TURINYSPratarmė 3 1. Įmonių statistikos teoriniai pagrindai ir metodiniai principai 4 1. Mikroekonominė ir įmonių statistika 4 2. Įmonių statistikos metodai 4 3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai 5 2. Įmonių statistikos organizavimas 8 1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos 8 2. Įmonių registras 10 3. Įmonių skirstymas 10 4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) 12 3. Įmonių išteklių valdymo statistika 14 1. Ilgalaikis turtas, jo sudėties ir techninės būklės statistika 15 2. Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika 15 3. Gamybinių įrengimų statistika 16 4. Atsargų statistika 18 5. Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika 19 6. Darbo laiko naudojimo statistika 22 7. Darbo apmokėjimo statistika 22 8. Darbo produktyvumo statistika 24 4. Įmonių pramoninės veiklos statistika 28 1. Pramonės produkcijos sąvoka 29 2. Parduota produkcija (Pardavimai ir paslaugos) 29 3. Bendroji produkcija (Gamybos mastas) 30 4. Pramonės produkcijos indeksai 31 5. Pagrindinių finansinių rodiklių statistika 32 1. Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas 32 2. Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pajamų litui 35 3. Savikainos indeksai 35 4. Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F -01 36 5. Pelnas įmonės veiklos rezultatas 37 6. Pelno apskaičiavimas 38 7. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas 38 6. Įmonių veiklos efektyvumas 39LITERATŪRA 41 Pratarmė
Įmonėse nebuvo, o ir nėra specialios statistinės tarnybos, kurikauptų statistines žinias, vykdytų statistinius tyrimus, rūpintųsi išorineatsakomybe ir daugeliu kitų dalykų, sudarančių statistinių skaičiavimųįmonėse turinį, talkinančių įmonės verslui, ekonomikai ir valdymui. Įmonėse statistines ir finansines ataskaitas sudaro finansininkas(buhalteris). Todėl buhalterinės apskaitos specialistai turi išmanytistatistinių tyrimų metodus, mikroekonominius rodiklius ir jų skaičiavimoprincipus, priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį,indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmonėsverslo ir ekonomikos ypatumus. Ši mokomoji knyga parengta pagal Vilniaus kolegijos Ekonomikosfakulteto Buhalterinės apskaitos studijų programos Įmonių statistikos kursoprogramą, tačiau ja galės naudotis ir kitų specialybių studentai,besimokantys ūkio statistikos. Čia pateiktos visos šio kurso temos, stengtasi susieti jas supraktine įmonių veikla. Medžiaga dėstoma glaustai, naudojant statistinesatskaitas ir kitą norminę medžiagą. Praktinis pateiktos medžiagos taikymas paliekamas praktikumams. Rinkos ekonomikos sąlygomis ūkio ekonominė ir finansinė veiklanuolat keičiasi, todėl studentams privalu patiems sekti ekonominę irstatistinę spaudą. 1. ĮMONIŲ STATISTIKOS TEORINIAI PAGRINDAI IR METODINIAI PRINCIPAI
1.1. Mikroekonominė ir įmonių statistika
Statistika tiria metodus, kuriais apibūdinama ekonominė ar kitainformacija, aptaria metodus statistiniams dėsningumams nustatyti irišvadoms gauti, mikroekonominė statistika šių jos dalių turinį perkelia įmikroekonominius reiškinius ir procesus, atsižvelgdama į komercinės ūkinėsveiklos ypatumus. Nesunku pastebėti mikroekonominės statistikos ryšį sukitais mokslais. Ji glaudžiai siejasi su mikroekonomine teorija; ji galibūti traktuojama kaip pastarosios taikomoji dalis. Pagrindinėsmakroekonominės statistikos nagrinėjimų sritys – pragyvenimo lygiostatistinė analizė, įmonės konjunktūros ir paklausos tyrimas, gamybosveiksnių produktyvumo analizė įmonėje, statistinės informacijos rinkimas irstatistinių tyrimų atlikimas. Įmonių statistika identifikuoja įmonių verslo ir ekonomikosvaldymo ypatumus, veiklos rezultatus ir racionalumą, nusako duomenų rinkimoir eksperimento, jų apibendrinimo ir išvadų gavimo, variacinių skaičiavimų,priežastinių ryšių ir dinamikos modeliavimo metodikos turinį įmonėse,indeksinių skaičiavimų ir jų algoritmų pobūdį bei efektyvumą tiriant įmoniųverslo ir ekonomikos ypatumus. Įmonių statistikos tyrinėjimo objektu yra ekonominiai irsocialiniai procesai, kurie vyksta įmonėse. Įmonių statistika tiria įmoniųišteklių valdymą; įmonių gamybinę ir finansinę veiklą, įmonių veiklosefektyvumą. Įmonių statistika susipina su įvairiais verslo ekonomikos,vadybos, marketingo, finansų, apskaitos kursais, tačiau ji jų nekartoja.Savo metodais ji giliausiai įsiskverbia į kiekvienos įmonės ūkio gyvenimopraktiką, sukuria sintetinį ir analitinį jos vaizdą.
1.2. Įmonių statistikos metodai
Įmonių statistika savo problemoms spręsti plačiai naudojastatistikos teorijoje nagrinėtus metodus: vidurkius, indeksus, koreliaciją,regresiją, variacinius skaičiavimus ir kt. Be bendrų statistikos metodų,įmonių statistikoje naudojami ir kiti, dažniausiai tik jai būdingi metodai:1. Statistinis identifikavimas.2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas.3. Faktorinė indeksinė analizė.4. Įvairių formų statistinis balansavimas ir sintetiniai ekonominiai skaičiavimai.5. Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas.6. Stebėjimas ir eksperimentas. 1. Statistinis identifikavimas – tai suformulavimas tokiųstatistinių apibrėžimų, kurie leidžia nustatyti tiriamą reiškinį. Kaitirdama ūkinius reiškinius, įmonių statistika vartoja makroekonominėsteorijos, vadybos, marketingo, finansų, apskaitos mokslų sąvokas. Tiesa,įmonių statistika tas sąvokas sukonkretina, detalizuoja, pritaikokonkretiems reiškiniams empiriškai aprašyti ir nagrinėti. Identifikuotosteorinės sąvokos virsta rodikliais. 2. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas – tai tiriamos ūkinėsvisumos elementų skirstymas į grupes. Statistinis klasifikavimas irgrupavimas. skirtas konkrečiai proceso struktūrai tirti. Norint atliktitarptautinius ūkinius palyginimus, tenka plačiau naudoti Jungtinių tautų irEuropos sąjungos bei kitų tarptautinių statistikos žinybų sudarytasįvairiais klasifikacijas. 3. Faktorinė indeksinė analizė – rezultatinių rodiklių pokyčiųtyrimas, nustatantis konkrečių veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui, pvz.kokį lyginamąjį svorį įmonės produkcijos apimties pasikeitime turidarbuotojų skaičiaus ir darbo produktyvumo augimas. Atliekant kompleksinęekonominių rodiklių (pelno, produkcijos apimties, gamybos išlaidų ir pan.)analizę, tikslinga faktorinę indeksinę analizę integruoti su regresine-koreliacine analize, ekonometriniais skaičiavimais. 4. Sudarant statistinius balansus, nustatomi ekonominio procesosusiformavimo šaltiniai ir gautų rezultatų panaudojimas ir pasiskirtymas. Ūkinės veiklos pokyčiams (plėtrai, pakilimui, gamybos mažinimui,nuosmukiui) tirti, firmų ūkio konjuktūrai nagrinėti reikia atliktisintetinius skaičiavimus. Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas apima sistemųmetodus ir skaičiavimus, orientuotus į ilgalaikę retrospektyvinę ūkiniųreiškinių analizę ir prognozavimą. Įmonių statistiką domina trumpalaikiųprognozių gavimo metodikos. Kompleksiniai trumpalaikių prognoziųskaičiavimai atliekami mikro lygmeniu. 5.Stebėjimas ir eksperimentas įmonėje – statistinių skaičiavimųatspirties taškas. Išorinės ir vidinės atskaitomybės organizaciniai bei techniniaidalykai, specialių tyrimų vieta, vaidmuo, metodinio aprūpinimo irrealizavimo dalykai, eksperimento ir jo rezultatų vertinimų tvarkanumatant, tarkime, etaloninius, laukiamus ar „normalius“ ekonominiųstatistinių matų dydžius, komercinės ūkinės veiklos prioritetus, ir panašūsdalykai svarbūs kiekvienai įmonei, nepriklausomai nuo to, kokia ji yra.
1.3. Įmonė ir statistiniai skaičiavimai
Įmonė – ataskaitinis vienetas įmonių statistikoje. Įmonė – taiužsiimanti grynai ūkine veikla organizacija, kuri vykdo vieną ar keliasspecifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes beipaslaugas. Pagrindiniai jos bruožai: • organizavinė vienybė, nes įmonė tam tikru būdu – organizuotas kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką; ( tam tikras gamybos priemonių kompleksas – įmonėje sujungiamiįvairūs ištekliai gaminant prekes ar paslaugas, siekiant didinti pelną; ( atskiras turtas – įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškainaudoja tam tikriems tikslams; ( turtinė atsakomybė – įmonė visiškai atsako visu savo turtu užįvairius įsipareigojimus; ( įmonė turi savo pavadinimą; ( operatyvinis-ūkinis ir ekonominis savarankiškumas – įmonė pativykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gaunapelną (ar patiria nuostolių), naudodama pelną siekia palaikyti stabiliąfinansinę būklę ir toliau tobulinti, plėsti gamybą. Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtasįstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai. Įmonęsudaro medžiaginių-daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisiųir pareigų kompleksas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), galiturėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo. Ekonominis-analitinis darbas įmonėje yra sudėtingas, nespagrindinis tikslas – talkinti įmonei, kaip rinkos ekonomikos subjektui,racionaliai, naudingai panaudoti turimus išteklius ir pasiekti maksimalųūkinės veiklos galutinį rezultatą – pelną. Ekonominio-analitinio darbosudėtinė dalis yra statistiniai skaičiavimai. Statistiniai skaičiavimaiįmonėje yra darbai arba procedūros, kurių nuoseklumas yra toks:
InIiirhjthghj
Išskirtos darbų nuoseklumo dalys, nepaisant jų skirtumų yraorganiškai susijusios, nes statistinis tyrimas įmonėje susideda iš trijųetapų: duomenų rinkimo arba statistinio stebėjimo, duomenų apdorojimo beiduomenų statistinės analizės. Tarp šių darbų itin išskirtinas einamasis beiperspektyvinis prognozavimas, išvadų komercinės ūkinės veiklos ypatumai.
Komercinės ūkinės veiklos ypatumus formuoja daug veiksnių, tarp jųir tai, ar čia gamybinė, prekybos, žemės ūkio, finansinio tarpininkavimo,statybos, ar kokia kita įmonė. Verslo pobūdis turi nemažą įtaką statistiniųskaičiavimų kryptims ir jų turiniui. Gamybinio pobūdžio įmonėse statistiniųskaičiavimų kryptis galima apibendrinti taip:Išskirtos statistinių skaičiavimų kryptys tėra apibendrinantis jųvaizdas, ir jo pakanka požiūriui apie statistikos metodų vietą ir vaidmenįįmonėje susidaryti.
2. ĮMONIŲ STATISTIKOS ORGANIZAVIMAS
2.1. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas. Įmonių statistinės ataskaitos
Juridinio asmens teises turinčios įmonės labai įvairios, be to,skirtingų tikslų turi ir daugelis įmonės apskaitos bei ataskaitų duomenųvartotojų. Kaip kiekvieną sudėtingą reiškinį, taip ir atskaitomybę,išsamiausiai galima apibūdinti aptariant jos klasifikaciją, kurioje šiatskaitomybė gali būti pagal įvairius požymius (žr. 1 pav.). Pagal paskirtį visa atskaitomybė gali būti suskirstyta įfinansinę, valdymo, mokestinę, statistinę ir kitą (specialios paskirties). Statistikos įstatymas numato, kad privaloma informacijadažniausiai yra administracine tvarka nustatyta įmonėms, bendrovėms,organizacijoms, t.y. juridiniams asmenims, o rečiau – gyventojams. Viena išsvarbiausių privalomos informacijos rinkimo sferų yra įmonių, bendroviųūkinė, finansinė veikla bei aplinkos apsauga, o taip pat dažnai apimamipinigais neišmatuojami dalykai, tokie kaip darbuotojų skaičius, jųkvalifikacija ir pan. Įmonėse statistines ataskaitas sudaro finansininkas (buhalteris)arba konkretus skyriaus darbuotojas įmonės vadovo pavedimu. Pagrindinės įmonių statistines ataskaitos, atspindinčios įmonėsūkinę veiklą, yra šios: ( Įmonės pramoninės veiklos metinė ataskaita P-01; ( Įmonės pramoninės veiklos ataskaita P-11 (mėnesinė); ( Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-02 (metinė); ( Įmonės pramoninių prekių gamybos ataskaita P-12 (mėnesinė); ·Darbo apmokėjimo ataskaita DA-01K, DA-03 ir kiti; ·Pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F-01 (ketvirtinė, metinė).
2.2. Įmonių registras
Kiekviena įmonė, prieš pradėdama ūkinę veiklą, privaloma tvarkaįregistruojama. Įmonių registro vyriausiasis tvarkytojas – Valstybės įmonėsRegistrų centras. Šį registrą taip pat tvarko ir vietos savivaldosvykdomosios institucijos. Valstybės įmonių Registrų centras registruoja tik iš valstybėslėšų steigiamas įmones, į kurias investuotas užsienio kilmės kapitalas,draudimo veiklą vykdančios įmonės, užsienio įmonių atstovybės, komerciniusbankus ir jų padalinius (filialus, skyrius), kitas kredito įstaigas, jųstatutus. Valstybės įmonės Registrų centras kaupia, tvarko ir atnaujina visųLietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių duomenis, metodiškai vadovaujaregistravimą atliekantiems registro tvarkytojams. Įregistravus įmonę vietos savivaldos vykdomojoje institucijojeregistravimo duomenys turi būti per 5 dienas pateikti vyriausiajam registrotvarkytojui. Valstybės įmonės Registrų centras turi per 3 dienas perduotisavivaldybei, kurios teritorijoje yra įmonės buveinė. Apie pasikeitusius registravimo duomenis įmonės privalo praneštiregistro tvarkytojui per 15 dienų. Įmonėms, neapmokėjus įstatinio kapitalo per įstatymo nustatytąlaiką ir nepateikusioms mokesčių ataskaitų valstybinėms mokesčiųinspekcijoms, socialinio draudimo įstaigoms bei statistikos ataskaitų –Oficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms, taip pat nesumokėjusiomsmokesčių valstybinėms mokesčių inspekcijoms ir socialinio draudimoįstaigoms, prevencine tvarka taikomi komercinės-ūkinės veiklos apribojimai.
2.3.Įmonių skirtymas
Norint įvertinti šalies ūkinę veiklą bei palyginti atskirų šaliųįmones, panašias įmones reikia skirstyti į grupes. Veiklos panašumasnustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklospaskirtis gali būti tokia: • gaminti produkciją ir teikti patarnavimus (ištekliai – pardavimai ir paslaugos), pvz., įmonės, bendrijos, bendrovės, prekybos bei paslaugų įmonės; • teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški namų ūkio įnašai ir aptarnavimai), pvz., įvairios privačios įmonės, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos; • paskirstyti pajamas (ištekliai – tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai – ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo įstaigos; • finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz., bankai; • apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz., įvairios draudimo bendrovės; • vartoti (ištekliai – atlyginimas ir įplaukos, gaunamos iš kitų sektorių, pajamos už savo gamybos produktus ar patarnavimus), pvz., namų ūkiai (ir individualiosios įmonės). Statistikos departamentas pagal šiuos ir kitus kriterijus nuo 1993m. sausio 1d. visą Respublikos ūkį skirsto pagal Europos sąjungosekonominės veiklos rūšių klasifikatorių (EVRK) į tokius pagrindiniusskyrius: A. Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė B. Žuvininkystė C. Kasyba ir karjerų eksploatavimas D. Apdirbamoji pramonė E. Elektros, dujų ir vandens tiekimas F. Statyba G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemoniųremontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas H. Viešbučiai ir restoranai I. Transportas, sandėliavimas ir nuolatiniai ryšiai(telekomunikacija) J. Finansinis tarpininkavimas K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla L. Viešasis valdymas ir gynimas, privalomasis socialinis draudimas M. Švietimas N. Sveikatos priežiūra ie socialinis darbas O. Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla P. Privačių namų ūkių, turinčių samdininkų, veikla Q. Tarptautinių organizacijų ir jų padalinių veikla Jeigu įmonė gamina vienos rūšies prekes ir paslaugas, tai reiškia,kad įmonė turi tik vieną veiklą, nežiūrint į tai, kad galutinės prekės irpaslaugos gamyba gali susidėti iš kelių, susietų tarpusavyje gamybiniųprocesų. Jeigu įmonė gamina įvairių rūšių produktus arba teikia įvairiųrūšių paslaugas ir jų gamybos procesai tarpusavyje nesusiję (kiekvienosrūšies prekes ir paslaugas gaminamos skirtingais įrengimais, atskirosepatalpose, skirtingais darbuotojais) tai reiškia, kad įmonė turi keliasveiklas. Jeigu tie patys darbuotojai gamina kelių rūšių prekes irpaslaugas, visos pajamos ir visi darbuotojai priskiriami pagrindineiveiklai. Įmonės pagrindinė veikla – tai tokia veikla, kuri sukuriadidžiausią dalį produkcijos ir kurioje užimta daugiausia darbuotojų. Kitosveiklos yra antrinės (papildomos). Papildoma veikla – tai bet kokia kita veikla, kurios tikslasparduoti prekes ar paslaugas tretiems asmenims. Jos pagaminta produkcijayra mažesnė už pagrindinės veiklos produkciją. Veiklos pavadinimas ir kodas pateikiamas pagal valstybinį„Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių“, kuris buvo patvirtintas 1995 m.gegužės 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 696.
2.4. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius
Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius (EVRK) sudarytas pagalEuropos statistikos tarnybos (EUROSTAT) paruoštą klasifikatorių„Nomenklatures des Activities de Communite Europeene-NACE rev. 1“ (EuroposSąjungos ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius – NACE 1-oji red.),rekomenduojamą visoms Europos Sąjungos šalims-narėms. NACE 1-osios redakcijos Klasifikatorius nustato atskirų kategorijųveiklos sritis, kodus, pavadinimus, t.y. sekcijas ir posekcijas, skyrius,grupes, klases visoms Europos Sąjungos šalims-narėms. Siekiant patenkintiatskirų šalių nacionalinės statistikos poreikius, sudaryta galimybėpapildyti klasifikatorių žemiausiu lygiu – poklasiais. EVRK papildytas 660poklasių. Ekonominės veiklos klasifikavimo vienetas yra veiklos rūšis. EVRKskirtas gyventojų, produkcijos, užimtumo, žemės ūkio, pajamų ir kitiemsduomenims klasifikuoti pagal ekonominės veiklos rūšis. Jo naudojimas sudarosąlygas nacionaliniams ir tarpvalstybiniams statistikos duomenimspalyginti. NACE 1-oji redakcija parengta nenukrypstant nuo ISIC 3-osiosredakcijos struktūros (ISIC, 3-ioji redakcija – „Visų ekonominės veiklosrūšių tarptautinis standartinis gamybinis klasifikatorius“). Kodavimo sistemos atskirti EVRK ir NACE 1-osios redakcijos kodetarp antrojo ir trečiojo ženklų rašomas taškas, be to, ISIC 3-osiosredakcijos standarte skaitmens „9“ reikšmė visada yra „kiti“, o NACE 1-osios redakcijos sistemoje devynetukas naudojamas kaip ir visi kitiskaičiai. Todėl galima sukurti daugiau padalinių. Pagal nutarimą visos šalys-narės NACE 1-ąją redakciją privalonaudoti nuo 1993 m. sausio 1 d. Praktiškai dauguma gamybinių vienetų užsiima įvairaus pobūdžioveikla. Todėl „Pagrindinės veiklos rūšies“ nustatymas teisinio subjektoveikloje yra būtinas skirstant juos pagal atitinkamus EVRK klasifikatoriauspadalinius. Pagrindinė veiklos rūšis yra nustatoma pagal taisyklę „išviršaus į apačią“, kaip veiklos rūšis, kuri pagal sukuriamas pridėtinės
vertės (pridėtinė vertė – tai bendrosios produkcijos vertė atėmus žaliavųir kitų tarpinių sąnaudų kainą) dalį viršija visas kitas jo vykdomosveiklos rūšis. Pagrindinės veiklos rūšies sukuriamos pridėtinės veiklosdalis nebūtinai turi sudaryti 50 % ar daugiau gaunamos pridėtinės vertėsdalies. Pavyzdys. Ataskaitinio vieneto pagrindinės veiklos nustatymas pagalprincipą „iš viršaus į apačią“: I etapas. Atsiskaitantis vienetas gali vykdyti šias veiklos rūšis:|Sekcija|Skyrius|Klasė |Klasės pavadinimas |Pridėtinės|| | | | |vertės || | | | |dalis (%) ||D |28 |28.71 |Plieninių būgnų ir talpyklių gamyba |7 || |29 |29.31 |Žemės ūkių traktorių gamyba |8 || | |29.40 |Staklių gamyba |3 || | |29.53 |Maisto, gėrimo ir tabako perdirbimo |21 || | | |mašinų gamyba | || | |29.55 |Popieriaus ir storo kartono gamyba |8 || |34 |34.30 |Automobilių ir jų variklių dalių ir |5 || | | |reikmenų gamyba | ||G | |51.14 |Mašinų, pramonės įrengimų, laivų ir | || | | |lėktuvų pardavimo įgaliotinių |7 || | |51.66 |(agentų) veikla | || | | |Žemės ūkio mašinų, įskaitant |28 || | | |traktorių, reikmenų ir inventoriaus | || | | |didmeninė prekyba | ||K | |74.20 |Architektūrinė ir inžinerinė veikla,| || | | |su ja susijusios techninės |13 || | | |konsultacijos | |
Pagrindinė veiklos rūšis nustatoma taip: II etapas. Sekcijos nustatymas: Sekcija D. Apdirbamoji pramonė 52 %; Sekcija G. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, automobilių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 35%; Sekcija K. Nekilnojamasis turtas, nuoma ir komercinė veikla 13%. III etapas. Skyriaus nustatymas: Skyrius 28. Pagamintų metalo dirbinių, išskyrus mašinas irįrengimus, gamyba 7%; Skyrius 29. Niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrengimų gamyba 40%; Skyrius 34 Automobilių, priekabų ir puspriekabių gamyba 53%. IV etapas. Grupės nustatymas: Grupė 29.3 Žemės ūkio ir miškų ūkio mašinų gamyba 8%; Grupė 29.4 Staklių gamyba 3%; Grupė 29.5 Kitų specialios paskirties mašinų gamyba 29%. V etapas. Klasės nustatymas: Klasė 29.53 Maisto, gėrimų ir tabako perdirbimo mašinų gamyba 21%; Klasė 29.55 Popieriaus ir storo kartono gamyba 8%. Taigi, pagrindinė veiklos rūšis yra „29.53 Maisto, gėrimų irtabako perdirbimo mašinų gamyba“, nežiūrint į tai, kad klasė „514.66 Žemėsmašinų, įskaitant traktorius, reikmenų ir inventoriaus didmeninė prekyba“yra didžiausia pridėtinės vertės procentu. Jeigu pagrindinės veiklos nustatymas būtų atliktas tiesiogiaipagal klasę su didžiausia pridėtinės vertės dalimi, susidarytų keistasituacija, nes įmonė atsidurtų už apdirbamosios pramonės ribų. Veiklos rūšis turi būti įvardinama konkrečiai. Negalima rašyti,pvz., gamyba, prekyba, paslaugos ar komercija, reikia rašyti, pvz., langųrėmų įdėjimas (kodas 45.4200), vaisių ir daržovių mažmeninė prekyba (kodas52.5100), krovinių vežimas keliais (kodas 60.2400). Veiklos rūšies kodo pirmi keturi skaičiai neturi būti nuliai,išskyrus kai kuriuos atvejus, kai ketvirtas kodo skaičius yra nulis, pvz.,naudotų prekių mažmeninė prekyba (kodas 52.5000). Jei neturite Ekonominėsveiklos rūšių klasifikatoriaus kodui nustatyti, kreipkitės į miesto(rajono) statistikos skyrių.
3. ĮMONIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMO STATISTIKA
Vienas pagrindinių įmonės veiklos tikslų – pelnas. Natūralu, kadmums reikia žinoti, kaip tas pelnas susidaro, nuo ko priklauso jo dydis.Visus veiksnius, nuo kurių priklauso įmonės sėkmė, galime suskirstyti (ganasąlygiškai) į dvi grupes: materialius ir veiklumo (3.1.1. pav.). Tokiubūdu, įmonių statistika išsamiau nagrinės materialius veiksnius.
3.1. Ilgalaikis turtas, jo sudėtis ir techninės būklės statistika
Visas turtas, kuriuo disponuoja įmonė, skirstoma į 2 didelesgrupes: ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Ilgalaikis turtas – turtas, kuris naudojamas įmonės ekonomineinaudai gauti ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo savikaina nemažesnė už įmonės nusistatytąją. Ilgalaikis turtas gali būti: nematerialusis, materialiusis irfinansinis turtas. Nematerialusis turtas – nepiniginis, neturintis fizinės formosturtas, kuris naudojamas prekėms gaminti, paslaugoms teikti, valdymotikslams arba nuomai. Tai plėtros darbai, prestižas, patentai irlicencijos, programinė įranga ir kitas nematerialusis turtas. Materialusis turtas: žemė, pastatai ir statiniai, mašinos irįrengimai, transporto priemonės, kita įranga, prietaisai, įrankiai irįrenginiai, nebaigta statyba ir kitas materialusis turtas. Finansinis turtas: investicijos į dukterines ir asocijuotas įmones,paskolos asocijuotoms ir dukterinėms įmonėms, po vienerių metų gautinossumos ir kitas finansinis turtas. Įsigytas naujas ilgalaikis materialusis turtas – tai Lietuvojesukurtas naujas ir anksčiau nenaudotas bei atvežtas iš užsienio (gali būtianksčiau naudotas) ilgalaikis materialusis turtas. Tiriant IMT techninę būklę, galime apskaičiuoti techninę būklęapibendrinančius koeficientus: atnaujinimo, nusidėvėjimo, tinkamumo irnurašymo. Atnaujinimo koeficientas apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpįįsigyto naujo ilgalaikio materialaus turto vertė dalijama iš ilgalaikiomaterialaus turto įsigijimo savikainos laikotarpio pabaigoje. Nurašymo koeficientas apskaičiuojamas per ataskaitinį laikotarpįnurašyta ilgalaikio materialaus turto vertė dalijama iš ilgalaikiomaterialaus turto įsigijimo savikainos laikotarpio pradžioje. Nusidėvėjimo koeficientas apskaičiuojamas ilgalaikio materialausturto nusidėvėjimas metų pradžioje dalijamas iš ilgalaikio materialausturto įsigijimo savikainos metų pradžioje (arba pabaigoje). Tinkamumo koeficientas apskaičiuojamas iš vieneto atėmusnusidėvėjimo koeficientą.
3.2. Ilgalaikio materialaus turto naudojimo statistika
Ilgalaikio materialaus turto naudojimo rodikliu yra ilgalaikiomaterialaus turto apyvartumas, (produktyvumas).Šis rodiklis parodo įmonėsefektyvumą, naudojant savo ilgalaikį materialųjį turtą pardavimams didinti.Tai bendrojo gamybos efektyvumo rodiklis.
|Ilgalaikio materialaus |= | |= |Kartai ||turto apyvartumas | | | | ||(produktyvumas) | |Pardavimo | | || | |pajamos | | || | |Ilgalaikis | | || | |materialus | | || | |turtas | | |
Skaičiavimuose naudojama ilgalaikio materialaus turto vidutinėlikutinė vertė. Jeigu naudojama ilgalaikio materialaus turto likutinė vertė, taišis rodiklis automatiškai gerėja laikui bėgant. Be to, šiam rodikliui turiįtakos įmonėje naudojama nusidėvėjimo politika. Pavyzdžiui, jeigu įmonėjenaudojamas dvigubas – mažėjančios vertės nusidėvėjimo metodas, tai josilgalaikio materialaus turo likutinė vertė mažesnė ir todėl apyvartadidesnė, negu įmonės, kurioje naudojamas tiesinis nusidėvėjimo metodas,nors visi kiti veiksniai vienodi. Dėl šių priežasčių, rodiklius reikia aiškinti, atsižvelgiant įnaudojamus apskaitos metodus.
3.3. Gamybinių įrengimų statistika
Svarbiausia ilgalaikio materialaus turto dalis yra mašinos,įrengimai, kurie tiesiogiai dalyvauja gaminant produkciją. Visi įrengimai skirstomi į turimus įrengimus, sumontuotus irdirbančius. Galima apskaičiuoti įrengimų panaudojimo koeficientus: Visų turimų įrengimų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas visųgamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus) įrengimų skaičiusdalijamas iš visų įmonėje turimų įrengimų skaičiaus. Sumontuotų įrengimų panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas visųgamybos procese naudojamų (įskaitant ir remontuojamus) įrengimų skaičiusdalijamas iš sumontuotų įrengimų skaičiaus. Galima apskaičiuoti pamainumo ir pamainų režimo naudojimokoeficientus
|Pamainumo koeficientas |= |Visose pamainose dirbančių įrengimų skaičius || | |Didžiausios pamainos įrengimų skaičius |
Koeficientas parodo, kiek vidutiniškai pamainų dirbo kiekvienasįrengimas. Pamainų rėžimo naudojimo koeficientas apskaičiuojamas pamainumokoeficientą dalijant iš nustatyto įmonei darbo režimo (pamainų skaičiaus). Statistika tiria ir įrengimų naudojimą jų darbo laiko atžvilgiu.Yra skaičiuojami šie įrengimų darbo laiko biudžetai: kalendorinis,režiminis, planinis, faktiškas (žr. 3.3.1 pav.).
Įrengimų kalendorinis laikas apima visą įrengimų darbo ir nedarbolaiką. Šis laiko fondas apskaičiuojamas sumontuotų įrengimų skaičiųdauginant iš tiriamo laikotarpio trukmės valandomis.
Įrengimų režiminis laikas apima laiką, numatytą įmonės darborežimu. Šis laiko biudžetas gali būti apskaičiuotas sumontuotų įrengimųskaičių dauginant iš įrengimo vieneto režiminio darbo laiko , arba iškalendorinio laiko atimant įrengimų nepamaininį laiką ir nedarbo dienųlaiką.
Planinis laiko biudžetas apskaičiuojamas iš režiminio laikobiudžeto atėmus plane numatytą laiką įrengimų remontui. Šis laikasdaugeliui įrengimų yra nedidelis – vos 1-2 procentai.
Yra skaičiuojami ekstensyvaus, intensyvaus ir integralinioįrengimų panaudojimo koeficientai. Ekstensyvų įrengimų panaudojimą apibūdina rodiklis, apskaičiuotasfaktiškai dirbtą įrengimų laiką dalijant iš jų laiko biudžeto, paimtolyginimo baze (kalendorinio, režiminio, planinio). Intensyvaus panaudojimo koeficientas apskaičiuojamas faktiškąįrengimų produktyvumą dalijant iš jo didžiausio produktyvumo. Faktiškasproduktyvumas apskaičiuojamas faktiškai pagamintą produkciją ar atliktųdarbų apimtį dalijant iš įrengimų faktiškai dirbto laiko. Įrengimo
didžiausias produktyvumas imamas iš jo paso. Integralinis koeficientas gali būti apskaičiuotas dauginantįrengimo ekstensyvaus ir intensyvaus naudojimo koeficientas.3.4. Atsargų statistika
Atsargos – trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamiejigaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtosperparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metusarba per vieną įmonės veiklos ciklą. Registruojant atsargas apskaitoje, jos įvertinamos įsigijimosavikaina, o sudarant finansinę atskaitomybę – įsigijimo (pasigaminimo)savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuriyra mažesnė. Pagamintų per atskaitinį laikotarpį atsargų (produkcijos)savikainą sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos. Atsargos įmonėje gali būti apskaitomos dvejopai: taikant nuolatapskaitomų atsargų ir periodiškai apskaitomų atsargų būdus. Nuolat apskaitomų atsargų būdu visos įsigytos ir sumažėjusiosatsargos iš karto registruojamos Atsargų sąskaitose. Šis būdas padedakontroliuoti faktišką atsargų judėjimą:
|Atsargų |+ |Atsargų pirkimai|– |Parduotos |= |Atsargų ||likutis | |(pagaminimai) | |(sunaudotos) | |likutis ||ataskaitinio | |per ataskaitinį | |atsargos per | |ataskaitini||laikotarpio | |laikotarpį | |ataskaitinį | |o ||pradžioje | | | |laikotarpį | |laikotarpio|| | | | | | |pabaigoje |
Taikant periodiškai apskaitomų atsargų būdą, visos įsigytosatsargos registruojamos debetuojant Pirkimų sąskaitą. Parduotų prekių savikaina nustatoma taip:
|Atsargų likutis|+ |Pirkimai |– |Atsargų likutis |= |Parduotų ||laikotarpio | | | |laikotarpio | |(sunaudotų) ||pradžioje | | | |pabaigoje | |prekių || | | | | | |(atsargų) || | | | | | |savikaina |
Pavyzdžiui, žaliavas periodiškai apskaitant, žaliavų išlaidųsavikaina = žaliavų likutis laikotarpio pradžioje + visi pirkimai perataskaitinį laikotarpį – žaliavų likutis laikotarpio pabaigoje. PASTABA. Išlaidos tampa naudingomis tik po to, kai uždirbapajamas, pardavus įmonėje pagamintą produkciją (t.y. kai pagamintaprodukcija tampa prekėmis). Todėl atsargų sunaudojimą produkcijai pagamintiperdirbimo įmonėse reikia vadinti išlaidomis ir tik parduotai produkcijaipagaminti tenkančią išlaidų dalį pripažinti sąnaudomis. Nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pradžioje + išlaidos,padarytos gaminant produkciją per ataskaitinį laikotarpį – nebaigtosgamybos likutis laikotarpio pabaigoje = per ataskaitinį laikotarpįpagaminta produkcija. Pagamintos (gatavos) produkcijos likutis (savikaina) ataskaitiniolaikotarpio pradžioje + per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijossavikaina – pagamintos (gatavos) produkcijos likutis (savikaina)laikotarpio pabaigoje = per ataskaitinį laikotarpį parduotų prekiųsavikaina. Yra skaičiuojamas atsargų apyvartos rodiklis. Šis rodiklis parodo,kiek dienų atsargos, apskaitytos savikaina, yra laikomos įmonėje. Taiatsargų likvidumo rodiklis, nes jis parodo, per kiek dienų atsargospaverčiamos arba grynais pinigais, arba gautinomis sumomis. Jeigu jįskaičiuosime nuolatos, tai atskirų laikotarpių rodiklių palyginimas busnaudingas.
|Atsargų |= |Pardavimo pajamos |= |kartai ||apyvartumas | |(Pardavimo savikaina) | | || | |Vidutinės atsargos | | |
|Trukmė |= |Vidutinės atsargos * |= |dienos ||dienomis | |Dienų skaičius | | || | |(kalendorinės) | | || | |Pardavimo pajamos | | || | |(Pardavimo savikaina) | | |
3.5. Darbuotojų skaičiaus ir kaitos statistika
Darbo jėga yra vienas pagrindinių gamybos materialių veiksnių,apsprendžiančių įmonės veiklos efektyvumą. Terminas „darbo jėga“ čiavartojamas neatsitiktinai, nes priimtas darbininkas ar tarnautojas ateinair turi tam tikrą darbingumą arba tik tai, ką jis sugeba atlikti. Žmogausdarbingumas priklauso nuo įgimtų savybių ir pasirengimo apmokymo darbui,darbo metu sukauptos patirties. Kokį darbą jis iš tikrųjų įmonėje atliks,priklauso nuo jo sugebėjimų ir vadovybės požiūrio į personalo parinkimą. Statistinės atskaitomybės formose P – 01 ir DA – 03, 02, 01K, F –01 yra parodoma:vidutinis darbuotojų skaičius;vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius. Vidutinis darbuotojų skaičius yra taikomas gyventojų užimtumuiapibūdinti. Čia įskaitomi pagrindinės darbovietės darbuotojai, dirbantyspagal darbo sutartis, neatsižvelgiant į jų darbo laiko trukmę, taip patpareigūnai, dirbantys statutiniais pagrindais (vidaus reikalų, kraštoapsaugos, saugumo ir kt. tarnybose), valstybės politikai, valstybėstarnautojai, su kuriais darbo sutartys nesudaromos, remiantis LietuvosRespublikos valstybės tarnybos įstatymu. Į vidutinį darbuotojų skaičiųįskaitomi ne tik visą darbo dieną dirbantys darbuotojai, dirbantystrumpesnį darbo laiką (pvz., dirbantys mažiau negu vienu etatu), taip patsirgę, atleisti iš darbo arba priimti į darbą ketvirčiui (metams)prasidėjus ir pan. Į vidutinį darbuotojų skaičių neįskaitoma: moterys, kuriomssuteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos; asmenys, kuriems suteiktosatostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai; asmenys, atliekantysprivalomąją karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; asmenys, sudaręautorines sutartis; įsigiję verslo liudijimą; mokiniai, su kuriaisnesudaryta darbo sutartis. Be to, neįskaitomi vadovai, apmokami tik išpelno. Vidutinis darbuotojų skaičius (ketvirtinis, metinis) skaičiuojamasdviem būdais : • Įmonių, kurių didelė darbuotojų kaita, vidutinis darbuotojų skaičius apskaičiuojamas sudedant ataskaitinio laikotarpio kiekvienos kalendorinės dienos darbuotojų skaičių ir gautą sumą padalijant iš kalendorinių dienų skaičiaus. Švenčių ir poilsio dienomis nurodomas paskutinės darbo dienos darbuotojų skaičius. Darbuotojai, nedirbę dėl prastovų ar išėję nemokamų atostogų, įvidutinį darbuotojų skaičių įtraukiami, todėl jų skaičius turėtų būtinurodomas kiekvieną kalendorinę dieną. • Įmonių, kuriose darbuotojų kaita nedidelė vidutinis darbuotojų skaičius apskaičiuojamas taikant chronologinį vidurkį. PASTABA. Duomenys imami kiekvieno mėnesio paskutinę dieną. Apskaičiuojant vidutinį metinį darbuotojų skaičių, dalijama iš 12ir tuo atveju, kai įmonė ar bendrovė savo veiklą pradėjo ne nuo metųpradžios. Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius (darbuotojai, dirbę nevisą mėnesį, sąlyginiai perskaičiuojami į darbuotojus, dirbusius visąmėnesį). Šis rodiklis taikomas darbuotojų vidutiniam statistiniam darboužmokesčiui nustatyti. Į vidutinį sąlyginį darbuotojų skaičių įskaitomivisi darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis pagrindinėje ir nepagrindinėje darbovietėje (pirmaeilį ir antraeilį darbą), taip patsąlygiškai priskiriami pareigūnai, dirbantys statistiniais pagrindais,valstybės politikai, valstybės tarnautojai, su kuriais darbo sutartysnesudaromos. Neįskaitomi asmenys, sudarę autorines sutartis, įsigiję versloliudijimą; vadovai, apmokami tik iš pelno.Vidutinis sąlyginis darbuotojųskaičius nustatomas: apmokamas žmogaus valandas dalijant iš nustatytosdarbo dienos trukmės ir gautą rezultatą dalijant iš metų darbo dienųskaičiaus. Įskaitomas dirbtas laikas ir tų darbuotojų, kuriems šidarbovietė buvo nepagrindinė, antraeilis darbas nedirbtas, bet apmokamaskasmetinių atostogų, darbdavio apmokamos ligos ir priverstinių prastovųlaikas. Jeigu darbuotojai įstatymų numatyta tvarka dirba sutrumpintąlaiką, tačiau jiems mokamas darbo užmokestis už visą darbo laiką. Tai jielaikomi sąlyginai dirbančiais visą darbo dieną. PASTABA. Kai darbo savaitės trukmė:|40 val. 36 val. ||0,25 etato = 2 valandos 0,25 etato = 1,5 valandos ||0,50 etato = 4 valandos 0,50 etato = 3 valandos ||0,75 etato = 6 valandos 0,75 etato = 4,5 valandos |
Pildant statistines ataskaitas ir apskaičiuojant anksčiau minėtusrodiklius pasinaudoti darbo laiko apskaitos žiniaraščiu. Pirmas pavyzdys. Birželio mėnesio darbo laiko apskaitosžiniaraščio duomenys yra tokie : • Darbo dienos – 22 • Darbo dienos trukmė – 8 val. • Faktiškai dirba per mėnesį (normalus darbo laikas ir viršvalandžiai) – 3288 val. • Netavykumai per mėnesį: ▪ Komandiruotės – 56 val. ▪ Kasmetinės atostogos – 416 val. ▪ Neapmokamos atostogos – 120 val. ▪ Ligos – 248 val, iš jų darbdavio apmokamos – 48 val. Remiantis šiais duomenimis galima apskaičiuoti: 1. Faktiškai dirbtas žmogaus valandas. 2. Faktiškai apmokėtas žmogaus valandas. 3. Vidutinį sąlyginį darbuotojų skaičių. Faktiškai dirbtų žmogaus valandų skaičius = 3288 + 56 = 3344 val. Faktiškai apmokėtų žmogaus valandų skaičius = 3344 + 416 + 48 = 3808 val. Vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius = 3808 / 22 * 8 = 21,6 Statistika tiria darbo jėgos kaitą – darbuotojų priėmimą į darbąir jų atleidimą iš jo per tam tikrą laikotarpį, analizuoja šios kaitospriežastis. Statistikos praktikoje skaičiuojami absoliutūs ir santykiniaikaitos rodikliai: priėmimo, atleidimo, subjektyvios kaitos ir apyvartumo. Absoliutūs kaitos rodikliai yra per tam tikrą laikotarpį priimtųdarbuotojų skaičius, darbuotojų, atleistų dėl visų atleidimo priežasčių,skaičius ir darbuotojų, atleistų dėl subjektyviosios kaitos, priežasčių, t.y. už pravaikštas it kitus darbo drausmės pažeidimus, skaičius, taip patišėjimas savo noru. Santykiniai kaitos rodikliai, t.y. kaitos koeficientai: priėmimo,atleidimo, subjektyviosios kaitos, apyvartumo. Jie skaičiuojami absoliutųrodiklį dalijant iš vidutinio darbuotojų (darbininkų) skaičiaus. Pastovumo koeficientas skaičiuojamas kaip asmenų, esančių įmonės
darbuotojų sąraše visą ataskaitinį laikotarpį, skaičiaus ir vidutiniodarbuotojų skaičiaus santykis. Statistika tiria darbo jėgos pasiskirstymo pamainomis tolygumą.Tam skaičiuojamas darbininkų pamainumo koeficientas ir pamainos rėžimonaudojimo koeficientas.|Pamainumo koeficientas |= |Darbininkų, dirbusių visose pamainose, || | |skaičius || | |Darbininkų, dirbusių didžiausioje || | |pamainoje, skaičius |
|Pamainos režimo |= |Pamainumo ||naudojimo koeficientas | |koeficientas || | |Pamainų skaičius |
3.6. Darbo laiko naudojimo statistika
Pagrindiniai darbo laiko apskaitos vienetai yra žmogaus diena iržmogaus valanda. Darbo laiko apskaita žmogaus dienomis įgalina nustatytidirbtą ir nedirbtą darbo laiką dienomis. Faktiškai dirbtos dienos, kurios praleistos dirbant įmonėje,neįskaitant laikino nedarbo dėl ligos, mokamų ir nemokamų atostogų irpanašiai. Dirbtos žmogaus dienos skaičiuojamos: dirbtas žmogaus valandasdalijant iš įmonei nustatytos darbo dienos trukmės. Faktiškai dirbtas laikas žmogaus valandomis: normalus darbolaikas, viršvalandžiai ir komandiruočių laikas. Į faktiškai dirbtą laiką taip pat įskaitoma:laikas darbo vietoje, kurio metu pasiruošiama darbui, atliekamas remontasar kiti aptarnavimo darbai, paruošiami ir valomi instrumentai, rengiamivažtaraščiai, grafikai ir ataskaitos;prastovų laikas, praleistas darbo vietoje dėl tokių priežasčių, kaip darbonebuvimas, įrengimų gedimas, nelaimingas atsitikimas ir t.t., kai pagaldarbo sutartį numatytas jų apmokėjimas;trumpos pertraukos darbo vietoje, pvz. arbatos ar kavos pertraukėlės. Į faktiškai dirbtą laiką neįskaitoma:apmokėtas, bet faktiškai nedirbtas laikas, pvz. atostogos, ligos dienos;pietų pertrauka;laikas, sugaištas kelionėms į darbo vietą ir atgal. Nuodugnesnei analizei tenka nustatyti panaudotą darbo laiką(žmogaus valandomis) pamainos metu. Tai darbo dienos trukmės naudojimokoeficientas. Šis koeficientas apskaičiuojamas vidutinę faktinę darbodienos trukmę lyginant su nustatyta įstatymu darbo dienos trukme.
3.7. Darbo apmokėjimo statistika
Yra dvi apmokėjimo formos: vienetinė ir laikinė. Naudojant laikinę apmokėjimo formą darbininkams darbo užmokestisskaičiuojamas už faktiškai dirbtą laiką pagal tarifinius atlygius. Apmokant pagal vienetinę tiesioginę sistemą, pakanka žinoti dupagrindinius rodiklius: • atlikto darbo kiekį; • vienetinį įkainį. Darbo užmokesčiui priskaičiuoti naudojami atlyginimų priskaitymųžiniaraščiai, kurie sudaromi kiekvienam įmonės padaliniui. Žiniaraštyje pateikiamos trys grupės pagrindinių rodiklių: • priskaitytas darbo užmokestis; • išskaitymai iš darbo užmokesčio; • išmokėtas darbo užmokestis. Be minėtų pagrindinių rodiklių žiniaraštyje parodomos sumos,priskaitytos socialiniam draudimui nuo kiekvieno darbuotojo uždarbio, darboužmokesčio draudimas įmonės sąskaita. Analitinė apskaita vedama kiekvienam darbuotojui atskirai išrašantjam asmeninę sąskaitą-kortelę. Kortelėse registruojamas darbuotojų darboužmokestis per metus, perkeliant duomenis iš atsiskaitymų žiniaraščių. Beto, kortelėje turi būti registruojami socialinio draudimo įnašai nuodarbuotojų darbo užmokesčio. Visų kortelių bendros sumos turi atlikti atlyginimų suvestinėsduomenis. Priskaičiuotas darbo užmokestis registruojamas dviejuosespecialiuose žurnaluose: • tiesioginių gamybos išlaidų žurnale-tiesioginio darbo užmokesčio sąnaudas; • netiesioginių gamybos išlaidų žurnale-netiesioginio darbo užmokesčio sąnaudos. Visos kitos darbo užmokesčio ir su juo susijusių atsiskaitymųoperacijos registruojamas Bendrajame žurnale. Lėšos, skirtos darbo apmokėjimui (bruto darbo apmokėjimo lėšųsuma) – tai visų rūšių darbo užmokestis už atliktą darbą ar dirbtą laiką(pareiginė alga); priedai (už tarnybos stažą, už laipsnį ir kt.), priemokos(už darbą) poilsio ir švenčių dienomis ir darbą nakties metu, už darbąkenksmingomis, labai kenksmingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvįviršijančią veiklą ar papildomų užduočių atliekamų viršijant nustatytądarbo trukmę, atlikimą ir pan.); premijos (vienkartinės ir reguliarios);vienkartinės išmokos; užmokestis už nedirbtą laiką (atostogas, prastovas,už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dėl ligos dienas, už kuriasdarbdavys sumoka iš savo lėšų, papildomas atostogų dienas; kitas nedirbtasdienas įstatymų arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka ir pan.);tantjemos; literatūrinės (kūrybinis) honoraras laikraščių, žurnalų,telegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitųorganizacijų darbuotojams, mokamas darbo sutarties pagrindu. Į darbo užmokesčio lėšas neįskaitoma: išeitinės išmokos pasibaigusdarbo santykiams, delspinigiai už laiku nesumokėtą darbo užmokestį,dividendai, materialinės pašalpos, dotacijos darbuotojų maitinimui,kompensacinio pobūdžio išmokos (už butų nuomą, komunalines paslaugas,mėnesinius transporto bilietus ir pan.), negrąžintinos paskolos gyvenamųjųnamų ir butų statybai, pašalpos laikino nedarbingumo metu ir kitos išmokosiš valstybinio socialinio draudimo lėšų, piniginės kompensacijos užnepanaudotas kasmetines atostogas, komandiruočių išlaidas (dienpinigiai,gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidos ir pan.), darbo užmokestisasmenims, įsigijusiems patentą, sudariusiems autorines sutartis. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – ikimokestinis brutodarbo užmokestis, tenkantis vienam darbuotojui per mėnesį, kurisstatistiniams tikslams apskaičiuojamas tokiu būdu: bruto darbo apmokėjimolėšų suma dalijama iš vidutinio sąlyginio darbuotojų skaičiaus ir iš 12(arba 3). Naudojant faktorinės indeksinės analizės metodą galimaapskaičiuoti veiksnių įtaką, turėjusią įtakos bruto darbo apmokėjimo lėšųpasikeitimui.
Antras pavyzdys.
3.7.1 lentelė Darbo apmokėjimo analizė
|Eil.|Rodikliai |IV |III |Pasikeitimai +, – ||Nr | |ketvirtis |ketvirtis | || | | | |Suma |% || |Bruto darbo apmokėjimo |81000 |81360 |–360 |–0,44 || |lėšų suma, Lt | | | | || |Vidutinis sąlyginis |21,6 |22,6 |–1,0 |–4,42 || |darbuotojų skaičius | | | | || |žmonėmis | | | | || |Vidutinis ketvirtinis |3750 |3600 |+150 |+4,17 || |vieno darbuotojo darbo | | | | || |užmokestis, Lt | | | | |
Iš lentelės matyti, kad gauta darbo apmokėjimo lėšų absoliuti 360Lt ekonomija. Šiai ekonomijai turėjo įtakos du veiksniai: • vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičiaus kitimas (-1,0 x 3600 = -3600 Lt) • vidutinis ketvirtinis vieno darbuotojo darbo užmokesčio kitimas
|Iš |(+150 x 21,6 = 3204 Lt) ||viso: | || |3240 – 3600 = – 360 Lt |
IŠVADOS: • Atleidus vieną darbuotoją buvo gauta 3600 Lt ekonomija. • Padidinus vidutinį vieno darbuotojo darbo užmokestį buvo pereikvota dėl visų darbuotojų 3240 Lt.
3.8. Darbo produktyvumo statistika
Darbo produktyvumas, tam tikro tikslingos dabartinės veiklos gaminant vertybes efektyvumas. Praktikoje skaičiuojami tiesiogiai ir atvirkštiniai darbo produktyvumo rodikliai. Pagamintos produkcijos kiekį pažymėję q, jos gamybos darbo laiko sąnaudas – T, darbo produktyvumo lygį galime išreikšti šiais rodikliais: produkcijos išdirbis per laiko vienetą (W) arba darbo laiko sąnaudomis produkcijos vienetui, t.y. gaminio darbo imlumu (t):
[pic]; [pic] Tarp šių rodiklių yra priklausomybė:
W * t = 1, todėl: [pic] , arba [pic]
Produkcijos kiekis gali būti išreikštas natūriniais, sutartiniais,natūriniais mato vienetais, o taip pat vertine išraiška (gamybos mastaspagaminta produkcija (parduota). Priklausomai nuo to, kokiais vienetaisišreiškiamas darbo laikas, gali būti apskaičiuojami tokie darboproduktyvumo rodikliai: vidutinis valandinis išdirbis, vidutinis dieninisišdirbis, vidutinis mėnesinis (arba metinis) darbininko arba darbuotojoišdirbis. Vidutinis valandinis išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkcijąper tam tikrą laikotarpį padalijant iš darbininkų (darbuotojų) dirbtųžmogaus valandų skaičiaus per tą laikotarpį. Vidutinis dieninis išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkcijąper tiriamą laikotarpį dalijant iš darbininkų (darbuotojų) dirbtų žmogausdienų skaičiaus per tą laikotarpį. Šiam rodikliui tiesioginę įtaką darodarbo laiko panaudojimas pamainos metu. Todėl vidutinį dieninį išdirbįgalima apskaičiuoti ir išvestiniu būdu: vidutinį valandinį išdirbįdauginant iš vidutinės faktinės darbo dienos trukmės. Vidutinis mėnesinis (ketvirčio arba metinis) darbininko(darbuotojo) išdirbis apskaičiuojamas pagamintą produkciją per tiriamąlaikotarpį dalijant iš vidutinio darbininkų (darbuotojų) skaičiaus perlaikotarpį. Pastarojo rodiklio dydį ne tik vidutinis dieninis išdirbis, betir vieno darbininko darbo dienų skaičiaus sandauga. Išvestiniu būdu galima nustatyti ir vidutinį darbuotojo išdirbį:vidutinis mėnesinis (ketvirčio arba metinis) darbininko išdirbis dauginamasiš darbininkų lyginamojo svorio bendrame darbuotojų skaičiuje. Galimi trys darbo produktyvumo nustatymo metodai: natūrinis,darbinis, vienetinis. Paprasčiausias darbo našumo nustatymo metodas yra natūrinis. Jis
taikomas tose įmonėse, kur gaminama vienarūšė produkcija, pavyzdžiui,gaminant cementą, kasant akmens anglis ir pan. Tokiu būdu pagamintosprodukcijos kiekis natūriniais vienetais dalijamas iš sunaudoto darbo laikoir gaunamas tikslus darbo produktyvumo rodiklis. Jis gali būti naudojamaslyginti darbo produktyvumo lygiams įvairiuose gamybos baruose, kur gaminamata pati produkcija. Natūriniai rodikliai ypač patogūs konkrečiose darbo vietose, kurkiekvienas darbininkas turi žinoti kokį išdirbį jam reikia pasiekti.Lyginant faktiškus natūrinius išdirbio rodiklius su planiniais arbapraėjusio laikotarpio atitinkamais rodikliais, galima nustatyti darboproduktyvumo dinamiką (indeksą). [pic] Tiriant kelių įmonių, gaminančių vienarūšę produkciją, darboproduktyvumo dinamiką, naudojami bendri vidutinio lygio darbo produktyvumoindeksai: kintamos sudėties, nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių. Kintamos sudėties vidutinio lygio dabo produktyvumo indeksasnumato dviejų vidurkių santykį (vidutinio išdirbio per ataskaitinį irbazinį laikotarpį santykį). Jį galima apskaičiuoti pagal šias formules:[pic]
Šis indeksas rodo vidutinio kelių įmonių darbo produktyvumopasikeitimą dėl dviejų veiksnių: a) išdirbio pasikeitimo kiekvienoje įmonėje; b) darbo sąnaudų struktūros pasikeitimo. Šių rodiklių įtaka nustatoma skaičiuojant bendrus daboproduktyvumo (nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių) indeksus pagaltokias formules:
[pic]
[pic]
Nekintamos sudėties darbo produktyvumo indeksas parodo vidutiniokelių įmonių darbo produktyvumo pasikeitimą tik pasikeitus išdirbiuikiekvienoje įmonėje, o struktūrinių pokyčių indeksas – tik pasikeitus darbosąnaudų struktūrai, todėl abu šie indeksai yra nerealūs, nes atspindi tikvieno veiksnio įtaką vidutinio išdirbio pasikeitimui. Tarp šių indeksų yratokia priklausomybė:
[pic]
Natūriniai darbo produktyvumo indeksai turi daug gerų savybių,tačiau negali būti taikomi visuose ūkininkavimo lygiuose, nes įmonės gaminane tik įvairios kokybės, bet ir nevienodo asortimento, taip pat nevienodobaigtumo laipsnio produkciją. Darbinio metodo, palyginti su natūriniu, pranašumas tas, kad darbolaiko sąnaudomis galima išreikšti visą pagamintą įvairiarūšę produkcijąnepriklausomai nuo jos baigtumo laipsnio, tiesiogiai atspindint gaminiųdabo imlumą. Bendrasis indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:
[pic] [pic]
Skirtumas tarp vardiklio ir skaitiklio (Σt1q1 = Σt0q1) rodogyvojo darbo sąnaudų ekonomiją, pasiektą didinant produktyvumą. Vertinis metodas plačiausiai taikomas praktikoje. Jo esmę sudarotai, kad, skaičiuojant vidutinį išdirbį, produkcija įvertinama pinigineišraiška. Vertinis darbo produktyvumas apskaičiuojamas pagal tokią formulę:
[pic][pic]
Σq1 p ir Σ q0p – ataskaitinio ir bazinio laikotarpio pagamintaprodukcija palyginamosiomis kainomis. ΣT1 ir ΣT0 – ataskaitinio ir bazinio laikotarpio darbosąnaudos. Kadangi šis indeksas yra kintamos sudėties, tai jis atspindi netik išdirbio pasikeitimą atskiruose gamybos padaliniuose, bet ir darbosąnaudų struktūrinius pokyčius. Siekiant nustatyti minėtų veiksnių įtakąvidutinio išdirbio vertine išraiška pasikeitimui, apskaičiuojami darboproduktyvumo nekintamos sudėties ir struktūrinių pokyčių indeksai,analogiškai jau aptartiems šių rūšių indeksams natūriniu metodu. Darbo produktyvumo dinamiką galima apibūdinti ir kitu, vidurkiniuindeksu. Jis skaičiuojamas taikant individualius darbo produktyvumoindeksus. (iw)Jo skaičiavimo metodą dar 1923 m. pasiūlė akademikas S.Strumilinas. Vadinamoji Strumilino formulė darbo produktyvumą dinamikaitirti tokia:
[pic]
Šiuo indeksu pašalinama produkcijos struktūrinių pokyčių įtakadarbo produktyvumo dinamikai. Tiriant darbo produktyvumą, jam įtakos turi ir tokie veiksniai: W = h * APK , čia h – ilgalaikio materialaus turto produktyvumas (h = Q:IMT) APK – apsirūpinimas ilgalaikiu materialiu turtu (APK = IMT:T) Ši priklausomybė vadinama multiplikatoriaus modeliu. Ji yradviejų veiksnių ir analizuojama panaudojus faktorinės indeksinės analizėsmetodą. Skaičiuojant šiuo metodu, absoliutine arba santykine išraiškaįvertinamas W pasikeitimas ataskaitiniu laikptarpiu, palyginti su baziniulaikotarpiu, dėl h ir APK pasikeitimo. Pavyzdžiui, skaičiuojant absoliutineišraiška, skaičiavimų seka yra tokia: • apskaičiuojamas bendras W pasikeitimas: Δ W = W1 – W0 • apskaičiuojamas W pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė h: Δ W(h) = (h1 – h0) *APK1 • apskaičiuojamas W pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė APK: Δ W(APK) = (APK1 – APK0) * h0 Šiuos skaičiavimus parodysime 3.1 lentelėje 3.1 lentelė Q, T, IMT, APK, h ir w pasikeitimas dėl veiksnių
|Rodikliai |Ataiskaitinis |Bazinis |Pasikeitimas || |laikotarpis |laikotarpis |(+,-) ||Q, tūkst. Lt |100 |56 |+ 44 = 100-56 ||T, žm. |10 |8 |+ 2 = 10-8 ||IMT, tūkst. Lt |200 |140 |+ 60 = 200-140 ||APK, tūkst. Lt |20 = 200:10 |17,5 = 140:8 |+ 2,5 = 20-17,5 ||h, kartai |0,5 = 100:200 |0,4 = 56:140 |+ 0,1 = 0,5-0,4 ||w, tūkst. Lt |10 = 100:10 |7 = 56:8 |+ 3 = 10-7 ||Δ w (h), tūkst. Lt |- |- |+ 2 = 0,1*20 ||Δ w (APK), tūkst. Lt|- |- |+1 = 2,5*0,4 |
4. ĮMONIŲ PRAMONINĖS VEIKLOS STATISTIKA
Kiekvienas įmonės veiklos tikslas – parduoti pagamintą produkcijąuždirbant daugiau pajamų ir pelno. Produkcijos pardavimo klausimai yrasvarbūs ir sudėtingi, nes reikia tirti rinką, ieškoti savo produkcijospirkėjų, ieškoti būdų, kad už produkciją būtų mokama laiku. Įmonėms yra reikšmingi produkcijos kokybės klausimai. Kokybėsvaldymas prasideda gerai orgnizuojamu gaminio projektavimu (modeliavimu),tinkamos technologijos parinkimu ir įdiegimu, gamybos proceso ir pagamintosprodukcijos kokybės kontrole ir įvertinimu, produkcijos įpakavimu, jostransportavimu ir t.t. Čia yra aibė dalykų, lemiančių kokybę, ir įmonėprivalo jais rūpintis. Įmonių, gaminančių pramoninę produkciją, statistikos pagrindinistikslas yra statistinės informacijos apie pagamintą ir parduotą produkcijąrinkimas, statistinių ataskaitų sudarymas ir savalaikis pateikimasoficialiąją statistiką tvarkančioms institucijoms.
4.1. Pramonės produkcijos sąvoka
Pramonės produkcija – tai pramoninės gamybos veiklos tiesioginisnaudingas rezultatas, išreikštas pagamintomis prekėmis, produktais iratliktais pramoniniais darbais (paslaugomis). Pramonės produkcija susidedaiš šių elementų: pagamintų gaminių, pusgaminių, nebaigtos gamybos iratliktų pramoninių darbų (paslaugų). Pagaminti gaminiai – tai produktai baigti gaminti šioje įmonėje,sukomplektuoti, atitinkantys standartus ir skirti pardavimui. Pagamintiemsgaminiams priklauso ir šios įmonės pagalbinių padalinių ir cechųprodukcija. Pvz., tara, pagaminta įmonės taros ceche, elektros energija,pagaminta įmonės elektrinėje, karštas vanduo, įrankiai ir pan. Pusgaminiai – tai produktai, baigti gaminti kuriame norstechnologinio proceso etape ir toliau apdorojami (naudojami surinkimui)šios įmonės kituose cechuose, arba parduodami. Nebaigta gamyba – tai produkcija pradėta gaminti, tačiau darnebaigta. Atlikti pramoniniai darbai (paslaugos) – tai gamybinio pobūdžiooperacijos, atliekamos kitoms įmonėms. Tai produktų įpakavimas, dažymas,smulkinimas, pildymas, siuvimas, spausdinimas, metalo apdirbimas ir pan.
4.2. Parduota produkcija (pardavimai ir paslaugos)
Pramonės veiklos produkcijos pardavimas ir paslaugos veikusiomiskainomis be PVM ir akcizų – tai įmonės pagamintų produktų pardavimas iratliktų pramoninių darbų vertė. Įmonės pagamintų produktų pardavimasskaičiuojamas parduotų prekių kiekį dauginant iš kainos, galiojusiospardavimo metu (q * p). Jeigu įmonė gamyboje naudoja žaliavas ir medžiagas(už kurias nemoka), gautas iš užsakovo, tai nurodoma suma, kurią įmonė gavouž atliktą darbą (atliktų pramoninių darbų vertė). Įmonė, turinti medžiagas bei žaliavas, tačiau pati negaminanti, operduodanti gaminti produkciją sutartiniu pagrindu Lietuvos teritorijojeesančioms įmonėms, ir parduodanti kitų įmonių pagamintą produkciją savovardu, į parduotos produkcijos apimtį įskaito visą produkcijos vertę. Pagaminta produkcija (investicinė) sunaudota savo reikmėms – taiįmonės pagaminta pramoninė (investicinė) produkcija (mašinos, įrengimai irpan.) atiduota naudoti įmonės pramoninei arba nepramoninei veiklai, savojėgomis atlikto kapitalinio remonto vertė ir kt. darbai, didinantys įmonėskapitalą arba pailginantys materialiojo ilgalaikio turto tarnavimo laikąvertinama savikaina.
4.1 lentelė Pardavimai ir paslaugos Tūkst. Lt|Rodiklio pavadinimas |Eil. |Atask. |Praėję || |Nr. |metai |atask. || | | |metai ||Pardavimai ir paslaugos veikusiomis kainomis be|01 | | ||PVM ir akcizų, iš viso | | | ||Iš |Pramoninės veiklos pardavimas ir |02 | | ||jų |paslaugos, veikusiomis kainomis be PVM ir | | | || |akcizų (03eil.+0,4eil.) | | | || |Iš jų |atliktų pramoninių darbų vertė |03 | | || | |parduota produkcija, pagaminta |04 | | || | |iš įmonės žaliavų | | | ||Parduota produkcija vidaus rinkoje (iš 02 eil.)|05 | | ||Pagaminta produkcija (investicinė), sunaudota |06 | | ||savo reikmėms | | | ||Užsakovo medžiagos ir žaliavos, skirtos |07 | | |
|perdirbti (sąlyginė vertė) | | | |Pildant pramoninės veiklos statistinių ataskaitų skyrių „Pardavimaiir paslaugos“, duomenys gaunami iš suvestinių dokumentų (Sąskaitų –faktūrų, PVM sąskaitų-faktūrų ir atsiskaitant pirkėjams grynaisiaispinigais, iš Kasos aparato žurnalų). Pajamos iš prekių, produkcijos pardavimo apskaitomos sąskaitoje Nr.500, o pajamos už suteiktas paslaugas sąskaitoje Nr. 505. Į šias sąskaitasduomenys perkeliami iš Pinigų gavimo ir Pardavimų skolon žurnalų.
4.3. Bendroji produkcija (Gamybos mastas)
Pramonės įmonės bendroji produkcija – tai tam tikro laikotarpio(mėnesio, ketvirčio, metų) pramoninės gamybinės veiklos galutinisrezultatas vertine išraiška. Statistinėse ataskaitose bendroji produkcija (gamybos mastas)atskira eilute neparodama, tačiau remiantis statistinių ataskaitų P – 11 irP – 01 duomenimis, bendrąją produkciją galime apskaičiuoti taip : Bendroji produkcija = Parduota produkcija + pagamintosprodukcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje – pagamintos produkcijosatsargų likutis laikotarpio pradžioje + nebaigtos gamybos atsargų likutislaikotarpio pabaigoje – nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpiopradžioje.
4.4. Pramonės produkcijos indeksai
Galutinis pramoninės veiklos rezultatas – tai produkcija (gaminiai,prekės, paslaugos ir pan.). Ji gali būti išreikšta gamintojo ir rinkoskainomis – p. Jeigu žinome Q dydį gamintojo (gamybos) kainomis praėjusiulaikotarpiu, t.y [pic]ir jos apimtį ataskaitiniu laikotarpiu, t.y. [pic][pic] Palyginę šiuos dydžius, gauname pardavimų indeksą [pic] Absoliutinę nukrypimų sumą apskaičiuojame (iš skaitiklio sumosatėmę vardiklio sumą pagal formulę: [pic] Pardavimams įtakos turėjo kainų ir kiekio kitimas. Bendrasis kainųindeksas (Pašė) [pic] [pic] Bendrasis fizinės apimties (kiekio) indeksas (Laspeireso) [pic] [pic]
Teoriškai galimi šie įmonės veiklos rezultato būviai: Q – produkcija, galutinis veiklos rezultatas;
Q1 – pardavimui skirta produkcija
(Q1 = Q – Q(Į) – įmonėje pasiliekanti produkcijos dalis); Q2 – pirkėjui perduota (išsiųsta) produkcija (Q2 = Q1 – Q(A), kurQ(A) – išsiuntimui skirta produkcija, bet tai dar nepadaryta tiriamuojulaikotarpiu); Q3 – pirkėjų apmokėta (parduota) produkcija (Q3 = Q2 – Q(P), kurQ(P) – pirkėjų tiriamuoju laikotarpiu dar neapmokėta produkcija). Q(Į), Q(A) ir Q(P) yra sąlyginės išraiškos ir reali situacijaįmonėje joms bei Q1, Q2 ir q3 dydžiams gali turėti lemiamą poveikį.
Imant minėtus būvius, galima apskaičiuoti:1. Prekingumo koeficientą – K1 = Q1/Q;2. Perdavimo (išsiuntimo) koeficientą – K2 = Q2/Q1;3. Pardavimo koeficientą – K3 = Q3/Q2; bei sudaryti multiplikatyvinio tipo priklausomybę Q3 = K1 * K2* K3*Q, kuri naudojama apskaičiuojant būsimų pardavimų apimtis,nes ji indeksine forma užrašoma taip: IQ3 = IK1 · IK2 · IK3 · IQ Pavyzdžiui, įmonė turi produkcijos už 100 tūkst. Lt. Ji numato, kadtos produkcijos prekingumas padidės 2 %, produkcijos pirkėjų galimybės irjų skaičius nepasikeis, o dėl nepakankamo pirkėjų mokumo, įplaukos išprodukcijos pardavimų sumažės 3 %. Šiems duomenims pardavimų apimtis buslygi: Q3 = 1,02 · 1,00 · 0,97 · 100 = 98,94 tūkst. Lt
5. PAGRINDINIŲ FINANSINIŲ RODIKLIŲ STATISTIKA
Kiekviena įmonė stengiasi dirbti naudodama kuo mažiau išteklių.Taileidžia sumažinti savikainą ir sąnaudas. Ekonominiai įmonės veiklosrezultatai – pelnas, pajamos, produkcijos pelningumas ir kt. labaipriklauso ne tik nuo apyvartos (įplaukų ir pajamų) dydžio, bet ir nuoįmonės išlaidų. Išlaidos – tai pinigų išleidimas kuriam nors tikslui, dažniausiaiturtui įsigyti ir paslaugoms. Sąnaudos – tai išlaidų dalis, patirta uždirbant pajamas (kitaiptariant, nustatoma tik tada,kai produktas (prekė)-parduota,o paslaugasuteikta).
5.1.Gamybos išlaidos. Išlaidų vienam pardavimų litui apskaičiavimas
Gamybos išlaidos yra sunaudotų pagrindinių ir pagalbiniųžaliavų,priskaityto atlyginimo darbininkams (ir jų socialinio draudimo),įrengimų bei gamybinių pastatų nusidėvėjimo ir kitų su gamyba susijusiųišlaidų vertinė išraiška. Gamybos išlaidos atsiranda gaminant produkciją. Laikotarpio pabaigoje gamybos išlaidos tampa arba atsargomis,arba parduotos produkcijos savikaina. Per ataskaitinį laikotarpį pagamintos produkcijos savikainą sudarotiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos jai pagaminti. Tiesioginės gamybos išlaidos yra tokios, kurias galima neabejojantpriskirti konkrečiam gaminiui. Kitaip tariant, kokios medžiagos ir kiek jųbuvo sunaudota vieno ar kito produkto gamybai, kas jį gamino ir kiek už taibuvo sumokėta. Tiesioginės išlaidos yra šios: pagrindinės žaliavos ir medžiagos,tiesiogiai priskiriamas darbininkų atlyginimas ir tiesiogiai priskiriamassocialinis draudimas. Netiesioginių išlaidų negalima priskirti konkrečiam gaminiui, otik jų grupei arba visiems gaminiams. Prie netiesioginių išlaidų priskiriama: • pagalbinės medžiagos; • pagalbinių darbininkų atlyginimas; • pagalbinių darbininkų socialinis draudimas; • gamybinių įrengimų nusidėvėjimas; • gamybinių pastatų nusidėvėjimas; • netiesioginių paslaugų apmokėjimas; • kitos tai įmonei būdingos netiesioginės išlaidos. Gamybos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis ne tuo metu, kaiišleidžiami pinigai medžiagoms pirkti, darbo paslaugoms apmokėti irpadaromos kitos piniginės išlaidos, bet tada, kai produkcija (paslaugos)yra parduodama. Todėl į parduotos produkcijos savikainą yra įskaitoma tagamybos išlaidų dalis, kuri buvo padaryta per ataskaitinį laikotarpįparduotai produkcijai.
|Gamybos |= |Sunaudotų |+ |Tiesioginio |+ |Netiesioginė||išlaidos | |žaliavų vertė | |darbo išlaidos| |s išlaidos |
|Sunaudotų |= |Žaliavų likutis|+ |Žaliavų |– |Žaliavų ||žaliavų vertė | |laikotarpio | |pirkimas | |likutis || | |pradžioje | | | |laikotarpio|| | | | | | |pabaigoje |
|Pagamintos |= |Nebaigtos |+ |Gamybos |– |Nebaigtos ||produkcijos | |gamybos likutis| |išlaidos(tiesiogi| |gamybos ||savikaina | |laikotarpio | |nės ir | |likutis || | |pradžioje | |netiesioginės) | |laikotarpio|| | | | | | |pabaigoje |
|Parduotos |= |Pagamintos |+ |Pagamintos |– |Pagamintos ||produkcijos | |produkcijos | |produkcijos | |produkcijos||savikaina | |likutis | |savikaina | |likutis || | |laikotarpio | | | |laikotarpio|| | |pradžioje | | | |pabaigoje |
Iš čia matyti, kad parduotos produkcijos savikaina yra veikiamadaugelio veiksnių ne tik tiesiogiai susijusių su prekių gamyba. Jai įtakosturi ir visų rūšių atsargų (žaliavų, nebaigtos gamybos, pagamintosprodukcijos) likučių pasikeitimas. Tačiau pagrindą sudaro gamybos išlaidos. Gamybos išlaidų dydis pirmiausiai atsiliepia į bendrojo pelnodydį, per jį veikia veiklos bei grynąjį pelną. Remiantis įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaitos F- 01duomenimis galima apskaičiuoti išlaidų lygio santykinius rodiklius. Įmonėsišlaidų lygio rodiklius galima palyginti su vidutiniais šakos rodikliaisarba praėjusių metų rodikliais. Išlaidų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis (h) apskaičiuojamastaip: [pic], kur
∑ zp – pardavimo savikaina ∑ pq – pardavimo pajamos Išlaidos vienam pardavimo pajamų litui paprastai išreiškiamoscentais.
Pavyzdys:
5.1 lentelė „N“ įmonės duomenys|Rodiklio pavadinimas |Ataskaitiniai |Praėję ataskaitiniai|| |metai |metai ||Pardavimo pajamos (tūkst. Lt) |26203 |25665 ||Pardavimo savikaina (tūkst. Lt) |18544 |18820 ||Išlaidos vienam pardavimo pajamų|70,77 |73,33 ||litui (ct) | | |
Išlaidų vienam pardavimo pajamų litui rodiklis rodo įmonėsūkininkavimo efektyvumą, gebėjimą kontroliuoti gamybos išlaidas. Rodikliolygis būna skirtingas, jis priklauso nuo veiklos pobūdžio. Kitimo ribos yranuo 90 iki 50 centų vienam pardavimo pajamų litui. Aukštesnis negu 90 centųlygis rodo, kad įmonėje labai aukštas išlaidų lygis, kad yra sunkumųpadengiat išlaidas, o mažesnis negu 50 centų, kad yra aukštas pelningumas. Gamybos išlaidose žaliavos sudaro labai didelį lyginamąjį svorį.Maisto ir lengvosios pramonės įmonėse šios išlaidos gali sudaryti daugiaukaip 90 % visų gamybos išlaidų. Galima apskaičiuoti žaliavų irkomplektavimo gaminių sąnaudų vienam pardavimo pajamų litui rodiklį.
|Žaliavos ir komplektavimo gaminių|= | ||sąnaudos vienam pardavimo pajamų | |Žaliavos, komplektavimo gaminiai ||litui (ct) | | || | |Pardavimo pajamos |
Taip pat galime apskaičiuoti darbo apmokėjimo sąnaudų vienam pardavimųlitui rodiklį.
|Darbo apmokėjimo sąnaudos vienam |= |Darbo apmokėjimų lėšų suma ||pardavimo pajamų litui (ct) | | || | |Pardavimo pajamos |
Duomenys apie tiesiogiai darbininkams priskaičiuojamusatlyginimus parodomi Bendrajame žurnale, o vėliau perkeliami į Tiesioginiųgamybos išlaidų apskaitos žurnalą. Laikotarpio pabaigoje iš šio žurnalogalutinės stulpelių sumos keliamos į Didžiosios knygos sąskaitas.Kiekvienam gaminiui yra skiriamas atskiras tiesioginių gamybos išlaidųapskaitos žurnalo puslapis. Be šių duomenų yra finansininkų pildomossavikainos lentelės, darbo užmokesčio žiniaraščiai, atlyginimų suvestinės,
darbuotojų apmokėjimo už darbą kortelės, kiti darbo užmokesčioapskaičiavimo dokumentai.5.2. Veiklos sąnaudos. Sąnaudos vienam pardavimo pajamų litui
Įmonės ūkinėje veikloje parodomos išlaidos, kurių negalimapriskirti parduotų prekių ar suteiktų paslaugų savikainai. Šios išlaidosnebuvo skirtos žaliavoms pirkti ir tiesiogiai nesusijusios su prekiųgamyba. Tai veiklos sąnaudos. Jos apima pardavimų ir bendrąsias beiadministracines sąnaudas. Pardavimų sąnaudos – tos; kurias įmonė patiria parduodamas prekes.Joms priklauso prekių reklamos; įpakavimo, prekybos patalpų išlaikymo,darbuotojų, parduodančių produkciją darbo užmokesčio ir jų socialiniodraudimo ir kitos panašios sąnaudos. Bendrosios ir administracinės sąnaudos – tai visos likusiossąnaudos, būtinos normaliai įmonės veiklai palaikyti. Joms skiriamos įmonėsvaldymo ir aptarnaujančio personalo darbo užmokesčio ir jų socialiniodraudimo, įmonės reklamos, negamybinių patalpų eksploatavimo irnusidėvėjimo, įmonės turto bei jos veiklos draudimo ir kai kurios kitossąnaudos. Galima manyti, jog veiklos sąnaudos – tarsi ryklys, „suryjantis“įmonės uždirbtą bendrąjį pelną. Tačiau nereikia pamiršti, kad jos būtinosįmonės egzistavimui palaikyti ir veiklai plėtoti. Veiklos sąnaudosapskaitomos Pardavimų sąnaudų (610) bei Bendrųjų ir administracinių sąnaudų(611) sąskaitose. Statistinėje ataskaitoje F-01 šios sąnaudos parodomosbendra suma, sumuojant 610 ir 611 sąskaitų duomenis, ir atskirai.Vadovaudamiesi F-01 statistinės ataskaitos rodikliais yra apskaičiuojamiveiklos efektyvumą rodantys santykiniai veiklos rodikliai.
|Veiklos sąnaudos vienam |= |Veiklos sąnaudos ||pardavimo pajamų litui | | ||(ct) | | || | |Pardavimo pajamos |
|Veiklos sąnaudos vienam |= |Veiklos sąnaudos ||veiklos pelno litui (ct)| | || | |Veiklos pelnas |
|Sąnaudos vienam pajamų |= |Sąnaudos iš viso ||litui | | || | |Pajamos (parduotų prekių ir paslaugų savikaina || | |+ kitos veiklos pajamos) |
|Materialinės sąnaudos |= |Materialinės sąnaudos ||vienam pajamų litui | | || | |Pajamos |
5.3. Savikainos indeksai
Pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimui naudojamapagamintos produkcijos savikainos lentelė, kurios atskirose skiltyseparodoma gaminio pavadinimas, nebaigtos gamybos likučiai laikotarpiopradžioje, tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos, nebaigtos gamyboslikutis laikotarpio pabaigoje ir pagamintos produkcijos savikaina. Gamybos išlaidų analitinės apskaitos vedimo tvarka priklauso nuogamybos technologijos ypatumų ir nuo to, kokie produkcijos savikainoskalkuliavimo metodai naudojami įmonėje. Ši apskaita turi teikti išsamiusduomenis, reikalingus faktinei savikainai apskaičiuoti. Visais atvejaisanalitinėje apskaitoje gamybos išlaidos turi būti apskaitomos pagalkalkuliacinius straipsnius. Analitinei apskaitai naudojamos kortelės arbaatidaromi žiniaraščiai vienai gaminių rūšiai arba grupei kiekvienamužsakymui ir pan. Tokių kortelių ar žiniaraščių eilutėse turi būti nurodomikalkuliaciniai straipsniai, o skiltyse – parodomas nebaigtos gamyboslikutis mėnesio pradžioje, ataskaitinio laikotarpio išlaidos, nurašymai,mažinantys išlaidas, nebaigtos gamybos likutis laikotarpio pabaigoje irpagamintos produkcijos faktinė savikaina. Jeigu gaminama palyginamoji produkcija, tai turint faktinę gaminiosavikainą už du laikotarpius, galima apskaičiuoti individualius ir bendrąjįsavikainos indeksus. Individualus indeksas apskaičiuojamas taip: [pic]; Z1 – ataskaitinio laikotarpio gaminio savikainaZ0 – bazinio laikotarpio gaminio savikaina Bendrasis indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę: [pic] q1 – ataskaitinio laikotarpio produkcijos kiekis Produkcijos vieneto savikainos pasikeitimas išreiškiamas taip patir absoliutaus sumažėjimo (padidėjimo) dydžiais ((z) (z=Z1–Z0 (z=(z1q1 – (z0q1
5.4. Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F – 01
Įmonės pagrindinių finansinių rodiklių ataskaita F – 01 sudaroma užkiekvieną ketvirtį ir už metus.
Ataskaitoje parodoma: • darbuotojų skaičius; • įmonės kapitalo pasiskirstymas pagal savininkus; • turtas; • nuosavybė ir įsipareigojimai; • pirkimai; • pajamos, sąnaudos, pelnas; • sąnaudų elementai; • pelno paskirstymas; • PVM suma ir akcizai; • ilgalaikio ir materialaus turto kaita; • ilgalaikis nematerialus turtas; • ilgalaikis finansinis turtas; • įmonėje vykdomos veiklos rūšys. Pildant šią statistinę ataskaitą pagrindiniai duomenų šaltiniaiyra apskaitos registrai (žurnalai), balansas, pelno (nuostolių) ataskaita,pelno (nuostolių) paskirstymo ataskaita, akcininkų susirinkimo protokolas,PVM deklaracijų duomenys, aiškinamasis raštas, nuosavo kapitalo pokyčioataskaita.
5.5. Pelnas – įmonės veiklos rezultatas
Dažniausiai galutinę įmonės veiklą apibūdinantis rodiklis yrapelnas. Klasikinė pelno apskaičiavimo formulė yra tokia:
Pelnas = Pajamos – Sąnaudos
Taigi matome, kad pelnas buhalterių kalboje įgyja labai konkrečiąpajamų ir sąnaudų skirtumo reikšmę. Pelną reikia lyginti su pajamomis, o nesu sąnaudomis. Kitaip buhalteriai stengtųsi ne tiek padidinti pajamas, kieksumažinti sąnaudas, o tai užkirstų kelią investicijoms gamybos procesuitobulinti, naujoms prekėms kurti. Tokios įmonės prekės greičiausiaiprarastų paklausą konkurencinėje rinkoje. Pelno apibrėžimas rodo dar vieną labai svarbią pelno savybę:pelnas turi būti skaičiuojamas už tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui posakis„įmonės pelnas – 50000 Lt“ yra neaiškus. Ar šis pelnas mėnesinis,ketvirtinis ar metinis? Visos įmonės skaičiuoja metinį pelną, tačiaudaugelis įmonių skaičiuoja ir ketvirtinį rezultatą ar mėnesinį pelną.Įmonės vadovai, turėdami kiekvieno mėnesio įmonės veiklos rezultatus, galivykdyti lankstesnę finansinę politiką. Įmonės ūkinės-gamybinė veiklos pelnas apskaičiuojamas iš pajamų,gautų pardavimų ar atliktų paslaugų atėmus parduotų prekių ir paslaugųsavikainą ir veiklos sąnaudas. Taigi finansiniam pardavimų rezultatui pirmiausia turi įtakospajamos iš pardavimų ir savikaina (S). Šiuos rodiklius galima išreikšti tokiomis sandaugomis: P = (q * p, kurioje q – produkcijos kiekis, p – kaina ir S = (q * z, z – produkcijos vieneto išlaidos. Vadinasi, finansinį rezultatą galima skaičiuoti pagal šiasformules: P1 = (q1 * p1 – (q1 * Z1, P0 = (q0 * p0 – (q0 * Z0 Tada pelno pasikeitimą galima apskaičiuoti taip: (P = P1 – P0, kurioje P0, P1 – bazinio ir ataskaitinio laikotarpio finansinisrezultatas (pelnas). Pelno pasikeitimui turi įtakos: • pardavimų apimtis (kiekis); • pardavimų produkcijos ir atliekamų paslaugų kainos; • parduotų prekių ir atliktų darbų savikaina. Pardavimų apimtis kiekine išraiška tiesiogiai susijusi su pelnodydžiu. Tarp jų egzistuoja tiesiogiai proporcingas ryšys: kuo daugiauparduodama produkcijos, nekintant kitiems veiksniams, tuo daugiau gaunamapelno iš pardavimų, ir atvirkščiai. Produkcijos kainos tiesiogiai proporcingai veikia pelną. Didėjantpardavimo kainoms, didėja pelnas. Gaminių savikaina atvirkščiai proporcinga pelno kitimui. Didėjantsavikainai, pelnas mažėja.
5.6. Pelno apskaičiavimas
Yra sudaroma įmonės pagrindinių finansinių rodiklių apskaita F – 01(ketvirtinė ir metinė). Šios apskaitos skyriuje „Pajamos, sąnaudos, pelnas“yra parodomas:• bendrasis pelnas;• veiklos pelnas;• pelnas prieš apmokestinimą;• grynasis pelnas. Bendrasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas taip: Pardavimai ir paslaugos – parduotų prekių ir paslaugų savikaina. Veiklos pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš bendrojo pelnoatėmus veiklos sąnaudas. Pelnas prieš apmokestinimą (nuostolis) apskaičiuojamas taip: Veiklos pelnas + Kitos pajamos – Kitos veiklos sąnaudos +Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos + Pagautė – Netekimai. Šisrodiklis naudojamas tik statistikos tikslams. Grynasis pelnas (nuostolis) yra apskaičiuojamas iš pelno priešapmokestinimą atėmus pelno mokestį, palūkanas už valstybės kapitalonaudojimą. Grynasis pelnas (nuostolis) geriausiai atspindi įmonėsūkininkavimo efektyvumą. Jo dydis ne vienoje įmonėje priklauso nuopardavimų apimties, parduotų prekių ir paslaugų savikainos, veiklos sąnaudųlygio, nerealizacinių finansinių rezultatų. Žinoma, absoliuti pelno masėdar neparodo, kaip panaudojami darbo, materialiniai ištekliai, kapitalas.Tai atspindi pelningumo rodikliai.
5.7. Pelningumo rodikliai ir jų apskaičiavimas
Rinkos ekonomikos sąlygomis tiek praktikai, tiek mokslininkaiypatingą dėmesį skiria pelningumo rodikliams, nes šie geriau parodo įmonėsveiklos efektyvumą nei absoliuti pelno suma. Dažniausiai, remiantis įmonės pagrindinių finansinių rodikliųapskaitaF -01, apskaičiuojami tokie rodikliai: 1. Bendrasis pardavimų pelningumas = [pic]( Šis rodiklis parodo, ar gaunamas pelnas, atėmus būtinas pardavimųsąnaudas bei vadybininkų sugebėjimą kontroliuoti pardavimų savikainą,kainodarą. 2. Tipinės veiklos pelningumas ( [pic]( Šis rodiklis parodo įmonės vadovų sugebėjimą kontroliuoti veiklossąnaudas ir uždirbti pelną. 3. Įmonės ataskaitinių metų pelningumas (
[pic]( Šis rodiklis parodo savininkų bei vadybininkų finansinės,investicinės bei kitos veiklos efektyvumą. 4. Grynasis pelningumas ( [pic]( Šis rodiklis parodo, ar pelninga įmonės įvairiapusė veikla,vadinasi, ir pardavimai bei paslaugos. 5. Turto pelningumas ( [pic]( Šis rodiklis parodo, ar įmonės vadovai sugeba pelningai beiefektyviai naudoti savo turtą, ir kiek gaunama pelno (nuostolio) turtopiniginiam vienetui. Skaičiuojant šį rodiklį imama vidutinė turto vertė. 6. Kapitalo pelningumas = [pic] Šis rodiklis literatūroje dar vadinamas pelno norma, kapitalogrąža. Jis parodo, ar bendrovė pelningai naudoja akcininkų jai patikėtaslėšas. Šiuo rodikliu visada domisi investitoriai, vadovai, tuo tarpu 1-5rodikliai yra reikšmingi įmonės vadovams, tiekėjams, kreditoriams. 7. Pastovaus (panaudoto) kapitalo pelningumas = [pic]Panaudotas kapitalas = Nuosavas kapitalas + Ilgalaikiaiįsipareigojimai. Skaičiuojant šiuos rodiklius, tiek nuosavo kapitalo, tiekilgalaikių įsipareigojimų, imama vidutinė vertė. Kaip rodo užsienio ekonomistų tyrimai, reikšmingiausiu rodikliulaikomas kapitalo pelningumas – kapitalo grąža.
6. ĮMONIŲ VEIKLOS EFEKTYVUMAS
Efektyvumas yra nuolat veikiantis ir universalus komercinės ūkinėsveiklos bei jo skatinimo veiksnys. Įvertinant situaciją, t.y. aprašant būvį„veikla efektyvi – neefektyvi“, išeitimi imama nuostata, kurios turinys yrašis: komercinės ūkinės veiklos efektyvumo lygį galima apibūdinti ekonominiųstatistinių matų sistema. Ji apima apibendrinančius (sintetinius) irdalinius rodiklius. Veiklos efektyvumui ar neefektyvumui išaiškinti beiįvertinti galima remtis: • tiesioginės formos veiklos efektyvumo lygio koeficientu; • sintetiniais statistiniais koeficientais. Veiklos efektyvumo lygio koeficientas: E = Q arba P : (IMT + AT + F = V), kur Q – verslo rezultatas (pvz., produkcijos apimtis); P – pelnas; IMT – ilgalaikis materialus turtas; AT – atsargos; F – darbo apmokėjimo lėšos; V – verslo veiksniai. Iš šios formulės galima užrašyti: Q = E*V Tai dviejų veiksnių multiplikatyvinis modelis, palankus įvertinantrezultato pasikeitimą ((Q) dėl efektyvumo lygio [(Q (E) ] ir dėl veiksniųapimties [(Q (V) ] pasikeitimo. Pavyzdžiui, ataskaitiniais metais įmonės produkcijos apimtissudarė 94 tūkst. Lt, o baziniais (praėjusiais) metais – 68 tūkst. Lt. Šiasapimtis atitiko tokie gamybos veiksnių dydžiai: 100 ir 80 tūkst. Lt, t.y.E1= 94:100 = 0,94 Lt produkcijos teko vienam litui turėtų gamybos veiksnių iratitinkamai baziniais metais: E0 = 68:80 = 0,85 Lt. Pagal pavyzdžio duomenis: (Q = 94-68 = 26 tūkst. Lt. Dėl to, kadefektyvumo lygis padidėjo 0,09 Lt (E1-E0 = 0,94-0,85), produkcijos apimtispadidėjo (Q(E) = (E1-E0) * V1 = 0,09*100 = 9 tūkst. Lt ir dėl to, kadpadidėjo gamybos veiksnių apimtis, produkcijos apimtis padidėjo (Q(V) = (V1-V0)*E0 = (100-80)*0,85 = 17 tūkst.Lt. Pavyzdžio atvejui būdinga įmonės ekonomikos ekstensyvausplėtojimosi situacija, t.y. (9:26)*100%<(17:26)*100% = 34,6%<65,4% Antruoju atveju, t.y. remiantis sintetiniais statistiniaiskoeficientais, pirmiausia juos reikia apskaičiuoti. Tam dažniau imami darboproduktyvumas (W), IMT apyvartumas, pelningumas, sąnaudos pardavimų litui.Skaičiavimams galima imti ir kitus matus. Čia atsižvelgiama į tai, kasįmonei savo veiklos vertinimuose svarbiau. Sintetiniai statistiniai koeficientai, jų apskaičiavimas buvonagrinėti ankstesnėse temose bei kituose dalykuose.
LITERATŪRA
1. BARTOSEVIČIENĖ, Vladislova. Ekonominė statistika. Kaunas: technologija. 2002. 105 p. ISBN 9986-13-918-X. 2. BAGDONAS, Eugenijus; KAZLAUSKIENĖ, Eglė. Verslo pradmenys. Kaunas: Technologija, 2002. 342 p. ISBN 9955-09-257-2. 3. MATIUKIENĖ, Birutė. Įmonių statistika. Vilnius, 1999. 61 p. 4. Ūkio statistika. Teorijos ir praktikos apybraižos. Vilnius, 1995. 175 p. ISBN 9986-651-03-4. 5. ŽVINKLYS, Jurgis; VABALAS, Eduardas. Įmonių ekonomika. Vilnius. Vilniaus verslo kolegija, 2001. 375 p. ISBN 9986-9349-5-8; ISBN 9986- 9349-4-X. 6. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas. www.std.lt
———————–Indikatorių (analitinių rodiklių parinkimas ir jų nustatymo metodologijossuformavimas)
Indikatorių eilučių (pasiskirstymo ir dinamikos) sudarymas ir jųstatistinis aprašymas
Tolesnis apibendrinimas (analizė) ir išvados
Indikatorių (analitinių rodiklių) parinkimas ir jų nustatymo metodologijos suformavimas
Įmonės komercinės ūkinės veiklos išorinės prielaidos
Verslo veiksniai
Verslo veiksnių sąveikos rezultatas
Prekių rinka ir jos konjunktūra
Mikroekonomikai vartojimai ir su tuo susiję reiškiniai
Finansinė būklė ir veiklos racionalumas
Valdymo (vidinė)
Mokestinė
Statistinė
Specialiosios paskirties
Metinė
Ketvirtinė
Mėnesinė
Įmonių atskaitomybė
Pagal paskirtį
Pagal turinį ir periodiškumą
Pagal skelbimo pobūdį
Pagal apimtį
Savaitinė (dekadinė)
Rengiama pagal pareikalavimą
Finansinė (išorinė)
Privaloma viešai skelbti
Neprivaloma viešai skelbti
Skirta vidaus vartotojams (vadovams, vadybininkams ir kt.)
Skirta išorės vartotojams (bankams, mokesčių inspekcijoms ir kt.)
Pilnoji
Sutrumpintoji
1 pav. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas
GAMYBOS VEIKSNIAI
Darbo priemonės
Darbo objektai
Darbo jėga
MATERIALŪS
VEIKLUMAS
Planavimas
Kontrolė
Vykdymas
Aktyvinimas
Organizavimas
3.1.1. pav. Gamybos veiksnių skirtymas
Kalendorinis laiko biudžetas
Planinis laiko biudžetas
Paruošiamasis, baigiamasis ir pagalbinis laikas
Mašininis laikas
Planinio remonto laikas
Faktiškas darbo laikas
Prastovos
Režiminis laiko biudžetas
Nerežiminis laiko biudžetas
3.3.1 pav. Įrengimų kalendorinio laiko biudžeto struktūra