Lietuvos mokesčių sistema 2001 09 07 Įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą, kuris ir sudaro valstybėsekonominio gyvenimo pagrindą. Įstatyminiais aktais nustatyta įvairiųmokesčių rūsių visuma ir sudaro valstybės mokesčių sistemą, o apmokestinimosamprata tai valstybės mokesčių įplaukos iš namų ūkio ir įmonių pajamų irišlaidų. Pvz. pajamų mokestis apima asmeninių firmų bendrą pajamų mokestį,pelno mokestį, o išlaidų mokesčiai tai PVM, akcizo, mokesčiai.
Tiesioginės išlaidos + pridėtinės išlaidos = savikaina + pelnas = kaina +akcizas + PVM PVM yra rezervas kainai mažinti. Dabartinė mokesčių sistema sukurta po nepriklausomybės atkūrimo 1990- 1996metais, ir kasmet vis papildoma reikalingais įstatymais. Iš esmės mokesčiųsistema atitinka Europos Sąjungos valstybių sistemas bet ypatumų priderintųmums. 1998 atliktas auditas (atliko ES finansininkų ir buhalterių taryba)įvertino teigiamai mūsuose sukurtą mokesčių sistemą ir atvirkščiaineigiamai įvertino statistikos įstatymai. Paprastai mokesčių turinį nusakojo elementai, kurie yra: 1. mokėtojai (subjektas) 2. objektas Tai įstatymu priklausantis apmokestinimo objektas, pvz. turtas, prekės,pajamos, pelnas. 3. šaltinis pvz. Darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, renta. 4. apmokestinimo vieta 5. mokesčio tarifas (kvota, norma) 6. mokesčio lengvatos
Europos šalys ir Lietuva naudoja 3 mokesčių surinkimo būdus: 1. rejestrinis (kadastrinis) 2. kol savininkas gaus pajamas 3. mokesčio surinkimas sutinkamai su deklaracija
Personalinės įmonės ir Ūkinės bendrijos moka pajamų mokestį, o Akcinėsbendrovės – pelno mokestį. Kadastriniai mokesčiai renkami sutinkamai su apmokestinimo objekto aprašuir įkainojimu. Tai teisinę galią turintis apskaitos dokumentas. 2001 09 14Šiame dokumente, kaip taisyklė pateikiami tipinių objektų sąrašai, pvz.žemės mokesčio išoriniai požymiai yra: sklypo dydis, gyvulių skaičius,žemės derlingumas, nuotolis nuo kitų miestų, kiti objektą apibudinantysrekvizitai. Antrasis mokesčių surinkimo būdas: pvz. juridinio asmens buhalterija.Mokestį išskaičiuoja iš pajamas gaunančio mokesčio subjekto ir perveda įbiudžetą. Trečias mokesčių surinkimo būdas: kai mokesčių inspekcijos atsižvelgdamosį deklaracijoje pateikto apmokestinamo objekto dydį sutinkamai suveikiančiomis normomis ir taisyklėmis nustato mokesčio sumą. Priklausomai nuo valdymo organų, kurie renka mokesčius, jie skirstomi įvalstybinius ir vietinius, be to pagal Lietuvos įstatymus funkcionuoja irtarptautiniai mokesčiai, pvz. tranzito. Lietuvoje, kaip ir ES šalyse naudojama mišri mokesčių sistema:
|Valstybiniai mokesčiai ||Tiesiogi|Neties|Kiti ||niai |iogini|mokesčia|| |ai |i ||Pelno |PVM |Socialin||(juridin| |io ||ių | |draudimo||asmenų) | | ||Pajamų |Akcizo|Ligonių ||(fizinių|mokest|kasos ||asmenų) |is | ||Žemės |Muito | ||mokestis|mokest| || |is | ||Gamtos | | ||ištekliu| | ||Aplinkos| | ||teršimo | | ||Valstybi| | ||nio | | ||kapitalo| | ||naudojim| | ||ą | | ||Paveldo | | ||apdovano| | ||jamą | | ||turtą | | ||Kiti | | ||tiesiogi| | ||niai | | ||mokesčia| | ||i | | |
Žemės mokestį moka visi ūkio subjektai (ir namų), kurie nuomoja žemę išvalstybės. Gamtos išteklių mokestį moka visos įmonės, ūkio subjektai, kurie naudojagamtos turtus. Valstybės kapitalo panaudojimo mokestį moka tos firmos, kurios nuomojavalstybinę techniką ir kt.|Vietiniai mokesčiai ||Tiesioginia|Netiesio||i |giniai ||Pelno |PVM ||(juridinių | ||asmenų) | ||Pajamų |Muito ||(fizinių |mokestis||asmenų) | ||Žemės | ||mokestis | ||Savivaldybi| ||ų | ||gyvenamųjų | ||namų nuomos| ||mokestis | ||Įvairios | ||vietinės | ||rinkliavos | ||Kiti | ||vietiniai | ||mokesčiai | |
Valstybinę mokesčių politiką Lietuvoje įgyvendina Finansų ministerijos FMVMI (Valstybinė Mokesčių Inspekcija). Ji yra įvardinta, kai centrinismokesčių administratorius ir jos teritorinės mokesčių inspekcijos įstatymuįvardintos kaip vietos mokesčių administratoriai. Dabar rajonų mokesčių inspekcijos perduotos apskritims. Mokesčiųinspekcijoms (miestų ir apskričių) įstatymu yra pavesta. 1. Tvarkyti mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės biudžetą apskaitą. 2. Kontroliuoti mokesčio mokėjimo į biudžeto apskaičiavimą. 3. Išmokėti permokas, arba išieškoti laiku nesumokėtus mokesčius, delspinigius, baudas. 4. Kontroliuoti mokesčių ir įplaukų paskirstymą biudžetams. 5. Vykdyti savivaldybių ir apskričių sprendimus dėl vietinių rinkliavų nustatymo ir atskaitymų į vietinį biudžetą. 6. Vykdyti visus kitus svarbius numatytus darbus sutinkamai su mokesčių įstatymais. VMI administruoja visus mokesčius Lietuvos Respublikoje, taip patadministruoja ir naftos, dujų, kitų išteklių, konsolinį, žyminius,prekyviečių, žemės ir vandens nuomos mokesčius. Pagal kelių fondo įstatymą,
privalomą sveikatos draudimą ir kitus mokesčius. PVM ir akcizo mokestį FM VMI administruoja su Lietuvos Respublikosmuitine, o už gautus dujų, naftos išteklius, aplinkos teršimą administruojasu aplinkosaugos ministerija.Akcizo mokestis Akcizo mokesčio objektas tampa įstatyme išvardintos prekės. Akcizomokesčiu apmokestinamos tokios prekių grupės: • Alkoholiniai gėrimai, įskaitant alų, jei jis priklauso stipriam alui (virs 5%). • Tabakas ir jo gaminiai; • Kava, šokoladas ir maisto produktai su kakava; • Bižuterija, aukso, sidabro dirbiniai • Benzinas, žibalas, dyzelinis, reaktyvinis, skystasis, krosninis kuras; • Prabangūs lengvieji automobiliai • Elektros energija
Svarbiausia – akcizas mokamas nuo realizavimo pajamų, gautą iš pirkėjodalies, prilygstančia akcizui.. Nuo 1999 metų akcizo dydžius reguliuoja ne vyriausybė, o įstatymas, irpvz. Naftos produktų akcizo didinimo programa numato 2001 metais padidintišio akcizo tarifus.
Nekilnojamo turto mokestis Įstatymas veikia nuo 1995 sausio 1 d. Mokesčio mokėtojai – juridiniaiasmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Mokesčio objektas –nekilnojamas turtas išskyrus žemę. Mokama nuo įmonės bendrųjų pajamų.Apmokestinama nekilnojamo turto vertė užfiksuota balanse, o tos įmonės,kurios neveda balanso (PĮ, ŪB) moka tiek, kokio dydžio turtas apskaitytasvalstybinėje institucijoje, kuri tarnauja inventorizacijos biurui. Mokesčių tarifai: • 1( nekilnojamo turto, jei jis naudojamas verslui; • 5( – jei naudojamas ne verslui.
Mokesčiai už žemę a) Valstybinė žemė. Jei naudojama ūkiui – tai mokama 1,5( jos kainos, o jei žemė naudojama kitais tikslais, tai 3(. b) Privati žemė: 1.5( nuo jos kainos; 6( nuo nuomojamos žemės ir vandens telkinių už juos išnuomotą kainą. Mokesčių mokėtojai : žemės savininkai ar nuomininkai. Mokama nuo bendrųpajamų.
PVM Fiziniai, juridiniai asmenys, kurių pajamos, įplaukos per metus sudaro nuo10 –100 tūkst. litų gali registruotis PVM mokėtojais, o jei fiziniaiasmenys, kurių pajamos sudaro virš 100000Lt privalo mokėti PVM į biudžetą,pradedant nuo to mėnesio, kurį viršijo 10000 Lt. [pic]
Dar naudojamas PVM tarifas, kuris sudaro 15.25( tokiais atvejais: ❑ Prekės parduodamas neišrašant PVM faktūros, t.y už grynuosius pinigus. ❑ Prekių ar paslaugų tarifų dydžiai nustatyti valstybės institucijomis. ❑ Jų sąskaitoje (faktūroje) už apmokestinamas prekes PVM neišskirtas. Tokiu atveju prekių gavėjai netenka teisės apskaičiuoti ir traukti į ataskaitą pirkimo PVM.
Verslo planas (projektas) Tai struktūrizuotas parengtas logiškai išaiškinimui ir argumentuotas darboinstrumentas siekiantis dviejų tikslų: 1) Padedantis jums gyliai suprasti jūsų valdomos organizacijos ekonominę, finansinę, techninę būklę, siekiant užbrėžtų tikslų. Šis dokumentas nukreiptas praktikoje savų idėjų patikrinimui. Dažniausiai nukreiptas kreditorių (bankų) sudominimui įmonės veikla, kuriskirta įmonės verslui plėtoti ir gauti jai vystyti investicijų ar kreditų.Įprastai verslo planas turi 8 –10 dalių. Jo apimtis 30 – 50 psl. Versloprojekte reikia vengti nereikalingos beletristikos, para-moksliniopavidalo. Dažniausiai struktūra tokia: I. Apibendrinimas II. Verslo pristatymas ir aprašymas III. Rinka (marketingas) IV. Tyrimai, projektavimas, produkto prekės gaminimas. V. Gamyba. VI. Valdymas VII. Kritinė rizika VIII. Finansai. IX. Pagrindinių darbų grafinė medžiaga X. Bibliografija, priedai.
I. Pateikiama esmė viso to, kas detaliai bus išdėstyta tolimesniuose skyriuose. Apibendrinimas atliekamas tada, kai yra baigtos viso plano dalys. Yra pirma vienintelė skaitoma verslo plano dalis.II. Tikslai: 1) Pristatyti ir apibudinti verslo sferą. 2) Pristatyti firmos, įmonės istoriją. 3) Trumpai ir aiškiai pristatyti sumanymo uždavinius ir atskirus etapus jų realizavime. 4) Pristatyti sumanymo unikalumą arba atskiras sumanymo dalis.III. 1) Pristatome verslo, aplinkos veiksnius (teisiniai, politiniai, vyriausybinio reguliavimo, technologiniai, ekonominiai, kultūriniai, socialiniai, netgi etniniai). Reikėtų pateikti minėtų faktorių kitimo tendencijas, galinčias turėti įtakos siekiant numatytų tikslų. 2) Rinkos būklė: pristatyti jos dydį, tendencijas, pateikti, kokios ir kur bus gaminamos prekės, atlikti rinkos būklės ar pokyčių analizę. 3) Konkurencija. Paprastai pateikiama konkurencinė analizė iš 2 dalių:
a) Konkuruojančių produktų (prekių) apžvalga ir analizė. b) Konkuruojančių firmų (organizacijų) apžvalga ir analizė. Aptariant ir pristatant prekes akcentuotinas dėmesys kokybės, kainos,serviso garantijų, ilgaamžiškumo ir kt. palyginimui. Be to būtinapristatyti atitikimo vartotojų poreikiams analizę. Aptariant firmas ir organizacijas reikia pristatyti jų kainodaros būklę ar
schemą, kokybės ir kiekybės lyderių veiklą, jų užimamą dalį rinkoje,pardavimų dydžius, pranašumus bei trukumus, jų gaunamą pelną. 3) Rinkos segmentavimas ir tikslingų rinkų parinkimas. a) Įrodyti, pagrindžiant analitiniais skaičiavimais ar sumanymas realiai atitinka keliamiems tikslams. b) Ar bus pakankamai sukaupta išteklių tikslinių rinkų ir jų rinkinių sukūrimui, t.y čia analizuojami faktoriai lemiantys vartotojų poreikius ir jų pirkimų galimybių sprendimus. Pagrindinis tikslas – išskirti vartotojų grupes, kurioms skirti firmos produktai. 4) Marketingo rinkinio elementai. a) Produktas, prekė, paslauga. Pateikiami dalykiniai įrodymai, kad prekė tenkina ir atitinka vartotojųporeikius, ypač akcentuojama prekės išskirtines arba pranašesnes savybes užkonkurentų prekes. b) Paskirstymas. Pristatomi prekės paskirstymo kanalai, kad vartotojams jos būtų patogiosevietose, norimu laiku, bei reikiamais kiekiais. Paskirstymas turi būtiorientuotas į kaip įmanoma žemesnius kaštus, jei yra galimybė pristatytisukurtas paskirstymo naujoves, kurie padeda padidinti pardavimų apimtį. c) Jo kaina. Pateikiamas kainų pagrindimas, kuris įrodo, ar verta įeiti į rinką, jojeišsilaikyti ir gauti nors vidutinį pelną. Čia reikėtų pateikti kainodarosmetodiką, galima paskaičiuoti ir bendrojo pelno dydį, ir įvertinti, ar jisbus pakankamas paskirstymų ir kitų veiklos išlaidų padengimui. d) Skatinimas. Nurodyti naudotinas skatinimo formas, aptarti reklamavimo ir skatinimoprogramas, pirkėjams teikiamas paramas ir lengvatas, pagristi informaciniųpriemonių parinkimą. 5) Marketingo (rinkodaros) kaštai. Čia pateikiamos marketingo veiklos kaštų prognozės. Jie turi apimtipardavimų, transportavimo, sandėliavimo, užsakymų apdorojimo, atsargųlaikymo, reklamavimo ir stimuliavimo, asmeninio pardavimo, garantijų,serviso ir kitas išlaidas. Šias išlaidas reikia apskaičiuoti kuo objektyviau, todėl, kad jos dengiamaiš bendrojo pelno per veiklos sąnaudas.III. Tyrimas, projektavimas 1) Projektavimo ir prekės ar produkto sukūrimo planai (pagristi skaičiavimais). 2) Techninių ir technologinių tyrimų rezultatai. 3) Tyrimams reikalinga pagalba ir sąlygos. 4) Produkto (prekės) sukūrimo kaštai.IV. Gamyba 1) Gamybos vykdymo vieta. Čia kartu akcentuojami tokie veiksniai: a) Reikalingų darbuotojų samdymo galimybės. b) Darbo užmokesčio dydžiai. c) Atstumai iki tiekėjų ir vartotojų. d) Vietinės bendruomenės reakcija ir vietiniai mokesčiai. e) Galimybės gauti vietinių bankų paramą ir pan. 2) Kiek įmanoma detaliau pateikti gamybos poreikius skaičiavimais: a) Pateikiami poreikiai patalpoms, sandėliavimo, pagrindinėms patalpoms ir kt. b) Pateikiami skaičiavimai reikalingiems įrengimams, transportui, ryšių priemonėms ir kitam turtui, taip pat pristatomas gamybos poreikių realizavimas. 3) Tiekimo ir transportavimo veiksniai. a) Reikia pristatyti tiekėjus, jų skaičių, jų sklaidą, visų žaliavų transportavimo kaštus, pagamintos produkcijos transportavimo kaštus. b) Šioje veikloje reikalingų darbuotojų kiekį, jų atlyginimus ir visus kitus kaštus susijusius su šia veikla. 4) Gamybos kaštų prognozė. Šalyje dažnai šiam reikalui ūkio subjektai neskiria reikiamo dėmesio. Dauggamybininkų ir verslininkų stokoja netgi elementarių ekonominių žinių,todėl neteisingai vertina savo gamybos kaštus. Kaip taisyklė jųpaskaičiavimuose dominuoja tik optimistinės prognozės, o tai sukelia savoruoštu įtarimą kreditoriams ir investuotojams ir kitoms finansinėmsorganizacijoms į kurias kreipiamasi dėl paskolų. Čia jau galima be pseudo-mokslinio parodiškumo panaudoti trendo bei autokoreliacijos metodus.V. Valdymas: Šioje dalyje aptariama ir pateikiama: 1) Organizacinė valdymo struktūra; 2) Valdymo grupė ir svarbiausias valdymo personalas, jo nutarimai, techniniai sugebėjimai. 3) Nuosavybės struktūra ir atlygių sutartys. 4) Patarėjų, konsultantų, direktorių tarybos charakteristika, jų atlygių sutartys.VI. Kritinė rizika. Šią dalį reikia pristatyti 3 aspektais: 1) Išskirti numatomas problemas ir kliūtis. Kreditų gavimo problematika, paskirstymo kanalų netobulumas, sunkumai(finansiniai) įsigyjant patalpas, specifinę įrangą, netgi klimatinėssąlygos, galinčios turėti įtaką gamybai ir įvairūs kiti trukdžiai irnepatogumai. 2) Aprašyti ir pateikti rizikos veiksnius. Šiame punkte sutelkiamas dėmesys įvertinti atvejui “kas – jeigu”: a) Jei konkurentai numuša kainas, ir ar firma yra tam pasiruošus, visa tai pateikiama skaičiavimais ir skaičiavimais grindžiami visi atsitraukimo atvejai. b) Jei visa verslo sfera patiria sunkumus ir kaip tokiomis sąlygomis dirbs kapitalas :ar gerinama produkcijos kokybė ir mažinamos kainos, ar pradedamos gaminti naujos prekės, ar daromos investicijos į kitas įmones, ar dalyvaujama valstybės siūlomose finansinės veiklos sferose. c) Kaip elgsis įmonė, jei rinkos prognozės nepasitvirtina, patentai ir išradimai nepripažįstami, išyra valdymo grupė. 3) Pristatyti alternatyvios veiklos kryptis.Šalyje veikia apie 150 tūkst. firmų, bet netgi aprioriai negalimanustatyti jų pajėgumų. VIII. Finansai Tai bene svarbiausias biznio projekto skyrius, kuriuo siekiama parodyti(įrodyti), kaip juda jūsų ir pritrauktos lėšos siekiant svarbiausio tikslo:maksimizuoti apjungtų lėšų pelną, gaminant kuo daugiau produkcijos sutikslu, kaip įmanoma greičiau laike įvykdyti savo įsipareigojimus, t.y.sutartu laiku, nustatytoje vietoje grąžinti paskolą kredituojančiaiinstitucijai ar firmai su iš anksto nustatytomis palūkanomis. Šiame skyriuje remiantis retrospektyviniais duomenimis ir dokumentaispateikiami prognostiniai skaičiavimai ne tik analitine formuluote, bet irgrafine medžiaga. Pateikiami prognoziniai balansai, prognozinės pelno ataskaitos, pinigųsrauto ataskaitos, kurių uždavinys yra surinkti visas perspektyviniameperiode nurodytas pajamas ir kuo tiksliau nustatyti prognostines išlaidas. Grynasis pinigų srautas = Pajamos-Išlaidos Grafinėje medžiagoje pateikiami kalendoriniai linijiniai, spinduliniai,grafikai, atvaizduojantys ne tik vertinių rodiklių dinamiką, betpasiskirstymą, o taip pat pajėgumų dinamiką ir pasiskirstymą.Paskaičiuojami ne tik darbo jėgos poreikiai laike, kad įvykdyti numatytąužduotį, taip pat vertinėje išraiškoje reikalingi materialiniai irtechniniai resursai. Darbo tikslas yra nustatyti tą laiko momentą, kada sugebėtume grąžintiskolas. [pic] NZ- nuostolio zona; PZ- pelno zona; Taškas, kuriame gamyba pereina iš nuostolingos į pelningą – vadinama lūžiotašku. Lūžio skaičiavimo algoritmas: [pic] BP- bendrasis pelnas; RĮ- realizacinės įplaukos; T.Iš – tiesioginėsišlaidos; M- marža; VS- veiklos sąnaudos; LT – lūžio taškas.
Įmonės finansinės būklės rodiklių apskaičiavimas ir jų charakteristika1) Pelningumo rodikliai a) Bendrasis pelningumas : [pic] Rodiklis parodo skirtumą tarp pajamų ir tiesioginių išlaidų. Jei jis yra10 –30(, parodo teigiamą organizacijos veiklą. Jei >10( – įmonė turiūkininkavimo išlaidų padengimo sunkumu. Jei yra ( 30( – įmonė dirbanepraprastai efektyviai. Racionalus yra 18(. b) Veiklos pelningumas: [pic] c) Grynasis pelningumas: [pic] Visi pelningumo rodikliai parodo, kokia dalis pelno tenka vienai pajamųdaliai.2) Grąžos (fondo-grąžos) rodikliai a) [pic] b) [pic] c) [pic] d) [pic] e) [pic] f) [pic] g) [pic] h) [pic] i) [pic] Jei > 0,3 – rodo, kad turtas išnaudojamas nepakankamai efektyviai. Jei >=1 – turtas išnaudojamas maksimaliai efektyviai.3) Nuosavybės grąžos rodikliai a) [pic] Nuosavybės grąža įvertina, kaip panaudojamas akcininkų kapitalas,investuotas į įmonę.4) Apyvartumo rodikliai a) Turto apyvartumas: [pic] Parodo, kiek vienas turto litas sukuria pajamų. Didesnė reikšmė rodoaukštesnį apyvartumo laipsnį. Racionalų, kaip gamybos įmonės: >1, prekybosįmonės: >3 ( 5 b) Gautinių sumų apyvartumas i) [pic] ii) [pic] iii) [pic] Parodo, kiek debitorinis įsiskolinimas padaro apyvartos per metus. Didesnėrodiklio reikšmė rodo aukštesnį sumų surinkimo efektyvumą; mažesnį – įmonėspriklausomumą nuo nemokių pirkėjų. Tai būtų rimtas signalas įmonėsvadovybei peržiūrėti savo kreditorių sąrašą c) Ilgalaikio turto apyvartumas: [pic] .Rodo, kiek vienas ilgalaikio turto litas sukuria pajamų. Kuo didesnė a3reikšmė, tuo efektyviau išnaudojamas ilgalaikis turtas. Idealu, kai gamybosįmonė reikšmė yra 1,5 ( 2; prekybos įmonės (10.5) Finansinio sverto rodikliai. a) Grynojo apyvartinio kapitalo augimo koeficientas: [pic] Rodo, kokia dalimi grynojo apyvartinio kapitalo augimas veikia pinigųsrautą. Vertinamas gerai, jei >2; neblogai, jei >1. b) Ilgalaikio turto finansavimo koeficientas: [pic] Rodo, kokia dalimi ilgalaikio turto padidėjimas veikia pinigų srautą.Vertinamas gerai, jei >1. c) Paskolų grąžinimo koeficientas: [pic] Rodo paskolos gavėjo pajėgumą grąžinti paskolą. Kuo didesnis, tuo didesnėyra paskolos grąžinimo tikimybė.
Verslininkai ir verslininkystė Tai svarbiausia rinkos ekonomikos varomoji jėga. Verslininkas – asmuo(fizinis ar juridinis) įkuriantis įmonę savo ar sutelktomis lėšomis sutikslu gauti maksimalų pelną. Dėl to pagrindinis efektyvumo vertinimokriterijus yra max pelno. Naudojamos taipogi ir minimalios sąnaudos.Verslininkystei vystyti būtinos tokios sąlygos: 1. Privati nuosavybė. 2. Ūkininkavimo laisvė. 3. Konkurencija. 4. Teisinė verslininko apsauga ir verslininkystės skatinimas įvairiomis priemonėmis ir formomis.
Net išsivysčiusios ekonomikos šalyse praktika rodo, kad apie 50% naujoverslo bandymų žlunga per 2-3 metus ir apie 80% žlunga 10 metųlaikotarpyje. Pagrindinės juridinės verslininkystės formos: 1. mažasis biznis; tai visiška asmeninė gamybos priemonių nuosavybė (ĮI) 2. partnerystė; pasireiškia bendra nuosavybė, kolektyvinės įmonės. Pagal LR įstatymus atitinka ŪB. 3. korporatyvinė (akcinė) nuosavybė.
Įvertinus tai, kad bet kokią ekonominę veiklą galima priskirti tokiomsreprodukcijos formoms kaip gamyba, mainai, paskirstymas ir vartojimas,skiriamos 3 verslininkystės rūšys: 1. gamybinė (ir paslaugų) 2. komercinė (visos tarpininkaujančios organizacijos) 3. finansinė (bankai, finansų kredito org.)
Komercinė verslininkystė apima prekių ir paslaugų mainus, paskirstymą irvartojimą. Finansinė apima piniginių lėšų ir vertės apyvartą, bei mainus. Paminėtos verslininkystės rūšys, kad ir būdamos santykinai savarankiškosyra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo, todėl vienaverslininkystės rūšis gali susilieti ar persipinti su kita verslininkystėsrūšimi. Pagrindinė verslininko funkcija – tenkinti tam tikros žmonių grupėstam tikrų prekių ar paslaugų poreikius. Šiuo atveju prekės ir paslaugassuprantama tikrąja žodžio prasme, t.y įskaitant materialinius objektus,informaciją, intelektualią produkciją, pinigus, valiutą, vertybiniuspopierius, bei kitą turtą ir paslaugas. Sėkmingai verslininkystei užtikrinti būtinas tinkamas vadovavimas.Praktika rodo, kad efektyvi įmonių veikla tampriai siejama su vadovoelgesių ir 65-67% priklauso nuo veiksnių susijusių su vadovo elgesiu. Praktikoje dažnai naudojami 2 vadovavimo stiliai. 1. Autoritarinis. 2. Demokratinis. Autoritarinis vadovavimo stilius remiasi pinigais, grasinimais, bausmėmisir skatinimo formomis (premijos). Demokratinis vadovavimo stilius remiasi tuo, kad darbuotojai reguliuojasavo veiklą ir dirba sėkmingai, jei pasirinkta tinkama motyvacija [pic]. Praktika parodo įvairius vadovavimo modelių variantus: 1. Vadovas vienareikšmiškai priima sprendimą ir jį įgyvendina. 2. Vadovas priima sprendimą ir paaiškina savo pavaldiniams, kodėl taip padarė. 3. Vadovas priima sprendimą, bet kartu pasiteirauja pavaldinių nuomonės. 4. Vadovas priima sprendimą, ne tik pasiteirauja pavaldinių nuomonės, bet ir prašo jį papildyti. 5. Vadovas nusako problemos esmę, klausia pavaldinių, kokie bus pasiūlymai problemos sprendimui ir išklausęs pasiūlymus priima sprendimus. 6. Vadovas pateikia problemą, prašo pavaldinių priimti sprendimą, tačiau sau pasilieka sprendimo variantą ir jo patvirtinimą. 7. Vadovas pateikia problemą ir priima pavaldinių grupės sprendimo variantą.
Europoje paplito Pareto ir Eizenhouerio vadovavimo principai, vadinamikoncentruotos įtampos efektu. Jo esmės pagrindas, tai koncentruotas dėmesysgyvybiškai svarbiai veiklai. Čia vienodai svarbu mikro, makro lygiuose.Remiantis šiuo principu išsirutuliojo 20/80% taisyklė. 20% ir nemažiau laiko reikia skirti gyvybiškai svarbiausių problemųsprendimui ir tokiu atveju bus pasiekta 80% rezultatų.
Ekonomikos paradoksas Investicinių projektų pelnai sąryšyje su ekonominio stabilumo problema Stabilizuojantis ekonominei ir politinei padėčiai tyrimai rodo, kadpradeda mažėti investicinių projektų pelnai. Dabartinių metų ekonominė situacija Lietuvoje nepaisant kai kuriųnegatyvių reiškinių palyginti su pirmaisiais nepriklausomybės metaisstabilizavosi. Atliekant investicinių projektų analizę dažnai į pagalbą tyrinėjantinvestuotojo pelną pasitelkiamas rodiklis, vadinamas kapitalizacijos norma(pelningumo rodiklis). Tai procentinis dydis, gaunamas turto vertinimomomentu ir prie turto galiojančio diskonto normos pridėjus rizikos laipsnįbei metinį turto susidėvėjimo procentą. Dabartiniu metu Lietuvoje pastebimas bankų palūkanų normų mažėjimas.Mažėja ir kapitalizacijos norma. Šiuo metu daugelis organizacijų,investuojančių Lietuvoje į naujai kuriamus ar renovuojamus ūkio subjektusorientuojasi maždaug į 16-22( kapitalizacijos normą, t.y investiciniaiprojektai Lietuvoje atsiperka per 5-8 metus. Jeigu ekonominė padėtis išlikstokio pačio stabilumo kaip dabar, prognostiniai skaičiavimai rodo, kadkapitalizacijos norma nukris iki 12-14(. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse kapitalizacijos norma yra 7-9(. Šitasskirtumas rodo, kad ilgėjantis investicinio atsipirkimo periodas visiškainebaugina užsienio investuotojų (ir vietinių) dėl to, kad kapitalizacijosnorma čia yra aukštesnė, vadinasi pelnai gaunami didesni, atsiperkamumolaikotarpis mažesnis, o ekonominis stabilumas jau pradeda prilygti vakarųstandartams, o tai reiškia, kad bet kurie investiciniai projektai tampasaugesni ir juos be didelės rizikos galima vykdyti ilgesnį laikotarpį. 1992-1993 metais kapitalizacijos norma buvo aukšta 30(, o investicijosatsipirkdavo žymiai greičiau – per 3 metus, tačiau kaip taisyklė taismetais projektai buvo nepaprastai rizikingi, o pasekmė aiški (1995-1996
metų bankų griūtis, ko pasėkoje Lietuvos finansų sistema parado daugiau nei2mld litų ). Dabartiniu metu nors statybos ir nekilnojamo turto organizacijų pelnaisumažėję, statybų bumas išlieka maždaug toks pats. Tai rodo, kad Lietuvosekonominė padėtis ne tik, kad stabilizavosi, bet ir gerėja ir šiek tiekmažėjantis investicinių kompanijų pelnas jų veiklai didelės reikšmėsneturi, nes jos yra pasiskaičiavusios tiek optimistinį, tiek pesimistinįpelno variantus ir dažnai netgi pesimistinis pelno variantas didesnis neiVakarų Europoje. Tyrimai rodo, kad dabartiniu metu naudingiausia investuoti Latvijoje, okonkrečiai Rygoje. Ten palyginti nedidelės nekilnojamo turto kainos iraukštos nuomos kainos. Lietuvoje parankiausia investuoti Vilniuje irKlaipėdoje. Kaune investicinis klimatas taip pat gerėja. Populiariausi investavimo objektai paminėtuose Lietuvos miestuose yra:administracinės patalpos, patalpos komercijai, viešbučiai ir kitospatalpos, turinčios geras panaudojimo perspektyvas. Investicijų sėkmė labaipriklauso nuo objekto išsidėstymo, jo strateginės padėties, todėlpotencialūs investuotojai daugiau domisi ne pačiu objektu, o panaudojimogalimybėmis, bei perspektyvomis. Vilniaus centre ir senamiestyje yramažiausia rizika, o kapitalizacijos norma siekia 14-15(, todėl tokiopastato renovacijos, rekonstrukcijos ir net jo nugriovimo ir naujo statiniopastatymo išlaidos dažnai kur kas mažesnės už busimas pajamas iš šitoobjekto. Toliau nuo centro rizika didėja ir kapitalizacijos norma pvz. Kirtimuosesiekia iki 25(, vadinasi įsigyti objektą čia yra gana rizikinga.Amortizaciniai atskaitymai Amortizacijos formulė: [pic], kur V1- ilgalaikio turto įsigijimo vertėrinkos kaina. V1 susideda iš [pic], kur [pic]- V1, [pic]- transportavimo išlaidos,[pic]- montavimo išlaidos. T- ekonomiškai naudingas ilgalaikio turto tarnavimo laikas. Pagal Lietuvos įstatymus V2 negali būti didesnė, nei 10( nuo įsigijimovertės.
Tarptautiniai kreditiniai santykiai Pagrindinė tarptautinio kredito funkcija tai užsienio ekonominės apyvartosproceso formavimas. Tarptautinį kreditą kitoms valstybėms ir jų ūkiosubjektams teikia: 1. valstybės; 2. vyriausybės; 3. bankai; 4. įvairios finansinės – kreditinės organizacijos; 5. firmos, bei bendrovės.
Tarptautinis kreditas dar kartu vykdo ir skolinamojo kapitalo judėjimospecifines funkcijas: 1. Perskirsto skolinamąjį kapitalą tarp šalių bei tų šalių ūkio subjektų. 2. Reguliuoja cirkuliacijos kaštus tarptautinių atsiskaitymų sferoje. 3. Spartina kapitalo koncentraciją.
Pagal tarptautinio kredito šaltinį skiriamos ir vidinis ir išorinisužsienio prekybos kreditavimas ir finansavimas. Kuo arčiau prekėrealizacijos procesui, tuo palankesnės skolininkui tarptautinio kreditosąlygos. Pagal paskirtį kreditai skiriami: 1. Komercinis kreditas, tiesiogiai susijęs su užsienio prekyba ir paslaugomis. 2. Finansinis kreditas, dažniausiai naudojamas kitiems tikslams (ne prekybos) ir jungiantis tiesioginius kapitalinius judėjimus, investicinių objektų statybą, vertybinių popierių įsigijimą, užsienio įsiskolinimo dengimą, valiutinei investicijai ir kitiems tikslams. 3. Tarpiniai kreditai. Jie dažniausiai skirti aptarnauti mišrias kapitalo prekių ir paslaugų išvežimo formas.
Pagal rūšis kreditai skiriami į: 1. prekinius; 2. valiutinius;
Prekinį kreditą suteikia pagrindiniai eksporteriai savo pirkėjams, ovaliutinę kredito formą – bankai. Dažnai valiutinis kreditas tampa viena iš komercinio sandėrio sąlygatiekiant įrengimus ir technologijas ir panaudojamos kredituoti vietinessąnaudas, statyti objektus importinių įrenginių pagrindu. Pagal paskolas valiuta tarptautiniai kreditai gali būti skiriami šaliesskolininko arba šalies kreditoriaus valiuta, arba trečios šalies valiuta,arba tarptautinio piniginio vieneto valiuta. Pagal terminus kreditai skiriami į: 1. trumpalaikius (iki 1 metų); 2. vidutiniu (iki 5 metų); 3. ilgalaikius (>5 metų); Praktikoje nedažni atvejai, kai kreditai skiriami 25 metams. Dažniausiasilgalaikės paskolos terminas – 10 metų. Trumpalaikiai kreditai dažniausiai panaudojami užsienio prekyboje irtarptautinėje mokėjimo apyvartoje. Jei jie pratęsiami, tampa vidutiniais arilgalaikiais. Vidutiniai ir ilgalaikiai kreditai dažniausiai skirti investicijoms irrenovacijoms ir aptarnauja net iki 80( mašinų, technikos, komplektuojamųįrengimų eksportą, stambius projektus, mokslinio tyrimo darbus, naujostechnikos diegimą.
Užtikrinamumo prasmę tarptautinis kreditas skiriamas į: 1. Garantuotą; Garantuoja prekės, įvairūs komerciniai dokumentai, vertybiniai popieriai, vekseliai, nekilnojamas turtas. Prekės užstatas gauti kreditą būna 3 formų: a. Turtas užstatytas, kai prekių masė atitinkanti kredito apimtį tiesiog užstatoma banke. b. Prekės užstatas apyvartoje. Kai prekių likutis įskaitomas į
atitinkamą sumą. c. Prekės užstatas perdirbime, kai iš užstatytos prekės galima pagaminti dirbinius. 2. blanko; Blanko kreditas išduodamas pagal skolininko įsipareigojimus jį padengti per atitinkamą laikotarpį. Įprastai šio kredito dokumentas yra solo vekselis su vienu skolininko parašu.Kredito suteikimo požiūriu yra tokie kreditai: 1. Grynieji, kurie įrašomi į skolininko sąskaitą jo dispozicijai. 2. Akceptiniai; 3. įvairūs depozitiniai sertifikatai; 4. Obligacinės paskolos.
Pagal tai, kas tampa kreditoriumi, kreditai gali būti: 1. Privatūs, skiriami įmonių, firmų, bankų, brokerių, bei brokerių kontorų. Firmos kreditai, tai paskola skirta kažkokios tai firmos, paprastai vienoseksportuojančios šalies kitos šalies importuojančiai šaliai. Dažniausiaitaikomas tada, kai reikia nukelti mokėjimo terminą. Firminio kreditoatmaina gali būti pirkėjų avansas, kuris sudarant kontraktą suteikiamasimportuojančios šalies ūkio subjektui. Praktikoje nusistovėjusi norma 10-15( nuo visos pirkinio sumos. Kartais naudojamas 33( avansas. Vekselinis kreditas taikomas tada, kai eksportuotojas sudaręs prekėspardavimo sutartį pateikia pavedimo vekselį importuotojui, kuris gavęskomercinius dokumentus jį akceptuoja, t.y daro įrašą pas save, parodydamas,kad sutinka apmokėti dokumentuose nurodytu laiku. Tiek vekseliniame, tiek firmos kredite be pirkėjo ir pardavėjo galidalyvauti ir bankas, tuo pereinama iš solo į įsakomojo vekselio apmokėjimosistemą.
2. Vyriausybiniai (pagal mūsų įstatymus kreditai skiriami su valdžios ar vyriausybės garantija); 3. Mišrūs, kuriuose dalyvauja privačios įmonės ir valstybė (vyriausybė); 4. Grynai valstybiniai, skirti tik valstybinėms įmonėms. 5. Tarptautinių ir regionalinių valiutos kreditų ir finansinių organizacijos kreditai.
Bankai suteikia eksporto, finansinius, valiutinius kreditus. 1. Eksporto – tai kreditas duotas banko šalies eksportuotojo bankui, kad jis kredituotų importuojančią šalį prekių kreditavimui. 2. Finansinis sudaro galimybę pirkti prekes bet kokioje rinkoje. 3. Valiutinis dažnai nesusijęs su prekių pirkimu ir skirtas dengti užsienio įsipareigojimus, išlaikyti valiutinį kursą, papildyti sąskaitas užsienyje.
Ypatinga tarptautinio kredito forma yra obligacijų, akcijų ir kitųvertybinių popierių emisija tarptautinio kapitalo popierių rinkoje. Čia svarbiausią vaidmenį vaidina bankai tampantys tarpininkais tarpskolininkų ir tiesioginių kreditorių, investorių, įdedančių savo lėšas įvertybinius popierius. Šiuo metu labiausiai paplitusi finansiniokreditavimo rūšis, tai sindifikuoti (bendri) euro-kreditai, kurių šaltinisyra euro valiutos rinkos resursai.
Ilgalaikio turto susidėvėjimo minimalūs ir maksimalūs normatyvai Jie parengti intervale, tačiau skaičiavimuose naudojamas vidurkis. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvai skaičiuojami tiek materialam,tiek nematerialiam turtui. Materialiam ilgalaikiam turtui priskiriamiobjektai, kurie daugelį kartu dalyvauja gamybos ir aptarnavimo procese, irišsaugodami savo natūrinę formą nusidėvi, naudojami ilgiau nei pervienerius metus. Sutinkamai su šalies įstatymdavyste žemei nusidėvėjimasneskaičiuojamas. Nematerialiam ilgalaikiam turtui priskiriamos įsigytos teisės į išradimus,patentus, licencijas, įmonių ženklai, prekių ženklai, informacijosapdorojimo programos, mokslinio tyrimo darbai, techninės programos,formavimo savikaina ir pan. Nusidėvėjimas skaičiuojamas Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių,valstybinių akcinių įmonių, akcinių bendrovių, bei kitų ūkio subjektų,kurių veiklą reglamentuoja LR “Įmonių Įstatymas” jų balanse, apskaitomamilgalaikiam turtui. Atskiro įstatymo privačiam sektoriui nėra, todėlprivačios įmonės naudojasi tuo pačiu dokumentu. Amortizaciniai normatyvai paminėtoms firmoms skaičiuojami nuo 1994 metųvasario 1 dienos. Besiremiant patvirtinta informacija ir dokumentais įmonės pačios pasirenkair nusistato turimo ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvus,atsižvelgdamos į šio turto efektyvumo realų kitimą ir patvirtintusmaksimalius (minimalius) normatyvus metams. Nusidėvėjimo sumos priskaičiuojamos kasmet. Jas galima paskirstytitolygiai kas mėnesį ir įtraukiamos į gamybos pagamintos produkcijos,paslaugų savikainą. Nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti perduotiems naudoti ilgalaikio turtoobjektams (materialiam/nematerialiam) pradedant nuo kito mėnesio pirmosdienos, o skaičiavimas nutraukiamas nuo kito mėnesio pirmos dienos po jųnurašymo ar pardavimo. Jei įmonė ar organizacija praktiškai eksploatuoja nebaigtus arba priėmimoaktais neįformintus kapitalinės statybos objektus, tų objektų nusidėvėjimasskaičiuojamas bendra tvarka, t.y nuo sekančio mėnesio pirmos dienos, kaiobjektas praktiškai buvo pradėtas eksploatuoti. Rekomendacijos leidžia ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodąpasirinkti pačioms, tačiau praktikoje dažniausiai naudojamas tiesiogiai
proporcingo nusidėvėjimo metodas. Kiekvieno materialaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo per visą jo naudojimolaikotarpį suma apskaičiuojama iš jo pradinės vertės atėmus numatomąlikvidacinę vertę. Amortizacijos skaičiavimų rekomendacijos leidžialikvidacinę vertę nustatyti pačiai įmonei, tačiau vertė neturi viršyti 10(nuo jo pradinės vertės. Rekomendacijos numato tokius ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimometodus: 1. Tiesiogiai – proporcingas (tiesinis); 2. Produkcijos metodas; 3. Metų skaičiaus metodas; 4. Dvigubas – mažėjančios vertės metodas.3 ir 4 metodai dar vadinami pagreitinto nusidėvėjimo metodais. Produkcijos metode suma priklauso nuo to, kiek pagaminta produkcijos, aratlikta paslaugų vienu ar kitu ilgalaikio turto objektu. Pagal pastovumo principo reikalavimus, įmonės nusidėvėjimo metodus galikeisti, tačiau prieš tai turi suderinti su mokesčių inspekcija ir galikeisti tiktai vieną kartą per visą ilgalaikio turto eksploatavimo laiką irtik iš pagreitinto į tiesioginį. Ilgalaikio materialaus turto pasyviai daliai, t.y pastatams, statiniams,privažiavimo keliams ir pan. Pagreitinto skaičiavimo metodai netaikomi. Nematerialiam ilgalaikiam turtui likvidacinė vertė nenustatoma (V2=0),[pic] ir skaičiuojama tiesiai proporcingu būdu. Materialaus ilgalaikioturto nusidėvėjimas skaičiuojamas pradėtiems eksploatuoti objektams irnebeskaičiuojamas, kai visa ilgalaikio turto vertė atėmus likvidacinę vertęperkeliama į gamybos produkcijos, darbų, prekių, paslaugų savikainą. Užkonservuotam ir nenaudojamam ilgalaikiam turtu nusidėvėjimasneskaičiuojamas. Visos įmonės ir organizacijos ilgalaikio materialaus turtoremonto išlaidas įtraukia į gamybos produkcijos paslaugų savikainą.Prireikus įmonės ir organizacijos gali formuoti remonto fondą. Firmos ir organizacijos nustačiusios ilgalaikio turto (turimomaterialaus/nematerialaus) nusidėvėjimo normatyvus pateikia jos miesto arapskričių valstybinėms mokesčių inspekcijoms. Jei įmonės ar organizacijossavo turimą ilgalaikį turtą nurašo anksčiau nei leidžia patvirtintinormatyvai, tai išlaidos padarytos virš patvirtintų normatyvų dengiamos išpelno likusio įmonių žinioje.
Investicinių projektų valdymas ir analizė Iš esmės investiciniai projektai tai verslo planai, tačiau jie skirtistambesnių ūkio subjektų realizavimui. Rinkos ekonomikos sąlygomis investicinė veikla ypatingai susijusi suefektyvaus projekto sudarymu, o po to su projekte numatytų ištekliųoptimaliu paskirstymu, bei su produkcijos kokybės užtikrinimu. Projektas – tai iš anksto parošta dokumentacija, pagal kurią galimasukurti, rekonstruoti ar renovuoti tam tikrą objektą. Investicijos – tai lėšos ilgalaikiam turtui įsigyti(materialiam/nematerialiam) siekiant gauti pelną ar socialinį rezultatą. Investicijų projektas – dokumentas, kuriame ekonomiškai, techniškai irsocialiai pagrindžiami investavimo tikslai, įvertinama investicijų grąža,bei kiti efektyvumo rodikliai, taip pat nurodomos projektui įgyvendintireikalingos lėšos bei finansavimo šaltiniai (nuosavas kapitalas,pritrauktos lėšos, t.y skolintos iš bankų ir kiti.). Bet kurį investicinį projektą sudaro: 1. Reziume; 2. Projekto pasas, kur pristatomi svarbiausi konkretūs duomenys. 3. Marketingo planas. 4. Gamybos ar paslaugų tiekimo planas. 5. Finansinis ir ekonominis projekto vertinimas. 6. Projekto įgyvendinimo matmenys. 7. Priedai.
Bet kuriam projektui įgyvendinti reikalingi resursai: – Laiko; – Materialiniai; – Techniniai ir technologiniai; – Darbo. Visų šių resursų panaudojimo kriterijus ir minimumas, tačiau reikiamaksimizuojant išnaudojamus resursus minimizuoti projekto kainą. Paminėtos 4 rūšys išteklių visuomet yra riboti, tad racionalus jųpanaudojimas svarbiausia projekto įgyvendinimo problema. Investicinio projekto įgyvendinimo etapai. 1) Investicinio projekto tikslas ir apribojimai. 2) Investicinių projektų struktūros analizė bei darbų sąrašo sudarymas. 3) Darbų trukmės ir kainų nustatymas. 4) Tinklinio modelio o po to ir grafiko sudarymas. 5) Tinklinio grafiko analizė, jo optimizavimas. 6) Konkrečių organizacijų ir firmų kiekvienam darbui priskyrimas, kontrakto ir sutarčių sudarymas. 7) Projekto įgyvendinimo kontrolė. 8) Situacijos analizė ir vertinimas. 9) Koreguojančių sprendimų priėmimas. 10) Ūkio subjektų perdavimas naudoti. Investicinių projektų valdymo technika buvo sukurta 6 dešimtmetyje, JAV.Ši sistema įgavo kritinio kelio metodo pavadinimą ir viena pirmųjų jąpanaudoja firma “Diupon” įmonėms modernizuoti. Kiek patobulintas šismetodas toliau įgavo sistemos PERT pavadinimą ir šita sistema buvopanaudota Pentagonui kuriant raketinę sistemą POLARIS. Lietuvoje PERT ir kritinio kelio metodai suvulgarintai vadinami tinklinioplanavimo metodais. Po nepriklausomybės paskelbimo iki dabar jie labai silpnai naudojamipraktikoje ir paradoksalu, kad plačiai ir sėkmingai buvo naudojamisovietmečiu. Investicinių projektų skaidymo taisyklės logiškos ir paprastos: žemesnio
lygio darbai reikalingi aukštesnio lygio tikslui pasiekti. Bet kurio lygiovisų šakos kainų suma turi būti lygi aukštesnio lygio šakos kainai.Tinklinis modelis Tinklinis modelis, tai grafiškai atvaizduoti darbų ar kitos veiklosprocesai nurodant tarpusavio ryšius tarp šių procesų. Tinklinis grafikas,tai tas pats modelis tik jau su paskaičiuotais parametrais. Tinklinio grafiko elementai: 1) Darbas, tai procesas reikalaujantis laiko bei kitų resursų (darbo jėgos, materialinių, techninių, technologinių sąnaudų). PERT sistemoje priimta darbą žymėti ištisine rodykle [pic] apibrėžiantpradžios bei pabaigos įvykiu. 2) Laukimas, tai technologinė arba organizacinė pertrauka, reikalaujanti tik laiko resursų sąnaudų ir nereikalaujanti visų kitų resursų. 3) Fiktyvus darbas [pic] tai tinklinio grafiko elementas, kuris panaudojamas teisingam darbų ar procesų sąryšiui atskleisti. Fiktyvus darbas nereikalauja nei laiko, bei materialinių techninių, technologinių, bei darbo jėgos resursų. Jis taipogi apibrėžiamas pradžios ir baigmės įvykiais. [pic] Kiekvienas tinklinis grafikas turi pradžios bei baigmės įvykius. Pradžiosįvykis gali būti numeruotas 0 arba 1. 4) Prieš-einantys darbai, tai darbai, kurių įvykdymas yra būtina sąlyga duotojo darbo pradžiai. Prieš-einančiais darbais gali būti tiek realūs, tiek fiktyvus darbai. 5) Sekantys darbai, tai darbai, kurių pagrindinė sąlyga pradėti yra duotojo darbo užbaigimas, t.y darbas negali būti pradėtas, kol nebaigtas prieš tai ėjęs (ėję) darbas/darbai. 6) Kelias, tai bet kuri nepertraukiama darbų seka tinkliniame grafike (tiek realių, tiek faktinių). 7) Pilnas kelias, tai kelias nuo pradžios iki baigmės įvykių. Ilgiausias pilnas kelias tai kritinis kelias – didžiausios trukmės pilnaskelias. Pilni keliai, kurių trukmė mažesnė už kritinio kelio trukmę vadinamisubkritiniais.
Pagrindinės tinklinio grafiko sudarymo taisyklės: ❑ Negali būti, kad numeracija darbų bus nukreipta iš didesnio numerio į mažesnį. ❑ Tinkliniame grafike neturi būto pasikartojančių įvykių numeriukų. ❑ Esant keliems lygiagretiems darbams, kurie turi bendrus pradžios bei baigmės įvykius, jų teisingam atvaizdavimui įvedami papildomi įvykiai bei priklausomybės (fiktyvūs darbai). Dėl to didėja įvykių skaičius, tačiau skaičiavimai bus korektiški. [pic] ❑ Jeigu duotas darbas b gali būti pradėtas nelaukiant prieš einančio darbo a pabaigos, tai reikia iš bendros darbo a apimties išskirti tą darbo dalį a1, kurią tikrai būtina atlikti, norint pradėti darbą b ir atvaizduoti išrinktąją dalį atskiru darbu. [pic] ❑ Tinkliniame grafike negali būti uždarų kontūrų. [pic] ❑ Tinkliniame grafike neturi būti kelių- aklaviečių. [pic]