Eksportas lietuvoje ir jo problemos

TURINYS
LENTELĖS..............................3
PAVEIKSLAI..............................4
ĮVADAS..............................5
1. EKSPORTO SĄVOKA..............................6

1.1.EKSPORTO KRYPTYS..............................6
1.2.EKSPORTO IR IMPORTO SANTYKIS IR IŠ JO KYLANČIOS PROBLEMOS...............7
1.3.VEIKLOS SRITYS, KURIOSE LIETUVA VYKDO REEKSPORTĄ.....................8
2. EKSPORTO PROCESO MODELIS..............................9
3. EKSPORTO RŪŠYS..............................10
3.1. TIESIOGINIO EKSPORTO PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI ........................11
3.2. NETIESIOGINIS EKSPORTAS..............................13
4. INTERNACIONALIZACIJOS FAZĖS..............................15
5. EKSPORTO KAINŲ STRATEGIJA..............................17

5.1. EKSPORTO KAINODAROS VEIKSNIAI..............................17
5.2. EKSPORTO KAINOS NUSTATYMAS..............................18
5.3. EKSPORTO KAINŲ STRATEGIJA..............................18
5.4. EKSPORTO KAŠTAI..............................19
6. EKSPORTO REGULIAVIMO PRIEMONĖS..............................20

6.1. EKSPORTO MUITAI..............................20
6.2. EKSPORTO SUBSIDIJOS..............................22
6.3. SAVARANKIŠKI EKSPORTO APRIBOJIMAI..............................23
6.4. EKSPORTO KREDITAI..............................23
IŠVADOS..............................25
LITERATŪRA..............................26

LENTELĖS

Lentelė 1. Importo ir eksporto Lietuvoje santykis ......................8

PAVEIKSLAI

Pav. 1. Eksporto proceso modelis ..............................9
Pav. 2. Eksportas pagal sutartį su užsienio pirkėju.......................15
Pav. 3. Internacionalizacijos fazės..............................16
Pav. 4. Eksporto kainodaros veiksniai............................17
Pav. 5. Eksporto muitų įvedimo ekonominės pasekmės...................20

ĮVADAS
Darbo tikslas. Aprašyti Lietuvos eksportą ir jo problemas.
Darbo uždaviniai:
1. Aptarti eksporto sąvoką ir jo paadėtį bendrame marketinge.
2. Išnagrinėti eksporto proceso modelį.
3. Apžvelgti pagrindines kylančias problemas.
Hipotezė. Eksportas sukelia nemažai problemų, kurias būtina spręsti.
Metodai. Teorinės medžiagos apžvalga ir analizė.

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reguliuojama Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais bei įvairiomis dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos sutartys, ekonominio bendradarbiavimo sutartys). Pagrindinis užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas. Jame yra numatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai.

Statistikos departamento duomenimis, per 2002 m. sausio – spalio mėnesius pagal bendrąją prekybos sistemą Lietuvos užsienio prekybos appyvartos apimtis sudarė 40028,6 mln. litų: iš Lietuvos eksportuota 16846,1 mln. litų vertės prekių, importuota 23182,5 mln. litų vertės. Palyginti su 2001 m. tuo pačiu laikotarpiu, prekių apyvarta padidėjo 11,2 proc., eksportas – 9,4 proc., o importas – 12,6 proc. Užsienio prekybos balansas buvo neigiamas ir sudarė 6336,3 mln. litų. Ly

yginant su 2001 m. sausio – spalio mėn., jis padidėjo 22,3 proc. Svarbiausios Lietuvos užsienio prekybos partnerės pagal bendrąją prekybos sistemą buvo tokios šalys: Rusija (eksportas – 12,6 proc. bendro eksporto, importas – 20,2 proc. bendro importo), toliau – Vokietija (atitinkamai 10,3 proc. ir 19,3 proc.), Jungtinė Karalystė (15,0 proc. ir 3,3 proc.), Latvija (9,3 proc. ir 3,8 proc.), Lenkija (3,6 proc. ir 6,4 proc.).
Pagrindiniai užsienio prekybos būdai. Pačiu bendriausiu pavidalu yra skiriami trys pagrindiniai tarptautinės prekybos būdai. Tai eksportas, importas ir atsakomoji arba priešpriešinė prekyba. Eksportas yra pagrindinis tarptautinės prekybos būdas. Savo darbe šį būdą mes panagrinėsime nuodugniau.

1. Eksporto sąvoka
Eksportas – tai prekių, paslaugų ir pagrindinio kapitalo pardavimas užsienio šalims. Pagrindinis eksporto bruožas – prekės iš vienos šalies perkeliamos į kitą (3, 212psl.).
Į užsienio rinką nusprendusi įeiti įmonė turi apsispręsti, kokiu būdu ji tai darys ir kiek užsienio rinkos ji nori appimti. Yra keletas įėjimo į užsienio rinkas būdų, teikiančių neblogų veiklos tarptautinėje ir netgi pasaulinėje rinkoje galimybių. Vienas iš labiausiai paplitusių ėjimo į užsienio rinką būdų yra eksportas (4, 386psl.). Jis apima šalyje pagamintų prekių pardavimą užsienio rinkose per brokerius ar užsienio paskirstymo centrus. Skatindama gamybinę veiklą savoje šalyje, eksportuojanti kompanija išvengia poreikio daryti reikšmingus organizacinius ar technologinius pokyčius, jai užtenka tik turėti platinimo kanalus, kad galėtų aptarnauti užsienio rinką. Tai yra pats nerizikingiausias metodas savo tarptautinei veiklai plėsti. Pradžioje nedaug reikia lėšų ta

am, kad taptum eksportuotoju, ir yra pakankamai lengva pasitraukti iš užsienio rinkos. Vykdant savo produktų marketingą per užsienio agentus, eksportuotojas išvengia didelių investicijų ir didelės valdymo atsakomybės, tačiau kompanija turi nedaug įtakos tam, kaip jos produktai yra platinami užsienio rinkose.

1. 1. Eksporto kryptys

Statistikos departamento duomenimis, pagal 2002 metus, daugiausia prekių per 2002 m. 10 mėn. iš Lietuvos eksportuota į tokias šalis: Jungtinę Karalystę (15,0 proc. bendro Lietuvos eksporto), Rusiją (12,6 proc.), Vokietiją (10,3 proc.), Latviją (9,3 proc.).
Per 2002 m. 10 mėn. eksportuota 12887,5 mln. litų vertės Lietuvos kilmę turinčių prekių, o tai sudarė 76,5 proc. bendro Lietuvos eksporto apimties. Atitinkamai lyginant Lietuvos kilmę turinčių prekių eksporto vertė padidėjo 6,2 proc.

Prekių eksportas į ES valstybes sudarė 8338,3 mln. litų, arba 49,5 proc. bendro Lietuvos eksporto. Prekių eksporto į šias valstybes apimtis, palyginti su 2001 m. atitinkamu laikotarpiu, padidėjo 12,2 proc.

Į NVS šalis eksportuota 3320,0 mln. litų vertės prekių, arba 19,7 proc. bendro Lietuvos eksporto. Palyginti su 2001 m. atitinkamo laikotarpio rezultatu, eksporto apimtis padidėjo 14,8 proc.

Į Latviją ir Estiją eksportuota 2216,2 mln. litų vertės prekių, arba 13,2 proc. bendro Lietuvos eksporto. Eksporto į minėtas šalis vertė sumažėjo ir sudarė 88 proc. 2001 m. to paties laikotarpio eksporto apimties.

Į CELPA šalis eksportuota 818,0 mln. litų vertės prekių, arba 4,9 proc. bendro Lietuvos eksporto. Per 2002 m. 10 mėn. eksportas į šias šalis mažėjo ir tesudarė 71,4 proc. 2001 m. 10 mėn. eksporto apimties.
Tokios eksporto į Latviją ir Estiją bei CELPA šalis mažėjimo te

endencijos atsirado dėl per analizuojamą laikotarpį 2 kartus sumažėjusios mineralinių produktų eksporto į minėtas šalis apimties.

Pagal prekių skyrius didžiausią Lietuvos eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai (19,2 proc. bendro eksporto apimties), transporto priemonės ir įrenginiai (16,2 proc.), tekstilės medžiagos ir dirbiniai (15,5 proc.), mašinos ir mechaniniai, elektros įrenginiai (9,9 proc.), chemijos pramonės ir jos šakų produkcija (6,4 proc.). Daugelio skyrių prekių eksporto apimtis, palyginti su 2001 m. atitinkamu laikotarpiu, didėjo, tačiau žymiai sumažėjo mineralinių produktų (473,6 mln. Lt) bei augalinių produktų (115,1 mln. Lt) eksporto apimtis ir tai buvo viena iš priežasčių, turėjusių įtakos bendro Lietuvos eksporto intensyvumo lėtėjimui.
Bendro Lietuvos eksporto didėjimo intensyvumas per 2002 m. 10 mėn. buvo mažesnis negu per atitinkamą praėjusių metų laikotarpį. Viena iš priežasčių – eksportuojamų svarbiausių prekių vieneto vertės sumažėjimas (Statistikos departamento duomenimis, 2002 m. I pusmetyje atitinkamai lyginant sudarė 7,2 proc.) (8).

1. 2. Eksporto ir importo santykis ir iš jo kylančios problemos.

Kadangi eksportas ir importas yra vieni iš svarbiausių tarptautinės prekybos būdų, pateiksime importo ir eksporto Lietuvoje santykį pagal 2000 – 2004 m. duomenis. (7).

Mėnesiai Eksportas Importas Balansas

mln. Lt mln. Lt mln. Lt
2003m.
Sausis 1758,3 2031,7 -273,4
Vasaris 1794,4 2122,8 -328,4
Kovas 1758,6 2521,0 -762,4
Balandis 1424,7 2393,2 -968,5
Gegužė 1756,4 2266,7 -510,3
Birželis 1861,1 2516,9 -655,8
Liepa 1821,6 2614,2 -792,6
rugrjūtis 1936,2 2256,3 -320,1
Rugsėjis 1958,8 2654,8 -696,0
Spalis 2254,2 2953,8 -699,6
Lapkritis 2000,9 08,9 -708,0
Gruodis 1767,5 2879,9 -1112,4
2004m.
Sausis 1781,2 2198,8 -417,6
Lentelė 1. Importo ir eksporto Lietuvoje santykis. (7)

Pagal šią lentelę galima spręsti kad už eksportą Lietuva gauna mažiau, negu išleidžia importui. Vadinasi, eksportas yra nenaudingas Lietuvai, nes importavimas iš kitų šalių neatsiperka.
Svarbiausi Lietuvos partneriai yra Europos Sąjunga, NVS, Rusija, Vokietija ir Latvija, kitos šalys ne taip ak

ktyviai dalyvauja prekyboje.

1. 3. Veiklos sritys, kuriose Lietuva vykdo reeksportą.

Reeksportas – yra priešinga eksportui sąvoka.
Reeksporto programos pagalba atliekamos šios operacijos:
• Prašymo išduoti leidimą laikinai įvežti prekes perdirbimui paruošimas ir spausdinimas;
• Perdirbimui įvežamų žaliavų fiksavimas;
• Automatinis įvežimo bendrojo dokumento formavimas;
• Pagamintų prekių sąrašo įvedimas;
• Automatinis išeigos lentelių formavimas;
• Automatinis išvežimo sąskaitos paruošimas;
• Automatinis išvežimo bendrojo dokumento ir kompensacinių produktų lentelės formavimas;
• Ataskaitų apie žaliavų likučius automatinis suformavimas ir spausdinimas;
• Ataskaitų sertifikatų grupei ir muitinės procedūrų kontrolės skyriui automatinis suformavimas ir spausdinimas;
• Reeksporto lapų automatinis suformavimas ir spausdinimas (7).

2. Eksporto proceso modelis

Pav. 1. Eksporto proceso modelis (6, 104 psl.)

Daugeliui įmonių internacionalizacija – laipsniškas procesas. Jeigu šalies rinka yra didelė (kaip JAV), tai labai retai būna taip,kad įmonė įkuriama specialiai eksportui vystyti, o jei šalies rinka maža (kaip daugelio Europos šalių), neretai nutinka, kad įmonės nuo pat įkūrimo užsiima eksportu, nes kitaip joms būtų sunku išgyventi mažoje rinkoje. Daugeliu atvejų įmonės savo veiklą pradeda vystyti nuo vidaus rinkos. Pamažu jos plečia savo rinkos dalį, kol galų gale susidomi užsienio rinkomis. Šį susidomėjimą paprastai sudaro kelios fazės. Kiekvienoje fazėje įmonė skiriasi savo pajėgumais, problemomis ir poreikiais.

3. Eksporto rūšys

Yra keletas eksporto rūšių, skiriamų pagal tai, kaip aktyviai procese dalyvauja gamintojas. Pirmiausia skiriamas tiesioginis ir netiesioginis eksportas. Tiesioginio eksporto atveju gamintojai aktyviai veikia paskirstymo kanaluose, nors patį paskirstymą gali atlikti ir užsienio rinkoje veikiantis agentas, įgaliotas platintojas ar dukterinė gamintojo įmonė. Netiesioginis eksportas, pasyvesnis veiklos užsienio rinkoje būdas, reiškia prekių pardavimą eksporto ar prekybos kompanijai, kuri paskui užsienyje atlieka marketingo veiksmus. Kadangi šiuo atveju veikloje dalyvauja savarankiški partneriai, kurie perka ir parduoda prekes savo vardu, gamintojas turi parduoti mažesne kaina, tačiau sumažėja ir jo išlaidos bei rizika, būdinga veikiant užsienio rinkose. Veiklą užsienyje pradedanti ir patirties neturinti įmonė dažniau renkasi netiesioginius kanalus (3, 212psl.). Ir tiesioginio, ir netiesioginio eksporto atveju prekės gaminamos savo šalyje, o parduodamos užsienyje. Atskiru eksporto požiūriu laikoma prekių gamyba ir pardavimas užsienyje. Gamyba užsienyje nėra eksportas įprastine šio termino prasme, tačiau tai vienas iš būdų įmonėms siekti naudos iš veiklos užsienyje, ir jis taip pat priskiriamas tarptautiniam marketingui. Gaminant užsienyje sutaupomos transporto išlaidos, nereikia kirsti tos šalies sienos, tad netaikomi importui ir eksportui būdingi suvaržymai. Gamyba užsienyje gali būti kelių formų. Gamybos pagal sutartis atveju vienos šalies įmonės užsakymu prekės gaminamos užsienyje ir parduodamos toje šalyje, kur ir buvo pagamintos. Licencijavimas leidžia užsienio įmonėms už atitinkamą mokestį prekes gaminti ir pardavinėti tam tikruose regionuose. Franšizė – leidimas gaminti tam tikro vardo prekę tam tikrai rinkai, kartu perduodant ir reikiamas žinias bei teikiant valdymo paslaugas. Bendros įmonės kuriamos drauge su vietinėmis, kad įsteigtosios įmonės prekes gamintų ir pardavinėtų toje rinkoje. Surinkimas užsienyje vykdomas įsteigus ten įmones, kurios iš gamintojo šalyje pagamintų detalių surinktų galutinius produktus. Tarptautinė gamyba reiškia, kad prekės gaminamos ir parduodamos daugelyje šalių, įskaitant ir tą, kurioje yra pats gamintojas (3, 213psl.).
Kompanijos, kurios prekiauja per savo personalo atstovus, o ne agentus ir brokerius, yra vadinamos tiesioginiais eksportuotojais. Tos kompanijos, kurios naudojasi tarpininkų paslaugomis yra vadinamos netiesioginiais eksportuotojais. Tiesioginiai eksportuotojai vengia tarpininkų savo produkcijos pardavimui užsienio pirkėjams. Jie patys prisiima atsakomybę dėl užsienio rinkų pasirinkimo, užmegzdami kontaktus su užsienio vartotojais, planuodami transportavimą ir transakcijai atlikti reikalingų dokumentų paruošimą. Bijodamos šių būtinų užduočių, daugelis mažų firmų nusprendžia eksportuoti netiesiogiai, naudodamosi tarpininkų paslaugomis. Stambios kompanijos taip pat gali pasirinkti šią alternatyvą ir pasirašyti brokerinius kontraktus dėl eksporto į mažas rinkas, kur investicijos į užsienio padalinių kūrimą neatsipirktų.
Visgi, stambios kompanijos sukuria savus eksporto tinklus, kad galėtų išlaikyti tam tikrą marketingo operacijų kontrolę. Pavyzdžiui, Du Pont prieš 1986 m. reorganizavimąsi gaudavo beveik pusę savo 1,3 mlrd. USD užsienio pajamų, parduodama polimerinius produktus pagal agentūrinius kontraktus daugiau nei 100-te skirtingų pasaulio šalių. Iki 1990 m. Du Pont vykdė didžiąją dalį marketinginės veiklos, susijusios su polimeriniais produktais, per tarptautinį padalinį, tačiau kompanija remia agentūrinius kontraktus daugelyje besivystančių šalių Centrinėje Amerikoje ir Afrikoje (5, 159-160psl.). Brokeriniai ir agentūriniai santykiai vis dar yra geriausios alternatyvos mažose ir santykinai nestabiliose rinkose. Sprendimai dėl tiesioginio ir netiesioginio eksporto, visgi, reikalauja gilesnės analizės, nei paprasčiausias tarptautinės veiklos vengimas, o kompanijos gali taikyti kiekvieną įėjimo metodą keliais būdais.

3. 1. Tiesioginio eksporto privalumai ir trūkumai

Tiesioginio eksporto privalumas yra tas, kad jis leidžia išlaikyti didesnę kontrolę kompanijos vadovų rankose, tačiau jie gali pasinaudoti šiuo privalumu tik tuo atveju, jei jie pažįsta užsienio rinkas ir turi patirties derantis dėl su užsienio vartotojais. Tiems produktams, kuriems nereikia specialaus modifikavimo, tiesioginio eksportuotojo užduotis yra parinkti tokį paskirstymo kanalą, kad būtų pasiektos tikslinės rinkos. Firmos vadovas turi susiderėti dėl pardavimo užsienio vartotojams šio kanalo rėmuose. Tiesioginiai eksportuotojai parduoda produkciją per tokius tris standartinius kanalus:

• Užsienio agentus. Užsienio agentas yra bet kuris asmuo ar kompanija, kuriai įstatymiškai yra suteikta teisė importuoti prekes į užsienio rinkas. Eksportuotojas gali parduoti prekes tiesiogiai agentui kaip distributoriui ar didmenininkui, kuris vėliau perparduoda šias prekes vietinėje rinkoje. Dauguma užsienio agentų yra tos šalies, į kurią yra importuojamos prekės, piliečiai arba tose šalyse registruotos kompanijos. Šis teiginys, rodos, yra akivaizdus, tačiau interesus. Pavyzdžiui, Gilman Office Supplies sudarė kontraktą tiesiogiai su Apple kompiuterių korporacija ir Hewlett-Packard kompanija, kad per jų ofisus Kalifornijoje bus importuojami Apple mikrokompiuteriai ir HP lazeriniai prinetriai į Honkongą. Gilman yra padalinys Inchcape, kuri yra Britų korporacija, platinanti kelis šimtus produktų, turinti 11 milijardų USD metinę apyvartą. Gilman parduoda Apple ir HP įrangą Honkonge, tačiau Kalifornijoje ji yra įregistruota kaip Inchcape korporacijos užsienio agentas (5, 160psl.).
• Užsienio mažmenininkus. Eksportuotojas gali taip pat tiesiogiai parduoti savo produktus užsienio mažmenininkams, kurie perparduoda šiuos produktus per parduotuves, katalogus, prekybines muges ir t.t. vietinėse rinkose. Ši galimybė yra patraukli tiems verslininkams, kurių produktai nėra įprasti. Pavyzdžiui, kai kurie Rolex laikrodžiai yra parduodami per licencijuotus dilerius; tačiau ši kompanija parduoda beveik pusę savo produkcijos tiesiogiai juvelyrinių prekių parduotuvėms 47-iose šalyse pagal kontraktus, kuriuose išlaikoma griežta kontrolė. Ralph Lauren parduoda savo sportinius aksesuarus per avialinijų katalogus, neapmuitinamas oro uostų parduotuves, stambias regionines parduotuves ir besispecializuojančius mažmenininkus (5, 161psl.). Parduodant tiesiogiai užsienio mažmenininkams, ant eksportuotojų pečių gula derėjimosi dėl kontraktų, produktų transportavimo ir finansinių transakcijų organizavimo našta.
• Tiesioginius pardavimus galutiniams vartotojams. Sandoriai tarp vietinių kompanijų ir užsienio galutinių vartotojų sudaro didžiąją eksporto dalį. Pavyzdžiui, tokios stambios kompanijos kaip Boeing parduoda savo lėktuvus tiesiogiai užsienio avialinijoms. Beveik 200 JAV ir Kanados kompanijų parduoda medicininius instrumentus ir vaistus tiesiogiai nepriklausomoms užsienio klinikoms, ligoninėms ir vyriausybinėms agentūroms. Beveik pusė šios medicininės įrangos tiekėjų yra privačios kompanijos, turinčios mažesnes nei 10 milijonų USD metines pardavimų apimtis (5 , 161psl.). Nors mažos kompanijos dažnai parduoda per agentus, tačiau medicininės įrangos pramonės šakos prigimtis reikalauja formuoti tiesioginius kontaktus tarp gamintojų ir galutinių vartotojų.

3. 2. Netiesioginis eksportas

Kompanijos gali supaprastinti eksporto procesą, parduodamos savo produkciją ne tiesiogiai, o pasinaudodamos ekspertų-tarpininkų pagalba. Kai kažkas kitas imasi derybų užsienyje ir vykdo pačius sandorius, tai šitokia pagalba minimizuoja parduodančio kompanijos vadovų atsakomybę. Be to, tarpininkai paprastai turi nepaprastai gerus ryšius rinkoje. Netiesioginį eksportą remia kelių rūšių tarpininkai:
• Agentai, dirbantys už komisinius. Šie prekybininkai veikia kaip paprasčiausi tarpininkai, ieškantys pirkėjų eksportuotojo prekėms arba ieškantys produktų, kurie patenkintų pirkėjų importo paklausą. Jiems gali būti mokamas “suradimo mokestis” arba komisiniai nuo vienos arba abiejų šalių už atliktą sandorį, tačiau jie neperžengia toliau šio brokeriavimo vaidmens. Daugelyje Vakarų šalių agentai, dirbantys už komisinius, privalo būti užregistruoti prekybininkai, turintys vyriausybės leidimus užsiimti verslu. Gavę licenziją, jie veikia kaip didmeniniai brokeriai, ieškodami pirkėjų ir pardavėjų, derėdamiesi dėl sąlygų, tvarkydami sandorio detales ir išmuitindami prekes. Kai kuriose šalyse tik vyriausybinės įstaigos gali būti tokiais agentais. Pavyzdžiui, Rusijoje agentai yra išrenkami per Užsienio Prekybos Ministeriją prekybinės veiklos valdymui, sandorių įgyvendinimui per Valstybinį Užsienio prekybos banką ir derybų su užsienio kompanijomis kaip Rusijos įmonių atstovui pravedimui (5, 163psl.).
• Eksporto valdymo kompanijos (EMCs – Eksport Management Companies). Eksporto valdymo kompanija yra privati verslo įmonė, kuri veikia pagal sudarytą kontraktą kaip gamintojo atstovas eksportui. Dauguma EMCs išsikovoja reputaciją tam tikrose pramonės šakose, kaip antai, chemijos ar elektronikos, ir vykdo eksporto sandorius daugelyje įvairių rinkų. Priešingai nei komisinių siekiantis agentas, kuris sutelkia visą dėmesį į vieną šalį, EMC parduos produktus visur, kur tik galimi pelningi pardavimai. Tokios kompanija retai parduoda daugiau nei keletą produktų asortimento grupių tam tikroje pramonės šakoje, tačiau ji vienu metu atstovauja daugelį kompanijų. Lojalumo kriterijus čia yra labai svarbus, nes eksportuotojui iškyla pavojus dėl to, kad EMC gali atstovauti ir konkurentų produktus lygiagrečiai su jos pačios produkcija. To pasėkoje, netiesioginis eksportuotojas turi labai atsargiai pasirinkti EMC, kuri tinkamai pristatinės produktus, nepriešpastatydama jų konkurentų interesams. EMC paprastai atspindi eksportuotojus tiesiogiai, parduodama prekes su jų prekybiniu ženklu be pakeitimų, tačiau licenzija gali būti suteikiama ir kitoms funkcijoms, tokioms kaip pirkimas urmu, perparduodant su vietiniu prekybiniu ženklu, suteikiant rėmimo paslaugas ir fiziškai pristatant prekes.
• Eksporto prekybinės kompanijos (ETCs – Eksport Trading Companies). Iki 1982 m. eksporto prekybinės kompanijos JAV buvo privačios kompanijos, panašios į EMC, tačiau atstovaujančios specializuotoms produktų grupėms. Po to, kai JAV Kongresas priėmė 1982 m. Eksporto prekybinių kompanijų įstatymą, ETC veiklos ribos prasiplėtė, esant vyriausybės finansuojamų programų rėmimui ir paskolų garantijoms, siekiant didinti prekybos apimtis užsienyje. ETC dabar gali užsiimti tiesioginių pardavimų eksportu tose srityse, kur EMC vadovai eksportuoja tik už komisinius. ETC parduoda produktus pagal gaunamų prekių prekybinius ženklus arba taiko tiesioginį pirkimą bei garantijas, kurios garantuoja, kad eksportuotojas gaus naudą iš tam tikro pardavimo. Be to, eksportuotojai gali sukurti savo ETCs. Tai populiarus žingsnis Japonijoje, kur ETCs yra pagrindiniai rinkos kanalai, apimantys beveik 60 procentų visų eksportuojamų prekių. Europoje faktiškai netgi stambios tarptautinės kompanijos turi savo ETC, dažnai gaunančią vienokias ar kitokias lengvatas iš vyriausybės.
• Eksporto pirkėjai ir perpardavėjai. Nors jie yra vadinami brokeriais, eksporto pirkėjai iš tikrųjų yra eksportuojamų produktų perpardavėjai. Jie perka tiesiogiai iš gamintojo, pasinaudoja gamintojo prekiniu ženklu ir perparduoda jas užsienio rinkose. Šio verslo sėkmė didžia dalimi priklauso nuo sėkmės derėtis. Gamintojas derasi dėl pardavimų didinimo globalinėse rinkose, o eksporto pirkėjas stengiasi gauti kiek galima geresnius pirkimo terminus. Visgi, eksporto pirkėjai siūlo įprastus eksporto kanalus gamintojui, kuris yra atleidžiamas nuo atsakomybės vykdyti marketinginę veiklą užsienyje. Tokie pirkėjai paprastai įsikūrę miestuose-uostuose ir pramoninėse zonose, nes dauguma jų veiklos yra susijusi su prekių fiziniu sandėliavimu, pakavimu, pakrovimu ir transportavimu.
Pasirinkimas tarp tiesioginio ir netiesioginio eksporto bei kitos detalaus įgyvendinimo aplinkybės didžia dalimi priklauso nuo kompanijos vadovų sugebėjimų. Įmonė, turinti nedaug tarptautinės patirties, gali akivaizdžiai teikti pirmenybę mažai rizikos turintiems brokeriniams susitarimams. Kai rinka jos produkcija plečiasi, eksportuojanti kompanija gali nuspręsti, kad laikas yra įkurti užsienio paskirstymo centrą, kurio pagalba būtų galima kontroliuoti jos marketingo strategijas ir paskirstymo sistemas. Šis perėjimas nulemia organizacinių pokyčių atsiradimą ir papildomos vadovų atsakomybės už užsienio veiklas strateginę kontrolę. Pardavėjas taip pat turi investuoti į užsienio įstaigos įrangos pirkimą ir surasti užsienio atstovybei personalą. Dauguma šalių reikalauja iš kompanijų, kad jos gautų vietinius kriterijus tenkinančias licencijas ir būtų užsiregistravusios šalyje, kad galėtų vykdyti prekių eksportą. Todėl, jei sprendimas eksportuoti prekes jau yra didelis žingsnis šalies vietinėms kompanijoms, tačiau sprendimas tapti tiesioginiu eksportuotoju su visomis atsakomybės formomis užsienyje yra didelis šuolis tarptautinio verslo link.

Pav. 2. Eksportas pagal sutartį su užsienio pirkėju (6, 110 psl.)

4. Internacionalizacijos fazės

Iš pradžių daugelis įmonių visiškai nesidomi galimybėmis parduoti savo produkciją užsienio rinkose (1 fazė – visiškai nesuinteresuota įmonė). Įmonė netgi gali atsisakyti atsitiktinių užsakymų ar kitų stimulų, įmonė gali tapti iš dalies suinteresuota įmone, ir imti tyrinėti užsienio rinką (tirianti įmonė). Tuomet įmonė gali tapti eksperimentuojančiu eksportuotoju, paprastai eksportuojančiu nedidelius prekių kiekius į psichologiškai artimas užsienio šalis. Kitoje fazėje įmonė įvertins įtaką, kurią padarė vykdomas eksportas. Ji gali nusivilti rezultatais ir atsisakyti eksporto, tačiau jei rezultatai teigiami, įmonė gali tęsti eksportą ir tapti patyrusiu smulkiu eksportuotoju. Paskutinėje fazėje eksportuotojas tiria aplinką ir pritaiko savo veiklą prie kintančių valiutos kursų, tarifų ir kitų kintamųjų. Vadovybė tiria eksporto galimybes į kitas, psichologiškai mažiau artimas šalis. Ši eksporto pritaikymo fazė – patyręs stambus eksportuotojas – paprastai pasiekiama, kai eksportas viršija 15 procentų visų įmonės pardavimų (2, 278psl.).

Pav. 3. Internacionalizacijos fazės (6, 105psl.).

5. Eksporto kainų strategija

5. 1. Eksporto kainodaros veiksniai

Pav. 4. Eksporto kainodaros veiksniai (6, 171psl.).

Eksporto kainos nustatymą lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai. Vidiniai veiksniai – tai įmonės filosofija, tikslai ir uždaviniai, vystymo kaštai, gamyba, eksporto marketingas, eksportuojamos prekės bei pramonės šakos pobūdis. Išoriniai veiksniai – tai vartotojai, vyriausybės reguliavimas, konkurentai, finansinės charakteristikos. Visi šie veiksniai bendrai paėmus lemia kainos nustatymo galimybes ir apribojimus skirtingose rinkose. Pavyzdžiui, įmonės vadovybė nusprendžia mesti iššūkį savo pagrindiniam užsienio konkurentui jo vidaus rinkoje. Kadangi tokia veikla griežtai reguliuojama vyriausybės, reikia skirti daug lėšų prekei pritaikyti. Tokie kaštai turi būti absorbuoti, kad prekės kaina išliktų konkurencinga.

5. 2. Eksporto kainos nustatymas

Nustatydama eksporto kainą, įmonė gali naudotis šia schema (2, 334psl.). Pradiniai duomenys, reikalingi nustatant kainą, gaunami pirmajame etape – atliekant tikslinės rinkos analizę. Atsižvelgiama į šiuos veiksnius: 1) ar kaina svarbi vartotojui apsisprendžiant pirkti prekę 2) kokia vartotojo perkamoji galia 3) ar svarbus prekės ir kokybės santykis 4) kaip reaguojama į marketingo komplekso elementų taikymą. Kitame etape suplanuojamas prekės marketingo kompleksas, kuris turi atitikti nustatytas tikslinės rinkos charakteristikas. Kaina yra vienas pagrindinių įrankių, formuojančių prekės markės įvaizdį, kurį papildo paskirstymo kanalų strategija ir rėmimo kompleksas. Kainų politikos pasirinkimą lemia įmonės uždaviniai ir tikslai: pelno maksimizavimas, rinkos dalis, išlikimas, palūkanų už paskolas grąžinimas, įvairios konkurencijos strategijos (pavyzdžiui, konkurentų kainos kopijavimas arba siekis atbaidyti konkurentus).

5. 3. Eksporto kainų strategija

Tarptautiniame marketinge yra naudojamos trys eksporto kainų strategijos:
1) standartinė pasaulinė kaina (visame pasaulyje taikoma vienoda tos pačios prekės kaina);

2) dvejopa kainodara (vietinėje rinkoje prekės kaina vienokia, o eksportuojamos prekės kaina – kitokia);

3) nuo rinkos priklausanti kainodara (skirtingoms rinkoms prekė siūloma už skirtingą kainą).

Standartinė pasaulinė kaina – ta pati kaina taikoma visiems pirkėjams ir užsienio, ir vidaus rinkose; kaina pagrįsta vidutiniais pastoviaisiais, kintamaisiais ir su eksportu susijusiais kaštais.

Dvigubos kainodaros atveju vidaus rinkoje prekė parduodama už vienokią kainą, o užsienio rinkoje – už kitokią. Kainai nustatyti naudojamas pridėtinių kaštų ir ribinių kaštų metodai.

Pasirinkus pridėtinių kaštų strategiją, kaina nustatoma atsižvelgiant į realius kaštus, apimančius prekės vidaus ir užsienio kaštus. Šis kainodaros būdas padeda nustatyti galimas kainos ribas, tačiau gali paaiškėti, kad galutinė prekės kaina tampa pernelyg didelė ir nekonkurencinga. Nors galima taikyti įvairias nuolaidas, pelnas yra pagrindinis motyvas, o kaina, kaip marketingo komplekso elementas, yra per daug statiška.

Ribinių kaštų metodo esmė – prekės gamybos tiesioginiai kaštai ir eksporto pardavimo kaštai yra žemutinė riba, ir kaina negali būti už juos žemesnė. Į pastovius gamyklos, mokslinių tyrimų, valdymo ir vidaus marketingo kaštus neatsižvelgiama. Todėl eksportuotojas gali nustatyti mažesnę eksporto kainą ir lengviau konkuruoti rinkose, į kurias kitaip patekti būtų sudėtinga.

Pasirinkus nuo rinkos priklausančią kainodarą, eksporto kaina priklauso nuo dinamiškų rinkos sąlygų. Ribinių kaštų metodu nustatyta kaina imama kaip pagrindas, o kainos skirtingose rinkose gali kisti dėl konkurencijos, valiutų kurso svyravimų ir kitų aplinkos sąlygų. Naudojant šią kainodarą reikia atidžiai kontroliuoti situaciją ir kaupti daug operatyvios informacijos (2, 336psl.).

5. 4. Eksporto kaštai

Nustatydamas eksportuojamos prekės kainą, eksportuotojas turi atsižvelgti į visus su eksportu susijusius kaštus, ir, jei įmanoma, juos įtraukti į kainą. Šie kaštai būna tokie:
1) prekės pritaikymo užsienio rinkos kaštai;

2) eksporto operacijų atlikimo kaštai: personalo, rinkos tyrimų, tolimesnio pristatymo, draudimo, komunikacijų su užsienio vartotojais ir užsienio rėmimo kaštai;

3) įėjimo į rinką kaštai: tarifai ir mokesčiai, rizika dėl svetimos rinkos ypatumų (komercinių kreditų ir politinė rizika), užsienio valiutos kurso svyravimo rizika.

Visi šie akivaizdūs ir užslėpti su eksportu susiję kaštai gerokai padidina eksportuojamos prekės kainą, palyginus su tos pačios prekės kaina vidaus rinkai. Tai vadinama kainų eskalacija. Pavyzdžiui, „Geochron“, laiko matavimo prietaisų gamintoja, tą patį laikrodį vietinėje rinkoje parduoda už 1300 JAV dolerių, o Japonijoje – jau už 3800 JAV dolerių (2, 336psl.).

6. Eksporto reguliavimo priemonės

6. 1. Eksporto muitai

Muitai gali būti taikomi ir eksportui, siekiant riboti tarptautinę prekybą. Eksporto muitai taikomi už išvežamas iš šalies prekes. Normaliomis sąlygomis muitai imami šiais atvejais: a) norint sulaikyti pačiai šaliai reikalingos medžiagos išvežimą; b) turint pasaulinę monopolinę kurių nors gamtos išteklių vadybą; c) norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą.
Ekstremaliomis sąlygomis eksporto muitai imami šiais atvejais: a) norint sulaikyti pačiai šaliai reikalingų išteklių, prekių išvežimą karo metu; b) vyraujant infliacijai bijoma, kad šalys, turinčios tvirtą valiutą pasinaudos šalies žemu lygiu ir pirks tiek prekių, kad šalyje susidarys jų trūkumas ir išnyks visi sąlygoti padariniai: prekių kainos padidėjimas, socialinė ir politinė suirutė.

Paveiksle pavaizduotos muitų įvedimo kviečių eksportui iš Kanados pasekmės esant sąlygai, kad tokia prekybos politika netyri įtakos kviečių pasaulinių kainų lygiui. Eksporto muitas – 1 JAV dol. Už 1 bušelį (bušelis – nesisteminis vienetas, lygus 35,2393 l) sumažina kviečių eksporto pelningumą, ir gamintojai dalį prekinės produkcijos grąžina į vidaus rinką. Tai sumažina vidaus rinkos kainos lygį nuo 5 JAV dol. (pasaulinė kaina) iki 4 JAV dol. Už bušelį. Naujos pusiausvyros sąlygomis kviečių gamintojai pasvarstys – gal verta dalį išteklių perkelti į kitą sferą, tuo tarpu vidaus vartotojų paklausa kviečiams truputį išaugs (1, 103psl.)
Pagrindinės eksporto muito funkcijos šios:
1. Fiskalinė funkcija. Pinigai, surinkti už prekių išvežimą, patenka į valstybės biudžetą ir naudojami šalies einamosioms finansinėms operacijoms atlikti. Kai kuriose besivystančiose šalyse pajamos iš eksporto muitų sudaro apie 50 procentų valstybės biudžeto pajamų;
2. Sulyginimo funkcija, leidžianti subalansuoti reguliuojamų vidaus ir pasaulinių kainų skirtumą tam tikroms prekėms.
Eksporto muito tarifas dažniausiai skaičiuojamas kaip procentas nuo prekės vertės arba kainos. Jeigu šalies vyriausybė nusprendžia apriboti eksportą tai:
1. Mažoje šalyje pasaulinė kaina bei paklausa nekinta, jos prekybos sąlygos taip pat išlieka nepakitusios. Įvedus eksporto muitus, vėl padidėja vartojimas (kadangi sumažėja kaina), sumažėja gamybos apimtys (kadangi kai kurios įmonėms tai jau nebepelninga), eksporto apimtys taip pat yra mažesnės. Dalis, kurią valstybė praranda sumažėjus gamybai, kompensuoja pajamomis, surinktomis iš eksporto muitų;
2. Didelėje šalyje būtina nustatyti optimalią muito sumą, kad būtų galima padengti gamybos sumažėjimo nuostolius, kadangi kainos ir paklausos svyravimai ekonomiškai stiprioje šalyje lemia pokyčius ir pasaulinėje rinkoje. Tada pajamos dėl pasaulinių kainų didėjimo eksportuojamai prekei turi padengti minėtus nuostolius.
Vadinasi, eksporto muitas padidina eksportuojamos prekės kainą, bet sumažina jos eksporto apimtį. Tokia tarptautinės prekybos eksporto muitų politika siekiant:
1. Sumažinti prekės kainą vidaus rinkoje;
2. Padidinti valstybės biudžeto pajamas;
3. Įgyti pranašumą prieš konkurentus, kai šalis pasaulinėje rinkoje turi monopolinę galią.
Vykdant ekonomines reformas ir didėjant šalies bendram vidaus produktui, eksporto muitų tarifai pamažu mažėja ir ilgainiui visai nebenaudojami (1, 103psl.)

6. 2. Eksporto subsidijos

Šalys vykdo ir tokią prekybos politiką, kuria siekiama padidinti eksportą, ir naudoja įvairias priemones eksportui remti. Viena svarbiausių jų yra eksporto subsidijos, skiriamos firmoms ar atskiriems asmenims, eksportuojantiems prekes į užsienį. Eksporto subsidijos – tai vyriausybės piniginiai išmokėjimai ūkio subjektams, eksportuojantiems savo produkciją į užsienio valstybes. Eksporto subsidijos yra šios:
1. Netiesioginės eksporto subsidijos, kai vyriausybė suteikia paramą eksportuotojams, organizuodama užsienyje parodas, muges; reklamuodama prekes; pateikdama informaciją apie verslo rinkos konjunktūrą; padėdama užmegzti verslo kontaktus;

2. Specifinės eksporto subsidijos, kai nustatoma fiksuota pinigų suma už eksportuojamos prekės vienetą;

3. Vertybinės eksporto subsidijos, kai nustatomas fiksuotas procentas nuo eksportuojamos prekės vertės ( 1, 105psl.).

Subsidijos, sumažindamos vietinių gamintojų gamybos kaštus, padeda jiems gauti naudą dviem pagrindiniais būdais:

1. Jos palengvina konkurenciją su pigesnėmis importuotojų prekėmis. Tuo ir pasireiškia jų svarbiausias importo ribojimo vaidmuo;

2. Vietinių gyventojų su mažesniais gamybos kaštais pagaminti produktai lengviau patenka į eksporto rinkas.

Taigi, naudojant eksporto subsidijas, atsiranda galimybė pagerinti šalies užsienio prekybos balansą. Jeigu vyriausybė siekia pagerinti užsienio prekybos balansą su kokia nors konkrečia šalimi, ji skiria tikslesnes subsidijas šalies gamintojams, eksportuojantiems produkciją į tą šalį.

Eksportas paprastai dažniau yra subsidijuojamas nei apmokestinamas. Tačiau apie eksporto subsidijas nemažai diskutuojama, nes jų naudojimas pažeidžia tarptautinius susitarimus. Pasaulinė prekybos organizacija (PPO) laiko tai nesąžiningos konkurencijos priemonėmis ir leidžia importuojančioms šalims taikyti kompensacinius muitus, padedančius apginti vidaus rinką. Tokius muitus ima ir Lietuva. Didžiausia dalis eksporto subsidijų tenka žemės ūkio produktams. Lietuvoje dažniausiai subsidijuojama žemės ūkio produkcija: maistiniai kviečiai ir rugiai, žirniai, grikiai, rapsai, galvijai, pieno produktai: sviestas, kazeinas ir k.t.

Kadangi eksporto subsidijos yra papildoma našta mokesčių mokėtojams, todėl jų naudojimą stengiamasi pateisinti įvairiais argumentais. Argumentai, pateisinantys eksporto subsidijas, orientuojami į tai, kad jie palaiko užimtumą eksportuojančiose šalyse, pagerina mokėjimų balansą eksporto augimo sąskaita. Pagal Pasaulinės prekybos organizacijos taisykles eksporto subsidijos yra laikomos nesąžininga konkurencija. Todėl kai kurios šalys imasi paslėpto eksporto subsidijavimo (1, 110psl.).

6. 3. Savanoriški eksporto apribojimai

Savanoriški eksporto apribojimai – tai susitarimai tarp eksportuojančios ir importuojančios šalies, kai eksportuotojas sutinka apriboti apimtį. Tai yra ir importo apribojimo būdas. Šalys vyriausybiniu lygiu susitaria, kokios tarpusavio prekybos apimtys konkrečiais produktais jas labiausiai tenkins. Abi iš susitarusių šalių specialiomis sutartimis pasižada šiuos įsipareigojimus vykdyti ir kontroliuoti, kad jų laikytųsi privatūs verslininkai ir kompanijos. Ši kontrolė įgyvendinama eksporto iš kiekvienos šalies apribojimais. Tai yra tam tikros eksporto į kitą šalį kvotos. Žinoma, kiekviena šalis, sutikusi su tokiomis eksporto kvotomis, norėtų, kad jų nebūtų ir ji galėtų eksportuoti žymiai daugiau produktų. Tačiau, jeigu pirmoji šalis taip pasielgtų, tai antroji šalis irgi įgytų teisę taip pat elgtis jos atžvilgiu. Vadinasi, valstybė, savanoriškai apribodama eksporto apimtis, iš tikrųjų apriboja ir importo į savo šalį apimtis. Naudojant šią priemonę:
1) mažinama eksporto apimtis;
2) mažinami kasmetiniai eksporto augimo tempai;
3) padidinamos eksportuojamų prekių kainos.
Naudojant šią priemonę, vartotojai patiria nuostolius, o gamintojai – naudą. Prekes importuojanti valstybė iš to negauna pajamų į biudžetą (1, 112p.).

6. 4. Eksporto kreditai

Paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinimas kredituojant eksportą.

Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis tarptautinės prekybos politicos metodas, numatantis vyriausybės finansinį skatinimą, norint vystyti nacionalinių firmų eksportą.
Išskiriamos šios eksporto kreditavimo formos:

1. Subsidiniai kreditai nacionaliniams eksportuotojams – kreditai, išduodami šalies bankų mažesne nei rinkos palūkanų norma;

2. Šalies kreditai kitų šalių importuotojams – išduodami tik esant būtinai sąlygai, t.y. pirkti prekes tik iš šalies, suteikiančios tokį kreditą, firmų;

3. Nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimai, apimantys komercinę riziką (importuotojo nesugebėjimą apmokėti už prekes) ir politinę riziką (nenumatytą vyriausybės veiklą, neleidžiančią importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimų eksportuotojui). Ši forma labia naudinga ūkio subjektams, gaminantiems eksportinę produkciją ir finansuojantiems eksporto operacijas. Eliminuojama eksporto rizika sudaro palankesnes sąlygas prekybos apimčių didėjimui, leidžia sumažinti eksportuojamų produktų kainas.

Eksportuotojams teikiami eksporto kreditai yra šie:

1. Trumpalaikiai – laikotarpiui iki 1 metų. Naudojami vartojimo prekių ir žaliavų eksportui kredituoti;

2. Vidutiniai – laikotarpiui nuo 1 iki 5 metų. Naudojami mašinų ir įrengimų eksportui kredituoti;

3. Ilgalaikiai – ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui. Naudojami investicinių prekių ir projektų eksportui kredituoti.

Organizacinė eksporto kreditų teikimo forma, taip pat ir tarpusavio santykiai tarp eksporto kreditavimo agentūrų ir šalių yra sudėtingi. Tokios agentūros gali būti departamentai, veikiantys vyriausybės ministerijos viduje, savarankiška organizacija, private firma, dirbanti kontriliuojama vyriausybės. Nacionalinės agentūros, teikiančios eksporto kreditus, norėdamos koordinuoti politiką ir keistis informacija apie klientus, dažnai pasirašo tarpusavio sutartis su kitų šalių agentūromis dėl eksporto finansavimo.

Eksporto kreditai – tai išorinės pagalbos kitoms šalims atmaina. Subsidijavimo apimtis per lengvatinį kreditavimą apskaičiuojama kaip lengvatinio kredito procento normos ir kintančios rinkos procento normos skirtumas. Bankų praktikoje eksporto kreditų procento normos dažniausiai yra mažesnės nei kitų rūšių kreditų, ir todėl nustatomos šalims susitarus. Esama daug kiekybiškai neįvertinamų eksporto skatinimo būdų naudojant eksporto kreditus, pavyzdžiui kredito grąžinimo datos nukėlimas vėlesniam laikotarpiui, kredito apmokėjimas pirkėjo valiuta ar prekėmis, vyriausybės lengvatinis eksporto draudimas ir kt.

IŠVADOS

Eksportas yra vienas iš pagrindinių prekybos būdų. Jis reguliuojamas Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais bei įvairiomis dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis.
Mūsų hipotezė, kad Lietuvos eksporte egzistuoja daug problemų, pasitvirtino.Visų pirma, norint kitos šalies šalies rinkoje parduoti lietuviškas prekes, gaminamas vidaus rinkai, jas gali tekti pritaikyti dėl dviejų priežasčių:
• prekės galu neatitikti keliamų techninių reikalavimų,
• tai padaryti gali tekti dėl šalių specifikos (kitų klimatinių sąlygų, vartotojų teikiamų pirmenybių, vartojimo įpročių, perkamosios galios, laisvalaikio leidimo formų, mato sistemos ir k.t.)
Galime teigti, kad eksportas yra nenaudingas Lietuvai, nes importavimas iš kitų šalių neatsiperka. Šuo metu svarbiausi Lietuvos partneriai yra Europos Sąjunga, NVS, Rusija, Vokietija ir Latvija.
Skiriamos kelios eksporto rūšys: tiesioginis, ir netiesioginis. Tiesioginio eksporto privalumas yra tas, kad jis leidžia išlaikyti didesnę kontrolę kompanijos vadovų rankose. Netiesioginis eksportas – kai kompanijos gali supaprastinti eksporto procesą, parduodamos savo produkciją ne tiesiogiai, o pasinaudodamos ekspertų-tarpininkų pagalba.
Eksporto kainos nustatymą lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai. Nustatydamas eksportuojamos prekės kainą, eksportuotojas turi atsižvelgti į visus su eksportu susijusius kaštus, ir, jei įmanoma, juos įtraukti į kainą.
Šalys vykdo ir tokią prekybos politiką, kuria siekiama padidinti eksportą, ir naudoja įvairias priemones eksportui remti. Viena svarbiausių jų yra eksporto subsidijos, skiriamos firmoms ar atskiriems asmenims, eksportuojantiems prekes į užsienį.
Privalomi reikalavimai nustatyti teisės šalies aktuose, daugelyje sričių yra suderinti visoje Europos Sąjungoje. Galiojančių reikalavimų analizė, rinkos tyrimai ir ryšiai su potencialiais platintojais leidžia nustatyti, ar reikia pritaikyti konkrečią prekę. Akivaizdu, kad naudingiausia pradėti eksportuoti tą prekę, kurios beveik nereikia keisti. Net ir nepasiteisinus prognozėms dėl eksporto perspektyvų, gamintojo patirti nuostoliai bus mažesni.
Jau projektuojant ir konstruojant prekę, būtina žinoti, kokiai rinkai ji skirta. Kokie reikalavimai jai keliami, kokius poreikius ji turės patenkinti.
Kita minėta problema buvo galimų eksportuotojo kainų apmokėjimo ir pardavimo sąlygos. Eksporto kainos nustatymą komplikuoja didelis atstumas iki vartotojo, valiutos kurso svyravimai, vyriausybių vykdoma politika (darbe plačiau aprašyti muitai). Nors eksportuojamos prekės kainos strategijai daro įtaka ir papildomi veiksniai, jos tikslas išlieka toks pat: sukurti siūlomų prekių paklausą ir ją išlaikyti kuo ilgesnį laikotarpį.

LITERATŪRA

1. Bernatonytė D., Tarptautinės prekybos pagrindai, Technologija, Kaunas, 2004m. 152 psl
2. Czinkota M. R., Ronkainen I. A. International Marketing. Georgetown, 2001. 816psl.
3. Jewell B. R. Integruotos verslo studijos, Vilnius, 2002m., 487psl.
4. Pranulis V., Pajuodis A., Urbonavičius S., Viršilaitė R. Marketingas, Vilnius, 1999m., 424psl.
5. Startienė G. Tarptautinės prekybos finansavimas, Technologija, Kaunas, 2002m., 252psl.
6. Vijeikis J., Vijeikienė B. Tarptautinis marketingas, Monografija, Vilnius, 2003m., 268psl.
7. www.tradeport.lt
8. www.std.lt

Leave a Comment