Darbas ir darbo jėga

Darbas ir darbo jėga

Pastaraisiais metais ekonomika auga greitėjančiais tempais. Ūkio
augimą skatina spartus eksportas bei atsigaunanti vidaus paklausa. BVP
augimo virš 6 proc. kasmetinė prognozė paremta prielaida, kad ekonominė
plėtra Europoje palaipsniui spartės. Lietuvos verslas konkuruos ir vidaus
ir išorės rinkose. ES finansinė parama didins BVP augimo tempus. Vidutinis
mėnesinis darbo užmokestis augs spartėjančiais tempais. Įvertinę ekonominių
ir darbo rinkos rodiklių pokyčius bei gautus duomenis iš darbdavių
prognozuojama, kad nedarbas mažės. Vidutinis nedarbo lygis 2004 metais
turėtų sumažėti iki 7,5 – 7,7 proc., kai tuo tarpu 2003 metais buvo 8,1
proc. Jau treti metai prognozuojamas te eigiamas darbo vietų balansas. 2004
metais numatoma įsteigti beveik 47 tūkst., o likviduoti apie 10 tūkst.
darbo vietų. Pagrindiniais darbo vietų steigėjais bus paslaugų sektoriaus,
bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonės.
Daugiau darbo vietų įsteigti negu likviduoti numato pramonės, statybos bei
paslaugų, o likviduoti negu įsteigti – žemės ūkio sektorių darbdaviai.
Išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, ir visų pirma darbui statybos,
transporto, konsultavimo, verslo paslaugų, informacinių technologijų,
elektronikos ūkio sektoriuose bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse.
Bedarbių struktūroje išliks didelė nepasirengusių darbo rinkai ir turinčių
nepaklausias darbo rinkoje profesines kvalifikacijas, be profesinio mokymo
dalis. Au ugs be darbo įgūdžių bedarbių dalis. Du trečdaliai darbo jėgos
pasiūlos – pakartotinai besikreipiantys į darbo biržas, nesugebėję joje
įsitvirtinti. Planuojama, kad didžiausias įsidarbinimo galimybes turės
statybos inžinieriai, inžinerijos technikai, buhalteriai, apskaitininkai,
finansininkai, programuotojai, stomatologai, kompiuterių taikymo bei
informacinių skaičiavimo sistemų aptarnavimo inžinieriai, užsienio kalbų
mokytojai bei kitų s

specialybių atstovai. Augs aptarnavimo sferos bei
kvalifikuotų darbininkų – tinkuotojų, pastatų dažytojų, betonuotojų,
apdailininkų, statybos, tarptautinių vežimų vairuotojų, virėjų, kulinarų,
barmenų ir kitų darbuotojų poreikis. Nuo gegužės 1 dienos Lietuvai tapus
visateise Europos Sąjungos nare, Lietuvos dirbantieji ir bedarbiai galės
pasinaudoti darbo jėgos judėjimo laisve Europos Sąjungoje. Nuo 2004 m.
gegužės 1 d. Lietuvos darbo birža įsijungs į Europos užimtumo tarnybų
(EURES) tinklą, kuriame yra ieškančių darbo asmenų gyvenimo aprašymų (CV)
ir laisvų darbo vietų duomenų bazės. Ieškantiems darbo asmenims,
bedarbiams, darbdaviams bus teikiama nauja Darbo biržos paslauga. Kadangi į
Lietuvos darbo biržą kreipiasi per 40 procentų asmenų be profesinio mokymo,
Europos socialinio fondo parama suteiks galimybę išplėsti taikomas mokymo
programas, suteikti ieškantiesiems darbo paklausiausias darbo rinkoje
profesines kvalifikacijas. Kitai bedarbių grupei ši parama suteiks galimybę
kelti profesinę kvalifikaciją, įgyti papildomų profesinių bei naujų
pagrindinių gebėjimų.

Darbo užmokestis

Darbo užmokesčio esmė.
Vienas svarbiausių gamybos ve eiksnių yra darbas. Darbo rinka kartu su žemės
ir kapitalo rinkomis įeina į ekonominių išteklių rinkos sudėtį. Kaip ir
kiti ekonominiai ištekliai darbas rinkoje įgyja savo kainą. Ši kaina yra
darbo užmokestis.
Darbo užmokesčio sąvoką šiuolaikiniai ekonomistai dažnai supranta gana
plačiai, jai priskirdami samdomųjų darbuotojų gaunamas išmokas,
profesionalių specialistų honorarus ir atlyginimus, individualių smulkiųjų
verslininkų, kurie patys teikia paslaugas, gautas pajamas. Darbo užmokestis
paprastai domina didžiąją dalį šalies gyventojų, nes yra pagrindinis
pragyvenimo šaltinis.
Darbo užmokestis mokamas labai įvairiomis formomis: premijų, honorarų,
atlyginimo už pagamintas produkcijos vienetą, atlyginimo už dirbtą laiką ir
kitais pa

avidalais. Darbo užmokestis gali būti išreikštas dvejopai: kaip
nominalusis ir kaip realusis.
Nominalusis darbo užmokestis – tai pinigų suma, sumokama už darbo valandą,
savaitę, mėnesį ir pan. tai pagrindinė darbo kainos išraiška. Tačiau šis
plačiai vartojamas rodiklis turi tam tikrų trūkumų, dėl kurių jis nėra
visai patikimas. Nominalusis darbo užmokestis neatspindi besikeičiančios
perkamosios galios, mokesčių normos bei infliacijos įtakos. Kainoms
keičiantis, ta pati pinigų suma iš tikrųjų reiškia didesnį ar mažesnį
reikmenų ir paslaugų kiekį, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjį
darbo užmokestį. Kainoms didėjant sparčiau už nominalųjį , net ir
didėjantis darbo užmokestis iš tikrųjų reiškia už jį įsigyjamų prekių ir
paslaugų apimties sumažėjimą. Ir atvirkščiai, jei kainos didėja lėčiau
nominalųjį darbo užmokestį, įsigyjamų prekių ir paslaugų apimtis
išsiplečia.
Realusis darbo užmokestis – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima
įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį. Jis apskaičiuojamas, nominalųjį
darbo užmokestį koreguojant pagal kainų pokyčius, t.y., atsižvelgiant į
infliaciją. Jo lygį lemia du veiksniai :nominalusis darbo užmokestis ir
perkamų prekių bei paslaugų kainų indeksas.
Suprantama, kad darbo kainos pokyčius tiksliau parodo realusis darbo
užmokestis, išreikšdamas perkamąją galią.
Darbo užmokestis ir darbo našumas.
Vidutinis darbo užmokesčio lygis labai nevienodas įvairiose šalyse.
Paprastai šie darbo kainos skirtumai aiškinami skirtingu paklausos ir
pasiūlos santykiu. Didelė darbo paklausa pakelia darbo kainą – darbo
užmokestį, ir priešingai, sumažėjusi paklausa jį sumažina. Jei darbo
pasiūla išlieka pastovi, pakyla vidutinis realusis darbo užmokesčio lygis.
Itin didelę svarbą turi p
pačios darbo jėgos kokybė, jos sveikatingumas,
išsilavinimas, profesinis pasirengimas, darbo tradicijos.
Nemažą poveikį visuomet turi gamtinių išteklių santykis su darbo jėga. Tai
teritorija, jos mineraliniai ištekliai, jūros ir vidaus vandenys, landšafto
ypatybės, sudarančios prielaidas ne tik gamybai, bet ir pervežimams,
turizmui bei kitokiai ūkinei veiklai plėtoti.
Tarp kitų darbo našumo veiksnių dar būtina paminėti vidaus rinkos talpumą,
leidžiantį firmoms realizuoti pagamintą produkciją. Nesunku suvokti, kad
visi šie išvardyti veiksniai yra kartu ir ekonomikos augimo veiksniai.
Darbo našumą lemia ne vien tik darbo savybės, bet ir materialių nuosavybės
išteklių kiekis bei kokybė, kuriuos darbuotojai gali panaudoti darbo
procese. Dėl to vienodas darbas sukuria skirtingą produktą ir pasiekia
nevienodą našumo lygį . visa tai atsiliepia užmokesčio lygiui.
Darbo našumo ir darbo užmokesčio empiriniai tyrimai atskleidžia
priklausomybę per ilgą laikotarpį tarp realaus valandinio darbo užmokesčio
ir valandinio išdirbio. Kuo didesnis valandos išdirbis, tuo didesnės
realiosios pajamos, paskirstomos už darbo valandą. Per trumpą laikotarpį ši
priklausomybė ne visada pasitvirtina. Susiklosčiusi politinė situacija,
padidėjusios karinės išlaidos, išlaidos gamtosaugai, vienkartinis
investicijų padidėjimas ar kitos priežastys šį santykį gali laikinai
padidinti arba sumažinti.
Darbo užmokesčio diferenciacija ir jos veiksniai.
Gaunamo darbo užmokesčio lygis skiriasi ne tik įvairiose šalyse, bet ir
pagal šakas, profesijas ir net tos pačios profesijos viduje. Iškyla
klausimas, kodėl darbo paklausa vienose rinkose didesnė, o kitose mažesnė.
Pats bendriausias šių skirtumų paaiškinimas – ribinio produktyvumo
skirtumai. Darbo užmokestis arba darbo kaina, laikantis ribinės a
analizės
principų, prilygsta darbo ribiniam pajamų produktui, kuriam kintant,
keičiasi ir darbo kaina arba darbo užmokestis. Didesnis arba mažesnis darbo
našumas, didesnė ar mažesnė gaminamo produkto paklausa ir kaina atitinkamai
keičia darbo užmokestį tų darbuotojų, kurie užimti šio produkto gamyboje.
Tačiau darbo kainos diferenciacija šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje
dažnai papildoma specializuotomis darbo santykių ir darbo kainos
formavimosi koncepsijomis, kurios stengiasi atskleisti konkrečius darbo
apmokėjimo skirtumus ir juos sąlygojančius veiksnius. Labiausiai iš jų yra
paplitę:

• Darbo užmokesčio diferencijavimo pagal veiklos charakteristikas;

• Žmogaus kapitalo teorija;

• Sutarčių teorija;

• Kvazirentos teorija;

• Segmentuotos darbo rinkos teorija.
Darbo užmokesčio diferencijavimo pagal veiklos charakteristiką koncepcija
sieja darbo kainą su atlikto darbo kiekiu, jo kokybe, darbo sąlygomis ir
kitomis jo savybėmis.
Žmogaus kapitalo teorija aiškina priežastis, lemiančias atskirų darbuotojų
ribinio produkto ir jų darbo kainos skirtumus. Tai skirtingos investicijos
į žmogų, rengiant jį tam tikrai veiklai.
Sutarčių teorija darbo užmokesčio diferencijavimą sieja su rizikos
veiksniais, įtakojančiais darbo užmokestį tiek darbdavio, tiek ir samdomo
darbuotojo požiūriu.
Kvazirentos teorija darbuotojų darbo užmokestį aiškina rentinių elementų
apraiškomis darbo rinkoje. Darbo užmokestis virsta renta tais atvejais, kai
tam tikrų darbuotojų darbo pasiūla yra neelastinga paklausai.
Segmentuotos darbo rinkos teorija grindžia darbo užmokesčio skirtumus
socialinių partnerių susitarimais arba konkurencija. Dėl susitarimų
konkretus darbo užmokestis gali įvairuoti.
Darbo rinkos struktūros.
Darbo užmokesčio lygį lemia darbo rinkos struktūros. Galima išskirti tokias
darbo rinkos struktūras:

1. konkurencinė darbo rinka.

2. monopsonija.

3. monopolinė darbo rinka.

4. abipusė monopolija.
Konkurencinė darbo rinka yra tada, kai darbuotojai arba ieškantys darbo
konkuruoja tarpusavyje, kiekvienas iš jų turi tiesioginius ryšius su
darbdaviais arba jų atstovais, kad aptartų visus darbo samdos klausimus.
Aptariant konkurencinę darbo rinką, skiriami du galimi deriniai:

• pirma, konkurencinė darbo rinka ir grynos konkurencijos prekių

arba paslaugų rinka;

• antra, konkurencinė darbo rinka ir netobulos konkurencijos

prekių arba paslaugų rinka.
Esant konkurencinei darbo rinkai, darbo užmokesčio lygį lemia darbo
paklausos ir pasiūlos pusiausvyra.
Monopsija. Monopolinę galią gali turėti ne tik prekių arba paslaugų
pardavėjai, bet ir gamybos veiksnių pirkėjai. Tokią galią įgyja firmos,
kurios yra vienintelės gamybos veiksnių, pavyzdžiui, darbo sąnaudų,
pirkėjos. Tarkim, kad vienintelis darbo sąnaudų pirkėjas – monopsonija,
produkcijos rinkoje yra konkurencinė firma. Monopsonija pirkdama daugiau
darbo sąnaudų, turi didinti darbo užmokestį. Be to, monopsonisto darbo
samdos ribiniai kaštai didėja greičiau, nei darbo užmokestis.
Monopolinė darbo rinka. Kai kuriose šakose bei regionuose darbuotojai,
norėdami sėkmingiau ginti savo interesus, vienijasi į darbo sąjungas. Šios
tam tikram laikotarpiui sudaro kolektyvines sutartis su darbdaviais ir
įgyja monopolinę galią darbo rinkoje. Darbo sąjungos paprastai
organizuojasi arba kaip profesinės sąjungos, arba kaip šakinės sąjungos.
Profesines sąjungas sudaro grupė darbuotojų, kurie turi tą pačią arba
giminingą profesiją, nors gali dirbti įvairiose firmose ar organizacijose,
pramonės šakose ar regionuose.
Šakines sąjungas sudaro grupė darbuotojų, kurie turi skirtingas profesijas,
skirtingus sugebėjimus, dirba skirtingą darbą, bet toje pačioje šakoje.
Lietuvoje darbo sąjungų vaidmuo kol kas menkas, nes, pirma, dauguma
privataus sektoriaus darbuotojų nėra darbo sąjungų nariai ir, antra, kai
kurios darbo sąjungos per daug politizuotos ir savi veikla nutolusios nuo
savo tikrosios paskirties.
Profesinės darbo sąjungos, kaip monopolija, parduodanti darbo paslaugas,
neretai riboja darbo pasiūlą, kad galėtų priversti darbdavius mokėti
didesnį darbo užmokestį. Darbo pasiūla ribojama labai įvairiai: pradedant
tiesiogine užimtumo kontrole, pavyzdžiui, advokatų, farmacininkų atveju, ir
baigiant tokia aktyvia priešinimosi forma, kaip streikas.
Abipusė monopolija. Abipusė monopolija yra kraštutinė darbo rinkos
struktūra, kai vienintelis darbo sąnaudų pardavėjas – darbo sąjunga
susiduria su vieninteliu darbo sąnaudų pirkėju – monopolininku. Darbo
sąnaudų pardavėjas turi monopolinę galią, o jų pirkėjas – monopsononę
galią. Darbo užmokesčio lygis priklausys nuo to, kuri pusė – pardavėjas ar
pirkėjas – turi didesnę rinkos galią.jei darbo sąjunga tyri didesnę rinkos
galią nei monopsonija, tai ji gali reikalauti didžiausio darbo užmokesčio
lygio, o kartu ir didžiausios rentos.
Darbo užmokesčio reguliavimas. Yra nemažai šakų, kuriose nėra darbo
sąjungų. Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis.
Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris
yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis.
Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis
priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse jis
keleriopai aukštesnis nei besivystančiose šalyse.

Iki šiol buvo daugiausia kalbama apie vartojamų prekių ir paslaugų
rinkas. Firmos parduoda prekes, o vartotojai jas perka. Kad vyktų gamybos
bei paslaugų kūrimo procesas, firmos turi įsigyti gamybos veiksnius: darbą,
kapitalą ir žemę. Todėl namų ūkiai (pasiūlos subjektai) ir firmos
(paklausos subjektai) susitinka gamybos veiksnių rinkoje. Veikiant pasiūlos
ir paklausos dėsniams, čia sudaromo atitinkami sandoriai. Jų turinį lemia
pati rinka: nuo monopolijos iki tobulosios konkurencijos.

Darbo jėgos paklausa

Tobulosios konkurencijos gamybos veiksnių rinka – tai rinka kurioje
yra daugybė gamybos veiksnių pardavėjų ir pirkėjų. Šioje rinkoje labai
svarbus veiksnys darbo paklausa. Kaip susiformuoja gamybos veiksnio
paklausa, kaip kinta tik vienas paklausą lemiantis veiksnys – gamybos
veiksnio kaina? Gamybos veiksnių paklausos kreivės panašios į vartojamų
prekių paklausos kreives. Gamybos veiksnių paklausa vadinama išvestine
paklausa, nes ją lemia firmos gamybos apimtis ir gamybos veiksmų našumas.
Išvestinė paklausa pasireiškia tuomet, kai prekė ar paslauga vartojama dėl
jų sugebėjimo gaminti kitą prekę ar paslaugą. Tarkim, firma gamina savo
produkciją panaudodama tik du veiksnius – kapitalą ir darbą. Kapitalo kaina
– tai rentos mokestis už kapitalą. Darbo kaina – tai tarifinis darbo
užmokestis (Lt/val.). Pati firma privalo nuspresti kiek darbo jėgos jai
pasismdyti. Firma jau pasismdžius tam tikra skaičių darbininkų ir nori
žinoti, ar jai apsimoka pasisamdyti dar vieną darbininką. Apsimoka samdyti
tik tuo ayveju, jeigu ribinės darbo produkto pajamos bus didesnės už darbo
užmokestį. Ribinės darbo produkto pajamos – tai pajamų padidėjimas,
gaunamos pasamdžius papildomą darbuotoją. Yra formulės pagal kurias galima
tiksliai paskaičiuoti ribinės darbo produkto pajamas. Viena iš rezultatų
pasekmių yra ta, kad esant bet kokiam darbo užmokesčiui firmos, turinčios
monopolijos valdžią prekių rinkoje, pasamdys mažiau darbininkų negu firmos,
tos valdžios neturinčios. Kokia bebūtų prekių rinka, ribinės darbo produkto
pajamos parodo, kiek firma gali mokėti samdydama papildomą darbo jėgos
vienetą. Kol ribinės darbo produkto pajamos yra didesnės už darbo kainą,
firma samdys papildomą darbo jėgą. Jeigu ribinės darbo produkto pajamos yra
mažesnės už darbo kainą, firma bus priversta dalį darbininkų atleisti
išdarbo. Kai ribinės darbo produkto pajamos lygios darbo kainai, firma
maksimizuos pelną. Kai taip atsitinka, samdant darbo jėgą konkurencijos
rinkoje, tai vadinama firmos pelno maksimizavimo sąlyga. Darbo išteklių
paklausa didėja mažėjant darbo užmokesčiui. Kadangi darbo jėgos rinka yra
konkurencinė, tai esama rinkos kaina firma gali pasamdyti tiek darbininkų,
kiek tik panorės.

Jei darbo jėgos rinką papildo nauji žmonės (pilnametystės sulaukęs
jaunimas, imigrantai ir t.t.), tai darbo užmokestis gali sumažėti. Tada
pusiausvyros darbo kiekis kartu su darbo išteklių pasiūla mažėja ir
susidaro naujas pusiausvyros darbo kiekis. Tenkinant pelno maksimizavimo
sąlygą gamybos veiksnių rinkoje, kartu tenkinama ir pelno maksimizavimo
sąlyga prekių rinkoje. Firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laukotarpiu
reiškia, kad pasirenkamas toks bet kurio kintamojo gamybos veiksnio (šiuo
atveju darbo) kiekis, kuriam esant gamybos veiksnio rezultato ribinės
pajamos lygios jo vieneto kaštams. Ši trumpalaikė pusiausvyros sąlyga
galioja firmai, kuri darbą perka tobulosios konkurencijos rinkoje. Prekių
rinka gali buti konkurencinė ar monopolinė.

Kintant darbui, firmai darbo jėgos samda tampa sudėtingesnie
problema. Juk kintant vieno darbo kainai kinta kitų darbų paklausa. Didesnė
darbo paklausa paaiškinama tuo, kad ilguoju laikotarpiu firmos gali
pakeisti kapitalą darbu. Sumažėjus darbo užmokesčiui, firmoms naudinga
ilguoju laikotarpiu naudoti daugiau darbo jėgos ir įrenginių. Sudėje
atskiras vartojamų prekių paklausas, gauname rinkos paklausą t. y. pramonės
šakos paklausą. Gamybos veiksnių rinkoje situacija kitokia, nes darbo jėga
turi paklausą įvairiose firmose bei šakose. Tarkim darbo užmokestis šakoje
yra 15 Lt/val ir atskira firma samdo 100 darbo valandų. Jei drbo užmokestis
sumažėja iki 10 Lt/val tai šios firmos darbo sanaudos bus 150 val.
Sumažėjus darbo užmokesčiui, visos kitos firmos taip pat padidins darbo
sanaudas. Šakoje bus naudojama daugiau darbo jėgos. Tai padidins šakos
gamybos apimtį. Tai sumažins produkcijos rinkos kainas.

Šakos paklausa lygi darbo jegai L0 , kai valandinis darbo užmokestis
15 Lt. Darbo užmokesčiui sumažejus iki 10 Lt, šakos paklausa padidėja iki L
1 . Jeigu prekės kaina išlieka pastovi, tai paklausa padidėja dar daugiau.

Darbo jėgos pasiūla

Pasiūla konkurencinėje gamybojos veiksnių rinkoje turi ypatumų.
Kylanti ribinių kaštų dalis, tobulosios konkurencijos prekių rinkoje,
sudaro dalį pasiulos. Kai gamybos veiksniu tampa darbas, atitinkamus
sprendimus pririma ne firmos o žmonės. Šiuo atveju gamybos tikslas yra
naudingumo, o ne pelno maksimizavimas. Didesnis darbo užmokestis gali
sumažinti siūlomą darbo jėgos kiekį. Kodėl? Kaip darbininkas ar tarnautojas
sprendžia, kiek jam laiko dirbti?

Darbininko laikas dalomas į darbo ir poilsio laiką. Dirbama siekiant
gauti pajamų, kurios garantuotų darbuotojui normalų poilsį ir laisvalaikį.
Didėjant darbo užmokesčiui, poilsio kaina taip pat didėja. Darbuotojas gali
įsigyti daugiau prekių (šiuo atveju poilsis – prekė). Pasiekus tam tikrą
lygį, tolesnis darbo užmokesčio didėjimas jau nebežadina noro daugiau laiko
askirti darbui, nes pinigų poilsiui pakanka. Jei darbo užmokestis didėja ir
toliau, tai tarnautojas mažina darbo laiką (jam daugiau pinigų nereikia).
Darbuotojo pasirinkimas (dirbti ar ilsėtis) aiškinamas rementis pajamų ir
pakeitimo poveikiais. Todėl indviduali rinkos darbo pasiūlos kreivė turi
savotišką formą.

[pic]

Darbuotojo pasirinkimas aiškinamas remiantis pajamų ir
pakeitomo poveikiais. Tarkim, darbuotojas kitų pajamų, išskyrus darbo
užmokestį, neturi. Pirminis darbo užmokesti 1 Lt/val, budžeto linija R.
Taškas R rodo, kad žmogus, dirbdamas 24 valanda per parą, uždirbtų 24 Lt.
Taškas P rodo, kad negaudamas jokių pajamų žmogus galėtų ilsėtis 24
val/parą. Darbo laiką galima apskaičiuoti kaip skirtuma tarp viso paros
laiko ir poilsio laiko. Darbuotojas maksimizuoja naudą pasirinkdamas tašką
E.

Kai darbo užmokestis jam padidinamas iki 2 Lt/val, gaunama naja
biudžeto linija NP. Dabar darbuotojas galės gauti maksimalią naudą taške B.
Jis 20 val/para skirs poilsiui ir tik 4 valandas dirbs ir uždirbs 8 litus.
Jei pasireikštų tik pakeitimo poveikis, tuomet didesnis darbo užmokestis
skatintų darbuotoją dirbti 12 valandų (taškas C). Tačiau pajamų poveikis
veikia priešinga kryptimi. Jis „nugali“ pakeitimo poveiki ir sutrumpina
darbo laiką nuo 8 iki 4 valandų.

Realioje tikrovėje grižtamoji darbo kreivė gali buti būdinga vasarą
uždarbiaujančiam studentui, kuriam pinigai reikalingi konkrečiam tikslui.
Užsidirbdamas reikiamą sumą pinigų, gerokai padidinasavo laisvalaikį arba
visai meta barbą.

[pic]

Literatūra:

• „Mikroekonomika“, Kaunas „Technologija“, 1997.

• „Mikroekonomika“

———————–
24 H (poilsis, val.)

SL

W

L

Indviduali darbo pasiūlos kreivė

M
Lt

P

B

I2

E

C

I2

R

N

Pajamų ir pakeitimo poveikis darbo rinkoje

W- darbo užmokestis;
L- darbo laikas.

Leave a Comment