Derybų vedimas

Įžanga

Žmogaus darbas – tai vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, nuo kurių priklauso visų įmonių, firmų ir organizacijų gamybinės veiklos rodikliai ir valstybės bei žmonių gerovė. Gyventojų užimtumo didinimas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų. Šių klausimų sprendimas yra susijęs su šalies ekonomikos išsivystymo lygiu ir gamybos augimu.
Gyventojų užimtumo, darbo rinkos formavimosi bei nedarbo problemos yra ypač aktualios mūsų šalyje. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai ekonominiai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas irr santykius tarp darbo ir kapitalo. Padėtį blogina neracionali darbo išteklių struktūra, neatitinkanti šiuolaikinių darbdavių reikalavimų. Tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Didėja nepaklausias profesijas turinčių žmonių skaičius, sparčiai mažėja specialistų skaičius,gausėja ilgalaikių bedarbių, iškyla objektyvi būtinybė tobulinti darbo įstatymus, sukurti efektyvų darbo rinkos valdymo ir reguliavimo mechanizmą.
Mūsų darbo tikslas – išnagrinėti, kas yra nedarbas, išsiaiškinti jo priežastis, formas, mažinimo galimybes bei pasekmes, suprasti, kas lemia tokį profesijų paasirinkimo principą, paminėti pagrindines darbo rinkos problemas, kurios kas met tampa vis aktualesnės mūsų šalyje. Ši tema, mūsų manymu, yra aktuali dėl dviejų rimtų priežasčių : 1) Noras suprasti jaunų žmonių specialybės pasirinkimo argumentus ir priežastis 2) Noras suprasti, kodel tam tikros darbo ri

inkos formavimasis sukelia tokį aukštą nedarbo lygį Lietuvoje. Nedarbas buvo ir yra viena skaudžiausių problemų visiems žmonėms, o ypatingai jaunimui. Baigę studijas, norėtume sėkmingai įsidarbinti, todėl didelį dėmesį skyrėme nedarbo mažinimo problemoms. Taip pat išnagrinėjome dabartinę darbo rinką, sužinojome jos prognozes.
Dar viena priežastis yra Lieuvos integracija į Europos Sąjungą. Jeigu nedarbo lygis Lietuvoje nebus sumažintas, baiminamasi, kad daugelis jaunų, ypač perspektyvių žmonių, gali išvažiuoti dirbti į svečias šalis, o tai dar labiau nuskurdins Lietuvos ekonomiką, paaštrins situaciją Lietuvos darbo rinkoje.

Nedarbas, jo sąvoka ekonomikoje ir problemos atsiradimo priežastys

Nedarbo sąvoka

Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir patobulinti vyyriausybės užimtumo politiką.
Gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu. Pvz., JAV 1946m. buvo priimtas Užimtumo įstatymas. Jame pabrėžiama, kad federalinė vyriausybė visomis įmanomomis priemonėmis turi pasiekti minimalų užimtumo, gamybos apimties ir perkamosios galios lygį. Panašūs įstatymai priimti ir kitose šalyse. Tačiau vėlesniais dešimtmečiais pradėjo formuotis naujas, visiškai kitas, požiūris į nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trumpą laiką. Be to, daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo, kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo ku

urį laiką ieško, t.y. būna bedarbiais. Tuo remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesąs opi problema.
Požiūrio į nedarbą kaip į problemą pokyčius lėmė tai, kad pokario laikotarpiu jis niekada nepriartėjo prie Didžiosios depresijos lygio. Tačiau paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje nedarbas tapo įprastu reiškiniu ne tik Vakarų, bet ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse. Aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir Europos Sąjungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt. (4, 368)
Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja.
Su nedarbo sąvoka glaudžiai susijusi darbo jėgos sąvoka. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai. Gyventojai (population) – nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2004 metų pabaigoje mūsų šalies gyventojų yra 3445,9 tūkst. Žinoma, absoliutūs skaičiai mažai ką tepasako apie tikruosius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės nori ir gali dirbti.

1 pav. Gyventojų skaičius tūkst. I,II,III,IV ketvirčiuose

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. (2 pav.)
Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais. Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) ap

pibūdinti vartojama labiau apibendrinta sąvoka – nedarbas (unemployment). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis – bedarbių skaičius ir šalies darbo jėgos procentinis santykis. Aktyvumo lygis (activity rate) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu. Užimtumo lygis (employment rate) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. (4, 369 – 370)

Nedarbo priežastys

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas:

1. NEOKLASIKINĖ – darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie at

tsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis. Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo užmokestis yra aukštesnis už lygį, užtikrinantį darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą. Neoklasikinė mokykla tyrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku uižimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą, esant nustatytam užmokesčio lygiui. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą (nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas). Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį. Lūkesčių nedarbas kyla ir dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus. Ekonomistai nurodo 3 šio reiškinio priežastis:

A. minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;

B. profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;

C. skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.
2. DŽ.M.KEINSO – kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra dėl to, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmos produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai – ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo) stadiją, ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias.
Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą. Kitos nedarbo priežastys yra:
• Ekonomikos struktūros pokyčiai;
• Netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose;
• Draudimo nedarbo atveju sistema. (4, 378 – 388)

Aktualiausios problemos atlikus apklausą tarp įvairių amžiaus grupių žmonių :

Kaip matome iš šios diagramos pati aktualiausia problema yra nedarbas, taip pat į aktualių problemų sąrašą patenka ir mirgracija.Šios dvi priežastys ir sudaro pagrindines darbo rinkos problemas mūsų šalyje.Migruojantis jaunimas dažnai išvyksta gyventi i užsienio šalis, kur gauna kur kas geresnius atlyginimus bei jiems pasiūlomos patogesnės darbo sąlygos.Lietuvoje jaučiamas didelis stygius specialistų ir ši problema yra labai svarbi, tačiau nėra rasta nei vieno efektyvaus būdo didinti specialistų kiekį Lietuvoje, nes jiems siūlomos nedidelės algos.Tad jau dabar galime padaryti tvirtas išvadas, kad didžiausia problema, susijusi su darbo rinkos problemomis Lietuvoje, yra jaunimo siekis rinktis populiarią ir gerai apmokamą specialybę ir išvykti dirbti į užsienį.

Jaunimo integracijos į darbo rinką problemos

Daugelis svarbių įvykių, turinčių įtakos tolesniam gyvenimui, nutinka jaunystėje ir per gana trumpą laiką. Vienas iš tokių svarbių įvykių yra jauno žmogaus pirmasis įsidarbinimas. Lietuvoje jaunimo integracijos į darbo rinką problemai skiriama nepakankamai dėmesio, nepaisant to, kad ši problema pastaruoju metu mūsų šalyje ypač aktuali – realūs jaunimo nedarbo mastai ne tik nemažėja, bet kasmet vis sparčiai auga ir viršija bendro nedarbo mastą.Šiame paragrafe, remiantis užsienio ir lietuvių mokslininkų patirtimi, apžvelgiama jaunimo padėtis darbo rinkoje, aptariamos pagrindinės jaunų bedarbių integracijos į darbo rinką problemos ir pateikiama jaunimo integracijos į darbo rinką priemonių sistema.
Jauno žmogaus elgsena darbo rinkoje priklauso nuo daugelio socialinių, ekonominių, demografinių ir kitų veiksnių, tarp savęs labai glaudžiai susijusių. Jaunimo nedarbas kaip socialinis ekonominis reiškinys, yra ypač nepalankus šių veiksnių tarpusavio sąveikos rezultatas. Jaunimo nedarbo problema aktuali visame pasaulyje. Beveik visose Europos valstybėse, išskyrus Austriją ir Vokietiją, jaunimo nedarbo lygis yra dvigubai aukštesnis už bendrą nedarbo lygį Per visus 2004 metus Lietuvoje jaunimo nedarbo lygis buvo aukštesnis už bendrą nedarbo lygį šalyje.Tačiau nepakanka konstatuoti jaunimo nedarbo didėjimo faktą ir mastą. Būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis ir sukurti priemonių sistemą, didinančią jaunimo integracijos į darbo rinką galimybes.
Jaunimo integraciją į darbo rinką veikia daugybė įvairaus pobūdžio veiksnių: paslaugų ir gamybos sferos plėtojimas, išsilavinimas, motyvacija dirbti, sveikata, šeimos narių pragyvenimo šaltiniai bei gyvenimo lygis ir kt. Jie gali būti grupuojami pagal įvairius kriterijus, priklausomai nuo tyrimo tikslo. Veiksnius, turinčius įtakos jaunimo integracijos į darbo rinką procesams, galima sugrupuoti į egzogeninius ir endogeninius. Egzogeniniai (išoriniai) veiksniai – tai nuo konkretaus individo nepriklausantys veiksniai, kurių jis negali reguliuoti tiesiogiai. Jie apima bendraekonominius, socialinius, demografinius, geografinius, politinius (pvz., jaunimo užimtumo galimybes gerokai paveikia valstybės vykdoma aktyvi darbo rinkos politika) veiksnius. Endogeniniai (vidiniai) veiksniai – tai nuo konkretaus individo priklausantys veiksniai, kuriuos jis gali kontroliuoti. Jiems priskiriami psichologiniai, dalinai demografiniai veiksniai ir kokybinės gyventojų charakteristikos. Jaunimo integracijos į darbo rinką procesą apspręs šių grupių veiksnių sąveika.
Užsienio šalių mokslininkai (Blanchflower ir Freeman, 1996; Moser, 1986; Pissarides, 1986; O’Higgins, 1995; Albrecht, Holmlund ir Lang, 1989; Holm, Groes ir Honore Olsen, 2001), tyrinėjantys jaunimo integracijos į darbo rinką procesus, pažymi, kad jaunimo, kaip ir bet kurios kitos gyventojų grupės, padėtis darbo rinkoje labiausiai priklauso nuo bendros ekonominės situacijos, o konkrečiau – nuo agreguotos paklausos. Tačiau kartu yra pastebima, jog jaunuoliai, tarp jų ir studentai, ieškantys darbo pirmą kartą, tame turi gerokai daugiau problemų už tuos, kurie prarado darbą .Jaunimas ne tik tampa ilgą laiką bedarbiais, bet ir gali būti pasmerktas ilgai trunkančiai depresijai, jeigu neįstengs teorinių žinių paversti praktiniais gebėjimais, įgyti darbo įgūdžių, tobulėti profesiniu požiūriu.
Analizuojant jaunimo integracijos į darbo rinką tendencijas Lietuvoje svarbu pažymėti, jog aukštesnį negu kitų demografinių socialinių bedarbių grupių jaunimo nedarbo lygį, šalia ekonominių socialinių veiksnių ir sumažėjusios darbo paklausos, sąlygoja jų bendrojo išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygis. Nemaža dalis (apie 42 proc.) teritorinėse darbo biržose registruotų jaunų bedarbių, neturi jokios profesinės kvalifikacijos.

3 pav. Jaunimo integracijos į darbo rinką schema

Jaunimo užimtumo didinimo priemonių sistemą turėtų sudaryti 6 grupės (žr. 3 pav.):
• bendrojo lavinimo tobulinimas;
• profesinio orientavimo ir konsultavimo tobulinimas;

pirminio ir tęstinio profesinio mokymo tobulinimas; jaunimo verslumo plėtra;
• aktyvių darbo rinkos politikos priemonių tobulinimas;
• jaunimo įdarbinimo mechanizmo tobulinimas.
Sprendžiant jaunimo nedarbo problemas, svarbiausia yra užtikrinti sisteminį ir kompleksinį jų sprendimo būdus, tobulinti darbo potencialo formavimo ir įdarbinimo priemones.

Aktyvių darbo rinkos politikos priemonių tobulinimas. Lietuvos darbo rinkos politika yra orientuota į prioritetinį aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą. Siekiama kiekvienais metais didinti užsiregistravusių bedarbių dalyvavimą aktyvios integracijos į darbo rinką programose. Ypač daug dėmesio skiriama jaunimui (Pirmo žingsnio programa, Talentų banko programa, Remiamo įdarbinimo programa ir intensyvus konsultavimas bei tarpininkavimas).

Apibendrinant tyrimo duomenis galima išskirti tokias aktyvių darbo rinkos politikos priemonių, skirtų jaunimo integracijai į darbo rinką palengvinti, tobulinimo kryptis:
– darbo rinkos profesinio rengimo tobulinimas;
– jaunimo informavimo tobulinimas;
– socialiai naudingų (viešųjų) darbų įvairovės ir patrauklumo didinimas;
– užimtumo fondo remiamų darbų organizavimo lankstumo didinimas.

Kompleksinis jaunimo įdarbinimo tobulinimas

Šiuose paragrafuose tiesiogiai ir netiesiogiai analizavome jaunimo įdarbinimo galimybes didinančias priemones. Tačiau būtina aptarti ir tas iš jų, kurios gali padėti jaunimui betarpiškai pretenduoti į laisvas darbo vietas, t.y. jaunimo įdarbinimą siaurąja prasme.
Siekiant didinti darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atitikimą, tikslinga nuolat tirti profesijų ir kvalifikacijų poreikį darbo rinkoje. Svarbu sudaryti palankias ir patrauklias ekonomines sąlygas darbdaviams dalyvauti darbo jėgos formavimo ir jaunimo įdarbinimo didinimo programose.
Atlikti tyrimai rodo, kad į laisvas darbo vietas darbdaviai linkę priimti kandidatą, turintį patirites. Tik nežymi dalis (7,6 proc.) teikia pirmenybę pradedančiam darbo veiklą jaunimui. Todėl jaunimo praktiniam pasirengimui ir pirmojo įdarbinimo rėmimui reikėtų skirti ypatingą dėmesį.
Darbo jėgos mobilumas nedidelėje Lietuvos valstybėje, kurioje egzistuoja neproporcinga šalies dydžiui socialinė ekonominė diferenciacija, padėtų išspręsti darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinimo problemas. Tačiau mobilumas yra mažas, todėl tikslinga pasinaudoti šia jaunimo kaip mobiliausios gyventojų grupės savybe ir jį paremti. Tyrimo duomenimis beveik trečdalis respondentų sutiktų įsidarbinti kitame rajone arba mieste. Šiai priemonei įgyvendinti galėtų būti naudojamos Užimtumo fondo, savivaldybių ir pačių darbdavių (ypač jei būtų pritraukti didesni investicijų projektai) lėšos.
Didinti jaunimo teritorinį mobilumą galėtų aktyviau padėti ir tarpvalstybinės įdarbinimo sutartys, ypač organizuojant įvairių profesinio rengimo institucijų (tarp jų tarpe ir aukštųjų mokyklų) absolventų terminuotą įdarbinimą (praktiką). Tokio pobūdžio kontaktus tikslinga plėtoti su Danija, Islandija, Didžiąja Britanija, JAV, Kanada ir ypač su Airija bei Norvegija, kuriose pastaraisiais metais jaučiamas tam tikrų kategorijų darbuotojų trūkumas.

Išvados padarytos apie jaunimo nedarbą:
1. Darbuotojų paklausa darbo rinkoje ir švietimo sistemos pasiūla grįžtamo ryšio būdu veikia viena kitą, todėl galima kalbėti apie švietimo sistemos poveikį užimtumui ir kvalifikacijų rinkai. Taigi siekiant, kad darbo jėgos potencialo parengimo mastu atitiktų šalies strategines plėtros kryptis, reikėtų užtikrinti glaudų ryšį tarp švietimo ir bendrosios ekonominės sistemos plėtojimo. Pageidautina parengti įvairių žinybų bendras programas ir įvertinti būsimus profesijų ir kvalifikacijų poreikius.
2. Lietuvoje, vykstantys struktūriniai ekonomikos pokyčiai sąlygoja darbo vietų ir atitinkamų kvalifikacijų darbuotojų poreikių pasikeitimus. Dėl to ypatingą reikšmę įgauna darbo išteklių kokybės atitikimas ūkio poreikiams. Profesinio mokymo tobulinimas yra svarbus rezervas darbo pasiūlos ir paklausos struktūrų atitikimui gerinti.
3. Tyrimų rezultatai parodė, kad tobulinant profesinį parengimą, ypatingas dėmesys turi būti sutelktas į jaunimo praktinį pasiruošimą ir profesinių įgūdžių tobulinimą. Tobulinant jaunimo praktinį pasirengimą bei pirmojo įdarbinimo rėmimą, reikėtų taikyti subsidijų darbdaviams iš Užimtumo fondo ar Valstybės biudžeto (6-12 mėnesių) bei socialinio draudimo įmokų mažinimo (1-2 metams) programas. Jas taikant, būtina numatyti darbdavio įsipareigojimą išsaugoti darbuotojo užimtumą pasibaigus rėmimo ar lengvatos galiojimo laikui. Tokio pobūdžio priemonių taikymą tikslinga diferencijuoti pagal teritorijas ir profesijų grupes, atsižvelgiant į esamo struktūrinio nedarbo mastus.
4. Siekiant suderinti darbo jėgos pasiūlą ir paklausą vietinėje darbo rinkoje, būtų tikslinga, kad visų tipų mokymo įstaigos glaudžiai bendradarbiautų su jų teritorijoje esančiais Pramonės, amatų ir prekybos, Žemės ūkio rūmais, šakinėmis struktūromis ir parengtų savo ruošiamų specialistų poreikio prognozes, numatytų mokymo programų keitimo bei tobulinimo perspektyvas.
5. Kadangi kvalifikuota darbo jėga yra koncentruota išimtinai didmesčiuose, ilgainiui provincijose gali susidaryti didelis darbo jėgos disbalansas kvalifikaciniu požiūriu. Tikslinga numatyti sistemą priemonių, skatinančių kvalifikuotą darbo jėgą, tarp jų ir aukštųjų mokyklų absolventus, apsigyventi ir dirbti vidutinio dydžio ir mažesniuose miestuose bei kaimuose.
6. Apibendrinant tyrimo duomenis galima teigti, kad teritorinėse darbo biržose užsiregistravęs jaunimas pagal išsilavinimą ir profesinį parengimą yra nevienlytė grupė. Tyrime išskirti tokie pogrupiai:
a) jaunimas, neturintis pradinio arba turintis tik pradinį išsilavinimą be profesinio mokymo;
b) jaunimas, turintis tik pagrindinį (9, 10 klasių) ar vidurinį išsilavinimą be profesinio parengimo;
c) jaunimas, turintis pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą su profesiniu parengimu;
d) jaunimas, turintis aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą.
7. Skirtingi jaunimo pogrupiai turi skirtingas galimybes dalyvauti darbo rinkoje ir jiems turi būti taikomos skirtingos darbo rinkos politikos priemonės. Atskiros jaunimo kategorijos (pvz., jaunimas neturintis pagrindinio išsilavinimo) iš viso turi mažai galimybių efektyviai integruotis į darbo rinką ir dažniausiai „iškrenta” iš jos. Todėl jaunimo integracijos į darbo rinką sistema turi būti labai lanksti ir įvairialypė. Pirmiausia reikėtų remti jaunimo profesinį rengimą. Ypač svarbu, plėtojant profesinį orientavimą ir konsultavimą ir stiprinant mokymosi ir darbo motyvaciją, didinti jaunimo sąmoningumą darbo rinkos atžvilgiu.
8. Galima apibendrinti, kad jaunimo nedarbas – tai nepakankamai efektyvios švietimo, profesinio rengimo (plačiąja prasme), socialinės apsaugos, darbo rinkos ir ekonominės politikos rezultatas. Todėl siekiant jį mažinti būtina formuoti lanksčią kompleksinę jaunimo nedarbo prevencijos sistemą, apimančią visas darbo jėgos formavimo ir jos įtraukimo į darbinę veiklą grandis.

Moterų nedarbas Lietuvoje

Remiantis naujausiais duomenimis moterų nedarbas ir vėl didesnis nei vyrų. Tai yra dėl daugelio priežasčių. Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichiškai jautriau reaguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos palikusi darbą, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais duomenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų.
Atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad šiandien moters vaidmuo ir įvaizdis yra labiau problematiški negu vyro. Pvz., net 80% dirbančių moterų teigia, kad vyro socialinė, ekonominė ir politinė padėtis yra geresnė negu moterų. Su tokia nuostata sutinka 68% dirbančių vyrų. Taigi tiek vyrai, tiek moterys konstatuoja tą faktą, kad vyro socialinis vaidmuo užtikrina geresnes vyro egzistencijos sąlygas. Tačiau vyrai ir moterys skirtingai suvokia šias geresnes sąlygas, nes nevienodai suvokia “tikrąjį” moters socialinį vaidmenį. Apie 60% vyrų mano, kad moteris turi rūpintis šeima ir vaikais. Tuo tarpu 68% dirbančių moterų nesutinka, kad moteris turi dirbti didžiąją namų ruošos darbų dalį. Taigi, tik mažiau kaip trečdalis moterų pritaria tradiciniam moters vaidmeniui. (V.Leonavičius. Asmens identitetas ir lyties vaidmuo. Kauno technologijos universitetas. Sociologija Lietuvoje. Kaunas, 1996.)
Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkūmo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58%, su specialiu viduriniu 65%), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami. [9]

Situacija darbo rinkoje 2005 metais

4 pav. Bedarbių pasiskirstymas Lietuvos regionuose

2005 m balandžio mėnesį: 2005 m. gegužės 1 d.:
Įregistruota bedarbių 14451 Įregistruota bedarbių 112544
Įdarbinta asmenų 11404 iš jų: moterų 65294(58%)
iš jų pagal neterminuotas darbo sutartis 8597 vyrų 47250(42%)
Paskirta nedarbo draudimo išmokų 3075 jaunimo 8568(7,6%)
Įregistruota laisvų darbo vietų 15752 ilgalaikių bedarbių 32863(29,2%)
iš jų neterminuotam darbui 12914 gyvenančių kaimo vietovėse 47446(42,2%)
Nukreipta į aktyvias darbo rinkos politikos programas 13940 gaunančių nedarbo draudimo pašalpą 16945(15,1%)

Bedarbių santykis su darbingo amžiaus gyventojais:
Nuo metų pradžios: Bendras 5,4%
Įregistruota bedarbių tūkst. 63,0 Moterų 6,3%
Įdarbinta asmenų tūkst. 34,1 Vyrų 4,5%
Nukreipta į programas tūkst. 42,1 Jaunimo 1,8%

5 pav. Bedarbių skaičius

Bedarbiai pagal nedarbo trukmę ir lytį
(metų vidurkis; tūkstančiais)

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Iš viso 226,7 249,0 273,7 284,0 224,4 203,9 184,4
Iki mėn. . 2,8 13,0 16,6 15,8 15,3 11,0
1–2 mėn. 35,8 39,4 33,2 23,5 17,7 18,6 13,8
3–5 mėn. 26,7 50,5 44,9 33,9 28,4 29,9 25,1
6–11 mėn. 40,3 60,3 40,4 43,0 39,4 37,8 36,2
1 metai ir daugiau 123,8 96,0 142,2 167,0 123,3 102,3 98,2
Vyrai 130,9 140,5 158,5 165,6 121,1 105,4 90,6
Iki mėn. . 1,1 7,9 9,2 9,0 8,6 5,7
1–2 mėn. 22,5 22,4 19,5 13,5 9,8 9,1 7,4
3–5 mėn. 16,8 27,7 23,9 20,5 16,4 16,5 12,8
6–11 mėn. 22,4 31,3 22,5 21,8 19,0 19,6 17,4
1 metai ir daugiau 69,2 58,1 84,7 100,6 66,9 51,7 47,3
Moterys 95,8 108,5 115,2 118,4 103,3 98,4 93,8
Iki mėn. . 1,7 5,1 7,4 6,7 6,8 5,4
1–2 mėn. 13,3 17,0 13,7 10,0 7,9 9,5 6,4
3–5 mėn. 9,9 22,8 21,0 13,4 11,9 13,4 12,4
6–11 mėn. 17,9 29,0 17,8 21,2 20,4 18,1 18,7
1 metai ir daugiau 54,6 37,9 57,5 66,4 56,3 50,6 50,9

6 pav. Bedarbiai pagal nedarbo trukmę ir lytį [10]

2005 metais išaugo darbo jėgos paklausa

Balandžio mėnesį, palyginti su kovu, šalyje 3,7 tūkst. arba 31 procentu išaugo darbo jėgos paklausa. Teritorinėse darbo biržose buvo registruota 15,8 tūkst. laisvų darbo vietų, iš kurių 12,9 – nuolatiniam darbui. Palyginti su 2004 m. balandžio mėnesiu, nuolatiniam darbui skirtų vietų įregistruota beveik tiek pat, tačiau darbo jėgos poreikis terminuotam darbui sumažėjo beveik ketvirtadaliu.Nuo metų pradžios darbo biržose buvo įregistruota 29,6 tūkst. naujų laisvų darbo vietų nuolatiniam įdarbinimui ir 6,6 tūkst.terminuotam.Balandžio mėnesį darbo jėgos paklausa pralenkė pasiūlą: laisvų darbo vietų įregistruota 9 proc. daugiau nei bedarbių.

7 pav. Bedarbiai ir laisvos vietos įsidarbinti

Per balandį į darbo biržą kreipėsi 14,5 tūkst. bedarbių. Palyginti su kovo mėnesiu darbo jėgos pasiūla sumažėjo nežymiai, tačiau, palyginti su praeitų metų balandžiu mažėjimas 3,8 tūkst. arba beveik 21 proc. Nuo metų pražios bedarbiais įregistruota 63 tūkst. ieškančių darbo asmenų, tai yra 19,9 tūkst. arba 24 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį.

Bedarbių skaičius sumažėjo 11,9 tūkst.
Gegužės 1 d. šalyje buvo 112,5 tūkst. registruotų bedarbių, tai 11,9 tūkst. arba 9,5 proc. mažiau negu prieš mėnesį. Palyginti su 2004 m. gegužės 1 d., bedarbių skaičius sumažėjo 42,3 tūkst. arba 27,3 proc.Teritorinėse darbo biržose įregistruoti bedarbiai sudaro 5,4 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų, tai 0,5 procentinio punkto mažiau negu balandžio 1 d. Praėjusių metų gegužės 1 d. bedarbiai sudarė 7,5 proc. darbingo amžiaus gyventojų.Tarp gegužės 1 d. registruotų bedarbių 58 procentus sudarė moterys, o vyrai – 42 proc. Bedarbių vyrų dalis šalies darbingo amžiaus vyrų skaičiuje sudarė 4,5 proc. Šis rodiklis per mėnesį sumažėjo 0,6 proc. punkto. Moterų nedarbas per mėnesį mažėjo 0,5 proc. punkto. Bedarbėmis gegužės 1 d. buvo registruota 6,3 proc. šalies darbingo amžiaus moterų. Palyginti su 2004 m. gegužės 1 d. vyrų ir moterų nedarbas atitinkamai mažėjo 2,2 ir 1,9 proc. punkto.Ieškančio darbo jaunimo iki 25 m. amžiaus gegužės 1 d. šalyje buvo 8,6 tūkst. ir jie sudarė 7,6 proc. visų bedarbių arba 1,8 proc. visų 16-24 m. amžiaus šalies gyventojų. Per mėnesį jaunimo nedarbas sumažėjo 0,3 proc. punkto, o per metus – 1,5 proc. punkto.Tuo tarpu priešpensinio amžiaus bedarbių, kuriems iki pensijos liko ne ilgiau kaip 5 metai, dalis bedarbių struktūroje didėja. Gegužės 1 d. tokių bedarbių buvo registruota 14,5 tūkst. ir jie sudarė 12,9 proc. visų bedarbių.
Nedarbas mažėjo visose apskrityse

Per balandžio mėnesį visose šalies apskrityse bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 0,3 – 0,9 procentiniais punktais. Didžiausias nedarbo mažėjimas buvo Tauragės apskrityje, o mažiausias – Vilniaus apskrityje. Bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų mažėjo ir visose savivaldybėse, išskyrus Plungės rajono savivaldybę, kur išliko nepakitęs. Labiausiai nedarbas mažėjo Ignalinos ir Akmenės rajonų savivaldybėse, atitinkamai – 2,2 ir 2,0 proc. punkto.Daugiausia bedarbių tarp darbingo amžiaus gyventojų buvo Akmenės rajono (13,2 proc.), Mažeikių rajono (12,3 proc.) ir Druskininkų (11,9 proc.) savivaldybėse. Mažiausiai bedarbių buvo tarp Trakų rajono (1,7 proc.), Elektrėnų (2,0 proc.), bei Kretingos rajono (2,6 proc.) savivaldybių gyventojų.Tarp didžiųjų šalies miestų mažiausias nedarbas buvo įregistruotas Šiauliuose (2,9 proc.), didžiausias – Panevėžyje (5,3 proc.).
Įdarbinta 11,4 tūkst. asmenų

Per balandžio mėnesį, darbo biržai tarpininkaujant, buvo įdarbinta 11,4 tūkst. ieškančių darbo asmenų arba 78,9 proc. nuo per mėnesį įregistruotų bedarbių. Palyginti su kovo mėnesiu, įdarbinimas išaugo 3,6 tūkst. arba beveik 46 proc. Trys iš keturių įdarbintųjų gavo nuolatinį darbą. Lyginant su kovo mėnesiu, įdarbinimas pagal terminuotas darbo sutartis išaugo dvigubai iki 2,8 tūkst. Nuolatinį darbą gavo 33 proc. daugiau bedarbių nei kovo mėnesį.Tarp įdarbintųjų 53 proc. sudaro vyrai, 14,6 proc.-asmenys iki 25 metų amžiaus, 18,1 proc. – ilgalaikiai bedarbiai. Per balandžio mėnesį 1,7 tūkst. bedarbių pradėjo savo verslą įsigiję lengvatinius verslo liudijimus.Tai 79 proc. daugiau negu kovo mėnesį.Nuo metų pradžios darbo biržos specialistai padėjo įsidarbinti 34,1 tūkst. ieškančių darbo asmenų, 5,9 tūkst. bedarbių pradėjo veiklą įsigiję verslo liudijimus.

Programų dalyvių skaičius išaugo 42 proc.
Per balandžio mėnesį į aktyvias darbo rinkos programas buvo nukreipta 13,9 tūkst. ieškančių darbo asmenų. Užimtumo rėmimo programose balandį buvo sukurta 6,8 tūkst. laikinų darbo vietų, iš jų 6,3 viešuosiuose darbuose, 0,5 tūkst. remiamuose darbuose. Viešųjų darbų apimtys, palyginti su kovo mėnesiu, išaugo daugiau kaip 3 kartus, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, augimas 15,4 proc. Į profesinio mokymo programas nukreipta 2,3 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą asmenų. Iš jų beveik 1 tūkst. bedarbių mokėsi pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas, 610 dalyvavo Ilgalaikių bedarbių įgūdžių atnaujinimo priemonėse, 442 mokėsi verslo pagrindų. Dar 253 įspėtų apie atleidimą asmenų dalyvavo nedarbo prevencijos programoje.Į iš Užimtumo fondo subsidijuojamų darbo vietų programą per balandį nukreipta 387 bedarbiai, tai per 19 proc. daugiau nei kovą ir 20 proc. daugiau negu 2004 m. balandžio mėnesį.Nuo metų pradžios į aktyvias darbo rinkos politikos programas nukreipta per 42 tūkst. darbo ieškančių asmenų. Apie 55 proc. programų dalyvių moterys, per 41 proc. – ilgalaikiai bedarbiai.Laikino užimtumo priemonėse balandžio pabaigoje dalyvavo 22,2 tūkst. bedarbių arba 1,1 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų.
Nedarbo pasekmės

Socialinės pasekmės
Šalies gyventojų nedarbo socialinės pasekmės, sąlygoja gyventojų nepasitenkinimą, žemą gyvenimo lygį; prastą sveikatą, nusikalstamumą ir kt. Dėl darbo netekimo padidėja mirtingumas, padaugėja savižudybių, žmogžudysčių, teistumo ir kt. Šiuos nuostolius sunku deramai įvertinti; žmonės prarandami, apvagiami, apiplėšiami, sumušami, o šių nelaimų padariniai – vėl papildomos gydymo, įkalinimo, priežiūros ir kitos išlaidos. O jeigu dar turėsime galvoje žmogaus degradavimą, atliekant bausmę, prarandamą darbingumą dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tai bus dar ryškesnės neigiamos nedarbo socialinės pasekmės. Aišku neteisinga būtų teigti, kad nusikaltimus sąlygoja vien nedarbas, bet tai yra viena iš priežasčių.
Darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad jį praradus žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms: pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas. (2, 125)

Ekonominės pasekmės

Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.
Jeigu norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kokybinį – techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau aukštesnės kvalifikacijos žmonių dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poveikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos ekonomikos sąlygomis. (2, 126)

Minimalios algos reguliavimo įtaka nedarbui

Šalies vyriausybė, siekdama išspręsti gyventojų socialines problemas, reguliuoja minimalią algą – ją didina. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip gerinamos žmonių gyvenimo sąlygos. Tačiau tai sukelia ir neigiamus padarinius. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo tiesioginį minimalios algos ir nedarbo ryšį. Pasak Vilniaus verslo konsultacijų centro direktoriaus pavaduotojo dr. R.Daulio, “Ekonomikos teoretikams nekelia abejonių ryšys tarp darbo užmokesčio ir nedarbo. Minimalios algos didinimas didina nedarbą”. Taip pat teigiama, kad, padidinus minimalų atlyginimą 70 Lt, nedarbas padidėjo 0,2 – 0,4 proc. Gal tai sutapimas? Tikriausia iš tiesų yra priklausomybė tarp minimalios algos ir nedarbo. Pirmiausia, bedarbių padaugėja todėl, kad nauji į darbą priimti žmonės nesugeba uždirbti minimalaus atlyginimo ir priversti palikti įmonę ir darbą, nes įmonės neturi juridinės teisės mokėti mažiau negu minimalus atlyginimas. Išmokėjus neuždirbtus pinigus, didėja gamybos kaštai, brangsta produkcija ar paslaugos, kartu mažėja pelnas, tai veikia rinkos poreikius. Gal minimalus atlyginimas turi didesnį ekonominį poveikį biudžetinėse ir organizacijose, kurios nekuria materialinių vertybių. Taigi, jeigu įmonės galėtų mokėti mažiau negu nustatytas minimalus atlyginimas, t.y. už faktiškai atliktą darbą, žmonės nebūtų atleidžiami ir galėtų rinktis darbą ar bedarbystę. Į trumpesnį darbo laiką žmonės žiūri skeptiškai – mano, kad jais norima atsikratyti ir pan. Be to, darbo neturintis žmogus, naudojasi socialinėmis lengvatomis, dėl to sąmoningai einama į darbo biržas. Minimalūs atlyginimai itin veikia žemos kvalifikacijos darbuotojus, neturinčius specialybės. Statistiniai duomenys rodo, kad mažuose miesteliuose, kaimuose žmonės dirba už minimalų atlyginimą, nes labai trūksta darbo vietų, neveikia ir nereikalingos “nelegalios darbo biržos”. Didesniuose miestuose, stambesnėse įmonėse minimalūs neturi didelės reikšmės, nes dauguma uždirba daugiau negu minimalus atlyginimas, o be to, čia lengviau gauti ir “nelegalų” darbą, ir naudotis “Bendradarbystės statusu”.
Dr. R.Darulio nuomone, minimali alga priverčia legalizuoti tik nedidelę dalį gaunamų pajamų, tačiau kur kas didesnę dalį išstumia iš legalios rinkos už nekvalifikuotą darbą, norint mokėti 430Lt per mėnesį. Žmonės, dirbantys nelegaliai, gali registruotis darbo biržose, nurodydami bet kokias darbo priežastis ir naudotis bedarbio lengvatomis. Jeigu ir toliau bus didinamas minimalus atlyginimas, po kelerių metų nedarbas gali viršyti 20 proc. Kiekvieno žmogaus atlyginimą turėtų reguliuoti darbo pasiūlos ir paklausos santykis. Minimaliųjį algų nustatymas yra daugiau politinis žingsnis; jis nemažina bedarbystės šalyje. Minimalia alga vytis infliacijos procesą yra neteisinga. Didinant algas, auga ir pinigų masė ir toliau didėja infliacija. Infliacija valdoma laikinai, o jai sustabdyti įmanoma kuriant naujas darbo vietas, mažinant bedarbystę ir didinant gamybos augimo tempus. (2, 126 – 127)

Psichologinės bedarbystės pasekmės

Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Šio proceso pradžia – žmogaus jaunystė, kada renkamasi specialybė bei gyvenamoji vieta. Kai žmogaus svajonės neišsipildo, jis negauna darbo ar jį prarandą, žmogus nusivilia, neretai jį ištinka depresija, o jos pasekmės sunkiai nusakomos. Labai svarbūs psichologiniai tyrimai, kaip žmonės reaguoja į bedarbystę. Pirmieji bedarbystės psichologiniai tyrimai buvo atlikti šio amžiaus trečiame dešimtmetyje Vakarų Europos valstybėse. Jie parodė, kad nedarbo psichologiniai padariniai siejasi su ekonominėmis gyvenimo sąlygomis ir skurdu. Šio laikotarpio mokslininkai ieškojo atsakymų į šiuos klausimus:
– kaip bedarbystė veikia žmogaus asmenybę, jo elgseną, santykius su aplinka;
– kokią reikšmę suvokiant nedarbo situaciją, ją išgyvenant ir siekiant rasti darbą, turi ankstesnė profesinė veikla, socialinė padėtis, asmeninės žmogaus savybės.
– koks vaidmuo, išgyvenant nadarbo situaciją tenka ekonominiams veiksniams, nuo kurių priklauso šeimos pajamos ir gyvenimo lygis.
Literatūroje nurodomos šios svarbiausios bedarbystės psichologinės pasekmės: labai neigiami emociniai išgyvenimai, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai ir kt. Žmogus netenka įprastų bendravimo galimybių, nutrūksta įprastiniai svarbūs socialiniai ryšiai. Tai sukelia streso būklę. Pasikeitusios ekonominės gyvenimo sąlygos sukelia neigiamus psichologinius reiškinius, nes žmogus nebeturi sąlygų tenkinti savo gyvenimo poreikių, nesugeba prisitaikyti prie kitų žmonių ir gali pajusti depresiją, kuri veikia žmogaus fizinę ir psichinę būklę.
D. Bagdžiūnaitė straipsnyje “Bedarbystės psichologiniai aspektai” rašo, kad atleidimas iš darbo pagal emocinį poveikį užima aštuntą vietą ir jam suteikiami 47 balai iš 100 galimų. Tai situacija, sukelianti neigiamas emocijas, baimę, beviltiškumo jausmą, nepasitikėjimą savo jėgomis, įtemptus santykius su artimais žmonėmis. Ne mažiau svarbūs išgyvenimai ir dėl savo profesinės kvalifikacijos praradimo, nes nedirbantis žmogus ją praranda, o persikvalifikuoti ne kiekvienas sugeba ir gali. Dėl šių ir kitų priežasčių žmonės netenka darbingumo, neretai suserga, nueina gyvenimo klystkeliais ir pan. (2, 127 – 128)

Ar reikalinga bedarbystė?

Išsiaiškinus bedarbystės socialines ir ekonomines pasekmes, kyla klausimas: ar galima išvengti bedarbystės? O gal tam tikras lygis bedarbystės reikalingas? Į pirmąjį klausimą galima vienareikšmiškai atsakyti: rinkos ekonomikos sąlygomis bedarbystės sunku išvengti, o gal ir neįmanoma. Pasaulio šalių patirtis rodo, kad bedarbystės problema visur egzistuoja. Ji iškyla dėl netolygios gamybos ir rinkos sąlygų, dirbančiųjų turimos ir reikiamos kvalifikacinės struktūros. Formaliai bedabystė buvo išspręsta planinės ekonomikos sąlygomis – kai bedarbystės buvo išvengiama, taikant žemą, reguliuojamą, lygiavinį darbo užmokestį, kuriant darbo vietas įvertinant esamą darbo jėgą. Nedirbantys, būdavo net prievarta įdarbinami, vadinami veltėdžiais. Toks priverstinis įdarbinimas, darbo apmokėjimas lygiavos principu neskatino darbo intensyvumo ir geros kokybės, nemotyvavo branginti savo darbą, gerintį drausmę. Visa tai negrįžtamai praėjo. Dabar šalyje įsitvirtino bedarbystė. Taigi ar ji reikalinga? Manyčiau, kad ekonominiu požiūriu tam tikras bedarbystės lygis yra naudingas. Pimiausia drausmina dirbančiuosius, skatina branginti turimą darbo vietą, kelti kvalifikacijos specialistus, darbininkus ir kartu kelti jų darbui didesnius reikalavimus. Žinoma, visa tai skatinama darbo užmokesčiu. Darbo vietų konkurencija ekonominiu požiūriu yra naudinga bet kurioje veiklos srityje. Tačiau bedarbystės lygis turėtų būti optimalus, t.y. tik sudaryti konkurencijos sąlygas. Koks turėtų būti optimalus bedarbystės procentas, konkrečiai pasakyti sunku. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių – darbo jėgos pasiskirstymo geografinėse vietovėse, jos pasiūlos ir paklausos santykio. Kai kurių gamybininkų nuomone, optimalus bedarbystės lygis turėtų būti 2 – 3 proc. Tai neturėtų didelių socialinių ekonominių pasekmių ir užtikrintų pakankamą darbo intensyvumą. (2, 128 – 129)

Lietuvos ekonomikos tyrimas 2004-2005
Darbo rinkos augimo prognozės

2004 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos ekonominė situacija ir šiais, ir ateinančiais metais turėtų būti stabili. Ekonomika vis dar auga sparčiai, įmonių finansinė padėtis gerėja, daugėja dirbančiųjų ir kyla jų gaunamas darbo užmokestis. Ekonomikos augimą skatina vidaus rinkos ir eksporto plėtra, atgyjančios investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, rinkos dalyvių nuomone, šešėlinės ekonomikos apimtys jau keletą metų nemažėja, net keturi iš dešimties oficialiai dirbančiųjų už minimalią algą gauna atlyginimus vokelyje. Neigiamos šešėlinės ekonomikos prognozės atspindi ir rinkos dalyvių manymu, nemažėjančią, o šiemet net ir stipriau jaučiamą, mokesčių naštą. Pasidavę Europos Sąjungos stojimo nuotaikoms ir prieš pusę metų pateikę itin optimistiškas prognozes visose srityse, rinkos dalyviai ekonomikos augimą veikiančius procesus šįkart vertino racionaliau ir santūriau. Vis dar tikimasi pastovaus augimo užimtumo, darbo užmokesčio, investicijų ir užsienio prekybos srityse, tačiau nenumatoma didesnių išorinių veiksnių nulemtų šuolių. Prognozuojama, kad mažėjant nedarbui, sparčiau augant darbo užmokesčiui, namų ūkių pajamoms ir vidaus vartojimui, 2005 m. kainos kils dar sparčiau. Anot rinkos dalyvių, vartojimo prekių ir paslaugų kainos didės 2,8 proc., gamintojų – 3,1 proc. Be anksčiau minėtų veiksnių, tokioms prognozėms įtakos greičiausiai turi augančios naftos kainos, laipsniškas mokesčių su ES harmonizavimas, didinami akcizai. Stabiliai augant ekonomikai, toliau gerėja padėtis darbo rinkoje. Rinkos dalyviai teigia, kad 2004 m. pabaigoje nedarbo lygis buvo 9,6 proc., palyginti su 11 proc. 2003 m. pabaigoje. Tikimasi, kad nedarbas ir toliau tolygiai mažės ir 2005 m. pabaigoje sudarys 9 proc. Nedarbo mažėjimą veikia besitęsianti ūkio plėtra ir teigiami lūkesčiai dėl gerėsiančios įmonių padėties. Nedarbo duomenis taip pat koregavo lietuvių migracija į ES darbo rinkas. Kita vertus, nedarbui dar sparčiau kristi trukdo verslui ir darbui nepalankūs mokesčių politikos pakeitimai, griežtinamas darbo santykių reguliavimas, didinamas privalomasis minimalus atlyginimas, didelis nekvalifikuotų bedarbių skaičius ir kvalifikuotų specialistų stoka. LLRI tyrimo duomenimis, po dvejų metų stagnacijos, 2004 m. buvo tikimasi spartesnio darbo užmokesčio augimo. Rinkos dalyviai pagerino savo metų pradžioje išsakytas prognozes ir teigė, kad 2004 m. vidutinis darbo užmokestis augs 7 proc. (72 Lt/mėn.) ir sudarys 1113 Lt/mėn. Kaip rodo tyrimo rezultatai, darbo užmokesčio augimui įtaką daro mažėjantis nedarbas ir stiprėjanti konkurencija dėl darbo jėgos, toliau augantis įmonių efektyvumas ir pelningumas ir tikėtinas postūmis dėl narystės Europos Sąjungoje. Optimistiškesnes vidutinio darbo užmokesčio prognozes lėmė ir minimalios mėnesinės algos, įskaitant ir biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus, didinimas.
DARBO RINKOS TENDENCIJOS 2005 METAIS

Situacija darbo rinkoje toliau gerės !Pastaraisiais metais ekonomika auga greitėjančiais tempais. Ūkio augimą skatina atsigavusi vidaus paklausa bei eksportas. BVP augimo virš 6 proc. Kasmetinė prognozė paremta prielaida, kad ekonominė plėtra Europoje palaipsniui spartės. Lietuvos verslas konkuruos ir vidaus, ir išorės rinkose. ES finansinė parama didins BVP augimo tempus. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis augs spartėjančiais tempais. Pastaraisiais metais padidėjęs užimtųjų skaičius, didės ir toliau. Dėl augančios darbo jėgos paklausos nedarbo lygis (užimtumo tyrimo duomenimis) šalyje mažės.Darbo vietų bus įsteigta keturis kartus daugiau nei likviduota 2005 metais numatoma įsteigti beveik 53 tūkst. Ir likviduoti 14 tūkst. Darbo vietų. Steigiamų darbo vietų balansas – 39 tūkst. Yra aukščiausias per vykdytų prognozių laikotarpį. Teigiamas naujų darbo vietų balansas numatomas tiek mažose, tiek ir didelėse įmonėse.

Daugiausia darbo vietų prognozuojama įsteigti
pramonėje: paslaugose:
• maisto produktų

gamybos • didmeninės ir mažmeninės

prekybos
• Medienos

gaminių • transporto, sandėliavimo ir ryšių
• Drabužių

siuvimo • kompiuterių, informacinių technologijų
• metalo dirbinių
• Elektroninių

įrenginių • verslo
• paslaugų
• viešbučių ir restoranų

aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams: specialistams:
• parduotuvių pardavėjams • verslo paslaugų
• dailidėms statybininkams ir staliams • pardavimų, rinkotyros, turizmo bei komercijos vadybininkams
• vairuotojams • gydytojams
• metalo apdirbimo ir mašinų gamybos darbininkams • buhalteriams
• siuvėjams • draudimo agentams
• elektroninių įrenginių reguliuotojams ir montuotojams • sandėliavimo tarnautojams

Didžiausias darbo pasiūlymų augimas numatomas pramonėje ir statyboje.Beveik pusė visų darbo pasiūlymų bus įregistruota paslaugų sektoriuje. Apie trečdalį (33 proc.) darbo pasiūlymų bus pramonėje, septintadalis (14 proc.) – statyboje, o likusi dalis – žemės ūkio sektoriuje. Tačiau didžiausias augimas numatomas pramonės sektoriuje bei statyboje. Nekvalifikuotos darbo jėgos perspektyvos bus ribotos. Nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis 2005 metais sumažės 5 proc. punktais. Palyginti su 2004 metais paklausa išaugs aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams bei specialistams, jaunesniesiems specialistams, technikams ir tarnautojams.Išliks darbo jėgos pasiūlos ir paklausos suderinamumo problema.2005 metais darbo biržose, numatoma įregistruoti 135 – 140 tūkst. naujų darbo pasiūlymų. Registruotas bedarbių skaičius mažės. Vidutinis metinis įsiregistravusių darbo biržose bedarbių skaičius 2005 metais sieks beveik 134 tūkst., tai per 11 tūkst. mažiau nei praėjusiais metais. Didėjanti darbo jėgos paklausa palaipsniui viršys darbo biržose įsiregistravusių bedarbių skaičių.Darbdaviams bus vis sunkiau rasti darbuotojų, turinčių pageidaujamą profesinį pasirengimą ir darbo patirtį. Augant darbo jėgos paklausai, nepakaks pasirengusių darbo rinkai darbuotojų esamoms darbo vietoms užpildyti. Trys ketvirtadaliai darbo jėgos pasiūlos bus pakartotinai besikreipiantys į darbo biržą nesugebėję įsitvirtinti darbo rinkoje asmenys. Nedarbo problemą pamažu keičia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas.Bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų toliau mažės.Vidutinis metinis bedarbių santykis su darbingo amžiaus gyventojais 2005 metais bus 5,5 – 6 proc. 2004 metais jis siekė 6,9 proc. Moterų nedarbas viršys vyrų nedarbą. Prognozuojama, jog vidutinis metinis jaunų bedarbių santykis su 16 – 24 metų amžiaus gyventojais bus 2,5 proc.Aukščiausio nedarbo teritorijose nedarbas 2005 metais mažės sparčiau negu bendras šalyje. Numatoma, kad šalyje neliks nei vienos savivaldybės, kurioje bedarbių dalis tarp darbingo amžiaus gyventojų viršytų 15 proc.

Viena iš darbo rinkos problemų – didėjanti migracija

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą vis dažniau išgirstame teiginius apie kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Rinkos tyrimą atlikę ekspertai padarė išvadą, kad darbuotojų migracija dar nepakenkė šalies ekonomikai, tačiau toks pavojus gali iškilti per artimiausius metus. Šalies įmonės stichiškai bando stabdyti darbuotojų migraciją didindamos atlyginimus, tačiau daro klaidą neįvertindamos papildomų veiksnių.

Keletas pavyzdžių susijusių su migracija ir jos sukeliamomis problemomis(tyrimas):

Pirmieji nuostoliai
Finansų analitikų asociacija (FAA) bei personalo motyvacijų sistemų kūrimo įmonė UAB “Keras, Savickas ir partneriai” atliko išsamų rinkos tyrimą “Kaip pakito darbo jėgos kaina dėl migracijos po įstojimo į ES ir kas skatina darbuotojus siekti geresnių rezultatų”. Jau nuo gegužės vidurio “Kauno dienos” žurnalistai, kalbindami įmonių vadovus, labai dažnai teiraudavosi, kaip įmonės bando išsaugoti ypač kvalifikuotus darbuotojus. Beveik visos įmonės dėl darbuotojų išvykimo į kitas ES šalis patyrė nuostolių. Kartais stebėjomės, jog kai kurių įmonių vadovai nenorėdavo pasidalyti darbuotojų išsaugojimo planais. Dabar paaiškėjo, kad jie paprasčiausiai nežinojo, kaip tai daryti, arba žinios buvo labai menkos. Dažniausiai buvo kalbama tik apie atlyginimo didinimą. Apklausoje dalyvavo 98 įmonės, iš kurių 48 buvo gamybinės, 21 paslaugas teikianti, 16 prekybos, po 4 statybos bei finansų sektoriaus įmones ir dar 5 įmonių atstovai į klausimus atsakė anonimiškai. Į analitikų akiratį daugiausia pateko Vilniaus bei Kauno regionuose įsteigtos ar dirbančios įmonės.

Nepataria tikėtis stebuklo

Tyrime dalyvavusių įmonių vadovų duomenimis, po įstojimo į ES darbuotojų migracija vidutiniškai tesudarė 2,1 proc. Dažniausiai emigravo darbuotojai iš gamybinių įmonių. Tačiau daryti ilgalaikes prognozes dar ankstoka. Ekspertai sako, kad migracija dar tik įsibėgėja – praėjo mažai laiko nuo įstojimo į ES, todėl darbuotojai dar nepasinaudojo visomis išvykimo galimybėmis. Finansų analitikų asociacijos ekspertė Daiva Rakauskaitė sako, jog iki šiol didesnė išvykstančiųjų dalis buvo bedarbiai bei jauni žmonės, tačiau kaip tik jie ir yra potenciali kvalifikuota darbo jėga. “Šie žmonės tik išvykę į užsienį suvoks, jog būtina mokytis, įgyti aukštesnę kvalifikaciją, o tai padaryti daugiau galimybių yra grįžus į Lietuvą”, – sako D.Rakauskaitė. Tačiau apie tokius planus emigravę piliečiai susimąstys po metų ar pusantrų. Vilniaus banko analitikų duomenimis, anksčiau į ES įstojusiose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje ir Ispanijoje, žmonių migracija aukščiausią tašką pasiekė trečiaisiais įstojimo metais. “Taigi galima tikėtis, kad nuo 2007-ųjų darbuotojų migracija pradės mažėti ir Lietuvoje, išvykę darbuotojai pradės grįžti į tėvynę”, – sakė D.Rakauskaitė. Vilniaus banko prognozėmis, viršutinė lietuvių darbo migrantų riba, valstybei įstojus į ES, yra 220 tūkst. žmonių. Darbdaviai viliasi, kad naujosioms ES šalims pavyks išvengti didelės darbuotojų migracijos, nes į ES įstojo ne viena, bet net 10 valstybių, taigi ES senbuvėms paprasčiausia gali neprireikti tiek daug darbo jėgos arba jos paklausa bei apmokėjimas gali greitai sumažėti. “Nepatartume tikėtis tokio stebuklo. Per 2004 metus iš Lietuvos oficialiai išvyko 15165 žmonių – tai daugiau nei per ankstesnius metus.

Prognozuoja atlyginimų augimą

Lietuvos įmonės bandė stabdyti darbuotojų migraciją nuo gegužės 1 d. vidutiniškai 3,8 proc. padidindami atlyginimus. Tai padarė apie 60 proc. įmonių. Net du trečdaliai vadovų teigia, kad 2005-aisiais labiausiai išaugs profesionalių vadybininkų bei specialistų atlyginimai. Šeši iš dešimties apklaustų vadovų ketina peržiūrėti įmonės personalo politiką bei tobulinti darbuotojų atlyginimų sistemą. Tikėtina, kad vis daugiau įmonių taikys kintamo atlyginimo sistemą – įmonių vadovai mano, kad tai veiksmingiausias darbuotojų skatinimo būdas. “Tačiau atlyginimą ketinama didinti tik kvalifikuotiems darbuotojams – nekvalifikuotos darbo jėgos perspektyvos yra menkos, patys darbdaviai savo valia nekvalifikuotiems darbuotojams atlyginimų nedidins”, – sako D.Rakauskaitė. Vilniaus banko analitikų duomenimis, Airijoje bei Ispanijoje, šioms šalims įstojus į ES, valandinių darbo užmokesčio tarifų augimas dvejus metus kilo net 20-35 proc., po dešimt metų pasiekė ankstesnį augimo lygį, o po to nukrito iki 5 proc. per metus. Analitikai tikina, jog tokių pasikeitimų reikia laukti ir Lietuvoje.

Greita reagavimo priemonė

Apskritai vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, pagal įvairius ekonomikos sektorius, nuo ES senbuvių atsilieka net 73-92 proc. Vyresnieji pareigūnai ir valdytojai Lietuvoje uždirba 72-73 proc. mažiau nei jų kolegos Vakarų Europoje, prekinio žemės ūkio bei visų šakų nekvalifikuotų darbininkų atlyginimai mažesni net 91-93 proc., o kvalifikuotų darbininkų atlyginimai mažesni 86-88 proc. Finansų analitikų asociacijos atstovai vieningai sutaria, jog atlyginimai per artimiausius metus turės didėti. Šis tyrimas patvirtino darbo užmokesčio augimo tendencijas – apie 60 proc. apklaustų įmonių atlyginimai vidutiniškai pakilo 1-5 proc., o kitose – net 6-16 proc. “Įmonių, iš kurių darbuotojai išvyko, darbuotojų atlyginimo sistemų peržiūrėjimas yra aktualesnis nei toms, iš kurių darbuotojai neišvyko. Peršasi išvada, kad įmonės, iš kurių darbuotojai išvyko, atlyginimų padidinimą laiko greita, bet šiek tiek vėluojančia reagavimo priemone”, – sakė D.Rakauskaitė.

Tekstilininkai vertina kvalifikaciją

Nors tekstilės pramonės įmonių vadovai teigė, kad dėl darbuotojų migracijos jie nedaug nukentėjo, tačiau iš tikrųjų vidutiniškai išvyko 2,9 proc. darbuotojų. Tiesa, kai kurios įmonės iš tikrųjų išvengė praradimų. Pavyzdžiui, Utenos AB “Trikotažas” atstovai tikina, kad darbuotojų migracijos problema yra šiek tiek perdėta, sukuriama darbuotojų trūkumo vizija. Tačiau neneigiama, jog kaip tik tekstilės įmonėms labiau nei kitoms svarbu neprarasti kvalifikuotų darbuotojų. Štai Kaune veikiančios danų kapitalo UAB “Lithuanian Textile Production” vadovas Johanas B.Nilsonas “Kauno dienai” sakė, kad jau dabar ne tik Lietuvos, bet ir ES tekstilės įmonės turi kuo greičiau keisti strateginius planus – darbo jėgos pigumu konkuruoti su kinų įmonėmis nepavyks. “Reikia gaminti sudėtingesnę, kvalifikuoto darbo reikalaujančią produkciją, be to, užsakymus reikia atlikti labai greitai – tik taip dirbdami galime turėti vilčių konkuruoti su kinų gamintojais”, – sakė J.B.Nilsonas. Net 89 proc. apklausoje dalyvavusių tekstilės įmonių vadovų sakė, kad į užsienį dirbti pirmieji išvyko kaip tik kvalifikuoti darbuotojai. Skirtingai nuo bendros nuomonės, tekstilės įmonių vadovai mano, kad jų vadovaujami darbuotojai labiau vertina atlyginimo augimą nei kitus nefinansinius veiksnius, pavyzdžiui, galimybę tobulėti.

Statybininkai nenori kintamo atlyginimo

Darbuotojų migracija labiausiai paveikė statybos įmones. Tačiau tyrėjams, o šiek tiek anksčiau ir “Kauno dienai” Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas sakė, kad statybos įmonėms darbuotojų trūksta ne dėl jų migracijos, bet dėl labai sparčiai šalyje besiplečiančios statybų rinkos. “Tačiau kol kas vidutinis atlyginimas statybos bendrovėse yra mažesnis nei vidutinis Lietuvoje, todėl darbuotojai linkę ieškoti darbo svetur”, – sakė D.Rakauskaitė. Skirtingai nei kitų šakų įmonės, statybininkai mano, kad kintamo atlyginimo sistema neskatina siekti gerų rezultatų. Šios srities įmonėse yra mokamas iš dalies kintamas atlyginimas. Tik ketvirtadalis įmonių ketina keisti personalo ir atlyginimų sistemą. “Kintamas atlyginimas darbininkams sukelia nesaugumo jausmą, nes jie ir taip uždirba mažiau nei vidutiniškai kitų sričių įmonėse”, – aiškino D.Rakauskaitė. (“Kauno diena” [11])

Išvados

Nedarbas rodo darbo jėgos panaudojimo laipsnį. Nors yra nuomonių, kad jis atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu.
Pagal Tarptautinę darbo organizaciją gyventojai skirstomi į aktyvius (užimti ir bedarbiai) ir neaktyvius.
Išskiriamos 2 pagrindinės rinkos teorijos pozicijos. Neoklasikinė teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime, o pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai, kurie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos. Vartojama lūkesčių nedarbo sąvoka – kai nedarbas atsiranda kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas. Tuo tarpu Keinso teorijos teigimu užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis. Vartojama ciklinių ekonomikos svyravimų sukelto nedarbo sąvoka.
Jaunimo nedarbas – mažiausiai kvalifikuota ir menką patyrimą turinti darbo jėga. Moteris yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Todėl jų nedarbas yra didesnis nei vyrų.
. Dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe.
Rinkos ekonomikos sąlygomis Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt.

Mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad pasaulinėje praktikoje nėra universalių receptų efektyviai užimtumo politikai parengti. Todėl, rengiant užimtumo programą konkrečioje šalyje, pirmiausia būtina įvertinti tos šalies darbo rinkos situaciją ir jos kitimo tendencijas bei bendrą ekonominę situaciją. Užimtumo politika negali būti atskirta nuo šalies ekonominės politikos.

Socialinės ir ekonominės pasekmės yra vienodai skaudžios, todėl vienintelis būdas jų išvengti yra mažinti nedarbą.
Tačiau situacija šalyje kaip ir bebūtų daug kam keista gerėja, atsiranda vis daugiau darbo vietų ir gerėja žmonių materialinė padėtis todėl reikia tikėtis gerų tendencijų ateityje.

Literatūra

1. Darbo ekonomika/ Bronislovas Martinkus, Asta Savanevičienė. Kaunas, 1996. 29 – 30 psl.
2. Bronislovas Martinkus. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. Kaunas, 1998.
3. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika/ Vytas Navickas, Kęstutis Paulavičius. Vilnius, 1999.
4. Makroekonomika/ Vytautas Snieška, Valerija Baumilienė, Dalia Bernatonytė, Jadvyga Čiburienė, Bronė Mrazauskienė ir kt. Kaunas, 2001m. 369 – 385 psl.
5. http://www.lrinka.lt/Projektai/Tyrimas7.phtml
6. http://www.ldb.lt/ldb_site/index.aspx?cmp=lastsit&nr=1〈=2&menu_id=43
7. http://www.std.lt/web/main.php?parent=1&module=1&action=page&id=19
8. http://www.ldrmt.lt/?pid=6
9. http://www.lpf.lt/lt/moterys.html
10. http://www.std.lt/web/main.php?parent=937
11. http://www.lietuvauzsienyje.com

Leave a Comment