Europos centrinių bankų sistema

Įvadas

Europos centrinių bankų sistema buvo įkurta trečiajame Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etape, kaip viena iš EPS kūrimo ir funkcionavimo institucijų. ECBS pagrindinis tikslas – vykdyti monetarinę politiką, užtikrinančią kainų stabilumą. ECBS sudaro Europos centrinis bankas (ECB) ir 15 ES šalių nacionaliniai centriniai bankai. Tai Eurosistemą sudarantys bankai Belgijos nacionalinis bankas, Vokietijos Bundesbankas, Ispanijos bankas, Prancūzijos bankas, Airijos centrinis bankas, Italijos bankas, Liuksemburgo centrinis bankas, Olandijos bankas, Portugalijos bankas, Suomijos bankas, Austrijos nacionalinis bankas ir kitų ES šalių bankai kaip Danijos nacionalinis baankas, Graikijos bankas, Švedijos riksbankas ir Anglijos bankas. ECBS užtikrintas gana didelis decentralizacijos lygis. Didžioji dalis monetarinės politikos priemonių taikomos nacionaliniu lygmeniu, o ECB reglamentuoja ir koordinuoja monetarinę politiką euro zonos mastu.

Šio referato tikslas susipažinti ECBS, jos veikimo principais, tikslais ir vykdomą pinigų politika. Tuo tikslu šiame darbe aptariami šie aspektai: kas sudaro ECBS, svarbiausi jos tikslai, pagrindiniai uždaviniai, ECBS vaidmuo ES ekonominėje politikoje, ECBS nepriklausomybė, kaip siekiama tikslų, ECBS atskaitomybės pagrindai ir vykdoma pinigų politika. Aptariamos pinigų politikos strategijos irr principai bei jos priemonės (atviros rinkos operacijos, nuolatinio skolinimosi priemonės bei privalomos atsargos). Lietuvai siekiant narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje svarbu, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika atitiktų reikalavimus. Todėl šiame darbe trumpai aptariamas pinigų politikos de

erinimas Lietuvoje.

1. Europos centrinių bankų sistema

ECBS pradėjo veiklą 1999 m. sausio 1 d. Šiuo metu ECBS sudaro ECB ir penkiolikos šalių narių nacionaliniai bankai.. ECBS neturi juridinio asmens teisių. Visi ECBS nariai turi bendrą tikslą, tačiau ECB valdymo organai yra kompetentingi spręsti, kaip to tikslo bus siekiama: tiesiogiai ar per nacionalinius centrinius bankus. ECB valdančioji taryba nutarė naudoti terminą „Eurosistema“, kuriuo apibūdinama grupė, vykdanti pagrindinius tikslus. Eurosistemą sudaro Europos centrinis bankas ir vienuolika šalių, įsivedusių eurą, centriniai bankai. Tai Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija. Tai šalys, kurios 1999 m. sausio 1 d. Eurosistemai perdavė suverenias savo teises pinigų politikos srityje.
Ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių centriniai bankai yra ECBS sudedamoji dalis, jie veikia laikydamiesi tam tikrų ECB nurodymų. Padėdami šiai innstitucijai įgyvendinti bendrąją pinigų politiką euro zonos valstybėse, šalių centriniai bankai turi atlikti daugelį operacijų, jų subordinaciją pagal funkcijas nustato ECB. Konvergencijos reikalavimų pasekmė yra ta, kad šalių centrinių bankų įstatymai turi būti suderinti su Bendrijos teise, ypač dėl jų nepriklausomybės reikalavimų. ES šalių nedalyvaujančių ekonominėje ir pinigų sąjungoje dėl to, kad neatitinka konvergencijos kriterijų arba dėl politinio sprendimo, centiniai bankai taip pat yra ECBS nariai, tačiau turi ribotas teises ir įsipareigojimus.
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam ti

ikslui, įsipareigoja remti Bendrijos bendrosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir subalansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siekti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukšta aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir socialinės sanglaudos ir solidarumo. Siekdama šių tikslų ECBS vadovaujasi atviros rinkos ekonomikos bei laisvos konkurencijos principu, kuri skatina efektyviai skirstyti išteklius. Susidūrus su kitais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas turinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.
Pagrindiniai ECBS uždaviniai:
 Nustatyti ir įgyvendinti sąjungos pinigų politiką;
 Vykdyti valiutos keitimo operacijas;
 Laikyti ir valdyti oficialias valstybių narių užsienio valiutos atsarga;
 Užtikrinti patikimą ir sklandų mokėjimų sistemos funkcionavimą;
 Leisti į apyvartą banknotus euro zonoje;
 Tvirtinti euro monetų išleidimo apimtis euro zonos šalyse.
Be šių uždavinių eurosistema turi:
 Prisidėti prie kompetentingų valdžios organų priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kredito institucijų kontrolę ir finansų sistemos stabilumą;
 Rinkti statistinę informaciją, būtiną tikslams pasiekti;
 Atstovauti tarptautinio bendradarbiavimo forumuose ir dalyvauti tarptautinėse pinigų institucijose.

Su ECB turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno šalių juridinio akto projekto, susijusio su ECB kompetencija. ES sutartyje numatyta išskirtinė ar dalinė ECB kompetencija pinigų politikos, kurso politikos, mokėjimų sistemų ir finansų sistemų stabilumo srityse.

Vaidmuo

Pagrindinis pinigų politikos tikslas – palaikyti kainų stabilumą ir, jeigu tai neprieštarauja sv

varbiausiam tikslui, paremti bendrąją ES ekonominę politiką. Išlaikant stabilias kainas, infliacijos lūkesčiai ir palūkanų normos gali būti palaikomos žemesniame lygyje. Tai sukuria aplinką, orientuotą į stabilumą, tokioje aplinkoje skatinama subalansuotos ir suderintos ekonominės veiklos plėtra, garantuojamas aukštas užimtumo lygis, geresni gyvenimo lygio standartai ir gerovės augimas ES. Tuo tarpu esant aukštai infliacijai kainų struktūra iškraipoma, kainos daugiau negali atlikti orientacinės funkcijos, kuri teigiamai paveiktų gerovės augimą. Teigiamas kainų ir palūkanų normos lygio santykis bei kainų ir darbo užmokesčio lygio sąryšis daro neigiamą įtaką gamybos veiksnių rinkai. Rezultatas – netinkamas išteklių paskirstymas visose rinkose ir praktiškai sustojusi ekonomikos plėtra:
 prekių rinkoje, kadangi nepavyksta pasiūlos padaryti priklausomos nuo paklausos;
 kapitalų rinkoje, kadangi santaupos jau neskolinamos investuotojams, kurių projektuose numatomos didžiausios pajamos;
 darbo rinkoje, kadangi darbuotojai jau nesieja veiklos su didžiausia darbo paklausa.
ECBS tikslas – prižiūrėti kainų stabilumą – nėra nepriklausomas nuo kitų veiksnių, darančių įtaką ekonominiam suartėjimui, už kurį atsakingos valstybės narės. Jos turi kontroliuoti valstybės išlaidas ne vien tik investicijų, bet ir socialinių nuostatų, sveikatos apsaugos ir pensijų atžvilgiu. Nedarbo sumažinimas turėtų būti vienas iš jų pagrindinių tikslų, kartu su tikslu palaikyti konkurencingumą. Infliacija turi būti prižiūrima, o kai reikia ir mažinama. Iždo politika, suderinta su ekonomine plėtra yra visos sistemos kertinis akmuo.
ECBS kainų stabilumo palaikymo po
olitika turėtų būti nepriklausoma ir grindžiama šalių nacionaline ekonomine ir socialine politika. Tačiau už šią politiką atsakingos įvairių šalių valdžios institucijos, kurios turi kreipti dėmesį į nevienodas nacionalines situacijas, tokią politiką gali sudaryti įvairios priemonės, kurios nebūtinai suderintos su ECBS tikslu.

Nepriklausomybė

Europos sutartyje ECBS nepriklausomybė turi konstitucinės garantijos statusą. ECBS turi tvirtus nepriklausomybės teisinius pagrindus. Europos pinigų institutas suformulavo apibrėžtus kriterijus, kurie įvertino nacionalinių centrinių bankų nepriklausomybę. Nepriklausomybės koncepciją vėliau Europos pinigų institutas detalizavo savo parengtoje Konvergencijos ataskaitoje (1998 kovas), kuri kartu su kiekvienos šalies CB statuto įvertinimu buvo pristatyta Europos viršūnių tarybai. Skiriama institucinė, finansinė, asmeninė ir funkcinė centrinio banko nepriklausomybė.

Institucinė nepriklausomybė

Institucinė nepriklausomybė reiškia, kad ECBS, rūpindamasi savo teisėmis, vykdydama įsipareigojimus ir spręsdama uždavinius, negali paklusti jokiems nurodymams, gaunamiems iš Bendrijos arba šalių narių institucijų. ES institucijos ir šalių narių vyriausybės įsipareigoja gerbti CB autonomijos principą ir nesistengti daryti įtakos sprendimus priimančių ECB organų nariams ir nacionaliniams centriniams bankams.
ECBS turi remti ne tik pirminį pinigų stabilumą, bet ir bendrą ekonominę politiką su sąlyga, kad tai nesikerta su svarbiausiu tikslu – kainų stabilumu. Visų pirma, ECBS įpareigotas skatinti suderintą ir subalansuotą ekonominį plėtojimą, tolygią plėtrą be infliacijos, siekti aukšto aprūpinimo darbu lygio ir išlaikyti pinigų stabilumą. Toks įsipareigojimas remti bendrą ekonominę politiką gali pakirsti emisijos banko nepriklausomybę ir pakenkti jo pinigų politikos tikėtinumui. ECBS nepriklausomybė dar nereiškia, kad sistema išvengia bet kokios atsakomybės ir nėra politiškai kontroliuojama. Pirma, ECBS sukurta sutartimi, ji vykdo įstatymo pavestas užduotis. Antra, organų narius skyrė demokratiškai įteisintos institucijos. Be to, yra numatyta, kad sistema gali išdėstyti ir viešinti savo vykdomą politiką Europos Parlamentui ir jo komitetams.

Finansinė nepriklausomybė

Siekiant garantuoti ir finansinę ECBS nepriklausomybę antrojo ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etapo pradžioje buvo kategoriškai uždrausta privilegijuota valdžios padėtis privačių skolininkų atžvilgiu skolinantis lėšas. Nacionaliniams centriniams bankams, o vėliau ir ECB, buvo uždrausta teikti kreditus viešosioms institucijoms. Monetarinis viešųjų reikalų finansavimas draudžiamas ir panašiems ES institucijų organams – centrinėms vyriausybėms, regioninėms ir vietinėms sąjungoms, viešosios teisės įstaigoms arba šalių narių valstybinėms įmonėms. Išimtys – tik kredito įstaigos, priklausančios viešojo ūkio nuosavybės teisei, kurioms galioja tos pačios taisyklės kaip ir privačioms kredito įstaigoms. ES Sutarties 104 ir 104e straipsniai ir atitinkamus reikalavimus įgyvendinančios direktyvos draudžia tiesioginį viešojo sektoriaus finansavimą iš centrinio banko ir visas viešojo sektoriaus privilegijas gaunant kreditus iš finansinių institucijų. Toks valdžios kreditavimo uždraudimas daugeliui ES šalių narių reiškia, kad neginčijamai atsisakoma patogaus ir laikyto savaime suprantamu tiesioginio valstybės finansavimo instrumento. Taip sudaromos vienodos sąlygos visiems finansų rinkos dalyviams ir pašalinama su pinigų rinkos poreikiais nesusijusios papildomos pinigų emisijos rizika. Visiškai emisijos bankų nepriklausomybei nuo diskretiškų valdžios finansavimo poreikių reikia, kad būtų pašalinta ir įtaka, daroma atvirosios rinkos politikoje su iždo vertybiniais popieriais. Pavojus yra toks, kad emisijos bankui galėtų būti daromas užslėptas politinis spaudimas mažinti palūkanų normas perkant apyvartoje esančius valdžios skolos vertybinius popierius ir taip valstybės vertybinių popierių kiekis augtų. Taigi, Sutartyje uždraustas tik tiesioginis valstybinių institucijų ir valstybinių įmonių skolos vertybinių popierių įsigijimas, neatsižvelgiant į paliktą galimybę ECB ir nacionaliniams bankams vykdyti atvirosios rinkos sandorius antrinėje rinkoje.

Asmeninė nepriklausomybė

Vien institucinės ir finansinės nepriklausomybės neužtenka, kad būtų galima vykdyti nepriklausomą, į pinigų stabilumo tikslą orientuotą pinigų politiką. Būtinos ir asmeninės nepriklausomybės sąlygos, apimančios paskyrimus, ilgalaikius tarnybos santykius, nekeičiamumo principą iš vyriausybės pusės kadencijos metu ir perrinkimo galimybių mažinimą.
ECB vykdomosios valdybos narių atžvilgiu šie reikalavimai gali būti laikomi įvykdytais kadangi jų tarnybos laikas siekia 8 metus, perrinkimo negalima atlikti pliuralistiniu būdu, renkami tik pripažinti profesinės patirties turintys asmenys. Nariai perrenkami abipusiu susitarimu valstybės ar vyriausybės vadovų lygyje, rekomendavus ES tarybai ir iškalusius Europos parlamento bei ECB tarybos nuomones. Pagal ECBS Statutą narius gali atleisti Europos teisingumo teismas ECB valdančiosios tarybos arba vykdomosios valdžios prašymu tik tada, jeigu jie nebevykdo savo tarnybai priklausančių atlikti pareigų arba padaro didelių nusižengimų, susijusių su sprendimais dėl pinigų politikos. ECB valdančiąją tarybą sudaro valdyba ir ekonominėje ir pinigų sąjungoje dalyvaujančių centrinių bankų prezidentai. Šalims, dar nedalyvaujančioms trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos etape, vadinamosioms „šalims narėms, kurioms galioja išimtinės teisės“ (pagal ES Sutarties 109k straipsnį), nebus atstovaujama ECB taryboje. Formuojasi savotiška problema dėl galimo interesų konflikto, kadangi šalių, nedalyvaujančių ekonominėje ir pinigų sąjungoje, centriniai bankai, kaip neatskiriama ECBS dalis, privalo vykdyti kai kuriuos ECB sprendimus, o jų valdytojai yra tik ECB bendrosios tarybos , patariamojo pobūdžio organo nariai.
Sprendimai dėl pinigų politikos paprastai priimami paprasta balsų dauguma, o kiekvienas narys ECB taryboje turi tik vieną balsą. Galioja toks principas: viena šalis, vienas balsas. Nepriklausomai nuo šalių ekonominės reikšmės, visų nacionalinių centrinių bankų prezidentams suteikiamos tokios pačios galimybės daryti įtaką.

Funkcinė nepriklausomybė

Funkcinė nepriklausomybė reiškia tai, kad centrinis bankas yra nepriklausomas nustatydamas tarpinius pinigų politikos tikslus ir įgyvendindamas pinigų politikos principus.

Tikslų siekimas

Mastrichto sutartyje nustatyta, kad pagrindinis ECBS tikslas – kainų stabilumo siekimas. Tačiau čia nenurodyta, kaip kainų stabilumo tikslas turėtų būti pasiektas. Kokybiškas pagrindinio tikslo apibrėžimas buvo pateiktas Europos pinigų instituto pranešime apie bendrosios pinigų politikos įgyvendinimą ekonominės ir pinigų sąjungos trečiajame etape. Pagal tai , kaip siekiama šio tikslo, gali būti matuojama sistemos ir sprendimus priimančių organų narių darbo veiksmingumas. Todėl nuspręsta, kad tikslas bus kiekybiškai identifikuojamas ir viešai skelbiamas visuomenei. Faktinių rodiklių ir iškelto tikslo palyginimas išreikia ECB atskaitomybę, atskleidžiama, kaip ir kokiu lygiu siekiama tikslų. ECBS stengiasi kiekybiškai apibrėžti kainų stabilumo tikslą. Kainų stabilumas reiškia metinį suderinto vartojimo kainų indekso augimą euro zonoje neviršijant 2 proc. ribos.
Kainų stabilumo apibrėžimas apima ir infliacijos tikslo apibrėžimą. Kritikai įvertino tai kaip ženklą, kad ECB galėtų rodyti daugiau tolerancijos defliacijai, o ne infliacijai. Tačiau ECB prezidentas nuomone, defliacija būtų nepageidaujama esamoje aplinkoje, be to , kainų kritimo situacija neatitiktų kainų stabilumo. Tikslas apima ir numatomą žemutinę ribą ties nuliu, taip nenumatoma „negatyvaus didėjimo“ galimybė, kuri atrodė įmanoma. Tai reiškia, kad ECBS infliacijos tikslas yra metinis kainų indekso augimas 0-2 proc. ribose. ECBS Valdančioji taryba aiškia apibrėžė, kad kainų stabilumas turi būti išlaikomas vidutiniame laikotarpyje. ECBS negali būti laikoma atsakinga už trumpalaikius nuokrypius nuo kainų stabilumo, pavyzdžiui, dėl staigaus importo kainų pokyčio arba specifinių fiskalinių priemonių.
Euro zonoje naudodamas suderintą vartojimo kainų indeksą, ECB grindžia savo sprendimus monetarine, ekonomine ir fiskaline euro zonos kaip visumos plėtra. Bendrojoje monetarinėje politikoje turi būti atsižvelgiama į plačias euro zonos perspektyvas: ji nereaguos į specifinę regioninę ar nacionalinę plėtrą.

Viešumas

ECBS turi būti atsakingas ne tik už tai, kad būtų pasiekti jo tikslai, bet ir paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką atitinkamoms valdžios institucijoms ir visuomenei. ECBS atskaitomybės pagrindai išdėstyti ECBS Statuto 15 straipsnyje, pagal kurį ECB privalo:
 Mažiausiai keturis kartus per metus parengti ir pateikti pranešimus apie ECBS veiklą;
 Kas savaitę publikuoti konsoliduotą ECBS finansinę ataskaitą;
 Papildomai turi pateikti metinę ECBS veiklos, paskutinių ir tų pačių metų pinigų politikos ataskaitą Europos Parlamentui, Europos Komisijai, ES Tarybai. ECB prezidentas privalo pateikti šią ataskaitą Europos Tarybai ir Europos Parlamentui, kuris gali surengti pateiktos ataskaitos svarstymą.
ECB nuolat pateikia monetarinės, ekonominės ir finansinė situacijos euro zonos įvertinimą ir suteikia informaciją apie kiekvieną specifinį monetarinės politikos sprendimą, koks jis bebūtų – palūkanų normų pokytis arba tai, kad tokio pokyčio nėra.

Valdymas

Europos centrinių bankų sistemos struktūra

Šaltinis: Kelias į pinigų sąjungą/ Parengė S. Kropas.- V.:LBDFI, 1999.

Pinigų politika

ECBS pinigų politika orientuota taip, kad naudodamasis galimybe veikti bankų likvidumą ir palūkanas rinkoje, ECBS gali kartu daryti įtaką bankų kreditų pasiūlai ir ekonomikos paklausai, susijusiais su pinigais ir kreditais. Savo tikslams siekti ECBS turi pinigų politikos instrumentų, kurie yra iš esmės netiesioginės ECBS operacijos pinigų rinkoje, t.y. impulsų perdavimas per pinigų kainą ir skolinimosi politiką ekonominėje ir pinigų sąjungoje. ECBS atsisako tiesioginių pinigų politikos instrumentų: kreditų limitų arba administraciniu būdu nustatomų palūkanų normų kreditų rinkoje ir kt.
Netiesioginių priemonių privalumai – lankstumas, efektyvumas, konkurencijos skatinimas ir vienodas visų rinkos dalyvių traktavimas. ECBS vadovaujasi dviem principais:
 Vyriausybei draudžiama skolintis iš centrinio banko;
 Vyriausybė neturi preferencijų skolindamasi iš finansinių institucijų.

Rinkos dalyviai, norintys pasinaudoti ECBS pinigų rinkos instrumentais, turi atitikti tam tikrus kriterijus. Kriterijai nustatyti atsižvelgiant į tai, kad ECBS operacijomis galėtų pasinaudoti kuo daugiau rinkos dalyvių, kad nebūtų pažeistas visų rinkos dalyvių „vienodo“ traktavimo principas ir kad būtų laikomasi tokių reikalavimų:
 Kredito įstaiga turi dalyvauti privalomųjų atsargų laikymo sistemoje;
 Rinkos dalyviai turi būti finansiškai tvirti;
 Rinkos dalyviai turi atitikti visus operacijų kriterijus, kurie numatyti nacionalinių bankų arba ECBS pinigų rinkos operacijų atlikimo taisyklėse.
Tik patenkinę šiuos reikalavimus rinkos dalyviai gali naudotis pinigų rinkos instrumentais.
Strategija
Politikos strategija pirmiausia yra svarbi sprendimams priimti ECBS viduje. Ji turi užtikrinti, kad į ateitį orientuoti sprendimai dėl pinigų politikos bus priimami laiku, be to, ji svarbi ir palaikant ryšius už ECBS ribų. Patvirtinta ECB pinigų politikos strategija apima:
 Infliacijos reguliavimą;
 Pinigų kiekio reguliavimą.
ECBS, siekdama lanksčiai reaguoti į įvairius nuokrypius, stengiasi suderinti pinigų kiekio reguliavimo ir infliacijos reguliavimo strategijas. Jeigu neaišku, ar pinigų pasiūlos strategijos pagrindinė sąlyga yra patenkinama, ECBS papildomai gali taikyti (be pinigų pasiūlos reguliavimo) tiesioginę infliacijos kontrolę. ECBS turi įgyvendinti pinigų pasiūlos tikslą tik vidutiniu laikotarpiu. Tai leistų ECB atstatyti nuokrypius nuo pasirinkto dydžio ilguoju laikotarpiu. Bendroji pinigų politika turi būti siekiama su kitomis ekonomikos politikomis – trumpuoju laikotarpiu infliacijos pokyčiai labiausiai priklauso nuo darbo užmokesčio sutarčių ir fiskalinės politikos. Todėl tiek darbo užmokesčio, tiek fiskalinė politikos turi būti orientuotos į kainų stabilumo tikslą. Valiutų kurso politika turi būti kreipiama į kainų stabilumo siekimą ir nepažeisti ECBS nepriklausomybės principo. Tai leidžia sumažinti riziką, kad euro kurso politika galėtų pažeisti vidinį ir išorinį stabilumą.
Principai
Siekiant bendros pinigų politikos būtina detaliai suderinti naudojamas priemones ir procedūras tam, kad vykdoma pinigų politika darytų tokį patį poveikį kiekvienai šaliai. Todėl ECBS pinigų politika remiasi šiais principais:
1) aiškumas – pinigų politika turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta;
2) veiksmingumas – pinigų politikos priemonės ir procedūros turi sudaryti galimybes siekti tikslų;
3) rinkos principų atitikimas – pinigų politikos įgyvendinimas turi būti suderintas su laisva atviros rinkos ekonomikos konkurencija, efektyviu atsargų paskirstymu;
4) vienodas traktavimas – visos finansų institucijos, turinčios teisę naudotis ECBS galimybėmis, traktuojamos vienodai, nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje yra įsteigtos;
5) decentralizavimas – ECB, vykdydamas operacijas, naudojasi šalių centrinių bankų paslaugomis. Šio principo įgyvendinimas ECB suteikia galimybę naudotis šalių centrinių bankų patirtimi.
6) tęstinumas – sukauptos pinigų politikos patirties perėmimas.

Remdamasi minėtais principais ECBS su nustatytomis priemonėmis vykdo pinigų politiką.
Nustatytus pinigų politikos tikslus ECBS įgyvendina naudodama pinigų politikos priemonėmis, kuriomis paprastai naudojasi nacionaliniai centriniai bankai. ECBS apibrėžė pinigų politikos priemones, kurios skirstomos į atviros rinkos operacijas, nuolatinio skolinimo(si) galimybes ir privalomų atsargų reguliavimą. Šios priemonės iš esmės yra netiesioginės ECBS operacijos pinigų rinkoje, kadangi jos veikia per pinigų kainą. ECBS atsisako tiesioginių pinigų politikos priemonių – paskolų limitų arba palūkanų normų paskolų rinkoje nustatymo. Atsisakęs tiesioginio kišimosi, ECBS formuoja pinigų politikos priemones, vadovaudamasis rinkos ekonomikos principais ir nesikišimo į konkurenciją kriterijais.

Atviros rinkos operacijos
Atviros rinkos operacijos – tai centrinio banko iniciatyva vykdomas pinigų išleidimas į vidaus pinigų rinką arba išėmimas iš jos, atsižvelgiant į visos rinkos. O ne į vienos kredito įstaigos padėtį, kredito įstaigoms tarpusavyje konkuruojant dėl tam tikrų sandorių su centriniu banku sudarymo. Atviros rinkos operacijos pinigų rinkoje atlieka svarbų vaidmenį:
 reguliuoja palūkanų normas;
 valdo likvidumą rinkoje;
 signalizuoja apie pinigų politikos pasikeitimus.
ECBS vykdomos atviros rinkos operacijos paprastai skirstomos į keturias grupes pagal atviros rinkos operacijoms keliamus tikslus, jų vykdymo prielaidas, vykdymo pastovumą bei procedūras.
Tai:
1. Pagrindinės refinansavimo operacijos;
2. Ilgesnio laikotarpio refinansavimo operacijos;
3. Koreguojamosios operacijos;
4. Struktūrinės operacijos.
Pagrindinėms refinansavimo operacijoms tenka pagrindinis vaidmuo reguliuojant palūkanų normas ir vykdant likvidumą. Šias operacijas vykdo nacionaliniai centriniai bankai standartinio aukciono būdu kiekvieną savaitę.
Ilgesnio laikotarpio refinansavimo operacijų tikslas – suteikti papildomą finansavimą šalių finansiniam sektoriui.
Koreguojamosios operacijos atliekamos siekiant operatyviai neutralizuoti netikėtus likvidumo svyravimus ir jų įtaką palūkanų normai arba perduoti rinkai pirmą signalą apie pinigų politikos pokyčius.
Struktūrinės operacijos padeda atlikti tam tikrus didelius (daugiausia ilgalaikius) pakeitimus šalių finansų rinkose.
Atviros rinkos operacijoms atlikti naudojami instrumentai skirstomi į:
 Atpirkimo sandorius;
 Vienos krypties sandorius;
 Skolos sertifikatus;
 Apsikeitimo sandorius;
 Fiksuoto termino indėlius.

Nuolatinio skolinimosi priemonės
ECBS naudojasi dviem nuolatinio skolinimo(si) priemonėmis:
1. Vienos nakties skolinimosi už užstatą;
2. Vienos nakties indėlio.
Abi jas administruoja nacionaliniai centriniai bankai. Nuolatinio skolinimo(si) priemonės skirtos trumpalaikiam likvidumui padidinti arba sumažinti, jomis nustatomos viršutinė ir apatinė palūkanų normos ribos.
Vienos nakties skolinimasis už užstatą – šia priemone rinkos dalyviai naudojasi norėdami pasiskolinti iš centrinio banko lėšų vienai nakčiai. Šios paskolos skirtos trumpalaikiam likvidumo trūkumui padengti ir suteikiamos už užstatą, kuriam dažniausiai naudojami vyriausybės vertybiniai popieriai.
Naudodamiesi vienos nakties indėlių galimybe bankai perteklines lėšas gali vienai nakčiai padėti į depozitinę sąskaitą centriniame banke, už kurią mokamos palūkanos.

Privalomos atsargos
Privalomų atsargų reikalavimas laikomas ECBS pinigų politikos priemone. Visoje euro zonoje galioja bendra privalomų atsargų sistema. Kiekviena kreditinė institucija turi laikyti privalomąsias atsargas savo šalies nacionaliniame centriniame banke.Už privalomąsias atsargas mokamos palūkanos, kurių norma nustatoma atsižvelgiant į pagrindinę refinansavimo operacijų palūkanų normą. Su šia pinigų politikos priemone atliekamos tokios funkcijos:
1. Stabilizuojama pinigų rinkos palūkanų norma;
2. Bankų sistemoje sudaromas struktūrinio likvidumo trūkumas;
3. Kontroliuojama pinigų emisija.
Atlikdama savo funkcijas privalomųjų atsargų sistema užtikrina stabilią ECB pinigų paklausą,palaikydama pinigų politiką veiksmingą ir ECB, kaip „paskutinio skolintojo“ funkciją.

Pinigų politikos derinimas Lietuvoje

Siekiant sudaryti prielaidas, kad Lietuvos pinigų politika ir finansų sistema bei pinigų politika kuo greičiau atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus, užtikrinti konvergencijos kriterijų įvykdymą bei laikymąsi, 1997 m. pradžioje buvo parengta ir priimta Lietuvos banko Pinigų politikos programa 1997 – 1999.
Joje numatyti tokie uždaviniai: siekti stabilaus lito kurso stiprių užsienio valiutų atžvilgiu iki pat strateginio Lietuvos siekio įgyvendinimo – įstojimo į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą, plėtoti aktyvesnės pinigų politikos galimybes bei antrinę vertybinių popierių rinką ir sukurti prielaidas, kad Lietuvos finansų sistema ir pinigų politika atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus. Kad Lietuva galėtų tapti visateise Europos centrinių bankų sistemos nare, jai svarbi gerai išplėtota finansų sistema ir galimybė taikyti visas priemones, kurios prieinamos šiuolaikiniam centriniam bankui.
Vykdydamas pinigų politikos programą, Lietuvos bankas pirmiausia įdiegė dviejų rūšių atviros rinkos operacijas: vertybinių popierių atpirkimo sandorius tarp Lietuvos banko bei komercinių bankų ir komercinių bankų terminuotų indėlių Lietuvos banke aukcionus.
Fiksuoto lito kurso sąlygomis Lietuvos banko atviros rinkos operacijų vykdymo pagrindinis tikslas– išlyginti ilgalaikius bankų sistemos likvidumo svyravimus ir perduoti Lietuvos pinigų rinkos palūkanų lygio kitimo tendencijas tarptautinei rinkai.
Be įprastinių likvidumo paskolų, teikiamų mokiems komerciniams bankams, turintiems likvidumo problemų, įdiegta ir komercinių bankų trumpalaikio skolinimosi centriniame banke už vertybinių popierių užstatą sistema – vienos nakties paskolos.
Lietuvos bankas turi kai kurias panašias Į ECBS pinigų politikos priemones ir atitinka jų procedūrų standartus, tačiau priemonių taikymas iš esmės skiriasi, kaip skiriasi mažų ir didelių ekonomikų pinigų politikos tarpiniai tikslai.
Siekdamas reguliuoti pinigų pasiūlą ir bankinės sistemos likvidumą bei užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, Lietuvos bankas visiems Lietuvoje veikiantiems šalies ir užsienio komerciniams bankams nustatė vienodus privalomųjų atsargų reikalavimus.
Labai svarbus lito kurso perorientavimas nuo JAV dolerio į eurą, kuris bus atliktas 2002 m. vasario 1 d. Nes susiejimas su JAV doleriu neigiamai veikia prekybos ir konkurencingumo sąlygas su Europos sąjungos šalimis bei su kitomis kandidatėmis į ES.
Vykdant 1997 m. priimtą politikos programą, įdiegta priemonių sistema jau dabar labai artima egzistuojančiai EPS.

Išvados

ECBS veikla yra svarbi siekiant palaikyti sėkmingą Ekonominės ir pinigų sąjungos veiklą ir sėkmingai įgyvendinant jos tikslus.
Svarbiausias ECBS tikslas – palaikyti kainų stabilumą. ECBS, nenusižengdama šiam tikslui, įsipareigoja remti Bendrijos bendrosios ekonomikos politikos kryptis siekiant Bendrijos tikslų: skatinti šiuolaikinę ir subalansuotą ekonominę veiklą, tolygią plėtrą be infliacijos, atsižvelgiant į aplinką, padėti siekti kad ekonomika funkcionuotų esant didelei konvergencijai, kad būtų aukšta aprūpinimo darbu ir socialinės apsaugos lygis, kad kiltų gyvenimo lygis ir gerėtų gyvenimo kokybė, taip pat – valstybių narių ekonominės ir socialinės sanglaudos ir solidarumo. Siekdama šių tikslų ECBS vadovaujasi atviros rinkos ekonomikos bei laisvos konkurencijos principu, kuri skatina efektyviai skirstyti išteklius. Susidūrus su kitais tikslais, kainų stabilumo tikslas visada laikytinas turinčiu pirmenybę ir pačiu svarbiausiu.

Siekdama savo tikslų tiek ECBS, tiek ir ECB turi būti nepriklausomi nuo valdžios institucijų ir kitų įtakingų pareigūnų. Turi būti užtikrinta nepriklausomybė.
ECBS turi būti atsakingas ne tik už tai, kad būtų pasiekti jo tikslai, bet ir paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką atitinkamoms valdžios institucijoms ir visuomenei.
Nustatytus pinigų politikos tikslus ECBS įgyvendina naudodama pinigų politikos priemonėmis, kuriomis paprastai naudojasi nacionaliniai centriniai bankai. ECBS apibrėžė pinigų politikos priemones, kurios skirstomos į atviros rinkos operacijas, nuolatinio skolinimo(si) galimybes ir privalomų atsargų reguliavimą. Šios priemonės iš esmės yra netiesioginės ECBS operacijos pinigų rinkoje, kadangi jos veikia per pinigų kainą. ECBS atsisako tiesioginių pinigų politikos priemonių – paskolų limitų arba palūkanų normų paskolų rinkoje nustatymo. Atsisakęs tiesioginio kišimosi, ECBS formuoja pinigų politikos priemones, vadovaudamasis rinkos ekonomikos principais ir nesikišimo į konkurenciją kriterijais.
Lietuvai siekiant narystės Europos sąjungoje, taip pat svarbu tapti ir EPS nare. Todėl svarbu, kad Lietuvos finansų sistema ir pinigų politika atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus. Kad Lietuva galėtų tapti visateise Europos centrinių bankų sistemos nare, jai svarbi gerai išplėtota finansų sistema ir galimybė taikyti visas priemones, kurios prieinamos šiuolaikiniam centriniam bankui.

Informacijos šaltiniai

1. Europos sąjungos enciklopedinis žinynas. Sudarė Gediminas Vitkus. Vilnius: Eugrimas, 1999. – 295 p.
2. Europos sąjunga. Institucinė sąranga ir politikos aktualijos. Vilnius: Eugrimas, 2000.–271 p.
3. Kelias į pinigų sąjungą. Parengė dr. Stasys Kropas. Vilnius: LBDFI, 1999. – 143 p.
4. Lietuvos banko pinigų politikos programa 1997 – 1999 m. V: Lietuvos bankas, 1997.
5. http://www.ecb.int.

Leave a Comment