Ekonomikos tikslai

Įvadas

Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri
sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą, iš sunkaus kasdienio
triūso. Ekonomistai sutelkia dėmesį I tokius pagrindinius tikslus:
1. Žemas nedarbo lygis. Žmonės, norintys dirbti, darbą turėtų susirasti
greitai. Masinis nedarbas yra demoralizuojanti aplinkybė, reiškianti
ekonomikos niokojimą.. Visuomenė praranda tas prekes bei paslaugas, kurias
pagamintų bedarbiai.
2. Kainų stabilumas. Norima išvengti vidutinio kainų lygio staigiu kilimų
ar kritimų.
3. Efektyvumas. Kai dirbame produktyviau, be nuostolių, daugiau ir
padarome.
4. Teisingas pajamų išskirstymas. Kai daugelis gyvena pasiturinčiai, šalyje
neturėtų buti skurstančių žmonių.
5. Augimas. Nuolatinis augimas suteikiantis galimybę pakelti gyvenimo l lygi
ateityje, yra labai svarbus tikslas. Sąsajos toli gražu yra ne visos. Mes
ne tik norime daugiau gaminti, bet norime pasiekti, kad gamyba vyktų
neniokojant mūsų aplinkos. Gamtos teršimo mažinimas yra taip pat labai
svarbus tikslas. Ekonominė laisvė – tai žmonių teise rinktis savarankišką
užsiėmimą, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas kaip nori. Svarbus taip
pat ekonominis ir socialinis saugumas – t.y. išsivaduoti iš baimės, kad
lėtine liga ar kita nelaimė užklups asmenį ar šeima beviltiškoje
finansinėje situacijoje.
1. ŽEMAS NEDARBO LYGIS
Užimtumo svarbą šalys labai gerai pajuto 1930 m. Didžiosios depresijos
metu. 1929-1933 metu laikotarpiu JAV bendroji produkcija sumažėjo
trečdaliu, išlaidos naujiems pastatams, įrenginiams ir mašinoms sumažėjo
apie 80%. Kuo daugiau ekonomika smuko, tuo vis daugiau darbininkų neteko
darbo. 1933 m. ketvirtadalis žmonių neturėjo užsiėmimo. Prie gamyklų vartų
susidarė ilgos bedarbių eilės. Nedarbo problema buvo išspręsta negreit.
Depresijos laikotarpis truko ilgiau nei trejus me

etus, o kelias į aukštesnį
užimtumo lygį buvo dar ilgesnis. Tik 1940 m., kai Amerikos pramonė pradėjo
gaminti ginklus visą parą, buvo pradėta samdyti bedarbius.
Ekonomikos sąvokos. Depresija būna tada, kai aukštas nedarbo lygis išlieka
ilgą laiką. Didžiulis nedarbas atneša milžiniškų nuostolių. Priverstinio
nedarbo metu negrįžtamai prarandamas darbo laikas. Nedarbo kaina – tai
produkcijos nuostoliai. Nedarbas sužlugdo daugybę vilčių. Tiems, kurie
nesuranda darbo, griūva visi ateities planai, jie jaučiasi atstumti,
praranda meistriškumą. Terminas bedarbis yra taikomas tiems asmenims, kurie
nori ir gali dirbti, bet negali surasti darbo. Jūs, studentai, neįtraukiami
i bedarbių sąrašą,. Jūsų artimiausias tikslas -įsigyti profesiją, bet ne
darbą. Ir pensininkas nėra bedarbis. Bedarbiu laikomas tas darbingas
žmogus, kuris neturi darbo ir aktyviai jo ieško. Antrojo pasaulinio karo
pabaigoje žmonių atmintyje dar nebuvo išblėsę atsiminimai apie Didžiąją
depresiją. Visuomenė, valstybes veikėjai ir ekonomistai nutarė, kad 1 1930
metų įvykiams negalima leisti pasikartoti. Todėl 1946 m. buvo priimtas
Užimtumo įstatymas. Jame rašoma: Federalinė vyriausybė, naudodama visas
įmanomas priemones, turi pasiekti maksimalų užimtumo, gamybos apimties ir
perkamosios galios lygį. Po Antrojo pasaulinio karo JAV buvo išvengta
depresijos ir nepasikartojo aukštas 1930 metų nedarbo lygis. Keturi pokario
dešimtmečiai – tai permainingos sėkmės istorija. JAV ekonomikoje pasitaikė
gamybos apimties mažėjimo periodų. Tiesa, jie buvo gerokai mažesni nei 1929-
1933 metų smukimo lygis. Ekonomikos nuosmukių (t.y. ūkinio aktyvumo
sulėtėjimų) laikotarpiais išaugdavo nedarbo lygis. 1982 m. gruodžio mėnesį
nedarbo lygis pasiekė net 10,6%. Tai buvo aukščiausias pokarinis gamybos
apimties su
umažėjimo ir nedarbo padidėjimo lygis. Nors JAV ir pasiseka
išvengti dideliu depresijų, bet periodiškų gamybos nuosmukių problema
neišspręsta.
Ekonomikos nuosmukis yra bendrosios gamybos apimties, pajamų, užimtumo ir
prekybos lygio smukimas, paprastai trunkantis nuo 6 mėnesiu iki vienerių
metų ir apimantis daugelį nacionalinio ūkio sferų.
2. VIDUTINIO KAINŲ LYGIO STABILUMAS
Infliacija — tai vidutinio kainų lygio pakilimas. Defliacija — tai
vidutinio kainų lygio smukimas. Kaip žinome, nedarbas reiškia laiko
nuostolius. Dėl jų visuomenė netenka dalies prekių, kurias galėtų pagaminti
bedarbiai. Tuo tarpu infliacijos poveikis yra ne toks akivaizdus. Mat
kainoms kylant vieni žmonės laimi, o kiti ne. Pralaimi pirkėjai, turintys
daugiau mokėti. Tačiau turi naudos pardavėjai. Daugeliui žmonių infliacija
yra neigiamas reiškinys. Pasipiktinimą infliacija kartais lemia žmonių
prigimtis ir veikla. Kai žmonės parduoda prekes ir jų kainos kyla, tuomet
jie kainų padidėjimą vertina kaip teisingą normalų ir teisėtą reiškinį.
Tačiau kai žmonės perka prekes, kurių kainos kyla, tuomet kainų padidėjimas
suprantamas kaip prekiautojų gobšumas. Kai kyla kviečių kaina, fermeriai
džiaugiasi deramu atpildu už savo triūsą. Kai kyla naftos kaina, naftos
kompanijos teigia, kad jos gaunančios ne ką kita, kaip tik atlyginimą,
reikalinga naftos paieškoms finansuoti. Kai kyla knygų kainos, jų autoriai
mano, jog gauna pelnytą atlyginimą už savo kūrybines pastangas. Tuo tarpu
knygų leidėjai teigia, kad jie gauna tik reikiamą kompensacija už riziką
susijusia su knygų leidyba. Bet kai fermeris, naftos kompanija, rašytojas
ir knygų leidėjas susiduria su perkamu p
prekių kainų didėjimu, jie laiko
save infliacijos aukomis. Mes visi tampame aukomis tos iliuzijos, kad mūsų
parduodamu prekių kainos turi kilti, o perkamu prekių kainos turi buti
nekintamos. Ekonomikoje to neįmanoma pasiekti. Tokia dvipuse kainų kilimo
prigimtis, t. y. nauda prekiautojui ir nuostolis pirkėjui, reiškia, kad gan
keblu nustatyti infliacijos pavoju. Vyksta netgi diskusija: ar žemas
infliacijos lygis (tarkime, 1% ar 2% per metus) yra pavojingas visuomenei,
ar, priešingai, yra naudingas. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad mažas
infliacijos lygis padeda nacionaliniam ūkiui prisitaikyti prie permainų ir
užtikrinti pakankamai aukšta užimtumo lygį.
Tačiau infliacijai viršijus vidutinį lygi, visiems pasidaro aišku, kad ji
yra pavojinga savo neigiamais padariniais. Infliacija virsta ne tik pinigu
perskirstymo tarp pirkėjo ir pardavėjo priemone, ji trikdo gamyba ir prekių
mainus. Esant itin spartiems infliacijos tempams, ekonomine veikla visiškai
paralyžiuojama. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, t.y. 1000% ar
net daugiau per metus. Hiperinfliacija yra retas reiškinys, pasitaikantis
karo metu arba tuoj po jo, kai sparčiai didėja vyriausybes išlaidos, pvz.,
Vokietijoje 1920 metais, per Kinijos pilietinį kara 1940 metais.
Hiperinfliacijos metu pinigai sparčiai netenka perkamosios galios, žmonės
stengiasi juos kuo greičiau išleisti pirkdami įvairius daiktus. Metinis
kainų išaugimas 1000% ar daugiau, reiškiantis hiperinfliacija, yra
išimtinai kraštutinis atvejis. Tačiau ir žemesnio lygio infliacija, kai
kainos per metus išauga 10% ar mažiau, sukelia daug nepageidaujamų
padarinių :
1.Infliacija yra nuostolinga žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas. Nuo
infliacijos nukenčia ir tie asmenys, kurie sutaupo tam t
tikrą pinigų sumą
senatvei arba ,,juodai dienai” (ligos ar blogo įvykio atvejui).
2. Infliacija dažnai būna verslo klaidų priežastis. Norėdamas priimti gerą
sprendimą, verslininkas turi turėti pakankamai išsamu įvykių vaizdą. Bet
sparčiai kylant kainoms, toks vaizdas tampa iškreiptas. Verslininkas
nepajėgia suprasti to, kas vyksta dabar ir kas galėtu įvykti ateityje.
(Pvz., verslo apskaita vedama panaudojant pinigus. Esant spartiems
infliacijos tempams, kai kurios firmos, ataskaitose gali nurodyti pelną, o
tiksliau paskaičiavus paaiškės, kad firmos turėjo nuostolių. Todėl
infliacija kartais užmaskuoja kai kurių problemų tikrąją esmę.) Mūsų
ekonomika yra sudėtinga ir priklauso nuo nuolatinio tikslios informacijos
gavimo. Kaina yra svarbi informacinio srauto grandis. Pavyzdžiui, aukšta
kaina informuoja gamintojus apie didelį pirkėju norą įsigyti koki nors
produktą . Tačiau esant spartiems infliacijos tempams, gamintojams sunku
atskirti, ar tai teisinga informacija apie paklausos didėjimą, ar tai
klaidingas pranešimas, sąlygojamas infliacijos. Trumpai tariant, itin
dideliu{ tempu infliacija, užtemdo” kainos teikiama informacija. Svarbu
atskirti vidutinio kainų lygio augimą (infliacija) nuo santykinių kainų
pasikeitimu. Netgi jei vidutinis kainų lygis butu nekintamas (t.y. nebūtų
jokios infliacijos), kai kuriu prekių kainos vis tiek pasikeistų, pakitus
tų prekių gamybos ir pardavimo sąlygoms. Pavyzdžiui, nauji technikos
išradimai sumažino kompiuterių gamybos kaina. Todėl kompiuterių kompanijos
mažina jų pardavimo kainas. Tuo tarpu per pastaruosius 20 metų (ypač 1973
ir 1979 m.) kilo energijos išteklių (naftos, benzino, elektros ir kt)
kainos. Santykinis kompiuterių atpigimas, palyginti su energijos kainų
didėjimu, buvo svarbus ekonomikos reiškinys. Jis skatino verslo įstaigas
naudoti savo darbe daugiau pigių kompiuterių ir kartu taupyti brangius
energetinius išteklius.
3. EFEKTYVUMAS
Paskutinis pavyzdys rodo, kad verslininkai stengiasi naudoti daugiau
pigesniu kompiuterių. Šis pavyzdys ir iliustruoja ekonominį efektyvumą.
Atskirame ūkyje ir nedarbo, ir infliacijos lygiai gali buti labai žemi.
Tačiau tokio ūkio laimėjimai gali buti maži. Pavyzdžiui, visiškai aprūpinti
darbu darbininkai gali vykdyti daug ne reikalingų operacijų ir gaminti
mažai kam naudingus daiktus. Tokio ūkio ekonomika bus ne efektyvi.
Efektyvumas — tai siekimas gauti kuo daugiau naudos (rezultatų), kuo geriau
vartojant mūsų produktyviąsias pastangas (ribotus išteklius).
Toks platus efektyvumo apibrėžimas apima du efektyvumo tipus: technologinį
efektyvumą ir paskirstymo efektyvumą ( alokacinį ). Norėdami suprasti
technologinį efektyvumą (kartais vadinama, ir techniniu), kaip pavyzdį
panagrinėkime dviejų dviračiu gamintoju darbą. Vienas iš jų, samdydamas tam
tikra skaičių darbininku ir naudodamas kažkiek įrenginiu, pagamina 1000
dviračiu. Antrasis gamintojas, samdydamas tiek pat darbininkų ir naudodamas
tiek pat įrenginių, pagamina 1200 dviračiu.. Sis gamintojas nėra
burtininkas. Jis yra geresnis vadovas (menedžeris). Jo gamyba yra
technologiškai efektyvesnė nei pirmojo gamintojo. Technologinis efektyvumas
nereikalauja ypatingų pastangų. Technologinis neefektyvumas apima bevaisius
veiksmus, taip pat prasta organizavimą, todėl geresnis vadovavimas gali
išspręsti neefektyvumo problemą. Alokacinis efektyvumas reiškia tai, kad
tinkamas prekių derinys gaminamas mažiausiomis sąnaudomis (arba, kitaip
tariant, optimaliai paskirsčius ekonominius išteklius). Kiek gi mes
turėtume pagaminti maisto? O kiek namų turėtume pastatyti? Tarkime, kad
gaminsime tik maistą ir tik technologiškai efektyviu būdu. Ir vis dėlto mes
nepasieksime reikiamo alokacinio efektyvumo lygio, nes vartotojai reikalaus
ir maisto, ir kitu prekių. Taigi alokacinis efektyvumas reiškia gaminamą
prekių tinkamo derinio pasirinkimą, naudojant geriausią, turimą išteklių
derinį. Jis taip pat reiškia, kad naudojamas pigiausių išteklių derinys.
Prisiminkite ankstesnį pavyzdį. Kompiuterių kaina mažėja, o importuojamos
naftos kaina kyla. Jei verslininkai nepajėgia prisitaikyti prie tokios
situacijos, nepradeda taupyti naftos ir plačiai naudoti pigesnių
kompiuterių, tada pasireikš alokacinis neefektyvumas.
Santykinės kainos atlieka pagrindinį vaidmenį užtikrinant alokacinį
efektyvumą. Kaip pažymėjome, kompiuterių atpigimas verčia naudoti daugiau
jų ir kartu mažiau naudoti brangesnių kitų išteklių. Jei nepageidaujami yra
žymūs vidutinių) kainų svyravimai (infliacija arba defliacija), tai labai
svarbias funkcijas gali atlikti santykinių kainų pakeitimai. Jie skatina
gamintojus bei vartotojus taupyti retas prekes ir vietoj jų naudoti
pigesnius pakaitalus.
4. TEISINGAS PAJAMU PASKIRSTYMAS
Turtingoje JAV visuomeneje dar nemazai zmoniq skursta ir negali nusipirkti
tokin svarbiu pragyvenimui reikalingu daiktu, kaip maistas, drabuziai,
butas. Taigi, esant bendram prekiu pertekliui, kai kurie zmones gyvena
skurde. Ar gali vieni zmones tureti daug daiktu, kai tuo tarpu kiti ju turi
taip mazai? I taip suformuluota klausima, atsakymas, rodos, turetu buti
vienas – ne! Gailestis ligotiems ir skurstantiems privercia suteikti jiems
pagalba. Musu teisingumo arba teisetumo jausmas yra pazeistas akivaizdziu
socialiniu skirtumu. Todel daugelis zmoniu teisingumq supranta kaip lygybe
. Is tikruju taip nera. Sie du zodziai nera sinonimai. Nors visi sutinka,
kad labiausiai skurstantiems reikia pagelbeti, bet tai nereiskia, kad visi
visuomenes nariai turi gauti vienodas pajamas. Pavyzdziui, zmones, kurie
dirba virsvalandzius, gauna daugiau pajamu nei kiti. Priesingu atveju,
kodel jie turetu ilgiau dirbti? Visuotinai pripazinta ir tai, kad sunkiai
dirbantiems turi buti atriekta didesne nacionaliniu pajamu ,,pyrago rieke”.
Mat ju indelis sio ,,pyrago kepime” yra didesnis. Neimanoma suvokti, ka mes
pasiektume stengdamiesi sulyginti pajamas. Kartu sunku apibrezti, kaip
geriausiai paskirstyti pajamas. Daugelis gincu del pajamu paskirstymo
liecia siauresnius klausimus, butent: kas atsitiks tiems zmonems, kurie
gauna maziausias pajamas? Kas atsitiks skurstancioms seimoms? Skurda keblu
tiksliai isreiksti pinigais. Pirmiausia del to, kad ne visu zmoniu
poreikiai yra vienodi. Daznai sergancio zmogaus didziausias poreikis –
medicines paslaugos. Tuo tarpu gausios seimos yra didesnis maisto ir
drabuziu poreikis. Nera taip paprasta nubrezti skurdo riba ir visus
esancius zemiau jos laikyti skurstanciais. Taciau galima nustatyti tam
tikrus skurdo ribos standartus, atsizvelgiant i asmenu skaiciu seimoje .
Zinomi du budai pagelbeti zmonems, esantiems zemiau skurdo ribos. Pirmas
budas – nacionaliniu pajamu padidinimas. Kai visos pajamos padideja del
ekonomikos augimo, kartu padideja ir skurstanciuju sluoksniu pajamos.
Prezidentas Johnas Kennedy yra pasakes: ,,Potvynis pakelia visas valtis”.
Antras skurdo mazinimo budas – pajamu perskirstymas. Vyriausybe, noredama
pagelbeti skurstantiems, gali apmokestinti didesniais mokesciais asmenis,
gaunancius dideles pajamas. Daugelis vyriausybes programu kaip tik ir yra
orientuotos i neturtingu zmoniu pajamu padidinima. Akivaizdziai neturtingu
seimiu pajamos buvo padidintos 1950-1960 metq laikotarpiu. Nuo 1950 m. iki
1969 m. 20% skurdziausiu seimu pajamu dalis padidejo nuo 4,5% iki 5,6%
bendros pajamu sumos. Sparciai pletojantis ekonomikai, vidutines seimos
pajamos isaugo apie 40% (turint galvoje ir infliacija). Didejancios pajamos
taip pat padidino ir vargingiausio visuomenes penktadalio pajamas daugiau
nei 70% (turint galvoje ir infliacijaj). Taigi 1969 m. vargingieji gavo
didesne kompensacijq nei 1950 metais. Ir vis delto jie buvo labai
neturtingi, palyginti su bendruoju visuomenes geroves lygiu. Per 1960-1970
metus skurstanciu zmoniu sumazejo nuo 22,1% iki 12,1%, o 1973 metais – iki
11,1%. Iki 1978 m. vyko nezymus skurstanciujn dalies pakitimas. Pradedant
1978 m. skurstanciujij padaugejo ir 1983 m. jie sudare 15,2%. Veliau sis
dydis vel mazejo, nezymiai virsydamas 1970 metu lygj. Kaip matome,
atsikratyti skurdo vis dar nepavyksta. Kodel skurdo problema taip sunkiai
sprendziama? Viena is priezasciu – nedarbas.

5. AUGIMAS
Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimti galima
padidinti idarbinant bedarbius. Del to sumazinamas ekonomikos sastingis ir
geriau panaudojami gamybiniai pajegumai. Kai ekonomika isnaudoja visas
galimybes, vis delto papildomam produkcijos padidejimui reikia paties
gamybinio pajegumo padidejimo. Pastarasis gali jvykti tada, kai padidinami
istekliai (pvz., padaugeja imoniu ar stakliu arba patobulinamos
technologijos (t.y. israndamos naujos, nasesnes masinos arba pritaikomi
nauji gamybos orgamzavimo metodai). Ekonomikos augimas reiskia gamybiniu.
pajegu padidejima, kurj lemia technologijos patobulinimas, jmoniu, stakliu
ir kitu istekliu kiekybinis bei kokybinis padidejimas.
Ekonomikos augimo pranasumai yra akivaizdus. Jei auga ekonomika, musu
pajamos ateityje dides. Mes ir musu vaikai busime geriau materialiai
aprupinti. Be to, dali padidejusios gamybos apimties galima skirti
neturtingiesiems, nesumazinant turtinguju pajam. Ekonomikos augimo reiksme
kasmet keitesi. Kennedy’o prezidentavimo laikais, septintojo desimtmecio
pradzioje ekonomikos augimas tapo nacionaliniu tikslu, salygojamu
ekonominiu pranasumu, taip pat noro ,,nepasiduoti rusams”. Septintojo
desimtmecio pabaigoje ir astuntojo pradzioje atsirado abejoniu. Mat augimo
pranasumai, kad ir kokie naudingi butu, gana brangiai kainuoja. Jei norime
pasiekti didesni augima, daugiau musu dabartiniu pastangu turi buti nukreip-
ta ne vartojimo reikmenims, o jrenginiams gaminti. Zinoma, ateityje, kai
nauji jrenginiu bus panaudoti vartojimo prekiu gamyboje, mes turesime kur
kas daugiau drabuziu, baldu, automobiliu. Taigi dabartini augima skatinanti
politika lemia didesni vartojima ateityje. Vis delto dabartiniu momentu
vartojimas bus mazesnis. Norint jvertinti ekonomikos augimo politika,
butina palyginti ateities vartojimo prekiu gamybos padidejima su dabartinio
vartojimo sumazejimu.
Taip mastant, neaisku, ar spartesnis augimo laipsnis yra geresnis. Apie tai
gali sprsti busimos kartos, o ne mes. Be to, galvojant apie ateities kartij
gyvenima, nereikia pamirsti dabartiniu kartu.

Naudotasi: Mikroekonomika Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott.

www.google.lt

Leave a Comment