliacijos padidėjimas 1 procentu turi padidinti nominaliųjų palūkanų normą taip pat 1 procentu;
Ш apmokestinamos turi būti tik realiosios pajamos;
Ш už pinigų laikymą visi turi gauti ne mažesnę nei rinkos palūkanų normą ir kt.

Iš tiesų šios slygos dažnai pažeidžiamos. Todėl net ir numatyta infliacija susijusi su tam tikrais kaštais:
Ш infliacija sukelia kaštus, susijusius su pinigų operacijomis. Dėl numatomos infliacijos padidėja palūkanų norma ir alternatyvieji pinigų laikymo kaštai. Todėl žmonės sumažina savo pinigų likučius ir daugiau jų laiko bankuose. Tada dažniau einama į bankus, o išėmus pinigus skubama pirkti prekių, nes kyla kainos. Kadangi gaištama daugiau laiko, nešant pinigus į bankus ir juos atsiimant, šie kaštai vadinami ,,batų plėšymu” ir įgavo sutrumpintą ,,nunešiotų batų kaštų” pavadinimą. Kylant infliacijos tempams, tie kaštai didėja, nes pas gyventojus gausėja pinigų;
Ш tai prekių ir paslaugų perkainojimo kaštai. Kylant kainoms, reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas, katalogus ir t.t.;
Ш infliacija veikia mokesčių sistemą. Kylant nominalioms pajamoms, žmonės patenka į didesnes pajamas gaunančių asmenų grupę, kur mokesčių norma didesnė. Dėl to prarandama dalis grynųjų pajamų;
Ш infliacija sukelia nuostolių, susijusių su tuo, kad infliacija – tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymais.4.2. Netikėtos infliacijos pasekmės
Netikėta infliacija (unexpected inflation) reiškia, kad faktiškas infliacijos tempas p skiriasi nuo numatyto pe, dažniausiai jį viršydamas, t.y. p > pe.

Kai infliacijos tempai dideli, jų lygis dažnai smarkiai svyruoja. Kai infliacijos pokyčiai dažni ir ryškūs, tuomet sunku prognozuoti infliaciją net ir artimiausiam laikotarpiui.

Pagrindinės netikėtos infliacijos pasekmės pasižymi persiskirstymo savybėmis. Tai reiškia, kad netikėti infliacijos tempų pokyčiai yra pajamų ir turto tarp įvairių ūkio subjektų, įvairių gyventojų grupių perskirstymo veiksnys. Svarbiausios turto ir pajamų perskirstymo kryptys yra šios:
Ш dėl netikėtos infliacijos perskirstomos pajamos tarp skolintojų (kreditorių) ir skolininkų. Laimi tie, kurie skolinasi pinigus, ir pralaimi tie, kurie juos skolina: skolinti neapsimoka, nes gaunamos palūkanos nuvertėjusiais pinigais;
Ш iš netikėtos infliacijos visada pasipelno turto, ypač žemės ir kito nekilnojamo turto, savininkai: jo kainos kyla. Visada pralaimi tie, kas gyvena iš darbo pajamų. Ypač skaudžiai infliacija ,,baudžia” žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas – pensininkus, stipendininkus, kitus žmones, gaunančius retai kintančius atlyginimus, ir t.t.

Netikėta infliacija susijusi ne tik su perskirstymo poveikiu. Esama ir kitų neigiamų jos pasekmių.
Ш dėl netikėtos infliacijos krinta didelės gyventojų dalies realusis darbo užmokestis.
Ш dėl netikėtą infliacijos pokyčių namų ūkio ir firmos gali priimti neteisingus sprendimus paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. Pvz.: firma tikėjosi nedidelės infliacijos, o iš tiesų jos tempai buvo gerokai didesni. Dėl to pakilo ne tik vidutinis prekių kainų lygis, bet ir tos firmos kainos. Iš to gali būti padaryta klaidinga išvada, kad padidėjo paklausa tos firmos produkcijai, ir gali būti didinama jos gamybos apimtis. Jei taip pasielgtų daugelis įmonių, napagrįstai būtų padidinta bendroji pasiūla.5. Infliacijos mažinimo būdai
Infliacijos problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Tai priklauso ne tik nuo infliacinių procesų trukmės, intensyvumo, bet ir kitų šalies politinių bei ekonominių sąlygų. Kai kuriais atvejais, dažniausiai esant hiperinfliacijai, gali būti imamasi pinigų reformų. Jų metu labai nuvertėję seni pinigai tam tikru santykiu keičiami naujais. Keitimo tikslas – sumažinti pinigų kiekį apyvartoje, taip pat ir infliacijos lygį. Nauji pinigai gali būti įvedami ir kitais atvejais, pavyzdžiui, susikūrus naujoms valstybėms.

Infliacijai mažinti ir kitoms jos problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiama tam tikra valstybės ekonominė politika. Svarbiausias jos tikslas – mažinti infliaciją, veikiant ją sukeliančias priežastis, stengiantis jas pašalinti. Be to, ji turi padėti švelninti infliacijos padarinius.

Infliacijos mažinimo ir kitų jos problemų sprendimo būdai yra šie:
Ш Pajamų indeksavimas
Pajamų indeksavimas (indexation of revenue) – pajamų didinimas proporcingai infliacijos lygiui.
Ш Infliacijos kontrolė (darbo užmokesčio ir kainų kontrolė)
Infliacijos kontrolė (inflation control) – tai darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, pradedant gana švelniomis ir baigiant griežtokomis formomis.
Ш Antiinfliacinė politika
Antiinfliacinė politika (counterinflation policy) – tai fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių visuma, naudojama infliacijai mažinti.Išvados
Taigi, infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali.Literatūros sąrašas
Kauno Technologijos universitetas, 2002. Makroekonomika. Kaunas, p. 416 – 462.
A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Stepanovas, L. Šečkutė, S. Zaicev, 2000. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, p. 219 – 230.
http://www.mokslai.com

Leave a Comment