Įmonių tipai ir jų veiklos ypatybės

Turinys

Įžanga..............................3
Įmonių rūšys ir jų klasifikavimas..............................4
Individualios įmonės..............................5
Tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės 6
Žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės 7
Įmonių tikslai, įmonių valdymo funkcijos 8
Įmonių planai 9
Įmonių kontrolė, įmonių valdymo organai ir organizacinė valdymo struktūra 10
Įmonių ir jų steigėjų teisės, pareigos ir apribojimai įmonėms 13
Įmonėms taikomos sankcijos, bendrosios įmonių steigimo taisyklės 14
Patentai, licencijos 15
Mokesčiai 16
Išvados 17
Literatūra 18Įžanga
Šią temą pasirinkome todėl, kad mes studijuojame verslo vadybą ir ateityje galbūt steigsime savo įmonę, todėl norėjome susipažinti su Lietuvoje veikiančių įmonių tipais ir jų veiklos ypatybėmis. Galvojame, kad tai bus naudinga mūūsų praktinei veiklai.
LR įmonių įstatymo 6 str. nurodyta, kokių rūšių įmonės gali veikti Lietuvos Respublikoje. Tai individualios (personalinės) įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, investicinės bendrovės, valstybės įmonės, savivaldybės įmonės, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).
Individualios (personalinės) įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės sudaro didžiausią visų Lietuvoje veikiančių mažųjų įmonių dalį – daugiau kaip 90%.
Šiame darbe aptarėme:
• Įmonių rūšis;
• Veiklos tikslus;
• Valdymo funkcijas;
• Valdymo organus ir organizacinę valdymo struktūrą;
• Įmonių ir jų steigėjų teises, pareigas ir apribojimus įmonėms;
• Įmonių steigimo taisykles (ppatentus, licencijas, mokesčius).

Įmonių rūšys

Lietuvoje veikiantys įstatymai numato tokias įmonių rūšis: individualiosios (personalinės), akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, kooperatinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kredito unijos. Visos įmonės skirstomos į dvi grupes: turinčios juridino asmens teises (juridiniai as

smenys) ir neturinčios juridinio asmens teisių (fiziniai asmenys).

Įmonių rūšys ir jų klasifikavimas pagal juridinį statusą

Individualios (personalinės) įmonės

Individualioji (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios privatinės nuosavybės teise. Šios įmonės neturi juridinio asmens teisių, jų turtas neatskirtas nuo įmonininko turto.

Individualiosios įmonės pavadinime, būtina įvardinti jos savininką. Šio tipo įmonėms taikomi įstatymai, reguliuojantys valstybinės įmonės veiklą. Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama, arba kuriai reikalingi specialūs leidimai (pvz., eksploatuoti naudingąsias iškasenas, jų telkinius, gaminti ir realizuoti vaistus, narkotikus ir kt.). Įmonė dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Įmonė gali būti likviduojama paties savininko arba teismo sprendimu, jeigu nevykdo savo prievolių.

Individualiosios įmonės gali būti dviejų tiipų: 1) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir jo šeimos narių darbu; 2) įmonės, kurių veikla pagrįsta paties savininko ir samdinių darbu.

Šios įmonės turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų.

Teigiami bruožai yra šie:

1.Individuali įmonė sudaro sąlygas reikštis savininko iniciatyvai;

2.Paprasta įsteigti, nėra nustatytas minimalus kapitalo dydis, galima paprastesnė apskaita, mažesni pajamų mokesčių tarifai;

3.Savininkas bet kada gali nutraukti savo įmonės veiklą, kaip ir pradėti.

Neigiami bruožai yra šie:
1.Nėra galimybės samdyti aukštos kvalifikacijos darbininkus;
2.Įmonės savininkas rizikuoja ne tik verslu, bet ir savo turtu;
3.Nėra veiklos tęstinumo (savininkui mi

irus įmonė uždaroma).

Individualių įmonių statusą, veiklą ir likvidavimą reglamentuoja Civilinis kodeksas ir LR įmonių įstatymas. Kodekse yra tik vienas 221 straipsnis, konkrečiai susijęs su individualiomis įmonėmis, numatantis galimybę steigti įmones, neturinčias juridinio asmens teisių. Individuali įmonė priklauso vienam ar keliems fiziniams asmenims jungtinės nuosavybės teise. Individualią įmonę gali turėti ir negamybinės organizacijos, turinčios juridinio asmens teises.
Asmuo norintis ste.igti individualią įmonę, atitinkamos savivaldybės rejestro skyriui pateikia pareiškimą įregistruoti įmonę, dokumentą, liudijantį apie žyminio mokesčio sumokėjimą, patalpų savininko pažymą apie patalpų suteikimą įmonės veiklai, firmos vardo įregistravimo pažymėjimo nuorašą. Minimalios įmonės steigimo išlaidos:
1)rinkliava už firmos vardo įregistravimą – 30 litų;
2)žyminis mokestis už personalinės įmonės įregistravimą – 200 litų
3)leidimas pasigaminti antspaudą – 10 litų.

Individualios įmonės turtas nėra atskirtas nuo savininko turto. Pagal įmonės prievoles savininkas atsako visu savo turtu. Šioms įmonėms taikoma supaprastinta buhalterinė apskaitos tvarka.
Personalinių įmonių veikla ir likvidavimo tvarka nėra reglamentuojama atskiru įstatymu. Tokios įmonės likviduojamos pagal LR įmonių įstatymo reikalavimus.

Tikrosios ūkinės bendrijos

Tikroji ūkinė bendrija yra visiškos ūkinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei – ūkinei veiklai ir turinti bendrą firmos vardą. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Jos nariai negali būti valdžios ir valdymo organai, valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės. Be

endrija nėra juridinis asmuo. Jos nariai solidariai atsako visu savo turtu. Bendrijos turi firmos pavadinimą, kuriame turi būti įvardintas bent vienas jos savininkas.

Bendrijos steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja šalies civilinis kodeksas, ūkinių bendrijų įstatymas ir bendrosios jungtinės veiklos sutartis.

Komanditinės ūkinės bendrijos

Komanditines ūkines bendrijas sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir komanditoriai. Ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas narys komanditorius. Jų turtas atskirtas nuo komanditorių turto, tačiau neatskirtas nuo tikrųjų narių turto. Pagal komanditinės ūkinės bendrijos prievoles jos tikrieji nariai solidariai atsako visu savo turtu, o nariai komanditoriai – tik tuo savo turtu, kurį perdavė arba turėjo perduoti bendrijai, bet jo neperdavė sutartyje numatytais terminais. Paprastai tokia bendrija turi savo pavadinimą. Bendrijos teisės ir pareigos nusakytos “LR ūkinių bendrijų įstatyme”.

Bendrija turi savo kapitalą, kurį sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas.

Bendrijos likvidavimo tvarką reglamentuoja LR įstatymai bei bendrijos jungtinės veiklos sutartis.

Ūkinės bendrijos steigimo dokumentas yra jungtinės veiklos sutartis. Sutartyje nurodomos bendrijos narių dalys bendrojoje nuosavybėje, jų įnašų dydis, pobūdis ir apmokėjimo terminai, pajamų ir nuostolių paskirstymo tvarka, bendrijos valdymo taisyklės, pinigų iš bendrijos kasos paėmimo asmeniniams reikalams tvarka ir kiti klausimai. Jungtinės veiklos sutartis turi būti patvirtinta notaro. Ji gali būti pripažinta negaliojančia tik teismine tvarka, jeigu yr

ra sandorių negaliojimo pagrindai, numatyti LR Civiliniame kodekse.

Minimalios ūkinės bendrijos steigimo išlaidos:
1) jungtinės veiklos sutarties notarinis patvirtinimas – 50 litų:
2) rinkliava už firmos vardo įregistarvimą – 30 litų:
3) žyminis mokestis už ūkinės bendrijos įregistravimą – 400 litų:
4) leidimas pasigaminti antspaudą – 10 litų.

Įstatymai nenumato minimalaus bendrijos kapitalo. Bendrijoms draudžiama išleisti vertybinių popierių, tarp jų ir obligacijų, jos negali skolintis pinigų iš fizinių asmenų. Bendrijos prievolės pirmiausia turi būti įvykdytos iš jos turto.
Likvidavimo tvarka. Priklausomai nuo to, kas nusprendžia likviduoti bendriją, likvidatorių skiria bendrijos nariai, teismas arba kreditorių susirinkimas. Paskyrus likvidatorių, bendrijos nariai netenka savo įgaliojimų bendrijos valdyme, jų funkcijas perima likvidatorius. Likvidatoriai u-baigia bendrijos veiklą, išaiškina jos skolininkus ir kreditorius, patenkina jų reikalavimus.

Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės

Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė yra juridinio. asmens teises turinčios ribotos turtinės atsakomybės įmonės, kurių kapitalas padalintas į akcijas. Bendrovės turtas nuosavybės teise priklauso bendrovei kaip juridiniam asmeniui. Akcininkai turi nuosavybės teisę į akcijas. Uždarosios akcinės bendrovės akcijų cirkuliacijos sfera yra uždara.
Akcinės bendrovės veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai. Pastaruoju metu Lietuvoje akcinės bendrovės kuriamos privatizuojant valstybines įmones bei steigiant naujas įmones. Akcinių bendrovių steigimą sąlygoja tam tikri faktoriai. Pirma, atkurti akcines bendroves ekonomoškai tikslinga, nes į apyvartą įtraukiami laisvi įmonių ir gyventojų pinigai. Antra, atsiveria didžiulės galimybės jas reorganizuoti. Trečia, naudojant sutelktas akcininkų lėšas,mažėja bankų kreditų poreikis. Ketvirta, akcinės bendrovės lėšomis neturi teisės disponuoti niekas kitas, išskyrus pačius akcininkus.
Kad atskiros įmonės bei asmenys susiburtų į akcinę bendrovę ir ji taptų juridiniu asmeniu, reikia atlikti nemažai operacijų. Svarbiausias dokumentas, kurį reikia parengti akcinės bendrovės steigimo etape, yra įstatai. Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 tūkst. Lt. Minimalus akcinių bendrovių steigėjų skaičius – vienas. Uždarojoje akcinėje bendrovėje negali būti daugiau kaip 50 akcininkų. Jos įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. Lt. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perimamos ir parduodamos biržoje, viešai platinamos.

Akcininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi įsigijęs bent vieną bendrovės akciją. Minimalus akcinės bendrovės akcininkų skaičius yra penki, o uždarosios akcinės bendrovės – du asmenys. Bendrovė turi būti įregistruota įstatymo nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jos įstatų įregistravimo dienos. Likviduoti bendrovę turi teisę visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas. Bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba ir valdyba.

Žemės ūkio bendrovė

Tai tokia įmonė, kurios įplaukos už žemės ūkio produkciją ar paslaugas žemės ūkio gamybai sudaro daugiau kaip 60 proc. visų realizacijos įplaukų.
Lietuvije tokių bendrovių steigimą reglamentuoja Žemės ūkio bendrovių įstatymas. Jos steigiamos žemės ūkio gamybinei ir prekybinei veiklai. Steigia fiziniai asmenys, sujungę savo turtą į bendrąją nuosavybę. Turi steigti ne mažiau kaip du asmenys. Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų – pajų, suteikiančių bendrovės nariams teisę dalyvauti bendrovės veikloje ir gauti atitinkamą dydį jos pelno. Žemės ūkio bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė. Bendrovės steigėjai sudaro steigimo sutartį, kurioje turi būti nurodyta įnašų priėmimo tvarka ir už jų priėmimą atsakingi asmenys, taip pat asmenys, atsakingi už steigiamojo susirinkimo sušaukimą. Įstatyme nereikalaujama, kad steigimo sutartis būtų tvirtinama notariškai. Minimalios steigimo išlaidos:
1) firmos vardo įregistravimas – 30 litų:
2) bendrovės įregistravimas įmonių rejestre – 400 litų:
3) mokestis už leidimą pasigaminti antspaudą – 10 litų.

Bendrovės likvidatoriai gali būti valdyba arba administracija, kiti bendrovės nariai ar pašaliniai asmenys.
Kooperatinės bendrovės

Tai grupės fizinių arba juridinių asmenų įsteigtas ūkinis objektas. Bendrovę sudaro ne mažiau kaip penki asmenys. Kapitalo ir narių sudėtis yra nepastovi. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė.

Kooperatinių bendrovių steigimą, veikloas pagrindus, likvidavimą ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuoja LR kooperatinių bendrovių įstaymas.
Steigėjai privalo pasirašyti ir notariškai patvirtinti steigimo sutartį ir sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Steigėjai parengia ir steigiamajame susirinkime priima įstatus. Steigimo išlaidos:
1) firmos vardo įregistravimas – 30 litų:
2) steigimo sutarties notarinis patvirtinimas – 50 litų:
3) įstatų notarinis patvirtinimas – 4 litai;
4) žyminis mokestis už bendrovės registravimą – 400 litų.

Koncernas – derinys, jungiantis sav.arankiškas akcines bendroves, kurias sieja bendri interesai, licencinės sutartys, bendros mokslinių tyrimų ir gamybinės technologinės programos, glaudi kooperacija.
Konsorciumas – laikinas, savarankiškas nepriklausomų įmonių susikūrimas konkretiems uždaviniams spręsti, stambiems projektams ar programoms įgyvendinti.
Asociacija – mažiausiai reglamentuota savarankiškų įmonių, organizacijų ar piliečių sąjunga. Ji sudaroma sutarties pagrindu.
Unija – įmonių susivienijimas. Tai moksliškai ir teisiškai pagrįstas bei tarpusavyje suvienijusių veiklą įmonių susijungimas, siekiant tobulinti gamybos organizavimą, didinti jo efektyvumą, atsižvelgiant į rinkos reikalavimus, išlaikant įmonės savarankiškumą.

Įmonės tikslai

Įmonės tikslai yra jos veiklos orientyras ir vertinimo kriterijus. Tikslai formuojami derinant individualius ir grupinius darbuotojų interesus. Įmonės tikslus lemia rinkos partneriai, socialinės grupės, visuomenė.

Svarbiausi įmonės veiklos efektyvumo rodikliai:
1) likvidumas – įmonės mokumas bet kuriuo metu;
2) rentabilumas, nusakomas įmonės sugebėjimu dirbti pelningai:
3) augimas, matuojamas gamybos apimties ir pelno dydžiu, rinkos segmento augimu.

Įmonės tikslai skirstomi į socialinius ir ekonominius. Socialiniai tikslai turi padėti: teisingai atlyginti už darbą, garantuoti geras darbo sąlygas, įtraukti darbuotojus į įmonės vekilą ir t.t.
Ekonominių įmonės tikslų sistemą sudaro gamybos, finansavimo ir pasisekimo tikslai.
Įmonių valdymo funkcijos

Verslo įmonėse vykdomos šios pagrindinės valdymo funkcijos: vadovavimo, planavimo, organizavimo, kontrolės.
Vadovavimas – tai, taikant įvairius valdymo metodus, žmonių grupės sutelkimas ir nuteikimas vykdyti tam tikrus veiksmus, tų veiksmų koordinavimas, siekiant užsibrėžtų tikslų. Vadovavimo funkcija atliekama visose įmonėse. Atliekant vadovavimo funkciją vykdomi tokie veiksmai:
• organizuojami įstatymų numatyti susirinkimai ir posėdžiai;
• priimami kolegialūs ir asmeniniai sprendimai;
• parengiami ir patvirtinami valdymo organų darbo reglamentai;
• parengiami ir patvirtinami administracijos padalinių darbo reglamentai bei įmonės struktūrinių padalinių nuostatai;
• parengiamos ir patvirtinamos pareigybinės instrukcijos;
• patvirtinami darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatai;
• nustatomos kolektyvinės ir individualios darbo užduotys, atliktinos per ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį;
• įgyvendinamos darbuotojų skatinimo priemonės;
• komplektuojami įmonės ir atskirų padalinių kolektyvai;
• skatinamas darbuotojų bendradarbiavimas;
• organizuojama apskaita bei atliekamas užduočių vertinimas;
• įgyvendinamos drausminės priemonės;
• priimami kiti techniniai, ekonominiai ir organizaciniai sprendimai.
Organizavimas – tai tam tikras veiklos reglamentavimas, atskirų veiksmų (operacijų) atlikimo būdų ir tvarkos nustatymas bei įgyvendinimas. Efektyvus veiklos organizavimas remiasi moksliškai pagrįstais gamybos ir darbo organizavimo metodais. Darbo organizavimui įmonėse gerinti rekomenduojama:
• parengti valdymo organų darbo reglamentus, darbuotojų pareigybines instrukcijas:
• nustatyti kolektyvines ir individualias darbo užduotis, parengti aiškią, visiems gerai suprantamą užduočių vykdymo apskaitos ir vertinimo sistemą;
• parengti darbo apmokėjimo ir materialinio skatinimo nuostatus;
• naudoti moksliškai pagrįstas valdymo organizacines struktūras;
• vadovautis mokslinikų rekomenduotais organizacinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo modeliais;
• vadovautis darbo humanizavimo principais, taikyti šiuolaikines efektyvaus darbo organizavimo priemones.
Planavimas – tai sumanymų ir įvairių veiksmų perspektyvinis numatymas, jų išdėstymas per ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį. Pagrindiniai planavimo uždaviniai privalo atitikti įmonės tikslus. Taigi įmonės planai sudaro tam tikrą sistemą, kurią kuriant būtina laikytis šių principų: siekti didžiausio ekonominio efektyvumo, moksliškumo, kompleksiškumo, mobilumo, planų sudarymo vykdymo, apskaitos. ir kontrolės vieningumo, informacijos patikimumo, kolektyvo dalyvavimo planuojant.

Įmonės planai skirstomi į strateginius ir operatyvinius. Strateginiai planai skirti įmonės tikslams pasiekti, operatyviniai – strateginiams planams įgyvendinti, t.y. jie yra detalizuoti laiko, vykdytojų ir kitais atžvilgiais.

Planų hierarchija

Sukuria: steigėjas, direktorių taryba arba

kiti aukščiausio lygio vadovai

Aukščiausio ir vidurinio lygio vadovai

Vidurinio bei žemesnio lygio vadovai

Strategijos planavimas apima tris etapus: strategijos formavimą, strategijos formos parinkimą, strategijos įvertinimą bei kontrolę.
Įmonės strategijos formavimo procesas pagrįstas dviem metodais: konkurencinio pajėgumo ir pagrindinių kompetencijų. Taikant šiuos metodus būtina atlikti makro- ir mikro- aplinkos analizę, t.y. įvertinti ekonominius, politinius, socialinius ir technologinius pokyčius bei vidinius įmonės išteklius.
Strateginiai planai gali būti, atsižvelgiant į įmonės tikslus, dviejų tipų: integruoti ir daliniai. Integruoti strateginiai planai apima keletą įmonės veiklos sričių: rinkotyros, naujų gaminių diegimo, tiekimo ir finansavimo. Daliniai planai sudaromi pagrindiniams verslo įmonės struktūriniams padaliniams arba veiklos funkcijoms.
Visa tai reikia pagrįsti ekonominiais skaičiavimais, prognozėmis ir priimti sprendimus įvertinant visas pasekmes.
Kontrolės funkcijos reikia, kad sužinotume, kaip vykdomos įvairios techninės ir ekonominės užduotys, kokių esama kliūčių ar sunkumų. Kontrolės funkciją būtina vykdyti per visą veiklos organizavimo procesą. Kontrolės tikslas – užtikrinti, kad vartotojui reikiamu laiku būtų pateikiama kokybiška prekė (paslauga) ir kad įmonė tai darytų patirdama kuo mažesnes sąnaudas. Kontrolė gali būti dviejų lygių: strateginė ir opertyvioji.

Kontrolės schema

Kontrolės procesas

Įmonių valdymo organai ir organizacinė valdymo struktūra

Įmonių valdymo struktūrą lemia jų juridinis statusas, veiklos rūšis, įmonės savininkų bei darbuotojų skaičius, kiti veiksniai. Formuojant įmonių, kurios turi juridinio asmens teises, valdymo organus, būtina vadovautis įstatymuose numatyta valdymo organų sudarymo, jų kompetencijų pasiskirstymo tvarka, o įmonių, kurios neturi juridinio asmens statuso, savininkai sprendžia visus valdymo klausimus ir valdymo organus formuoja pagal esamą ar numatomą poreikį.
Apie 90 proc. Visų įmonių skaičiaus sudaro individualios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės.
Įstatymai nenumato, kokie valdymo organai privalo būti sudaromi individualiose įmonėse, todėl visas tokios įmonės valdymo funkcijas gali vykdyti įmonės savininkas. Tačiau praktiškai vienas asmuo negali kokybiškai atlikti visų valdymo funkcijų ir yra priverstas samdyti kažkiek konsultantų, atskirų sričių specialistų, administracinio personalo.
Antruoju atveju įmonės savininkas formuoja administraciją, kuriai vadovauja administracijos vadovas – prezidentas ar direktorius. Administracijos vadovu gali būti pats įmonės savininkas arba jis gali priimti dirbti valdymo specialistą, sugebantį geriau vadovauti įmonei ir įgyvendinti savininko patvirtintas programas, planus ir kitas užduotis. Tuomet įmonės savininkas nustato administracijos vadovo teises ir pareigas, patvirtintą darbo reglamentą, kontroliuoja jo valdymą. Administracijos struktūrą, funkcinių padalinių reikalingumą, darbuotojų skaičių, jų darbo užmokesčio sąlygas taip pat gali numatyti pats įmonės savininkas arba pavesti tai atlikti administracijos vadovui. Tačiau lemiamus sprendimus dažniausiai priima įmonės savininkas, atsižvelgęs į administracijos vadovo ar kitų specialistų pasiūlymus patarimus.
Lietuvos Respublikos akcinių ben.drovių įstatymas numato, kad akcininkai gali pasirinkti ir kitokią valdymo organų struktūrą – supaprastinti valdymo grandžių skaičių ir pagerinti valdymo operatyvimą. Vadovaujantis minėtu įsakymu, akcinėms bendrovėms leidžiama nurodyti, jos funkcijos paskirstomos visuotiniam akcininkų susirinkimui ir valdybai.
Uždarosioms akcinėms bendrovėms leidžiama nesudaryti stebėtojų tarybos bei valdybos ir palikti tiktai du valdymo organus – visuotinį akcininkų susirinkimą ir administracijos vadovą.
Rekomenduojama tokia įmonių valdymo struktūra: svarbiausias įmonės valdymo organas – visuotinis akcininkų susirinkimas – tiesiogiai renka administracijos vadovą, o tarpiniai valdymo organai – stebėtojų taryba ir valdyba – nesudaromi. Pasirinkus tokį valdymo modelį, bendrovės įstatuose būtina nurodyti , kuriems valdymo organams perleidžiamos nesudaromų valdymo organų(stebėtojų tarybos ir vadybos) funkcijos, teisės ir atsakomybė. Bendrovės įstatuose numatyti ir faktiškai sudaryti įmonės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ir atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar neatitinka įstatuose nurodytų bendrovės veiklos tikslų, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę ir ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.
Tačiau uždarojoje akcinėje bendrovėje, kurioje valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklauso specialiųjų akcijų, valdyba turi buti sudaroma. Tada administracijos vadovą bei vyriausiąjį financininką skiria valdyba, kuri taip pat tvirtina jų pareigybines instrukcijas, administracijos vadovo darbo reglamentą.
Priklausomai nuo pasirinkto įmonės valdymo modelio valdyba, o kai ji nesudaroma – visuotinis akcininkų susirinkimas arba administracijos vadovas, tvirtina administracijos organizacinę struktūrą, numato reikiamas tarnybas, skyrius, pareigybes ir darbuotojų skaičių. Formuojant organizacinę struktūrą, lemiami veiksniai yra įmonės veiklos pobūdis ir mąstas, valdymo funkcijų ribos. Dažnai įmonės veiklos pradžioje formuojamas minimalus administracijos aparatas, kuris vėliau plečiamas, kuriami nauji struktūriniai padaliniai. Gamybinės ir negamybinės sferos įmonėms reikia skirtingo administracijos personalo.
Organizacinę valdymo struktūrą suprantame kaip gamybinių bei valdymo elementų organizavimą ir jų priklausomybės nustatymą
Organizacinė valdymo struktūra reiškia įmonių veiklų padalijimo, sugrupavimo bei vadovų ir darbuotojų, atskirų vadovų ir darbuotojų santykių koordinavimo būdą.
Formuojant bei reoganizuojant organizacinę valdymo struktūrą, rekomenduojama laikytis tokių principų: tikslų vieningumo, tikslingumo, centralizavimo ir decentralizavimo, delegavimo ir kompetencijos paskirstymo, darbo padalijimo, struktūros paprastumo, vienvaldiškumo, ribotų valdymo lygių skaičiaus, riboto pavaldinių skaičiaus ir kt.
Organizacinės valdymo struktūros dinamiškumui turi įtakos šie veiksniai: ekonominiai, socialiniai, struktūriniai, mokslo ir technikos naujovės.
Organizacinė valdymo struktūra daro labai didelę įtaką organizacijos veiklai: ji gali skatinti veiklos plėtrą ir ją stabdyti. Todėl organizacinė valdymo struktūra turi būti tokia, kad leistų organizacijai įgyvendinti pagrindinės veiklos strategiją.
Kiekvienos įmonės strategija ir aplinkos sąlygos kitokios, todėl galima didelė OVS įvairovė. Dažniausiai, priklausomai nuo veiklos padalijimo, vidinių įtakos santykių ir koordinavimo būdų, išskiriamos tokios įmonių organizacinių valdymo struktūrų rūšys: patriarchalinė, linijinė, funkcinė, linijinė – funkcinė, programinė – tikslinė ir matricinė.
Kai OVS tipai skirtingi, įvairiai duodami sprendimų įgaliojimai, nurodymai, skiriasi jų vykdymo priežiūra ir kontrolė. Todėl tai aptarsime išsamiau.
Patriarchalinė struktūra nelabai formalizuota. Įmonėje dubliuojamas šeimos modelis. Aukščiausio lygio vadovas (įmonininkas, savininkas – patriarchas) savo valia skirsto teises ir pareigas. Jis gali bet kuriuo metu įsikišti į žemesnio lygio vadovo sprendimo sritį. Vyrauja paklusnumas. ir nuoširdumas.
Ši struktūra galima smulkiose firmose; firmos savininkas turi būti aukštos moralės. Šios struktūros pagrindiniai trūkumai: valdomas elementas vienu metu gali gauti nurodymų iš daugelio vadovų; žemesnio lygio vadovų autoritetą gali pažeisti aukštesnio lygio vadovai.
Linijinė – papraščiausia organizacinė struktūra, paremta tiesioginiu valdymu. Priešingai negu patriarchalinėje sistemoje, sistemos kompetencija labai tiksliai apibrėžta. Kiekvienas bendradarbis nurodymus gauna iš vieno vadovo. Sukuriama griežta valdymo sistema. Ji taikoma smulkiose įmonėse, čia kiekvienas padalinys atlieka tik savo funkcujas.
Tokios struktūros privalumai: paprastumas, vienvaldiškumo principo laikymasis, lengvai koordinuojamas tikslo siekimas , atsakomybės paskirstymas atskiroms valdymo veiklos dalims.
Trūkumai: reikia aukštos kvlifikacijos specialistų, prieštarauja darbo specializacijai, silpnas ryšys tarp atskirų veiklos sričių. Tokia ryšių sistema dažniausiai taikoma iki cecho lygio.
Didėjant gamybos apimtims, vienas padalinys negali spręsti skirtingų funkcinių klausimų, pavyzdžiui, planavimo, financų, techninių ir kt., todėl funkcijos skaitomos į dalis, t.y. specializuojamasi. Tada toks padalinys valdymo elementus veikia atskirai.
Kai darbai suspecializuojami, funkcijos sukonkretinamos, tada atsiranda daug funkcinių vadovų, kurie visiškai atsako už tai, kaip vykdomos tik tos srities funkcijos, tačiau neatsako už bendrus darbo rezultatus todėl tokių vadovų priimti sprendimai tarpusavy gali būti nesuderinti. Didžiausias trūkumas – nėra bendros atsakomybės, nes ji išskaidoma vadovams, be to, kiekvienas darbų vykdytojas turi daug vadovų. Tokios struktūros elementai sudaro šiuo metu taikomas organizacines valdymo struktūras.
Daug tobulesnė yra linijinė – funkcinė organizacinė valdymo struktūra.
Štabinė struktūra apima linijinę organizaciją kartu su keliais įmonės skyriais, aptarnaujančiais linijinius skyrius, tiesiogiai įtraukiamus į sprendimo priėmimo procesą. Šiuo atveju funkciniai elementai, pavyzdžiui, ekonomistai, teisininkai, suburti į specialius padalinius – štabus, parengtą medžiagą perduoda vadovui, o šis, jei siūlomi sprendimai tinka, pagal tam tikrą hierarchiją perduoda valdomiems elementams. Tuomet parengtų priemonių diegimas derinamas centralizuotai. Šios struktūros privalumai: tikslus funkcijų pasiskirstymas, vienvaldiškumo principas, valdymo funkcijos specializuotos ir aiškios. Tačiau struktūra turi ir trūkumų: stinga operatyvumo, ilgai trunka derinimas, sprendimas, bei įdiegimas. Be to konsultantai, turėdami didelių poveikio galių ir nebūdami tiesiogiai atsakingi už priimtus sprendimus, gali vykdyti palankią politiką.
Programinė – tikslinė organizacinė valdymo struktūra tinka tam tikrai gamybinei sistemai kompleksiškai įgyvendinti orientuojant ją į specialų tikslą. Šios struktūros pagrindinis elementas – specialus valdymo organas, kuris turi formuoti, koordinuoti ir reguliuoti visus kontrolinius ryšius.
Tobulesnė yra matricinė organizacinė valdymo struktūra, kuri dar vadinama ,,daugiakomande sistema“ – tai hibridas, kuriuo siekiama suderinti dviejų skirtingų struktūrų tipų pranašumus ir išvengti jų trūkumų. Organizacijoje su matricine struktūra tuo pačiu metu veikia du struktūros tipai. Faktiškai darbuotojai turi vadovus, t.y. jie dirba dviejose komandų grandinėse. Viena komandų grandinė yra funkcinė, arba divizinė. Antroji – horizontalus persidengimas, darbuotojus iš įvairių padalinių ar funkcinių grandžių įtraukiant į programos, projekto ar verslo komandą, kriai vadovauja programos, projekto ar verslo grupės vadovas – komandai skirts užduoties specialistas. Programos vadovas gauna ypatingų įgaliojimų, kurie suteikia jam, nepažeidžiant nusistovėjusių linijinės – funkcinės struktūros ryšių, galimybė kontroliuoti operatyvinį ir einamąjį programos valdymą. Nors matricinės valdymo struktūros yra sudėtingos, tačiau jos turi savo pranašumų: padeda išvengti specialistų darbo dubliavimo, mažina išlaidas, vyrauja aiš.ki atsakomybė tiek už funkciją, tiek už konkrečią užduotį, sumažėja koordinavimo problemų, nes daug svarbių specialistų dirba grupėja kartu. Užtikrinamas organizacijos lankstumas, užduočių pateikimo vaizdumas ir operetyvumas.
Kaip trūkumą galima paminėti tai, kad ne kiekvienas darbuotojas lengvai prisitaiko prie matricinės sistemos, nes darbo grupės narys yra pavaldus šios grupės vadovui, ir vadovui to funkcinio padalinio, kuriame jis nuolat dirba. Tam, kad darbas būtų efektyvus, darbo grupes narių tarpusavio bendradarbiavimi įgūdžiai turi būti geri, o patys nariai turi būti pasirengę bendradarbiauti. Todėl tenka specialiai rengti darbuotojus, mokyti juos tarpusavio santykių. Žemesnio rango pavaldiniai automatizuotu būdu gali gauti nurodymų iš įvairių struktūrinių padalinių, vadovų, t.y. iki galo neišlaikomas vienvaldiškumo principas.
Matricinė organizacinė valdymo struktūra tinkamiausia projektavimo, mokslo tiriamojo darbo profilio organizacijoje, kur įvairūs specialistai iš skirtingų padalinių kviečiami dirbti prie vieno ar kito projekto, pavyzdžiui, kurti ir įdiegti naują gaminį.

Įmonių ir jų steigėjų teisės

LR įmonių įstatyme numatytos tokios įmonių ir jų steigėjų teisės :
1. užsiimti bet kuria komercine, ūkine ar kitokia veikla, nesuvaržyta įstatymų ar jos steigimo dokumentų.
2. jungtis į koncernus, konsorciumus, asociacijas ir kitus junginius, jeigu tai neprieštarauja LR konkurencijos įstatymui.
3. veikti savarankiškai.
4. visos įmonės turi vienodas teises ir ekonomines ūkininkavimo sąlygas.
5. laikyti paslaptyje dokumentus apie savo komercinę veiklą.
6. teismine tvarka ginčyti atsisakymą įregistruoti įmonę ir išieškoti per teismą nuostolius, atsiradusius dėl neteisėto atsisakymo įregistruoti įmonę.
7. steigti filialus ir atstovybes.

Pareigos ir apribojimai įmonėms

Teisės aktuose įmonėms yra numatyta įvairių pareigų ir apribojimų :
1. įmonės privalo vesti apskaitą ir valstybės organams teikti apie ją informaciją įmonių apmokestinimo bei buhalterinės ir finansinės apskaitos reikmėms, nustatytais terminais mokesčių inspekcijoms pateikti finansines atskaitomybes bei deklaracijas.
2. įmonės, atliekančios operacijas pinigais, kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie atliktą operaciją ne vėliau kaip per 3 dienas privalo pateikti mokesčių inspekcijai.
3. įmonės, už prekes ir paslaugas tarpusavyje bei su užsienio subjektais atsiskaitančios grynaisiais pinigais, mokesčių administratoriui privalo pateikti žinias apie per dieną išmokėtas didesnes kaip 10 000 Lt. sumas.
4. įmonės valstybinėms mokesčių inspekcijoms privalo pateikti žinias apie visas gyventojams išmokėtas sumas per 10 dienų pasibaigus mėnesiui, kurį sumos buvo išmokėtos.
5. įmonės, gyventojams išmokėjusios bet kokios rūšies pajamas(įskaitant darbo užmokestį), nemokamai išdavusios vertybių ar suteikusios paslaugų ir išskaičiusios mokesčių, kasmet kovo 1 dienos privalo parengti pažymą pagal Vyriausybės patvirtintą formą ir ją pateikti pajamas gavusiems gyventojams bei Valstybinei mokesčių inspekcijai.
6. įmonės kiekvienoje darbo vietoje, kurioje gyventojai už prekes ar paslaugas atsiskaito grynaisiais pinigais ar kortelėmis, privalo įrengti kasos aparatus ar kompiuterines kasos sistemas.
7. įmonės privalo turėti valstybės institucijų išduotus leidimus, licencijas ir kitus dokumentus.
8. apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės per 15 dienų privalo pranešti rejestro tvarkytojui.
9. valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniuose skyriuose įmonės privalo registruotis per 10 dienų nuo įmonės įsteigimo.
10. savo lėšas įmonės privalo laikyti viename iš pasirinktų Lietuvos respublikos bankų.
11. įmonės, priėmusios į darbą ar atleidusios iš darbo darbuotojus, tą pačią dieną apie tai privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniam skyriui.

Už teisės pažeidimus įmonėms taikomos sankcijos

Už teisės pažeidimus, susijusius su įmonės veikla, gali atsirasti administracinė ar baudž.iamoji atsakomybė. Atsakomybėn traukiami tam tikri fiziniai asmenys. Tai įmonių vadovai, finansininkai ir kt., tačiau yra teisės pažeidimų, už kuriuos sankcijos taikomos tiesiogiai įmonėms. Tokios sankcijos numatytos ne ATPK, ne BK, o kituose teisės aktuose.ATKP – administracinių teisės pažeidimų kodeksas, BK – baudžiamasis kodeksas.
Pvz jei įmonė per 3 mėnesius nuo nustatyto termino nesumoka prekyviečių mokesčio,gali būti atšauktas jos registravimas ir uždaryta sąskaita banke. Jei įmonė per tam tikrą laiką nesuformuoja įstatinio kapitalo ir valstybinėms mokesčių inspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms nepateikia mokesčių ataskaitų bei statistikos ataskaitų Statistikos departamentui, nesumoka mokesčių muitinėms, mokesčių inspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms, gali netekti teisės steigti filialus, naujas įmones, negali sudaryti ūkinius sandorius. Kai įmonė pataiso įstatus, turi juos įregistruoti rejestre, jei neįregistruoja, tai įmonei sustabdomos muitinės procedūros, neregistruojamos įsigytos transporto priemonės, sustabdomos bankų operacijos, išskyrus atsiskaitymą su valstybės biudžetu, socialinio draudimo fondo biudžetu bei atlyginimų išmokėjimo operacijas, į valstybės biudžetą gali būti įrašyta 1000 Lt. bauda.
Už piktybinius mokesčių įstatymų pažeidimus, įmonei gali būti skirta 10 proc. dydžio bauda, skaičiuojama nuo paskutiniųjų 12 mėnesinių pajamų, bet ne mažesnė, nei 20 000 Lt.Už įstatymų pažeidimus įmonės gali būti likviduojamos.

Bendrosios įmonių steigimo taisyklės

Asmuo, norintis steigti įmonę, privalo paruošti įstatymų reikalaujamus steigimo dokumentus, t.y.įmonės steigimo aktas (steigimo sutartis, bendrosios jungtinės veiklos sutartis), įstatai, kiti įstatymų nustatyti steigimo dokumentai. Išimtis yra individuali įmonė, nes jai įsteigti pakanka užpildyti prašymą atitinkamam rejestro tvarkytojui.
Rejestro tvarkytojas, gavęs reikalingus dokumentus, ne vėliau kaip 15 dienų nuo dokumentų įteikimo, priima sprendimą, ar įregistruoti įmonę, ar ne. Jei atsisako įregistruoti, tai gali būti ginčijama teisme, per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo.
Įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo LR įmonių rejestre dienos.
Paprastai įmonių steigimas vyksta tokiais etapais:
1. steigimo dokumentų paruošimas.
2. firmos vardo įregistravimas Valstybiniame patentų biure.
3. reikalaujamų dokumentų gavimas, pvz. higienos pasas.
4. dokumentų pateikimas rejestro tvarkytojui.
5. vietiniam mokesčių administratoriui pateikti finansų ministro įsakymu patvirtintą formą.
6. užsiregistruoti Valstybinio socialinio draudimo fondo teritoriniame skyriuje.
7. antspaudo pagaminimas.
8. įmonės sąskaitos banke atidarymas.
9. reikalingų licencijų ir patentų įsigijimas(patentas verstis tam tikros rūšies veikla, licencija verstis tam tikra veikla, higienos pasas).

Patentai

Patentų išdavimo klausimus reguliuoja Vyriausybės priimtas nutarimas ‘‘Dėl patentų išdavimo tvarkos‘‘. Patentas turi dvejopą paskirtį : pirma – tam tikrų rūšių įmonės ir fiziniai asmenys privalo įsigyti patentus, norėdami užsiimti nutarime nurodyta veikla (privalomas patentas), antra – kad už pajamas, gautas iš patente nurodytos veiklos, nereikėtų mokėti fizinių asmenų pajamų mokesčio (neprivalomas patentas).
Vyriausybės nutarimu yra nustatyti minimalūs ir maksimalūs privalomojo patento mokesčio tarifai, o konkretų dydį nustato miestų savivaldybės. Neprivalomojo patento mokesčių tarifų konkretūs dydžiai yra nustatyti pačiame Vyriausybės nutarime.
Kaip jau buvo minėta, patentai gali būti privalomi ir neprivalomi :
1. Juridinio asmens teisių neturinčios personalinės įmonės ir ūkinės bendrijos savo nuožiūra gali įsigyti patentą tam tikrai veiklai. Iš tos veiklos gaunamos pajamos neapmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Mažiausias neprivalomojo patento mokesčio tarifas yra 120 lt.per metus, didžiausias – 3100 lt. per metus.
2. Privalomi patentai yra dvejopo pobūdžio : išduodami įmonėms ir išduodami fiziniams asmenims. Didžiausias tarif.as gali būti taikomas įmonėms, užsiimančioms autotransporto priemonių dažymu – iki 6000 lt. per metus mažiausias – garso ir vaizdo kasečių dauginimui, jų keitimu, nuoma bei automobilių salonų valymu – iki 700 lt. per metus. Fiziniams asmenims, įsigijusiems privalomą patentą, didžiausias pelno mokesčio tarifas yra taikomas projektavimo ir konstravimo darbams – iki 4000 lt. per metus, mažiausias – išnešiojamai prekybai ne respublikos miestuose – iki 400 lt. per metus.
Patentai neišduodami įmonėms, prekiaujančioma alkoholiu, naftos produktais, automobiliais.
Licencijos

Įmonės turi teisę užsiimti bet kokia komercine ir ūkine veikla, neuždrausta įstatymo.
LR įmonių įstatymas nustato, kad tam tikra veikla draudžiama užsiimti be atitinkamos licencijos. Šiuo metu licenciją reikia įsigyti norint užsiimti tokia veikla :
1. gaminti ginklus bei jų dalis, šaudmenis, sprogmenis, pirotechnikos priemones.
2. importuoti, pardavinėti pirotechnikos priemones, civilinius ginklus bei jų šaudmenis.
3. steigti bei eksploatuoti šaudymo tirus, šaudyklas, medžioklinius šaudymo stendus.
4. teikti sveikatos priežiūros paslaugas.
5. užsiimti farmacine veikla.
6. auginti ir realizuoti kultūras, kuriose yra narkotinių, psichotropinių, nuodingųjų medžiagų, taip pat gaminti, importuoti, eksportuoti narkotines medžiagas, užsiimti jų prekyba.
7. gaminti alkoholio produktus, kuriuose tūrinė alkoholio konsentracija yra ne didesnė kaip 22 proc.
8. importuoti alkoholio produktus, užsiimti didmenine prekyba alkoholio produktais.
9. gaminti, importuoti tabaką ir jo gaminius.
10. užsiimti mokymo veikla.
11. atlikti valstybinės žemėtvarkos, geodezinius topografinius darbus.
12. verstis keleivių vežimu L R, taip pat keleivių ir krovinių vežimu tarptautiniais maršrutais.
13. teikti turizmo paslaugas.
14. supirkti spalvotųjų metalų ir jų lydinių laužą bei atliekas realizavimui.
15. supirkti juodųjų metalų laužą ir jų atliekas realizavimui.
16. rengti pinigines ir pinigines – daiktines loterijas.
17. steigti ir eksploatuoti bendruosius telekomunikacijų tinklus, teikti telekomunikacijų veiklos paslaugas.
18. gaminti antspaudus, spaudus.
19. užsiimti Aplinkos apsaugos ministerijos patvirtintame sąraše nurodytų pavojingų cheminių, branduolinių, radioaktyvių medžiagų gamyba, didmenine prekyba, pervežimu, sandėliavimu bei pavojingų atliekų surinkimu, nukenksminimu, saugojimu bei laidojimu.
20. užsiimti nefasuotų naftos produktų importu, eksportu, didmenine ir mažmenine prekyba.
21. užsiimti energetikos įrenginių aptarnavimu.
22. teikti laivų agentavimo paslaugas.
23. atlikti auditą.
24. užsiimti draudimo veikla.
25. spausdinti vertybinius popierius bei dokumentų blankus.
Licencijavimo tvarką kiekvienai veiklos rūšiai tvirtina Vyriausybė. Licencijos išduodamos neterminuotam laikui, tačiau Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti perregistruojamos. Už išduodamas licencijas yra imamas žyminis mokestis..Mokesčiai
Pagal LR mokesčių administravimo įstatymą, Lietuvoje egzistuoja 16 mokesčių, tai:
• pridėtinės vertės mokestis;
• akcizai;
• gyventojų pajamų mokestis;
• nekilnojamojo turto mokestis;
• žemės mokestis;
• mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
• naftos ir dujų išteklių mokestis;
• mokestis už aplinkos teršimą;
• konsulinis mokestis;
• žyminis mokestis;
• prekyviečių mokestis;
• atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą;
• paveldimo turto mokestis;
• privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
• įmokos į Garantinį fondą;
• valstybės rinkliava;
• azartinių lošimų mokestis;
• mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;
• baltojo cukraus virškvočio mokestis;
• cukraus mokestis;
• valstybinio socialinio draudimo įmokos,
• prekių apyvartos mokestis;
• pelno mokestis;
• atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą.Išvados
Parašiusios šį darbą mes tikrai daug sužinojome apie įmonių tipus ir jų veiklos ypatybes, nes teko perskaityti daug literatūros, kuri susijusi su šia tema. Teko skaityti įstatymus, domėtis įmonių valdymo struktūromis, veikla, mokesčiais ir kt. Tikimės, kad gautos žinios pravers ateityje.Literatūra
1. Brazauskienė R., Brazauskas S., ‘‘Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros Lietuvoje teisinės sąlygos‘‘. Vilnius, ‘‘Eugrimas‘‘1999.
2. Justinas R. , Stačiokas R., ‘‘Verslininkui apie mokesčius‘‘. Vilnius, 1998.
3. Lukoševičius K., Martinkus B., ‘‘Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba‘‘. Kaunas ‘‘Technologija‘‘, 2002.
4. Martinkus B., Žičkienė S., Žilinskas V.,‘‘Įmonės ekonomika‘‘. Šiaulių universiteto leidykla, 2002.

Leave a Comment