GYVENTOJŲ PAJAMŲ IR IŠLAIDŲ FORMAVIMAS LIETUVOJE

GYVENTOJŲ PAJAMŲ IR IŠLAIDŲ FORMAVIMAS LIETUVOJE

KAUNAS

TURINYS

Įvadas
1.Pajamų politikos atsiradimo istorija ir sąvoka
1.1 Gamyba ir mokėjimas
1.2 Aktyvieji ir pasyvieji subjektai
2. Pajamų politikos tikslingumas ir orientyrai
2.1 Paskirstymo kovos teorija
2.2 Restrikcinė piniginės ir fiskalinės politikos veiskmingumas
3. Infliacija ir defliacija
4. Pajamų paskirstymo principai
5. Pajamų nelygybė
5.1 Bendras supratimas apie pajamų skirstumus
5.2 Pajamų perskirstymas tarp jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių
5.3 Teisingo pajamų paskirstymo problema
6. Bendrasis vidinis produktas. Valstybės pajamos ir išlaidos
7. Gyventojų pajamų diferenciacija ir skurdas Lietuvoje
7.1 Diskusiniai skurdo tyrimo klausimai
7.2 Absoliutaus socialinio skurdo samprata
7.3 Šalies gyventojų socialinė padėtis
7.4 Gyventojų pajamos ir išlaidos išaugo
7.5 Turtuoliai ar pasiturintys
Išvados
Literatūra

ĮVADAS

Gyventojų pajamos ir išlaidos iš esmės yra pagrindinis assmeninį vartojimą lemiantis veiksnys, taigi ir esminis gyvenimo lygio rodiklis. Pajamų lygis ir diferenciacija – tinkamiausiai gyvenimo lygį šalyje apibūdinantys rodikliai, leidžiantys objektyviai įvertinti tokią skaudžią ir ypač dominančią visuomenės problemą kaip skurdas. Šalyje esant žemam pajamų lygiui apskritai ir palyginti dideliai pajamų diferenciacijai skurdo problema tampa ypač aktuali, kadangi padidėja dalis žmonių, gaunančių labai mažas pajamas. Būtent tokia situacija būdinga šių dienų Lietuvai. Darbe tai pat vertinamas absoliutaus skurdo lygis Lietuvoje pagal namų ūkių gyvenamąją vietą, socialinę – ekonominę grupę bei naamų ūkio tipą. Pajamų politika gali būti priemonė papildanti globalinę stabilizavimo politiką ir amortizuojanti monetarinių bei fiskalinių apribojimų poveikį gamybai ir užimtumui. Darbe paanalizavau infliacijos, stagfliacijos bei defliacijos sąvoką bei prigimties teorijas, taip pat pajamų politikos santykį jų perspektyvos galimybes.

1.PAJAMŲ PO

OLITIKOS ATSIRADIMO ISTORIJA IR SĄVOKA

Pajamų politika yra mėginimas kontroliuoti pajamų dinamiką, kad ši atitiktų šalies ūkio reikmes ir pirmiausia įtvirtintų pastovias kainas. Čia galima įžvelgti, jog pajamų politikos galutinis tikslas yra ne vienaip ar kitaip paveikti pajamų dydį ir dinamiką, o garantuoti pastovias kainas. Todėl pajamų reguliavimas yra be šios politikos tikslas, o priemonė tikslui pasiekti. Kaip žinome, pastovias kainas galima pasiekti nedarbo ir gamybos stagnacijos sąskaita. Tokiai situacijai sukurti pakanka ir globalinių priemonių piniginės bei fiskalinės politikos. Tačiau infliacijos likvidavimas nevisuotinio užimtumo ir lėto ekonomikos vystymosi kaina yra nepriimtina alternatyva bet kurios demokratinės šalies Vyriausybei. Pajamų politika atsirado būtent kaip bandymas pagaliau išspręsti jau kelis dešimtmečius daugelyje šalių neįveikiamą problemą vienu metu garantuoti pastovias kainas ir visuotinį darbo jėgos beei gamybos priemonių panaudojimą.

1.1 GAMYBA IR MOKĖJIMAS

Glaudžiai susiję asu pajamų politikos tikslais yra kiti stabilios ekonomikos požymiai, tai gamybos didėjimas ir mokėjimų balanso pusiausvyra. Ekonomikos kilimas neįmanomas, jeigu egzistuoja didelis ir vis labiau progresuojantis nedarbas bei mažas gamybos priemonių apkrovimo lygis. Mokėjimų balansas tiesiogiai priklauso nuo kainų dinamikos konkrečioje šalyje tai atsiliepia gyventojų pajamoms ir išlaidoms. Todėl pajamų politika turi papildyti globalines stabilizavimo priemones ir kartu su jomis vienu metu garantuoti pastovias kainas, visuotinį užimtumą, patenkinamą gamybos didėjimą bei mokėjimų balanso pu

usiausvyrą.

1.2 AKTYVIEJI IR PASYVIEJI SUBJEKTAI

Pasyvieji subjektai gali būti tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių pajamų didėjimas yra kontroliuojamas ( samdomieji darbuotojai, įmonės akcininkai ). Dauguma ekonomistų

aktyviuoju subjektu laiko Valstybę. Ji turi rūpintis visuomenės interesais, ekonomikos stabilumu, tuo tarpu samdomieji darbuotojai ir įmonininkai siekia pirmiausia asmeninės arba kolektyvinės naudos. Taigi bet kokios ekonominės politikos priemonės vienaip ar kitaip veikia pajamų susidarymą, pasiskirstymą bei panaudojimą ir gali būti traktuojamos kaip pajamų politika. Globalines piniginės ir fiskalinės politikos priemones, kuriomis keičiamos bendros ekonominės veiklos sąlygos ir netiesiogiai veikiamos pajamos, taip pat reikėtu priskirti pajamų politikai. Pajamų politiką būtų neįmanoma atskirti nuo ekonominės politikos apskritai. Norint suteikti pajamų politikos sąvokai aiškų turinį, reikia ją išskirti iš kitų ekonominės politikos priemonių.

2. PAJAMŲ POLITIKOS TIKSLINGUMAS IR ORIENTYRAI

Teoriniai ginčai dėl infliacijos ir stagfliacijos priežasčių yra svarbūs tuo, jog vienos ar kitos teorijos šalininkai siūlo skirtingas ekonomikos stabilizavimo priemones:
– monetarinė infliacijos teorija pagrindine antiinfliacinės programos priemone laiko piniginę politiką;
– paklausos perviršio teorija didžiausią dėmesį skiria fiskalinei politikai;
– sąnaudų ir paskirstymo kovos teorijos akcentuoja pajamų politikos vaidmenį;

Minėtų infliacijos teorijų šalininkų rekomenduojamos ekonominės terapijos priemonės skiriasi įsikišimo į rinkos mechanizmą intensyvumu, nuo kurio nemažai priklauso bendrosios ekonominės politikos pobūdis. Diskusijos dėl vienų arba kitų priemonių parinkimo dažnai virsta diskusijomis apie visuomenės tikslus ir tobulėjimo būdus. Šių hipotezių at

tstovai teigia, jog infliacijos reiškinys turi vieną pagrindinę priežastį ir paprastai egzistuoja tik vienas efektyvus kovos su juo būdas. Todėl jų siūlomos antiinfliacinės priemonės yra alternatyvios. t.y. menkai suderinamos.

2.1 PASKIRSTYMO KOVOS TEORIJA

Ši teorija traktuoja infliaciją kaip kompleksinį reiškinį, mėgindama sujungti įvairius infliacijos aiškinimo būdus. Tiek sąnaudų didėjimas, tiek paklausos situacija, tiek ir pinigų kiekio pokyčiai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Kadangi paskirstymo kovos teorija aiškina įvairias infliacijos priežastis, suprantama, jog ji mėgina suderinti ir skirtingas stabilizavimo politikos priemones. Piniginė, fiskalinė ir pajamų politika čia traktuojamos ne kaip alternatyvios, o kaip viena kitą papildančios priemonės. Pirmosios dvi yra globalinio pobūdžio ir reguliuoja bendrąsias ekonominės veiklos sąlygas, o pajamų politika reiškia tiesioginę intervenciją į pajamų susidarymo procesą ir didesnį ar mažesnį rinkos subjektų sprendimų laisvės apribojimą. Reikia atsižvelgti ne tik į infliacijos ir nedarbo socialines pasekmes, tačiau ir į piniginės bei fiskalinės politikos panaudojimo problemas stabilizuojant ekonomiką. Tiek piniginės ir fiskalinės politikos impulsai pirmiausia sukelia gamybos apimčių ir užimtumo, o tik vėliau – kainų pasikeitimą. Espancinė politika gana greitai duoda laukiamą rezultatą – užimtumo didėjimą, o restrikcinė piniginė bei fiskalinė politika visų pirma nulemia nedarbo plitimą ir tik po to stabilizuoja kainas. Restrikcinę piniginę politiką labai apsunkina infliacinis gyventojų mentalitetas susidaręs dėl spartaus pinigų kiekio ir kainų didėjimo praeityje.

Ūkiniai su

ubjektai siekia greičiau atsikratyti pinigų, investuodami juos į daiktus arba apsaugotus nuo infliacijos finansinio kapitalo objektus. Susiduriama su vadinamuoju “ karštos bulvės “ reiškiniu, kai, didėjant cirkuliacijos greičiu, kainos kyla kur kas sparčiau nei pinigų kiekis. Ši problema labai aktuali Lietuvoje. Jeigu fiziniai ir juridiniai asmenys, planuodami savo vartojimo bei investavimo išlaidas nekreipia dėmesio į grynųjų pajamų arba pelno sumažėjimą padidinus mokesčius ir trūkstamas lėšas pritraukia iš kreditų, sunku tikėtis agreguotos paklausos sumažėjimo. Tokiomis sąlygomis darbo užmokestis ir kainos kyla ankstesniais tempais. Infliacija iš pradžių gali netgi paspartėti, kadangi įmonininkai siekia papildomus mokesčius perkelti į kainas, samdomieji darbuotojai reikalauja kompensuoti padidėjusius atskaitymus didesniu darbi užmokesčiu.

2.2 RESTRIKCINĖS PINIGINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS VEIKSMINGUMAS

Restrikcinė fiskalinė arba piniginė politika nulemia mokios paklausos sumažėjimą ir kartu gamybos priemonių apkrovimo lygio smukimą. Restrikcinė politika iš pradžių, gali duoti priešingą rezultatą:

– mažėjant mokiai paklausai, plinta nedarbas, o didėjantys sąnaudos bei mokesčiai skatina infliacijos spartėjimą. Apibendrinant galima konstatuoti, kad globalinė ir fiskalinė politika per trumpą laiką nestabilizuoja ekonomikos. Jeigu restrikcine pinigine arba fiskaline politika siekiama apriboti kainų kilimą, iškyla grėsmė, kad sumažėjus mokiai paklausai, dar labiau padidės ir šiaip didelis nedarbas. Mėginant ekspansine politika likviduoti arba sumažinti nedarbą, neišvengiamai spartėja infliacija, kadangi paklausos didėjimas atsveria naujas galimybes kainoms kelti. Taigi piniginė ir fiskalinė politika veikia agreguotos paklausos dinamiką, tačiau neapriboja ūkinių subjektų pajamų pretenzijų, atsirandančių kovojant dėl maksimalios nacionalinio produkto dalies arba prognozuojant infliacija. Šioje situacijoje pajamų politikos priemonėmis galima būtų pristabdyti įvairių visuomenės grupių pajamų didėjimą ir palengvinti stagfliacijos problemos sprendimą.

3. INFLIACIJA IR DEFLIACIJA

Infliacija yra procesas, kurio metu bendras vartojimo reikmenų kainų lygis kyla sparčiau nei didėja šalies gyventojų nominalus darbo užmokestis bei pajamos ir dėl to sumažėja pinigų perkamasis pajėgumas. Pasaulio ekonomikos istorijoje žinoma ne tik plačiai paplitusi infliacija, bet ir epizodiškai pasirodanti defliacija ( kainų mažėjimo procesas ). Paprastai defliacija būdinga pokario laikotarpio ekonomikos plėtrai arba ekonomikai , kuri yra apimta krizės arba depresijos.

Infliacija gali pasireikšti dviem būdais:
– išleidžiant papildomai popierinių pinigų į apyvatą nei jų reikėtų pagal prekių ir paslaugų masę;
– mažėjant prekių ir paslaugų masei apyvartoje, bet nesikeičiant pinigų kiekiui

Infliacijų procesų pagrindinės priežastys yra kainų politikos klaidos, neracionali nacionalinių pajamų paskirstymo sistema, proporcijų tarp gamybos ir paslaugų sferos bei prekių ir pinigų srautų apyvartos sferos pažeidimas.

Krašto ekonomikoje yra daug įvairių ekonominių objektų, turinčių vertę bei kainą. Tai nekilnojamas turtas, žaliavos, veiklos produktas bei vartojamosios prekės ir kiti objektai.

Bendras kainų kilimas šalies viduje ir piniginio vieneto perkamosios galios sumažėjimas yra ne tik teorinis, bet ir labai svarbus praktinis klausimas. Infliacija griauna ekonomiką tiek makro tiek mikro lygyje, skurdina žmones ir tuo sparčiau, kuo didesni infliacijos tempai.

4. PAJAMŲ PASKIRSTYMO PRINCIPAI

Sunku pasiekti sutarimą dėl sąžiningo pajamų paskirstymo, nes kiekvienas individas siekia egoistiškų tikslų. Tie, kurių pajamos yra didesnės, paprastai pritaria nelygiavinei pajamų paskirstymo sistemai todėl, kad ji suteikia galimybes išlaikyti didesnes pajamas. Tie, kurių pajamos mažesnės, linkę pritarti lygiavinei pajamų paskirstymo sistemai, todėl, kad tokia sistema pagerina jų socialinę padėtį. Pagal tradicinius argumentus lygybė yra pageidautinas tikslas, nes ji labiausiai padidina visuomenės narių gaunamą naudą. Deja nėra būdo, kuriuo būtų galima paneigti arba patvirtinti prielaidą, jog žmonės vienodai vertina pajamas. Nėra galimybių išmatuoti žmonių vertinimus, norint palyginti pasitenkinimą, kurį jiems suteikia kiekvienas pajamų litas.

5. PAJAMŲ NELYGYBĖ

5.1 BENDRAS SUPRATIMAS APIE PAJAMŲ SKIRTUMUS

Pirmiausia pajamų skirtumus lemia turinio nevienodumas. Asmenys, kurių nuosavybę sudaro akcijos, obligacijos ir kitas turtas, dažnai gauna dideles pajamas.

Kai kurie žmonės gauna daug pajamų todėl, kad jie turi turtą žmogiškojo kapitalo forma. Pavyzdžiui, chirurgo gaunamos pajamos, tai atlyginimas už studijų metus kaupiant žmogiškąjį kapitalą. Didesnės pajamos rentos pavidalu gaunamos už įgimtus sugebėjimus, talentą. Žinoma, kai kurie žmonės turi kitokio pobūdžio išskirtinių sugebėjimų, talentų: aukščiausio lygio sportininkai ir pramogų organizavimo profesionalai irgi gauna didžiules pajamas rentos forma.

Šeimyninė kilmė taip pat lemia tam tikrus pajamų skirtumus. Vis dėl to daugumai žmonių, nepasižyminčių ypatingais sugebėjimais, “tinkama “ šeimyninė kilmė padeda, ypač jeigu tėvai ne tik “įduoda į rankas sidabrinį šaukštą, bet ir duoda praktinių patarimų bei įkvėpimą”.

Pajamų skirtumus lemia ir tai, kad vieni žmonės dirba daugiau negu kiti.

Kai kuriuos pajamų skirtumus lemia žmonių sveikata, taip pat paprasčiausia sėkmė.

Pavyzdžiui galėtų būti aukščiausio lygio futbolo žaidėjas, kuris buvo traumuotas ir turėjo palikti futbolą. Žinoma, jis neteko ir didelių pajamų, nes jam nepasisekė. Nesėkmė gali sumažinti pajamas, o sėkmė gali jas padidinti. Vienas tokios sėkmės apibūdinimų skamba taip: “Būti reikiamu , žmogumi tinkamu laiku”.

5.2 PAJAMŲ PERSKIRSTYMAS TARP JAUNIMO IR VYRESNIOJO AMŽIAUS ŽMONIŲ

Pajamų perskirstymas tarp jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių vis didėja. Viena iš priežasčių yra ta ,kad didėja socialinio draudimo išlaidos. Tai reiškia, kad vyksta pajamų perskirstymas: jaunimas, mokėdamas mokesčius, kartu finansuoja vyresniojo amžiaus rėmimo programas. Šie gauna pensijas iš socialinio draudimo fondų. Pajamas tarp jaunimo ir vyresniojo amžiaus taip pat perskirsto didėjančios nekilnojamojo turto kainos. Mat jaunos šeimos pirkdamos butus iš vyresniojo amžiaus žmonių, moka jiems daug brangiau.

5.3 TEISINGO PAJAMŲ PASKIRSTYMO PROBLEMA

Teisingumas ir lygybė nėra tas pats. Teisingumo problema, tai ne pajamų dydžio klausimas. Tai klausimas, kokios turėtų būti pajamos. Tai normatyvinio pobūdžio klausimas. Koks pajamų paskirstymas yra nešališkas ir teisingas? Atsakant į šį etinį klausimą, žmonių nuomonės skiriasi. Vieni teigia, kad teisingumas ir lygybė bus tada, kai visi gaus vienodo dydžio pajamas. Kiti teigia priešingai, kad teisingumas nereiškia lygybės. Pasak jų sunkiau ir našiau dirbantis asmuo turėtų uždirbti daugiau. Visiškos lygybės idėja yra patraukli. Kiekvienas žmogus turi tam tikras

teises, pavyzdžiui, teisę balsuoti, ar būti lygiam pagal įstatymus. Kodėl kiekvienas iš mūsų negalėtų gauti ir lygios nacionalinio produkto dalies, t.y. kodėl negalima turėti teisės į lygias pajamas? Jei žmonėms bus garantuotas tam tikras pajamų dydis, tai sumažės jų paskata našiau ir daugiau dirbti.

Kai tai įvyksta, šalies gamybos apimtis, o kartu ir sukuriamas pajamų “pyragas” sumažėja. Taigi teisingumo siekimas negarantuoja visiškos lygybės.Lygybė nėra tiesioginis laisvosios rinkos tikslas.

6. BENDRASIS VIDINIS PRODUKTAS, VALSTYBĖS PAJAMOS IR IŠLAIDOS

Vienas iš pagrindinių šalies ekonominę būklę apibūdinančių rodiklių yra bendrasis vidinis produktas ( BVP ). Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta trimetė (1995-1997 m.m.) prognozė numato kasmetinį BVP padidėjimą 4-7 procento. BVP struktūra kinta į gerąją pusę. Paslaugų lyginamoji dalis per du metus padidėjo nuo 39,6 procento iki 50,8 procento ir didėja toliau. Didžiausias BVP prieaugis prognozuojamas pervežimų ir ryšių šakose.

Didžiausią nacionalinio ( valstybės ir savivaldybių) biudžeto pajamų dalį (85-90 procentų) sudaro mokestinės pajamos iš jų pajamų, pelno mokesčių dalis. Vis didesnę biudžeto pajamų dalį sudaro užsienio prekybos ir sandėrių mokesčiai.

Daugiausia nacionalinio biudžeto lėšų panaudojama socialinėms reikmėms tenkinti. Išlaidos švietimui, sveikatos, socialinei apsaugai, sveikatingumui ( sportui ), kultūrai ir religijai. Socialinėms reikmėms tenkinti dalis lėšų skiriama ir iš kitų valstybės biudžeto išlaidų straipsnių, pvz., kuro ir energijos tiekimo paslaugoms apmokėti. Nacionalinio biudžeto socialinių išlaidų dalis 1992-1993 metais didėjo, o 1994 metais liko to paties lygio.

Nacionalinio biudžeto išlaidos socialinei sferai sudaro tik dalį visų socialinių išlaidų. Kitą didelę dalį sudaro vasltybinio socialinio draudimo fondo išlaidos, kurios 1993 metais buvo lygios 761,2 mln. Litų. Sudėjus jas su nacionalinio biudžeto išlaidomis, gaunamos konsoliduotos išlaidos. 1994 metais socialinių išlaidų dalis konsoliduotame biudžete šiek tiek padidėjo.

Kita biudžetų lėšų dalis panaudota ūkio plėtrai. Krašto apsaugai išleidžiama iki 5 proc. nacionalinio biudžeto lėšų. Išlaidoms bendram valstybės valdymui sudaro 5-6 proc., viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai 8-10 proc.. Šios išlaidos didėja.

7. GYVENTOJŲ PAJAMŲ DIFERENCIACIJA IR SKURDAS LIETUVOJE

Gyventojų pajamos iš esmės yra pagrindinis asmeninį vartojimą lemiantis veiksnys, taigi ir esminis gyvenimo lygio rodiklis. Pajamų lygis ir diferencija – tinkamiausiai gyvenimo lygį šalyje apibūdinantys rodikliai, leidžiantys objektyviai įvertinti tokią skaudžią ir socialinės politikos specialistus ypač dominančią visuomenės problemą kaip skurdas. Šalyje, esant žemam pajamų lygiui apskritai ir palyginti didelei pajamų diferenciacijai, skurdo problema tampa ypač aktuali, kadangi, esant minėtoms sąlygoms, padidėja dalis žmonių, gaunančių labai mažas pajams. Būtent tokia situacija būdinga tiek šių dienų Lietuvai, tiek ir kitoms postkomunistinėms šalims. Siekiant pakeisti susidariusią situaciją, ypač svarbu metodologiškai pagrįsti pačią skurdo sampratą ir remtis objektyvia, moksliškai pagrįsta jo vertinimo metodika.

Pastaruoju metu Lietuvoje, svarstant skurdo vertinimo kriterijus, vyksta diskusija tarp absoliutaus ir santykinio skurdo vertinimo koncepcijų šalininkų.

1996-2000 metais Lietuvoje gyventojų pajamų lygis kilo,o jų diferencija mažėjo. Taigi galima teigti jog gyvenimo lygio prasme padėtis, nors ir nedaug, bet pagerėjo. Nominalios Lietuvos gyventojų pajamos padidėjo 31 procentu, realios – 13 procentu. Tačiau, nepaisant šių pokyčių, gyventojų pajamų lygis Lietuvoje išliko žemas ( 1999 m. – 428 Lt. vienam namų ūkio nariui per mėnesį ) . Realios pajamos 2000 m. , palyginti su 1998 m. ,padidėjo tik 2,6 lito, arba 0,7 procento. Gyventojų pajamos diferencijos lygis 1996-2000m .sumažėjo. Tačiau nepaisant šių pokyčių, gyventojų pajamų diferenciacijos lygis išliko aukštas.

7.1 DISKUSINIAI SKURDO TYRIMO KLAUSIMAI

Kalbant apie skurdą, pirmiausia būtina apriboti santykinį ir absoliutų skurdą. Pagal santykinio skurdo kriterijus prie skurstančiųjų priskiriami tie visuomenės nariai arba šeimos, kurių asmeninės pajamos ( taigi ir gyvenimo lygis ) ženkliai atsilieka nuo vidutinio pajamų lygio : pavyzdžiui, santykinio skurdo riba gali būti laikomas dydis, lygus 40-60 procentų asmeninių pajamų ar faktinių vartojimo išlaidų vidurkio. Taikant tokį skurdo vertinimo metodą Lietuvoje, gaunama aiškiai sumažinta skurde gyvenančių šalies gyventojų dalis.

Absoliutų skurdą ir jo ribą galima apskaičiuoti remiantis minimaliais asmeninio vartojimo normatyvais. 1990 m. priimtame Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatyme minimalus gyvenimo lygis apibrėžtas kaip šeimos mėnesinių pajamų suma, twenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuopjanti visiems minimalų socialiai priimtą poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius darbužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius. Tai visiškai atitinka ir visuomenės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, kurioje teigiama, jog kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtina socialinį aptarnavimą.

Reikėtų skirti socialinę ir fiziologinę skurdo ribas. Socialinės skurdo ribos tyrimas ypač svarbus, nes konkrečių gyventojų grupių pajamoms kritus žemiau minimalaus normatyvinio vartojimo biudžeto nubrėžiamos socialinio minimumo ribos, šios grupės patenka į skurdo zoną. Vadinasi socialinis minimumas žymi lyg ir viršutinę skurdo ribą, kuri nuolat turi būti socialinės politikos dėmesio centre – ją peržengę, gyventojai patenka į skurstančiųjų kategoriją. Žemutinę skurdo ribą apibrėžią fiziologinis minimumas.

Pabrėžtina, kad MGL samprata, ypač jo kiekybinė išraiška ir šiandien yra diskutuotina.Lietuvos Vyriausybė oficialiai tvirtina taikomąjį MGL. Šis MGL nėra pagrįstas kokiais nors objektyviais asmeninio vartojimo normatyvais : jo dydį lemia iš esmės vienintelis kriterijus-konkrečios biudžeto galimybės jau šiandien tenkinti tam tikrus visuomenės požiūriu svarbius socialinius poreikius. Kaip pažymi Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos specialistai “gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, vartojimo išlaidos neužtikrina net minimalių poreikių maisto produktams patenkinimo”. Vadinasi, šis MGL negali būti kriterijus skurdo ribai pagrįsti. Pažymėtina, jog iki 1992 m. Vyriausybės tvirtinamas taikomasis MGL visiškai atitiko Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatyme apibrėžtus minimalaus gyvenimo lygio principus, tačiau 1992 m. jo kilimas pradėjo smarkiai atsilikti nuo didėjančių kainų. 1992 m. kainoms padidėjus 12,6 karto. MGL pakilo tik 3,2 karto. Pavyzdžiui 1997 m. gruodžio mėn. Vyriausybės patvirtintas MGL, palyginti su 1991 m. gruodžio mėn. Patvirtintu MGL, sudarė tik 28 procentus 1991 m. lygio.

Lietuvoje sudarinėjamas ir skaičiuojamasis MGL. Tačiau jis negali būti naudojamas socialinei skurdo ribai nustatyti arba, jį naudojat, būtinos didelės išlygos ir perskaičiavimai.

7.2 ABSOLIUTAUS SOCIALINIO SKURDO SAMPRATA

Darbo ir socialinių tyrimų institute, dalyvaujant Lietuvos Respublikinio mitybos centro mokslininkams, sumodeliuotas agreguotas minimalaus gyvenimo lygio rodiklis, pagrįstas minimaliu normatyviniu vartojimo biudžetu ( MNVB ), kuris parodo absoliutaus skurdo sicialinę ribą.

MNVB apibūdina minimalų būtinų fizinių, dvasinių ir intelektualių bei socialinių poreikių patenkinimo lygį, garantuojantį visuomenės požiūriu minimalias reprodukcijos sąlygas asmeniui, atliekančiam ne sunkesnį negu vidutinį ir nesudėtingą darbą. Skaičiuojant šį biudžetą, buvo atsižvelgta tiek į objektyvius minimalaus vartojimo normatyvus, tiek į faktiškai susiklosčiusius Lietuvos gyventojų vartojimo, ypač mitybos, įpročius, vyraujančias tradicijas, ypatybes ir esamą šalies ekonominio išsivystymo lygį. Pabrėžtina, kad negalima remtis vien tik faktiniu minimaliu vartojimu, kadangi MNVB pirmiausia turi parodyti minimalius poreikius, o ne minimalų vartojimą.

Šio skurdo požiūriu paanalizuokime Lietuvos gyventojų pajamų ir išlaidų padėtį 1999 metais. 1999 m. Respublikoje vidutiniškai veinam namų ūkio nariui teko 428,0 lito disponuojamų ( piniginių ir natūrinių ) pajamų , vienam miesto gyventojui – 475,2 ( didžiuosiuose miestuose – 508,8 Lt., kituose – 428,8 Lt. ) kaimo – 327,1 lito. Kaip matote, tokiu analizės pjūviu skurstančiųjų Lietuvoje lyg ir nebuvo. Galima tik numanyti, jog kaime turėtų būti gerokai daugiau skurstančiųjų negu mieste, kadangi bendras kaimo gyventojų lygis gerokai atsilieka nuo miestų ( o ypač didžiųjų ) gyventojų pajamų. Vaizdas pradeda ryškėti gyventojų pajamas analizuojant pagal atskiras socialines – ekonomines grupes. Tiriamu laikotarpiu mažiausiai pajamų gavo žemdirbiai ( žemdirbiams priskiriami namų ūkiai, kurių galvos pagrindinis šaltinis yra asmeninis žemės ūkis ) ir vadinamieji kiti namų ūkiai ( ši kategorija yra, deja, labai įvairialypė, t.y. dėl mažos šios kategorijos tiriamų gyventojų skaičiaus į ją be gyvenančių iš socialinių išmokų ir kompensacijų, įtraukti ir asmenys, gyvenantys iš dividendų, palūkanų už paskolas, santaupų, įplaukų už žemės ar buto nuomą. Alimentų, giminių ar draugų paramos ir pan. ). Šiuose namų ūkiuose net vidutiniškai vienam nariui teko: žemdirbių namų ūkiuose – 252,6, kituose namų ūkiuose – 253,4 lito per mėnesį, o tai reiškia, kad didelė šių kategorijų dalis, atsiduria žemiau skurdo ribos. Sugrupavus gyventojus pagal namų ūkio tipą, išryškėja blogesnė namų ūkių su vaikais iki 18 metų padėtis. Ir nors skirtingo tipo namų ūkiuose su vaikais pajamos vidutiniškai šalyje buvo didesnės nei MNVB, didelė dalis šių šeimų gyvena skurde. Lyginant Lietuvos miesto ir kaimo gyventojų pajamas, visuomet reikia atsižvelgti į disponuojamų pajamų skaičiavimo metodikos ypatybes: skaičiuojant pajamas iš žemės ūkio, todėl dažnai šios pajamos būna neigiamos. Skaičiuojant visas kitas pajamas, ši metodika nėra taikoma. ( pavyzdžiui, skaičiuojant pajamas iš verslo, disponuojamoms pajamoms priskiriama ta verslininkų namų ūkių gaunamų pajamų dalis, kuri yra skiriama namų ūkio reikmėms, t.y. šios pajamos gali būti lygios nuliui, tačiau jos niekada nebus neigiamos ). Į tai reikia atsižvelgti tiek lyginant miesto ir kaimo gyventojų pajamas, tiek ir skirtingų socialinių – ekonominių gyventojų grupių pajamas.

1999 m. Lietuvoje labiausiai skurdo vadinamųjų kitų ūkių nariai ( kaip minėta, ši kategorija apima namų ūkius, kurių galvos pagrindinis pajamų šaltinis yra įvairios socialinės išmokos ir kompensacijos, taip pat dividendai, palūkanos, santaupos, įplaukos už žemės ar buto nuomą, alimentai, giminių ar draugų parama ir pan. ). Šioje ekonominėje grupėje tiek pagal pajamų, tiek ir pagal išlaidų decilius skurde gyveno net apie 60 procentų visų namų ūkų narių.

Panaši situacija buvo ir žemdirbių namų ūkiuose : pagal pajamų decilius skurdo lygis juose sudarė apie 60. pagal išlaidų apie 50 procentų.

Kitose socialinėse – ekonominėse gyventojų grupėse situacija skurdo požiūriu buvo kur kas geresnė. 1999 m. skurde gyveno vidutiniškai apie 20 procentų šių namų ūkių narių.

7.3 DALIESGYVENTOJŲ SOCIALINĖ PADĖTIS

Nors pajamų lygis šalyje per pastaruosius metus kilo, o diferenciacija mažėjo, padėtis šalyje išliko labai nepalanki: bendras gyventojų pajamų lygis buvo žemas, o diferenciacija – didelė. Tokios situacijos padarinys – aukštas skurdo lygis. Šalyje iš tiesų susiklostė labai problemiška skurdo pažiūriu padėtis – 1999 m. žemiau socialinės absoliutaus skurdo ribos kaime gyveno apie 40 procentų gyventojų. Kai kuriuose socialinėse – ekonominėse grupėse šis rodiklis apytiksliai siekė net 50-60 procentų. Aukštas skurdo lygis ir namų ūkiuose su vaikais žemiau socialinio skurdo ribos šiuose namų ūkiuose gyveno apie 30-40 procentų gyventojų. Taigi labai opi problema Lietuvoje jau daugelį metų yra vaikų skurdas. Todėl didesnis pajamų perskirstymas vaikus auginančių šeimų naudai – tai ne tik demografinės ir socialinės politikos priemonė, bet ir naujos kartos, viso jos gyvenimo būdo, įskaitant kultūrinį lygį, ugdymas.

Kaip minėta, šalies gyventojų realiosios pajamos pastaraisiais metais didėja, skurdo problemą spręsti sunkiau ir dėl to, kad Vyriausybė metodiškai liberalizuoja daiktinių gamybos veiksnių ir energetikos išteklių kainas, kaip neišvengiamą ekonomikos sureguliavimo rinkos

pagrindais priemonę, o tai ženkliai didina ir ekonominių gėrybių, skirtų asmeniniam vartojimui, kainas. Padėtį visų pirma komplikuoja tai, kad kito svarbaus gamybos veiksnio – darbo jėgos – kainos išlieka nepakankamai orientuotos į pasaulines: tai šalies makrolygiu dar labiau pažeidžia pusiausvyra tarp gyventojų pajamų ir išlaidų.

Siekiant išvengti neigiamų skurdo padarinių, svarbus vaidmuo tenka socialinės politikos administravimo sistemai, nes būtent jai tenka kurti ir įgyvendinti visą sudėtingą kompensacinių išmokų nepasiturintiems gyventojams mechanizmą. Kartu labai aktualu tampa ir didelių ( palyginti su pajamomis ) mokesčių už komunalines paslaugas išieškojimo, išteklių kompensacinėms išmokoms akumuliavimo, jų paskirstymo ir išieškojimo bei panašių administravimo išlaidų didėjimas.

Visų pirma nedraudiminės socialinės išmokos turėtų būti teikiamos tik tuo atveju jeigu šelpiamojo einamosios ir akumuliuotos deklaruotos pajamos krenta žemiau mūsų aptartos skurdo ribos. Šiuo metu apie du trečdalius visų Respublikos savivaldybių socialinių iškomų yra išmokamos nedeklaruojant turimų pajamų.

8. GYVENTOJŲ PAJAMOS IR IŠLAIDOS IŠAUGO

Pagal statistikos departamento atliktą namų ūkių biudžetų tyrimą vienam nariui visos pajamos 2000 m. trečiąjį ketvirtį sudarė 428,5 lt. (per pirmąjį ketvirtį – 398,1 Lt.). o išlaidos – 407,3 (per pirmą ketvirtį – 395,4 Lt ) per mėnesį. Beje miestiečiai uždirba gerokai daugiau negu kaimo žmonės.

Pagal tyrimą pagrindinis visų Lietuvos namų ūkių disponuojamų pajamų šaltinis – samdomojo darbo pajamos, sudarančios 52,5 procento visų disponuojamų pajamų.

Pensijos ir pašalpos sudaro 22 procentus, o kiti šaltiniai ( alimentai, gaminių parama, loterija ) – 11,7 procento visų disponuojamų pajamų.

Daugiausia pajamų – 59,4 procento – miestiečiai gauna iš samdomojo darbo, 11,7 procento vidutiniškai sudaro senatvės pensija.

Kaime ši pajamų struktūra iš esmės skiriasi: pensija vidutiniškai sudaro daugiau kaip penktadalis (22,5 proc.) vieno namų ūkio nario pajamų. O samdomojo darbo pajamos taip pat perpus mažesnės negu mieste – 28,1 procento.Pastebimą pajamų dydį kaime-53,4 procento sudaro iš žemės ūkio ir nesamdomojo darbo.

Tuo pačiu statistikos tyrimu nustatyta, kad norint gyventi vidutiniškai, kiekvienas namų ūkio narys, ypač mieste, per mėnesį pageidautų gauti bent jau pusantro karto daugiau pajamų, negu gauna vidutiniškai dabar (iš viso 727 Lt., o mieste – 813 Lt per mėnesį ).

9. TURTUOLIAI AR PASITURINTYS

Analizuojant gyvenimo lygį, namų ūkiai buvo diferencijuojami pagal pajamų lygį. Tačiau praktika parodė, kad namų ūkiai, ypač turtingesni, yra linkę slėpti dalį savo pajamų, todėl tarp mažas pajamas turinčių namų ūkių atsidurdavo ir gana pasiturintys.Norint išskirsti turtingus ir skurstančius, dabar pasirinktas namų ūkių skirstymas pagal išlaidas

Nevienodos vartojimo išlaidų lygis rodo, kos skirtingas yra gyvenimo lygis Lietuvoje ir kokia didelė jo diferenciacija. Pavyzdžiui 20 procentų turtingiausių namų ūkių, vartojimo išlaidos vienam asmeniui yra beveik 3 kartus didesnės negu 20 procentų skurdžiausių.Tiesa, ši diferenciacija po truputį mažėja, nes pavyzdžiui 1996 m. turtingiausių ir skurdžiausių išlaidos skyrėsi 8,7 karto.

Lietuvoje , kaip ir anksčiau, turtuolių nėra. Turtingais iš apklaustųjų savęs nelaiko niekas, o pasiturinčiais – tik 1,5 procento visų apklaustųjų šalies namų ūkių. Statistikos departamento tyrimo duomenimis, Lietuvoje vidutiniokais save laiko beveik du trečdaliai visų gyventojų, o vargšais ir visiškai vargšais – 34,9 procento apklaustųjų.

Iš tiesų – tik 3,3 procento apklaustų namų ūkių mano, kad jų gyvenimas per pastaruosius metus pagerėjo. Daugiau kaip pusė atsakiusiųjų mano priešingai, kad jų gyvenimas per pastaruosius metus pablogėjo. O 38,8 procento atsakiusiųjų tvirtina, kad jis nepasikeitė.

IŠVADOS

1. Pajamų politikos reikalingumas stabilizuojant ekonomiką grindžiamas globalinių stabilizavimo priemonių veikimo asimetriškumu. Piniginės ir fiskalinės politikos impulsai pirmiausia sukelia gamybos apimties bei užimtumo ,o tik vėliau – kainų pasikeitimą. Reikia skirti pirminę ir išvestinę pajamų politiką. Pirmuoju atveju pajamų reguliavimas yra tikslas, kitaip vadinama pajamų paskirstymo politika. Antruoju atveju pajamų politika yra visuma priemonių, kuriomis tiesiogiai įsikišant į pajamų susidarymo, paskirstymo ir panaudojimo procesą, siekiant įgyvendinti ekonomikos stabilumo tikslus : kainų pastovumą, visuotinį užimtumą, ekonomikos kilimą bei mokėjimų balanso pusiausvyrą.
2. Paskirstymo kovo teorija pirmine infliacijos priežastimi laiko visuomenės grupių, ypač aktyviųjų ( samdomieji darbuotojai, įmonininkai ), kovą dėl maksimalios nacionalinio produkto dalies. Paskirstymo kovos teorija paaiškina infliacijos atsiradimą ir spartėjimą Lietuvoje.
3. Nors pajamų lygis šalyje per pastaruosius metus kilo, o diferenciacija mažėjo, tačiau padėtis šiuo požiūriu išliko labai nepalinki; bendras gyventojų pajamų lygis buvo žemas, o diferenciacija – didelė.Tokios situacijos padarinys – aukštas skurdo lygis.
4. Šalyje iš tiesų susiklostė labai problemiška skurdo požiūriu padėtis – žemiau socialinės absoliutaus skurdo ribos kaime gyveno apie 40 procentų gyventojų. Kai kuriuose socialinėse – ekonominėse grupėse šis rodiklis apytiksliai siekė net 50-60 procentų. Aukštas skurdo lygis ir namų ūkiuose su vaikais – žemiau socialinio skurdo ribos šiuose namų ūkiuose gyveno apie 30-40 procentų gyventojų. Taigi labai opi problema Lietuvoje jau daugelį metų yra vaikų skurdas.
5. Kaip jau minėta, šalies gyventojų realios pajamos pastaraisiais metais didėja, tačiau skurdo problemą spręsti vis sunkiau. Padėtį visų pirmą komplikuoja tai, kad kito svarbaus gamybos veiksnio – darbo jėgos – kainos išlieka nepakankamai orientuotos į pasaulines: tai šalies makrolygiu dar labiau pažeidžia pusiausvyrą tarp gyventojų pajamų ir išlaidų.
6. Lietuvoje aktualu ne tik kuriant gyventojų išlaidų kompensavimo mechanizmą, bet ir gerinant visos socialinės politikos administravimą. Mėginant šią ribą grįsti santykiniu skurdu, kurio kriterijumi imami vieni ar kiti faktinių pajamų ar vartojimo rodikliai, nėra

objektyviai pagrįsti ir todėl nepriimtini tiek Lietuvai, tiek kitoms šalims su nepakankamai išvystyta ekonomika ir mažomis gyventojų pajamomis.

LITERATŪRA

1. Blažienė I. Šileika A. Gyventojų pajamų diferenciacija ir skurdas Lietuvoje 2000, Vilnius
2. Nausėda G. Pajamų politika ir ekonomikos stabilizavimas 1998, Vilnius
3. Mikroekonomika. Poligrafija ir informatika 1997, Vilnius 24 skyrius Pajamų nelygybė
4. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 1995, Vilnius
5. Gudas V. Gyventojų pajamos ir išlaidos išaugo // Respublika 2000 m. gruodžio 6 d. 6 puslapis.
6. Gudas V. Pajamos sumažėjo, o išlaidos išaugo // Respublika 1999 m. rugpjūčio 30 d. 8 puslapis.

Leave a Comment