imoniu pelningumo dinamika

turinys

|įVADAS |2 |
|1. PAGRINDINIAI VERSLO STRUKTūROS RODIKLIAI |3 |
|2. ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI[1] |9 |
|3. įmonės konkurencingumo vertinimo būdai[2] |12 |
|4. įmonių pelningumo rodikliai |21 |
|Išvados |28 |
|Literatūra |29 |
|1 Priedas. Verslo lyderiai Lietuvoje |30 |

įVADAS

2001-2002 m. šalies makroekonominiai rodikliai rodė, kad po 1999 m.
nuosmukio šalies ekonomika atsigauna ir demonstruoja gana sparčius plėtros
ženklus:

• Remiantis patikslintais Statistikos departamento duomenimis, 2002 m.

buvo sukurta 50,679 mlrd. Lt vertės BVP veikusiomis kainomis. Vienam

šalies gyventojui teko 14 609 Lt BVP. 2002 m., lyginant su 2001 m.,

BVP išaugo 6,7 proc.

2001 m., lyginant su 2000 m., BVP išaugo 6,5 proc. Jis sudarė 47,498

mlrd. Lt veikusiomis kainomis. Vienam šalies gyventojui 2001 m. teko

13 644 Lt BVP. BVP sandaroje 22001 m. padidėjo gamybos sferai

priskiriamų veiklos rūšių dalis.

Bendrosios šalies ūkio raidos tendencijos neatsiejamos nuo SVV plėtros
problemų sprendimo. Visų SVĮ likimas (plėtra, stabilumas ar likvidavimas),
suprantama, priklausomai nuo to, kokios rūšies ekonominę veiklą jos vykdo,
neišvengiamai susijęs su bendromis šalies ūkio plėtrą apibūdinančiomis
tendencijomis. Antra vertus, valstybės politika SVĮ atžvilgiu gali turėti
reikšmingų padarinių šalies ūkio vystymosi tendencijoms.[3]

Kiekvienos įmonės, dirbančios rinkos ekonomikos sąlygomis, veiklos
efektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno suma. Pelnas
yra priemonė, įgalinanti pasiekti įmonės keliamus tikslus. Pats pelno
uždirbimo arba nuostolio patyrimo faktas reikalauja aarba paskirstyti
uždirbtą pelną, arba padengti patirtą nuostolį.

Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir
santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės
pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.

Darbo tikslas: išnagrinėti Lietuvos įmonių verslo aplinkos
pagrindinius rodiklius, ekonominę veiklą nes mūsų šaliai, įsiliejant į
Europos są

ąjungos gretas, tai yra labai aktualu.

Darbo uždaviniai: surinkti informaciją ir išanalizuoti įmonių
skaičius pagal dydį ir ekonominę veiklą Lietuvoje ir išnagrinėti
pagrindinius pelningumo rodiklius

Tyrimo metodai: Literatūros apžvalga,

Statistinių duomenų analizė.

1. Pagrindiniai verslo struktūros rodikliai

Pagal 2001.04.17 d. Nr. I-196 įmonių įstatymą Lietuvos Respublikoje
yra nustatytos sekančios įmonių rūšys: individualios (personalinės) įmonės,
tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos,
akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės,
valstybės įmonės, savivaldybės įmonės, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės
bendrovės (kooperatyvai). Taip pat kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir
teisės aktai dar numato ir tokius ūkio subjektus kaip: koncernai,
konsorciumai ir ne pelno organizacijos: asociacijos, viešosios įstaigos,
visuomeninės organizacijos, labdaros ir paramos fondai. [4]

Veikiančių SVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 1999 m.
pabaigoje pasiekusi 96,5 proc., 2000 m. pradžioje ėmė mažėti ir gegužės
mėn. sudarė 94,2 proc. Vėliau jų dalis vėl ėmė augti, ir 2002 m. pabaigoje
sudarė 955,7 proc.
[pic]
1 pav. Veikiančių SVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 1999-2002
m., proc. Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”

Pagrindinės įmonių veiklos rūšys sekančios[5]:
|Žemės ūkis, medžioklė ir susijusių paslaugų veikla |
|Miškininkystė, medienos ruoša ir susijusių paslaugų veikla |
|Žuvininkystė, žuvivaisos ir žuvų ūkių darbas; paslaugų veikla būdinga |
|žuvininkystei |
|Maisto produktų ir gėrimų gamyba |
|Tekstilės gaminių gamyba |
|Drabužių siuvimas (gamyba); kailių išdirbimas ir dažymas |
|Medienos bei medienos ir kamštienos gaminių bei dirbinių, išskyrus baldus,|
|gamyba; gaminių iš šiaudų ir pynimo medžiagų ga

amyba |
|Leidyba, spausdinimas ir įrašytų laikmenų atgaminimas |
|Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba |
|Guminių ir plastikinių gaminių gamyba |
|Metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrangą, gamyba |
|Kitų, niekur kitur nepriskirtų, mašinų ir įrangos gamyba |
|Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba |
|Baldų gamyba; kita, niekur kitur nepriskirta, gamyba |
|Elektros, dujų, garo ir karšto vandens tiekimas |
|Vandens rinkimas, valymas ir paskirstymas |
|Statyba |
|Variklinių transporto priemonių ir motociklų pardavimas, techninė |
|priežiūra ir remontas; automobilių degalų mažmeninė prekyba |
|Didmeninė ir komisinė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir|
|motociklų prekybą |
|Mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų |
|prekybą; asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymas |
|Viešbučiai ir restoranai |
|Sausumos transportas; transportavimas vamzdynais |
|Papildomoji ir pagalbinė transporto veikla; kelionių agentūrų veikla |
|Paštas ir nuotoliniai ryšiai |
|Draudimo ir pensijų lėšų, išskyrus privalomąjį socialinį draudimą, |
|kaupimas |
|Nekilnojamojo turto operacijos |
|Kompiuteriai ir su jais susijusi veikla |
|Kita verslo veikla |
|Švietimas |
|Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas |
|Nuotėkų ir atliekų šalinimo, sanitarinių sąlygų užtikrinimo ir panaši |
|veikla |
|Poilsio organizavimo, kultūrinė ir sportinė veikla |
|Kitų paslaugų veikla |

1 lentelė
Pagrindiniai verslo struktūros rodikliai, 1997-2001 m.
|Ekonominės|Įmonių|
| | |
|veiklos |skaiči|
|rūšys, |us |
|metai | |
|1997 |48524 |
|1998 |48617 |
|1999 |59997 |
|2000 |58804 |
|2001 |63460 |

Duomenys iš http://www.std.lt/web/main.php?parent=844

2 lentelė
Įmonių skaičius pagal dydį ir ekonominę veiklą 2001 m.
|Ekonominės veiklos |Įmoni|Grupavimas pagal darbuotojų skaičių |
|rūšys |ų | |
| |skaič| |
| |ius, | |
| |iš | |
| |viso | |
| | |0–9|10–|20–|50–|100–|250–|500–|1000|
| | | |19 |49 |99 |249 |499 |999 |ir >|
|Iš viso |63460|521|552|354|123|720 |171 |64 |38 |
| | |73 |0 |2 |2 | | | | |
|Miškininkystė |1192 |107|52 |17 |6 |34 |4 |0 |0 |
| | |9 | | | | | | | |
|Žuvininkystė |213 |181|18 |13 |1 |0 |0 |0 |0 |
|Kasyba ir ka

arjerų |68 |21 |9 |18 |11 |9 |0 |0 |0 |
|eksploatavimas | | | | | | | | | |
|Apdirbamoji pramonė|9577 |632|126|113|425|282 |89 |39 |22 |
| | |5 |1 |4 | | | | | |
|Elektros, dujų ir |233 |93 |23 |38 |47 |17 |6 |3 |6 |
|vandens tiekimas | | | | | | | | | |
|Statyba |3115 |195|445|366|189|135 |19 |6 |0 |
| | |5 | | | | | | | |
|Didmeninė ir |27222|237|207|103|269|112 |20 |5 |4 |
|mažmeninė prekyba; | |00 |8 |4 | | | | | |
|variklinių | | | | | | | | | |
|transporto | | | | | | | | | |
|priemonių, | | | | | | | | | |
|motociklų | | | | | | | | | |
|remontas, asmeninių| | | | | | | | | |
|ir buitinių daiktų | | | | | | | | | |
|taisymas | | | | | | | | | |
|Viešbučiai ir |2906 |229|395|163|41 |8 |1 |0 |0 |
|restoranai | |8 | | | | | | | |
|Transportas, |6398 |530|554|362|107|47 |14 |9 |5 |
|sandėliavimas ir | |0 | | | | | | | |
|nuotoliniai | | | | | | | | | |
|ryšiai | | | | | | | | | |
|Nekilnojamasis |8102 |725|451|264|81 |46 |7 |2 |1 |
|turtas, nuoma ir | |0 | | | | | | | |
|kita | | | | | | | | | |
|verslo veikla | | | | | | | | | |
|Švietimas |382 |337|28 |15 |2 |0 |0 |0 |0 |
|Sveikatos priežiūra|2479 |237|64 |27 |8 |9 |1 |0 |0 |
|ir socialinis | |0 | | | | | | | |
|darbas | | | | | | | | | |
|Kita komunalinė, |1573 |126|142|91 |45 |21 |10 |0 |0 |
|socialinė ir | |4 | | | | | | | |
|asmeninė | | | | | | | | | |
|aptarnavimo veikla | | | | | | | | | |

[pic]
Duomenys iš http://www.std.lt/web/main.php?parent=845. Dokumentas
atnaujintas: 2003 05 28

Nagrinėjant SVĮ skaičiaus pokyčius, matyti bendra tendencija –
veikiančių SVĮ skaičiaus mažėjimas 1998-2000 m. ir 2001-2002 m. Šį SVĮ
kaitos bruožą demonstruoja duomenys, pateikti 2 paveiksle.
[pic]
2 pav. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių skaičius 1999-2002 m.
Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4 Duomenų šaltiniai:
Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ
“Statistikos tyrimai”

Iš pateiktų 2 paveiksle duomenų galima pastebėti vieną esminį bruožą –
SVĮ skaičiaus šuolišką mažėjimą 1999-2000 m. Šios įmonių grupės skaičiaus
mažėjimą labiausiai įtakojo smulkių ir mikroįmonių skaičiaus mažėjimas.
Vidutinių įmonių skaičius išliko gana stabilus.

Palyginkime bendrąją pridėtinę vertę Lietuvoje ir ES pagal ekonomines
veiklos rūšis.
[pic]
3 pav. Bendroji pridėtinė vertė pagal ekonominės veiklos rūšis Lietuvoje ir
ES 2000 m., proc.
Duomenų šaltiniai: Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės; Structural Business Statistics, Eurostat
Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4

Analizuojant įmonių struktūrą pagal ekonominės veiklos rūšis, matyti,
jog prekyba užsiimančių įmonių dalis per pastaruosius trejus metus mažėjo,
tačiau šios įmonės vis dar sudaro didžiausią SVĮ dalį. Didžiausią šio
sektoriaus dalį 2002 m. užėmė mažmenine prekyba užsiimančios įmonės: jos
sudarė 57,0 proc. visų prekybos SVĮ bei 22,0 proc. visų SVĮ. Šia v

veikla
užsiimančių įmonių dalies mažėjimas labiausiai įtakojo prekybos įmonių
dalies mažėjimą.

[pic]
4 pav. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių struktūra pagal ekonominės
veiklos rūšis 2000-2002 m., proc. Duomenys iš
http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”

iš paveikslo, vykdė veiklą Vilniaus ir Kauno apskrityse. Šiose
apskrityse veikė apie 50 proc. visų veikiančių SVĮ.
[pic]
5 pav. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių pasiskirstymas Lietuvos
apskrityse 2002 m. pabaigoje. Duomenys iš
http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės

Didžiausią visų Lietuvoje veikiančių SVĮ sudaro individualios
(personalinės) įmonės (IĮ). Šioms įmonėms pakanka nedidelio pradinio
kapitalo, jos vykdo supaprastintą buhalterinę apskaitą, taip pat IĮ
savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedant šeimos nariams,
jam nebūtina įdarbinti kitus darbuotojus. Tačiau IĮ dalis 2002 m. pradėjo
mažėti, kai tuo tarpu UAB – didėti.

[pic]
6 pav. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių struktūra pagal įmonių
teisines formas 2000-2002 m., proc. Duomenys iš
http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”

Kaip matyti iš paveiksle pateiktų duomenų, 2001-2002 m. veikiančių SVĮ
skaičius stabilizavosi, nors ir nepasiekė 1998-1999 m. lygio.

3 lentelė.

Smulkių ir vidutinių įmonių augimo dinamika 1999 – 2002 m.

|Rodiklis |
|1999 |
|m. |
|2000 |
|m. |
|2001 |
|m. |
|2002 |
|m. |
| |
|Įregistruotų SVĮ skaičius (atitinkamų metų gruodžio 31 d.) |
|140258 |
|138693 |
|136986 |
|127528 |
| |
|Įregistruotų SVĮ skaičius (atitinkamais metais) |
|9830 |
|7967 |
|8196 |
|5903 |
| |
|Likviduotų SVĮ skaičius (atitinkamais metais) |
|6156 |
|9354 |
|9848 |
|5738 |
| |
|Įregistruotų SVĮ dalis bendrame SVĮ skaičiuje, proc. (atitinkamais metais)|
|- |
|5,68 |
|5,91 |
|4,31 |
| |
|Likviduotų SVĮ dalis bendrame SVĮ skaičiuje, proc. (atitinkamais metais) |
|- |
|6,67 |
|7,10 |
|4,19 |
| |
|SVĮ augimo lygis, proc. (atitinkamais metais) |
|- |
|-0,99 |
|-1,19 |
|0,12 |
| |
| |
| |
| |
| |

Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”

Analizuojant 3 lentelėje pateiktus duomenis, matyti, jog SVĮ augimo
lygis 2000-2001 m. sumažėjo. Tai sietina su itin sparčiu likviduotų SVĮ
skaičiaus didėjimu, kurio “neatsvėrė” įregistruotų SVĮ skaičius. 2002 m.,
kai SVĮ buvo įregistruota daugiau nei likviduota, SVĮ augimo lygis
padidėjo.

2. ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI[6]

SVĮ pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas 1999-2001 m.
sumažėjo nuo 40,8 proc. iki 39,4 proc. visų šalies įmonių bendrosiose
pajamose. Tačiau, žvelgiant į pajamų už parduotas prekes ir suteiktas
paslaugas rodiklius atskirose ekonominėse veiklose, galima pastebėti, jog
bendrame SVĮ pajamų mažėjimo fone 1999-2001 m. išsiskiria pramonės ir
paslaugų SVĮ: jose gautų pajamų dalis padidėjo atitinkamai nuo 11,5 proc.
iki 12,6 proc. ir nuo 11,3 proc.iki 14,1 proc. Kitose pagrindinėse veiklose
pastebimas SVĮ pajamų sumažėjimas, kuris buvo ypač reikšmingas prekybos
įmonėms. Pajamų, gautų SVĮ, dalies pokyčiai matyti iš 7 paveiksle pateiktų
duomenų.
7 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių pajamų už parduotas prekes ir
suteiktas paslaugas struktūra pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”

SVĮ grynojo pelno pokyčiai 1999-2001 m. pakluso toms pačioms
tendencijoms, kaip ir visų šalies ūkio įmonių: 2000 m. visų įmonių, iš jų
ir SVĮ, grynasis pelnas sumažėjo, lyginant su 1999 m., o 2001 m. vėl
išaugo, nors ir nepasiekė 1999 m. lygio.

Kaip kito SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis, galima pastebėti iš

8 paveiksle pateiktų duomenų.
8 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių grynasis pelnas pagal veiklos
rūšis 1999-2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”

9 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad SVĮ grupėje pagal gaunamą grynąjį
pelną pagrindines pozicijas išlaikė prekybine veikla užsiimančios įmonės.
Pramonine veikla užsiimančių SVĮ šis rodiklis mažėjo, 2001 m. atspindėdamas
jų nuostolingą veiklą. Tarp statybos ir paslaugų sferoje vykdančių veiklą
SVĮ analizuojamas rodiklis išaugo: statybos – nežymiai, o paslaugų – 2,5
karto.
SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis parodytos 9 paveiksle.
9 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių eksporto apimtys pagal apskritis
2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltinis: VšĮ  “Statistikos tyrimai”

Lyginamajai analizei yra vertingi ankstesnių metų duomenys apie SVĮ,
vykdančių eksporto operacijas, dalį pagal apskritis. Jie pateikiami 10
paveiksle.
10 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių, vykdančių eksporto operacijas,
dalis pagal apskritis 1999-2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltinis: VšĮ  “Statistikos tyrimai”

Iš pateiktų 10 paveiksle duomenų matyti, kad 2001 m., lyginant su
ankstesniais metais, dominuojančias pozicijas pagal analizuojamą rodiklį
išsaugojo Vilniaus apskritis. Kauno, o ypač Klaipėdos rodikliai smuktelėjo.
2001 m., lyginant su ankstesniais metais, pastebimai išaugo Marijampolės,
Panevėžio, Šiaulių apskrityse veikiančių SVĮ, atliekančių eksporto
operacijas, dalis.

Didžiausią SVĮ importo, taip pat kaip ir eksporto, dalį sudaro įmonės,
užsiimančios prekyba. Ypač pastebimas “didmenininkų” importo apimčių dalies
augimas bendrame SVĮ importo apimčių fone.

Kaip minėta, didžiąją prekių importo struktūros dalį sudarė
mineraliniai produktai (didžiąja dalimi žalia nafta) – 21,1 proc. bendros
šalies importo apimties. Tačiau šiai veiklai SVĮ rinkoje buvo ankšta – ją
monopolizavo didelės įmonės.

Pramonės įmonių dalis bendrame SVĮ importe sudarė menką dalį – vos
dešimtadalį viso importo. Tarp pramonės įmonių daugiausia importavo tos,
kurios užsiėmė maisto produktų ir gėrimų gamyba, drabužių siuvimu, guminių
ir plastikinių gaminių gamyba.

SVĮ dalis, importavusi prekes ir paslaugas pagal veiklos rūšis 1999-
2001 m., parodyta 30 paveiksle.
11 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių dalis, importavusi prekes ir
paslaugas, pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltinis: VšĮ “Statistikos tyrimai”

3. įmonės konkurencingumo vertinimo būdai[7]

Pramonės, kito ūkio sektoriaus ar viso ūkio konkurencingumo vertinimas
yra gana plačiai paplitęs tyrimų būdas pasaulyje. Konkurencingumo tyrimus
atlieka tarptautinės organizacijos (pvz., Pasaulio bankas), nepriklausomų
ekspertų grupės arba institutai (pvz., Tarptautinis vadybos plėtros
institutas (IMD), Austrijos ekonominių tyrimų institutas (WIFO) ir kt.),
tyrinėjantys bei reitinguojantys daugelio pasaulio valstybių
konkurencingumą, o taip pat atskirų šalių ekspertai, kurių tikslas –
nustatyti savo šalies įmonių konkurencingumą bei tolimesnę pramonės ir
paslaugų sektorių plėtros kryptis, atsižvelgiant į savo šalies ekonomikos
specifiką ir esamą informacinį aprūpinimą.

Užsienio, o pastaruoju metu ir Lietuvos, specialistai yra sukūrę arba
pritaikę savo šalių poreikiams įvairias konkurencingumo įvertinimo
metodikas. Priklausomai nuo tyrimo siekiamų tikslų, konkurencingumo
vertinimui naudojami skirtingi rodikliai. Konkurencingumo įvertinimui
reikalingi skaičiavimai atliekami dvejopai: naudojant rodiklių sistemas
arba kompleksinius rodiklius. Turint omenyje, jog konkurencingumas yra
sudėtingas, įvairių veiksnių ir sąlygų veikiamas reiškinys, tinkamai
parinkta rodiklių sistema galėtų pilniau ir giliau atskleisti
konkurencingumo lygį, nei atskiri kompleksiniai rodikliai. Siekiant
identifikuoti šalies ūkio ir jo sektorių padėtį tarptautiniu mastu,
galimybes atlaikyti kitų šalių įmonių konkurencinį spaudimą, rodiklių
rezultatai paprastai lyginami su kitų šalių rezultatais.

Pramonės konkurencingumą vertinančius tyrimus pagal tyrimo tikslą
sąlyginai galima suskirstyti į šias grupes:
1) įvairiapusis, tradicinis šalies visos pramonės (kartais tik jos atskiro
sektoriaus) konkurencingumo įvertinimas. Šių tyrimų pagrindinis bruožas –
sistemiškai parinkus pramonę apibūdinančius rodiklius arba vieną
kompleksinį rodiklį, nustatomas pramonės konkurencingumas tarptautinėse
rinkose. Pramonė arba jos sektorius gali būti analizuojamas įvairaus
agregavimo lygio veiklų pjūvyje. Tokio tyrimo tikslas – nustatyti
konkurencingus šalies pramonės sektorius bei įvertinti jų plėtros
perspektyvas tarptautinėse rinkose, identifikuoti pramonės konkurencingumą
įtakojančius veiksnius.
2) dabartiniu metu itin paplitęs tyrimų būdas, kuomet analizuojami
pasirinkto sektoriaus ryšiai su kitais pagalbiniais sektoriais, vadinamas
pramoninių grupių (angl. – clusters) analize. Pramoninė grupė, kurios
sąvoką pasiūlė bei analizės metodiką sukūrė amerikiečių mokslininkas
M.Porteris, apima ne tik konkretaus pramonės sektoriaus įmones, bet ir jų
tiekėjus, distributorius, paslaugų teikėjus bei kitokiais būdais susijusias
įmones ir institucijas. Pramoninės grupės analizė praktiškai reiškia, jog
nagrinėjamas visas produkto gamybos procesas nuo žaliavų gavimo iki jo
pateikimo vartotojui;
3) šalies tarptautinio konkurencingumo aukštų technologijų bei sudėtingų
produktų srityse, o taip pat kuriančių didelę pridėtinę vertę pramonės
sektoriuose ir veiklose, įvertinimas. Tokių tyrimų pastaruoju metu gausėja,
kadangi išsivysčiusios šalys didžiausią dėmesį kreipia į technologinę
pažangą užtikrinančių verslo paslaugų bei pramonės sektorių plėtrą;
4) verslo aplinkos įvertinimas. Šiuo atveju gali būti atliekami specialūs
pramonės ar net atskiro sektoriaus veiklos aplinkos įvertinimai. Kitas
verslo aplinkos įvertinimo būdas – panaudojami šalies, kaip ekonominio
vieneto, konkurencingumo įvertinimai. Nors specialistai pripažįsta, jog
konkuruoja ne valstybės, o įmonės, tačiau apstu tyrimų, kuriuose
įvertinamas šalies konkurencinis potencialas pasauliniu (arba grupės šalių)
mastu. Dažnai tokių tyrimų galutinis tikslas yra šalių reitingavimas pagal
originalias metodikas. Tai iš tiesų reikšmingi tyrimai pramonės
konkurencingumo įvertinimui, kadangi atskleidžiami agreguoti gyvenimo
lygio, užsienio prekybos, darbo jėgos potencialo, infrastruktūros sąlygų ir
kiti rodikliai, kurie parodo, kokia aplinka sudaroma šalyje verslui, tame
tarpe – pramonei, plėtoti.

Konkurencingumo vertinimų įvairovę bei kompleksiškumą akivaizdžiai
atskleidžia konkurencingumo tyrimų pavyzdžiai, atstovaujantys kiekvienai
išskirtai tyrimų grupei.

Visapusiškas pramonės konkurencingumo vertinimas

Pirmosios grupės tyrimai yra itin įvairialypiai, o naudojamų rodiklių
skalė labai plati.
Mokslinėje literatūroje naudojamus pramonės konkurencingumą apibūdinančius
rodiklius sąlyginai galima suskirstyti į dvi dideles grupes:
– užsienio prekybos rodikliai;
– pramonės veiklos bei finansiniai rodikliai.
Paprastai visapusiškai nagrinėjant pramonės konkurencingumą yra
skaičiuojami abiejų grupių rodikliai.
Užsienio prekybos rodikliai parodo realų nagrinėjamų šalių pasiektą prekių
konkurencingumo lygį. Tai eksporto ir importo apimtys, grynosios pajamos iš
užsienio prekybos, eksportuojamų prekių užimamos užsienio rinkos dalis,
eksporto dalis kitų šalių eksporte, bei šių rodiklių kitimo dinamika,
atskleistas santykinis pranašumas (angl. – revealed comparative advantage
(RCA)), parodantis eksporto specializaciją kitų šalių atžvilgiu.
Lietuvai, kaip įtvirtinančiai rinkos ekonomiką šaliai, tarptautinio
konkurencingumo nustatymui nėra korektiška daryti kategoriškas išvadas,
remiantis vien pramonės sektorių eksporto ir importo apimčių palyginimo
rodikliais. Šių rodiklių rezultatai yra interpretuojami taip: jei eksportas
viršija importą, laikoma, jog sektorius yra konkurencingas, o jei importas
viršija eksportą – nekonkurencingas. Tačiau šiuo atveju reikia įvertinti tą
faktą, jog reformuojančiose ekonomiką šalyse importo perteklius gali
atsirasti dėl technologijų ir įrengimų importo didelių apimčių, siekiant
pasivyti kitas šalis gamybos modernizavimo srityje.  
Pramonės veiklos bei finansiniai rodikliai savo ruožtu gali būti
suskirstyti į tokias grupes:

• produktyvumo rodikliai;

• rinkos dalies rodikliai;

• finansiniai rodikliai;

• plėtros rodikliai;

• kokybiniai rodikliai.

Pagrindiniu konkurencingumą įvertinančiu rodikliu paprastai laikomas
darbo produktyvumas (per metus vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė
arba produkcijos apimtis) bei jo augimo tempų rodiklis. Nors ir paprastai
apskaičiuojamas, produktyvumo rodiklis integruoja daugelio veiksnių įtaką,
kadangi atspindi pelningumo ir darbo užmokesčio lygį, kurie savo ruožtu
priklauso nuo daugelio kitų veiksnių, be to, gali būti taikomas įmonės,
sektoriaus ar viso ūkio mastu. Tačiau interpretuojant šį rodiklį reikia
turėti omenyje, jog aukštą darbo produktyvumą gali nulemti kapitalui imlios
pramonės dominavimas, todėl kai kada yra papildomai skaičiuojamas kapitalo
produktyvumo rodiklis. Jo matavimo būdas – pajamos, gaunamos iš įmonės
nuosavo kapitalo.

Produktyvumo pagal pagamintą produkciją rodiklio dydžiui žymią įtaką turi
gamybos kooperavimo bei specializavimo lygis. Dėl to kyla klausimas, koks
realus produktyvumo lygis yra pasiektas pramonėje bei konkrečiame
sektoriuje, neskaitant pirktinių materialinių vertybių (medžiagų,
pusfabrikačių, komplektuojamų detalių, mazgų) vertės.

Šio trūkumo neturi kitas produktyvumo rodiklis – metinė sukurta
pridėtinė vertė. Produktyvumas pagal pridėtinę vertę gerai atspindi
pramonės pelningumą bei darbo apmokėjimo lygį, kas ypač svarbu ir susiję su
gyvenimo lygio augimu. Vienintelis jo trūkumas – dėl sudėtingo
apskaičiavimo, lyginant su produktyvumo rodikliu pagal produkcijos apimtį,
Lietuvoje šis rodiklis skaičiuojamas tik pagal sustambintas pramonės
veiklos rūšis, todėl detali pramonės analizė šiuo aspektu kol kas negalima.

Rinkos dalies įvertinimui naudojama pramonės arba atskirų sektorių
pridėtinės vertės (arba produkcijos apimties, pardavimų apimties) dalies,
lyginant su visa rinka, rodiklis bei šios dalies augimo tempai. Tyrimuose
dažnai naudojama trijų rodiklių – pridėtinės vertės, darbo produktyvumo ir
užimtumo augimo tempų – sistema, kuri parodo, kas sąlygojo darbo
produktyvumo pokyčius.
Finansiniai rodikliai plačiau taikomi, nagrinėjant įmonės konkurencingumą,
tačiau sektoriaus lygyje itin aktualūs įvairūs pelningumo bei sąnaudų
dydžio pagal išlaidų straipsnius rodikliai.

Plėtros rodikliai daugiau būdingi verslo aplinkos tyrimams, tačiau
analizuojant konkurencingumą skatinančius veiksnius, yra svarbios vietos
bei užsienio investicijų į atitinkamus pramonės sektorius apimtys ir jų
augimo tempai; išlaidų mokslinio tyrimo ir plėtros darbams, reklamai,
darbuotojų mokymams bei kitų nematerialių išlaidų santykiniai dydžiai ir jų
augimo tempai.

Sudėtingiausia kokybinius, dar vadinamus nevertiniais, rodiklius
įvertinti kiekybiškai. Jie daugiau naudotini įmonių konkurencingumui
įvertinti. Tai produkcijos kokybė, klientų aptarnavimo lygis, produkcijos
realizavimo galimybės, produktų dizainas, žmogiškasis kapitalas ir kiti.
Tačiau sektoriniame lygyje tokie rodikliai, kaip aukštos kvalifikacijos
darbuotojų santykinė dalis, aukštos technologijos produkcijos santykinė
dalis, aukštos technologijos prekių eksporto dalis visame eksporte ir
kitos, netiesiogiai parodo visos pramonės ar atskirų jos sektorių kokybinį
potencialą, turintį ypatingos svarbos konkurencingumui didinimui.

Išvardinti rodikliai naudojami, siekiant nustatyti konkurencingiausias
pramonės šakas tiek vietos, tiek tarptautinėse rinkose. Pastaruoju atveju,
atliekant konkurencingumo vertinimus, rodiklius būtina lyginti su
analogiškais užsienio valstybių rodikliais.  

Pramoninių grupių konkurencingumo vertinimas

Antroji grupė apima konkurencingumo tyrimus, kurių metodologinis
pagrindas yra M. Porterio sukurtas “deimanto” modelis (12 pav.). Jame
išskirti keturi vidiniai veiksniai, veikiantys kiekvienas atskirai ir visi
keturi kaip sistema, ir išoriniai veiksniai, sąlygojantys pramoninių grupių
konkurencingumą.
[pic]
12 pav. Porterio “deimanto” konkurencingumo modelis

Keturi tiesiogiai konkurencingumą lemiantieji “deimanto” veiksniai
yra:
1) veiksnių sąlygos.
Tai esami, baziniai šalies veiksniai – gamtiniai ištekliai, klimatas,
geografinė padėtis ir demografija, o taip pat pažangūs, specializuoti ir
būdingi konkrečioms pramonės veikloms – komunikacijų infrastruktūra,
geresnio švietimo dėka įgauti kvalifikaciniai įgūdžiai ir pažangūs tyrimų
būdai;
2) paklausos sąlygos.
Jas galima įvardinti tikrosiomis inovacijų ir technologinę pažangą
skatinančiomis jėgomis, kadangi įmonės jautriausiai reaguoja į artimiausių
joms vartotojų poreikius, jų pasikeitimai padeda nuspėti būsimas globalines
tendencijas;
3) susiję ir aptarnaujantys pramonės sektoriai.
Kaip rodo pasaulinė praktika, sėkmingai veikiantys pramonės sektoriai linkę
dalytis segmentus ir kooperuotis, pvz., tyrimų atlikimui. Tuo pačiu įmonė
gali įgauti konkurencinių pranašumų – ji gali sukoncentruoti pajėgumus
pagrindinei veiklai vystyti, o likusią palikti tiekėjams;
4) įmonės strategija, struktūra ir konkurencija.
Įmonių kūrimo, veiklos organizavimo ir valdymo efektyvumas iš dalies
priklauso nuo šalies teisinių sąlygų ypatumų, o konkurencija sektoriaus
viduje yra svarbus įmonių konkurencinių pranašumų šaltinis.
Išoriniai, bet konkurencingumo vertinimui svarbūs M.Porterio “deimanto”
modelio veiksniai:
5) Vyriausybės vaidmuo.
Vyriausybė formuodama investicijų ir inovacijų politikas, užtikrindama ūkio
sektorių plėtros programų įgyvendinimą, turi sudaryti sąlygas pažangių ir
naujoviškų produktų gamybai; teisinių aktų pagalba Vyriausybė turi
nustatyti griežtus aplinkos apsaugos reikalavimus, darbo saugos standartus
ir prižiūrėti, kaip jų laikomasi, įgyvendinti priemones, užkertančias
monopolistiniams susitarimams, užtikrinančias rinkos sistemos
funkcionavimą, skatinančias darbo jėgos kvalifikacijos augimą;
6) galimybių vaidmuo.
Galimybėmis laikomi išoriniai, kartais netikėti įvykiai – “grynos”
inovacijos, technologijos šuoliai, kainų svyravimai, politinių sistemų
pasikeitimai, karai ir kt., kurie paprastai turi milžinišką įtaką
konkurencinių pranašumų atsiradimui, stiprėjimui arba išnykimui;
7) tarptautinio verslo vaidmuo
Daugelis įmonių turi savo “namų bazę”, iš kurios kyla jų specifinė
patirtis, ir kuri yra nuolat tobulinama; tačiau veikia ir pasaulinės
korporacijos, kurios atsižvelgdamos į visų geriausią savo veiklai vietą,
jau nebeturi vienos tėvynės. Jų vaidmuo gali turėti lemiamos reikšmės,
plėtojant tam tikras pramonės veiklas daugelyje pasaulio šalių.

Pagal šį modelį yra nagrinėjami ne griežtai apibrėžti pramonės
sektoriai, bet pramoninės grupės, apimančios tampriais ryšiais susijusias
įmones. Tokie tyrimai ypač plačiai paplitę JAV, jiems vadovauja vienas iš
JAV Konkurencingumo tarybos narių, šio modelio kūrėjas M.Porteris.
“Deimanto” modelio tipo konkurencingumo analizei daugiau būdingi ne
kiekybiniai, o kokybiniai įvertinimai.

M. Porterio “deimanto” modelis buvo taikytas Lietuvos pramonės
konkurencingumui įvertinti, vykdant PHARE projekto “Parama Lietuvos
integracijai į Europą (SEIL)” paprojektį “Vieningos Europos rinkos
socialinis-ekonominis poveikis Lietuvos įmonėms” 1998-2000 m.
Kadangi Lietuvoje, siekiančioje tapti ES rinkos dalimi, daugiausia turėtų
pasireikšti ES vidinėje rinkoje vyraujantis konkurencinis spaudimas, dėl to
šiame projekte prisijungimo prie ES socialinio-ekonominio poveikio
vertinimo kriterijumi buvo pasirinktas Lietuvos pramonės šakų
konkurencingumas ir galimi jo pokyčiai, tapus ES rinkos dalimi.

Pagrindiniai paprojekčio “Vieningos Europos rinkos socialinis-ekonominis
poveikis Lietuvos įmonėms” tyrimų tikslai buvo šie:

• formuoti priemones įmonių veiklos gerinimui;

• skatinti dialogą tarp valdymo institucijų ir privataus sektoriaus;

• suteikti įmonių vadovams galimybę palyginti jų padėtį ir veiklos

rodiklius su ES atitinkamomis įmonėmis, identifikuoti žinybines,

finansines, personalo ir kitas problemas;

• padėti Vyriausybei ruošti integracinę strategiją bei pasiruošti ES

derybų procesui ir kt.

Pirmajame paprojekčio vykdymo etape poveikio analizei buvo pasirinkti
trys pramonės sektoriai bei viena paslaugų rūšis: medienos, maisto
produktų, tekstilės bei drabužių ir pervežimų keliais. Pasirinkimą lėmė šių
sektorių svarba Lietuvos ekonomikai:

• šie sektoriai uždirba daugiausiai grynųjų pajamų iš eksporto, jų

prekių santykinė eksporto dalis viršija Ekonominio bendradarbiavimo ir

plėtros organizacijos (EBPO) šių prekių eksporto dalį visame eksporte;

• šie sektoriai Lietuvoje yra svarbesni nei daugelyje EBPO šalių; jų

dalis BVP, juose dirbančių žmonių dalis viršija arba lygi

atitinkamiems EBPO šalių rodikliams;

• šie sektoriai palyginti tolygiai pasiskirstę po šalį – įmonės veikia

ir mažesniuose miestuose, ir gyvenvietėse, o kaimo vietovės vaidina

svarbų vaidmenį žaliavų tiekime (pvz., žemės ūkio produktai, medienos

žaliava ir t.t.) – tai reiškia, kad jos turi itin pozityvią įtaką

šalies ekonomikos plėtros požiūriu;

• šie sektoriai yra Lietuvos potencialiausios ateities veiklos kryptys –

socialinis-ekonominis vieningos Europos poveikis į šiuos sektorius yra

svarbus visai Lietuvos ekonomikai, o ne vien šių pramonės šakų įmonėms

ir darbuotojams.

Antrajame projekto vykdymo etape buvo išanalizuoti chemijos,
statybinių medžiagų, elektronikos, mašinų ir įrengimų pramonės sektoriai.

Nors analizuoti pramonės segmentai atstovauja svarbiausius eksporto
sektorius ir apima didelę dalį Lietuvos pramoninės plėtros potencialo,
naudotas vieningos Europos rinkos poveikio analizės metodas suteikia puikią
galimybę valstybės tarnautojams gauti naują informaciją apie pramonės
sektorius ir kartu su jų atstovais bei ekspertais suformuluoti strateginius
plėtros uždavinius ir priemones.

Tyrimų metu konstatuota, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse
kandidatėse, pramonės darbo produktyvumas yra daug mažesnis nei šalyse-
narėse. Štai todėl, realaus konkurencingumo, t.y. darbo produktyvumo
padidinimas, tuo pačiu metu išlaikant darbuotojų skaičių bei veiklos
apimtis įvairiuose pramonės sektoriuose, yra didžiausia problema.
Vieningos Europos rinkos socialinio-ekonominio poveikio atskiruose pramonės
sektoriuose analizės lygmenys buvo šie:

• turinys: kartu su pramonės įmonėmis ir valstybės tarnautojais buvo

surinkta ir pateikta identiška informacija iš skirtingų pramonės

sektorių apie jų plėtros poreikius, pasiūlymai konkurencingumui

gerinti, aptarti galimi teisinės bazės pakeitimai (pvz., naujos

įstatyminės normos dėl įmonių veiklos, pasienio formalumų panaikinimo

ir kt.) ir įvertintas jų tiesioginis poveikis pramonės įmonėms;

• sektoriai ir jų ryšių aprašymas: aprašant pramonės sektorių, buvo

siekiama apimti net ir tas jo veiklas, kurios šaliai neturi didelės

svarbos; buvo nustatomi sektoriaus ryšiai su kitais sektoriais ir

vartotojų segmentais; pateikta trumpa sektoriaus istorija, nustatant,

kuriose veiklose šalis turi tvirtas tradicijas ir sudaro palankias

sąlygas gamybai atnaujinti; nurodytos vyraujančių įmonių rūšys bei

pateiktas trumpas pagrindinių įmonių pristatymas;

• pramonės palyginamasis vertinimas: tai labai paprastas, tačiau

efektyvus metodas, pagal kurį pramonės sektoriai įvertinti

nacionaliniu ir tarptautiniu lygiais.
Nacionaliniu lygiu buvo naudoti šie svarbiausi palyginamojo vertinimo
rodikliai:

• produkcijos vertė ir apimtys bei jų dinamika – čia itin vertingas

matas yra bendroji pridėtinė vertė, kuri po mokesčių, atskaitymų ir

kt. perskaičiavimų tampa bendruoju nacionaliniu produktu;

• darbuotojų skaičius;

• pelningumo rodikliai – įmonėms tinkami rodikliai yra investicijų grąža

ir turto pelningumas;

• produktyvumo rodikliai – dažniausiai naudojamas produktyvumo rodiklis

yra darbo produktyvumo rodiklis, kurį galima apskaičiuoti padalinant

pridėtinę vertę iš darbuotojų skaičiaus.
Svarbiausi palyginamojo vertinimo rodikliai tarptautiniu aspektu:

• pramonės sektoriaus padėtis – pridėtinės vertės pastoviomis kainomis

augimo rodikliai, nusakantys realaus augimo tempus įvairiose šalyse,

darbuotojų skaičius sektoriuje;

• santykinė pramonės sektoriaus svarba ir šalies specializacija –

sektoriaus dalį lyginant bendroje šalies pridėtinės vertės apimtyje

gaunamas atitinkamo pramonės sektoriaus santykinės svarbos matas;

lyginant šiuos rodiklius su panašiais kitų šalių rodikliais,

įvertinama šalies gamybos bei darbo jėgos specializacija;

• tarptautinio produktyvumo rodikliai – lyginami įvairių šalių darbo

produktyvumo rodikliai; jei pramonės sektoriai yra visiškai vienodi

pagal jų pirminių grandžių struktūrą, galima tiesiogiai pastebėti

efektyvumo skirtumus;

• produkcijos kainų ir sąnaudų lygiai;

• tiesioginės užsienio investicijos (TUI) – nustatoma į kokius pramonės

sektorius investuojama, koks investicijų santykinis dydis, lyginant su

kitų šalių konkuruojančiomis pramonės šakomis. Šie rodikliai teikia

daug informacijos apie šalies pramonėje susiklosčiusią situaciją, jos

patrauklumą užsienio kapitalui.
Atlikus pasirinktų pramoninių grupių (sektorių ir susijusių segmentų)
analizę pagal M.Porterio “deimanto” modelį, tolesniam jų konkurencingumo
nagrinėjimui buvo panaudoti du metodai – OPERA? ir SWOT analizė.
Naudojantis taip vadinamu porų metodu, kuris užregistruotas pavadinimu
OPERA?, galima suformuluoti pramonės sektorių konkurencingumo problemas ir
pasiūlymus šioms problemoms spręsti. Šio metodo esmė jo psichologiniame
poveikyje – metodas “įtraukia” dalyvius į problemos svarstymą, todėl
suformuluojama daug naujų idėjų ir sprendimų. Pagrindiniai OPERA? metodo
etapai, grupei specialistų sprendžiant problemą, yra tokie:

• nuosavi pasiūlymai: dalyviai individualiai apgalvoja ir užrašo savo

mintis;

• porų pasiūlymai: atskiros mintys tobulinamos diskusijose porose;

• paaiškinimas: poros trumpai paaiškina savo pasiūlymus kitiems

dalyviams;

• klasifikavimas: kiekviena pora iš visų pasiūlymų pasirenka

svarbiausius;

• grupavimas: pagalbininkas su dalyviais sugrupuoja pasiūlymus pagal jų

turinį; rezultatas yra naujas bendras visų dalyvių požiūris.

Remiantis OPERA? metodu pervežimų, maisto, tekstilės ir drabužių
sektoriuose buvo identifikuotos pagrindinės konkurencingumo problemos,
sukurti strateginiai jų sprendimai.
Lietuvos medienos pramonės tyrimui buvo panaudotas SWOT analizės metodas.
Trumpinys SWOT reiškia pirmąsias angliškų žodžių “privalumai”, “trūkumai”,
“galimybės”, “pavojai” raides (angl.- strengths, weaknesses, opportunities,
threats). Privalumai ir trūkumai apibūdina esamą situaciją, tačiau yra
ateities pagrindas; galimybės ir pavojai traktuojami kaip ateityje galintys
pasireikšti veiksniai.

SWOT analizės metodas – tai universali ir efektyvi tyrimų atlikimo
priemonė. Pastaruoju metu jis jau taikomas Lietuvoje rengiant Nacionalinės
plėtros programą.
Daugelis šalių nacionaliniame lygyje reguliariai vykdo panašias analizes –
M.Porterio “deimanto” metodika naudojasi visos Šiaurės Europos šalys.

Pramoninių grupių konkurencingumo vertinimo metodas taip pat
pradedamas įgyvendinti ir pereinamosios ekonomikos šalyse. Stokholmo
ekonomikos mokykla rengia projektą “Baltic Rim Regional Agenda”, paremtą
pramoninių grupių analize ir konkurencingumo plėtra. Šiame projekte
numatytas visų trijų Baltijos šalių dalyvavimas.

PHARE projekte panaudota metodika ar atskiri jos segmentai galėtų būti
plačiau taikoma Lietuvos pramonės įmonėse ar jų asociacijose,
vyriausybinėse, mokslo tyrimų bei akademinėse institucijose. Analizė turėtų
būti atliekama, o jos duomenys reguliariai atnaujinami visuose
pagrindiniuose Lietuvos gamybos ir paslaugų sektoriuose, o rezultatai
galėtų būti naudojami kaip viena pagrindinių pramonės sektorių strategijos
formavimo priemonių.

Pramonės ir verslo aplinkos vertinimas

Ketvirta pramonės konkurencingumo tyrimų grupė skirta įvertinti
pramonės plėtros aplinką ir galimybes. Konkurencinio pranašumo nesukuria
viena ar keliolika atskirai paimtų įmonių. Įmonių veiklos efektyvumas yra
svarbus, bet nebūtinai pakankamas, jog įmonės galėtų konkuruoti globalioje
rinkoje. Vis svarbesni tampa veiksniai, egzistuojantys šalyje už verslo
ribų. Dažniausiai analizuojami makroekonominiai rodikliai (BVP, jo augimo
tempai), finansų sektoriaus plėtros lygis (suteiktų kreditų apimtis,
paskolų palūkanų normos, vertybinių popierių rinkos kapitalizacija),
gyventojų raštingumo ir išsilavinimo rodikliai, energijos sunaudojimas,
telefonų, kompiuterių santykiniai skaičiai ir kt.

Atsižvelgus į išsivysčiusiose šalyse vyraujančią tendenciją vis
daugiau dėmesio skirti pramonės modernizavimo ir naujoviškas technologijas
aptarnaujančių darbuotojų kvalifikacijos problemoms, verslo aplinkos
vertinimuose, įtakojančiuose pramonės konkurencingumą, vis daugiau vietos
skiriama rodikliams, atspindintiems inovacijų, informacinių ir ryšio
technologijų lygį, mokslo ir pramonės sąryšį (pvz. išlaidų moksliniams
tyrimams ir plėtrai dalis BVP, išlaidų informacinėms ir ryšio
technologijoms dalis BVP, mokslo darbai atlikti kartu verslo ir mokslo
institucijų ir kt.).

4. įmonių pelningumo rodikliai

Ekspertų nuomone, vidutinis įmonių pelningumas, kaip grynojo pelno ir
apyvartos santykis, 1999 I pusmetį mažėjo. Mažėjimas yra tolygus – staigių
pelningumo kritimų nei praeitų metų pabaigoje, nei šių metų pirmąjį pusmetį
nenurodoma. Pastebėtina, kad šių metų pradžioje ekspertai prognozavo
tolesnį vidutinio įmonių pelningumo mažėjimą, o metų viduryje pateiktose
prognozėse jau numatomas pelningumo augimas, nors ir labai nedidelis

Kita svarbi įmonių pelno mažėjimo priežastis – mažas įmonių
konkurencingumas dėl didelių gamybos kaštų. Šie kaštai susidaro ne tik dėl
pačių įmonių valdymo klaidų, bet ir dėl esamų verslo sąlygų (t.y.,
reguliavimo pasekmių): didelių mokesčių, didelių baudų, biurokratinių
reikalavimų, brangios darbo jėgos ir pan. Todėl sąlygos susidarė
sudėtingos: iš vienos pusės – investicijų ir apyvartinių lėšų poreikis, iš
kitos pusės – didelė konkurencija tiek vietos, tiek užsienio rinkose,
brangūs kreditai, nepalankios bendrosios verslo sąlygos. Esant tokioms
sąlygoms, bendras įmonių pelningumo rodiklis vertintinas kaip gana aukštas,
o jo nemažėjimo prognozės byloja apie tai, kad rinka tikisi ekonominės
situacijos pagerėjimo.[8]

Rinkos dalyvių vertinimais, 2000 m. I pusmetį vidutinis įmonių
pelningumas ir nuosavybės grąža toliau mažėjo. Vidutinis pelningumas
pasiekė 4.6 proc., o nuosavybės grąža 9.7 procento. Metams iki 2001 m.
vidurio ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio pelningumo ir nuosavybės
grąžos padidėjimą. LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, vidutinė įmonių
investuojamo pelno dalis 2000 m. I pusmetį padidėjo ir iki 2001 m. vidurio
toliau didės (iki 62 proc.). Šiame tyrimo etape pateiktas vidutinis
investuojamos pelno dalies vertinimas ir metų prognozė yra didžiausi nuo
makroekonominių rodiklių tyrimo pradžios (1997 m.). [9]

Nors LLRI tyrimo respondentų vertinimais, 2000 m. vidutinis įmonių
pelningumas toliau mažėjo, ekspertai mano, kad 2000 m. viduryje pelningumas
pasiekė žemiausią lygį ir II pusmetyje po truputį pradėjo didėti. 2000 m.
gale vidutinis įmonių pelningumas buvo 5.3 proc. ir prognozuojama, kad
šiais metais jis sieks 6.3 proc.

Vidutiniai įmonių veiklos rezultatai bei didėjanti nuosavo kapitalo
bazė lėmė vis dar mažėjančią įmonių vidutinę nuosavybės grąžą, kuri 2000 m.
sudarė 8.6 proc. Tačiau optimistinės ekspertų prognozės dėl įmonių
pelningumo atsispindi ir didėjančios nuosavybės grąžos prognozėse.
LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, vidutinė įmonių investuojamo pelno dalis
2000 m. padidėjo iki 62 proc. ir šiais metais toliau didės (iki 62.6
proc.). [10]

Ekspertų nuomone vidutinis Lietuvos (pelningų) įmonių pelningumas 1997
m. buvo apie 12%, nuosavybės grąža – apie 19%.[11]

Ekspertų nuomone vidutinis įmonių pelningumas 1998 I pusmetį buvo 9.8
proc., nuosavybės grąža 15 proc. ( Vertybinių popierių biržos duomenimis
oficialiojo ir einamojo sąrašo akcinių bendrovių pelningumas buvo 9.7,
nuosavybės grąža – 13.8 proc.). 1999 m. viduriui prognozuojamas 10 proc.
pelningumas ir 14.7 proc. nuosavybės grąža. Pirmajame tyrimo etape
pateiktose prognozėse 1998 metams buvo nurodytas 12 proc. vidutinis įmonių
pelningumas ir 17.8 proc. nuosavybės grąža

Investuojamas įmonių pelnas vertinamas 55 proc. šių metų viduryje ir
56 proc. sekančių metų viduryje. Prognozuota, kad 1998 metais įmonės
investuos 55 proc. savo pelno.

68 procentai ekspertų mano, kad 1999 m. viduryje Lito ir JAV dolerio kursas
išliks nepakitęs 4 : 1. Įverčių vidurkis lygus 4.2 : 1.[12]

Lietuvos įmonių pelningumo vidurkis, tyrimo dalyvių nuomone, 1998 m.
buvo lygus 8.6 proc., prognozuojamas sumažėjimas šiais metais iki 8 proc.
Įmonių nuosavybės grąža, ekspertų nuomone, 1998 m. buvo vidutiniškai lygi
15.1 proc., ji 1999 m. turėtų sumažėti iki 14.2 proc. Investuojamas įmonių
pelnas, tyrimo dalyvių nuomone, 1998 m. buvo vidutiniškai lygus 57 proc.
pelno, ir prognozuojamas nedidelis investuojamos pelno dalies padidėjimas
šiais metais iki 60 proc.[13]

Aiškiausiai ekonominius sunkumus 1998-1999 m. atspindi įmonių
rodikliai. Vidutinis įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža šiuo
laikotarpiu mažėjo. Vidutinis pelningumas sumažėjo daugiau nei dvigubai:
nuo 12.3 proc. 1997 metais iki 5.7 proc. 1999 metais, o nuosavybės grąža –
1.7 karto: nuo 18.8 iki 11 proc.. Prognozuodami įmonių rodiklius 2000 m.,
teigiamų pokyčių ekspertai neįžvelgia. Jų nuomone, ir vidutinis įmonių
pelningumas, ir nuosavybės grąža toliau mažės.

Ekspertų vertinama vidutiniškai investuojama įmonių pelno dalis 1998
m. pasiekė 57 proc. ir išlieka tame pačiame lygyje. Prognozuojama, kad 2000
m. investuojamo pelno dalis pakils iki 59 procentų. Pastebėtina, kad
krintant įmonių pelnams, įmonių investicijos iš pelno nemažėja. Tai byloja
apie tai, kad konkurencija tarp įmonių verčia jas išlaikyti investicijų
lygį. Kita padidėjusios konkurencijos pasekmė yra didėjantys skirtumai tarp
atskirų įmonių pelningumo rodiklių. Konkurencija vidaus rinkoje sustiprėjo
dėl sumažėjusios paklausos užsienio rinkose bei smukusios gyventojų
perkamosios galios Lietuvoje. Tačiau visų įmonių – tiek laiminčių
konkurencinėje kovoje, tiek pralaiminčių – rezultatus blogina nepalankios
verslo sąlygos.[14]

LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, 2000 m. I pusmetį vidutinis įmonių
pelningumas ir nuosavybės grąža toliau mažėjo. Vidutinis pelningumas
pasiekė 4.6 proc., o nuosavybės grąža 9.7 procento. Metams iki 2001 m.
vidurio ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio pelningumo ir nuosavybės
grąžos padidėjimą. LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, vidutinė įmonių
investuojamo pelno dalis 2000 m. I pusmetį padidėjo ir iki 2001 m. vidurio
toliau didės (iki 62 proc.). Šiame tyrimo etape pateiktas vidutinis
investuojamos pelno dalies vertinimas ir metų prognozė yra didžiausi nuo
makroekonominių rodiklių tyrimo pradžios (1997 m.).[15]

Ekspertų vertinimais, Lietuvos ekonomikai 2000 m. buvo persilaužimo iš
nuosmukio į ekonominį augimą metai. Nepaisant to, namų ūkių padėtis
nepakito ir ryškesnių pagerėjimo tendencijų kol kas nematyti.

Nors praėjusių metų ekonominis augimas pranoko LLRI tyrimo ekspertų
lūkesčius, jų manymu, BVP 2000 m. buvo sukurta mažiau, nei teigia oficiali
statistika. Ekspertai teigia, kad praėjusiais metais BVP išaugo 2.2 proc.
ir tikisi, kad 2001 m. ekonomikos augimas sieks 3.2 proc. Šių metų BVP
augimo prognozės siejamos su augančiu eksportu, įmonių darbo efektyvumo
didėjimu, naujų technologijų ir modernių valdymo metodų diegimu bei
išplėtota rinkodara.
[pic]
* – LSD išankstiniai duomenys, ** – prognozės
Šaltiniai: LLRI tyrimas, Lietuvos ūkio ministerija, Finansų ministerija

Nors LLRI tyrimo respondentų vertinimais, 2000 m. vidutinis įmonių
pelningumas toliau mažėjo, ekspertai mano, kad 2000 m. viduryje pelningumas
pasiekė žemiausią lygį ir II pusmetyje po truputį pradėjo didėti. 2000 m.
gale vidutinis įmonių pelningumas buvo 5.3 proc. ir prognozuojama, kad
šiais metais jis sieks 6.3 proc. [16]

Pasak respondentų, įmonėms blogiausias etapas – jau praeityje. Prieš
metus pasiekęs žemiausią lygį, įmonių pelningumas ir nuosavybės grąža
pradėjo augti. 2001 m. viduryje vidutinis įmonių pelningumas buvo 6 proc.,
o nuosavybės grąža – 9.2 proc. Tačiau kitų šaltinių, pavyzdžiui
Nacionalinės vertybinių popierių biržos, Centrinio vertybinių popierių
depozitoriumo, duomenys šių rodiklių pagerėjimo nerodo. Augant eksporto
apimtims ir vidaus paklausai, įmonės, sugebančios tvarkytis šiuolaikiškai
ir pritraukti naujų investicijų, plečia rinkas nukonkuruodamos
neracionaliai dirbančias.

LLRI tyrimo dalyvių nuomone, vidutinė įmonių investuojamo pelno dalis
per metus padidėjo iki 61 proc. Jie prognozuoja, kad ateityje ši dalis
turėtų dar paaugti. Tačiau reinvestuojamo pelno dalis gerokai sumažėtų, jei
vyriausybė apmokestintų reinvesticijas. Toks investicijų ribojimas būtų
žalingas atskirų įmonių pažangai, konkurencingumui ir bendram šalies
investiciniam klimatui. [17]

Kaip rodo LLRI tyrimo rezultatai, nuo Rusijos krizės užsitęsę įmonių
sunkumai baigiasi, gerėja įmonių finansinė padėtis. Rinkos dalyvių nuomone,
įmonių pelningumas, prieš pusantrų metų pasiekęs žemiausią ribą (4,6
proc.), pradėjo iš lėto augti. 2001 m. jis sudarė 6,1 proc. Augant įmonių
pelningumui, pradėjo didėti pastaraisiais metais nuolat mažėjusi įmonių
nuosavo kapitalo grąža ir 2001 m. sudarė 10,4 proc. Kiti duomenų šaltiniai
minėtų įmonių augimo tendencijų nepatvirtina. Rinkos dalyviai prognozuoja,
kad šiemet įmonių pelningumas ir nuosavybės grąža augs ne taip sparčiai
kaip pernai, atitinkamai 6,3 proc. ir 10,9 proc.

Pastaraisiais metais vis didesnę pelno dalį įmonės skyrė
investicijoms. Anot rinkos dalyvių, 2001 m. buvo investuojama 66 proc.
uždirbto pelno, tačiau šiemet ši dalis turėtų gerokai sumažėti, iki 56
proc. Tai gali būti siejama su nulinio reinvestuojamojo pelno tarifo
panaikinimu. LLRI į tyrimą įtraukė naują klausimą – mokslui ir inovacijoms
skiriamą įmonių išlaidų dalis. Kaip rodo tyrimo duomenys, šios išlaidos
sudaro apie 7 proc. visų įmonės išlaidų. [18]

Verslo kliūtys pagal svarbą 2001 m., procentais
[pic]
(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m. apklausos rezultatai)

2000 m. didžiausiomis verslo plėtros kliūtimis įvardytos
makroekonominio lygio problemos, aktualios iš esmės visoms verslo rūšims.
Kaip didžiausios kliūtys minimi dideli mokesčiai, biurokratija bei nuolat
kintantys įstatymai.

2001 m. pagrindine kliūtimi plėtoti verslą apklausti verslininkai
nurodė menką vartotojų perkamąją galią (12.4 proc.). Didelių mokesčių
svarbą minėjo 9.1 proc. verslininkų. Apyvartinių lėšų trūkumo svarba sudarė
8.7 proc. Nedaug atsiliko ir sudėtingų kredito gavimo sąlygų (8 proc.) bei
pradinio kapitalo stokos (7.6 proc.) neigiamas vertinimas. Biurokratijos
neigiamas vertinimas 2001 m. sudarė 7.3 proc. Esamą įstatyminę bazę kaip
verslo plėtros kliūtį minėjo 6.8 proc. respondentų.

Rečiausiai minima verslo kliūtis tiek ir 2000 m., tiek ir 2001 m. (2.9
proc.) – kvalifikuotų specialistų trūkumas, nors būtų galima tikėtis, kad
smulkiose įmonėse dėl ribotų finansinių ir žmogiškųjų išteklių tai turėtų
būti viena svarbiausių problemų. Daugelis respondentų galvoja, kad jie
išmano savo verslą ir verslo vadybos subtilybes, ir su problemomis, kurių
sprendimui reikalinga pagalba iš šalies, susiduria tik kartais arba
niekada.

2001 m. menkos vartotojų perkamosios galios neigiamą poveikį verslui
įvardina tiek neseniai pradėjusios veikti įmonės, tiek įmonės, veikiančios
gana ilgą laiką. Labiausiai šį neigiamą poveikį jaučia įmonės, kuriose
dirba 1-4 darbuotojai (88.8 proc.), veikiančios Alytaus (95.2 proc.) bei
Tauragės (95.8 proc.) apskrityse. Didžiausią neigiamą poveikį šiam
veiksniui jaučia statybinės įmonės – 91.8 proc.

Nepaisant mokesčių sistemos nuolatinio tobulinimo, įvairių mokesčių
surinkimo metodų taikymo labai maža respondentų dalis gerai vertina
mokesčių sistemą ir bendrą įstatyminę bazę. 2001 m. 80.9 proc. apklaustų
verslininkų neigiamai vertina mokesčių dydį ir 55.1 proc. – mokesčių
administravimą. Tik 4.3 proc. apklaustų verslininkų teigiamai vertina
bendrą įstatyminę bazę. AB, UAB, ŪB ir kt. įmonės (50.3 proc.) blogiau
vertina bendrą įstatyminę bazę negu IĮ (44.8 proc.).
13 pav. Ekonominių ir teisinių veiksnių įtaka verslo klimato formavimui
2001 m., procentais
[pic]
(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m. apklausos rezultatai)[19]

Išvados

Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis
tam tikra komercine – ūkine veikla. Žvelgdami į Europos šalių ir viso
pasaulio pirmaujančių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad jų rinkos
ekonomikos sistemoje konkurencingumą bei su juo susijusį ekonomikos augimą
skatina smulkus ir vidutinis verslas (SVV). Šis ūkio sektorius sugeba
greičiausiai pajusti paklausos–pasiūlos pokyčius rinkoje, prisitaikyti prie
jų, kurti naujas darbo vietas tose veiklose, kurių produktai ir paslaugos
konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą.

Statistiniai duomenys rodo, kad paskutiniu metu daugiausią
įregistruota individualių įmonių ir UAB, didėja smulkaus verslo dalis
bendrame įmonių kontekste.

Smulkaus verslo įmonių skaičiaus šuoliškas mažėjimas pasireiškė 1999-
2000 m. Šios įmonių grupės skaičiaus mažėjimą labiausiai įtakojo smulkių ir
mikroįmonių skaičiaus mažėjimas. Vidutinių įmonių skaičius išliko gana
stabilus.

Analizuojant įmonių struktūrą pagal ekonominės veiklos rūšis, matyti,
jog prekyba užsiimančių įmonių dalis per pastaruosius mažėjo, tačiau šios
įmonės vis dar sudaro didžiausią dalį. Pajamos už parduotas prekes ir
suteiktas paslaugas 1999-2001 m. sumažėjo nuo 40,8 proc. iki 39,4 proc.
visų šalies įmonių bendrosiose pajamose. SVĮ grynojo pelno pokyčiai 1999-
2001 m. pakluso toms pačioms tendencijoms, kaip ir visų šalies ūkio įmonių:
grynasis pelnas sumažėjo.

Pagrindiniu konkurencingumą įvertinančiu rodikliu paprastai laikomas
pelningumas. Svarbi įmonių pelno mažėjimo priežastis – mažas įmonių
konkurencingumas dėl didelių gamybos kaštų. Šie kaštai susidaro ne tik dėl
pačių įmonių valdymo klaidų, bet ir dėl esamų verslo sąlygų (t.y.,
reguliavimo pasekmių): didelių mokesčių, didelių baudų, biurokratinių
reikalavimų, brangios darbo jėgos ir pan.

Ekspertų vertinimais, Lietuvos ekonomikai 2000 m. buvo persilaužimo i

Leave a Comment