turinys
|įVADAS |2 |
|1. PAGRINDINIAI VERSLO STRUKTūROS RODIKLIAI |3 |
|2. ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI[1] |9 |
|3. įmonės konkurencingumo vertinimo būdai[2] |12 |
|4. įmonių pelningumo rodikliai |21 |
|Išvados |28 |
|Literatūra |29 |
|1 Priedas. Verslo lyderiai Lietuvoje |30 |
įVADAS
2001-2002 m. šalies makroekonominiai rodikliai rodė, kad po 1999 m.
nuosmukio šalies ekonomika atsigauna ir demonstruoja gana sparčius plėtros ženklus:
• Remiantis patikslintais Statistikos departamento duomenimis, 2002 m.
buvo sukurta 50,679 mlrd. Lt vertės BVP veikusiomis kainomis. Vienam šalies gyventojui teko 14 609 Lt BVP. 2002 m., lyginant su 2001 m.,
BVP išaugo 6,7 proc.
2001 m., lyginant su 2000 m., BVP išaugo 6,5 proc. Jis sudarė 47,498
mlrd. Lt veikusiomis kainomis. Vienam šalies gyventojui 2001 m. teko
13 644 Lt BVP. BVP sandaroje 2001 m. padidėjo gamybos sferai priskiriamų veiklos rūšių dalis.
Bendrosios šalies ūkio raidos tendencijos neatsiejamos nuo SVV plėtros problemų sprendimo. Visų SVĮ likimas (plėtra, stabilumas ar likvidavimas), suprantama, priklausomai nuo to, kokios rūšies ekonominę veiklą jos vykdo, neišvengiamai susijęs su bendromis šalies ūkio plėtrą apibūdinančiomis tendencijomis. Antra vertus, valstybės politika SVĮ atžvilgiu gali turėti reikšmingų padarinių šalies ūkio vystymosi tendencijoms.[3]
Kiekvienos įmonės, dirbančios rinkos ekonomikos sąlygomis, veiklos efektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį uždirbto pelno suma. Pelnas yra priemonė, įgalinanti pasiekti įmonės keliamus tikslus. Pats pelno uždirbimo arba nuostolio patyrimo faktas reikalauja arba paskirstyti uždirbtą pelną, arba padengti patirtą nuostolį.
Finansinės analizės metu yra apskaičiuojami įvairūs absoliutūs ir santykiniai rodikliai, kurių pagrindu yra sprendžiama apie įmonės pelningumą, likvidumą, mokumą, apyvartumą ir pan.
Darbo tikslas: išnagrinėti Lietuvos įmonių verslo aplinkos pagrindinius rodiklius, ekonominę veiklą nes mūsų šaliai, įsiliejant į
Europos sąjungos gretas, tai yra labai aktualu.
Darbo uždaviniai: surinkti informaciją ir išanalizuoti įmonių skaičius pagal dydį ir ekonominę veiklą Lietuvoje ir išnagrinėti pagrindinius pelningumo rodiklius
Tyrimo metodai: Literatūros apžvalga,
Statistinių duomenų analizė.
1. Pagrindiniai verslo struktūros rodikliai
Pagal 2001.04.17 d. Nr. I-196 įmonių įstatymą Lietuvos Respublikoje yra nustatytos sekančios įmonių rūšys: individualios (personalinės) įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės, valstybės įmonės, savivaldybės įmonės, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvai). Taip pat kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai dar numato ir tokius ūkio subjektus kaip: koncernai, konsorciumai ir ne pelno organizacijos: asociacijos, viešosios įstaigos, visuomeninės organizacijos, labdaros ir paramos fondai. [4]
Veikiančių SVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 1999 m.
pabaigoje pasiekusi 96,5 proc., 2000 m. pradžioje ėmė mažėti ir gegužės mėn. sudarė 94,2 proc. Vėliau jų dalis vėl ėmė augti, ir 2002 m. pabaigoje sudarė 95,7 proc.
[pic]
1 pav. Veikiančių SVĮ dalis bendrame veikiančių įmonių skaičiuje 1999-2002
m., proc. Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
Pagrindinės įmonių veiklos rūšys sekančios[5]:
|Žemės ūkis, medžioklė ir susijusių paslaugų veikla |
|Miškininkystė, medienos ruoša ir susijusių paslaugų veikla |
|Žuvininkystė, žuvivaisos ir žuvų ūkių darbas; paslaugų veikla būdinga |
|žuvininkystei |
|Maisto produktų ir gėrimų gamyba |
|Tekstilės gaminių gamyba |
|Drabužių siuvimas (gamyba); kailių išdirbimas ir dažymas |
|Medienos bei medienos ir kamštienos gaminių bei dirbinių, išskyrus baldus,|
|gamyba; gaminių iš šiaudų ir pynimo medžiagų gamyba |
|Leidyba, spausdinimas ir įrašytų laikmenų atgaminimas |
|Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba |
|Guminių ir plastikinių gaminių gamyba |
|Metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrangą, gamyba |
|Kitų, niekur kitur nepriskirtų, mašinų ir įrangos gamyba |
|Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba |
|Baldų gamyba; kita, niekur kitur nepriskirta, gamyba |
|Elektros, dujų, garo ir karšto vandens tiekimas |
|Vandens rinkimas, valymas ir paskirstymas |
|Statyba |
|Variklinių transporto priemonių ir motociklų pardavimas, techninė |
|priežiūra ir remontas; automobilių degalų mažmeninė prekyba |
|Didmeninė ir komisinė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir|
|motociklų prekybą |
|Mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų |
|prekybą; asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymas |
|Viešbučiai ir restoranai |
|Sausumos transportas; transportavimas vamzdynais |
|Papildomoji ir pagalbinė transporto veikla; kelionių agentūrų veikla |
|Paštas ir nuotoliniai ryšiai |
|Draudimo ir pensijų lėšų, išskyrus privalomąjį socialinį draudimą, |
|kaupimas |
|Nekilnojamojo turto operacijos |
|Kompiuteriai ir su jais susijusi veikla |
|Kita verslo veikla |
|Švietimas |
|Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas |
|Nuotėkų ir atliekų šalinimo, sanitarinių sąlygų užtikrinimo ir panaši |
|veikla |
|Poilsio organizavimo, kultūrinė ir sportinė veikla |
|Kitų paslaugų veikla |
1 lentelė
Pagrindiniai verslo struktūros rodikliai, 1997-2001 m.
|Ekonominės|Įmonių|
|veiklos |skaiči|
|rūšys, |us |
|metai | |
|1997 |48524 |
|1998 |48617 |
|1999 |59997 |
|2000 |58804 |
|2001 |63460 |
Duomenys iš http://www.std.lt/web/main.php?parent=844
2 lentelė
Įmonių skaičius pagal dydį ir ekonominę veiklą 2001 m.
|Ekonominės veiklos |Įmoni|Grupavimas pagal darbuotojų skaičių |
|rūšys |ų | |
| |skaič| |
| |ius, | |
| |iš | |
| |viso | |
| | |0–9|10–|20–|50–|100–|250–|500–|1000|
| | | |19 |49 |99 |249 |499 |999 |ir >|
|Iš viso |63460|521|552|354|123|720 |171 |64 |38 |
| | |73 |0 |2 |2 | | | | |
|Miškininkystė |1192 |107|52 |17 |6 |34 |4 |0 |0 |
| | |9 | | | | | | | |
|Žuvininkystė |213 |181|18 |13 |1 |0 |0 |0 |0 |
|Kasyba ir karjerų |68 |21 |9 |18 |11 |9 |0 |0 |0 |
|eksploatavimas | | | | | | | | | |
|Apdirbamoji pramonė|9577 |632|126|113|425|282 |89 |39 |22 |
| | |5 |1 |4 | | | | | |
|Elektros, dujų ir |233 |93 |23 |38 |47 |17 |6 |3 |6 |
|vandens tiekimas | | | | | | | | | |
|Statyba |3115 |195|445|366|189|135 |19 |6 |0 |
| | |5 | | | | | | | |
|Didmeninė ir |27222|237|207|103|269|112 |20 |5 |4 |
|mažmeninė prekyba; | |00 |8 |4 | | | | | |
|variklinių | | | | | | | | | |
|transporto | | | | | | | | | |
|priemonių, | | | | | | | | | |
|motociklų | | | | | | | | | |
|remontas, asmeninių| | | | | | | | | |
|ir buitinių daiktų | | | | | | | | | |
|taisymas | | | | | | | | | |
|Viešbučiai ir |2906 |229|395|163|41 |8 |1 |0 |0 |
|restoranai | |8 | | | | | | | |
|Transportas, |6398 |530|554|362|107|47 |14 |9 |5 |
|sandėliavimas ir | |0 | | | | | | | |
|nuotoliniai | | | | | | | | | |
|ryšiai | | | | | | | | | |
|Nekilnojamasis |8102 |725|451|264|81 |46 |7 |2 |1 |
|turtas, nuoma ir | |0 | | | | | | | |
|kita | | | | | | | | | |
|verslo veikla | | | | | | | | | |
|Švietimas |382 |337|28 |15 |2 |0 |0 |0 |0 |
|Sveikatos priežiūra|2479 |237|64 |27 |8 |9 |1 |0 |0 |
|ir socialinis | |0 | | | | | | | |
|darbas | | | | | | | | | |
|Kita komunalinė, |1573 |126|142|91 |45 |21 |10 |0 |0 |
|socialinė ir | |4 | | | | | | | |
|asmeninė | | | | | | | | | |
|aptarnavimo veikla | | | | | | | | | |
[pic]
Duomenys iš http://www.std.lt/web/main.php?parent=845. Dokumentas atnaujintas: 2003 05 28
Nagrinėjant SVĮ skaičiaus pokyčius, matyti bendra tendencija –
veikiančių SVĮ skaičiaus mažėjimas 1998-2000 m. ir 2001-2002 m. Šį SVĮ
kaitos bruožą demonstruoja duomenys, pateikti 2 paveiksle.
[pic]
2 pav. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių skaičius 1999-2002 m.
Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4 Duomenų šaltiniai:
Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ
“Statistikos tyrimai”
Iš pateiktų 2 paveiksle duomenų galima pastebėti vieną esminį bruožą –
SVĮ skaičiaus šuolišką mažėjimą 1999-2000 m. Šios įmonių grupės skaičiaus mažėjimą labiausiai įtakojo smulkių ir mikroįmonių skaičiaus mažėjimas.
Vidutinių įmonių skaičius išliko gana stabilus.
Palyginkime bendrąją pridėtinę vertę Lietuvoje ir ES pagal ekonomines veiklos rūšis.
[pic]
3 pav. Bendroji pridėtinė vertė pagal ekonominės veiklos rūšis Lietuvoje ir
ES 2000 m., proc.
Duomenų šaltiniai: Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės; Structural Business Statistics, Eurostat
Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Analizuojant įmonių struktūrą pagal ekonominės veiklos rūšis, matyti, jog prekyba užsiimančių įmonių dalis per pastaruosius trejus metus mažėjo, tačiau šios įmonės vis dar sudaro didžiausią SVĮ dalį. Didžiausią šio sektoriaus dalį 2002 m. užėmė mažmenine prekyba užsiimančios įmonės: jos sudarė 57,0 proc. visų prekybos SVĮ bei 22,0 proc. visų SVĮ. Šia veikla užsiimančių įmonių dalies mažėjimas labiausiai įtakojo prekybos įmonių dalies mažėjimą.
[pic]
4 pav. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių struktūra pagal ekonominės veiklos rūšis 2000-2002 m., proc. Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
iš paveikslo, vykdė veiklą Vilniaus ir Kauno apskrityse. Šiose apskrityse veikė apie 50 proc. visų veikiančių SVĮ.
[pic]
5 pav. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių pasiskirstymas Lietuvos apskrityse 2002 m. pabaigoje. Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės
Didžiausią visų Lietuvoje veikiančių SVĮ sudaro individualios (personalinės) įmonės (IĮ). Šioms įmonėms pakanka nedidelio pradinio kapitalo, jos vykdo supaprastintą buhalterinę apskaitą, taip pat IĮ
savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedant šeimos nariams, jam nebūtina įdarbinti kitus darbuotojus. Tačiau IĮ dalis 2002 m. pradėjo mažėti, kai tuo tarpu UAB – didėti.
[pic]
6 pav. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių struktūra pagal įmonių teisines formas 2000-2002 m., proc. Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
Kaip matyti iš paveiksle pateiktų duomenų, 2001-2002 m. veikiančių SVĮ
skaičius stabilizavosi, nors ir nepasiekė 1998-1999 m. lygio.
3 lentelė.
Smulkių ir vidutinių įmonių augimo dinamika 1999 – 2002 m.
|Rodiklis |
|1999 |
|m. |
|2000 |
|m. |
|2001 |
|m. |
|2002 |
|m. |
|Įregistruotų SVĮ skaičius (atitinkamų metų gruodžio 31 d.) |
|140258 |
|138693 |
|136986 |
|127528 |
|Įregistruotų SVĮ skaičius (atitinkamais metais) |
|9830 |
|7967 |
|8196 |
|5903 |
|Likviduotų SVĮ skaičius (atitinkamais metais) |
|6156 |
|9354 |
|9848 |
|5738 |
|Įregistruotų SVĮ dalis bendrame SVĮ skaičiuje, proc. (atitinkamais metais)|
|5,68 |
|5,91 |
|4,31 |
|Likviduotų SVĮ dalis bendrame SVĮ skaičiuje, proc. (atitinkamais metais) |
|6,67 |
|7,10 |
|4,19 |
|SVĮ augimo lygis, proc. (atitinkamais metais) |
|-0,99 |
|-1,19 |
|0,12 |
Duomenys iš http://www.svv.lt/index2.php?article=654#4
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
Analizuojant 3 lentelėje pateiktus duomenis, matyti, jog SVĮ augimo lygis 2000-2001 m. sumažėjo. Tai sietina su itin sparčiu likviduotų SVĮ
skaičiaus didėjimu, kurio “neatsvėrė” įregistruotų SVĮ skaičius. 2002 m., kai SVĮ buvo įregistruota daugiau nei likviduota, SVĮ augimo lygis padidėjo.
2. ĮMONIŲ FINANSINIAI RODIKLIAI[6]
SVĮ pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas 1999-2001 m.
sumažėjo nuo 40,8 proc. iki 39,4 proc. visų šalies įmonių bendrosiose pajamose. Tačiau, žvelgiant į pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas rodiklius atskirose ekonominėse veiklose, galima pastebėti, jog bendrame SVĮ pajamų mažėjimo fone 1999-2001 m. išsiskiria pramonės ir paslaugų SVĮ: jose gautų pajamų dalis padidėjo atitinkamai nuo 11,5 proc.
iki 12,6 proc. ir nuo 11,3 proc.iki 14,1 proc. Kitose pagrindinėse veiklose pastebimas SVĮ pajamų sumažėjimas, kuris buvo ypač reikšmingas prekybos įmonėms. Pajamų, gautų SVĮ, dalies pokyčiai matyti iš 7 paveiksle pateiktų duomenų.
7 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas struktūra pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
SVĮ grynojo pelno pokyčiai 1999-2001 m. pakluso toms pačioms tendencijoms, kaip ir visų šalies ūkio įmonių: 2000 m. visų įmonių, iš jų ir SVĮ, grynasis pelnas sumažėjo, lyginant su 1999 m., o 2001 m. vėl išaugo, nors ir nepasiekė 1999 m. lygio.
Kaip kito SVĮ grynasis pelnas pagal veiklos rūšis, galima pastebėti iš
8 paveiksle pateiktų duomenų.
8 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių grynasis pelnas pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
9 paveiksle pateikti duomenys rodo, kad SVĮ grupėje pagal gaunamą grynąjį pelną pagrindines pozicijas išlaikė prekybine veikla užsiimančios įmonės.
Pramonine veikla užsiimančių SVĮ šis rodiklis mažėjo, 2001 m. atspindėdamas jų nuostolingą veiklą. Tarp statybos ir paslaugų sferoje vykdančių veiklą
SVĮ analizuojamas rodiklis išaugo: statybos – nežymiai, o paslaugų – 2,5
karto.
SVĮ eksporto apimtys pagal apskritis parodytos 9 paveiksle.
9 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių eksporto apimtys pagal apskritis
2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltinis: VšĮ “Statistikos tyrimai”
Lyginamajai analizei yra vertingi ankstesnių metų duomenys apie SVĮ, vykdančių eksporto operacijas, dalį pagal apskritis. Jie pateikiami 10
paveiksle.
10 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių, vykdančių eksporto operacijas, dalis pagal apskritis 1999-2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltinis: VšĮ “Statistikos tyrimai”
Iš pateiktų 10 paveiksle duomenų matyti, kad 2001 m., lyginant su ankstesniais metais, dominuojančias pozicijas pagal analizuojamą rodiklį išsaugojo Vilniaus apskritis. Kauno, o ypač Klaipėdos rodikliai smuktelėjo.
2001 m., lyginant su ankstesniais metais, pastebimai išaugo Marijampolės,
Panevėžio, Šiaulių apskrityse veikiančių SVĮ, atliekančių eksporto operacijas, dalis.
Didžiausią SVĮ importo, taip pat kaip ir eksporto, dalį sudaro įmonės, užsiimančios prekyba. Ypač pastebimas “didmenininkų” importo apimčių dalies augimas bendrame SVĮ importo apimčių fone.
Kaip minėta, didžiąją prekių importo struktūros dalį sudarė mineraliniai produktai (didžiąja dalimi žalia nafta) – 21,1 proc. bendros šalies importo apimties. Tačiau šiai veiklai SVĮ rinkoje buvo ankšta – ją monopolizavo didelės įmonės.
Pramonės įmonių dalis bendrame SVĮ importe sudarė menką dalį – vos dešimtadalį viso importo. Tarp pramonės įmonių daugiausia importavo tos, kurios užsiėmė maisto produktų ir gėrimų gamyba, drabužių siuvimu, guminių ir plastikinių gaminių gamyba.
SVĮ dalis, importavusi prekes ir paslaugas pagal veiklos rūšis 1999-
2001 m., parodyta 30 paveiksle.
11 paveikslas. Smulkių ir vidutinių įmonių dalis, importavusi prekes ir paslaugas, pagal veiklos rūšis 1999-2001 m., proc.
[pic]
Duomenų šaltinis: VšĮ “Statistikos tyrimai”
3. įmonės konkurencingumo vertinimo būdai[7]
Pramonės, kito ūkio sektoriaus ar viso ūkio konkurencingumo vertinimas yra gana plačiai paplitęs tyrimų būdas pasaulyje. Konkurencingumo tyrimus atlieka tarptautinės organizacijos (pvz., Pasaulio bankas), nepriklausomų ekspertų grupės arba institutai (pvz., Tarptautinis vadybos plėtros institutas (IMD), Austrijos ekonominių tyrimų institutas (WIFO) ir kt.), tyrinėjantys bei reitinguojantys daugelio pasaulio valstybių konkurencingumą, o taip pat atskirų šalių ekspertai, kurių tikslas –
nustatyti savo šalies įmonių konkurencingumą bei tolimesnę pramonės ir paslaugų sektorių plėtros kryptis, atsižvelgiant į savo šalies ekonomikos specifiką ir esamą informacinį aprūpinimą.
Užsienio, o pastaruoju metu ir Lietuvos, specialistai yra sukūrę arba pritaikę savo šalių poreikiams įvairias konkurencingumo įvertinimo metodikas. Priklausomai nuo tyrimo siekiamų tikslų, konkurencingumo vertinimui naudojami skirtingi rodikliai. Konkurencingumo įvertinimui reikalingi skaičiavimai atliekami dvejopai: naudojant rodiklių sistemas arba kompleksinius rodiklius. Turint omenyje, jog konkurencingumas yra sudėtingas, įvairių veiksnių ir sąlygų veikiamas reiškinys, tinkamai parinkta rodiklių sistema galėtų pilniau ir giliau atskleisti konkurencingumo lygį, nei atskiri kompleksiniai rodikliai. Siekiant identifikuoti šalies ūkio ir jo sektorių padėtį tarptautiniu mastu, galimybes atlaikyti kitų šalių įmonių konkurencinį spaudimą, rodiklių rezultatai paprastai lyginami su kitų šalių rezultatais.
Pramonės konkurencingumą vertinančius tyrimus pagal tyrimo tikslą sąlyginai galima suskirstyti į šias grupes:
1) įvairiapusis, tradicinis šalies visos pramonės (kartais tik jos atskiro sektoriaus) konkurencingumo įvertinimas. Šių tyrimų pagrindinis bruožas –
sistemiškai parinkus pramonę apibūdinančius rodiklius arba vieną kompleksinį rodiklį, nustatomas pramonės konkurencingumas tarptautinėse rinkose. Pramonė arba jos sektorius gali būti analizuojamas įvairaus agregavimo lygio veiklų pjūvyje. Tokio tyrimo tikslas – nustatyti konkurencingus šalies pramonės sektorius bei įvertinti jų plėtros perspektyvas tarptautinėse rinkose, identifikuoti pramonės konkurencingumą įtakojančius veiksnius.
2) dabartiniu metu itin paplitęs tyrimų būdas, kuomet analizuojami pasirinkto sektoriaus ryšiai su kitais pagalbiniais sektoriais, vadinamas pramoninių grupių (angl. – clusters) analize. Pramoninė grupė, kurios sąvoką pasiūlė bei analizės metodiką sukūrė amerikiečių mokslininkas
M.Porteris, apima ne tik konkretaus pramonės sektoriaus įmones, bet ir jų tiekėjus, distributorius, paslaugų teikėjus bei kitokiais būdais susijusias įmones ir institucijas. Pramoninės grupės analizė praktiškai reiškia, jog nagrinėjamas visas produkto gamybos procesas nuo žaliavų gavimo iki jo pateikimo vartotojui;
3) šalies tarptautinio konkurencingumo aukštų technologijų bei sudėtingų produktų srityse, o taip pat kuriančių didelę pridėtinę vertę pramonės sektoriuose ir veiklose, įvertinimas. Tokių tyrimų pastaruoju metu gausėja, kadangi išsivysčiusios šalys didžiausią dėmesį kreipia į technologinę pažangą užtikrinančių verslo paslaugų bei pramonės sektorių plėtrą;
4) verslo aplinkos įvertinimas. Šiuo atveju gali būti atliekami specialūs pramonės ar net atskiro sektoriaus veiklos aplinkos įvertinimai. Kitas verslo aplinkos įvertinimo būdas – panaudojami šalies, kaip ekonominio vieneto, konkurencingumo įvertinimai. Nors specialistai pripažįsta, jog konkuruoja ne valstybės, o įmonės, tačiau apstu tyrimų, kuriuose įvertinamas šalies konkurencinis potencialas pasauliniu (arba grupės šalių)
mastu. Dažnai tokių tyrimų galutinis tikslas yra šalių reitingavimas pagal originalias metodikas. Tai iš tiesų reikšmingi tyrimai pramonės konkurencingumo įvertinimui, kadangi atskleidžiami agreguoti gyvenimo lygio, užsienio prekybos, darbo jėgos potencialo, infrastruktūros sąlygų ir kiti rodikliai, kurie parodo, kokia aplinka sudaroma šalyje verslui, tame tarpe – pramonei, plėtoti.
Konkurencingumo vertinimų įvairovę bei kompleksiškumą akivaizdžiai atskleidžia konkurencingumo tyrimų pavyzdžiai, atstovaujantys kiekvienai išskirtai tyrimų grupei.
Visapusiškas pramonės konkurencingumo vertinimas
Pirmosios grupės tyrimai yra itin įvairialypiai, o naudojamų rodiklių skalė labai plati.
Mokslinėje literatūroje naudojamus pramonės konkurencingumą apibūdinančius rodiklius sąlyginai galima suskirstyti į dvi dideles grupes:
– užsienio prekybos rodikliai;
– pramonės veiklos bei finansiniai rodikliai.
Paprastai visapusiškai nagrinėjant pramonės konkurencingumą yra skaičiuojami abiejų grupių rodikliai.
Užsienio prekybos rodikliai parodo realų nagrinėjamų šalių pasiektą prekių konkurencingumo lygį. Tai eksporto ir importo apimtys, grynosios pajamos iš užsienio prekybos, eksportuojamų prekių užimamos užsienio rinkos dalis, eksporto dalis kitų šalių eksporte, bei šių rodiklių kitimo dinamika, atskleistas santykinis pranašumas (angl. – revealed comparative advantage
(RCA)), parodantis eksporto specializaciją kitų šalių atžvilgiu.
Lietuvai, kaip įtvirtinančiai rinkos ekonomiką šaliai, tarptautinio konkurencingumo nustatymui nėra korektiška daryti kategoriškas išvadas, remiantis vien pramonės sektorių eksporto ir importo apimčių palyginimo rodikliais. Šių rodiklių rezultatai yra interpretuojami taip: jei eksportas viršija importą, laikoma, jog sektorius yra konkurencingas, o jei importas viršija eksportą – nekonkurencingas. Tačiau šiuo atveju reikia įvertinti tą faktą, jog reformuojančiose ekonomiką šalyse importo perteklius gali atsirasti dėl technologijų ir įrengimų importo didelių apimčių, siekiant pasivyti kitas šalis gamybos modernizavimo srityje.
Pramonės veiklos bei finansiniai rodikliai savo ruožtu gali būti suskirstyti į tokias grupes:
• produktyvumo rodikliai;
• rinkos dalies rodikliai;
• finansiniai rodikliai;
• plėtros rodikliai;
• kokybiniai rodikliai.
Pagrindiniu konkurencingumą įvertinančiu rodikliu paprastai laikomas darbo produktyvumas (per metus vieno darbuotojo sukurta pridėtinė vertė arba produkcijos apimtis) bei jo augimo tempų rodiklis. Nors ir paprastai apskaičiuojamas, produktyvumo rodiklis integruoja daugelio veiksnių įtaką, kadangi atspindi pelningumo ir darbo užmokesčio lygį, kurie savo ruožtu priklauso nuo daugelio kitų veiksnių, be to, gali būti taikomas įmonės, sektoriaus ar viso ūkio mastu. Tačiau interpretuojant šį rodiklį reikia turėti omenyje, jog aukštą darbo produktyvumą gali nulemti kapitalui imlios pramonės dominavimas, todėl kai kada yra papildomai skaičiuojamas kapitalo produktyvumo rodiklis. Jo matavimo būdas – pajamos, gaunamos iš įmonės nuosavo kapitalo.
Produktyvumo pagal pagamintą produkciją rodiklio dydžiui žymią įtaką turi gamybos kooperavimo bei specializavimo lygis. Dėl to kyla klausimas, koks realus produktyvumo lygis yra pasiektas pramonėje bei konkrečiame sektoriuje, neskaitant pirktinių materialinių vertybių (medžiagų, pusfabrikačių, komplektuojamų detalių, mazgų) vertės.
Šio trūkumo neturi kitas produktyvumo rodiklis – metinė sukurta pridėtinė vertė. Produktyvumas pagal pridėtinę vertę gerai atspindi pramonės pelningumą bei darbo apmokėjimo lygį, kas ypač svarbu ir susiję su gyvenimo lygio augimu. Vienintelis jo trūkumas – dėl sudėtingo apskaičiavimo, lyginant su produktyvumo rodikliu pagal produkcijos apimtį,
Lietuvoje šis rodiklis skaičiuojamas tik pagal sustambintas pramonės veiklos rūšis, todėl detali pramonės analizė šiuo aspektu kol kas negalima.
Rinkos dalies įvertinimui naudojama pramonės arba atskirų sektorių pridėtinės vertės (arba produkcijos apimties, pardavimų apimties) dalies, lyginant su visa rinka, rodiklis bei šios dalies augimo tempai. Tyrimuose dažnai naudojama trijų rodiklių – pridėtinės vertės, darbo produktyvumo ir užimtumo augimo tempų – sistema, kuri parodo, kas sąlygojo darbo produktyvumo pokyčius.
Finansiniai rodikliai plačiau taikomi, nagrinėjant įmonės konkurencingumą, tačiau sektoriaus lygyje itin aktualūs įvairūs pelningumo bei sąnaudų dydžio pagal išlaidų straipsnius rodikliai.
Plėtros rodikliai daugiau būdingi verslo aplinkos tyrimams, tačiau analizuojant konkurencingumą skatinančius veiksnius, yra svarbios vietos bei užsienio investicijų į atitinkamus pramonės sektorius apimtys ir jų augimo tempai; išlaidų mokslinio tyrimo ir plėtros darbams, reklamai, darbuotojų mokymams bei kitų nematerialių išlaidų santykiniai dydžiai ir jų augimo tempai.
Sudėtingiausia kokybinius, dar vadinamus nevertiniais, rodiklius įvertinti kiekybiškai. Jie daugiau naudotini įmonių konkurencingumui įvertinti. Tai produkcijos kokybė, klientų aptarnavimo lygis, produkcijos realizavimo galimybės, produktų dizainas, žmogiškasis kapitalas ir kiti.
Tačiau sektoriniame lygyje tokie rodikliai, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojų santykinė dalis, aukštos technologijos produkcijos santykinė dalis, aukštos technologijos prekių eksporto dalis visame eksporte ir kitos, netiesiogiai parodo visos pramonės ar atskirų jos sektorių kokybinį potencialą, turintį ypatingos svarbos konkurencingumui didinimui.
Išvardinti rodikliai naudojami, siekiant nustatyti konkurencingiausias pramonės šakas tiek vietos, tiek tarptautinėse rinkose. Pastaruoju atveju, atliekant konkurencingumo vertinimus, rodiklius būtina lyginti su analogiškais užsienio valstybių rodikliais.
Pramoninių grupių konkurencingumo vertinimas
Antroji grupė apima konkurencingumo tyrimus, kurių metodologinis pagrindas yra M. Porterio sukurtas „deimanto” modelis (12 pav.). Jame išskirti keturi vidiniai veiksniai, veikiantys kiekvienas atskirai ir visi keturi kaip sistema, ir išoriniai veiksniai, sąlygojantys pramoninių grupių konkurencingumą.
[pic]
12 pav. Porterio „deimanto” konkurencingumo modelis
Keturi tiesiogiai konkurencingumą lemiantieji „deimanto” veiksniai yra:
1) veiksnių sąlygos.
Tai esami, baziniai šalies veiksniai – gamtiniai ištekliai, klimatas, geografinė padėtis ir demografija, o taip pat pažangūs, specializuoti ir būdingi konkrečioms pramonės veikloms – komunikacijų infrastruktūra, geresnio švietimo dėka įgauti kvalifikaciniai įgūdžiai ir pažangūs tyrimų būdai;
2) paklausos sąlygos.
Jas galima įvardinti tikrosiomis inovacijų ir technologinę pažangą skatinančiomis jėgomis, kadangi įmonės jautriausiai reaguoja į artimiausių joms vartotojų poreikius, jų pasikeitimai padeda nuspėti būsimas globalines tendencijas;
3) susiję ir aptarnaujantys pramonės sektoriai.
Kaip rodo pasaulinė praktika, sėkmingai veikiantys pramonės sektoriai linkę dalytis segmentus ir kooperuotis, pvz., tyrimų atlikimui. Tuo pačiu įmonė gali įgauti konkurencinių pranašumų – ji gali sukoncentruoti pajėgumus pagrindinei veiklai vystyti, o likusią palikti tiekėjams;
4) įmonės strategija, struktūra ir konkurencija.
Įmonių kūrimo, veiklos organizavimo ir valdymo efektyvumas iš dalies priklauso nuo šalies teisinių sąlygų ypatumų, o konkurencija sektoriaus viduje yra svarbus įmonių konkurencinių pranašumų šaltinis.
Išoriniai, bet konkurencingumo vertinimui svarbūs M.Porterio „deimanto”
modelio veiksniai:
5) Vyriausybės vaidmuo.
Vyriausybė formuodama investicijų ir inovacijų politikas, užtikrindama ūkio sektorių plėtros programų įgyvendinimą, turi sudaryti sąlygas pažangių ir naujoviškų produktų gamybai; teisinių aktų pagalba Vyriausybė turi nustatyti griežtus aplinkos apsaugos reikalavimus, darbo saugos standartus ir prižiūrėti, kaip jų laikomasi, įgyvendinti priemones, užkertančias monopolistiniams susitarimams, užtikrinančias rinkos sistemos funkcionavimą, skatinančias darbo jėgos kvalifikacijos augimą;
6) galimybių vaidmuo.
Galimybėmis laikomi išoriniai, kartais netikėti įvykiai – „grynos”
inovacijos, technologijos šuoliai, kainų svyravimai, politinių sistemų pasikeitimai, karai ir kt., kurie paprastai turi milžinišką įtaką konkurencinių pranašumų atsiradimui, stiprėjimui arba išnykimui;
7) tarptautinio verslo vaidmuo
Daugelis įmonių turi savo „namų bazę”, iš kurios kyla jų specifinė patirtis, ir kuri yra nuolat tobulinama; tačiau veikia ir pasaulinės korporacijos, kurios atsižvelgdamos į visų geriausią savo veiklai vietą, jau nebeturi vienos tėvynės. Jų vaidmuo gali turėti lemiamos reikšmės, plėtojant tam tikras pramonės veiklas daugelyje pasaulio šalių.
Pagal šį modelį yra nagrinėjami ne griežtai apibrėžti pramonės sektoriai, bet pramoninės grupės, apimančios tampriais ryšiais susijusias įmones. Tokie tyrimai ypač plačiai paplitę JAV, jiems vadovauja vienas iš
JAV Konkurencingumo tarybos narių, šio modelio kūrėjas M.Porteris.
„Deimanto” modelio tipo konkurencingumo analizei daugiau būdingi ne kiekybiniai, o kokybiniai įvertinimai.
M. Porterio „deimanto” modelis buvo taikytas Lietuvos pramonės konkurencingumui įvertinti, vykdant PHARE projekto „Parama Lietuvos integracijai į Europą (SEIL)” paprojektį „Vieningos Europos rinkos socialinis-ekonominis poveikis Lietuvos įmonėms” 1998-2000 m.
Kadangi Lietuvoje, siekiančioje tapti ES rinkos dalimi, daugiausia turėtų pasireikšti ES vidinėje rinkoje vyraujantis konkurencinis spaudimas, dėl to šiame projekte prisijungimo prie ES socialinio-ekonominio poveikio vertinimo kriterijumi buvo pasirinktas Lietuvos pramonės šakų konkurencingumas ir galimi jo pokyčiai, tapus ES rinkos dalimi.
Pagrindiniai paprojekčio „Vieningos Europos rinkos socialinis-ekonominis poveikis Lietuvos įmonėms” tyrimų tikslai buvo šie:
• formuoti priemones įmonių veiklos gerinimui;
• skatinti dialogą tarp valdymo institucijų ir privataus sektoriaus;
• suteikti įmonių vadovams galimybę palyginti jų padėtį ir veiklos rodiklius su ES atitinkamomis įmonėmis, identifikuoti žinybines, finansines, personalo ir kitas problemas;
• padėti Vyriausybei ruošti integracinę strategiją bei pasiruošti ES
derybų procesui ir kt.
Pirmajame paprojekčio vykdymo etape poveikio analizei buvo pasirinkti trys pramonės sektoriai bei viena paslaugų rūšis: medienos, maisto produktų, tekstilės bei drabužių ir pervežimų keliais. Pasirinkimą lėmė šių sektorių svarba Lietuvos ekonomikai:
• šie sektoriai uždirba daugiausiai grynųjų pajamų iš eksporto, jų prekių santykinė eksporto dalis viršija Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šių prekių eksporto dalį visame eksporte;
• šie sektoriai Lietuvoje yra svarbesni nei daugelyje EBPO šalių; jų dalis BVP, juose dirbančių žmonių dalis viršija arba lygi atitinkamiems EBPO šalių rodikliams;
• šie sektoriai palyginti tolygiai pasiskirstę po šalį – įmonės veikia ir mažesniuose miestuose, ir gyvenvietėse, o kaimo vietovės vaidina svarbų vaidmenį žaliavų tiekime (pvz., žemės ūkio produktai, medienos žaliava ir t.t.) – tai reiškia, kad jos turi itin pozityvią įtaką šalies ekonomikos plėtros požiūriu;
• šie sektoriai yra Lietuvos potencialiausios ateities veiklos kryptys –
socialinis-ekonominis vieningos Europos poveikis į šiuos sektorius yra svarbus visai Lietuvos ekonomikai, o ne vien šių pramonės šakų įmonėms ir darbuotojams.
Antrajame projekto vykdymo etape buvo išanalizuoti chemijos, statybinių medžiagų, elektronikos, mašinų ir įrengimų pramonės sektoriai.
Nors analizuoti pramonės segmentai atstovauja svarbiausius eksporto sektorius ir apima didelę dalį Lietuvos pramoninės plėtros potencialo, naudotas vieningos Europos rinkos poveikio analizės metodas suteikia puikią galimybę valstybės tarnautojams gauti naują informaciją apie pramonės sektorius ir kartu su jų atstovais bei ekspertais suformuluoti strateginius plėtros uždavinius ir priemones.
Tyrimų metu konstatuota, kad Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse kandidatėse, pramonės darbo produktyvumas yra daug mažesnis nei šalyse-
narėse. Štai todėl, realaus konkurencingumo, t.y. darbo produktyvumo padidinimas, tuo pačiu metu išlaikant darbuotojų skaičių bei veiklos apimtis įvairiuose pramonės sektoriuose, yra didžiausia problema.
Vieningos Europos rinkos socialinio-ekonominio poveikio atskiruose pramonės sektoriuose analizės lygmenys buvo šie:
• turinys: kartu su pramonės įmonėmis ir valstybės tarnautojais buvo surinkta ir pateikta identiška informacija iš skirtingų pramonės sektorių apie jų plėtros poreikius, pasiūlymai konkurencingumui gerinti, aptarti galimi teisinės bazės pakeitimai (pvz., naujos įstatyminės normos dėl įmonių veiklos, pasienio formalumų panaikinimo ir kt.) ir įvertintas jų tiesioginis poveikis pramonės įmonėms;
• sektoriai ir jų ryšių aprašymas: aprašant pramonės sektorių, buvo siekiama apimti net ir tas jo veiklas, kurios šaliai neturi didelės svarbos; buvo nustatomi sektoriaus ryšiai su kitais sektoriais ir vartotojų segmentais; pateikta trumpa sektoriaus istorija, nustatant, kuriose veiklose šalis turi tvirtas tradicijas ir sudaro palankias sąlygas gamybai atnaujinti; nurodytos vyraujančių įmonių rūšys bei pateiktas trumpas pagrindinių įmonių pristatymas;
• pramonės palyginamasis vertinimas: tai labai paprastas, tačiau efektyvus metodas, pagal kurį pramonės sektoriai įvertinti nacionaliniu ir tarptautiniu lygiais.
Nacionaliniu lygiu buvo naudoti šie svarbiausi palyginamojo vertinimo rodikliai:
• produkcijos vertė ir apimtys bei jų dinamika – čia itin vertingas matas yra bendroji pridėtinė vertė, kuri po mokesčių, atskaitymų ir kt. perskaičiavimų tampa bendruoju nacionaliniu produktu;
• darbuotojų skaičius;
• pelningumo rodikliai – įmonėms tinkami rodikliai yra investicijų grąža ir turto pelningumas;
• produktyvumo rodikliai – dažniausiai naudojamas produktyvumo rodiklis yra darbo produktyvumo rodiklis, kurį galima apskaičiuoti padalinant pridėtinę vertę iš darbuotojų skaičiaus.
Svarbiausi palyginamojo vertinimo rodikliai tarptautiniu aspektu:
• pramonės sektoriaus padėtis – pridėtinės vertės pastoviomis kainomis augimo rodikliai, nusakantys realaus augimo tempus įvairiose šalyse, darbuotojų skaičius sektoriuje;
• santykinė pramonės sektoriaus svarba ir šalies specializacija –
sektoriaus dalį lyginant bendroje šalies pridėtinės vertės apimtyje gaunamas atitinkamo pramonės sektoriaus santykinės svarbos matas;
lyginant šiuos rodiklius su panašiais kitų šalių rodikliais, įvertinama šalies gamybos bei darbo jėgos specializacija;
• tarptautinio produktyvumo rodikliai – lyginami įvairių šalių darbo produktyvumo rodikliai; jei pramonės sektoriai yra visiškai vienodi pagal jų pirminių grandžių struktūrą, galima tiesiogiai pastebėti efektyvumo skirtumus;
• produkcijos kainų ir sąnaudų lygiai;
• tiesioginės užsienio investicijos (TUI) – nustatoma į kokius pramonės sektorius investuojama, koks investicijų santykinis dydis, lyginant su kitų šalių konkuruojančiomis pramonės šakomis. Šie rodikliai teikia daug informacijos apie šalies pramonėje susiklosčiusią situaciją, jos patrauklumą užsienio kapitalui.
Atlikus pasirinktų pramoninių grupių (sektorių ir susijusių segmentų)
analizę pagal M.Porterio „deimanto” modelį, tolesniam jų konkurencingumo nagrinėjimui buvo panaudoti du metodai – OPERA? ir SWOT analizė.
Naudojantis taip vadinamu porų metodu, kuris užregistruotas pavadinimu
OPERA?, galima suformuluoti pramonės sektorių konkurencingumo problemas ir pasiūlymus šioms problemoms spręsti. Šio metodo esmė jo psichologiniame poveikyje – metodas „įtraukia” dalyvius į problemos svarstymą, todėl suformuluojama daug naujų idėjų ir sprendimų. Pagrindiniai OPERA? metodo etapai, grupei specialistų sprendžiant problemą, yra tokie:
• nuosavi pasiūlymai: dalyviai individualiai apgalvoja ir užrašo savo mintis;
• porų pasiūlymai: atskiros mintys tobulinamos diskusijose porose;
• paaiškinimas: poros trumpai paaiškina savo pasiūlymus kitiems dalyviams;
• klasifikavimas: kiekviena pora iš visų pasiūlymų pasirenka svarbiausius;
• grupavimas: pagalbininkas su dalyviais sugrupuoja pasiūlymus pagal jų turinį; rezultatas yra naujas bendras visų dalyvių požiūris.
Remiantis OPERA? metodu pervežimų, maisto, tekstilės ir drabužių sektoriuose buvo identifikuotos pagrindinės konkurencingumo problemos, sukurti strateginiai jų sprendimai.
Lietuvos medienos pramonės tyrimui buvo panaudotas SWOT analizės metodas.
Trumpinys SWOT reiškia pirmąsias angliškų žodžių „privalumai”, „trūkumai”, „galimybės”, „pavojai” raides (angl.- strengths, weaknesses, opportunities, threats). Privalumai ir trūkumai apibūdina esamą situaciją, tačiau yra ateities pagrindas; galimybės ir pavojai traktuojami kaip ateityje galintys pasireikšti veiksniai.
SWOT analizės metodas – tai universali ir efektyvi tyrimų atlikimo priemonė. Pastaruoju metu jis jau taikomas Lietuvoje rengiant Nacionalinės plėtros programą.
Daugelis šalių nacionaliniame lygyje reguliariai vykdo panašias analizes –
M.Porterio „deimanto” metodika naudojasi visos Šiaurės Europos šalys.
Pramoninių grupių konkurencingumo vertinimo metodas taip pat pradedamas įgyvendinti ir pereinamosios ekonomikos šalyse. Stokholmo ekonomikos mokykla rengia projektą „Baltic Rim Regional Agenda”, paremtą pramoninių grupių analize ir konkurencingumo plėtra. Šiame projekte numatytas visų trijų Baltijos šalių dalyvavimas.
PHARE projekte panaudota metodika ar atskiri jos segmentai galėtų būti plačiau taikoma Lietuvos pramonės įmonėse ar jų asociacijose, vyriausybinėse, mokslo tyrimų bei akademinėse institucijose. Analizė turėtų būti atliekama, o jos duomenys reguliariai atnaujinami visuose pagrindiniuose Lietuvos gamybos ir paslaugų sektoriuose, o rezultatai galėtų būti naudojami kaip viena pagrindinių pramonės sektorių strategijos formavimo priemonių.
Pramonės ir verslo aplinkos vertinimas
Ketvirta pramonės konkurencingumo tyrimų grupė skirta įvertinti pramonės plėtros aplinką ir galimybes. Konkurencinio pranašumo nesukuria viena ar keliolika atskirai paimtų įmonių. Įmonių veiklos efektyvumas yra svarbus, bet nebūtinai pakankamas, jog įmonės galėtų konkuruoti globalioje rinkoje. Vis svarbesni tampa veiksniai, egzistuojantys šalyje už verslo ribų. Dažniausiai analizuojami makroekonominiai rodikliai (BVP, jo augimo tempai), finansų sektoriaus plėtros lygis (suteiktų kreditų apimtis, paskolų palūkanų normos, vertybinių popierių rinkos kapitalizacija), gyventojų raštingumo ir išsilavinimo rodikliai, energijos sunaudojimas, telefonų, kompiuterių santykiniai skaičiai ir kt.
Atsižvelgus į išsivysčiusiose šalyse vyraujančią tendenciją vis daugiau dėmesio skirti pramonės modernizavimo ir naujoviškas technologijas aptarnaujančių darbuotojų kvalifikacijos problemoms, verslo aplinkos vertinimuose, įtakojančiuose pramonės konkurencingumą, vis daugiau vietos skiriama rodikliams, atspindintiems inovacijų, informacinių ir ryšio technologijų lygį, mokslo ir pramonės sąryšį (pvz. išlaidų moksliniams tyrimams ir plėtrai dalis BVP, išlaidų informacinėms ir ryšio technologijoms dalis BVP, mokslo darbai atlikti kartu verslo ir mokslo institucijų ir kt.).
4. įmonių pelningumo rodikliai
Ekspertų nuomone, vidutinis įmonių pelningumas, kaip grynojo pelno ir apyvartos santykis, 1999 I pusmetį mažėjo. Mažėjimas yra tolygus – staigių pelningumo kritimų nei praeitų metų pabaigoje, nei šių metų pirmąjį pusmetį nenurodoma. Pastebėtina, kad šių metų pradžioje ekspertai prognozavo tolesnį vidutinio įmonių pelningumo mažėjimą, o metų viduryje pateiktose prognozėse jau numatomas pelningumo augimas, nors ir labai nedidelis
Kita svarbi įmonių pelno mažėjimo priežastis – mažas įmonių konkurencingumas dėl didelių gamybos kaštų. Šie kaštai susidaro ne tik dėl pačių įmonių valdymo klaidų, bet ir dėl esamų verslo sąlygų (t.y., reguliavimo pasekmių): didelių mokesčių, didelių baudų, biurokratinių reikalavimų, brangios darbo jėgos ir pan. Todėl sąlygos susidarė sudėtingos: iš vienos pusės – investicijų ir apyvartinių lėšų poreikis, iš kitos pusės – didelė konkurencija tiek vietos, tiek užsienio rinkose, brangūs kreditai, nepalankios bendrosios verslo sąlygos. Esant tokioms sąlygoms, bendras įmonių pelningumo rodiklis vertintinas kaip gana aukštas, o jo nemažėjimo prognozės byloja apie tai, kad rinka tikisi ekonominės situacijos pagerėjimo.[8]
Rinkos dalyvių vertinimais, 2000 m. I pusmetį vidutinis įmonių pelningumas ir nuosavybės grąža toliau mažėjo. Vidutinis pelningumas pasiekė 4.6 proc., o nuosavybės grąža 9.7 procento. Metams iki 2001 m.
vidurio ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio pelningumo ir nuosavybės grąžos padidėjimą. LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, vidutinė įmonių investuojamo pelno dalis 2000 m. I pusmetį padidėjo ir iki 2001 m. vidurio toliau didės (iki 62 proc.). Šiame tyrimo etape pateiktas vidutinis investuojamos pelno dalies vertinimas ir metų prognozė yra didžiausi nuo makroekonominių rodiklių tyrimo pradžios (1997 m.). [9]
Nors LLRI tyrimo respondentų vertinimais, 2000 m. vidutinis įmonių pelningumas toliau mažėjo, ekspertai mano, kad 2000 m. viduryje pelningumas pasiekė žemiausią lygį ir II pusmetyje po truputį pradėjo didėti. 2000 m.
gale vidutinis įmonių pelningumas buvo 5.3 proc. ir prognozuojama, kad šiais metais jis sieks 6.3 proc.
Vidutiniai įmonių veiklos rezultatai bei didėjanti nuosavo kapitalo bazė lėmė vis dar mažėjančią įmonių vidutinę nuosavybės grąžą, kuri 2000 m.
sudarė 8.6 proc. Tačiau optimistinės ekspertų prognozės dėl įmonių pelningumo atsispindi ir didėjančios nuosavybės grąžos prognozėse.
LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, vidutinė įmonių investuojamo pelno dalis
2000 m. padidėjo iki 62 proc. ir šiais metais toliau didės (iki 62.6
proc.). [10]
Ekspertų nuomone vidutinis Lietuvos (pelningų) įmonių pelningumas 1997
m. buvo apie 12%, nuosavybės grąža – apie 19%.[11]
Ekspertų nuomone vidutinis įmonių pelningumas 1998 I pusmetį buvo 9.8
proc., nuosavybės grąža 15 proc. ( Vertybinių popierių biržos duomenimis oficialiojo ir einamojo sąrašo akcinių bendrovių pelningumas buvo 9.7, nuosavybės grąža – 13.8 proc.). 1999 m. viduriui prognozuojamas 10 proc.
pelningumas ir 14.7 proc. nuosavybės grąža. Pirmajame tyrimo etape pateiktose prognozėse 1998 metams buvo nurodytas 12 proc. vidutinis įmonių pelningumas ir 17.8 proc. nuosavybės grąža
Investuojamas įmonių pelnas vertinamas 55 proc. šių metų viduryje ir
56 proc. sekančių metų viduryje. Prognozuota, kad 1998 metais įmonės investuos 55 proc. savo pelno.
68 procentai ekspertų mano, kad 1999 m. viduryje Lito ir JAV dolerio kursas išliks nepakitęs 4 : 1. Įverčių vidurkis lygus 4.2 : 1.[12]
Lietuvos įmonių pelningumo vidurkis, tyrimo dalyvių nuomone, 1998 m.
buvo lygus 8.6 proc., prognozuojamas sumažėjimas šiais metais iki 8 proc.
Įmonių nuosavybės grąža, ekspertų nuomone, 1998 m. buvo vidutiniškai lygi
15.1 proc., ji 1999 m. turėtų sumažėti iki 14.2 proc. Investuojamas įmonių pelnas, tyrimo dalyvių nuomone, 1998 m. buvo vidutiniškai lygus 57 proc.
pelno, ir prognozuojamas nedidelis investuojamos pelno dalies padidėjimas šiais metais iki 60 proc.[13]
Aiškiausiai ekonominius sunkumus 1998-1999 m. atspindi įmonių rodikliai. Vidutinis įmonių pelningumas bei nuosavybės grąža šiuo laikotarpiu mažėjo. Vidutinis pelningumas sumažėjo daugiau nei dvigubai:
nuo 12.3 proc. 1997 metais iki 5.7 proc. 1999 metais, o nuosavybės grąža –
1.7 karto: nuo 18.8 iki 11 proc.. Prognozuodami įmonių rodiklius 2000 m., teigiamų pokyčių ekspertai neįžvelgia. Jų nuomone, ir vidutinis įmonių pelningumas, ir nuosavybės grąža toliau mažės.
Ekspertų vertinama vidutiniškai investuojama įmonių pelno dalis 1998
m. pasiekė 57 proc. ir išlieka tame pačiame lygyje. Prognozuojama, kad 2000
m. investuojamo pelno dalis pakils iki 59 procentų. Pastebėtina, kad krintant įmonių pelnams, įmonių investicijos iš pelno nemažėja. Tai byloja apie tai, kad konkurencija tarp įmonių verčia jas išlaikyti investicijų lygį. Kita padidėjusios konkurencijos pasekmė yra didėjantys skirtumai tarp atskirų įmonių pelningumo rodiklių. Konkurencija vidaus rinkoje sustiprėjo dėl sumažėjusios paklausos užsienio rinkose bei smukusios gyventojų perkamosios galios Lietuvoje. Tačiau visų įmonių – tiek laiminčių konkurencinėje kovoje, tiek pralaiminčių – rezultatus blogina nepalankios verslo sąlygos.[14]
LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, 2000 m. I pusmetį vidutinis įmonių pelningumas ir nuosavybės grąža toliau mažėjo. Vidutinis pelningumas pasiekė 4.6 proc., o nuosavybės grąža 9.7 procento. Metams iki 2001 m.
vidurio ekspertai prognozuoja nedidelį vidutinio pelningumo ir nuosavybės grąžos padidėjimą. LLRI tyrimo ekspertų vertinimais, vidutinė įmonių investuojamo pelno dalis 2000 m. I pusmetį padidėjo ir iki 2001 m. vidurio toliau didės (iki 62 proc.). Šiame tyrimo etape pateiktas vidutinis investuojamos pelno dalies vertinimas ir metų prognozė yra didžiausi nuo makroekonominių rodiklių tyrimo pradžios (1997 m.).[15]
Ekspertų vertinimais, Lietuvos ekonomikai 2000 m. buvo persilaužimo iš nuosmukio į ekonominį augimą metai. Nepaisant to, namų ūkių padėtis nepakito ir ryškesnių pagerėjimo tendencijų kol kas nematyti.
Nors praėjusių metų ekonominis augimas pranoko LLRI tyrimo ekspertų lūkesčius, jų manymu, BVP 2000 m. buvo sukurta mažiau, nei teigia oficiali statistika. Ekspertai teigia, kad praėjusiais metais BVP išaugo 2.2 proc.
ir tikisi, kad 2001 m. ekonomikos augimas sieks 3.2 proc. Šių metų BVP
augimo prognozės siejamos su augančiu eksportu, įmonių darbo efektyvumo didėjimu, naujų technologijų ir modernių valdymo metodų diegimu bei išplėtota rinkodara.
[pic]
* – LSD išankstiniai duomenys, ** – prognozės
Šaltiniai: LLRI tyrimas, Lietuvos ūkio ministerija, Finansų ministerija
Nors LLRI tyrimo respondentų vertinimais, 2000 m. vidutinis įmonių pelningumas toliau mažėjo, ekspertai mano, kad 2000 m. viduryje pelningumas pasiekė žemiausią lygį ir II pusmetyje po truputį pradėjo didėti. 2000 m.
gale vidutinis įmonių pelningumas buvo 5.3 proc. ir prognozuojama, kad šiais metais jis sieks 6.3 proc. [16]
Pasak respondentų, įmonėms blogiausias etapas – jau praeityje. Prieš metus pasiekęs žemiausią lygį, įmonių pelningumas ir nuosavybės grąža pradėjo augti. 2001 m. viduryje vidutinis įmonių pelningumas buvo 6 proc., o nuosavybės grąža – 9.2 proc. Tačiau kitų šaltinių, pavyzdžiui
Nacionalinės vertybinių popierių biržos, Centrinio vertybinių popierių depozitoriumo, duomenys šių rodiklių pagerėjimo nerodo. Augant eksporto apimtims ir vidaus paklausai, įmonės, sugebančios tvarkytis šiuolaikiškai ir pritraukti naujų investicijų, plečia rinkas nukonkuruodamos neracionaliai dirbančias.
LLRI tyrimo dalyvių nuomone, vidutinė įmonių investuojamo pelno dalis per metus padidėjo iki 61 proc. Jie prognozuoja, kad ateityje ši dalis turėtų dar paaugti. Tačiau reinvestuojamo pelno dalis gerokai sumažėtų, jei vyriausybė apmokestintų reinvesticijas. Toks investicijų ribojimas būtų žalingas atskirų įmonių pažangai, konkurencingumui ir bendram šalies investiciniam klimatui. [17]
Kaip rodo LLRI tyrimo rezultatai, nuo Rusijos krizės užsitęsę įmonių sunkumai baigiasi, gerėja įmonių finansinė padėtis. Rinkos dalyvių nuomone, įmonių pelningumas, prieš pusantrų metų pasiekęs žemiausią ribą (4,6
proc.), pradėjo iš lėto augti. 2001 m. jis sudarė 6,1 proc. Augant įmonių pelningumui, pradėjo didėti pastaraisiais metais nuolat mažėjusi įmonių nuosavo kapitalo grąža ir 2001 m. sudarė 10,4 proc. Kiti duomenų šaltiniai minėtų įmonių augimo tendencijų nepatvirtina. Rinkos dalyviai prognozuoja, kad šiemet įmonių pelningumas ir nuosavybės grąža augs ne taip sparčiai kaip pernai, atitinkamai 6,3 proc. ir 10,9 proc.
Pastaraisiais metais vis didesnę pelno dalį įmonės skyrė investicijoms. Anot rinkos dalyvių, 2001 m. buvo investuojama 66 proc.
uždirbto pelno, tačiau šiemet ši dalis turėtų gerokai sumažėti, iki 56
proc. Tai gali būti siejama su nulinio reinvestuojamojo pelno tarifo panaikinimu. LLRI į tyrimą įtraukė naują klausimą – mokslui ir inovacijoms skiriamą įmonių išlaidų dalis. Kaip rodo tyrimo duomenys, šios išlaidos sudaro apie 7 proc. visų įmonės išlaidų. [18]
Verslo kliūtys pagal svarbą 2001 m., procentais [pic]
(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m. apklausos rezultatai)
2000 m. didžiausiomis verslo plėtros kliūtimis įvardytos makroekonominio lygio problemos, aktualios iš esmės visoms verslo rūšims.
Kaip didžiausios kliūtys minimi dideli mokesčiai, biurokratija bei nuolat kintantys įstatymai.
2001 m. pagrindine kliūtimi plėtoti verslą apklausti verslininkai nurodė menką vartotojų perkamąją galią (12.4 proc.). Didelių mokesčių svarbą minėjo 9.1 proc. verslininkų. Apyvartinių lėšų trūkumo svarba sudarė
8.7 proc. Nedaug atsiliko ir sudėtingų kredito gavimo sąlygų (8 proc.) bei pradinio kapitalo stokos (7.6 proc.) neigiamas vertinimas. Biurokratijos neigiamas vertinimas 2001 m. sudarė 7.3 proc. Esamą įstatyminę bazę kaip verslo plėtros kliūtį minėjo 6.8 proc. respondentų.
Rečiausiai minima verslo kliūtis tiek ir 2000 m., tiek ir 2001 m. (2.9
proc.) – kvalifikuotų specialistų trūkumas, nors būtų galima tikėtis, kad smulkiose įmonėse dėl ribotų finansinių ir žmogiškųjų išteklių tai turėtų būti viena svarbiausių problemų. Daugelis respondentų galvoja, kad jie išmano savo verslą ir verslo vadybos subtilybes, ir su problemomis, kurių sprendimui reikalinga pagalba iš šalies, susiduria tik kartais arba niekada.
2001 m. menkos vartotojų perkamosios galios neigiamą poveikį verslui įvardina tiek neseniai pradėjusios veikti įmonės, tiek įmonės, veikiančios gana ilgą laiką. Labiausiai šį neigiamą poveikį jaučia įmonės, kuriose dirba 1-4 darbuotojai (88.8 proc.), veikiančios Alytaus (95.2 proc.) bei
Tauragės (95.8 proc.) apskrityse. Didžiausią neigiamą poveikį šiam veiksniui jaučia statybinės įmonės – 91.8 proc.
Nepaisant mokesčių sistemos nuolatinio tobulinimo, įvairių mokesčių surinkimo metodų taikymo labai maža respondentų dalis gerai vertina mokesčių sistemą ir bendrą įstatyminę bazę. 2001 m. 80.9 proc. apklaustų verslininkų neigiamai vertina mokesčių dydį ir 55.1 proc. – mokesčių administravimą. Tik 4.3 proc. apklaustų verslininkų teigiamai vertina bendrą įstatyminę bazę. AB, UAB, ŪB ir kt. įmonės (50.3 proc.) blogiau vertina bendrą įstatyminę bazę negu IĮ (44.8 proc.).
13 pav. Ekonominių ir teisinių veiksnių įtaka verslo klimato formavimui
2001 m., procentais [pic]
(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m. apklausos rezultatai)[19]
Išvados
Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam tikra komercine – ūkine veikla. Žvelgdami į Europos šalių ir viso pasaulio pirmaujančių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad jų rinkos ekonomikos sistemoje konkurencingumą bei su juo susijusį ekonomikos augimą skatina smulkus ir vidutinis verslas (SVV). Šis ūkio sektorius sugeba greičiausiai pajusti paklausos–pasiūlos pokyčius rinkoje, prisitaikyti prie jų, kurti naujas darbo vietas tose veiklose, kurių produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą.
Statistiniai duomenys rodo, kad paskutiniu metu daugiausią įregistruota individualių įmonių ir UAB, didėja smulkaus verslo dalis bendrame įmonių kontekste.
Smulkaus verslo įmonių skaičiaus šuoliškas mažėjimas pasireiškė 1999-
2000 m. Šios įmonių grupės skaičiaus mažėjimą labiausiai įtakojo smulkių ir mikroįmonių skaičiaus mažėjimas. Vidutinių įmonių skaičius išliko gana stabilus.
Analizuojant įmonių struktūrą pagal ekonominės veiklos rūšis, matyti, jog prekyba užsiimančių įmonių dalis per pastaruosius mažėjo, tačiau šios įmonės vis dar sudaro didžiausią dalį. Pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas 1999-2001 m. sumažėjo nuo 40,8 proc. iki 39,4 proc.
visų šalies įmonių bendrosiose pajamose. SVĮ grynojo pelno pokyčiai 1999-
2001 m. pakluso toms pačioms tendencijoms, kaip ir visų šalies ūkio įmonių:
grynasis pelnas sumažėjo.
Pagrindiniu konkurencingumą įvertinančiu rodikliu paprastai laikomas pelningumas. Svarbi įmonių pelno mažėjimo priežastis – mažas įmonių konkurencingumas dėl didelių gamybos kaštų. Šie kaštai susidaro ne tik dėl pačių įmonių valdymo klaidų, bet ir dėl esamų verslo sąlygų (t.y., reguliavimo pasekmių): didelių mokesčių, didelių baudų, biurokratinių reikalavimų, brangios darbo jėgos ir pan.
Ekspertų vertinimais, Lietuvos ekonomikai 2000 m. buvo persilaužimo i