TURINYS
Įvadas ……………………………………… 3
1. Lietuvos ir užsienio prekyba XV a. ………….. 4
2. Eksporto – importo reguliavimas …………….. 4
3. Lietuvos prekybos politikos raida …………… 13
4. Išvados ………………………………….. 17
5. Literatūros sąrašas ……………………….. 18
ĮVADAS
Nagrinėjant ekonomikos klausimus, vis dažniau susiduriama su pasaulio ūkio samprata. Šiuo metu pasaulinis ūkis, kurio dalis yra kiekvienos didelės ar mažos tautos ūkis, yra suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinio ūkio materialų pagrindą sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Jos vaidmuo nuolat didėja. Šiuo metu vis akivaizdesni tampa tiek santykiai, tiek absoliutiniai atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijame. Šie pranašumai realizuojami per užsienio prekybos ryšius. Savo darbe pateiksiu ir apažvelgsiu eksporto – importo reguliavimo temą,užsienio prekybos procesus dar XV amžiuje, Lietuvos prekybos politikos raidą ir Lietuvos bei užsienio prekybą.
Lietuvos ir užsienio prekyba XV a.
Istoriniai duomenys teigia, kad Lietuvos teritorijoje vykę užsienio prekybos procesai siekia labai senus laikus. Buvo prekiaujama su Bizantija, Romos valstybe, Skandinavijos šalimis, vakarų Europos kraštais.Trumpai aptariant to meto užsienio prekybą, būtina pažymėti, kad Vytautas Didysis gerai suprato jos svarbą ir reikšmę. Užsienio prekyba ne tik teikė Lietuvai reikalingas prekes, bet ir artino ją su vakarų kultūra. Muitų politika buvo plačiai taikoma Lietuvoje. Suprantama, kad užsienio prekybos tai ypač neskatino, nes dėl muitų neretai prekės pabrangdavo beveik dvigubai.Didesnio dėmesio verta 1919-1940 metais Lietuvos Respublikos vykdyta užsienio prekybos politika. Šiuo laikotarpiu prekybos partneriais mūsų kraštui buvo daugiau kaip penkiasdešimt šalių. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais svarbiausiais užsienio prekybos uždavinys buvo eksporto didinimas. Eksporto prekės iš Lietuvos daugiausia buvo išleidžiamos be muito mokesčių.
Eksporto – importo reguliavimas
Šiuo metu beveik nė viena valstybė savo krašte negali pasigaminti reikmenų, kurie reikalingi jų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad vystantis gamybinėms jėgoms kiekviena šalis gamina prekes, kurias dėl daugelio veiksnių, jai geriasiai apsimoka gaminti.
Užsienio prekyboje išskiriamas eksportas ir importas. Užsienio prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida yra gamybos salygų skirtumas. Pavyzdziui, subtropinio klimato šalys specializuojasi auginti kavą, citrusinius vaisius, teikti paslaugas saulės ir šilto vandens mėgėjams; atšiauraus klimato šalys tenkina kalnų slidinėjimo pomėgius. Antroji tarptautinės prekybos prielaida yra skirtingas darbo produktyvumo lygis. Kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau. Todėl dažniausiai gaminamos ir eksportuojamos tokios prekės (ar paslaugos), kurių technologinis gamybos lygis ir kokybė pralenkia pasaulinį lygį arba, naudojant pigų darbą, užtvindoma pasaulinė rinka nors ir neaukštos kokybės, bet pigiomis prekėmis. Šalys importuoja tokias prekes (paslaugas), kurių gamyba joms yra žymiai brangesnė, nei jas perkant pasaulinėje rinkoje. Tarptautiniai prekybai didelę įtaką daro skonių, polinkių ir prioritėtų įvairovė. Neįmanoma įsivaizduoti, kad lietuviai negertų kavos, arbatos, atsisakytų citrusinių vaisių ir pan. Kažin ar surasime ekonomistą, politiką, kuris nesuprastų tarptautinės prekybos naudos krašto ekonomikai. Užsienio prekyba labai naudinga, kai prekiauja tarpusavyje šalys, turinčios skirtingus gamtinius turtus, kapitalo išteklius, nevienodus darbo ir kapitalo kaštus įvairių prekių gamyboje.Lietuvoje yra pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, kai kurių gamtinių išteklių (durpių, naftos, medienos ir. t.t,) bei patenkinamo ūkininkavimo sąlygas žemės ūkyje. Respublikos teritorija ir gamtiniai ištekliai riboti. Pertvarkant ūkio struktūrą, diegiant naujas kuro, elektros energijos taupymo technologijas, būtina įsivežti iš užsienio daugiau įrengimų, mašinų bei kitų gamybos priemonių, naujų technologijų ir gaminti sudėtingas bei aukštos kokybės prekes.Pageidautina įsivežti iš užsienio tik tokias vartojimo prekes, kurių negalima pagaminti respublikoje (kavą, kakao, cirtusinius vaisius ir k.t.).Tinkamai subalansuota užsienio prekyba pakeltų respublikos ekonominio išsivystymo lygį, geriau tenkintų vartotojų reikmes. Esama prekių importo struktūra visiškai nepatenkinta šių reikalavimų. Importuojant prekes, neretai vadovaujamasi principu – “kas nereikalinga kitiems, nuperka lietuviai”. Tokia užsienio prekyba nepadeda spręsti iškilusuų mūsų krašto ūkiui problemų, atvirkščiai, jas dar daugiau paaštrina. Visiškai nepateisinamas mineralinio vandens, galanterijos, kitų prekių, kurias galime pasigaminti patys, importas. Išleistos pajamos užsienio prekių importui negrįžtamai palieka šalį, jos nebedalyvauja pinigų cirkuliaciniame sraute. Užsienio prekyba teikia ne tik naudą , ji daro ir žalą. Dėl to reikia išsiaiškinti užsienio prekybos naudą ir žalą, patiriamus prekiaujančios šalies.Prekių eksportas padidina eksportuojamų prekių kainas šalies viduje, nes sumažėja jų pasiūla vidaus rinkoje. Prekių eksportas naudingas, gamintojui ir nenaudingas vartotojui šalies viduje. Didėja vidaus rinkos kaina prekėms; didėjanti bendroji paklausa leidžia daugiau darbuotojų priimti į darbą, mokėti jiems didesnius atlyginimus. Prekių eksportas padidina bendrąsias pajamas ir teigiamai veikia gamybą. Tai naudinga gamintojams.Tačiau vidaus rinkos vartotojai priversti brangiau mokėti už prekes, eksportuojamas į šalį.Kitokį poveikį krašto ūkiui, gyventojų gerovei daro prekių bei paslaugų importas.Importas padidina bendrąją prekių pasalą, nes vidaus gamybą papildo importuojamos prekės. Tada mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas šalies įmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Taigi gamintojams importas nenaudingas, jis – naudingas vartotojams.Tikrovėje gamintojas ir vartotojas šalies ūkio mastu yra tas pats subjektas. Jeigu užsienio prekyba subalansuota, tai didelės pajamos, gaunamos iš užsienio prekybos, kompensuoja jų sumažėjimą dėl prekių importo.Taigi, kiekvienu atveju užsienio prekybos teikiamą naudą reikia lyginti su padaroma žala. Pasauliniu mastu užsienio prekybos naudai viršija jos nuostolius. Atskiroje šalyje užsienio prekyba kai kuriems gamintojams gali būti ir nenaudinga.Užsienio prekybos daroma žala tuo didesnė, kuo kapitalas ir darbas krašto ūkyje yra mažiau mobilūs. Kas tai yra kapitalo ir darbo mobilumas?Jau minėjau, kad labai nukenčia įmonės, šakos, kai importuojamos prekės, gaminamos šalies vidaus rinkoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai ypač jaučia žemdirbiai, kai importuojami pigesni grūdai; margarinas, pakeičiantis sviestą; mėsos gaminiai ir t. t. Nemažiau skraudžiami ir batų, televizorių ir kitų šakų gamintojai, kai masiškai importuojamos šios prekės. Lietuva – agrarinis kraštas, todėl negali likti be žemdirbių ir tapti nedarbo šalimi. Jeigu šakos, įmonės bankrutuoja, tai nėra ir pajamų. Dėl pajamų stygiaus importuojamos prekės neparduodamos. Taigi nesaikingas importas žlugdo krašto ūkį.Nors užsienio prekyba naudinga, bet ji mums sukelia nemažai problemų:· mūsų pramonė ir žemės ūkis negali konkuruoti nei produkcijos kokybe, nei kaštais su užsienio firmomis;· mūsų kapitalas ir ypač darbas – nemobilūs.Tai reiškia, kad, padidėjus vienų ar kitų prekių importui, darbuotojai turi ieškoti darbo kitose šakose ar miestuose, nors negali palikti gyvenamosios vietos. (pvz. žemdirbiai). Kapitalo judėjimą apsunkina jo stygius, t.y. laisvo kapitalo trūkumas. Labai nemobilus – darbas. Tam trukdo gyventojų registracijos sistema, išorinės tradicijos, įpročiai, ekonominės problemos ir pan. Rinkos darbo paskirstymo modelis yra kitoks: įmonės savininkas nelaikys ir nepriims nereikalingų darbuotojų, darbo paskirstymas orentuosis į rinkos paklausą ir pan. Mobilesnio kapitalo ir darbo paklausa susijusi tiek su importo (darbo ir kapitalo išlaisvinimo), tiek ir su eksporto (papildomo darbo ir kapitalo) poreikiais. Nustatant užsienio prekybos naudą ir žalą, reikia atsižvelgti ir į taip vadinamus darbo ir kapitalo prisiderinimo prie užsienio rinkos kaštus. Mūsų krašto ekonomikai jie būtų pernelyg dideli ir nepadengtų gaunamos naudos, jeigu būtų visiška užsienio prekybos laisvė. Laisvoji prekyba – tarptautinė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų. Visi supranta, kad prekybos suvaržymas “apsaugant” gamintojus vidaus rinkoje, pabrangina importuojamas prekes ir panaikina taptautinės prekybos naudą. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų krašto ūkiui, jeigu būtų atidaromos sienos laisvai užsienio prekybai. Atsirastų grėsmingas nedarbas, dauguma įmonių bankrutuotų, žemdirbiai prarastų darbą. Atsižvelgiant į sunkią mūsų krašto ūkio padėtį, vyriausybė neturi užmiršti protekcionizmo politikos. Protekcionizmas – vyriausybės vykdoma ekonominė politika, sauganti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos arba siekianti plėsti užsienio rinką.Vykdant protekcionistinę politiką didinami muitai importui, mažinami – eksportui arba iš viso atsisakoma eksporto muitų, vyriausybė netgi primoka už eksportuojamas prekes. Lietuvai, mano požiūriu, labiau priimtina protekcionalistinė prekybos politika, sauganti krašto ūkį nuo kitų šalių konkurencijos. Dabar vienas svarbiausių vyriausybės uždavinių, pasitelkiant įvairių šalių specialistus, sudaryti eksportinių prekių bei šakų sąrašą bei nukreipti pastangas šių šakų plėtojimui. Importo struktūrą reikėtų pirmiausiai orentuoti į eksportuojamų šakų vystymo poreikius. Tačiau, ne visuomet importuojama tai, kas reikalinga eksportinių šakų plėtojimui. Be to, nebūtinai perka iš užsienio tas, kas eksportuoja prekes. Populiari laisvos prekybos idėja dalinai teisinga. Tačiau ją galima įgyvendinti tik pasirenkant tokius prekybos partnerius, kurie nei prekių kokybe, nei gamybos kaštais negali konkuruoti su mūsų prekėmis, arba bent tokius, kurie yra lygiaverčiai. Šalims, kurios gali būti paavojingais konkurentais krašto ūkiui, taikytina protekcionistinė politika, t.y. tam tikras užsienio prekybos suvaržymas.Plačiausia paplitusi užsienio prekybos suvaržymo priemonė yra muito tarifai. Muito tarifas, tai mokėjim už importuojamas arba ekspertuojamas prekes norma. Muito tarifas yra ne tik naudingas, bet ir žalingas. Pavyzdžiui, lengvųjų automobolių muito tarifas – 20 procentų. Sakykime, kad automobolio importuotojas sumoka 40 tūkst. Lt už automobilį, plius 8 tūkst. Lt muito tarifą. Jam automobilis kainuos 48 tūkst. Lt. Už kiekvieną importuotą automobilį vyriausybė gaus 8 tūkst. Lt. Muito mokesčius. Vadinasi, muito tarifas pakelia vidaus rinkos kainą importuojamai prekei, o tai sumažina jos paklausą, vyriausybė gauna papildomas pajamas, kurioms gali paremti eksportines gamybos šakas. Muitai padeda subalansuiti mokėjimų balansą ir išlaikyti valstybės užsienio valiutos bei aukso rezervus. Šie mokėjimai, gindami atskiras krašto ūkio šakas nuo užsienio konkurencijos, mažina nedarbą, didina bendras pajamas, žmonių perkamąją galią. Tiek gamintojus, tiek vartotojas muito tarifas dažnai veikia ir neigiamai. Pavyzdžiui, beatodariškai saugant, tarkime, žemės ūkio gamintojus nuo užsienio konkurencijos, tuo pačiu išsaugomi neefektyvūs ūkiai, kurie normalios konkurencijos sąlygomis turėtų bankrutuoti. Tokiu būdu, muitų tarifai paliečia ir vartotojus, jie priverčiami didesnę kainą mokėti už prekes, gaminamas šalies vidaus gamintojų. Šakos, saugomos nuo užsienio konkurencijos, pagamins daugiau brangesnių prekių, negu esant konkurencijai. Taigi gamybos ištekliai bus naudojami neefektyviai, tai mažins bendrą gamybos efektyvumą. Užsienio prekybos apribojimai neigiamai veikia gamybos efektyvumą ne tik tiesiogei, bet ir netiesiogei. Jei užsienio šalys, esant aukštiems muito tarifams, Lietuvai parduoda mažiau prekių, tai jos ir perka iš Lietuvos mažiau prekių. Tokiu būdu, muito tarifai sumažina Lietuvos eksporto galimybes, užsienio valiutos įplaukas. Sumažėja galimybės pirkti naujas technologijas, plėtoti eksportines gamybos šakas ir pan.Be to, atsiranda taip vadinami “keršto” muitų tarifai. Nustatant aukštus muito tarifus, galima tikėtis, kad kitos šalys pasielgs taip pat, siekdamos užkirsti kelią mūsų prekėms į užsienio rinką. Todėl muitų politika turi būti lanksti, tenkinanti vidaus ir užsienio rinkos interesus.Mūsų šalies ūkio atveju muitai kai kurioms įvežamoms prekėms – būtini, tačiau juo mosuoti kaip “vėzdu” nereikia, nes galima susilaukti tokio pat atsako iš užsienio partnerių pusės. Kita vertus, nuo muitų nukenčia vidaus vartotojas ir bendras gamybos efektyvumas, (neracionaliai paskirstomi vidaus gamybos ištekliai, krašto ūkis patiria nuostolius).Importo kvota yra antra užsienio prekybos suvaržymo priemonė.Kvota tai, administracinė priemonė produkcijai arba prekybai apriboti. Kvota yra leistinas kurių nors prekių importo kiekis. Kvota skiriasi nuo muoti tarifų tuo, kad vyriausybė, nustatydama importo kvotas, negauna pajamų. Todėl kvotų nustatymas tiesiogine prasme nėra vyriausybės iždo politikos priemonė. Tačiau muitų tarifo ir kvotos ekonominės pasekmės tapatingos. Pirmiausiai, kvotos įvedimas pakelia kainą, ir šalies importuotojos gyventojai perka mažiau ir moka brangiau už importines prekes. Suveikia paklausos ir pasiūlos dėsnis, nes kvota būna visuomet mažesnė už paklausą. Jeigu paklausa pranoksta pasiūlą, tai kaina prekei padidėja. Vartotojai nuo kvotų “kenčia” daugiau, nei nuo muito tarifų, kadangi kvotos riboja pirkėjo pasirinkimą.Importo kvotos naudingos vidaus gamintojams, nes jos padidina paklausą šalyje gaminamai produkcijai, taigi, ir kainą. Mažėja gamybos efektyvumas. Kai stokojama prekių kylant jų kainomis, tai tuomet galima gaminti esant didesniems gamybos kaštams.Dabartiniame mūsų šalies plėtros etape vyriausybė, turėtų laikytis šio principo: leisti importuoti lengvatinėmis sąlygomis tik tokias prekes, kurių negalima arba nepakankamai pagamina šalyje, pirmenybę teikiant būtiniausiomis prekėms.Reikia efektyviau panaudoti užsienio prekybos muitų politiką, derinant ją su kvotų nustatymu, panaudojant prekių eksporto lengvatas, neužmirštant ir importo lengvatų prekėms, kurios gali pagerinti krašto ekonominę padėtį. Respublikos vyriausybė naudoja šias užsienio prekybos suvaržymo priemones tačiau nepakankamai efektyviai, nes į šalies rinką patenka labai daug prekių, kurios ne tik nereikalingos, bet ir žalingos žmonių sveikatai.Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų “spręsti” prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų “problemų” atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių. Kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau nei kitos šalies įmonės. Tačiau, net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui. Laisvosios prekybos naudą, grindžiamą santykiniu pranašumu, galima pailiustruoti paprastu pavyzdžiu. Tarkime, ir Lietuvoje, ir Vokietijoje gali būti gaminamos dvi prekės – aliejus ir kalkuliatorius. Kiekvienos prekės gamybos kaštai vertinami darbo dienomis, reikalingomis vienam vienetui pagaminti.Aliejus KalkuliatoriusVokietija 3 7 Lietuva 1 5
Taigi, atrodytų, jog Lietuvai neapsimoka įsivežti iš Vokietijos nė vienos iš šių dviejų prekių, kadangi abi jos gali būti pagamintos pigiau nei Vokietijoje. Kitaip sakant, Lietuvos įmonės turi absoliutų pranašumą gaminant tiek aliejų, tiek kalkuliatorius. Tačiau prekių gamybos kaštų santykis kiekvienoje iš šalių yra skirtingas – Vokietijoje už butelį aliejaus galima gauti 3/7 = 0.43 kalkuliatoriaus, o Lietuvoje butelis aliejaus kainuoja tiek pat, kiek ir 1/5 = 0.2 kalkuliatoriaus. Taigi, aliejus yra santykinai pigesnis Lietuvoje, o kalkuliatorius yra santykinai pigesnis Vokietijoje. Skirtingos santykinės kainos sudaro sąlygas abiem šalims gauti naudą laisvai prekiaujant.Be to, jei aliejaus gamintojas Lietuvoje parduoda 5 butelius aliejaus, už tai jis gali įsigyti 1 kalkuliatorių. Jei jis eksportuoja aliejų į Vokietiją, jis gali įsigyti daugiau nei 2 (5 x 0.43) kalkuliatorius. Taip pat Vokietijos įmonės yra suinteresuotos prekiauti su Lietuva: už kiekvieną eksportuotą 0.43 kalkuliatoriaus jos gali įsigyti daugiau nei 2 butelius aliejaus (5 x 0.43). Taigi, Lietuvai naudinga eksportuoti į Vokietiją aliejų, o Vokietijai naudinga eksportuoti į Lietuvą kalkuliatorius.Tuo pačiu pavyzdžiu galima pailiustruoti naudą, kurią kiekviena šalis gauna iš specializacijos. Sakykim, jog pradėjus laisvai prekiauti Vokietijoje 21 darbo vienetas persikėlė iš aliejaus į kalkuliatorių gamybos sritį. Tuo tarpu Lietuvoje 10 darbo vienetų persikėlė iš kalkuliatorių į aliejaus gamybą. Šis darbo išteklių persiskirstymas nepakeitė bendrų darbo jėgos išteklių kiekvienoje šalyje, tačiau įvyko pokyčiai prekių gamyboje. Tada:
Aliejaus Kalkuliatorių
Vokietija pagamins – 7 + 3
Lietuva pagamins + 10 + 1
Bendrai + 3 + 1
Vokietijoje 21 darbo vieneto persikėlimas iš aliejaus į kalkuliatorių gamybą padidino pastarųjų gamybą 3 vienetais. Lietuvoje 10 darbo vienetų perkėlimas į aliejaus gamybą padidino ją 10 vienetų ir sumažino kalkuliatorių gamybą 2 vienetais. Šis darbo išteklių persiskirstymas padidino bendrą abiejų prekių gamybą (aliejaus 3 vienetais, o kalkuliatorių 1 vienetu), o tuo pačiu padidino vartojimą bei gerovę abiejose šalyse.
Taigi, šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Nors pateiktame pavyzdyje atsiribojama nuo kitų veiksnių (transporto kaštų, technologijos įtakos, prekių gyvavimo ciklo, prekybos vienos šakos gaminiais, darbo jėgos mobilumo, masto ekonomijos), santykinio pranašumo dėsnis tinkamiausiai paaiškina laisvosios prekybos teikiamą naudą visoms prekiaujančioms šalims. Beje, vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą. Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje, ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susijusios tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.Lietuvos užsienio prekybos taisyklės buvo reformuotos pirmaisiais ekonominių reformų metais: sumažinti importo muitų tarifai, pašalintos kvotos ir kitos prekybos ribojimo priemonės. Lietuva pasirašė laisvosios prekybos sutartis su dauguma Europos šalių, jau keletą metų vyksta Lietuvos derybos dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), nustatančioje tarptautinės prekybos normas ir prižiūrinčioje jų vykdymą. Šiuo metu laisvai prekiaujama didele dalimi prekių ir paslaugų, Lietuvoje taikomų importo muitų aritmetinis vidurkis, neįskaitant prekybos žemės ūkio produktais, yra mažesnis nei 3 proc. Santykinai liberalus prekybos režimas sąlygojo sparčiai augantį prekių ir paslaugų pasirinkimą. Pastaraisiais metais Lietuvos, kaip ir daugelio kitų nedidelių šio regiono šalių, užsienio prekyba sudaro daugiau nei 100 proc. šalies bendro vidaus produkto. Visuotinai pripažįstama, jog būtent užsienio prekybos liberalizavimas turėjo esminį poveikį šalies ūkio plėtrai.Pastaruoju metu, pasitelkiant įvairius argumentus, vis dažniau pasigirsta reikalavimų įvesti importo muitus arba kitokias apsaugos priemones (pvz., sertifikavimą ar antidempingo mokesčius) prekėms, kurios konkuruoja su gaminamomis Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių švaistymas. Tiesa, tai naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti jų veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir pajamos. Blogiausia, kad sprendimai dėl Lietuvos užsienio prekybos taisyklių priimami orientuojantis į garsiausiai besiskundžiančius, geriausiai organizuotus arba turinčius senų “draugiškų” ryšių su politikos formuotojais. Užsienio prekybos formavimo procesas yra uždaras ir suteikia privilegijas kai kuriems vietiniams gamintojams vartotojų ir perdirbėjų sąskaita. Formuojant užsienio prekybos taisykles, vartotojų interesai dažniausiai būna ignoruojami. Kai kurios ministerijos yra akivaizdžiai susitapatinusios su atstovaujamos srities interesų grupėmis ir, kad apsisaugotų nuo protesto akcijų, net nesvarsto importo apribojimų poveikio visos šalies gerovei. Dažnai nuo prekybos ribojimo Lietuvos institucijas sulaiko tik integracija į ES ar kiti išoriniai veiksniai. Atrodo, jei ne Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, numatyti laisvosios prekybos sutartyse bei stojimo į PPO susitarimuose, importo muitai jau būtų gerokai išaugę. Tačiau net ir visai šaliai naudos suteiksiančiam stojimui į PPO trukdo žemdirbių įtakojamos Žemės ūkio ministerijos priešinimasis mažinti subsidijas nekonkurencingam žemės ūkiui. Dėl pirmenybės teikimo siauriems interesams Lietuva šiuo metu yra vienintelė iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, nepriklausanti PPO. Beje, dažnai patys Lietuvos derybininkai pamiršta, jog Lietuvos narystė PPO svarbi ne dėl politinio prestižo, bet pirmiausia dėl pagrindinės šios organizacijos paskirties – tarptautinės prekybos liberalizavimo. Be to, dėl siaurų interesų įtakos kyla prekybos karai su kitomis Baltijos šalimis. Neigiama importo ribojimo politikos pasekmė – atsakomieji veiksmai iš prekybos partnerių, kurie galiausiai pažeidžia ir vietos gamintojų interesus.Lietuvos prekybos politikos raidaLietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse, užsienio prekybos liberalizavimas buvo svarbi perėjimo į rinkos ekonomiką proceso dalis. Jis buvo susijęs su kainų liberalizavimu ir lūkesčiais, kad importuojamų prekių konkurencija darys įtaką kainų šalies viduje mažėjimui, tarptautiniu darbo pasidalijimu grindžiamai specializacijai ir technologinio gamybos lygio didėjimui, efektyvumo ir gerovės kilimui, o vartotojams ir gamintojams užtikrins didesnį prekių pasirinkimą. Užsienio prekybos perorientavimas iš buvusios SSRS į Vakarų šalis ir jos reintegracija į pasaulio ekonomiką ne tik sudarė esminį šalies perėjimo į rinkos ekonomiką elementą, bet ir buvo siejama su Lietuvai svarbiais politiniais ir saugumo aspektais.Iki ekonominių reformų pradžios Lietuvos užsienio prekybą vykdė valstybinės įstaigos, ji buvo griežtai reguliuojama kvotomis ir licencijomis. Dėl to reikėjo iš naujo kurti visą užsienio prekybos sistemą. Kadangi „centrinis planavimas pats savaime buvo pagrindinis netarifinis prekybą slopinantis barjeras, tai jo panaikinimas buvo didelis žingsnis atviros ekonomikos link”. Dėl šio sisteminio pasikeitimo po keleto metų užsienio prekyba buvo liberalizuota ir prasidėjo prekybos srautų persiorientavimas, atspindintis šalies santykinius pranašumus. Lietuvos užsienio prekybos politika buvo liberalizuojama įgyvendinant tiek vienašales, tiek ir sutartines priemones. 1993 m. priimtas naujas prekybos įstatymas ir panaikinti dar likę kiekybiniai eksporto apribojimai. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai kai kuriems vietiniams žaliavų produktams (kailiams ir medienai). Importo srityje buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Buvo panaikinti specifiniai 10 procentų dydžio muito mokesčiai už importą tvirta valiuta ir statistinės prekybos rinkliavos, kurios buvo nustatytos informacijai apie prekybos srautus registruoti. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo. Lietuvos užsienio prekybos dinamika nuo 1993 m. atvaizduota 1 ir 2 pav.Sparčiai didėjantis eksportas ir importas buvo tiesioginis Lietuvos ekonomikos atvėrimo ir kliūčių mainams su kitomis šalimis šalinimo rezultatas. Pavyzdziui, 1997 m. Lietuvos eksportas sudarė daugiau 40 procentu salies BVP, o importas sudare apie 59 procentus BVP. Nors 1999 m. eksportas ir importas atitinkamai sumažėjo iki 28 ir 45 procentų Lietuvos BVP, ši tendencija tikriausiai yra laikina dėl sumažėjusio eksporto į NVS. Kitos tendencijos, apibūdinančios Lietuvos prekybos srautų raidą, – tai ES ir Baltijos šalių dalies didėjimas ir NVS dalies mažėjimas Lietuvos užsienio prekybos apyvartoje. Nors NVS santykinė reikšmė Lietuvos eksporte sumažėjo, NVS, ypač Rusija, ir toliau lieka svarbus importo šaltinis – 1999 m. importas iš jos sudarė beveik 20 procentų bendro Lietuvos importo. Apie pusę importo iš Rusijos sudarė mineralinės žaliavos, naudojamos Lietuvos naftos perdirbimo pramonės.
Pateiktos diagramos rodo, jog nuo 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas sumažėjo. Kartu, nors JAV dolerio, su kuriuo susietas litas, vertė euro atžvilgiu ir kilo, 1999 m. Lietuvos eksportas į ES ir toliau didėjo. Lietuvos eksporto mažėjimui didžiausią įtaką darė Rusijos krizė ir sumažėjusi paklausa, nes Lietuvos eksportas į Rusiją nuo 1998 m. rugpjūčio mėn. sumažėjo beveik 70 procentų. Susidūrę su pardavimų sumažėjimu ir didėjančiu prisitaikymo spaudimu, Lietuvos gamintojai pradėjo aktyviau reikalauti suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos. Apie Vyriausybės atsaką į šiuos reikalavimus bus rašoma paskutiniame straipsnio skyriuje.1 pav. Lietuvos eksportas 1993 – 1999
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Lietuvos statistikos departamentas)Užsienio prekybos struktūros pasikeitimai liberalizavus išorės ekonominius ryšius buvo susiję ne tik su pardavimų geografija, t. y. su prekybos partnerių kaita, bet ir su gaminių struktūros pokyčiais. Kaip parodė neseniai EBPO atlikti Baltijos šalių ūkių tyrimai, 1998 m. Lietuvos santykinis pranašumas buvo gaminant gamtos ištekliams ir darbo jėgai imlią produkciją – drabužius, mineralines trąšas, naftos produktus, elektros srovę, medieną ir baldus . Nors tai paskatina studijos autorius daryti išvadą, kad „vėl išryškėjo prieškario prekybos specializacijos bruožai“, prekybos struktūrai ne mažiau svarbi yra ir paskutiniųjų 50 metų ūkio raida. Būtent dėl pastarosios priežasties šiuo metu, pavyzdžiui, naftos perdirbimo ir mineralinių trąšų pramonės gamyklų svarba eksportui ir visos šalies ekonomikos augimui yra santykinai didelė. Lietuvos užsienio prekybos režimo spartus liberalizavimas atliko svarbų vaidmenį sukuriant sąlygas rinkos ekonomikai ir šalies ekonomikos plėtrai. Kaip pažymi kai kurie užsienio analitikai, „liberalus Lietuvos prekybos režimas buvo esminis ekonominio šalies atsigavimo veiksnys<…>“. Kaip jau minėta anksčiau, tikėtina, kad sisteminiai pokyčiai šalyje buvo pagrindinis veiksnys įgyvendinant liberalų užsienio prekybos režimą ir atveriant Lietuvos ekonomiką.
2 pav. Lietuvos importas 1993 – 1999 m.
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
Situacija, susidariusi pirmaisiais sisteminių ekonominių ir politinių reformų metais, kartais vadinama nepaprastosios politikos laikotarpiu, kuriam buvo būdinga stipri visuomenės parama ekonominės reformos priemonėms. Pradinių reformų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse laikotarpis buvo dar nepaprastesnis nei kitose VRE šalyse, kadangi visuomenė paramą sąlygoms rinkos ekonomikai sudaryti iš esmės siejo su parama valstybingumo atkūrimui. Visuomenės parama sukūrė galimybę politikams ignoruoti siaurų grupių interesus ir įgyvendinti radikalias ekonomikos reformas. Tiesa, šia galimybe nevienodai pasinaudojo kiekvienos iš trijų Baltijos šalių vyriausybės. Be to, reformų pradžioje keičiamos „žaidimo“ taisyklės ir institucinė ekonominės politikos formavimo ir įgyvendinimo struktūra sumažino anksčiau buvusių įtakingų ekonominių grupių įtaką. Kaip teigia kai kurie analitikai, apžvelgdami perėjimo į rinkos ekonomiką VRE šalyse padarinius, „naujojoje ekonominėje ir politinėje aplinkoje visos interesų grupės susidūrė su galios praradimo pavojumi“ . Šios galios netekimo mastas Lietuvoje priklausė nuo ekonominių reformų eigos, ypač nuo privatizacijos ir nuo valstybės dalyvavimo įmonių veikloje mažinimo tiek perduodant nuosavybės teisę privatiems asmenims, tiek atsisakant reguliavimo, finansinės paramos ir kitokių intervencijos į ūkinę veiklą priemonių. Įmonių ir valstybės institucijų ryšiai išliko stiprūs ten, kur reformos vyko palyginti lėtai. Viena vertus, tai sukūrė daugiau galimybių ekonominių interesų grupėms daryti spaudimą siekiant apsaugos nuo konkurencijos, kita vertus, tai sustiprino politikų paskatas reguliuoti ekonomikos funkcionavimą. Tai iliustruoja visą dešimtmetį įvairiomis formomis teikta valstybės parama žemdirbiams ir kai kurioms maisto pramonės įmonėms. Kai kuriais atvejais importo apsauga buvo suteikiama kaip sudedamoji privatizavimo sandorių dalis parduodant stambių valstybinių įmonių akcijas užsienio investuotojams. Cukraus fabrikams ir Mažeikių naftos įmonei suteikta rinkos apsauga rodo, kaip privatizacijos metodas ir politikos kūrėjų polinkis reguliuoti prekybą gali padidinti protekcionizmo lygį šalyje, tenkinant vadinamųjų strateginių investuotojų reikalavimus.
IŠVADOS
Vyriausybės formuojama ir vykdoma prekybos politika turi atspindėti visos šalies gyventojų, o ne siaurų grupių interesus. Laisvosios prekybos principo laikymasis suteikia didžiausią naudą visam šalies ūkiui, net ir žmonėms, dirbantiems įmonėse, kurios laikinai nėra pajėgios konkuruoti su įvežama produkcija. Todėl būtina instituciškai įtvirtinti vartotojų interesų atstovavimą bei sumažinti galios asimetriją tarp laisvosios prekybos šalininkų ir oponentų. Šis tikslas geriausiai pasiekiamas tada, kai prekybos politiką formuojančios institucijos yra atskaitingos visuomenei, nepriklausomos nuo atskirų interesų grupių ar joms tarpininkaujančių išrinktų politikų, o jų veikla ir priimamų sprendimų procedūros yra skaidrios. Remiantis šiomis procedūromis būtų ne tik susilaikoma nuo visuomenei nuostolingų importo apribojimo priemonių taikymo, bet galima būtų šalinti esamus barjerus prekybai. Konkurencijos taryba turi būti įpareigota aktyviai dalyvauti užsienio prekybos politikos formavimo procese ir vetuoti siūlymus, kurie prieštarauja laisvosios prekybos ir rinkos principams. Šiuo metu Konkurencijos taryba turi teisę tik reikšti savo nuomonę, todėl reikia įstatymiškai išplėsti šios institucijos galias. Už užsienio prekybos politikos formavimą atsakinga institucija turi kiekvienais metais viešai skelbti ataskaitas apie užsienio prekybos politiką, taikomas priemones, įvykdytus pakeitimus ir jų iniciatorius. Apibendrinant pažymėtina, jog tokie išorės veiksniai, kaip narystė PPO ir ES, ateityje turės didžiausią įtaką užsienio prekybos politikos procesui Lietuvoje. Tačiau politiniai sprendimai, ypač tokiose su prekyba susijusiose srityse, kaip konkurencija, produktų ir procesų standartų reguliavimas, bus įgyvendinami valstybės lygiu ir priklausys nuo vidaus politikos ir institucinės struktūros.
Naudota literatūra
1. Jakutis A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai.-K., 19992. Vilniaus Universitetas. Makroekonomika.-V., 19973. KTU. Makroekonomika.-K., 20014. Leidinys Lietuvos rinka Nr.3.-2000 rugsėjis.5. Leidinys Seimas.,- 2000