ekonomika

Lietuvos mokesčių sistema

2001 09 07

Įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą, kuris ir sudaro valstybės
ekonominio gyvenimo pagrindą. Įstatyminiais aktais nustatyta įvairių
mokesčių rūsių visuma ir sudaro valstybės mokesčių sistemą, o apmokestinimo
samprata tai valstybės mokesčių įplaukos iš namų ūkio ir įmonių pajamų ir
išlaidų. Pvz. pajamų mokestis apima asmeninių firmų bendrą pajamų mokestį,
pelno mokestį, o išlaidų mokesčiai tai PVM, akcizo, mokesčiai.

Tiesioginės išlaidos + pridėtinės išlaidos = savikaina + pelnas = kaina +
akcizas + PVM

PVM yra rezervas kainai mažinti.

Dabartinė mokesčių sistema sukurta po nepriklausomybės atkūrimo 1990- 1996
metais, ir kasmet vis papildoma reikalingais įstatymais. Iš esmės mmokesčių
sistema atitinka Europos Sąjungos valstybių sistemas bet ypatumų priderintų
mums.

1998 atliktas auditas (atliko ES finansininkų ir buhalterių taryba)
įvertino teigiamai mūsuose sukurtą mokesčių sistemą ir atvirkščiai
neigiamai įvertino statistikos įstatymai. Paprastai mokesčių turinį nusako
jo elementai, kurie yra:

1. mokėtojai (subjektas)

2. objektas

Tai įstatymu priklausantis apmokestinimo objektas, pvz. turtas, prekės,
pajamos, pelnas.

3. šaltinis

pvz. Darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, renta.

4. apmokestinimo vieta

5. mokesčio tarifas (kvota, norma)

6. mokesčio lengvatos

Europos šalys ir Lietuva naudoja 3 mokesčių surinkimo būdus:

1. rejestrinis (kadastrinis)

2. kol savininkas gaus pajamas

3. mokesčio surinkimas sutinkamai su deklaracija

Personalinės įmonės ir Ūkinės bendrijos moka pajamų mokestį, o Akcinės
bendrovės – pelno mokestį.

Kadastriniai mokesčiai renkami suutinkamai su apmokestinimo objekto aprašu
ir įkainojimu. Tai teisinę galią turintis apskaitos dokumentas. 2001 09 14
Šiame dokumente, kaip taisyklė pateikiami tipinių objektų sąrašai, pvz.
žemės mokesčio išoriniai požymiai yra: sklypo dydis, gyvulių skaičius,
žemės derlingumas, nuotolis nuo kitų miestų, kiti objektą apibudinantys
rekvizitai.

Antrasis mokesčių surinkimo būdas: p

pvz. juridinio asmens buhalterija.
Mokestį išskaičiuoja iš pajamas gaunančio mokesčio subjekto ir perveda į
biudžetą.

Trečias mokesčių surinkimo būdas: kai mokesčių inspekcijos atsižvelgdamos
į deklaracijoje pateikto apmokestinamo objekto dydį sutinkamai su
veikiančiomis normomis ir taisyklėmis nustato mokesčio sumą.

Priklausomai nuo valdymo organų, kurie renka mokesčius, jie skirstomi į
valstybinius ir vietinius, be to pagal Lietuvos įstatymus funkcionuoja ir
tarptautiniai mokesčiai, pvz. tranzito.

Lietuvoje, kaip ir ES šalyse naudojama mišri mokesčių sistema:

|Valstybiniai mokesčiai |
|Tiesiogi|Neties|Kiti |
|niai |iogini|mokesčia|
| |ai |i |
|Pelno |PVM |Socialin|
|(juridin| |io |
|ių | |draudimo|
|asmenų) | | |
|Pajamų |Akcizo|Ligonių |
|(fizinių|mokest|kasos |
|asmenų) |is | |
|Žemės |Muito | |
|mokestis|mokest| |
| |is | |
|Gamtos | | |
|ištekliu| | |
|Aplinkos| | |
|teršimo | | |
|Valstybi| | |
|nio | | |
|kapitalo| | |
|naudojim| | |
|ą | | |
|Paveldo | | |
|apdovano| | |
|jamą | | |
|turtą | | |
|Kiti | | |
|tiesiogi| | |
|niai | | |
|mokesčia| | |
|i | | |

Žemės mokestį moka visi ūkio subjektai (ir namų), kurie nuomoja žemę iš
valstybės.

Gamtos išteklių mokestį moka visos įmonės, ūkio subjektai, kurie naudoja
gamtos turtus.

Valstybės kaapitalo panaudojimo mokestį moka tos firmos, kurios nuomoja
valstybinę techniką ir kt.
|Vietiniai mokesčiai |
|Tiesioginia|Netiesio|
|i |giniai |
|Pelno |PVM |
|(juridinių | |
|asmenų) | |
|Pajamų |Muito |
|(fizinių |mokestis|
|asmenų) | |
|Žemės | |
|mokestis | |
|Savivaldybi| |
|ų | |
|gyvenamųjų | |
|namų nuomos| |
|mokestis | |
|Įvairios | |
|vietinės | |
|rinkliavos | |
|Kiti | |
|vietiniai | |
|mokesčiai | |

Valstybinę mokesčių politiką Lietuvoje įgyvendina Finansų ministerijos FM
VMI (Valstybinė Mokesčių Inspekcija). Ji yra įvardinta, kai centrinis
mokesčių administratorius ir jos teritorinės mokesčių inspekcijos įstatymu
įvardintos kaip vietos mokesčių administratoriai.

Dabar rajonų mokesčių inspekcijos perduotos apskritims. Mokesčių
inspekcijoms (miestų ir apskričių) įstatymu yra pavesta.

1. Tvarkyti mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės b

biudžetą

apskaitą.

2. Kontroliuoti mokesčio mokėjimo į biudžeto apskaičiavimą.

3. Išmokėti permokas, arba išieškoti laiku nesumokėtus mokesčius,

delspinigius, baudas.

4. Kontroliuoti mokesčių ir įplaukų paskirstymą biudžetams.

5. Vykdyti savivaldybių ir apskričių sprendimus dėl vietinių

rinkliavų nustatymo ir atskaitymų į vietinį biudžetą.

6. Vykdyti visus kitus svarbius numatytus darbus sutinkamai su

mokesčių įstatymais.

VMI administruoja visus mokesčius Lietuvos Respublikoje, taip pat
administruoja ir naftos, dujų, kitų išteklių, konsolinį, žyminius,
prekyviečių, žemės ir vandens nuomos mokesčius. Pagal kelių fondo įstatymą,
privalomą sveikatos draudimą ir kitus mokesčius.

PVM ir akcizo mokestį FM VMI administruoja su Lietuvos Respublikos
muitine, o už gautus dujų, naftos išteklius, aplinkos teršimą administruoja
su aplinkosaugos ministerija.

Akcizo mokestis

Akcizo mokesčio objektas tampa įstatyme išvardintos prekės. Akcizo
mokesčiu apmokestinamos tokios prekių grupės:

• Alkoholiniai gėrimai, įskaitant alų, jei jis priklauso stipriam

alui (virs 5%).

• Tabakas ir jo gaminiai;

• Kava, šokoladas ir maisto produktai su kakava;

• Bižuterija, aukso, sidabro dirbiniai

• Benzinas, žibalas, dyzelinis, reaktyvinis, skystasis, krosninis

kuras;

• Prabangūs lengvieji automobiliai

• Elektros energija

Svarbiausia – akcizas mokamas nuo realizavimo pajamų, gautą iš pirkėjo
dalies, prilygstančia akcizui..

Nuo 1999 metų akcizo dydžius reguliuoja ne vyriausybė, o įstatymas, ir
pvz. Naftos produktų akcizo didinimo programa numato 2001 metais padidinti
šio akcizo tarifus.

Nekilnojamo turto mokestis

Įstatymas veikia nuo 1995 sausio 1 d. Mokesčio mokėtojai – juridiniai
asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Mokesčio objektas –
nekilnojamas turtas išskyrus žemę. Mokama nuo įmonės bendrųjų pajamų.
Apmokestinama nekilnojamo turto vertė užfiksuota balanse, o tos įmonės,
kurios neveda balanso (PĮ, ŪB) moka tiek, kokio dydžio turtas apskaitytas
valstybinėje institucijoje, kuri ta

arnauja inventorizacijos biurui.

Mokesčių tarifai:

• 1( nekilnojamo turto, jei jis naudojamas verslui;

• 5( – jei naudojamas ne verslui.

Mokesčiai už žemę

a) Valstybinė žemė. Jei naudojama ūkiui – tai mokama 1,5( jos kainos,

o jei žemė naudojama kitais tikslais, tai 3(.

b) Privati žemė: 1.5( nuo jos kainos; 6( nuo nuomojamos žemės ir

vandens telkinių už juos išnuomotą kainą.

Mokesčių mokėtojai : žemės savininkai ar nuomininkai. Mokama nuo bendrų
pajamų.

PVM

Fiziniai, juridiniai asmenys, kurių pajamos, įplaukos per metus sudaro nuo
10 –100 tūkst. litų gali registruotis PVM mokėtojais, o jei fiziniai
asmenys, kurių pajamos sudaro virš 100000Lt privalo mokėti PVM į biudžetą,
pradedant nuo to mėnesio, kurį viršijo 10000 Lt.

[pic]

Dar naudojamas PVM tarifas, kuris sudaro 15.25( tokiais atvejais:

❑ Prekės parduodamas neišrašant PVM faktūros, t.y už grynuosius

pinigus.

❑ Prekių ar paslaugų tarifų dydžiai nustatyti valstybės

institucijomis.

❑ Jų sąskaitoje (faktūroje) už apmokestinamas prekes PVM

neišskirtas. Tokiu atveju prekių gavėjai netenka teisės

apskaičiuoti ir traukti į ataskaitą pirkimo PVM.

Verslo planas (projektas)

Tai struktūrizuotas parengtas logiškai išaiškinimui ir argumentuotas darbo
instrumentas siekiantis dviejų tikslų:

1) Padedantis jums gyliai suprasti jūsų valdomos organizacijos

ekonominę, finansinę, techninę būklę, siekiant užbrėžtų tikslų.

Šis dokumentas nukreiptas praktikoje savų idėjų patikrinimui.

Dažniausiai nukreiptas kreditorių (bankų) sudominimui įmonės veikla, kuri
skirta įmonės verslui plėtoti ir gauti jai vystyti investicijų ar kreditų.
Įprastai verslo planas turi 8 –10 dalių. Jo apimtis 30 – 50 psl. Verslo
projekte reikia vengti nereikalingos beletristikos, para-mokslinio
pavidalo. Dažniausiai struktūra tokia:

I. Apibendrinimas

II. Verslo pristatymas ir aprašymas

III. Rinka (marketingas)

IV. Tyrimai, projektavimas, produkto prekės gaminimas.

V. Gamyba.

VI. Valdymas

VII. Kritinė rizika

VIII. Fi

inansai.

IX. Pagrindinių darbų grafinė medžiaga

X. Bibliografija, priedai.

I. Pateikiama esmė viso to, kas detaliai bus išdėstyta tolimesniuose

skyriuose. Apibendrinimas atliekamas tada, kai yra baigtos viso plano

dalys. Yra pirma vienintelė skaitoma verslo plano dalis.
II. Tikslai:

1) Pristatyti ir apibudinti verslo sferą.

2) Pristatyti firmos, įmonės istoriją.

3) Trumpai ir aiškiai pristatyti sumanymo uždavinius ir atskirus etapus

jų realizavime.

4) Pristatyti sumanymo unikalumą arba atskiras sumanymo dalis.
III.

1) Pristatome verslo, aplinkos veiksnius (teisiniai, politiniai,

vyriausybinio reguliavimo, technologiniai, ekonominiai, kultūriniai,

socialiniai, netgi etniniai). Reikėtų pateikti minėtų faktorių kitimo

tendencijas, galinčias turėti įtakos siekiant numatytų tikslų.

2) Rinkos būklė: pristatyti jos dydį, tendencijas, pateikti, kokios ir

kur bus gaminamos prekės, atlikti rinkos būklės ar pokyčių analizę.

3) Konkurencija. Paprastai pateikiama konkurencinė analizė iš 2 dalių:

a) Konkuruojančių produktų (prekių) apžvalga ir analizė.

b) Konkuruojančių firmų (organizacijų) apžvalga ir analizė.

Aptariant ir pristatant prekes akcentuotinas dėmesys kokybės, kainos,
serviso garantijų, ilgaamžiškumo ir kt. palyginimui. Be to būtina
pristatyti atitikimo vartotojų poreikiams analizę.

Aptariant firmas ir organizacijas reikia pristatyti jų kainodaros būklę ar
schemą, kokybės ir kiekybės lyderių veiklą, jų užimamą dalį rinkoje,
pardavimų dydžius, pranašumus bei trukumus, jų gaunamą pelną.

3) Rinkos segmentavimas ir tikslingų rinkų parinkimas.

a) Įrodyti, pagrindžiant analitiniais skaičiavimais ar sumanymas

realiai atitinka keliamiems tikslams.

b) Ar bus pakankamai sukaupta išteklių tikslinių rinkų ir jų rinkinių

sukūrimui, t.y čia analizuojami faktoriai lemiantys vartotojų

poreikius ir jų pirkimų galimybių sprendimus. Pagrindinis tikslas –

išskirti vartotojų grupes, kurioms skirti firmos produktai.

4) Marketingo rinkinio elementai.

a) Produktas, prekė, paslauga.

Pateikiami dalykiniai įrodymai, kad prekė tenkina ir atitinka vartotojų
poreikius, ypač akcentuojama prekės išskirtines arba pranašesnes savybes už
konkurentų prekes.

b) Paskirstymas.

Pristatomi prekės paskirstymo kanalai, kad vartotojams jos būtų patogiose
vietose, norimu laiku, bei reikiamais kiekiais. Paskirstymas turi būti
orientuotas į kaip įmanoma žemesnius kaštus, jei yra galimybė pristatyti
sukurtas paskirstymo naujoves, kurie padeda padidinti pardavimų apimtį.

c) Jo kaina.

Pateikiamas kainų pagrindimas, kuris įrodo, ar verta įeiti į rinką, joje
išsilaikyti ir gauti nors vidutinį pelną. Čia reikėtų pateikti kainodaros
metodiką, galima paskaičiuoti ir bendrojo pelno dydį, ir įvertinti, ar jis
bus pakankamas paskirstymų ir kitų veiklos išlaidų padengimui.

d) Skatinimas.

Nurodyti naudotinas skatinimo formas, aptarti reklamavimo ir skatinimo
programas, pirkėjams teikiamas paramas ir lengvatas, pagristi informacinių
priemonių parinkimą.

5) Marketingo (rinkodaros) kaštai.

Čia pateikiamos marketingo veiklos kaštų prognozės. Jie turi apimti
pardavimų, transportavimo, sandėliavimo, užsakymų apdorojimo, atsargų
laikymo, reklamavimo ir stimuliavimo, asmeninio pardavimo, garantijų,
serviso ir kitas išlaidas.

Šias išlaidas reikia apskaičiuoti kuo objektyviau, todėl, kad jos dengiama
iš bendrojo pelno per veiklos sąnaudas.
III. Tyrimas, projektavimas

1) Projektavimo ir prekės ar produkto sukūrimo planai (pagristi

skaičiavimais).

2) Techninių ir technologinių tyrimų rezultatai.

3) Tyrimams reikalinga pagalba ir sąlygos.

4) Produkto (prekės) sukūrimo kaštai.
IV. Gamyba

1) Gamybos vykdymo vieta. Čia kartu akcentuojami tokie veiksniai:

a) Reikalingų darbuotojų samdymo galimybės.

b) Darbo užmokesčio dydžiai.

c) Atstumai iki tiekėjų ir vartotojų.

d) Vietinės bendruomenės reakcija ir vietiniai mokesčiai.

e) Galimybės gauti vietinių bankų paramą ir pan.

2) Kiek įmanoma detaliau pateikti gamybos poreikius skaičiavimais:

a) Pateikiami poreikiai patalpoms, sandėliavimo, pagrindinėms

patalpoms ir kt.

b) Pateikiami skaičiavimai reikalingiems įrengimams, transportui,

ryšių priemonėms ir kitam turtui, taip pat pristatomas gamybos

poreikių realizavimas.

3) Tiekimo ir transportavimo veiksniai.

a) Reikia pristatyti tiekėjus, jų skaičių, jų sklaidą, visų žaliavų

transportavimo kaštus, pagamintos produkcijos transportavimo

kaštus.

b) Šioje veikloje reikalingų darbuotojų kiekį, jų atlyginimus ir visus

kitus kaštus susijusius su šia veikla.

4) Gamybos kaštų prognozė.

Šalyje dažnai šiam reikalui ūkio subjektai neskiria reikiamo dėmesio. Daug
gamybininkų ir verslininkų stokoja netgi elementarių ekonominių žinių,
todėl neteisingai vertina savo gamybos kaštus. Kaip taisyklė jų
paskaičiavimuose dominuoja tik optimistinės prognozės, o tai sukelia savo
ruoštu įtarimą kreditoriams ir investuotojams ir kitoms finansinėms
organizacijoms į kurias kreipiamasi dėl paskolų. Čia jau galima be pseudo-
mokslinio parodiškumo panaudoti trendo bei autokoreliacijos metodus.
V. Valdymas:

Šioje dalyje aptariama ir pateikiama:

1) Organizacinė valdymo struktūra;

2) Valdymo grupė ir svarbiausias valdymo personalas, jo nutarimai,

techniniai sugebėjimai.

3) Nuosavybės struktūra ir atlygių sutartys.

4) Patarėjų, konsultantų, direktorių tarybos charakteristika, jų atlygių

sutartys.
VI. Kritinė rizika.

Šią dalį reikia pristatyti 3 aspektais:

1) Išskirti numatomas problemas ir kliūtis.

Kreditų gavimo problematika, paskirstymo kanalų netobulumas, sunkumai
(finansiniai) įsigyjant patalpas, specifinę įrangą, netgi klimatinės
sąlygos, galinčios turėti įtaką gamybai ir įvairūs kiti trukdžiai ir
nepatogumai.

2) Aprašyti ir pateikti rizikos veiksnius.

Šiame punkte sutelkiamas dėmesys įvertinti atvejui “kas – jeigu”:

a) Jei konkurentai numuša kainas, ir ar firma yra tam pasiruošus, visa

tai pateikiama skaičiavimais ir skaičiavimais grindžiami visi

atsitraukimo atvejai.

b) Jei visa verslo sfera patiria sunkumus ir kaip tokiomis sąlygomis

dirbs kapitalas :ar gerinama produkcijos kokybė ir mažinamos

kainos, ar pradedamos gaminti naujos prekės, ar daromos

investicijos į kitas įmones, ar dalyvaujama valstybės siūlomose

finansinės veiklos sferose.

c) Kaip elgsis įmonė, jei rinkos prognozės nepasitvirtina, patentai ir

išradimai nepripažįstami, išyra valdymo grupė.

3) Pristatyti alternatyvios veiklos kryptis.

Šalyje veikia apie 150 tūkst. firmų, bet netgi aprioriai negalima
nustatyti jų pajėgumų.

VIII. Finansai

Tai bene svarbiausias biznio projekto skyrius, kuriuo siekiama parodyti
(įrodyti), kaip juda jūsų ir pritrauktos lėšos siekiant svarbiausio tikslo:
maksimizuoti apjungtų lėšų pelną, gaminant kuo daugiau produkcijos su
tikslu, kaip įmanoma greičiau laike įvykdyti savo įsipareigojimus, t.y.
sutartu laiku, nustatytoje vietoje grąžinti paskolą kredituojančiai
institucijai ar firmai su iš anksto nustatytomis palūkanomis.

Šiame skyriuje remiantis retrospektyviniais duomenimis ir dokumentais
pateikiami prognostiniai skaičiavimai ne tik analitine formuluote, bet ir
grafine medžiaga.

Pateikiami prognoziniai balansai, prognozinės pelno ataskaitos, pinigų
srauto ataskaitos, kurių uždavinys yra surinkti visas perspektyviniame
periode nurodytas pajamas ir kuo tiksliau nustatyti prognostines išlaidas.

Grynasis pinigų srautas = Pajamos-Išlaidos

Grafinėje medžiagoje pateikiami kalendoriniai linijiniai, spinduliniai,
grafikai, atvaizduojantys ne tik vertinių rodiklių dinamiką, bet
pasiskirstymą, o taip pat pajėgumų dinamiką ir pasiskirstymą.
Paskaičiuojami ne tik darbo jėgos poreikiai laike, kad įvykdyti numatytą
užduotį, taip pat vertinėje išraiškoje reikalingi materialiniai ir
techniniai resursai.

Darbo tikslas yra nustatyti tą laiko momentą, kada sugebėtume grąžinti
skolas.

[pic]

NZ- nuostolio zona; PZ- pelno zona;

Taškas, kuriame gamyba pereina iš nuostolingos į pelningą – vadinama lūžio
tašku.

Lūžio skaičiavimo algoritmas:

[pic]

BP- bendrasis pelnas; RĮ- realizacinės įplaukos; T.Iš – tiesioginės
išlaidos; M- marža; VS- veiklos sąnaudos; LT – lūžio taškas.

Įmonės finansinės būklės rodiklių apskaičiavimas ir jų charakteristika
1) Pelningumo rodikliai

a) Bendrasis pelningumas : [pic]

Rodiklis parodo skirtumą tarp pajamų ir tiesioginių išlaidų. Jei jis yra
10 –30(, parodo teigiamą organizacijos veiklą. Jei >10( – įmonė turi
ūkininkavimo išlaidų padengimo sunkumu. Jei yra ( 30( – įmonė dirba
nepraprastai efektyviai. Racionalus yra 18(.

b) Veiklos pelningumas: [pic]

c) Grynasis pelningumas: [pic]

Visi pelningumo rodikliai parodo, kokia dalis pelno tenka vienai pajamų
daliai.
2) Grąžos (fondo-grąžos) rodikliai

a) [pic]

b) [pic]

c) [pic]

d) [pic]

e) [pic]

f) [pic]

g) [pic]

h) [pic]

i) [pic]

Jei > 0,3 – rodo, kad turtas išnaudojamas nepakankamai efektyviai. Jei >=
1 – turtas išnaudojamas maksimaliai efektyviai.
3) Nuosavybės grąžos rodikliai

a) [pic]

Nuosavybės grąža įvertina, kaip panaudojamas akcininkų kapitalas,
investuotas į įmonę.
4) Apyvartumo rodikliai

a) Turto apyvartumas: [pic]

Parodo, kiek vienas turto litas sukuria pajamų. Didesnė reikšmė rodo
aukštesnį apyvartumo laipsnį. Racionalų, kaip gamybos įmonės: >1, prekybos
įmonės: >3 ( 5

b) Gautinių sumų apyvartumas

i) [pic]

ii) [pic]

iii) [pic]

Parodo, kiek debitorinis įsiskolinimas padaro apyvartos per metus. Didesnė
rodiklio reikšmė rodo aukštesnį sumų surinkimo efektyvumą; mažesnį – įmonės
priklausomumą nuo nemokių pirkėjų. Tai būtų rimtas signalas įmonės
vadovybei peržiūrėti savo kreditorių sąrašą

c) Ilgalaikio turto apyvartumas:

[pic]

.Rodo, kiek vienas ilgalaikio turto litas sukuria pajamų. Kuo didesnė a3
reikšmė, tuo efektyviau išnaudojamas ilgalaikis turtas. Idealu, kai gamybos
įmonė reikšmė yra 1,5 ( 2; prekybos įmonės (10.
5) Finansinio sverto rodikliai.

a) Grynojo apyvartinio kapitalo augimo koeficientas:

[pic]

Rodo, kokia dalimi grynojo apyvartinio kapitalo augimas veikia pinigų
srautą. Vertinamas gerai, jei >2; neblogai, jei >1.

b) Ilgalaikio turto finansavimo koeficientas:

[pic]

Rodo, kokia dalimi ilgalaikio turto padidėjimas veikia pinigų srautą.
Vertinamas gerai, jei >1.

c) Paskolų grąžinimo koeficientas:

[pic]

Rodo paskolos gavėjo pajėgumą grąžinti paskolą. Kuo didesnis, tuo didesnė
yra paskolos grąžinimo tikimybė.

Verslininkai ir verslininkystė

Tai svarbiausia rinkos ekonomikos varomoji jėga. Verslininkas – asmuo
(fizinis ar juridinis) įkuriantis įmonę savo ar sutelktomis lėšomis su
tikslu gauti maksimalų pelną. Dėl to pagrindinis efektyvumo vertinimo
kriterijus yra max pelno. Naudojamos taipogi ir minimalios sąnaudos.
Verslininkystei vystyti būtinos tokios sąlygos:

1. Privati nuosavybė.

2. Ūkininkavimo laisvė.

3. Konkurencija.

4. Teisinė verslininko apsauga ir verslininkystės skatinimas įvairiomis

priemonėmis ir formomis.

Net išsivysčiusios ekonomikos šalyse praktika rodo, kad apie 50% naujo
verslo bandymų žlunga per 2-3 metus ir apie 80% žlunga 10 metų
laikotarpyje. Pagrindinės juridinės verslininkystės formos:

1. mažasis biznis; tai visiška asmeninė gamybos priemonių nuosavybė

(ĮI)

2. partnerystė; pasireiškia bendra nuosavybė, kolektyvinės įmonės.

Pagal LR įstatymus atitinka ŪB.

3. korporatyvinė (akcinė) nuosavybė.

Įvertinus tai, kad bet kokią ekonominę veiklą galima priskirti tokioms
reprodukcijos formoms kaip gamyba, mainai, paskirstymas ir vartojimas,
skiriamos 3 verslininkystės rūšys:

1. gamybinė (ir paslaugų)

2. komercinė (visos tarpininkaujančios organizacijos)

3. finansinė (bankai, finansų kredito org.)

Komercinė verslininkystė apima prekių ir paslaugų mainus, paskirstymą ir
vartojimą.

Finansinė apima piniginių lėšų ir vertės apyvartą, bei mainus.

Paminėtos verslininkystės rūšys, kad ir būdamos santykinai savarankiškos
yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, todėl viena
verslininkystės rūšis gali susilieti ar persipinti su kita verslininkystės
rūšimi. Pagrindinė verslininko funkcija – tenkinti tam tikros žmonių grupės
tam tikrų prekių ar paslaugų poreikius. Šiuo atveju prekės ir paslaugas
suprantama tikrąja žodžio prasme, t.y įskaitant materialinius objektus,
informaciją, intelektualią produkciją, pinigus, valiutą, vertybinius
popierius, bei kitą turtą ir paslaugas.

Sėkmingai verslininkystei užtikrinti būtinas tinkamas vadovavimas.
Praktika rodo, kad efektyvi įmonių veikla tampriai siejama su vadovo
elgesių ir 65-67% priklauso nuo veiksnių susijusių su vadovo elgesiu.

Praktikoje dažnai naudojami 2 vadovavimo stiliai.

1. Autoritarinis.

2. Demokratinis.

Autoritarinis vadovavimo stilius remiasi pinigais, grasinimais, bausmėmis
ir skatinimo formomis (premijos).

Demokratinis vadovavimo stilius remiasi tuo, kad darbuotojai reguliuoja
savo veiklą ir dirba sėkmingai, jei pasirinkta tinkama motyvacija

[pic].

Praktika parodo įvairius vadovavimo modelių variantus:

1. Vadovas vienareikšmiškai priima sprendimą ir jį įgyvendina.

2. Vadovas priima sprendimą ir paaiškina savo pavaldiniams, kodėl

taip padarė.

3. Vadovas priima sprendimą, bet kartu pasiteirauja pavaldinių

nuomonės.

4. Vadovas priima sprendimą, ne tik pasiteirauja pavaldinių nuomonės,

bet ir prašo jį papildyti.

5. Vadovas nusako problemos esmę, klausia pavaldinių, kokie bus

pasiūlymai problemos sprendimui ir išklausęs pasiūlymus priima

sprendimus.

6. Vadovas pateikia problemą, prašo pavaldinių priimti sprendimą,

tačiau sau pasilieka sprendimo variantą ir jo patvirtinimą.

7. Vadovas pateikia problemą ir priima pavaldinių grupės sprendimo

variantą.

Europoje paplito Pareto ir Eizenhouerio vadovavimo principai, vadinami
koncentruotos įtampos efektu. Jo esmės pagrindas, tai koncentruotas dėmesys
gyvybiškai svarbiai veiklai. Čia vienodai svarbu mikro, makro lygiuose.
Remiantis šiuo principu išsirutuliojo 20/80% taisyklė.

20% ir nemažiau laiko reikia skirti gyvybiškai svarbiausių problemų
sprendimui ir tokiu atveju bus pasiekta 80% rezultatų.

Ekonomikos paradoksas

Investicinių projektų pelnai sąryšyje su ekonominio stabilumo problema

Stabilizuojantis ekonominei ir politinei padėčiai tyrimai rodo, kad
pradeda mažėti investicinių projektų pelnai.

Dabartinių metų ekonominė situacija Lietuvoje nepaisant kai kurių
negatyvių reiškinių palyginti su pirmaisiais nepriklausomybės metais
stabilizavosi.

Atliekant investicinių projektų analizę dažnai į pagalbą tyrinėjant
investuotojo pelną pasitelkiamas rodiklis, vadinamas kapitalizacijos norma
(pelningumo rodiklis). Tai procentinis dydis, gaunamas turto vertinimo
momentu ir prie turto galiojančio diskonto normos pridėjus rizikos laipsnį
bei metinį turto susidėvėjimo procentą.

Dabartiniu metu Lietuvoje pastebimas bankų palūkanų normų mažėjimas.
Mažėja ir kapitalizacijos norma. Šiuo metu daugelis organizacijų,
investuojančių Lietuvoje į naujai kuriamus ar renovuojamus ūkio subjektus
orientuojasi maždaug į 16-22( kapitalizacijos normą, t.y investiciniai
projektai Lietuvoje atsiperka per 5-8 metus. Jeigu ekonominė padėtis išliks
tokio pačio stabilumo kaip dabar, prognostiniai skaičiavimai rodo, kad
kapitalizacijos norma nukris iki 12-14(.

Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse kapitalizacijos norma yra 7-9(. Šitas
skirtumas rodo, kad ilgėjantis investicinio atsipirkimo periodas visiškai
nebaugina užsienio investuotojų (ir vietinių) dėl to, kad kapitalizacijos
norma čia yra aukštesnė, vadinasi pelnai gaunami didesni, atsiperkamumo
laikotarpis mažesnis, o ekonominis stabilumas jau pradeda prilygti vakarų
standartams, o tai reiškia, kad bet kurie investiciniai projektai tampa
saugesni ir juos be didelės rizikos galima vykdyti ilgesnį laikotarpį.

1992-1993 metais kapitalizacijos norma buvo aukšta 30(, o investicijos
atsipirkdavo žymiai greičiau – per 3 metus, tačiau kaip taisyklė tais
metais projektai buvo nepaprastai rizikingi, o pasekmė aiški (1995-1996
metų bankų griūtis, ko pasėkoje Lietuvos finansų sistema parado daugiau nei
2mld litų ).

Dabartiniu metu nors statybos ir nekilnojamo turto organizacijų pelnai
sumažėję, statybų bumas išlieka maždaug toks pats. Tai rodo, kad Lietuvos
ekonominė padėtis ne tik, kad stabilizavosi, bet ir gerėja ir šiek tiek
mažėjantis investicinių kompanijų pelnas jų veiklai didelės reikšmės
neturi, nes jos yra pasiskaičiavusios tiek optimistinį, tiek pesimistinį
pelno variantus ir dažnai netgi pesimistinis pelno variantas didesnis nei
Vakarų Europoje.

Tyrimai rodo, kad dabartiniu metu naudingiausia investuoti Latvijoje, o
konkrečiai Rygoje. Ten palyginti nedidelės nekilnojamo turto kainos ir
aukštos nuomos kainos. Lietuvoje parankiausia investuoti Vilniuje ir
Klaipėdoje. Kaune investicinis klimatas taip pat gerėja.

Populiariausi investavimo objektai paminėtuose Lietuvos miestuose yra:
administracinės patalpos, patalpos komercijai, viešbučiai ir kitos
patalpos, turinčios geras panaudojimo perspektyvas. Investicijų sėkmė labai
priklauso nuo objekto išsidėstymo, jo strateginės padėties, todėl
potencialūs investuotojai daugiau domisi ne pačiu objektu, o panaudojimo
galimybėmis, bei perspektyvomis. Vilniaus centre ir senamiestyje yra
mažiausia rizika, o kapitalizacijos norma siekia 14-15(, todėl tokio
pastato renovacijos, rekonstrukcijos ir net jo nugriovimo ir naujo statinio
pastatymo išlaidos dažnai kur kas mažesnės už busimas pajamas iš šito
objekto.

Toliau nuo centro rizika didėja ir kapitalizacijos norma pvz. Kirtimuose
siekia iki 25(, vadinasi įsigyti objektą čia yra gana rizikinga.

Amortizaciniai atskaitymai

Amortizacijos formulė: [pic], kur V1- ilgalaikio turto įsigijimo vertė
rinkos kaina.

V1 susideda iš [pic], kur [pic]- V1, [pic]- transportavimo išlaidos,
[pic]- montavimo išlaidos.

T- ekonomiškai naudingas ilgalaikio turto tarnavimo laikas.

Pagal Lietuvos įstatymus V2 negali būti didesnė, nei 10( nuo įsigijimo
vertės.

Tarptautiniai kreditiniai santykiai

Pagrindinė tarptautinio kredito funkcija tai užsienio ekonominės apyvartos
proceso formavimas. Tarptautinį kreditą kitoms valstybėms ir jų ūkio
subjektams teikia:

1. valstybės;

2. vyriausybės;

3. bankai;

4. įvairios finansinės – kreditinės organizacijos;

5. firmos, bei bendrovės.

Tarptautinis kreditas dar kartu vykdo ir skolinamojo kapitalo judėjimo
specifines funkcijas:

1. Perskirsto skolinamąjį kapitalą tarp šalių bei tų šalių ūkio

subjektų.

2. Reguliuoja cirkuliacijos kaštus tarptautinių atsiskaitymų

sferoje.

3. Spartina kapitalo koncentraciją.

Pagal tarptautinio kredito šaltinį skiriamos ir vidinis ir išorinis
užsienio prekybos kreditavimas ir finansavimas. Kuo arčiau prekė
realizacijos procesui, tuo palankesnės skolininkui tarptautinio kredito
sąlygos.

Pagal paskirtį kreditai skiriami:

1. Komercinis kreditas, tiesiogiai susijęs su užsienio prekyba ir

paslaugomis.

2. Finansinis kreditas, dažniausiai naudojamas kitiems tikslams (ne

prekybos) ir jungiantis tiesioginius kapitalinius judėjimus,

investicinių objektų statybą, vertybinių popierių įsigijimą,

užsienio įsiskolinimo dengimą, valiutinei investicijai ir kitiems

tikslams.

3. Tarpiniai kreditai. Jie dažniausiai skirti aptarnauti mišrias

kapitalo prekių ir paslaugų išvežimo formas.

Pagal rūšis kreditai skiriami į:

1. prekinius;

2. valiutinius;

Prekinį kreditą suteikia pagrindiniai eksporteriai savo pirkėjams, o
valiutinę kredito formą – bankai.

Dažnai valiutinis kreditas tampa viena iš komercinio sandėrio sąlyga
tiekiant įrengimus ir technologijas ir panaudojamos kredituoti vietines
sąnaudas, statyti objektus importinių įrenginių pagrindu.

Pagal paskolas valiuta tarptautiniai kreditai gali būti skiriami šalies
skolininko arba šalies kreditoriaus valiuta, arba trečios šalies valiuta,
arba tarptautinio piniginio vieneto valiuta.

Pagal terminus kreditai skiriami į:

1. trumpalaikius (iki 1 metų);

2. vidutiniu (iki 5 metų);

3. ilgalaikius (>5 metų);

Praktikoje nedažni atvejai, kai kreditai skiriami 25 metams. Dažniausias
ilgalaikės paskolos terminas – 10 metų.

Trumpalaikiai kreditai dažniausiai panaudojami užsienio prekyboje ir
tarptautinėje mokėjimo apyvartoje. Jei jie pratęsiami, tampa vidutiniais ar
ilgalaikiais.

Vidutiniai ir ilgalaikiai kreditai dažniausiai skirti investicijoms ir
renovacijoms ir aptarnauja net iki 80( mašinų, technikos, komplektuojamų
įrengimų eksportą, stambius projektus, mokslinio tyrimo darbus, naujos
technikos diegimą.

Užtikrinamumo prasmę tarptautinis kreditas skiriamas į:

1. Garantuotą; Garantuoja prekės, įvairūs komerciniai dokumentai,

vertybiniai popieriai, vekseliai, nekilnojamas turtas.

Prekės užstatas gauti kreditą būna 3 formų:

a. Turtas užstatytas, kai prekių masė atitinkanti kredito

apimtį tiesiog užstatoma banke.

b. Prekės užstatas apyvartoje. Kai prekių likutis įskaitomas į

atitinkamą sumą.

c. Prekės užstatas perdirbime, kai iš užstatytos prekės galima

pagaminti dirbinius.

2. blanko; Blanko kreditas išduodamas pagal skolininko

įsipareigojimus jį padengti per atitinkamą laikotarpį. Įprastai

šio kredito dokumentas yra solo vekselis su vienu skolininko

parašu.

Kredito suteikimo požiūriu yra tokie kreditai:

1. Grynieji, kurie įrašomi į skolininko sąskaitą jo dispozicijai.

2. Akceptiniai;

3. įvairūs depozitiniai sertifikatai;

4. Obligacinės paskolos.

Pagal tai, kas tampa kreditoriumi, kreditai gali būti:

1. Privatūs, skiriami įmonių, firmų, bankų, brokerių, bei brokerių

kontorų.

Firmos kreditai, tai paskola skirta kažkokios tai firmos, paprastai vienos
eksportuojančios šalies kitos šalies importuojančiai šaliai. Dažniausiai
taikomas tada, kai reikia nukelti mokėjimo terminą. Firminio kredito
atmaina gali būti pirkėjų avansas, kuris sudarant kontraktą suteikiamas
importuojančios šalies ūkio subjektui. Praktikoje nusistovėjusi norma 10-
15( nuo visos pirkinio sumos. Kartais naudojamas 33( avansas.

Vekselinis kreditas taikomas tada, kai eksportuotojas sudaręs prekės
pardavimo sutartį pateikia pavedimo vekselį importuotojui, kuris gavęs
komercinius dokumentus jį akceptuoja, t.y daro įrašą pas save, parodydamas,
kad sutinka apmokėti dokumentuose nurodytu laiku.

Tiek vekseliniame, tiek firmos kredite be pirkėjo ir pardavėjo gali
dalyvauti ir bankas, tuo pereinama iš solo į įsakomojo vekselio apmokėjimo
sistemą.

2. Vyriausybiniai (pagal mūsų įstatymus kreditai skiriami su valdžios

ar vyriausybės garantija);

3. Mišrūs, kuriuose dalyvauja privačios įmonės ir valstybė

(vyriausybė);

4. Grynai valstybiniai, skirti tik valstybinėms įmonėms.

5. Tarptautinių ir regionalinių valiutos kreditų ir finansinių

organizacijos kreditai.

Bankai suteikia eksporto, finansinius, valiutinius kreditus.

1. Eksporto – tai kreditas duotas banko šalies eksportuotojo bankui,

kad jis kredituotų importuojančią šalį prekių kreditavimui.

2. Finansinis sudaro galimybę pirkti prekes bet kokioje rinkoje.

3. Valiutinis dažnai nesusijęs su prekių pirkimu ir skirtas dengti

užsienio įsipareigojimus, išlaikyti valiutinį kursą, papildyti

sąskaitas užsienyje.

Ypatinga tarptautinio kredito forma yra obligacijų, akcijų ir kitų
vertybinių popierių emisija tarptautinio kapitalo popierių rinkoje.

Čia svarbiausią vaidmenį vaidina bankai tampantys tarpininkais tarp
skolininkų ir tiesioginių kreditorių, investorių, įdedančių savo lėšas į
vertybinius popierius. Šiuo metu labiausiai paplitusi finansinio
kreditavimo rūšis, tai sindifikuoti (bendri) euro-kreditai, kurių šaltinis
yra euro valiutos rinkos resursai.

Ilgalaikio turto susidėvėjimo minimalūs ir maksimalūs normatyvai

Jie parengti intervale, tačiau skaičiavimuose naudojamas vidurkis.

Ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvai skaičiuojami tiek materialam,
tiek nematerialiam turtui. Materialiam ilgalaikiam turtui priskiriami
objektai, kurie daugelį kartu dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese, ir
išsaugodami savo natūrinę formą nusidėvi, naudojami ilgiau nei per
vienerius metus. Sutinkamai su šalies įstatymdavyste žemei nusidėvėjimas
neskaičiuojamas.

Nematerialiam ilgalaikiam turtui priskiriamos įsigytos teisės į išradimus,
patentus, licencijas, įmonių ženklai, prekių ženklai, informacijos
apdorojimo programos, mokslinio tyrimo darbai, techninės programos,
formavimo savikaina ir pan.

Nusidėvėjimas skaičiuojamas Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių,
valstybinių akcinių įmonių, akcinių bendrovių, bei kitų ūkio subjektų,
kurių veiklą reglamentuoja LR “Įmonių Įstatymas” jų balanse, apskaitomam
ilgalaikiam turtui. Atskiro įstatymo privačiam sektoriui nėra, todėl
privačios įmonės naudojasi tuo pačiu dokumentu.

Amortizaciniai normatyvai paminėtoms firmoms skaičiuojami nuo 1994 metų
vasario 1 dienos.

Besiremiant patvirtinta informacija ir dokumentais įmonės pačios pasirenka
ir nusistato turimo ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvus,
atsižvelgdamos į šio turto efektyvumo realų kitimą ir patvirtintus
maksimalius (minimalius) normatyvus metams.

Nusidėvėjimo sumos priskaičiuojamos kasmet. Jas galima paskirstyti
tolygiai kas mėnesį ir įtraukiamos į gamybos pagamintos produkcijos,
paslaugų savikainą.

Nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti perduotiems naudoti ilgalaikio turto
objektams (materialiam/nematerialiam) pradedant nuo kito mėnesio pirmos
dienos, o skaičiavimas nutraukiamas nuo kito mėnesio pirmos dienos po jų
nurašymo ar pardavimo.

Jei įmonė ar organizacija praktiškai eksploatuoja nebaigtus arba priėmimo
aktais neįformintus kapitalinės statybos objektus, tų objektų nusidėvėjimas
skaičiuojamas bendra tvarka, t.y nuo sekančio mėnesio pirmos dienos, kai
objektas praktiškai buvo pradėtas eksploatuoti.

Rekomendacijos leidžia ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą
pasirinkti pačioms, tačiau praktikoje dažniausiai naudojamas tiesiogiai
proporcingo nusidėvėjimo metodas.

Kiekvieno materialaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo per visą jo naudojimo
laikotarpį suma apskaičiuojama iš jo pradinės vertės atėmus numatomą
likvidacinę vertę. Amortizacijos skaičiavimų rekomendacijos leidžia
likvidacinę vertę nustatyti pačiai įmonei, tačiau vertė neturi viršyti 10(
nuo jo pradinės vertės.

Rekomendacijos numato tokius ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo
metodus:

1. Tiesiogiai – proporcingas (tiesinis);

2. Produkcijos metodas;

3. Metų skaičiaus metodas;

4. Dvigubas – mažėjančios vertės metodas.

3 ir 4 metodai dar vadinami pagreitinto nusidėvėjimo metodais.

Produkcijos metode suma priklauso nuo to, kiek pagaminta produkcijos, ar
atlikta paslaugų vienu ar kitu ilgalaikio turto objektu.

Pagal pastovumo principo reikalavimus, įmonės nusidėvėjimo metodus gali
keisti, tačiau prieš tai turi suderinti su mokesčių inspekcija ir gali
keisti tiktai vieną kartą per visą ilgalaikio turto eksploatavimo laiką ir
tik iš pagreitinto į tiesioginį.

Ilgalaikio materialaus turto pasyviai daliai, t.y pastatams, statiniams,
privažiavimo keliams ir pan. Pagreitinto skaičiavimo metodai netaikomi.

Nematerialiam ilgalaikiam turtui likvidacinė vertė nenustatoma (V2=0),
[pic] ir skaičiuojama tiesiai proporcingu būdu. Materialaus ilgalaikio
turto nusidėvėjimas skaičiuojamas pradėtiems eksploatuoti objektams ir
nebeskaičiuojamas, kai visa ilgalaikio turto vertė atėmus likvidacinę vertę
perkeliama į gamybos produkcijos, darbų, prekių, paslaugų savikainą.

Užkonservuotam ir nenaudojamam ilgalaikiam turtu nusidėvėjimas
neskaičiuojamas. Visos įmonės ir organizacijos ilgalaikio materialaus turto
remonto išlaidas įtraukia į gamybos produkcijos paslaugų savikainą.
Prireikus įmonės ir organizacijos gali formuoti remonto fondą.

Firmos ir organizacijos nustačiusios ilgalaikio turto (turimo
materialaus/nematerialaus) nusidėvėjimo normatyvus pateikia jos miesto ar
apskričių valstybinėms mokesčių inspekcijoms. Jei įmonės ar organizacijos
savo turimą ilgalaikį turtą nurašo anksčiau nei leidžia patvirtinti
normatyvai, tai išlaidos padarytos virš patvirtintų normatyvų dengiamos iš
pelno likusio įmonių žinioje.

Investicinių projektų valdymas ir analizė

Iš esmės investiciniai projektai tai verslo planai, tačiau jie skirti
stambesnių ūkio subjektų realizavimui.

Rinkos ekonomikos sąlygomis investicinė veikla ypatingai susijusi su
efektyvaus projekto sudarymu, o po to su projekte numatytų išteklių
optimaliu paskirstymu, bei su produkcijos kokybės užtikrinimu.

Projektas – tai iš anksto parošta dokumentacija, pagal kurią galima
sukurti, rekonstruoti ar renovuoti tam tikrą objektą.

Investicijos – tai lėšos ilgalaikiam turtui įsigyti
(materialiam/nematerialiam) siekiant gauti pelną ar socialinį rezultatą.

Investicijų projektas – dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškai ir
socialiai pagrindžiami investavimo tikslai, įvertinama investicijų grąža,
bei kiti efektyvumo rodikliai, taip pat nurodomos projektui įgyvendinti
reikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai (nuosavas kapitalas,
pritrauktos lėšos, t.y skolintos iš bankų ir kiti.).

Bet kurį investicinį projektą sudaro:

1. Reziume;

2. Projekto pasas, kur pristatomi svarbiausi konkretūs duomenys.

3. Marketingo planas.

4. Gamybos ar paslaugų tiekimo planas.

5. Finansinis ir ekonominis projekto vertinimas.

6. Projekto įgyvendinimo matmenys.

7. Priedai.

Bet kuriam projektui įgyvendinti reikalingi resursai:

– Laiko;

– Materialiniai;

– Techniniai ir technologiniai;

– Darbo.

Visų šių resursų panaudojimo kriterijus ir minimumas, tačiau reikia
maksimizuojant išnaudojamus resursus minimizuoti projekto kainą.

Paminėtos 4 rūšys išteklių visuomet yra riboti, tad racionalus jų
panaudojimas svarbiausia projekto įgyvendinimo problema.

Investicinio projekto įgyvendinimo etapai.

1) Investicinio projekto tikslas ir apribojimai.

2) Investicinių projektų struktūros analizė bei darbų sąrašo

sudarymas.

3) Darbų trukmės ir kainų nustatymas.

4) Tinklinio modelio o po to ir grafiko sudarymas.

5) Tinklinio grafiko analizė, jo optimizavimas.

6) Konkrečių organizacijų ir firmų kiekvienam darbui priskyrimas,

kontrakto ir sutarčių sudarymas.

7) Projekto įgyvendinimo kontrolė.

8) Situacijos analizė ir vertinimas.

9) Koreguojančių sprendimų priėmimas.

10) Ūkio subjektų perdavimas naudoti.

Investicinių projektų valdymo technika buvo sukurta 6 dešimtmetyje, JAV.
Ši sistema įgavo kritinio kelio metodo pavadinimą ir viena pirmųjų ją
panaudoja firma “Diupon” įmonėms modernizuoti. Kiek patobulintas šis
metodas toliau įgavo sistemos PERT pavadinimą ir šita sistema buvo
panaudota Pentagonui kuriant raketinę sistemą POLARIS.

Lietuvoje PERT ir kritinio kelio metodai suvulgarintai vadinami tinklinio
planavimo metodais.

Po nepriklausomybės paskelbimo iki dabar jie labai silpnai naudojami
praktikoje ir paradoksalu, kad plačiai ir sėkmingai buvo naudojami
sovietmečiu.

Investicinių projektų skaidymo taisyklės logiškos ir paprastos: žemesnio
lygio darbai reikalingi aukštesnio lygio tikslui pasiekti. Bet kurio lygio
visų šakos kainų suma turi būti lygi aukštesnio lygio šakos kainai.

Tinklinis modelis

Tinklinis modelis, tai grafiškai atvaizduoti darbų ar kitos veiklos
procesai nurodant tarpusavio ryšius tarp šių procesų. Tinklinis grafikas,
tai tas pats modelis tik jau su paskaičiuotais parametrais.

Tinklinio grafiko elementai:

1) Darbas, tai procesas reikalaujantis laiko bei kitų resursų (darbo

jėgos, materialinių, techninių, technologinių sąnaudų).

PERT sistemoje priimta darbą žymėti ištisine rodykle [pic] apibrėžiant
pradžios bei pabaigos įvykiu.

2) Laukimas, tai technologinė arba organizacinė pertrauka,

reikalaujanti tik laiko resursų sąnaudų ir nereikalaujanti visų

kitų resursų.

3) Fiktyvus darbas [pic] tai tinklinio grafiko elementas, kuris

panaudojamas teisingam darbų ar procesų sąryšiui atskleisti.

Fiktyvus darbas nereikalauja nei laiko, bei materialinių

techninių, technologinių, bei darbo jėgos resursų. Jis taipogi

apibrėžiamas pradžios ir baigmės įvykiais.

[pic]

Kiekvienas tinklinis grafikas turi pradžios bei baigmės įvykius. Pradžios
įvykis gali būti numeruotas 0 arba 1.

4) Prieš-einantys darbai, tai darbai, kurių įvykdymas yra būtina

sąlyga duotojo darbo pradžiai. Prieš-einančiais darbais gali būti

tiek realūs, tiek fiktyvus darbai.

5) Sekantys darbai, tai darbai, kurių pagrindinė sąlyga pradėti yra

duotojo darbo užbaigimas, t.y darbas negali būti pradėtas, kol

nebaigtas prieš tai ėjęs (ėję) darbas/darbai.

6) Kelias, tai bet kuri nepertraukiama darbų seka tinkliniame grafike

(tiek realių, tiek faktinių).

7) Pilnas kelias, tai kelias nuo pradžios iki baigmės įvykių.

Ilgiausias pilnas kelias tai kritinis kelias – didžiausios trukmės pilnas
kelias.

Pilni keliai, kurių trukmė mažesnė už kritinio kelio trukmę vadinami
subkritiniais.

Pagrindinės tinklinio grafiko sudarymo taisyklės:

❑ Negali būti, kad numeracija darbų bus nukreipta iš didesnio

numerio į mažesnį.

❑ Tinkliniame grafike neturi būto pasikartojančių įvykių numeriukų.

❑ Esant keliems lygiagretiems darbams, kurie turi bendrus pradžios

bei baigmės įvykius, jų teisingam atvaizdavimui įvedami papildomi

įvykiai bei priklausomybės (fiktyvūs darbai). Dėl to didėja įvykių

skaičius, tačiau skaičiavimai bus korektiški.

[pic]

❑ Jeigu duotas darbas b gali būti pradėtas nelaukiant prieš

einančio darbo a pabaigos, tai reikia iš bendros darbo a apimties

išskirti tą darbo dalį a1, kurią tikrai būtina atlikti, norint

pradėti darbą b ir atvaizduoti išrinktąją dalį atskiru darbu.

[pic]

❑ Tinkliniame grafike negali būti uždarų kontūrų.

[pic]

❑ Tinkliniame grafike neturi būti kelių- aklaviečių.

[pic]

Leave a Comment