ekonomika_draudimas

ĮVADAS

Autotransporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas bei plėtotė yra glaudžiai susiję su pačios automobilių pramonės plėtra bei automobilių skaičiaus didėjimu. Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas atsirado praėjus keletui metų po to, kai pasirodė pirmieji serijiniai automobiliai. Vokietijoje tai įvyko dar šio amžiaus pradžioje. Pirmojo pasaulinio karo metais bei po to vykusios ekonominės krizės metais draudimo rinkos nebuvo, tačiau automobilių draudimas sparčiai plėtojosi. Nuolatos kaupiama statistinių duomenų bazė leido teisingai įvertinti individualias rizikas bei nustatyti kiek galima teisingesnius draudimo įmokų tarifus.
Sparčiai didėjantis auutomobilių skaičius nulėmė spartų daugelio Europos valstybių įstatyminės bazės formavimą, reglamentuojant automobilių eismo taisykles. Pirmaisiais XX amžiaus metais beveik visos Europos valstybės jau turėjo savus, Anglijos ir Prancūzijos pavyzdžiu sukurtus įstatymus. Netrukus buvo pastebėtas ir įvertintas su automobilių naudojimu susijęs rizikos svetimam turtui, gyvybei bei sveikatai padidėjimas. Dėl to atsiranda civilinę transporto priemonių savininkų atsakomybę reglamentuojantys įstatymai. Pirmoji šalis Europoje buvo Austrija – 1908 m. rugpjūčio 9d. išleistas įstatymas, numatantis transporto priemonių savininkų civilinę atsakomybę.

TURINYS

ĮVADAS

1. TRANSPORTO PRIEMONIŲ CIVILINĖS

ATSAKOMYBĖS RAIDA EUROPOJE.................4
2. TRANSPORTO PRIEMONIŲ SAVININKŲ CIVILINĖS ATTSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮVERTINIMAS..............5
3. DRAUDIMO ĮMOKŲ ANALIZĖ..................7
4. TRANSPORTO PRIEMONIŲ SAVININKŲ IR

VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOSIOS
DRAUDIMO ĮMOKŲ SKAIČIAVIMO PRICIPAI.............8
5. Literatūra.............................15

1. TRANSPORTO PRIEMONIŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS RAIDA EUROPOJE

Privalomas transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas tobulėjo pamažu ir skirtingai visose Europos valstybėse. Iš pradžių jis buvo privalomas tik visuomeninio tr

ransporto priemonėms. Užstatas, garantuojantis kompensacijų išmokėjimą nukentėjusiajai pusei po nelaimės dėl automobilio savininko kaltės, buvo patikima žalos atlyginimo garantija Norvegijoje, Anglijoje bei Čekijoje. Pirmosios šalys, kuriose buvo įteisintas privalomasis transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas, buvo Suomija (19250428), Norvegija (19260220), Danija (19270701), Švedija (192905 10), Austrija (1929 1220), Anglija (1930 1224), Šveicarija (1932 03 15) bei Liuksemburgas (1932 06 10). Klasikinis privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės pavyzdys – Masačūsetso valstija. 1925 m. priimtas įstatymas, numatęs šią draudimo grupę privaloma, dar ilgą laiką buvo vienintelis visose Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Augant transporto priemonių judėjimui tarptautiniais maršrutais, atsirado pirmieji daugiašaliai susitarimai, susieti su automobilių eismu.
Kadangi skirtingose Europos valstybėse galiojo nevienodi transporto priemonių civilinės atsakomybės įstatymai bei šios atsakomybės draudimo teisės normos, kildavo nemažai problemų, susijusių su minėtais skirtumais į autoįvykį patekus kitoje valstybėje registruotai transporto priemonei. 1938 m. tarp Danijos, Norvegijos, Švedijos bei Suomijos paasirašytas susitarimas dėl šiose valstybėse sudarytų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių pripažinimo davė pradžią žaliosios kortelės sistemai. 1939 m. prie šio susitarimo bandė prisijungti Vokietija, bet dėl politinių kliūčių tai nebuvo padaryta.
Tačiau realiai žaliosios kortelės sistema pradėjo gyvavimą 1949 m. sausio 25 d Tada buvo išleista JTO direktyva Nr. 5, kuria ir buvo įteisinta tarptautinė draudimo kortelė. Kadangi Skandinavijos Šalyse galiojusi „Carte d’Assurance” buvo žalios spalvos, tai ir naujoji tarptautinė draudimo kortelė buvo pavadinta žaliąja kortele. 1953 m. sausio l dieną įsigaliojo žaliosios kortelės draudimo sistema, ku
uriai pradžioje priklausė 12 Europos valstybių: Danija, Norvegija, Suomija, Airija, Austrija, Belgija, Prancūzija, Olandija, Anglija, Švedija, Šveicarija bei Vokietija. Vėliau prie jų prisijungė dauguma likusių Europos valstybių.
Žaliosios kortelės sistemos sukūrimas buvo veiksmingas žingsnis, prisidėjęs prie tarptautinio mobilumo didėjimo. Žaliosios kortelės leido iš užsienio atvykusių transporto priemonių vairuotojų padarytus nuostolius reguliuoti pagal kiekvienoje šalyje galiojančius civilinės atsakomybės įstatymus.
Pagrindinės draudimo sąvokos. Svarbu pateikti transporto savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąvokas, kurios padeda geriau suprasti pagrindinius draudimo terminus.
1. Draudikas – draudimo įmonė, turinti Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos leidimą vykdyti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir esanti Biuro nare.
2. Draudėjas – asmuo, sudaręs su draudiku transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis) bei privalantis mokėti draudimo įmokas.
3. Tretysis asmuo – asmuo, kuriam autoavarijos metu padaryta žala ir kuris šio įstatymo nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką.
4. Draudimo įmoka – draudėjui privalomos įmokos už transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą.
5. Draudimo išmoka – pinigų suma, kurią draudikas ar Biuras privalo išmokėti tretiesiems asmenims šio įstatymo nustatyta tvarka tam, kad būtų atlyginta autoavarijos metu padaryta žala.
6. Transporto priemonės valdytojas – asmuo, valdantis transporto priemonę panaudos sutarties ar kitu teisėtu pagrindu.
7. Transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise.
8. Paprastoji transporto priemonių savininkų
ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis – tai draudimo sutartis, sudaroma su Lietuvoje registruotų ir šalies kelių eisme dalyvaujančių transporto priemonių savininkais ar valdytojais.

9. Pasienio transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis – tai draudimo sutartis, sudaroma su užsienyje bei laikinai Lietuvos Respublikoje registruotų, taip pat laikinuosius tranzitinius numerius bei laikinuosius numerius, išduodamus prekybos įmonėms, turinčių transporto priemonių savininkais ar valdytojais.
10. Tarptautinė transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomoji draudimo sutartis – tai draudimo sutartis, sudaroma ir vykdoma pagal žaliosios kortelės konvenciją ir pagal kitus transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomąjį
draudimą reguliuojančius tarptautinės teisės aktus, kurie galioja Lietuvos Respublikoje.
11. Žalioji kortelė – tarptautinis transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimas (polisas), patvirtinantis tarptautinės transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomosios draudimo sutarties sudarymą.
12. Kelias – eismui skirta ir naudojama žemės paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas, į šią sąvoką taip pat įeina aikštelės, viadukai, tiltai ir kiti kelio statiniai.
13.Transporto priemonė – motorinis įrenginys, skirtas žmonėms ir/ar kroviniams keliais vežti. Si sąvoka apima taip pat priekabas, puspriekabes, traktorius, savaeiges mašinas bei mechanizmus.
13. Autoavarija eismo įvykis, kurio metu, dalyvaujant važiuojančiai (judančiai) transporto priemonei, žuvo arba buvo sužeisti žmonės arba buvo sugadintos arba sunaikintos trečiųjų asmenų transporto pr
riemonės (priemonė), krovinys, kelias, kelio statiniai, kitas turtas. Su autoavarija susijusiu laikomas kiekvienas eismo dalyvis, kuris autoavarijoje dalyvavo arba kurio elgesys turėjo jai įtakos.

2. TRANSPORTO PRIEMONIŲ SAVININKŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮVERTINIMAS.

Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas yra civilinės atsakomybės draudimo rūšis, specialiai skirta apsaugoti nukentėjusiojo teises ir interesus. Remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nukentėjusiajam garantuojamas žalos kompensavimas, kai dėl nuostolių kaltas neturintis transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomosios draudimo liudijimo transporto priemonės vairuotojas, taip pat nenustatytas transporto priemonės vairuotojas. Žalą tokiais atvejais atlygina Lietuvos motorinis biuras. Biuras moka draudimo išmoką nukentėjusiajam tuo atveju, kai žalą padarė asmuo, neturintis įgaliojimo vairuoti transporto priemonės, vadinasi, ir tais atvejais, kai žala padaryta asmens pavogta ar prievarta pagrobta transporto priemone.
Civilinės atsakomybės plėtrą pasaulyje skatina ne vien teisiniai veiksniai. Labai svarbus yra ekonominis aspektas. Net prieš privalomąjį transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimą pasisakančiųjų argumentai negali nusverti pagrindinio civilinės atsakomybės draudimo įvedimo ^ tikslo visuomenės narių sveikatos, gyvybės, turto apsaugos. Šis tikslas pateisina draudimo įmokų nustatymą. Asmuo, kurio veikla kelia didesnį pavojų aplinkiniams, turi turėti didesnių išlaidų negu kiti visuomenės nariai. Žmogaus saugos, įvykus avarijai, užtikrinimo principas, visuomenės solidarumas su nukentėjusiuoju tampa pagrindiniu žalos kompensavimo sistemų tobulinimo orientyru daugumoje valstybių.
Beveik visose Europos Šalyse sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas (l lentelė).

l lentelė. Europos šalys, kuriose galioja privalomasis sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas

Šalies ženklas

Šalis Privalomasis vairuotojų CA draudimas
A Austrija TAIP
B Belgija TAIP
CH Šveicarija TAIP
DK Danija TAIP
D Vokietija TAIP
E Ispanija TAIP
ĖST Estija TAIP
F Prancūzija TAIP
FIN Suomija TAIP
GR Graikija TAIP
GB D. Britanija ir Š. Airija TAIP
H Vengrija TAIP
I Italija TAIP
IRL Airija TAIP
YU Jugoslavija TAIP
L Liuksemburgas TAIP
LT Lietuva NE
LV Latvija TAIP
N Norvegija TAIP
NL Olandija TAIP
P Portugalija TAIP
PL Lenkija TAIP
R Rumunija TAIP
RU Rusija TAIP
S Švedija TAIP

Iš trijų Baltijos valstybių toliausiai draudimo srityje yra pažengusi Estija. Paskelbusi transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą privalomu, Estija įėjo į tarptautinio galiojimo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sistemą bei tapo tikrąja Biurų tarybos Londone nare. Latvijoje transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas tapo privalomu 1997 m. liepos l dieną.
Pripažinus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo svarbą, ši draudimas buvo pradėtas reguliuoti tarptautiniu mastu. Buvo sukurta žaliosios kortelės sistema, padedanti lengviau judėti šalyse, kurios priklauso žaliosios kortelės sistemai, taip pat sudaranti prielaidas greičiau gauti žalos atlyginimą asmenims, kurie yra valstybių, priklausančių žaliosios kortelės sistemai, gyventojai. Esant galiojančiam transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomajam draudimui ir veikiančiam Lietuvos motoriniam biurui, Lietuvai atsirastų galimybė įstoti į žaliosios kortelės sistemą. Lietuvai tapus Žaliosios kortelės biuro nare, palengvėtų žalų reguliavimo klausimas, kai žala padaroma Lietuvos Respublikos piliečiui užsienyje. Lietuvos įstojimas į žaliosios kortelės sistemą taip pat padėtų Lietuvai kaip tranzito valstybei gerinti įvaizdį tarp užsienio vežėjų. Suprantama, kad be transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo į šalies teritoriją įvažiuojantys vežėjai verčiami atsisakyti saugumo jausmo, prie kurio jie jau įpratę ne tik namuose, bet ir daugumoje kaimyninių šalių, kurios yra prisijungusios prie žaliosios kortelės sistemos ar turi vietinį transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą.
Suprantama, kad transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas blogiausiai vertinamas pačių vairuotojų, tačiau niekas geriau už vairuotojus nesupranta, kiek pavojų slypi kelyje ir kad visada avariją galima numatyti ir jos išvengti. Autoavarijos metu padarytos žalos specifika ta, kad transporto priemonės vairuotojas pagal Civilinį kodeksą pripažįstamas padidinto pavojaus šaltinio valdytoju ir civilinė atsakomybė vairuotojui gali kilti be kaltės. Juk net ir prityręs vairuotojas gali tapti autoavarijos kaltininku. Pasisakant prieš transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, reikėtų visų pirma pagalvoti apie tai, kad gali įvykti avarija, kurioje nukenčiama, o žalos kaltininkas pabėga iš autoavarijos vietos arba tiesiog piktybiškai žalos neatlygina. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas įvedamas kitose Šalyse siekiant sušvelninti autoavarijų padarinius. Tokio privalomojo draudimo sukūrimas Lietuvoje padėtų paprasčiau reguliuoti problemas, kylančias po autoavarijos.

3. DRAUDIMO ĮMOKŲ ANALIZĖ.

Draudimo įmokos tarifo dydis priklauso nuo įvairių rizikos požymių. Visų pirma tai yra atskirai rizikos klasei būdingas nuostolių atsiradimo dažnis bei vidutinis nuostolių dydis, nuo kurių priklauso draudimo įmokos dalis, skirta nuostoliams atlyginti. Į tarifą įskaičiuojamas ir svyravimams kompensuoti skirtas draudimo įmokos priedas, kurio dydis taip pat priklauso ir nuo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo nuostolingumo praeityje bei ateities prognozių. Svarbi draudimo tarifų dalis yra gamybiniai kaštai. Būtent šių kaštų mažinimas yra daugelio draudimo kompanijų vidinis tikslas. Paskutinė draudimo įmokos tarifo sudedamoji dalis yra pelno priedas. Paradoksalu, bet būtent į šią, mažiausią draudimo įmokos tarifo dalį, yra orientuoti visi šio įstatymo oponentų argumentai, nors pelno priedo sumažinimas daug neatpigintų šios draudimo rūšies.
Pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžiama eksploatuoti transporto priemonę, kurios savininkas nėra jos apdraudęs civilinės atsakomybės draudimu. Apdrausti galima l metams arba trumpesniam laikotarpiui. Lietuvos Vyriausybė kiekvieniems kalendoriniams metams patvirtina minimalias asmens ir turto draudimo sumas ir jas atitinkančius bazinius draudimo tarifus vienerių metų draudimo trukmei, kurie privalomi draudimo sutartims, prasidedančioms tais metais.
Transporto priemonės skirstomos į grupes A – F pagal žaliosios kortelės reikalavimus. Grupės viduje autotransporto priemonės gali būti skirstomos pagal jos charakteristikas (variklio tūrį, bendrą masę, sėdimų vietų skaičių ir pan.).
Baziniai tarifai gali būti skirtingi įvairiems Lietuvos regionams ir yra privalomi tame regione registruotoms transporto priemonėms.
Visiems savininkams skaičiuojama drausmingumo kategorija, kuri įrašoma į draudimo polisą.
Atsižvelgiant į drausmingumo kategoriją skiriami rizikos koeficientai nuo 0,5 iki 2,0.
Drausmingumo kategorijos skaičiavimo metodiką ir rizikos koeficientų lentelę tvirtina Lietuvos Vyriausybė, ir ji yra privaloma visiems draudikams.
Draudikai, turintys Šios draudimo rūšies licenciją, naudoja savo tarifus, kurie, draudžiant minimalia suma, turi būti 90-105% bazinio tarifo ir rizikos koeficiento sandaugos.
Didinant draudimo sumą, tarifai didinami vadovaujantis draudiko taisyklėmis.
Trumpinant draudimo trukmę, tarifai mažinami, vadovaujantis draudiko taisyklėmis, bet turi būti didesni negu metiniai tarifai, sumažinti proporcingai draudžiamų dienų skaičiui.
Draudikai privalo kiekvieną ketvirtį perduoti Draudimo reikalų tarybai (transporto draudimo biurui), o ši – kitiems draudikams informaciją apie įvykusius draudimo įvykius, nurodant savininko kodą, jo rizikos koeficientą, transporto priemonės rūšį, įvykio datą ir nuostolių dydį.
4. TRANSPORTO PRIEMONIŲ SAVININKŲ IR VALDYTOJŲ CIVILINĖS
ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOSIOS DRAUDIMO ĮMOKŲ SKAIČIAVIMO PRICIPAI

Čia svarbu pateikti vidutinės draudimo įmokos skaičiavimo metodiką. Šiuo metu Vakarų Europoje draudimo įmonės, apskaičiuodamos draudimo įmoką, dažniausiai atsižvelgia į daugelį veiksnių, kurie nulemia draudimo įmokos dydį, pvz., automobilio tipas, geografinė vietovė, vairuotojo profesija, kelių eismo pažeidimų istorija, vairuotojo amžius, lytis, automobilio amžius ir t t. Atsižvelgiant į Lietuvos specifiką bei tai, kad privalomasis civilinės atsakomybės draudimas pradės galioti pirmus metus, yra siekiama, kad draudimo įmokų skaičiavimas būtų paprastas ir visiems aiškus, todėl skaičiuojant draudimo įmoką taikytini tik patys pagrindiniai veiksniai, t. y. draudėjo amžius, automobilio tipas bei charakteristikos, taip pat automobilio paskirtis. Manoma, kad draudimo įmokų skirtingumas -jauni vairuotojai moka daugiau nei patyrę – yra būtinas, kad kiekvienas vairuotojas mokėtų tiek, kiek jam priklauso.
Oponentų argumentas – per didelės draudimo įmokos, neatitinkančios realios ekonominės situacijos šalyje.
Pateikiant transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų skaičiuotę, svarbu įžvelgti, iš ko susideda nemažos draudimo įmokos. Beje, [ekspertai negali tiksliai nustatyti, kokios turėtų būti realios draudimo įmokos, nes Lietuvoje nėra tikslios remonto išlaidų po autoįvykio ar vieno sužeistojo gydymo po avarijos statistikos. Sudėtinga prognozuoti autoįvykių keliuose tendenciją. Būtina atsižvelgti į autoservisų tinklo plėtimąsi, nes jeigu remonto išlaidas kompensuos draudimo kompanijos, atsiras daugiau vairuotojų, kurie kreipsis į juos dėl remonto.
Tikslinga nustatyti didesnes įmokas nei mažesnes, kadangi surinkus jų mažiau ir nesukaupus draudimo rezervo, draudikams gali kilti rimtų problemų kompensuojant nuostolius.
Nustatant transporto priemonių savininkų (valdytojų) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokas, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių parką (tipas, transporto priemonės variklio darbo tūris, sėdimų vietų skaičius, keliamoji galia) bei draudėjo amžių. Pirmiausia apskaičiuota vidutinė metinė neto draudimo įmoka, t. y. vidutinė suma, kurią turi sumokėti kiekvienas draudėjas (transporto priemonės savininkas ar valdytojas) tam, kad būtų sukauptas draudimo rezervas nuostoliams atlyginti (skaičiuojant neatsižvelgta į infliaciją, suvestinio vartotojų kainų indekso, darbo užmokesčio kilimą). Kelių transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje iki Šių metų vidurio, kelių policijos tarnybos duomenimis, buvo 1217568 vnt Kadangi registruotų motociklų skaičius yra mažesnis už realų, daug motociklų kaimo vietovėse neregistruoti arba neperregistruoti, mopedų, motorinių dviračių, traktorių ir savaeigių mašinų kelių policija neregistruoja, tai, negalutiniais duomenimis (vėlgi kelių policijos tarnybos informacija), Lietuvoje registruota apie l 683 tūkst. transporto priemonių (per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje registruotų transporto priemonių padaugėjo apie 16,9%, Statistikos departamento bei kelių policijos tarnybos duomenimis). Tačiau realiai dėl įvairių priežasčių (pvz.3 nenaudojamos, tačiau nenuimamos nuo įskaitos, savininkai išvyksta į ilgalaikes komandiruotes ir todėl nenaudoja savo transporto priemonių ir 1.1.) kelių eisme dalyvauja tik dalis registruotų transporto priemonių, todėl tolesni skaičiavimai rodo, kad kelių eisme dalyvauja ne l 683 tūkst. transporto priemonių, o tik 1,2 mln. (ir registruotų kelių policijoje, ir kitose tarnybose – žemės ūkio technikos) (2 lentelė).
Transporto priemonių, priklausančių fiziniams asmenims 2000m., skaičius:
 autobusai – 6208;
 lengvieji automobiliai – 835 462;
 krovininiai automobiliai – 41 953.

2 lentelė. Kelių transporto priemonių skaičius 1990-2000 m.

Metai Motociklai* Autobusai Lengvieji automobiliai Krovininiai automobiliai Puspriekabių
vilkikai Specialūs automobiliai
1990 208281 13613 390810 75346 8172 32278
1991 206948 14000 417765 76303 8034 32642
1992 188065 14332 451959 77485 7836 32157
1993 192123 15157 492978 83035 7752 30928
1994 196075 15627 530824 84341 7728 26850
1995 192148 16284 565320 87321 8911 24172
1996 180450 16339 597735 89530 9241 23677
1997 172946 17103 652810 93593 7467 22459
1998 20033 17052 718469 101422 7469 15346
1999 19402 15482 785088 81291 7992 15269
2000 19128 14888 882101 84731 8939 15148

Kelių policijos duomenimis, avaringumo situacija Lietuvos keliuose blogėja. Avarijų, kuriose nukenčia žmonės, skaičius per 2000 metų 6 mėnesius padidėjo 32%, palyginti su 1999 m. atitinkamu laikotarpiu, žuvusiųjų skaičius išaugo 18,5%, o sužalota 38,4% daugiau žmonių. Kelių policijos tarnybos duomenimis, 2000 m. Lietuvoje užregistruota per 40 tūkst. autoavarijų, kurių metu buvo sužeista apie 8700, o žuvo apie 830 žmonių. Šiuo metu dėl įvairių priežasčių (pvz., susitaria tarpusavyje, pasišalina iš autoavarijos vietos ir kt.) ne visų autoavarijų dalyviai praneša kelių policijai apie įvykusias autoavarijas.
Estijoje patvirtinus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, registruojamų autoavarijų skaičius išaugo 2,5 karto. Todėl neįmanoma tiksliai nustatyti autoavarijų skaičiaus, tad, be kelių policijos tarnybos pateiktų duomenų, tenka remtis Vakarų Europos, Estijos ir kitų šalių, kuriose bent keletą metų galioja transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, duomenimis. Taigi galima prognozuoti, kad realus draudimo išmokų dažnis (kiek kartų kreipiamasi dėl draudimo išmokos) bus 10%. Beje, Vakarų Europos šalyse draudimo išmokų dažnis yra gerokai didesnis (4 lentelė).

4 lentelė. Vakarų Europos vairuotojų avaringumo, atsižvelgiant į vairuotojų amžių, dažnis.

Amžiaus grupė Avarijų skaičius (%)
iki 22 m. 66,2
iki 39 m. 15,2
iki 50 m. 5,64
iki 60 m. 5,33
virš 60 m. 7,63

Remiantis Lietuvos draudimo kompanijų pateiktais Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai duomenimis, vidutinė turto draudimo išmoka dėl autoavarijos yra 2000Lt Tačiau turint omenyje tai, kad augant gyventojų perkamajai galiai bei bendram pragyvenimo lygiui Lietuvoje, transporto priemonių parkas Lietuvoje jaunės, prognozuojama, kad vidutinė turto draudimo išmoka dėl autoavarijos bus 3000 Lt.
Atsižvelgiant į pateiktus duomenis, draudimo rezervas turto nuostoliams atlyginti turėtų būti:

Rez.t = S * 10% * Dr. išm.,
čia,

Rez.t – draudimo rezervas turto nuostoliams atlyginti;

S – kelių eisme dalyvaujančių transporto priemonių skaičius – 1,2 mln.;

10% – draudimo išmokų dažnis;

Dr. išm. – vidutinė turto draudimo išmoka – 3000 lt.
Apskaičiavę gauname:

Rez.t = 1200 000 * 10% * 3 000 lt = 360 000 000 Lt.

Vertinant autoįvykių metu padarytos žalos asmenims padarinius remiamasi šiais leidiniais: “Valstybinis socialinis draudimas 1999 m. Statistiniai duomenys”, “Demografijos metraštis” bei “Lietuvos statistikos metraštis”. Vis dėlto, dėl tikslių specifinių duomenų trūkumo tenka daryti kai kurias prielaidas bei remtis draudimo kompanijų statistika. Toliau skaičiuojant, jei nėra dabartinių duomenų, naudojami 1999 m. duomenys, kurie koreguojami suvestiniu vartojimo prekių ir paslaugų kainų indeksu. Kaip jau buvo minėta, 2000 m. autoįvykių metų žuvo 830, o sužalota 8700 žmonių. Nuostolis dėl žuvusių asmenų yra:
 laidojimo išlaidos, kurios sudarys:

Lišl = žuv.sk. * p.,

čia,

Lišl – laidotuvių išlaidos;

žuv.sk. – žuvusiųjų skaičius = 830;

p. -pašalpa – 3 000 Lt
Apskaičiavę gauname:

Lišl = 830 * 3 000 = 2 490 000 Lt,

 išlaidos maitintojų netekimo pensijai, kurios sudarys: 752 (žmonių, gaunančių maitintojų netekimo pensijas, skaičius) x 261,25 Lt (vidutinė 1999 m. mokama pensija) x 5 metai -11,8 mln. Lt. Maitintojų netekimo pensijas gaunančių žmonių skaičius apskaičiuotas taip: 830 (iš viso žuvusių autoįvykių metu 2000 m.) x 42 102 (iš viso žmonių, 1999 m. gaunančių maitintojo netekimo pensijas, skaičius) / 46 486 (mirusių 1999 m. skaičius) – 752. Nuostolis dėt sužalotų asmenų yra:
a) dėl laikinojo nedarbingumo (laikoma, kad laikinai nedarbingais tampa apie 90% visų sužalotų žmonių): 7800 (laikinai nedarbingais tapusių skaičius) x 27,3 (vidutinė laikinojo nedarbingumo trukmė) x 49,76 Lt (l dienos VDU /1045 Lt per mėnesį) – 10,6 mln. Lt;
b) dėl nuolatinio nedarbingumo (laikoma, kad nuolat nedarbingais tampa apie 10% visų sužalotų žmonių);
nuost. = n.ned. * asm.dr.s.,

čia, nuostoliai dėl nuolatinio nedarbingumo;
n.ned. – nuolat nedarbingais tapusių asmenų skaičius (10%);

as.dr.s. -asmens draudimo suma (20 000 Lt).

Apskaičiavę gauname:

neg.paj. = 870 x 20 000 = 17400000 Lt

Išlaidos medikamentams, medicinos pagalbos priemonės 7800×100,27 Lt (1997 m. išlaidų medikamentams ir medicinos pagalbos priemonėms vidurkis) – 0,782 mln. Lt.
Gydymo išlaidos 900 x 100,27 – 0,09 mln. Lt.
Reabilitacijos, sanatorinio gydymo išlaidos 900 x 50,05 Lt (l dienos sanatorinio gydymo kaina per metus x 39,57 (vidutinė sanatorinio gydymo trukmė)) – 1,78 mln. Lt per metus (tikėtina, kad dėl to paties įvykio reabilitacija – sanatorinis gydymas bus reikalingas kelerius metus iš eilės).
Taigi atlyginant žalą asmeniui, didžiausią, lyginamąją draudimo išmokų dalį sudaro išmokos dėl negautų pajamų (uždarbio). Atsižvelgiant į laikinojo nedarbingumo trukmę, nuolatinio nedarbingumo (invalidumo) trukmę, valstybinio socialinio draudimo mokamų pašalpų ir pensijų dydį, vidutinį darbo užmokestį, žuvusių žmonių skaičių, vertinama, kad dėl asmenų sužalojimo padaroma apie 50 mln. Lt žala. Įvertinus stabilų sužalotų asmenų skaičiaus augimą, vidutinio darbo užmokesčio augimą, prognozuojama, kad ši suma, įvedus privalomąjį transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, gerokai išaugs.
Taigi visas rezervas bent jau pirmaisiais transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo galiojimo metais autoavarijų nuostoliams padengti turėtų būti ne mažesnis kaip 410 mln. Lt. Toliau dar didesnis (net teigiant, kad transporto priemonių skaičius nedidės), kadangi augs vidutinė išmoka (žr. 4 lentelę).
Atsižvelgdami į kaimyninių valstybių patirtį, galime teigti, kad 80% įvažiuojančių į šalį transporto priemonių neturės Lietuvoje galiojančios transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Pasienio draudimo sutarties vidutinė draudimo įmoka sudarys apie 90 Lt (žr. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo įmokų projektą), o sudarytų pasienio sutarčių skaičius sieks apie 1,4 mln., t.y. apie 80% visų kertančiųjų Lietuvos Respublikos sieną (1998 06 16 Statistikos departamento raštas Nr. 210/11-29). Surinktos draudimo įmokos per metus sudarys apie 120 mln. Lt. Atsižvelgiant į Vakarą Europos ir kaimyninių valstybių patirtį galima teigti, kad nuostolingumas bus apie 40%, draudimo kompanijų sutarčių sudarymo bei vykdymo išlaidos sudarys apie 20%. Likusi dalis – tai techniniai atidėjimai, kuriais galima sumažinti transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paprastos sutarties vidutinę metinę įmoką. Si dalis lygi 120 mln. (pasienio draudimo įmokos) – [40% (išmokėjimų rezervas) -20% sutarčių sudarymo ir vykdymo išlaidos] – 50 mln. Lt.
Kaip rodo šalių, kuriose galioja transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, statistika, ne visoms transporto priemonėms, dalyvaujančioms kelių eisme, būna sudarytos ar galioja transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Pavyzdžiui, vieną geriausių rezultatų turinčios Estijos patirtis rodo, kad apsidraudusiųjų yra tik apie 50%, o apmokėti reikės nuostolius, atsiradusius dėl visų vairuotojų kaltės. Panašūs rezultatai yra ir Latvijoje. Vidutinė neto draudimo įmoka net prognozuojant, kad Lietuvoje – vieni drausmingiausių vairuotojų ir net 60% jų sudarys transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (tai būtų vienas geriausių rezultatų tarp šalių, kuriose galioja transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, o daugelyje jų jis jau galioja kelias dešimtis metų ir tikėtis, kad Lietuvoje bus pasiekta geresnių rezultatų, sunku), turėtų būti [410 mln, (rezervas autoavarijų nuostoliams padengti) – 50 mln. (pasienio draudimo įmokų dalis, kurią galima skirti paprastos draudimo sutarties rezervo daliai padengti)]/[l,2 mln. (registruotų transporto priemonių skaičius)/60% (apsidraudusiųjų proc. tarp visų, turinčių apsidrausti)] – 500 Lt.
Toliau apskaičiuojama vidutinė metinė bruto draudimo įmoka: atsižvelgiant į vidutinę metinę neto draudimo įmoką bei 20% draudimo kompanijų sutarčių sudarymo bei vykdymo išlaidas, gaunama vidutinė bruto draudimo įmoka – apie 500 Lt. Atsižvelgiant į Lietuvos motoriniam biurui skiriamą draudimo įmokų dalį nedraustų, pabėgusių iš įvykio vietos ir pan. vairuotojų nuostoliams dengti (apie 12%), vidutinė bruto draudimo įmoka turėtų būti 550 Lt.
Apskaičiuotos draudimo išmokos nėra visiškai tikslios, tačiau jos leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus:
 galimi netikslumai dėl nepakankamų statistinių duomenų rinkimo, leidžiančių atlikti patikimą daugelio veiksnių įtakos analizę;
 pasinaudojant apskaičiuotos draudimo įmokos pagrindu, rizikas galima diversifikuoti proporcingai, kaip kaimyninėse šalyse, atsižvelgiant į jau sukauptą patirtį;
 nėra pagrindo manyti, kad šie tarifai netinkami pradiniu laikotarpiu;
 tarifai turi būti reguliariai peržiūrimi ir atnaujinami, atsižvelgiant į sukauptus statistinius duomenis.

Atsižvelgiant į Lietuvos specifiką ir transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įvedimą, siekiama, kad skaičiuoti draudimo įmokas būtų paprasta ir aišku, todėl taikomi tik patys pagrindiniai veiksniai: draudėjo amžius, transporto priemonės tipas bei charakteristika, transporto priemonės paskirtis. Pateiktos fizinių asmenų draudimo įmokos paprastajai draudimo sutarčiai dėl Lietuvos duomenų trūkumo (5 lentelė) varijuojamos remiantis Vakarų Europos avaringumo (atsižvelgiant į vairuotojo amžių) statistika. Visos transporto priemonės sugrupuotos atsižvelgiant į egzistuojančią žaliosios kortelės sistemą.

5 lentelė. Lietuvos avaringumo (iš to skaičiaus įskaitinių autoavarijų, kurių metu nukenčia žmonės, duomenys), atsižvelgiant į vairuotojų amžių, dažnis

Amžiaus grupė Avarijų skaičius (%)
iki 24 m. 33,2
iki 34 m. 31,5
iki 54 m. 28,1
virš 64 m. 7,2

Kaip rodo kaimyninių šalių statistika, draudimo išmokos dydis bei dažnis priklauso ir nuo transporto priemonės paskirties (6 lentelė).

6 lentelė. Draudimo išmokų Vakarų Europoje pagal transporto priemonių grupes dydis ir dažnis

Metai Dydis (Lt) Dažnis (%)

Privačios transporto priemonės Komercinės transporto priemonės Privačios transporto priemonės Komercinės transporto priemonės
1985 3009 2931 21.9 33,5
1996 3218 3270 23,5 33,8
1987 3575 3575 23,7 34,8
1988 4043 3910 23,6 34,9
1989 4608 4615 23,2 35,8
1990 5174 5063 24,6 37,1
1991 5609 5466 24,4 36,2
1992 6370 6494 22,6 29,9

Todėl draudimo įmokos apskaičiuojamos dviem draudėjų grupėms: fiziniams ir juridiniams asmenims. Beje, apskaičiuotos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomosios draudimo įmokos vidutiniškai yra 3-4 kartus mažesnės už galiojančias Vakarą Europoje. Pasienio draudimo sutarties galiojimo laikotarpis bei transporto priemonių skirstymas remiasi Vakarų Europos (žaliosios kortelės sistemos) šalių patirtimi ir praktika, o draudimo įmokos atitinka Latvijos Respublikoje nustatytąsias (kadangi panašios draudimo sumos).
Praktiškai niekas neabejoja transporto priemonių savininką ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo būtinumu bei tuo, kad ją įteisinus tikrai gerokai palengvintų daugelio visuomenės narių dalią. Diskusijų objektas yra tik tarifų dydis. Draudimo oponentai stengiasi maksimaliai sumažinti draudimo išmokos dydį, kartu maksimaliai išplėsti draudimo veiklos sferą. Tarp šių dviejų kraštutinumų būtinas kompromisas, kuris kuo tiksliau atitiktų ir draudėjų, ir draudikų interesus. 1999 m. liepos mėnesį atlikti numatomų draudimo įmokų teisingumo patikrinimai parodė, kad šie tarifai realiai atspindi susidariusią situaciją šiandieninėje Lietuvoje. Teigiama, kad transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimas yra siejamas ne su konkrečiu asmeniu, bet su tam tikra transporto priemone (nors ūkininkai, panašu, išsiderėjo kitaip (grupinė draudimo sutartis)). Taigi įvykus žalai, draudimo įmonė atlygins ne tik transporto priemonės savininko, bet ir visų kitų asmenų, vairavusių apdraustąją priemonę, padarytus nuostolius (įstatymo oponentų teigimu, būtent asmens civilinė atsakomybė būtų naudingesnė draudėjams, turintiems keletą transporto priemonių ir tuo pačiu metu nesinaudojantiems jomis vienu metu). Nuostoliai, padaryti tretiesiems asmenims ar jų turtui, dažniausiai kompensuojami nepaisant to, ar žalą padarė asmuo, vairavęs transporto priemonę savininkui žinant bei įgaliojus, ar asmenys, kurie naudojasi transporto priemone be savininko žinios ar net prieš jo valią. Neteisėto automobilio vairavimo atveju draudimo įmonė įgyja regreso teisę į nuostolius padariusį asmenį, reikalaujant ir transporto priemonę vairavusio asmens išlaidų, susijusių su draudimo įvykiu, atlyginimo.
Vienas iš teigiamų šio draudimo aspektų yra tai, kad pagal šalyje egzistuojančios civilinės atsakomybės teisės normas transporto priemonių draudimas apima ne tik tretiesiems asmenims bei jų turtui padarytus nuostolius, bet ir žalą trečiųjų asmenų sveikatai.
Šiandien apie šalies išvystymo lygį daug pasako jos draudimo rizika. Draudimo situacijai įvertinti dažniausiai naudojami draudimo tankio, t. y. draudimo įmokų sumos, tenkančios vienam šalies gyventojui, ir draudimo prasiskverbimo, t. y. šalies mastu surinktos draudimo įmokų sumos dalis nacionaliniame produkte, rodikliai. Pagal šiuos rodiklius Lietuva atsilieka ne tik nuo išsivysčiusių pažangios ekonomikos šalių, bet ir nuo artimiausių kaimynių – Latvijos bei Estijos. Lietuvos dar laukia palyginti sunkus laikotarpis, kol pagal draudimo rodiklius priartėsime prie Vakarų kraštų lygio. Tačiau draudimo veikios suaktyvėjimas, jo svarbos supratimas yra pakankamai žymūs. Surenkamų draudimo įmokų apimtys turėtų labai padidėti įteisinus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąją drauda.
Vienas šio draudimo trūkumų yra tass kad šis įstatymas buvo rengtas praktiškai vien draudikų atstovų, mažai atsižvelgiant į kitos pusės – draudėjų – interesus, todėl galima teigti, kad jis yra gan vienpusiškas, ginantis tik vienos šalies interesus.
Neigiama yra ir tai, kad įsigaliojus transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimui, palaipsniui bus pereinama prie didesnių draudimo sumų. Jų nustatymas padidins draudimo įmoką, o tai taip pat gali neigiamai paveikti šio draudimo įvedimą.
Taip pat neapibrėžtas nepriklausomų autoįvykių vertintojų dalyvavimas vertinant žalą. Pagal šį projektą pati draudimo bendrovė nustato žalos dydį bei moka draudimo išmoką. Savaime suprantama, kad draudikas yra suinteresuotas mažesniu žalos, o kartu ir išmokos dydžiu. Siekiant išvengti šio labai aiškiai išreikšto draudiko suinteresuotumo, reikėtų įstatyme įteisinti, kad ginčytinais atvejais avarijoje padarytos žalos dydį transporto priemonei nustatytų atitinkamą kvalifikaciją turintys ir pagal tarptautinius principus dirbantys nepriklausomų (nesusijusių su draudikais, transporto priemonių pardavimo, remonto ir techninės priežiūros įmonėmis) įmonių ir organizacijų specialistai (ekspertai bei turto vertintojai). Kita vertus, įstatyme įtvirtinta žalos nustatymo sistema anaiptol nereiškia, kad yra monopolizuota žalos nustatymo veikla. Pagal įstatymo projektą nukentėjęs asmuo, pranešdamas draudikui apie žalos faktą, suteikia teisę draudikui apžiūrėti sugadintą turtą, ir tokiu būdu draudikas nustato žalos dydį. Jeigu nukentėjęs asmuo nesutinka su nustatytu žalos dydžiu, ji turi teisę kreiptis į Biuro aprobuotus nepriklausomus ekspertus. Tokia sistema yra būtina, nes kol ekspertų veikla ir darbas nėra reglamentuojami poįstatyminiais aktais, kol nėra reglamentuota ekspertų atsakomybė už nekokybišką darbą, kol nėra bendros žalos nustatymo metodikos, tokią sistemą įvesti yra tikslinga. Šiuo metu ekspertai naudoja skirtingas žalų nustatymo sistemas, o ekspertų sprendimams gali būti daroma įtaka. Kadangi draudimo išmoką moka draudikas, tai draudimo įmonei labai svarbi bendra ir teisinga žalos nustatymo sistema. Tokia sistema egzistuoja daugelyje šalių (Latvija, Vokietija), panašų analogą turi ir Lietuva (bankai patys vertina įkeičiamą turtą, yra aprobuojamos perdirbimo įmonės).

LITERATŪRA

1. Transporto draudimas ir ekspedicija.,A. Jarašiūnienė; Vilnius “Technika”.,; 2001 m.

Leave a Comment