Darbas ir darbo jėga

Darbas ir darbo jėga

Pastaraisiais metais ekonomika auga greitėjančiais tempais. Ūkioaugimą skatina spartus eksportas bei atsigaunanti vidaus paklausa. BVPaugimo virš 6 proc. kasmetinė prognozė paremta prielaida, kad ekonominėplėtra Europoje palaipsniui spartės. Lietuvos verslas konkuruos ir vidausir išorės rinkose. ES finansinė parama didins BVP augimo tempus. Vidutinismėnesinis darbo užmokestis augs spartėjančiais tempais. Įvertinę ekonominiųir darbo rinkos rodiklių pokyčius bei gautus duomenis iš darbdaviųprognozuojama, kad nedarbas mažės. Vidutinis nedarbo lygis 2004 metaisturėtų sumažėti iki 7,5 – 7,7 proc., kai tuo tarpu 2003 metais buvo 8,1proc. Jau treti metai prognozuojamas teigiamas darbo vietų balansas. 2004metais numatoma įsteigti beveik 47 tūkst., o likviduoti apie 10 tūkst.darbo vietų. Pagrindiniais darbo vietų steigėjais bus paslaugų sektoriaus,bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonės.Daugiau darbo vietų įsteigti negu likviduoti numato pramonės, statybos beipaslaugų, o likviduoti negu įsteigti – žemės ūkio sektorių darbdaviai.Išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, ir visų pirma darbui statybos,transporto, konsultavimo, verslo paslaugų, informacinių technologijų,elektronikos ūkio sektoriuose bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse.Bedarbių struktūroje išliks didelė nepasirengusių darbo rinkai ir turinčiųnepaklausias darbo rinkoje profesines kvalifikacijas, be profesinio mokymodalis. Augs be darbo įgūdžių bedarbių dalis. Du trečdaliai darbo jėgospasiūlos – pakartotinai besikreipiantys į darbo biržas, nesugebėję jojeįsitvirtinti. Planuojama, kad didžiausias įsidarbinimo galimybes turėsstatybos inžinieriai, inžinerijos technikai, buhalteriai, apskaitininkai,finansininkai, programuotojai, stomatologai, kompiuterių taikymo beiinformacinių skaičiavimo sistemų aptarnavimo inžinieriai, užsienio kalbųmokytojai bei kitų specialybių atstovai. Augs aptarnavimo sferos beikvalifikuotų darbininkų – tinkuotojų, pastatų dažytojų, betonuotojų,apdailininkų, statybos, tarptautinių vežimų vairuotojų, virėjų, kulinarų,barmenų ir kitų darbuotojų poreikis. Nuo gegužės 1 dienos Lietuvai tapusvisateise Europos Sąjungos nare, Lietuvos dirbantieji ir bedarbiai galės

pasinaudoti darbo jėgos judėjimo laisve Europos Sąjungoje. Nuo 2004 m.gegužės 1 d. Lietuvos darbo birža įsijungs į Europos užimtumo tarnybų(EURES) tinklą, kuriame yra ieškančių darbo asmenų gyvenimo aprašymų (CV)ir laisvų darbo vietų duomenų bazės. Ieškantiems darbo asmenims,bedarbiams, darbdaviams bus teikiama nauja Darbo biržos paslauga. Kadangi įLietuvos darbo biržą kreipiasi per 40 procentų asmenų be profesinio mokymo,Europos socialinio fondo parama suteiks galimybę išplėsti taikomas mokymoprogramas, suteikti ieškantiesiems darbo paklausiausias darbo rinkojeprofesines kvalifikacijas. Kitai bedarbių grupei ši parama suteiks galimybękelti profesinę kvalifikaciją, įgyti papildomų profesinių bei naujųpagrindinių gebėjimų.

Darbo užmokestis

Darbo užmokesčio esmė.Vienas svarbiausių gamybos veiksnių yra darbas. Darbo rinka kartu su žemėsir kapitalo rinkomis įeina į ekonominių išteklių rinkos sudėtį. Kaip irkiti ekonominiai ištekliai darbas rinkoje įgyja savo kainą. Ši kaina yradarbo užmokestis.Darbo užmokesčio sąvoką šiuolaikiniai ekonomistai dažnai supranta ganaplačiai, jai priskirdami samdomųjų darbuotojų gaunamas išmokas,profesionalių specialistų honorarus ir atlyginimus, individualių smulkiųjųverslininkų, kurie patys teikia paslaugas, gautas pajamas. Darbo užmokestispaprastai domina didžiąją dalį šalies gyventojų, nes yra pagrindinispragyvenimo šaltinis.Darbo užmokestis mokamas labai įvairiomis formomis: premijų, honorarų,atlyginimo už pagamintas produkcijos vienetą, atlyginimo už dirbtą laiką irkitais pavidalais. Darbo užmokestis gali būti išreikštas dvejopai: kaipnominalusis ir kaip realusis.Nominalusis darbo užmokestis – tai pinigų suma, sumokama už darbo valandą,savaitę, mėnesį ir pan. tai pagrindinė darbo kainos išraiška. Tačiau šisplačiai vartojamas rodiklis turi tam tikrų trūkumų, dėl kurių jis nėravisai patikimas. Nominalusis darbo užmokestis neatspindi besikeičiančiosperkamosios galios, mokesčių normos bei infliacijos įtakos. Kainoms

keičiantis, ta pati pinigų suma iš tikrųjų reiškia didesnį ar mažesnįreikmenų ir paslaugų kiekį, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjįdarbo užmokestį. Kainoms didėjant sparčiau už nominalųjį , net irdidėjantis darbo užmokestis iš tikrųjų reiškia už jį įsigyjamų prekių irpaslaugų apimties sumažėjimą. Ir atvirkščiai, jei kainos didėja lėčiaunominalųjį darbo užmokestį, įsigyjamų prekių ir paslaugų apimtisišsiplečia.Realusis darbo užmokestis – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį galimaįsigyti už nominalųjį darbo užmokestį. Jis apskaičiuojamas, nominalųjįdarbo užmokestį koreguojant pagal kainų pokyčius, t.y., atsižvelgiant įinfliaciją. Jo lygį lemia du veiksniai :nominalusis darbo užmokestis irperkamų prekių bei paslaugų kainų indeksas.Suprantama, kad darbo kainos pokyčius tiksliau parodo realusis darboužmokestis, išreikšdamas perkamąją galią.Darbo užmokestis ir darbo našumas.Vidutinis darbo užmokesčio lygis labai nevienodas įvairiose šalyse.Paprastai šie darbo kainos skirtumai aiškinami skirtingu paklausos irpasiūlos santykiu. Didelė darbo paklausa pakelia darbo kainą – darboužmokestį, ir priešingai, sumažėjusi paklausa jį sumažina. Jei darbopasiūla išlieka pastovi, pakyla vidutinis realusis darbo užmokesčio lygis.Itin didelę svarbą turi pačios darbo jėgos kokybė, jos sveikatingumas,išsilavinimas, profesinis pasirengimas, darbo tradicijos.Nemažą poveikį visuomet turi gamtinių išteklių santykis su darbo jėga. Taiteritorija, jos mineraliniai ištekliai, jūros ir vidaus vandenys, landšaftoypatybės, sudarančios prielaidas ne tik gamybai, bet ir pervežimams,turizmui bei kitokiai ūkinei veiklai plėtoti.Tarp kitų darbo našumo veiksnių dar būtina paminėti vidaus rinkos talpumą,leidžiantį firmoms realizuoti pagamintą produkciją. Nesunku suvokti, kadvisi šie išvardyti veiksniai yra kartu ir ekonomikos augimo veiksniai.
Darbo našumą lemia ne vien tik darbo savybės, bet ir materialių nuosavybėsišteklių kiekis bei kokybė, kuriuos darbuotojai gali panaudoti darboprocese. Dėl to vienodas darbas sukuria skirtingą produktą ir pasiekianevienodą našumo lygį . visa tai atsiliepia užmokesčio lygiui.Darbo našumo ir darbo užmokesčio empiriniai tyrimai atskleidžiapriklausomybę per ilgą laikotarpį tarp realaus valandinio darbo užmokesčioir valandinio išdirbio. Kuo didesnis valandos išdirbis, tuo didesnėsrealiosios pajamos, paskirstomos už darbo valandą. Per trumpą laikotarpį šipriklausomybė ne visada pasitvirtina. Susiklosčiusi politinė situacija,padidėjusios karinės išlaidos, išlaidos gamtosaugai, vienkartinisinvesticijų padidėjimas ar kitos priežastys šį santykį gali laikinaipadidinti arba sumažinti.Darbo užmokesčio diferenciacija ir jos veiksniai.Gaunamo darbo užmokesčio lygis skiriasi ne tik įvairiose šalyse, bet irpagal šakas, profesijas ir net tos pačios profesijos viduje. Iškylaklausimas, kodėl darbo paklausa vienose rinkose didesnė, o kitose mažesnė.Pats bendriausias šių skirtumų paaiškinimas – ribinio produktyvumoskirtumai. Darbo užmokestis arba darbo kaina, laikantis ribinės analizėsprincipų, prilygsta darbo ribiniam pajamų produktui, kuriam kintant,keičiasi ir darbo kaina arba darbo užmokestis. Didesnis arba mažesnis darbonašumas, didesnė ar mažesnė gaminamo produkto paklausa ir kaina atitinkamaikeičia darbo užmokestį tų darbuotojų, kurie užimti šio produkto gamyboje.Tačiau darbo kainos diferenciacija šiuolaikinėje ekonomikos teorijojedažnai papildoma specializuotomis darbo santykių ir darbo kainosformavimosi koncepsijomis, kurios stengiasi atskleisti konkrečius darboapmokėjimo skirtumus ir juos sąlygojančius veiksnius. Labiausiai iš jų yrapaplitę: • Darbo užmokesčio diferencijavimo pagal veiklos charakteristikas; • Žmogaus kapitalo teorija; • Sutarčių teorija; • Kvazirentos teorija; • Segmentuotos darbo rinkos teorija.Darbo užmokesčio diferencijavimo pagal veiklos charakteristiką koncepcija
sieja darbo kainą su atlikto darbo kiekiu, jo kokybe, darbo sąlygomis irkitomis jo savybėmis.Žmogaus kapitalo teorija aiškina priežastis, lemiančias atskirų darbuotojųribinio produkto ir jų darbo kainos skirtumus. Tai skirtingos investicijosį žmogų, rengiant jį tam tikrai veiklai.Sutarčių teorija darbo užmokesčio diferencijavimą sieja su rizikosveiksniais, įtakojančiais darbo užmokestį tiek darbdavio, tiek ir samdomodarbuotojo požiūriu.Kvazirentos teorija darbuotojų darbo užmokestį aiškina rentinių elementųapraiškomis darbo rinkoje. Darbo užmokestis virsta renta tais atvejais, kaitam tikrų darbuotojų darbo pasiūla yra neelastinga paklausai.Segmentuotos darbo rinkos teorija grindžia darbo užmokesčio skirtumussocialinių partnerių susitarimais arba konkurencija. Dėl susitarimųkonkretus darbo užmokestis gali įvairuoti.Darbo rinkos struktūros.Darbo užmokesčio lygį lemia darbo rinkos struktūros. Galima išskirti tokiasdarbo rinkos struktūras: 1. konkurencinė darbo rinka. 2. monopsonija. 3. monopolinė darbo rinka. 4. abipusė monopolija.Konkurencinė darbo rinka yra tada, kai darbuotojai arba ieškantys darbokonkuruoja tarpusavyje, kiekvienas iš jų turi tiesioginius ryšius sudarbdaviais arba jų atstovais, kad aptartų visus darbo samdos klausimus.Aptariant konkurencinę darbo rinką, skiriami du galimi deriniai: • pirma, konkurencinė darbo rinka ir grynos konkurencijos prekių arba paslaugų rinka; • antra, konkurencinė darbo rinka ir netobulos konkurencijos prekių arba paslaugų rinka.Esant konkurencinei darbo rinkai, darbo užmokesčio lygį lemia darbopaklausos ir pasiūlos pusiausvyra.Monopsija. Monopolinę galią gali turėti ne tik prekių arba paslaugųpardavėjai, bet ir gamybos veiksnių pirkėjai. Tokią galią įgyja firmos,kurios yra vienintelės gamybos veiksnių, pavyzdžiui, darbo sąnaudų,pirkėjos. Tarkim, kad vienintelis darbo sąnaudų pirkėjas – monopsonija,produkcijos rinkoje yra konkurencinė firma. Monopsonija pirkdama daugiaudarbo sąnaudų, turi didinti darbo užmokestį. Be to, monopsonisto darbosamdos ribiniai kaštai didėja greičiau, nei darbo užmokestis.
Monopolinė darbo rinka. Kai kuriose šakose bei regionuose darbuotojai,norėdami sėkmingiau ginti savo interesus, vienijasi į darbo sąjungas. Šiostam tikram laikotarpiui sudaro kolektyvines sutartis su darbdaviais irįgyja monopolinę galią darbo rinkoje. Darbo sąjungos paprastaiorganizuojasi arba kaip profesinės sąjungos, arba kaip šakinės sąjungos.Profesines sąjungas sudaro grupė darbuotojų, kurie turi tą pačią arbagiminingą profesiją, nors gali dirbti įvairiose firmose ar organizacijose,pramonės šakose ar regionuose.Šakines sąjungas sudaro grupė darbuotojų, kurie turi skirtingas profesijas,skirtingus sugebėjimus, dirba skirtingą darbą, bet toje pačioje šakoje.Lietuvoje darbo sąjungų vaidmuo kol kas menkas, nes, pirma, daugumaprivataus sektoriaus darbuotojų nėra darbo sąjungų nariai ir, antra, kaikurios darbo sąjungos per daug politizuotos ir savi veikla nutolusios nuosavo tikrosios paskirties.Profesinės darbo sąjungos, kaip monopolija, parduodanti darbo paslaugas,neretai riboja darbo pasiūlą, kad galėtų priversti darbdavius mokėtididesnį darbo užmokestį. Darbo pasiūla ribojama labai įvairiai: pradedanttiesiogine užimtumo kontrole, pavyzdžiui, advokatų, farmacininkų atveju, irbaigiant tokia aktyvia priešinimosi forma, kaip streikas.Abipusė monopolija. Abipusė monopolija yra kraštutinė darbo rinkosstruktūra, kai vienintelis darbo sąnaudų pardavėjas – darbo sąjungasusiduria su vieninteliu darbo sąnaudų pirkėju – monopolininku. Darbosąnaudų pardavėjas turi monopolinę galią, o jų pirkėjas – monopsononęgalią. Darbo užmokesčio lygis priklausys nuo to, kuri pusė – pardavėjas arpirkėjas – turi didesnę rinkos galią.jei darbo sąjunga tyri didesnę rinkosgalią nei monopsonija, tai ji gali reikalauti didžiausio darbo užmokesčiolygio, o kartu ir didžiausios rentos.Darbo užmokesčio reguliavimas. Yra nemažai šakų, kuriose nėra darbosąjungų. Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis.
Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kurisyra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis.Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydispriklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse jiskeleriopai aukštesnis nei besivystančiose šalyse.

Iki šiol buvo daugiausia kalbama apie vartojamų prekių ir paslaugųrinkas. Firmos parduoda prekes, o vartotojai jas perka. Kad vyktų gamybosbei paslaugų kūrimo procesas, firmos turi įsigyti gamybos veiksnius: darbą,kapitalą ir žemę. Todėl namų ūkiai (pasiūlos subjektai) ir firmos(paklausos subjektai) susitinka gamybos veiksnių rinkoje. Veikiant pasiūlosir paklausos dėsniams, čia sudaromo atitinkami sandoriai. Jų turinį lemiapati rinka: nuo monopolijos iki tobulosios konkurencijos.

Darbo jėgos paklausa

Tobulosios konkurencijos gamybos veiksnių rinka – tai rinka kuriojeyra daugybė gamybos veiksnių pardavėjų ir pirkėjų. Šioje rinkoje labaisvarbus veiksnys darbo paklausa. Kaip susiformuoja gamybos veiksniopaklausa, kaip kinta tik vienas paklausą lemiantis veiksnys – gamybosveiksnio kaina? Gamybos veiksnių paklausos kreivės panašios į vartojamųprekių paklausos kreives. Gamybos veiksnių paklausa vadinama išvestinepaklausa, nes ją lemia firmos gamybos apimtis ir gamybos veiksmų našumas.Išvestinė paklausa pasireiškia tuomet, kai prekė ar paslauga vartojama dėljų sugebėjimo gaminti kitą prekę ar paslaugą. Tarkim, firma gamina savoprodukciją panaudodama tik du veiksnius – kapitalą ir darbą. Kapitalo kaina– tai rentos mokestis už kapitalą. Darbo kaina – tai tarifinis darboužmokestis (Lt/val.). Pati firma privalo nuspresti kiek darbo jėgos jaipasismdyti. Firma jau pasismdžius tam tikra skaičių darbininkų ir norižinoti, ar jai apsimoka pasisamdyti dar vieną darbininką. Apsimoka samdytitik tuo ayveju, jeigu ribinės darbo produkto pajamos bus didesnės už darboužmokestį. Ribinės darbo produkto pajamos – tai pajamų padidėjimas,gaunamos pasamdžius papildomą darbuotoją. Yra formulės pagal kurias galima

tiksliai paskaičiuoti ribinės darbo produkto pajamas. Viena iš rezultatųpasekmių yra ta, kad esant bet kokiam darbo užmokesčiui firmos, turinčiosmonopolijos valdžią prekių rinkoje, pasamdys mažiau darbininkų negu firmos,tos valdžios neturinčios. Kokia bebūtų prekių rinka, ribinės darbo produktopajamos parodo, kiek firma gali mokėti samdydama papildomą darbo jėgosvienetą. Kol ribinės darbo produkto pajamos yra didesnės už darbo kainą,firma samdys papildomą darbo jėgą. Jeigu ribinės darbo produkto pajamos yramažesnės už darbo kainą, firma bus priversta dalį darbininkų atleistiišdarbo. Kai ribinės darbo produkto pajamos lygios darbo kainai, firmamaksimizuos pelną. Kai taip atsitinka, samdant darbo jėgą konkurencijosrinkoje, tai vadinama firmos pelno maksimizavimo sąlyga. Darbo ištekliųpaklausa didėja mažėjant darbo užmokesčiui. Kadangi darbo jėgos rinka yrakonkurencinė, tai esama rinkos kaina firma gali pasamdyti tiek darbininkų,kiek tik panorės. Jei darbo jėgos rinką papildo nauji žmonės (pilnametystės sulaukęsjaunimas, imigrantai ir t.t.), tai darbo užmokestis gali sumažėti. Tadapusiausvyros darbo kiekis kartu su darbo išteklių pasiūla mažėja irsusidaro naujas pusiausvyros darbo kiekis. Tenkinant pelno maksimizavimosąlygą gamybos veiksnių rinkoje, kartu tenkinama ir pelno maksimizavimosąlyga prekių rinkoje. Firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laukotarpiureiškia, kad pasirenkamas toks bet kurio kintamojo gamybos veiksnio (šiuoatveju darbo) kiekis, kuriam esant gamybos veiksnio rezultato ribinėspajamos lygios jo vieneto kaštams. Ši trumpalaikė pusiausvyros sąlygagalioja firmai, kuri darbą perka tobulosios konkurencijos rinkoje. Prekiųrinka gali buti konkurencinė ar monopolinė. Kintant darbui, firmai darbo jėgos samda tampa sudėtingesnieproblema. Juk kintant vieno darbo kainai kinta kitų darbų paklausa. Didesnėdarbo paklausa paaiškinama tuo, kad ilguoju laikotarpiu firmos gali
pakeisti kapitalą darbu. Sumažėjus darbo užmokesčiui, firmoms naudingailguoju laikotarpiu naudoti daugiau darbo jėgos ir įrenginių. Sudėjeatskiras vartojamų prekių paklausas, gauname rinkos paklausą t. y. pramonėsšakos paklausą. Gamybos veiksnių rinkoje situacija kitokia, nes darbo jėgaturi paklausą įvairiose firmose bei šakose. Tarkim darbo užmokestis šakojeyra 15 Lt/val ir atskira firma samdo 100 darbo valandų. Jei drbo užmokestissumažėja iki 10 Lt/val tai šios firmos darbo sanaudos bus 150 val.Sumažėjus darbo užmokesčiui, visos kitos firmos taip pat padidins darbosanaudas. Šakoje bus naudojama daugiau darbo jėgos. Tai padidins šakosgamybos apimtį. Tai sumažins produkcijos rinkos kainas. Šakos paklausa lygi darbo jegai L0 , kai valandinis darbo užmokestis15 Lt. Darbo užmokesčiui sumažejus iki 10 Lt, šakos paklausa padidėja iki L1 . Jeigu prekės kaina išlieka pastovi, tai paklausa padidėja dar daugiau.

Darbo jėgos pasiūla

Pasiūla konkurencinėje gamybojos veiksnių rinkoje turi ypatumų.Kylanti ribinių kaštų dalis, tobulosios konkurencijos prekių rinkoje,sudaro dalį pasiulos. Kai gamybos veiksniu tampa darbas, atitinkamussprendimus pririma ne firmos o žmonės. Šiuo atveju gamybos tikslas yranaudingumo, o ne pelno maksimizavimas. Didesnis darbo užmokestis galisumažinti siūlomą darbo jėgos kiekį. Kodėl? Kaip darbininkas ar tarnautojassprendžia, kiek jam laiko dirbti? Darbininko laikas dalomas į darbo ir poilsio laiką. Dirbama siekiantgauti pajamų, kurios garantuotų darbuotojui normalų poilsį ir laisvalaikį.Didėjant darbo užmokesčiui, poilsio kaina taip pat didėja. Darbuotojas galiįsigyti daugiau prekių (šiuo atveju poilsis – prekė). Pasiekus tam tikrąlygį, tolesnis darbo užmokesčio didėjimas jau nebežadina noro daugiau laikoaskirti darbui, nes pinigų poilsiui pakanka. Jei darbo užmokestis didėja irtoliau, tai tarnautojas mažina darbo laiką (jam daugiau pinigų nereikia).

Darbuotojo pasirinkimas (dirbti ar ilsėtis) aiškinamas rementis pajamų irpakeitimo poveikiais. Todėl indviduali rinkos darbo pasiūlos kreivė turisavotišką formą.

[pic]

Darbuotojo pasirinkimas aiškinamas remiantis pajamų irpakeitomo poveikiais. Tarkim, darbuotojas kitų pajamų, išskyrus darboužmokestį, neturi. Pirminis darbo užmokesti 1 Lt/val, budžeto linija R.Taškas R rodo, kad žmogus, dirbdamas 24 valanda per parą, uždirbtų 24 Lt.Taškas P rodo, kad negaudamas jokių pajamų žmogus galėtų ilsėtis 24val/parą. Darbo laiką galima apskaičiuoti kaip skirtuma tarp viso paroslaiko ir poilsio laiko. Darbuotojas maksimizuoja naudą pasirinkdamas taškąE. Kai darbo užmokestis jam padidinamas iki 2 Lt/val, gaunama najabiudžeto linija NP. Dabar darbuotojas galės gauti maksimalią naudą taške B.Jis 20 val/para skirs poilsiui ir tik 4 valandas dirbs ir uždirbs 8 litus.Jei pasireikštų tik pakeitimo poveikis, tuomet didesnis darbo užmokestisskatintų darbuotoją dirbti 12 valandų (taškas C). Tačiau pajamų poveikisveikia priešinga kryptimi. Jis „nugali“ pakeitimo poveiki ir sutrumpinadarbo laiką nuo 8 iki 4 valandų. Realioje tikrovėje grižtamoji darbo kreivė gali buti būdinga vasarąuždarbiaujančiam studentui, kuriam pinigai reikalingi konkrečiam tikslui.Užsidirbdamas reikiamą sumą pinigų, gerokai padidinasavo laisvalaikį arbavisai meta barbą.

[pic]

Literatūra:

• „Mikroekonomika“, Kaunas „Technologija“, 1997. • „Mikroekonomika“

———————–24 H (poilsis, val.)

SL

W

L

0

Indviduali darbo pasiūlos kreivė

24

20

16

12

MLt

48

24

0

P

B

I2

E

C

I2

R

N

Pajamų ir pakeitimo poveikis darbo rinkoje

W- darbo užmokestis;L- darbo laikas.