Eksportas

1726 0

Įvadas

Lietuvos tarptautiniai ekonominiai santykiai turi gilias šaknis. Istoriniai duomenys teigia, kad jau nuo seno buvo prekiaujama su Romos valstybe, Skandinavijos ir Vakarų Europos šalimis. Jos kaip Lietuvos prekybos partnerės išliko iki šių dienų, kurias papildė taip pat ir šalys, esančios už Europos ribų.

Lietuva turi ilgametę eksporto patirtį, tačiau lyginant su kitų valstybių eksporto lygiu, mūsų šalis gerokai atsilieka. 2008 m. buvo rekordiniai eksporto srityje, tačiau krizės laikotarpiu (2009 m.) buvo nuosmukis, bet 2010 m. atsigavo ir vėl pasiekė buvusį lygį.

Viena iš didžiausių tekstilės įmmonių Lietuvoje – UAB „Omniteksas“. Gaminanti aukščiausios kokybės trikotažo gaminius. Bendradarbiauja su užsienio valstybėmis ir didžiąją dalį produkcijos eksportuoja į jas.

Darbo tikslas: Išanalizuoti Lietuvos eksportą ir jo problemas.

Darbo uždaviniai:

Aptarti eksporto esmę, jo būtinumą ir eksporto rūšis;

Išnagrinėti Lietuvos eksporto problemas;

Išanalizuoti UAB „Omniteksas“ eksporto būklę 2009 – 2010 metais.

Eksportas

1.1 Eksporto esmė

Eksportas – tai prekių ir (ar) paslaugų pardavimas už nacionalinių ribų tiesioginiu ar netiesioginiu metodais. Eksportas kaip prekybos rūšis išsiskiria dviem pagrindiniais bruožais:

Procesas vyksta mažiausiai tarp dviejų šalių, t.y. prekyba vykdoma už tam tikros valstybės nacionalinių ribų. Taip paat eksportas yra neatskiriama valstybės politikos dalis, kuri įeina į vyriausybės programas. Eksporto santykiai yra ne tik įmonės reikalas, bet ir tarptautinių valstybės santykių dalis.

Eksportas susijęs su įvairių šalių valiutinių santykių naudojimu, tokiais reiškiniais kaip užsienio prekybos sąlygos, užsienio prekybos balansas (š

šalies eksporto ir importo skirtumas). Šie reiškiniai rodo palankų rezultatą vienoms šalims ir nepalankų – kitoms.

Patekimas į eksporto rinkas dažniausiai prasideda vykdant užsienio klientų užsakymus. Kartais įmonė mato rinkos galimybes ir aktyviai nusprendžia išvežti savo produktus ar paslaugas. Firma gali būti tiesioginis arba netiesioginis eksportuotojas.

Į užsienio rinką nusprendusi įeiti įmonė turi nuspręsti, kokiu būdu ji tai nori daryti ir kiek užsienio rinkos ji nori apimti. Vienas iš labiausiai paplitusių ėjimo į užsienio rinką būdų ir yra eksportas . Jis apima šalyje pagamintų prekių pardavimą užsienio rinkose per tarpininkus ar užsienio paskirstymo centrus. Skatindama gamybinę veiklą savoje šalyje, eksportuojanti kompanija išvengia poreikio daryti reikšmingus organizacinius ar technologinius pokyčius, jai užtenka tik turėti platinimo kanalus, kad galėtų aptarnauti užsienio rinką. Tai yra pats nerizikingiausias metodas savo tarptautinei veeiklai plėsti. Pradžioje nedaug reikia lėšų tam, kad taptum eksportuotoju, ir yra pakankamai lengva pasitraukti iš užsienio rinkos. Vykdant savo produktų marketingą per užsienio agentus, eksportuotojas išvengia didelių investicijų ir didelės valdymo atsakomybės, tačiau kompanija turi nedaug įtakos tam, kaip jos produktai yra platinami užsienio rinkose.

Eksportas palyginti su kitais išėjimo į užsienio rinką būdais, yra:

Mažas rizikos laipsnis;

Efektyvus būdas, kai potenciali rinka tarp daugybės užsienio rinkų negali būti tiksliai nustatyta;

Leidžia parduoti prekes tiek tarpininkų, tiek nuosavų skyrių būdais ir pagal galimybes pasirinkti ko

ontrolės lygį;

Eksporto didėjimas leidžia daugiau importuoti t.y. mokėti užsienio valiuta. Didėjant eksportui, į šalies ekonomiką įliejama papildomų pajamų ir taip didinama bendroji pagamintos produkcijos šalyje paklausa.

Nors yra keletas įėjimo į užsienio rinkas būdų, teikiančių gerų veiklos tarptautinėje rinkoje galimybių, bet daugeliui įmonių yra priimtiniausias – eksportas. Jis yra būtinas kiekvienai valstybei norint gerinti šalies ekonomiką.

Eksporto būtinumas

Eksporto būtinumą sąlygoja tarptautinis darbo pasidalijimas ir gamybos specializacija. Tvirtinama, kad atskira šalis specializuoja tų prekių ar paslaugų gamybą, kuriai turi didžiausią našumą ar sąlyginį pranašumą. Šalis gali turėti kurios nors prekės gamybos absoliutų pranašumą. Pavyzdžiui, dėl gamtinių sąlygų produktas gali būti gaminamas tik toje šalyje (kava, arbata, retieji metalai ir pan.). Nepaisant gamybos kaštų, ta šalis turės absoliutų pranašumą, palyginti su kitomis šalimis, ir kartu mažesnius gamybos kaštus. Tiesa, specializacijos naudą mažina tarptautiniai transporto kaštai, nes konkretaus tipo prekę tenka pervežti (o kartu ir saugoti) gana dideliais atstumais. Eksportas neįmanomas jei nebus jokio pranašumo.

Taip pat viena iš svarbiausių eksporto būtinumo sąlygų yra skonių, poreikių, prekių bei paslaugų pasirinkimo ir vartojimo būdų skirtumai įvairiose šalyse. Nacionaliniai gamintojai yra nepajėgūs jų patenkinti, tad ir susidaro paklausa užsienio gamintojų prekėms. Eksportas suformuoja didesnę prekių ir paslaugų pasiūlą. Tai suteikia vartotojui platesnį pasirinkimą, ir pasiekiamas aukštesnis vartotojo pasitenkinimo lygis.

Viena iš teigiamų ek

ksporto savybių yra tai, jog jis stabdo monopolijos formavimąsi šalyje ir didina konkurenciją. Įvairiose šalyse yra skirtingi gamybos kaštai, kuriems daro įtaką technologijų, darbo, užmokesčio išlaidų, transportavimo kaštų, ekologinių išlaidų ir kitokie skirtumai. Yra nevienoda ekonomija dėl gamybos masto. Eksportas kitų šalių nacionalines įmones verčia tobulinti gamybą, mažinti kaštus, tada gerėja šalies ekonominė padėtis, kyla gyventojų gerovė.

Taip pat eksporto būtinumą sąlygoja importas. Jei atitinkama šalis savo poreikiams tenkinti importuoja užsienio prekes ar paslaugas, tai ji būtinai turi ir eksportuoti. Šią situaciją atspindi prekybos balansai – skirtumas tarp šalies eksporto ir importo bendrų apimčių per tam tikrą laikotarpį. Prekybos balansas glaudžiai susijęs su prekybos sąlygomis, kurios yra apibrėžiamos vietinių prekių kiekiu, atiduodamų už importuojamų prekių vienetą. Jei pagal prekybos sąlygas susidaro pliusinis rezultatas, tai nebūtinai reiškia, kad prekybos balansas bus teigiamas, nes didėjant eksportuojamų prekių kainoms, importuotojai gali pakeisti jas pigesnėmis. Tai sumažins gaunamos užsienio valiutos kiekį, ir prekybos balansas sumažės.

Ne išimtis ir Lietuvos Respublikos ūkis, kuris yra atviras tarptautinei konkurencijai, o šalies ekonominė plėtra yra glaudžiai susijusi su eksportu. Didelė dalis BVP sukuriama eksportuojant prekes ir paslaugas. Lietuvos Respublikos ūkio subjektai, gamindami produkciją, teikdami paslaugas ar vykdydami kitas ekonomines operacijas, siekia efektyvumo didindami eksportą. Daugelyje Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų ir

r Asociacijos funkcijų numatyta suteikti įmonėms tiesioginę ar netiesioginę paramą ar paslaugas, kurios padėtų plėtoti užsienio prekybą. Išsivysčiusios valstybės savo ekonominę sėkmę grindžia eksporto skatinimu ir savo šalyje gaminamų produktų bei paslaugų viešinimu. Tai sudaro sąlygas didinti veikos apimtis.

Siekiant sumažinti einamosios sąskaitos balanso deficitą ir pagerinti šalies ekonominę būklę, būtina produkciją ir paslaugas daryti daugiau konkurencingas, kad didėtų pardavimo apimtis, o eksportas sudarytų kuo didesnę jo dalį. Vis didesnė dalis bendrojo vidaus produkto turi būti sukuriama įmonėse, eksportuojančiose prekes ir paslaugas. Tai sudarys sąlygas kurti naujas darbo vietas, greičiau atsipirks investicijos į eksporto plėtrą ir skatinimą.

Pasaulinėje praktikoje plačiai taikomas atskirų valstybių ar jų regionų eksportuotojų ar užsienio prekybą plėtojančių organizacijų įvertinimas, pasitelkus valstybės institucijas, verslo asocijuotas struktūras ar nepriklausomų ekspertų organizacijas.

1.3 Eksporto rūšys

Tarptautinėje prekybos praktikoje naudojamos dvi eksporto rūšys, skiriamos pagal tai, kaip aktyviai procese dalyvauja gamintojas, tai tiesioginis ir netiesioginis eksportas. Tiesioginio eksporto atveju gamintojai aktyviai veikia paskirstymo kanaluose, nors pačiu paskirstymu gali užsiimti užsienio rinkoje veikiantis agentas, įgaliotasis platintojas užsienyje ar dukterinė gamintojo įmonė. Netiesioginis eksportas, pasyvesnis veiklos užsienio rinkoje būdas, reiškia prekių pardavimą eksporto ar prekybos kompanijai, kuri paskui užsienyje užsiima marketingo veiksmais. Ir tiesioginio, ir netiesioginio eksporto atveju prekės gaminamos savo šalyje, o parduodamos užsienyje, skiriasi tik gamintojo dalyvavimas pardavimo procese. (žr. priede 1 pav.)

Tiesioginis eksportas

Tiesioginis eksportas vyksta tada, kai gamintojas ar eksportuotojas parduoda tiesiogiai importuotojui ar pirkėjui, esančiam užsienio rinkoje. Įmonės, eksportuojančios tiesiogiai, turi daugiau galimybių nei netiesioginiai eksportuotojai. Jos gali daug greičiau plėstis, nes jos daug greičiau pamato savo gaminių konkurencinius privalumus, gali kontroliuoti savo tarptautinę veiklą, savarankiškai plėtoti ryšius su užsienio partneriais.

Tiesioginis eksporto metodas dažniausiai pasirenkamas:

užsienio rinkose parduodant ir perkant pramonines žaliavas;

eksportuojant didelių gabaritų ir brangiai kainuojančius įrenginius, unikalius gaminius;

eksportuojant standartinius serijinius įrengimus per nuosavus užsienio filialus ir antrines įmones;

Tiesioginiams ryšiams būdingi šie bruožai:

pardavimo – pirkimo sutartyje iš anksto numatyta produkcija, tenkinanti konkretaus pirkėjo poreikius;

galimi tiesioginiai ryšiai pagal vartotojo tikslinį išankstinį užsakymą;

ryšiai nesibaigia pristačius prekę, nes, paprastai parduota prekė dar aptarnaujama ir ją naudojant (įrengimų montavimas, derinimas, paleidimas, remontas, garantinė ir pogarantinė priežiūra);

ryšiai yra ilgalaikio pobūdžio, nes prekės pristatomos pagal abiejų šalių patvirtintus grafikus. Tai ypač svarbu tiekiant žaliavas, kurą, pusgaminius, statybines medžiagas.

Tiesioginių eksporto ryšių plėtrai didelę įtaką turi transnacionalinių kompanijų vystymasis. Šios kurdamos nuosavas užsienines tiekimo ir aptarnavimo įmones bei nustatydamos tiesioginius tarptautinius ryšius, ne tik didina šių ryšių lyginamąjį svorį, bet ir keičia pobūdį.

Tiesioginis eksportas, palyginti su netiesioginiu, turi pranašumų:

užsimezga tiesioginiai ryšiai su vartotojais;

geriau tiriama rinka ir lengviau prisitaikoma prie jos pokyčių;

gamybos programa lengviau priderinama prie vartotojo;

galima greičiau atsižvelgti į paklausos pokyčius.

Tačiau tiesioginiai eksportuotojai susiduria su sunkumais, kurie nebūdingi netiesioginiams. Jie turi atrasti klientą, kurį dar reikia tinkamai įvertinti, arba turi įsigyti prekyvietę, kuri gali būti brangi.

Taigi, tiesioginis eksportas turi daugiau pranašumų nei trūkumų, todėl pasaulyje jis yra gana paplitęs, ypač ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Nors šis būdas rizikingesnis, tačiau atveria daugiau galimybių.

Netiesioginis eksportas

Netiesioginis eksportas yra tada, kai produkcija parduodama užsienio rinkose eksportuojančiai kompanijai nesiimant jokių specialių veiksmų. Visas eksporto operacijas, dokumentus, fizinį prekių judėjimą paskirstymo kanalais vykdo kiti, kartais tai vyksta net nežinant pačiam gamintojui.

Netiesioginiu eksportu realizuojama kita pusė visų prekių, esančių užsienio prekybos apyvartoje. Ypač svarbus šio eksporto vaidmuo prekiaujant pramonės ir kitų gamybos šakų standartiniais įrengimais bei gyventojų vartojimo prekėmis. Stambios įmonės bei transnacionalinės kompanijos irgi naudojasi šiuo metodu jei:

realizuojama nepagrindinė produkcija;

prekės parduodamos tolimose ir dar gerai neįsisavintose rinkose;

nauja produkcija siūloma šalyse, kur nėra eksportuotojo nuosavo prekybos tinklo;

atitinkamų prekių pardavimas yra monopolizuotas kitų eksportuotojų.

Nors netiesioginių ryšių vaidmuo mažėja, tačiau šio metodo reikšmė išlieka dar labai didelė. Jis irgi turi privalumų.

Pirma, įėjimas į užsienio rinką mažiau rizikingas, palyginti su tiesioginiu metodu. Eksportuotojas parduoda produkciją tarpininkui ir toliau neatsako už jos likimą.

Antra, netiesioginis pardavimas leidžia eksportuotojui sutaupyti prekybos išlaidas:

kontaktų kaštus – išlaidas užmezgant kontaktus ir prekybinius ryšius su eksportuojamos produkcijos galutiniais vartotojais;

produkcijos rūšiavimo ir paskirstymo užsienio šalyje kaštus – sandėliavimo, produkcijos pakavimo pagal galutinio vartotojo reikalavimus, paskirstymo, pervežimo į galutinio pardavimo vietas išlaidas.

Trečia, daugelis eksporto tarpininkų teikia papildomas paslaugas eksportuotojui savo šalyje: padeda tirti rinką, teikia informaciją, tarpininkauja ryšiams su tos šalies centrine ir vietine valdžia.

Taigi, nors netiesioginis eksportas mažėja, tačiau jis ne toks rizikingas ir turi savitų pliusų. Netiesioginį eksportą renkasi veiklą užsienyje pradedančios ir patirties neturinčios įmonės. Apibendrinus galima teigti, kad tiek tiesioginis, tiek netiesioginis eksportai svarbūs, turintys savitų pranašumų. Kiekviena įmonė prieš eksportą, renkasi eksporto rūšį, įvertinus išlaidas ir numatomą gauti pelną.

2. Lietuvos eksportas

2.1. Lietuvos eksporto problemos

Nors Lietuva turi ilgametę eksporto patirtį, tačiau lyginant su kitų valstybių eksporto lygiu, mūsų šalis gerokai atsilieka. Nagrinėjant užsienio šalių ir jau turimą Lietuvos patirtį kreipiamas dėmesys į svarbius veiksnius, kurie sėkmingai išnaudojami kai kuriose šalyse ir kurių Lietuva kol kas nepanaudoja ar daro tai nepakankamai veiksmingai. Remiantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto socialinės ekonomikos ir vadybos katedros docento Algirdo Jakučio moksline analize pateikiama palyginamoji eksporto lentelė. Veiksniai joje sugrupuoti pagal produkto pardavimo (eksporto organizavimo) etapus. Skliausteliuose pažymėtos valstybės, kuriose tam tikras veiksnys veiksmingai išnaudojamas.

1 lentelė. Palyginamoji eksporto lentelė

Nr. Kriterijai Veiksniai (gera patirtis) Pagrindinės kliūtys Lietuvos eksportui
1. Rinkų tyrimas Informacijos rinkimas ir analizė (JAV, Kanada, Vokietija) Informacijos stoka ir sąnaudos jos paieškai
Rinkų pasirinkimas pagal tam tikrus kriterijus, būdingus produktų grupėms (Suomija) Žinių apie rinkas ir techninius barjerus stoka, nepakankamas įmonių vadovų „agresyvumas“, rizikos baimė, lėšų stoka
Patekimo į rinkas sąlygos, prekybos barjerai (ypač išplėtoti Vokietijoje, Anglijoje, Japonijoje) Per daug liberalizmo prekyboje (techniniai prekybos barjerai, netobulos paskatų užkirsti kelią prastos kokybės prekėms, schemos [programos])
2. Produktų Produktų naujumas, išlaidos tyrimams ir įgyvendinimui (Japonija, JAV) Gamybos sektoriuje gana vangiai diegiamos naujovės ir taikoma MTEP strategija, lėtai atnaujinami produktai
gamyba Kokybės užtikrinimo sistema (Japonija, Vokietija, Austrija) Daug kur neįdiegta VKV sistema, ISO 9000, EN 14000
Produktų ženklinimas (Vokietija, Indija) Nedaug įgyta ženklų (CE, EN, kitų [pvz., KALEEN – Indija])
Produktų įpakavimas (Pasaulinė pakuotojų asociacija) Nepatraukli pakuotė, ekologiškumas, utilizavimo sąlygos
3. Produktų pateikimas į rinkas Produkto pateikimas laiku (Japonija) Suspausti grafikai, neišplėtotas paskirstytojų tinklas, logistikos centrai užsienio šalyse, neišplėtota elektroninė prekyba, nepatrauklūs LEID ir įmonių portalai
Paskirstymo sistema (paskirstytojai, prekybos tarpininkai, brokeriai) (Didžioji Britanija, Austrija, pvz.: DIY tinklai Vokietijoje) Negebėjimas patikrinti paskirstytojų, tarpininkų, informacijos apie juos stoka, nesugebėjimas jų rasti
Logistikos sąlygos (Danija, Vokietija) Didelė produktų laikymo, apsaugos, pristatymų rizika. Dažni atvejai, kai eksportuotojai nedraudžia transportuojamų ar sandėliuose laikomų prekių arba draudžia minimalia suma
Konkurentų strategijos ir veiksmai (JAV, Japonija, Vokietija) Nekvalifikuotas konkurentų tyrimas, informacijos stoka
Pardavimų sąlygos Nėra logistikos (paskirstymo) centrų užsienio šalyse, mažai prekybos atstovybių, didelių parduotuvių-sandėlių
Produkto aptarnavimas po pardavimo (Švedija, Vokietija, Austrija, Suomija) Nėra garantinio aptarnavimo bent prie logistikos centrų
Kokybės ir kainos santykis (Austrija) Kokybė ne visada atitinka kainą
Prekybos misijos, prekybos atstovybės, parodos, produktų pristatymai (Didžioji Britanija, Danija, Suomija, Vokietija) Misijų mažai, mažai remiamos, neįvertinamas jų veiksmingumas
4. Apmokėjimo sąlygos ir valstybės palaikymas Klientų mokumas (nemokumo rizikos), eksporto ir investicijų draudimas (Japonija, Vokietija, JAV, Pakistanas, Čekija, Suomija) Maža gyventojų perkamoji galia, kyla sunkumų paveikiant pirkėjus, nepakankamai išplėtotas nemokumo draudimas
Apmokėjimų uždelsimai (JAV ir daugelyje Europos šalių) Ekonomiškai silpni arba neatsakingi paskirstytojai (distributoriai), tyčiniai delsimai
Apmokėjimų išreikalavimo sąlygos (pavyzdys – JAV, Vokietija) Sąlygos sudėtingos, dažna korupcija, veiksmingo valstybės palaikymo sistemos nebuvimas
5. Atsakomybė Paskirstytojų ir pirkėjų patikimumas (Vokietija), patikros laboratorijų tinklai, pvz., TUV ar „GS Mark“, DIN (Vokietija), UL (JAV) Nepatikimi paskirstytojai ir užsakovai. Informacijos apie pirkėjus ir užsakovus stoka
Įstatymai (Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija) Dažnas įstatymų keitimas
Sutarčių sąlygos (Vokietija) Dažnos nekokybiškos sutartys
6. Žmonių Specialistai (Danija, Japonija, Šveicarija) Gerų specialistų stoka, nepakankamai sparčiai įgyvendinama „žinių visuomenės“ koncepcija
ištekliai Tarptautinės veiklos patirtis (Didžioji Britanija, JAV, Vokietija, Šveicarija) Patirties stoka, lėtai plėtojamos prekybos atstovybės užsienyje
Užsienio prekybos institucijos (JAV, Kanada, Vokietija, Suomija, Čekija) Nėra veiksmingai veikiančio institucijų užsienio šalyse tinklo
Motyvacija (Danija) Nepakankama motyvacija

 

Apibendrinat lentelę galima teigti, kad Lietuvoje per mažai lėšų ir kitų išteklių skiriama rinkų tyrimams, užsienyje yra mažai prekybos atstovybių, jų ekonominiai patarėjai ir komercijos atstovai, būdami pavaldūs Užsienio reikalų ministerijai, dirba šiek tiek kita kryptimi, nepateikiama būtina operatyvi informacija. Produktų gamybos veiksnys taip pat ne visiškai išnaudojamas: nebeatnaujinama Nacionalinė kokybės programa, mažai remiamos įmonių pastangos įsigyti CE ar kitus produktų gerąsias savybes apibūdinančius prekybos ženklus, neturime savo kokybės ženklo ir t. t. Tačiau tai pramonės konkurencingumo didinimo programos elementai. Produktų patekimą į rinkas apsunkina tai, kad dauguma įmonių yra nedidelės, todėl pačios yra nepajėgios gerai ištirti rinkas, pirkėjus ir konkurentus, nepopuliari, mažai propaguojama ir tiriama įmonių kooperacija, nekuriamos eksportuotojų asociacijos, eksportuotojų klubai, produktų paskirstymo centrai, nėra didelių parduotuvių sandėlių užsienio šalyse išskyrus „VP market“ ir „Senukai“, kurie jau kuria savo prekybos cen. . .

Daugelis įmonių eksportą išskiria kaip vieną efektyviausių būdų įsilieti į užsienio prekybos rinkas, nes jis pasižymi mažu rizikos laipsniu, leidžia parduoti prekes įvairiais būdais bei didinti šalies ekonomiką papildomomis pajamomis. Taigi eksporto plėtra yra būtina šalies ekonomikai. Išskiriamos dvi eksporto rūšys: tiesioginis ir netiesioginis eksportas. Tiesioginis eksportas, kuris gana paplitęs pasaulyje, numato tiesioginius ryšius tarp gamintojo ir vartotojo. Netiesioginis eksportas pasireiškia produkcijos pardavimu užsienio rinkose eksportuojančiai kompanijai nesiimant jokių specialių veiksmų. Lietuva, lyginant su keletu didžiųjų valstybių, eksporto srityje gerokai atsilieka. Dauguma veiksnių, tokių kaip rinkų tyrimas, produktų gamyba, produktų pateikimas į rinką, apmokėjimo sąlygos ir valstybės palaikymas, atsakomybė, žmonių ištekliai valstybėje išnaudojami nepakankamai veiksmingai ir tai yra didžiausia Lietuvos eksporto problema.

UAB „Omniteksas“ – viena iš didžiausių tekstilės įmonių Lietuvoje, turinti daugiau nei 80 metų trikotažo produktų gamybos patirtį, kuri 80% visos produkcijos eksportuoja į Švediją, Suomiją, Olandiją, Vokietiją, Prancūziją. 2009 metais krizės laikotarpiu įmonė patyrė nuosmukį, tačiau 2010 metais bendrovė atsigavo, pagerino gaminių kokybę, todėl padaugėjo užsakymų

Literatūra

Ginevičius R., Rakauskienė O.G., Patalavičius R., Tvaronavičienė M., Kalašinskaitė K., Lisovskaitė V., (2005) Eksporto ir investicijų plėtra Lietuvoje. Vilnius: Technika.

Jaskelevičius K., (2008) Makroekonomikos pagrindai. Vilnius: Vilniaus kooperacijos kolegija.

Startienė G., (2002) Tarptautinės prekybos finansavimas. Kaunas: Technologija.

Urbonas J.A. (2003) Eksporto organizavimas ir planavimas. Kaunas: Technologija.

http://www.stat.gov.lt/lt/

http://www.verslilietuva.lt/files/files/PDF/tekstilestudijospristatymas.pdf

http://www.madeinlithuania.lt/eksportas-straipsnis287-Eksportas_ukio_atsigavimo_pagrindas

http://vz.lt/straipsnis/2010/07/12/Omniteksas_padvigubino_eksporta2#ixzz29OWUwF8Z

http://www.verslobanga.lt/lt/spaudai.full/49a54936b28e9

http://www.veidas.lt/eksportas-grizta-i-geroves-laikus

 

1 pav. Eksporto operacijų variantai

 

Valstybė 2010m. mln.Lt 2010, % 2009, %
ES 33146,7 61,1 26,6
NVS1 14598,2 26,9 52,9
ELPA2 1653,5 3,0 32,0
Rusija 8457,4 15,6 56,8
Vokietija 5325,4 9,8 35,0
Latvija

 

5187,4 9,6 26,6
Lenkija 4174,6 7,7 42,6
Nyderlandai 2997,7 5,5 45,0
Baltarusija 2840,7 5,2 47,7
Estija 2739,0 5,0 -4,3
Jungtinė

Karalystė

2661,2 4,9 48,8
Ukraina 1954,1 3,6 60,0
Švedija 1931,6 3,6 31,1
Prancūzija 1794,4 3,3 37,5
Danija 1625,0 3,0 4,7
Kitos šalys 12575,8 23,2

2 lentelė . Svarbiausių Lietuvos eksporto partnerių dalys eksporto struktūroje 2009 – 2010 metais

 

Eksportas
2010, mln Lt 2010, % 2009, %
Iš viso 54264,3 100,0 33,2
Investicinės prekės 5317,1 9,8 45,5
Tarpinio vartojimo prekės 273742,2 50,4 35,8
Vartojimo prekės 15029,0 27,7 23,4
Benzinas 4675,1 8,6 42,2
Lengvieji  automobiliai 1723,2 3,2 29,3
Kiti 145,7 0,3

3 lentelė. Eksportas pagal Makroekonomikos kategorijų klasifikaciją (BEC),

procentais

 

Mėnuo sausis vasaris kovas balandis gegužė birželis liepa rugpjūtis rugsėjis
Eksportas mln. litų 3175 3105 3150 3034 3072 3422 3287 3352 3644
Eksporto augimas lyginat su ankstesniais metais, % -2,2 1,4 -3,7 1,3 11,4 -4,0 2,0 8,7

4 lentelė. Lietuvos eksporto dinamika sausio- rugsėjo mėn.

 

Join the Conversation

×
×