ekonomikos gerovė

vv
EKONOMIKOS FAKULTETAS

Ekonomikos katedra
Dieninių studijų skyriaus
I kurso BA06A gr. studentė
Miroslava BLAŽIENĖ
GEROVĖS EKONOMIKA: TERIJA IR PRAKTIKA

Makroekonomikos projektas

Projekto vadovė lekt. dr. Erstida ULVIDIENĖ

Vertinimas

Vilnius
2007

TURINYS

ĮVADAS
Nemažai autorių fokusuojasi į gerovės valstybės modelių analizę, bet daugiausiai ši analizė susijusi su turtingomis kapitalistinėmis šalimis. Tuo tarpu specifiniai būdai kaip gerovė buvo teikiama sovietmečiu arba kaip šie režimai buvo modifikuoti, perkurti pokomunistinėse šalyse, ilgą laiką buvo ignoruojama. Rytų Europos visuomenes pradėjus analizuoti per gerovės valstybės prizmę, mokslininkai buvo linkę apibendrintai vertinti gerovės valstybės vystymąsi lyg jis būtų vienodas visame reegione.
„Geroves valstybes“ kontekste nagrinejamos socialines viešosios politikos kryptys, suvokiamos kaip socialine politiką plačiąja prasme, kurią sudaro šie posistemiai: darbo užimtumo ir socialines rūpybos politika, pensijų politika ir seimos politika.
Šio darbo uždaviniai ir tikslai būtų:
1. Išaiškinti kas tai yra gerovės ekonomika;
2. Kokios yra gerovės ekonomiks kryptys;
3. Kokie yra gerovės ekonomikos teoretikai;
4. Kokios yra teoretikų teorijos ir ką jie nagrinėja;
5. Gerovės ekonomika pasaulyje;
6. Gerovės ekonomika Lietuvoje

GEROVĖS EKONOMIKOS APIBRĖŽIMAI

Gerovės ekonomika tai- šalis, kuri teikia visapusiškas socialinio aprūpinimo pašalpas, pavyzdžiui: valstybinį medicinos aptarnavimą, valstybės pensijas, bedarbio pašalpas ir t.t. Geerovę paprastai parodo žmogaus fizinių, intelektualinių ir socialinių poreikių patenkinimo laipsnis. “Gerovės” programos yra vyriausybės išlaidos, skirtos išmokėti pašalpas tiems, kas savarankiška nepajėgia gauti pajamų (invalidai nuo gimimo, vaikai). Kitaip nei socialinio draudimo išmokos, “Gerovės” programų šaltinis yra bendrieji mokesčiai.
Gerovės ek

konomika tai – ekonomikos šaka, nagrinėjanti būdus, kuriais siektina socialinė ir ekonominė gerovė taikant specifines ekonominės politikos priemones.
Gerovės ekonomika tai – norminė ekonomikos šaka, nagrinėjanti tą būdą, kuriuo ekonomikos veikla turėtų būti sutvarkyta taip, kad kuo labiau padidintų ekonominę gerovę. Gerovės ekonomikos teorijos remiasi vertinamaisiais sprendimais (sprendimais, priimtais įvertinus visus elementus), ką reikėtų gaminti, kaip organizuoti gamybą, kokiu būdu turėtų būti paskirstomos pajamos ir turtas dabar ir ateityje.

GEROVĖS EKONOMIKOS KRIPTYS

Gerovės ekonomikos teorijos paprastai skirstomos į dvi kryptis: neoklasikinę ir naująją. Neoklasikinės teorijos atstovai iš pradžių rėmėsi utilitarizmo idėjomis, kurios teigė, kad svarbiausias ekonomikos tikslas yra naudos ir didžiausios laimės siekimas. Utilitaristai rėmėsi prielaida, kad galima išmatuoti “naudingumą vartotojo pasitenkinimo skale. Neoklasikinės ekonomikos krypties atstovai atmetė išmatuojančio naudingumo idėją ir pripažino, kad ekonominė gerovė taaip pat neišmatuojama ir kiekvienas teiginys apie gerovę yra subjektyvus ir priklauso nuo to, kam sprendimą priimantys asmenys teikia pirmenybę. Todėl svarbiausia užduotimi nuo šiol tapo naujo kriterijaus paieška. Naujasis kriterijus turėjo būti objektyvus įvedant tikslius vertinamuosius požymius, ar gerovė pakilo, ar ne.
Neoklasikinės ekonomikos principą puikiai atspindi I. M. D. Little mintis: būtų labai gerai, jei individas gautų tai, ko nori, o tai geriausiai žino tik jis pats. Bene anksčiausias gerovės ekonomikos kriterijus yra vieno iš vėlesniųjų neoklasicistų Vifredo Pareto op

ptimalumo principas. Jis teigia, kad jeigu bent vieno individo situacija pagerėja ir nei vieno nepablogėja, tuomet galima kalbėti apie pagerėjimą visoje bendruomenėje. Tačiau Pareto kriterijus vengia bendrųjų asmeninių palyginimų nagrinėdamas tik neprieštaringus atvejus, kai niekam nekenkiama. Todėl šis kriterijus yra nepritaikomas daugelyje situacijų, kuomet siūlomi politiniai sprendimai vieniems nešantys naudą, o kitiems – žalą.
Naujosios krypties ekonomistai pratęsė gerovės kriterijaus paieškas. Nikolas Kalboras ir Džonas Hiksas pasiūlė priešingą kriterijų Pareto optimumui (atlyginimo principą). Jie teigė, kad bet kokį ekonomikos pokytį ar pertvarkymą reikėtų laikyti naudingu, jei po viso to laimėjusieji galėtų sąlygiškai atlyginti pralaimėjusiems ir vis dėl to būti labiau pasiturintys. Šis kriterijus dalija bet kokio pokyčio rezultatus į dvi dalis:
1. efektyvumo laimėjimus (praradimus)
2. pajamų perskirstymo pasekmes

Tol, kol išlošusieji savo pajamas įvertina didesniu skaičiumi nei patyrę laiko nuostoliu , tol ši nauda pateisina pasikeitimus. Jeigu išlošusieji iš pokyčio visiškai atlygina pralaimėjusiems ir vis dar turi grynojo pelno, tai būtų laikytina pagerėjimu.
Ekonomistas P. Samuelsonas pabandė sudaryti socialinės gerovės funkciją, kuri turėtų parodyti, kuris ekonomikos kriterijus yra pranašesnis. Tačiau ši funkcija yra sunkiai įmanoma, nes norint sudaryti valstybės socialinės gerovės funciją, reikia sudaryti ir susumuoti visų gyventojų asmenines socialinės gerovės funkcijas pagal jų teikiamas pirmenybes.
Vienas dažniausiai naudojamų kriterijų gerovei nusakyti – Bendras nacionalinis produktas (toliau BNP) BNP –

vis galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos. Tačiau BNP nėra tikslus kriteriju valstybės gerovei apibūdinti. Wonnacott P. ir R. išskiria kelias problemas.
Pirma, tikslių duomenų apie žmonių gerovę negalime gauti, nes į BNP nėra įskaičiuotos nelegalių veiklų, šešėlinės ekonomikos rezultatai.
Antra, į BNP nėra įskaičiuojamos visos darbo sąnaudos. Pavyzdžiui, jei mes pasisamdome santechniką, sumokame už jo darbą, bet jei prakiurusius vamzdžius keičiame patys, tuomet mokame tik už darbo medžiagas, o mūsų darbo ,kaip santechniko, valandos lieka neįtrauktos į BNP.
Trečia, kai kurios prekės, tokios kaip heroinas, išvis nepripažįstamos prekėmis ir nėra įskaičiuojamos į BNP.

GEROVĖS VALSTYBĖ

Gerovės valstybė – socialinių institutų visuma, leidžianti valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi kultūrą ir mokslinius tyrimus.
Tik kai yra sukurta pastovi sistema, galima leisti kai kurias sferas perduoti privačios iniciatyvos valdymui, nes ji geriau sugeba tvarkytis su biurokratija, be kurios valstybinis reguliavimas yra neįmanomas. Tačiau šios sferos vis tiek palieka valstybės kontrolėje, kad būtų išlaikyti gerovės valstybės standartai. Socialdemokratai gerovės valstybę laiko tarpine stadija kelyje į demokratinio socializmo visuomenę
Visos išsivysčiusių Europos Sąjungos valstybių narių kuriamos „gerovės valstybės“ pasižymi ke

eliomis bendromis charakteristikomis. Paprastai tai yra įsipareigojimas siekti socialinio teisingumo, pripažinimas, kad socialinio teisingumo siekis netrukto ekonominei plėtrai bei progresui išvystytais ryšiais tarp vyriausybės ir jos socialinių partnerių. Plačiai paplitęs principas, kad visuomenė privalo solidariai rūpintis tais, kam nepavyksta adaptuotis prie labai dinamiškai besikeičiančių gyvenimo aplinkybių. Visiškas užimtumas, galimybė visiems naudotis sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugomis, socialinio draudimo užtikrinimas nedarbo, ligos, invalidumo ir senatvės atvejais, minimalaus pragyvenimo lygio užtikrinimas, siekiant išvengti skurdo bei socialinės atskirties atvejų – tai principai ilgam įsitvirtinę valstybių politinėse programose.
Galime konstatuoti, kad visos Lietuvoje veikiančios politinės partijos, kurios buvo valdžioje, daugiau ar mažiau vykdė socialinei teisinei valstybei būdingą socialinę politiką. Nors, kaip toliau matysime, „Gerovės valstybės“ arba “Socialinės teisinės valstybės” negalima tapatinti tik su valstybės vykdoma socialine politika, socialinė politika, be abejo, yra vienas svarbiausių tokios valstybės požymių. Tačiau jis nėra jos skiriamasis požymis, nes totalitarinės valstybės irgi vykdo socialinę politiką (buvusios Sovietų Sąjungos pavyzdys). Skirtumas tarp „Gerovės valstybės“ ir socialinės teisinės valstybės, yra tas, kad “gerovės valstybė”, kaip sakyta, siekia apibūdinti valstybę per jos galutinį rezultatą – asmens teigiamą socialinę savijautą, o “teisinė valstybė” – per asmens socialinę gerovę kuriančias priemones – teisės viešpatavimą, nes manoma, kad tik įtvirtinus valstybės organizacijoje teisės viešpatavimą galima siekti asmens socialinio saugumo ir visapusiškai atpalaiduoti patį asmenį savo gerovės kūrybai. Socialinis saugumas arba socialinė gerovė suprantama ne tik kaip pakankamas asmens materialinių poreikių patenkinimas, bet ir kaip visapusiškas jo saugumas tiek nuo valstybinės valdžios savivalės, nuo kriminalinės agresijos, tiek ir nuo negatyvių gyvenimo netikėtumų (bedarbystės, ligos, susižalojimų, maitintojo netekties, infliacijos, gamtos stichijų ir kt.), keliančių grėsmę asmens teisėms. Teisės viešpatavimo pripažinimas suteikia asmeniui teisę šių ir kitų grėsmių atvejais, kai paties asmens pastangų nepakanka savo gerovei bent minimaliu lygiu garantuoti, kreiptis paramos į valstybę. Todėl socialinė teisinė valstybė formuojasi ne tik kaip teisinės tvarkos palaikytoja visuomenėje, bet ir kaip pagelbėjimo asmeniui politinė organizacija.

„GEROVĖS VALSTYBĖS“ MODELIAI

Yra žinomi keletas bandymu klasifikuoti „geroves valstybes“ modelius, tačiau daugelis tyrinetoju remiasi R. M. Titmuss ir G.Esping-Andersen sukurtais klasifikavimo modeliais. Pagal šių mokslininkų siūlomą klasifikavimą identifikuojami trys Vakaru „geroves valstybiu“ modeliai: liberalusis, motyvacinis, arba konservatyvusis-korporacinis ir redistribucinis. Ideologiniame kontekste pastarasis modelis vadinamas socialdemokratiniu.
Liberaliojo modelio valstybese valstybes institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Valstybe globoja tik tuos socialinius gyventoju sluoksnius, kurie patys negali savimi pasirupinti. Tokia socialine pagalba yra minimali, skirstoma konkretiems adresatams ir griežtai kontroliuojama. Ši socialines globos sistema būdinga anglosaksų valstybems: ji istoriskai kilusi is Didziosios Britanijos ir ją taiko daugelis buvusių britų kolonijų ir dominijų.
Motyvaciniame modelyje laikomasi nuostato kad socialine politika yra esminis ekonomines politines tvarkos elementas, padedantis kelti darbo nasumą, skatinti darbuotojus kelti kvalifikacijas siekti socialinio stabilumo ir pusiausvyros tarp darbo ir kapitalo. Tokia socialine politika orientuota į motyvacinius ir lygiavertus visuomeninius santykius, švelninant destrukcines socialines nuotaikos tarp visuomenes nariu. Šis „geroves valstybesmodelis igyvendinamas padedant savivaldos bei nevyriausybinems organizacijoms, socialinės rūpybos srityje suteikiant svarbu vaidmenį Bažnyčiai. Valstybe taip pat skatina privčius verslininkus prisideti prie įvairių socialinių projektų igyvendinimo. Tai kontinentinis vokiškas socialines globos modelis, uz kuri dažnai pasisako kriksčionių demokratų partijos.
Redistribucinio (perskirstymo) modelio valstybes išsikelia labai ambicingus tikslus socialines politikos srityje, siekiant išlyginti gyventojų galimybes gerovei pasiekti, taikant platu pajamų perskirstymą. Šis modelis daugiausia taikomas Skandinavijos valstybese, o geriausiu jo įgyvendinimo pavyzdziu laikyina Svedija. Nors XX a. paskutini dešimtmetį Svedija isgyveno didelę ekonominę recesiją ir kai kurios socialines garantijos gyventojams ir šeimoms buvo apribotos, tai beveik nepaliete viešųjų paslaugų, kurios visa laika buvo svediskosios geroves pavyzdys.
Tik is dalies galima sutikti su G. Esping-Andersen, kad pastaraisiais desimtmečiais yra kritikuojami visi trys „geroves valstybes“ modeliai. Šiuolaikiniame pasaulyje vykstantys viešojo sektoriaus pertvarkymai daugiausia nukreipti prieš redistribucinį (perskirstymo) socialines globos modelį; kiek mažiau kritikuojami motyvacinis ir liberalusis modeliai. Redistribucinio (perskirstymo) „globos valstybes“ modelio kritika vyksta trimis kryptimis. Pirma – kritika siejama su trukdymu pletotis laisvai rinkai ir ūkio augimo problemomis Antra – laikoma, kad socialines globos sistema, apemusi praktiskai visas žmogaus gyvenimo sritis ir sukurianti gerovę buityje ligų ir senatves atvejais, mažina šeimos kaip pagrindines globos institucijos vaidmeį. Trečia – laikoma, kad ir labai dideles viešosios socialines islaidos vis tiek negali išsspręsti visų socialinių problemų, ypač nedarbo mažinimo srityje. Šio modelio valstybese įvairios interesų grupes paprastai nenori keisti situacijos mokeščių, bedarbių pasalpų, socialinių garantijų ir kitose srityse, o tai neigiamai atsiliepia gaminių konkurencingumui (auksti gamybos kastai ir t.t.) bei, esant dideliems mokeščiams, „verčia kapitalą begti“ is redistribucinio „geroves valstybes“ modelio šalių.

A.C. PIGOU GEROVĖS EKONOMIKOS TEORIJA

XX a. pradžioje, pasiketus socialinėms- ekonominėms sąlygoms, Kembridžio mokyklos atstovai toliau plėtojo ir tikslino A. Marshallo neoklasikinę teoriją. Vienas iš žymiusių buvo A.C. Pigou (1877-1959 m.). Tai geriausias A.Marshallo mokynis. Vienas iš pagrindinių A.C.Pigou darbų- „Turtas ir gerovė“(1912 m.,1920m.) socialinės gerovės sampratą perkėlė į ekonominę analizę. Jis domėjosi daugeliu sričių, bet daugiau išgarsėjo kaip gerovės ekonomikos teoretikas.
A. C. Pigou kūrybinis palikimas gana didelis. Pagrindinis jo mokslinio tyrimo darbas- gerovės ekonomikos teorija, kuri buvo paskelbta 1912 m. jo „Magnum Opus“ – knygoje „Turtas ir gerovė“, sudarytoje iš šešių dalių. Pagrindinis veikalas, kuriame išdėstyti atnaujinti ir išplėsti tyrinėjimai, išleistas Londone „Macmillan“ leidykloje „Gerovės ekonomikos teorijos“ pavadinimu ir sudarytas iš keturių dalių. Ši knyga lėmė A. C. Pigou vietą ekonomikos mokslo istorijoje.
Savo darbuose ir knyguose, kurie beveik visi siejosi su ekonominės gerovės problema. Jis nurodo kliūtis, trukdančias savaime pasiekti maksimalią ekonominę gerovę:
• Kliūtis laisvam prekių ir paslaugų keitimuisi;
• Informacijos trūkumą ir netobulumas;
• Negalimumą riboti lokalinius ir globalinius optimumus;
• Produktų pakeičiamumą;
• Gamybos veiksnių nedalomumą;
• Vartotojų suvereniteto nebuvimą, o taip pat priemones, kurios galėtų panaikinti susidariusias kliūtis.
Savo darbe „Gerovės ekonomikos teorijoje“ jis iš esmės aptaria tris dalykus:
1. sąlygas, būtinas maksimaliai ekonominei gerovei;
2. sąlygas, kai privatūs ir socialiniai produktai gali skirtis;
3. priemones, kurių reikia imtis, kad paprastasis skirtumas būtų pašalintas.
Gerovės teorijoje svarbiausias klausimas – nacionalinio devidendo.kategorija, kurią jis suprato kaip produktą ir kaip pajamas. Per nacionalinio produkto ir pajamų gamybos ir paskirstymo problemą jis nagrinėja visa ekonominę sistemą.
Pirmoje „Gerovės ekonomikos teorijos“ dalyje, pavadintoje „ Gerovė ir nacionalinis dividendas“, kuri padalinta į dešimt skyrių, A. C. Pigou aiškina gerovės ir ekonomikos gerovės sąvokas bei jų vietą ekonomikos moksle. Jis nagrinėja dividendo paskirstymo pokyčių bei priklausomybę tarp ekonominės gerovės ir nacionalinio dividendo paskirstymo pokyčių.

Antrąją knygos dalį, kuri apima dvidešimt vieną skyrių, A. C. Pigou skiria išteklių efektyvaus paskirstymo pagal naudojimo kryptis įtakos nacionalinio dividendo dydžio analizei. Taip pat rašo apie nacionalinio dividendo dydžio optimizavimo metodiką, analizuoja grinąją konkurenciją, monopoliją.
Trečioji knygos dalis, turinti devyniolika skyrių, skirta darbo vaidmeniui kuriant nacionalinį dividendą. Čia analizuojami ekonominiai ir organizaciniai darbo aspektai, darbo diena, darbo jėgos profesinis ir teritorinis paskirstymas, darbo birža, nedarbas ir kt.
Ketvirtoje knygos dalyje ir paskutinioje, kuri turi dvylika skyrių jis nagrinėja nacionalinio dividendo paskirstymo problemos, susijusios su darbo kapitalo pasiūla, vartojimo normavimu, tiesioginiu pajamų perskirstymu tarp turtingųjų ir neturtingųjų gyventojų sluoksnių.
Nacionaliniu dividendu jis laiko visa tai, ką žmonės perka už savo piniginės pajamas, gyvenamąjį būstą, kurį jis valdo ir kuriame gyvena, teikiamas paslaugas. Tačiau paslaugos, kurias žmogus teikia pats sau ir kurias gauna savo namų ūkyje bei jo nauidojami daiktai, esantys visuomenine nuosavybe. Nacionalinis dividendas – tai galutinių prekių ir paslaugų, pagaminamų visuomenėje per metus, srautas.
A. C. Pigou nagrinėja kelius būdus, kaip tiksliau bei detaliau įvertinti nacionalinį dividendą, panaudodamas pavyzdžius. Vienas iš jų – šeimininkas, vedęs savo ekonomę, pasirodo, sumažina nacionalinį dividendą, nes nebemoka jai darbo užmokeščio, kuris yra pajamų elementas, ir ji nebedalyvaus kuriant nacionalinį produktą.
Šiame darbe jis netyrinėja teorinių metodologinių grynosios ekonomikos teorijos klausimų, o savo mintis grindžia A. Marshallo pasiūlyta metodologija. A. C. Pigou teorines pozicijas reikia remtis A. Marshallo teorijos pagrindinėmis nuostatomis. Be jo suprasti A. C. Pigou teoriją tra sunku.
A. Marshallas panaudodamas maržinalo teoriją bei ekonomikos matematinių mokyklų koncepcijas, sukuria metodologiją, kuriai būdingą:
1. Ribinio naudingumo, gamybos kaštų, kapitalo našumo ir vartojimo taupymo teorijų apjungimas į vieną sistemą;
2. Rėmimasis žmogaus ekonominės elgsenos psichologiniais motyvais;
3. Priežasties-padarinio ryšių ir daugybės objektyvių ekonominių dėsnių veikimo neigimas;
4. Ekonominėje analizėje naudojimas kekybinių ir matematinių metidų, funkcinių priklausomybių, analizės taikymas;
5. Evoliucinio, tolygaus visuominės vystymosi idėjų laikymasis;
6. Ekonomikos pusiausvyros, kaip optimizavimo sąlygos, pripažinimas.
Svarbiausiaą A. Marshallo teorijos vieta užima laisvosios rinkodaros problema. Jis savo mintis grindžia tuo, kad rinkos kainodaroje paklausa ir pasiūla yra lygiaverčiai elementai. Tuo pat metu jis nagrinėja – paklausą, pasiūlą, kiekį, ir kainą. Svarbią vietą gerovės ir jos padalijimo teorijoje A. Marshallo koncepcija apie vartotojų ir gamintojų perviršius. Ši koncepcija plačiai naudojama mokeščių „naštos“ paskirstymui. Jo tegimu, vartotojo perviršis yra tą pinigų dalis, kuri yra didesnė nei prekės konkurencinė kaina. Taip pat sukauptas turtas parodosukauptų gamintojų ir vartotojų perviršių sumą
A. Marshallui taip pat priklauso grynosios konkurencijos, kaip rinkos modelio, teorija. Jis apibendrino jos bruožus: kapitalo ir darbo jėgos visišką socialinį ir erdvinį paslankumą, monopolijos nebuvimą.‘
A. C. Pigou ekonomikos mokslą nagrinėjo kaip pozityvinį ir tuo pat metu buvo orientuotas link praktikos – jis rašė ne teorinį traktatą, o knygą savo laikmečiui. Jis pripažino kiekybinės analizę, kuri reikalinga norint įvertinti ekonominius reiškinius. Tvirtino, kad tikrovėje nėra „ vieno fundementalaus dėsnio“, atspindinčio visus gyvenimo atvejus. Jo nuomonė, tuos dėsnius galima išreikšti dinamikos lygčių pavidalu.
Jis tvirtino, kad ekonomikos mokslas atsirado ir plėtojasi ne todėl, kad visuomenė siekia žinių, bet dėl visuomenės noro gyventi vis gėriau ir gieriau. A. Marshall sistemitizavo ir išskyrė ekonominės sistemos branduolį, tai A. C. Pigou tyrinėjo atskirą aspektą – nacionalinės pajamos, bei rinkas ir jų formas, mainus, darbo užmokestį, užimtumą, pinigus, ekonominį ciklą, mokeščius ir t.t.
A. C. Pigou nagrinėjo monopolistinės konkurencijos ypatumus ir formuluoja monopolizacijos proceso plėtros sąlygas. Čia jis išskyrė tris padėtis:
1. padėtis, kai vieno pardavėjo prekė užima didelę tos prekės rinkos dalį;
2. padėtis, kai tos prekės gamybos šakoje sumažėja pasiūlos kaina dėl to, ribiniai kaštai yra mažesni nei vidutiniai kaštai;
3. padėtis, kai tamtikroje šakoje specializuojamasi gaminti labai aukštos kokybės prekę ir ji skiriama išskirtinei siaurai realizavimo rinkai.
Gerovės ekonomiką a. c. pigou nagrinėjo ekonominės, socialinės ir fiksalinės politikos įtakos nocionalinėms pajamoms ir jų paskirstymui ilgoju ir trumpoju periodais požiūriu. Todėl savo koncepcijoje jis sutelkė dėmesį į realių pajamų didžio, matavimo ir paskirstymo problemas.
Gerovės sferą, kurioje galima panaudoti matavimo skalę panaudojant pinigus, jis vadina ekonomine gerove. Ekonominės gerovės sąvoką jis sutapatina su nacionaliniu dividendu. Todėl tam tikros gėrybės sukūrimas didins nacionalinį dividendą.

Dėstydamas kiekybinės pinigų teorijos argumentus, A. C. Pigou rėmesi prielaida, kad bendras pinigų kiekis turi būti lygus gyventojų ir įminių turimam grynųjų pinigų bei čiekių indelių kiekiui.
A.C. Pigou išsakė tris teiginius apie šalies ekonominės gerovės augimą. Ji auga:
1. jei nacionalinio dividendo dydis auga nemažėjant vargšų daliai jame;
2. jei vargšų dalis nacionaliniame dividende auga nemažėjant dividendų didžiui;
3. jei nacionalinio dividendo sviravimai, ypač vargšų dalies, yra mažesni.
Šie teiginiai, galima teigti, grindžiami tradiciniu utilizarizmu – didžiosios laimės principu. A. C. Pigou interpretavo tautos ekonominę gerovę nacionalinio dividendo terminais panaudodamas maržinalistinį principą.
Norint suderinti skirtingus interesus, turi būti perskirstomi visuomenės dividendai . Be to monopolija iškreipia padėtį rinkoje. Todėl A. C. Pigou nuomone, grynisios konkurencinės rinkos kainos neišreiškia paslaugų ir kitų gerybių tikrosios visuomeninės reikšmės.
A.C. Pigou pažymi, kad kiekvienas žmogus gali įvertinti privatau gamintojo sukurtos prekės ribinį naudingumą. Jis atskleidžia ekonominės gerovės skirtimus tarp pavienių asmenų, socialinių grupių ir tautos bendros gerovės. Tautos bendra gerovė yra daug platesnė sąvoka, nei pavienių asmenų ir socialinių grupių.
Tautos, socialinių grupių ir pavienių asmenų interesai ne visada sutampa. Interesų derinimą A. C. Pigou iliustruoja geležinkelio, pavyszdžiu. Geležinkelio nutiesimas naudingas ne tik tam, kuris statė ir kuris eksploatoja geležinkelį, bet ir šalia geležinkelio esantiems žemės sklypų savininkams. Nes jų žemės sklypų kainos kyla, nors jie tam nieko nedarė. A. C.Pigou nuomone, pagrindiniu ekonominės gerovės rodiklis yra ne patsproduktas ar materialinės gerybės, o svarbiausias rinkos ekonomikos elementas – rinkos kainos.
A.C. Pigou sukūrė ir pasiūlė. jo manymu, optimalią apmokestinimo sistemą, kurios pagrindiniai principai išdėstomi žemiau.
1. Teisingo apmokestinimo principas. Valstybė turi užtikrinti apmokestinimo lygybę atitinkamose eibose ir mokeščiai turi būti vienodi gyvenantiems vienodomis sąligomis.
2. Mažiusias visuominės žalos principas. Žala turi būri matojama taip pat kaip nauda.
3. Mokeščių ekonominio dvejopo povekio – skatinamojo ir stabdomojo – principas. Mokeščiai atlieka informacinę funkciją, nes apmokestinimas sukelia atitinkamus pokyčius ekonomikoje bei turi įtakos pajamoms, nes, sumokėjus mokesčius, šių dienų terminologija tariant, sumažieja disponojamosios pajamas.
4. Progresyvinio apmokestinimo, grindžamo mažiausia žala, principas. A. C. Pigou manymu, progresyvinis apmokestinimas, atsižvelgiant į šeimos dydį ir pajamų rūšį, yra visiškai pagrįstas, nes užtikrina socialinėę lygybę ir didina socialinę gerovę.
5. Mokestinių lengvatų principas. A. C. Pigou siūlo nauduoti įvairias pajamų mokeščio formas, kurias leistų suformuoti mažiausią visuminę žalą. Mokeščių lengvatas jis klasifikavo taip:
A. pirminės mokeščių nuolaidos, kada iš viso neapmokestinamos minimalios pajamos, sudarančios mokeščio mokėtojo ir išlaikytinių gyvenimo minimumą;
B. mažėjančios mokeščių nuolaidos, kurios mažėja ir išnyksta, didėjant pajamoms;
C. pastovios nuolaidos, kurias sudaro pastovi suma, neatsižvelgiant į pajamų didį;
D. mokeščių kreditas, dėl kurio pastovios nuolaidos suma išsaugoma.

Nors A. C. Pigou rinkos kainas pripažįsta kaip savotišką gerovės kriterijų, tačiau viso nacionalinių pajamų perskirstymo taip pat nesuveda tik į mokeščius ir kompensacijas. Jis teigia, kad bendra gerovė aukščiau ir svarbiau, nei ekonominė gerovė. Jis kūrė ne tik teoriją, bet ir praktinį ekonominės politikos vadovą. Gana ironoškai kalbėjo apie grynąją ekonomikos teoriją, kuri dedanti žinias į tuščius stalčius ir pamirštanti juos atidaryti.
Kai kurie praktiniai A. C. Pigou teorijos išvedžiojamai ir rekomendacijas turi romantizmo elementų, tačiau šio tyrinėtojo didžiausias nuopelnas tas, kad jis ekonomikos sistemą atskleidė per nacionalinių pajamų kategoriją ir buvo nacionalinių pajamų gamybos, paskirstymo teorijos pradininkas. Jo teorinės nuostatos ir rekomendacijos gerovės ir nacionalinio produkto klausimais nelabai atitiko ir atitinka ekonomines realijas, susiformavusias XX a. pirmoje ir antroje pusėje.
Pasirėmus L. Walraso ir V. Pareto bendrosios pusiausvyros požiūriu, XXa. ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje paskelbti A. Waldo ( 1935 ir 1936 m.) ir J.. von Neumanno (1938 m. ) darbai pateikė matematinį įrodymą, kad konkurencinė pusiausvyra yra suderinama su pozityvistine gerovės koncepcija. A. Waldas parodė, kad egzistuoja tam tikras kainų vektorius, tenkinantis šią sąlyga: jei visi dalyviai sprendžia savo optimalius uždavinius esant nustatytoms šio vektoriaus kainoms, tai jų pasirinkti veiksmai, atliepdami padėti rinkoje, galiausiai lems būtent šių kainų nustatymą. J. von Neumannas (1903 – 1957 m,) trumpame, bet, ko gero, profesionaliausiame iš visų iki šiol pasirodžiusių matematinės ekonomikos darbų. Įdomu, kad savąjį ekonominio augimo modelį, tapusį šio straipsnio pagrindu, jis dar 1932 m. buvo pateikęs seminare Princetono universitete.

H. SIDGWICK O EKONOMINĖS IDĖJOS

Kalbant apie gerovės teorija būtina paminėti ir H. Sidgwicką (1838 – 1900 m.), stovėjusį šios teorijos ištakose. Būtent jam už daugelį idėjų buvo dėkingas A. C. Pigou. Jis ne tik buvo ir liko užkietėjęs rikardininkas, gindamas išlaidų vaidmenį formojant vertę. Būdamas neoklasicizmo trijų sukūrėjų amžininku, H. Sidgwickas atkakliai elgėsi taip, lyg tokio dalyko kaip ribinė nauda, moksle neegzistuoja. Jis buvo labai plačios erudikcijos, originalaus proto ir nuostabios sielos žmogus. Jis būdamas 21 metų dėstė etiką Kembriže, toks jaunas išleido keletą filosofinių knygų.
Pagrindinė H. Sidgwicko traktato tema – turtas ir gerovė visuomenės ir individo požiūriu. Kokia padėtis yra ir kaip turėtų būti. Klasikai turto šaltinį suprato kaip nacionalinio kapitalo kaupimą. Realizavimo požiūriu – tai gerybių kiekio, tenkančio vienam gyventojui, augimas. Nacionalinio turto augimo prielaida klasikai vieningai laikė „ natūralios laisvės “ sistemą, arba laissez faire. H. Sidgwickas pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad norint išsaugoti sukauptą kapitalą, būtina nenutrūkstamai naudoti darbą. Todėl materialių išteklių sukauptos atsargos – tai viena, o visuomenės turtas, jos realios pajamos – tai visa kas kita. Iš čia seka tokia mintis: individo ir visuomenės požiūriu kapitalas – tai ne vienas ir tas pats. Visuomenei kapitalas yra tik gerybės, kurias sukūrė darbas. H. Sidgwickas pateikė paprastus šio nesutapimo pavyzdžius. Pavyzdžiui, galima užsidirbti pinigų, įsteigiant „piramidinės“ akcinės bendroves. Kažkas praturtėja, bet visuomenės turtas nepadidėja. Kita vertus, visuomenė, neabijotinai, gauna naudos iš švyturio. Jo paslaugų vertę galima išmatuoti. Tačiau vargu ar nors vienas verslininkas investuos savo pinigus į švyturį, tikėdamasi gauti pajamų už jo paslaugas. Visais šiais atvejais veiklos privatus grynasis produktas nėra ekvivalentiškas socialiniam grynajam produktui.
Kita vertus, teigė H. Sidgwickas, neretai pasitaiko, kad privataus asmens gaunama nauda viršija jo tikrąjį indėlį į visuminį visuomininį produktą. Pavyzdžiui, žemės sklypo padėtis gali sukurti problemų planuojant miestų užstatymą ar tiesiant kelius. Tokias problemas visuomenei tenka spręsti kaina, kuri smarkiai viršija įprastą tokių žemės sklypų rentą.
H. Sidgwickas samprotavo ir apie privačią nuosavybę. Privačią nuosavybę tada buvo priimta sieti su teisingumo ir laisvės sampratomis Jis tap pat teigė, kad niekas negali įrodyti, kad privati nuosavybė visada ir visa paskirstoma teisingai.
H. Sidgwickas drąsiai iškėlė klausimą, kad visuomenė – tai kažkas daugiau, negu paprasta privačių asmenų suma. Jis pramušė pirmąją skylę tada dar nepajudinamoje „ natūralios laisvės “ doktrinoje, bet išvengė kito kraštutinumo – visuotinio suvalstybinimo garbinimo. Tam dėkingi vėlesnės mišrios ekonomikos doktrinos formuotojai.
LIETUVOS EKONOMINĖ GEROVĖ

Lietuvos atvejis suteikia galimybę analizuoti perėjimo iš sovietinio į kapitalistinį gerovės modelį, dinamiką. Šio straipsnio tikslas buvo ištirti, kaip pasikeitė gerovės režimas Lietuvoje ir kaip tai paveikė gerovės gavėjus. Analizė atliekama dėmesį skiriant šeimos paramos sistemai Lietuvoje.
Pirmiausia posovietines šalis analizuoti pradėjo feministinės krypties mokslininkai, kurie, naudodamiesi Esping Andersen pasiūlytu modeliu („The Theree Worlds of Welfare Capitalism“), nurodė įvairias trajektorijas tarp Rytų Europos šalių (Sainsbury, 1999; Deacon, 1992). Šie teoretikai daugiausiai analizavo gerovės režimus kaip egzistuojančius per se, mažai dėmesio buvo skiriama, kaip jie keitėsi ir kokias pasekmes šie pokyčiai turėjo posovietinėse šalyse. Vis dėlto buvo ir keletas darbų, kurie analizavo ir ankstesnes gerovės struktūras. Iš jų turbūt nuosekliausiai gerovės modelių kaitą ištyrė Haney (2002) savo darbe “Inventing the needy: Gender and the Politics of Welfare in Hungary”. Haney pasiūlė gerovės režimo periodizaciją, kurioje išreiškė skirtingas nepritekliaus koncepcijas. Autorius atskleidė, kaip skirtinguose režimų tipuose apibrėžiami gerovės valstybės klientų identitetai: nuo „tinkamo“darbuotojo, sutuoktinio, tėvo ir mamos ir galiausiai – iki nepasiturinčio. Nors Haney atskleidė, kaip gerovės režimai keitėsi per laiką, iš tiesų ji daugiau analizavo kintančias gerovės aparato sąlygas, ir ypač nepritekliaus sampratą.
Reguliuojanti biurokratizacija kai kurių autorių yra įvardijama kaip procesas, charakterizuojantis posovietines šalis (Stark, 1989). Weber, nelanksčią biurokratinę sistemą vadinęs „geležiniu narvu“, teigė, kad biurokratizacija veda prie dehumanizuotos visuomenės. Sennett (2003) susiejo biurokratizaciją su sudėtingesne gerovės sistema. Anot jo, biurokratizuota gerovės sistema įgijo ypatingą galią „paliesti“ žmonių gyvenimus. Gerovės sistemoje biurokratijos mechanizmas turi daug galios reguliuoti individų savigarbą dėl priklausomybės jausmo.
Norint parodyti, kaip biurokratizuotos praktikos veikia gerovės gavėjus, buvo pasirinkti tokie tyrimo metodai: archyvinė gerovės gavėjų bylų analizė, etnografinis tyrimas Kauno socialinių reikalų skyriuje ir pusiau struktūruoti interviu su socialinės paramos gavėjais, socialiniais darbuotojais ir paramos šeimai politikos ekspertais.
Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad gerovės sistema tapo:
1 labiau biurokratizuota ir profesionalizuota;
2 įgijo labiau diferencijuojantį pobūdį ir tapo labiau informalizuota.
Visi šie pokyčiai paveikė gerovės gavėjų savigarbą
Analizuodama gerovės režimų kaitą, straipsnio autorė atsisakė griežtos socializmo – posocializmo priešpriešos. Tyrimo duomenys atskleidė, kad gerovės režimo pokyčiai įvyko vėliau nei buvo atgauta nepriklausomybė. Taigi buvo išskirti tokie gerovės režimų tipai: „privaloma gerovės sistema“ (iki 1994 m.) ir „liberalioji biurokratinė gerovės sistema“ (po 1994 m.). yra skiriamoji riba ne tik dėl to, kad šiais metais gerovės sistema buvo reorganizuota „iš viršaus“, sumažinant išmokų skaičių, bet ir „iš apačios“, keičiant procedūras ir suteikiant gerovės sistemai labiau reguliuojantį ir biurokratizuotą pobūdį.
Pirmajame režime kiekvienas buvo įtrauktas į gerovės sistemą. Gerovės sistema nebuvo diferencijuojanti. Ideologijai pasikeitus kiekvienas žmogus tapo pats atsakingas už savo gerovę. Gerovės sistema tapo nukreipta į tuos, kurie neturi pakankamai išteklių pagrindiniams poreikiams patenkinti.
Nors socialiniai darbuotojai kalbėjo apie savo darbo kokybę, klientai pabrėžė nuolatinį pažeminimo jausmą. Tyrimo rezultatai atskleidžia keletą diferenciacijos proceso pasekmių:
1 žeminančios praktikos dėl buvimo prašančiojo pozicijoje, įtakos savigarbai
2 „kitoniškumas“ dėl neigiamo požiūrio į socialiai remtinas šeimas.
Nors liberaliajame režime atsižvelgiama į materialius šeimos išteklius, paramos gavėjų identitetas, kaip ir anksčiau, liko paremtas motinystės samprata. Paramos prašymai dažniausia grindžiami motinystės vaidmeniu.
„Privalomoje gerovės sistemoje“ tokios neformalios praktikos kaip „kombinavimas“, „machinacijos“ įvardijamos kaip papildomas uždarbis, liberaliojoje pajamų nuslėpimas ir „darbas be knygutės“ – išgyvenimo strategijomis.
Analizuojant gerovės režimų kaitą Lietuvoje, paaiškėjo, kad tokie procesai kaip biurokratizacija pastebimai įtakojo gerovės gavėjų savigarbą. Padidėjus reikalavimams socialiniams darbuotojams ir gerovės gavėjams, gerovės sistemos procesai tapo labiau žeminantys. Gerovės režimų kaitos Lietuvoje analizė atskleidė, kaip didesnio efektyvumo siekimas gali sukurti stigmatizuojančią, dehumanizuojančią erdvę.

IŠVADOS
Gerovės ekonomika yra svarbi kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje. Gerovės ekonomikos supratymas yra labai platus ir daug ką apima. Čia mes galime rasti daug teoretikų ir kiekvienas iš jų turėjo savo teoriją. Nors teorijų yra panašių, bet yra ir skirtingų. Kiekvienas iš jų norėjo aprašyti ir pasiūlyti tai kas yra gerai žmonėms, ką turi daryti valstybe, kad žmonės galėtu gyventi gerai. Aišku, kad žmonių gerovė priklauso nuo geros ekonomikos valstybėje, nuo jos aukšto lygio.
Manau šio darbo tikslai ir uždaviniai yra pasiekti. Yra išaiškinta, kas yra geroves ekonomika, jos tikslai, kokie yra teoretikai ir jų teorijos. Taip pat aprašyta gerovės ekonomika Lietuvoje, jos trukūmai ir pliusai.
Labai norėtusi, kad kiekviena šalys gyventu gerai, kad valstybė darytu viska, kad joje būtų palankios sąlygos gyventi žmonėms.
.
LITERATŪRA
1. Domarkas V. Naujieji viesojo administravimo raidos akcentai. Viešoji politika ir administravimas, 2004, Nr.7, 7-15.
2. http://lt.wikipedia.
3. Smalskys V., „Gerovės valstybės“ ir socialinės viešosios politikos krypčių teoriniai aspektai, Kaunas, 2005
4. Ekonomikos terminai ir sąvokos, Vilnius, 1999, psl. 178
5. cccccccccccc

Leave a Comment