1.Ekonomikos teori jos objektas. Ekonomikos teorijos mokslo apibrėžimas.Ekonomikos teorija – mokslas apie žmonių ūkinę veiklą, kurios metu, naudojant išteklius patenkinami poreikiai.Poreikiai – tai žmonių biologinės ir socialinės prigimties sąlygotos reikmės, patenkinamos vartojant darbo sukurtus daiktus ir paslaugas. Jų ypatybė ta, kad užtikrinant pastovų vienos poreikių dalies (gyvybinių poreikių) patenkinimą, atsiranda naujų, sudėtingesnių (sveikatos ap-saugos, išsimokslinimo, kultūros, poilsio, sveikos gyvenimo aplinkos, bendravimo ir pan.) poreikių taigi bendra poreikių apimtis didėja. Nei šiuolaikinė nei įžvelgiamos ateities gamyba negali patenkinti kiekvieno žmogaus atskirai ar šeimos bei visuomenės visų poreikių. Todėl nuo pat civilizuotos visuomenės ar apskritai žmogaus atsiradimo egzistuoja noras gerinti gyvenimą, tenkinti vis daugiau poreikių, o norint tai įgy-vendinti, reikia nuolat didinti prekių ir paslaugų gamybą.Ištekliai – yra visa tai, kas gali būti panaudota žmonių poreikiams tenkinti. Dauguma išteklių yra riboti. Jie vadinami ekonominiais ištek-liais arba gamybos veiksniais. Yra 3 išteklių tipai: žemė, darbas ir kapi-talas.Žemė – tai visi gamtos teikiami ištekliai: žemė, miškai, vandenys, iš-kasenos – yra riboti.Darbas – tai darbo jėga, žmonių sugebėjimai atlikti įvairias gamybi-nes ir ūkines funkcijas. Tai ribotas išteklius susijęs su darbingo am-žiaus gyventojų skaičiumi, bei jų išsimokslinimu.Kapitalas – visa tai kas sukurta žmonių darbu ir naudojama prekių ir paslaugų kūrimo tikslams. Tai visos žmonių darbu sukurtos darbo prie-monės, naudojamos ūkinėje veikloje.Gamyba – tai ekonominių išteklių (gamybos veiksnių) naudojimas gaminant produktus ir teikiant paslaugas žmonių poreikiams tenkinti. Esminis gamybos bruožas yra jos technologija.Technologija – būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai – pre-kės ir paslaugos. Technologija lemia gamybos proceso organizavimo būdus. Gamybos organizavimas sąlygoja ūkinius (ekonominius) žmo-nių santykius, kuriuos konkrečiai išreiškia ekonomikos institutų ir nusi-stovėjusių veiklos formų visuma. Ši visuma kartu su ekonominiais san-tykiais sudaro visuomenės ekonominę (ūkio) sistemą. Žinomi 3 istori-niai ekonominių ūkių sistemų tipai – natūrinis ūkis, centralizuotai val-domas ūkis ir rinkos ūkis. Joks iš jų niekad nepasireikšdavo grynu pa-vidalu, kiekvieno tipo atskiri elementai aptinkami ir prieš kelis tūkstan-čius metų, ir dabar.Ekonomikos teorija – mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka vieną iš įvairių galimų ribotų gamybinių išteklių naudojimo variantų, siekdami gaminti įvairius esamam ir būsimam vartojimui rei-kalingus produktus ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių bei jų gru-pių.
2.Išteklių naudojimo visuomenės mastu pasirinkimo proble-mos.Esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas yra priverstas rink-tis, kaip jis naudos savo išteklius. Kiekvieną variantą galima įvertinti al-ternatyviais kaštais.Išteklių naudojimo alternatyvūs kastai yra tas vertės dydis, kurį gali-ma būtų sukurti naudojant išteklius kitu, negu pasirinktas, geriausiu būdu. Alternatyvus kaštai sudaro prielaidas kiekvienam ūkio subjektui veikti pačiu racionaliausiu būdu, t.y. taip, kad pasirinktas išteklių nau-dojimo variantas duotų daugiau ekonominės naudos už bet kurį kitą galimą jų naudojimo būdą.Pasirinkimo problema visuomenės mastu paprastai detalizuojama trilypiu uždaviniu:Ką gaminti? Kiek kokių gėrybių reikia gaminti, kad būtų geriausiai patenkinti visuomenės poreikiai?Kaip gaminti? Kokiomis porcijomis naudoti išteklius, kad būtų gali-ma pagaminti daugiausia produktų?Kam gaminti? Kaip paskirstyti produktus visuomenės nariams?Jeigu visuomenė turėtų neribotus išteklius, jai šie klausimai neturėtų prasmės. Turint net labai didelius išteklius, taip pat iškiltų problema: kuriuos iš jų naudoti pirma, kurios paskui, kitaip sakant, rinktis alterna-tyvius išteklių naudojimo variantus.Išteklių ribotumas reikalauja pasirinkti atsakymus į pateiktus klausi-mus. Pasirinkimą galima išreikšti gamybos galimybių funkcija. Jeigu supaprastintume uždavinį prielaida, kad reikia pasirinkti tik dviejų pre-kių A ir B gamybos apimtis, o joms sunaudojami visi turimi resursai bei išteklių apimtis ir technologijos nekinta.Tarkime, kad visi ištekliai panaudojami prekės A gamybai. Tada ga-lima gaminti 14 jos vienetų, o B prekė apskritai nebus gaminama. Prie-šingai, jei visi ištekliai bus panaudoti B prekės gamybai, jos bus paga-minta 6 vienetai. Be abejo, galima aibė tarpinių variantųJeigu atsisakome prielaidos, kad visi ištekliai yra panaudojami, tuo-met gamybos apimtis bus mažesnė, tai atspindės taškas kreivės ribo-jamo ploto viduje. Tą mažesnį, nei visuomenė turi galimybes panaudo-ti, išteklių kiekį ji gali panaudoti vien A prekės gamybai, arba vien B prekės, arba jų abiejų tam tikromis proporcijomis gamybai. Bet kuris taškas už gamybos galimybių kreivės, rodys A ir B prekių gamybos ap-imtį, kuri esamomis sąlygomis yra neįmanoma.Jeigu atsisakome technologijos nekintamumo prielaidos, tuomet gamybos galimybių kreivė gali pasislinkti, jei technologija patobulina-ma. Kreivė pasislenka į dešinę (gamybos galimybė padidėja), bet ji nebūtinai bus lygiagreti ankstesnei padėčiai. Toks atvejis galimas, kai technologijos pokyčiai pasireiškia vienodai visose gamybos šakose. Tačiau, jei naujos technologijos netolygiai įdiegiamos įvairių prekių gamyboje, tuomet naujoji gamybos galimybių kreivė nebus lygiagreti senajai.
3.Rinka ir jos funkcijos. Rinkos struktūros.Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas.Rinka – tai prekinių-piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandėriai. Ben-dresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, pa-klausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Ji, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų pagrindinių eko-nominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti) sprendimą. Rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo.Antra, rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą ne-atitikimą visuomenės poreikių ir galimybių, o kartu atneš jų gaminto-jams nuostolius ar netgi bankrotą.Trečia, rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir pa-slaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pa-gaminti. Tokie išteklių savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo pro-dukciją bet ir užsitikrina didesnes pajamas.Ketvirta, per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos suba-lansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės-komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip pats save reguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojų poreikių tenkinimo veiksnys.Pati rinka skirstoma į prekių (paslaugų) ir išteklių rinkas.Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų ki-timą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia dau-giausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl ga-mintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalau-ja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas.Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t.y. kad gamybos kas-tai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tik-romis kainomis, išteklių savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai -vartojamas prekes.Rinka funkcionuoja tik grynos konkurencijos sąlygomis.Grynoji konkurencija – tai pirkėjų laisvė leisti pinigus kaip jiems at-rodo geriau, gamintojams – gaminti norimas prekes, naudojant jiems tinkamus išteklius. Šie pasirinkimai apriboti kainų, kurios susidaro ne-asmeninių sprendimų pagrindu.Priešingas dalykas – grynoji monopolija. Jei visa šakos ar rinkos pa-rdavimo apimtis sukoncentruota vienos įmonės rankose, ji tampa mo-nopoliste. Įmonės – monopolistės individualus sprendimai lemia kainų dydį, išteklių panaudojimo ir gamybos apimtį. Grynosios monopolijos papildoma sąlyga – artimų pakeičiamų gėry-bių (substitutų, pakaitalų) nebuvimas, nes, smarkiai padidinus kainas ir sumažinus gamybos apimtį, vartotojai gali imti vartoti pakaitalus ir pa-žeisti monopolijos grynumą.Tiek grynoji konkurencija, tiek grynoji monopolija yra praktikoje ne-sutinkami modeliai. Tai idealizuotų rinkų pavyzdžiai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, ji turi vienos ir kitos rinkų struktūrų bruožų. Būdin-giausias tokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka, kurioje viešpatauja keletas maždaug vienodo dydžio. Ji gali būti gryna, kai prekės nesiski-ria savo kokybės požymiais (plienas, akmens anglis ir pan.), arba neg-ryna, kai prekės, turėdamos tą pačią paskirtį, skiriasi savo kokybinėmis charakteristikomis (automobiliai, drabužiai, avalynė ir pan.).Monopolija ir oligopolija apibūdina rinką iš pardavėjų (gamintojų) pu-sės. Panašaus pobūdžio yra ir pirkėjo (vartotojo) rinka: vieno pirkėjo rinka vadinama monopsonija, o keleto – oligopsonija.
4.Paklausa. Pasiūla. Jų sąveika. Rinkos pusiausvyra.Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti (turi tam pa-kankamai pinigų) pirkėjai, priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet jo pajamų tam neužtenka, tai jo noras nėra paklausa, taip pat ir pakankamas pinigų kie-kis prekei pirkti nėra paklausa, jeigu vartotojas nenori jos pirkti.Paklausos dėsnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų pa-klausa, ir atvirkščiai. Prekių paklausa rinkoje priklauso netiktai nuo kainų. Paklausos kreivės pasislinkimas. Paklausos dėsnis nusako prekių paklau-sos kiekio ir kainos ryšį. Tačiau prekės kaina yra tik vienas iš veiksnių, vei-kiančių paklausą. Pastarosios dydis priklauso ir nuo daugelio kitų sąlygų. Iš jų svarbiausios:1.Vartotojų pajamos ir jų paskirstymas; 2.Kitų prekių (substitutų, pakaitalų) karnos; 3.Vartotojų skonis ir mados; 4.Gyventojų skaičius; 5.Vartotojų opti-mizmas ar pesimizmas.Visų minėtų veiksnių poveikį paklausai galima parodyti kiekvieną iš jų lai-kant kintamuoju dydžiu, o likusius – pastoviais. Paklausos padidėjimą, ar su-mažėjimą dėl bet kurio iš veiksnių galima pavaizduoti paklausos kreivės pa-sislinkimu į dešinę, didėjant paklausos kiekiui, arba į kairę -jai mažėjant. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, paklausos kiekis padidėja arba sumažėja dėl kurio nors iš veiksnių poveikio. Trumpai apžvelgsime galimus variantus.Vartotojų pajamų augimas sudaro galimybę pirkti daugiau geros kokybės prekių, kurios yra brangesnės. Todėl galima tikėtis, kad paklausos kreivė pa-sislinks į dešinę.Padidėjus pajamoms, sumažėja pirkėjų dėmesys pigioms blogesnės koky-bės prekėms. Jų paklausa mažėja: paklausos kreivė pasislenka į kairę. Pa-jamoms mažėjant, abi paklausos kreivės pasislinks priešinga kryptimi.Kitų prekių kainų, kitimas rinkoje, kai kitos sąlygos nekinta, veikia tam tik-ros prekės paklausos kitimą. Poveikis yra skirtingas, priklausomai ar dvi pre-kės yra ar komplementarios. Be to, paklausos kitimui turi reikšmės ir kiti veiksniai – gyventojų skaičius, mada, vartotojų skonis, vartotojų optimistinis ar pesimistinis požiūris į galimus kainų pasikeitimus ateityje. Pasiūla – prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dės-nis formuluojamas taip:prekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme – prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažėjant – pasiūla mažėja. Tai pri-klauso nuo gaunamo pelno dydžio.Pasiūlos grafikas. Norėdami pavaizduoti pasiūlos dėsnį grafiškai, turime palyginti keletą prekės kainos ir pasiūlos kiekio reikšmių.
Pasiūlos kiekis priklauso ne tiktai nuo prekės kainos, bet ir nuo kitų veiks-nių: kitų prekių kainos, gamybos išteklių kastų, technologijų kaitos ir pan.Kitų prekių kainų kitimas gali pakeisti tam tikros prekės pasiūlos dydį, jeigu jos yra substitutai arba komplementarios gamybos požiūriu. Dvi prekės yra substitutai, jei jų gamybai naudojami tie patys ištekliai (pvz., dirvožemis naudojamas įvairioms žemės ūkio kultūroms auginti). Tuomet augant A pre-kės kainai, gamintojas jos gamina daugiau ir tam naudoja išteklius, kurie iki tol buvo naudojami prekės B gamybai. Pastarosios pasiūla mažėja, jos kreivė pasislenka į kairę.Komplementarios prekės gamybos požiūriu yra tokios, kurių gamybos procese naudojant tuos pačius išteklius vienos prekės gamybai, kaip papil-domas produktas pagaminama ir kita prekė. Pasiūlos kreivė pasislenka į de-šinę.Gamybos veiksnių kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sąnaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl pa-brangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojų interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą.Technologinė pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių są-naudomis, ir jeigu net pastarųjų kainos rinkoje nekinta, gaunamas didesnis gamybos pelnas bet kuriame pasiūlos kreivės taške, palyginti su pelnu, kurį savininkai gautų naudodami ankstesnę technologiją, Tai skatina gamintojus didinti pasiūlą: jos kreivė pasislenka į dešinę.Pusiausvyra rinkoje. Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus var-totojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos konkurencinėje rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes prieš-ingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje.Pusiausvyros taške paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekes, o pasiū-los dėsnis – pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kai-nai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą. Taigi, dalis prekių liks nerealizuota. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską parduoti ir bus priversti mažinti kainas.Tokia padėtis rin-koje vadinama vartotojo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rin-kose, visa ekonomika vadinama pertekline.Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklausai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pu-siausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduotuvėje. Pardavėjai gali pasi-rinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Tai – gamintojo rinka. Kai daugelio prekių rinkoje yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito ekonomikos pavadinimas.Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai konkuruoja ne vien sto-vėdami eilėse, bet ir siūlydami didesnę kainą. Jeigu rinkoje leidžiama gryna konkurencija, kainų didinimas nėra ribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės. Tik pusiausvyros kaina, esanti pa-klausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške, gali egzistuoti ilgesnį laikotarpį, kai nėra konkurencijos barjerų tarp pirkėjų ir pardavėjų.Pirkėjų reakcija į vartojamos prekės piniginės vertės pasikeitimą gali būti greita, todėl galima teigti, kad paklausos dydis yra prekės kainos funkcija.Paklausos ir pasiūlos kitimas. Pusiausvyros taškas – bendras paklausos ir pasiūlos kreivių taškas, gali keisti savo padėtį, veikiant paklausos ir pasiūlos kitimo veiksniams, kurie, sąlygoja kreivių poslinkius. Kai pasiūla pastovi, o paklausa didėja, tiek kaina, tiek pardavimo apimtis didėja.Kai pasiūla nemažėja, o paklausa mažėja, kaina ir pardavimo apimtis su-mažėja.Esant pastoviai paklausai, kai pasiūla didėja, prekės piniginė vertė rinkoje sumažėja, o pardavimo apimtis padidėja.Kai pasiūla mažėja, o paklausa pastovi, pardavimo apimtis sumažėja, o kaina padidėja.Kai paklausa ir pasiūla kinta kartu ir paklausa ir pasiūla auga, pardavimo apimtis padidėja, o kaina išlieka nepakitusi, esant vienodam pasiūlos ir pa-klausos prieaugiui.Paklausai didėjant, pasiūla tokiu pat dydžiu sumažėja, kaina padidėja, pa-rdavimo apimtis nepasikeičia. Prekių piniginės vertės ir paklausos bei pasiūlos priklausomybė dažnai va-dinama kainų, arba paklausos – pasiūlos dėsniu, paklausos – pasiūlos, kainų arba rinkos mechanizmu.5.Vertės dėsnis. Vertė ir kaina.Kadangi paklausa ir pasiūla išreiškia skirtingus vartotojų ir gamintojų interesus, todėl juos sugretinus galima suprasti, kaip kinta kainos konkurencinėje rinkoje. Tačiau kaina ir perkamos bei parduodamos prekės kiekis rinkoje yra bendri tiek pirkėjui, tiek prekių savininkui, nes priešingu atveju sandėris tarp jų neįvyktų. Vadinasi, paklausa ir pasiūla turi būti pusiausvyroje. Tai galima pavaizduoti grafiškai. Viename grafike nubrėžtos paklausos ir pasiūlos kreivės būtinai susikirs tam tikrame taške. Grafike pavaizduotas taškas E yra pusiausvyros taškas, kuriame dvi jėgos atstoja viena kitą. Viena iš tų jėgų- tai vartotojo siekimas įsigyti kuo daugiau prekių, jų vertei krintant, o kita jėga – tai gamintojo siekimas realizuoti kuo mažiau pigesnių prekių.Pusiausvyros taške, esant prekės kainai PE, paklausos dėsnis skatina pirkėją pirkti prekių kiekį QE, o pasiūlos dėsnis – pardavėją parduoti tokį pat prekių kiekį. Esant bet kuriai kitai kainai, didesnei už pusiausvyros kainą, pasiūla yra didesnė už paklausą. Tai rodo kainos P, linijos susikirtimo su paklausos ir pasiūlos kreivėmis taškus atitinkantys prekių kiekiai QDI ir QSI Taigi, dalis prekių liks nerealizuota. Pirkėjai galės rinktis, pardavėjai konkuruos stengdamiesi viską parduoti ir bus priversti mažinti kainas.Tokia padėtis rinkoje vadinama vartotojo rinka. Jeigu prekių perteklius yra daugelio prekių rinkose, visa ekonomika vadinama pertekline.Esant grynai konkurencijai, pardavėjai sudaro sąlygas didėti paklau-sai, mažindami kainą. Jeigu pastaroji sumažės tiek, jog taps mažesnė už pusiausvyrinę, prekių pasiūla rinkoje bus mažesnė negu paklausa. Pirkėjai ims tarp savęs konkuruoti. Gerai žinoma, kad konkurencijoje laimi tas, kuris turi daugiausia laiko ir kantrybės stovėti eilėje parduo-tuvėje. Pardavėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, ko-kia tvarka parduoti. Tai – gamintojo rinka. Kai daugelio prekių rinkoje yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito eko-nomikos pavadinimas.Kai pasiūla rinkoje mažesnė už paklausą, pirkėjai konkuruoja ne vien stovėdami eilėse, bet ir siūlydami didesnę kainą. Jeigu rinkoje lei-džiama gryna konkurencija, kainų didinimas nėra ribojamas ir jos didės iki pusiausvyros kainos, paklausa mažės, o pasiūla didės. Tik pusiausvyros kaina, esanti paklausos ir pasiūlos kreivių susikirtimo taške, gali egzistuoti ilgesnį laikotarpį, kai nėra konkurencijos barjerų tarp pirkėjų ir pardavėjų.
6.Paklausos ir pasiūlos elastingumas. Elastingumo samprata ekonomikoje.Paklausos ir pasiūlos pokyčiams įvertinti ekonomikoje vartojama elastingumo sąvoka. Elastingumas priklausomai nuo jo apibrėžimo tikslo nustatomas dvejopai:• kai norima elastingumą paaiškinti, jis apibrėžiamas kaip paklau-sos ar pasiūlos kiekio kitimo procentas,kainoms pakitus vienu procen-tu;• kai norima matematiškai apskaičiuoti, jis apibrėžiamas kaip pa-klausos ar pasiūlos kiekio procentinio padidėjimo ir kainų procentinio padidėjimo santykis:Paklausos Pasiūlos Formulėse paklausos, pasiūlos ir kainos kitimas pateiktas procen-tais, siekiant elastingumą išreikšti koeficientu, kuris leistų palyginti skir-tingų rūšių prekes.Pasiūlos ir paklausos elastingumo koeficientas, skaičiuojant pagal šias formules, yra skirtingo ženklo. Pasiūlos dėsnis išreiškia tiesioginę kainų ir pasiūlos kiekio priklausomybę, todėl pasiūlos elastingumo koe-ficientas yra teigiamas. Priešingai, paklausos dėsnis išreiškia atvirkš-čią kainų ir paklausos kiekio priklausomybę, todėl paklausos elastin-gumo koeficientas yra neigiamas. Elastingumo koeficientų formulės rodo, kad tiek paklausos, tiek pa-siūlos elastingumas gali keistis nuo 0 iki begalybės. Tačiau tolesniam rinkos teorijos supratimui pakanka skirti penkis skirtingus elastingumo dydžius ir juos pavaizduoti grafiškai.Yra dvi pagrindinės priežastys, nuo kurių priklauso tiek paklausos, tiek pasiūlos elastingumas. Tai – substitucija ir laikas. Substitucija – yra vartojamų prekių pakeičiamumas ir Laikas taip pat didina pasiūlos ir paklausos elastingumą.
7.Elastingumo teorijos praktinis taikymas, jo poveikis mokesčių efektui.Minimalios kainos. Valstybė rinkos ūkyje dažnai nustato ne tam tik-ro dydžio konkrečias kainas, o tik apriboja jų kitimą. Jei kainų minimu-mas nustatytas žemesnis negu pusiausvyros kaina, jis nėra efektyvus, neturi prasmės, nes pačiai rinkai orientuojantis į pusiausvyrą, kainos bus didesnės už nustatytą ribą. Taigi valstybei nėra tikslo nustatyti kai-nų minimumo.Maksimalios kainos. Valstybė, siekdama pagerinti pirkėjų padėtį, gali nustatyti maksimalias kainas arba kainų maksimumą kurio neturi peržengti pardavėjai, parduodami savo prekes.Kainų maksimumą prasminga nustatyti tik žemiau pusiausvyros kai-nos, nes kitaip rinka pati užtikrintų tą maksimumą, t.y., pasiektų pu-siausvyrą. Taigi valstybės reikalavimu sumažinamos kainos, o tai su-mažina pasiūlą padidina paklausą ir sukelia prekių deficitą. Tai yra tie-sioginė kainų sumažinimo pasekmė.Juodoji rinka. Kainų maksimumo sukeltas deficitas savo ruožtu są-lygoja juodosios rinkos, kuri taip pat priklauso nuo paklausos ir pasiū-los elastingumo, atsiradimą. Juodojoje rinkoje prekės nelegaliai pa-rduodamos didesne kaina negu nustatytas kainos maksimumas. Efek-tyviai kontroliuoti juodosios rinkos negalima, nes yra suinteresuoti sandėriu.-didelėmis kainomis tiek pardavėjai, tiek pirkėjai.Elastingumo teorija padeda.suprasti irtai, kas galiausiai moka mo-kesčius. Nuo paklausos ir pasiūlos elastingumo priklauso, kiek pinigų vartotojai išleidžia prekių pardavimo apmokestinimui padengti. Taip pat nuo elastingumo priklauso kieno naudai galiausiai tenka subsidijos (neigiami mokesčiai), skiriamos gamintojui. Elastingumo ignoravimas, kaip pamatysime, gali mokesčių efektą nukreipti nepageidaujama lin-kmeMokesčiai renkami apmokestinant kiekvieną parduodamos prekės vienetą. Tarkime, kad prekės paklausa yra elastinga ir ši prekė yra apmokestinta 5 litų mokesčiu. Tai reiškia, kad esant bet kokiai prekės kainai, jos dydis turėtų išaugti 5 litaisMokesčių našta labiau užgula vartotojo pečius, jeigu yra apmokesti-nama tokiu pat mokesčiu prekė, kurios paklausa neelastingaTaigi, esant neelastingai paklausai, parduotų prekių apimtis sumažė-ja mažesniu dydžiu, o kaina labiau padidėja, negu tada, kai paklausa elastinga. Kuo paklausa yra elastingesnė, tuo didesnė mokesčių našta tenka gamintojui.
8.Naudingumo teorija, jos prielaidos ir ydos.Sveikas protas sako, kad, mažėjant kainoms, vartotojas pajėgia nu-sipirkti daugiau prekių. Pajamų ir substitucijos efektas tai paaiškina la-biau formalizuotai. Fundamentaliai vartotojo elgseną galima pagrįsti naudingumo teorija. Ji remiasi tokiomis prielaidomis:•vartotojas disponuoja ribota pinigų suma ir siekia gauti maksimalų pasitenkinimą (naudingumą), išleisdamas šiuos pinigus prekėms bei paslaugoms pirkti;•jis gali laisvai pasirinkti, kokioms prekėms išleisti pinigus;•visi kiti veiksniai yra nekintami.Vartotojas nuolat turi spręsti, ar jo pasirinkta prekė verta savo kai-nos.Ribinis naudingumasPrekės teikiamas vartotojui pasitenkinimas vadinamas naudingumu. Bendrasis naudingumas yra- tam tikro prekių kiekio teikiamas pasi-tenkinimas. Ribinis naudingumas reiškia pasitenkinimo pasikeitimą vartojant vienu prekės vienetu mažiau ar daugiau. Jis, išmatuotas pini-gais, yra maksimalus pinigų kiekis, kurį asmuo nori mokėti už papildo-mą prekės vienetą.
Didėjant produkto vartojimui, tiek bendrasis naudingumas (BN), tiek ribinis (RN) auga iki maksimumo taško, o po to ima mažėti. Tačiau maksimumą ribinis naudingumas pasiekia tik iš pradžių, o po to krinta. Tuo tarpu bendrasis naudingumas auga ir jo maksimumo taškas su-tampa su ribinio naudingumo nuliniu tašku.Ribinio naudingumo kreivės forma nėra atsitiktinė. Daugumos pro-duktų pirmuosius vienetus vartotojas paprastai vertina labiau, jie sutei-kia daug didesnį pasitenkinimą negu paskutinieji vartojami tos rūšies produktai.Mažėjančio ribinio naudingumo dėsnisTam tikru periodu, esant nekintančiam vartotojo skoniui, kiekvienas vartojamo produkto vienetas teikia mažėjantį ribinį naudingumą.Šis dėsnis teisingas, esant prielaidai, kad kitų produktų vartojimas nesikeičia, t.y. nėra substitucijos efekto.Tačiau reikia atsargiai taikyti šį dėsnį, nes gali būti eilė išimčių. Vartotojo pusiausvyraRibinio naudingumo samprata padeda suprasti atskirų prekių pa-klausos kreivę ir paaiškinti vartotojo sprendimus paskirstant skirtingų rūšių prekių pirkimo apimtis.Smito vertės paradoksasBendrasis ir ribinis naudingumas leidžia paaiškinti A. Smito iškeltą vertės paradoksą. Labiausiai pasaulyje vertinama gėrybė yra vanduo. Jis labai reikalingas ir mes, prireikus, pasirengę jį pirkti. Tačiau vanduo parduodamas labai pigiai. Priešingai, mes galime lengvai apsieiti be deimantų ar šampano, o jie parduodami labai didelėmis kainomis.Yra nemažai produktų, kurių ribinis naudingumas labai mažas arba net lygus nuliui, net labai dideliam bendrajam naudingumui.Naudingumo teorija turi dvi ydas:• Produktų nedalomumas. Ribinio naudingumo teorija remiasi prielaida, kad pirkėjas perka daug prekės vienetų ir kiekvieno papildo-mo vieneto naudingumas mažesnis negu iki tol pirkto tos pačios pre-kės vieneto. Bet jei perkamas namas arba automobilis? Šių gėrybių paprastai perkama po vieną ir negalima smulkinti porcijomis kaip val-gomųjų ledų ar kavos• Naudingumo matavimo problema. Naudingumo negalima iš-matuoti matais kaip yra matuojamas svoris, atstumas, temperatūra ir pan. Jo negalima išreikšti skaičiais.Tačiau dauguma ekonomistų yra tos nuomonės, kad naudingumo matavimo negalimumas nepaneigia ribinio naudingumo mažėjimo dėsnio. Jeigu nebūtų ribinio naudingumo mažėjimo dėsnio, vartotojas išleistų visus savo pinigus vienai prekei, kuri teikia jam didžiausią pasi-tenkinimą, pirkti. Kadangi taip nėra, naudingumo matavimo galimybių nebuvimas neįrodo visos teorijos klaidingumo.Optimalaus pirkimo taisyklėVartotojų pajamos yra ribotos. Jie negali patenkinti visų savo norų ir turi rinktis iš gausybės pateiktų parduoti produktų: pavyzdžiui, drabu-žių, maisto, knygų ir t.t.Labiausiai vertinamas išsirinkimas tos prekės, kurios nauda didesnė už pinigų naudą, t. y. suteikia maksimalų ribinį naudingumą, didesnį už kainą. Tai yra vadinama optimalaus pirkimo taisykle. Bet, esant gali-mybei, pirkėjas turi pirkti kiekį prekės, kuriam kaina ir ribinis naudin-gumas yra lygūs, nes tik toks kiekis maksimizuos bendrąjį naudingu-mą, kurį jis gauna pirkdamas.Kaip alternatyva optimalaus pirkimo taisyklei yra kitas būdas, kaip vartotojas išsirenka prekes. Alternatyvus būdas naudoja indiferentiš-kumo (abejingumo) kreives, kurioms nereikalingas naudingumo mata-vimas „naudingumais”. Todėl vartotojo elgesys aiškinamas, nematuo-jant prekių suteikiamų naudingumų. Šiuolaikinė mikroekonomika yra puikus indiferentiškumo kreivių pavyzdys.9.Indeferentiškumo teorija, pajamų ir substitucijos efektai joje. R.Gifeno paradoksas.Tarkime, kad prekės kaina sumažėjo. Prekės kainos mažėjimas didina jos paklausą dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl substitucijos, nes atpigt prekė vartojama vietoj brangesnių prekių, kurias galima pakeis-ti. Antra, dėl pajamų. Šias dvi priežastis galime pavaizduoti grafike kaip biudžetinių tiesių bei indiferentiškumo kreivių pasislinkimus. A prekės paklausa didėja mažėjant kainoms ir pereinant iš pusiausvy-ros taško l į tašką E0 dėl pajamų ir substitucijos efektų.Substitucijos efektas nustatomas svyrant biudžetinei tiesei iš savo pradinės padėties BB1 aplink indiferentiškumo kreivę I1 į padėtį B2B3. Tuomet pusiausvyros taškas pereina iš E0 į E1 . Mažėjant kainai dėl substitucijos efekto, paklausa padidėja nuo Q1 iki Q2. Pajamų efektas pasireiškia pasislenkant biudžetinei tiesei iš B2B3 padėties link indiferentiškumo kreivės I2 į padėtį BB4. Nauja pusiausvyra taške E2. Krintant kainai, dėl pajamų efekto paklausa padidėja nuo Q2 iki Q3.Bendras pajamų ir substitucijos poveikis pasireiškia paklausos padi-dėjimu nuo Q1 iki Q3. Prekės kainos sumažėjimo pajamų efektas reiš-kia, kad, sumažėjus prekės kainai, vartotojai gali pirkti daugiau šios ar kitų prekių, šitaip pasiekdamas aukštesnį naudingumo lygį, kuri taip pat būtų pasiektas išaugus pajamoms. Abu šie efektai labai retai esti nepriklausomi vienas nuo kito. Prekės paklausos kreivė privalo turėti neigiamą nuolydį, nes pajamų ir substi-tucijos efektai sustiprina vienas kitą. Žemos kokybės produktai gali pa-žeisti paklausos dėsnį, nes mažėjančios kainos pajamų efektas reiš-kia, kad vartotojas pirks mažiau.Gifeno paradoksas. Būna, kad mažėjant prekių kainoms jų paklau-sa ne didėja, o, atvirkščiai, mažėja. 19 a. R.Gifenas (R.Giffen) paste-bėjo, kad brangstant Didžiojoje Britanijoje kviečiams, o kartu ir duonai, padidėjo jos vartojimas. Tokia situacija galima, jei daugumai žmonių duona yra vienas pagrindinių maisto produktų, ir jos pabrangimas nuskurdina vartotojus. Jie privalo atsisakyti prabangesnio maisto ir dar daugiau vartoti duonos. Substitucijos efektas mažina vartojimą didė-jant prekės kainai, tačiau pajamų efektas gali būti didesnis ir, veikda-mas priešinga linkme, atsverti substitucijos efektą. Taip gali atsitikti ir Gifeno pastebėtu atveju, nes pabrangus duonai, santykinai sumažėja pajamos. Pradinė pusiausvyra yra taške E1; kuriame biudžetinė tiesė BB yra indiferentiškumo kreivės I1 liestinė. Padidėjus prekės kainai, sumažėja jos paklausa, ir pusiausvyros taškas dėl substitucijos efekto pereina į E2 padėtį, kuriame, pasisukus biudžetinei tiesei į padėtį B1B1, ji yra tos pačios indiferentiškumo kreivės I1 liestinė. Rezultatas – paklausa sumažėja nuo Q1 iki Q2Tačiau dėl pajamų efekto, kuris pastumia biudžetinę tiesę B1B1 į B2B2 padėtį, jos lietimosi su indiferentiškumo kreive I2 taške rinka pasi-ekia naują pusiausvyros tašką E3. Dėl pajamų efekto paklausa padidė-ja nuo Q2 iki Q3. Taigi pajamų efektas atsveria substitucijos efektą, ir galutinis rezultatas – padidėjus kainai nuo pi iki P2, paklausa padidėja nuo Q1 iki Q3.
10.Alternatyviniai kaštai ir pelnasKaštai pirmiausiai asocijuojasi su išlaidomis. Tai yra pinigai, išleisti siekiant tam tikro tikslo. Verslo įmonėse pinigai išleidžiami mokes-čiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrengimams pirkti, skoloms, ma-terialinėms gerybėms, žaliavoms, kurui, darbo užmokesčiui ir pana-šiems tikslams. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaš-tais. Visos šios įmonės piniginės išlaidos įrašomos į buhalterines kny-gas, todėl joms tinka ir buhalterinių kaštų pavadinimas.Tačiau realūs kaštai matuotini ne vien išlaidomis, bet ir įvertinant paprastą naudą palyginus pasirinktą resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvūs kaštai. Pavyzdžiui, studentas, pasi-rinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišven-giamos mokymosi metu, bet ir paprastus pinigus už atlyginimą kurį jis gautų vietoj studijų pasirinkęs darbą. Į gamybos alternatyvius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovau-damas verslui, įtrauks ne tik minėtus buhalterinius kaštus, bet ir ne-gautas pajamas, kurios jam tektų:• Atlyginimo už darbą, pasamdžius svetimoje firmoje atlikti tas pačias funkcijas, forma,• Rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam ikrą mokestį• Palūkanų forma, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.Pelnas. Tikslesnis kaštų aiškinimas komplikuoja iš pirmo žvilgsnio paprastą pelno supratimą. Pelnas paprastai supratimas kaip skirtumas tarp įmonės gaunamų lėšų ir kaštų. Tačiau jeigu kaštai nėra tapatūs iš-laidoms, kaip kad anksčiau buvo parodyta, pelno ir kaštų skirtumas tampa sąlyginis.Iš pajamų atėmę buhalterinius kaštus, gausime vienokį pelną, o at-ėmę ekonominius kaštus – kitokį. Be to, atimdami ekonominius kaštus, į jų sudėtį įtraukiame pajamas, kurias verslininkas gautų už savo darbą svetimoje įmonėje, ir palūkanas už nuosavą kapitalą, jeigu jis nebūtų naudojamas savam versle, bet būtų paskolintas kitiems, o ši ekonomi-nių kaštų dalis pirmuoju pelno apskaičiavimo būdu būtų paskirta pel-nui. Taigi, nors pelno terminas buitine prasme visiems suprantamas, jis turi keletą gana tiksliai apibrėžtų prasmių. Skirtumas tarp įmonės bendrųjų pajamų ir buhalterinių kaštų vadinamas bendruoju pelnu. Normalųjį pelną sudaro implicitiniai kaštai, lygūs mažiausiomis paja-momis, kurias verslininkas turi gauti už nuosavų išteklių panaudojimą. Skirtumas tarp ekonominių kaštų ir bendrųjų pajamų (gaunamų lėšų) arba pelnas virš normaliojo pelno, vadinamas ekonominių arba gry-nuoju pelnu
11.Rinkos monopolizavimo veiksniai. Natūrali monopolija, mo-nopoliniai susitarimai ir susiliejimai.Rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barje-rams papildomoms įmonėms į rinką įeiti, kai tam yra paskata – rinkoje funkcionuojančių įmonių ekonominis pelnas. Tokie barjerai gali būti įvairios kilmės; techninės, juridinės, ekonominės. Tai nulemia monopo-lijos tipą, Todėl yra tokios monopolijų rūšys: natūralios, teisinės ir so-cialinės.Natūrali monopolija atsiranda dėl ribotos žaliavų pateikimo rinkai galimybės. Natūralios monopolijos pavyzdys yra nikelio gavyba Kana-doje (apie 90% pasaulinės pasiūlos). Ribota pasiūla sukūrė monopoli-ją, pakankamai stiprią pasaulinei kainai paveikti, nors yra metalų, kurie galėtų būti nikelio pakaitalas. Natūrali monopolija remiasi ekonomijos dėl gamybos mastų efektu. Kartais susidaro tokia padėtis rinkoje, jog mažiausi vidutiniai kaštai yra tada, kai visa šakos produkcija gamina-ma vienoje įmonėje. Jeigu šakoje bus bent dvi įmonės, nė viena iš jų negalės padengti savo kaštų, nes pasidalijus šakos gamybos apimtį į dvi dalis, pasikeičia ryšys tarp kiekvienos įmonės paklausos ir vidutinių kaštų kreivės. Rinkoje, kurios paklausos ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivių ryšys yra toks, jog kaštai sumažėja ir gali būti padengti viduti-nėmis pajamomis tik esant didelei gamybos apimčiai, sudarančiai visą šakos gamybos apimtį, susidaro galimybė natūraliai monopolijai.Susiliejimai gali būti horizontalūs ir vertikalūs. Horizontalus susilie-jimai apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus ke-liems gamintojams, sujungiama ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai iš-nyksta, galima didinti kainas ir mažinti produkcijos apimtį. Susiliejimas yra pigesnis monopolizacijos būdas, palyginti su sandėrio sudarymo tarp tos pačios produkcijos gamintojų metodu. Pastarajam reikalingos pastangos derybose su partneriais, kurių kiekvienas siekia didžiausios naudos sau. Be to, sandėriai nėra tvirti. Vertikalus susiliejimai vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos išteklius arba parduoda viena kitai produktus. Pavyzdžiui, popieriaus fabrikas gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė, nupirkti plytinę ar cemento gamyklą.
12.Monopolijos pasekmės ir antimonopolinė valstybės politika.Kadangi monopolinės sąlygos leidžia įmonei pakeisti tobulos konku-rencijos diktuojamą išteklių alokacijąir nacionalinių pajamų paskirsty-mą, valstybė antimonopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinių prioriteto teisių arba jas išlaikyti. Antimonopoliniai įstaty-mai įvairiose šalyse yra nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti situacija, ir valstybės požiūris į ją. Paprastai antimonopoliniuose įstatymuose neteisėtais skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta monopolinė rinkos jėga:• Slapti sandėriai tarp įmonių dėl prekių kainos padidinimo bei ga-mybos apimties sumažinimo.
• Prekybos žlugdymas sudarant kontraktus visiems ištekliams pirkti iš vieno pardavėjo.• Per didelės prekių kainos nustatymas, kuris verčia jungtis į firmą tų pačių prekių gamintojus, nes gresia bankrotas.• Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus.• Kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną.Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai neturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet ir jų taikymas praktikoje.Antimonopolinis reguliavimas. Yra atvejų, kai natūrali monopolija nedraudžiama įstatymo, bet reguliuojama jos veikla, apribojant nei-giamas pasekmes vartotojams. Pavyzdžiui, komunalinės įmonės, elektrinės, geležinkeliai, ryšiai daugelyje šalių yra nacionalizuoti.Sunkumai, susiję su monopolijų reguliavimu, perša mintį, jog regu-liavimo veikla gali daugiau kainuoti visuomenei negu monopolinės įmonės potencialiai galima žala. Be to, reguliuojamos firmos dažnai iš-sireikalauja iš valstybinių organų tokio reguliavimo (kainų, kaštų nusta-tymo metodikos), kuris leidžia joms elgtis panašiai, kaip kad jos elgtųsi ir nereguliuojamoje rinkoje.Valstybė ne visada bešališkai kovoja su monopolijomis. Jos ekono-minė politika gali vadovautis ne alokacinio efektyvumo kriterijumi. Gali būti svarbiau siekti pajamų diferenciacijos augimo. Tuo tikslu galima leisti mažiau turtingiems žmonėms susijungti, kad jie pasiektų tam tikrą monopolinę jėgą ir ja naudodamiesi, galėtų pagerinti savo turtinę pa-dėtį. Taip susidaro kooperatyvai žemės ūkyje arba profesinės sąjun-gos darbo rinkoje.13.Oligopolija. Oligopolinės rinkos struktūra, kainų konkurenci-ja joje.Oligopolinė – tai tokia rinka, kurioje yra keletas stambių įmonių ir kiekvienos jų kainų ir gamybos apimties kitimas paveikia kitų įmonių kainas ir gamybos apimtį.Grynoji konkurencija ar grynoji monopolija yra idealizuotų rinkų pavyzdžiai. Reali rinka yra tarpinėje būsenoje, būdingiausias tokios rinkos atvejis yra oligopolinė rinka (pvz., JAV au-tomobilių pramonės General Motors , Ford Motor ir Crysler firmos). Oligopolinėje rinkoje reikšmingi ne tik ryšiai tarp gamintojo ir vartotojo, bet ir tarp gamintojų. Oligopolinėje rinkoje prekės kaina priklauso nuo to, kaip firmos išsprendžia tarpusavio priklausomybės problemą. Jeigu įmonė nežino kokiomis kainomis realizuoja prekes jos varžovas, ji ne-gali žinoti ir savo realizavimo apimties, nors ir gali nustatyti savo prekių kainas. Dėl šios priežasties oligopolinė įmonė nežino savo prekių pa-klausos kreivės. Tai sulaiko įmones oligopolinėje rinkoje varžytis tarp savęs, keičiant prekių kainas. Dažniau varžomasi keičiant produktus, gerinant jų kokybę, reklamuojant prekes ir kitais būdais. Oligopolinė rinkos struktūra pasižymi įvairove:1.Kompleksiška arba ankšta, nepralaidi oligopolija yra tada , kai ke-turios firmos kontroliuoja nuo 60 iki 100 rinkos dalies. Jai esant rin-kos dalis stabili , sunkus naujų firmų įėjimas į šaką. Pripažįstama tar-pusavio priklausomybė, gaunamas ekonominis pelnas.2.”Laisva“ arba netvirta oligopolija, kurioje keturios didžiausios fir-mos kontroliuoja mažiau nei 50, bet daugiau nei 40 rinkos dalies. Rinka mažiau stabili, įmanomas naujų firmų įėjimas į šaką, ribota kainų konkurencija, silpnesnė tarpusavio priklausomybė ir gaunamas ma-žesnis ekonominis pelnas.3.Dominuojanti firma. Rinkos dalis, tenkanti vienai firmai, sudaro nuo 50 iki 90, nėra artimų konkurentų, sunkus naujų firmų įėjimas į rin-ką, griežta kainų kontrolė, gaunamas ekonominis pelnas.4.Duopolija Ji yra tada, kai dvi firmos kontroliuoja visą šakos pasiū-lą. Jų rinkos dalis stabili, vengiama kainų konkurencijos, labai aukšti įėjimo į rinką barjerai, gaunams ekonominis pelnas.Lietuvos pramonėje taip pat didelį lyginamąjį svorį užima oligopoli-jos. Jos yra baldų gamyboje , medienos drožlių plokščių, televizorių, cukraus ir kitose. Lietuvos rinka yra maža , todėl joje palyginti daug dominuojančių firmų.
14.Monopolinė konkurencija ir priemonės(turetų būti prielai-dos?), kuriomis remiasi jos teorijaSavokos konkurencija ir monopolija neigia viena kitą. Tačiau realioje ekonomikoje, kur nėra nei tobulos konkurencijos rinkos, nei tobulos monopolijos, kur yra tiek vieno, tiek kito teorinio modelio bruožų, tokia simbiozė galima.Monopolinės konkurencijos teorija remiasi dviem prie-laidomis, paimtomis iš tobulos konkurencijos ir monopolijos mode-lių.1)Tobulos konkurencijos prielaida, jog rinkoje yra daug tiekėjų ir vartotojų ir kad yra įėjimo -išėjimo barje rų.2)Antroji, monopolinės rin-kos prielaida, jog kiekvienas gamintojas yra monopolistas savo ima-mos prekės požiūriu, nes visos, net ir tos pačios paskirties prekės ski-riasi viena nuo kitos.Kitaip negu tobulos konkurencijos rinkoje, pagrįs-toje prekių vienodumu, monopolinės konkurencijos rinkoje realizuoja-mos diferencijuotos prekės. Įmonės tokioje rinkoje yra monopolijos sa-vo produkcijos pažiūriu, nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios išskirties produktų. Tačiau šie produktai, kokybiškaiskirdamiesi vienas nuo kito, yra gana tikri substitutai (pakaitalai).Šios prielaidos lemia tai, kad monopolinės konkurencijos rinkos paklausos kreivė irgi a krintanti žemyn, tačiau ji elastingesnė negu monopolijos paklausos kreivė.Monopolinėje rinkoje įmonė gali didinti prekių kainą ir mažinti produkcijos apimtį, turėdama mažesnį pavojų prarasti klientus negu monopolinės konkurencijos rinkoje.
15.Rinkos struktūros tipai ir jų palyginimas.Tobulos konkuren-cijos rinkoje prekių ir paslaugų rinkoje yra daug homogeninius (pana-šius) produktus gaminančių įmonių. Jos gali lengvai išeiti iš vienos prekių rinkos ir pereiti į kitą rinką. Kainos susidaro rinkoje ir negali būti paveiktos atskirų firmų sprendimais. Pastarosios yra paklusnios rinkos kainai.Monopolinėje rinkoje yra tik vienas gamintojas, kurio prekės neturi glaudaus substituto. Įėjimo į rinką slenkstis yra labai aukštas,įeiti negalima. Įmonė nustato prekių kainas valstybės nustatytų apribojimų intervale.Oligopolinėje rinkoje tik nedaugelis firmų gali gaminti mažai arba labai diferencijuotus produktus, įėjimo barjerai sunkiai įveikiami, įmonės iš dalies gali veikti prekių kainas ir ieško tokių kainų, kurios už-tikrintų stabilumą rinkoj e ir pajamas. Diferencijuotų produktų atveju ypač svarbus reklamos vaidmuo.Monopolinės konkurencijos rin-koje daugelis firmų, gaminančių diferencijuotus produktus, veikia prekių kainas nedideliu mastu. Įėjimo barjerai į rinką labai lengvai įvei-kiami. Svarbus reklamos vaidmuo.Monopolinės konkurencijos rinkoje daugelis firmų, gaminančių diferencijuotus produktus, vei-kia prekių kainas nedideliu mastu. Įėjimo barjerai į rinką labai lengvai įveikiami. Svarbus reklamos vaidmuo.
16.Tobulos konkurencijos darbo jėgos rinka. Darbo jėgos pasi-ūla ir paklausa.Pagrindinės prielaidos, būtinos tobulai konkurencijai darbo rinkoje, yra visiškas darbo socialinis mobilumas ir darbdavių informuotumas apie darbo sąnaudas ir rezultatus, darbdavių bei darbuotojų rinkos ga-lios neturėjimas.Socialinis mobilumas – tai gyventojų sugebėjimas keisti savo gyvenimo sąlygas. Atliekant ekonominius tyrimus atsižvel-giama į gebėjimą keisti profesiją gyvenamąją vietą, darbo vietą, darbo intensyvumą. Socialinis mobilumas yra aukštas, jei nedideli darbo už-mokesčio ar darbo sąlygų pakitimai atsispindi darbuotojų elgseno-je.Darbo jėgos pasiūla: Siekimas bei gebėjimas dirbti tam tikrą laiką, esant įvairiems darbo užmokesčio lygiams, yra darbo pasiūla. Nors darbo rinka nėra tapati prekių rinkai, pasiūlos dėsningumų bendrumas yra akivaizdus. Kuo tam tikros profesijos darbuotojų darbo užmokestis didesnis, tuo daugiau žmonių linkę pasirinkti šią profesiją, tuo daugiau valandų per dieną jie pasirengę skirti darbui. Kuo ilgiau dirbame, tuo mažiau laiko mums lieka laisvalaikiui bei poilsiui, nes paros trukmė yra pastovi Taigi darbas, kaip ir bet kuri kita veikla, turi alternatyvinius kaš-tus, kurie šiuo atveju apibrėžiami kaip laisvalaikio kiekis. Individas, spręsdamas, kiek valandų dirbti ir kiek ilsėtis, lygina laisvalaikio ir dar-bo ribinius naudingumus, ir geriausios sąlygos pasiekiamos tuomet, kai darbo ir laisvalaikio ribiniai naudingumai susilygina.Darbo jėgos paklausa:Rinkoje darbo paklausa formuojasi priklausomai nuo te-chnologiškai apibrėžto darbo kiekio, reikalingo įmonėms, kad atliktų užsakymus, ir nuo darbo užmokesčio lygio. Šią problema nagrinėsime atskiros įmonės požiūriu, nes būtent įmonės sprendimai yra lemiantys tobulos konkurencijos sąlygomis. Jei įmonės gaminamoms prekėms reikalingi 5 darbininkai, ji nesamdys 10. Bet jei darbo užmokestis padi-dės, įmonė stengsis įdiegti gamybos technologiją, kuriai pakaktų 3 ar 4 darbininkų. Detaliau išanalizuoti samdos santykius, padeda ribiniai dy-džiai:Ribinis pajamų produktas:Darbo RPP yra bendrųjų įmonės pa-jamų pokytis, susijęs su gamybai panaudoto darbo padidėjimo vienetu (pvz., priėmus į darbą papildomą darbuotoją). Jei papildomas darbuo-tojas firmos pajamas padidina 10 Lt per dieną RPP lygus 10 Lt. Mak-simizuodama pajamas, firma darbuotojui negali mokėti daugiau nei gauna pati. Taigi 10 Lt yra darbuotojui siūlomo užmokesčio maksimali riba.Mažėjantis ribinis pajamų produktas:Daugelis produktų gali būti gaminami naudojant skirtingą darbo kiekį, ir įmonėms reikia spręsti, kiek darbuotojų pasamdyti.Mažėjantis ribinis pajamų produktas nusako kiek reikia priimti darbuotoju įmonei ,kad ji turėtų didžiausią pel-ną.Viena iš samdos taisyklių:samda didinama tol, kol ribinis pajamų produktas sumažėja iki rinkos darbo užmokesčio lygio.
17. Darbo užmokesčio diferenciacijos veiksniaiNepaistant ideologinių ir teorinių skirtumų, visame pasaulyje darbo užmokestis yra diferencijuojamas pagal: KvalifikacijaKvalifikacijai įgyti reikalingas tiek bendrasis, tiek specialusis išsilavi-nimas, kurio įgijimas neįmanomas be mokymosi atsitrauki nuo gamy-bos. Individas (šeima), jis susiduria su dilema, kur reikia rinktis tarp menkai kvalifikuoto darbo ir teikiamų pajamų tam tikru momentu bei mokslu, kuris įgalins dirbti kvalifikuotą darbą ateityje. Natūralu, kad, ki-toms sąlygoms esant lygiom individas atsisakys pajamų šiandien dėl didesnių pajamų rytoj.Darbo sąlygos: Skirstomos pagal skirtingą sunkumą, kenksmingu-mą žmonių sveikatai (cheminis užterštumas, didelis radiacijos fonas, aukštos ar pernelyg žemos temperatūros, padidėjusi vibracija, triukš-mingumas ir pan.). Kompensaciniai priedai mokami ir už darbą šven-tėmis bei laisvadieniais, darbą naktį arba esant nenormuotai darbo dienai.Atsakomybė: Aukštas atsakomybės lygis būdingas ne tik vado-vams. Operatorius, kokybiškai aptarnaujantis milijoną kainuojantį įren-ginį, gali duoti įmonei kur kas daugiau naudos nei operatorius, aptar-naujantis 100 Lt kainuojantį įrenginį. Dažnai atsakomybės lygis pri-klauso ne tik nuo piniginių pajamų (nuostolių). Vairuotojų, pilotų, chi-rurgų kokybišką darbą nuo nekokybiško skiria ne tik naudojamų ištek-lių dydis, bet ir išsaugotos (prarastos) žmonių gyvybės.Monopolizacija: Monopolija siekia maksimizuoti pelną, ribodama gamybos apimtį ir didindama ribines pajamas virš lygio, būdingo kon-kuruojančioms įmonėms. Monopolinis efektas pasiskirsto tarp mono-polijos savininkų bei darbuotojų, dėl to pastarieji suinteresuoti remti monopolines ekonomikos tendencijas.Aukščiau pateikti darbo užmokesčio diferenciacijos veiksniai sąlygo-ja skirtingų profesijų, įmonių, darbo vietų darbuotojų apmokėjimo įvai-rovę, atsiribojant nuo darbuotojų sugebėjimo bei uolumo įvairovės. Ta-čiau žmonės nėra vienodi. Pagyvenę arba ligoti darbuotojai negali at-likti tiek pat darbo kaip sveiki žmonės. Individualūs išdirbiai priklauso ir nuo žmonių sugebėjimų lygio. Laikoma, kad gabus darbininkas per tą patį laiką gali pagaminti beveik du kartus daugiau produkcijos nei jo mažiau talentingas kolega. Vadovų atžvilgiu skirtumas gali siekti 10 ir net 100 kartų. Nesigilindami į sąnaudų bei efekto nagrinėjamoje sfero-je palyginamumo problemas, tik pažymėsime šio darbo reikšmingumą. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvai vis labiau įsitraukiant į tarptautinį darbo pasidalijimą neišvengiamai teks susidurti su užsienio valstybėse taikomais reguliavimo metodais ir su reguliavimu susijusiais kaštais.
18.Renta ir nuomos santykiai. Renta ir ekonominė politika.Ekonominė renta – tai sąvoka, išreiškianti giluminę ekonominių san-tykių esmę, ji vienodai susijusi tiek su kapitalu, tiek su darbu ir žeme. Ekonominė renta – tam tikro veiksnio teikiamų pajamų ir jo reproduk-cijos sąnaudų skirtumas, susidarantis, kai veiksnio pajamos viršija są-naudas, būtinas tokiam pat veiksnio dydžiui įtraukti i gamybą.Nuomos santykiai: Vienas iš rinkos santykių aspektų yra nuomos santykiai. Gamybos veiksnių šeimininkai gali savo turto naudojimo tei-sę laikinai perduoti kitiems asmenims bei įmonėms nuomos forma. Nuomininkas įgyja teisę sutartą laikotarpį naudotis gamybos veiksnio teikiamomis paslaugomis. Nuomotojas atitinkamą teisę praranda: pra-radimą kompensuoja gaunami nuomos mokesčiai. Teikiamos paslau-gos gali tenkinti tiek nuomininko vartojimo poreikius , tiek gamybinius poreikius. Nuomos mokestis yra nuomojamų objektų teikiamų galimy-bių kaina per tam tikrą laikotarpį. Nuomos mokesčio lygio nustatymo mechanizmo požiūriu esminio skirtumo tarp nuomojamų objektų funk-cinės paskirties įvairių formų nėra. Tobulos konkurencijos sąlygomis nuomos mokestis yra nuomojamų objektų pasiūlos ir paklausos kreivių susikirtimo taške. Nuomos atveju nuomotojas atsisako nuomojamų ob-jektų teikiamų galimybių ir naudingumo, siekdamas gauti pinigines pa-jamas. Norimų išnuomoti objektų pasiūla susiformuoja tuo atveju, kai gaunamų pajamų ribinis naudingumas sutampa arba, esant ekonomi-niam pelnui, viršija prarandamų paslaugų ribinį naudingumą.
Renta ir ekonominė politika: Pagrindinė problema, su kuria susiduria vyriausybės bei žemesnio lygio valdymo organai – ekonominės rentos eliminavimas. Valdymo subjektai turi galimybę visiškai ar iš dalies eli-minuoti rentą iš atitinkamo ištekliaus savininko, bet gali ja šiam savi-ninkui ir palikti. Auganti renta nedidina prekių bei paslaugų poreikio ap-imties, tačiau rentos santykiai keičia vartotojų sprendimus. Veikiant rinkos dėsniams, žemės sklypų miesto centre nuomos mokesčiai gali šimtus ir net tūkstančius kartų viršyti atokiuose rajonuose esančių sklypų nuomos mokesčius. Dideli mokesčiai daro žemės ūkio produktų gamybą miesto centre ekonomiškai netikslingą ir šiuose sklypuose steigiamos ištaigingos parduotuvės, bankai ir pan. Didelius rentos mo-kesčius gali sumokėti tik atitinkamomis sąlygomis efektyviausiai dir-bančios organizacijos, kurios, konkuruodamos tarpusavyje, nustato rentos mokesčių lygį. Ribotų išteklių paskirstymas yra reikšminga ren-tos ekonominė funkcija, bet daugumai žmonių Vakaruose, o tuo labiau mūsuose atrodo neteisinga, kad kažkas gali gauti dideles pajamas ne-įdedamas pastangų. Yra du rentos apribojimo būdai: 1) Renta gali būti ribojama administracine tvarka, nustatant mažesni nei rinkos diktuoja-mą nuomos mokestį ar patarnavimų kainą. Šiuo atveju rentos forma-vimosi galimybės neišnaudojamos, jos neįgauna piniginės išraiškos. 2) Ggalimybė rentos santykiais pasinaudoti ne žemės ar gyvenamojo plo-to šeimininkui, bet nuomininkui.Iki šiol rentą nagrinėjome kaip ekonominį santykį, susidarantį naudo-jant paslaugas, kurių pasiūlos elastingumas priklausomai nuo kainos lygus nuliui. Realiame gyvenime elastingumas paprastai būna teigia-mas. Rentos ribojimas tokiais atvejais mažina pasiūlą.19. Palūkanos Palūkanų esmėGeriausiai pažįstamų nedarbinių piniginių įplaukų forma yra palūka-nos. Pagal anksčiau galiojusią tvarką palūkanų norma (pinigų sumos padidėjimas per metus procentais) taupomosiose sąskaitose sudarė 2-3 procentus, buvo nustatoma valdžios organų ir nekito. Rinkos eko-nomikoje palūkanų norma nėra fiksuota, bet, kaip ir pas mus, yra viena reikšmingiausių nedarbinių pajamų formų. Bendriausia prasme palū-kanos yra pinigų kiekis, sumokėtas už nenuosavų pinigų naudojimą. Tas, kuris skolinasi 1000 Lt, kai palūkanų norma yra 10 procentų, tol, kol grąžins skolą, turės kasmet mokėti po 100 Lt.Palūkanų normos lygisGyventojai bei firmos pinigus skolinasi ne tam, kad jų turėtų, o tam, kad panaudotų vartojimo prekėms pirkti ar kapitaliniams įdėjimams. Pinigus galima nagrinėti kaip daiktą, kurio kaina nusistato kaip pasiū-los ir paklausos rezultatas. Visuomet galima rasti žmonių ar firmų, no-rinčių ir galinčių skolinti pinigus. Kita vertus, paskolinęs pinigų, subjek-tas kurį laiką praranda galimybę jais naudotis savo nuožiūra (patiria galimybių kastus). Svarbus paskolos teikimo santykių aspektas yra tai, kad paskolos teikėjas, sumažindamas savo galimybes dabartyje, sie-kia j aš padidinti ateityje. Asmuo, besiskolinantis pinigus, didina savo galimybes šiandien ateities galimybių sąskaita. Kuo aukštesnė palūka-nų norma, tuo daugiau prarandama vartojimo galimybių ateityje (kai reikės grąžinti skolą ir išmokėti palūkanas). Pinigų pasiūlos ir paklau-sos kreivių susikirtimo
taške (0 pav. taškas A) nusistovi pusiausvyrinė palūkanų norma, reiškianti, kad pinigų pasiūla ir paklausasutampa. Kai paskolų paklausa ir pasiūla neatitinka viena kitos, atsi-randa deficitas arba perteklius, kurie keičia situaciją pusiausvyros lin-kme.Palūkanos ir kapitalo grąžaKapitaliniai įdėjimai esamo ir perspektyvinio piniginių lėšų naudojimo požiūriu yra artimi pinigų skolinimui. Kaip ir skolindamas pinigus, žmo-gus, statydamas namą ar fabriką, susilaiko nuo įvairių poreikių paten-kinimo šiandien, kad geriau gyventų rytoj. Su palūkanų norma susijęs ir sprendimas, ar verta pradėti verslą savais pinigais. Rinkos ekono-mikoje visuomet yra alternatyva. Galima skolinti pinigus ir iš paskolos gauti palūkanas. Taip pat galima investuoti pinigus į verslą, tikintis iš investuotų lėšų gauti pelno. Jei planuojama kapitalo grąža yra ma-žesnė už palūkanų normą, pradėti nuosavą verslą netikslinga. Gauti pinigų prieaugį, padėjus juos į banką, yra vienas paprasčiausių ne-darbinių pajamų gavimo būdų.
20.Pelnas kaip nedarbinių pajamų forma.Pelną, kaip ir palūkanas, galima nagrinėti kaip vieną iš nedarbinių pajamų formų, pavyzdžiui, dešimt procentų JAV pajamų sudaro akci-nių bendrovių pelnas. Jis maždaug lygus palūkanų apimčiai. Individua-lių bei komanditinių įmonių pelnas sudaro apie penkis procentus visų pajamų. Svarbu pabrėžti, kad pelno sąvoka pastarųjų įmonių atžvilgiu nėra visai korektiška, nes daugelis smulkių ne žemės ūkio įmonių, ne-kalbant apie fermerinius ūkius, savininkų tiesiogiai dalyvauja gamybos bei valdymo procesuose. Savininkui dirbant, jo įmonės pelnas ekono-miniu požiūriu susideda iš tiesioginio pelno ir savininko darbo užmo-kesčio. Realu, kad dalį pelno korporacijos nuslepia, bet akivaizdu ir tai, kad ne tik mūsuose, bet ir Vakaruose pinigai svetimoje kišenėje atrodo įspūdingiau nei savojoje.
21.Rinkos ribotumo priežastysSavarankiškų gamintojų ir vartotojų sąveika sprendžiant ką, kaip ir kam gaminti, daugelio ekonomistų laikoma geriausia šių amžinų klau-simų sprendimo forma šiuolaikinėje visuomenėje. Tačiau ir tarpusavio rungtyniavimo mechanizmas neužtikrina, kad bus išvengta nuostolių. Viena iš pagrindinių tobulos tarpusavio konkurencijos sąlygų yra visiš-kas gamintojų ir vartotojų informuotumas prekių kokybės, pelno, kurio tikimasi gauti, poreikių klausimais. Taigi ekonomikos subjektai nuolat veikia informacijos ribotumo sąlygomis, o žinių stoka neišvengiamai sąlygoja klaidas. Ūkinės politikos požiūriu rinkos ribotumo priežastis galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarytų tie rinkos regu-liavimo trūkumai, kurie įveikiami rinką papildžius valstybinio reguliavi-mo elementais. Vienas iš didžiausių marksizmo teorinių laimėjimų yra prekinės gamybos vidinių prieštaravimų analizė. Prieštaravimas tarp vartotojo ir gamintojo didėja, atsirandant ypatingai prekei, atliekančiai visuotinio ekvivalento vaidmenį, bankams, akcinei nuosavybei. Ūkinė praktika šio požiūrio nepatvirtino, ir paskutiniuoju laikotarpiu beveik ne-liko pasaulyje šalių, kurių vadovybė nepritartų rinkos reguliavimo efek-tyvumo idėjai. Antrajai, sąlyginai mažesnei grupei priskiriami klausimai, kurie ne rinkos metodais sprendžiami efektyviau nei rinkos. Suformu-luosime informacijos asimetrijos, visuomeninių prekių, gyvenimo lygio diferenciacijos, monopolijos ir kai kurias kitas problemas.
22.Valstybinis reguliavimas. Apmokestinimo menas.Valstybė vyriausybės pavidalu sprendžia ekonomines problemas ir kitomis formomis. Vyriausybės pagrindines ūkines funkcijos: 1) Vyriausybė padeda organizuoti geležinkelių transportą, nustato transporto priemonių saugaus eksploatavimo standartus. 2) vykdo ant-imonopolinį reguliavimą siekia, kad mainų sferoje nebūtų diskriminaci-jos skatina varžytis dėl pirmavimo paslaugų ir prekių kūrime 3) užtikri-na vaistų bei maisto kokybės kontrolę 4) reglamentuoja kai kuriuos samdos santykių aspektus, numatydama darbo dienos trukmę minima-lų atlyginimą ir pan. 5) reglamentuoja darbo apsaugos sąlygas bei gamtos teršimo standartus 6) atlieka atominių elektrinių bei kitų poten-cialiai pavojingų civilinių objektų kontrolę bei išduoda leidimus, sutei-kiančius teisę užsiimti tam tikra veikla 7) užtikrina privačių bankų pini-ginės ir kreditinės politikos kontrolę.Šiai veiklai reikia didelių piniginių išteklių. Vyriausybės išlaidas apmoka šalies gyventojai, mokėdami mokes-čius, muitus ir kitas rinkliavas. Vienas iš valstybės gaunamų pinigų šal-tinių yra valstybinių įmonių sukurtos pajamos, bet rinkos ekonomikos šalyse valstybinės yra dažniausiai naudos neduodančius arba net nuostolingos įmonės. Tam tikrą laikotarpį pajamas galima gauti ir vals-tybės skolinamų pinigų forma, bet skolas reikia aptarnauti, o ilgainiui ir grąžinti. Išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai sumažina mokėtojo vartojimo dydį sumokėto mokesčio su-ma. Netiesioginiai mokesčiai yra tie, kurių mokėjimo reali našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka firmos. Nagrinėjant ap-mokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu, praktiškai visi netiesio-giniai mokesčiai tenka pirkėjams. Trumpu laikotarpiu įvesti nauji mo-kesčiai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų, priklausomai nuo produkto vartojimo elastingumo. Jei elastingumas didelis, pakilusi vertė labai sumažina vartojimą ir firmos gali patirti nuostolių, susijusių su pertekli-nės produkcijos realizavimu. Jei vartojimo elastingumas mažas, varto-tojas beveik nesumažins naudojimo apimties ir kartu sumokės nustaty-to dydžio pinigų sumą. Grafinis rinkos mechanizmo veikimas, gaminto-jams mokant netiesioginius mokesčius, pateiktas pav.Pardavėjo požiūriu mokesčių įvedimas tolygus atitinkamam kaštų padidėjimui. Padidėję kaštai verčia pasiūlos kreivę pasislinkti iš S0 į Są, poziciją. Nauja kaina P1, nusistovi kreivių Si ir D susikirtimo taške. Kiekybinio santykio su apmokestinimo objektu požiūriu mokesčiai skirstomi į progresinius, regresinius ir proporcingus. Progresiniai mo-kesčiai yra tokie, kurių tarifas auga didėjant apmokestinamoms paja-moms. Progresiniai mokesčiai, be biudžeto gaunamų pinigų santaupų formavimo, atlieka ir gyvenimo lygio diferenciacijos mažinimo funkciją. Progresinis apmokestinimas varžo gamybos išteklių persiskirstymą į pelningiausias, t.y., kitoms sąlygoms esant lygioms, efektyviausias gamybos sferas. Netiesioginiai mokesčiai dažniausiai yra regresyviniai, nes žmonės, gaunantys mažas pinigines lėšas. Šių mokesčių forma netenka didesnės dalies pinigų nei turtingieji. Regresijos elementai susidaro todėl, kad turtingieji dažniausiai suvartoja tik dalį savo gaunamų pinigų, o likusią kaupia. Vienas iš būdų regresijai išvengti yra netiesioginiais mokesčiais apmokestinami prestižiniai, turtingųjų perkami daiktai. Šis būdas neigiamai veikia santaupų pasiskirstymą visuomenėje.Kaip ir išleidžiami piniginiai ištekliai, vyriausybės pajamos (mokes-čiai) skirstomos į valstybines ir teritorines, į organizuotos politinės ben-druomenės biudžetą dažniausiai patenka gaunamų piniginių lėšų ir pelno mokesčiai; netiesioginiai mokesčiai ir turto mokesčiai užtikrina gaunamas pinigines lėšas vietiniams biudžetams. Tam tikro lygio val-dymo organai turi teisę keisti savo kompetencijos ribose apmokestini-mo tarifus. Bet kuriuo atveju visuomenė susiduria su dilema. Norint di-dinti socialines išmokas bei vyriausybės pirkimus, reikia didinti mokes-čius, bet tai kelia mokėtojų pasipriešinimą. Dideli mokesčiai kuria ne tik ekonomines, bet ir teisines problemas. Pasaulyje šiuo metu vyrauja mokesčių tarifų mažinimo tendencija. Ekonominė praktika įrodo, kad, pagrįstai sumažinus mokesčių tarifus ir dėl to padidėjus gamybos ap-imčiai, gali padidėti ir organizuotos politinės bendruomenės gaunamų pinigų suma.
23.Lietuvos gamtos ištekliaiLietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana su-dėtinga Nustatyti, kiek turtinga gamtos ištekliais Lietuva, galima tik ge-rai išanalizavus jos gelmių turtus, jų sandarą, vertingumą., ypač krei-piant dėmesį į šiandien bene svarbiausią nereprodukuojamų gamtos išteklių grupę energetinius resursus. Kol kas Lietuva šiuos labai svar-bius išteklius importuoja, nors esama jų ir čia mūsų žemėje. Turimos naftos klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti. Svarbi energe-tinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos išteklių dalis – durpės. Dur-pynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje, jų turime apie 430 milijonų tonų. Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybi-nių medžiagų gamybai (žaliava cemento gamybai, smėlis, žvyras). Lie-tuvos žemėje daug įvairių molių. Geologų paieškos leidžia teigti, kad Lietuvos žemės gelmėse gausu geležies rūdos, valgomosios druskos, gipso, kitų svarbių išteklių. Labai svarbi Lietuvos gamtos išteklių rūšis, kurią taip pat turėtumėm trumpai aptarti, – miškai. Jie užima beveik trečdalį šalies teritorijos. Reikia pažymėti, kad nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė mišku būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja jaunuoly-nai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą procentų. „Išvados:“ dabar daugelyje šakų jau prasidėjo ne-išvengiamas globalinis perėjimas nuo pirminių prie antrinių žaliavų naudojimo ir apima vis platesnes jų ekonomikos sferas. Nuolat augan-čios gamybos išteklių kainos, naujų technologijų, įgalinančių plačiai naudoti antrinius išteklius, kūrimas spartina šį procesą. Tai ypač svar-bu tokioms šalims, kaip mūsų, nes mažina jų priklausomybę nuo gam-tinių išteklių importo. Galima su didžiausiu įsitikinimų teigti, kad tos ša-lys, kurios sugebės greičiausiai ir efektyviausiai pereiti prie kuo plates-nio antriniu ištekliu naudojimo, turės ne tik turtingą ekonomiką, bet ir kokybišką, švarią aplinką.
24.Nacionalinio produkto sąvoka ir jo matavimas. Gamybos ap-imties nustatymo problema.Kiekviena šalis gamindama prekes ir paslaugas, savo gyventojus aprūpina maistu, drabužiais, pastoge, t. y. tenkina jų poreikius. Vienos šalys pagamina labai daug žaliavos, tuo tarpu kitos gamina daugiau pramoninių gaminių. Kai kurios šalys gali specializuotis gaminti maisto produktus, o kitos teikia paslaugas – kino industrijos, draudimo arba banko. Jeigu ta produkcija arba paslaugos nesuvartojamos šalies vidu-je, jas galima parduoti kitoms šalims –eksportuoti. Šalies ekonomikos apimtis yra nustatoma pagal bendrą šalyje pagaminamų prekių ir pa-slaugų kiekį. Gaminant vis daugiau prekių ir paslaugų, ekonomika kyla, o pats geriausias būdas įvertinti šį augimą – pinigais įkainoti visus pir-kimus ir pardavimus. Kai susumuojama visa šių prekių ir paslaugų pi-niginė išraiška, gautą rodiklį galima lyginti su kitų šalių rodikliais. Gamybos apimties matavimo problema. Žmonių ūkinė veikla yra nenutrūkstama. Produktų ir paslaugų gamybą lydi jų vartojimas, kuris yra naujų gamybos procesų priežastis sąlyga. Kada išsivysčiusioje rin-kos ekonomikoje iškyla būtinumas ją reguliuoti pagal visuomenės inte-resus, pirmiausia susiduriama su gamybos apimties matavimo pro-blema. Rinkos ūkio sąlygomis beveik visa įvairi produkcija turi vieną bendrą vardiklį – prekių ir paslaugų kainas. Norint apskaičiuoti visos pagamintos produkcijos apimtį, reikia sudėti visų gaminių ir suteiktų paslaugų kainas. Iškart kyla klausimas – kurių prekių kainas? Pirmuoju atveju, sudėję šiuo momentu turimų prekių kainas, gauname nacionalinio turto rodiklį. Jis apima visas visuomenės sukauptas materialines gerybes, kurias sukūrė dabartinė ir ankstesnės kartos. Antruoju atveju turėsime pir-miausia apsispręsti – kokios trukmės gamyba mus domina. Jeigu su-dėsime kaina prekių, kurios pagamintos per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, per metus, gausime nacionalinį produktą. Rodikliai, nusakantys nacio-nalinio produkto apimtį, fiksuoja ne momentą, o procesą. Jie rodo ga-mybos „srovės” mastą, galingumą ir tos srovės kitimą.
25.Bendras nacionalinis produktas (BNP).Norint apskaičiuoti visos pagamintos produkcijos (nacionalinio pro-dukto, nacionalinio visuomeninio produkto) apimtį, reikia sudėti visų gaminių ir suteiktų paslaugų kainas.Jeigu sudėsime kaina prekių, kurios pagamintos per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, per metus, gausime nacionalinį produktą.Bendrasis nacionalinis produktas. Pagrindinis nacionalinio pro-dukto rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), piniginių verčių suma.Taigi BNP apima toli gražu ne visas prekes ir paslaugas, kurias pa-rdavė tais metais rinkoje jų gamintojai.Pirma, į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta pro-dukcija. Tai reiškia kad eliminuojamos visos turto perpardavimo opera-cijos. Šių prekių vertė jau atsispindėjo nacionaliniame produkte jų pagaminimo ir pirmojo realizavimo metais. Jei prekė tais pačiais me-tais pagaminta, bet lieka neparduota, jos vertė pateks į BNP tuo atve-ju, jei dėl to padidės gamybinių atsargų bei nerealizuotos gatavos pro-dukcijos apimtis -šių atsargų prieaugis įeina į BNP.Antra, BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį varto-toją, t. y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar paslaugai pagaminti. Taigi savo esme baigtinis produktas arba paslauga – tai asmeniniams žmonių poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Kartotinių prekių ir paslaugų skaičiavimo išvengiama, jei, apskaičiuodami ben-drąjį nacionalini produktą sumuojame kiekvienoje gamybos stadijoje sukurtą pridėtinę vertę.Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų.Trečia, kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos (dažniau) yra kuria-mos ir teikiamos vartotojui be jų pirkimo – pardavimo. Dabar tokios rū-šies paslaugos daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto da-lį. Jų apimtis (taigi indėlis į BNP) apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus. Ketvirta, BNP skaičiavimas apima, žinoma, tik oficialiai patvirtinta tvarka atliekamas rinkos operacijas. Nelegalūs sandėriai, „šešėlinės” ekonomikos procesai BNP dydyje neatsispindi, nors kartais jie gali su-daryti žymią dalį.Penkta, į BNP neįeina finansinės transakcijos – vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas, keičiantis akcijų ir obligacijų savininkui, jokio papildomo visuomeninio poreikių patenkinimo nėra, taigi nėra ir gamybinio išteklių naudojimo.
26. Nominalusis ir realusis BNP. Faktinės ir sugretinamos kai-nos, kainų indeksas, BNP defliatorius.Einamųjų metų kainos vadinamos faktinėmis kainomis. Bazinių metų kainos, naudojamos ir kitų metų BNP apskaičiuoti, vadinamos sugretinamosiomis kainomis. Apskaičiuojant baigtinių prekių ir pa-slaugų apimtį faktinėmis kainomis, nustatomas nominalusis BNP, ap-skaičiuojant sugretinamosiomis kainomis – realusis BNP. Realaus bendrojo nacionalinio produkto padidėjimas per tam tikrą laikotarpį va-dinamas ekonominiu augimu. BNP padidėjimas 1991 -1996 metais išreiškiamas formule: ;BNP kitimo tempai priklauso nuo gamybos apimties ir kainų svyra-vimo.Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus. Kainų indeksas yra santykis tarp prekės (paslaugos) arba jų grupės vertės faktinėmis kainomis ir jų vertės sugretinamosiomis (bazinio laikotarpio) kainomis.Populiariausias iš visų naudojamų kainų indeksų yra vartojimo pre-kių ir paslaugų kainų indeksas (VKI). Be VKI, naudojami ir kiti kainų indeksai – pavyzdžiui, didmeninių kai-nų, atskirų prekių grupių kainų indeksai. Realiajam BNP apskaičiuoti naudojamas specialus kainų indeksas, vadinamas BNP defliatoriui ;Šis indeksas išreiškia BNP sudarančių prekių ir paslaugų kainų kiti-mą. Paprastai jis nedaug skiriasi nuo vartojimo kainų indekso. Varto-jimo prekių kainų indeksas (VPI) rodo, kaip pakito vartotojų perkamų prekių ir paslaugų vidutinės kainos.
27. BNP kaip išlaidų suma.Šiuo būdu BNP apskaičiuojamas sudedant visas išlaidas pirkti baig-toms prekėms ir paslaugoms. Baigtinės produkcijos visumines išlaidas sudaro keturios išlaidų grupės:• privatus vartojimas;• investicijos;• vyriausybės pirkimai;• grynasis eksportas.Visa šalies ekonomika susideda iš daugelio milijonų atskirų ekono-minių vienetų Nacionalinėje sąskaityboje visi ekonominiai vienetai, at-liekantys ūkines operacija: skirstomi į keturis sektorius:• namų ūkį• įmones • vyriausybę• užsienio šalies subjektus.Visų jų individualūs sprendimai sąlygoja bendrąsias išlaidas, visuo-menės pajamas, bendrą pagamintų prekių bei paslaugų apimtį šalies viduje.Ekonominė sistema, susidedanti iš atskirų šalies vidaus ekonominių vienetų (namų ūkio, įmonių bei valstybės valdymo aparato elementų), vadinama uždara ekonomine sistema.Ekonominė sistema, susijusi ir palaikanti ryšius su kitomis valstybė-mis, vadinama atvira ekonomine sistema.Vartojimas (privatus vartojimas), (C). Vartojimas yra ekonominės veiklos galutinis tikslas. Žmonės dirba ir gamina daiktus tam, kad galė-tų jais naudotis. Asmeninio vartojimo išlaidos (C) sudaro didžiausią nacionalinio produkto dalį. Jos apima visas išlaidas, kurias padaro namų ūkis bei nekomercinio pobūdžio įstaigos, pirkdamos prekes ir paslaugas. Jos dalinamos į išlaidas prekėms ir išlaidas paslaugoms, be to, išlaidos prekėms skirstomos į išlaidas trumpalaikio vartojimo prekėms ilgalaikio vartojimo prekėms.Investicijos (I). Išlaidos investicijoms – tai išlaidos pagrindiniams fondams ir atsargoms bei rezervams. Rinkos ūkio sąlygomis teorija skirsto šias išlaidas į:• Investicijas gamykloms ir įrengimams.• Investicijas gyvenamųjų namų statybai.• Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui.Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro dvi dalys -atstatymo investicijos, skirtos susidėvėjusioms darbo priemonėms atstatyti, ir grynosios investicijos, skiriamos nau-joms, papildomoms darbo priemonėms įsigyti. Atstatymo investicijos daromos amortizacijos (kapitalo vartojimo) sąskaita ir užtikrina pagrin-dinio kapitalo išsaugojimą, grynosios investicijos -jį išplečia.Vyriausybės išlaidos (G). Šias išlaidas nėra taip paprasta įvertinti nacionaliniame produkte. Tam tikri vyriausybiniai pirkimai gali būti ver-tinami kaip galutiniai. Tačiau kitos vyriausybinės išlaidos gali būti tarpi-niai produktai. Paprastai laikoma, kad visos vyriausybinės išlaidos ati-tenka „galutiniam produktui”, ir todėl jos įskaičiuojamos į nacionalinio produkto vertę.Iš vyriausybės išlaidų, apskaitomų kaip BNP dalis, turi būti eliminuoti transferiniai išmokėjimai, t.y. tiesioginiai vyriausybės lėšų pervedimai. Transferiniai išmokėjimai yra lėšų išmokėjimai asmenims arba orga-nizacijoms ne už jų prekes ar paslaugas, o be jokio ekvivalento, dova-nai. Visi šie pinigų pervedimai nepadidina nacionalinio produkto, todėl jie neįtraukiami į vyriausybės išlaidas, skaičiuojant BNP.Grynasis eksportas (E-l). BNP yra tautos ūkio visuminio produkto išraiška. Vadinasi, tai, kas esamais metais buvo įvežta iš užsienio (I) ir panaudota privačiam vartojimui, investicijoms ar vyriausybės progra-moms vykdyti, turėtų būti išskaičiuota iš BNP rodiklio. Kita vertus, bet kuri šalyje pagaminta ir užsienio subjektams parduota produkcija ne-patenka nei į vienos toje šalyje padarytų išlaidų grupės. Tai reiškia, kad eksporto (E) apimtis turėtų būti pridėta prie išlaidų sumavimo būdu apskaičiuoto BNP.Suprantama, kad logiška tokiu atveju nustatyti grynąjį eksportą, t.y. rasti skirtumą tarp eksporto ir importo (E-I) ir jį pridėti prie bendrojo na-cionalinio produkto. Natūralu, kad net intensyviai dalyvaujančios tarp-tautiniuose ekonominiuose mainuose šalies grynojo eksporto rodiklis sudarys nežymią jos bendrojo nacionalinio produkto dalį.Sudėję minėtas keturias išlaidų grupes, gauname bendrąsias na-cionalines išlaidas -privataus vartojimo, investicijų, vyriausybės išlai-dų ir grynojo eksporto sumą. Bendrasis nacionalinis produktas, ap-skaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, bus toks:BNP = C+I+G+(E-I).
28. BNP kaip pajamų suma.Šiuo metodu bendrasis nacionalinis produktas apskaičiuojamas su-dedant visas pajamas, kurias gauna visų gamybos faktorių savininkai už savo paslaugas, bei pridedant amortizacinius atskaitymus ir netie-sioginius verslo mokesčius. Rinkos teorijoje akivaizdu, kad vieno eko-nominės operacijos agento išlaidos yra tos pat operacijos kontragento pajamos. Būtina tik pabrėžti, kad visos ekonomikos mastu išlaidų struktūra toli gražu nesutampa su pajamų struktūra.Pajamos susideda iš keturių pagrindinių elementų: atlyginimų, nuo-mos mokesčių, palūkanų ir pelno.Atlyginimai Tai stambiausia pajamų grupė, ji apima darbo užmo-kestį ir algas, mokamas samdomiems darbuotojams. Ši pajamų rūšis išreiškia tą produkcijos vertės dalį, kuri priskiriama darbo veiksniui. Į šią pajamų grupę įeina taip pat ir įmonininkų įnašai į valstybinius ir pri-vačius pensijų bei kitus socialinius fondus, t. y. visos išlaidos, susiju-sios su darbo jėgos išlaikymu.Nuomos mokesčiai. Tai mokėjimai už žemės, pastatų, kartais ir kai kurių kitų ilgai tarnaujančių daiktų naudojimą per tam tikrą laiko tarpą. Tai žemės ir kito nekilnojamojo turto pajamos.Palūkanos. Tai piniginio kapitalo pajamos. Jos apima palūkanas už indėlius banke, kompanijų, obligacijų turėtojų gaunamas pajamas, bankų gaunamą pelną kaip skirtumą tarp jo išmokamų už indėlius ir gaunamų už paskolas palūkanų.Pelnas. Pelnas nacionalinėje sąskaityboje skirstomas į dvi dalis: į pavienių ar susijungusių savarankiškų savininkų grynąsias pajamas ir bendrovių pelną.Amortizacija. Aukščiau nurodyti keturi BNP elementai yra pajamos, tiesiogiai priskirtos kuriam nors vienam gamybos veiksniui. Jų suma neapims viso BNP. Dalis baigtinių produktų vertės įgyja amortizacijos formą, t. y. pasireiškia kaip kapitalo vartojimo atskaitymai. Jie atspindi per metus suvartoto kapitalo vertę.Netiesioginiai verslo mokesčiai. Šiai mokesčių grupei priklauso bendrasis apyvartos mokestis (pridėtinės vertės mokestis), akcizai, muitai. Juos visus verslininkai traktuoja kaip gamybos kaštų elemen-tus. Šie mokesčiai yra netiesioginiai -jie nustatomi ne pačiai firmai, o jos gaminamai produkcijai. Firma sumoka juos iš pajamų, gautų reali-zavus produkciją.Bendrasis nacionalinis produktas, apskaičiuotas išlaidų sumavimo būdu, yra per metus gautų atlyginimų, palūkanų, nuomos mokesčių, pelno, amortizacijos bei netiesioginių verslo mokesčių suma.
29.Visuminės paklausos ir pasiūlos pusiausvyra.Tam, kad išsiaiškintume visuminę ekonominę pusiausvyrą, palygin-sime du ekonomistų požiūrius: klasikinį ir keinsistinį.Klasikinė užimtumo teorija. Du pagrindiniai klasikinės teorijos tei-giniai yra šie:• Situacija, kuriai esant išlaidų nepakaks, kad galima butų nupirkti visą produkciją pagamintą visiško užimtumo sąlygomis, vargu ar įma-noma.
• Net jeigu bendrųjų išlaidų lygis būtų nepakankamas, tuomet įta-kos turėtų kaina, uždarbis, dėl ko bendrųjų išlaidų sumažėjimas nesą-lygos gamybos apimties, užimtumo ir realių pajamų sumažėjimo.Klasikinė teorija naudojo dar ir trečią, ne tokį tikslų teiginį – Sėjaus dėsnį.Sėjus pasiūlė paprastą mintį, kad pasiūla suformuoja sau paklausą. Kai žmonės parduoda prekę ar paslaugą tai daro tam, kad galėtų nu-sipirkti kurią nors kitą prekę ar paslaugą.Tačiau Sėjaus dėsnio nepakanka teiginiui, kad ekonomika pati pasi-eks visišką užimtumą. Sėjus paprasčiausiai darė prielaidą, jog žmonės išleis visas savo pajamas. Savo teorijoje jis nepateikė jokio mecha-nizmo, kuris paaiškintų, kaip atstatyti visišką užimtumą. Tuo tarpu dauguma klasikinės krypties ekonomistų pateikė du mechanizmus: bendrąjį kainų lankstumą ir palūkanų normos lankstumą.• Bendrasis kainų lankstumas. Esant dideliam nedarbui, kai-nos kris, atstatydamos visišką užimtumą.• Palūkanų normos lankstumas. Jeigu santaupos viršija pa-geidautinas investicijas, kai ekonomikoje vyrauja visiškas užimtumas, tai palūkanų norma kris, sulygindama santaupas ir investicijas.Taip pat klasikinės krypties ekonomistai padarė išvadą, jog produkci-jos, kurią gali gamintojai parduoti, gamybos lygis priklauso ne tik nuo bendrų išlaidų, bet ir nuo kainų lygio tai produkcijai.Taigi, jei vartotojai laikinai sutaupė daugiau pinigų nei gamintojai ke-tina juos investuoti, tai sumažina bendrąsias išlaidas, bet nesukelia il-galaikio gamybos apimties, pajamų ir užimtumo lygio sumažėjimo, su sąlyga, kad tos produkcijos kainos krito proporcingai išlaidų mažėjimui.Klasikinės krypties ekonomistų nuomone taip ir turi būti. Konkurenci-ja tarp pardavėjų užtikrina kainų elastingumą.Keinso užimtumo teorija visiškai skiriasi nuo klasikinės krypties eko-nomistų teorijos.Keinso užimtumo teorija. Keinso analizė skirta situacijai, kai yra didelis nedarbas. Ekonomika yra visuminės pasiūlos kreivės horizonta-lioje dalyje: keičiantis išlaidoms, keičiasi gamybos apimtis, bet nesikei-čia kainos.Keinsas teigė:• Neegzistuoja toks mechanizmas, kuris garantuotų visišką užimtu-mą.• Ekonomika gali būti subalansuota, t.y. gali pasiekti visuminės ga-mybos pusiausvyrą, esant gana dideliamnedarbo lygiui ir egzistuojant infliacijai.• Visiškas užimtumas greičiausiai atsitiktinis, o ne savaiminis.• Nedarbo priežastis – nepakankama visuminė paklausa.Taip pat Keinsas paneigė klasikinę teoriją apie Laissez faire politiką, t.y. ekonominę politiką be valstybės įsikišimo. Jis padarė išvadą, kad jei ketiname išvengti išteklių nuostolių, būtina aktyvi valstybės politika.30.Verslo ciklai, jų sąvoka: ilgalaikė tendencija, sezoniniai ir cikliniai svyravimai, ciklo stadijos ir ciklinių svyravimų priežastys.Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Ilgų laikotarpių požiūriu tas kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o trumpais laikotarpiais BNP kinta į abi puses – ir padidėja, ir sumažėja. Galima skirti tris tokių kitimų rūšis:Ilgalaikė tendencija apibūdina per didelį laiko tarpą išryškėjusią tendenciją. Jei BNP ir kiti visuomeninės gamybos apimties rodikliai turi tendenciją augti, didėti, tai, pvz., nedarbą apibūdinantys duomenys neduoda pagrindo kalbėti apie apibrėžtą tendenciją- kilti arba kristi.Sezoniniai svyravimai. Daugeliui ekonomikos procesų būdingas sezoniškumas, pvz., žemės ūkyje darbų apimtis vasarą yra didesnė nei žiemą, tas pats žvejyboje, aiškus sezoniškumas būdingas turizmui. Tai daro įtaką kitiems ekonominiams rodikliams: užimtumui, prekių ap-yvartai. Jei nagrinėjami trumpų laikotarpių ekonominiai procesai, į se-zoniškumą atsižvelgti būtina. Paprastai tokiais atvejais rodiklis yra ko-reguojamas atsižvelgiant į sezoniškumą: sezono ypatybių sukeltas nu-krypimas eliminuojamas, pasinaudojant praėjusių periodų sezoninių svyravimų schema .Cikliniai svyravimai. Jei kuriam nors procesui nebūdingi sezoniniai svyravimai, arba juos eliminuojame/jis anaiptol nesirutulios tolygiai, remdamasis savo ilgalaike tendencija. Daugumos procesų parametrai nuolat kinta, tačiau bendra tendencija lieka. Tie pokyčiai nėra atsitikti-niai, nereguliarūs, jie susiklosto į sistemingą reguliarų, pasikartojančios konfigūracijos judėjimą. Ekonominio pakilimo metai pertraukiami ben-dros ūkinės padėties santykiniu ir absoliučiu pablogėjimu, šį dėsningai pakeičia naujas ūkio aktyvumo pakilimas. Tokie svyravimai vadinami cikliniais.Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo apraiškas, vadinami verslo ciklais.Verslo ciklo sąvoka apibūdina bendrą visų pagrindinių ekonomikos indikatorių dinamiką. Kiekvienas ekonominis procesas ir jo indikatoriai turi savų ciklinės raidos ypatybių. Ciklo trukmė 8-10 metų..Ciklo stadijos (fazės) Periodiškas ekonominių procesų svyravimas apibūdinamas atskirų ciklo stadijų charakteristikomis. 114 pav. parody-tos keturios verslo ciklo fazės. Ekonomikoje pakilimą keičia nuosmu-kis. Tarpiniai taškai – tai verslo aktyvumo lūžis ir viršūnė. Nacionalinis ekonomikos tyrimo biuras nustato, kada įvyksta šios fazės. Pakilimas nebūtinai turi baigtis aukštu klestėjimo bei užimtumo lygiu. Kartais vir-šūnė dar nepasiekiama, o jau vyksta naujas nuosmukis.Krizė (lūžis, depresija). Tai žemiausia (potencialaus nacionalinio produkto atžvilgiu eilinio cikl stadija. Jos metu išauga nedarbas, O pa-klausa gerokai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Verslo pajamos ir pelnas smukę, dalis firmų patiria nuostolių. Paskatos investicijoms sil-pnos. Jei toks ciklo „įdubimas” yra gilus ir užtrunka ilgą laiką jis vadi-namas depresija. Pavyzdžiui, Pasaulinė depresija buvo 1929-1933 m.Pagyvėjimas (pakilimas). Tai stadija, einanti po krizės ar depresijos, kada gamyba pradeda augti. Atnaujinami fiziškai ir moraliai nusidėvėję įrengimai, kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo rodikliai. Pagerėja ga-mybos, realizavimo ir pelno perspektyvos, pagausėja investavimo mo-tyvų. Įtraukiami į gamybą lig tol nepanaudoti gamybiniai pajėgumai bei neužimta darbo jėga.Viršūnė (bumas). Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia, ji pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį. Atsiranda įtampa darbo rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali kilti defici-to požymių ir medžiagų bei žaliavų rinkoj e. Tolesnis gamybos augi-mas darosi nebegalimas be didesnių investicijų; investicinės išlaidos auga, gerokai padidindamos laisvų pinigų paklausą. Kadangi investa-vimas reikalauja tam tikro laiko, padidėjusi paklausa pirmiausiai suke-lia produkcijos kainų augimą. Stinga vis daugiau rinkos prekių, kainų kilimas sąlygoja gamybos kaštų augimą. Bet kokia ūkinė veikla dėl kainų kilimo yra pelninga, nuostoliai ir bankrotai labai reti.Nuosmukis (recesija). Po to, kai ekonomika perėjo aukščiausią pa-kilimo tašką vyksta gamybos mažėjimas. Jis prasideda prekių ir pa-slaugų realizavimo mažėjimu; lėtėja gamybos vystymosi tempai, vėliau gamyba visai nustoja didėtiji net gali mažėti absoliučia išraiška. Suma-žėjus paklausai, nebeauga gamyba, sumažėja ir užimtumas. Šeimų pajamos taip pat ima mažėti, ir tai dar labiau mažina visumines išlai-das. Krenta ir rentabilumas, nyksta naujų investicijų motyvai. Mažes-nės tampa ir paskatos atnaujinti įrengimus.Ciklų svyravimų priežasrys:Klasikinės ekonomikos teorijos (t.y. pažiūrų, dominavusių iki Didžio-sios krizės 1929-1933 metais) požiūriu, svyravimai ūkyje kyla dėl laiki-no disbalanso darbo rinkoje – darbo užmokesčio lygis pakyla per aukš-tai ir darbo jėgos pasiūla dėl to ima viršyti jos paklausą, plečiasi ne-darbas. Nedarbas sąlygoja darbo užmokesčio kitimą, darbo jėgos pa-klausa padidėja, gamyba vėl ima augti ir grįžta pusiausvyra. Darbo užmokesčio lankstumas, buvo manoma, garantuoja pastovų, tik trum-pam pertraukiamą visišką užimtumą. Didžioji krizė sužlugdė tokį suvo-kimą.Dž. Keinso ir jo šalininkų nuomone, ekonomikos nestabilumo pirmi-nė priežastis yra privačių kapitalo investicijų lygis ir jo svyravimai. In-vesticijų dinamika savo ruožtu priklauso nuo visuminės paklausos struktūros ir jos elementų kitimo.Trečioji pozicija, aiškinant ciklų priežastis, yra monetaristų pažiūros. Ekonomikos procesų dinamikos kaitą, teigė jie, lemia pinigų kiekis cir-kuliacijoje. Kai tas kiekis, pirmiausiai dėl valstybės pernelyg aktyvaus tiesioginio užsiangažavimo ūkinėje veikloje, padidėja, šokteli aukštyn vartotojiška paklausa, ekonomika netrunka peržengti visiško užimtumo ribą ir ima kilti kainos. Įsibėgėjanti infliacija netrukus sustabdo realaus nacionalinio produkto augimą o vėliau sukelia ir jo mažėjimą. Taigi ekonomikos nestabilumo pradinė priežastis – pinigų ūkio nestabilumas.
31. Fiskalinė politika, jos esmė, tikslai ir priemonės.Fiskalinė politika – biudžetinės politikos dalis, susijusi su valstybinio biudžeto pajamų formavimu, remiantis mokesčių sistema.Supratimas, kad fiskaliniai vyriausybės veiksmai gali turėti svarbų stabilizuojantį ekonomikos poveikį, pradėjo populiarėti 30-ųjų metų Di-džiosios depresijos periodu. Skiriant tokį dėmesį fiskaliniams meto-dams, svarbiausią vaidmenį suvaidino keinsistų užimtumo teorija.Mes stengsimės paaiškinti, kaip fiskalinė politika gali būti panaudota, norint stabilizuoti ekonomiką. Pagrindinis fiskalinės politikos tikslas yra nedarbo arba infliacijos panaikinimas.Kai egzistuoja nuosmukis (paklausos sumažėjimas), reikalinga eks-pansinė (ekonominės plėtros) fiskalinė politika. Ją sudaro didėjančios vyriausybės išlaidos arba mažesni mokesčiai, ar jų kombinacija. Kitaip tariant, jei biudžetas būtų subalansuotas iš pat pradžių, fiskalinė politi-ka turėtų judėti vyriausybės biudžeto deficito kryptimi nuosmukio metu.Atvirkščiai, kada egzistuoja paklausos sąlygojama infliacija (de-mand-pull inflation), reikalinga restrikcinė (ribojanti) fiskalinė politika. Ji susideda iš mažėjančių vyriausybės išlaidų arba didesnių mokesčių, ar jų abiejų kombinacijos. Kitaip tariant, fiskalinė politika judėtų palankia pasiūlai vyriausybės biudžete kryptimi, kai ekonomika susidurtų su inf-liacijos kontroliavimo problema.Beje, restrikcinė fiskalinė politika susiduria su dideliais politinio reali-zavimo sunkumais. Įvairios visuomenės grupės kovoja už maksimalią nacionalinio produkto dalį, biudžetinės įstaigos ir valdininkai visokiais būdais priešinasi, kad jų darbo baras nebūtų sumažintas. Todėl „au-komis” dažniausiai tampa grupuotės, neturinčios didelio politinio svorio (menkai atstovaujamos parlamente, jų lobizmo galimybės ribotos ir pan.). Kitos grupės pajėgia išsikovoti, kad biudžeto išlaidos būtų padi-dintos jų naudai.Kaip matome, fiskalinė politika yra ne kas kita, kaip biudžeto politika. Jos bene pagrindinis klausimas yra biudžeto balansas.Priemonės. Valstybinis prekių ir paslaugų vartojimas tiesiogiai didina visuminę paklausą. Mokesčiai netiesiogiai, per grynųjų pajamų mažė-jimą mažina visuminę paklausą, vadinasi, mokesčiai ir valstybinis var-tojimas yra valstybės įrankiai, siekiant pusiausvyrą atitinkančio BNP lygio. Kai skaičiuojame grynąsias pajamas, iš darbo užmokesčio, ren-tos ar pelno atmetame pajamų mokesčius. Tačiau, kai prie grynųjų pa-jamų pridedame transferinius mokėjimus, suprantame, kad tai yra va-dinamieji neigiami mokesčiai. Valstybė, mokėdama tam tikrą pinigų da-lį transferinių mokėjimų forma tokia pat dalimi netiesiogiai mažina vals-tybės pajamų apimtį. Didėjant transferinių mokėjimų apimčiai, visuminė paklausa auga.Taigi dabar galime suvokti, kaip per fiskalinę politiką galima reguliuo-ti visuminę paklausą.
32. Pinigai, jų kilmė, esmė ir funkcijos. Šiuolaikiniai pinigai.Pinigų esmėPinigai yra mainų priemonė, tarpininkai.Pinigų kilmėIki pinigų atsiradimo mainai vyko tiesiogiai, t.y. viena prekė ar pa-slauga buvo mainoma į kitą. Pinigų atsiradimas buvo pažanga. Jie atli-ko visuotinio ekvivalento vaidmenį. Tačiau dažnai kildavo problemų, kai ekvivalentas turėjo būti dalomas.Tokie mainai vadinami natūriniais. Todėl sidabras ir auksas turėjo šiuo atžvilgiu didelių panašumų dėl jų dalumo, grynumo ir tvarumo. Pirmosios kaldintos monetos atsirado maždaug 520 m. pr. m. e.Monetų išradimas labai palengvino atsiskai-tymą ir, savaime suprantama, skatino prekybą.Pradžioje monetos ver-tė buvo lygi brangiojo metalo, sunaudoto monetai, vertei. Ilgainiui mo-netos tapo tik simboliniais pinigais. Po truputį į grynųjų metalų monetas įmaišant pigesnių metalų, vadinamosios ligatūros, neišvengiamai irėjo atsirasti dar pigesnė atsiskaitymo priemonė – popieriniai pinigai. Popie-riniai pinigai turi perkamąją galią todėl, kad yra visuotinai pripažįstami turį ją.
Pinigų funkcijosPinigai atlieka tokias pagrindines tarpusavyje susijusias funkcijas, jie yra:• Mainų (cirkuliacijos) priemonė. Jei nebūtų pinigų, tai kaip ir senais laikais reikėtų vykdyti natūrinius mainus. Kadangi tokie mainai yra ne-patogūs, tai pinigų sistema vystosi savaime. Esant pinigams, pats mainų aktas skyla į dvi dalis: pirkimą ir pardavimą. Be pinigų visuome-nė nebūtų galėjusi pasiekti tokios socialinės ir ekonominės pažangos.• Apskaitos vienetas. Pinigais išreiškiamos kainos, kurias pasitelkę galime orientuotis prekių ir paslaugų rinkoje.• Vertės matas. Pinigai, kaip prekė, šią funkciją atliko tiesiogiai, kaip realus konkrečios prekės vertinis ekvivalentas. Kiekvienos prekės ver-tė išreiškiama pinigais. O pinigais išreikštą vertę vadiname kaina.• Kaupimo priemonė. Kadangi pinigai gali būti panaudoti prekėms bei paslaugoms pirkti bet kada, kai tik atsiranda poreikis, todėl pinigai yra patogus turto laikymo būdas. Žinoma, pinigai nėra tobula kaupimo priemonė, nes jų perkamoji galia gali kisti(pvz dėl infliacijos, kai pinigų perkamoj i galia mažėja) Pinigus patogiau kaupti ne grynais, o inves-tavus juos į vertybinius popierius ar kitus aktyvus, kurie gali duoti pro-centus. Esamoms išlaidoms dažniausiai laikomas nedidelis pinigų kie-kis.Šiuolaikiniai pinigaiAnksčiau konkretus visuomenei reikalingas pinigų kiekis nusistaty-davo pats savaime: aukso monetų atsargos tai sumažėdavo (kylant gamybai ir plečiantis prekių cirkuliacijai), tai padidėdavo (gamybai smunkant). Tai neturėjo jokio tiesioginio poveikio nei pačiai gamybai, nei aukso perkamajai galiai. Dabar yra kitaip, nes auksą pakeitė pini-gai. Kartą išleisti, pinigai jau gali būti išimti iš apyvartos tik juos pakei-tus kitais pinigais, todėl pinigų kiekis yra svarbus ekonominis veiksnys. Nuo jų kiekio priklauso ir kainų lygis, ir nacionalinio produkto apimtis. Kontroliuoti pinigų kiekį nėra taip paprasta, nes pinigų funkcijas atlieka ne vien tradiciniai banknotai. Daugiausia atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais arba kreditinėmis kortelėmis. Čekiai atsiranda, kai atidaroma individuali einamoji sąskaita banke(įnešus piniginį indėlį (depozitą)). Kreditinė kortelė yra ne kas kita, kaip sąskaita banke.Galime daryti išvadą, kad pinigų pasiūlos kiekis yra grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Tai yra pinigų siaurąja prasme kiekis.Skirtingai negu čekiai, palūkanas duoda kitos rūšies banko sąskaitos – taupomosios sąskaitos. Sustiprėjus klientų interesui laikyti pinigus taupomosiose sąskaitose, o ne asmeninėse einamosiose sąskaitose, bankai rado naują išeitį – jie pasiūlė čekiais naudojamas taupomąsias sąskaitas. Savaime suprantama, kad už tokius indėlius mokamos kur kas aukštesnės palūkanos. Todėl pinigai terminuotuose depozituose yra potencialūs pinigai -jie nėra naudojami mainams atlikti. Taigi pla-tesnę pinigų sąvoką galima užrašyti kaip formulę: pinigų siaurąja pra-sme kiekis+nečekiniai taupomieji indėliai+asmeniniai terminuoti indėliai (dažniausiai tie, kurie mažesni už 100000 Lt)+pinigų rinkos indė-liai+pinigų rinkos savitarpio fondai.33.Pinigų perkamoji galia. Infliacija, nedarbas ir pinigų kiekis.Visų pirma reikia pripažinti, kad pagrindiniai pinigų pasiūlos komponentai yra popieriniai pinigai ir įnašai čekiais, sudarantys skolas arba pažadus su-simokėti. Popieriniai pinigai – tai esantys apyvartoje Valstybinių bankų skoli-nimosi įsipareigojimai. Įnašai čekiais- komercinių bankų ir taupomųjų įstaigų skolinimosi įsipareigojimai.Be to, popieriniai grynieji pinigai ir įnašai čekiais neturi tikrosios vertės.Pinigų reali vertė – tai prekių ir pinigų vertė, kuriuos galima nupirkti už pini-ginį vienetą. Toliau akivaizdu, kad prekių ir pinigų kiekis, įsigytas už litus, at-gal keičiamas proporcingai kainų lygiui; kitaip sakant, egzistuoja atvirkščiai proporcinga priklausomybė tarp bendro kainų lygio ir lito vertės. Kuomet au-ga kainos ir pragyvenimo lygis, tuomet mažėja lito perkamoji galia ir atvirkš-čiai. Kuo didesnės kainos, tuo mažesnė lito vertė, nes reikia daugiau litų esamam prekių ir paslaugų kiekiui parduoti. Ir atvirkščiai, kainų sumažėjimas padidina lito perkamąją galią, kadangi įsigyjant tas pačias prekes ir paslau-gas mums prireiks mažiau litų. Jeigu kainos padidėja dvigubai, tada lito vertė nukrenta apytiksliai 50% ir atvirkščiai.Infliacija, kaip įprasta, prasideda visuomenės išlaidoms viršijus gamybos galimybes. Esant vienodoms išlaidoms ir gamybos sąlygoms, pinigų pasiūlos augimas skatina paklausos augimą. Kai tiktai pasiekiamas visiškas užimtu-mas ir bendras gamybos kiekis tampa faktiškai pastovus, ši papildoma pa-klausa didesnės įtakos kainoms neturi. Prekė, kuri buvo pardavinėjama už 20 litų, po infliacijos gali kainuoti 200 litų. Tai reiškia, kad litas, kuris prieš tai su-darė 1/20 prekės vertės, dabar sudaro tik 1/200 jos vertės.Kokią gi įtaką daro infliacija bei kiti lito vertės sumažėjimai lito kaip pinigo vertės pripažinimui? Namų Ūkiai ir įmonės pasiruošusios priimti grynuosius pinigus kaip apyvartos priemonę iki to laiko, kol jie žino, kad gali išleisti pini-gus be žymesnių nuostolių. Bet staigiu infliacijos augimo atveju reikalai klos-tosi kitaip. Infliacija gali nuvertinti pinigus jų gavimo ir išleidimo laikotarpiu. Pinigai tampa „karšti”.
34.Bankai, jų atsiradimas, veikios principai, centrinis bankas ir jo funkcijos.Bankų atsiradimas siejamas su tais laikais, kai visuotiniu ekvivalentu galutinai tapo brangieji metalai.Tiems žmonėms, kurie intensyviai užsiėmė prekybos operacijomis, nuolat nešiotis su savimi auksą sverti jį, tikrinti jo grynumą buvo nela-bai patogu. Todėl sugalvotas racionalesnis būdas – auksas paliekamas auksakalio žiniai, juolab, kad toks brangmetalių saugojimas yra daug patikimesnis, o savininkui duodamas kvitas, kad asmuo A tikrai palikęs pas meistrą B tiek ir tiek gryno aukso. Žinoma, auksakaliui už šią rimtą paslaugą tekdavo atitinkamas atlyginimas. Šitaip tapo galima atsiskai-tyti prekybos operacijose nauju būdu -perleidžiant už prekes ne auksą o raštelį – kvitą apie auksą, paliktą saugoti pas auksakalį B. Bet kuris kvito pateikėjas bet kuriuo metu galėjo iš auksakalio tą auksą pasiimti. Tačiau kuo toliau, tuo mažiau rimti pirkliai ir amatininkai norėjo tai da-ryti: geriau jų nuosavybe tapusį auksą ir toliau laikyti patikimoje vietoje, pas solidų juvelyrą, kurio turtai ir iš kartos į kartą perduodami sąžinin-gos verslininkystės principai teikė puikias garantijas.Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniai tarpininkai, gaunantys pelną. Fi-nansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditorių ir paskolos gavėjų. Imdamas pinigus savo vardu jis po to perskolina šias lėšas. Šiandien plačiausiai naudojama bankų paslauga yra atidaryti asmenų einamąsias (depozitines, čekines) sąskaitas ir aptarnauti jų atsiskaity-mus čekiais. Bankai taip pat veikia kaip taupomosios kasos – priima terminuotus indėlius ir moka už tai palūkanas. Tačiau finansinio tarpi-ninko vaidmenį atlieka ne tik bankai. Tai gali būti ir gyvybės draudimo kompanijos ir pensijų fondai. Tačiau bankai – pagrindiniai finansiniai tarpininkai. Komerciniai bankai – tai finansinės institucijos, gavusios iš valstybės specialią licenziją, kuri leidžia joms priiminėti čekinius ir ki-tų rūšių depozitus, taip pat suteikinėti kreditus. Komerciniai bankai di-delę dalį tiek čekinių, tiek terminuotų depozitų, naudoja paskoloms iš-duoti (už palūkanas) bei kai kurioms finansinėms investicijoms (pavyz-džiui, vertybiniams popieriams pirkti).Centrinis bankas ir jo funkcijos.Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai atsirado palyginti neseniai. Vieni iš seniausių bankų – Anglijos bankai ir Švedijos bankas, buvo įsteigti 17 a. pabaigoje. Šiandien bet kurioje šalyje yra savas centrinis bankas. Jis įgyvendina 2 pagrindinius uždavinius:• Centrinis bankas turi užtikrinti ekonominės raidos tolygumą. Jis turi užkirsti kelią kilti finansinei panikai. Įgyvendindamas šį uždavinį centri-nis bankas vaidina paskutinės pakopos kreditoriaus vaidmenį. Pasku-tinės pakopos kreditorius suteikia kreditus finansinėms įstaigoms ir firmoms, gresiant finansinei krizei.• Antroji užduotis – užtikrinti žemą infliacijos lygį ir kartu neleisti žymiai kilti nedarbo lygiui. Pagrindinė centrinio banko funkcija yra kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šaly-je. Šiuo tikslu jis naudoja tris pagrindines priemones: rezervų regla-mentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą. Rezervų reg-lamentavimas. Rezervų norma yra privaloma čekinių depozitų sumos dalis, kurią bankai turi laikyti atsargoje. (Privalomas rezervas yra ir terminuotiems indėliams; jis nustatomas atskirai ir yra daug mažesnis). Rezervų normą komerciniams bankams nustato centrinis bankas kaip procentinį dydį. Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke bei grynieji pinigai jo seifuose. Atviros rinkos opera-cijos. Tai – vyriausybės vertybinių popierių (obligacijų ir iždo vekselių) pirkimas ir pardavimas rinkoje. Jo esmė ta, kad tokiais veiksmais tie-siogiai keičiamas rezervų kiekis komerciniuose bankuose, taigi – kei-čiama (kartotiniu dydžiu) pinigų pasiūla.Atviros rinkos operacijų turinys toks. Tarkime, centrinis bankas pa-daro išvadą, kad pinigų pasiūla per maža, ji ima trukdyti didinti gamy-bą. Jis nusprendžia padidinti pinigų pasiūlą. Tuo tikslu centrinis bankas ima pirkti rinkoje vyriausybės vertybinius popierius bendrai 10 mln. litų sumai. Tiek išauga bankų rezervai; prasidės kartotinis depozitinių są-skaitų sumų augimas. Jei rezervo vienas litas padidina pinigų pasiūlą 2,5 Lt, tai reiškia, kad pinigų pasiūla padidės 25 mln. Lt. Diskonto nor-ma Centrinis bankas, suteikdamas dalį komercinių bankų rezervų, sy-kiu tais pinigų ištekliais gali jiems ateiti į pagalbą, t.y. paskolinti pinigų. Nors tai, kaip jau minėjome, atliekama vien įrašais atitinkamose są-skaitose, paskola iš centrinio banko prilygsta gryniems pinigams ir ko-mercinis bankas jos dėka padidina savo rezervus iki reikiamo lygio, užkerta kelią kartotiniam pinigų pasiūlos sumažėjimui.Centrinio banko nustatoma palūkanų norma, teikiant paskolas ko-merciniams bankams ar kitoms finansinėms institucijoms, vadinama diskonto norma. Apibrėžiant ją kiekybiškai bei keičiant jos dydį siekia-ma reguliuoti pinigų pasiūlą – diskonto normą keliant, centrinio banko paskolos gavimo sąlygos, taigi ir komercinio banko kreditinių galimybių išplėtimas -suvaržomi, ją sumažinant – skatinami. Centrinis bankas gali dviem būdais reguliuoti kieki, kurį skolina komerciniams bankams:• Jis gali pakeisti diskonto normą. Kuo didesnė diskonto norma, tuo mažiau komerciniai bankai skolinasi iš Centrinio banko.• Jis gali paprasčiausiai atsisakyti skolinti bankams. Paskola yra lai-kina priemonė bankams, kurie siekia padidinti savo rezervus iki reika-lingos normos, jei jų rezervai išsenka dėl netikėto indėlių atsiėmimo ar kitų nenumatytų aplinkybių. Paprastai reikalaujama, kad bankai apribo-tų skolinimąsi ir nenaudotų jo savo veiklai plėsti.
35.Monetarinės ir fiskalinės politikos pasekmių traktavimas. Monetarinė politika – centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų ma-sės didėjimo tempus r palūkanų normos pokyčius. Pagrindinis moneta-rinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirs-ti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę po-litiką realizuoja šalies centrinis bankas. Monetaristų abejonės dėl fiskalinės politikos. Prieš pasirodant Dž. Keinso knygai „Bendroji teo-rija”, daugelis ekonomistų buvo skeptiškai nusiteikę dėl fiskalinės poli-tikos poveikio visuminei paklausai, gamybos apimčiai ir užimtumui. Šiuolaikiniai monetaristai – klasikinės tradicijos paveldėtojai – yra be-veik tiek pat skeptiški dėl fiskalinės politikos poveikio visuminei pa-klausai.Ekspansyvi fiskalinė politika gali paveikti investicijų paklausą tokiu būdu. Kai vyriausybė padidina savo išlaidas arba sumažina mokes-čius, jos deficitas didėja. Norėdama finansuoti savo deficitines išlaidas, vyriausybė parduoda naujų obligacijų ar kitų trumpalaikių vertybinių popierių. Tai yra, skolinasi finansinėse rinkose. Papildomas skolinima-sis pakelia palūkanų normą. Savo ruožtu aukštesnė palūkanų norma sumažina reikiamas investicijas. Investicijų mažėjimas riboja visuminę paklausą, slopindamas vyriausybės išlaidų ar mokesčių sumažinimo tiesioginį stimuliuojantį poveikį. Vyriausybės deficitai gali padidinti pa-lūkanų normą, pavyzdžiui, nuo i1 iki i2. Tai sukelia poslinkį investicijų paklausos kreivėje iš taško C į D. Investicijų ribojimas prasideda tada, kai išplėstinė fiskalinė politika didina palūkanų normą, o ji savo ruožtu mažina investicijų paklausą. Čia neverta abejoti, ar yra tam tikras in-vesticijų ribojimas. Tik kokio jis dydžio? Keinsistai – ypač pirmieji – dažnai teigė, kad investicijos nelabai priklauso nuo palūkanų normos. Vadinasi, fiskalinė politika yra veiksmingas įrankis, norint valdyti visu-minę paklausą. Antra vertus, monetaristai dažniausiai mano, kad in-vesticijų paklausos kreivė yra pakankamai nuožulni ir kad vyriausybės deficitinės išlaidos išstumia didelės apimties asmenines investicijas. Tokiu būdu fiskalinė politika turi nežymų (jeigu išvis turi ) poveikį visu-minei paklausai. Atmesdami abejones dėl deficitinių išlaidų veiksmin-gumo, monetaristai daro vieną svarbų apibendrinimą. Centrinis ban-kas, pirkdamas papildomų obligacijų, kurias vyriausybė turi parduoti, kad galėtų padengti biudžeto deficitą, priverstas padidinti pinigų masę. Naujieji pinigai turės stiprų ekspansyvų poveikį visuminei paklausai. Monetaristai didesnę paklausą kildina iš pinigų masės pokyčio, o ne vyriausybės biudžeto deficito. Jie mato grynąją fiskalinę politiką, kaip turinčią nežymų poveikį visuminei paklausai. Grynoji fiskalinė politika apima vyriausybės išlaidų ar mokesčių lygio pokyčius, ne sąlygojan-čius pinigų masės didėjimo tempų pokyčių. . Atvejis, kada įmanoma drauge panaudoti monetarinę ir fiskalinę politikas. Dėmesys mo-netarinei politikai nebuvo sėkmingas. Tuo remiantis galima padaryti iš-vadą, kad geriausia makroekonomikos politika turi apimti ir fiskalinę, ir monetarinę politikas. Nors ekonomistai iš esmės perėjo nuo kraštuti-numų link centro, tačiau jie dar nesutaria dėl monetarinės ir fiskalinės politikų santykinai stiprių pusių. Istorinė tiesa tinkamai neišsprendžia nesutarimo. Besitęsiančios abejonės dėl monetarinės ir fiskalinės poli-tikų santykinio veiksmingumo stiprina nuostatą, kad reikia naudoti abi. Būtų neprotinga „dėti visus kiaušinius į vieną pintinę”, ypač kai nesame tikri, į kurią pintinę turėtume dėti. Be to, yra antras svarus argumentas, palaikantis bendrą monetarinę – fiskalinę strategiją. Itin padidėjus vi-suminei paklausai, reikalingi ribojantys veiksmai. Tačiau jie yra skausmingi. Vyriausybės išlaidų sumažinimas paliečia įvairias ekono-mines grupes. Niekas nenori, kad padidėtųjų mokesčiai. Griežtesnė pinigų politika ir aukštesnė palūkanų norma gali apsunkinti namų sta-tybą bei kitų investicinių projektų įgyvendinimą. Jeigu yra panaudoja-mas abiejų politikų derinys, tai jų poveikiai gali būti vidutiniai, o apribo-jimų politikos nuostoliai gali būti plačiau paskirstyti visuomenei. Taigi įmanoma išvengti labai sunkios naštos užkrovimo vienam kuriam nors ekonomikos sektoriui.
36.Užimtumas ir nedarbas, jo rūšys ir formos. Nedarbo ir inflia-cijos tiesioginis ryšis.Nedarbo rūšys ir formos. Nedarbas, t. y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo netu-rinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amorti-zuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas. Nedarbas yra nevienalytis reiškinys. Pavyzdžiui, Dž. Kemsas siūlė skirti nedarbą atsirandantį laisva valia (savanoriškas nedarbas), ir prievartinį nedarbą. Pirmasis yra tada, kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatenkinančio (per žemo) darbo užmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus su-tinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo (darbo vietos). Nedarbo lygio padidėjimas – viena iš svarbių nuosmukio po-žymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant jo lygį. Jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras paprastu apklausos būdu. Kadangi vi-sų šalies gyventojų apklausti neįmanoma, tai apklausa apima apie 65 000 šeimų. Klausimai pateikiami visiems šeimų nariams, kuriems su-kako 16 metų, išskyrus nedarbingus – kalinius, psichinius ligonius ir pan. Visi apklaustieji skirstomi į tris kategorijas: užimti, t. y. dirba, ne-užimti, t. y. bedarbiai ir nedarbingi. Dirbančiais laikomi visi tie, kurie dirba bent vieną valandą tą savaitę, kai vykdoma apklausa. Bedarbiai yra visi tie, kurie visai neturi darbo ir: a) laikinai nedirba bei laukia kvie-timo dirbti; b) žada pradėti dirbti po mėnesio; c) aktyviai ieško darbo bent jau keturias savaites. Darbo ištekliams nepriklauso pensininkai, stacionaro studentai, mamos, prižiūrinčios mažamečius vaikus. Ne-darbo lygis apskaičiuojamas kaip bedarbių procentinis dydis nuo ben-dro darbingų gyventojų (darbo išteklių) skaičiaus. santykis tarp bedar-bių ir darbo jėgos (procentine išraiška). Nedarbo rūšys:1.Tekamasis (frikcinis) – nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant darbą. Tekamasis darbas yra neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas, kadangi nemaža darbuotojų pereina į aukštesnės kvalifikacijos, geriau apmokamą darbą. O tai skatina, ga-mybos plėtrą, didina gyventojų pajamas, gerėja gyvenimo lygis.2.Struktūrinis – – kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pa-siūlos struktūros (kvalifikacijos, profesijos ir pan.). Keičiantis technolo-gijai, keičiasi bendros darbo paklausos struktūra. Kai kurioms profesi-joms paklausa ne tik sumažėja, bet ir išnyksta, atsiranda kitų, pažan-gesnių profesijų paklausa. Darbo jėgos struktūra ne taip greitai prisi-derina prie naujos paklausos. Pvz. kompiuterizuojant visas gamybos ir paslaugu sferas, labai išauga poreikis dirbančių kompiuteriais, tačiau ne visi, ypač vyresni žmonės gali pakeisti savo kvalifikaciją.3.Ciklinis – atsiranda dėl sumažėjusio ūkio aktyvumo, kai ūkio vys-tymasis pasuka nuosmukio linkme. Bendrąjį paklausos prekėms ir pa-slaugoms mažėjimą nuosmukio metu lydi nedarbo didėjimasNedarbas rinkos sąlygomis yra permanentinė, tačiau ūkio struktūrų požiūriu – diferencijuota būsena. Bendras šalies nedarbo lygis nesu-tampa su nedarbo lygiu įvairiose šalies teritorijose, profesijų požiūriu ir pan.Sveikos, normaliai besivystančios ekonomikos sąlygomis, nedarbo lygis yra apie 3-6%. Toks nedarbo lygis vadinamas natūraliu nedarbu. Neretai, esant tokiam nedarbo lygiui, situacija darbo rinkoje įvardijama kaip visiško užimtumo situacija. Dar galima sutikti tokias nedarbo formas:Prislėgtasis nedarbas – kai žmogus, nusivylęs darbo paieška, ją nutraukia kaip beviltiškas pastangas.Paslėptasis nedarbas – situacija kai dalis žmonių, negaudami pas-tovaus, jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą. Nedarbo mažinimas:Visos rinkos ekonomikos šalys susiduria su nedarbu. Nedarbo problema pirmiausia sprendžiama nedarbo draudimu. Tam formuojamos lėšos iš dirbančiųjų, darbdavių, valstybės biudžeto, kuri bedarbystės atveju išmokama pašalpos forma. Kaip matome, ši prie-monė pirmiausia yra kompensacinė nedarbo atveju. Paprastai nedarbo mažinimo priemonės yra orientuotos į konkrečias nedarbo rūšis:1.Tekamąjį nedarbą mažinti pirmiausia galima organizuojant darbo rinkos informacinių tarnybų struktūras. Jos turėtų sutrumpinti darbo pa-ieškos laiką keičiant darbą. Efektyviausias būdas struktūriniam nedarbui mažinti yra darbo jė-gos perkvalifikavimo ir perkėlimo programos bei fundamentalus pasi-ruošimas specialistų rengimui, t.y. gerai pagrįstas specialistų poreikio prognozavimas. Taikomos ir priverstinio (įpareigojančio) pobūdžio priemonės (pvz. apribojimai atleisti darbininkus dėl technologijos pa-žangos) ar skatinančios priemonės (išskiriant subsidijas, kurios nors šakos plėtrai (pvz. žemės ūkio)2.Ciklinis nedarbas pirmiausia mažinamas monetarinės bei fiskali-nės politikos priemonėmis, skatinančiomis gamybos augimą Ne-darbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi stambias grupes:a)Priemones, keičiančias darbo pasiūlą. b)Priemones, didinančias darbo paklausąDarbo pasiūlą pirmiausia galima padidinti tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie žmonės tampa bedarbiais tik todėl, kad neturi rei-kiamos informacijos apie darbo vietas. Kompiuterinio darbo pasiūlos ir paklausos banko sukūrimas ir informacijos skleidimo sistemos efekty-vus funkcionavimas gali sąlygoti tekamojo ir struktūrinio nedarbo ma-žinimą. Darbo pasiūlą didina ir deficitinių specialybių paruošimo tobuli-nimas. Vyriausybės programos, skirtos reikiamų specialybių darbuoto-jų paruošimui, padeda bedarbiams greičiau įsidarbinti.. Pajamų mo-kesčio keitimai gali didinti arba mažinti darbo pasiūlą. Pajamų mokes-čių didinimas (ypač kai jų dydis peržengia ekonomiškai pagrįstą ribą) nebeskatina dirbti. Pajamų mokesčių mažinimas skatina darbo pasiū-lą.Infliacija ir nedarbas: Ekonominės politikos dilema Filipso kreivė. Tarp infliacijos ir nedarbo yra tampri priklausomybė. Tai įrodė anglų ekonomistas Filipsas ir patvirtino įvairių šalių ekonominės raidos paty-rimas. Ryšį tarp infliacijos ir nedarbo atskleidžia Filipso kreivė (anglų ekonomistas Alban William Philips). Filipso kreivė – tai priklausomybė tarp nedarbo ir infliacijos, rodanti, kad kuo mažesnis nedarbas, tuo didesnė infliacija ir atvirkščiai.
Ekonominės politikos priemonėmis galima valdyti visuminę pa-klausą. Didinant visuminę paklausą ir didėjant gamybos apimtims, nedarbas mažės. Tačiau visuminės paklausos augimas didins inf-liaciją. Taškas G reikštų aukštą nedarbą ir žemus infliacijos tempus, o taškas H – nedidelį nedarbą (arba aukštą užimtumą), tačiau aukštus infliacijos tempus. Šiuolaikinė ekonomika, turėdama du svarbiausius sėkmingo funkcionavimo indikatorius – nedarbo lygį ir infliacijos tempus – turi pastoviai spręsti dilemą: kas geriau (infliacijos ar nedarbo augimas ) ir kokiu laipsniu geriau. Kovai su aukštu nedarbo lygiu.
37.Infliacija, jos turinys ir mechanizmas. Antiinfliacinės politi-kos esmė ir priemonės. InfliacijaBendriausia prasme infliaciją galima apibūdinti kaip pinigų nuvertė-jimą, pasireiškiantį kainų kilimu. Infliacija – tai vidutinio kainų lygio paki-limas, pinigų perkamosios galios smukimas. Infliacijos terminas pradėtas naudoti ~ 19 a. viduryje (A.Dalmaras). Tačiau infliacija kaip socialinis ekonominis reiškinys, pradėjo reikštis kur kas anksčiau ir labiau buvo susijęs su karais. Dabartinėmis sąly-gomis infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena ak-tualiausių ekonomikos problemų. Taigi kainos pastoviai auga. Tačiau jos kinta netolygiai. Infliacijos turinys. Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padi-dėjimu per metus. Vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro są-lygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras kainų lygis. Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas j o kilimas.Visuomenė labai jautriai reaguoja į prekių kainų kilimą, todėl čia ne-išvengiama subjektyvių vertinimų. Kainų kilimas reiškia pinigų perka-mosios galios mažėjimą, ty. realiojo darbo užmokesčio kritimą Kita ver-tus, infliacijos sąlygomis darbo užmokestis visada auga. Dažnas algos gavėjas linkęs manyti, kad atlyginimas didėja dėl jo ir bendradarbių vis geresnio ir našesnio darbo, o kainų lygio augimas „neteisėtai” atima iš jo dalį ar net visą uždarbio prieaugį. Dėl tokio kainų ir algų sąsajos ig-noravimo, matyt, dauguma piliečių pasijustų nejauki ai, jei, tarkime, kainos ir atlyginimai staiga padidėtų dvigubai. Infliacijos tipai Skiriami du infliacijos tipai: šliaužianti infliacija – tai ilgai trunkanti, neaukštų ir gan pastovių tempų infliacija. Jos numatymas nesudėtingas – papras-tos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti. Žinomą svarbu ir vidutinis jos lygis – kuo jis žemesnis, tuo geriau ekonomikai; šuoliuo-janti infliacija – tai kainų lygio kilimas dideliais tempais, kurie rodo ten-denciją dar didėti.Antiinfliacinės politikos esmė. Kova su infliacija gali būti ir yra efektyvi tiktai reguliuojant visuminę paklausą ir pasiūlą, keičiant jų san-tykį, Tai daroma fiskalinės ir monetarinės politikos priemonėmis (mo-kesčių normomis, vyriausybės išlaidomis, centrinio banko operacijo-mis).Infliacijos stabdymo priemones sąlyginai galima suskirstyti į dvi gru-pes: strategines ir taktines. Pirmosios apima ilgo laikotarpio nuostatas ir jų realizavimo būdus, antrosios -trumpalaikės.Antiinfliacinėje strategijoje svarbų vaidmenį vaidina infliacijos lūkes-čių slopinimas. Tai reiškia, kad siekiama išvaduoti tautos ūkio dalyvius nuo nuolatinės prekių kainų kilimo ir santaupų nuvertėjimo baimės. Bet kaip pakeisti žmonių psichologiją? Reikia sustabdyti infliaciją. Tačiau lūkesčius reikia slopinti anksčiau negu infliacija tampa kontroliuojama. Tai įmanoma, laikantis dviejų sąlygų. Pirma rinkos sistemos stiprini-mas. Kuo rinkoje bus daugiau ir geros kokybės prekių, tuo sparčiau keisis žmonių psichologija, o kartu ir infliacijos motyvai jų elgsenoje. Kol eilinis vartotojas neįsitikins , kad kainų svyravimai vyksta normalios rinkos ribose, tol išliks jo polinkis didinti esamą paklausą skatinančią kainų kilimą.Būtent dėl to pastaruoju metu populiari tapo idėja valstybės lėšomis remti tas firmas, kuriose kainos ir darbo užmokestis auga lėtai. Tokiu būdu naudojamas ne makro, bet mikroekonominis stimuliavimas. To-kios politikos pranašumas yra tas, kad nesėkmės atveju silpniau jau-čiami visos ekonomikos mastu jos neigiami padariniai.Kita infliacijos lūkesčių slopinimo sąlyga – tai vyriausybė, kuri nuo-sekliai laikosi antiinfliacinio kurso ir kuria pasitiki dauguma žmonių. Pasitikima ne gera, bet stipria vyriausybe, pasiryžusią pažaboti infliaci-ją ir galinčia tai padaryti praktiškai.Antiinfliacinėje strategijoje svarbus vaidmuo taip pat tenka ilgalaikei monetarinei politikai. Jos ypatybė – griežti kasmetinio pinigų kiekio au-gimo apribojimai. Šiuos apribojimus lemia ilgo laikotarpio nacionalinio produkto ir infliacijos tempai. Taip elgdamasi vyriausybė aprūpina eko-nomiką minimaliai būtinu pinigų kiekiu, reikalingu progresuojančiai ūkio raidai. Tačiau patyrimas rodo, kad įgyvendinti antiinfliacinę monetarinę politiką sudėtinga.Dar vienas antiinfliacinės strategijos elementas – biudžeto deficito sumažinimas. Šio tikslo galima siekti dviem būdais: didinant valstybės pajamas ir mažinant išlaidas. Pranašesnis antras būdas. Taip yra dėl to, kad mokesčių didinimas geriausiu atveju gali duoti tik trumpalaikius rezultatus. Per ilgą laikotarpį ši politika lėtina ekonomikos augimo tem-pus, vadinasi, mažina įplaukas į valstybės biudžetą. Ši aplinkybė sąly-goja šiuolaikinės mokesčių politikos evoliucionavimą mokesčių normų mažinimo kryptimi. Trumpalaikiais antiinfliacinės politikos metodais daugiausia siekiama laikinai sumažinti infliacijos sukeltą įtampą Šie metodai tik tada gali duoti rezultatų, kai padeda didinti pasiūlą be ati-tinkamo paklausos išaugimo arba sumažinti esamą paklausą nesuma-žinus esamos pasiūlos.Galima paklausti, kokią kainą visuomenė moka už infliacijos lygio sumažinimą? Kuo labiau išgaubta Filipso kreivė, tuo ta kaina mažes-nė. Infliacijos kontrolė susijusi su būtinybe pastoviai būti pasiruošu-siems spręsti ekonominį dilemą: infliacijos augimas ar nedarbo augi-mas. Infliacijos kontrolė kasmet reikalauja vis daugiau atleidimų iš dar-bo, todėl nedarbo lygis kyla.
38.Ekonomikos augimas: sąvoka, veiksniai ir pagrindiniai na-cionalinio produkto apimties rodikliai, gėrybės ir kaštai.Ekonomikos augimo esmė Ekonomikos augimas istoriniu požiūriu gyvuoja tik tris šimtus metų. Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai bei amatininkai prarado sa-vo darbo statusą. Šiuolaikiniai augimo tempai taip pat susiję su konk-rečiais technologiniais pakitimais. Ekonomikos augimas – tai pasto-vus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio pro-dukto (pajamų) apimties didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindini ai rodikliai:• realiojo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) arba grynojo nacio-nalinio produkto (GNP) augimo tempai, kurie nusako, kaip didėja eko-nomikoje sukuriamų prekių ir teikiamų paslaugų apimtis;• BNP arba GNP, tenkančio vienam šalies gyventojui, augimo tem-pai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyveninio lygis. • Ekonomikos augimas gali vykti dviem būdais.• Šalyje gali būti aukštas nedarbo lygis, daug nenaudojamos žemės ir didelis kiekis nenaudojamo kapitalo. Jeigu šiuos išteklius paleidi į darbą tai BNP padidės. Bet tai trumpalaikis augimas. Jei viskas nesi-keis, tai vos tik ištekliai baigsis, tolesnio augimo nebus.• Tačiau netgi tada, kai visi ištekliai išnaudoti, ekonomikos augimas yra galimas. Darbo ir kapitalo didinimas bei jų panaudojimo efektyvu-mo didinimas padidins bendrą gamybos apimties augimą. Tai vadina-ma ilgalaikiu augimu.Kiekvienu momentu galima nacionalinio produkto apimtis yra aiškiai apibrėžta. Teoriškai ją galima apibūdinti gamybos galimybių kreive. Ji gali persikelti aukštyn tik padidėjus gamybos veiksnių produktyvumui.Ilgalaikį, nuolatinį ekonomikos augimą sukelia kitokios priežastys – gamybos veiksnių (pagrindinės jų rūšys – darbas, kapitalas ir žemė) apimties ir jų produktyvumo augimas. Matuojant ilgais laiko tarpais, visi esminiai ūkio pokyčiai priskirtini būtent šiems veiksniams. Jų dėka net-gi saikingas ekonomikos augimas tarkime, 3% per metus — per trejus metus. Augimo veiksniai Vienas iš augimo veiksnių yra gamybinė funkcija. Gamybinė funkcija nusako maksimalų produkcijos kiekį, kuris gali būti gaunamas panaudojant nustatytų dydžių išteklius, t.y. gamy-bos veiksnius (kapitalą, darbą, žemę ir žaliavas). Bendras produkcijos kiekis, kuris gali būti pagamintas ekonomikoje panaudojant šiuos ga-mybos veiksnius, priklauso nuo mokslinių ir techninių gamintojo žinių. Gamybinė funkcija parodo potencialų produkcijos kiekį, tai yra produk-cijos kiekis, gaunamas esant visiškam užimtumui. Gamybinė funkcija naudojama ilgalaikio ekonomikos augimo analizei, kadangi ilgu laiko-tarpiu atsispindi potencialus produkcijos kiekio augimas. Remdamiesi gamybinės funkcijos apibrėžimu darome išvadą, kad yra du ekonomi-kos augimo šaltiniai: naudojamų išteklių didinimas – kapitalo, darbo, žemės, žaliavų ir techninių žinių tobulinimas – naujų ir pažangesnių gamybos metodų atsiradimas.
39.Tarptautinės investicijos: tiesioginės, portfelinės investici-jos, pinigų ir kapitalų tarptautinių kreditų rinkos.Tarptautinės investicijos Tarptautinės investicijos pagrįstai priskiria-mos sudėtingiausioms tarptautinių santykių formoms. Jos kompleksiš-kai ir sistemingai leidžia spręsti tiek ekonomines, tiek socialines, tiek politines, tiek ekologines problemas. Tarptautinės investicijos teigiamai veikia jas priimančių šalių, dažnai vadiname šalimis recipientais, ekonomiką. Tačiau šioms šalims reikia spręsti daugelį problemų: kokio dydžio tarptautinių investicijų reikia siekti, į kokias ūkio šakas ir kokiomis formomis pritraukti užsienio firmas ir kapitalą, kaip nukreipti tarptautinių kompanijų veiklą sprendžiant socialinius šalies vidaus klausimus ir pan. (Investicijas teikiančios šalys dažnai vadinamos šalimis donorėmis). Valstybinė tarptautinių investicijų reguliavimo politika susiduria su įvairiomis problemomis. Įvairiomis priemonėmis siekiama padidinti tarptautinių investicijų efektą, minimizuoti su jomis susijusius kaštus, sudaryti užsienio partneriams palankų investicijų klimatą.Tarptautinės investicijos vykdomos šiomis pagrindinėmis priemonė-mis:1. Tiesioginės investicijos į konkrečias įmones pramonėje, preky-boje, paslaugose ir kt;2. Portfelinės investicijos į užsienines obligacijas ir kitus vertybi-nius popierius;3. Ilgalaikiai arba vidutinės trukmės tarptautiniai kreditai ir pasko-los, suteikiamos konkrečioms įmonėms ir organizacijoms.Investicijų būdai:1.Tiesioginių tarptautinių investicijų paskirstymas atskiroms ša-lims, ekonomikos šakoms labai formuoja pasaulio ūkio struktūrą, raidą, santykius tarp pagrindinių ūkio grandžių. Naudodamos tiesiogines in-vesticijas, transnacionalinės korporacijos efektyviai plečia savo veiklos sferą, sukurdamos užsienyje įmones kaip 1) filialus, 2)“dukterines” įmones 3) Partnerines kom-panijas. 2.Portfelinės tarptautinės investicijos laikomos labai svarbiais už-sienio kapitalo įtraukimo, įvairių paskolų finansavimo šaltiniais. Ženkli šių investicijų augimo tendencija. Bene svarbiausiu šio proceso stimulu yra įvairių šalių mokamų palūkanų skirtumas.3. Tarptautinių kreditų reikšmė ir poveikis tiek įvairių šalių, tiek pa-saulinio ūkio raidai tampa vis reikšmingesnė. Tarptautinių kreditų rin-koje išskiriamos pinigų ir kapitalo rinkos. Pinigų rinką daugiausia suda-ro trumpalaikiai (iki metų) kreditai, kurių pagalba tiek korporacijos, tiek ir valstybiniai bankai papildo laikiną apyvartinį lėšų deficitą. Kapitalų rinka skirta vidutinės trukmės (nuo 2 iki 10 metų) ir ilgalaikiam (dau-giau nei 10 m. ) kreditavimui, kuris vykdomas išleidžiant ir įgyjant obli-gacijas. Šie kreditai naudojami ir palyginti naujomis finansavimo for-momis. Viena jų – projektinis finansavimas, t.y. tarptautinio kredito su-teikimas konkretiems pramonės ar kitų ūkio šakų projektams įgyven-dinti.