gamybos procesai

Kiekviena gamybos šaka apibūdinama gaminamos produkcijos nomenklatūra, vykstančių technologinių procesų ypatybėmis, specifinėmis darbo sąlygomis. Todėl gamybiniai procesai yra skirtingi ir jų sudėtingumas pirmiausia priklauso nuo gaminamos produkcijos sudėtingumo. Sudėtingi gamybiniai procesai skirstomi į dalis, ir juos vykdo įvairūs gamybiniai padaliniai. Pagrindiniai gamybiniai procesai vyksta įmonėse, nes jos yra savarankiški gamybiniai techniniai vienetai, galintys gaminti ir realizuoti produkciją.
Bet kuriame darbo procese darbininkas, naudodamas darbo priemones (įrengimus, prietaisus, įrankius), veikia darbo objektus (pradines žaliavas, medžiagas pusfabrikačius) – paverčia juos gatavu produktu.
Gamybos procesus galima suskirstyti į dvi dalis:
1. procesai, keičiantys darbo objektų formas, dydžius ir savybes ( technologiniai procesai);
2. procesai, nekeičiantys darbo objektų (ne technologiniai procesai).
Vadinasi, „technologinis procesas yra gamybos proceso sudėtinė dalis. Bet kokių gaminių ar detalių gamybos technologinis procesas skirstomas į daugelį operacijų, kuri kiekviena savo ruožtu skirstoma į daugelį perėjimų“ .
Išsiaiškinus gamybinės įmonės gaminamos produkijos nomenklatūrą atsižvelgiant į jos sudėtingumą, galima suprojektuoti kokias gamybinių procesų rūšis taikyti norimam gaminiui pagaminti.

Gamybos procesų rūšys

Priklausomai nuo paskirties bendrame gamybos procese, išskiriamos šios trys procesų rūšys:
1. pagrindiniai;
2. pagalbiniai;
3. aptarnavimo.
Pagrindiniai procesai – tai procesai, kurių metu keičiamos įvairios daarbo objektų savybės: forma ir matmenys (apdirbant metalą arba medį pjovimu, gaunamos detalės), vidinė struktūra, fizinės bei cheminės savybės (terminis apdirbimas, rauginimas), išvaizda (dažymas chromavimas, cinkavimas) arba atskirų darbo objektų padėtis vienas kito atžvilgiu (surinkimo procesai). Pagrindinių procesų tiesioginis rezultatas –

gatavi gaminiai, patarnavimai.
Pagalbiniai procesai sudaro sąlygas normaliai, be sutrikimų vykti pagrindiniams procesams. Pagalbinių procesų produkcija nerealizuojama: ji naudojama įmonės vidaus reikalams, sakysim, įrankių gamyba įmonės reikalams, įrengimų remontas, garo, suspausto oro gamyba.
Aptarnavimo procesai padeda nenutrūkstamai vykti pagrindiniams ir pagalbiniams procesams, juos aptarnauja. Prie šių procesų priskiriamos, pavyzdžiui, transporto bei sandėliavimo operacijos, kokybės kontrolė, darbo vietų aptarnavimas.
Be abejo, kiekvienoje įmonėje svarbiausią vaidmenį vaidina pagrindiniai procesai. „Bet būtų neteisinga menkinti pagalbinių ir aptarnavimo procesų vaidmenį: jų tinkamai neorganizavus, pagrindinis gamybos procesas sklandžiai vykti negalės“ .
Kad gamybos procesai veiktų kuo sklandžiau ir efektyviau jie yra organizuojami laikanti tam tikrų organizavimo principų. Kiekviena įmonė to siekia ir tai yra bene pagrindinis jų tikslas.

Gamybos proceso organizavimo principai

Pramonėje sukauptasis patyrimas leidžia suformuluoti principus, kurių turi būti laaikomasi, racionaliai organizuojant gamybos procesą. Praktikoje ir literatūroje išskiriami šie gamybos organizavimo principai:
 proporcingumas, nenutrūkstamumas ir ritmingumas;
 specializavimas;
 sroviškumas;
 automatizavimas bei mechanizavimas;
 gamybos proceso lankstumas;
 gamybos integravimas;
Kartu reikia pripažinti, kad konkretus principų taikymas priklauso nuo gamybos apimties – vienarūšės produkcijos, partijų dydžio. Todėl principų sistema papildyta pusiausvyros principu garantuojančiu kokybę.

Proporcingumas, nenutrūkstamumas ir ritmingumas

Gamybos proporcingumas reikalauja, kad visų įmonės struktūrinių vienetų, darbo vietų gamybiniai pajėgumai būtų trapusavyje suderinti, užtikrintų nepertraukiamą darbą.
Visiškas gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, dažniausiai tik aparatiniuose procesuose. Tačiau, jei visiško nenutrūkstamumo pasiekti negalima, reikia stengtis, kad pe

ertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės ir kad jų būtų kuo mažiau. Tada sutrumpėja gamybos ciklas, sumažėja nebaigtos gamybos likučiai, ir įmonei reikia mažiau apyvartinių lėšų.
Gamybos nenutrūkstamumas lengviau pasiekiamas tada, kai maža darbų nomenklatūra, o daug dirbinių. Todėl ankstesneme etape susiformavo orientacija į masinę gamybą. Inžinieriniu organizaciniu požiūriu čia lengviausia pasiekti racionalumą. Tačiau pasikeitusios sąlygos verčia atsisakyti masinės gamybos, ir todėl nenutrūkstamumo užtikrinimas pasiekiamas organizuojant lanksčią gamybą.
Pasikeičia ir perteklinių gamybinių pajėgumų vaidmuo. Siekiant lanksčios gamybos, prisitaikymo prie kintančios aplinkos, pertekliniai gamybiniai pajėgumai yra neišvengiami.
Proporcingumas ir nenutrūkstamumas labai glaudžiai susiję ir sąlygoja dar vieną gamybos organizavimo principą – gamybos ritmingumą.
Gamybos ritmingumas pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, kiekviename padalinyje ir apskritai įmonėje pagaminamas vienodas arba nuolatos didėjantis produkcijos kiekis.
Ritmingas darbas sudaro sąlygas visiškai apkrauti įrengimus, panaudoti visą darbo jėgą, išvengti prastovų mėnesio pradžioje ir šturmavimo mėnesio pabaigoje. Ritmingas darbas sudaro sąlygas gerinti produkcijos kokybę, išvengti broko ir pasiekti geresnių techninių ekonominių rodiklių.

Gamybos specializavimas

Gamybos specializavimas įmonės viduje labai priklauso nuo bendrojo įmonės specializavimo.
Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms. Priklausomai nuo požymių, pagal kuriuos visi gamybos objektai paskirstomi atskiriems struktūriniams vienetams, išskiriamos įvairios specializavimo formos.
Daiktinė specializavimo fo

orma. Jai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami įvairiais įrengimais, ir įvairiais technologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus: gaminius, agregatus, surinkimo vienetus arba detales. Sakykime, staklių įmonėje formuojami dalijimo stalelių, korpusinių detalių mechaninio apdirbimo ir kiti padaliniai. Tobuliausia daiktinio specializavimo forma yra detalinė specializacija .
Ši specializavimo forma turi nemaža privalumų: ji labai supaprastina operatyvinį valdymą ir padidina atskirų struktūrinių vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą; čia nereikia daugelio transporto operacijų, dėl to sutrumpėja gamybos ciklas. Daugelio įmonių patyrimas rodo, kad ši specializavimo forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą. Bet daiktinė specializavimo forma labiausiai tnka masinėje ir gamyboje didelėmis serijomis, nes vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis dėl mažo vienodų gamybos objektų skaičiaus sunku tolygiai ir visiškai apkrauti įrengimus.
Technologinei specializavimo formai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros operacijos. Mašinų gamybos įmonėse pagal šią specializavimo formą organizuojamos liejyklos, kalvės, terminiai, galvaniniai, o dažnai ir mechaniniai bei surinkimo cechai. Specializuojant pagal technologijos principą, pavyzdžiui, mechaninio cecho barus, organizuojami tekinimo, frezvimo, gręžimo, šlifavimo ir panašūs barai.
Anksčiau manyta, kad technologinė specializavimo forma ne tokia racionali kaip daiktinė, todėl ji buvo praktikuojama tik tada, kai daiktinės specializavimo formos nebuvo galima panaudoti, ir da
ažniausiai tik vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis. Dabar plačiai naudojant kompiuterius, technologinė specializavimo forma tampa svarbiausia .

Gamybos sroviškumas

Gamybos sroviškumo principas reikalauja, kad visi darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptimi. Pageidautina, kad darbo objektų maršrutai jokiame gamybos proceso etape negrįžtų atgal, nedarytų „kilpų“. Gamybos sroviškumas pasiekiamas, deramai planuojant sechus, barus ir atskiras darbo vietas.
Pirmiausia sandėliai ir atskirų gamybos fazių cechai suplanuojami, laikantis sroviškumo principo tokiu eiliškumu:
 medžiaginių vertybių sandėliai,
 paruošimo fazės cechai,
 apdirbimo fazės cechai,
 surinkimo fazės cechai,
 gatavos produkcijos sandėliai.
Vienetinės ir gamybos mažomis serijomis sąlygomis, esant technologiniam gamybos specializavimui, gamybos sroviškumo principo galutinai išlaikyti paprastai nepavyksta. Kuo labiau gamyba artėja prie masinės, tuo lengviau ir racionaliau išlaikyti gamybos sroviškumo principą. Šis principas visiškai išlaikomas masinės srovinės gamybos sąlygomis.
Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarp barų ir cechų ir kartu prisideda prie produkcijos savikainos mažinimo. Be to, kai mažiau transportinių operacijų ir jos trumpesnės, trumpėja gaminio gamybos ciklas, o tai leidžia pasitenkinti mažesne apyvartinių lėšų suma.

Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas

Ilgą laiką mūsų pramonėje buvo labai stengiamasi automatizuoti pagrindinės gamybos procesus, tuo tarpu pagalbiniais procesais (transportu, sandėliavimu, kokybės kontrole), tai pat gamybos eigos kontrole ir gamybos valdymo procesais nesirūpinta.
Kompleksiškai mechanizuojant ir automatizuojant procesus, naudojama automatinių mašinų sistema, žialiavas ir medžiagas paverčianti gatava produkcija, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Jam tenka tik kontrolės ir įrengimų derinimo funkcijos. Fizinis ir protinis darbas susilieja, o fizinio darbo lyginamoji dalis mažėja.
Kompleksinis automatizavimas užtikrina didelį tolimesnį darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės gerinimą.
Gamybos automatizacijos lygis bet kuriame struktūriniame vienete gali būti išreiškiamas trejopai:
1. apskaičiuojant automatizuotų darbų darbo imlumą,
2. automatizuotai gaminamų gaminių dalį,
3. automatizuotą darbą dirbančių darbuotojų dalį.
Daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių jau baigė dalinių gamybinių procesų automatizavimo etapą ir įsitikino, kad jo galimybės išsemtos. Dabar pereinama į aukštesnį automatizavimo etapą, kur kompleksiškai automatizuojamas gamybos valdymas, kuriant lanksčias automatizuotas integruotas planavimo, apskaitos, valdymo ir kontrolės sistema.

Gamybos proceso lankstumas

Dar praeito šimtmečio pirmoje pusėje tas pats gaminys, net nekeičiant jo modelio arba modifikacijos, paprastai buvo gaminamas ilgai: metų metais, o kartais ir dešimtmečiais. Dabar, prisotintos rinkos ir padidėjusios konkurencijos,mokslinės techninės pažangos sąlygomis, gaminiai labai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Taigi gamybos procesui iškyla papildomų reikalavimų: jis turi būti taip organizuotas, jo techninė bazė turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti į naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumo principai.
Šis principas kelia naujus reikalavimus ir vienetinei, ir masinei gamybai.

Gamybos integravimas

Jau kuris laikas literatūroje gamybos technikos ir organizavimo klausimais dažnai aptinkamos sąvokos „gamybos integravimas“, „integruota gamyba“, „lanksti integruota gamyba“. Ką šios sąvokos reiškia?
Įprastinėje, net ir kompleksiškai automatizuotoje įmonėje, automatizuojami atskiri procesai:
• pagrindinės gamybos technologijos,
• pagalbinės gamybos technologijos,
• aptarnavimo procesai,
• kartais kai kurios planavimo, apskaitos ir valdymo operacijos.
Pasitelkus ESM, automatizuotai sprendžiami atskiri uždaviniai. Bet ši automatizacija nesudaro vientisos sistemos.
Gamybos integravimas eina daug toliau. Visiškai integruotoje gamyboje visi įmonės veiklos gamybos funkciniai posistemiai vientiso ESM komplekso sujungiami į vientisą sistemą, kuri apima ir valdo visus įmonėje vykstančius informacinius ir materialinius procesus, įskaitant ne tik pagrindinę ir pagalbinę gamybą, bet ir automatizuotai atliekamus mokslinius tyrimus bei eksperimentinius darbus, automatizuotą gaminių konstravimą, technologinį gamybos paruošimą, panavimą, apskaitą ir kitas funkcijas. Tokia visiška gamybos integracija šiandien dar labai retai tepasiekiama, todėl prie jos einama palaipsniui: atskirais etapais automatizuojami atskiri gamybos ir funkciniai procesai, jungiant juos į vientisą sistemą. Tai iš dalies integruota gamyba.
Mokslinė techninė pažanga, elektronikos tobulėjimas ir gamybos procesų integravimas sudarė sąlygas suformuoti iš principo naują gamybos procesų organizavimo formą – lanksčias gamybines sistemas (LGS).
Integravimo principas ypač akcentuojamas „Visuotinės kokybės“ vadybos koncepcijos. Ši koncepcija teigia, kad visuotinė kokybė pasiekiama tik kompleksiškai tobulinant visų gamybos proceso elementų naudojimą .

Gamybos tipai ir jų charakteristika

Nors esama didelės įmonių ir jose vykstančių gamybos procesų įvairovės, pagal tam tikrus požymius kiekvieną įmonę sąlyginai galima priskirti prie tam tikro gamybos tipo. Pagrindiniai gamybos tipai yra trys:
1. vienetinė gamyba‘
2. serijinė gamyba (mažomis serijomis, vidutinė ir didelėmis serijomis),
3. masinė gamyba.
Įmonės arba bet kurio jos struktūrinio vieneto priklausomumą tam tikram gamybos tipui nulemia visas kompleksas techninių, organizacinių ir ekonominių savybių: gamybos specializacija, gamybos apimtis, gaminių nomenklatūra ir jos pastovumas, įrengimų pobūdis, technologijos procesų detalizavimas, darbininkų kvalifikacija ir kt.
Vienetinės gamybos įmonėje gaminama daug skirtingo tipo gaminių, kiekvieno pavadinimo gaminio gamybos apimtys nedidelės. Tie patys gaminiai per metus nesikartoja arba kartojasi neperiodiškai.
Dažniausiai taip gaminami unikalūs gaminiai:
• turbinos,
• turbo generatoriai,
• unikalios staklės.
Vienetinės gamybos metodai tinka ir diegiant eksperimentinius gaminius. Čia naudojami universalūs įrengimai, reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos.
Priešinga vienetinei – masinė gamyba.
Masinės gamybos įmonės specializuoja ilgą laiką (metais) dideliais kiekiais gaminti vieno tam tikro tipo gaminius (kartais – ribotą nomenklatūrą giminingų gaminių). Tokių įmonių pavyzdžiai:
 automobilių bei traktorių gamuklos’
 radiotechnikos pramonės įmonės,
 elektro stotys,
 baldų fabrikai,
 cemento gamyklos,
 dauguma chemijos pramonės įmonių,
 verpimo bei audimo fabrikai ir kt.
Čia gaminių konstrukcija maksimaliai unifikuota, normalizuota ir standartizuota. Technologinė dokumentacija labia detalizuojama: kiekvienai operacijai ne tik nurodomi atskiri perėjimai ir veiksmai, bet ir jų atlikimo būdas, darbo vietos suplanavimas.
Kiekviena darbo vieta specializuojama tik vienai operacijai atlikti (kartais dviem trims panašioms operacijoms), todėl jos atliekamos našiais specialiais įrengimais, automatais, naudojant daug specialių įtaisų ir įrankių. Čia plačios galimybės technologijos ir pagalbines operacijas robotizuoti.
Tokiomis sąlygomis darbininkai operatoriai gali būti ir žemos kvalifikacijos, bet reikia aukštos kvalifikacijos derintojų.
Gamybos procesas dažniausiai organizuojamas neperderinamose srovinėse linijose. Ekonominiu ir organizaciniu požiūriu tai teigiama, bet viskas susikomplikuoja, kai reikia pereiti prie naujų gaminių gamybos. Tada paprastai įmonę reikia iš pagrindų rekonstruoti.
Palyginti su kitais gamybos tipais, masinė gamyba užtikrina aukščiausią techninį ir organizacinį lygį. Todėl čia pasiekiamas didžiausias darbo našumas ir mažiausia gaminių savikaina.
Serijinės gamybos įmonėje produkcijos nomenklatūra siauresnė negu vienetinėje įmonėje. Tie patys gaminiai programoje tam tikru periodiškumu kartojasi. Tam tikras vienodų dirbinių kiekis, pradedamas gaminti vienu metu, pereinanti visus gamybos procesus ir kartu baigiamas gaminti, vadinamas partija. Visai dirbinių partijai tik vieną kartą reikia atlikti paruošiamuosius ir baigiamuosius darbus, o tai gerokai sutrumpina apdirbimo trukmę.
Serijinė gamyba yra tarpinė tarp vienetinės ir masinės gamybos. Gamyba didelėmis serijomis labia artima masinei, mažomis serijomis – vienetinei. Gamyboje didelėmis serijomis daug specializuotų įrengimų, srovinės linijos retai perderinamos, o gamyboje mažomis serijomis gali būti daug universalių įrengimų, srovinės linijos dažnai perderinamos. Remiantis pirmos lentelės charakteristika, galima teigti, kad masinės gamybos ir jai artimos gamybos didelėmis serijomis privalumai yra neabejotini. Tačiau kartu reikia pripažinti, kad atsiranda ir naujų tendencijų.

1 lentelė. Vienetinės ir masinės gamybos tipū techninė irekonominė charakteristika
Charakteristika Vienetinė Masinė
1. Gaminių nomenklatūra Labai didelė Maža
2. Gaminio gamybinės programos dydis Mažas Didelis
3. Darbo vietų specializavimo lygis Mažas Didelis
4. Įrengimai Universalūs Specialūs (automatai)
5.Pagrindinių darbininkų
 kvalifikacija
 skaičius
Aukšta
Didelis
Žema
Mažas
6.Pagalbinių darbininkų
 kvalifikacija
 skaičius
Žema
Mažas
Aukšta
Didelis
7. Gamybos paruošimo išlaidos Mažos Didelės
8. Vieneto savikaina Didelė Maža
9. Darbo našumas Žemas Aukštas

1. Sparti mokslo techninė pažanga, pagerėjas visuomenės materialinis aprūpinimaslabai sutrumpina ir gamybos priemonių, ir vartojimo reikmenų gyvavimą.
2. Plačiai naudojama skaičiavimo technika, lankstūs gamybiniai moduliai leidžia padidinti vienetinės ir gamybos mažomis serijomis techninį, organizacinį lygį.
3. Masinė ir gamyba didelėmis serijomis nepriimtina žmogiškuoju požiūriu. Jai būdingas monotoniškas neįdomus darbas. Tai labia sumažina darbuotojų motyvaciją ir gali būti rimta kliūti, organizuojant gamybą didelėmis serijomis ir masine gamyba. Galima teigti, kad, automatizavus gamybą, darbininkas turi būti išvaduojamas iš paprastų darbų. Vargu ar galima vadinti “automatu” įrengimą, kur ruošinį paduoda ir detalą nuima darbininkas.
Taigi derėtų nuodugniai ištirti konkretaus gamybos tipo techninį, organizacinį lygį, aplinką ir tik tada spręsti apie jo racionalumą .

Visuotinės kokybės vadyba (VKV)

Bendri kokybės reikalavimai įmonės produktui
pagal ISO 9001 standartą

Bendrosios nuostatos.
Kokybės vadybos sistemos įdiegimas turėtų būti organizacijos strateginis sprendimas. Šios sistemos sūkurimui ir įdiegimui turi įtakos įmonės kintami poreikiai, jos įpatingi tikslai, tiekiami ar gaminami produktai, naudojami procesai ir organizacijos dydis bei struktūra.
Šis tarptautinis ISO 9001 standartas (toliau – standartas) neskirtas tam, kad suvienodinti visų kokybės vadybos sistemų struktūros ar jų dokumentacijos. Standarte nustatyti reikalavimai yra papildomi reikalavimai produktui ir gali būti naudojamas vidaus ir išorės šalių, įskaitant sertifikavimo įstaigas, vertinant organizacijos sugebėjimą tenkinti vartotojo normatyvinius bei pačios organizacijos reikalavimus.
Procesinis požiūris.
Šis tarptautinis standartas puoselėja procesinio požiūrio taikymą kuriant, įdiegiant ir gerinant kokybės vadybos sistemos rezultatyvumą didinant vartotojo pasitenkinimą tenkinant jo reikalavimus. Rezultatyviam organizacijos funkcionavimui reikia identifikuoti ir valdyti tam tikrą kiekį tarpusavyje sisietų veiklų. Valdoma veikla, naudojanti ištekliu tam, kad gavinius paversti rezultatais, gali būti nagrinėjama kaip procesas. Dažnai vieno proceso rezultatai tiesiogiai yra kito proceso gaviniais.
Organizacijos procesų sistemos naudojimas kartu su tų procesų bei jų tarpusavio sąveikos identifikavimu gali būti apibūdinamas “procesiniu požiūriu”. Naudojant šį požiūrį kokybės vadybos sistemai pabrėžiamas svarbumas šiose srityse:
 Suprasti ir tenkinti reikalavimus,
 Poreikio nagrinėti procesus pridėtinės vertės požiūriu,
 Gauti procesų veiksmingumo ir rezultatyvumo rezultatus,
 Nuolat gerinti procesus, atliekant jų objektyvius matavimus.
Kokybės vadybos sistemos modelis ( 1 paveikslėlis), paremtas procesiniu požiūriu, parodo, kad vartotojas vaidina svarbų vaidmenį nustatant reikalavimus, kurie yra gaviniais. Vartotojo patenkinimo monitoringas (stebėjimas) reikalauja įvertinti informaciją, susietą su vartotojo supratimu apie tai, kaip organizacija patenkino vartotojo reikalavimus. Tačiau šis modelis pavaizduotas 1 paveikslėlyje, apima visus šio tarptautinio standarto reikalavimus, bet neparodo šių procesų detaliai.

1 pav. Kokybės vadybos sistemos modelis, paremtas procesiniu požiūriu

Bendrieji reikalavimai.

Organizacija turi sukurti, įforminti dokumentais, įgyvendinti ir prižiūrėti bei nuolat gerinti Kokybės vadybos sistemą (toliau – KVS) pagal šio standarto reikalavimus.
Organizacija turi:
a) Identifikuoti procesus, būtinus KVS ir nustatyti jų taikymą organizacijoje,
b) Apibrėžti šių procesų seką ir tarpusavio sąveiką,
c) Apibrėžti reikiamus rezultatyvaus procesų veikimo bei valdymo laidavimo kriterijus ir metodus,
d) Užtikrinti išteklių ir informacijos, būtinos procesų veikimui ir monitoringui, gavimo galimybę,
e) Matuoti, tikrinti bei analizuoti šiuos procesus,
f) Įdiegti veiksmus, būtinus planuotų rezultatų pasiekimui ir nuolatiniam šių procesų gerinimui.

Kokybės reikalavimai įmonės produktui.

Organizacija turi stebėti ir matuoti produkto charakteristikas, kad patikrinti, ar yra tenkinami reikalavimai produktui. Tai įmonė turi atlikti planuotomis priemonėmis atitinkamuose produkto realizavimo procesų etapuose. Atitikties priimtiems kriterijams įrodymai turi būri prižiūrimi. Produktas ar paslauga negali gūti išleidžiami tol, kol visa nustatyta veikla nėra tinkamai užbeigta, išskyrus atvejus, kai tai leidžia įgaliotas asmuo arba vartotojas.
Organizacija turi laiduoti, kad produktas, kuris neatitinka reikalavimų, nėra visiškai arba dalinai užbaigtas, yra identifikuojamas ir valdomas, kad būtų užkirstas kelias jo nenumatytam panaudojimui ar išsiuntimui. Neatiktinio produkto valdymas ir su juo susiję atsakomybė bei įgaliojimai turi būti apibrėžti ir įforminti dokumentuota procedūra.
Įmonė su neatiktiniu produktu turi elgtis vienu arba keliais iš šių būdų:
a) Imtis veiksmų pašalinti nustatytą neatiktį,
b) Įteisinti jo naudojimą, išleidimą ar priėmimą su nuolaida per atitinkamą valdžios instituciją arba, kai tinka – per vartotoją’
c) Imtis veiksmų pašalinti ketinimą naudoti ar taikyti.
Kai neatiktinis produktas yra pakoreguotas (pataisytas), jis turi būti pakartotinai patikrintas, kad parodyti jo atitiktį reikalavimams. Kai brokuotas produktas yra aptiktas po jo pristatymo ar jo naudojimo pradžioje, organizacija turi imtis veiksmų, dėl to galimoms pasėkmėms ar poveikiui išvengti. .

Leave a Comment