Ekonomikos teorija

Ekonomikos teorija, kaip ir kiti mokslai, atsirado ne iš karto. Ji formavosi kartu su visuomenės gamybos, ekonominių santykių istorine raida. Naujai atsirandanti ekonominė teorija parėmė ir toliau plėtojo ekonomikos idėjas, iškeltas šio mokslo pirmtakų. Palengva keitėsi ekonomikos mokslo objektas ir pats jo pavadinimas. Apie tai byloja ekonominės minties istorija. Ekonominė mintis – tai visuomeninių – ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje, pasireiškiantis ekonominėmis pažiūromis, idėjomis, vėliau teoriniais apibendrinimais.(2)
Žodis “ekonomika” kilęs iš graikų kalbos: “oikos” – būstas, ūkis, “nomos” – valdymo, tvarkymo menas.
Aukštą išsilavinimo lygį pasiekusių unniversitetų vadovėliuose ekonomikos mokslo objektas apibūdinamas įvairiai, tačiau daugiausia taip:
Ekonomika (economics) – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią.
Taip pat žodis “ekonomika” turi dvi prasmes: tai mokslo šakos pavadinimas, arba šalies ar kokio kito ūkio vieneto ūkinės veiklos pavadinimas.
Kitaip sakant, tai mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, rūbais, būstu ir kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas.
Ekonomikos mokslas yra veiklos, susijusios su mainais ir piniginiais sandėriais tarp žmonių rūšis.(1)
Ekonomika – tai ūkinių vienetų, tarpusavyje suusijusių gamybiniais, vartojimo, mainų,
finansiniais ir kt.ryšiais, sistema; tai gamybos ir vartojimo veiklų tarpusavio sąveika.(2)
Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus išteklius (žemę, darbą, gamybinės paskirties prekes) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drbužiams, keliams ir kt.) ir

r skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti.
Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonija susitvarko su savo uždaviniais vartojimo ir gamybos srityje(3)
Ekonomika yra ir problemų mokslas. Visais laikais žmonės didelę gyvenimo dalį skiria ekonominių problemų sprendimui. Problema – tai uždavinys, iškylantis žmonių tikslingoje veikloje ir reikalaujantis teorinio arba praktinio sprendimo; tai sudėtingas, sunkiai išsprendžiamas klausimas. Ekonomikos problemos yra vienos opiausių, su kuriomis susiduria šių dienų visuomenė. Kiekvienas mūsų svarstome: kokį darbą pasirinkti; kiek ir kodėl už jį mokama; kas lemia jūsų perkamų prekių ar paslaugų kainą bei pabrangimą, ir kaip visa tai veikia mūsų gyvenimo lygį; kodėl ir kokius mokesčius turite mokėti valstybei ir kitus klausimus.
Be asmeninių ir šeimyninio pobūdžio klausimų, ekonomikoje apstu problemų, jaudinančių ir visą visuomenę pvvz.: ar ji pajėgs išlaikyti didėjantį gyventojų skaičių? Ar platus robotų ir kompiuterių naudojimas nesukels didelio darbuotojų pertekliaus, masinio nedarbo? ir kt.(2)
Atsakyti į minėtus klausimus ir į daugelį kitų panašių klausimų privalo ekonomikos mokslas.
Norint patenkinti visus poreikius, reikalingi ištekliai. Ištekliai – visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti. Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai, kurie skirstomi į neišsenkamus ir išsenkamus.(2) Oras, vanduo priskiriami prie neišsenkamų, tačiau jie yra riboti. Išsenkami ištekliai – tai augmenija, gyvūnija (jie atkuriami), naudingos iškasenos (neatkuriami) ir kt.
Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai: ža
amė, darbas, kapitalas.
Žemė – visi gamtos teikiami ištekliai, pati žamė, miškai, vandenys, iškasenos.
Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, tai sąmoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.
Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms bei paslaugoms kurti, kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės naudojamos ūkinėje veikloje.(3)
Sąnaudos – tai gamybos procese naudojami ekonominiai ištekliai (darbo jėga, medžiagos ir žaliavos, įrengimai, kapitalas ir kt.)
Ekonomika – tai bandymas sumažinti išlaidas, siekiant tam tikro tikslo.
Žmogaus materialiniai poreikiai neturi ribų ir iš tiesų yra begaliniai, tačiau ekonominiai ištekliai, kurių reikia šiems poreikiams tenkinti, deja, yra riboti. Tad kiekviena visuomenė susiduria su ta pačia ekonomine problema – išteklių stygiaus problema. Stygius reikalauja pasirinkimo. Žmogus, norėdamas patenkinti savo norus, turi ne tik gamtos teikiamus išteklius pritaikyti prie savo poreikių, tai yra ekonomiškai gaminti, bet ir savo gaminius taupyti, saugoti, kad šie nesugestų, o už atliekamus gaminius mainais gauti kitų prekių ir paslaugų, kurių tuo metu neturi.
Ekonomiškumas – tai pasiekimas didžiausios naudos mažiausia kaina, t.y. taupiai naudojant turimus išteklius; tai pastangos iš turimų išteklių gauti kuo daugiau naudos.(2)
Paprastai žmogui rūpi ne tik tai, ko jam reikia dabar, bet ir tai ko reikės ateityje. Užsiimdamas ūkine arba ekonomine veikla žmogus mokosi iš praeities ir stengiasi nu
umatyti ateitį. (3) Ekonominė veikla – tai veikla, skirta užsidirbti sau pragyvenimui, gaminant prekes ar teikiant paslaugas. (2) Tačiau ne kiekvieną žmogaus veiklą vadinsime ekonomine (ūkine) veikla, nes ji turi būti tiesiogiai nukreipta į “daiktinius” ekonomikos produktus (prekes ir paslaugas), kurie tiesiogiai ar netiesiogiai tenkina žmonių poreikius. Jei žmogus eina žvejoti tenorėdamas maloniai praleisti laiką, tai tokia veikla nebus ekonominė, nes čia jis tenkinasi pačiu veiksmu. Bet jei žvejys iš to pragyvena, tai jau bus ūkinė (ekonominė) veikla.
Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema:
▪ką gaminti? Kiek kokių gėrybių reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai?
▪kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų galima pagaminti daugiausia produktų?
▪kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuomenės nariams? (3)
Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius, tuomet nebūtų ekonominių problemų.(1) Dėl to atskiri ūkiniai vienetai (individualūs gamintojai, verslo firmos ir vyriausybės) turi rinktis, kaip turimus išteklius efektyviausiai, t.y.ekonomiškiausiai, naudoti. Taigi, spręsdama pasirinkimo klausimą, kuris iškyla dėl neribotų poreikių ir ribotų galimybių, kiekviena visuomenė privalo atsakyti į minėtus klausimus: Ką gaminti? Kaip gaminti? Kas vartos šią produkciją?
Būdas, kuriuo kiekviena visuomenė ieško atsakymo į šiuos pagrindinius klausimus, yra tos visuomenės ekonomikos sistema. Ekonomikos sistema – tai būdas, kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo kl
lausimus. Galima teigti, kad ekonomika yra veikla, kaip veiksmingiausiai panaudoti turimus išteklius, siekiant geriausiai patenkinti neribotą visuomenės poreikį įsigyti prekių ir paslaugų. Kadangi fundamentali ekonomikos problema yra išteklių nepakankamumas, kiekvienas jų, panaudotas vienu būdu, nebegali būti panaudotas kitoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti.
Taigi, ekonomika yra ir mokslas apie žmogaus pastangas pragyventi. Ji tiria įvairias ekonominės sistemos dalis ir bando parodyti, kaip jos veikia ir dera tarpusavyje, sudarydamos vieną tobulą mechanizmą. Mokslas apie ekonomiką grindžiamas kasdieninio, įprastinio veiklos pasaulio faktais.(2)
Ekonomikos sistemos dažniausiai skirstomos į keturis pagrindinius tipus:
a) Papročių sistemoje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais
papročiais bei tradicijomis.
Tokia ekonominė sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse.
b) Grynoji kapitalistinė ekonomikos sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine
laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis-užtikrinti normalų pelną.
c) Esant komandinei ekonomikos sistemai, visus sprendimus dėl to ką, kaip ir kam gaminti,
priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe.Vietoje rinkos stimulų šiuo atveju naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos.
d) Mišrioji kapitalistinė sistema. Čia vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima
grupės, dažnai – vyriausybės.
Paprastai vyriausybė sprendžia šiuos uždavinius:
1.Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piknaudžiauti rinkoje ekonomine galia.
2.Skatina ekonomikos stabilumą ir augimą.
3.Skatina teisingą, bešališką paskirstymą.
4.Reguliuoja visuomeninių prekių (t.y. tų, kurias vartoja ne tik tie asmenys, kurie sumoka už tą prekę) gamybą.(1)
Visuomenės ekonominę sistemą suformuoja tokie veiksniai:
1.gamtiniai ištekliai;
2.gyventojų skaičius, jų amžius, kvalifikacija, išsilavinimas ir kt.;
3.turimas gamybinis potencialas, atsargos;
4.per ilgus metus susiklostę atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologinės žinios, turto paskirstymas;
5.institucinė struktūra: papročiai, įsatymai, įpročiai ir kt.(2)
Skiriamos dvi ekonomikos teorijos dalys – mikroekonomika ir makroekonomika:
Mikroekonomika nagrinėja pagrindinių ekonomiką sudarančių elementų-individualių vartotojų, įmonių (firmų), išteklių savininkų, ekonomikos šakų – elgseną bei tai, kaip šių elementų sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas.
Taigi mikroekonomika – mokslas apie rinkos mechanizmą ir jėgas, formuojančias kainų lygį, veikiančios sprendimus dėl gaminio ar paslaugos tiekimo į rinką ir pan.
Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą naudodamasi tokiais suvestiniais rodikliais kaip bendrasis nacionalinis produktas (BNP), infliacijos tempas, vartojimo kainų indeksas, nedarbo lygis, pinigų pasiūla, darbo našumas, valstybės biudžeto deficitas, užsienio prekybos balansas ir kt.
Makroekonomika įgalina suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti tokie daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt.
Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio pareiga – rinkimuose balsuoti už tuos kandidatus į valstybės valdžios postus, kurie siūlo ir pajėgūs įgyvendinti labiausiai pagrįstą politiką siekiant šių tikslų. Taigi ekonomikos išmanymas yra ir pilietinė pareiga.(1)
Mikroekonomikos teorijoje laikomasi nuostatos, kad kiekvienas individas elgiasi racionaliai: tai yra, kad vartotojai, verslininkai, firmų valdytojai, išteklių savininkai ir kiti ekonomikos veikėjai, vadovaudamiesi savo interesais, siekia maksimalizuoti gaunamą pasitenkinimą.
Tai yra viena iš pagrindinių ekonomikos aksiomų. Teoriniuose modeliuose siekiama paaiškinti ir numatyti, koks bus taip besielgiančių individų sąveikos rezultatas.
Racionalaus vartotojo samprata apima ne tik tai, kad vartotojo tikslas yra gauti maksimalų pasitenkinimą, bet ir tai, kad racionalus vartotojas žino savo norus vienų ar kitų ekonominių gėrybių atžvilgiu.
Racionalus įmonės elgesys – tai toks elgesys, kuris leidžia gauti maksimalią naudą įmonei.
Labai dažnai tokios naudos kriterijus yra ilgo laikotarpio pelnas.
Ekonomistai teigia, jog racionali vyriausybė yra tokia, kurios tikslas – taip reguliuoti ekonomikos “žaidimo taisykles” ir atlikti kitas funkcijas, kad šalies piliečių gerovė būtų maksimali.
Savo naudos maksimalizavimas ar, kitaip tariant, savanaudiškumas anaiptol nereiškia tik pinigų sumos maksimalizavimo. Individas pats sprendžia, kas yra jo naudos maksimumas. O jei individas nežino, kas jam teikia didžiausią naudą, arba tai žinodamas nepasinaudoja esamomis galimybėmis, vadinasi, jo elgesys nėra racionalus.
Ekonominė racionalumo samprata besąlygiškai reikalauja, kad individas spręstų racionaliai, palygindamas naudą su sąnaudomis.
Akivaizdu, kad toks racionalus veikėjas yra realybės idealizacija. Žmogaus elgesys niekad negali būti įspraustas tik į racionalumo ekonomine prasme rėmus, tačiau aiškinantis, kaip vyksta gamyba, skirstymas, kainų kitimas ir daugelis kitų reiškinių, tokia abstrakcija visiškai pasiteisina ir padeda sėkmingai prognozuoti bei valdyti ekonominius įvykius.
Ekonomikos teorija be grynai teorinės, analitinės paskirties, – esamos ekonomikos sistemos analizės, plėtotės prognozių – turi atsakyti į klausimą: “Ar gerai veikia ekonomika?”
Dėl šios priežasties ekonomika tampa dvipuse – normuojančiąja ir pozityviąja.
Pozityvioji ekonomika apima mokslinę ekonomikos pusę – aiškina bei numato ekonomikos
reiškinius, tai yra siekia atsakyti į klausimą: “Kaip ekonomika ir jos dalis veikia?”
Normuojančioji ekonomika susijusi su etikos dalykais, tai yra siekia atsakyti į klausimą:”Kaip ekonomika turi veikti?”(1)
Galutinis ekonominės veiklos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš sunkaus kasdienio triūso.(2)
Be ekonomikos negali gyventi nė vienas individas, o jos teorijos pagrindai padeda suprasti, kaip ekonomika funkcionuoja. Ekonomika padeda įgyvendinti savo, kaip demokratinio šalies piliečio tikslus.

Leave a Comment