Ekonominis augimas ir šiuolaikiniai aspektai

Turinys

Įvadas..............................3
1. Ekonominio augimo esmė..............................4
1.1.Ekonominis augimas, mokslinė techninė pažanga, mokslinė techninė revoliucija.......6
1.1.1. Naujos kokybės ekonominis augimas........................7
1.1.2. Ekonominės pažangos kriterijus ir varomosios jėgos................8
1.1.3. Ekonominis augimas, išplėstinė reprodukcija, gamybos intensyvinimas......9
2. Ekonominio augimo dėsningumai, socialinis ekonominis efektyvumas, šaltiniai ir pasaulio patyrimas juos naudojant..............................11
2.1. Ekonominio augimo, pagrįsto intensyvumu, dėsningumai.................11
2.2. Ekonominio augimo, pagrįsto intensyvumu,socialinis ekonominis efektyvumas......12
2.3. Ekonominio augimo šaltiniai ir pasaulinis patyrimas juos naudojant............14
3. Augimo veiksniai..............................15
4. Ekonominio augimo spartinimas..............................23
4.1. Lietuvos nacionalinio ūkininkavimo derinimas su pasaulio ekonomine pažanga......23
4.2. Mokslinės techninės bei socialinės pažangos ir ekonominio augimo vieningumas įgyvendinant nacionalinę ir įmonių ekonominę politiką.....................26
4.3. Ekonominis augimas ir mokslinė bei socialinė pažanga..................27
5. Pinigų irr kainų vaidmuo vertinant ekonominį augimą........................30
6. Ekonomikos augimo modeliavimo principai......................34
7. Ekonomikos augimo padariniai..............................35
Išvados..............................38
Literatūros sąrašas..............................39Įvadas
Kad nors neatsiliktumei –
Judėt į priekį reik,
Jeigu nemoki šokti –
Tai bent jau eik.

ALEXANDER POPE

Žmonija įžengė į XXI a., į naują tūkstantmetį, kai turėtų susiklostyti iš esmės naujas požiūris į mus suoančią aplinką, mokslo ir technikos pažangą, įvairių kultūrų ir tradicijų integraciją į tolesnę ekonomikos raidą. Juk praėjusį šimtmetį išbandytos ekonominės plėtros koncepcijos šiandien jau nebegali tenkinti žmonijos.
Rašydamos šį kursinį darbą pabandėme atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus: kodėl ir kaip vyksta ekonominis augimas, apžvelgėme ekonominio augimo esmę, vveiksnius, ekonominius modelius, spartinimo būdus bei ekonominio augimo padarinius.
Taigi ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius realiojo bendrojo nacionalinio (taip pat ir bendrojo vidaus) produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą; nagrinėja ir atskleidžia pakankamai spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo ša

altinius. Jos sprendžia pagrindinę ekonominio augimo problemą. Ekonomikos augimas – tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu.

1. Ekonomikos augimo esmė

Ekonomikos augimas istoriniu požiūriu gyvuoja tik tris šimtus metų . Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai bei amatininkai pradėjo savo darbo statusą. Šiuolaikiniai augimo tempai taip pat susiję su konkrečiais technologiniais pakitimais.

Ekonomikos augimas – tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindiniai rodikliai:

1. realiojo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) arba grynojo nacionalinio produkto (GNP) augimo tempai, kurie nusako, kaip didėja ekonomikoje sukuriamų prekių ir teikiamų paslaugų apimtis;
2. BNP arba GNP, tenkančio vienam šalies gyventojui, augimo tempai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyvenimo lygis.

Ekonomikos augimas gali vykti dviem būdais.

1. Šalyje gali būti auukštas nedarbo lygis, daug nenaudojamos žemės ir didelis kiekis nenaudojamo kapitalo. Jeigu šiuos išteklius paleidi į darbą, tai BNP padidės. Bet tai trumpalaikis augimas. Jei viskas nesikeis, tai vos tik ištekliai baigsis, tolesnio augimo nebus.
2. Tačiau netgi tada, kai visi ištekliai išnaudoti, ekonomikos augimas yra galimas. Darbo ir kapitalo didinimas bei jų panaudojimo efektyvumo didinimas padidins bendrą gamybos apimties augimą. Tai vadinama ilgalaikiu augimu.

Ekonomikos teorija skiria ekonomikos augimą nuo nacionalinio produkto padidinimo siaurinant ar likviduojant recesinį tarpsnį. Dažnas tautos ūkis kuriuo nors ko

onkrečiu metu yra nepasiekęs galimo nacionalinio produkto gamybos lygio – dėl nepakankamos paklausos ir jos sąlygoto nedarbo arba dėl struktūrinio nedarbo. Padidinus sumažėjusią visuminę paklausą (kreivė VD0 persikelia į VD1), tarkime, monetarinės politikos priemonėmis, recesinis tarpsnis Q0 – Q1 bus likviduotas, visuminės paklausos kreivė kirs visuminės pasiūlos kreivę VS tame taške, kuriame pastaroji atitinka galimą nacionalinio produkto lygį ( t. y. taške, kuriame kreivė VS kerta vertikaliąją liniją, žyminčią galimo nacionalinio produkto apimtį). Grafikas rodo, kad likviduojant struktūrinį nedarbą, padidės galimo nacionalinio produkto apimtis – jį žyminti vertikali linija persikelia iš taško Q0 į tašką Q1.

KL VS KL

VD

E0

E0

E1 VD1

. E1

VD0

Q1 Q0 BNP Q0 Q1 BNP

1 pav.Nacionalinio produkto gamybos padidėjimas, 2 pav. Nacionalinio produkto gamybos padidėjimas, mažinant
Didinanti užimtumą paklausos plėtimu struktūrinį nedarbą 1

Recesinio tarpsnio mažinimas sukelia vienkartinį nacionalinio produkto gamybos padidėjimą, ribojamą galimo nacionalinio produkto apimtimi.

Kiekvienu momentu galima nacionalinio produkto apimtis yra aiškiai apibrėžta. Teoriškai ją galima apibūdinti gamybos galimybių kreive. Ji gali persikelti aukštyn tik padidėjus gamybos veiksnių produktyvumui.

Ilgalaikį, nuolatinį ekonomikos augimą sukelia kitokios priežastys – gamybos veiksnių (pagrindinės jų rūšys – darbas, kapitalas ir žemė) apimties ir jų produktyvumo augimas. Matuojant ilgais laiko tarpais, visi esminiai ūkio pokyčiai priskirtini būtent šiems veiksniams. Jų dėka netgi saikingas ekonomikos augimas – tarkime, 3% per metus – per trejus metus padidina nacionalines pajamas dešimtadaliu, o

per 24 metus jos padvigubėja. Kitaip tariant, ekonomikos augimas yra ilgalaikio ūkio vystymosi savybė; atitinkamai ekonomikos augimo teorija tiria ilgalaikius procesus ir atsiriboja nuo trumpalaikių gamybos apimties svyravimų.

Ekonomikos augimas daugiausiai yra susijęs su investicijomis. Be to, investicijomis šiuo atveju laikytina ne bet kokia investicinė veikla, kuri nacionalinės sąskaitybos skiltyse kvalifikuojama kaip investicijos, o tik tokia, kuri iš tikrųjų didina tautos gamybines galimybes.

Ilgalaikių laikotarpių požiūriu kitą aspektą įgauna ir pajamų taupymas (nevartojimas). Žinome, kad taupymo dalies padidėjimas namų ūkio (šeimų) pajamose perkelia vartojimo funkciją žemyn, taigi – mažina visuminę paklausą ir pusiausvyros nacionalinį produktą. Tai buvo vadinamas „taupymo paradoksas“. Per ilgą laikotarpį vaizdas keičiasi – šeimų santaupos sukuria lėšų fondus
investicijoms finansuoti. Kuo daugiau taupoma, t. y. kuo santykinai mažesnis šeimų einamasis
vartojimas, tuo didesnės investicijos galimos valstybėje. Kuo didesnės investicijos, tuo didesni augimo etapai. Vadinasi, ilgu laikotarpiu taupymo paradoksas nebeveikia; daugiau taupanti visuomenė vystosi sparčiau.

1.1. Ekonominis augimas, mokslinė techninė pažanga,
mokslinė techninė revoliucija

Ekonominio augimo turinį sudaro ugdymas ir vis racionalesnis panaudojimas žmonių gebėjimo geriau pažinti pasaulį ir save, išgauti iš gamtos vis daugiau ir tobulesnių nuolat gerėjančių gyvenimui reikalingų reikmenų. Šio gebėjimo ugdymas, ekonominis visuomenės augimas remiasi gamybinės darbo jėgos didinimu, kuris pasiekiamas nuolat gausinant ir tobulinant darbo priemones bei darbo objektus ir atitinkamai ra

acionalizuojant jų sujungimo su darbo jėga formas ir metodus, t. y. ugdant gamybines jėgas ir tobulinant gamybinius santykius.
Darbo priemonės kartu su medžiagomis, technologija, energija ir gamybos organizavimu organiškai sudaro technologinio gamybos būdo turinį. Perėjimą nuo vieno technologinio gamybos būdo prie kito lemia mokslo ir technikos pažanga. Stambios mašininės gamybos išplėtojimas sudarė kapitalistinės santvarkos materialinę techninę bazę, nulėmė joje pramoninį perversmą, vystymo stadijas nuo paprastosios kooperacijos, manufaktūros iki fabriko ir sudėtingiausių šiuolaikinių korporacijų. Šiuolaikinėje ekonomikoje išsiplėtojo labai koncentruotos, specializuotos, kooperuotos, kombinuotos gamyklos, gamybiniai, moksliniai – gamybiniai susivienijimai, korporacijos, asociacijos, įvairios visuomeninės gamybos formuluotės.
Techninė pažanga didesniu ar mažesniu mastu būdinga visiems ekonominės raidos etapams. Techninė pažanga būna evoliucinė ir revoliucinė. Evoliucija reiškiasi vis labiau ir tobuliau naudojant gamyb.oje tą patį ar kitą mokslinį techninį principą. Revoliucinė mokslinės techninės pažangos forma reiškia perėjimą prie panaudojimo gamyboje kokybiškai naujų mokslinių techninių principų, perėjimą į mokslinę gamybinę revoliuciją. Nuo XX a. vidurio techniniai perversmai apėmė visus mašinų sistemos elementus – darbo mašinas, variklius, perdavimo mechanizmus ir pagaliau net valdymo įrenginius, ištisas ūkio sferas. Mokslinė techninė pažanga perėjo į kokybiškai naują etapą – mokslinę techninę revoliuciją, įgaunančią mokslinės gamybinės revoliucijos bruožų.
Ryškūs mokslinės techninės revoliucijos pasireiškimai – tai atominė technika, elektroninės skaičiavimo mašinos ir informatika, chemija, biologija, biotechnologija, genų inžinerija, elektronika, kosminė technika. Sisteminiu požiūriu mokslinis techninis technologinių gamybos būdų tobulinimas apibendrinant vyksta trimis kryptimis: kompleksinė mechanizacija ir automatizacija, realizuojama mašinų gamybos komplekso, chemizacija ir biotechnologijos pramoninio komplekso, ir elektrifikacija, kurios materialinę techninę bazę sudaro elektros energetika. Šie trys pramoniniai kompleksai kartu su plačiai susiformavusia, iš dalies savarankiška mokslo bei mokslo aptarnavimo liaudies ūkio šaka sudaro šiuolaikinę mokslinės techninės pažangos industriją, materialinį mokslinės gamybinės revoliucijos pagrindą.
Įvairiuose ekonomikos lygmenyse ūkininkavimo vykdomų funkcijų požiūriu technologiniai gamybos būdai tobulinami taip pat trimis kryptimis: nepaliaujamai atnaujinant gaminamą vis geresnės kokybės produkciją; sistemingai rekonstruojant, techniškai pertvarkant pagal naujausius mokslo ir technikos laimėjimus gamybinį aparatą i nuosekliai organizaciniu bei socialiniu požiūriu atnaujinant gamybą dėl padidėjusių gamybinių jėgų poreikių.
Lemiamas mokslinės techninės revoliucijos ypatumas yra jos universalumas, nes ji iš pagrindų pertvarko visą technologinį gamybos būdą, visas jo puses ir komponentus: darbo priemones, darbo objektus, energetikos pagrindus, technologiją, organizavimą. Ji daro didžiulę įtaką ir pačiam žmogui, kaip pagrindinei gamybinei visuomenės jėgai.
Revoliucinis darbo priemonių pertvarkymas šiuolaikiškai spartina gamybos automatizavimą, programinio valdymo technikos, automatiniu režimu dirbančių atskirų modulių, konvejerinių ir rotorinių – konvejerinių linijų, manipuliatorių ir robotų, lanksčių, greit perderinamų sistemų, apdirbimo centrų ir kitos modernios kompleksiškos, kompiuterizuotos technikos diegimą. Kompiuterizacija iš pagrindų keičia informacijos funkcijas, paverčia informatiką technologinio proceso elementu; jis plečiasi negamybinėje sferoje, radikaliai keičia veiklą valdant visuomeninius procesus.
Mokslinė techninė revoliucija suteikė galimybę naudoti iš principo naujas konstrukcines medžiagas: dirbtines, sintetines, grynas ir itin grynas.
Gamybos sistemoje keliami kokybiškai nauji, didesni reikalavimai žmogui dėl išsilavinimo įgūdžių, pažiūros į darbą. Reikalingos laksčios, greit perderinamos gamybos sistemos, radikalūs darbo, gamybos ir valdymo organizavimo bei socialiniai pertvarkymai.1.1.1. Naujos kokybės ekonominis augimas
Naujas mokslinės techninės pažangos etapas – mokslinė techninė revoliucija pasauliniu mastu nulėmė ir naują ekonominio augimo tipą – naujos kokybės ekonominį augimą. Jis reiškia visapusišką visuomeninės gamybos intensyvumą ir efektyvumą, jos struktūrinį pertvarkymą, visišką mokslinės techninės revoliucijos laimėjimų realizavimą, socialinės ekonominės pažangos spartinimą, kai materialinė gamyba greitai vystoma netgi mažinant joje visuomeninio darbo sąnaudų dalį, visokeriopai plėtojama socialinė – kultūrinė sfera ir taip sparčiai keliama materialinė ir dvasinė žmonių gerovė, žmonės visapusiškai tobulėja. Ekonomikos struktūroje padidėja kiekybinis ir kokybinis mokslinės technikos industrijos vaidmuo, o pramonės struktūroje dėsningai didėja kiekybinis ir kokybinis vaidmuo mokslinę techninę pažangą lemiančių šakų : mašinų gamybos, chemijos bei naftos chemijos pramonės ir elektros energetikos.

Tik moksliškai pagrįstas naujos kokybės ekonominis augimas, jo rezervų mobilizavimas gali ir turi padėti likviduoti tokį didelį mūsų ekonominio ir socialinio išsivystymo, žmonių gerovės lygio atsilikimą. Uždelsimas organizuotai ir mobilizuotai realiai pereiti į naujos kokybės ekonominį augimą, kaip rodo istorinis patyrimas, gali sukelti ir sukelia ne tik didžiulius neigiamus reiškinius ekonomikoje, bet ir visuomeniniame politiniame gyvenime apskritai.
Šiam istoriniam uždaviniui sėkmingai išspręsti reikia kardinaliai paspartinti visuomeninę ekonominę pažangą.1.1.2. Ekonominės pažangos kriterijus ir varomosios jėgos
Gamybinių jėgų lygis yra aukščiausias visuomeninės, o kartu ir ekonominės pažangos kriterijus. Jis rodo, kaip yra išplėtota visuomeninė gamyba, įveiktos gamtos jėgos ir reiškiniai, taip pat žmonijos sukauptas mokslinių techninių laimėjimų potencialas. Pagrindinė gamybinė jėga yra darbo žmogus; todėl asmenybės vystymas, jos gebėjimų, poreikių turtingumas ir įvairumas yra socialinis gamybos pažangos kriterijus, atspindintis visuomeninės pažangos humanizaciją. Socialinė ekonominio augimo orientacija, remiantis tuo, kad žmogus yra ne tik pagrindinė gamybinė jėga, bet ir gamybos tikslas. Turi garantuoti organišką didžiausio gamybos efektyvumo derinimą su humaniškais visuomeninės pažangos tikslais, t. y. humanišką visuomeninį ekonominio gamybos augimo pobūdį.
Šiuolaikinį ūkį su jo pažangia technika, susiklėsčiusia vidinio organizavimo sistema, išplėtotu visuomeniniu gamybos pobūdžiu, su nuolatiniu sparčiu produkcijos, gamybinio aparato ir organizacinės sistemos atnaujinimu labiausiai atitinka gamybiniai santykiai, kurie, paremti įvairiomis nuosavybės formomis, darbo žmogų paverčia tikru gamybos, jos pažangos šeimininku įmonėje ar kitoje asociacijoje. Kiekviename ūkininkavimo lygmenyje neišsenkanti varomoji ekonominės pažangos jėga yra visokeriopai aktyvinami materialiniai, moraliniai, socialiniai, nacionaliniai, valstybiniai interesai, skatinantys lenktyniauti, varžytis galutiniais veiklos rezultatais regioninėje, nacionalinėje, pasaulinėje rinkoje motyvai, gebėjimas optimaliai spręsti paklausos ir pasiūlos balansavimo, demokratinio rinkos reguliavimo problemas esant konkrečioms ūkininkavimo sąlygoms.1.1.3. Ekonominis augimas, išplėstinė reprodukcija, gamybos intensyvinimas
Naujos kokybės ekonominiam augimui reikia naujos kokybės išplėstinės visuomeninės reprodukcijos, apimančios visas jos puses: gamybinių jėgų, visuomeninio produkto, visuomeninių gamybinių santykių reprodukciją, realizuojančią mokslinės gamybinės revoliucijos reikalavimus. Gamybinės šiuolaikinės visuomenės jėgas sudaro sąveikaujanti labai dinamiškų asmeninių ir daiktinių gamybos veiksnių visuma. Iš išplėstinės reprodukcijos matyti žmonių gebėjimas vis geriau pažinti ir geriau panaudoti gamtos jėgas bei reiškinius gaminant ir vartojant gyvenimo priemones. Reprodukcija reiškia gamybą, tačiau ne kaip vienkartinį aktą, o kaip nenutrūkstamą procesą, nuolat pasikartojantį ir atsinaujinantį vis aukštesniu kokybiniu lygiu. Visi gamybos veiksniai, gamybinių jėgų elementai, tiek asmeniniai, tiek daiktiniai, turi nenutrūkstamai funkcionuoti ir kartu nuolat atsinaujinti, kurti ir didinti savo gamybinę galią.
Visų pirma tai susiję su dėsningai tobulėjančiu pačiu žmogumi, kaip pagrindine gamybine jėga, jo darbingo laikotarpio didėjimu bendroje jaunystės, brendimo, darbingo amžiaus ir senatvės struktūroje, jo kvalifikacinio pasirengimo ir atsinaujinimo lygio kilimu, fizinės ir dvasinės potencijos didėjimu. Kiekviename naujame gamybos cikle turi dalyvauti visos reikalingos gamybos priemonės, kurių kiekis didėja ir kokybė gerėja. Nusidėvėjusios darbo priemonės turi būti pakeičiamos tobulesnėmis naujomis ir suremontuotomis bei modernizuotos.
Išplėstinės reprodukcijas procesas turi apimti gamtos išteklių ir žmogaus gyvenamos aplinkos reprodukciją, kaip būtiną nepertraukiamo ir ilgalaikio ekonominio augimo sąlygą. Tai susiję tiek su gamtos išteklių reprodukcija: dirvos ir miškų produktyvumo kūrimu, tiek su taupiu nereprodukuojamų išteklių (naftos, dujų ir kt. atsargų) naudojimu bei jų pakeitimu naudojant mokslo technikos laimėjimus, taip pat apsirūpinimu naujais energijos ir žaliavų ištekliais. Reprodukcinė funkcija turi garantuoti dialektinę gamtos ir materialinės gamybos vienybę, ekonomišką gamtos išteklių naudojimą ir jos visišką ekologinį išsaugojimą su minimaliais visuomeniniais kaštais.
Visų gamybinių jėgų išplėstinės reprodukcijos asmeninių ir daiktinių veiksnių bei elementų dinamika turi būti gerai suderinta griežtai palaikant jų kiekinius santykius, nustatytas proporcijas tiek erdvės, tiek laiko požiūriu. Reprodukcijos proporcingumo pažeidimai neišvengiamai sutrikdo gamybą, menkina jos efektyvumą.
Reprodukcijos procese per gaminamą produktą atgaminamas ir gausinamas nacionalinis turtas. Jo dydžiai, struktūra ir kokybinis lygis dideliu mastu lemia ekonominę to ar kito ekonomikos lygmens galią, tolesnio ekonominio augimo, žmonių gerovės kėlimo galimybes. Nacionalinis turtas – tai visuomenės gamybiniai fondai, apimantys pagrindinius (darbo priemonės, įrankiai) ir apyvartinius (darbo objektai) fondus, taip pat socialinės sferos (mokyklos, ligoninės, kultūros ir kt.) fondus. Svarbus jo komponentas yra gamtos turtai (žemė ir jos gelmės, vanduo). Platesne prasme nacionalinį turtą sudaro ir dvasinis visuomenės potencialas, žmonių minties ir kultūros laimėjimai. Gamybiniai fondai kartu su darbininkų, inžinierių techninių darbuotojų ir mokslininkų kadrais sudaro ekonominį to ar kito lygmens potencialą. Jis išreiškia gebėjimą garantuoti aukštesnio ar žemesnio lygio gamybą, spartesnį ar lėtesnį ekonominį augimą bei visuomenės gerovės kėlimą. Visapusiškas ekonominio potencialo ugdymas ir efektyvus jo naudojimas yra materialinis ekonominio augimo pagrindas. Ekstensyvus ekonominis augimas yra tuomet, kai kiekybiškai plečiamos gamybos veiksnių ( gamybos išteklių) panaudojimas esant jų ankstesniam techniniam pagrindui. Intensyvus ekonominis augimas pasiekiamas didinant produkcijos gamybos mastus, kokybiškai tobulinant gamybos veiksnius (išteklius), pasitelkiant pažangesnes darbo priemones, ekonomiškesnius darbo objektus, keliant darbo jėgos kvalifikaciją, taip pat geriau naudojant gamybos veiksnius. Gamybos intensyvinimas pasireiškia padidėjusiu produk.tyvumu, galutinės produkcijos išeiga, skaičiuojant panaudotų gamybinių išteklių kiekvienam vienetui, pagerėjusias produkcijos kokybe.
Išplėstinės reprodukcijos apima ne tik gamybines jėgas, bet ir gamybinius santykius, adekvatų jų tobulėjimą, atitinkantį gamybinių jėgų didėjimą. Gamybinių jėgų gausėjimas ir sudėtingėjimas turi organiškai remtis didėjančius visuomeninio darbo pasidalijimu, gamybos proceso visuomeniškėjimu, racionaliu šakinių ir teritorinių, vidinių ir išorinių gamybinių ryšių plėtojimusi, mokslo ir gamybos integracija, visų lygių ekonomikos kompleksų struktūros ir jų ūkio mechanizmo tobulėjimu, visuomeninių, kolektyvinių ir asmeninių perspektyvų ir einamųjų interesų vis veiksmingesniu derinimu, žmogaus vystimosi visapusiškumo didinimu.
Mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis išplėstinė visuomeninio produkto reprodukcija sudaro materialinį naujos kokybės ekonominio augimo pagrindą, sparčiai plėsdama vis tobulesnių gyvenimo reikmenų gamybą ir vartojimą esant racionalesnei jų struktūrai bei pažangesnėms socialinio ekonominio vystimosi proporcijoms, atsižvelgiant į bendrus ir specifinius kiekvieno ekonomikos lygmens vystimosi dėsningumus ir galimybes. Tai apima tiek pasaulinę, tiek nacionalinę ekonomiką, jų gamybinių santykių lygį bei jo tobulesnio kėlimo galimybes.2. Ekonominio augimo dėsningumai, socialinis ekonominis efektyvumas, šaltiniai ir pasaulio patyrimas juos naudojant
2.1. Ekonominio augimo, pagrįsto intensyvumu, dėsningumai
Naujos kokybės ekonominiame augime, pagrįstame intensyvumu, kaip ir kiekvienoje visuomeninio gyvenimo ar gamtos srityje, per iš išorės atrodantį chaosą ir atsitiktinumų stichiją realizuojasi ekonominio augimo būtinumas ir dėsningumai. Ekonominį augimą, pagrįstą intensyvumu (intensyvus ekonominis augimas), kaip ir apskritai ekonominius procesus, kiekvienoje visuomenėje valdo vidiniai, jam būdingi dėsniai – savų visuomeninių žmonių veiksmų dėsniai. Turima omenyje, tipiški, pastovūs, pasikartojantys (tarp jų priežasties – padarinių) ryšiai ir priklausomybės, objektyviai veikiantys ekonominiai dėsniai, išreiškiantys organizacinius ekonominius ir socialinius ekonominius santykius. Ekonominio augimo dėsningumai, gamybinių santykių atitikimas gamybinių jėgų išvystymo lygį bei pobūdį, laiko ekonomija, proporcingas visuomeninio darbo paskirstymas, nuolat didėjantys poreikiai yra bendri ekonominiai, galiojantys bet kuriomis istorinėmis sąlygomis kaip visuomeninės pasaulio pažangos dėsniai. Intensyvaus ekonominio augimo dėsningumai yra ypatingi, specifiniai ekonominiai dėsningumai, parodantys organizacinius ekonominius santykius išvystytų gamybinių jėgų visuomenėje mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Tik šių dėsningumų naudojimo būdai bus skirtingi priklausomai nuo to, kokiomis sąlygomis esnt ūkininkaujama toje ar kitoje šalyje, kokia ūkio mechanizmo samprata vadovaujamasi: ar atmetamas kiekvienas rinkos reguliuojamas, valstybės kišimasis į jos funkcionavimą, ar rinką reguliuoja veiksmingas valstybinis ir tarpvalstybinis ūkinės veiklos analizavimas, prognozavimas, planavimas. Svarbiausia nepaversti šių dviejų ūkininkavimo būdų ekstremaliais, jų nesuabsoliutinti, vieną kitam nepriešpriešinti, o juos kūrybingai integruoti, vieną kitu papildyti atsižvelgiant į konkrečias galimo efektyvesnio ūkininkavimo sąlygas vienoje ar kitoje šalyje, viename ar kitame jos ekonominės raidos etape. Juo labiau, kad, apskritai didėjant gamybinėms jėgoms ir vis labiau dėsningai nors ir sudėtingai visuomeniškėjant ūkiui, kaupiamas pasaulinis patyrimas sprendžiant ekonominio augimo procesų raidos prieštaravimus: labiau priverčiant didėjantį nacionalinį ir transnacionalinį kapitalą, monopolinius privačius gamybos priemonių savininkus kuo adekvačiau pagal darbo rezultatus kelti gerovę ir gerinti socialinį aprūpinimą darbuotojų, kuriančių materialines ir dvasines gėrybes jiems naudoti patikėtomis, sparčiai progresuojančiomis gamybos priemonėmis, labiau pritraukti juos dalyvauti politiniuose, ekonominiuose ir socialiniuose procesuose, nacionalinių ekonomikų integracijoje.
Sąmoningas ekonominių dėsnių apskritai ir intensyvaus ekonominio augimo dėsningumą, skyrium paėmus, panaudojimas turėtų būti vykdomas realizuojant potencinį galimumą demokratiškai veiksmingai reguliuoti gamybą bei vartojimą, atsižvelgiant į pasaulinės rinkos reikalavimus, jų organizavimo formas ir metodus, remiantis aktyviu, suinteresuotu visų dirbančių žmonių, panaudojančių gerai suderintas visas nuosavybės formas (o ne tik privatinę ar valstybinę) visose ekonomikos grandyse ir lygmenyse. Tačiau, kaip rodo jau septynių dešimtmečių pasaulinis patyrimas, šį potencinį privalumą realizuojant gresia galimybė pasireikšti subjektyvizmui, voliuntarizmui, administraciniam – komandiniam kišimuisi į ekonominį gyvenimą, prieštaraujant imanentiniams jo dėsniams. Tai ir yra pagrindinė efektyvaus socialistinio ūkininkavimo, pagrįsto veiksmingu ir pažangiu objektyvių ekonomikos visuomeniškėjimo dėsningumų realizavimu, problemos esmė.
Gyvenimo praktika parodė, kad dirbtinis klasinių interesų supriešinimas, kaip ir klasinis, nacionalinis, ideologinis engimas, gamybinių jėgų ir visuomeninių ekonominių santykių raidos nuosekliai nesubrandintas politinės valdžios paėmimas, atgyvenusio imperinio, monopolistinio politinio viešpatavimo siekimas, kiekvienas politinė prievarta valstybiniame gyvenime galų gale atmetami kaip prieštaraujantys pažangai. Valstybės valdžios demokratėjimas yra būtina ekonominio augimo,. žmonių gyvenimo gerinimo sąlyga demokratiškai reguliuojant rinką, realizuojančią pasaulinės mokslinės techninės revoliucijos laimėjimus.
Ekonominių dėsnių, tarp jų ir naujos kokybės, t. y. intensyvaus ekonominio augimo, panaudojimas pirmiausia pasireiškia rengiant ir įgyvendinant nacionalinę ekonominę politiką, kaip koncentruotą ekonomikos, apimančios gamybą, paskirstymą, mainus ir vartojimą, išraišką. Ekonominiai dėsniai lemia tik bendrą ekonomikos funkcionavimo ir jos augimo kryptingumą, o ne kiekvieną konkretų žingsnį. Nuo politikos, valdymo ir demokratinio rinkos reguliavimo, nuo sąmoningos žmonių veiklos priklauso naujos kokybės ekonominio augimo tempas, materialinės ir socialinės visuomenės gerovės kėlimo laimėjimai, visapusiškas žmogaus vystymas.

2.2. Ekonominio augimo, pagrįsto intensyvumu,
socialinis ekonominis efektyvumas

Intensyvaus ekonominio augimo rezultatas yra naujo sukurto produkto fizinės apimties, įvertinant jo kokybę ir visuomeninių poreikių atitikimą didinamas skaičiuojant panaudotų gamybos išteklių vienetui. Intensyvaus ekonominio augimo rezultatas pasireiškia ne tik socialiniu ekonominiu, bet ir kitu požiūriu, t. y. vertės kūrimo, pagamintų prekių kainų formavimo, jų ekvivalentiškumo, vertinio palyginamumo, piniginės nacionalinių pajamų išraiškos atžvilgiu. Materialinių gėrybių vartojamąją vertę ir vertę kuria gamybinis darbas. Gamybinę darbo jėgą sudaro tiek gyvoji darbo jėga (visuma fizinių ir dvasinių gebėjimų, kuriuos žmogus naudoja materialinių gėrybių gamtos procese), t. y. asmeniniai gamybinių jėgų elementai, tiek materialiniai gamybinių jėgų elementai , t. y. darbo priemonės ir darbo objektai. Šie yra ankstesnio darbo rezultatas, t. y. sudaiktintas ankstesnis darbas. Šiuo požiūriu asmeniniai ir materialiniai gamybinių jėgų elementai yra bendraminčiai. Gamybos priemonių apimties, tenkančios vienam gyvojo darbo vienetui, didinimas ir visokeriopas jo tobulinimas sudaro materialines prielaidas gamybinei darbo jėgai, jo našumui didinti. Darbo gamybinio pajėgumo didinimas – tai sutrumpintas darbo laikas, visuomeniškai būtinas tam tikrai prekei gaminti; taigi, mažesnis darbo kiekis darosi pajėgus pagaminti didesnį vartojamosios vertės kiekį.
Stambiojoje pramonėje žmogus išmoksta priversti savo ankstesnio, jau sudaiktinto darbo produktą veikti veltui, panašiai kaip gamtos jėgos. Darbo priemonė kaip mašina įgauna tokią materialinio egzistavimo formą, kuri lemia žmogaus jėgos pakeitimą gamtos jėgomis, o empirinių rutininių metodų – sąmoningu gamtos mokslo pritaikymu. Mašinų sistemoje stambioji pramonė turi visiškai objektyvų gamybinį organizmą. Iš pirmo žvilgsnio aišku, kad stambioji pramonė, įtraukusi į gamybos procesą milžiniškas gamtos jėgas ir gamos mokslą, turėjo nepaprastai didinti darbo produktyvumą, tačiau ne taip jau aišku, ar šis gamybinio pajėgumo didėjimas, antra vertus, nėra įgyjamas sunaudojus daugiau darbo. Sudaiktintas visuomeninis darbas gamybos priemonėse, įskaitant mokslinių tyrimų, projektavimo ir konstravimo darbo sąnaudas, materializuotas kapitaliniuose įdėjimuose, vienkartinėse išlaidose, susijusiose su darbo techninio aprūpinimo didinimu, yra tam tikra prasme techninės pažangos, visuomeninio darbo našumo didinimo, ekonominio gamybos augimo kaina. Toks organiškai vientisas ekonominio gamybos augimo (jos efektyvumo), kapitalinių įdėjimų ir naujos technikos ekonominio efektyvumo supratimas vienodai apima kiekvienos gamybinės darbo vietos ir jų integruotos visumos funkcionavimą visuose ekonomikos lygmenyse. Nauja technika įsilieja į funkcionuojančių gamybinių jėgų struktūrą kaip tobulesnis materialus elementas, įgalintis didinti gamybos, jos intensyvaus augimo efektyvumą, t. y. mažinti gyvojo ir ankstesnio darbo sąnaudas, taip pat sudaiktintas darbo sąnaudas (per daugelį gamybos ciklų funkcionuojančiuose gamybiniuose fonduose), skaičiuojant produkcijos (vartojamosios vertės) vienetui. Visuomeninės gamybos ekonominio augimo, mokslinės techninės pažangos ir su ja susijusių kapi.talinių įdėjimų socialinis ekonominis efektyvumas savo galutiniai rezultatais realizuoja laiko ekonomijos dėsnį. Jei tam tikrai mašinai pagaminti reikia tiek pat darbo, kiek jo sutaupoma ją panaudojant, tai darbas tiesiog perkeliamas, t. y. bendroji prekei pagaminti reikalingo darbo suma nesumažėja, arba gamybinis pajėgumas nepadidėja. Todėl mašinos produktyvumas matuojamas tuo lygiu, kuriuo ji pavaduoja žmogaus darbo jėgą. Toks yra gamybos priemonių vaidmuo kuriant produktą, materialines gėrybes, vartojamąsias vertes. Prekių vertė yra atvirkščiai proporcinga gamybinei darbo jėgai, o šios didėjimas kaip tik atitinka gamybos priemones traktuoti ne tik kaip vertės (nacionalinių pajamų) kūrimo, bet ir kaip produkto, jo fizinės apimties, t. y. vartojamųjų verčių kiekio (nacionalinių pajamų, fizinės nacionalinio produkto apimties), didinimo elementą. Ekonominio augimo, visuomeninio ekonominio gamybos efektyvumo lygį rodo sukurtąją vertę atitinkančių vartojamųjų verčių masės santykis su bendru darbo kiekiu, kuris yra panaudotose gamybinėse jėgose, o ne tik su gyvojo darbo sąnaudomis ir perteikiama produktui ankstesnio darbo sąnaudų dalimi. Ekonominis augimas remiasi ekonominio gamybos efektyvumo didėjimu, kuris reiškia gamybos procese naujo sukurto produkto apimtį, tenkančią panaudotos gamybinės jėgos vienetui, ir šios apimties didinimą. Jeigu, pavyzdžiui darbo našumas ir gamybinių fondų fondogrąža padidėja dvigubai, tai ir ekonominis augimas padvigubėja. Kai, didėjant darbo našumui, panaudotų gamybinių fondų fondogrąža mažėja, tačiau sumažėjusią gamybinių fondų fondogrąžą kompensuoja ir viršija savo efektu padidėjęs darbo našumas, tai kiek darbo našumas viršys sumžėjusią gamybinių fondų fondogrąžą, tiek padidės ir galutinis ekonominis gamybos efektyvumas, o su juo remiantis ir ekonominis augimas.
Vadinasi, maksimalų naudingą gamybos efektą, plėtojant naujos kokybės ekonominį augimą, galima pasiekti per tam tikrą laiką, maksimizuojant nacionalinių pajamų fizinę apimtį ir optimizuojant jų materialinę daiktinę struktūrą.2.3. Ekonominio augimo šaltiniai ir pasaulinis patyrimas juos naudojant
Atitinkamai yra du šaltiniai, kurių naudojimas leidžia minimizuoti minėtas sąnaudas vienam naudingo gamybos efekto, vartojamosios vertės vienetui – tai darbo našumo ir panaudotų gamybinių fondų fondogrąžo didinimas, esant atitinkamiems darbo ištekliams, leidžia maksimizuoti nacionalinių pajamų gamybą, t. y. garantuoti intensyvų ekonominį augimą ir negamybinės sferos laiko ekonomiją.
Darbo našumo didinimo šaltinį savo ruožtu sudaro lyginamųjų visuomeninio darbo sąnaudų mažinimas, t. y. gyvojo darbo ir gamybos procese sunaudotų gamybos priemonių ekonomija.
Fondogrąžos didinimo šaltinį sudaro tiek pagrindinių, tiek apyvartinių gamybinių fondų didinimas.
Apyvartinių gamybinių fondų apyvartumo spartinimas, kaip gambos ekonominio efektyvumo didinimo ir ekonominio augimo šaltinis, pasireiškia šiuose fonduose sudaiktinto ankstesnio darbo ekonomija.

Maksimaliai didinti gamybos procese sukurto naudingo efekto apimtį, tenkančią vienam panaudotos gamybinės jėgos vienetui, ir tuo remiantis spartinti ekonominį augimą tik visiškai panaudojant visus gamybos socialinio ekonominio efektyvumo didinimo šaltinius, visapusiškai intensyvinti gamybą. Intensyvinant gamybą ir mokslinę techninę pažangą, iš esmės kiekybiškai ir kokybiškai didinama vartojamųjų verčių gamyba ir mažinamos visuomeninio darbo laiko sąnaudos gaminamos produkcijos vienetui. Tai įgalina geriau tenkinti materialinius ir dvasinius žmonių poreikius, realizuoti laiko ekonomijos dėsnį, pailginti jų gyvenimo trukmę, didinti laisvalaikį, skirtą visapusiškam žmogaus ugdymui.

Tai patvirtina ir labiausiai išsivysčiusios šalys, jau prieš kelis dešimtmečius perėjusios į naujos kokybės ekonominį augimą. Ryškiausias šito pavyzdys yra Japonijos ekonomikos šuoliškas išaugimas mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Darbo našumas ir gamybinių fondų fondogrąža buvo didinama labai greitai, sparčiausiai įgyvendinamas struktūrinis ekonomikos pertvarkymas, ugdomas mokslinis techninis potencialas, nuosekliai siekiant didžiausio gaminamos produkcijos konkurentabilumo pasaulinėje rinkoje ir tuo remiantis kuo plačiausių naudingų užsienio ekonominių ryšių.3. Augimo veiksniai
Vienas iš augimo veiksnių yra gamybinė funkcija. Gamybinė funkcija nusako maksimalų produkcijos kiekį, kuris gali būti gautas panaudojus nustatytų dydžių išeklius, t. y. gamybos veiksnius (kapitalą, darbą, žemę ir žaliavas). Bendras produkcijos kiekis, kuris, gali būti pagamintas ekonomikoje panaudojant šiuos gamybinius veiksnius, priklauso nuo gamintojo mokslinių ir techninių žinių.

Gamybinė funkcija parodo potencialų produkcijos kiekį, tai yra produkcijos kiekį, gaunamą esant visiškam užimtumui. Gamybinė funkcija naudojama ilgalaikio ekonomikos augimo analizei, kadangi per ilgą laiką atspindi potencialus produkcijos kiekio augimas. Remdamiesi gamybinės funkcijos apibrėžimu darome išvadą, kad yra du ekonomikos augimo šaltiniai: naudojamų išteklių didinimas – kapitalo, darbo, žemės, žalaivų ir techninių žinių tobulinimas, t. y. naujų ir pažangesnių gamybos metodų atsiradimas.

Kapitalas – tai įrengimai, pastatai ir pagamintos produkcijos atsargos, kurios naudojamos tolesniame gamybos procese.

Darbo išteklių augimas didina išleidžiamos produkcijos kiekį. Žmogiškasis kapitalas – tai žmonių žinios ir kvalifikacija. Darbo įnašas į produkcijos gamybą priklauso ne tik nuo jo kiekio, bet ir nuo kokybės.

Tinkama įdirbimui žemė yra svarbus žemės ūkio ekonomikos veiksnys.
Maltuso spąstai. XIX amžiaus ekonomistai buvo labai susirūpinę dėl žemės riboto kiekio. Kadangi žemės kiekio padidinti negalima, todėl jie žemę nagrinėjo kaip ekonominį augimą ribojantį veiksnį. Jų manymu , dėl gyventojų skaičiaus augimo vienam ir tam pačiam žemės plotui žmonių kiekis vis didės, o maisto produktų gamyba negali taip greitai didėti. Gyvenimo lygis žemės, ir pagaliau sustabdys gyventojų skaičiaus augimą.

Pagrindinis šios idėjos autorius buvo T. Maltusas. Jis tvirtino, kad žmonių skaičius didėja pagal geometrinę progresiją, o žemės ūkio gamybos apimtis auga pagal aritmetinę progresiją, o žemės ūkio gamybos apimtis auga pagal aritmetinę progresiją. Taigi Maltuso teigimu, maisto produktų kiekis vienam gyventojui mažės pagal gyventojų skaičiaus kilimą. Galiausiai ateis badas ir žmonių skaičius sumažės. Tačiau Maltusas neįvertino žemės ūkio produktyvumo augimo. Mokslo ir technikos pažanga žemės ūkyje gerina žmonių skaičiaus augimo perspektyvumą.
Žaliavos ( nafta, geležis, anglis) taip pat yra gamybinis veiksnys. Efektyvūs įrengimai ir gamybos metodai leidžia gauti tą patį produkcijos kiekį panaudojant mažiau žaliavų.
Neatkuriamieji ištekliai. Kai kurias žaliavų rūšis, pavyzdžiui medieną, galima atkurti. Tačiau bendros pasaulinės žaliavos , kaip nafta, anglis, varis, negali būti padidintos ir atkurtos. Šių žaliavų naudojimas mažina jų kiekį, kuris potencialiai gali būti panaudotas ateityje. Tai sukėlė baimę, kad visos pasaulio šalys sunaudos nurodytus išteklius ir jų išnykimas sustabdys ekonomikos augimą. Taikydami eksponentinio augimo sąlygas pamatysime, kad neabejotinai ateis laikas, kai šie ištekliai išseks. Romos klubo pranešimai teigia, kad per artimiausius 50 –100 metų žmonija pajus materialinių išteklių trūkumą. Tačiau ir šiuo atveju nepamirškime, kad ekonomikos funkcionavimas yra daug sudėtingesnis nei palyginti primityvi eksponentinio dėsnio prielaida. Panagrinėkime, kaip rinkos ekonomika reaguoja į atsiradusį kokio nors vertingo ištekliaus trūkumą. Visų pirma, sumažėjus pasiūlai, iš karto padidėja kainos. Kainų sistema šiuo atveju atlieka keletą funkcijų.
• Greitai didėjančios kainos sumažina trūkstamų žaliavų paklausą. Jų bendras panaudojimas gerokai sumažės kartu didėjant ribiniam naudingumui. Pavyzdžiui, išaugus naftos kainai, prekių pakuotėms gamintojai ims naudoti popierių (anksčiau naudojo plastmasę, gaminamą iš naftos). Kainų augimas yra efektyviausias būdas, leidžiantis išspręsti šią problemą.
• Augančios kainos verčia gamintojus ieškoti naujų trūkstamų žaliavų gavimo būdų. Esant tikroms sąlygoms, bus pelninga išgauti naftą iš vandenyno dugno.
• Aukštos trūkstamų išteklių kainos reikalauja ieškoti pakaitalų. Tradicini.ų energijos rūšių pakaitalu gali būti Saulės energija.
Kaip matome, kainų sistema randa būdų, kaip prisitaikyti gamybai, pasikeitus išteklių pasiūlos sąlygoms. Ateitis parodys, ar mokslo ir technikos pažanga bei neatkuriamų išteklių pakaitalų gamyba užtikrins ekonomikos augimą.

Ekonomija dėl masto. Kiekvienas gamybos veiksnys įneša savo dalį į produkcijos gamybą. Jeigu vieno veiksnio kiekis sumažėja, tai tam pačiam produkcijos kiekiui pagaminti reikės didesnio kiekio kito veiksnio. O kas būtų produkcijos gamybai, jeigu visi gamybos veiksniai būtų didinami kartu? Tai priklauso nuo ekonomijos masto.
Ekonomija dėl masto atsiranda tuo atveju, jeigu išleidžiamos produkcijos kiekis padidėja du kartus, dvigubai padidinus gamybos veiksnių sąnaudas gamyboje. Jeigu padidinus sąnaudas du kartus, produkcijos kiekis taip pat padidėja du kartus, kalbama apie pastovų našumą dėl masto. Jeigu padidinus sąnaudas du kartus, produkcijos kiekis padidėja mažiau nei du kartus, kalbama apie neigiamą ekonomiją dėl masto (arba našumo kritimą dėl masto).
Lemiama investicijų, kaip pagrindinio augimo veiksnio, reikšmė ekonomikos teorijoje pripažįstama be išlygų, tačiau jos interpretavimas ilgainiui keitėsi. Šiuolaikinių ekonomistų pažiūros skiriasi nuo tų teiginių, kuriuos suformulavo klasikinės krypties ekonomikos augimo tyrinėtojai. Kaip visada būna su tikrąja pažanga, klasikiniai teiginiai nebuvo paneigti, o liko kaip bendresni, abstraktesni, nekonkretizuoti apibūdinimai.
Vienas iš jų teiginys apie mažėjantį kapitalo (ir bet kurių kitų išteklių) efektyvumą (produktyvumą). Aiškindamiesi šį teiginį, turime įtraukti sąlygą, kad visuomenė turi galimybių kaupti kapitalo investicijas, o technologiniai prekių gamybos ir paslaugų teikimo būdai nesikeičia. Tokiu atveju pirmiausia bus išnaudotos palankiausios (duodančios didžiausią gamybos prieaugį) investicijų galimybės. Tolesnės papildomos investicijos kaskart duos vis mažesnį kiekį papildomos produkcijos ( 3 pav.) kapitalo kiekį padidinus iki K1 gamybos prieaugis sumažės nuo A iki B dydžio. Dar labiau padidinus turimą kapitalą – nuo K1 iki K2, prieaugis sumažės iki C, ir taip toliau, kol galiausiai, papildomos investicijos apskritai nežadės jokio gamybos bei pajamų prieaugio.
Vadinasi, nuolat papildomai investuojant ribinis kapitalo efektyvumas, t. y. gaunamų metinės produkcijos arba pajamų prieaugio ir tų metų investicijų sumos santykis mažėja. Tai bendro mažėjančių pajamų dėsnio konkreti išraiška. Ribinio kapitalo efektyvumo mažėjimas reiškia, kad kapitalo ir produkcijos santykis didėja – produkcijos vienetui pagaminti reikia kaskart vis daugiau kapitalo.
Gamybos
prieaugis

A

B

C

D

E

K º K¹ K² K³ K4 Kapitalo apimtis
3 pav. Ribinis kapitalo efektyvumas

Pramonės atsiradimas ir sparti jos plėtra sukuria visai naujų investivavimo galimybių. Darosi įmanoma papildomo kapitalo investicijomis gauti ne tik nemažėjantį, bet netgi didesnį gamybos ir pajamų prieaugį, palyginti su ankstesnėmis investicijomis. Visa tai vaizduojama 4 pav. Kai atsiranda naujų papildomų produktyvių investicijų galimybių, ribinio kapitalo kreivė persikelia į dešinę – iš RKE° į RKE¹ po to į RKE².

Pajamų RKEº RKE¹ RKE² RKEº RKE¹ RKE² RKEº RKE¹ RKE²
prieaugis

rº rº rº

Kapitalo apimtis Kapitalo apimtis Kapitalo apimtis

(a) (b) (c)
4 pav. Ribinis kapitalo efektyvumas (RKE)t keičiantis investicijų galimybėms

Augantis kapitalas K (investicijų dėka didėjantis nuo K° iki K¹ ir toliau iki K²) tokiomis sąlygomis duoda atitinkamą pajamų prieaugį. Šį prieau.gį nusako trys kapitalo ir išeigos santykio variantai, kuriuos grafike žymi rodyklės pavidalo kreivė – mažėjančiu, vienodu ir didėjančiu santykiu. Skirtingas kapitalo – išeigos santykis grafike matomas kaip skirtingas kapitalo prieaugio dydis esant tokiam pat investicijų galimybių pasikeitimo mąstui, t. y. kaip skirtingi K¹ – K¹ ir K¹ – K² dydžiai esant vienodiems RKE kreivės persikėlimo dydžiams.
4 pav. a dalis apibūdina padėtį, kurios laikosi tie ekonomistai, kurie dar linkę pripažinti klasikinį mažėjančių pajamų dėsnį net ir tuo atveju, kai sutinka, jog ekonomikos raida kuria papildomas investavimo galimybes.
Dalys b ir c orientuotos į mokslo ir technikos pažangos kuriamas investicijų galimybes.
Gamybinis kaupimas. Gamybinio ( produktyvaus) kapitalo kaupimas buvo ir lieka svarbiausiu gamybos ir nacionalinių pajamų didinimo veiksniu. Kuo daugiau mašinų ir irengimų naudoja visuomenė, kuo didesnis jų kiekis, tenkantis vienam dirbančiajam, tuo didesnis nacionalinis produktas.
Jei ūkis išlaiko neinfliacinį visišką užimtumą ir kapitalo – išeigos santykis nekinta, nacionalinio produkto augimo tempai tiesiogiai priklauso nuo gamybinio kapitalo dalies nacionaliniame produkte.
Kapitalo kokybė. Dalį nacionalinio produkto pavertus gamybiniu kapitalu, vis didesnę reikšmę turi ne tik jo kiekis (investicijų apimtis), bet ir jo elementų techninės bei ekonominės savybės (kapitalo kokybė). Galima įsivaizduoti ekonomikos augimą apskritai be kaupimo, t. y. be grynųjų investicijų; taip bus, jei susidėvėję įrengimai bus atstatomi vien iš amortizacijos fondo lėšų, vietoj senųjų pastatant naujus, tiek pat kainuojančius, bet produktyvesnius. Šiuo atveju savo vaidmenį atlieka mokslo ir technikos pažanga – plėtojantis mokslui, gamybos priemonės ir technologija tobulėja, dėl to tas pats, bet fiziškai atnaujintas kapitalas teikia galimybių gauti daugiau nacionalinio produkto skaičiuojant kapitalo vienetui. Nemenką vaidmenį vaidina ir organizaciniai gamybos procesų veiksniai – gamybos ir darbo organizavimas, rinkodaros ir vadybos sistemos.
Kapitalo kokybės augimo šaknys – mokslo plėtra. Ūkinėje veikloje mokslo laimėjimai realizuojami inovacijų forma – keičiant gamybos procesus pagal mokslo pasiūlytus ir eksperimentine tvarka pademonstruotus principus. Kuo greičiau inovacijos išplinta tautos ūkyje, tuo labiau teigiamai jos paveikia ūkio rodiklius. Ūkio plėtojimas nesustos tik tuo atveju, jei kaskart vis nauji patobulinimai bus įdiegiami į gamybą.
Darbo ( darbo jėgos) kokybė (žmogiškasis kapitalas). Visuomenė realiai skiria dalį savo nacionalinio produkto žmonių sugebėjimams ugdyti, lavinti, tobulinti ir realiai sulaukia atitinkamo efekto darbo našumo augimo pavidalu. Taigi išlaidas švietimui, kvalifikacijai įgyti, sveikatos apsaugai pagrįstai galima traktuoti kaip investicijas į žmones, duodančias atitinkamą nacionalinio produkto prieaugį.
Kuo geresnė visuomenės narių sveikatos būklė, tuo daugiau laiko kiekvienas visuomenės narys per savo darbingą amžių sunaudoja produktyviai. Kuo geresnį išsilavinimą žmogus įgijo, tuo lengviau jis prisitaikė prie šiuolaikinės gamybos reikalavimų.
Tiek sveikatos apsaugos, tiek švietimo ir profesinio rengimo sąlygų gerinimas, žinoma, neapsiribojo teigiamu poveikiu vien ekonomikos rodikliams. Dar svarbesnė yra jų socialinė funkcija, kurią realizuojant mažėja socialinis visuomenės narių susiskaldymas, kyla bendras kultūros lygis, plačiau išsiskleidžia žmogaus gyvenimo įvairovė ir pilnatvė.
Darbo (darbo jėgos) kiekis. Darbo jėgos kiekis tiesiogiai priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Šalies gyventojų skaičius gali didėti:
• Kai gimimo koeficientas yra didesnis už mirimo koeficientą (tai vadinamasis natūralaus gyventojų prieaugio koeficientas).
• Kai imigrantų skaičius viršija emigrantų skaičių.
Bendras gimimo koeficientas – tai per metus gimusių gyvų kūdikių skaičius tūkstančiui gyventojų.
Bendras mirimo koeficientas – mirusiųjų skaičius per metus tūkstančiui gyventojų.
Natūralaus gyventojų prieaugio koefic.ientas lygus iš gimimo koeficiento atėmus mirimo koeficientą.
XX amžiuje Žemės gyventojų skaičius auga labai greitai. Tai yra ne dėl didelio gimimų skaičiaus, bet dėl mirimų skaičiaus sumažėjimo. Medicinos laimėjimai padėjo pagerinti gyvenimo sanitarines bei higienos sąlygas.
Jei kitų gamybos veiksnių apimtis bei visuomenės žinių lygį laikytume nekintamais, tai ekonomika turės vienintelį augimo veiksnį – darbo jėgos kiekį.
Optimalaus gyventojų skaičiaus konsepcija neišvengiamai iškelia dvi kitas sąvokas: ekonomika esant pradėtam gyventojų skaičiui ir ekonomika, kai gyventojų skaičius nepakankamas. Pirmuoju atveju turime tokį ūkį, kuriame papildomas gyventojų, o kartu ir darbuotojų prieaugis sumažina nacionalinio produkto kiekį gyventojui, antruoju – kai gyventojų prieaugis tą rodiklį padidina.
Struktūriniai požymiai. Padidėjęs ūkio dinamizmas išryškina santykinai savarankišką struktūrinio veiksnio vaidmenį ekonomikos augimo mechanizmui.
Pavyzdžiui, visuotinis, dar tebesitęsiantis žemės ūkio bei gavybos pramonės lyginamojo svorio mažėjimas bendroje gamybos apimtyje ir darbo jėgos išlaisvinimas jose lemia darbuotojų persikėlimą į apdorojančios pramonės šakas. Jose darbo našumas yra aukštesnis, todėl toks ūkio struktūros besitęsiantis pakitimas paspartina ekonomikos augimo tempus.
Jei energijos gamyba nuo vienos kuro rūšies pereina prie kitos, smarkiai išauga naujų kuro rūšių gavybos investicijos. Tačiau šiuo atveju visos ekonomikos augimas pagreitėja, nes naujos investicijos keičia senąjį, nykstančioje šakoje esantį kapitalą, bet nepapildo visuminio kapitalo. Bendrosios investicijos yra didelės, bet grynųjų investicijų beveik nėra.
Mokslo ir technikos pažanga. Žinių kaupimas yra pagrindinis ekonomikos augimo veiksnys. Išradimai ir naujovės – tai du mokslo ir technikos pažangos aspektai. Išradimai susiję su naujomis žiniomis. Naujovės – tai turimų žinių gerinimas.
Išradimai ir naujovės itin svarbūs ekonomikos augimui. Bet paprastai, kad darytų įtaką gamybai, jie turi būti įdiegti kapitale – fiziniame arba žmogiškajame. Kai išradimas yra sukurtas ir galvojama apie jo įdiegimą į gamybą, reikia investicijų naujai įrangai. Mokslo ir technikos žinių tobulėjimas yra ne tik išradimų rezultatas, bet ir atskirų darbuotojų patirtis. Ekonomikos augimo procese vieni laimėjimai dažniausiai veda prie kitų.
Instituciniai veiksniai. Vyriausybiniai teisiniai aktai, skirti tiesiogiai įsikišti ir reguliuoti ūkio procesus arba netiesiogiai juos veikti, taip daro poveikį ekonomikos augimo spartai. Savo intencijomis tokie veiksmai dažniausiai orientuoti ekonomikos plėtrai spartinti, o savo faktiniais padariniais tie veiksmai, daugelio ekonomistų nuomone, mažiau vienareikšmiški.
Reikia daug investicijų, kad ekonomikos augimas paspartėtų, tai, žinoma, nereiškia, kad pasirinkta investicijų skatinimo politika nėra teisinga arba kad ji nepadeda greitinti ekonomikos augimo. Tai greičiau reiškia, kad investicijų galimybių nereikia pervertinti. Investicijų didinimai tikrai pagreitins ekonomikos augimą, bet didelių stebuklų tikėtis nereikia.

Ekonomikos augimo veiksnių atžvilgiu galima suformuluoti tokią išvadą: išplėtotos pramonės šalyse žmogiškojo ir fizinio kapitalo kokybės tobulinimas yra svarbiau negu to kapitalo kiekybės augimas.

Ekonomikos augimo veiksnių įvairovė ir jų glaudus tarpusavio ryšys reikalauja atsakyti į klausimą, kuris iš esamų veiksnių yra svarbiausias.
Didelę augimo dalį lemia darbo pasiūlos kokybės( išsilavinimo, kvalifikacijos augimas) ir kiekybės (užimtumo didinimas) pasikeitimas. Kiti augimą teigiamai veikiantys veiksniai pagal įtakos mastą išdėsto tokia tvarka : mokslo ir technikos naujovių taikymas, naujų investicijų panaudojimas, gamybos mąsto efektas ir išteklių paskirstymo tobulinimas. Ekonominio augimo procesą neigiamai veikia priemonės , susijusios su aplinkos apsauga ir teisinės aplinkos pasikeitimas.
Užburtas skurdo ratas. Kai kurios šalys skursta. Sunku ištrūkti iš skurdo rato, kai pajamos ne.didelės. Patekus, į jį mažai taupoma bei investuojama, vyksta lėti technologijos pokyčiai, siaurėja rinkos. Visa tai riboja ekonomikos augimą.
Siekiant sistemingai panaudoti visus gamybinių jėgų ugdymo asmeninius ir daiktinius veiksnius bei elementus, sudarančius ekonominio augimo pagrindą, reikia išskirti pirmiausia penkias bendrųjų funkcinių ekonominio augimo veiksnių grupes:
1. Kvalifikacijos kėlimas, intensyvumo, kūrybinio gamybinio aktyvumo, darbinio ilgaamžiškumo didinimas, socialinio aprūpinimo gerinimas.
2. Mokslo potencialo ugdymas ir jo technologinio bei socialinio naudojimo gerinimas.
3. Techninės gamybos struktūros tobulinimas.
4. Gamtos išteklių naudojimo ir ekologijos racionalizavimas.
5. Visuomeninės gamybos organizavimo, jos struktūros formavimo, ūkio mechanizmo tobulinimas.
Bendri funkciniai ekonominio augimo veiksniai įvairiuose ekonomikos lygmenyse savo turiniu ir forma reiškiasi labai įvairiai, todėl jų naudojimo būdai turi iš esmės skirtis. Galutinis visų veiksnių veikimo rezultatas ir jų gerėjimas realizuojasi konkrečiose gamybinio darbo vietose atsižvelgiant į jų techninį, technologinį, organizacinį,ekonominį, socialinį, psichofiziologinį lygį, jo kėlimą

Pasaulio, tarptautinė Pasaulio ekonomikos integravimas realizuojant mokslinės techninės revoliucijos

ekonomika laimėjimus, pasaulinės rinkos plėtojimas, visuomeninio darbo pasidalijimo

didinimas, gamtos ir darbo išteklių naudojimo optimizavimas

Nacionalinė Nacionalinės ekonomikos struktūrinių, inovacinių ir investicinių augimo veisnių
ekonomika mokslinės techninės revoliucijos laimėjimų komplesiškas realizavimas, tarptauti-

nių ekonominių ryšių racionalizavimas

Gamybinių, moksli- Mokslinių – ūkinių- kompleksų profilio, struktūros, ciklo “mokslas – gamyba –
nių, ūkinių susivieni- vartojimas” ir jų funkcionavimo, nacionalinės, pasaulinės rinkos poreikių ten-

jimų ( asociacijų) kinimo optimizavimas
ekonomika

Pagrindinės Inovacinės, investicinės, marketingo politikos veiksmingumas, gamybos
visuomeninės koncentravimo, specializavimo, kooperavimo, kombinavimo, išdėstymo,
gamybos grandies valdymo organizavimo lygis, apsimokėjimo, finansavimosi, savivaldos
ekonomika veiksmingumas

Įmonės (ūkio) Cechų, barų, brigadų, skyrių, filialų, kooperatyvų organizacinės struktūros,
padalinių gamybos specializavimo, sroviškumo, mokslinio darbo organizavimo, apsimokėjimo, veiksmingos motyvacijos principų ir savivaldos įgyvendinimo

ekonomika racionalumas

Gamybinės darbo Darbo vietos techninio, technologinio, organizacinio, ekonominio,
vietos ekonomika socialinio, psichofiziologinio lygio kėlimas

Bendri funkcinia ekonominio augimo veiksniai

Darbo Mokslo Techninės Gamtos Visuomeninio
potencijos potencialo gamybos išteklių gamybos
ugdymas ir ugdymas ir jo struktūros naudojimo organizavimo
naudojimo technologinio pažanga ir ekologijos lygio kėlimas
optimizavimas bei socialinio racionaliza-

naudojimo vimas

gerinimas

5 pav. Ekonominio augimo veiksnių pasireiškimo įvairiuose ekonom.ikos lygmenyse ypatumai4. Ekonominio augimo spartinimas
4.1. Lietuvos nacionalinio ūkininkavimo derinimas
su pasaulio ekonomine pažanga

Pasaulio ekonominės raidos dėsningumai rodo, kad vienokias ar kitokias valstybines
nacionalines formas įgavusių šalių ekonominio augimo sparta ir pasiektas lygis lemiamai priklauso nuo mokslinės techninės bei socialinės pažangos, nuo to, kaip veiksmingai individo, įmonės, jų įvairiausių junginių, valstybės ir tarptautiniu mastu ūkininkavimas realizuoja tos pažangos galimybes. Šiuolaikinių valstybių, ištisų jų regionų ekonominio išsivystymo lygiai bei socialinės ekonominės sąlygos yra iš esmės skirtingi, o jų tolesnio ekonominio augimo galimybės ir būdai labai priklauso nuo šių lygių ir sąlygų, tad reikia šiuo požiūriu įvertinti šalių specifiką ir atsižvelgti į ją plėtojant ūkininkavimo teoriją ir praktiką.
Vienas dalykas – kaip toliau efektyviai ugdyti ekonomiką jau labiausiai išsivysčiusiose šalyse, konkurencingai ūkiui funkcionuojant privačios gamybos priemonių nuosavybės pagrindu, ją veiksmingai papildant išplėtota kooperatine, akcine ir valstybine nuosavybe pasaulinės rinkos sąlygomis.
Kitas dalykas – kaip tai efektyviau garantuoti daugelyje tik pradedančių pramoninį vystymąsi (vadinamųjų besivystančių) šalių, funkcionuojant ūkiui pirminės privatinės, su išlikusiais feodalinės ir prasidedančios reikštis kooperatinės, akcinės ir valstybinės gamybos priemonių nuosavybės elementais, negalint konkurentabiliai dalyvauti pasaulinėje rinkoje. Pagaliau visai kitas ekonomikos mokslo ir praktikos požiūris reikalingas šalims, daugiau ar mažiau industrializuotoms, tačiau jau septynis dešimtmečius (iš jų keturis dešimtmečius mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis) autarkiškai plėtojusioms ekonomiką absoliučiai suvalstybintos gamybos priemonių nuosavybės pagrindu, centralizuoto valstybinio direktyvinio ūkininkavinio, planavimo, totalinės politinės sistemos sąlygomis, dirbtinai atsiribojusioms nuo pasaulinės rinkos ir konkurencijos, o dabar siekiančioms įsitraukti į rinkos santykius, efektyvų ūkininkavimą politinės demokratijos ir pasaulinės rinkos, ekonominės konkurencijos sąlygomis.
Lietuvos ekonomikai šiuo požiūriu reikia spręsti dvigubo istorinio sudėtingumo uždavinį:
– pirma, ekonomiškai įtvirtinti nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybingurną politinės demokratijos sąlygomis ir stiprinant jos ekonominius ryšius su buvusios TSRS bei jos respublikų ūkiais;

– antra, išugdyti mokslui imlią industrinę, su intensyviu agropramoniniu sektoriumi ekonomiką, konkurentabilią pasaulinėje rinkoje, su plačiais tarptautiniais ekonominiais ryšiais, gaivinančiais spartų visapusišką ekonomini augimą laisvos pasaulinės prekybos sąlygomis.
Tiek pirmą, tiek antrą istorinį Lietuvos tolesnio ekonominio augimo uždavinį reikia spręsti adekvačiai realizuojant objektyviai geopolitikai nulemtą politinę ekonominę jos poziciją, pagrindinį principą – Lietuva, kaip geografinis Europos kontinento centras, turi tapti ”pralaidžia” Vakarų, Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos kryžkele, vienu iš aktyvios tarptautinės prekybos, bendro spartaus ekonominio augimo generatorių. Šį ekonominį Lietuvos vaidmenį lėmė ir ilgaamžės jos istorinės raidos tradicijos, „kapitalistinės” ir „socialistinės” raidos dešimtmečių didelis patyrimas. O šis patyrimas rodo, kad ūkinio ir politinio mechanizmo funkcijas atlieka ir turi vis kuo veiksmingiau atlikti tiek “kapitalistiškai”, tiek “socialistiškai” ar dar kaip kitaip funkcionuojanti valstybė. Iškyla tik vienas klausimas – kaip efektyviai vykdomos šios funkcijos, kokiomis formomis, metodais ir kaip reguliuojama išteklių srautai, kreditai, kainos, gamybos ir darbo organizavimas ir vartotojo pogamybinis aptarnavimas. Vakarų šalys dėsningai visuomenėjančio ūkio sąlygomis kūrybingai siekia šias funkcijas atlikti vis efektyviau, nuosekliau, pamažu evoliuciškai tobulindamos ūkininkavimą, paremtą privačia gamybos priemonių nuosavybe, privačia verslininkyste, rinka, intensyviai papildoma efektyviausiomis kooperatinės ir akcinės veiklos formo.mis, vis veiksmingesniu valstybės ekonominio augimo reguliavimu. Lietuvai šių istorinių uždavinių sėkmingas sprendimas yra neatsiejamas nuo valstybės politikos kardinalaus demokratizavimo, jos veiksmingumo didinimo.
Demokratėjant valstybės valdymui, formuojant ir įgyvendinant politiką, vis plačiau ir veiksmingiau dalyvauja atitinkamos partijos ir visuomeniniai judėjimai, jungiantys socialinių klasių, sluoksnių, grupuočių narius, savo programomis bei veikla išreiškiantys įvairių socialinių sluoksnių, grupuočių interesus ir idealus, kovojantys už politinę valdžią arba įtaką valstybinės valdžios organams, įgyvendinantys politiką per išrinktus į juos savo atstovus. Veiksminga nacionalinė valstybinė valdžia (autoritetas), sugebanti pajungti bendrai visuomeninei valiai savivaldos pagrindais žmonių kryptingai organizuotus veiksmus, reikalinga visų pirma šiuolaikinės visuomenės gamybos labai sudėtingam ir efektyviam organizavimui, sparčiam ekonominiam augimui garantuoti, gamybos ir mokslinės techninės pažangos intensyvinimo įvairiuose ūkininkavimo lygmenyse rinkos funkcionavimo sąlygomis uždaviniams spręsti. Kuri valstybės politinė ir socialinė ekonominė struktūra jos konkrečiomis tam tikro laikotarpio raidos sąlygomis tai įgyvendina veiksmingiausiai, ten ženklus ir sparčiausias ekonominis augimas, gerovės kilimas. Tiek tradicinės, arba, kaip jas dažnai vadina, dešiniosios, politinės partijos ir visuomeniniai judėjimai (nesivadovaują fašistinis, rasistinės valstybinės totalinės diktatūros ideologija) – respublikonų, krikščionių demokratų, konservatorių, liberalų, tautininkų ir pan., tiek kairiosios partijos bei judėjimai (nesivadovaują marksistine – leninine pasaulinės proletarinės revoliucijos bei hegemonijos, partinės valstybinės totalinės diktatūros ideologija) -demokratų, socialistų, socialdemokratų, liaudininkų, leiboristų (darbiečių) ir pan., kurie vyrauja daugelyje darbininkų, profesinių sąjungų ir kitose masinėse organizacijose, prie šios pažangos yra prisidėję ir tebeprisideda būdami valstybinės valdžios pozicijose ar jų opozicijoje.
Mūsų normalų politinių ir ekonominių struktūrų funkcionavimą, jų derinimą dar labai trikdo santykių tarp Lietuvos ekonomikos ir buvusios TSRS vadinamojo „vieningo ūkio komplekso” neaiškumas, problemiškumas. Čia negalima painioti politinio ir ekonominio inkorporavimo, politinio ir ekonominio suaugimo, politinio ir ekonominio integravimo ir atitinkamai politinės ir ekonominės nepriklausomybės, savarankiškumo. Belgijos, Olandijos, Danijos ir kitų mažųjų Vakarų Europos šalių ekonomika daug labiau yra inkorporuota į Europos Bendrijos šalių vieningą ūkio kompleksą, gamybinį kooperavimą, ekonomiškai suaugusi, integruota, nes tai yra vienas iš lemiamųjų ir visų Europos šalių bendrijos ekonominio augimo veiksnių, gaivinančių šaltinių, ir to reikia jų ekonominiams interesams. O visa tai garantuoja būtent kiekvienos iš jų nacionalinis valstybingumas, politinė nepriklausomybė, valstybinis suverenumas ir savarankiškas kiekvienos šalies politinės ir ekonominės raidos svarbių klausimų derinimas su Bendrijos bendromis pastangomis konsensuso principu. Taip lygiai ir Lietuvos nacionalinis valstybingumas, jos valstybinis suverenitetas, politinė nepriklausomybė gali ir būtinai turi būti visiškai realizuojama ir moksliniu pagrindu pajungta efektyviai spresti jos ekonomikos integravimo į pasaulinę ekonomiką uždavinius. Reikia abipusiškai naudingai toliau plėtoti, racionalizuoti, stiprinti, intensyvinti, efektyvinti jos ekonominius, mokslinius, techninius mainus ir tubuvusių tarybinių respublikų, ir su visos Europos šalių ekonomika, viso pasaulio rinkos galimybėmis, siekiant kuo greičiau padidinti Lietuvos prekių ir paslaugų gamybą ir realizavimą, tai leis gyvybingai sustiprinti varomąją ekonominės pažangos jėgą, aktyvinant materialinius, moralinius, socialinius, nacionalinius, kultūrinius, valstybinius interesus, skatinančius motyvus lenktyniauti varžytis, konkuruoti galutiniais savo veiklos rezultatais visus ūkini.nkavimo subjektus Europos ir pasaulinėje rinkoje, ugdant sugebėjimą, optimaliai spręsti paklausos ir pasiūlos balansavimą, rinkos reguliavimo problemas konkrečiomis ūkininkavimo sąlygomis.
Tik ekonomiškai įtvirtinusi nepriklausomos Lietuvos Respublikos valstybingumą politinės demokratijos sąlygomis, racionalizuodama ir stiprindama savo ekonominius ryšius su pasauline ekonomika ir jos bendrijomis, tarp jų ir su Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, su visomis buvusios TSRS respublikomis Lietuva galės abipusiškai naudingai daryti ekonominę pažangą, kuo greičiau, ir labiau išugdyti mokslui imlią industrinę ekonomiką su intensyviu agropramoniniu sektoriumi, gebančią vis konkurentabiliau funkcionuoti pasaulinėje rinkoje. Šį uždavinį sprendžiant, ypač didelę reikšmę turi formavimas (taip pat ir centralizuotai) nacionaliniu mastu ekonominės politikos krypčių, konkrečių tikslų ir teikiamos praktinės pagalbos konkrečioms įmonėms, kompanijoms, asociacijoms, koncernams, pritraukimas individualaus įmonių ir nacionalinio masto užsienio kapitalo.4.2. Mokslinės techninės bei socialinės pažangos ir ekonominio augimo vieningumas įgyvendinant nacionalinę ir įmonių ekonominę politiką
Sėkmingas ūkio mechanizmo, sugebančio iš esmės spartinti ekonominį augimą remiantis intensyvia moksline technine bei socialine pažanga, formavimui ir veiksmingas kūrybiniam taikymui reikia, kad visuomenė, visi ūkininkavimo subjektai visuose lygmenyse pastaruosius susietai, sistematiškai suprastų ir sumaniai, suinteresuotai taikytų ir savo strateginėje, ir einamojoje veikloje. Todėl įgyvendinant nacionalinę ir įmonių ekonominę politiką yra svarbus mokslinės techninės bei socialinės pažangos ir ekonominio augimo vieningumas.
Kiekviename lygmenyje (nacionaliniame, miestų, regionų; gamybinių, mokslinių, ūkinių susivienijimų bei asociacijų; įmonės ar jų padalinių, darbo vietų) ūkininkavimo efektyvumo būtina sąlyga yra vieningas kompleksiškas mokslinės techninės bei socialinės pažangos visų veiksnių, šaltinių bei rezervų panaudojimas per visą ciklą „mokslas-gamyba” atitinkamos ekonomikos maksimaliam augimui. Kiekviename lygmenyje ūkininkavimas tuo efektyvesnis, kuo geriau realizuojamos objektyvios atitinkamo lygmens galimybės ūkininkavimą tobulinti iš esmės. Darbo vietose – tai techninių, technologinių, organizacinių, ekonominių, socialinių, psichofiziologinių galimybių visiškas panaudojimas. Įmonės (ūkio) padaliniuose – cechuose, skyriuose, filialuose – tai kuo efektyviausias, organizacinės struktūros, gamybos specializavimo, sroviškumo, mokslinio darbo organizavimo, apsimokėjimo principų ir savivaldos įgyvendinimas. Įmonės (ūkio) lygmenyje tai yra kuo racionalesnis gamybos specializavimas, koncentravimas, kooperavimas, kombinavimas, išdėstymas, valdymo organizavimas, kuo veiksmingesnė komercinė veikla, finansavimas, savivalda. Gamybiniuose, moksliniuose, ūkiniuose susivienijimuose, korporacijose, asociacijose – tai kuo efektyviausias mokslinių, gamybinių, ūkinių kompleksų profilis, struktūra, ciklas „mokslas-gamyba-vartojimas” ir jų funkcionavimas, nacionalinės ir pasaulinės rinkos poreikių tenkinimas. Nacionalinės ekonomikos lygmenyje – tai kuo geriausias struktūrinių ir investicinių augimo veiksnių, mokslinės techninės revoliucijos teikiamų galimybių, efektyviausių tarptautinių ekonominių ryšių realizavimas, prielaidų veiksmingiausiems ūkininkavimo principams, formoms, metodams taikyti visuose ūkininkavimo lygmenyse sukūrimas. Atitinkamai kuo geriau kiekviename lygmenyje reikia panaudoti bendrus funkcinius ekonominio augimo veiksnius, pavyzdžiui, darbo potencijos ugdymo ir panaudojimo optimizavimas, mokslo potencialo ugdymo ir jo technologinio bei socialinio naudojimo gerinimas, techninės gamybos struktūros tobulinimas, gamtos išteklių panaudojimo ir ekologijos racionalizavimas, visuomeninio gamybos organizavimo lygio kėlimas. Tai apima ir einamųjų, ir perspektyvinių galimybių (rezervų) panaudojimą taupant gyvąjį ir ankstesnį darbą, sudaiktintą materialinėse sąnaudose, pagrindiniuose ir apyvartiniuose naudojamuose gamybiniuose fonduose, taip pat kuo racionalesnį negamybinės sferos laiko naudojimą. Pagrindinis visos šios pažangos generatorius turi būti mokslas (fundamentiniai ir taikomieji tyrimai), technika (projektinis, konstrukcinis, technologinis, organizacinis, eksperimentinis gamybos parengimas), investicijos (aukšto lygio projektavimas ir kapitalinė statyba), gamyba (spartus produkcijos, gamybos aparato, gamybos, darbo valdymo organizavimo atnaujinimas), vartojimas (optimalus vartotojų aptarnavimas ir veiksmingas marketingo funkcijų atlikimas).
Šis daugiapakopis, daugiaveiksnis, daugiagrandis spartaus ekonominio augimo procesas ir jam adekvatus skatinantis bei nukreipiantis ūkio mechanizmas turi gyvastingai, patikimai veikti ekonomiškai įtvirtinant valstybės tarptautinį bendradarbiavimą, stiprinant jos ekonominius ryšius, visais galimais būdais plėtojant prekybą, didinant konkurentabilumą pasaulinėje rinkoje. Viso to veikimo pirminis neišsenkantis šaltinis turi būti visokeriopai aktyvinama ūkinė iniciatyva, konkurencinė verslininkystė, organizuotas ir kryptingas žmonių individualių, kolektyvinių, visuo meninių past.angų telkimas visuose lygmenyse – individualiuose versluose, ūkiuose, ekonominėse bendrijose, kooperatyvuose, akcinėse ir valstybinėse įmonėse, akcinėse ir valstybinėse įmonėse, gamybinių ir mokslinių ūkininkavimo subjektų susivienijimuose, bendrovėse, draugijose, koncernuose, konsorciumuose, asociacijose ir, žinoma, rajonų, miestų ir – o tai dabar ypač svarbu – nacionalinės ekonomikos mastu.
Ypatingo dėmesio objektu turi būti veiksmingas perspektyvinės ir einamosios ekonominio augimo kompleksinės politikos rengimo ir įgyvendinimo visuose ūkininkavimo lygmenyse derinimas.

4.3 Ekonominis augimas ir mokslinė bei socialinė pažanga

Visos šalys, eidamos į rinkos santykius kardinaliomis ekonominėmis reformomis, siekia padidinti nacionalinės ekonomikos funkcionavimo efektyvumą, paspartinti ekonominį augimą, pakelti gyvenimo lygį. Tačiau visose jose, net tose, kurios pereina į rinkos santykius išimtinai palankiomis sąlygomis, kaip industrinė Rytų Vokietija, natūraliai nacionalinio susivienijimo pagrindu įsitraukianti į vieną iš labiausiai išplėtotų ir galingų Vakarų Vokietijos rinkos ekonomikų, priešingai užsibrėžtam tikslui, pirmajame etape netgi iš esmės sutrinka ekonominis funkcionavimas, mažėja gamybos efektyvumas, ekonominis augimas, smunka gerovės lygis. Iš to išplaukia labai svarbus, principinis uždavinys visoms šioms reformoms, o ypač Lietuvoje, kuri reformą gyvendina ypač sunkiomis sąlygomis, atkuria politiškai ir įtvirtina ekonomiškai valstybingumą, – sumažinti valstybės centralizuotos komandinės – direktyvinės ūkininkavimo sistemos griovimo ir perėjimo į rinkos ekonomikos sistemą, t. y. seno ūkininkavimo pakeitimo nauju, kainą. Šios kainos minimizavimas yra galimas tik racionaliai pasirengus ir nuosekliai įgyvendinant ekonominę reformą konkrečios nacionalinės ekonomikos spartaus ekonominio augimo jau pasaulinės rinkos sąlygomis strateginės programos mastu, nuosekliai realizuojant pateikiamą strateginį Lietuvos ekonomikos ugdymo ir modernizavimo modelį (žr. 6 pav.). Pastarojo horizontą konceptualiai turėtų sudaryti pasiekimas Lietuvos visuminio nacionalinio produkto gamybos, skaičiuojanti vienam gyventojui, padidino ne mažiau kaip tris kartus, o gyvenimo lygio – daugiau kaip keturis kartus. Jeigu šį padidinimą skaičiuoti nuo lygio, kuris buvo prieš pradedant Lietuvoje gamybos kriziniam smukimui (hiperinfliacijai), tai reikštų, kad, įgyvendinus minėtą padidinimą, Lietuvos ekonominio išsivystymo lygis pasiektų maždaug dabartinį labiausiai išsivysčiusių šalių lygį. Einamieji ekonominės reformos įgyvendinimo uždaviniai neturi griauti nacionalinės ekonomikos objektyviai istoriškai sąlygoto perspektyvinio spartaus ekonominio augimo pasaulines rinkos sąlygomis potencialių galimybių, o priešingai, turi jas įvairiai stiprinti, ugdyti, realizuoti. Svarbiausi perspektyvaus spartaus Lietuvos ekonominio augimo pasaulines rinkos sąlygomis strateginiai programiniai uždaviniai ir būdai taip pat nušviečiant Lietuvos nacionalinio ūkininkavimo derinimą su pasaulio ekonomine pažanga bei nacionalinę ir įmonių ekonominę politiką, siekiančią mokslinės techninės bei socialinės pažangos ir ekonominio augimo vieningumo. Vienas iš kertinių Lietuvos ekonomikos strateginio ugdymo uždavinių yra jos perspektyvaus modernios struktūros modelio įgyvendinimas optimizuojant investicinę ir inovacinę politiką, o dabar įgyvendinamoms reformoms praktiškai šito kaip tik labai trūksta.

6 Pav. Strateginis Lietuvos ekonomikos ugdymo ir modernizavimo modelis

Pasirenkant, kokio tipo ekonomika ir kokia politika gali su mažiausiais laiko ir gerovės nuostoliais įvesti Lietuvą į klestinčių valstybių būrį, reikia visiems niekuomet neužmiršti, kad yra visai skirtingas dalykas, kaip toliau efektyviai ugdyti ekonomiką besivystančiose šalyse ir atgimusiose nacionalinėse valstybėse ir jau labiausiai išsivysčiusiose demokratinėse šalyse.

Lietuvos makroekonominis stabilumas buvo pasiektas dėl ekonomikos. augimo ir todėl 2000 m. ūkio raida negalė jo užtikrinti gyventojų pajamų didėjimo ir struktūrinio ne darbo mažėjimo. Greitai besikeičiančiame pasaulyje šalies ar individo sėkmė daug labiau negu anksčiau priklauso nuo to, kaip greitai pritaikomos naujoves, mokomasi, įgyjama naujų įgūdžių ir žinių.

7 pav. Pagrindiniai Lietuvos ekonominiai rodikliai.5. Pinigų ir kainų vaidmuo vertinant ekonominį augimą
Prekinio – piniginio ūkio sąlygomis ekonominį augimą ir efektyvumą būtina vertinti bei jį tobulinti tik naudojant pinigus, kainas ir gerinant jų naudojimą. Prekinė gamyba, kai visuomeninės gamybos organizavimas lemia ekonominių santykių tarp žmonių pasireiškimą rinkoje, perkant bei parduodant jų darbo produktus, reiškia netiesioginį visuomeninį darbo pripažinimą, įgyvendinimą ne pačioje gamyboje (kur darbas sunaudojamas), o mainų, pirkimo – pardavimo sferoje. Tai išplaukia iš išsiplėtojusio ir toliau intensyviai besiplečiančio visuomeninio darbo pasidalijimo, gamintojų specelizacijos ir ekonominio atskirumo, nes jie patys disponuoja savo darbo rezultatais. Darbo produktas tampa preke, t. y. daiktu, kuris gaminamas rinkos mainams, pardavimui, o gamintojas tampa prekių gamintoju. Konkretus darbas sukuria vartojamąją prekės vertę, o vertę – visuomeninis, abstraktus darbas, reiškiantis tai, kad žmonės dirba vienas kitam. Viena prekė savo vertę išreiškia kitos prekės atžvilgiu. O ta kita prekė, kuria išreiškiama pirmosios vertė, atlieka ekvivalento vaidmenį. Pinigai kaip tik ir yra visuotinė vertės forma, tai prekė – visuotinis ekvivalentas, kurio vaidmenį seniau atliko taurieji metalai, o vėliau padidėjo popierinės valiutos, kreditinių pinigų vaidmuo. Jeigu prekė parduota, tai tuo jau įrodyta, kad tos prekės vartojamoji vertė kažkam reikalinga ir ji turi vertę. Prekių mainai vietoj tiesioginio keitimosi įgauna pavidalą ir jau atskiri mainų aktai pavirsta prekių cirkuliacij per rinkos mechanizmą.
Pinigai, atlikdami visuotinio akvivalento vaidmenį, vykdo daug funkcijų. Pirmiausia tai visų visuomenės pagamintų prekių vertės išraiška – vertės mato funkcija ir cirkuliacijos priemonė – cirkuliacijos (atsiskaitymo) priemonės funkccija. Prekės vertės piniginė išraiška yra kaina, kuri vykdo informacinę, stimuliuojančią ir pasiskirstymo funkciją. Pinigai, pereidami iš vienų asmenų pas kitus, atlieka pinigų cirkuliacijos ir, be vertės mato cirkuliacijos (atsiskaitymo) priemonės funkcijų, dar dvi funkcijas: saugaus būdo laikyti turtą, kaupti ir universalios mokėjimo priemonės pasikeičiant valstybės pajamomis. Vekselinės apyvartos pagrindu plėtojasi kreditiniai pinigai, išleidžiami emisijos bankų ir palaikomi jų autoriteto. Susiliedami su popieriniais pinigais, jie jau aptarnauja prekių cirkuliaciją. Atsiranda įvairių rūšių pinigų ( netgi elektroninių) keičiamumas (konversija).
Kai cirkuliuojantis piniginių vienetų kiekis viršija prekių kainų sumą ( ir dėl to atsiranda piniginiai vienetai, kurių nepadengia prekės), atsiranda infliacija.
Infliacija. Ekonominį augimą ir jo vertinimą komplikuojantis veiksnys, įgavo šiuolaikinėje pasaulinėje ekonominėje praktikoje masinį, tikrai probleminį, o dažnai net grėsmingą normaliam ekonominiam gyvenimui pobūdį. Dėl infliacijos padidėja prekių kainos, susidaro jų deficitas. Todėl kainų indeksas yra vienas iš pagrindinių ir akivaizdžiausių infliacijos, jos dydžio rodiklių. Ji kyla dėl įvairių priežasčių: per didelio kiekio piniginių vienetų emisijos, prekių gamybos atsilikimas nuo mokios paklausos didėjimo, patiekiamas rinkai prekių, neturinčių paklausos. Vertinant ekonominį augimą, gamybos efektyvumą, būtina įvertinti kainų bei inflecijos indeksus.
Šalių nacionaliniai piniginiai vienetai palyginami paprastai remiantis valiutiniais kursais, tarptautiniais „skaičiavimo vienetais“, taip pat valiutos perkamosios galios paritetais. Šie turi daug privalumų, nes leidžia nustatyti realius lyginamų dydžių mastus remiantis kainų lygio ir struktūros vertinimu bei natūralių objektų skirtumus. Perkamosios galios paritetai rodo faktinę atitinkamos valiutos perkamąją galią atsižvelgiant į įvairias gamybos šakas, ekonomikos sferas arba iš viso į bendrąjį nacionalinį produktą; ji tokiu atveju išreiškiama kitos šalies piniginiu vienetu, t. y. įvertinant nacionalinio piniginio vieneto „galią“. Šiuo atveju kaip bendra valiuta naudojamas vadinamasis tarptautinis doleris. Remiantis daugiašaliu pagrindu apskaičiuotais perk.amosios galios paritetais, nustatomos tarptautinės kainos ( jomis matuojami visi lyginamieji rodikliai) yra svertiniai nacionalinių kainų vidurkiai. Kaip svarstyklės čia naudojami fiziniai sugretinamosiose šalyse pagamintos produkcijos dydžiai. Tarptautinis doleris turi vienetui lygų perkamosios galios paritetą JAV dolerio atžvilgiu, tačiau daugiašaliu pagrindu apskaičiuotos tarptautinės kainos gali nesutapti su JAV kainomis. Kadangi perkamosios galios paritetai, kitaip negu valiutos kursas, parodo faktinį sugretinamų šalių vidaus kainų santykį, panašūs skaičiavimai leidžia susidaryti beveik tikslų tikrojo pasaulio šalių raidos lygio rodiklių santykio vaizdą. Tačiau perkamosios galios paritetams apskaičiuoti reikalinga daug darbo sudarant ir unifikuojant nacionalinių sąskaitų ar liaudies ūkio balansų sistemas. Dėl šios ir kitų priežasčių, perkeliant įvairių šalių vertinius rodiklius į vieną valiutą, plačiai taikomas perskaičiavimo metodas, naudojant valiutų kursą kaip paprasčiausią ir prieinamiausią. Dabar tarptautinių skaičiavimų teorijoje ir praktikoje taikomi tokie kursai: einamieji (kasdieniai) valiutiniai, tiriamojo periodo pabaigos ir laikotarpio vidutiniai; nacionaliniai ir „efektyvūs“, vienos valiutos ir „daugiašaliai“(„svertiniai“), apskaičiuojami rengiant sudėtingus modelius panaudojant ESM ir t. t.
Prekės kaina – tai piniginė vertės išraiška, o vertę sudaro visuomeniškai būtinos visų formų darbo sąnaudos produktui gaminti. Vertę kuria tik tas darbas, kuris pagamina produktą, atitinkantį visuomeninius poreikius. Jeigu produktas savo kokybe arba kiekiu neatitinka paklausos, tai padarytų sąnaudų dalis arba ir visos jos nesukuria vertės. Vertės, o kartu ir kainos, dydis priklauso ne nuo konkretaus, o nuo abstraktaus, apskritai visuomeniškai naudingo ir būtino darbo kiekio, pripažinto rinkoje pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis sparčiai galima daugiau sukurti vis kokybiškesnių vartojamųjų verčių, tos pačios vartojamosios vertės vienetą pagaminti su mažesnėmis darbo (gyvojo ir ankstesnio bei sudaiktinto panaudojamuose gamybiniuose fonduose) sąnaudomis. Todėl prekei gaminti, paslaugai suteikti visuomeniškai būtino darbo kiekis ir jo pagrindu besiformuojanti kaina ūkinio vieneto, jų asocijuoto komplekso, nacionalinės ar pasaulinės ekonomikos mastu yra sąlyginiai bei dinamiški dydžiai ir turi būti adekvačiai palyginami vertinant ekonominį augimą, bendrą ekonominį ir komercinį gamybos, kapitalinių įdėjimų bei naujos technikos efektyvumą.
Pirmoji Lietuvos Rspublika pademonstravo pasauliui, kad ji geba veiksmingai tvarkyti pinigus ir bankus, spręsti ekonominio augimo uždavinius carizmo ir karo nualintomis sąlygomis. V. Jurgutis savo kapitaliniuose veikaluose „ Pinigai“ ir „Bankai“ šį patyrimą, jo problematiką apibendrino moksliškai. Jis rėmėsi teisinga principine nuostata: „Pinigai nors ir atstovauja visoms ūkiškoms gėrybėms, tačiau neturi visų tų privalumų, kuriuos turi kitos, jų atstovaujamos, ūkiškos gėrybės, tačiau pinigai įkūnija tobuliausiu būdu vieną visų gėrybių privalumą – mainams tinkamumą. Tasai ypatingas mainams tinkamumas ne tik padaro pinigus mainų įrankiu ir mokėjimo priemone, bet taip pat paverčia juos ir visų kitų ūkiškų gėrybių vertės matu, įvairių kitų turtų taupymo bei jų perkėlimo priemone. “1
Pinigų ir kainų raida rodo pagrindinę pasaulio ekonomikos plėtojimosi tendenciją – jos integralėjimą, tarptautinės prekybos plėtojimąsi, pasaulinį darbo pasidalijomo didėjimą, valiutų suderinamumo ir pinigų laisvo keičiamumo (konversijos) įdėjimą, nevienodų prekių ir paslaugų pasaulinių kainų plitimą. Globališkiausias ir pažangiausias ekonominio augimo ir efektyvumo vertinimas turėtų kuo plačiau remtis pasaulinėmis kainomis, kurios rodo pasaulio visuomeninio būtino ir pridėtinio darbo sąnaudas ne tik ta prasme, kiek jų reikia pagaminti, bet ir ta, kokie susidaro kaštai vartotojui tenkinant šios prekės poreikius. Kaina – tai tarsi vieno ar kito produkto gamybos efektyvumo no.rma, atspindinti konkrečios gamybos ekonominį efektyvumą, yra nepakeičiantis įrankis ekonominiam augimui vertinti, jo problemoms spręsti. Ji turi ne tik parodyti gamybinių jėgų naudojimo efektyvumą, bet ir aktyviai skatinti jo didinimą, būti teisingas orientyras ūkininkaujant pirminėse gamybos grandyse, optimizuojant gmybos procesą. Jeigu pagaminta prekė ar atlikta paslauga savo vartojamąja verte ( kokybe) atitinka pasaulinį lygį, o jai pagaminti sunaudotos gyvojo ir ankstesnio darbo bei darbo, sudaiktinto panaudotose gamybiniuose fonduose, kiekis yra mažesnis už visuomeniškai būtiną pasauliniu mastu, tai jo konkurencingai gali būti parduodama mažesne kaina, esant didesniam už normatyvą darbo pelningumui, gamybos rentabilumui, bendram gamybos efektyvumui, gamybos intensyvumo indėliui į ekonominį augimą. Tokiu pat pagrindu vyksta ekonominio augimo, gamybos, kapitalinių įdėjimų, naujos technikos efektyvumo didėjimo procesas valstybių sąjungos ar nacionalinės ekonomikos, turinčių bendros rinkos sąlygos mastu. O jeigu net toje pačioje valstybėje įvairių produktų bei paslaugų kainos administracine tvarka nustatinėjamos atsižvelgiant į atskirų rajonų ir net gamybinių vienetų tam tikro momento ekonomines sąlygas, ignoruojant vertės dėsnio veikimą, visuomenės gamybos reprodukcijos sąlygų dinamiškumą, tai dirbtinai susiaurinamos rinkos mechanizmo realios galimybės adekvačiai vertinti, o kartu ir turėti įtakos ekonominio gamybos efektyvumo didinimui. Minėti ir daugelis kitų dirbtinių rinkos fukcionavimo ribotumų senomis centralizuoto valstybinio administracinio kainų tvarkymo sąlygomis kaip tik ir stabdė rinkos konkurencinį poveikį, ekonominį augimą, trukdė adekvačiai jį įvertinti, atskleisti ir panaudoti jo spartinimo šaltinius, rezervus ir veiksniu.
Taigi tinkamas bendras ekonominis ir komercinis gamybos, kapitalinių įdėjimų, naujos technikos efektyvumo vertinimas yra nepakeičiamas įrankis sėkmingai sprendžiant ekonominio augimo, jo skatinimo problemas.6. Ekonomikos augimo modeliavimo principai
Ekonomikos augimo modeliai – tai dinaminiai modeliai, aprašantys ekonominio augimo sąlygas bei procesą, kai laiko veiksnys turi esminę reikšmę. Šie modeliai leidžia nustatyti ekonomikos augimo trajektorijas, t. y. ekonominių rodiklių (pvz., BNP) reikšmių kaitą laiko erdvėje. Sudėtingesniuose ekonomikos augimo modeliuose įvertinamos ir technoliginės galimybės nustatant galimų gamybos būdų variantus. Ekonomikos raidą aprašantys modeliai leidžia nustatyti realią ekonomikos augomo trajektoriją, jeigu suformuluotos prielaidos yra adekvačios tikrovei, arba iš visų technologiškai galimų ekonomikos augimo trajektorijų pasirinkti geriauisią. Į pirmųjų modelių sąlygas paprastai vienokiu ar kitokiu būdu įtraukiamos ir ekonomikos pusiausvyros sąlygos, todėl kiekvienu laiko momentu ekonomika yra pusiausvyros būsenos. Šie modeliai galėtų būti pavadinti dinaminiais ekonominės pusiausvyros modeliais. Jie tinka ekonominei plėtrai prognozuoti. Antroji ekonomikos raidos modeliavimo kryptis pagrįsta prielaida, jog ekonominiai procesai yra valdomi, todėl galima parinkti tokias valdomų parametrų reikšmes (paprasati tai kapitalo kaupimo norma), kurios nustatytas pageidaujamą ekonomikos plėtros trajektoriją. Šiuos modelius įprasta vadinti optimizaciniais dinaminės plėtros arba gerovės modeliais, nes paprastai optimalumo kriterijumi parenkamas parametras, apibūdinantis visuomenės gerovę. Įvairūs ekonomikos augimo modeliai atskleidžia ir skirtingus teorinius makroekonominius požiūrius.
Vieni iš pirmųjų augimo modelių – neoklasikiniai modeliai, išreiškiantys gamybos apimties priklausomybę nuo gamybos veiksnių, kurių apimtys ilgainiui kinta. Tai gamybinės funkcijos, apibūdinančios atskiro gamybos veiksnio indėlį ir gamybą. Gamybos funkcija buvo tobulinama įvertinus ir daugiau veiksnių, pavyzdžiui, techninę mokslo pažangą, pagrindinio kapitalo amžiaus struktūrą, darbuotojų kvalifikaciją ir pan. Gamybinių funkcijų pagrindu buvo kuriami ir sudėtingesni modeliai, pavyzdžiui, modelis, pavadintas jo kūrėjo vardu R. M. Solow vardu. Žinomi keli šio modelio variantai, tačiau čia visada įtraukiama neoklasikinė gamybinė funkcija, taupymo funkcija, lygtys, išreiškiančios darbo ir kapitalo išteklių kaitą laiko atžvilgiu, bei kitos sąlygos. R. M. Solow modelis leidžia nustatyti optimalią kapitalo kaupimo normą, užtikrinančią stabilų ekonomikos augimą, bei didžiausią galimą vartojimo lygį. Toks kapitalo kaupimo normos lygis vadinams auksine ekonomikos augimo taisykle.
Neoklasikiniuose augimo modeliuose pagrindiniai ekonomikos augimo veiksniai, lemiantys visuminę pasiūlą, o keinsistinės krypties modeliuose pirmenybė teikiama veiksniams, formuojantiems visuminę paklausą, t. y. vartojimui, investicijoms, vyriausybės išlaidoms, iš kurių svarbiausiu laikomos investicijos. Ekonomikos augimą keinsistinė kryptis aiškina dauginamuoju ir greitinamuoju (akceleratoriaus) poveikiu.
Minėti modeliai priskiriami vieno sektoriaus ekonomikos augimo modeliams, nes jie traktuoja šalies ūkį kaip bendrą visumą neatsižvelgiant į šakinę šalies ūkio struktūrą. Sudėtingesni modeliai sukurti atsižvelgiant ir į šalies struktūrą, t. y. į atskirų ūkio šakų lyginamąjį svorį bendroje gamyboje. Vienas jų yra dinaminis tarpšakinio balanso modelis. Paprastai dinaminiai tarpšakiniai balanso modeliai yra optimizaciniai, todėl atsižvelgiant į siekiamus tikslus parenkami ir modelio optimalumo kriterijai. Pavyzdžiui, tai gali būti nacionalinių pajamų augimo tempai.
Ekonominės pusiausvyros dinaminio modelio pavyzdys gali būti vienas iš R. Solow modelių variantų, kai į modelio sąlygas tiesiogiai įtraukta makroekonominės pusiausvyros sąlyga (I=S), taip pat viena iš tobulos konkurencijos sąlygų – ribinis darbo pajamų produktas, lygus darbo užmokesčiui. Šis modelis aprašo konkurencinės rinkos pusiausvyros dinamiką bei savaiminio jos reguliavimosi mechanizmą. Keinsistiniai ekonomikos augimo medeliai taip pat yra dinaminiai ekonomikos pusiausvyros modeliai. Vienas iš pirmųjų kelių ekonomikos sektorių pusiausvy.ros dinaminių modelių yra augančios ekonomikos modelis, kurį sukūrė ir ištyrė J. Neymanas. Modelis aprašo gamybos procesą, kurio metu gaminamas nustatytas skaičius produktų. Produktai gali būti gaminami keliais būdais, vadinamais technologiniais procesais.
Taigi ekonomikos augimo modeliai leidžia numatyti šalies ekonominius procesus, ekonomikos augimo galimybes, nustatyti įvairių veiksnių poveikį ekonomikos augimui. Remiantis skaičiavimų duomenimis galima numatyti būtinas pramones, tobulinančias šalies ekonomkos augimo procesą. Tokie modeliai gali būti labai naudingi ekonomikos plėtrai prognozuoti bei tirti.7. Ekonomikos augimo padariniai
Materialinių gyvenimo sąlygų gerinimas, skurdo ir nepriteklių pašalinimas visada buvo vienas iš svarbiausių ekonomistų mokslinių interesų objektų. Vienu iš pagrindinių veiksnių, galinčių iš esmės pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, be perskirstymo ir naujos etikos įgyvendinimo idėjų, buvo laikomas ekonomikos augimas. Augant ekonomikai, t. y. didėjant bendrajam nacionaliniam produktui, kyla gyvenimo lygio rodikliai, gerėja pajamų pasiskirstymas visuomenėje, stiprėja valstybė ir kyla jos prestižas pasaulyje.

Gyvenimo lygio kilimas. Tai – pagrindinis ekonomikos auginio tikslas, to augimo prasmė ir rezultatas. Žinoma, bendras ekonomikos augimas neužtikrina tokio pat geovės augimo kiekvienai šeimai ir žmogui. Jei asmuo apskritai neturi darbo, jokie ūkio augimo tempai tiesiogei nepakeis jo slegiančios padėties. Jei darbuotojas neturi aukštesnės kvalifikacijos, ekonomikos augimas ne tik gali jį pakeisti, bet net grėsti išstūmimu iš darbo vietos. Vadinasi, ekonomikos augimas iš tiesų gerina visuomenės gyvenimo materialines sąlygas tik tada, kai jis lemia atitinkamus pasiskirstymo procesus.

Pajamų perskirstymas. Tam tikru mastu bet kuri visuomenė savo uždirbtas pajamas perskirsto negalinčių dirbti naudai. Ekonomikai neaugant (arba jai augant nesparčiau, negu didėja gyventojų skaičius) bet koks pagalbos atsidūrusiems skurde padidinimas reiškia dirbančiųjų pajamų sumažinimą, o ekonomikos augimo sąlygomis šito nėra. Šiuo atveju perskirstomos ne pajamos, o jų prieaugis – tai įmanoma padaryti taip, kad mažai aprūpintų šeimų pajamos išaugtų labiau negu gaunančių dideles pajamas. Tuo užsiima vyriausybė, realizuodama atitinkamas programas. Šitaip mažinama pajamų nelygybė visuomenėje, o tai yra atitinkamo socialinės diferenciacijos mažėjimo sąlyga.

Gyvensenos kitimas. Šeimų pajamų didėjimas ekonomikos augimo sąlygomis keičia jų naudojimo struktūrą. Vis daugiau pajamų šeimos išleisti gyvenamajam būstui įrengti, kelionėms, poilsiui. Kai nuolat patenkintos gyvybinės reikmės, žmonės atskleidžia naujų savo pajamų naudojimo galimybių, kurios paprastai realizuojamos turtinant laisvalaikį aukšto lygio kultūros, meno, mokslo, sporto, informacijos paslaugomis.
Šie procesai turi ir savo „šešėlinę“ pusę. Visi jie remiasi itin dideliu ir tebeaugančiu daiktų ir energijos vartojimu, o tai neišvengiamai didina gyvenamosios ir gamtinės aplinkos pakrovą, kelia taršos, triukšmo, avarijų pavojų. Todėl tiek bendro vartojimo lygio kilimas, tiek gyvensenos kitomas vis didesnę visuomenės nacionalinių pajamų dalį reikalauja skirti neigiamiems augimo padariniams likviduoti ar sušvelninti, o tai sumažina teigiamą augimo poveikį.

Valstybės gyvybinis pajėgumas ir prestižas. Kuo spartesni ekonomikos augimo tempai, tuo lengviau valstybė sprendžia savo gynybinio potencialo problemas.
Ūkio augimo galimybės, be jau turimo ekonominio potencialo, yra pagrindinis valstybės tarptautinio prestižo veiksnys. Kad ir kokia autonomiška būtų šalies politinė sistema, jos kultūrinis lygis, puoselėjamos nacionalinės tradicijos ir vaidmuo pasaulio mastu, galiausiai visi šie elementai tiesiogiai priklauso nuo tos šalies ūkio raidos, nuo jos ekonominių laimėjimų ir nesėkmių.
Visekeriopos pažangos laida yra ūkio pažanga. Tarptautinį „oficialųjį“ autoritetą kitų valstybių akyse šalis gali įgyti ir savo karine galia bei ekonomikos kiekybiniais parametrais. Jei tarptautiniai ūkiniai ryšiai yra pakankamai gerai išplėtoti, teigiamą ar neigiamą poveikį gali ji daryti pasauliui savo ūkio pokyčiais, o prestižas pasiekiamas tik ekonomikos raidos ir jos nulemtų socialinių laimėjimų dėka.

Socialiniai augimo kaštai. Ekonomikos augimas pirmiausia ir daugiausia susietas su pramonės plėtojimu, industralizavimu. Pramonės plėtojimą lydi urbanizacija, didžiulio masto ir spartus gamtos eksplotavimas, žmonių gyvenimo būdo esminis pakitimas. Miestų augimas pagimdo arba labai paaštrina specifines urbanizavimo problemas – gyvenamojo ploto stygių arba žemą lygį, miesto gyvenamųjų rajonų susiskaidymą į. sicialinius „getus“, nusikalstamumo didėjimą, jaunimo gyvenimo sąlygų nenatūralumą, transporto problemas, radikaliai keičia ir darko šeimos gyvenimo sąlygas. Miestai ištuština kaimus, kuriuose materialinės gyvenimo sąlygos ima atsilikti nuo kylančio standarto. Dinamiška pramonės plėtra nuolat daro nereikalingas ne tik mašinas, bet ir tam tikrą profesijų bei kvalifikacijos žmones. Nedarbas nuolat lydi išplėtotą pramonę ir miestus; jis tampa tipine industralizacijos sulelta socialine problema.

Asmeniniai augimo kaštai. Kaštai, kuriuos turi padengti žmogusir šeima, įgydami ekonomikos augimo teikiamą aukštesnę materialinę gerovę – tai pirmiausia įtemptesnis, emocijomis, stresais, konfliktais ir padidėjusiu netikrumu dėl ateities „praturtintas“ gyvenimas. Gyvenimo kokybė vis labiau iškyla kaip lig tol besąlygiškai tiegiamai vertino ekonomikos augimo kriterijus. Siūloma net rasti konkrečius žmogaus laimės rodiklius, kad „laimės lygis“ nebūtų tiesiogiai siejamas vien su materialinės gerovės lygio rodikliais.

Gamtos išteklių eksplotavimas ir gamtos teršimas. Tai bene ryškiausias ir mažiausiai abejonių keliantis ekonomikos augimo kaštų elementas. Kai kurios šalys sugeba iš esmės sumažinti gamtos teršimą pramonės atliekomis, o gamtos turtų išsekimo problemos kol kas niekas neišsprendė.
Vadinasi, ekonomikos augimo problema – tai to augimo naudos ir kaštų problema. Ūkinė praktika, ypač apžvelgiant ją globaliai, reikalauja vis tiksliau išreikšti tos naudos ir kaštų santykį ir reguliuoti būtent jį, o ne vien skatinti augimą. Nėra abejonių, kad ekonomikos augimo nauda šiandien yra didesnė negu kaštai. Nėra valstybių, nesirūpinančių maksimaliu savo ugdymu.
Ėmusios spręsti gamtos teršimo mažinimo problemas bei masinių naojos technoligijos įdiegimo uždavinius, tos šalys gali susidoroti su šiais tikslias tiktai didindamos bendrąjį nacionalinį produktą.Išvados
Ekonominio augimo procesas yra labai sudėtingas ir pasireiškia kaip ilgalaikė tendencija. Norint maksimizuoti jo teikiamą naudą ir minimizuoti jo kaštus, privalu parinkti tinkamą augimo veiksnių derinį ir neperžengti draudžiamos augimo ribos, už kurios prasideda “antiaugimas”.

Vadinasi, labai svarbu ekonominio augimo procesą tinkamai reguliuoti, kontroliuoti ir valdyti. Čia labai padeda teorinių ekonominių augimo modelio kūrimas ir praktinis taikymas. Teoriniai ekonominio augimo modeliai padeda ne tik išsiaiškinti bendrus ekonominio augimo šaltinius, bet ir nustatyti tinkamiausią jų derinį, numatyti augimo eigą ir įvertinti jo kaštus.
Taigi ekonomikos augimo modeliai leidžia numatyti šalies ekonominius procesus, ekonomikos augimo galimybes, nustatyti įvairių veiksnių poveikį ekonomikos augimui. Remiantis skaičiavimų duomenimis galima numatyti būtinas pramones, tobulinančias šalies ekonomikos augimo procesą.
Tinkamas bendras ekonominis ir komercinis gamybos, kapitalinių įdėjimų, naujos technikos efektyvumo vertinimas yra nepakeičiamas įrankis sėkmingai sprendžiant ekonominio augimo, jo skatinimo problemas.
Pagrindiniai ekonominio augimo generatoriai turi būti: mokslas (fundamentiniai ir taikomieji tyrimai), technika (projektinis, konstrukcinis, technologinis, organizacinis, eksperimentinis gamybos parengimas), investicijos (aukšto lygio projektavimas ir kapitalinė statyba), gamyba (spartus produkcijos, gamybos aparato, gamybos, darbo valdymo organizavimo atnaujinimas), vartojimas (optimalus vartotojų aptarnavimas ir veiksmingas marketingo funkcijų atlikimas).

Literatūros sąrašas:

1. Davulis Gediminas. Ekonomikos teorija. Vilnius, 2003, 346 – 354 p.
2. Jakutis A. ir kolektyvas. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 1999, 265 – 277 p.
3. V Snieška ir kolektyvas. Makroekonomikos vadovėlis. Kaunas, 2005, 342 – 371 p.
4. Baranauskas N. Ekonominis augimas ir mokslinė techninė pažanga. Vilnius, 1998
5. Čiegis R. Darnus vystymasis: ekonominiai aspektai. Kaunas, 2003 24 p.
6. Wonnacott P./ Wonnacott R. Makroekonomika, Litterace universitetas, 1994, 300 – 314 p.
7. PRANEŠIMAS apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001. Vilnius, 2001, 8; 28 p.
8. R. Pauliulytė. Makroekonomika. Vilnius, 2004, 160 – 171 p.
9. R. Bagdzevičienė ir kolektyvas. Ekonominių dėsningumų valdymas rinkos ekonomikos sąlygomis. Kaunas, 2003, 129 – 137 p.
10. R. Čiegius. Tolydi plėtra ir aplinka: ekonominis požiūris. Vilnius, 2002, 6 p.
11. Lietuvos statistikos dapartamentas. Lietuvos statistikos metraštis 2005, 569 p.

Leave a Comment