Įmonių rūšys Lietuvoje ir kitose šalyse

Turinys

Įvadas..............................3
1. Kas yra įmonė (firma, organizacija) bei pagrindiniai teisniai dokumentai, reglamentuojantys įmonių veiklą Lietuvoje..............................4
1.1. Įmonės, firmos, organizacijos apibrėžimas.............................4
1.2. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, reglamentuojantys įmonių veiklą Lietuvoje..........6
2. Įmonių rūšys..............................8
2.1. Bendra įmonių rūšių (verslo formų) klasifikacija.........................8
2.2. Juridiniai įmonių tipai Lietuvoje..............................11
2.2.1. Individuali įmonė. Jos veikla..............................13
2.2.2. Akcinė bendrovė (AB), uždaroji akcinė bendrovė (UAB). Jų veikla.............16
2.2.3. Ūkinė bendrija. Jos veikla Lietuvoje..............................24
2.2.4. Kitos teisinės įmonių rūšys..............................27
2.2.4.1. Valstybinė įmonė..............................27
2.2.4.2. Kooperatinė bendrovė..............................27
2.2.4.3. Ne pelno organizacijų ypatumai..............................28
2.2.4.4. Pagrindiniai įmonių junginiai....31
3. Įmonių rūšys, jų veikla Lietuvoje ir kitose šalyse.................33
3.1. Pagrindinės verslo organizavimo formos Lietuvoje........................33
3.2. Atskirų verslo organizavimo formų teigiami ir neigiami bruožai.................35
3.3. Įvairių nuosavybės tipų įmonių rūšių atskirose užsienio šaalyse palyginimas........40
3.3.1. Lietuvos ir užsienio šalių (D.Britanijos, JAV, Rusijos) įmonės.................40
3.3.1. Lietuvos individualių įmonių veiklos palyginimas su kitomis šalimis............43
3.3.2. Lietuvoje veikiančių bendrijų veiklos palyginimas su kitomis šalimis............43
3.3.3. Akcinės bendrovės Lietuvoje ir kitose šalyse (palyginimas).................44
3.3.4. Valstybinės įmonės Lietuvoje ir kitose šalyse (palyginimas)..................44
3.3.5. Įmonių susivienijimų veiklos palyginimas Lietuvoje ir kitose šalyse..............45
4. Reziumė..............................46
Išvados ir pasiūlymai..............................49
Naudota literatūra..............................52Įvadas
Pagrindinė verslo grandis – įmonė. Nuo jos ekonominės veiklos rodiklių priklauso ne tik jos svarba šalies ekonomikai, bet ir padėtis rinkoje, kuriant nacionalinę ekonominę politiką.
Jau 8 – ojo dešimtmečio pabaigoje visame pasaulyje pradėjo daugėti įvairių rūšių įmonių, tačiau Centrinės beei Rytų Europos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, šis reiškinys yra palyginti visai nesenas. Pirmosios įmonės atsirado 1991 m., t.y. atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:
• atskilo nuo valstybinių įmonių;
• jau buvo veikiančios vietinės įmonės;
• kūrėsi naujos įmonės.

Beje, jau 1991 – 1993 metų sutartyse su tarptautinių paramos in

nstitucijų (Pasaulio banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko ir t.t.) bei programų (PHARE, JAV taikos korpuso ir kt.) vadovais Lietuvos Vyriausybė, suprasdama įmonių sėkmingos veiklos svarbą, patvirtino, kad įmonių ir visokeriopo verslo plėtojimas yra viena iš prioritetinių šalies ūkio atkūrimo krypčių.
Pasirinktos temos aktualumą lėmė vis didėjanti Lietuvos įmonių reikšmė ne tik ekonominiame, bet ir visuomeniniame šalies gyvenime, t.y. įmonės sudaro prielaidas augti ekonomikai, pritraukti dinamiškus žmones – verslininkus, lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius ir .t.t. Todėl suprasdama įvairių veiklos formų (juridinių tipų įmonių) svarbą Lietuvos ekonominei gerovei ir pasirinkau šią temą.
Kursinio darbo struktūra. Šis kursinis darbas suskirstytas į tris sudėtines dalis. Pirma dalis – įvadas, kur pristatomi įmonės (firmos, organizacijos) apibrėžimai (įvairios traktuotės); supažindinama su pagrindiniais teisiniais dokumentais, reglamentuojančiais įmonių veiklą Lietuvoje. Antroji darbo daalis – teorinė, kurioje apžvelgiamos įmonių rūšys Lietuvoje, ne tik teisiniu požiūriu, bet ir bendrąja prasme. Trečioje, t.y. praktinėje dalyje, palyginamos pagrindinės teisiniu požiūriu Lietuvos Respublikos veikiančių įmonių rūšys, .t.y. nustatomi pagrindiniai Lietuvos teritorijoje veikiančių juridinių įmonių tipų pagrindiniai privalumai bei trūkumai; taip pat įsigilinama, kokiais bruožais LR įmonės yra panašios ar skiriasi nuo įmonių rūšių, kurios vykdo savo veiklą užsienyje. Paskutinėje dalyje – darbo apibendrinimas (reziumė) ir pateiktos atitinkamos išvados, t.y. šioje kursinio darbo dalyje, palyginusi teorinę ir praktinę dalį, pamėginsiu pa
asamprotauti, kokią įmonės veiklos formą geriausia pasirinkti konkrečiu atveju.
Taigi, šio darbo tikslas – įsigilinus bei apžvelgus teorinę medžiagą, taip pat, atlikus praktinę dalį, pabandyti išskirti pagrindinius aspektus:
1. kokia įmonių rūšių klasifikacija Lietuvoje;
2. kokie yra juridinių įmonių tipų pagrindiniai privalumai bei trūkumai;
3. kuo įmonės, jų veikla skiriasi nuo atitinkamų juridinių tipų įmonių veiklos kitose šalyse.1. Kas yra įmonė (firma, organizacija) bei pagrindiniai teisniai dokumentai, reglamentuojantys įmonių veiklą Lietuvoje
1.1. Įmonės, firmos, organizacijos apibrėžimas
Bendriausia prasme, įmonė – vienetas, paverčiantis išteklius didesnės vertės pusgaminiais arba gatavomis prekėmis bei paslaugomis. Įmonė yra pagrindinis gamybos (tiekimo) vienetas ir yra gyvybiškai svarbi rinkos teorijos kūrimo dalis, paaiškinanti, kaip sąveikauja firmos ir kaip jų kainų nustatymo ir produkcijos apimties sprendimai veikia rinkos pasiūlą ir kainą.
Remiantis Lietuvos Respublikos bendruoju įstatymu (2 straipsnis), „Įmonė“ apibūdinama taip: „Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei ir ūkinei veiklai vykdyti. Įmonę sudaro medžiaginių ir daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos pareigų ir teisių komplektas. Įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teisę arba veikti kaip fizinis asmuo“.
Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos įstatymo 2 – ojo straipsnio, firma yra lyg įmonės sinonimas, t.y. lietuviškoje ekonominėje terminijoje žodis „firma“ reiškia tą patį kaip ir „įmonė“.
Tačiau labai savotiškai firmos ir įmonės sąvokų sąsajos aiškinamos mikroekonomikos va
adovėliuose. „Firma – tai ekonominis subjektas, kuris vykdo ekonominę veiklą, turi ekonominį savarankiškumą, kai reikia priimti sprendimą, kaip, ką ir kiek prekių gaminti, kur, kam ir kokia kaina savo produkciją parduoti. Firmai gali priklausyti viena ar keletas įmonių. Įmonė yra vieta, kur vyksta prekės arba paslaugos gamyba ar realizacija: fabrikas, gamykla, parduotuvė, mašinų plovykla ir t.t. Priklausomai nuo to, kokia gamybinė veikla būdinga firmai priklausančioms įmonėms, firmos būna skirtingų rūšių“.
Tačiau, juk kai aiškinamos ūkinės veiklos organizavimo formos (įmonių rūšys), išskirtos Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme, visai nėra aptariama tokia organizavimo forma kaip firma, kuriai gali priklausyti viena ar keletas įmonių. Todėl, manyčiau, kaip ir teigiama kituose literatūros šaltiniuose, žodis „firma“ yra tiesiog tarptautinis terminas, o savas bendrinis žodis, apibūdinantis ūkio vienetą, užsiimantį kokia nors ekonomine veikla Lietuvoje, yra „įmonė“.
Taip pat labai dažnai ekonomikos literatūroje kalbant apie įmones, jų veiklą vartojama sąvoka „organizacija“.
Be abejo, visos įmonės yra organizacijos. Tačiau dažniausiai įmonė vadinasi organizacija, užsiimanti tik ūkine veikla. Organizacija yra tam tikra grupė žmonių. Kad būtų organizacija, ji turi atitikti tokius reikalavimus:
1. turėti savo narius (žmones);
2. vieną atitinkantį įstatymus ir moralės reikalavimus tikslą, kurį visi šios grupės nariai laiko bendru. Tas tikslas gali būti arba tam tikras rezultatas, arba tam tikra situacija, būklė, kurios si
iekiama;
3. šios grupės nariai apgalvotai ir darniai dirba kartu, kad pasiektų visiems jiems reikšmingą tikslą.

Taigi sujungus visus šiuos požymius, organizacija gali būti trumpai apibūdinama taip: „organizacija – tai žmonių grupė, kurių veikla sąmoningai koordinuojama, siekiant bendro tikslo ar tikslų“.
Vadinasi, įmonė – tai užsiimanti tik ūkine veikla organizacija, įgaunanti fabriko, gamyklos, dirbtuvių, parduotuvių ar kt. pavidalą (pramonėje, žemės ūkyje, transporte, statyboje, prekyboje ir t.t.) ir vykdanti vieną ar kelias specifines funkcijas, gamindama ir paskirstydama įvairias prekes ir paslaugas. Pagrindiniai jos bruožai:
1. organizacinė vertybė, nes įmonė – tam tikru būdu organizuotas kolektyvas, turintis vidinę struktūrą ir valdymo tvarką;
2. tam tikras naudojamų išteklių kompleksas, t.y. įmonėje sujungiami įvairūs ištekliai prekėms gaminti ar paslaugoms teikti;
3. atskiras turtą, t.y. įmonė turi nuosavą turtą, kurį savarankiškai naudoja tam tikriems tikslams;
4. turtinė atsakomybė, t.y. įmonė visiškai atsako visu savo turtu už įvairius įsipareigojimus;
5. įmonė santykiauja su kitais objektais ir subjektais, turėdama savo pavadinimą;
6. operatyvinis – ūkinis ir ekonominis savarankiškumas. Norėčiau ypatingai į tai atkreipti dėmesį, net ir ekonomikos literatūroje apibūdinant įmonę ypatingai pabrėžiamas jos savarankiškumas, c.ituoju „Įmonė tai ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija“. Vadinasi, kaip savarankiškas ūkio subjektas, įmonė skiriasi nuo savo vidinių padalinių (cechų, barų, filialų), kurie nėra savarankiški ūkio subjektai, t.y. įmonė pati vykdo įvairius sandorius ir operacijas, pati prisiima riziką, pati gauna pelną (ar patiria nuostolių), naudodama pelną siekia palaikyti stabilią finansinę būklę ir toliau tobulėti, plėsti gamybą.

Akivaizdu, jog bendrąja prasme žodis „įmonė“ yra žodžių „firma“ bei „organizacija“ atitikmuo, todėl šie terminai ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir ekonominėje literatūroje dažniausiai traktuojami kaip lygiareikšmiai. Todėl savo darbe vartosiu daugmaž visus šiuos tris terminus.1.2. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, reglamentuojantys įmonių veiklą Lietuvoje
Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose šalyse, įmonių veikla, verslas, jo organizavimas bei sąlygos yra reglamentuojamos tam tikrais teisės aktais. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, apibrėžiantys ūkinę, komercinę ar kitokią įmonių veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje yra šie:
• Lietuvos Respublikos Konstitucija. Joje užfiksuota, kad tautos ūkio pagrindą sudaro asmens, turinčio įteisintą privačią nuosavybę, laisva ir iniciatyvi ūkinė veikla.
• Lietuvos Respublikos bendrasis įmonių įstatymas nustato subjektus, turinčius teisę savo firmos vardu užsiimti ūkine veikla, steigimą bei teisinius pagrindus.
• Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas reglamentuoja akcinių (uždarų akcinių) bendrovių steigimą, reorganizavimą, likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas. Taip pat šis įstatymas nustato AB ir UAB bendrus ir skiriamuosius požymius – steigimo ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo ir kontrolės organus; nustato, kad, steigiant bendrovę, pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą. Šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo.
• Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas. Jis reglamentuoja IĮ steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas. Taip pat nustato, kad IĮ gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą. IĮ negali būti reorganizuojama, išskyrus atvejus, kai IĮ paveldi asmuo, kuris yra kitos IĮ savininkas bei kai reorganizuojama iki 2004 m. sausio 1 d. įsteigta IĮ, kurios savininkai yra abu sutuoktiniai.
• Lietuvos ūkinių bendrijų įstatymas bei jungtinės veiklos sutartis. Šis įstatymas reglamentuoja ūkinių bendrijų steigimą, reorganizavimą, likvidavimą, valdymą ir veiklą, narių teises ir pareigas.
• Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas reglamentuoja KB steigimą ir veiklą.

Taip pat Lietuvos teritorijoje yra priimtų ir nemažai kitų įstatymų, kurie yra svarbūs ne tik Lietuvoje veikiančioms įmonėms, bet ir visam verslui (įmonių savininkams, darbuotojams ir pan.). Pavyzdžiui:
• Lietuvos muitų tarifų įstatymas nustato taikomas muitų rūšis ir jų laikymosi atvejus, muitų tarifus eksportuojamoms ir importuojamoms prekėms sudarymo, tvirtinimo ir taikymo tvarką. Taikomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, užsiimantiems eksporto ir importo operacijoms.
• Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas. Juo nustatomos pajamų, susijusių su darbo santykiais, juridinio asmens teisių neturinčių (individualių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų, autorinio atlyginimo už mokslo, literatūros, meno kūrinius bei kitus daiktus, gyventojų pajamų ir ūkinės veiklos, taip pat kitos veiklos apmokestinimo tvarka.

.2. Įmonių rūšys
2.1 Bendra įmonių rūšių (verslo formų) klasifikacija
Įmonės gali būti skirstomos pagal įvairius požymius.
Pagal V.Gronską ir B.Krivicką, F.S.Butkų sudaryta ir pateikta ši įmonių (verslo formų) klasifikacija (V.Gronskas, 1993, p. 17 20;B. Martinkus,1995, p. 11  14; F.S.Butkus, 2002, p. 35 ir kt.):
• pagal specializaciją (ūkio šakas);
• pagal nuosavybę (individualios, akcinės ir kooperatinės, valstybinės, savivaldybių, visuomeninės, mišrios ir kitos);
• pagal finansavimo šaltinį (savomis ar skolintomis lėšomis);
• pagal konkurencijos formą (tobulos konkurentės, monopolistės, duapolistės, monopolinės konkurentės, oligopolistės);
• pagal valstybės suvaržymo (reguliavimo) lygį (griežtai reguliuojamos, iš dalies reguliuojamos, nereguliuojamos);
• pagal verslo paslapties lygį (esant aukštam ir žemam paslapties lygiui, vienoje srityje aukštas, o kitoje  žemas);
• pagal organizacijos dydį (darbuotojų skaičių, turto apimtį, realizacijos (įplaukų) dydį, patalpų plotą, operacijas ir t.t.);
• pagal veiklos mąstą (vienetinis, serijinis, masinis);
• pagal pelningumą (nuostolingos; žemo, vidutinio ar aukšto pelningumo);
• pagal perspektyvumą (labai perspektyvios, perspektyvios, neperspektyvios);
• pagal išlaidų mokslui ir technikos pažangai lygį (mažos, vidutinės, didelės; įvairiose veiklos srityse skirtingai);
• pagal reklamos išlaidų lygį (žemas, vidutinis, aukštas, įvairus; priklausantis nuo padėties);
• pagal konkurencinį pajėgumą (žemas, vidutinis, aukštas, nevienodas skirtingose veiklos srityse);
• pagal stabilumą, sezoniškumą, veiklos ritmingumą;
• pagal pagrindinių išteklių naudojimą (gamtos, technikos, žmonių);
• pagal turto likvidumo lygį (vyraujantis likvidus, vyraujantis nelikvidus);
• pagal įmonės novatoriškumą (novatoriška ar nenovatoriška veikla; įvairi skirtingose veiklos srityse);
• pagal sukauptą patirtį (patyrę, naujokai, specialistai, diletantai; skirtingas patyrimas įvairiose verslo srityse);
• pagal turto sudėtį ir struktūrą (vyrauja ilgalaikis ar trumpalaikis turtas);
• pagal indėlį formuojant šalies valiutinius išteklius (didinančios, eikvojančios);
• pagal rizikos lygį (didesnio rizikingumo, rizikingos, mažai rizikingos);
• pagal rinkas, kuriose realizuojamos prekės ir paslaugos (vidaus ir užsienio, dalis  vidaus rinkoje, dalis  užsienio, prekių, paslaugų, gamybinių išteklių, vertybinių popierių, valiutų rinkos);
• pagal produkcijos paskirtį, specializaciją ir t. t., realizavimo būdus, apimtį, sudėtį;
• pagal produkcijos tvarumą (ilgalaikiai, vidutinės trukmės, trumpalaikiai, akimirkos tvarumo);
• pagal verslininkų (savininkų) turtingumą (labai turtingi, turtingi, neturtingi);
• pagal realią bankrotų grėsmę;
• pagal atitikimą galiojantiems įstatymams (legalus ir nelegalus, skirtingose verslo srityse įvairus);
• pagal moralės normų poveikį verslui (varžo verslą arba nevaržo verslo, veikia skirtingas verslo sritis nevienodai);
• pagal ryšius su aplinka;
• pagal naudojamą technologiją;
• pagal atitikimą religijos normoms (atitinka, neatitinka, iš dalies atitinka, sietinas ar nesietinas su religinių normų laikymusi);
• pagal nusikaltėlių keliamą pavojų verslui (didelio ir nedidelio pavojaus, skirtingo įvairiais laikotarpiais ir situacijomis);
• pagal veiklos aktyvumą (veikiančios, neveikiančios ir iš dalies veikiančios, sezoninio pobūdžio, imituojančios veiklą ir t.t.);
• pagal sukuriamą atmosferą pirkėjams ir klientams (dalykiškos, jaukios, malonios, jaunatviškos, prestižinės, šaltos, slegiančios, abejingos, alkanos, šiurkščios ir t.t.);
• pagal interjero ir eksterjero požymius;
• pagal organizacijos įrangą, dislokavimo vietą, aptarnavimo zoną ir t.t.;
• pagal organizacijos reputaciją ir prestižą;
• pagal organizacijos stilių;
• pagal organizacijos gyvavimo ciklo etapą;
• pagal elgesį rinkoje (lyderės, pasekėjos, imitatorės, reaguojančios ar nereaguojančios į aplinką).

Akivaizdu, jog šis pateiktas bendras įmonių suskirstymas yra per platus, nekonkretus, t.y. neišskirt.i pagrindiniai akcentai. Tuo tarpu P.Zakarevičius (1998, p. 86 – 91 arba 2002; 2003, p. 32 37) įmonių (organizacijų) klasifikaciją pateikia gana originaliai, susistemintai, t.y. suskirsto pagal:
• organizacijų vykdomas funkcijas visuomenės gyvenime požiūriu (gamybinės, komercinės, finansinės, gamybos infrastruktūros, socialinės infrastruktūros įmonės ir organizacijos, klubinės, politinės organizacijos ir partijos, specifinės įmonės ir organizacijos, religinės bendruomenės);
• nuosavybės formą (privataus kapitalo, akcinio kapitalo, valstybinio ir mišriojo kapitalo);
• teisines organizacines formas (savarankiškos, besijungiančios į įvairius susivienijimus, daugiafilialinės, laikinos, suteikiančios aukštą savarankiškumo lygį savo padaliniams ir kitos);
• organizacijos dydį (mažos, vidutinės, didelės, labai didelės, atsižvelgiant į du kriterijus: veiklos apimtį ir darbuotojų skaičių);
• veiklos tipą (pagal vienetinę, mažų ir vidutinių bei didelių serijų, masinės gamybos tipus, gamybinių technologinių procesų organizavimo ypatumus ir kita).

Tačiau, mano manymu, tiksliausias, aiškiausias, t.y. optimaliausias įmonių skirstymas yra pateiktas D.Skarbaliaus knygoje (Danielius Skarbalius „Ekonominių žinių pagrindai“, 2002, p. 120 – 121). Taigi D.Skarbalius įmones (organizacijas) grupuoja pagal tokius požymius:
• pagal įmonės dydį: mažos, vidutinės, didelės ir labai didelės įmonės;
• pagal gamybos specializavimą: specializuotos (pavyzdžiui, paukštininkystės ūkis, gyvulininkystės ūkis ir t.t.), universalios (pavyzdžiui, universalios parduotuvės) ir mišrios įmonės;
• pagal gamybos apimtį įmonės skirstomos į masinės gamybos (gamina didelės paklausos visiems reikalingas prekes), serijinės gamybos (gamina atskirų dydžių, modelių partijas – serija) ir vienetinės gamybos įmones – gaminančias atskirus (individualius) gaminius;
• pagal naudojamą žaliavą įmonės skirstomos į gaunančias gamtinius išteklius (pavyzdžiui, naftos verslovės, galvijų ūkiai, žuvų ūkiai ir kt.) ir apdirbamosios pramonės įmones (pavyzdžiui, pieninės, kepyklos, trikotažo, audimo, siuvimo fabrikai, mažos perdirbimo įmonės ir kt.);
• pagal produkcijos paskirtį įmonės skirstomos į gaminančias gamybos priemones (mašinų gamyklos, trąšų gamyklos ir kt.) ir gaminančias vartojimo reikmenis (pavyzdžiui, maisto pramonės, lengvosios pramonės įmonės ir kt.);
• pagal teisinės sistemos (juridinį) požiūrį (individualios įmonės, ūkinės bendrijos, akcinės bendrovės ir kt.).2.2. Juridiniai įmonių tipai Lietuvoje
Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones:
1. individualias įmones (IĮ);
2. tikrąsias (TŪB) ir komanditines (pasitikėjimo) (KŪB) ūkines bendrijas;
3. akcines bendroves (AB);
4. uždarąsias akcines bendroves (UAB);
5. investicines akcines bendroves (IAB);
6. žemės ūkio bendroves;
7. kooperatines bendroves;
8. valstybės įmones (VĮ);
9. savivaldybės įmones;
10. ne pelno organizacijas (įmones);
11. junginiai.
Skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos (verslo) organizavimo formos, t.y. firmų rūšys:
1. individualiosios įmonės;
2. partnerių firmos (ūkinės bendrijos);
3. akcinės bendrovės (korporacijos).

Įmonės yra skirstomos į ribotos ir neribotos turtinės atsakomybės įmones. Neribotos turtinės atsakomybės yra individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, o visų kitų teisinių formų (rūšių) įmonės – ribotos turtinės atsakomybės (žr. 1. pav.).
Ribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus tik perduotu jai turtu, t.y. įmonės turtu. Vadinasi, jeigu nario turtinis įnašas į verslo įmonę sudaro 1000 litų, tai pastarosios bankroto atveju jis neteks tik savo įnašų (pajaus). Tokio tipo įmonės turi juridinio asmens statusą.
Neribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus visu savo turtu. Taigi bankrutuojant tokio tipo įmonei ir neužtekus jos turto, jos nariai privalės įsiskolinimų skirtumą padengti asmeniniu turtu. Tokiu atveju, individualios įmonės savininkas atsako visu savo turtu, o komanditinės ūkinės bendrijos nariai komanditoriai – tik įnašomis. Tokios įmonės turi fizinio asmens statusą.

1. pav. Juridiniai įmonių tipai2.2.1. Individuali įmonė. Jos veikla.
Individuali įmonė – tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Tai lanksti, nesudėtina verslo kūrimo forma. Savininkas pats perka įrengimus, medžiagas, samdo darbuotojus (tačiau IĮ savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedant šeimos nariams, t.y. jam nebūtina įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis), pats priima sprendimus, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso jam vienam ir jis jų su niekuo nesidalija, išskyrus valdžią (pajamų mokestis už gaunamą pelną). Už įmonės veiklos rezultatus įmonės savininkas atsako visu savo turtu.
Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas. Šis įstatymas reglamentuoja individualių įmonių steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių dalyvių teises ir pareigas. Šis įstatymas apriboja individualios įmonės dalyvio teisę būti kitos individualios įmonės dalyviu, taip pat tikrosios ūkinės bendrijos ar komanditinės ūkinės bendrijos tikruoju nariu. Individualios įmonės steigėju gali būti tik vienas veiksnus fizinis asmuo. Pagal šį įstatymą turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Įstatyme taip pat nustatyta, kad kai individualią įmonę steigia santuoką sudaręs asmuo, steigėjui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip. IĮ steigėjas nuo įmonės įregistravimo laikomas jos savininku. IĮ nuostatuose galima numatyti, kad savininkas įmonės vadovu gali pasirinkti kitą asmenį. IĮ nuostatai yra steigimo dokumentas, kuriuo savo veikloje įmonė vadovaujasi.
Individuali įmonė turi juridinio asmens statusą. Naujasis įstatymas nereikalauja, kad individualios įmonės pavadinime būtų įvardijamas jos savininkas, turi būti tik jos teisinę formą nusakantys žodžiai „Individuali įmonė“ arba jos santrumpa „IĮ“. Pageidautina, kad įmonės vardas būtų originalus ir vienintelis Lietuvoje.
Individuali įmonė – labiausiai paplitusi verslo organizavimo forma rinkos ekonomikos šalyse, ypatingai Vakarų valstybėse. Tokios įmonės (pagal skaičių) vyrauja daugelyje išsivysčiusių šalių, nors jų gaminama produkcija sudaro nedidelę nacionalinio produkto dalį. Pavyzdžiui, JAV kiekvienais metais įkuriama apie 700000 įmonių, tiek pat yra ir likviduojama. Lietuvoje naujausiais duomenimis individualių įmonių veiklą vykdo 24162 įmonių.
Įmonė turi teisę verstis bet kokia gamybine ar komercine veikla, išskyrus tą, kuri draudžiama arba kuriai reikalingi specialūs leidimai. Įmonės dirba savininko naudai, joms neprivalomos valstybinės valdžios ar valdymo organų užduotys. Pagamintą produkciją jos realizuoja savo nuožiūra pagal tarpusavio susitarimus su gaminių vartotojais. Įmonė gali būti likviduojama paties savininko arba teismo sprendimu, jeigu nevykdo savo prievolių.
Individualios įmonės gali būti kelių tipų:
1) įmonės, kurių veikla pagrįsta savininko ir jo šeimos narių darbu;
2) įmonės, kurių veikla pagrįsta savininko ir samdinių darbu.

Individualios (personalinės) įmonės steigimas. Įmonių įregistravimą reglamentuoja Juridinių asmenų registro nuostatai, atskirų teisinių formų įmonių įstatymai ir kiti teisės aktai. Nuo 2004 m., sausio 1 d. veikia Juridinių asmenų registras (toliau Registras), kurio paskirtis registruoti juridinius asmenis bei rinkti, sisteminti, saugoti bei teikti apie juos informaciją bei duomenis. Registro tvarkymo funkcija pavesta valstybinei įmonei Registrų centrui (toliau Registro tvarkytojas). Įmonė nuo jos įregistravimo dienos tampa juridiniu asmeniu, savo vardu įgyja teises bei pareigas ir gali būti ieškovu bei atsakovu teisme. Vadinasi, įmonė nuo įregistravimo momento gali pradėti vykdyti ūkinę komercinę veiklą, sudarinėti sandorius ir pan.
Individualios įmonės mokestis už notaro paslaugas nustatant dokumentų atitikties įstatymų reikalavimams patvirtinimą yra 170 litų.
Norint įregistruoti individualia įmonę, notarui pateikiami šie dokument.ai:
1. prašymas įregistruoti įmonę.
2. savininko sprendimas dėl įmonės steigimo.
3. įmonės nuostatai (3 egz.).
4. negyvenamųjų patalpų savininko pažyma apie patalpų suteikimą įmonės ūkinei komercinei veiklai, nurodant adresą ir kuriam laikui jos suteiktos.

Steigimo dokumentuose reikia nurodyti:
• individualios įmonės pavadinimą (firmos vardą);
• buveinę, t.y. adresą;
• veiklos pobūdį;
• atstovų vardus, pavardes, jų įgaliojimus;
• numatomą ūkinės komercinės veikos laikotarpį;
• leidimą (licenciją) užsiimti tam tikra veikla. Individualios įmonės ir ūkinės bendrijos kai kurioms veiklos rūšims privaloma įsigyti licencijas. Įmonių įstatyme numatytos veiklos rūšys, kurios yra licencijuojamos. Leidimus jomis užsiimti, dar kitaip vadinamus kvalifikacijos atestatais, išduoda ministerijos, kuruojančios atitinkamas veiklos sritis. Licencija pateikiama su kitais steigimo dokumentais;
• ekologinis pasas – leidimas įmonėms užsiimti gamybine veikla.

Individualios įmonės valdymas. Šiose įmonėse valdymo organizacinė struktūra yra paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją ir gauti atsakymą. Individualių įmonių skiriamasis bruožas – paprastas, nedidelis valdymo aparatas.
Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymą, šios įmonės valdymas yra toks:
1. Individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip.
2. Kai individualios įmonės savininkas kartu yra įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija.
3. Individualios įmonės savininkas gali individualios įmonės vadovu paskirti kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Apie individualios įmonės vadovo paskyrimą arba su juo sudarytos darbo ar civilinės sutarties pasibaigimą ne vėliau kaip per penkias dienas turi būti pranešta juridinių asmenų registrui. Kai individuali įmonė steigiama, individualios įmonės vadovu paskirtas asmuo pradeda eiti vadovo pareigas nuo individualios įmonės įregistravimo juridinių asmenų registre dienos.
4. Kai individualios įmonės vadovu savininkas paskiria kitą asmenį, su individualios įmonės vadovu sudaroma darbo ar civilinė sutartis. Sutartį su individualios įmonės vadovu individualios įmonės vardu pasirašo individualios įmonės savininkas. Individualios įmonės vadovas pradeda eiti pareigas nuo sutarties sudarymo, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Kai su individualios įmonės vadovu sudaroma darbo sutartis, gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Individualios įmonės savininkui priėmus sprendimą atšaukti vadovą, su juo sudaryta darbo ar civilinė sutartis nutraukiama. Darbo ginčai tarp individualios įmonės vadovo ir individualios įmonės savininko nagrinėjami teisme.
5. Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, jeigu individualios įmonės atskaitomybės sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualios įmonės vadovas taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas

Kaip jau paminėta individualių įmonių įstatyme, ir strateginė, ir operatyvi veikla yra įmonės savininko – vadovo prerogatyva (2. pav.). Beje, įstatymai tiksliai, nenumato, kokie valdymo organai privalo būti sudaromi individualiose įmonėse.
Įmonės vadovas dažniausiai orientuojasi į naujoves ir rizikuoja. Kad šių mažų įmonių vadovai taptų kompetentingi, dažniausiai reikia, kad praeitų ne mažiau kaip treji metai. Savaime suprant.ama, jog praktiškai vienas asmuo, t.y. savininkas negali kokybiškai atlikti visų valdymo funkcijų, todėl yra priverstas samdyti konsultantus, atskirų sričių specialistus. Jis pasirenka žmones, kuriais gali pasikliauti ir kartu su jais svarstyti svarbiausius sprendimus. Kiek ir kokių specialistų reikia, sprendžia įmonės savininkas priklausomai nuo:
• veiklos pobūdžio;
• veiklos masto;
• sugebėjimų valdyti įmonę ir organizuoti jos veiklą.

Beje, į tokias mažas įmones dirbti dažnai eina pensininkai, dirbę stambiose bendrovėse. Jie turi nemažą patirtį, o tai yra viena iš firmų sėkmingos veiklos priežasčių. Taip pat tokiose įmonėse dažniausiai dirba žmonės, siūlantys naujų pažangių idėjų. Mano turimais duomenimis, kai kurios mažos įmonės nedirba oficialios 40 valandų darbo savaitės bei fiksuotos darbo dienos. Valdytojas vidutiniškai dirba 5 – 7 dienas per savaitę po 10 – 12 valandų.

2. pav. Individualios įmonės valdymo struktūra2.2.2. Akcinė bendrovė (AB), uždaroji akcinė bendrovė (UAB). Jų veikla.
Akcinė bendrovė – tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso akcininkams, priimantiems svarbiausius nuosavybės disponavimo sprendimus, tačiau neatsakantiems savo turtu už firmos skolas. Akcininkais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys arba valstybė (savivaldybė). Akcininkai turi turtines ir neturtines teises.
Svarbiausios akcininkų turtinės teisės:
• gauti bendrovės pelno dalį (dividendus);
• gauti likviduojamos bendrovės dalį;
• nemokamai gauti akcijų, jei bendrovės įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;
• pirmumo teisė įsigyti bendrovės naujai išleidžiamų akcijų, jei įstatymas nenumato kitaip;
• palikti akcijas testamentu;
• parduoti arba perduoti akcijas kitiems asmenims.
Svarbiausios akcininkų neturtinės teisės:
• dalyvauti akcininkų susirinkimuose su sprendžiamojo balso teise;
• gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą;
• apskųsti teismui visuotinio akcininkų susirinkimo ar valdybos nutarimus.
Gali būti atvirosios akcinės bendrovės (AB) ir uždarosios akcinės bendrovės (UAB).
AB ir UAB steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas reglamentuoja LR akcinių bendrovių įstatymas. Taip pat akcinių bendrovių veiklą reglamentuoja LR civilinis kodeksas ir nustatyta tvarka patvirtinti bei įregistruoti atskiros akcinės bendrovės įstatai. Bendrovės steigėjais gali būti LR ir kitų valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Jeigu bent vienas bendrovės steigėjas yra užsienio asmuo, tai bendrovei neleidžiama investuoti į Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 8 straipsnyje nustatytas šias ūkinės komercinės veiklos sritis:
• valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo;
• loterijų organizavimo.

AB akcininkų ir akcijų skaičius neribojamas, akcijos gali būti platinamos viešai ir parduodamos biržoje. Kadangi AB turi teisę platinti akcijas viešai, ji turi teisę naudotis įvairiomis informacijos priemonėmis bei parduoti savo akcijas kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Tuo tarpu, UAB akcininkų skaičius ribojamas (Lietuvoje – ne daugiau kaip 250 akcininkų), ribojamas ir viešas akcijų platinimas ir pardavimas biržoje. Taip susiaurinami UAB potencialūs lėšų (kapitalo) šaltiniai.
Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė – AB ir UAB turto savininkai turi tiek įtakos, kiek jiems priklauso bendrovės turto (akcijų). Svarbiausius sprendimus, tarp jų ir formuojant valdymo organus, priima akcininkai balsuodami, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuo turimų akcijų.
AB ir UAB buhalterinę apskaitą tvarko pagal dvejybinę sistemą, o tam reikia išsamių buhalterijos žinių ir darbuotojų, turinčių atitinkamą kvalifikaciją. Finansiniams metams pasibaigus, iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo visose AB visuotinio akcininkų susirinkimo išrinkta audito įmonė turi patikrinti finansinę atskaitomybę. UAB auditas turi būti atliekamas, jei ji tenkina ne mažiau kaip dvi iš šių sąlygų:
• pardavimų pajamos viršija 5 000 tūkst. litų ataskaitinius finansinius metus;
• vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius finansinius metus yra ne mažesnis kaip 50;
• balanse pateikta turto suma viršija 2 500 tūkst. litų.
Pagal LR akcinių bendrovių įstatymą AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150 000 litų, o UAB – 10 000 litų. Bendrovės gali būti kuriamos ir žemės ūkyje.
Bendrovės kapitalas skirstomas į nuosavą (sudaromas iš akcijų išleidimo kainos ir bendrovės pelno) ir skolintą (platinant išleistas obligacijas, imant kreditus ir kitaip skolinantis lėšas).
Nuosavą kapitalą sudaro: įstatinis kapitalas; akcijų nominaliosios vertės viršijimas; perkainojimo rezervas; rezervas savoms akcijoms įsigyti; įsigyti įstatuose nurodyti rezervai ir kiti rezervai; nepaskirstytasis pelnas (nuostolis); dotacijos ir negrąžintos subsidijos.
Perkainojimo rezervas – ilgalaikio materialiojo ir finansinio turto vertės padidėjimo suma, gauta perkainojus turtą.
Privalomasis rezervas sudaromas iš grynojo pelno atsiskaitymų ir naudojamas nuostoliams padengti.
Rezervas savoms akcijoms įsi.gyti sudaromas savo akcijų įsigijimo vertei padengti.
Įstatuose nurodyti rezervai ir kiti rezervai. Juos sudaro: paskirstytieji (sudaromi ir naudojami tik bendrovės nustatyta tvarka) ir nepaskirstytieji (sudaromi bendrovės nustatyta tvarka konkretiems tikslams įgyvendinti pervedant dalį grynojo pelno).
Dotacija – valstybės duodama įmonės pašalpa nuostoliams padengti arba kitiems tikslams (subsidija – analogiška sąvoka).
Akcinis kapitalas padengiamas akcijomis. Pagal disponavimo būdą akcijos gali būti vardinės ir pareikštinės. Vardinės akcijos savininkas nurodomas akcijoje (materialiosios). Pareikštinės, arba nematerialiosios, akcijos savininkas yra asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita.
Pagal suteikiamas teises akcijos gali būti paprastosios arba privilegijuotosios. Paprastoji akcija – vertybinis popierius, kuris pažymi bendrosios nuosavybės dalį ir suteikia jos savininkui turtines ir neturtines teises. Paprastosios akcijos savininkui dividendai išmokami tik tada, kai atsiskaitoma su obligacijų ir privilegijuotųjų akcijų savininkais. Privilegijuotoji akcija – akcijos rūšis, kuriai dividendai išmokami pirmumo teise paprastųjų akcijų atžvilgiu. Šiai akcijai mokamas iš anksto nustatyto dydžio dividendas. Privilegijuotųjų akcininkų savininkai gali neturėti balsavimo teisės akcininkų susirinkime.
Privilegijuotoji akcija su kaupiamuoju dividendu garantuoja savininkui nurodytą dividendą. Stokojant lėšų, neišmokėta suma perkeliama į kitus finansinius metus. Privilegijuotoji akcija su nekaupiamuoju dividendu – savininkui neišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkeltas į kitus finansinius metus.
AB, norėdama padidinti savo kapitalą papildomai neparduodama akcijų, gali išleisti obligacijas (tai vertybinis popierius, liudijantis, kad jo savininkui AB yra skolinga tam tikrą pinigų sumą, kurią įsipareigoja grąžinti sutartu laiku ir mokėti sutartas palūkanas). Vadinasi, obligacijos garantuoja jų pirkėjams nuolatines pajamas (jeigu AB nebankrutuoja). Bankroto atveju AB pirmiausia atsiskaito su obligacijų savininkais ir tik po to su akcininkais. Taip pat bendrovės įstatinis (akcinis) kapitalas gali būti didinamas išleidžiant naujas akcijas arba padidinant išleistųjų akcijų nominalią vertę ir atitinkamai pakeičiant įstatus.
Tuo tarpu, kaip jau paminėta, UAB akcijos negali būti viešai platinamos. Beje, akcijos gali būti tik vardinės, o jų pardavimo tvarka – reglamentuota įstatais.
Akcinių bendrovių steigimas. Tiek AB, tiek UAB steigėjai sudaro bendrovės steigimo sutartį (jeigu steigėjas vienas – jis pasirašo steigimo aktą). Ši sutartis suteikia teisę atidaryti kaupiamą steigiamos bendrovės sąskaitą Lietuvos Respublikos įregistruotame banke ir, steigiant AB, registruoti akcijas Vertybinių popierių komisijoje.
Steigiamos bendrovės akcijas pasirašo bendrovės steigėjai. Kai visi pradiniai įnašai už akcijas yra įmokėti, steigėjai iki bendrovės įregistravimo privalo sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Steigiamasis susirinkimas tvirtina akcinės bendrovės steigimo ataskaitą, renka audito įmonę, bendrovės valdymo organų narius, sprendžia kitus visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus. Po steigiamojo susirinkimo bendrovė įregistruojama Lietuvos Respublikos įmonių rejestre. Nuo įregistravimo dienos bendrovė yra įsteigta ir įgyja juridinio asmens teises. Bendrovė savo veikloje vadovaujasi įstatais, kurie yra pagrindinis teisinis dokumentas.
Taip pat steigiant AB būtina parengti bendrovės įstatus, tai yra teisinį dokumentą, kuriuo privaloma vadovautis savo veikloje. Įstatuose turi būti nurodyta:
1. bendrovės pavadinimas;
2. buveinė;
3. ūkinė veikla;
4. akcijų perdavimo tvarka;
5. įstatinio kapitalo dydis, akcijų skaičius, jų nominali vertė;
6. apmokėjimo už akcijas tvarka, valdymo organų formavimas ir jų kompetencija;
7. visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo sušaukimo ir balsavimo tvarka;
8. pelno paskirstymo taisyklės;
9. bendrovės reorganizavimo ir likvidavimo tvarka.

Lietuvos Re.spublikos akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos investicinės akcinės bendrovės, bankai, draudimo įmonės. Norintys steigti investicines bendroves, bankus ar draudimo įmones, turi laikytis reikalavimų, nustatytų atitinkamuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių, LR komercinių bankų, LR draudimo įstatymuose). Investicinių AB įstatinis kapitalas negali būti didesnis nei 4 mln. litų. Investicinės bendrovės gali būti steigiamos dėl šių tikslų: valstybiniam privatizuojamam turtui įsigyti, jam valdyti bei tvarkyti. Bendrovės pavadinime turi būti žodžiai „Investicinė akcinė bendrovė“. Bendrovės investicijos į kitas IAB negali būti didesnės nei 10 proc. šių bendrovių įstatinio kapitalo, o investicijos į viešo akcijų pasirašymo būdu privatizuojamas įmones negali būti didesnės kaip 50 proc. šių įmonių įstatinio kapitalo.
Gali būti kuriamos ir žemės ūkio akcinės bendrovės. Jose įplaukos už žemės produkciją ar paslaugas žemės ūkiui gali sudaryti daugiau kaip 60 proc. visų realizacijos įplaukų.
Valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas vykdančioms bendrovėms arba toms, kurių veiklai būtinas specialus režimas, nustatomas specialiosios paskirties akcinės bendrovės statusas. Jose valstybei priklausančių akcijų dalis negali būti mažesnė kaip suteikianti 70 proc. balsų. Tokioms priskiriamos elektros, šiluminę energiją, etilo spiritą, alkoholinius gėrimus gaminančios ir eksportuojančios įmonės (pavyzdžiui, „Anykščių vynas“; „Stumbras“ ir kt.).

Akcinių bendrovių valdymo organai ir jų funkcijos. Sudėtingiausias yra akcinių bendrovių valdymas (3. pav.). Tokio tipo įmonės valdymo organai yra tokie:
• akcininkų susirinkimas;
• stebėtojų taryba;
• valdyba;
• administracija;
• revizijos komisija (tik iš dalies).

3. pav. Atvirosios akcinės bendrovės valdymo organai

Visuotinis akcininkų susirinkimas šaukiamas kasmet, neeilinis – tik reikalui esant. Susirinkimas gali priimti nutarimus, jei jame dalyvauja akcininkai, turintys daugiau kaip ½ visų balsų skaičiaus.
Stebėtojų taryba renkama laikotarpiui iki 4 metų. Tačiau gali būti ir nesudaroma, jei tai įrašyta įstatuose. Tarybos narių skaičius nuo 3 iki 15 žmonių. Posėdžiai rengiami ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Tarybos nariai gali gauti tantjemas iš bendrovės pelno.
Bendrovės valdyba skiriama ne ilgiau kaip ketveriems metams. Valdybos narių ne mažiau kaip trys. Valdybos nariai gali gauti tantjemas iš bendrovės pelno. Bendrovės valdyba (direktorių taryba) susideda iš narių – direktorių, todėl kartais ji ir vadinama direktorių taryba. Bendrovės valdybai algas nustato stebėtojų taryba, beje, jei ji bendrovėje nesudaroma, tai atlieka visuotinis susirinkimas.
Pagrindinė valdybos funkcija yra bendrosios įmonės strategijos ir rinkos politikų formavimas bei jų įgyvendinimo kontrolė. Rinkos politika rinkos atžvilgiu gali būti aktyvi ir pasyvi.
Aktyvi politika – kai įmonė plečia savo tradicinę veiklą šiais būdais:
1. didindama tradicinės produkcijos gamybos bei realizavimo apimtis;
2. tobulindama gaminių asortimentą, pradėdama gaminti naujus gaminius ar teikti naujas paslaugas;
3. plėsdama produkcijos realizavimo rinką geografiniu požiūriu -šalyje ar tarptautiniu mastu.
Pasyvi -gynybinė įmonės politika, kai siekiama tik išlaikyti turimas pozicijas.
Taigi valdyba yra kolegialus organas. Ji priima valdybos darbo reglamentą ir sprendžia ūkinius, organizacinius ir kitus savo įgaliojimų klausimus. Šie klausimai sprendžiami posėdžiuose, nutarimai priimami balsų dauguma. Sprendžiant kai kuriuos svarbius klausimus, valdybos pirmininkas gali turėti du balsus.
Valdyba metų pabaigoje atsiskaito stebėtojų tarybai, visuotiniam akcininkų susirinkimui ir tik patvirtinus metinį balansą tvirtiną pelno paskirstymą. Savo nuomonę direktoriai gali pateikti raštu, o patys nedalyvauti posėdžiuose.
Taip pat valdybos nariai privalo atlyginti įmonei nuostolius, patirtus dėl valdybos nutarimų, priimtus pažeidžiant įmonės įstatus.
Administracija: vadovas – prezident.as, generalinis direktorius, direktorius. Turi būti ir vyriausias finansininkas (buhalteris).
Ekspertų grupė (ekspertai) gali būti skiriama bendrovei steigti, patikrinti, kaip tvarkomi reikalai.
Revizorius renkamas ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui.
Svarbu paminėti, jog Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas numato, kad akcininkai gali pasirinkti ir kitokią valdymo organų struktūrą – supaprastinti valdymo grandžių skaičių ir pagerinti valdymo operatyvumą. Vadovaujantis minėtuoju įstatymu, akcinėms bendrovėms leidžiama nesudaryti stebėtojų tarybos arba valdybos. Kai stebėtojų taryba nesudaroma, jos funkcijos paskirstomos visuotiniam akcininkų susirinkimui ir valdybai.
Uždarųjų akcinių (UAB) valdymas. Šioms įmonėms leidžiama nesudaryti stebėtojų tarybos bei valdybos ir palikti tiktai du valdymo organus – visuotinį akcininkų susirinkimą ir administracijos vadovą (4. pav.).

4. pav. Supaprastinta uždarosios akcinės bendrovės valdymo sistema

Tačiau, kaip ir traktuojama J.Žvinklio, E.Vabalo knygoje „Įmonės ekonomika“ (Vilnius, 2001, p. 121), uždarosios akcinės bendrovės valdymo sistemos galimi variantai gali būti tokie, kaip pateikta 5. pav (a, b, c,d).

5. pav. (a)

5. pav. (b)

5. pav. (c)

5. pav. (d)

Tačiau, manyčiau, jog tiksliausiai UAB valdymas pateiktas Z.Gineitienės, D.Korsakaitės, M.Kučinskienės, J.Tamulevičiaus knygoje „Verslas“ (Vilnius, 2003, 107 psl.):2.2.3. Ūkinė bendrija. Jos veikla Lietuvoje.
Ūkinę bendriją kuria keli fiziniai ar juridiniai asmenys, bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungdami savo turtą ar jo dalį į bendrą nuosavybę. Turi fizinio asmens statusą. Gali būti tikroji ūkinė bendrija (TŪB) ir komanditinė ūkinė bendrija (KŪB). ŪB turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. ŪB nariu negali būti valstybės valdžios, valdymo ir valstybės kontrolės institucijos, teismai.
ŪB steigimą, likvidavimą ir veiklą reglamentuoja:
• Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas;
• Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymas;
• jungtinės veiklos sutartis.

Ūkinių bendrijų steigimas. Bendrijos steigimo ir veiklos pagrindas yra bendrosios veiklos sutartis, kurioje reglamentuojama įmonės veikla, pajų (įnašų) dydžiai, turtiniai įsipareigojimai. Jungtinės veiklos sutartyje turi būti numatyta:
1. bendrijos pavadinimas;
2. veiklos pobūdis;
3. fizinių asmenų, kurie yra bendrijos tikrieji nariai arba nariai komanditoriai, pavardės, vardai ir adresai;
4. tikrųjų narių ir narių komanditorių teisės ir pareigos;
5. tikrųjų narių ir narių komanditorių dalys bendrojoje nuosavybėje;
6. pinigų paėmimo asmeniniams tikslams iš kasos tvarka;
7. bendrosios nuosavybės dalių dydis, nepiniginiai įnašai;
8. pinigų bei nuostolių paskirstymo tvarka
9. tikrųjų narių ir komanditorių išstojimo ir pašalinimo bei naujų narių priėmimo sąlygos ir tvarka;
10. bendrijos valdymo ir jos reikalų tvarkymo taisyklės;
11. asmenys, įgalioti atstovauti bendrijai ir kitos nuostatos, neprieštaraujančios įstatymais.

Sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys. Sutartis turi būti patvirtinta notaro (kiekvienam nariui po vieną egzempliorių).
Tikroji ūkinė bendrija (General – partnership, TŪB) – neribotos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi sujungus kelių fizinių ir juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei – ūkinei veiklai. Fiziniai asmenys patys dalyvauja įmonės reikaluose ir atsako ne tik įdėtu kapitalu, bet ir visu savo turtu. Ūkinė bendrija remiasi visišku jos narių tarpusavio pasitikėjimu. Visi tikrosios ūkinės bendrijos nariai turi teisę atstovauti savo bendrijai sudarant sandėrius, jei įstatuose nenumatyta kitaip. Tikroji ūkinė bendrija neprivalo skelbti savo ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų. Tais atvejais, kai bendrija negali įvykdyti savo įsipareigojimų, bendrijos nariai materialiai atsako pagal jų tarpusavio susitarimą, o jeigu kuris nors iš bendrijos narių negali susimokėti, jo nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai. TŪB negali būti valstybės ir savivaldybės įmonės.
Komanditines ūkines bendrijas (Limited partnership, KŪB) sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai. Pirmieji už bendrijos įsipareigojimus atsako visu savo turtu, o komanditoriai – tik įnašomis. Ūkinėje bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. Paprastai tokia bendrija turi savo pavadinimą ir kapitalą, kurį sudaro nuosavas ir skolintas kapitalas. Įnašai įmokami pinigais arba materialinėmis vertybėmis, kurios yra bendrijos nario nuosavybės teisės objektas. Nepiniginiai įnašai įvertinami bendru visų narių susitarimu. Pasibaigus ūkiniams metams, sudaromas buhalterinis balansas. Komanditinės ūkinės bendrijos finansavimo šaltinių pranašumas – galimybė panaudoti kelių bendrijos narių lėšas, o trūkumas yra tas, kad tenka verstis daugiausia su esamu turtu. Sprendimą priima visi bendrijos nariai kartu. Varde turi būti įvardintas bent vienas savininkas. Komanditorius iš esmės yra akcininkas , o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Ji neturi teisės išleisti vertybinių popierių – tai jas ir skiria nuo akcinių bendrovių. KŪB, priešingai nei TŪB, gali būti valstybės ir savivaldybės įmonės.
Ūkinės bendrijos nariai pagal savo atliekamus vaidmenis gali būti klasifikuojami:
• tylusis narys (silent partner), kuris neturi didelės įtakos darant valdymo sprendimus, bet svarbus kaip visuomenei žinomas tos ūkinė.s bendrijos narys;
• slaptasis narys (secret partner), kuris gali aktyviai dalyvauti ūkinės bendrijos veikloje, bet nenorintis, kad apie tai žinotų visuomenė. Tam gali būti įvairios priežastys, pvz.: tėvas gali remti sūnaus ar dukters verslą, bet nenori, kad apie tai žinotų visuomenė; arba gydytojas gali slėpti, kad yra laidojimo biuro partneris;
• snaudžiantysis arba miegantysis narys (dormant or sleeping partner), kuris kartu yra ir tylusis, ir slaptasis ūkinės bendrijos narys. Jis investuoja į ūkinės bendrijos veiklą tik dėl finansinės naudos;
• normalusis narys (normas partner), kuris neturi nei savo dalies ūkinėje bendrijoje, nei aktyviai dalyvauja jos veikloje. Tai dažniausiai garsi asmenybė, kuri leidžia ūkinei bendrijai naudotis savo pavarde.

TŪB ir KŪB valdymas. ŪB valdo tikrieji bendrijos nariai. Kiekvienas tikrasis ŪB narys turi teisę atstovauti bendrijai bei spręsti jos turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus. Priimant nutarimus, tikrasis narys turi vieną balsą, nesvarbu, koks jo dalies bendrojoje nuosavybėje dydis.
Nariai komanditoriai nedalyvauja valdant ŪB, t.y. jie neturi teisės atstovauti bendrijai bei dalyvauti priimant nutarimus dėl ŪB veiklos, išskyrus atvejus, kai toks dalyvavimas numatytas bendrosios jungtinės veiklos sutartyje.2.2.4. Kitos teisinės įmonių rūšys
2.2.4.1. Valstybinė įmonė
Valstybinė įmonė kuriama dažniausiai tam, kad teiktų tokias paslaugas, kurių nenori ar negali teikti individualios įmonės, ūkinės bendrijos ar akcinės bendrovės. Jų mūsų šalyje priskaičiuojama apie 700. Gali būti: valstybinė įmonė, valstybinė akcinė įmonė, specifinės paskirties valstybinė įmonė ir specifinės paskirties valstybinė akcinė įmonė.
Valstybinė įmonė gali išleisti akcijas, kurių nominali vertė neviršija 1/5 įmonės akcinio kapitalo, o viršijus šį lygį ji tampa valstybine akcine įmone.
Valstybinės įmonės kapitalas skirstomas į valstybinį ir skolintą. Be to, įmonei draudžiama investuoti lėšas į kitas įmones. Kapitalas nėra įmonės nuosavybė, todėl už jį reikia mokėti palūkanas iš įmonės pelno. Įmonės pelnas skiriamas:
• įstatymų numatytiems mokesčiams į biudžetą;
• draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar savivaldybės kapitalą;
• atskaitymams į įmonės pelno rezervą;
• likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu naudojama įmonės įstatiniam kapitalui didinti, ne mažiau kaip 25 proc. tos sumos – kitoms reikmėms (socialinėms, premijoms ir kt.).2.2.4.2. Kooperatinė bendrovė
Kooperatinė bendrovė (KB) – įstatymų nustatyta tvarka fizinių ir (arba) juridinių asmenų įsteigta įmonė, skirta narių ekonominiams, socialiniams bei kultūriniams poreikiams tenkinti. Jos nariai įneša lėšas (pajų) kapitalui sudaryti, tarpusavyje pasiskirsto riziką bei naudą pagal narių prekių bei paslaugų apyvartą ir aktyviai dalyvauja KB valdyme.
Lot. „cooperatio“ reiškia bendrą veikimą, darbą draugėje. Bendrovės veikla yra atskirta nuo narių veiklos. KB yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo. KB turtas yra atskirtas nuo jos narių turto. KB pagal savo prievoles atsako tik savo turtu. KB narys pagal kooperatinės bendrovės prievoles atsako už pajų priklausančiu įmokėti pajiniu įnašu. Kooperatinės bendrovės kapitalą sudaro nuosavos ir skolintos lėšos. Nuosavos sudaromos iš narių stojamojo mokesčio, pajaus, pelno bei kitų įstatymais neuždraustų šaltinių. Kooperatinės bendrovės kapitalas negali būti sudaromas leidžiant bendrovės akcijas. Minimalaus nuosavo kapitalo dydžio įstatymai nereglamentuoja. Bendras įmokėtų pajų dydis gali keistis.
KB turi ne mažiau kaip penkis narius bei savo pavadinimą. Pavadinime turi būti žodžiai „kooperatinė bendrovė“ arba „kooperatyvas“.
KB turi teisę:
• verstis veikla, neprieštaraujančia įstatymams ir bendrovės įstatuose nurodytiems tikslams;
• turėti sąskaitas Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių bankuose;
• valdyti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti pagal įstatymus;
• jungtis į kooperatinių bendrovių sąjungas, taip pat kitų įstatymų nustatyta tvarka – į kitas organizacijas;
• sudaryti sandorius, prisiimti turtinius įsipareigojimus;
• nustatyti savo produkcijos, darbų ir paslaugų kainas, įkainius ir tarifus;
• KB įstatuose nustatyta tvarka pagal sutartį skolintis lėšų iš savo narių;
• Nustatyti savo organizacinę struktūrą, steigti filialus ir atstovybes, būti kitų įmonių ar organizacijų steigėja.

Bendrovės pelnas (dividendai) skirstomas proporcingai narių pajams.
Kooperatinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas bei bendrovės įstatai, kuriuos parengia steigėjai ir priima steigiamajame susirinkime. Jie turi būti patvirtinti notaro ir yra viešas dokumentas. Gali būti steigiamos tiek pelno siekiančios, tiek jo nesiekiančios kooperatinės bendrovės.
Labiausiai paplitusios KB: daugiabučių namų savininkų, garažų statybos ir eksploatavimo, sodininkų, gyvenamųjų namų statybos ir kt. bendrovės.2.2.4.3. Ne pelno organizacijų ypatumai
Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių ne pelno organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa.
Nevyriausybinė organizacija – tai laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ir tiesioginiai dalyvauti valdant valstybę. Šios organizacijos egzistuoja iš visų įmanomų šaltinių, kuriais tik gali pasinaudoti pagal norminius aktus ir esamą padėtį.
Nevyriausybinėms ne pelno organizacijoms priskiriamos:
• asociacijos;
• viešos įstaigos (išskyrus pavaldžias vyriausybės ir savivaldybių institucijas);
• paramos ir labdaros fondai;
• visuomeninės organizacijos.

Politinės partijos ir organizacijos prie šio tipo organizacijų nepriskiriamos. Tiksliau sakant, tokio tipo organizacijos ar įmonės kuriamos siekiant šviečiamųjų, religinių, labdaros ar socialinių tikslų (sveikatos apsauga, socialinė rūpyba, globa, aplinkosauga ir pan.).
Nevyriausybinėmis organizacijomis jos vadinamos pabrėžiant, kad įkurtos ne valdžios iniciatyva. Tai savanoriškos laisva žmonių valia įsteigtos organizacijos, į kurias žmonės buriasi ir remia savanoriškai, t.y. katitalą sudaro materialiniai ir finansiniai narių ištekliai, labdara.
Ne pelno organizacija  tai įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinio asmens teises turintis subjektas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas, t.y. šios įmonės pelno negauna, todėl ir pelno mokesčio nemoka.
Šios organizacijos dirba, kad pakeistų ir pertvarkytų socialinę ir ekonominę infrastruktūrą. Besivystančios demokratijos sąlygomis svarbus nevyriausybinių organizacijų tikslas yra daryti poveikį valstybinėms valdžios institucijoms ir skatinti visuomenę telktis (skatinti bendruomeniškumą). Iš to aiškėja viso nevyriausybinio sektoriaus reikšmė visuomenei – jis yra Vyriausybės, valdžios ir verslo struktūrų bei žmonių tarpininkas (Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, 1999, p. 3  4).
Populiariausia ne pelno organizacija yra VšĮ, nes ji vienintelė iš ne pelno organizacijų gali vykdyti ūkinę komercinę veiklą. VšĮ yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesiekia naudos sau ir gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams. VšĮ gali steigti LR ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Steigėjų skaičius neribojamas.
Kai kurie išskirtiniai VšĮ bruožai:
1. įstaigos turi veikti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, verslo rėmimo ar kitose panašiose srityse;
2. įstaiga gali gauti pajamas už veiklą, numatytą viešosios įstaigos įstatuose, tačiau gauto pelno ji negali skirstyti savo dalininkams (savininkui), todėl didžioji dalis pajamų naudojama pagrindinei veiklai plėtoti;
3. įstaiga gali gauti labdaros forma materialinę ir finansinę paramą.
Labai dažnai ne pelno nevyriausybinės organizacijos vadinamos privačiomis organizacijomis, kurios:
• kuriamos ne pelnui gauti, o siekti visuomenei ar jos narių grupėms naudingų tikslų įgyvendinimo;
• kuriose neleidžiama ne pelno organizacijas kontroliuojantiems asmenims turėti asmeninės naudos.

Nevyriausybinės organizacijos veikla. Nevyriausybinė organizacija – tai taip pat žmonių, jų pastangų ir lėšų suvienijimas. Jos veiklą galima pavaizduoti paprasta schema (žr. 6 pav.).

6. pav. NVO veikla (R.Šimašius, 1999, p. 59)

Kolektyviniai veiksmai, teisė jungtis bendrai veiklai yra prigimtiniai žmogaus bruožai. Nevyriausybinės organizacijos steigiasi ir veikia tam tikriems visuomenės tikslams ar poreikiams tenkinti nuo seniausių laikų (Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, 1999, p. 3).
Beje, šio tipo organizacijos įvardijamos kaip ne pelno, pelno nesiekiančios, nevyriausybinės, nevalstybinės, visuomeninės, pilietinės, savanoriškos, labdaringos, filantropinės, trečiojo sektoriaus ir kitais terminais.
Dabar Lietuvoje vis labiau plinta terminas nevyriausybinė organizacij.a, sutrumpintai NVO. Pavadinimas nevyriausybinė organizacija atsirado verčiant iš anglų kalbos terminą non-governmental organization, sutrumpintai NGO (R. Šimašius, 1999, p. 7).
Kai kada nevyriausybinėm organizacijom įvardyti pasitelkiamas sinonimas savanoriškos organizacijos terminas. Skirtumas tas, kad savanoriškumas akcentuoja laisvą iniciatyvą, o nevyriausybinės organizacijos apibrėžimas susijęs su instituciniu organizacijos pradu.
Ne pelno organizacijos, kurių vidinė struktūra paremta turtiniais įnašais, vadinamos fondais ir viešosiomis įstaigomis, ir ne pelno organizacijos, kurių vidinė struktūra paremta naryste, vadinamos asociacijomis ir visuomeninėmis organizacijomis.
Fondai neturi išorinių narių, bet turi steigėjus, savininkus ar dalininkus, prisidėjusius prie organizacijos steigimo ar tolesnio gyvavimo.
Bendrosios teisės tradicijos šalyse fondų institutą atstoja patikėjimo santykiai, kai asmuo ar asmenys patiki kam nors turtą, kuris turi būti naudojamas iš anksto nustatytais tikslais.
Europinei kontinentinės dalies tradicijai priklausančių valstybių teisėse ne pelno organizacijos, remiantis šiuo skirstymu, paprastai yra įteisinamos vienu arba keliais atitinkamais įstatymais:
• fondų ir asociacijų,
• vienu ne pelno organizacijų įstatymu,
• specialiu Civilinio kodekso skirsniu.2.2.4.4. Pagrindiniai įmonių junginiai
Įmonės, jei tai neprieštarauja LR konkurencijos įstatymui, gali jungtis į koncernus, konsorciumus ir kitus junginius. Labiausiai paplitę įmonių junginiai yra konsorciumai ir asociacijos.
Konsorciumas – tai laikinas, savanoriškas įmonių susivienijimas konkretiems uždaviniams spręsti, stambiems projektams ar programoms įgyvendinti. Konsorciumas formuojamas savanoriškumo, ekonominių interesų bendrumo, dalyvių savivaldos pagrindu. Jis steigiamas pagal jungtinės veiklos sutartį. Dažnai įmonės jungiasi į konsorciumus, norėdamos sujungti savo kapitalą ar gamybinį potencialą dalyvauti valstybinio turto privatizavime arba pagal LR viešųjų pirkimų įstatymą skelbiamuose paslaugų ar prekių pirkimo konkursuose. Visi į jį įeinantys asmenys išsaugo savo teisinį savarankiškumą.
Asociacija – tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, turintis juridinio asmens teises, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas. Asociacija turi teisę vykdyti įstatymų nedraudžiamą ūkinę komercinę veiklą, kuri neprieštarauja įstatymams ir reikalinga jos tikslams pasiekti. Ūkine komercine veikla iki šiol buvo leista užsiimti tik viešosioms įstaigoms. Priimtas sprendimas leisti visuomeninėms organizacijoms ir asociacijoms užsiimti ūkine komercine veikla yra geras ir ekonomiškai pagrįstas.
Asociacijų steigėjais gali būti 18 metų sulaukę veiksnūs fiziniai asmenys ir (ar) juridiniai asmenys, sudarę asociacijos steigimo sutartį. Minimalus asociacijų steigėjų skaičius yra trys. Jos veiklos tikslai, pagrindinės funkcijos bei uždaviniai turi būti susiję su asociacijos narių veikla ar poreikiais ir turi būti nurodyti jos įstatuose.
Koncernas – tai AB susivienijimas, įgyvendinantis vieningą gamybinę, techninę ir ekonominę politiką, centralizuojantis finansinius išteklius. Koncernai susidaro vienai akcinei bendrovei supirkus kitų bendrovių kontrolinius akcijų paketus. Koncernui dažniausiai vadovauja didžiausia akcinė bendrovė, kuri paprastai vadinama pagrindine bendrove, o jai pavaldžios – antrinėmis. Atskirais atvejais sukuriama speciali kontroliuojančioji bendrovė – holdingas. Koncernai susidaro įvairiais būdais:
• susijungus tos pačios pramonės šakos įmonėms, kurios rinkai teikia vienodas prekes, sukuriamas horizontalusis koncernas;
• kai susijungia bendrovės, atliekančios atskiras to paties technologinio proceso dalis, susikuria vertikalusis koncernas, kuris rinkai pateikia vieną produktą;
• susijungus technologiniu požiūriu visai nesusijusioms bendrovėms, sukuriamas diversifikuotas koncernas, kuris rinkai teikia įvairią produkciją ir taip optimizuoja finansinių išteklių naudojimą;
• tarptautiniai koncernai nulemia valstybės konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Koncernų steigimas Vakarų Europoje yra mažiausiai reglamentuota komercinės veiklos sritis.3. Įmonių rūšys, jų veikla Lietuvoje ir kitose šalyse
3.1. Pagrindinės verslo organizavimo formos Lietuvoje
1. lentelė Įregistruotų ir veikiančių ūkio subjektų skaičius
pagal ūkio subjektų rūšis (Metų pradžioje)
Rū¬šies ko¬das

Ūkio subjekto rūšis 2004 2005 2006

įregist¬ruotų veikian¬čių veikian¬čių, % įregist¬ruotų veikian¬čių veikian¬čių, % įregist¬ruotų veikian¬čių veikian¬čių, %

Iš viso 158553 69861 44 160800 72330 45 164460 73344 45
11 Valstybės įmonė 201 134 67 190 124 65 216 122 56
13 Savivaldybės įmonė 111 74 67 101 68 67 98 62 63
21 Tikroji ūkinė bendrija 756 315 42 724 289 40 681 264 39
22 Komanditinė ūkinė bendrija 431 197 46 298 118 40 277 70 25
23 Daugiabučių namų savininkų bendrija 4613 2835 61 4783 3059 64 2033 1958 96
24 Gyvenamųjų namų statybos bendrija 401 168 42 409 175 43 428 194 45
25 Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija 1830 702 38 1830 734 40 550 421 77
26 Sodininkų bendrija 1107 476 43 1140 512 45 1185 569 48
27 Bendrija 0 5 0 4280 1083 25
31 Uždaroji akcinė bendrovė 47902 24833 52 51272 29199 57 56418 30966 55
32 Akcinė bendrovė 931 578 62 783 510 65 839 432 51
33 Kooperacijos uždaroji akcinė bendrovė 4 2 50 3 0 3 0
34 Kooperacijos uždarosios akcinės bend¬ro¬vės įsteigta uždaroji akcinė bendrovė 2 2 100 1 0
35 Kooperacijos įmonė 4 0 4 0 4 0
36 Specialios paskirties akcinė bendrovė 1 0
37 Specialios paskirties uždaroji akcinė bendrovė 20 19 95 13 6 46
41 Žemės ūkio bendrovė 1916 478 25 1857 455 25 1804 426 24
43 Nuolatinės arbitražo institucijos 1 1 100 1 1 100 1 1 100
49 Užsienio įmonės filialas
(nuo 2000-07-19) 61 25 41 120 36 30 226 0
51 Užsienio įmonės filialas
(iki 1995-08-01) 268 0 224 6 3 161 5 3
53 Kredito unija 59 54 92 63 62 98 67 62 93
57 Viešoji įstaiga 2894 1451 50 3253 1768 54 3673 1992 54
58 Biudžetinė įstaiga
(iš valstybės biudžeto) 1185 1179 99 1127 1127 100 1252 1113 89
59 Visuomeninė organizacija 9399 3831 41 9311 4262 46 2426 2211 91
60 Šaulių sąjunga 11 2 18 12 3 25 12 1 8
61 Nekomercinė asociacija 114 19 17 85 10 12 51 2 4
62 Prekybos, pramonės ir amatų rūmai 6 6 100 5 5 100 6 5 83
63 Asociacija 663 252 38 1543 417 27 9223 3331 36
64 Labdaros fondas ir organi¬za¬cija 900 195 22 966 224 23 1047 285 27
65 Politinė partija ir politinė organizacija 135 31 23 95 36 38 97 32 33
66 Ne pelno įmonė (registruoja¬ma Ūkio mi¬nisterijoje) 11 4 36 7 2 29 16 0
67 Ne pelno įmonė
(registruoja¬ma miestų ir rajonų valdybose) 84 5 6 71 2 3 63 1 2
68 Biudžetinė įstaiga
(iš savivaldybės biudžeto) 3362 3352 99 3287 3240 99 3247 3000 92
69 Religinė bendrija, bendruo¬me¬nė, centras 169 40 24 168 41 24 173 33 19
70 Tradicinė religinė bendruomenė/bendrija 1026 97 9 1042 94 9 1055 74 7
71 Kooperatinė bendrovė 531 258 49 535 285 53 529 283 53
72 Kooperatinių bendrovių sąjunga 3 3 100 3 3 100 2 2 100
73 Šeimyna 35 32 91 34 30 88 31 10 32
76 Profesinė sąjunga 1316 313 24 1369 364 27 1458 167 11
81 Individuali (personalinė) įmo¬nė 76090 27898 37 74061 25063 34 70817 24162 34
84 Advokatų profesinė bendrija 0 5 0 10 4 40
87 Centrinis bankas 0 0 1 1 100

Iš statistikos departamento pateiktų duomenų, akivaizdu, jog įmonių rūšių eiliškumas pagal tai, kiek jų yra veikiančių, atrodytų taip:
1. individuali (personalinė) įmonė. 2005 metų pradžios duomenimis įregistruota 70817 individualių (personalinių) įmonių, iš kurių veikiančios tik 24162, t.y. 34 proc.;
2. uždaroji akcinė bendrovė. Atitinkamai: įregistruota – 56418, veikia – 30966, t.y. 55 proc.;
3. asociacija. Įregistruota – 9223, veikia – 3331, t.y. 36 proc.;
4. biudžetinė įstaiga (iš savivaldybės biudžeto). Įregistruota 3247, veikia – 3000, t.y. 92 proc.;
5. visuomeninė organizacija. Įregistruota – 2426, veikia – 2211, t.y. 91 proc.;
6. viešoji įstaiga. Įregistruota – 3673, veikia – 1992, t.y. 54 proc.;
7. daugiabučių namų savininkų bendrija. Įregistruota – 2033, veikia – 1958, t.y. 96 proc.;
8. biudžetinė įstaiga (iš valstybės biudžeto). Įregistruota – 1252, veikia – 1113, t.y. 89 proc.;
9. bendrija. Įregistruota – 4280, veiki.a – 1083, t.y. 25 proc.;
10. sodininkų bendrija. Įregistruota – 1185, veikia – 569, t.y. 48 proc.;
11. žemės ūkio bendrovė. Įregistruota 1804, veikia – 426, t.y. 24 proc.;
12. akcinė bendrovė. Įregistruota 839, veikia – 432, t.y. 51 proc.

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, Lietuvos Respublikos teritorijoje didžiausią dalį visų Lietuvoje veikiančių įmonių sudaro smulkusis ir vidutinis verslas, t.y. pagrinde individualiosios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės. Nors Lietuvoje daugiausiai steigiama individualiųjų įmonių, tačiau ilgainiui daugiau nei du trečdaliai jų žlunga, t.y. bankrutuoja. Atliktais tyrimais nustatyta, jog dauguma IĮ žlunga dėl nesugebėjimo valdyti, t.y. pervertina savo galimybes kurdami verslą, neįsigilina į rinkos poreikius (pasiūlą, paklausą), konkurencijos laipsnį ir t.t.3.2. Atskirų verslo organizavimo formų teigiami ir neigiami bruožai
Skirtingos verslo kaip ūkinio proceso pusės bei jų sąveika ryškiai reiškiasi ir tuo, kad įvairioms jo organizavimo formoms bei įmonės dydžiui būdingi teigiami ir neigiami bruožai. Kokias bepaimtume verslo organizavimo formas (individualią įmonę, ūkinę bendriją ar akcinę bendrovę), visas jas galima vertinti pliusų ir minusų sistemos požiūriu. Todėl bene svarbiausias dalykas, prieš nusprendžiant kokią veiklą vystyti, t.y. kokią įmonę geriausia steigti Lietuvoje, reikia apžvelgti bei įvertinti kiekvienos firmos rūšies pliusus ir minusus (2 lentelė), kurie, mano manymu, tiksliausiai pateikti Z.Gineitienės, D.Korsakaitės, M.Kučinskienės, J.Tamulevičiaus knygoje „Verslas“ (2003, p. 42).
2 lentelė. Pagrindinių verslo organizavimo formų (firmų rūšių) pliusai ir minusai

Verslo įmonių tipai Nuosavybės forma Teigiamybės Neigiamybės
Individuali (personalinė) įmonė Asmeninė 1. lengvai steigiamos ir likviduojamos;
2. sprendimus priima pats savininkas;
3. veiklos nevaržo griežta teisinio reguliavimo sistema;
4. įkuriamos paprastai be didelių kapitalinių investicijų.

1. sunkiau gauti kreditą;
2. savininkui mirus, įmonės veikla nutraukiama.

Ūkinė bendrija Grupinė 1. sukaupiamas didesnis kapitalas;
2. nebūtina įdarbinti darbuotojų pagal darbo sutartis, joje jungtinės veiklos sutarties pagrindu gali dirbti ŪB tikrieji nariai;
3. gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą;
4. įstatymai nereglamentuoja ŪB minimalaus kapitalo;
5. galimybė bendradarbiauti įvairių sričių ir skirtingo profesinio pasirengimo specialistams;
6. kiekvienas narys gali lygiomis teisėmis atstovauti bendrijai pasirašant sutartis;
7. bendrai disponuojama bendrijos turtu ir pajamomis;
8. apmokestinimo pranašumai, nes bendrijos narių pajamos apmokestinamos kaip fizinių asmenų pajamos. 1. ribotas veiklos laikas: pasitraukus vienam nariui arba pasikeitus bendrijos veiklos krypčiai, Ūkinių bendrijų įstatymas leidžia tęsti bendrijos veiklą;
2. nedideli veiklos mastai ir kapitalas lemia santykinai mažesnį veiklos efektyvumą ir galimybes nuosekliai didinti kapitalą;
3. sunkiau valdyti, nes gali nesutapti nuomonės;
4. neribota turtinė atsakomybė.
Akcinė bendrovė (AB) Grupinė akcinė 1. galima koncentruoti didelį kapitalą;
2. ribota akcininkų turtinė atsakomybė;
3. galima parduoti ar paveldėti akcijas;
4. neribotas egzistavimo laikas;
5. profesionalus valdymas, nes valdyti samdomi profesionalūs vadybininkai;
6. didesnės finansinės galimybės. 1. sudėtingiau organizuoti veiklą, nes didesnė darbų apimtis;
2. AB veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai bei juridiniai aktai;
3. AB, kaip juridinis asmuo, apmokestinama didesniais mokesčiais negu įmonės, turinčios fizinio asmens statusą.

Tuo tarpu Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros išleistoje knygoje „Pradedančiojo verslininko žinynas“ (Vilnius, 2002, p. 17), akcentuojami kitokie individualios įmonės prioritetiniai privalumai ir trūkumai, cituoju: „IĮ turi šiuos privalumus:
• įmonė gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą;
• jai nereikia sudaryti balanso, pakanka užpildyti mokesčių deklaraciją;
• IĮ savininkas įmonėje gali dirbti pats vienas ar padedant šeimos nariams, t.y. jam nereikia įdarbinti kitų darbuotojų bei sudaryti su jais darbo sutartis.“

Taip pat čia pažymimi skirtingi trūkumai nei aukščiau minėtoje knygoje „Verslas“:IĮ turi šiuos pagrindinius trūkumus:
• „IĮ trūkumas yra tas, kad ją turint, reikia įvertinti ūkinės komercinės veiklos riziką. IĮ turtas neatskirtas nuo įmonės savininko turto. Vadinasi, už IĮ prievoles įmonės savininkas atsako visu savo turtu.“
• „Reikėtų įvertinti riziką, susijusią su atliekamų darbų ar paslaugų kokybe, atlikimo terminais, tiekėjais ir pan.“

Tuo tarpu, manyčiau, jog V.Gronskas (Kaunas, 1993, p. 30 – 31) individualios įmonės privalumus ir trūkumus pateikia tiksliausiai, t.y. išskirdamas esminius privalumus ir trūkumus.
Pagrindiniai individualių įmonių privalumai pagal V.Gronską:
1. Tokios įmonės lengvai steigiamos. Jų .veiklos nevaržo griežtas teisinis reguliavimas ir joms sukurti paprastai nereikia didelio kapitalo. Esant reikalui paprastas ir jų likvidavimo procesas – savininkas tiesiog nutraukia savo veiklą ir įmonė išnyksta.
2. Šios verslo organizavimo pajamos apmokestinamos tik vieną kartą – individualių pajamų mokesčiu.
3. Savininkas yra pats savo verslo savininkas ir turi didelę veiksmų laisvę. Kadangi savininko gaunamos pajamos priklauso nuo įmonės sėkmingos veiklos, todėl susidaro stiprus efektyvaus ūkininkavimo stimulas.
V.Gronskas taip pat išskiria šiuos žymius IĮ trūkumus:
• Ribotos individualios įmonės galimybės didinti kapitalą ir plėsti veiklos mastą, nes paprastai tokios įmonės finansiniai ištekliai yra nepakankami, kad ji galėtų plėstis ir tapti stambia įmone. Kadangi palyginti daug individualių įmonių bankrutuoja, todėl komerciniai bankai vengia joms skirti didelius kreditus.
• Individualios įmonės savininkas atlieka visas pagrindines jos valdymo funkcijas. Jis priima sprendimus dėl gamybinių išteklių (žaliavų, medžiagų, įrengimų) pirkimo, darbuotojų samdymo bei jų apmokėjimo, gamybos organizavimo, produkcijos pardavimo bei kitus. Tokiomis sąlygomis negalima pasinaudoti ta potencialia nauda, kurią gali duoti gamybos valdymo specializacija.

Kadangi ūkinės bendrijos pagrindiniai privalumai bei skirtumai yra aiškiai išdėstyti aukščiau pateiktoje lentelėje, todėl daugiau nesigilinant į šios verslo formos pliusus bei minusus, žymiai reikšmingiau būtų išskirti ūkinių bendrijų pranašumus prieš kitas verslo organizavimo formas (daugiau, prieš individualias įmones):
• Panašiai kaip ir individualias įmones, ūkines bendrijas lengva organizuoti; nesudėtingos biurokratinės procedūros. Kai kuriose šalyse ūkinei bendrijai sudaryti užtenka dviejų ar daugiau žmonių žodinio susitarimo. Tačiau siekiant išvengti nesusipratimų, sudaromas raštiškas susitarimas, tvirtinamas atitinkama teisine (notarine) tvarka.
• Dėl didesnio ūkinės bendrijos narių skaičiaus (palyginus su individualia įmone) galima aukštesnė verslo valdymo specializacija.
• Susivienijus keliems nariams, plečiasi įmonės finansiniai ištekliai. Ūkinės bendrijos nariai gali suvienyti savo piniginį kapitalą. Ūkinė bendrija, palyginus su individualia įmone, yra mažiau rizikinga bankininkams. Todėl susidaro palankesnės sąlygos plėsti veiklos mastą.

Tačiau ūkinės bendrijos dažnai negali įveikti individualių įmonių trūkumų. Be to, ūkinėse bendrijose iškyla kai kurios naujos problemos, nebūdingos individualioms įmonėms:
1. Visiems bendrijos nariams dalyvaujant valdyme galimos skirtingos nuomonės bei skirtingi interesai, stoka suderintų, energingų veiksmų. Tokiu atveju ūkinės bendrijos valdymas gali būti neoperatyvus ir nepakankamai efektyvus.
2. Nors ūkinės bendrijos finansiniai ištekliai viršija individualios įmonės išteklius, tačiau jų gali neužtekti tam, kad būtų plečiama pelninga gamyba ir gauta didesnė ekonomija dėl gamybos masto įmonėje.
3. Ūkinei bendrijai, kaip jau minėjau, būdinga neribota turtinė atsakomybė. Ir kadangi atskirų bendrijos narių versloviškumas bei efektyvumas yra nevienodi, todėl iškyla pavojus konfliktinėms situacijoms.

Plačiau norėčiau apžvelgti ir įsigilinti į akcinių bendrovių veiklos privalumus bei trūkumus. Pagrindiniai akcinių bendrovių kaip verslo organizavimo formos privalumai pagal V.Gronską:
1. Akcinė bendrovė yra efektyvus būdas surinkti didelį piniginį kapitalą. Parduodama akcijas bei obligacijas ji gali panaudoti didelio gyventojų (namų ūkių) santaupas. Čia susiduriama su savotišku paradoksu: nedidelių kapitalų savininkams perkant akcijas bei obligacijas gali būti sukauptas didžiulis kapitalas. Kartu verslo finansavimas parduodant akcijas bei obligacijas teikia tam tikrų privalumų ir jų pirkėjams. Tokiu atveju gyventojai savo lėšomis (santaupomis) gali dalyvauti plėtojant verslą ir gauti už tai atitinkamą atlyginimą (dividendus arba procentus). Be to, atskiras asmuo turi galimybę paskirstyti riziką, įsigydamas skirtingų akcinių be.ndrovių vertybinius popierius. Svarbu ir tai, kad akcinės bendrovės, palyginus su kitomis verslo organizavimo formomis, turi palankesnes galimybes pasinaudoti bankų kreditu. Priežastis ta, kad akcinės bendrovės – patikimesni bankų debitoriai, o taip pat padeda bankams gauti nemažą pelną.
2. Kitas akcinių bendrovių pranašumas – ribota akcininkų turtinė atsakomybė. Akcinės bendrovės savininkai rizikuoja tik ta suma, kokią jie sumokėjo pirkdami akcijas. Jų asmeniniam turtui negresia pavojus, jeigu akcinė bendrovė bankrutuoja. Kreditoriai gali pateikti ieškinį akcinei bendrovei kaip juridiniam asmeniui, bet ne bendrovės savininkams kaip privatiems asmenims. Kitaip tariant, akcinės bendrovės turtas atskirtas nuo akcininkų asmeninio turto. Tokia ribota akcininkų turtinė atsakomybė sudaro akcinei bendrovei palankesnes sąlygas pritraukti piniginį kapitalą.
3. Sutelkusi didelį piniginį kapitalą akcinė bendrovė gali išplėsti verslo mastą, o taip pat realizuoti šio masto efektą.
4. Galimybė perduoti teises ir neribotas akcinės bendrovės egzistavimo laikas. Kadangi akcinė bendrovė yra juridinis, o ne fizinis asmuo, ji egzistuoja nepriklausomai nuo jos savininkų. Savininko teisė nėra fiksuota konkrečiam akcininkui visiems laikams. Akcininkas gali perduoti arba parduoti savo akcijas, o kartu ir jų teikiamas teises. Pasitraukus vienam arba keletui akcinės bendrovės narių iš jos veiklos, ji ir toliau egzistuoja. Pavyzdžiui, akcininkui mirus, jam priklausantis akcinis kapitalas gali būti paveldimas.
5. Profesionalus valdymas – vienas iš akcinės bendrovės privalumų. Akcininkai tiesiogiai nedalyvauja kasdieniniame (einamajame) bendrovės valdyme, o samdo valdymo funkcijoms atlikti profesionalius valdytojus.

Akcinių bendrovių pranašumai paprastai nusveria jų trūkumus. Tačiau svarbu išskirti ir jų trūkumus. Be išskirtų akcinių bendrovių trūkumų būtų neįmanoma visapusiškai įvertinti šios verslo organizavimo formos, apibūdinti jos efektyvumo rezervų, numatyti jos tolesnės veiklos perspektyvų. Pagrindiniai akcinių bendrovių trūkumai yra tokie:
1. Įstatyminiai apribojimai. Akcinių bendrovių veiklą griežčiau reglamentuoja įstatymai bei įvairūs juridiniai aktai negu kitų verslo organizavimo formų. Tai sudaro tam tikras kliūtis operatyviai spręsti kylančius verslo klausimus. Jau pats akcinės bendrovės įstatų registravimas susijęs su tam tikromis biurokratinėmis procedūromis ir reikalauja išlaidų juridinėms paslaugoms.
2. Akcinėje verslo organizavimo formoje slypi tam tikrų piktnaudžiavimų galimybės. Kadangi akcinė bendrovė yra juridinis asmuo, kai kurie nesąžiningi jos savininkai kartais turi galimybės išvengti asmeninės atsakomybės už nepriimtą veiklą (pavyzdžiui, išleidžiant bei parduodant neturinčius vertės vertybinius popierius).
3. Kai kuriose šalyse taikomas dvigubas akcinių bendrovių pelno apmokestinimas. Šiuo atveju apmokestinama ta įmonės pelno dalis, kuri skiriama dividendams akcijų savininkams išmokėti: vieną kartą kaip įmonių pelnas ir antrą kartą kaip akcijų savininkų asmeninės pajamos. Pažymėtina, kad šuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas nenumato dividendų apmokestinimo.
4. Kitas stambių akcinių bendrovių trūkumas – nuosavybės atotrūkis nuo valdymo ir kontrolės. Tarkim individualiose įmonėse bei ūkinėse bendrijose nekilnojamojo turto ir finansinių aktyvų savininkai patys tiesiogiai valdo šiuos aktyvus ir kontroliuoja juos. Tačiau stambiose akcinėse bendrovėse, kurių akcijos priklauso daugeliui akcininkų, susidaro žymus atotrūkis tarp nuosavybės ir valdymo funkcijų.
5. Stambių akcinių bendrovių trūkumas – tai, kad jos riboja aktyvią konkurenciją, menkina jos efektyvumą, skatina monopolizmą ekonomikoje, tuo būdu silpnina verslo ekonominį mechanizmą..3.3. Įvairių nuosavybės tipų įmonių rūšių atskirose užsienio šalyse palyginimas
3.3.1. Lietuvos ir užsienio šalių (D.Britanijos, JAV, Rusijos) įmonės
Ekonominės integracijos sąlygomis ūkio subjektų veiklai vis plačiau atsiveria valstybių sienos,vienodinami bei liberalizuojami įstatymai, reguliuojantys tarptautinius komercinius santykius, šalinamos kliūtys, trukdančios asmenų, kapitalo, prekių bei paslaugų judėjimui tarptautinėje rinkoje.
Tarptautinės ekonominės integracijos pagrindiniai veiksniai, jos varomoji jėga yra įstatymų nustatyta tvarka yra steigiami ir veikia įvairūs ūkiniai dariniai. Jie vadinami įvairiai: ūkio, verslo ar rinkos subjektais arba tiesiog įmonėmis, firmomis ir kitaip.
Lietuva vis sparčiau integruojama į Europos Sąjungą, aktyvėja tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas. Daugėja Lietuvos įmonių bei kitų darinių, kurie užmezga ir plėtoja ekonominius ryšius su partneriais užsienyje. Lietuvos ir Europos Sąjungos tarptautinio komercinio bendradarbiavimo sėkmė yra labai nevienoda ir priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat ir nuo tinkamai pasirinktų partnerių. O tinkamas partnerių pasirinkimas daug priklauso nuo turimos informacijos apie užsienio šalyse steigiamus ir veikiančius ūkinius darinius, jų organizavimo teisines formas, teisinį statusą, valdymą, veiklos bei atsakomybės teisinius pagrindus, finansinę būklę, reorganizavimo ar likvidavimo tvarką ir kitus ypatumus. Todėl pradėdamas ar plėtodamas tarptautinį verslą, kiekvienas Lietuvos verslininkas turi žinoti:
• kas užsienio firmos – derybų ar jau vykdomo verslo partnerės – vardu turi teisę pasirašyti sutartis (žinotina, kad sutartis, pasirašyta neturinčio įgaliojimų asmens, gali būti pripažinta negaliojančia);
• kokiu mastu, t.y. kokia materialine atsakomybe užsienio firma gali atsakyti už prisiimtus pagal sutartį įsipareigojimus ir atlyginti partneriui padarytą žalą;
• kokia atsiskaitymo su kreditoriais tvarka bankrutavimo ir kitais firmos veiklos nutraukimo atvejais ir t.t.
Turint šią ir kitą informaciją apie užsienio firmas, jų veiklą ir finansinę būklę, visada galima tiksliau įvertinti įvairius rizikos veiksnius ir numatyti būsimo ir esamo bendradarbiavimo tolesnes perspektyvas.
Įvairių nuosavybės tipų įmonės užsienio šalyse iš esmės nesiskiria nuo Lietuvos įmonių tipų. Visose šalyse yra individualių įmonių, ūkinių bendrijų, akcinių bendrovių, kooperatyvų ir t.t. Tik, aišku, kiekvienoje šalyje kiekvienai verslo organizavimo formai būdinga tam tikra jų įvairovė bei ypatumai.
Dažnai Lietuvos verslininkai plėtoją verslą su tokiomis šalimis, kaip D. Britanija, JAV, Rusija, todėl žemiau pateikiu šių šalių įmonių tipus, steigimo tvarką, jų valdymą bei veiklą, susijusią su kontrole ir atskaitomybe.

D.Britanija JAV Rusija
Įmonių tipai • Individuali įmonė.
• Partnerinės bendrijos (tikros ir ribotos atsakomybės).
• Kompanijos (ribotos atsakomybės – viešosios arba privačios, garantijomis ribotos atsakomybės, neribotos atsakomybės, kompanijos, kurios akcininkai neatsako savo turtu).
• Kooperatyvas.
• Valstybinės įstaigos. • Vieno asmens įmonė (individuali).
• Partnerinės įmonės (tikroji ūkinė bendrija, ribotos partnerystės įmonė).
• Korporacijos (siekiančios pelno ir jo nesiekiančios, atvirojo bei uždarojo tipo).
• Viešosios korporacijos.
• Valstybinės firmos, tačiau jų nedaug, kas ypač skiria nuo kitų šalių ir nuo Lietuvos. • Individuali įmonė.
• Bendrijos (visiškos partnerystės, komanditinės ir ribotos atsakomybės).
Komanditinės bei ribotos atsakomybės bendrijos turi juridinio asmens teises).
• Akcinės bendrovės (uždarosios ir atvirosios).
• Kooperatyvai.
• Valstybinės ir municipalinės įmonės.
Steigimo tvarka • Vietoj įstatų parengiami du dokumentai: steigimo memorandumas ir vidaus reglamentas.
• Minimalus AB steigėjų skaičius – du asmenys.
Lietuvoje steigiant AB, parengiama sutartis bei įstatai. • Beveik kiekviena valstija turi savo akcinių bendrovių įstatymą.
• Steigiant korporaciją, parengiami du dokumentai: chartija ir reglamentas.
Tai esminis skirtumas. • Ribotos atsakomybės bendrijų bei akcinių bendrovių steigimo dokumentai yra steigimo sutartis ir įstatai.
Lietuvo.je steigimo dokumentai yra analogiški.
Valdymas • Dažniausiai sudaromi du kompanijos valdymo organai: visuotinis susirinkimas ir direktorių valdyba. Valdybos nariai renkami bet kuriam laikui.
Lietuvoje AB – keturi valdymo organai.
Valdyba renkama ketveriems metams. • Sudaromi du valdymo organai (kaip ir D.Britanijoje).
• Valdybos nariai renkami bet kuriam laikui.
Lietuvoje AB – keturi valdymo organai.
Valdyba renkama ketveriems metams. • Valdymo funkcijas atlieka visuotinis susirinkimas ir valdyba.
Lietuvoje AB – keturi valdymo organai.
Veikla, kontrolė ir atskaitomybė • Kiekviena ribotos atsakomybės kompanija privalo pateikti metinės veiklos statistinę ataskaitą. Informacijos apimtis priklauso nuo kompanijos dydžio (iš mažų ir vidutinio dydžio kompanijų išsamių ataskaitų nereikalaujama).
Lietuvoje viešai skelbti ataskaitas privalo tik AB. • Stambios korporacijos privalo viešai skelbti savo metines ataskaitas.
Lietuvoje visos AB skelbia metines ataskaitas. • Akcinės bendrovės ir kitos stambios firmos privalo kasmet paskelbti savo finansinės ūkinės veiklos metinę ataskaitą, iš kurios būtų galima spręsti apie finansinę firmos būklę.
Lietuvoje viešai skelbti ataskaitas privalo tik AB.3.3.1. Lietuvos individualių įmonių veiklos palyginimas su kitomis šalimis
Individualių įmonių teisinis statusas pagal įvairių šalių įstatymus iš esmės nesiskiria.
Nors visame pasaulyje individualios įmonės yra labai paplitusios, jų reikšmė bendroje šalies prekių ir paslaugų apyvartoje nėra didelė, kaip ir Lietuvoje, nes dažniausiai tokie ūkio subjektai gamina prekes ar teikia paslaugas siaurai vietinei rinkai. Tačiau yra ir išimčių, pavyzdžiui, kaip individualios (šeimyninės) firmos atstovės – stambios Lazerių (Prancūzija) ir Junsonų (Švedija) firmos. Iš individualių firmų į akcines bendroves reorganizavosi Fondo firma (JAV), Olivetti firma Italijoje, Rotšildų bankas JAV, Krupo firma Vokietijoje ir kt.3.3.2. Lietuvoje veikiančių bendrijų veiklos palyginimas su kitomis šalimis
Partnerystės kompanijos (bendrijos). Visose Europos šalyse ir JAV išskirtos dviejų rūšių partnerystės kompanijos: visiškos (neribotos) partnerystės ir ribotos partnerystės. Tai faktiškai atitinka Lietuvos tikrąsias ūkines bendrijas ir komanditines ūkines bendrijas. Kai kurių šalių įstatymai, skirtingai nei Lietuvos, išskiria dar ir kitas bendrijos formas: komanditines – akcines partnerystės kompanijas, garantijomis apribotos atsakomybės partnerystės kompanijas ir kt. Komanditinei – akcinei bendrijai būdingi ir paprastosios komanditinės ūkinės bendrijos, ir akcinės bendrovės bruožai. Komanditoriai – akcininkai rizikuoja tik turtu, lygiu įsigytų akcijų vertei. Nuo kitų ribotos partnerystės kompanijų šios rūšies kompanija skiriasi iš esmės tik tuo, kad narių komanditorių įnašas į kompanijos bendrą kapitalą yra padalytas į akcijas, kurios gali laisvai cirkuliuoti tarp investuotojų komanditorių, taip pat gali būti parduodamos fondų biržose. Komanditinės – akcinės partnerystės kompanijos pranašumas yra dar ir tai, kad ji turi galimybę gauti papildomų lėšų, išleisdama akcijas iš pelno išvengia dvigubo apmokestinimo. Pasaulyje užsienio valstybių akcinės bendrovės moka pelno mokestį, o akcininkų dividendai taip pat apmokestinami. Komanditinės – akcinės bendrijos išmokėti dividendai antrą kartą neapmokestinami.
Garantijomis apribotos atsakomybės partnerystės kompanijos išskirtinis bruožas yra tas, kad jos atsakomybė ribojama kitų subjektų (pavyzdžiui, pagrindinių firmų) duotomis garantijomis arba tam tikrais narių įnašais, skirtais kreditorių reikalavimams užtikrinti. Ši organizacinė forma neretai taikoma steigiant pelno nesiekiančias kompanijas.
Partnerystės tipo subjektai šiuo metu sudaro apie 0,5 – 1 proc. visų Europos valstybėse įsteigtų firmų. Tai reiškia, kad jų vaidmuo ūkiniame šalių gyvenime yra itin didelis.3.3.3. Akcinės bendrovės Lietuvoje ir kitose šalyse (palyginimas).
Akcinės kompanijos (bendrovės). Gamybai, prekybai ir kitiems verslams pradėti ar plėtoti šiuo metu užsienio šalyse, taip pat ir Lietuvoje, plačiai praktikuojamos dviejų rūšių kompanijos (bendrovės): uždarojo tipo, kurias užsienyje yra įprasta vadinti ribotos atsakomybės kompanijomis (uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis), ir atvirojo tipo, kurios dažniausiai vadinamos tiesiog kompanijomis, korporacijomis arba akcinėmis bendrovėmis. Visose šalyse be išimties abiejų tipų akcinėms bendrovėms nustatyta tam tikra fiksuoto įstatinio kapitalo dalis (paprastai ne mažiau kaip 25 proc.) turi būti įmokėta iki pasirašant kompanijos (bendrovės) įstatus. O tuo tarpu, Lietuvoje tai nėra numatyta.
Uždarosios ribotos atsakomybės kompanijos (bendrovės) – tai labiausiai pasaulyje mažų ir vidutinio dydžio įmonių organizavimo forma, pirmą kartą legalizuota 1892 m. Vokietijoje. Vėliau ji greitai paplito ir kitose šalyse. Visose šalyse, tiek atvirojo, tiek uždarojo tipo kompanijoms pripažįstamas juridinio asmens statusas. Visose šalyse, kaip ir Lietuvoje, uždarosios ribotos atsakomybės kompanijos steigėjų skaičius ribojamas, akcijos negali būti viešai parduodamos.3.3.4. Valstybinės įmonės Lietuvoje ir kitose šalyse (palyginimas).
Valstybinės įstaigos. Net ir laisvos rinkos šalyse valstybės nuosavybės sektoriui priklauso tam tikra nacionalinio turto dalis. Lyginant su Lietuva, principinių šios srities skirtumų nėra, galbūt skiriasi tik valstybei priklausančių įmonių dalis. Visose šalyse valstybė kontroliuoja paštus, telefonus, geležinkelius. Daug kur valstybės nuosavybė yra kai kurios finansų ir kredito įstaigos (pavyzdžiui, bankai). Neretai valstybė pasilieka nuosavybės teisę į tam tikro transporto (geležinkelių, oro ar jūrų) dalį. Kai kada savo kapitalu valstybė gelbsti bankrutuojančias privačias įmones, tad tokiu būdu atsiranda mišraus (privataus ir valstybinio) kapitalo įmonių.
Valstybinės įstaigos įvairiose šalyse skiriasi savo teisinio statuso ypatumais. Tačiau galima išskirti šiuos tris dažnai praktikuojamus valstybinių firmų organizacinius modelius:
1. valstybinio akcinio kapitalo (akcinės valstybinės įmonės);
2. nedalomo kapitalo valstybinės įmonės;
3. grynai valstybinio kapitalo įmonės (valdiškos institucijos).
Akcinės valstybinės įmonės. Tokios įmonės plačiai praktikuojamos Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Visos jų akcijos ar tam tikra dalis priklauso valstybei. Šių firmų teisinis statusas iš esmės nuo analoginių privataus kapitalo akcinių bendrovių teisinės padėties. Jos yra savarankiškos, nepavaldžios jokiai viešosios valdžios institucijai.
Nedalomo kapitalo valstybinės įmonės. Tai ūkiniai dariniai, kurių veikla iš dalies finansuojama iš valstybės biudžeto, o jų kapitalas nedalijamas į akcijas. Šios įmonės praktikuojamos Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Anglijoje tokiais pagrindais steigiamos ir veikia viešosios kompanijos, Vokietijoje – viešosios įmonės, Prancūzijoje – viešosios įstaigos ir viešosios įmonės. Lietuvoje tokiais pagrindais steigiamos viešosios įstaigos.
Tokioms firmoms suteikiamos juridinio asmens teisės, jos turi savo atskirą turtą ir joms būdingi kiti savarankiško ūkio subjekto požymiai. Tačiau jų veikla dažnai neapsiriboja tik gamyba, prekyba. Valstybė šios rūšies ūkio subjektams suteikia ir kai kurias administravimo, ekonominių – socialinių reikalų tvarkymo funkcijas (iš esmės tokias, kurios būdingos valdymo organams). Prancūzijoje tokiais pagrindais veikia Atominės energijos komisariatas, Anglijoje – Nacionalinė anglies pramonės valdyba, radijo stotis BBC ir kai kurios kitos institucijos.
Valdiškos institucijos. Grynai valstybinės yra karinio komplekso struktūros, kai kur pašto, telegrafo, telefono įstaigos ir kt. Vokietijoje šiai ūkio subjektų kategorijai priskirta vyriausybės tipografija.
Šio tipo įstaigos neturi ūkinio finansinio ir teisiško savarankiškumo. Jos integruotos į valstybinio reguliavimo ir valdymo sistemą, yra tiesiogiai valdomos kokios nors ministerijos, žinybos ar vietos savivaldos organo.3.3.5. Įmonių susivienijimų veiklos palyginimas Lietuvoje ir kitose šalyse
Įvairiose šalyse yra labai paplitę įmonių susivienijimai. Visiems gerai žinomi koncernai „FIAT“, „Volkswagen“, „General Motors“. Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog net 1930 m. Europoje įsteigtas elektros įrangos kartelis šiuo metu sieja 40 firmų, įskaitant 17 Anglijos, 5 – Šveicarijos, po 4 – Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos, 3 – Švedijos, po vieną – Belgijos, Austrijos ir Suomijos. Beje, kartelio tipo susivienijimai plačiai taikomi JAV.
Šiuo metu dažniausiai steigiami investicijų trestai. Tai kreditinės finansinės įstaigos, kurios surenka kitų asmenų lėšas ir panaudoja jas ilgalaikėms investicijoms. Šie trestai D.Britanijoje sudaro vieną svarbiausių pramonės finansavimo grandžių. Taip pat veikia JAV, Šveicarijoje, Vokietijoje.
Iš tarptautinių ūkinių asociacijų visiems plačiai žinoma Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), įsteigta 1960 m., Tarptautinės prekybos kviečiais taryba (susijungusios daugiau kaip 50
Kviečius eksportuojančių ir importuojančių šalių), Tarptautinės prekybos kava asociacija (dalyvauja apytikriai 66 šalys) ir t.t.
Konglomerato tipo firmų junginiai šiais laikais sudaromi retai. Tačiau konglomerato principu organizuoja veiklą kai kurie kiti firmų junginiai. Pavyzdžiui, didžiausias pasaulyje koncernas „General Electric“, kitaip nei kiti koncernai, nesutelkė savo veiklos, veikia kaip milžiniškas konglomeratas, kurį sudaro energetikos, medicinos technikos bei turbinas gaminančios firmos, televizijos stotys ir kitokie subjektai bei veikla.
Kooperatyvai. Lietuvoje kooperatyvų steigimo pagrindas toks pat kai įvairiose šalyse. Kooperatyvų pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, po truputį mažėja, bet tai nereiškia, kad mažėja jų įtaka ir jiems tenkanti rinkos dalis. Kooperacijos principais grindžiama ūkinės veiklos forma vis dar plačiai praktikuojama visame pasaulyje. Kai kuriose šalyse atskirų rūšių kooperatyvai yra svarbūs komerciniame ir ūkiniame šalies gyvenime (pavyzdžiui, Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Anglijoje, Norvegijoje ir kai kuriose kitose šalyse mažmeninėje prekyboje kooperatyvams tenka nuo 8 iki 36 proc. prekių apyvartos). Danijoje šiuo metu žemės ūkio kooperatyvų yra 19,6 tūkst., Italijoje – 7,5 tūkst., Graikijoje – 7,1.
Labai panašios tendencijos vyrauja ir kitose šalyse. Nors vienur kooperatyvai aprėpia didesnę, kitur – mažesnę rinkos dalį, vienoje šalyje vyrauja vienos, kitose – kitos paskirties kooperatyvai, bet visose išsivysčiusiose šalyse kooperatyvų poveikis rinkai neabejotinas.4. Reziumė
Apibendrinant norėčiau pabrėžti, jog įmonės skirstomos įvairiai, t.y. pagal įvairius požymius. Tačiau, kaip jau minėjau savo darbe, kiekvienas autorius įmones skirsto vis kitaip, t.y. verslo formos (įmonių rūšys ar tipai) parenkamos pagal šiuos pagrindinius kriterijus:
• verslininkų specializaciją;
• juridines formas;
• finansavimo šaltinius;
• konkurencijos formas;
• įmonių dydį;
• pelningumą;
• ekonominės rizikos laipsnį;
• perspektyvumą;
• ir t.t.

Bet norėčiau akcentuoti, kad verslo įmonių įvairovė gali būti dar gausesnė ir įvairesnė, t.y. papildyta įvertinus konkrečias sąlygas, veiklos tipus, teisinius aspektus ir pan.
Priėjau išvados, jog įmonių suskirstymas pagal jų teisines formas yra reikšmingiausias, todėl tam ir skyriau didžiausią dėmesį. Tačiau kaip pasirinkti pradedančiajam verslininkui tinkamą įmonės juridinės formą ir kaip pradėti verslą apskritai? Taigi šioje kursinio darbo dalyje, susisteminusi teorinę ir praktinę dalis, pabandysiu atsakyti į šį klausimą.
Pirmiausiai reikia suprasti, jog verslo pasirinkimas yra nelengvas uždavinys. Praktiškai jis apimtų:
• verslo kūrimo idėjos pagrindimą;
• kūrėjo asmeninių savybių ir organizavimo sąlygų įvertinimą;
• įmonės juridinės formos pasirinkimą;
• verslo organizavimo projekto bei įmonės steigimo dokumentų parengimą;
• įmonės registravimą.

Be abejo, įmonės kūrėjas privalo turėti verslininkui būdingų savybių. Tyrimais jau seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau – dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau – dėl finansinių problemų. Tai rodo, jog nedidelėje įmonėje svarbiausias veikėjas yra vadovas.
Be to, reikia įvertinti, ar sąlygos yra palankios verslui organizuoti, t.y. įmonei kurti. Šiam tikslui reikia įvertinti:
1. ar pakankamai didelė rinka ir kiek ilgai ji tokia bus, ar stipri žada būti konkurencija;
2. kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos;
3. kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka;
4. kokia padėtis darbo rinkoje;
5. ar valstybės politika palanki pasirinktam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.
Taigi asmenys, kurie ketina įsteigti įmonę, turėtų nuspręsti, kokia įmonės teisinė forma (rūšis) yra tinkamiausia jų pasirinktiems tikslams įgyvendinti. Manau, jog svarbiausi dalykai, kuriuos reikėtų įvertinti pradedantysis verslininkas yra šie:
• kokia komercine veikla ruošiasi verstis kuriama įmonė;
• kiek joje dirbs darbuotojų;
• kiek pradinio kapitalo reikės verslui pradėti ir t.t.

įmonės juridinė forma pasirenkama remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Sprendimui turi įtakos tokie pagrindiniai dalykai:
• asmeninės valdžios siekimo aktualumas;
• materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas;
• įmonės pelno paskirstymo būdas;
• įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis;
• įmonės likimas ateityje.

Galimos įvairios prielaidos ir sprendimai. Pavyzdžiui, jeigu verslininko svarbiausias motyvas yra absoliučios valdžios ir nepriklausomybės siekimas, tinkamiausia verslo organizavimo forma būtų individuali įmonė. Tačiau šis pasirinkimas tiks tik tada, jei steigėjas užtektinai turės pradinio kapitalo ir ateityje galės skolintis. Antraip jam teks rinktis ūkinę bendriją arba uždarąją akcinę bendrovę. Kad ir koks būtų pasirinkimas, įmonės valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją.
Akivaizdu, kad naujos įmonės kūrėjui teisinės formos parinkimo problema sudėtinga, todėl reikia išnagrinėti visas Lietuvos Respublikoje veikiančias įmonių teisines formas, jų veiklos ypatumus ir bene esminis dalykas – nepervertinti savo galimybių. Juk verslininkas atsako už savo darbo rezultatus ir sėkmės, ir žlugimo atvejais.Išvados ir pasiūlymai
1. Pagrindiniai teisiniai dokumentai, apibrėžiantys ūkinę, komercinę ar kitokią įmonių veiklą Lietuvoje: Lietuvos Respublikos Konstitucija; Lietuvos Respublikos bendrasis įmonių įstatymas; Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas; Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas; Lietuvos ūkinių bendrijų; Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas.
2. Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones: individualias įmones (IĮ); tikrąsias (TŪB) ir komanditines (pasitikėjimo) (KŪB) ūkines bendrijas; akcines bendroves (AB); uždarąsias akcines bendroves (UAB); investicines bendroves; žemės ūkio bendroves; kooperatines bendroves; valstybės įmones (VĮ); savivaldybės įmones; ne pelno organizacijas (įmones).
3. Skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos (verslo) organizavimo formos, t.y. firmų rūšys: individualiosios įmonės; partnerių firmos (ūkinės bendrijos); akcinės bendrovės (korporacijos).
4. Norint sėkmingai nuspręsti, kokią įmonės teisinę formą pasirinkti, reikia numatyti tikslus, kurie atvertų plačias galimybes.
5. Įmonės rūšies pasirinkimą lemia: pasirinkto verslo rūšis; gamybos ar paslaugų apimtys; rinka (pasiūla, paklausa) ir turimi (galimi) kapitaliniai įdėjimai (visų finansavimo šaltinių). Atsižvelgus į visa tai ir įmonių veikiančius įstatymus pasirenkamas įmonės tipas, kuris atitiktų pasirinkto verslo strategiją.
6. Naujos įmonės kūrimas susijęs su tam tikra rizika, nes investuoti visada pavojinga. Paprastai kuo reikšmingesnė įmonės veikla, tuo didesnis galimas pelnas. Todėl sėkmės atveju verslininko pajamos bus aukštos, nesėkmės – jis gali prarasti visą savo turtą. Tokiu atveju steigiant įmonę reikia pasirinkti ne tokias rizikingas teisines įmonių formas. Juk yra skirtumas, ar ištikus nesėkmei investuotojas praras viską ar tik įdėtą kapitalą. Todėl, mano manymu, parankiau rinktis tų juridinių formų įmones, kur numatyta ribota turtinė atsakomybė, o ypač tai aktualu organizuojant verslą užsienyje.
7. nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, bankrutuojančios įmonės likvidavimo tvarka, kiti gyvybiškai svarbūs dalykai. Taip pat turtinė atsakomybė yra viena svarbiausių verslo organizavimo aplinką apibūdinančių sąlygų.
8. Renkantis įmonės teisinę formą, privalu atsižvelgti į svarbiausius jo verslo sėkmę lemiančius veiksnius: nuosavybės teisę į įmonę (gamybos priemones), produktą, pelną (pajamas); teises ir laisves, nuo kurių priklauso ekonominis ūkinio vieneto savarankiškumas (pavyzdžiui, teisė pasirinkti veiklos rūšį, savo nuožiūra planuoti ir naudoti finansinius išteklius, susirasti tiekėjų ir klientų, organizuoti ir koordinuoti žmonių veiklą, priimti svarbiausius sprendimus); įmonės priklausomybę nuo aplinkos; valstybės bei kitų institucijų paramą įmonei steigti ir plėtoti.
9. Jeigu planuojama teikti paslaugas ar imtis kitos ūkinės komercinės veiklos, kuriai atlikti pakanka šeimos narių darbo ir nedidelio pradinio kapitalo, reikėtų steigti individualią (personalinę) įmonę. Taip pat tokią įmonę tikslinga pasirinkti ir tokiu atveju, jei verslininkas nenumato įmonės plėtros.
10. Ypač svarbu yra tai, jog individuali įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą. Ji gali būti reorganizuojama vadovaujantis įstatymo nustatyta tvarka arba likviduojama civilinio kodekso nustatytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais ir tvarka.
11. Jeigu ūkinei komercinei veiklai pradėti neužtenka vieno asmens pastangų bei lėšų ir reikia pasitelkti verslo partnerius, geriausia tokiu atveju steigti ūkinę bendriją, tačiau taip pat reikia nepamiršti, jog šis įmonės tipas yra pats konfliktiškiausias.
12. Jeigu planuojama verstis veikla, susijusia su didesne ūkine komercine rizika, geriau pasirinkti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – akcinę bendrovę (AB) arba uždarąją akcinę bendrovę (UAB), t.y. tas teisinių formų (rūšių) įmones, kur.ios už savo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu – bendrovės akcininkas, nepasisekus numatytam verslui, rizikuoja tik tuo turtu, kurį įneša į bendrovę. Svarbu dar ir tai, jog Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių nustatyta tvarka gali būti steigiamos investicinės bendrovės, bankai, draudimo įmonės. Taip pat reikia nepamiršti, kad akcinės bendrovės įstatai yra visur griežčiau ir smulkiau reglamentuojami, pavyzdžiui, turi būti iš anksto nustatytos stebėtojų tarybos, akcininkų bei direktorių tarybos teisės. Kaip tik tai suteikia akcinei bendrovei solidarumo. Dažniausiai į stebėtojų tarybą įtraukiami bankų, su kuriais bendrovė susijusi, atstovai. Uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriose darbuotojų nedaug, stebėtojų taryba ir direktorių valdyba nesudaromos.
13. Akcinių bendrovių steigimą sąlygoja tam tikri veiksniai: pirma, atkurti akcines bendroves ekonomiškai tikslinga, nes į ekonomiką įtraukiami laisvi įmonių ir gyventojų pinigai; antra, atsiveria didžiulės galimybės jas reorganizuoti: pertvarkyti valdymo struktūrą, keisti gaminių asortimentą ir rinkos struktūrą, kai akcininkai pripažįsta tai esant tikslinga; trečia, naudojant sutelktas akcininkų lėšas, mažėja bankų kreditų poveikis; ketvirta, akcinės bendrovės lėšomis neturi teisės disponuoti niekas kitas, išskyrus pačius akcininkus.
14. Akcinė bendrovė gali būti reorganizuota, pertvarkyta arba likviduota civilinio kodekso nustatytais būdais. Ji gali būti pertvarkoma į šių teisinių formų juridinį asmenį: uždarąją akcinę bendrovę, valstybės įmonę, savivaldybės įmonę, žemės ūkio bendrovę, kooperatinę bendrovę, tikrąją ūkinę bendriją, komanditinę ūkinę bendriją, individualią įmonę bei viešąją įstaigą.
15. Jeigu turima nedaug lėšų ūkinei komercinei veiklai pradėti, galima kooperuotis su bendraminčiais ir steigti kooperatinę bendrovę (KB).
16. Jeigu asmuo ar jų grupė pageidauja dirbti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir jei jų veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti vieną iš ne pelno organizacijų, pvz.: VšĮ, labdaros ir paramos fondą, visuomeninę organizaciją.
17. Jeigu neprieštaraujama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui, galima jungtis į koncernus, konsorciumus, asociacijas ir kitus junginius.

Naudota literatūra:

1. Jurgis Žvinklys „įmonės ekonomika“, Vilnius, 2001 m.;
2. www.std.lt;
3. www.svv.lt;
4. EBSCO duomenų bazė;
5. K. Usevičius. „Įmonės veiklos analizė ir verslo pagrindai“, Vilnius, 2001m.;
6. A. Garškienė. „Verslo planavimas“, Vilnius, 1998m.;
7. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra „Pradedančiojo verslininko žinynas“, Vilnius, 2002 m.;
8. Danielius Skarbalius „Ekonominių žinių pagrindai“, Vilnius, 2000 m.;
9. Z.Gineitienė, D.Korsakaitė, M.Kučinskienė, J.Tamulevičius „Verslas“, Vilnius, 2003 m.;
10. B.Martinkus, S.Žičkienė, V.Žilinskas „Įmonės ekonomika“, Šiauliai, 2002 m.;
11. V.Gronskas “Verslo ekonomika”, Kaunas, 1993 m.;
12. Lina Gineitienė „Verslo kūrimas ir valdymas“, Vilnius, 2005 m.;
13. Romualdas Ginevičius, Vytautas Sūdžius „Organizacijų teorija“, Vilnius „Technika“, 2005 m.;
14. V.Žilinskas, B.Martinkus, A.Staleronka „Verslo vadybos pradmenys“, Kaunas, 2004 m.;
15. Liongina Juozaitienė, Jurga Staponkienė „Verslo ir vadybos įvadas“, Šiauliai, 2004 m.;
16. E.Bagdonas, E.Kazlauskaitė „Verslo pradmenys“, Kaunas „Technologija“, 2002 m.;
17. B.Neverauskas, V.Stankevičius, V.Misevičius ir kt. „Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas“, Kaunas „Technologija“, 2003 m..

Leave a Comment