Firmos pasiula

ĮVADAS

Pasiūla – parduodamos prekės ar paslaugos kiekio priklausomybė nuo tos
prekės ar paslaugos kainos; tai prekės ar paslaugos kiekis, kurį pardavėjai
norėtų ir galėtų parduoti konkrečia kaina.

Pasiūla pasireiškia pardavėjo siekimu parduoti kuo daugiai prekių ir
kuo didesne kaina. Prekių kiekis, kurį pardavėjai pasiruošę pateikti
pirkėjams kiekviena konkrečia kaina tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje,
ekonomistų yra vadinamas pasiūla.

Veiksniai, galintys daryti įtaką siūlomų prekių kiekiui:

➢ Sąnaudos (gamybos kaštai). Jei gaminamos produkcijos kaštai

sumažėja, gamintojas gali pateikti į rinką daugiau prekių.

Gamybos kaštams kylant, priešingai – pasiūla mažėja.

➢ Technologija. Jeigu ją patobulinus, sumažėja ggamybos išlaidos

(kaštai). Esant mažesniems kaštams, kiekvienas gamintojas norės

pateikti rinkai kuo daugiau prekių, nesvarbu, kokia jų būtų

kaina.

➢ Gamtinės klimatinės sąlygos. Tai ypač svarbu žemės ūkiui.

➢ Tarpusavyje susijusių prekių kainos.Vartojamieji produktai ar

kita produkcija gali pakeisti ar papildyti vienas kitą.

Analogiškai ir gamyboje

➢ Kiti būdai gauti pelną. Daugelis gamintojų gali gaminti ne

vieną, o keletą prekių rūšių. Jeigu kurios nors anksčiau

negamintos prekės kaina kyla, tie, kas turi galimybių ją

gaminti, gali persiorientuoti į tos produkcijos gamybą.

➢ Ateities lūkesčiai. Kai gamintojai tikisi, kad kainos ateityje

kils, tai gali jau dabar gaminti tam tikras prrekes, kad vėliau

gautų pelną. O prognozuojant kainų kitimą, gamintojai gali

sumažinti gamybą, ir pasiūla taps mažesnė.

Pasiūlos elastingumas

Prekės pasiūla rinkoje priklauso nuo rinkos kainos, vienų prekių
pasiūla gali daug greičiau prisitaikyti prie kainos pakitimų negu kitų
prekių pasiūla. Tas spartumas, kuriuo pasiūla prisitaiko prie ka

ainų kitimo,
priklauso nuo vadinamojo pasiūlos elastingumo.

Kai prekės pasiūla gali greitai prisitaikyti prie kainos pokyčių,
sakome, kad tokios prekės pasiūla elastinga – tokia daugumos įprastinio
naudojimo pramoninių prekių, pavyzdžiui, vidutinio brangumo baldų, namų
apyvokos reikmenų, tokių kaip muilas, arba rakandų, tokių kaip šiukšlių
dėžė ar kibiras, pasiūla. Tokių prekių pasiūla gali būti greitai padidinta
arba sumažinta reaguojant į pakitusias kainas.

Kai prekės pasiūla negali būti greitai pakeista, prisiderinant prie
kainos pakitimo, sakoma, kad pasiūla neelastinga; tokia yra kviečių,
kaučiuko, galvijų ir kitų dalykų, kurie turi būti auginami, šeriami arba
nokinami, pasiūla. Apskritai ilgą laiką kylanti kurios nors iš tų prekių
kaina sukels jos pasiūlos padidėjimą. Tas padidėjimas neįvyks iškart, nes
gamintojams reikia laiko apsispręsti didinti gamybą, ir net kai jie tai
padaro, dar prireikia laiko, kol papildoma pasiūla bus pateikta rinkai.
Neelastinga pasiūla yra tokių pramoninių gaaminių, kuriems projektuoti ir
pagaminti reikia daug laiko – laivų, lokomotyvų ir kitų didelių mašinų.

Kad ir kokia prekės pasiūla – elastinga ar neelastinga – būtų,
gamintojas imasi didinti jos pasiūlą tiktai tada, kai jis tiki, jog už visą
savo produkciją gaus kainą, galėsiančią kompensuoti tos prekės gamybos
kaštus.

Pasiūlos lankstumą lemiantys pagrindiniai veiksniai yra šie :

1. Laikas. Kylant kainoms, gamintojas nori parduoti žymiai daugiau

prekių ar suteikti paslaugų. Bet tada būtina padidinti savo

gamybos apimtis, o tai savo ruožtu reikalauja papildomo laiko.

Taigi kiekis gali reaguoti stipriai, o lankstumas atitinkamai

gali būti didesnis, ti
ik praėjus tam tikram laikotarpiui.

Šią idėją beveik prieš šimtą metų akcentavo įžymus anglų ekonomistas,
neoklasikinės Kembridžo mokyklos kūrėjas, ribinės analizės bei mažėjančio
naudingumo teorijų pradininkas Alfredas Maršalas. Jis išskyrė tris laiko
tarpsnius ir tris jo efektus :

a) momentinis arba staigus efektas, kai gamintojai nespėja sureaguoti
į situacijos pasikeitimą;

b) trumpalaikis efektas, kai firmos gali padidinti gaminamų prekių
apimtis, našiau panaudodamos savo įmonėje esančius įrengimus, nedidindamos
jų kiekio;

c) ilgalaikis efektas, kai veikiančios firmos sugeba ekstensyviai
padidinti gamybos pajėgumus, taip pat kai suspėja įsikurti naujos firmos.

Minėtąjį laiko skirstymą A. Maršalas pritaikė šviežios žuvies rinkai.
Pasiūla a) atveju yra absoliučiai neelastinga, o tuo tarpu paklausos
pokytis sukelia staigų kainos padidėjimą iki aukštesnio lygio; b) atveju
pasiūla yra elastingesnė, kaina padidėja mažiau ir ilgesniu laikotarpiu; c0
atveju pasiūla yra elastingesnė, o kaina, palyginti su a ir b atvejais,
sumažėja.
2. Produkcija, pakeičianti ar papildanti viena kitą gamyboje (pakaitalai

ir komplektarai t.y. papildančios viena kitą gamyboje ar gaminamos kartu,

komplekte). Ar prekė turi artimą pakaitą gamyboje ? Kitaip tariant, ar

galima ekonominius išteklius (žemę, darbą ir pagrindinį kapitalą –

įrengimus), naudojamus vienos prekės gamybai, lengvai perorientuoti į

kitos prekės gamybą ? Ar galima iš vieno išteklio gaminti skirtingas

prekes ? Jei taip, tai kiekis stipriai reaguos į kainos pokytį, o pasiūlos

elastingumas bus didelis.

3. Atsargų kaina ir jos pagrįstumas. Greitai gendančios prekės,

nepaisant jų kainos, turi būti skubiai tiekiamos į rinką.tokių

prekių pasiūlos elastingumas mažas. A. M
Maršalo laikais buvo

sunku išsaugoti šviežią žuvį keletą dienų. Taigi to meto

situacija – nepaprasta. Šiandien šaldymo problema išspręsta. Net

ir vienos dienos žuvies pasiūlos elastingumas nėra nulinis.

Mažėjant kainai, pardavėjai dalį žuvies gali išimti iš apyvartos

ir keletą dienų laikyti šaldytuvuose.

Pasiūlos lankstumas kainai yra linkęs būti aukštas:

a) jei yra gana ilgas laikotarpis;

b) jeigu prekė turi artimų pakaitų gamyboje, t.y. jeigu

gamybiniai ištekliai lengvai gali būti perorientuoti į kitos

produkcijos gaminimą;

c) jei prekė lengvai išsaugoma.

.

Pasiūla ir paklausa.

Įmonės vertei didelę įtaką daro santykis tarp paklausos ir pasiūlos.
Jeigu produkcijos paklausa viršija pasiūlą, tai, kitiems veiksniams
nekintant, jos kainos kyla, jei pasiūla viršija paklausą tai kainos krenta,
o jei paklausa atitinka pasiūlą, – kainos stabilizuojasi. Jeigu įmonė dirba
netobulos konkurencijos sąlygomis, tai jos pirkimo-pardavimo kainai (nesant
paklausos ir pasiūlos atitikimo) didelę įtaką daro tokie veiksniai kaip
derybų menas, derybų dalyvių skaičius, šio sandorio finansavimo schemos ir
kt. Šių veiksnių įtaka sustiprėja, kai sutartis turi būti pasirašyta per
trumpą laikotarpį.

Paprastai paklausa įmonės kainai daro didesnę įtaką, nei pasiūla, nes
paklausa yra labiau kintama nei pasiūla. Pasiūla – tai parduodamų įmonių
(arba jų turto), siūlomų rinkoje už tam tikrą kainą skaičius; o paklausa –
tai įmonių (arba jų turto), kurių pageidaujama įsigyti už tam tikrą kainą,
skaičius.

Firmos trumpalaikė pasiūla

Visos verslo firmos gamins tiek, kad ribiniai kaštai būtų lygūs
ribinėms pajamoms, nes reikia maksimalaus taško.

Be to, trumpuoju periodu firma g
gamins net ir tuomet, kai negaus
ekonominio pelno, bet realizavimas bus didesnis už kintamuosius kaštus.
Veikla bus sustabdyta, jei kintamieji kaštai bus didesni už realizavimą.

Konkrečiu laiko momentu firmai vidutiniai ir ribiniai kaštai yra
pastovūs tam tikram produkcijos kiekiui. Bet kainos toje šakoje kinta ir
dėl to kinta ribinių pajamų kreivė. Kadangi firma veiks visuomet, kur
ribiniai kaštai lygūs ribinėms pajamoms, tai yra daug galimų kainų ir
ribinių pajamų kreivių, bet viena ribinių kaštų kreivė. Išeina, kad kuo
didesnė kaina, tuo aukščiau ribiniai kaštai susikerta su ribinėm pajamom ir
tai rodo didesnę gamybos apimtį (pasiūlos dėsnis). Vadinasi, ribiniai
kaštai nuo susilietimo su vidutinių kintamųjų kaštų kreive yra trumpojo
periodo firmos pasiūlos kreivė, nes ji gamina tol, kol realizavimas bus
didesnis už vidutinius kintamųjų kaštus.

Nuo susilietimo su vidutinių bendrųjų kaštų kreive bus ilgo
laikotarpio firmos pasiūlos kreivė, nes žemiau šio taško firma patirs
nuostolius ir ilguoju laikotarpiu paliks verslą.

Taigi nenuostolingumo ir gamybos sustabdymo taškai yra svarbūs, kai
firma nori sužinoti žemiausias priimtinas kainas trumpuoju ir ilguoju
periodais. Tuo remdamasi, firmos vadovybė priima atitinkamus sprendimus :

1. trumpuoju periodu :

a) jei kaina yra žemesnė už gamybos sustabdymo tašką, tai firma

sustabdys gamybą;

b) jei kaina aukštesnė už šį tašką – bus gaminama toliau;

2. ilguoju periodu :

a) jei kaina yra žemesnė už nenuostolingumo tašką, tai firma

palieka verslą;

b) jei aukštesnė, – ji lieka versle.

Trumpojo laikotarpio pasiūlos kiekį veikia :

1. gamybos veiksnių kainos;

2. technologija;

3. lūkesčiai dėl kainų, kaštų, realizavimo ir technologijos.

Trumpalaikės pasiūlos elastingumas kainai

Trumpuoju periodu pasiūlos elastingumas priklauso nuo ribinių kaštų
augimo tempo, didinant gamybos apimtį kintančių veiksnių augimo sąskaita.

Jei veiksnių kainos nekistų, tai pasiūlos elastingumas trumpuoju
periodu priklausytų nuo gamintojo lankstumo, renkantis gamybos apimtį
esamais fiksuotais kaštais. Kai gamyba auga, pasiūlos elastingumas tampa
mažesnis. Taip yra dėl mažėjančio rezultatyvumo dėsnio, kuris paaiškina,
kad ribiniai kaštai didės greičiau plečiantis gamybai. Už to dėsnio
pradžios taško papildomas produkcijos didinimas reikalauja progresyviai
didėjančių kintamųjų kaštų. Tai reiškia, kad plečiantis gamybai, ribinių
kaštų kreivė tampa statesnė. Tas pats atsitinka ir su rinkos pasiūlos
kreive. Ekstremumo taške, kai pasiekiamas maksimalus firmos produktas,
ribinių kaštų kreivė trečioje gamybos stadijoje turi beveik begalinį
nuožulnumą ir kartu 0 elastingumą.

Ilgojo laikotarpio pasiūla

Ilgojo laikotarpio kaštų ir pasiūlos sąlygos skiriasi nuo atitinkamų
trumpojo laikotarpio sąlygų :

1. ilguoju laikotarpiu nėra pastovių kaštų. Visi kaštai kintami;

2. kadangi firma ilguoju laikotarpiu kur kas daugiau atsiskleidusi, tai

ilgojo laikotarpio vidutinių kaštų kreivė yra daug plokštesnė ir

labiau atsiskleidusi;

3. per ilgąjį laikotarpį į ūkio šaką, kurioje veikiančios
firmos gauna daugiau negu normalųjį pelną, įsitraukia naujos firmos;

4. ir pasitraukia tos, kurios negauna normaliojo pelno.
Paprastai firmos palieka ūkio šaką, kai jos patiria ekonominių nuostolių
(kaštai apima normalųjį pelną). Ilguoju laikotarpiu, deja, nėra pastovių
kaštų, kurie padėtų išsilaikyti nuostolingoms firmoms.

Laisvo įėjimo į ūkio šaką ir išėjimo iš jos buvimas (ar nebuvimas)
yra svarbus momentas, norint suprasti konkurencingos ūkio šakos pusiausvyrą
ilguoju laikotarpiu. Laisvas firmų judėjimas tobulos konkurencijos ūkio
šakoje reiškia, kad jos per ilgąjį laikotarpį gauna tik normalųjį pelną,
bet ne didesnį už jį.

Firmos pasiūla

Įsivaizduokime verslo įmonę ,, Gargždų nafta”, kuri siurbia naftą ir
gamina benziną. Tarkime, kad bendrovė iš vieno gręžinio naftos kas savaitę
pagamina milijoną litrų benzino. Iš viso ji turi šešis gręžinius, taigi per
savaitę galima pagaminti šešis milijonus litrų benzino. Kiek sudėtingiau
tampa žinant, kad vieni gręžiniai yra geresni už kitus. Vienas gręžinys
ypač našus, todėl nafta iš jo pigiausia. Antrojo gręžinio eksploatavimui
jau reikia daugiau darbo ir kapitalo sąnaudų, viena tona naftos vieneto
kaštai trečiame gręžinyje ir taip toliau.

Taigi darytina išvada, kad gaminant papildomus litrus benzino iš vis
brangesnio naftos gręžinio, bendrovės ribiniai kaštai didėja. Kuo daugiau
benzino ji gamina, tuo didesni benzino gamybos kaštai. Pagaminti antrąjį
milijoną litrų kainuoja daugiau, negu pagaminti pirmąjį milijoną, trečiasis
milijonas kainuos daugiau už antrąjį ir taip toliau.;

Benzino kiekis, kurį bendrovė nori parduoti, kinta priklausomai nuo
kainos. Jei benzino litras kainuoja tik 0,50 Lt, bendrovė naudos savo
geriausią gręžinį ir gamins tik milijoną litrų benzino per savaitę. Jai
nėra jokio motyvo naudoti dar kurį nors iš likusių gręžinių, nes jų visų
ribiniai gamybos kaštai pranoksta 0.50 Lt už litrą. Tačiau jei kaina pakils
iki 1,00 Lt už litrą, bendrovei apsimokės naudoti ir antrąjį gręžinį. Juk
aukštesnė kaina dabar padengs didesnius iš šio gręžinio naftos gaminamo
benzino ribinius kaštus. Taigi jei benzino kaina yra 1,00 Lt už litrą,
bendrovė gamins jo daugiau. Jei kainos ir toliau kiltų, ,,Gargždų nafta”
pradėtų eksploatuoti ir kitus gręžinius, iš kurių išgaunama nafta dar
brangesnė.

Visa tai reiškia, kad konkrečiu metu bendrovė nori ir gali gaminti
įvairius benzino kiekius, esant įvairioms jo kainoms. Tuos skirtingus
kiekius ir kainas ekonomistai vadina pasiūla.

Lygiai kaip yra kainų poveikis paklausai, taip pat yra ir kainų
poveikis pasiūlai. Kainoms pakilus, ,,Gargždų naftos” bendrovė nori ir gali
pateikti rinkon daugiau benzino negu esant žemoms kainoms. Tai vadinama
pasiūlos dėsniu. Jis teigia, kad norint paskatinti gamintojus nevengti
didesnių ribinių kaštų, išaugsiančių didinant gamybą, jų gaminių kainos
turi pakilti.

IŠVADOS

Papildomi kaštai, susidarantys gaminant papildomus prekių ar paslaugų
kiekius, vadinami ribiniais kaštais. Didinant gamybą, ribiniai kaštai
paprastai didėja. Taip yra todėl, kad siekdamos pagaminti daugiau, verslo
įmonės ima naudoti brangesnius išteklius ir procesus. Ar daug, ar mažai
produkcijos būtų gaminama, sprendimas gaminti visada turi alternatyviuosius
kaštus.

Kadangi gamybai pasiekus didesnį mastą tolesnis jos didinimas galimas
tik didėjant ribiniams kaštams, verslo įmonės gamina ir parduoda daugiau
tik esant didesnėms prekių kainoms, nes tik jos padengs išaugusius kaštus.
Vadinasi, įmonių pasiūlos apimtis priklauso nuo jų gaminių kainų.
Ekonomikos moksle pasiūla vadinama įvairūs konkrečios prekės kiekiai,
kuriuos jos gamintojas konkrečiu metu nori ir gali parduoti, esant
skirtingoms tos prekės kainoms. Gamintojai visada nori parduoti daugiau,
kai kainos didelės, ir mažiau – kai jos nukritusios. Tokia rinkos kainų
įtaka pasiūlos apimtims vadinama kainų poveikiu arba pasiūlos dėsniu.

Visų kurios nors prekės gamintojų individualių pasiūlų suma sudaro
rinkos pasiūlą. Kainos daro poveikį ir rinkos pasiūlai. Jo dydį nusako
pasiūlos elastingumas kainoms. Jei kainų pokytis stiprus, pasiūla
elastinga, jei kainų poveikis silpnas, pasiūla yra neelastinga. Paprastai
pasiūla esti elastingesnė, kai išteklius nesunkiai ir greitai galima
perkelti į konkretaus produkto gamybą arba iš ten perkelti į kito produkto
gamybą. Pasiūlos elastingumas taip pat priklauso nuo to, kiek laiko turi
gamintojai prisitaikyti prie kainų pokyčio. Kuo ilgesnis tas gamybos
prisitaikymo laikotarpis, tuo pasiūla bus elastingesnė.

Kainų poveikis parodo, kaip kinta gamintojų norimas parduoti kiekis,
kai kinta kainos. Pati pasiūla dėl kainų nesikeičia. Pasiūla keičiasi tada,
kai gamintojai nori ir gali parduoti visomis galimomis kainomis daugiau
arba mažiau produkcijos negu anksčiau. Vaizduojant grafiškai, pasiūlos
pokytį parodys pasiūlos kreivės persikėlimas dešinėn arba kairėn. Tuo tarpu
kainų poveikis (kuris, kaip pasiūlos nekeičia) reiškia judėjimą pasiūlos
kreive aukštyn arba žemyn. Tarp veiksnių, kurie gali sukelti pasiūlos
kreivės pasislinkimą į kitą vietą, yra gamybos ribinių kaštų pokytis,
gaminių pardavėjų skaičiaus kitimas, lūkesčių pasikeitimas.

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Pasiūlos elastingumas 3

3. Pasiūla ir paklausa 5

4. Firmos trumpalaikė pasiūla 5

5. Trumpalaikės pasiūlos elastingumas kainai 6

6. Ilgojo laikotarpio pasiūla 6

7. Firmos pasiūla 7

8. Išvados 8

9. Literatūra 9

LITERATŪRA

1. Ivlinas Tomas S. Ekonomikos teorija. – Vilnius: Mintis, 1991. – 151 p. –

ISBN 5-417-005630-0
2. Čičinskas J., Klebanskaja N. Ekonomika ir verslas. – Vilnius: Lietuvos

Junior Achievement, 2001. – 282 p. – ISBN 9986-843-15-4
3. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija,

2001. – 794 p. -ISBN 9986-13-575-3
4. Rastenienė A. Mikroekonomika. – Vilnius: Vilniaus vadybos kokegija,

2002. – 176 p. – ISBN 9986-9349-7-4

Leave a Comment