Ekonomistiniai taršos reguliavimo metodai

TURINYS
1. Įžanga
2. Atmosferos oro teršimas
3. Temperatūrinė inversija ir smogas
4. Aplinkos teršą galime įveikti įvairiomis priemonėmis
5. Ekonominiaia mokesčiai
6. Apsauga nuo autotransporto daromos žalos
7. Oro užterštumas
8. Vandens užterštumas
9. Dirvožemio užterštumas
10. Miško, augalijos ir gyvunijos užterštumas
11. Subsidijos
12. Taršos licenzijos
13. Santauka
PRIEDAI
1. Upių baseinų užterštumas
2. Plakatas „ Saugokime gamtą“

Santrauka
Gamtos niokojimas yra žmogaus veiksmai, iš esmės keičiantys vienas gyvenamąją aplinką, trikdantys normalų gyvenimą,blokuojantys būsimūjų kartų gyvenimo sąlygas, kai jie nėra būtini palaikyti egzistencijai.
Lietuvos ūkinė veikla taip pat nėra visiškai tinkama gamtosaugos požiūriu. Čia pat nebuvo galvojama „Ar reikia tai daryti ?‘‘. Juk nebūtinai reikia reguliuoti ir tiesinti visus rajonų upelius, statįti fermas ant uppelių krantų arba kasti melioracinį griovį fermų teritorijoje , palikti vėjams niokoti didelius bemirškius laukų plotus, išarti lauką iki pat upelio, palikti nerekultivuojamą karjerą, nesutvarkytą ar naprižiužūrėtą artezinį šulinį, fermą, mechanizacijos centrų aplinką, sudegusį vandens valytuvą ir t.t.
Gamata, joje vykstantys procesai reaqguoija į žmogaus vaeiklą. Tai priklauso nuo geografinių komponentų pobūdžio beijų tarpusavio ryšių , t.y. nuo ekologinių sąlygų, kurios įvauriose vietoviese būna skirtingos. Taigi pasirenkant ir organizuojant gamtosaugos priemones bei būdus, reikia išsiaiškinti tos vietovės ekologines sąlygas.
Lietuvoje labiausiai saugotini vandenys, landšaftas, dirvožemis,oras. Taaip pat ir išlaikysime gyvūniją, nes ji, kaip ir augalija, priklauso nuo nuo minėtų geografinių komponentų. Žinoma, kai kur daroma ir tiesioginė žala augalijai bei gyvunijai. Tokiais atvejais naudoti specialūs apsaugos būdai.
Jau minėjome, kad geogrefinei komponentai tarpusavyję susiję ir dėl to

o, saugodami vieną iš jų, galime teigiamai arba neigiamai vekti kitą. Todėl pasirenkant apsaugos būdus ir preimones,reikia išsiaiškinyžti jų poveikį ne tik saugotinam objektui, bet ir kitiems geografiniams komponentams. Ne visos apsaugos priemonėsw yra universalios, tad reikia rinktis efektyviausią visų geografiniųš komponentų atžvilgiu. Taigi gamtos apsauga yra labai sudėtingas, daug įvairių mokslo duomenų reikalaujantis darbas.

Įžanga
Faktai liudija tokius biosferos pasikeitimus, kokių anksčiau nebūdavo per pastarąjį industrijos šimtmetį angliarūgštės dujų koncentracija atmosferoje padidėjo 12 -18 %. Atsiradus radijo imtuvui ir televizijai, Žemės radiospinduliavimas merinėmis bangomis padidėjo milijoną kartų ir susilygino su Saulės radiospinduliavimu. Vien 1978 m. pasaulyje buvo pagaminta tiek pesticidų, kad teko vidutiniškai po 0,5 kg kiekvienam gyventojui. Šiaurės Atlantą nuo Šiaurės Amerikos iki Europos krantų jau dengia fotosintezę stabdanti naftos plėvelė.
Šios duomenis įdomu palyginti su kiitais. 1936 – 1940 m. pasaulyje buvo užregistruota , o 1977 m. jau – 10 % su defektais gimstančių vaikų.
Dėl ūkinės veiklos ir gamtinės aplinkos pasikeitimų nuo 1600 m. išnyko 1/100 aukštesniųjų rūšių gyvūnų, o 1/40 gresia išnykimo pavojus. JAV moksleiviai apskaičiavo, kad oro už terštumas automobilių išmetamosiomis dujomis šalyje kasmet paankstina apie 15 tūkst žmonių mirtį . nuo ligų, kurias sukelia gamybinės aplinkos už terštumas, JAV kasmet žūsta apie 100 tūkstančių, suserga beveik 400 tūkstančių žmonių. Į JAV atmosferą, žemę ir vandenis per metus išmetama apie 10mln t nuodingųjų chemijos gamybos atliekų.
Už terštumo problema aktuali ir

r kitose pasaulio šalyse. Pvz. Italijos miestai kasmet „ pagamina“ daugiau kaip 18mln t kiekių atliekų – vidutiniškai maždaug po 1 kg žmogui. Tačiau svarbiausias atliekų šaltinis – pramonė. Tokių atliekų Italijoje būna 50 mln t per metus; iš jų 25 % yra toksiškos ir žmogaus sveikatai pavojingos ir kenksmingos medžiagos. Skystų miestų atliekų, susidarančių apie 1 mln t, per metus perdirbama tik 25 %.
Nuo 1984 m. beveik 20 % padaugėjo nuodingų teršalų, išmetamų Švedijos i Baltijos jūrą. Vien 1987 m. kartu su pramonės, žemės ūkio ir buitinėmis atliekomis iš šios šalies į Baltijos vandenis pateko apuie 6 tūkst t fosforo, 150 tūkst t azoto iš kurios upių, kurios įteka į jūrą.
Kasmet apie 31 tūkst tonų fosfatų į Baltijos jūrą atplaukia Vyslos upė iš lenkijos, o iš Lietuvos Nemunas ( Lietuvos už tersčiausia ) upė.

Atmosferos oro teršimas
Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiama natūraliais komponentais:
1.dulkėmis
2.mikroorganizmais,grybeliais
3.žiedadulkėmis
4.fitvaleksinais
5balzanimėmis augalų dalelėmis
6. organinių medžiagų irimo komponentais
7. NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis)ir kt. Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines reakcijas dirbtinės taršos komponentais: pramonės dulkėmis, dūmais kuro degimo produktais (pramonės ir transporto) NOx, SO2, CO, CO2 . aerozoliais .Jie gali :
1. pažeisti netik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį – sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus;
2. ryški ekologine žala – susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo sąlygos;
3. gali pa

atekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį intoksikuoti;
4. sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos (kurie stipriai dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą.
Pagrindiniai atmosferos taršos šaltiniai Lietuvoje yra transportas, kuris sudaro apie 65% viso oro už terštumo. Antroje vietoje yra pramonė – 20-25%, trečioje – energetika, sudaro 10-15% oro už terštumo.
Pagrindiniai atmosferos oro teršalai yra skirstomi į 5 grupes:
1. anglies monoksidas – smalkės
2. azoto oksidai
3. sieros oksidai
4. angliavandeniliai
5. dulkės
Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užteršimo.
Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos, kurios susidaro:Degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nepakankamai deguonies. Daugiausia tai būdinga transporto priemonėms.
CO2 + C ® 2CO
Esant labai aukštai temperatūrai (daugiau nei 1000°C) kai anglies dvideginis skyla. Šie atvejai yra dažni pramonėje.
2CO2 ® 2CO + O2
Anglies monoksido šaltiniai:
Transportas 63,8 %
Pramonė 9,6 %
Kietų atliekų nukenksminimas 7,8 %
Stacionarus kuro deginimas 1,9 %
Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus. CO įtaka sveikatai: patekęs į kraują (per plaučius) jungiasi su hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tokiu atveju hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga. Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų si
istema, regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos. Esant labai dideliai karboksihemoglobino koncentracijai kraujyje – koma ir net mirtis. Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, ypač jei jie nerūko.
Azoto oksidai
NO – bespalvės, bekvapės dujos.
NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos.
Pagrindiniai teršimo azoto oksidai šaltiniai:
Transportas 39,3 %

Stacionarus kuro deginimas 48,5 %
Kietų atmatų nukenksminimas 2,9 %
Pramonė 1,0 %
Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas, Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl “Mažeikių naftos” ir šalia esančios cemento gamyklos). Azoto oksidų įtaka sveikatai: Dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius. Dirgina akių gleivinę.
Sieros oksidai .SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės, turinčios specifinį kvapą dujos. Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai:
Stacionarus kuro deginimas 73,5 %
Pramonė 22,0 %
Transportas 2,4 %

Kietų atmatų nukenksminimas 0,3 %
Lietuvoje didžiausias už terštumas sieros oksidais Elektrėnuose (Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros). Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore. Sieros oksidai dirgina sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant didelei koncentracijai pavojinga ir labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Angliavandeniliai . Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai:
Transportas
(ypač automobiliai benzininiais varikliais) 48,8 %
Pramonė 14,4 %
Stacionarus kuro deginimas 2,2 %
Poveikis sveikatai: Sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių) paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į kraują ir neigiamai veikti centrinę nervų sistemą – sukelia motorinį slopinimą iki narkozės.
Dulkės. Ši grupė jungia įvairias chemines medžiagas. Pagrindiniai teršimo šaltiniai:
Pramonė
(Lietuvoj – cemento, stiklo pramonė) 26,5 %
Kuro deginimas
(daugiausia akmens anglis) 31,4 %
Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžio ir cheminės sudėties. Mažesnės nei 5mm (0,000005m) dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (Molio, smėlio, cemento, stiklo vatos ir kt.),o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.
Globalinės oro užterštumo problemos. Globaliniai ekologiniai pokyčiai pasaulyje prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. Pagrindine šių pokyčių priežastimi laikomas miestų gigantų atsiradimas, kurie tapo dirvožemio, oro ir vandens teršėjais. Ekologinė krizė – tai ekosistemų normalios veiklos sutrikimas didelėse teritorijose.
Rūgštūs lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemis ir ežerai.
Temperatūrinė inversija ir smogas Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei. Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda horizontalia kryptimi.. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis. Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietovėse teršalų pasiskirstymas priklauso nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona neleidžia maišyti apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams. Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam orui ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu smogu. 1948 metais Pensilvanijoje Donora vietovėje dėl temperatūrinės inversijos ir smogo mirė 20 žmonių, 1952 metais Londone mirė 4000 žmonių. Jautriausi šioms ekologinėms problemoms yra vaikai ir asmenys sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Šiltnamio efektas Normaliomis sąlygomis dalis (2/3) iš saulės atsklidę infraraudonųjų spindulių (šilumos) yra sugeriami dirvožemyje, akmenyse, uolienose, o likusi dalis (1/3) atsispindi ir grįžta į kosmosą. Padidėjusi anglies dvideginio (CO2) koncentracija veikia kaip vienpusis skydas. Saulės spinduliai laisvai patenka į atmosferą, atsispindi nuo įvairių paviršių ir negalėdami praeiti pro didelės CO2 koncentracijos atmosferos sluoksnį lieka žemuosiuose atmosferos sluoksniuose. Šių reiškinių pasėkoje kyla oro temperatūra. Pastaruoju metu yra labai sumažėjęs sunaudojimas (daugiausia dėl miškų kirtimo, gaisrų, rūgščių lietų).

Aplinkos taršą galima veikti įvairiomis preimonėmis. Tarp jų galima išskirti :
1. Savanoriškos pagalbos programas – tai nagrąžinami indėliai trąšos kontrolės įerginiams , vartotojų pagalba rūšiojant atliekas ir pristatant jas į surinkimo vietas ;
2. Tiesioginę kontrolę ,kai atsakingi valstybės organai sistemingai kontroliuja aplinkos kokybę;
3. Taršos mokesčius arba kitas pinigines priemones bei baudas,kurios teršėjams finansiškai nenaudingos .Reikia dar paminėti ekologinį auklėjimą, kitas daugiau ar mažiau prisidedančias prie aplinkos taršos mažinimio priemones.

Kiekvinas iš paminėtų būdų yra savitas, tačiau tik visų jų panaudojomas kartu gali tapti efektyviausia aplinkos apsaugos priemone. Atskirai paimtos savanoriškos aplinkos apsaugos pramogos gali būti paruoštos gana greitai , tačiau jos yra silpnos ir sunkiai įgyvendinamos,nes praktiškai firmos ,dalyvaudamos šiose programose, išeikvoja daugiau lėšų negu gauna realios naudos, nebent pasireklamuoja. Tačiau jos gali būti tikrai vertingos ten, kur galima panaudoti kitų aplinkos apsaugos būdų.

Tiesioginė kontrolė yra pagrindinė aplinkos apsaugos priemonė JAV, Rusijoje daugumoje Europos valstybių, taip pat ir Lietuvoje. JAV Federalinė vyriausybė, pavyzdžiui per valstybinius ar regioninius aplinkos apsaugos organus pateikia oro ir vandens kokybės normas, kurių turi laikytios valstijos ir vienetiniai valdžios organai. Kai kuriuose valstijose , dideliuose miestuose , jei reikia,įvedami griežtesni automobilių išmetamųjų normų apribojimai, galiojantys tik jų ribose. Tiesioginės aplinkos ir visuomenės aktyviai kontroliuoja nustatytų bendrų teršimo normų ir kitų reikalavimų laikymosi.

Mokesčių sistema kaip aplinkos apsaugos būdas – pagrindinė ekonominio reguliavimo priemonė. Dauguma ekonomistų mano, kad negalima visiškai pasitikėti tiesiogine aplinkos kontrole ir daugeliu atvejų siūlo rementis mokesčiais bei baudomis,kurie visada veikia efektyviau ir ekonomiškiau. Svarbiausia dėl to, kad firmos leidžiama teršti kiek jos nori, tačiau visa tai jos privalo apmokėti pagal taip pat privalomi įrenginių taršos fiksavimo įrenginių parodymus. Tokiu būdu daugiau teršėjas išmeta teršalų, tuo daugiau jis turi mokėti : sumažinti mokesčius jis gali tik sumažindamas taršos apimyį. Mokestčiai veikia daug efektyviau ir patikimiau nei tiesioginė kontrolė,reikalaujanti iš kontyrolės tarnybų daugiau energijos ir entuziazmo, be to, tiesioginė kontrolė gali afektyvei veikti tada, kai įstatimai leidžia skirti dideles baudas, o dažnai padėtis susiklosto taip,kad dbaudos skiriamos tūkstantinės,o įmonių metinė apyvarta skaičiuojama dešimtimis mijonų..Bet mes per daug įsiogilinome į aplinkos apsaugos politikos problemas, o rinkos ekonomokos sąlygomis , kaip matavome, vis didesnę reikšmę įgauna ekonomoniai taršos reguliavmo metodai. Jų esama įvairių – svarbiausius padarysime aptarti.

Ekonominiai mokesčiai. Mokesčiai ekonomokos teritorijoje ir praktikoje taikomi labai senai , jie jau turi savo tradicijas ir yra giliai įleidę šaknis. Tačiau reguliuoti pradėti tik XX- jame amžiuje ,reikia pasakyti ,kad mokesčių teorijos pagrindinius principus sėkmingai galima pritaikyti šioje srityje. Mokesčių teorija, kaip žinoma, kelia tokius reikalavimus : mokesščiai turi būti lengvai nustatomi,lengvai kontroliuojami,lengvai išeikvojami, turi duoti reikiamas pajamas.

Moksečių sistema, skirtingai nuo tiesioginės kontrolės, veikia automatiškai ir aiškiai. Čia nė vieno nereikia tesinti ar bausti, nes beveik automatiškai atlieka mokesčių rinkėjas ir visa valstybės finansų sistema. Šios sistemos poveikio aplinkos apsaugai efektyvumuo paslaptis paprasta: mažins taršą tie kurie teršėjai, kuriems tai geriau apsimoka nei mokėti mokesčius. Tai ir skatina pavienes firmas mažinti aplinkos taršą. O kam gi tokiu atveju reikalinga tiesioginė kontriklė? Kai tarša yra tokia pavojinga, kad nenusprendžiama ją už-drausti; kai vyksta staigūs sąlygų pakitimai, reikalaujantys labai opratyvių – greitų veiksmų ir todėl pasidaro sudėtinga pasiekti nmokesčių taisykles, ir tiesioginė kontrolė čia labai tinka; kai taršos matavimo įrenginiai per brangūs naudoti, arba seni jasu netinkami, o nauji dar nesukurti ir todėl nagžalima nustatyti išmetamio teršalų kiekio ir pateikti teršėjų mokesčio sąskaitos. Svarbiausia mokesčių už aplinkos taršą idėja yra ta, kad jie finansiškai skatina teršėją mažinti žąlą aplinkai. Bet taršos mokesčiai nėra vienintelė ekonominio,gal tiksliau – finansinio skatinio priemonė. Esama ir kitų finansinės kontrolės formų, kaip sudsidijos už sumažintą teršimą ir taršos licenzijos.

Ekologiniai mokesčiai mokami už atskirų aplinkos komponrntų naudojimą bei teršimą. Mokesčių už atskirų aplinkos komponentų ( oro, vandens, dirvožemio ar miško) teršimą dydis nusakomas remiantis keliais kriterijais : teršos padaryta žala, išmatamų kenksmingų teršalų kiekiu,galimų realiūjų ekologinių fondų investicijos dydžiu, aplinkos atkūrimo kaina. Skaičioujant atskirai pagal įvairius kriterijus, neišvngiamai gaunamas skirtingas mokesščių dydis. Mokesčių dydis skiriasi ir atskirose šalyse. Atrodytų ,kad kuo didesnis mokesčių už aplinkos taršą tarifas, tuo geriau gamtai – teršėjai bus labiau suinterasuoti mažinti teršą ir įvaertinti mokesčių mokėtojų ekonomines galimybes ir kitus veisnius, nes toli grąžu ne visose šalyse jos vienodos ar net panašiuos.kiekvienu atskiru atveju ieškoti optimalių šios labai svarbios priblemos sprendimo būdų.

Oro taršos kontrolės ir apmokestinimo klausimai yra pakankamai sudėtingi. Šio bene svarbiausio aplinkos komponento taršos objektai yra skirstomi į stacionarius ir mobilius. Pirmuoju atveju kontrolė ir apmokestintas yra paprastesni. Daug sudėtingiau mokesčiais veikti transportą, ypač automobilių. Žinodami ,kad kiekvianas automobilis nuvaževęs 100km., į atmosferą išmata apie 1kg anglevandenilių, apie 3,6 kg anglies viendeginiom apie 0,2 kg azoto oksidų, galime įsivaizduoti, kaip užterštas oras visame pasaulyje.

Pažymėta, kad autotransporto priemonės išmeta į atmosferą ne tik ansčiau minėtų dujų. Nedideliais kiekiais į orą yra išmetama sieros dioksido, švino, banzipireno, suodžių ir kitokių medžiagų. Ypač kenksmingas švinas. Jį pasisavina pakelių augalai, o per juos – gyvuliai ir žmonės.

Miestuose ir gyvenvietėse, kur oro judėjimas silpnesnis, dulkės ne taip greitai išnešiojamos. Dėl to čia dulkių būna daugiau. Autotransportas taip pat kelia triukšmą, kuris irgi neigiamai veikia žmonių sveikatą.

Apsauga nuo autotransporto daromos žalos. Autotransporto keliamam atmosferos teršimui sumažinti naudojama nemaža priemonių. Viena iš jų – kuro kokybės gerinimas, iki minimumo mažinant jame švino, siero ir kitų priemaišų kiekį. Kitos svarbios priemonės tai neutralizatorių suskystintų dujų naudojamas,tinkama autotransporto eksplotacija, priežiūra. Labai svarbi ir efektyvi priemonė – apsauginės medžių juostos abipus automagistralių, gerai absorbuojančius išmetamas dujas, atskrus elemantus bei jų junginius. Šios juostos turėtų būti 10 – 12 m pločio, spyglioučių bei lapuočių madžių, kai kur – krūmų. Jos sulaiko dulkes, mažina triukšmą, jo plitimą neleidžia užpūstytikelių žiemą, mažina vėjo greitį, neleidžia išgulti javams, esantims netoli tokių juostų. Šiose juostose apsigyvenančių pauksčiai bei smulkioji fauna,suintensyvėtų biologinė žemės ūkio augalų apsauga nuo kenkėjų.

Miestuose ir gyvenvietėse minėtas apsaugines juiostas turtų pakeisti gyvatvorės. Žiūrint, kokios vietos sąlytgos, jos galėtų būti vieos, dviejų ir net trijų eilių. Dviejų ir trijų eilių gyvatvorės būna lauptiškos išvaizdingos – aukštėja tolstant nuo gatvės. Vienios eilės gyvatvorė gali būti žema, ir aukšta. Aukštos gyvatvorės geriau sulaiko išmetamąsias dujas, dulkes, mažina triukšmą, tačiau užstoja šviesą. Ten, kur namai visai arti gatvės ir gyvatvorių suformuoti negalima, rekomenduotina auginti vijoklinius augalus prie pat namų sienų.

Oro užteršimą galima sumažinti mažinant autptransporto intensyvumą,jį nukreipiant aplinkiniais keliais arba seną autotransportą keisi naujesniais.

Pramonės įmonių itakai gamtai. Orą` teršia ir pramonės įmonės. Jų išmatamosios į atmosferą kanksmingos medžiagos esti labai įvairios sudėties. Dėl to naodojamos ir įvairios apsaugos priemonės. Vienas pagrindinių būdų yra dujų bei dulkių valymo įrenginiai – filtrai. Užterštas oras leidžiamas per filtrus, dulkės lieka ant tankios filtrų medžiagos. Naudojamas ir drėgnas dulkių valymas. Prisotintas dulkių ir suodžių oras perfiltruotas per drėgnus paviršius arba tiesiog laistomas. Dulkes ‚, prikimba‘‘ prie šlapių paviršių arba vandens lašelių ir šlamo pavidalu pašalunamos. Šis valymo būdas naudijamas ir orui su dujų priemaišomis valyti. Šios priemaišos chemiškai reaguoja su tam tikros sudieties skysčiu. Atmosferą labai teršia deginamos šiukšlės bei įvairios atliekos ir kurios yra nesudegonamos,žolė. Šiuo atveju gali pagelbėti aiškinamasis darbas ir baudos.

Kai kuriose šalyse labai griežta nuolat didėjančios vandens taršos mokesčių sistema yra būtina jau net šiandien. Nesant vandens taršos mokesčių sistemos arba funkcionuojant tik atskiriems neefektyviems jos elementams, jau ir Lietuvoje daugelis upių tarp jų Nemunas ir Nėris, Nevėžis ir Šventoji, Venta ir Dubysa, Mūša ir daug kitų, tapo panašios į kanalizacijos kanalus. Dalis teršalų užnuodija ežerus ir kitas vandenvietes, keliauja į Kuršių marias ir toliau į baltijos jūrą. Kita jų dalis nesėda dugne, tarsi atidėdama šių teršalų išvalymo sąnaudas ateinančioms kartoms.

Vidutiniškai per parą vienam asmeniui reikia 220-230 litrų vandens mieste ir 60-90 litrų kaime. Didžioji dalis jo sunaudojama higieninėms reikmėms. Į žmogaus organizmą per para su maistu patenka 600-900 ml vandens ir 1500 ml jo yra išgeriama.
Visi fiziologiniai procesai vyksta vandeninėje terpėje: tirpsta druskos, kraujo gamyba, virškinimas ir rezorbcija, termoreguliacija. Su vandeniu pašalinami medžiagų apykaitos produktai, kenksmingos medžiagos, toksinai.
PSO duomenimis 80% atvejų infekcinėmis ligomis užsikrečiama per vandenį – net 500 mln. žmonių kasmet suserga dėl blogos jo kokybės arba stygiaus. Geriamas vanduo turi atitikti šiuos reikalavimus
1. Jame neturi būti patogeniškų mikroorganizmų, virusų, kirmėlių kiaušinėlių, pirmuonių.
2. Jis turi būti gerų organoleptinių savybių: bespalvis, bekvapis, skaidrus ir nemalonaus prieskonio.
3. Jame negali būti toksinių medžiagų ir druskų daugiau už leidžiamas koncentracijas, kurios neigiamai veiktų žmogaus organizmą.
Gėrimui tinkamiausias yra 7-10°C temperatūros vanduo. Vandens tiekimas gali būti:
• Centralizuotas
Lietuvoje geriamojo vandens gavybai naudojami požeminiai vandenys. Jei šių išteklių neužtenka, tai naudojamas paviršinis upių ar ežerų vanduo, kuris yra papildomai valomas. Lietaus vanduo yra užterštas – į jį patenka įvairūs oro teršalai, todėl jis negali būti vartojamas nei maisto gamybai, nei buitinėms reikmėms. Gruntiniai vandenys Lietuvoje yra palyginti švarūs, tačiau šio vandens kokybę mažina didelis geležies, karbonatų (vanduo yra kietas) ir nitratų kiekis. Geležies bei nitratų kiekis gruntiniame vandenyje viršija normą 2-3 kartus, bet yra šalinamas ir į geriamąjį vandenį nepatenka. Taip pat kai kuriose vietovėse gruntinis vanduo gali būti užterštas sunkiaisiais metalais, mikroelementais, radioaktyviomis medžiagomis
Vietinis
Pagrindiniai šaltiniai yra šachtiniai šulniai, vyraujantys kaimo vietovėse. Apytiksliais duomenimis šulnių vandenį naudoja ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Šachtiniam šulnių vandeniui būdingas didelis nitratų kiekis, kietumas, mikrobiologinis užterštumas (bakterijomis, virusais, parazitų kiaušinėliais ir lervomis). Priemiestiniuose rajonuose būdingas užterštumas sunkiaisiais metalais. Įrengiant šulinį, būtina laikytis šių reikalavimų:
1. Vietą šuliniui reikia parinkti aukštesnėje žemės sklypo dalyje ir toliau nuo taršos šaltinio: tvartų, atliekų duobės, tualeto, mineralinių ir organinių trąšų saugyklos. Eksploatuojant šulinį, reikia saugoti ir jį supantį dirvožemį nuo užteršimo.
2. Šulinio sienos turėtu būti daromos iš vandeniui nepralaidžių medžiagų. Geriausiai tam tinka naudoti betono žiedus, kruopščiai užcementuojant tarp jų esančias sandūras, Viršutinėje šulinio dalyje būtinai padaroma molio užtūra. Ji turi sulaikyti paviršinį vandenį, kad jis nepatektų tiesiog į šulinį arba į vandeningąjį grunto sluoksnį..
3. Viršutinė šulinio dalis turi būti apsaugota nuo galimo nešvarumų patekimo į vandenį. Tam geriausia įrengti stogelį. Semti vandeniui kibiru stogelyje padaromos durelės. Šulinys įrengiamas taip, kad žemiau jo esantis taršos šaltinis būtu ne arčiau kaip 20—30 m, o aukščiau esantis – ne arčiau kaip 80—100 m, Kasant šulinį ir jau 2—5 m gylyje pasirodžius vandeniui, juo pasitenkinti negalima, Šis vanduo yra paviršinis ir gerti netinkamas, nes dažniausiai būna užterštas. Geresnis vanduo yra tas, kuris randamas prakasus pirmą ir dar geriau — antrą arba trečią vandeniui nelaidu (molio) sluoksnį. Viršutinis šulinio rentinys turi būti iškilęs virš žemės ne mažiau kaip 0,8 m. Apie viršutinį šulinio rentinį 2 m gylio ir 0,7—1,0 m pločio plūkto molio aikštelė. Būtų dar geriau, jei ji siektų pirmąjį vandeniui nelaidų sluoksnį, tuomet paviršinis vanduo į šulinį nebepatektų.
4. Aikštelė apie šulinį 2 m spinduliu apiplūkiama moliu. Molio sluoksnis užpilamas žvyru, o dar geriau išbetonuojamas padarant nuo šulinio rentinio einantį nuolaidumą, kuriuo galėtų nutekėti atsitiktinai išsiliejęs bei kritulių vanduo.

5. Vandeniui semti reikia naudoti vieną ir tą patį kibirą, Jeigu kiekvienas gyventojas sems vandenį savo kibiru, šulinio vandenį galima užteršti mikroorganizmais (dizenterijos, viduriu šiltinės ir kt.). Geriausia būtų šulinio viršų sandariai uždaryti, o vandenį pompuoti siurbliu.
Vanduo gali būti teršiamas 3 rūšių medžiagom:
1. mineralinėmis (druskos, rūgštys, metalai)
2. organinėmis (naftos produktai, pesticidai, skalbimo priemonės)
3. biologinėmis (bakterijos, virusai, parazitų kiaušinėliai ir lervos)
4. Aikštelė apie šulinį 2 m spinduliu apiplūkiama moliu. Molio sluoksnis užpilamas žvyru, o dar geriau išbetonuojamas padarant nuo šulinio rentinio einantį nuolaidumą, kuriuo galėtų nutekėti atsitiktinai išsiliejęs bei kritulių vanduo.
5. Vandeniui semti reikia naudoti vieną ir tą patį kibirą, Jeigu kiekvienas gyventojas sems vandenį savo kibiru, šulinio vandenį galima užteršti mikroorganizmais (dizenterijos, viduriu šiltinės ir kt.). Geriausia būtų šulinio viršų sandariai uždaryti, o vandenį pompuoti siurbliu.
Užteršto nutekamojo vandens valymas. Tinkamai išvalius užterštą nutekamąjį vandenį, gerokai padaugėtų švaraus vandens. Jį būtų galima naudoti gamybos reikalams arba išleisti į atvirus vandens telkinius.

Lietuvos ūkyje panaudotas vanduo būna užterštas įvairiomis navienodos koncetracijos medžiagomis. Ištirpusių medžiagų būna ir natūraliuose vandenyse, kuriuos įprasta vadinti švareis. Tačiau yra nustatytos vandens tinkamumo tam tikrai ūkio šakai normos. Laikydamiesi šių normų ir žinodami vandens sudėtį, tokį vbandenį naudojame ten, kur leistina. Vandenys, kuriuose ištirpusių ir pakibusių medžiagų yra daugiau, negu leidžiama normos,laikomi užterštais. Mūsų Respublikoje tai tokie vandenys, kurie užteršti labiau negu leidžia žuvininkystės normos. Tokio vandens negalima gerti, naudoti buitiniams ir kultūriniams reikalams, žuvininkystei. Jį reikia valyti.

Vanduo valomas atsižvaelgiant į jo užteršimo pobūdį.lietuvoje jis dažniausei valomas tvenkiniuose mechaniniais valmo įrenginiais, grotomis, sietais, kurie sulaiko mechanines priemaišas, pakibusias medžiagas. Kartais įrengiami specialūs filtrai, gaubtuvai.

Efektyviausias yra biologinis nutekamojo vandens valymo būdas, kai dumbliai, bakterijos, kitri mikroorganizmai bei augalai apvalo vandenį nuo pakibusių ir ištirpusių medžiagų, dažniausiai organinių. Čia pat reikalingi specialūs tvenkiniai, į kuriuos suleidžiami nutekamieji vandenys, praėję pri nusodinimo tvenkinius arba filtrus. Po biologinio valymo vanduo būna pakankamai švaus.

Metalais arba jų junginiais užtreštas vanduo dažniausiai valomas cheminiu arba elrktrolitiniu būdu. Vandenyje esantys junginiai reaguoja su įpiltais cheminiais reagentais ir išskrinta kaip nuosėdos.

Geriausias, tačiau ir ekonomiškai brangiausias kompleksinis nutekamojo vandens valymo būdas, kai, be mechaninio, naudojamas arba cheminis, arba biologinis arba ir cheminis, ir biologinis valymo būdas. Šiuo metu dauguma vandens valytuvų yra perkauti arba visiškai naveikia, todėl vandenys retai kada būna visiškai išvalomi.

Kalbnant apie vandens valymą, nagalima pamiršti ir savaiminio vandens apsivalymo, veikiant hidrocheminiams bei hidrologiniams procesams. Įvairiose vandens telkiniuose šie procesai vyksta nevienodai . Intencyviausi jie esti upėse ir upeliuose, kur dėl greito vandens maišymosi deguonies būna daug, organinės bei kitos medžiagos vienodai pasiskirsto. Silpnesni šie procesai tvankiniuose ir ežaruose, kuriuose vandens maišymasis gerokai mažesnis. Norint , kad vanduo labiau maišytųsi, reikia sudareyti palankias sąlygas laisviau prieiti prie ežero vėjams. Tvenkinio vanduo banguos, t.y. maišysis ir natūraliai apsivalys.

Natūraliai valosi vanduo, įsifiltruojantis į požemį. Čia didžiaisią vaidmenį atlieka dirvožemio humusingumas. Dievožemiai , kuriouse gausu organinių medžiagų ir esama koloidų, gerai absorbuoja (suriša) ištirpisias medžiagas, taip pat ir mineralines trąšas. Pro tokį dirvožemį prasisunkęs vanduo būna pakankamai švarus arba mažai užterštas. Todėl intensyvindami dirvų tręšimą mineralinėmis trąšomis, privalome didinti organimžnių medžiagų kiekį dirvožemyje.

Dvožemis turi didelės reikšmės žmonių gyvenimui ir sveikatai. Nuo fizikinių-cheminių dirvožemio ir žemiau esančio grunto savybių priklauso požeminių vandenų kokybė. Užpelkėjusios dirvos dažniausiai yra netinkamos žemdirbystei ir gyvenamųjų namu statybai. Teritorijos ir regionai, kurių dirvose yra vienokių ar kitokiu cheminių elementų stygius ar perteklius, vadinami anomalinėmis geocheminėmis provincijomis. Jose galimos gyventojų endeminės ligos.
Pagrindiniai dirvožemio taršos šaltiniai yra pramonė, žemės ūkis, autotransportas, gyvenamieji rajonai ir kt. Dėl to į dirvožemį nuolat patenka atliekos iš pramonės įmonių, miestų ir gyvenviečių, cheminės medžiagos, naudojamos žemės ūkyje, nutekamieji vandenys, atmosferos teršalai.
Tręšiant dirvožemį, išauginamas didesnis žemės ūkio kultūrų derlius, tačiau nuolatos į dirvožemį patenkančios organinės medžiagos (ypač su nutekamaisiais vandenimis) sudaro palankias sąlygas ligų sukėlėjams veistis, suintensyvėja puvimas, išsiskiria nemalonaus kvapo ir kenksmingos dujos. Patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. Todėl, žmonės, gerdami tokį vandenį, gali užsikrėsti.
Už gyvenvietės ribų esančiame dirvožemyje paprastai vyrauja saprofitinė mikroflora. Tuo tarpu patogeniški mikrobai į dirvą patenka kartu su išmatomis, šlapimu, šiukšlėmis, gyvuliu mėšlu, nutekamaisiais vandenimis, gyvūnu lavonais ir kt., Ligų sukėlėjai nepalankiomis sąlygomis, anksčiau ar vėliau, žūva arba netenka virulentiškumo. Daugiausia saprofitų yra iki 10 cm gylyje. Gilesniuose dirvožemio sluoksniuose bakterijų gerokai sumažėja. Bakterijų išgyvenimo laikas dirvožemyje yra labai skirtingas: vidurių šiltinės ir paratifo sukėlėjai išgyvena iki 400 parų, dizenterijos – iki 100, choleros – iki 15, bruceliozės – iki 60, poliomielito, Koksaki ir ECHO virusai -iki 150 parų. Tuo tarpu sporinės bakterijos (juodligės, botulizmo, dujinės gangrenos sukėlėjai) dirvoje išgyvena net dešimtmečiais.
Su žmogaus išmatomis į dirvožemį gali patekti kirmėlių kiaušinėlių. Perduodant askaridozės ir trichocefaliozės užkratą, dirvožemiui tenka ypatingas vaidmuo, Viena askaridės patelė per parą žmogaus žarnyne padeda dešimtis tūkstančiu kiaušinėliu, kurie su žmogaus išmatomis patenka į aplinką. Dirvožemyje, esant palankioms sąlygoms, per 15—30 parų minėti kiaušinėliai subręsta iki invazinės stadijos. Čia kirmėlių kiaušinėliai gyvybingi išlieka kelerius metus, o Lietuvos sąlygomis (tręšiant laukus buitiniais nutekamaisiais vandenimis) iki 8—10 metų. Subrendę kiaušinėliai į žmogaus organizmą patenka valgant neplautas arba nepakankamai gerai nuplautas daržoves, geriant apkrėstą žemėmis vandenį. Kiemų dirvožemyje, vaikų žaidimo aikštelėse, mokyklų teritorijoje, paplūdimiuose, smėlio dėžėse dažnai aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, todėl užsikrėtimo jais galimybė yra labai didelė.
Cheminiai elementai Žemės rutulyje pasiskirstę labai netolygiai. Tai priklauso nuo geologinių ypatybių ir dirvos susidarymo veiksnių. Kai kuriose vietovėse stebimas jodo, kobalto, fluoro, molibdeno, magnio, cinko, boro, stroncio ir kt. cheminių elementų stygius arba perteklius. Mikroelementų stygius ar perteklius dirvožemyje sąlygoja vandens ir augalų cheminę sudėtį. Dėl to žmonėms ir gyvūnams gali atsirasti tam tikrų ligų, pasireiškiančių medžiagų apykaitos sutrikimais Didelės molibdeno koncentracijos dirvoje gali skatinti molibdenozės (endeminės podagros) atsiradimą, švinas pažeidžia nervu sistemą, stroncis sukelia kremzlinio ir kaulinio audinio distrofiją, selenas sutrikdo kepenų ir virškinimo trakto veiklą.
Šiuo metu sukaupta pakankamai duomenų, bylojančiu apie užteršto dirvožemio neigiamą įtaką augalams, gyvūnams ir žmogui. Šis poveikis perduodamas per mitybines grandines: per augalus, auginamus užterštame dirvožemyje, vandenį, gyvūnų mėsą arba pieną, kurie buvo šeriami užterštais augalais arba girdomi užterštu vandeniu. Mokslininkai nustatė, kad arseno kiekis daržovėse, auginamose 50 m atstumu nuo gamyklos, išmetančios į atmosferą arseno junginius, buvo 9 kartus didesnis negu tose pačiose daržovėse, auginamose už 3 km nuo minėtos gamyklos. Tiriant sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje aplink spalvotosios metalurgijos įmonę, buvo rasti padidėjęs švino, vario, cinko ir kitų metalų kiekis. Gyvulių, besiganiusių šioje teritorijoje, kauluose švino kiekis viršijo leistiną 20 kartu, kepenyse — 18 kartu, o raumenyse — net 27 kartus.
Nustatyta, kad, be nuodingo poveikio, sunkieji metalai sutrikdo ir lytinę funkciją. Jie pagreitina aterosklerozę, piktybinių navikų atsiradimą, pažeidžia ,genetinį aparatą. Lytines ląsteles veikia kadmis, cinkas, chromas, nikelis, švinas, gyvsidabris, boras, manganas, berilis ir baris. Kancerogeninių savybių turi kadmis, chromas, nikelis, švinas, arsenas, kobaltas ir kt. Sunkiųjų metalų neigiamas poveikis dažnai nepastebimas, nes pokyčiai organizme išryškėja po kelerių ar net kelių dešimčių metų, kartais jie pasireiškia tik kitoms kartoms. Daugelis metalų kaupiasi organizme ir vėliau pasireiškia mutageninių veikimu.
Sunkieji metalai į aplinką patenka su pramonės įmonių atmosferos teršalais ir kietomis atliekomis. Taip pat labai dirvožemį teršia autotransportas, daug sunkiųjų metalų yra mineralinėse trąšose.
Daug rūpesčių sudaro nerūpestingai surenkamos, laikomos ir laidojamos radioaktyvios atliekos. Jos turi būti laidojamos specialiuose konteineriuose ir specialiai tam skirtose vietose.
Pagrindinės dirvožemio apsaugos priemonės yra šios:
1. Techninės atliekų surinkimo, kaupimo, šalinimo, nukenksminimo priemonės. Jas apibendrintai galima pavadinti gyvenviečių valymo priemonėmis.
2. Technologinės priemonės. Tai technologijų, kurias taikant atliekų nesusidaro, arba jų susidaro labai mažai, bei pažangių atliekų nukenksminimo technologijų įdiegimas.
3. Higieninių apsaugos zonų tarp taršos šaltinių ir gyvenamųjų namų įdiegimas.
4. Įstatyminės, organizacinės ir administracinės priemonės.

Padidinti organinių medžiagų kiekį dirvožemyje galima gausiai dirvas tręšiant organinėmis trąšomis. Dėl o prie kikvienos fermos reikėtų nedelsiant įrengti kokybiškas talpas mėšlines,srutų surinkimo, atskiedimo ir nukenksminimo rezervatus. Tada būtų daugiau sukaupta organinių tąšų, o fermos mažiau terštų vandenis,aplinką.

Ežerinės nuosėdos, ypač užaugusių ežerų, tasip pat padidintų organinių medžiagų kiejį dirvožemyje. Be to, eksplotuojant ežerines nuosėdas, atnaujiname seklius, nužaugančius ežerus.

Mechanizacujos centrų teritorijoje, automobilių plovyklose, naftos produktų sandėlių teritorijose beveik visada būna prilaistyta naftos. Tirpstant sniegaui ar lyjant lietui. Ji nuplaunama ir patenka į paviršinius bei gruntinius vandenis. Šiuo valymo veiksmo principas gana paprastas, nes remiasi skirtingu vandens ir naftos produktų lyginamuoju svoriu. Tokie naftos produktų valytuvai turėtų būti įrengti ir miestų gatvių nutekamiesiams vandanims valyti. Reikia prižiūrėti ir savo šulinių vandenį.

Labai svarbi dirvožemio, kraštivaizdžio, vandens objektų, gyvunijos, taip pat atmosferos apsaugos priemonė – žalios apsauginės juostos. Tai apie 10 m pločio mišrių medžių juostos pakalėse, šalia didelių dirbamų laukų, upių, uprlių. Ežerų ir tvenkinių pakrantėse,prie gyvenamūjų cenrų. Dirbamuose laukuose jos formuojamos per 600 – 700 m viena nuo kitos, statmenai vyraujaujantiems vėjams. Šios juostos dideliame plote sulaiko vėją o kartu dirvožemio eroziją ( išpustymą), augalų išguldymą. Jos neblogai reguliuoja drėgmę dirvoje ir ore, saugo pakeles nuo autromobilių išmetamųjų autotransporto teršalų, o kelius – nuo užpustymo. Želdinių juostoje prieglobstį randa paukščiai – žemės ūkio augalų saugotojiai nuo kekkėjų, taip pat kiti gyvūnai. Didelio nuolydžio šlaitus medžių juostos visiškai apsaugp nuo erozijos.

Statybų aikštelėse, pradedant eksplotuoti arba plečiant karjerus, tiesiant kelius, formuojant tvenkinius, humusingiją dirvos dalį reikia gražiai nukasti ir išvežti į laukus, kurie nelabai humosingi arba reikia atkurti nualintą dirvožemį.

Reikia etkreipti dėmesį į pesticidus, nuo kurių žūva didelė dirvožemio faunos bei mikro organizmų dalis. Juois reikia naudoti saikingai,apgalvotai. Reikia saugoti neužteršti ne tik orą, dirvoženį, vandenį, mišką bet ir augaliją ir gyvuniją bei kraštovaizdį.

Augalai labai įvairūs ir vienaip ar kitaip svarbūs žmonėms , todėl visi saugotini. Tačiau yra augalų, kurie žmonėms būtini. Tokie augalai labiau prižiūrimi ir itin saugomi. Tai miestų, gyvenviečių, gamybinių centrų apsaugotų juostų ir zonų, natūraliūjų pievų, palkių augalai, miškai.
Miškų augimui neigiamą įtaką turi nepalankūs gamtos bei klimato veiksnei. Su jais kovoto gana sunku ir brangiag atsieina. Tuo tikslu sodinamos atsparios audroms ir vejams apsauginėsmedžių juostos, miškų pakrasčiouse veisiami jaunuolynai, parenkamos geriausiai prisitaikančios prie vietos sąlygų medžių rūšys bei jų deriniai, jie tinkamai išdėstomi.

Miškus tenka saugoti nuo kenkėjų, ir nuo savavališkų žmogaus veiksnių: miško gėrybių rinkimo ne laiku, neatsargaus elgesio su ugnimi ir t.t.

Pirmiausia reikia saugotis pernykštės pievų žolės deginimo, nes didelė dalis būsimojo derliaus pradmenų žiemoja žaliuojančių vegetatyvinių ūglelių pavadinimu. Tad pievos antroje rugsėjo mėnesio pusėje nušienaujamos ir žolė susiluojama arba išdžiovinama. Taip reguliuojama reguluoja ekonominius taršos metodus.

Tarša oasiekia gamtą greitai. O žmogus darydamas jai žalą, kartais pats nesuvokia kad tai jam grysta atgal, saugoti reik ne tik orą, dirvožemį, vandenį, bet ir gyvūniją. Jei įra niokojama gyvūnija ir galime skirti baudą.

Žmonės gyvūniją niokoja įvaireis būdais. Norint apsaugoti dirvožemyje gyvenančius bestuburuis, reikia saugoti dirvą.ir saikingai naudoti trąšas. Jei žmogus teršia orą tai, toks teršimas atsiliepia visai gamtai.

Išsivysčiusiose pasaulio šalyse pavojingiausios aplinkos taršos požiūriu laikomas tokios gamybos atliekos, kurių, beje, yra ir pas mus. Daug problemų ten ir pas mus kelia vis didėjančius buitinių atliekų masės neutralizavimas. Jų kiekis pastaraisiais metais Lietuvoje labai išaugo: vis daugiau perkama maisto ir kitų prekių, supakuotų ir kitų prekių, supakuotų ir išfasuotų stikliniuose, popierinėse bei plastikiniuose induose, indeliuose, buteliuose ir buteliukuose, pakeliuose, maišeliuiose ir kitikiame įpakavine. Be lansčios griežtos mokessčių sistemos išspręsti šių klausimų neįmanoma. Neretai visų šių atliekų neutralizavimo problemos tarsi kartu su pačiomis atliekomis užsakomas ateities kartoms. Jau daug kur vartojamas labai nelinksmas, bet taiklus pavadinimas – ateities teršimas..

Savaime aišku, kad sudaryti ekologinių mokesčių normatyvus, nustetyti kada, už ką ir kiek turi mokėti aplinkos teršėjas – tai tik dalis darbo. Taip pat svarbu matyti, kaip, kokiais būdaisd ir kokiais kanalais tie mokesčiai turės būti renkami, kaip bus suinteresuojami ir skatinami juos rinkti mokesčių rinkėjai. Svarbu, kaip kiekviena iš buvusių centralizuotos ekonomikos šalių, taip pat ir Liretuva, sugebės atsikratyti buvusio centralizuoto skirstymo fondavimo, limitavimo įpročių ir labai jau įprasto ekologinių problemų sprandimo ‚, likučio‘‘ principo: jei likdavo limitų, patenkinus gamybos vystumo ir kitas reikmes, būdavo skiriama šiek tiek ir gamtosapsaugai, jie nelikdavo, kaip sakoma, kąysi..

Svatbu nustatyti vadinamąjį normatyvinį teršimo lygtį, pagal kurį dažniausiai ir yra sudaromi konkretūs aplinkos taršos normatyvai. Viršijus normatyvinį teršimo lygį, mokesčių tarifas didinamas keletą kartų, nors tai ir nėra pats geriausias šio klausimo sprendimo būdas. Efektyvesnė tūrėtų būti tokia ekologinių mokesčių sistema, kuri tokiais atvejais skatinių pačius savininkus kuo greičiau uždaryti teršinčias aplinką imones ar jų padalynius, o ne atsipirkinėti mokesčiais.

Subsidijos. Šio termino pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos, kur ‚,subsidijum“ reiškia pagalbą. Subsidijos praktikoje plačiai naudojamos. Jų šalininkai teigia, kad finansinis skatinimas gali būti taip pat efektyvus atlyginant už gerą elgseną, kaip ir baudos už netinkamą elgesį. Subsidijos paprastai esti dviejų formų: atlyginimas už taršos mažinimą ir dalinis taršą mažinančių ir valymo įrenginių finansavimas.

Pirmoji iš jų atlygina teršėjui už liekvieną teršalo vieneto sumažinimą. Atlyginimas už teršalų kiekio mažinimą turi tokį pat skatinamąjį peveikį, kaip ir mokestis teršėjui. Abiem atvejais, kuo daugiau teršiama, tuo blogiau teršėjui finansiniu požiūriu, nes jis gauna mažesnę subsidiją arba jam skiriami didesni mokesčiai. Subsidijos už taršos sumažinimą dydis skatina įmones imtis reikiamų paslaugų taršai mažinti. Tokios subsidijos neretai padeda didinti gamybą. Tai dažniausiai pasakytina apie eksperimentinių unikalių gamybinių pajėgumų įdiegimą.

Antroji valstybės teikiamų subsidijų forma paprastai skiriama ekologinės kontrolės įrenginiams įsigyti. Taršos matavimo aparatūta kiekvienais metais tampa sudėtingesnė, o drauge ir brangesnė. Kartais tuo tikslu valstybės parama įmonėms yra teikiama ne tiesioginio subsidavimo, bet mokesčių mažinimo būdu. Subsidijos įrenginiams įsigyti neretai tampa dotacijomis įvairių taršos mažinimo, apribojimo ir valymo pajėgumams įsigyti ir panaudoti. Subsidijos, padengiančios kontrolės įrenginių pastatymo kaštus, efektyvios tik tada, kai pirkėjas jų nenori įsigyti dėl aukštos kainos. Tiesa, kartais šiuo tikslu valstybės parama gali būti teikiama ne tiesioginio subsidavimo, bet mokesčių mažinimo būdu. Praktikoje naudojamos ekologinių mokesčių sistemos dažnai numato ir jų lengvatines sąlygas, todėl taršos kontrolei skirtas įmonių investicijas galima skatinti ir tokiu būdu.

Taršos licencijos. Rinkos ekonomikos sąlygomis šis ekonominis aplinkos taršos mažinimo metodas gana plačiai naudojamas ir netgi turi kai kukių pranašumų, palyginti su jau aptartais mokesčių ar subsidijų metodais. Taikant šį metodą, aplinkos apsaugos valstybės institucijos nustato, kokį oro ar vandens užterštumo lygį galima tolaruoti viename arba kitame regione. Kiek sumažintas jo kiekis paskirstomas konkrečiam taršos leidimų ( licencijų ) kiekui, kurie galioja ribotą, griežtai apibendritą laiką. Taršos leidimai ( kvotos ) parduodamos aukcijonuose, o jų kaina lemia pasiūla ir paklausa. Kalbant apie dėl pasiūlos – paklausos piveikio susidarnčias jų kainas, žinoma, kad kaina bus tuo aukštesnė, kuo leidimų bus mažiau, o suinteresuotų juos įsigyti įmonių daugiau. Įmonės gali tarpusavyje prekiauti. Sakysime, vienoms įmonėms pelningiau ne statyti naujus ekologinius įrengimus ar keisti esmą technologiją į ekologiškesnę, o nusipirkti leidimą taršai iš kitos įmonės, turinčios didesnę galimybę išvalyti savo taršą`. Reikia pasakyti, kad taršos leidimų pardavimas visuomenės akimis žiūrint gan nepatrauklus.

Taršos licencijų pranašumas – taršos kiekio neapibrėžtumas pašalinamas. Tiek įmonė, tiek aplinkos apsaugos agentūra žino, kokia tarša yra leistina ir greižtai laikosi šių ribų. Taršos leidimas daugelui atvejų veikiataip pat, kaip ir mokestis – paorastai teršėjui per daug brangu tęsti teršimą. Naudojant mokesčius, negalima iš anksto žinoti, kaip į juos reaguos teršėjai, o išduodant licenzijas, teršėjų kiekį tiksliai nustato aplinkos apaugos tarnyba. Taršos mokesčiai gali tapli neefektyvūs dėl infliacijos arba dėl gamybinio aktyvumo augimo, o kai kada leidiamas išmetimų kiekis nekinta, infliacija neturės poveikio teršos kiekui, ji pakels leidimo kainą, kaip ir kitų prekių kainas.

Pagrindinis taršos licenzijų (leidimų) trūkumas–jų visuomeninis nepatrauklunas. Daugelį žmonių piktina jau pats posakis – ,, leidimas teršti ‘‘. Dar vienas leidimų (kvotų) sistemos trūkumas yra tas, kad programa gali žlugti, jei nustatomos neraelios ir nelanksčios teršimo ribos. Kaina gali būti per didelė, siekiant palaikyti reikiamus augimo tempus ur užimtumo lygį.

Apskritai, ekonominių aplinkos apsaugos metodų taikymas pasiteisina. Pavyzdžiui, JAV aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, rinkos svertų panaudojimas vien tik oro taršos kontreolės srityje leidžiama kasmet sutaupyti per 4 milijardais JAV dolewrių, išvengiant neigiamo poveikio gamtai. Galima dar kartą tvirtinti, kad sprendžiant gamtos apsaugos problemas, reikia panaudoti visas poveikio priemones, toleruoti įvairių ekonominių priemonių taikymą reguluojant įvairius aplinką veikiančių gamybos subjektų veiklą

LITERATŪRA :
1. A.Jakutis, V. Petaškevičius, A. Stepanovas, L, Šečkutė, S.zaicev „ Ekonomikos teorijos pagrindai“ ( „salmatijos leidykla“, Kaunas 2000m)
2. A. Garušinskis, R. Kontvainas, A.Stanaitis „ Plungė – babrungo kraštas“ (Kaunas „šviesa“ 1993)
3. V.Pranulis „ Ekonomika ir ekologija“ („Mintis“ 1990m Vilnius)
4. www.Ekonomika.lt

Leave a Comment