Įvadas
Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą, iš sunkaus kasdienio triūso. Ekonomistai sutelkia dėmesį I tokius pagrindinius tikslus:
1. Žemas nedarbo lygis. Žmonės, norintys dirbti, darbą turėtų susirasti greitai. Masinis nedarbas yra demoralizuojanti aplinkybė, reiškianti ekonomikos niokojimą.. Visuomenė praranda tas prekes bei paslaugas, kurias pagamintų bedarbiai.
2. Kainų stabilumas. Norima išvengti vidutinio kainų lygio staigiu kilimų ar kritimų.
3. Efektyvumas. Kai dirbame produktyviau, be nuostolių, daugiau ir padarome.
4. Teisingas pajamų išskirstymas. Kai daugelis gyvena pasiturinčiai, šalyje neturėtų buti skurstančių žmonių.
5. Augimas. Nuolatinis augimas suteikiantis galimybę pakelti gyvenimo lygi ateityje, yra labai svarbus tikslas. Sąsajos toli gražu yra ne visos. Mes ne tik norime daugiau gaminti, bet norime pasiekti, kad gamyba vyktų neniokojant mūsų aplinkos. Gamtos teršimo mažinimas yra taip pat labai svarbus tikslas. Ekonominė laisvė – tai žmonių teise rinktis savarankišką užsiėmimą, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas kaip nori. Svarbus taip pat ekonominis ir socialinis saugumas – t.y. išsivaduoti iš baimės, kad lėtine liga ar kita nelaimė užklups asmenį ar šeima beviltiškoje finansinėje situacijoje.
1. ŽEMAS NEDARBO LYGIS
Užimtumo svarbą šalys labai gerai pajuto 1930 m. Didžiosios depresijos metu. 1929-1933 metu laikotarpiu JAV bendroji produkcija sumažėjo trečdaliu, išlaidos naujiems pastatams, įrenginiams ir mašinoms sumažėjo apie 80%. Kuo daugiau ekonomika smuko, tuo vis daugiau darbininkų neteko darbo. 1933 m. ketvirtadalis žmonių neturėjo užsiėmimo. Prie gamyklų vartų susidarė ilgos bedarbių eilės. Nedarbo problema buvo išspręsta negreit.
Depresijos laikotarpis truko ilgiau nei trejus metus, o kelias į aukštesnį užimtumo lygį buvo dar ilgesnis. Tik 1940 m., kai Amerikos pramonė pradėjo gaminti ginklus visą parą, buvo pradėta samdyti bedarbius.
Ekonomikos sąvokos. Depresija būna tada, kai aukštas nedarbo lygis išlieka ilgą laiką. Didžiulis nedarbas atneša milžiniškų nuostolių. Priverstinio nedarbo metu negrįžtamai prarandamas darbo laikas. Nedarbo kaina – tai produkcijos nuostoliai. Nedarbas sužlugdo daugybę vilčių. Tiems, kurie nesuranda darbo, griūva visi ateities planai, jie jaučiasi atstumti, praranda meistriškumą.
Terminas bedarbis yra taikomas tiems asmenims, kurie nori ir gali dirbti, bet negali surasti darbo. Jūs, studentai, neįtraukiami i bedarbių sąrašą,. Jūsų artimiausias tikslas -įsigyti profesiją, bet ne darbą. Ir pensininkas nėra bedarbis.
Bedarbiu laikomas tas darbingas žmogus, kuris neturi darbo ir aktyviai jo ieško. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žmonių atmintyje dar nebuvo išblėsę atsiminimai apie Didžiąją depresiją. Visuomenė, valstybes veikėjai ir ekonomistai nutarė, kad 1930
metų įvykiams negalima leisti pasikartoti. Todėl 1946 m. buvo priimtas
Užimtumo įstatymas. Jame rašoma: Federalinė vyriausybė, naudodama visas įmanomas priemones, turi pasiekti maksimalų užimtumo, gamybos apimties ir perkamosios galios lygį. Po Antrojo pasaulinio karo JAV buvo išvengta depresijos ir nepasikartojo aukštas 1930 metų nedarbo lygis. Keturi pokario dešimtmečiai – tai permainingos sėkmės istorija. JAV ekonomikoje pasitaikė gamybos apimties mažėjimo periodų. Tiesa, jie buvo gerokai mažesni nei 1929-
1933 metų smukimo lygis. Ekonomikos nuosmukių (t.y. ūkinio aktyvumo sulėtėjimų) laikotarpiais išaugdavo nedarbo lygis. 1982 m. gruodžio mėnesį nedarbo lygis pasiekė net 10,6%. Tai buvo aukščiausias pokarinis gamybos apimties sumažėjimo ir nedarbo padidėjimo lygis. Nors JAV ir pasiseka išvengti dideliu depresijų, bet periodiškų gamybos nuosmukių problema neišspręsta.
Ekonomikos nuosmukis yra bendrosios gamybos apimties, pajamų, užimtumo ir prekybos lygio smukimas, paprastai trunkantis nuo 6 mėnesiu iki vienerių metų ir apimantis daugelį nacionalinio ūkio sferų.
2. VIDUTINIO KAINŲ LYGIO STABILUMAS
Infliacija — tai vidutinio kainų lygio pakilimas. Defliacija — tai vidutinio kainų lygio smukimas. Kaip žinome, nedarbas reiškia laiko nuostolius. Dėl jų visuomenė netenka dalies prekių, kurias galėtų pagaminti bedarbiai. Tuo tarpu infliacijos poveikis yra ne toks akivaizdus. Mat kainoms kylant vieni žmonės laimi, o kiti ne. Pralaimi pirkėjai, turintys daugiau mokėti. Tačiau turi naudos pardavėjai. Daugeliui žmonių infliacija yra neigiamas reiškinys. Pasipiktinimą infliacija kartais lemia žmonių prigimtis ir veikla. Kai žmonės parduoda prekes ir jų kainos kyla, tuomet jie kainų padidėjimą vertina kaip teisingą normalų ir teisėtą reiškinį.
Tačiau kai žmonės perka prekes, kurių kainos kyla, tuomet kainų padidėjimas suprantamas kaip prekiautojų gobšumas. Kai kyla kviečių kaina, fermeriai džiaugiasi deramu atpildu už savo triūsą. Kai kyla naftos kaina, naftos kompanijos teigia, kad jos gaunančios ne ką kita, kaip tik atlyginimą, reikalinga naftos paieškoms finansuoti. Kai kyla knygų kainos, jų autoriai mano, jog gauna pelnytą atlyginimą už savo kūrybines pastangas.
Tuo tarpu knygų leidėjai teigia, kad jie gauna tik reikiamą kompensacija už riziką susijusia su knygų leidyba. Bet kai fermeris, naftos kompanija, rašytojas ir knygų leidėjas susiduria su perkamu prekių kainų didėjimu, jie laiko save infliacijos aukomis.
Mes visi tampame aukomis tos iliuzijos, kad mūsų parduodamu prekių kainos turi kilti, o perkamu prekių kainos turi buti nekintamos. Ekonomikoje to neįmanoma pasiekti. Tokia dvipuse kainų kilimo prigimtis, t. y. nauda prekiautojui ir nuostolis pirkėjui, reiškia, kad gan keblu nustatyti infliacijos pavoju.
Vyksta netgi diskusija: ar žemas infliacijos lygis (tarkime, 1% ar 2% per metus) yra pavojingas visuomenei, ar, priešingai, yra naudingas. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad mažas infliacijos lygis padeda nacionaliniam ūkiui prisitaikyti prie permainų ir užtikrinti pakankamai aukšta užimtumo lygį.
Tačiau infliacijai viršijus vidutinį lygi, visiems pasidaro aišku, kad ji yra pavojinga savo neigiamais padariniais. Infliacija virsta ne tik pinigu perskirstymo tarp pirkėjo ir pardavėjo priemone, ji trikdo gamyba ir prekių mainus. Esant itin spartiems infliacijos tempams, ekonomine veikla visiškai paralyžiuojama. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, t.y. 1000% ar net daugiau per metus. Hiperinfliacija yra retas reiškinys, pasitaikantis karo metu arba tuoj po jo, kai sparčiai didėja vyriausybes išlaidos, pvz.,
Vokietijoje 1920 metais, per Kinijos pilietinį kara 1940 metais.
Hiperinfliacijos metu pinigai sparčiai netenka perkamosios galios, žmonės stengiasi juos kuo greičiau išleisti pirkdami įvairius daiktus. Metinis kainų išaugimas 1000% ar daugiau, reiškiantis hiperinfliacija, yra išimtinai kraštutinis atvejis. Tačiau ir žemesnio lygio infliacija, kai kainos per metus išauga 10% ar mažiau, sukelia daug nepageidaujamų padarinių :
1.Infliacija yra nuostolinga žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas. Nuo infliacijos nukenčia ir tie asmenys, kurie sutaupo tam tikrą pinigų sumą senatvei arba ,,juodai dienai” (ligos ar blogo įvykio atvejui).
2. Infliacija dažnai būna verslo klaidų priežastis. Norėdamas priimti gerą sprendimą, verslininkas turi turėti pakankamai išsamu įvykių vaizdą. Bet sparčiai kylant kainoms, toks vaizdas tampa iškreiptas. Verslininkas nepajėgia suprasti to, kas vyksta dabar ir kas galėtu įvykti ateityje.
(Pvz., verslo apskaita vedama panaudojant pinigus. Esant spartiems infliacijos tempams, kai kurios firmos, ataskaitose gali nurodyti pelną, o tiksliau paskaičiavus paaiškės, kad firmos turėjo nuostolių.
Todėl infliacija kartais užmaskuoja kai kurių problemų tikrąją esmę.) Mūsų ekonomika yra sudėtinga ir priklauso nuo nuolatinio tikslios informacijos gavimo. Kaina yra svarbi informacinio srauto grandis. Pavyzdžiui, aukšta kaina informuoja gamintojus apie didelį pirkėju norą įsigyti koki nors produktą .
Tačiau esant spartiems infliacijos tempams, gamintojams sunku atskirti, ar tai teisinga informacija apie paklausos didėjimą, ar tai klaidingas pranešimas, sąlygojamas infliacijos. Trumpai tariant, itin dideliu{ tempu infliacija, užtemdo” kainos teikiama informacija. Svarbu atskirti vidutinio kainų lygio augimą (infliacija) nuo santykinių kainų pasikeitimu.
Netgi jei vidutinis kainų lygis butu nekintamas (t.y. nebūtų jokios infliacijos), kai kuriu prekių kainos vis tiek pasikeistų, pakitus tų prekių gamybos ir pardavimo sąlygoms. Pavyzdžiui, nauji technikos išradimai sumažino kompiuterių gamybos kaina. Todėl kompiuterių kompanijos mažina jų pardavimo kainas. Tuo tarpu per pastaruosius 20 metų (ypač 1973
ir 1979 m.) kilo energijos išteklių (naftos, benzino, elektros ir kt)
kainos. Santykinis kompiuterių atpigimas, palyginti su energijos kainų didėjimu, buvo svarbus ekonomikos reiškinys. Jis skatino verslo įstaigas naudoti savo darbe daugiau pigių kompiuterių ir kartu taupyti brangius energetinius išteklius.
3. EFEKTYVUMAS
Paskutinis pavyzdys rodo, kad verslininkai stengiasi naudoti daugiau pigesniu kompiuterių. Šis pavyzdys ir iliustruoja ekonominį efektyvumą.
Atskirame ūkyje ir nedarbo, ir infliacijos lygiai gali buti labai žemi.
Tačiau tokio ūkio laimėjimai gali buti maži. Pavyzdžiui, visiškai aprūpinti darbu darbininkai gali vykdyti daug ne reikalingų operacijų ir gaminti mažai kam naudingus daiktus. Tokio ūkio ekonomika bus ne efektyvi.
Efektyvumas — tai siekimas gauti kuo daugiau naudos (rezultatų), kuo geriau vartojant mūsų produktyviąsias pastangas (ribotus išteklius).
Toks platus efektyvumo apibrėžimas apima du efektyvumo tipus: technologinį efektyvumą ir paskirstymo efektyvumą ( alokacinį ). Norėdami suprasti technologinį efektyvumą (kartais vadinama, ir techniniu), kaip pavyzdį panagrinėkime dviejų dviračiu gamintoju darbą. Vienas iš jų, samdydamas tam tikra skaičių darbininku ir naudodamas kažkiek įrenginiu, pagamina 1000
dviračiu. Antrasis gamintojas, samdydamas tiek pat darbininkų ir naudodamas tiek pat įrenginių, pagamina 1200 dviračiu.. Sis gamintojas nėra burtininkas. Jis yra geresnis vadovas (menedžeris). Jo gamyba yra technologiškai efektyvesnė nei pirmojo gamintojo. Technologinis efektyvumas nereikalauja ypatingų pastangų.
Technologinis neefektyvumas apima bevaisius veiksmus, taip pat prasta organizavimą, todėl geresnis vadovavimas gali išspręsti neefektyvumo problemą. Alokacinis efektyvumas reiškia tai, kad tinkamas prekių derinys gaminamas mažiausiomis sąnaudomis (arba, kitaip tariant, optimaliai paskirsčius ekonominius išteklius). Kiek gi mes turėtume pagaminti maisto? O kiek namų turėtume pastatyti?
Tarkime, kad gaminsime tik maistą ir tik technologiškai efektyviu būdu. Ir vis dėlto mes nepasieksime reikiamo alokacinio efektyvumo lygio, nes vartotojai reikalaus ir maisto, ir kitu prekių. Taigi alokacinis efektyvumas reiškia gaminamą prekių tinkamo derinio pasirinkimą, naudojant geriausią, turimą išteklių derinį. Jis taip pat reiškia, kad naudojamas pigiausių išteklių derinys.
Prisiminkite ankstesnį pavyzdį. Kompiuterių kaina mažėja, o importuojamos naftos kaina kyla. Jei verslininkai nepajėgia prisitaikyti prie tokios situacijos, nepradeda taupyti naftos ir plačiai naudoti pigesnių kompiuterių, tada pasireikš alokacinis neefektyvumas.
Santykinės kainos atlieka pagrindinį vaidmenį užtikrinant alokacinį efektyvumą. Kaip pažymėjome, kompiuterių atpigimas verčia naudoti daugiau jų ir kartu mažiau naudoti brangesnių kitų išteklių. Jei nepageidaujami yra žymūs vidutinių) kainų svyravimai (infliacija arba defliacija), tai labai svarbias funkcijas gali atlikti santykinių kainų pakeitimai. Jie skatina gamintojus bei vartotojus taupyti retas prekes ir vietoj jų naudoti pigesnius pakaitalus.
4. TEISINGAS PAJAMU PASKIRSTYMAS
Turtingoje JAV visuomeneje dar nemazai zmoniq skursta ir negali nusipirkti tokin svarbiu pragyvenimui reikalingu daiktu, kaip maistas, drabuziai, butas. Taigi, esant bendram prekiu pertekliui, kai kurie zmones gyvena skurde. Ar gali vieni zmones tureti daug daiktu, kai tuo tarpu kiti ju turi taip mazai? I taip suformuluota klausima, atsakymas, rodos, turetu buti vienas – ne! Gailestis ligotiems ir skurstantiems privercia suteikti jiems pagalba. Musu teisingumo arba teisetumo jausmas yra pazeistas akivaizdziu socialiniu skirtumu. Todel daugelis zmoniu teisingumq supranta kaip lygybe
. Is tikruju taip nera. Sie du zodziai nera sinonimai. Nors visi sutinka, kad labiausiai skurstantiems reikia pagelbeti, bet tai nereiskia, kad visi visuomenes nariai turi gauti vienodas pajamas. Pavyzdziui, zmones, kurie dirba virsvalandzius, gauna daugiau pajamu nei kiti. Priesingu atveju, kodel jie turetu ilgiau dirbti? Visuotinai pripazinta ir tai, kad sunkiai dirbantiems turi buti atriekta didesne nacionaliniu pajamu ,,pyrago rieke”.
Mat ju indelis sio ,,pyrago kepime” yra didesnis. Neimanoma suvokti, ka mes pasiektume stengdamiesi sulyginti pajamas. Kartu sunku apibrezti, kaip geriausiai paskirstyti pajamas. Daugelis gincu del pajamu paskirstymo liecia siauresnius klausimus, butent: kas atsitiks tiems zmonems, kurie gauna maziausias pajamas? Kas atsitiks skurstancioms seimoms? Skurda keblu tiksliai isreiksti pinigais. Pirmiausia del to, kad ne visu zmoniu poreikiai yra vienodi. Daznai sergancio zmogaus didziausias poreikis –
medicines paslaugos. Tuo tarpu gausios seimos yra didesnis maisto ir drabuziu poreikis. Nera taip paprasta nubrezti skurdo riba ir visus esancius zemiau jos laikyti skurstanciais. Taciau galima nustatyti tam tikrus skurdo ribos standartus, atsizvelgiant i asmenu skaiciu seimoje .
Zinomi du budai pagelbeti zmonems, esantiems zemiau skurdo ribos. Pirmas budas – nacionaliniu pajamu padidinimas. Kai visos pajamos padideja del ekonomikos augimo, kartu padideja ir skurstanciuju sluoksniu pajamos.
Prezidentas Johnas Kennedy yra pasakes: ,,Potvynis pakelia visas valtis”.
Antras skurdo mazinimo budas – pajamu perskirstymas. Vyriausybe, noredama pagelbeti skurstantiems, gali apmokestinti didesniais mokesciais asmenis, gaunancius dideles pajamas. Daugelis vyriausybes programu kaip tik ir yra orientuotos i neturtingu zmoniu pajamu padidinima. Akivaizdziai neturtingu seimiu pajamos buvo padidintos 1950-1960 metq laikotarpiu. Nuo 1950 m. iki
1969 m. 20% skurdziausiu seimu pajamu dalis padidejo nuo 4,5% iki 5,6%
bendros pajamu sumos. Sparciai pletojantis ekonomikai, vidutines seimos pajamos isaugo apie 40% (turint galvoje ir infliacija). Didejancios pajamos taip pat padidino ir vargingiausio visuomenes penktadalio pajamas daugiau nei 70% (turint galvoje ir infliacijaj). Taigi 1969 m. vargingieji gavo didesne kompensacijq nei 1950 metais. Ir vis delto jie buvo labai neturtingi, palyginti su bendruoju visuomenes geroves lygiu. Per 1960-1970
metus skurstanciu zmoniu sumazejo nuo 22,1% iki 12,1%, o 1973 metais – iki
11,1%. Iki 1978 m. vyko nezymus skurstanciujn dalies pakitimas. Pradedant
1978 m. skurstanciujij padaugejo ir 1983 m. jie sudare 15,2%. Veliau sis dydis vel mazejo, nezymiai virsydamas 1970 metu lygj. Kaip matome, atsikratyti skurdo vis dar nepavyksta. Kodel skurdo problema taip sunkiai sprendziama? Viena is priezasciu – nedarbas.
5. AUGIMAS
Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimti galima padidinti idarbinant bedarbius. Del to sumazinamas ekonomikos sastingis ir geriau panaudojami gamybiniai pajegumai. Kai ekonomika isnaudoja visas galimybes, vis delto papildomam produkcijos padidejimui reikia paties gamybinio pajegumo padidejimo. Pastarasis gali jvykti tada, kai padidinami istekliai (pvz., padaugeja imoniu ar stakliu arba patobulinamos technologijos (t.y. israndamos naujos, nasesnes masinos arba pritaikomi nauji gamybos orgamzavimo metodai). Ekonomikos augimas reiskia gamybiniu.
pajegu padidejima, kurj lemia technologijos patobulinimas, jmoniu, stakliu ir kitu istekliu kiekybinis bei kokybinis padidejimas.
Ekonomikos augimo pranasumai yra akivaizdus. Jei auga ekonomika, musu pajamos ateityje dides. Mes ir musu vaikai busime geriau materialiai aprupinti. Be to, dali padidejusios gamybos apimties galima skirti neturtingiesiems, nesumazinant turtinguju pajam. Ekonomikos augimo reiksme kasmet keitesi. Kennedy’o prezidentavimo laikais, septintojo desimtmecio pradzioje ekonomikos augimas tapo nacionaliniu tikslu, salygojamu ekonominiu pranasumu, taip pat noro ,,nepasiduoti rusams”. Septintojo desimtmecio pabaigoje ir astuntojo pradzioje atsirado abejoniu. Mat augimo pranasumai, kad ir kokie naudingi butu, gana brangiai kainuoja. Jei norime pasiekti didesni augima, daugiau musu dabartiniu pastangu turi buti nukreip-
ta ne vartojimo reikmenims, o jrenginiams gaminti. Zinoma, ateityje, kai nauji jrenginiu bus panaudoti vartojimo prekiu gamyboje, mes turesime kur kas daugiau drabuziu, baldu, automobiliu. Taigi dabartini augima skatinanti politika lemia didesni vartojima ateityje. Vis delto dabartiniu momentu vartojimas bus mazesnis. Norint jvertinti ekonomikos augimo politika, butina palyginti ateities vartojimo prekiu gamybos padidejima su dabartinio vartojimo sumazejimu.
Taip mastant, neaisku, ar spartesnis augimo laipsnis yra geresnis. Apie tai gali sprsti busimos kartos, o ne mes. Be to, galvojant apie ateities kartij gyvenima, nereikia pamirsti dabartiniu kartu.
Naudotasi: Mikroekonomika Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott.
www.google.lt