Ekonomikos teorijos objektas

Įvadas

Ekonomikos teorija atlieka keturias pagrindines funkcijas: pažintinę, prak­tinę, ideologinę ir metodologinę.
Kaip ir kiekviena mokslo šaka, ekonomikos teorija pirmiausia atlieka pa­žintinę funkciją. Tai reiškia, kad šis mokslas privalo pažinti ir išaiškinti ekono­minius visuomenės gyvenimo procesus bei reiškinius, atskleisti juos reguliuo­jančius dėsnius ir dėsningumus, nurodyti jų veikimo principus bei panaudoji­mo galimybes visuomeninėje gamyboje.
Su pažintine tiesiogiai susieta praktinė funkcija. Tai reiškia, kad ekonomi­kos teorija yra visuomenės ekonominės politikos pagrindas. Ekonomikos te­oriją, šio mokslo atskleistus dėsnius ir dėsningumus taiko valstybė, partijos ir politiniai judėjimai, reengdami ir reguliuodami savo ekonominę strategiją ir tak­tiką. Ilgą laiką daugelio Vakarų šalių ekonominės politikos pagrindą sudarė Dž. Keinso bei neokeinsistų ekonominė teorija, dabar – neoklasikų ir neoklasikinės sintezės atstovų ekonominės doktrinos.
Trečioji ekonomikos teorijos funkcija – ideologinė – gana ginčytina. Dalis ekonomistų teigia, kad ekonomikos teorija, kaip ir kitos mokslo šakos, ideolo­ginės funkcijos neatlieka, nes mokslas negali būti nei partinis, nei klasinis. Kiti mano, kad ekonomistai, tirdami ekonominius reiškinius ir procesus, vertina juos subjektyviai, išreikšdami vienos ar kitos klasės ar socialinės grupės ekono­minius innteresus. Todėl ekonomikos teorija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, turi klasinį partinį pobūdį, vadinasi, atlieka ir ideologinę funkciją.
Ketvirtoji – funkcija yra metodologinė. Metodologija tai: 1) mokslas, aiškinantis mokslinius tyrimo metodus; 2) tikrovės pažini­mo teorija, tirianti mokslinio mąstymo būdus bei principus. Tai reiškia, ka

ad eko­nomikos teorija yra teorinis pagrindas visam ekonominių mokslų kompleksui: šakiniams ekonomikos mokslams (pramonės ekonomika, žemės ūkio ekonomi­ka, statybos ekonomika, transporto ekonomika ir kt.), funkcionaliesiems (darbo ekonomika, planavimas, kreditas ir finansai ir pan.), taip pat tarpiniams (eko­nominė geografija, demografija, liaudies ūkio istorija, valdymo teorija ir t.t.). Be to, ekonomikos teorija glaudžiai susijusi ir su tokiais visuomenės moks­lais kaip psichologija, antropologija, politologija.
Vadinasi, ekonomikos teorija – tai visuomenės mokslas apie ekonominius gamybinius santykius ir juos reguliuojančius dėsnius bei dėsningumus įvairio­se visuomenės vystymosi pakopose. Tai mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti vis augančius žmonių poreikius.

1. Ekonomikos teorijos objektas ir metodai

1.1. Dėsniai ir kategorijos

Ekonomikos teorija nagrinėja ekonominius procesus ir reiškinius. Abst­rakčiai mąstant, taikant analizę ir sintezę formuojamos loginės sąvokos arba ekonominės kaategorijos.
Ekonominė kategorija – tai teorinė sąvoka, atspindinti ekonominių santy­kių esmę, bendrus ūkinio reiškinio ar proceso bruožus, pasireiškiančius tam tikromis sąlygomis. Jos teisingos, jeigu tikrovėje egzistuoja tie ekonominiai santykiai, kurių abstrakcijos jos yra, tačiau jos pačios yra tik jų apspindys. Pa­vyzdžiui, prekė yra ekonominė kategorija. Tačiau tikrovėje prekės kaip tokios nėra. Yra daugybė realių daiktų, kurie perkami ir parduodami rinkoje. Prekė kaip ekonominė kategorija apibendrina tik konkrečių parduodamų daiktų es­minius bruožus – tai žmogaus darbu sukurtas produktas, skirtas mainams, par­davimui rinkoje. Tą patį ga

alima pasakyti ir apie bet kurią kitą ekonominę kate­goriją – pelną, kapitalą, pinigus, vertę ir kt.
Pagrindinis šios mokslo šakos uždavinys – pažinti ekonominius dėsnius. Ekonominiai dėsniai -esminiai, bendri, pasikartojantys ekonominių reiškinių ir procesų priežastiniai-pasekminiai ryšiai. Kadangi ekonominiai reiškiniai ir procesai yra žmonių eko­nominių santykių išraiška, galima teigti, kad ekonominiai dėsniai yra žmonių ekonominių santykių dėsniai, t. y. išreiškia esminius, nuolat pasikartojančius, pastovius, priežastinius-pasekminius ryšius, kurie atsiranda tarp žmonių gami­nant, paskirstant, mainant ir vartojant materialines gėrybes bei paslaugas.
Ekonominiai dėsniai, kaip ir dėsniai, veikiantys kitose žmonių veiklos srity­se ar gamtoje, yra objektyvūs. Tai reiškia, kad jie veikia nepriklausomai nuo žmonių valios ir sąmonės. Ekonominiai dėsniai pasireiškia per sąmoningą žmo­nių veiklą ir negali veikti tiesiogiai, o tik priklausomai nuo esamų sąlygų ir aplinkybių.
Ekonomikos dėsnis – tai ne valstybės įstatymas. Tai ne komanda, kuriai bū­tina paklusti. Dėsnis nusako tendenciją (lot. tendentia < tendo – kreipiu, sie­kiu; kryptis, kuria vyksta koks nors procesas), kuri reiškiasi esant atitinkamoms aplinkybėms. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju gali nesusidaryti reikiamos aplinkybės, tai nebus pastebėta ir laukta tendencija. Vadinasi, ekonominiai dės­niai negali būti nei amžini, nei nepajudinami. Laukti tam tikro rezultato gali­ma tik tuomet, jei visos sąlygos nekinta; jei tos sąlygos pakinta, įsikiša pašali­niai veiksniai, tai laukto rezultato nebus.
Pavyzdžiui, pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį, kylant ka
ainai, paklausa mažė­ja, o pasiūla auga. Tačiau iš praktikos žinome, kad yra atvejų, kai, kylant kainai didėja ir prekių paklausa. Tai nereiškia, kad dėsnis neveikia. Tiesiog žmonės, esant sunkiai ekonominei padėčiai, kai kurių prekių priversti pirkti daugiau nei anksčiau, nepaisant padidėjusių kainų. Galima pateikti ir daugiau panašių pavyzdžių. Iš to daroma išvada, kad ekonominiai dėsniai nusako tik bendrą ekonomikos funkcionavimo ir vystymosi kryptį.
Kadangi ekonominiai dėsniai atspindi žmonių ekonominių santykių esmę, tai pastariesiems keičiantis keičiasi ir jų esmė bei pasireiškimo pobūdis. Be to, išnykus vieniems priežastiniams-pasekminiams ryšiams ekonominiuose žmo­nių santykiuose ir atsiradus naujiems, vieni dėsniai išnyksta, o kiti atsiranda. Visi ekonominiai dėsniai veikia vieninga sistema, sąlygodamLvdejias kitą. Todėl, norėdami išaiškinti vieno ar kito dėsnio veikimą, privalome pažinti visą sistemą [6; 21].
Ekonominius dėsnius bandoma klasifikuoti ir grupuoti. Dažniausiai nau­dojama ekonominių dėsnių klasifikacija remiasi istorizmo principu. Remian­tis šiuo principu skiriamos trys ekonominių dėsnių grupės.
1. Bendrieji ekonominiai dėsniai išreiškia esminius ekonominių reiškinių ir procesų bruožus, būdingus žmonių ūkinei veiklai visose visuomenės vystymosi pakopose (resursų ribotumo dėsnis, didėjančių poreikių dės­nis, laiko ekonomijos dėsnis ir kt.).
2. Dėsniai, veikiantys daugelyje visuomenės vystymosi pakopų (prekinės gamybos dėsniai: vertės dėsnis, paklausos ir pasiūlos dėsnis, konkuren­cijos dėsnis, pinigų kiekio apyvartoje dėsnis ir t.t.).
3. Specifiniai dėsniai – dėsniai, veikiantys tam tikrose visuomenės vysty­mosi pakopose ar fa
azėse (pvz., paskirstymo pagal darbą dėsnis ir pan.).
Dalis ekonomistų teigia, kad ekonominių dėsnių klasifikacija yra dirbtina ir nereikalinga. Jų nuomone, visi ekonominiai dėsniai yra bendro pobūdžio. Kintant ekonominiams santykiams, keičiasi tik jų pobūdis ir pasireiškimo for­mos. Todėl nagrinėjant ekonominių dėsnių sistemą būtina išsiaiškinti šiuos po­kyčius ir priežastis, kurios juos sukėlė. Tik tuomet bus galima suprasti ekono­minių dėsnių veikimą įvairiomis istorinėmis sąlygomis. Tokios nuomonės lai­kosi jau minėtas amerikiečių ekonomistas P. Samuelsonas ir daugelis kitų Va­karų ekonomistų.
Kaip buvo minėta, ekonominiai dėsniai yra objektyvūs, tačiau tai, kad es­miniai priežastiniai-pasekminiai ryšiai veikia per sąmoningą ūkini; įmonių veik­lą, sukelia iliuziją, kad patys žmonės juos ir kuria. Šią iliuziją dar labiau sustip­rina tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje žmonės kažkiek gali sąmoningai for­muoti objektyvias ūkinės veiklos sąlygas, kurioms esant gali pakisti tam tikri esminiai ryšiai. Tačiau tai nepanaikina ekonominių dėsnių objektyvumo, o tik keičia jų pobūdį, sudaro kitas sąlygas sąmoningai juos taikyti.
Norint pritaikyti ekonominius dėsnius ūkinėje veikloje, pirmiausia būtina juos pažinti. Pažinimas gali būti gilus, teorinis arba paviršutinis. Sėkmingam ekonominių dėsnių panaudojimui būtinas gilus jų pažinimas, t.y. būtina pažin­ti ir suvokti priežastinių-pasekminių ryšių esme, įvairių ekonominių procesų sukeliamus pokyčius ir jų priežastis, kitų dėsnių veikimą įvairiomis ekonomi­nėmis situacijomis, numatyti galimas vystymosi ir kitimo tendencijas. Be to, reikalinga tiksli, moksliškai pagrįsta veiklos programa, suformuluoti konkre­tūs tikslai ir uždaviniai, t.y. turi būti paruošta detali ekonominės politikos pro­grama.

1.2. Teorijos metodai

Tiriant ekonominius procesus ir reiškinius taikomi įvairūs metodai. Meto­dai (gr. methodos – tyrimo kelias) – tai reiškinių tyrimo būdai. Ekonomikos teorijoje naudojami bendramoksliniai ir specifiniai metodai.
Prie bendramokslinių metodų dažniausiai priskiriami dialektikos, anali­zės ir sintezės, mokslinės abstrakcijos, istorizmo, loginis bei indukcijos ir de­dukcijos metodai.
Plačiausiai taikomas dialektikos metodas. Taikant šį metodą reikia išnagrinėti ekono­minius reiškinius ir procesus, kaip:
1) tarpusavyje susijusius ir vienas nuo kito priklausančius;
2) judančius ir kintančius;
3) reiškinius, kuriuose kiekybiniai pasikeitimai perauga į kokybinius;
4) reiškinius, kuriems budingi vidiniai prieštaravimai, priešybių vienybė ir kova tarp seno ir naujo.
Analizė – tai ekonominių procesų ir reiškinių skai­dymas į paprasčiausius elementus ir nuodugnus jų tyrimas. Analizės metodas taikomas^kartu su sintezės metodu.
Sintezė – tai nuodugniai išanalizuotų elementų bei objekto dalių jungimas į visumą. Jis leidžia suvokti nagrinėjamų ekonominių procesų ar reiškinių vidinį mechanizmą, priežasti-nius-pasekminius ryšius jų elementuose.
Tiriant žmonių ūkinę veiklą, jų tarpusavio santykius, plačiai taikomas moks­linės abstrakcijos metodas. Abstrahavimas – tai svarbiausių bruožų, ryšių, santykių išskyrimas ekonominiuose procesuose ar reiškiniuose, atmetant neesminius. Mokslinės abstrakcijos metodas leidžia su­vokti ekonominių procesų ir reiškinių esme; jo rezultatas – atsietinės sąvokos, t.y. ekonominės kategorijos.
Taikant istorinį metodą ekonominiai santykiai tiriami konkrečiomis istori­nėmis sąlygomis, konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Šio metodo dėka išaiš­kinama ekonominių dėsnių bei dėsningumų specifika įvairiose visuomenės vys­tymosi pakopose, atskleidžiami specifiniai ekonominiai dėsniai.
Loginis metodas leidžia atskleisti ir su­prasti vidinius ekonominių procesų bei reiškinių dėsningumus. Jis papildo is­torinį metodą.
Indukcijos ir dedukcijos metodai taip pat taikomi kartu. Jie panašūs į ana­lizės ir sintezės bei abstrahavimosi metodus.
Iš specifinių metodų ekonomikos teorijoje plačiausiai taikomi matemati­niai ir grafiniai metodai.
Matematikos metodai pirmiausia taikomi modeliuojant ekonominius pro­cesus bei reiškinius, analizuojant ir sudarant visuomeninio ūkio bei atskirų jos sektorių modelius, viso ūkio ar atskirų jos šakų prognozes.
Be ekonominių procesų modeliavimo, plačiai taikomi matematinės statis­tikos metodai. Jais galima kiekybiškai įvertinti ekonominių reiškinių tarpusa­vio ryšius, surinkti informaciją, kad būtų galima įvertinti ekonominę situaciją, numatyti ekonominės raidos tendenciją. Svarbiausia, kad remiantis matemati­nės statistikos metodais galima konstatuoti perėjimo į naują kokybę faktus.
Šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje naudojamas ir matematinis programa­vimas bei lošimų teorija. Tai padeda turint pradinius duomenis programuoti skirtingus ekonomikos valdymo metodus, nustatyti optimalią elgsenos strate­gija esant konfliktinėms situacijoms. Naudojant matematinį programavimą ar lošimų teoriją, paprastai gaunama daug įvairių rezultatų, todėl sunku išrinkti optimalų variantą.
Šiuo metu matematiniai metodai dažnai nustumia j antrą planą bendra­mokslinius (sisteminį požiūrį, deduktyvinį metodą ir kai kuriuos kitus), kartu įtvirtindami pragmatinį požiūrį į ekonomikos objektą. Todėl dažnai nukenčia teorinė ekonomikos raidos analizė, ji pakeičiama matematizuotais modeliais.
Ekonominiai procesai bei reiškiniai dažnai aiškinami ir analizuojami nau­dojant grafikus. Grafikai – tai brėžiniai ar piešiniai, vaizduojantys įvairių reiškinių ir su jais susijusių veiksnių tarpusavio ryšius. Grafikų metodas palengvina gausybės duomenų įvertinimą, interpreta­vimą bei analizę. Ypač dažnai šis metodas taikomas dėstant ekonomines dis­ciplinas, nes paprastai ir suprantamai parodo įvairių ekonominių procesų ir reiškinių tarpusavio sąveiką bei priklausomybę, atskleidžia įvairių dėsnių ir dėsningumų esmę.

2. Ekonomika kaip prakseologija

Nėra lengva atsispirti kolektyvistiniams ir fizikalistiniams mąstymo įpročiams, kuriuos kultivavo dauguma socialinių XX amžiaus doktrinų. Tad nėra stebėtina, jog vadovėlinis ekonomikos mokslas mėgina išsiversti be individualistinės teleologijos sąvokų. ‘Makroekonomikos’ specialistai kalba apie ekonomikos arba rinkos ‘mechanizmą’, apie rinkas kaip apie ‘susisiekiančius indus’, apie agregatinės paklausos ir pasiūlos ‘pusiausvyrą’, tarsi būtų kalbama apie fizikinius reiškinius, neturinčius nieko bendra su subjektyviais veikiančių individų veiksmais ir interesais. “Tapo įprasta metaforiškai kalbėti apie automatines ir anonimines jėgas, kurios varo rinkos ‘mechanizmą’. Vartojant tokias metaforas nesunku pamiršti faktą, jog vieninteliai faktoriai, veikiantys rinką ir lemiantys kainas, yra tikslingi žmonių veiksmai. Nėra jokio automatizmo; yra tik žmonės, sąmoningai ir valingai siekiantys pasirinktų tikslų. . Rinkos procesas yra vien žmogiškųjų veiksmų padarinys. Kiekvienas rinkos reiškinys kildintinas iš konkrečių rinkos visuomenės narių sprendimų.” Citata išreiškia tipišką austrų ekonominės mokyklos – mechanistinės ekonomikos antagonistės – nuostatą. Neatsitiktinai tarp jos atstovų yra taip daug laisvosios rinkos bei laissez-faire principo šalininkų. Iš tiesų, jeigu rinka, arba ekonomika, yra suvokiama kaip aklas mechanizmas, tada, suprantama, iškyla to mechanizmo valdymo ir vairavimo problema. Tačiau jeigu ji yra suvokiama kaip individų racionalios veiklos procesas ir rezultatas, tada toks siekis toli gražu nėra savaime suprantamas.
Knygoje Kontrevoliucija moksle F. Hayekas rašo, kad “visi svarbiausi pastarojo šimtmečio ekonominės teorijos laimėjimai yra nuosekliai plėtojamo subjektyvizmo rezultatas” ir kad šiuo požiūriu L. von Misesas žengė toliau nei bet kuris kitas socialinių mokslų teoretikas. Iš tiesų, ‘marginalizmo revoliuciją’ ekonomikoje, pradėtą XIX a. pabaigoje C. Mengerio, F. Wieserio ir E. Bohm Bawerko – austrų ekonominės mokyklos atstovų, L. Misesas pratęsė išplėtodamas individualistinę ir subjektyvistinę austrų vertės teoriją į visą teleologinio aiškinimo sritį, tradicinę ekonomikos teoriją talpindamas į bendresnę žmogiškosios veiklos teoriją, prakseologiją. Metodologinis individualizmas, teleologinis aiškinimo modelis ir subjektyvi vertės teorija – vienas kitą implikuojantys ir palaikantys dalykai – apibrėžia esminius prakseologijos bruožus.
Viena vertus, L. Misesas ‘sužmogina’ ekonomiką. Vertinimas, pasirinkimas ir veiksmas – pagrindinės prakseologijos sąvokos – yra specifiškai žmogiškos sąvokos, turinčios prasmę tik specifiškai žmogiškojo elgesio kontekste. “Prakseologinė tikrovė – tai ne fizikinė visata, o sąmoningas žmogaus atsakas į esamą šios visatos padėtį. Ekonomika kalba ne apie daiktus arba apčiuopiamus materialius objektus; ji kalba apie žmones, jų siekius ir veiksmus. Gėrybės, prekės, turtas . nėra gamtos elementai, jie yra žmogiškosios prasmės ir elgsenos elementai. Kas nori juos suprasti, tas turi žvelgti ne į išorinį pasaulį; jis turi jų ieškoti veikiančių žmonių siekiuose”. Daiktų vertė yra daiktų vertė veikiančiam žmogui. Ji nėra fizikinis ar materialus reiškinys, kuris galėtų būti identifikuotas atsietai nuo individo siekių ir įsitikinimų – dvasinių dalykų. “Nuvalkiotas teiginys, kad esą ekonomika nagrinėja materialias žmogaus gyvenimo sąlygas, yra visiškai klaidingas. Žmogaus veikla yra proto apraiška. Šiuo požiūriu prakseologiją galima vadinti Geisteswissenschaft”. Tradicinės ekonomikos klaida buvo ne pati prielaida, kad žmogus maksimizuoja savo gerybes, o tos prielaidos susiaurinimas – kad esą homo oeconomicus maksimizuoja ‘materialias’ gėrybes, kad jis kaupia ‘daiktus’ nepaisydamas ‘aukštesnių’, ‘dvasingesnių’ dalykų. Tačiau pats šis ‘aukštesnių’ ir ‘žemesnių’, ‘dvasinių’ ir ‘materialių’ dalykų atskyrimas tėra tradicinės ekonominės teorijos klaidos padarinys. Net geisdamas ‘daiktų’ žmogus geidžia ne pačių daiktų, bet tos naudos, kurią tie daiktai jam teikia. Nauda, turtas, gėrybė nėra pats daiktas, bet toji svarba, reikšmė, kurią veikiantis žmogaus jam teikia. Šia prasme visos gėrybės yra ‘dvasinės’, nes visos jos yra subjektyvios, visos yra santykinės veikiančiojo individo tikslų atžvilgiu.
Kita vertus, jis ‘ekonomizuoja’ žmogiškąją veiklą. Disponuodamas ribotais ištekliais – galiausiai ribota savo gyvenimo trukme – kiekvienas individas neišvengiamai turi pasverti visų savo tikslų santykinę svarbą, rinktis, teikti pirmenybę vieniems tikslams išsižadant kitų. Kiekvienas pasirinkimas kainuoja – nepasirinktų ir todėl prarastų veiksmo alternatyvų prasme. Įpročiu tapęs ‘ekonominių’ ir ‘neekonominių’ dalykų skyrimas neturi pagrindo. Griežtai kalbant nėra jokių specifinių ‘ekonominių’ tikslų – yra tik įvairiausi tikslai, besivaržantys dėl turimų priemonių. Nėra jokios takoskyros tarp dvasinių siekių ir tariamai materialių ekonominių tikslų – filosofavimas ne mažiau nei bulvių auginimas yra ‘ekonominė’ veikla jau vien todėl, kad jis atitraukia į tam tikrą veiklą individo išteklius (energiją, laiką), kurie gali būti naudojami kitaip. Kiekviena veikla neišvengiamai turi šį ekonominį aspektą. Ekonomizavimas ir maksimizavimas nėra tik ‘ekonominės’ veiklos principas – jis yra kiekvienos veiklos principas. L. Robbinsas taip formuluoja šią mintį: “Nėra jokių ekonominių tikslų. Yra tik ekonomiški ir neekonomiški būdai esamiems tikslams pasiekti.” Šis ekonominis visos veiklos aspektas yra ne kas kita kaip praktinio racionalumo aspektas. Praktine prasme protas reikalingas būtent tam, kad veikla būtų ekonomiškai pagrįsta – kad pasirenkamų alternatyvų vertė (nauda) būtų bent ne mažesnė už nepasirinktų alternatyvų vertę (naudą). Šiuo požiūriu racionalios veiklos ir ekonominės veiklos sąvokos sutampa. “Visa racionali veikla yra ekonominė. Visa ekonominė veikla yra racionali.” Tokiu būdu “siedama tikslų-priemonių santykį su kiekvienos veiklos ekonominiu aspektu, koncepcija įtraukia į savo sritį veiklos rūšis, kurių tradicinė ekonomika beveik nenagrinėja”.
Anot L. Miseso, visi žmogiškosios veiklos teorinio supratimo elementai yra implikuoti veiksmo kategorijoje ir gali būti eksplikuoti analizuojant jos turinį. “Prakseologijos išeities taškas – tai ne aksiomų bei procedūros metodų pasirinkimas, o veiksmo esmės refleksyvi analizė.” Ši analizė, “prakseologijos ir ekonomikos – ligšiol geriausiai išplėtotos jos šakos – objektas”, atskleidžia tam tikrą apriorinę praktinio racionalumo struktūrą. Pamėginkime reziumuoti bendriausius šios struktūros bruožus.
“Apriorinės žmogiškosios veiklos disciplinos, prakseologijos, nedomina konkretus vertybinių sprendimų turinys; ją domina tik faktas, jog žmonės vertina ir savo vertinimų pagrindu veikia.” Tad, pirma, pats faktas, jog žmogus veikia, byloja elementarų dalyką – kad jis nėra patenkintas esama padėtimi ir siekia ją pakeisti geresne. Veiksmas – tai visada pastanga “mažiau geidžiamą padėtį pakeisti labiau geidžiama padėtimi”. Antra, realiame pasaulyje – kitaip nei rojuje – siekius visada skiria nuo realybės priemonių stygius. Ne visa kas geidžiama yra pasiekiama. Galimybės niekada neprilygsta norams. Priemonės siekiams realizuoti visada ribotos. Trūksta pačių įvairiausių dalykų – ne tik vartojimo gėrybių, tiesiogiai tenkinančių norus, bet ir tarpinių gėrybių – fizinių galių, sugebėjimų, žinių, gamtinių išteklių, įrankių ir mechanizmų – kurios leidžia kurti tiesiogines gėrybes. Galiausiai, kiekvienai mirtingai būtybei trūksta laiko visiems savo siekiams realizuoti. Iš čia išplaukia, kaip trečias visos veiklos bruožas, maksimizavimo (ekonomizavimo) būtinybė – būtinybė iš visų tikslų atsirinkti svarbiausius ir jų siekti naudojant mažiausiai vertingas priemones. “Stygiaus akivaizdoje būtinas pasirinkimas . racionalaus pasirinkimo taisyklė yra maksimaliai tenkinti savo preferencijas. . Utopija, kurioje maksimizavimas nebūtų žmogiškojo racionalumo išraiška, yra iliuzija; tik mums nesuvokiamas dievas galėtų gyventi tokiame pasaulyje.”
Tad veikdamas, t.y. siekdamas savo padėtį gerinti, individas turi atsirinkti tam tikrus savo tikslus ir aukoti (bent laikinai) kitus. Priemonių stygius lemia tikslų atrankos ir pasirinkimo būtinybę. Tenka atiduoti pirmenybę, suteikti preferenciją, tik kai kuriems iš visų tikslų. Taigi, kiekvienas pasirinkimas ir kiekvienas veiksmas turi savo kainą – paaukoto kito pasirinkimo vertę – vertę gėrybės, kuri būtų įsigyta ar išlaikyta, jeigu pasirinkimas būtų kitoks. Net tokios abstrakčios gėrybės kaip laisvalaikis ar dvasinė ramybė šiuo požiūriu konkuruoja su konkrečiomis ‘daiktinėmis’ gėrybėmis. ‘Daiktinės’ gėrybės kaina gali būti laisvalaikio ar dvasinės ramybės netektis – ne tik kita ‘daiktinė’ gėrybė, kurią galima būtų įsigyti jos vietoje. “Bendroji pasirinkimo ir preferencijų teorija peržengia tą horizontą, kuriame ekonominės problemos būdavo apibrėžiamos ekonomistų nuo Cantillono, Hume’o bei Adamo Smitho iki Johno Stuarto Mill’io. Ji toli gražu nėra vien žmogaus pastangų . keliant savo materialią gerovę ‘ekonominio aspekto’ teorija. Ji yra visos žmogiškos veiklos teorija. Pasirinkimas apibrėžia visus žmogaus sprendimus. . Visos žmogiškos vertybės yra pasirinkimo objektas. Visi tikslai ir priemonės, visi materialūs ir dvasiniai, aukšti ir žemi, kilnūs ir nekilnūs dalykai yra rikiuojami vienoje eilėje ir jų atžvilgiu priimamas sprendimas, pasirenkant vieną dalyką ir atidedant į šalį kitą”. Nėra ‘neįkainojamų’, ‘neekonominių’ gėrybių – visos gėrybės kainuoja – ir jų kaina yra tos neįgytos gėrybės, tos nerealizuotos, prarastos galimybės, kurios vietoje jų galėjo būti įsigytos arba realizuotos. Kiekvienas veiksmas gali būti nuostolingas, jeigu jo imdamasis individas reikiamai neįvertina jo kainos – nepasirinktų ir todėl prarastų alternatyvų vertės. “Pasirinkimo racionalumas . yra nei daugiau, nei mažiau kaip pasirinkimas visiškai suvokiant atmestas alternatyvas.”
Visos pagrindinės ekonominės kategorijos – nauda, kaina, kaštai, pelnas, nuostolis, efektyvumas, laiko diskontavimas (palūkanų reiškinys) – yra jau implikuotos veiksmo kategorijoje. “Veiksmas – tai mėginimas mažiau patenkinamą padėtį iškeisti į labiau patenkinamą padėtį. . Kas tenkina mažiau, to išsižadama norint pasiekti tai, kas tenkina labiau. Tai, ko išsižadama, vadinama siekiamo tikslo kaina. Tokios kainos vertė vadinama kaštais. Kaštai – tai vertė to pasitenkinimo, kurio tenka išsižadėti siekiant pasirinkto tikslo”. Kiekvienos gėrybės įsigyjimo kaštai – tai vertė tos alternatyvios gėrybės, kurios atsisakoma vardan pasirinktos. Cigarečių pokelio kaštai gali būti neįsigytos šokolado plytelės vertė, savaitgalio iškylos kaštai – praleistos progos nueiti į parodą vertė, meilės nakties kaštai – prarastos sveikatos vertė ir t.t. ir pan.
Kiekvienu savo veiksmu žmogus tenkina savo norus, siekia didesnės gerovės (pasitenkinimo, laimės). Jam realizuojant savo tikslus arba atrandant naujų priemonių savo tikslams pasiekti jo gerovė didėja, – praradant tokias galimybes ji, priešingai, mažėja. Gerovė, apie kurią čia kalbama, suprantama formalia prasme, paliekant atvirą kelią įvairioms vertybinėms individų orientacijoms bei nuostatoms. Veikiantis individas gali būti ‘egoistas’ arba ‘altruistas’, ‘hedonistas’ arba ‘asketas’. Hedonistui gerovė gali reikšti kūnišką malonumą; religingam žmogui ji gali reikšti ramią sąžinę. Altruisto geidžiama gerovė gali skirtis nuo egoisto geidžiamos gerovės. Tačiau visais atvejais formaliai galima kalbėti apie gerovės siekį. Tad ‘gerovės’ (‘naudos’) tapatinimas su ‘malonumu’ įvairiose utilitarizmo atmainose nėra pagrįstas (nors, šiuo požiūriu, pačiam L. Misesui, kaip atrodo, kartais galima papriekaištauti dėl šių sąvokų suplakimo). Lygiai taip pat formalia prasme individas visada maksimizuoja savo gerovę – siekia savo tikslų vadovaudamasis savo supratimu apie instrumentinę turimų priemonių vertę. “Tai, ką žmogus daro, visada nukreipta jo paties pasitenkinimo būklei gerinti. Šia prasme – ir jokia kita – galime laisvai vartoti terminą ‘savanaudiškumas’ pabrėždami, jog veiksmas būtinai ir visada yra savanaudiškas. Net veiksmas, tiesiogiai skirtas kitų žmonių sąlygų gerinimui, yra savanaudiškas.” Kitaip sakant, individas visada veikia savo – subjektyvių – tikslų, vertinimų ir įsitikinimų pagrindu. Net rūpindamasis kitų žmonių gerove individas veikia savo intereso pagrindu; net nusileisdamas prievartai jis veikia savo sprendimu, savo preferencijų pagrindu. Net tada, kai individas veikia, kaip atrodo, prieš savo paties interesus, tai nereiškia, jog jis veikia ne savo interesų pagrindu; tai veikiau reiškia (tarus, jog išties žinome jo tikslus), jog priemonės, kurias jis naudoja, nėra adekvačios jo siekiamiems tikslams. Veiksmo ištakų subjektyvumas yra objektyvus faktas, į kurį turi atsižvelgti kiekviena į mokslinį objektyvumą pretenduojanti veiksmo teorija.
Nors individo preferencijos ir vertės nėra empiriškai stebimas dalykas, kurį galėtų atskleisti kokia nors fizikalistinė analizė (“Niekas kitas, išskyrus patį individą, negali spręsti, kas jį tenkina labiau ir kas mažiau.”), jos yra logiškai susijusios su veiksmu, stebimu dalyku. Matydami, jog žmogus veikia tam tikru būdu, darome išvadą, jog taip veikdamas jis tenkina savo preferencijas. Suvokdami, interpretuodami elgesį kaip veiksmą jį visada suvokiame, interpretuojame kaip preferencijų tenkinimą, kaip maksimizavimą, t.y. kaip individo pastangą pagerinti savo padėtį. Štai kodėl negali būti principinio atotrūkio tarp preferencijų (vertinimų) ir veiksmų. Nors joks konkretus veiksmas neatskleidžia visos individo preferencijų skalės, visos jo tikslų hierarchijos, kiekvienas toks veiksmas atskleidžia konkrečią individo preferenciją. Jokios hipotezės apie tas preferencijas negali būti pagrįstos, jeigu jos nėra galiausiai grindžiamos veiksmų, pasirinkimo aktų realybe. Jeigu iš alternatyvų A, B, C individas renkasi alternatyva A, tai reiškia, jog tikslui A jis teikia pirmenybę, jog tą tikslą jis vertina labiau už kitus, jog to tikslo realizavimas, jo supratimu, jo gerovę pakelia. Jeigu žmogus praleido valandą koncerte, o ne kine, iš to galime daryti išvadą, jog koncertą jis vertino labiau nei kiną. Jeigu jis išleidžia 10 litų knygai, iš to galime daryti išvadą, jog įsigytą knygą jis vertina labiau už bet kurią kitą gėrybę, kurią jis būtų galėjęs įsigyti už tuos pinigus. “Vertė nėra daiktuose. Ji yra mumyse; ji yra tas būdas, kuriuo individas reaguoja į savo aplinkos sąlygas. . Vertė taip pat nėra žodžiuose ar doktrinose. Ją atspindi žmogaus elgesys. Svarbu ne tai, ką žmogus ar žmonių grupė kalba apie vertę, bet tai, kaip jie veikia”.
Žodinė preferencijų raiška, jau vien todėl, kad ji nieko nekainuoja, nebūtinai yra tikroji arba galutinė jų raiška. ‘Kalbos’ galiausiai turi būti dengiamos ‘darbais’. Žodinė komunikacija nėra adekvati tokios raiškos priemonė ne todėl, kad ‘vidinis pasaulis’ nepasiekiamas, o todėl, kad kalba gali būti naudojama kaip įrankis tikrosioms preferencijoms slėpti – kuo, žinoma, įsitikina kiekvienas, pavyzdžiui, mėgindamas ką nors parduoti. Kaip iš pirkėjo galima ‘iškvosti’ jo tikrąjį jam siūlomo daikto vertinimą? Jis visada siūlys mažesnę kainą nei tą, kurią yra pasirengęs mokėti; pardavėjas, priešingai, visada prašys didesnę kainą nei tą, už kurią yra pasirengęs daiktą atiduoti. Būti atviram nei vienam iš jų neapsimoka. Tad galiausiai tik veiksmai – šiuo atveju, ‘pakloti pinigai’ – atskleidžia realų vertinimą. Būtent veiksmais išreikštos, demonstruojamos, preferencijos teikia faktologinį pamatą ekonominei (prakseologinei) analizei.
IŠVADOS

1. Svarbiausias vartojimo struktūros kitimo tendencijas atspindi ilgalaikiai asmeninių išlaidų struktūros pakitimai ir jų tarptautiniai sugretinimai.
2. Kadangi kapitalo pasiūla ribota, tai palūkanų norma atlieka svarbią funkciją orientuodama tą ribotą pasiūlą kryptimis, kur kapitalas būtų pelningiau­siai panaudotas.
3. Viena iš ekonomikos atsilikimo priežasčių grandinių (ciklų): mažos pajamos sukuria mažas santaupas, kapitalas yra nepakankamas ir palūkanų normos aukštos. Tai neskatina investicijų ir ekonomikos augimo lygis išlieka žemas.
4. Vyriausybės politika, susijusi su palūkanų normomis, dažnai turi spręsti daug kitų atviros ekonomikos problemų ir, visų pirmiausia, valiutų keitimo kurso reguliavimą bei kt.
5. Pagrindinė finansų sistemos paskirtis yra perteikti lėšų perteklių iš tų, kurie jį turi, tiems, kuriems jo reikia. Toliau bandysime išsiaiškinti, kaip ir kur tas perteklius atsiranda realios ekonomikos (ūkio) veikloje, t.y. gaminių ir paslaugų gamyboje.

LITERATŪRA

1. Levy Michael, Weitz Barton A. Retailing management. Irwin, Boston, 1998. 736p.
2. Donald Waters. Operations management producing goods & services. – Adission-Wesley publishing company. 1996. 627p.
3. Ivlinas Tomas S. Ekonomikos teorija.-Vilnius, Mintis, 1991. 150p.
4. Beck C. Better Schools: A Value Perpective. London, Falmer Press, 1990. 725p.
5. Gordon J. R. A Diagnostic Approach to Organizational Behavior. Allyn & Bacon, 1993. 578p.
6. Hunt J. G. Toward a Leadreship Paradigm Chape. Newbury Park, CA: Sage, 1995. 646p.
7. Pranulis V., Pajuodis A., Urbonavičius S., Virvilaitė R., Marketingas.- Vilnius, The baltic press, 2000, 469p.
8. Lukoševičius V., Stankevičius P. Teorinė ekonomika. Vilnius, VPU. 1998. 167p.
9. Urbanskienė R. Reklama ir rėmimas.-Kaunas. 1995. 70p.
10. P.Kotler. Marketing Management: The millenium edition, Upper Saddle River, New Jersey: Prentice Hall, 200p.
11. Virvilaitė R. Marketingas.-Kaunas, Technologija, 79p.
12. http://cyberatlas.internet.com/markets/retailing/article/0,1323,6061_761911,00.html
13. http://www.ie.ncsu.edu/fangroup/ps.dir/icn.pdf
14. http://bear.cba.ufl.edu/centers/mks/abstracts/vol17/no2/andersonandsimester.html

Leave a Comment