Įmonių statistika

TURINYS
Pratarmė 3

1. Įmonių statistikos teoriniai pagrindai ir metodiniai principai 4

1. Mikroekonominė ir įmonių statistika 4

2. Įmonių statistikos metodai 4

3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai 5

2. Įmonių statistikos organizavimas 8

1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos

8

2. Įmonių registras 10

3. Įmonių skirstymas 10

4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) 12

3. Įmonių išteklių valdymo statistika 14

1. Ilgalaikis turtas, jo sudėties ir techninės būklės statistika 15

2. Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika 15

3. Gamybinių įrengimų statistika 16

4. Atsargų statistika 18

5. Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika 19

6. Darbo laiko naudojimo statistika 22

7. Darbo apmokėjimo statistika 22

8. Darbo produktyvumo statistika 24

4. Įmonių pramoninės veiklos statistika 28

1. Pramonės produkcijos sąvoka 29

2. Parduota produkcija (Pardavimai ir paslaugos) 29

3. Bendroji produkcija (Gamybos mastas) 30

4. Pramonės produkcijos indeksai 31

5. Pagrindinių finansinių rodiklių statistika 32

1. Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas 32

2. Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pajamų litui 35

3. Savikainos indeksai 35

4. Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F -01 36

5. Pelnas įmonės veiklos rezultatas 37

6. Pelno apskaičiavimas 38

7. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas 38

6. Įmonių veiklos efektyvumas 39
LITERATŪRA 41

Pratarmė

Įmonėse nebuvo, o ir nėra specialios statistinės tarnybos, kuri
kauptų statistines žinias, vykdytų statistinius tyrimus, rūpintųsi išorine
atsakomybe ir daugeliu kitų dalykų, sudarančių statistinių skaičiavimų
įmonėse turinį, talkinančių įmonės verslui, ekonomikai irr valdymui.

Įmonėse statistines ir finansines ataskaitas sudaro finansininkas
(buhalteris). Todėl buhalterinės apskaitos specialistai turi išmanyti
statistinių tyrimų metodus, mikroekonominius rodiklius ir jų skaičiavimo
principus, priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį,
indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonės
verslo ir ekonomikos ypatumus.

Ši mo

okomoji knyga parengta pagal Vilniaus kolegijos Ekonomikos
fakulteto Buhalterinės apskaitos studijų programos Įmonių statistikos kurso
programą, tačiau ja galės naudotis ir kitų specialybių studentai,
besimokantys ūkio statistikos.

Čia pateiktos visos šio kurso temos, stengtasi susieti jas su
praktine įmonių veikla. Medžiaga dėstoma glaustai, naudojant statistines
atskaitas ir kitą norminę medžiagą.

Praktinis pateiktos medžiagos taikymas paliekamas praktikumams.

Rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio ekonominė ir finansinė veikla
nuolat keičiasi, todėl studentams privalu patiems sekti ekonominę ir
statistinę spaudą.

1. ĮMONIŲ STATISTIKOS TEORINIAI

PAGRINDAI IR METODINIAI PRINCIPAI

1.1. Mikroekonominė ir įmonių statistika

Statistika tiria metodus, kuriais apibūdinama ekonominė ar kita
informacija, aptaria metodus statistiniams dėsningumams nustatyti ir
išvadoms gauti, mikroekonominė statistika šių jos dalių turinį perkelia į
mikroekonominius reiškinius ir procesus, atsižvelgdama į komercinės ūkinės
veiklos ypatumus. Nesunku pastebėti mikroekonominės statistikos ryšį su
kitais mokslais. Ji glaudžiai siejasi su mikroekonomine teorija; ji gali
būti traktuojama kaip pastarosios taikomoji dalis. Pagrindinės
makroekonominės statistikos nagrinėjimų sritys – pragyvenimo lygio
statistinė analizė, įmonės konjunktūros ir paklausos tyrimas, gamybos
veiksnių produktyvumo analizė įmonėje, statistinės informacijos rinkimas ir
statistinių tyrimų atlikimas.

Įmonių statistika identifikuoja įmonių verslo ir ekonomikos
valdymo ypatumus, veiklos rezultatus ir racionalumą, nusako duomenų rinkimo
ir eksperimento, jų apibendrinimo ir išvadų gavimo, variacinių skaičiavimų,
priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį įmonėse,
indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonių
verslo ir ekonomikos ypatumus.

Įmonių statistikos tyrinėjimo objektu yra ekonominiai ir
socialiniai procesai, kurie vyksta įmonėse. Įmonių statistika tiria įmonių
išteklių valdymą; į

įmonių gamybinę ir finansinę veiklą, įmonių veiklos
efektyvumą.

Įmonių statistika susipina su įvairiais verslo ekonomikos,
vadybos, marketingo, finansų, apskaitos kursais, tačiau ji jų nekartoja.
Savo metodais ji giliausiai įsiskverbia į kiekvienos įmonės ūkio gyvenimo
praktiką, sukuria sintetinį ir analitinį jos vaizdą.

1.2. Įmonių statistikos metodai

Įmonių statistika savo problemoms spręsti plačiai naudoja
statistikos teorijoje nagrinėtus metodus: vidurkius, indeksus, koreliaciją,
regresiją, variacinius skaičiavimus ir kt. Be bendrų statistikos metodų,
įmonių statistikoje naudojami ir kiti, dažniausiai tik jai būdingi metodai:
1. Statistinis identifikavimas.
2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas.
3. Faktorinė indeksinė analizė.
4. Įvairių formų statistinis balansavimas ir sintetiniai ekonominiai

skaičiavimai.
5. Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas.
6. Stebėjimas ir eksperimentas.

1. Statistinis identifikavimas – tai suformulavimas tokių
statistinių apibrėžimų, kurie leidžia nustatyti tiriamą reiškinį. Kai
tirdama ūkinius reiškinius, įmonių statistika vartoja makroekonominės
teorijos, vadybos, marketingo, finansų, apskaitos mokslų sąvokas. Tiesa,
įmonių statistika tas sąvokas sukonkretina, detalizuoja, pritaiko
konkretiems reiškiniams empiriškai aprašyti ir nagrinėti. Identifikuotos
teorinės sąvokos virsta rodikliais.

2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas – tai tiriamos ūkinės
visumos elementų skirstymas į grupes. Statistinis klasifikavimas ir
grupavimas. skirtas konkrečiai proceso struktūrai tirti. Norint atlikti
tarptautinius ūkinius palyginimus, tenka plačiau naudoti Jungtinių tautų ir
Europos sąjungos bei kitų tarptautinių statistikos žinybų sudarytas
įvairiais klasifikacijas.

3. Faktorinė indeksinė analizė – rezultatinių rodiklių pokyčių
tyrimas, nustatantis konkrečių veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui, pvz.
kokį lyginamąjį svorį įmonės produkcijos apimties pasikeitime turi
darbuotojų skaičiaus ir darbo produktyvumo augimas. Atliekant kompleksinę
ekonominių rodiklių (pelno, produkcijos apimties, gamybos išlaidų ir pan.)
analizę, tikslinga faktorinę indeksinę analizę integruoti su regresine-
koreliacine analize, ek

konometriniais skaičiavimais.

4. Sudarant statistinius balansus, nustatomi ekonominio proceso
susiformavimo šaltiniai ir gautų rezultatų panaudojimas ir pasiskirtymas.

Ūkinės veiklos pokyčiams (plėtrai, pakilimui, gamybos mažinimui,
nuosmukiui) tirti, firmų ūkio konjuktūrai nagrinėti reikia atlikti
sintetinius skaičiavimus.

Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas apima sistemų
metodus ir skaičiavimus, orientuotus į ilgalaikę retrospektyvinę ūkinių
reiškinių analizę ir prognozavimą. Įmonių statistiką domina trumpalaikių
prognozių gavimo metodikos. Kompleksiniai trumpalaikių prognozių
skaičiavimai atliekami mikro lygmeniu.

5.Stebėjimas ir eksperimentas įmonėje – statistinių skaičiavimų
atspirties taškas.

Išorinės ir vidinės atskaitomybės organizaciniai bei techniniai
dalykai, specialių tyrimų vieta, vaidmuo, metodinio aprūpinimo ir
realizavimo dalykai, eksperimento ir jo rezultatų vertinimų tvarka
numatant, tarkime, etaloninius, laukiamus ar „normalius“ ekonominių
statistinių matų dydžius, komercinės ūkinės veiklos prioritetus, ir panašūs
dalykai svarbūs kiekvienai įmonei, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra.

1.3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai

Įmonė – ataskaitinis vienetas įmonių statistikoje. Įmonė – tai
užsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, kuri vykdo vieną ar kelias
specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes bei
paslaugas.

Pagrindiniai jos bruožai:

• organizavinė vienybė, nes įmonė tam tikru būdu – organizuotas

kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;

( tam tikras gamybos priemonių kompleksas – įmonėje sujungiami
įvairūs ištekliai gaminant prekes ar paslaugas, siekiant didinti pelną;

( atskiras turtas – įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai
naudoja tam tikriems tikslams;

( turtinė atsakomybė – įmonė visiškai atsako visu savo turtu už
įvairius įsipareigojimus;

( įmonė turi savo pavadinimą;

( operatyvinis-ūkinis ir ekonominis savarankiškumas – įmonė pati
vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna
pelną (ar patiria nuostolių), naudodama pelną siekia p

palaikyti stabilią
finansinę būklę ir toliau tobulinti, plėsti gamybą.

Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas
įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonę
sudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių
ir pareigų kompleksas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali
turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo.

Ekonominis-analitinis darbas įmonėje yra sudėtingas, nes
pagrindinis tikslas – talkinti įmonei, kaip rinkos ekonomikos subjektui,
racionaliai, naudingai panaudoti turimus išteklius ir pasiekti maksimalų
ūkinės veiklos galutinį rezultatą – pelną. Ekonominio-analitinio darbo
sudėtinė dalis yra statistiniai skaičiavimai. Statistiniai skaičiavimai
įmonėje yra darbai arba procedūros, kurių nuoseklumas yra toks:

InIiirhjthghj

Išskirtos darbų nuoseklumo dalys, nepaisant jų skirtumų yra
organiškai susijusios, nes statistinis tyrimas įmonėje susideda iš trijų
etapų: duomenų rinkimo arba statistinio stebėjimo, duomenų apdorojimo bei
duomenų statistinės analizės. Tarp šių darbų itin išskirtinas einamasis bei
perspektyvinis prognozavimas, išvadų komercinės ūkinės veiklos ypatumai.

Komercinės ūkinės veiklos ypatumus formuoja daug veiksnių, tarp jų
ir tai, ar čia gamybinė, prekybos, žemės ūkio, finansinio tarpininkavimo,
statybos, ar kokia kita įmonė. Verslo pobūdis turi nemažą įtaką statistinių
skaičiavimų kryptims ir jų turiniui. Gamybinio pobūdžio įmonėse statistinių
skaičiavimų kryptis galima apibendrinti taip:

Išskirtos statistinių skaičiavimų kryptys tėra apibendrinantis jų
vaizdas, ir jo pakanka požiūriui apie statistikos metodų vietą ir vaidmenį
įmonėje susidaryti.

2. ĮMONIŲ STATISTIKOS ORGANIZAVIMAS

2.1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos

Juridinio asmens teises turinčios įmonės labai įvairios, be to,
skirtingų tikslų turi ir daugelis įmonės apskaitos bei ataskaitų duomenų
vartotojų. Kaip kiekvieną sudėtingą reiškinį, taip ir atskaitomybę,
išsamiausiai galima apibūdinti aptariant jos klasifikaciją, kurioje ši
atskaitomybė gali būti pagal įvairius požymius (žr. 1 pav.).

Pagal paskirtį visa atskaitomybė gali būti suskirstyta į
finansinę, valdymo, mokestinę, statistinę ir kitą (specialios paskirties).

Statistikos įstatymas numato, kad privaloma informacija
dažniausiai yra administracine tvarka nustatyta įmonėms, bendrovėms,
organizacijoms, t.y. juridiniams asmenims, o rečiau – gyventojams. Viena iš
svarbiausių privalomos informacijos rinkimo sferų yra įmonių, bendrovių
ūkinė, finansinė veikla bei aplinkos apsauga, o taip pat dažnai apimami
pinigais neišmatuojami dalykai, tokie kaip darbuotojų skaičius, jų
kvalifikacija ir pan.

Įmonėse statistines ataskaitas sudaro finansininkas (buhalteris)
arba konkretus skyriaus darbuotojas įmonės vadovo pavedimu.

Pagrindinės įmonių statistines ataskaitos, atspindinčios įmonės
ūkinę veiklą, yra šios:

( Įmonės pramoninės veiklos metinė ataskaita P-01;

( Įmonės pramoninės veiklos ataskaita P-11 (mėnesinė);

( Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-02 (metinė);

( Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-12 (mėnesinė);

·Darbo apmokėjimo ataskaita DA-01K, DA-03 ir kiti;

·Pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F-01 (ketvirtinė,

metinė).

2.2. Įmonių registras

Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarka
įregistruojama.

Įmonių registro vyriausiasis tvarkytojas – Valstybės įmonės
Registrų centras. Šį registrą taip pat tvarko ir vietos savivaldos
vykdomosios institucijos.

Valstybės įmonių Registrų centras registruoja tik iš valstybės
lėšų steigiamas įmones, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas,
draudimo veiklą vykdančios įmonės, užsienio įmonių atstovybės, komercinius
bankus ir jų padalinius (filialus, skyrius), kitas kredito įstaigas, jų
statutus.

Valstybės įmonės Registrų centras kaupia, tvarko ir atnaujina visų
Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių duomenis, metodiškai vadovauja
registravimą atliekantiems registro tvarkytojams.

Įregistravus įmonę vietos savivaldos vykdomojoje institucijoje
registravimo duomenys turi būti per 5 dienas pateikti vyriausiajam registro
tvarkytojui.

Valstybės įmonės Registrų centras turi per 3 dienas perduoti
savivaldybei, kurios teritorijoje yra įmonės buveinė.

Apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės privalo pranešti
registro tvarkytojui per 15 dienų.

Įmonėms, neapmokėjus įstatinio kapitalo per įstatymo nustatytą
laiką ir nepateikusioms mokesčių ataskaitų valstybinėms mokesčių
inspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms bei statistikos ataskaitų –
Oficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms, taip pat nesumokėjusioms
mokesčių valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir socialinio draudimo
įstaigoms, prevencine tvarka taikomi komercinės-ūkinės veiklos apribojimai.

2.3.Įmonių skirtymas

Norint įvertinti šalies ūkinę veiklą bei palyginti atskirų šalių
įmones, panašias įmones reikia skirstyti į grupes. Veiklos panašumas
nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos
paskirtis gali būti tokia:

• gaminti produkciją ir teikti patarnavimus (ištekliai –

pardavimai ir paslaugos), pvz., įmonės, bendrijos, bendrovės,

prekybos bei paslaugų įmonės;

• teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški

namų ūkio įnašai ir aptarnavimai), pvz., įvairios privačios

įmonės, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos

organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos;

• paskirstyti pajamas (ištekliai – tiesioginiai ir netiesioginiai

mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai –

ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo

įstaigos;

• finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su

investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz.,

bankai;

• apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz.,

įvairios draudimo bendrovės;

• vartoti (ištekliai – atlyginimas ir įplaukos, gaunamos iš kitų

sektorių, pajamos už savo gamybos produktus ar patarnavimus),

pvz., namų ūkiai (ir individualiosios įmonės).

Statistikos departamentas pagal šiuos ir kitus kriterijus nuo 1993
m. sausio 1d. visą Respublikos ūkį skirsto pagal Europos sąjungos
ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK) į tokius pagrindinius
skyrius:

A. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė

B. Žuvininkystė

C. Kasyba ir karjerų eksploatavimas

D. Apdirbamoji pramonė

E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas

F. Statyba

G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių
remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas

H. Viešbučiai ir restoranai

I. Transportas, sandėliavimas ir nuolatiniai ryšiai
(telekomunikacija)

J. Finansinis tarpininkavimas

K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla

L. Viešasis valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas

M. Švietimas

N. Sveikatos priežiūra ie socialinis darbas

O. Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla

P. Privačių namų ūkių, turinčių samdininkų, veikla

Q. Tarptautinių organizacijų ir jų padalinių veikla

Jeigu įmonė gamina vienos rūšies prekes ir paslaugas, tai reiškia,
kad įmonė turi tik vieną veiklą, nežiūrint į tai, kad galutinės prekės ir
paslaugos gamyba gali susidėti iš kelių, susietų tarpusavyje gamybinių
procesų.

Jeigu įmonė gamina įvairių rūšių produktus arba teikia įvairių
rūšių paslaugas ir jų gamybos procesai tarpusavyje nesusiję (kiekvienos
rūšies prekes ir paslaugas gaminamos skirtingais įrengimais, atskirose
patalpose, skirtingais darbuotojais) tai reiškia, kad įmonė turi kelias
veiklas.

Jeigu tie patys darbuotojai gamina kelių rūšių prekes ir
paslaugas, visos pajamos ir visi darbuotojai priskiriami pagrindinei
veiklai.

Įmonės pagrindinė veikla – tai tokia veikla, kuri sukuria
didžiausią dalį produkcijos ir kurioje užimta daugiausia darbuotojų. Kitos
veiklos yra antrinės (papildomos).

Papildoma veikla – tai bet kokia kita veikla, kurios tikslas
parduoti prekes ar paslaugas tretiems asmenims. Jos pagaminta produkcija
yra mažesnė už pagrindinės veiklos produkciją.

Veiklos pavadinimas ir kodas pateikiamas pagal valstybinį
„Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių“, kuris buvo patvirtintas 1995 m.
gegužės 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 696.

2.4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius

Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) sudarytas pagal
Europos statistikos tarnybos (EUROSTAT) paruoštą klasifikatorių
„Nomenklatures des Activities de Communite Europeene-NACE rev. 1“ (Europos
Sąjungos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius – NACE 1-oji red.),
rekomenduojamą visoms Europos Sąjungos šalims-narėms.

NACE 1-osios redakcijos Klasifikatorius nustato atskirų kategorijų
veiklos sritis, kodus, pavadinimus, t.y. sekcijas ir posekcijas, skyrius,
grupes, klases visoms Europos Sąjungos šalims-narėms. Siekiant patenkinti
atskirų šalių nacionalinės statistikos poreikius, sudaryta galimybė
papildyti klasifikatorių žemiausiu lygiu – poklasiais. EVRK papildytas 660
poklasių.

Ekonominės veiklos klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis. EVRK
skirtas gyventojų, produkcijos, užimtumo, žemės ūkio, pajamų ir kitiems
duomenims klasifikuoti pagal ekonominės veiklos rūšis. Jo naudojimas sudaro
sąlygas nacionaliniams ir tarpvalstybiniams statistikos duomenims
palyginti.

NACE 1-oji redakcija parengta nenukrypstant nuo ISIC 3-osios
redakcijos struktūros (ISIC, 3-ioji redakcija – „Visų ekonominės veiklos
rūšių tarptautinis standartinis gamybinis klasifikatorius“).

Kodavimo sistemos atskirti EVRK ir NACE 1-osios redakcijos kode
tarp antrojo ir trečiojo ženklų rašomas taškas, be to, ISIC 3-osios
redakcijos standarte skaitmens „9“ reikšmė visada yra „kiti“, o NACE 1-
osios redakcijos sistemoje devynetukas naudojamas kaip ir visi kiti
skaičiai. Todėl galima sukurti daugiau padalinių.

Pagal nutarimą visos šalys-narės NACE 1-ąją redakciją privalo
naudoti nuo 1993 m. sausio 1 d.

Praktiškai dauguma gamybinių vienetų užsiima įvairaus pobūdžio
veikla. Todėl „Pagrindinės veiklos rūšies“ nustatymas teisinio subjekto
veikloje yra būtinas skirstant juos pagal atitinkamus EVRK klasifikatoriaus
padalinius. Pagrindinė veiklos rūšis yra nustatoma pagal taisyklę „iš
viršaus į apačią“, kaip veiklos rūšis, kuri pagal sukuriamas pridėtinės
vertės (pridėtinė vertė – tai bendrosios produkcijos vertė atėmus žaliavų
ir kitų tarpinių sąnaudų kainą) dalį viršija visas kitas jo vykdomos
veiklos rūšis. Pagrindinės veiklos rūšies sukuriamos pridėtinės veiklos
dalis nebūtinai turi sudaryti 50 % ar daugiau gaunamos pridėtinės vertės
dalies.

Pavyzdys. Ataskaitinio vieneto pagrindinės veiklos nustatymas pagal
principą „iš viršaus į apačią“:

I etapas. Atsiskaitantis vienetas gali vykdyti šias veiklos rūšis:

|Sekcija|Skyrius|Klasė |Klasės pavadinimas |Pridėtinės|
| | | | |vertės |
| | | | |dalis (%) |
|D |28 |28.71 |Plieninių būgnų ir talpyklių gamyba |7 |
| |29 |29.31 |Žemės ūkių traktorių gamyba |8 |
| | |29.40 |Staklių gamyba |3 |
| | |29.53 |Maisto, gėrimo ir tabako perdirbimo |21 |
| | | |mašinų gamyba | |
| | |29.55 |Popieriaus ir storo kartono gamyba |8 |
| |34 |34.30 |Automobilių ir jų variklių dalių ir |5 |
| | | |reikmenų gamyba | |
|G | |51.14 |Mašinų, pramonės įrengimų, laivų ir | |
| | | |lėktuvų pardavimo įgaliotinių |7 |
| | |51.66 |(agentų) veikla | |
| | | |Žemės ūkio mašinų, įskaitant |28 |
| | | |traktorių, reikmenų ir inventoriaus | |
| | | |didmeninė prekyba | |
|K | |74.20 |Architektūrinė ir inžinerinė veikla,| |
| | | |su ja susijusios techninės |13 |
| | | |konsultacijos | |

Pagrindinė veiklos rūšis nustatoma taip:

II etapas. Sekcijos nustatymas:

Sekcija D. Apdirbamoji pramonė 52 %;

Sekcija G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, automobilių, motociklų

remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 35%;

Sekcija K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir komercinė veikla 13%.

III etapas. Skyriaus nustatymas:

Skyrius 28. Pagamintų metalo dirbinių, išskyrus mašinas ir
įrengimus, gamyba 7%;

Skyrius 29. Niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrengimų gamyba

40%;

Skyrius 34 Automobilių, priekabų ir puspriekabių gamyba 53%.

IV etapas. Grupės nustatymas:

Grupė 29.3 Žemės ūkio ir miškų ūkio mašinų gamyba 8%;

Grupė 29.4 Staklių gamyba 3%;

Grupė 29.5 Kitų specialios paskirties mašinų gamyba 29%.

V etapas. Klasės nustatymas:

Klasė 29.53 Maisto, gėrimų ir tabako perdirbimo mašinų gamyba

21%;

Klasė 29.55 Popieriaus ir storo kartono gamyba 8%.

Taigi, pagrindinė veiklos rūšis yra „29.53 Maisto, gėrimų ir
tabako perdirbimo mašinų gamyba“, nežiūrint į tai, kad klasė „514.66 Žemės
mašinų, įskaitant traktorius, reikmenų ir inventoriaus didmeninė prekyba“
yra didžiausia pridėtinės vertės procentu.

Jeigu pagrindinės veiklos nustatymas būtų atliktas tiesiogiai
pagal klasę su didžiausia pridėtinės vertės dalimi, susidarytų keista
situacija, nes įmonė atsidurtų už apdirbamosios pramonės ribų.

Veiklos rūšis turi būti įvardinama konkrečiai. Negalima rašyti,
pvz., gamyba, prekyba, paslaugos ar komercija, reikia rašyti, pvz., langų
rėmų įdėjimas (kodas 45.4200), vaisių ir daržovių mažmeninė prekyba (kodas
52.5100), krovinių vežimas keliais (kodas 60.2400).

Veiklos rūšies kodo pirmi keturi skaičiai neturi būti nuliai,
išskyrus kai kuriuos atvejus, kai ketvirtas kodo skaičius yra nulis, pvz.,
naudotų prekių mažmeninė prekyba (kodas 52.5000). Jei neturite Ekonominės
veiklos rūšių klasifikatoriaus kodui nustatyti, kreipkitės į miesto
(rajono) statistikos skyrių.

3. ĮMONIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMO STATISTIKA

Vienas pagrindinių įmonės veiklos tikslų – pelnas. Natūralu, kad
mums reikia žinoti, kaip tas pelnas susidaro, nuo ko priklauso jo dydis.
Visus veiksnius, nuo kurių priklauso įmonės sėkmė, galime suskirstyti (gana
sąlygiškai) į dvi grupes: materialius ir veiklumo (3.1.1. pav.). Tokiu
būdu, įmonių statistika išsamiau nagrinės materialius veiksnius.

3.1. Ilgalaikis turtas, jo sudėtis ir techninės būklės statistika

Visas turtas, kuriuo disponuoja įmonė, skirstoma į 2 dideles
grupes: ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.

Ilgalaikis turtas – turtas, kuris naudojamas įmonės ekonominei
naudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo savikaina ne
mažesnė už įmonės nusistatytąją.

Ilgalaikis turtas gali būti: nematerialusis, materialiusis ir
finansinis turtas.

Nematerialusis turtas – nepiniginis, neturintis fizinės formos
turtas, kuris naudojamas prekėms gaminti, paslaugoms teikti, valdymo
tikslams arba nuomai. Tai plėtros darbai, prestižas, patentai ir
licencijos, programinė įranga ir kitas nematerialusis turtas.

Materialusis turtas: žemė, pastatai ir statiniai, mašinos ir
įrengimai, transporto priemonės, kita įranga, prietaisai, įrankiai ir
įrenginiai, nebaigta statyba ir kitas materialusis turtas.

Finansinis turtas: investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones,
paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms, po vienerių metų gautinos
sumos ir kitas finansinis turtas.

Įsigytas naujas ilgalaikis materialusis turtas – tai Lietuvoje
sukurtas naujas ir anksčiau nenaudotas bei atvežtas iš užsienio (gali būti
anksčiau naudotas) ilgalaikis materialusis turtas.

Tiriant IMT techninę būklę, galime apskaičiuoti techninę būklę
apibendrinančius koeficientus: atnaujinimo, nusidėvėjimo, tinkamumo ir
nurašymo.

Atnaujinimo koeficientas apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpį
įsigyto naujo ilgalaikio materialaus turto vertė dalijama iš ilgalaikio
materialaus turto įsigijimo savikainos laikotarpio pabaigoje.

Nurašymo koeficientas apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpį
nurašyta ilgalaikio materialaus turto vertė dalijama iš ilgalaikio
materialaus turto įsigijimo savikainos laikotarpio pradžioje.

Nusidėvėjimo koeficientas apskaičiuojamas ilgalaikio materialaus
turto nusidėvėjimas metų pradžioje dalijamas iš ilgalaikio materialaus
turto įsigijimo savikainos metų pradžioje (arba pabaigoje).

Tinkamumo koeficientas apskaičiuojamas iš vieneto atėmus
nusidėvėjimo koeficientą.

3.2. Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika

Ilgalaikio materialaus turto naudojimo rodikliu yra ilgalaikio
materialaus turto apyvartumas, (produktyvumas).Šis rodiklis parodo įmonės
efektyvumą, naudojant savo ilgalaikį materialųjį turtą pardavimams didinti.
Tai bendrojo gamybos efektyvumo rodiklis.

|Ilgalaikio materialaus |= | |= |Kartai |
|turto apyvartumas | | | | |
|(produktyvumas) | |Pardavimo | | |
| | |pajamos | | |
| | |Ilgalaikis | | |
| | |materialus | | |
| | |turtas | | |

Skaičiavimuose naudojama ilgalaikio materialaus turto vidutinė
likutinė vertė.

Jeigu naudojama ilgalaikio materialaus turto likutinė vertė, tai
šis rodiklis automatiškai gerėja laikui bėgant. Be to, šiam rodikliui turi
įtakos įmonėje naudojama nusidėvėjimo politika. Pavyzdžiui, jeigu įmonėje
naudojamas dvigubas – mažėjančios vertės nusidėvėjimo metodas, tai jos
ilgalaikio materialaus turo likutinė vertė mažesnė ir todėl apyvarta
didesnė, negu įmonės, kurioje naudojamas tiesinis nusidėvėjimo metodas,
nors visi kiti veiksniai vienodi.

Dėl šių priežasčių, rodiklius reikia aiškinti, atsižvelgiant į
naudojamus apskaitos metodus.

3.3. Gamybinių įrengimų statistika

Svarbiausia ilgalaikio materialaus turto dalis yra mašinos,
įrengimai, kurie tiesiogiai dalyvauja gaminant produkciją.

Visi įrengimai skirstomi į turimus įrengimus, sumontuotus ir
dirbančius.

Galima apskaičiuoti įrengimų panaudojimo koeficientus:

Visų turimų įrengimų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas visų
gamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus) įrengimų skaičius
dalijamas iš visų įmonėje turimų įrengimų skaičiaus.

Sumontuotų įrengimų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas visų
gamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus) įrengimų skaičius
dalijamas iš sumontuotų įrengimų skaičiaus.

Galima apskaičiuoti pamainumo ir pamainų režimo naudojimo
koeficientus

|Pamainumo koeficientas |= |Visose pamainose dirbančių įrengimų skaičius |
| | |Didžiausios pamainos įrengimų skaičius |

Koeficientas parodo, kiek vidutiniškai pamainų dirbo kiekvienas
įrengimas.

Pamainų rėžimo naudojimo koeficientas apskaičiuojamas pamainumo
koeficientą dalijant iš nustatyto įmonei darbo režimo (pamainų skaičiaus).

Statistika tiria ir įrengimų naudojimą jų darbo laiko atžvilgiu.
Yra skaičiuojami šie įrengimų darbo laiko biudžetai: kalendorinis,
režiminis, planinis, faktiškas (žr. 3.3.1 pav.).

Įrengimų kalendorinis laikas apima visą įrengimų darbo ir nedarbo
laiką. Šis laiko fondas apskaičiuojamas sumontuotų įrengimų skaičių
dauginant iš tiriamo laikotarpio trukmės valandomis.

Įrengimų režiminis laikas apima laiką, numatytą įmonės darbo
režimu. Šis laiko biudžetas gali būti apskaičiuotas sumontuotų įrengimų
skaičių dauginant iš įrengimo vieneto režiminio darbo laiko , arba iš
kalendorinio laiko atimant įrengimų nepamaininį laiką ir nedarbo dienų
laiką.

Planinis laiko biudžetas apskaičiuojamas iš režiminio laiko
biudžeto atėmus plane numatytą laiką įrengimų remontui. Šis laikas
daugeliui įrengimų yra nedidelis – vos 1-2 procentai.

Yra skaičiuojami ekstensyvaus, intensyvaus ir integralinio
įrengimų panaudojimo koeficientai.

Ekstensyvų įrengimų panaudojimą apibūdina rodiklis, apskaičiuotas
faktiškai dirbtą įrengimų laiką dalijant iš jų laiko biudžeto, paimto
lyginimo baze (kalendorinio, režiminio, planinio).

Intensyvaus panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas faktišką
įrengimų produktyvumą dalijant iš jo didžiausio produktyvumo. Faktiškas
produktyvumas apskaičiuojamas faktiškai pagamintą produkciją ar atliktų
darbų apimtį dalijant iš įrengimų faktiškai dirbto laiko. Įrengimo
didžiausias produktyvumas imamas iš jo paso.

Integralinis koeficientas gali būti apskaičiuotas dauginant
įrengimo ekstensyvaus ir intensyvaus naudojimo koeficientas.

3.4. Atsargų statistika

Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji
gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos
perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus
arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimo
savikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo)
savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri
yra mažesnė.

Pagamintų per atskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos)
savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Atsargos įmonėje gali būti apskaitomos dvejopai: taikant nuolat
apskaitomų atsargų ir periodiškai apskaitomų atsargų būdus.

Nuolat apskaitomų atsargų būdu visos įsigytos ir sumažėjusios
atsargos iš karto registruojamos Atsargų sąskaitose. Šis būdas padeda
kontroliuoti faktišką atsargų judėjimą:

|Atsargų |+ |Atsargų pirkimai|– |Parduotos |= |Atsargų |
|likutis | |(pagaminimai) | |(sunaudotos) | |likutis |
|ataskaitinio | |per ataskaitinį | |atsargos per | |ataskaitini|
|laikotarpio | |laikotarpį | |ataskaitinį | |o |
|pradžioje | | | |laikotarpį | |laikotarpio|
| | | | | | |pabaigoje |

Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, visos įsigytos
atsargos registruojamos debetuojant Pirkimų sąskaitą.

Parduotų prekių savikaina nustatoma taip:

|Atsargų likutis|+ |Pirkimai |– |Atsargų likutis |= |Parduotų |
|laikotarpio | | | |laikotarpio | |(sunaudotų) |
|pradžioje | | | |pabaigoje | |prekių |
| | | | | | |(atsargų) |
| | | | | | |savikaina |

Pavyzdžiui, žaliavas periodiškai apskaitant, žaliavų išlaidų
savikaina = žaliavų likutis laikotarpio pradžioje + visi pirkimai per
ataskaitinį laikotarpį – žaliavų likutis laikotarpio pabaigoje.

PASTABA. Išlaidos tampa naudingomis tik po to, kai uždirba
pajamas, pardavus įmonėje pagamintą produkciją (t.y. kai pagaminta
produkcija tampa prekėmis). Todėl atsargų sunaudojimą produkcijai pagaminti
perdirbimo įmonėse reikia vadinti išlaidomis ir tik parduotai produkcijai
pagaminti tenkančią išlaidų dalį pripažinti sąnaudomis.

Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pradžioje + išlaidos,
padarytos gaminant produkciją per ataskaitinį laikotarpį – nebaigtos
gamybos likutis laikotarpio pabaigoje = per ataskaitinį laikotarpį
pagaminta produkcija.

Pagamintos (gatavos) produkcijos likutis (savikaina) ataskaitinio
laikotarpio pradžioje + per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos
savikaina – pagamintos (gatavos) produkcijos likutis (savikaina)
laikotarpio pabaigoje = per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekių
savikaina.

Yra skaičiuojamas atsargų apyvartos rodiklis. Šis rodiklis parodo,
kiek dienų atsargos, apskaitytos savikaina, yra laikomos įmonėje. Tai
atsargų likvidumo rodiklis, nes jis parodo, per kiek dienų atsargos
paverčiamos arba grynais pinigais, arba gautinomis sumomis. Jeigu jį
skaičiuosime nuolatos, tai atskirų laikotarpių rodiklių palyginimas bus
naudingas.

|Atsargų |= |Pardavimo pajamos |= |kartai |
|apyvartumas | |(Pardavimo savikaina) | | |
| | |Vidutinės atsargos | | |

|Trukmė |= |Vidutinės atsargos * |= |dienos |
|dienomis | |Dienų skaičius | | |
| | |(kalendorinės) | | |
| | |Pardavimo pajamos | | |
| | |(Pardavimo savikaina) | | |

3.5. Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika

Darbo jėga yra vienas pagrindinių gamybos materialių veiksnių,
apsprendžiančių įmonės veiklos efektyvumą. Terminas „darbo jėga“ čia
vartojamas neatsitiktinai, nes priimtas darbininkas ar tarnautojas ateina
ir turi tam tikrą darbingumą arba tik tai, ką jis sugeba atlikti. Žmogaus
darbingumas priklauso nuo įgimtų savybių ir pasirengimo apmokymo darbui,
darbo metu sukauptos patirties. Kokį darbą jis iš tikrųjų įmonėje atliks,
priklauso nuo jo sugebėjimų ir vadovybės požiūrio į personalo parinkimą.

Statistinės atskaitomybės formose P – 01 ir DA – 03, 02, 01K, F –
01 yra parodoma:
vidutinis darbuotojų skaičius;
vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius.

Vidutinis darbuotojų skaičius yra taikomas gyventojų užimtumui
apibūdinti. Čia įskaitomi pagrindinės darbovietės darbuotojai, dirbantys
pagal darbo sutartis, neatsižvelgiant į jų darbo laiko trukmę, taip pat
pareigūnai, dirbantys statutiniais pagrindais (vidaus reikalų, krašto
apsaugos, saugumo ir kt. tarnybose), valstybės politikai, valstybės
tarnautojai, su kuriais darbo sutartys nesudaromos, remiantis Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymu. Į vidutinį darbuotojų skaičių
įskaitomi ne tik visą darbo dieną dirbantys darbuotojai, dirbantys
trumpesnį darbo laiką (pvz., dirbantys mažiau negu vienu etatu), taip pat
sirgę, atleisti iš darbo arba priimti į darbą ketvirčiui (metams)
prasidėjus ir pan.

Į vidutinį darbuotojų skaičių neįskaitoma: moterys, kurioms
suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos; asmenys, kuriems suteiktos
atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai; asmenys, atliekantys
privalomąją karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; asmenys, sudarę
autorines sutartis; įsigiję verslo liudijimą; mokiniai, su kuriais
nesudaryta darbo sutartis. Be to, neįskaitomi vadovai, apmokami tik iš
pelno.

Vidutinis darbuotojų skaičius (ketvirtinis, metinis) skaičiuojamas
dviem būdais :

• Įmonių, kurių didelė darbuotojų kaita, vidutinis darbuotojų skaičius

apskaičiuojamas sudedant ataskaitinio laikotarpio kiekvienos kalendorinės

dienos darbuotojų skaičių ir gautą sumą padalijant iš kalendorinių dienų

skaičiaus. Švenčių ir poilsio dienomis nurodomas paskutinės darbo dienos

darbuotojų skaičius.

Darbuotojai, nedirbę dėl prastovų ar išėję nemokamų atostogų, į
vidutinį darbuotojų skaičių įtraukiami, todėl jų skaičius turėtų būti
nurodomas kiekvieną kalendorinę dieną.

• Įmonių, kuriose darbuotojų kaita nedidelė vidutinis darbuotojų skaičius

apskaičiuojamas taikant chronologinį vidurkį.

PASTABA. Duomenys imami kiekvieno mėnesio paskutinę dieną.

Apskaičiuojant vidutinį metinį darbuotojų skaičių, dalijama iš 12
ir tuo atveju, kai įmonė ar bendrovė savo veiklą pradėjo ne nuo metų
pradžios.

Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius (darbuotojai, dirbę ne
visą mėnesį, sąlyginiai perskaičiuojami į darbuotojus, dirbusius visą
mėnesį). Šis rodiklis taikomas darbuotojų vidutiniam statistiniam darbo
užmokesčiui nustatyti. Į vidutinį sąlyginį darbuotojų skaičių įskaitomi
visi darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis pagrindinėje ir ne
pagrindinėje darbovietėje (pirmaeilį ir antraeilį darbą), taip pat
sąlygiškai priskiriami pareigūnai, dirbantys statistiniais pagrindais,
valstybės politikai, valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartys
nesudaromos.

Neįskaitomi asmenys, sudarę autorines sutartis, įsigiję verslo
liudijimą; vadovai, apmokami tik iš pelno.Vidutinis sąlyginis darbuotojų
skaičius nustatomas: apmokamas žmogaus valandas dalijant iš nustatytos
darbo dienos trukmės ir gautą rezultatą dalijant iš metų darbo dienų
skaičiaus. Įskaitomas dirbtas laikas ir tų darbuotojų, kuriems ši
darbovietė buvo nepagrindinė, antraeilis darbas nedirbtas, bet apmokamas
kasmetinių atostogų, darbdavio apmokamos ligos ir priverstinių prastovų
laikas. Jeigu darbuotojai įstatymų numatyta tvarka dirba sutrumpintą
laiką, tačiau jiems mokamas darbo užmokestis už visą darbo laiką. Tai jie
laikomi sąlyginai dirbančiais visą darbo dieną.

PASTABA. Kai darbo savaitės trukmė:
|40 val. 36 val. |
|0,25 etato = 2 valandos 0,25 etato = 1,5 valandos |
|0,50 etato = 4 valandos 0,50 etato = 3 valandos |
|0,75 etato = 6 valandos 0,75 etato = 4,5 valandos |

Pildant statistines ataskaitas ir apskaičiuojant anksčiau minėtus
rodiklius pasinaudoti darbo laiko apskaitos žiniaraščiu.

Pirmas pavyzdys. Birželio mėnesio darbo laiko apskaitos
žiniaraščio duomenys yra tokie :

• Darbo dienos – 22

• Darbo dienos trukmė – 8 val.

• Faktiškai dirba per mėnesį (normalus darbo laikas ir

viršvalandžiai) – 3288 val.

• Netavykumai per mėnesį:

▪ Komandiruotės – 56 val.

▪ Kasmetinės atostogos – 416 val.

▪ Neapmokamos atostogos – 120 val.

▪ Ligos – 248 val, iš jų darbdavio apmokamos – 48 val.

Remiantis šiais duomenimis galima apskaičiuoti:

1. Faktiškai dirbtas žmogaus valandas.

2. Faktiškai apmokėtas žmogaus valandas.

3. Vidutinį sąlyginį darbuotojų skaičių.

Faktiškai dirbtų žmogaus valandų skaičius = 3288 + 56 = 3344 val.

Faktiškai apmokėtų žmogaus valandų skaičius = 3344 + 416 + 48 =

3808 val.

Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius = 3808 / 22 * 8 = 21,6

Statistika tiria darbo jėgos kaitą – darbuotojų priėmimą į darbą
ir jų atleidimą iš jo per tam tikrą laikotarpį, analizuoja šios kaitos
priežastis. Statistikos praktikoje skaičiuojami absoliutūs ir santykiniai
kaitos rodikliai: priėmimo, atleidimo, subjektyvios kaitos ir apyvartumo.

Absoliutūs kaitos rodikliai yra per tam tikrą laikotarpį priimtų
darbuotojų skaičius, darbuotojų, atleistų dėl visų atleidimo priežasčių,
skaičius ir darbuotojų, atleistų dėl subjektyviosios kaitos, priežasčių, t.
y. už pravaikštas it kitus darbo drausmės pažeidimus, skaičius, taip pat
išėjimas savo noru.

Santykiniai kaitos rodikliai, t.y. kaitos koeficientai: priėmimo,
atleidimo, subjektyviosios kaitos, apyvartumo. Jie skaičiuojami absoliutų
rodiklį dalijant iš vidutinio darbuotojų (darbininkų) skaičiaus.

Pastovumo koeficientas skaičiuojamas kaip asmenų, esančių įmonės
darbuotojų sąraše visą ataskaitinį laikotarpį, skaičiaus ir vidutinio
darbuotojų skaičiaus santykis.

Statistika tiria darbo jėgos pasiskirstymo pamainomis tolygumą.
Tam skaičiuojamas darbininkų pamainumo koeficientas ir pamainos rėžimo
naudojimo koeficientas.

|Pamainumo koeficientas |= |Darbininkų, dirbusių visose pamainose, |
| | |skaičius |
| | |Darbininkų, dirbusių didžiausioje |
| | |pamainoje, skaičius |

|Pamainos režimo |= |Pamainumo |
|naudojimo koeficientas | |koeficientas |
| | |Pamainų skaičius |

3.6. Darbo laiko naudojimo statistika

Pagrindiniai darbo laiko apskaitos vienetai yra žmogaus diena ir
žmogaus valanda. Darbo laiko apskaita žmogaus dienomis įgalina nustatyti
dirbtą ir nedirbtą darbo laiką dienomis.

Faktiškai dirbtos dienos, kurios praleistos dirbant įmonėje,
neįskaitant laikino nedarbo dėl ligos, mokamų ir nemokamų atostogų ir
panašiai.

Dirbtos žmogaus dienos skaičiuojamos: dirbtas žmogaus valandas
dalijant iš įmonei nustatytos darbo dienos trukmės.

Faktiškai dirbtas laikas žmogaus valandomis: normalus darbo
laikas, viršvalandžiai ir komandiruočių laikas.

Į faktiškai dirbtą laiką taip pat įskaitoma:
laikas darbo vietoje, kurio metu pasiruošiama darbui, atliekamas remontas
ar kiti aptarnavimo darbai, paruošiami ir valomi instrumentai, rengiami
važtaraščiai, grafikai ir ataskaitos;
prastovų laikas, praleistas darbo vietoje dėl tokių priežasčių, kaip darbo
nebuvimas, įrengimų gedimas, nelaimingas atsitikimas ir t.t., kai pagal
darbo sutartį numatytas jų apmokėjimas;
trumpos pertraukos darbo vietoje, pvz. arbatos ar kavos pertraukėlės.

Į faktiškai dirbtą laiką neįskaitoma:
apmokėtas, bet faktiškai nedirbtas laikas, pvz. atostogos, ligos dienos;
pietų pertrauka;
laikas, sugaištas kelionėms į darbo vietą ir atgal.

Nuodugnesnei analizei tenka nustatyti panaudotą darbo laiką
(žmogaus valandomis) pamainos metu. Tai darbo dienos trukmės naudojimo
koeficientas. Šis koeficientas apskaičiuojamas vidutinę faktinę darbo
dienos trukmę lyginant su nustatyta įstatymu darbo dienos trukme.

3.7. Darbo apmokėjimo statistika

Yra dvi apmokėjimo formos: vienetinė ir laikinė.

Naudojant laikinę apmokėjimo formą darbininkams darbo užmokestis
skaičiuojamas už faktiškai dirbtą laiką pagal tarifinius atlygius.

Apmokant pagal vienetinę tiesioginę sistemą, pakanka žinoti du
pagrindinius rodiklius:

• atlikto darbo kiekį;

• vienetinį įkainį.

Darbo užmokesčiui priskaičiuoti naudojami atlyginimų priskaitymų
žiniaraščiai, kurie sudaromi kiekvienam įmonės padaliniui.

Žiniaraštyje pateikiamos trys grupės pagrindinių rodiklių:

• priskaitytas darbo užmokestis;

• išskaitymai iš darbo užmokesčio;

• išmokėtas darbo užmokestis.

Be minėtų pagrindinių rodiklių žiniaraštyje parodomos sumos,
priskaitytos socialiniam draudimui nuo kiekvieno darbuotojo uždarbio, darbo
užmokesčio draudimas įmonės sąskaita.

Analitinė apskaita vedama kiekvienam darbuotojui atskirai išrašant
jam asmeninę sąskaitą-kortelę. Kortelėse registruojamas darbuotojų darbo
užmokestis per metus, perkeliant duomenis iš atsiskaitymų žiniaraščių. Be
to, kortelėje turi būti registruojami socialinio draudimo įnašai nuo
darbuotojų darbo užmokesčio.

Visų kortelių bendros sumos turi atlikti atlyginimų suvestinės
duomenis.

Priskaičiuotas darbo užmokestis registruojamas dviejuose
specialiuose žurnaluose:

• tiesioginių gamybos išlaidų žurnale-tiesioginio darbo užmokesčio

sąnaudas;

• netiesioginių gamybos išlaidų žurnale-netiesioginio darbo užmokesčio

sąnaudos.

Visos kitos darbo užmokesčio ir su juo susijusių atsiskaitymų
operacijos registruojamas Bendrajame žurnale.

Lėšos, skirtos darbo apmokėjimui (bruto darbo apmokėjimo lėšų
suma) – tai visų rūšių darbo užmokestis už atliktą darbą ar dirbtą laiką
(pareiginė alga); priedai (už tarnybos stažą, už laipsnį ir kt.), priemokos
(už darbą) poilsio ir švenčių dienomis ir darbą nakties metu, už darbą
kenksmingomis, labai kenksmingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį
viršijančią veiklą ar papildomų užduočių atliekamų viršijant nustatytą
darbo trukmę, atlikimą ir pan.); premijos (vienkartinės ir reguliarios);
vienkartinės išmokos; užmokestis už nedirbtą laiką (atostogas, prastovas,
už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dėl ligos dienas, už kurias
darbdavys sumoka iš savo lėšų, papildomas atostogų dienas; kitas nedirbtas
dienas įstatymų arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ir pan.);
tantjemos; literatūrinės (kūrybinis) honoraras laikraščių, žurnalų,
telegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitų
organizacijų darbuotojams, mokamas darbo sutarties pagrindu.

Į darbo užmokesčio lėšas neįskaitoma: išeitinės išmokos pasibaigus
darbo santykiams, delspinigiai už laiku nesumokėtą darbo užmokestį,
dividendai, materialinės pašalpos, dotacijos darbuotojų maitinimui,
kompensacinio pobūdžio išmokos (už butų nuomą, komunalines paslaugas,
mėnesinius transporto bilietus ir pan.), negrąžintinos paskolos gyvenamųjų
namų ir butų statybai, pašalpos laikino nedarbingumo metu ir kitos išmokos
iš valstybinio socialinio draudimo lėšų, piniginės kompensacijos už
nepanaudotas kasmetines atostogas, komandiruočių išlaidas (dienpinigiai,
gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidos ir pan.), darbo užmokestis
asmenims, įsigijusiems patentą, sudariusiems autorines sutartis.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – ikimokestinis bruto
darbo užmokestis, tenkantis vienam darbuotojui per mėnesį, kuris
statistiniams tikslams apskaičiuojamas tokiu būdu: bruto darbo apmokėjimo
lėšų suma dalijama iš vidutinio sąlyginio darbuotojų skaičiaus ir iš 12
(arba 3).

Naudojant faktorinės indeksinės analizės metodą galima
apskaičiuoti veiksnių įtaką, turėjusią įtakos bruto darbo apmokėjimo lėšų
pasikeitimui.

Antras pavyzdys.

3.7.1 lentelė

Darbo apmokėjimo analizė

|Eil.|Rodikliai |IV |III |Pasikeitimai +, – |
|Nr | |ketvirtis |ketvirtis | |
| | | | |Suma |% |
| |Bruto darbo apmokėjimo |81000 |81360 |–360 |–0,44 |
| |lėšų suma, Lt | | | | |
| |Vidutinis sąlyginis |21,6 |22,6 |–1,0 |–4,42 |
| |darbuotojų skaičius | | | | |
| |žmonėmis | | | | |
| |Vidutinis ketvirtinis |3750 |3600 |+150 |+4,17 |
| |vieno darbuotojo darbo | | | | |
| |užmokestis, Lt | | | | |

Iš lentelės matyti, kad gauta darbo apmokėjimo lėšų absoliuti 360
Lt ekonomija. Šiai ekonomijai turėjo įtakos du veiksniai:

• vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičiaus kitimas (-1,0 x

3600 = -3600 Lt)

• vidutinis ketvirtinis vieno darbuotojo darbo užmokesčio kitimas

|Iš |(+150 x 21,6 = 3204 Lt) |
|viso: | |
| |3240 – 3600 = – 360 Lt |

IŠVADOS:

• Atleidus vieną darbuotoją buvo gauta 3600 Lt ekonomija.

• Padidinus vidutinį vieno darbuotojo darbo užmokestį buvo

pereikvota dėl visų darbuotojų 3240 Lt.

3.8. Darbo produktyvumo statistika

Darbo produktyvumas, tam tikro tikslingos dabartinės veiklos

gaminant vertybes efektyvumas.

Praktikoje skaičiuojami tiesiogiai ir atvirkštiniai darbo

produktyvumo rodikliai. Pagamintos produkcijos kiekį pažymėję q, jos

gamybos darbo laiko sąnaudas – T, darbo produktyvumo lygį galime

išreikšti šiais rodikliais: produkcijos išdirbis per laiko vienetą (W)

arba darbo laiko sąnaudomis produkcijos vienetui, t.y. gaminio darbo

imlumu (t):

[pic]; [pic]

Tarp šių rodiklių yra priklausomybė:

W * t = 1, todėl: [pic] , arba [pic]

Produkcijos kiekis gali būti išreikštas natūriniais, sutartiniais,
natūriniais mato vienetais, o taip pat vertine išraiška (gamybos mastas
pagaminta produkcija (parduota). Priklausomai nuo to, kokiais vienetais
išreiškiamas darbo laikas, gali būti apskaičiuojami tokie darbo
produktyvumo rodikliai: vidutinis valandinis išdirbis, vidutinis dieninis
išdirbis, vidutinis mėnesinis (arba metinis) darbininko arba darbuotojo
išdirbis.

Vidutinis valandinis išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją
per tam tikrą laikotarpį padalijant iš darbininkų (darbuotojų) dirbtų
žmogaus valandų skaičiaus per tą laikotarpį.

Vidutinis dieninis išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją
per tiriamą laikotarpį dalijant iš darbininkų (darbuotojų) dirbtų žmogaus
dienų skaičiaus per tą laikotarpį. Šiam rodikliui tiesioginę įtaką daro
darbo laiko panaudojimas pamainos metu. Todėl vidutinį dieninį išdirbį
galima apskaičiuoti ir išvestiniu būdu: vidutinį valandinį išdirbį
dauginant iš vidutinės faktinės darbo dienos trukmės.

Vidutinis mėnesinis (ketvirčio arba metinis) darbininko
(darbuotojo) išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją per tiriamą
laikotarpį dalijant iš vidutinio darbininkų (darbuotojų) skaičiaus per
laikotarpį. Pastarojo rodiklio dydį ne tik vidutinis dieninis išdirbis, bet
ir vieno darbininko darbo dienų skaičiaus sandauga.

Išvestiniu būdu galima nustatyti ir vidutinį darbuotojo išdirbį:
vidutinis mėnesinis (ketvirčio arba metinis) darbininko išdirbis dauginamas
iš darbininkų lyginamojo svorio bendrame darbuotojų skaičiuje.

Galimi trys darbo produktyvumo nustatymo metodai: natūrinis,
darbinis, vienetinis.

Paprasčiausias darbo našumo nustatymo metodas yra natūrinis. Jis
taikomas tose įmonėse, kur gaminama vienarūšė produkcija, pavyzdžiui,
gaminant cementą, kasant akmens anglis ir pan. Tokiu būdu pagamintos
produkcijos kiekis natūriniais vienetais dalijamas iš sunaudoto darbo laiko
ir gaunamas tikslus darbo produktyvumo rodiklis. Jis gali būti naudojamas
lyginti darbo produktyvumo lygiams įvairiuose gamybos baruose, kur gaminama
ta pati produkcija.

Natūriniai rodikliai ypač patogūs konkrečiose darbo vietose, kur
kiekvienas darbininkas turi žinoti kokį išdirbį jam reikia pasiekti.
Lyginant faktiškus natūrinius išdirbio rodiklius su planiniais arba
praėjusio laikotarpio atitinkamais rodikliais, galima nustatyti darbo
produktyvumo dinamiką (indeksą).

[pic]

Tiriant kelių įmonių, gaminančių vienarūšę produkciją, darbo
produktyvumo dinamiką, naudojami bendri vidutinio lygio darbo produktyvumo
indeksai: kintamos sudėties, nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių.

Kintamos sudėties vidutinio lygio dabo produktyvumo indeksas
numato dviejų vidurkių santykį (vidutinio išdirbio per ataskaitinį ir
bazinį laikotarpį santykį). Jį galima apskaičiuoti pagal šias formules:

[pic]

Šis indeksas rodo vidutinio kelių įmonių darbo produktyvumo
pasikeitimą dėl dviejų veiksnių:

a) išdirbio pasikeitimo kiekvienoje įmonėje;

b) darbo sąnaudų struktūros pasikeitimo.

Šių rodiklių įtaka nustatoma skaičiuojant bendrus dabo
produktyvumo (nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių) indeksus pagal
tokias formules:

[pic]

[pic]

Nekintamos sudėties darbo produktyvumo indeksas parodo vidutinio
kelių įmonių darbo produktyvumo pasikeitimą tik pasikeitus išdirbiui
kiekvienoje įmonėje, o struktūrinių pokyčių indeksas – tik pasikeitus darbo
sąnaudų struktūrai, todėl abu šie indeksai yra nerealūs, nes atspindi tik
vieno veiksnio įtaką vidutinio išdirbio pasikeitimui. Tarp šių indeksų yra
tokia priklausomybė:

[pic]

Natūriniai darbo produktyvumo indeksai turi daug gerų savybių,
tačiau negali būti taikomi visuose ūkininkavimo lygiuose, nes įmonės gamina
ne tik įvairios kokybės, bet ir nevienodo asortimento, taip pat nevienodo
baigtumo laipsnio produkciją.

Darbinio metodo, palyginti su natūriniu, pranašumas tas, kad darbo
laiko sąnaudomis galima išreikšti visą pagamintą įvairiarūšę produkciją
nepriklausomai nuo jos baigtumo laipsnio, tiesiogiai atspindint gaminių
dabo imlumą. Bendrasis indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

[pic]

[pic]

Skirtumas tarp vardiklio ir skaitiklio (Σt1q1 = Σt0q1) rodo
gyvojo darbo sąnaudų ekonomiją, pasiektą didinant produktyvumą.

Vertinis metodas plačiausiai taikomas praktikoje. Jo esmę sudaro
tai, kad, skaičiuojant vidutinį išdirbį, produkcija įvertinama pinigine
išraiška.

Vertinis darbo produktyvumas apskaičiuojamas pagal tokią formulę:

[pic][pic]

Σq1 p ir Σ q0p – ataskaitinio ir bazinio laikotarpio pagaminta
produkcija palyginamosiomis kainomis.

ΣT1 ir ΣT0 – ataskaitinio ir bazinio laikotarpio darbo
sąnaudos.

Kadangi šis indeksas yra kintamos sudėties, tai jis atspindi ne
tik išdirbio pasikeitimą atskiruose gamybos padaliniuose, bet ir darbo
sąnaudų struktūrinius pokyčius. Siekiant nustatyti minėtų veiksnių įtaką
vidutinio išdirbio vertine išraiška pasikeitimui, apskaičiuojami darbo
produktyvumo nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių indeksai,
analogiškai jau aptartiems šių rūšių indeksams natūriniu metodu.

Darbo produktyvumo dinamiką galima apibūdinti ir kitu, vidurkiniu
indeksu. Jis skaičiuojamas taikant individualius darbo produktyvumo
indeksus. (iw)Jo skaičiavimo metodą dar 1923 m. pasiūlė akademikas S.
Strumilinas. Vadinamoji Strumilino formulė darbo produktyvumą dinamikai
tirti tokia:

[pic]

Šiuo indeksu pašalinama produkcijos struktūrinių pokyčių įtaka
darbo produktyvumo dinamikai.

Tiriant darbo produktyvumą, jam įtakos turi ir tokie veiksniai:

W = h * APK , čia h – ilgalaikio materialaus turto produktyvumas

(h = Q:IMT)

APK – apsirūpinimas ilgalaikiu materialiu turtu (APK = IMT:T)

Ši priklausomybė vadinama multiplikatoriaus modeliu. Ji yra
dviejų veiksnių ir analizuojama panaudojus faktorinės indeksinės analizės
metodą. Skaičiuojant šiuo metodu, absoliutine arba santykine išraiška
įvertinamas W pasikeitimas ataskaitiniu laikptarpiu, palyginti su baziniu
laikotarpiu, dėl h ir APK pasikeitimo. Pavyzdžiui, skaičiuojant absoliutine
išraiška, skaičiavimų seka yra tokia:

• apskaičiuojamas bendras W pasikeitimas:

Δ W = W1 – W0

• apskaičiuojamas W pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė h:

Δ W(h) = (h1 – h0) *APK1

• apskaičiuojamas W pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė APK:

Δ W(APK) = (APK1 – APK0) * h0

Šiuos skaičiavimus parodysime 3.1 lentelėje

3.1 lentelė

Q, T, IMT, APK, h ir w pasikeitimas dėl veiksnių

|Rodikliai |Ataiskaitinis |Bazinis |Pasikeitimas |
| |laikotarpis |laikotarpis |(+,-) |
|Q, tūkst. Lt |100 |56 |+ 44 = 100-56 |
|T, žm. |10 |8 |+ 2 = 10-8 |
|IMT, tūkst. Lt |200 |140 |+ 60 = 200-140 |
|APK, tūkst. Lt |20 = 200:10 |17,5 = 140:8 |+ 2,5 = 20-17,5 |
|h, kartai |0,5 = 100:200 |0,4 = 56:140 |+ 0,1 = 0,5-0,4 |
|w, tūkst. Lt |10 = 100:10 |7 = 56:8 |+ 3 = 10-7 |
|Δ w (h), tūkst. Lt |- |- |+ 2 = 0,1*20 |
|Δ w (APK), tūkst. Lt|- |- |+1 = 2,5*0,4 |

4. ĮMONIŲ PRAMONINĖS VEIKLOS STATISTIKA

Kiekvienas įmonės veiklos tikslas – parduoti pagamintą produkciją
uždirbant daugiau pajamų ir pelno. Produkcijos pardavimo klausimai yra
svarbūs ir sudėtingi, nes reikia tirti rinką, ieškoti savo produkcijos
pirkėjų, ieškoti būdų, kad už produkciją būtų mokama laiku.

Įmonėms yra reikšmingi produkcijos kokybės klausimai. Kokybės
valdymas prasideda gerai orgnizuojamu gaminio projektavimu (modeliavimu),
tinkamos technologijos parinkimu ir įdiegimu, gamybos proceso ir pagamintos
produkcijos kokybės kontrole ir įvertinimu, produkcijos įpakavimu, jos
transportavimu ir t.t. Čia yra aibė dalykų, lemiančių kokybę, ir įmonė
privalo jais rūpintis.

Įmonių, gaminančių pramoninę produkciją, statistikos pagrindinis
tikslas yra statistinės informacijos apie pagamintą ir parduotą produkciją
rinkimas, statistinių ataskaitų sudarymas ir savalaikis pateikimas
oficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms.

4.1. Pramonės produkcijos sąvoka

Pramonės produkcija – tai pramoninės gamybos veiklos tiesioginis
naudingas rezultatas, išreikštas pagamintomis prekėmis, produktais ir
atliktais pramoniniais darbais (paslaugomis). Pramonės produkcija susideda
iš šių elementų: pagamintų gaminių, pusgaminių, nebaigtos gamybos ir
atliktų pramoninių darbų (paslaugų).

Pagaminti gaminiai – tai produktai baigti gaminti šioje įmonėje,
sukomplektuoti, atitinkantys standartus ir skirti pardavimui. Pagamintiems
gaminiams priklauso ir šios įmonės pagalbinių padalinių ir cechų
produkcija. Pvz., tara, pagaminta įmonės taros ceche, elektros energija,
pagaminta įmonės elektrinėje, karštas vanduo, įrankiai ir pan.

Pusgaminiai – tai produktai, baigti gaminti kuriame nors
technologinio proceso etape ir toliau apdorojami (naudojami surinkimui)
šios įmonės kituose cechuose, arba parduodami.

Nebaigta gamyba – tai produkcija pradėta gaminti, tačiau dar
nebaigta.

Atlikti pramoniniai darbai (paslaugos) – tai gamybinio pobūdžio
operacijos, atliekamos kitoms įmonėms. Tai produktų įpakavimas, dažymas,
smulkinimas, pildymas, siuvimas, spausdinimas, metalo apdirbimas ir pan.

4.2. Parduota produkcija (pardavimai ir paslaugos)

Pramonės veiklos produkcijos pardavimas ir paslaugos veikusiomis
kainomis be PVM ir akcizų – tai įmonės pagamintų produktų pardavimas ir
atliktų pramoninių darbų vertė. Įmonės pagamintų produktų pardavimas
skaičiuojamas parduotų prekių kiekį dauginant iš kainos, galiojusios
pardavimo metu (q * p). Jeigu įmonė gamyboje naudoja žaliavas ir medžiagas
(už kurias nemoka), gautas iš užsakovo, tai nurodoma suma, kurią įmonė gavo
už atliktą darbą (atliktų pramoninių darbų vertė).

Įmonė, turinti medžiagas bei žaliavas, tačiau pati negaminanti, o
perduodanti gaminti produkciją sutartiniu pagrindu Lietuvos teritorijoje
esančioms įmonėms, ir parduodanti kitų įmonių pagamintą produkciją savo
vardu, į parduotos produkcijos apimtį įskaito visą produkcijos vertę.

Pagaminta produkcija (investicinė) sunaudota savo reikmėms – tai
įmonės pagaminta pramoninė (investicinė) produkcija (mašinos, įrengimai ir
pan.) atiduota naudoti įmonės pramoninei arba nepramoninei veiklai, savo
jėgomis atlikto kapitalinio remonto vertė ir kt. darbai, didinantys įmonės
kapitalą arba pailginantys materialiojo ilgalaikio turto tarnavimo laiką
vertinama savikaina.

4.1 lentelė

Pardavimai ir paslaugos

Tūkst. Lt
|Rodiklio pavadinimas |Eil. |Atask. |Praėję |
| |Nr. |metai |atask. |
| | | |metai |
|Pardavimai ir paslaugos veikusiomis kainomis be|01 | | |
|PVM ir akcizų, iš viso | | | |
|Iš |Pramoninės veiklos pardavimas ir |02 | | |
|jų |paslaugos, veikusiomis kainomis be PVM ir | | | |
| |akcizų (03eil.+0,4eil.) | | | |
| |Iš jų |atliktų pramoninių darbų vertė |03 | | |
| | |parduota produkcija, pagaminta |04 | | |
| | |iš įmonės žaliavų | | | |
|Parduota produkcija vidaus rinkoje (iš 02 eil.)|05 | | |
|Pagaminta produkcija (investicinė), sunaudota |06 | | |
|savo reikmėms | | | |
|Užsakovo medžiagos ir žaliavos, skirtos |07 | | |
|perdirbti (sąlyginė vertė) | | | |

Pildant pramoninės veiklos statistinių ataskaitų skyrių „Pardavimai
ir paslaugos“, duomenys gaunami iš suvestinių dokumentų (Sąskaitų –
faktūrų, PVM sąskaitų-faktūrų ir atsiskaitant pirkėjams grynaisiais
pinigais, iš Kasos aparato žurnalų).

Pajamos iš prekių, produkcijos pardavimo apskaitomos sąskaitoje Nr.
500, o pajamos už suteiktas paslaugas sąskaitoje Nr. 505. Į šias sąskaitas
duomenys perkeliami iš Pinigų gavimo ir Pardavimų skolon žurnalų.

4.3. Bendroji produkcija (Gamybos mastas)

Pramonės įmonės bendroji produkcija – tai tam tikro laikotarpio
(mėnesio, ketvirčio, metų) pramoninės gamybinės veiklos galutinis
rezultatas vertine išraiška.

Statistinėse ataskaitose bendroji produkcija (gamybos mastas)
atskira eilute neparodama, tačiau remiantis statistinių ataskaitų P – 11 ir
P – 01 duomenimis, bendrąją produkciją galime apskaičiuoti taip :

Bendroji produkcija = Parduota produkcija + pagamintos
produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje – pagamintos produkcijos
atsargų likutis laikotarpio pradžioje + nebaigtos gamybos atsargų likutis
laikotarpio pabaigoje – nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpio
pradžioje.

4.4. Pramonės produkcijos indeksai

Galutinis pramoninės veiklos rezultatas – tai produkcija (gaminiai,
prekės, paslaugos ir pan.). Ji gali būti išreikšta gamintojo ir rinkos
kainomis – p. Jeigu žinome Q dydį gamintojo (gamybos) kainomis praėjusiu
laikotarpiu, t.y

[pic]
ir jos apimtį ataskaitiniu laikotarpiu, t.y.

[pic][pic]

Palyginę šiuos dydžius, gauname pardavimų indeksą

[pic]

Absoliutinę nukrypimų sumą apskaičiuojame (iš skaitiklio sumos
atėmę vardiklio sumą pagal formulę:

[pic]

Pardavimams įtakos turėjo kainų ir kiekio kitimas. Bendrasis kainų
indeksas (Pašė)

[pic]

[pic]

Bendrasis fizinės apimties (kiekio) indeksas (Laspeireso)

[pic]

[pic]

Teoriškai galimi šie įmonės veiklos rezultato būviai:

Q – produkcija, galutinis veiklos rezultatas;

Q1 – pardavimui skirta produkcija

(Q1 = Q – Q(Į) – įmonėje pasiliekanti produkcijos dalis);

Q2 – pirkėjui perduota (išsiųsta) produkcija (Q2 = Q1 – Q(A), kur
Q(A) – išsiuntimui skirta produkcija, bet tai dar nepadaryta tiriamuoju
laikotarpiu);

Q3 – pirkėjų apmokėta (parduota) produkcija (Q3 = Q2 – Q(P), kur
Q(P) – pirkėjų tiriamuoju laikotarpiu dar neapmokėta produkcija).

Q(Į), Q(A) ir Q(P) yra sąlyginės išraiškos ir reali situacija
įmonėje joms bei Q1, Q2 ir q3 dydžiams gali turėti lemiamą poveikį.

Imant minėtus būvius, galima apskaičiuoti:
1. Prekingumo koeficientą – K1 = Q1/Q;
2. Perdavimo (išsiuntimo) koeficientą – K2 = Q2/Q1;
3. Pardavimo koeficientą – K3 = Q3/Q2; bei sudaryti multiplikatyvinio tipo

priklausomybę Q3 = K1 * K2* K3*Q, kuri naudojama apskaičiuojant būsimų

pardavimų apimtis,nes ji indeksine forma užrašoma taip:

IQ3 = IK1 · IK2 · IK3 · IQ

Pavyzdžiui, įmonė turi produkcijos už 100 tūkst. Lt. Ji numato, kad
tos produkcijos prekingumas padidės 2 %, produkcijos pirkėjų galimybės ir
jų skaičius nepasikeis, o dėl nepakankamo pirkėjų mokumo, įplaukos iš
produkcijos pardavimų sumažės 3 %. Šiems duomenims pardavimų apimtis bus
lygi:

Q3 = 1,02 · 1,00 · 0,97 · 100 = 98,94 tūkst. Lt

5. PAGRINDINIŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ STATISTIKA

Kiekviena įmonė stengiasi dirbti naudodama kuo mažiau išteklių.Tai
leidžia sumažinti savikainą ir sąnaudas. Ekonominiai įmonės veiklos
rezultatai – pelnas, pajamos, produkcijos pelningumas ir kt. labai
priklauso ne tik nuo apyvartos (įplaukų ir pajamų) dydžio, bet ir nuo
įmonės išlaidų.

Išlaidos – tai pinigų išleidimas kuriam nors tikslui, dažniausiai
turtui įsigyti ir paslaugoms.

Sąnaudos – tai išlaidų dalis, patirta uždirbant pajamas (kitaip
tariant, nustatoma tik tada,kai produktas (prekė)-parduota,o paslauga
suteikta).

5.1.Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas

Gamybos išlaidos yra sunaudotų pagrindinių ir pagalbinių
žaliavų,priskaityto atlyginimo darbininkams (ir jų socialinio draudimo),
įrengimų bei gamybinių pastatų nusidėvėjimo ir kitų su gamyba susijusių
išlaidų vertinė išraiška. Gamybos išlaidos atsiranda gaminant produkciją.

Laikotarpio pabaigoje gamybos išlaidos tampa arba atsargomis,
arba parduotos produkcijos savikaina.

Per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos savikainą sudaro
tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos jai pagaminti.

Tiesioginės gamybos išlaidos yra tokios, kurias galima neabejojant
priskirti konkrečiam gaminiui. Kitaip tariant, kokios medžiagos ir kiek jų
buvo sunaudota vieno ar kito produkto gamybai, kas jį gamino ir kiek už tai
buvo sumokėta.

Tiesioginės išlaidos yra šios: pagrindinės žaliavos ir medžiagos,
tiesiogiai priskiriamas darbininkų atlyginimas ir tiesiogiai priskiriamas
socialinis draudimas.

Netiesioginių išlaidų negalima priskirti konkrečiam gaminiui, o
tik jų grupei arba visiems gaminiams.

Prie netiesioginių išlaidų priskiriama:

• pagalbinės medžiagos;

• pagalbinių darbininkų atlyginimas;

• pagalbinių darbininkų socialinis draudimas;

• gamybinių įrengimų nusidėvėjimas;

• gamybinių pastatų nusidėvėjimas;

• netiesioginių paslaugų apmokėjimas;

• kitos tai įmonei būdingos netiesioginės išlaidos.

Gamybos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis ne tuo metu, kai
išleidžiami pinigai medžiagoms pirkti, darbo paslaugoms apmokėti ir
padaromos kitos piniginės išlaidos, bet tada, kai produkcija (paslaugos)
yra parduodama. Todėl į parduotos produkcijos savikainą yra įskaitoma ta
gamybos išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpį
parduotai produkcijai.

|Gamybos |= |Sunaudotų |+ |Tiesioginio |+ |Netiesioginė|
|išlaidos | |žaliavų vertė | |darbo išlaidos| |s išlaidos |

|Sunaudotų |= |Žaliavų likutis|+ |Žaliavų |– |Žaliavų |
|žaliavų vertė | |laikotarpio | |pirkimas | |likutis |
| | |pradžioje | | | |laikotarpio|
| | | | | | |pabaigoje |

|Pagamintos |= |Nebaigtos |+ |Gamybos |– |Nebaigtos |
|produkcijos | |gamybos likutis| |išlaidos(tiesiogi| |gamybos |
|savikaina | |laikotarpio | |nės ir | |likutis |
| | |pradžioje | |netiesioginės) | |laikotarpio|
| | | | | | |pabaigoje |

|Parduotos |= |Pagamintos |+ |Pagamintos |– |Pagamintos |
|produkcijos | |produkcijos | |produkcijos | |produkcijos|
|savikaina | |likutis | |savikaina | |likutis |
| | |laikotarpio | | | |laikotarpio|
| | |pradžioje | | | |pabaigoje |

Iš čia matyti, kad parduotos produkcijos savikaina yra veikiama
daugelio veiksnių ne tik tiesiogiai susijusių su prekių gamyba. Jai įtakos
turi ir visų rūšių atsargų (žaliavų, nebaigtos gamybos, pagamintos
produkcijos) likučių pasikeitimas. Tačiau pagrindą sudaro gamybos išlaidos.

Gamybos išlaidų dydis pirmiausiai atsiliepia į bendrojo pelno
dydį, per jį veikia veiklos bei grynąjį pelną.

Remiantis įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaitos F- 01
duomenimis galima apskaičiuoti išlaidų lygio santykinius rodiklius. Įmonės
išlaidų lygio rodiklius galima palyginti su vidutiniais šakos rodikliais
arba praėjusių metų rodikliais.

Išlaidų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis (h) apskaičiuojamas
taip:

[pic], kur

∑ zp – pardavimo savikaina

∑ pq – pardavimo pajamos

Išlaidos vienam pardavimo pajamų litui paprastai išreiškiamos
centais.

Pavyzdys:

5.1 lentelė

„N“ įmonės duomenys
|Rodiklio pavadinimas |Ataskaitiniai |Praėję ataskaitiniai|
| |metai |metai |
|Pardavimo pajamos (tūkst. Lt) |26203 |25665 |
|Pardavimo savikaina (tūkst. Lt) |18544 |18820 |
|Išlaidos vienam pardavimo pajamų|70,77 |73,33 |
|litui (ct) | | |

Išlaidų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis rodo įmonės
ūkininkavimo efektyvumą, gebėjimą kontroliuoti gamybos išlaidas. Rodiklio
lygis būna skirtingas, jis priklauso nuo veiklos pobūdžio. Kitimo ribos yra
nuo 90 iki 50 centų vienam pardavimo pajamų litui. Aukštesnis negu 90 centų
lygis rodo, kad įmonėje labai aukštas išlaidų lygis, kad yra sunkumų
padengiat išlaidas, o mažesnis negu 50 centų, kad yra aukštas pelningumas.

Gamybos išlaidose žaliavos sudaro labai didelį lyginamąjį svorį.
Maisto ir lengvosios pramonės įmonėse šios išlaidos gali sudaryti daugiau
kaip 90 % visų gamybos išlaidų. Galima apskaičiuoti žaliavų ir
komplektavimo gaminių sąnaudų vienam pardavimo pajamų litui rodiklį.

|Žaliavos ir komplektavimo gaminių|= | |
|sąnaudos vienam pardavimo pajamų | |Žaliavos, komplektavimo gaminiai |
|litui (ct) | | |
| | |Pardavimo pajamos |

Taip pat galime apskaičiuoti darbo apmokėjimo sąnaudų vienam pardavimų
litui rodiklį.

|Darbo apmokėjimo sąnaudos vienam |= |Darbo apmokėjimų lėšų suma |
|pardavimo pajamų litui (ct) | | |
| | |Pardavimo pajamos |

Duomenys apie tiesiogiai darbininkams priskaičiuojamus
atlyginimus parodomi Bendrajame žurnale, o vėliau perkeliami į Tiesioginių
gamybos išlaidų apskaitos žurnalą. Laikotarpio pabaigoje iš šio žurnalo
galutinės stulpelių sumos keliamos į Didžiosios knygos sąskaitas.
Kiekvienam gaminiui yra skiriamas atskiras tiesioginių gamybos išlaidų
apskaitos žurnalo puslapis. Be šių duomenų yra finansininkų pildomos
savikainos lentelės, darbo užmokesčio žiniaraščiai, atlyginimų suvestinės,
darbuotojų apmokėjimo už darbą kortelės, kiti darbo užmokesčio
apskaičiavimo dokumentai.

5.2. Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui

Įmonės ūkinėje veikloje parodomos išlaidos, kurių negalima
priskirti parduotų prekių ar suteiktų paslaugų savikainai. Šios išlaidos
nebuvo skirtos žaliavoms pirkti ir tiesiogiai nesusijusios su prekių
gamyba. Tai veiklos sąnaudos. Jos apima pardavimų ir bendrąsias bei
administracines sąnaudas.

Pardavimų sąnaudos – tos; kurias įmonė patiria parduodamas prekes.
Joms priklauso prekių reklamos; įpakavimo, prekybos patalpų išlaikymo,
darbuotojų, parduodančių produkciją darbo užmokesčio ir jų socialinio
draudimo ir kitos panašios sąnaudos.

Bendrosios ir administracinės sąnaudos – tai visos likusios
sąnaudos, būtinos normaliai įmonės veiklai palaikyti. Joms skiriamos įmonės
valdymo ir aptarnaujančio personalo darbo užmokesčio ir jų socialinio
draudimo, įmonės reklamos, negamybinių patalpų eksploatavimo ir
nusidėvėjimo, įmonės turto bei jos veiklos draudimo ir kai kurios kitos
sąnaudos. Galima manyti, jog veiklos sąnaudos – tarsi ryklys, „suryjantis“
įmonės uždirbtą bendrąjį pelną. Tačiau nereikia pamiršti, kad jos būtinos
įmonės egzistavimui palaikyti ir veiklai plėtoti. Veiklos sąnaudos
apskaitomos Pardavimų sąnaudų (610) bei Bendrųjų ir administracinių sąnaudų
(611) sąskaitose. Statistinėje ataskaitoje F-01 šios sąnaudos parodomos
bendra suma, sumuojant 610 ir 611 sąskaitų duomenis, ir atskirai.
Vadovaudamiesi F-01 statistinės ataskaitos rodikliais yra apskaičiuojami
veiklos efektyvumą rodantys santykiniai veiklos rodikliai.

|Veiklos sąnaudos vienam |= |Veiklos sąnaudos |
|pardavimo pajamų litui | | |
|(ct) | | |
| | |Pardavimo pajamos |

|Veiklos sąnaudos vienam |= |Veiklos sąnaudos |
|veiklos pelno litui (ct)| | |
| | |Veiklos pelnas |

|Sąnaudos vienam pajamų |= |Sąnaudos iš viso |
|litui | | |
| | |Pajamos (parduotų prekių ir paslaugų savikaina |
| | |+ kitos veiklos pajamos) |

|Materialinės sąnaudos |= |Materialinės sąnaudos |
|vienam pajamų litui | | |
| | |Pajamos |

5.3. Savikainos indeksai

Pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimui naudojama
pagamintos produkcijos savikainos lentelė, kurios atskirose skiltyse
parodoma gaminio pavadinimas, nebaigtos gamybos likučiai laikotarpio
pradžioje, tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, nebaigtos gamybos
likutis laikotarpio pabaigoje ir pagamintos produkcijos savikaina.

Gamybos išlaidų analitinės apskaitos vedimo tvarka priklauso nuo
gamybos technologijos ypatumų ir nuo to, kokie produkcijos savikainos
kalkuliavimo metodai naudojami įmonėje. Ši apskaita turi teikti išsamius
duomenis, reikalingus faktinei savikainai apskaičiuoti. Visais atvejais
analitinėje apskaitoje gamybos išlaidos turi būti apskaitomos pagal
kalkuliacinius straipsnius. Analitinei apskaitai naudojamos kortelės arba
atidaromi žiniaraščiai vienai gaminių rūšiai arba grupei kiekvienam
užsakymui ir pan. Tokių kortelių ar žiniaraščių eilutėse turi būti nurodomi
kalkuliaciniai straipsniai, o skiltyse – parodomas nebaigtos gamybos
likutis mėnesio pradžioje, ataskaitinio laikotarpio išlaidos, nurašymai,
mažinantys išlaidas, nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje ir
pagamintos produkcijos faktinė savikaina.

Jeigu gaminama palyginamoji produkcija, tai turint faktinę gaminio
savikainą už du laikotarpius, galima apskaičiuoti individualius ir bendrąjį
savikainos indeksus.

Individualus indeksas apskaičiuojamas taip:

[pic]; Z1 – ataskaitinio laikotarpio gaminio savikaina
Z0 – bazinio laikotarpio gaminio savikaina

Bendrasis indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

[pic] q1 – ataskaitinio laikotarpio produkcijos kiekis

Produkcijos vieneto savikainos pasikeitimas išreiškiamas taip pat
ir absoliutaus sumažėjimo (padidėjimo) dydžiais ((z)

(z=Z1–Z0

(z=(z1q1 – (z0q1

5.4. Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F – 01

Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F – 01 sudaroma už
kiekvieną ketvirtį ir už metus.

Ataskaitoje parodoma:

• darbuotojų skaičius;

• įmonės kapitalo pasiskirstymas pagal savininkus;

• turtas;

• nuosavybė ir įsipareigojimai;

• pirkimai;

• pajamos, sąnaudos, pelnas;

• sąnaudų elementai;

• pelno paskirstymas;

• PVM suma ir akcizai;

• ilgalaikio ir materialaus turto kaita;

• ilgalaikis nematerialus turtas;

• ilgalaikis finansinis turtas;

• įmonėje vykdomos veiklos rūšys.

Pildant šią statistinę ataskaitą pagrindiniai duomenų šaltiniai
yra apskaitos registrai (žurnalai), balansas, pelno (nuostolių) ataskaita,
pelno (nuostolių) paskirstymo ataskaita, akcininkų susirinkimo protokolas,
PVM deklaracijų duomenys, aiškinamasis raštas, nuosavo kapitalo pokyčio
ataskaita.

5.5. Pelnas – įmonės veiklos rezultatas

Dažniausiai galutinę įmonės veiklą apibūdinantis rodiklis yra
pelnas.

Klasikinė pelno apskaičiavimo formulė yra tokia:

Pelnas = Pajamos – Sąnaudos

Taigi matome, kad pelnas buhalterių kalboje įgyja labai konkrečią
pajamų ir sąnaudų skirtumo reikšmę. Pelną reikia lyginti su pajamomis, o ne
su sąnaudomis. Kitaip buhalteriai stengtųsi ne tiek padidinti pajamas, kiek
sumažinti sąnaudas, o tai užkirstų kelią investicijoms gamybos procesui
tobulinti, naujoms prekėms kurti. Tokios įmonės prekės greičiausiai
prarastų paklausą konkurencinėje rinkoje.

Pelno apibrėžimas rodo dar vieną labai svarbią pelno savybę:
pelnas turi būti skaičiuojamas už tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui posakis
„įmonės pelnas – 50000 Lt“ yra neaiškus. Ar šis pelnas mėnesinis,
ketvirtinis ar metinis? Visos įmonės skaičiuoja metinį pelną, tačiau
daugelis įmonių skaičiuoja ir ketvirtinį rezultatą ar mėnesinį pelną.
Įmonės vadovai, turėdami kiekvieno mėnesio įmonės veiklos rezultatus, gali
vykdyti lankstesnę finansinę politiką.

Įmonės ūkinės-gamybinė veiklos pelnas apskaičiuojamas iš pajamų,
gautų pardavimų ar atliktų paslaugų atėmus parduotų prekių ir paslaugų
savikainą ir veiklos sąnaudas.

Taigi finansiniam pardavimų rezultatui pirmiausia turi įtakos
pajamos iš pardavimų ir savikaina (S).

Šiuos rodiklius galima išreikšti tokiomis sandaugomis:

P = (q * p,

kurioje q – produkcijos kiekis,

p – kaina ir

S = (q * z,

z – produkcijos vieneto išlaidos.

Vadinasi, finansinį rezultatą galima skaičiuoti pagal šias
formules:

P1 = (q1 * p1 – (q1 * Z1,

P0 = (q0 * p0 – (q0 * Z0

Tada pelno pasikeitimą galima apskaičiuoti taip:

(P = P1 – P0,

kurioje P0, P1 – bazinio ir ataskaitinio laikotarpio finansinis
rezultatas (pelnas).

Pelno pasikeitimui turi įtakos:

• pardavimų apimtis (kiekis);

• pardavimų produkcijos ir atliekamų paslaugų kainos;

• parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina.

Pardavimų apimtis kiekine išraiška tiesiogiai susijusi su pelno
dydžiu. Tarp jų egzistuoja tiesiogiai proporcingas ryšys: kuo daugiau
parduodama produkcijos, nekintant kitiems veiksniams, tuo daugiau gaunama
pelno iš pardavimų, ir atvirkščiai.

Produkcijos kainos tiesiogiai proporcingai veikia pelną. Didėjant
pardavimo kainoms, didėja pelnas.

Gaminių savikaina atvirkščiai proporcinga pelno kitimui. Didėjant
savikainai, pelnas mažėja.

5.6. Pelno apskaičiavimas

Yra sudaroma įmonės pagrindinių finansinių rodiklių apskaita F – 01
(ketvirtinė ir metinė). Šios apskaitos skyriuje „Pajamos, sąnaudos, pelnas“
yra parodomas:
• bendrasis pelnas;
• veiklos pelnas;
• pelnas prieš apmokestinimą;
• grynasis pelnas.

Bendrasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas taip:

Pardavimai ir paslaugos – parduotų prekių ir paslaugų savikaina.

Veiklos pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš bendrojo pelno
atėmus veiklos sąnaudas.

Pelnas prieš apmokestinimą (nuostolis) apskaičiuojamas taip:

Veiklos pelnas + Kitos pajamos – Kitos veiklos sąnaudos +
Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos + Pagautė – Netekimai. Šis
rodiklis naudojamas tik statistikos tikslams.

Grynasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš pelno prieš
apmokestinimą atėmus pelno mokestį, palūkanas už valstybės kapitalo
naudojimą.

Grynasis pelnas (nuostolis) geriausiai atspindi įmonės
ūkininkavimo efektyvumą. Jo dydis ne vienoje įmonėje priklauso nuo
pardavimų apimties, parduotų prekių ir paslaugų savikainos, veiklos sąnaudų
lygio, nerealizacinių finansinių rezultatų. Žinoma, absoliuti pelno masė
dar neparodo, kaip panaudojami darbo, materialiniai ištekliai, kapitalas.
Tai atspindi pelningumo rodikliai.

5.7. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas

Rinkos ekonomikos sąlygomis tiek praktikai, tiek mokslininkai
ypatingą dėmesį skiria pelningumo rodikliams, nes šie geriau parodo įmonės
veiklos efektyvumą nei absoliuti pelno suma.

Dažniausiai, remiantis įmonės pagrindinių finansinių rodiklių
apskaita
F -01, apskaičiuojami tokie rodikliai:

1. Bendrasis pardavimų pelningumas = [pic](

Šis rodiklis parodo, ar gaunamas pelnas, atėmus būtinas pardavimų
sąnaudas bei vadybininkų sugebėjimą kontroliuoti pardavimų savikainą,
kainodarą.

2. Tipinės veiklos pelningumas ( [pic](

Šis rodiklis parodo įmonės vadovų sugebėjimą kontroliuoti veiklos
sąnaudas ir uždirbti pelną.

3. Įmonės ataskaitinių metų pelningumas (

[pic](

Šis rodiklis parodo savininkų bei vadybininkų finansinės,
investicinės bei kitos veiklos efektyvumą.

4. Grynasis pelningumas ( [pic](

Šis rodiklis parodo, ar pelninga įmonės įvairiapusė veikla,
vadinasi, ir pardavimai bei paslaugos.

5. Turto pelningumas ( [pic](

Šis rodiklis parodo, ar įmonės vadovai sugeba pelningai bei
efektyviai naudoti savo turtą, ir kiek gaunama pelno (nuostolio) turto
piniginiam vienetui.

Skaičiuojant šį rodiklį imama vidutinė turto vertė.

6. Kapitalo pelningumas = [pic]

Šis rodiklis literatūroje dar vadinamas pelno norma, kapitalo
grąža. Jis parodo, ar bendrovė pelningai naudoja akcininkų jai patikėtas
lėšas. Šiuo rodikliu visada domisi investitoriai, vadovai, tuo tarpu 1-5
rodikliai yra reikšmingi įmonės vadovams, tiekėjams, kreditoriams.

7. Pastovaus (panaudoto) kapitalo pelningumas =

[pic]

Panaudotas kapitalas = Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiai
įsipareigojimai.

Skaičiuojant šiuos rodiklius, tiek nuosavo kapitalo, tiek
ilgalaikių įsipareigojimų, imama vidutinė vertė.

Kaip rodo užsienio ekonomistų tyrimai, reikšmingiausiu rodikliu
laikomas kapitalo pelningumas – kapitalo grąža.

6. ĮMONIŲ VEIKLOS EFEKTYVUMAS

Efektyvumas yra nuolat veikiantis ir universalus komercinės ūkinės
veiklos bei jo skatinimo veiksnys. Įvertinant situaciją, t.y. aprašant būvį
„veikla efektyvi – neefektyvi“, išeitimi imama nuostata, kurios turinys yra
šis: komercinės ūkinės veiklos efektyvumo lygį galima apibūdinti ekonominių
statistinių matų sistema. Ji apima apibendrinančius (sintetinius) ir
dalinius rodiklius. Veiklos efektyvumui ar neefektyvumui išaiškinti bei
įvertinti galima remtis:

• tiesioginės formos veiklos efektyvumo lygio koeficientu;

• sintetiniais statistiniais koeficientais.

Veiklos efektyvumo lygio koeficientas:

E = Q arba P : (IMT + AT + F = V), kur

Q – verslo rezultatas (pvz., produkcijos apimtis);

P – pelnas;

IMT – ilgalaikis materialus turtas;

AT – atsargos;

F – darbo apmokėjimo lėšos;

V – verslo veiksniai.

Iš šios formulės galima užrašyti:

Q = E*V

Tai dviejų veiksnių multiplikatyvinis modelis, palankus įvertinant
rezultato pasikeitimą ((Q) dėl efektyvumo lygio [(Q (E) ] ir dėl veiksnių
apimties [(Q (V) ] pasikeitimo.

Pavyzdžiui, ataskaitiniais metais įmonės produkcijos apimtis
sudarė 94 tūkst. Lt, o baziniais (praėjusiais) metais – 68 tūkst. Lt. Šias
apimtis atitiko tokie gamybos veiksnių dydžiai: 100 ir 80 tūkst. Lt, t.y.E1
= 94:100 = 0,94 Lt produkcijos teko vienam litui turėtų gamybos veiksnių ir
atitinkamai baziniais metais: E0 = 68:80 = 0,85 Lt.

Pagal pavyzdžio duomenis: (Q = 94-68 = 26 tūkst. Lt. Dėl to, kad
efektyvumo lygis padidėjo 0,09 Lt (E1-E0 = 0,94-0,85), produkcijos apimtis
padidėjo (Q(E) = (E1-E0) * V1 = 0,09*100 = 9 tūkst. Lt ir dėl to, kad
padidėjo gamybos veiksnių apimtis, produkcijos apimtis padidėjo (Q(V) = (V1-
V0)*E0 = (100-80)*0,85 = 17 tūkst.Lt.

Pavyzdžio atvejui būdinga įmonės ekonomikos ekstensyvaus
plėtojimosi situacija, t.y. (9:26)*100%<(17:26)*100% = 34,6%<65,4%

Antruoju atveju, t.y. remiantis sintetiniais statistiniais
koeficientais, pirmiausia juos reikia apskaičiuoti. Tam dažniau imami darbo
produktyvumas (W), IMT apyvartumas, pelningumas, sąnaudos pardavimų litui.
Skaičiavimams galima imti ir kitus matus. Čia atsižvelgiama į tai, kas
įmonei savo veiklos vertinimuose svarbiau.

Sintetiniai statistiniai koeficientai, jų apskaičiavimas buvo
nagrinėti ankstesnėse temose bei kituose dalykuose.

LITERATŪRA

1. BARTOSEVIČIENĖ, Vladislova. Ekonominė statistika. Kaunas:

technologija. 2002. 105 p. ISBN 9986-13-918-X.

2. BAGDONAS, Eugenijus; KAZLAUSKIENĖ, Eglė. Verslo pradmenys. Kaunas:

Technologija, 2002. 342 p. ISBN 9955-09-257-2.

3. MATIUKIENĖ, Birutė. Įmonių statistika. Vilnius, 1999. 61 p.

4. Ūkio statistika. Teorijos ir praktikos apybraižos. Vilnius, 1995. 175

p. ISBN 9986-651-03-4.

5. ŽVINKLYS, Jurgis; VABALAS, Eduardas. Įmonių ekonomika. Vilnius.

Vilniaus verslo kolegija, 2001. 375 p. ISBN 9986-9349-5-8; ISBN 9986-

9349-4-X.

6. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas. www.std.lt

———————–
Indikatorių (analitinių rodiklių parinkimas ir jų nustatymo metodologijos
suformavimas)

Indikatorių eilučių (pasiskirstymo ir dinamikos) sudarymas ir jų
statistinis aprašymas

Tolesnis apibendrinimas (analizė) ir išvados

Indikatorių (analitinių rodiklių) parinkimas ir jų nustatymo metodologijos

suformavimas

Įmonės komercinės ūkinės veiklos išorinės prielaidos

Verslo veiksniai

Verslo veiksnių sąveikos rezultatas

Prekių rinka ir jos konjunktūra

Mikroekonomikai vartojimai ir su tuo susiję reiškiniai

Finansinė būklė ir veiklos racionalumas

Valdymo (vidinė)

Mokestinė

Statistinė

Specialiosios paskirties

Metinė

Ketvirtinė

Mėnesinė

Įmonių atskaitomybė

Pagal paskirtį

Pagal turinį ir periodiškumą

Pagal skelbimo pobūdį

Pagal apimtį

Savaitinė (dekadinė)

Rengiama pagal pareikalavimą

Finansinė (išorinė)

Privaloma viešai skelbti

Neprivaloma viešai skelbti

Skirta vidaus vartotojams (vadovams, vadybininkams ir kt.)

Skirta išorės vartotojams (bankams, mokesčių inspekcijoms ir kt.)

Pilnoji

Sutrumpintoji

1 pav. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas

GAMYBOS VEIKSNIAI

Darbo priemonės

Darbo objektai

Darbo jėga

MATERIALŪS

VEIKLUMAS

Planavimas

Kontrolė

Vykdymas

Aktyvinimas

Organizavimas

3.1.1. pav. Gamybos veiksnių skirtymas

Kalendorinis laiko biudžetas

Planinis laiko biudžetas

Paruošiamasis, baigiamasis ir pagalbinis laikas

Mašininis laikas

Planinio remonto laikas

Faktiškas darbo laikas

Prastovos

Režiminis laiko biudžetas

Nerežiminis laiko biudžetas

3.3.1 pav. Įrengimų kalendorinio laiko biudžeto struktūra

Leave a Comment