EKONOMINĖ IR PINIGŲ SĄJUNGAPinigai rinkos ekonomikoje. Pinigų vaidmuo: mokėjimas, taupymas, mainai, prekės apskaitos vienetas Nacionalinė valiuta: vidiniai atsiskaitymai Valiutų kursų kaita nusako santykinių kainų reguliavimo mechanizmą: esant prekybos deficitui, šalis mažins eksporto kaštus.Pinigų vaidmuo nacionalinėje ekonominėje politikoje: – vyriausybės (centriniai bankai) naudoja monetarinės politikos instrumentus reguliuoti pinigų pasiūlą ir jų kainą (palūkanų normą) tam, kad įtakotų tokius ekonominius parametrus, kaip investicijos, užimtumas, infliacija ir kt. Nacionalinės valiutos kaip netarifinės kliūtys: Nacionalinės valiutos ir jų keitimo kursų įvairovė įtakoja tiesioginių ir netiesioginių netarifinių kliūčių prekyboje atsiradimą tarp ES šalių.Tiesioginiai kaštai: sandorių (transaction), administraciniai kaštaiVieningos valiutos įvedimas leistų sutaupyti kasmet 0.2-0.4 % Bendrijos biudžeto. Netiesioginiai kaštai: atsiranda dėk valiutų keitimo kursų svyravimų.Priemonės sušvelninti valiutų kliūtis:palūkanų normos, kuri palaikytų pakankamą pinigų paklausą, nustatymas.Esant žemai palūkanų normai, kapitalas judės kitur, paklausa pinigams mažės, taigi, jų kaina mažės taip pat.Kas yra pinigų integracija ?Apibrėžimas “pinigų integracija” reiškia:1)pinigų politikų 2)harmonizavimą; 3)sutartis dėl rezervų apimties 4)bendrą centrinį bankąNacionalinių ekonominių ir pinigų politikų koordinavimas: Pinigų stabilumas gali būti pasiektas: – panaši šalių ekonominė elgsena: infliacijos lygis, biudžeto deficitas.Politikų koordinavimo poreikis: – ekonominės priklausomybės augimas po Antrojo pasaulinio karo: prekybos augimas, kapitalo judėjimas. 1957 metų Europos Ekonominės bendrijos sutartis (straipsnis 104) reikalavo nacionalinių ekonominių ir pinigų politikų koordinavimo 1957 m. Europos Ekonominės BendrijosSutartis: Ų Bretton Woods sutartis, fiksuotas dolerio keitimo standartas. Ų 1969 m. šešios Europos Bendrijos narės Hagos susitikimo metu nusprendė siekti Europos pinigų sąjungos1970 m. Liuksemburgo ministras pirmininkas Pierre Werner parengė raportą, kuriame buvo numatyta iki 1980 m. sukurti pinigų sąjungą (European Monetary Union, EMU):– laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas
-vieningos valiutos įvedimas, valiutų keitimo kursų svyravimų;-tarp šalių narių panaikinimas;-institucinio ekonominės sąjungos valdymo užtikrinimas.Ekonominės politikos sprendimai turi būti priimami Bendrijos lygmenyje. Europos pinigų sistema (EPS)European Monetary System (EMS)• 1970 m. Įsivyrauja Vokietijos markė. Verner planas.• 1972 m. “Gyvatė tunelyje” (valiutos keitimo normos svyravimas +/-2.25 %• 1979 m. – EPS– Europos Bendrijos piniginis vienetas ( European Currency Unit – ECU)– Europos keitimo mechanizmas (Exchange Rate Mechanism ERM)– Europos valiutinis bendradarbiavimo fondas (European Monetary Cooperation Fund)– 1989 m. Deloro pranešimas– 1992 m. Mastrichto sutartis. Nutarimas įvesti vieningą valiutą.Europos pinigų sistema (European Monetary System, EMS) pradėjo veikti 1979 m. po 1978 m. Ministrų Tarybos susitikimo Briuselyje:– stabilios pinigų zonos sukūrimas Europoje– ECU (European currency unit) įvedimas– valiutų kursų mechanizmas (Exchange Rate Mechanism, ERM) (stabilizuoti valiutų keitimo kursus)– Europos pinigų instituto (European Monetary Institute, EMI) įkūrimas 1994 m. ECU – Europos piniginis vienetas, vadinamasis Europos Bendrijos valstybių valiutų krepšelis, kuriame valstybių narių valiutų dydis yra fiksuotas atitinkamai tų valstybių indėliui į bendrą EB prekybą ir bendrąjį nacionalinį produktą Vartojamas tik negrynų (sąskaitinių) pinigų pavidalu Pvz. svarstant ir tvirtinant ES biudžetą1995 m. Europos taryba Madride pakeitė ECU į EUROValiutų kurso mechanizmas (Exchange Rate Mechanism, ERM) – sumažinti šalių narių valiutų kursų tarpusavio svyravimo ribas. Kurios nors valiutos kursui peržengus nustatytas ribas, valstybių centriniai bankai įsikišdavo į valiutų rinkas parduodami ar pirkdami reikiamą valiutos kiekį (intervencijos mechanizmas) (2.25% svyravimo į abi puses ribos) ERM 2, 1999 m. sausis Pagal šį mechanizmą euro atžvilgiu nustatyta leistino valiutų vertės svyravimo 15% ribaDvi ne euro zonos šalys – Graikija ir Danija – prisijungėprie ERM (DB ir Švedija neprisijungė)ERMDeloro raportas, 1989 m. EK presidentas Delors 1989 m. parengė trijų pakopų planą Europos pinigų sąjungai:· Europos bankų sistemos sukūrimas· didesnis ekonominės ir pinigų politikų koordinavimas · kartu su Deloro raportu tolimesnė Europos pinigų sąjungos plėtra buvo numatyta Mastrichto sutartyje (1992 m.)Europos pinigų sąjungą pasiekti buvo mumatyta trimis pakopomis:· I pakopa (1990 07 01 – 1993 12 31)– dar esamų kliūčių kapitalo judėjimui panaikinimas– bendros Europos rinkos sukūrimas– valiutų keitimo kursų svyravimų sumažinimas– didesnis ekonominės ir pinigų politikos koordinavimasEuropos Tarybą Europos Komisijos raporto pagrindu turėjo įvertinti ekonominę ir pinigų integraciją· II pakopa (nuo 1994 01 01)– Europos Sąjungos šalių ekonominis konvergavimas– Europos pinigų instituto įsteigimas (European Monetary Institute, EMI, Frankfurte, 1994)EMI tikslai:1)sustiprinti nacionalinių centrinių bankų bendradarbiavimą 2)sustiprinti pinigų politikų koordinavimą. EK ir EMI pateikė Europos tarybai raportą dėl progreso siekiant ekonominio ir pinigų konvergavimo (konvergavimo indikatoriai): 1-žema infliacija 2-žema palūkanų norma 3- biudžeto deficitas ne didesnis kaip 3% BVP 4- valstybės skola ne didesnė kaip 60% BVP· III pakopa (1999m.)– fiksuotas valiutų keitimo kursas– vieninga pinigų politika– vieninga valiutaEuropos centrinis bankas, įkurtas 1998 m., perėmė EMI funkcijas. Įgyvendinant trečiąją pakopą galėjo prisijungti tik tos šalys, kurios atitiko konvergencijos kriterijus.Europos pinigų sąjungos kūrimas(European Monetary Union)q I pakopa (1990 liepa):- Mastrichto sutartis: kapitalo kontrolės panaikinimas, valiutų keitimo kursų stabilizavimas – kiek galima daugiau valiutų įtraukti į Europos pinigų sistemą (European Monetary System)svaras sterlingas, pesetas, eskudas ekonominės politikos koordinavimo sustiprinimasq II pakopa (1994 sausis): -Europos pinigų institutas (European Monetary Institute)-koordinavimas1998 Europos taryba priėmė 11 šalių – narių į pinigų sąjungą, Graikiją – 2001m. Ši sąjunga pradėjo veikti 1999 sausio mėn. Kokia pinigų sąjunga? -pinigų politikos centralizavimas -valiutų keitimo kursų politikos centralizavimas -Europos centrinio banko nepriklausomybė -kainų stabilumasPinigų unifikavimas. Vieningos pinigų sistemos privalumai:-prekybos kliūčių dėl nacionalinių valiutų panaikinimas; -problemų, susietų su pinigų keitimo kursų tarp šalių–narių nestabilumu, panaikinimasArgumentai už EMU:– vieningos rinkos sukūrimas– pigesnis ir greitesnis pinigų pervedimas (0.3-0.4% BVP ES)– verslo rizikos sumažėjimas– kainų skaidrumas– žemesnė infliacija– finansinių rinkų susijungimas (masto ekonomija)– padidėjęs efektyvumas ir ekonominis augimas– politinės sąjungos stiprinimasArgumentai prieš EMU:– nacionalinės nepriklausomybės praradimas pinigų reikaluose– ES šalių ekonomikos yra per daug skirtingos Europos pinigų sąjungai– ES nėra optimali valiutos zona– kaštaiEB EKONOMINĖ POLITIKAŲ Kainų ir valiutų keitimo kursų stabilumasŲ Vyriausybiniai finansaiŲ Darbo vietų kūrimasŲ Investicijos ir užimtumasŲ Netiesioginių darbo kaštų mažinimasŲ Užimtumo politikosŲ Vieninga rinkaEkonominės sąjungos pagrindinės koncepcijosVidinė rinka – suvienodinimas bendras reguliavimas bendros politikos bendra konkurencijos politikaPolitikos koordinavimas ekonominėje sąjungoje1999 – 2000 m.:-struktūrinė ir reguliavimo reforma (Kardifo procesas); -užimtumo strategija šalių narių lygyje (Liuksemburgo procesas); -dialogas su socialiniais partneriais (Kelno procesas).EUROPOS SĄJUNGOS PRAMONĖS IR KONKURENCIJOS POLITIKAPramonės politika apima vyriausybės veiksmus, kuriais siekiama skatinti pramonės augimą , pramomės šakų konkurencingumą. Pramonės politika apima: pinigų politikos priemones; subsidijas; viešuosius pirkimus; paramą moksliniams tyrimams; švietimo ir infrastruktūros priemones; eksporto rėmimą; užsienio prekybą.Pramonės politikos pagrindiniai tikslai:1) Sprendimai kam, kiek ir kaip gaminti turėtų būti efektyvūs dviem aspektais: tikslingas ribotų resursų naudojimas, gamybos sprendimų kiekybiškas ir kokybiškas atitikimas vartotojų paklausai; 2)Gamintojų veikla turėtų būti progresyvi, įgalinanti mokslo ir technologijų plėtros dėka padidinti produkcijos kiekį, aprūpinti vartotojus naujais produktais, skatinant realių pajamų asmeniui augimą ilgu laikotarpiu.Ų Daugelyje šalių vienu metu vyriausybės naudoja keletą pramonės politikos priemonių:Derinama konkurencinė, regioninė, inovacijų, prekybos, politikos.Europos bendrijos pramonės politikos instrumentai. Standartų harmonizavimas, Programos pramonės plėtrai, Infrastruktūros vystymas, Vidinės rinkos kliūčių naikinimas, Konkurencijos reguliavimas, Subsidijų reguliavimas. PRAMONĖS POLITIKA: reguliavimas, antimonopoliniai įstatymai, kainų kontrolė, įėjimo kliūtys, tarptautinės prekybos taisyklės mokesčiai ir subsidijos.Plačiąja prasme, pramonės politika apima visą pramonę įtakojančią vyriausybinę politiką (įskaitant aplinkosaugos, energijos ir konkurencinę politiką). Pastaruoju metu linkstama ją siauriau apibrėžti, remiantis vyriausybine politika, skatinančia ir saugančia Europos pramonės šakas, tai yra:
Ų Reorganizuoti atsiliekančias pramonės šakasŲ Paremti ‘sėkmingas’ pramonės šakasŲ Paremti mažas ir vidutinio dydžio įmones (SME)Ų Paremti RTD (mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros) programasŲ Ginti pramonės šakas nuo ‘nesąžiningos’ užsienio konkurencijosv Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje pramonės politika neminimav pramonės politika priklausė valstybių narių kompetencijaiv projektai Concorde, Airbusv Siekimas apsisaugoti nuo JAV įmonių dominavimo.Aštunto dešimtmečio pradžioje, prasidėjus ekonominei krizei, EK ėmėsi konkrečių pramonės politikos priemonių: Europos informacinių technologijų ir plėtros programaESPRIT; Europos pažangiųjų komunikacijų technologijų tyrimų ir plėtros programaRACE; Europos pramoninių technologijų pagrindinių tyrimų programaBRITE.EK nustatė keturias pagrindines problemų sritis- 1globalizacija; 2didėjančios darbo ir kapitalo sąnaudos; 3poreikis skleisti technologines inovacijas; 4žmonių išteklių didinimas.Ekonominio augimo užtikrinimui-1konkurencinės aplinkos palaikymas; 2stabili makroekonominė politika; 3ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimas; 4aplinkos apsauga.Europos komisijos nuostatos pramonės politikos klausimais 1993 m. buvo paskelbtos Baltojoje knygoje: informacinės visuomenės plėtra; transeuropinės infrastuktūros plėtra; parama moksliniams tyrimams; technologijų plėtra; ir kt. horizontalaus pobūdžio politikos priemonėsKonkurencinės politikos pradžia – 1890 m. Sherman aktas. Pagrindinės EB konkurencijos politiką formuojančios nuostatos buvo išdėstytos Romos sutarties straipsniuose: konkurenciją ribojantys veiksniai susitarimai ir piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi (81,82 straipsniai); susijungimų kontrolė (81, 82 straipsniai); valstybės monopolijos (86 straipsnis); valstybės pagalba (87 straipsnis).