Derybos dėl Ignalinos AE stojant į ES

TURINYS
ĮVADAS 3
1. DERYBŲ KONTEKSTAS – ČERNOBYLIO ŠEŠĖLYJE 4
1.1 Branduolinės energetikos saugos problema Vidurio ir Rytų Europoje 4
1.2. Ignalinos AE atvejo unikalumas 5
2. DERYBŲ DĖL IGNALINOS AE UŽDARYMO EIGA 6
2.1. Derybos dėl derybų pradžios: pirmasis blokas 6
2.2. Derybos dėl derybų pabaigos 8
2.3. Paskutinis derybų etapas – galutinio susitarimo link 9
3. DERYBŲ PABAIGA 10
3.1. Europos Komisijos pasiūlymai dėl finansinio derybų paketo 11
3.2. Oficialių derybų dėl Ignalinos AE pradžia 11
3.3. Politinės deklaracijos ir naujas mandatas 12
3.4. Derybos įgyja pagreitį 13
3.5. Galutinis postūmis derybose 14
3.6. Finišas: stojimo į Europos Sąjungą sutarties protokolas 14
4. DERYBŲ OBJEKTAS 16
IŠVADOS 17ĮVADAS
Su Europos Sąjunga (ES) vykusios derybos dėl Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo buvo vienos svarbiausių ir sudėtingiausių derybų nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Joos prasidėjo dar prieš oficialią narystės derybų pradžią ir nemažai lėmė visų šių derybų rezultatų vertinimą. Ignalinos AE klausimo sprendimas Lietuvai buvo tapęs neoficialia papildoma narystės ES sąlyga, kuri vėliau buvo formalizuota. Tik pradėjusi spręsti šį klausimą Lietuva galėjo pradėti oficialias narystės derybas.

Per derybas su ES ir supažindinant su jų rezultatais buvo pabrėžiama, kad Lietuva turėjo išspręsti du didžiulius tik jai tekusius uždavinius: Ignalinos AE uždarymo ir Kaliningrado tranzito. Nors Kaliningrado tranzito klausimas buvo labai sudėtingas, jis iškilo ir buvo išspręstas paaskutiniame oficialių narystės derybų etape. Laiko, ekonominės ir politinės reikšmės atžvilgiu Ignalinos problema neabejotinai buvo pagrindinis Lietuvos narystės derybų klausimas.
Kodėl ES siekė, kad Lietuva uždarytų Ignalinos AE? Kodėl Lietuva sutiko su šiuo reikalavimu? Kaip vertinti Ignalinos AE uždarymo sąlygas? Kokios st

trategijos ir taktikos derybose laikėsi ES ir Lietuva? Kas priėmė svarbiausius sprendimus ir kieno interesus jie atitiko? Štai svarbiausi klausimai, kuriuos pabandysiu apžvelgti daugiau dėmesio skirdama politiniam derybų proceso lygmeniui.1. DERYBŲ KONTEKSTAS – ČERNOBYLIO ŠEŠĖLYJE
Paradoksalu, tačiau Černobylio katastrofą sukėlė ketvirtajame jėgainės RBMK-1000 bloke atliekami saugos gerinimo bandymai. Po 1988 m. balandžio 26 d. katastrofos Černobylio AE RBMK tipo reaktoriai tapo pagrįstos ir smarkios Vakarų ekspertų kritikos objektu. Nemažai kritikos sulaukta ir pačioje SSRS. Kita vertus, diskusija apie Černobylio AE katastrofos priežastis ir pasekmes to meto visuomenėje buvo tapusi ir ideologine diskusija apie branduolinę energetiką.1.1 Branduolinės energetikos saugos problema Vidurio ir Rytų Europoje
Sužlugus sovietiniam režimui, buvusioje SSRS pagaminti reaktoriai, kaip ir atsakomybė už jų eksploatavimą, atiteko posovietinėms valstybėms. Diskutuojant apie Černobylio AE katastrofos priežastis buvo prisimintos irr Vidurio ir Rytų Europos valstybės, eksploatavusios sovietinio palikimo reaktorius. Vakarų pasaulį domino ne tik pačių charakteristikos, bet ir jų saugos priežiūros kultūra.
Susiklosčius tokiai situacijai, 1992 m. liepos mėn. Miunchene didžiojo septyneto valstybės ekonominės deklaracijos dalyje, skirtoje atominei saugai posovietinėse valstybėse, paskelbė, kad kiekviena iš jų yra atskirai atsakinga už savo teritorijoje esančių atominių elektrinių saugą, ir pasiūlė joms paramą. Deklaracijoje didžiosios valstybės pažymėjo, kad sovietinio dizaino atominių elektrinių sauga kelia didelį susirūpinimą, ir pabrėžė, kad buvusios SSRS valstybės yra visiškai at
tsakingos už tai ir turi pašalinti grėsmę. Tam tikslui buvo įsteigtas specialus Tarptautinis atominių elektrinių eksploatavimo nutraukimo fondas, kurį iki šiol administruoja Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB).
Priėmus šį sprendimą Lietuva, Bulgarija ir Rusija su ERPB pasirašė branduolinės saugos sąskaitos (BSS) sutartis. Lietuva šią sutartį pasirašė 1994 m. Joje sakoma, kad Lietuvos Respublika ir Ignalinos AE sustabdys abu blokus, kai dujų tarpeliai kanaluose sumažės iki leistinos ribos, t. y. Ignalinos AE kuro kanalai nebus keičiami. Pagal šią sutartį Lietuva gavo 32,8 mln. Ekiu (apie 120 mln. litų) paramą branduolinės saugos priežiūros ir įvertinimo darbams atlikti, tačiau ši sutartis nebuvo teikta tvirtinti Seimui. Pažymėtina tai, kad BBS sutarties pasirašymą tuo metu Lietuva vertino ne kaip įsipareigojimą anksti uždaryti Ignalinos AE, o veikiau tik kaip priemonę Ignalinos AE saugai parengti. Tačiau ES, remdamasi būtent 1994 m. Lietuvos pasirašyta BBS sutartimi, vėliau siekė, kad Lietuva besąlygiškai pripažintų įsipareigojimą sustabdyti pirmąjį bloką 2005 m., o antrąjį – atsižvelgiant į jų amžiaus skirtumą – penkeriais metais vėliau.
Apskritai po 1994 m. Ignalinos AE klausimas buvo mažiau eskaluojamas, daugiau buvo kalbama apie saugos užtikrinimo priemones ir investicijas į elektrinės saugą. Apie ankstyvą Ignalinos AE uždarymą tuo metu daugiau kalbėjo tik įvairios tarptautinės finansų ir aplinkos apsaugos organizacijos.
Tuo pačiu laikotarpiu buvo atliekamas ir Ignalinos AE saugos vertinimas, finansuojamas ERPB 19
994 m. Lietuvai skirtomis lėšomis. Jau tuo metu tarptautinė Ignalinos AE saugos ekspertų komisija (taryba) rekomendavo, kad Ignalinos AE sauga būtų pagerinta, imtis keleto priemonių, taip pat ir pagerinti pačios įmonės valdymą, ją decentralizuoti ir įdiegti papildomą saugos sistemą. Svarbus vaidmuo gerinant Ignalinos AE saugą tuo metu teko Švedijos tarptautinių branduolinės saugos projektų (SIP) agentūrai.
Nepaisant to, RBMK reaktorių patikimumo klausimas nebuvo pamirštas. 1996 m. Tarptautinės atominės energetikos agentūros surengtame forume pačios agentūros atstovai konstatavo, kad RBMK tipo reaktoriai kelia didžiausią pavojų, palyginti su kitais branduoliniais reaktoriais. Vėliau, 1997 m. pradžioje, netgi buvo paskelbta, kad Ignalinos AE yra nesaugi ir turėtų būti uždaryta iki įrengiant būtinas saugos priemones. Pažymėta, kad RBMK tipo reaktoriams trūksta apsauginio gaubto.
Galiausiai ankstyvo Ignalinos AE uždarymo klausimas vėl imtas aktyviai svarstyti 1997 m. pradžioje, prieš Europos Komisijai paskelbiant savo nuomonę apie kiekvienos iš šalių kandidačių atitiktį narystės ES kriterijams.
1999 m. Vakarų Europos atominės energetikos reguliuotojų asociacija (WENRA) parengė branduolinės saugos ataskaitą, kurioje atominiai reaktoriai buvo suskirstyti į dvi kategorijas: tie, kurių sauga po atitinkamų investicijų gali atitikti Vakaruose plačiai keliamus branduolinės saugos reikalavimus, ir tie, kurių sauga, nors ir skyrus papildomų investicijų, negalės atitikti minėtų saugos reikalavimų. Į antrąją kategoriją kaip tik ir pateko RBMK tipo reaktor.iai, buvę Lietuvoje (Ignalinos AE) bei Slovakijos ir Bu
ulgarijos senesnio tipo reaktoriai.1.2. Ignalinos AE atvejo unikalumas
Ignalinos AE atvejis tapo išskirtiniu, palyginti su kitų valstybių kandidačių (Bulgarijos, Slovakijos) AE, dėl keleto priežasčių: Lietuvoje veikė vieninteliai RBMK tipo reaktoriai už Rusijos ribų (tokio pat tipo reaktoriai veikia Černobylio AE). Ignalinos AE buvo vienintelė tokia elektrinė Lietuvoje ir tenkino apie 70-80 proc. šalies elektros energijos poreikių. Viena vertus, ES dėl RBMK techninių parametrų buvo patogu reaktorių sustabdymą sieti su narystės ES pradžia, kita vertus, Lietuvai dėl šios jėgainės vietos šalies energetiniame balanse buvo gana patogu siekti atskiro sprendimo.2. DERYBŲ DĖL IGNALINOS AE UŽDARYMO EIGA
Pats Ignalinos AE derybų objektas derybų metu kito, ir jį Lietuva bei ES traktavo skirtingai. Derybų pradžioje dominavo ankstesnio nei buvo numatyta projektiniuose Ignalinos AE dokumentuose jos uždarymo klausimas.
1997-1999 m. diskusijos dėl Ignalinos AE uždarymo buvo tapusios techninėmis diskusijomis dėl Ignalinos AE saugumo; tiksliau, ES nenorėjo pripažinti saugumo formalių derybų objektu, o Lietuva negalėjo pripažinti, kad Ignalinos AE yra nesaugi, nes būtų iškilęs klausimas, kodėl ši elektrinė iš viso veikia. Be to, į saugumą iš tiesų buvo nemažai investuota ir, Lietuvos ekspertų nuomone, jis galėjo atitikti Vakarų branduolinių elektrinių saugos lygį (Almenas, Kaliatka, Ušpuras, 1998; Augutis 2002).

Tai nulėmė, kad branduolinio saugumo, kartu ir Ignalinos AE uždarymo pagrįstumo, klausimas derybose nebuvo išspręstas iki galo. Lietuva galų gale sutiko su išankstiniu Ignalinos AE uždarymu, tačiau oficialiai visiškai nepripažino, kad tokio sprendimo pagrindas yra Ignalinos AE saugumo problemos. Tuo pat metu ir vėliau derybos dėl Ignalinos AE išankstinio uždarymo virto derybomis dėl uždarymo datos.

ES oficialiai taip pat nepripažino tokio derybų objekto, tačiau neformaliai įvairūs Ignalinos AE uždarymo scenarijai su Europos Komisija buvo svarstomi. Tik paskutiniame derybų etape, 2002 m., Lietuvai priėmus ES poziciją dėl Ignalinos AE uždarymo datos, derybos vyko dėl uždarymo sąlygų.2.1. Derybos dėl derybų pradžios: pirmasis blokas
Nuo derybų objekto traktavimo ir sutarimo dėl jo nemažai priklausė pagrindiniai derybų etapai. Pirmojo etapo pradžią nustatyti gana sunku. Diskusijos tarp Lietuvos ir ES dėl Ignalinos AE uždarymo prasidėjo 1997-1998 m. – po to, kai 1995 m. Lietuva įteikė paraišką įstoti į ES ir Europos Komisija 1997 m. rudenį paskelbė nuomonę dėl Lietuvos narystės ES.

Europos Komisija 1997 m. nuomonėje apie Lietuvos pasirengimą narystei ES paskelbė, kad Lietuva turi laikytis 1994 m. BBS sutarties, o tai reiškė, kad Ignalinos AE eksploatacija negali būti tęsiama pasibaigus kuro kanalų naudojimo laikui. Vėliau tiek 1998 m. Reguliariajame pranešime, tiek 1998 m. Stojimo partnerystėje Lietuva buvo skatinama priimti ilgalaikę nuoseklią energetikos strategiją ir Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo planą, parengtą vadovaujantis pagal BSS sutartį prisiimtais įsipareigojimais. Vėliau šis dialogas perėjo ir į ES derybų poziciją dėl ankstyvo uždarymo datų.

ES įgijo realią dingstį kelti šį klausimą, o Lietuva turėjo pripažinti pačios problemos egzistavimą. Tuo atžvilgiu itin reikšmingas buvo Europos Komisijos narės Rittos Bjerregaard vizitas į Lietuvą 1998 m. pradžioje. Komisijos atstovė po susitikimo su Lietuvos Respublikos prezidentu pakartojo, kad elektrinė turėtų būti uždaryta kito dešimtmečio pradžioje, tačiau pažymėjo, kad Ignalinos AE uždarymas nėra nei derybų su ES, nei Lietuvos įstojimo į ES sąlyga. Nepaisant to, po šio vizito Ignalinos AE klausimas įsitvirtino Lietuvos ir ES politinėje darbotvarkėje ir laikėsi ten iki pat narystės derybų pabaigos.

Pirmojo etapo derybų kulminacija galima laikyti 1999 m. Tada pradėjo dirbti pirmoji bendra Lietuvos ir Europos Komisijos darbo grupė, kuri analizavo įvairius Ignalinos AE uždarymo scenarijus ir praktiškai kartu su tarptautiniais ekspertais rengė 1999 m. Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją.

1999 m. pradžioje Europos Komisija pasiūlė sudaryti ekspertų grupę, kuri nagrinėtų su Ignalinos AE uždarymu susijusius klausimus, įskaitant galimą finansinę pagalbą. Lietuvai taip pat buvo pasiūlyta padėti parengti energetikos plėtros strategiją ir įvertinti Ignalinos AE uždarymo pasekmes, tačiau pažymėta, kad tam turi būti nustatyti aiškūs uždarymo terminai. Lietuva sutiko, kad ši grupė numatytų galimas reaktorių uždarymo sąnaudas ar galimą ES paramos dydį, tačiau nespręstų paties Ignalinos AE blokų sustabdymo klausimo. Europos komisija savo ruožtu neigė bet kokią galimybę peržiūrėti BSS sutartį.

Šis pasiūlymas buvo primintinas 1999 m. kovo mėn. Europos komisijos delegacijos Lietuvoje vadovo teigimu, Europos Komisijai taip pat buvo nepriimtini ankstesni pareiškimai, kad Lietuvos Vyriausybė yra pasirengusi su užsienio ekspertais svarstyti Ignalinos AE uždarymo klausimą. Lietuva buvo dar kartą įspėta, kad nepasirinkusi ankstyvojo Ignalinos AE uždarymo scenarijaus, rizikuotų negauti pakvietimo į derybas dėl narystės ES, net jeigu ir atitiktų kitus kriterijus.

Galiausiai 1999 m. kovo pabaigoje Vyriausybė, toliau bendradarbiaudama su Europos Komisija, sutiko sudaryti bendrą Lietuvos ir Europos Komisijos darbo grupę ir paskyrė į ją savo atstovus. Be to, Vyriausybė Lietuvos delegacijai pavedė įvertinti, kiek kainuotų Ignalinos AE sustabdymas, ir pateikti informaciją apie galimos neatlygintinos ir kitokios finansinės paramos iš ES ir kitų tarptautinių šaltinių dydį bei formas, socialinius, ekonominius padarinius ir aplinkosaugos išlaidas, taip pat kitus padarinius, jeigu būtų numatyta šios atominės elektrinės blokus sustabdyti anksčiau.

Pirmasis bendros daro grupės susitikimas įvyko 1999 m. balandžio mėn., antrasis – liepos mėn. Per susitikimus buvo pradėta aptarinėti galimas Ignalinos AE uždarymo pasekmes, jų sąlygotumą ir galimus sprendimus, tačiau lygiagrečiai vyko ir politinės derybos šiuo klausimu, jos buvo siejamos su galimybe Lietuvai oficialiai pradėti derybas dėl narystės ES.

1999 m. vasario mėn. Asociacijos komitete Briuselyje Lietuvai ES aiškiai pareiškė, kad bet koks delsimas patvir.tinti ankstesnio Ignalinos AE uždarymo scenarijų sužlugdys Lietuvos viltis 1999 m. pradėti derybas dėl stojimo į ES. Po mėnesio jau Seimo atstovams Briuselyje buvo priminta, kad jei Lietuva iki 1999 m. vidurio neparengs Ignalinos AE uždarymo plano, ES vadovai Helsinkyje per Europos Vadovų Tarybos susitikimą gali pareikšti neigiamą požiūrį į Lietuvos pakvietimą į derybas dėl narystės ES.

1999 m. buvo atnaujinama Nacionalinė energetikos strategija ir vyko dialogas su Europos Komisijos ekspertais. Vyriausybės atstovai kartu su Lietuvos ir Europos Komisijos ekspertais svarstė Energetikos strategijos grupės parengtas ataskaitas ir pranešimus, kuriuose pateikta analizė ir vertinimai buvo naudingi strategijos pagrindimui.

1999 m. Seime svarstant Nacionalinę energetikos strategiją vyravo kelios nuotaikos. Tuometinė Seimo opozicija teigė, kad šio klausimo analizei buvo skirta per mažai dėmesio, ir pasiūlė svarstymą atidėti; pozicija siūlė pritarti Vyriausybės teikiamam projektui; branduolinės energetikos šalininkai siūlė aiškiai atskirti BSS sutartis nuo Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų uždaryti atominę elektrinę ir išlaikyti branduolinę energetiką ir ateityje.

Seime pristatant Nacionalinės energetikos strategijos pakeitimus buvo pristatyta ir pirminio susitarimo su Europos Komisija formulė, kurią 1999 m. rugsėjo 9 d. Briuselyje Lietuvos ūkio ministras suderino kartu su Europos Komisijos pareigūnais. Pagal šį susitarimą pirmasis blokas būtų galutinai sustabdytas iki 2005 m. ir pagal tai Lietuva sulauktų esminės ilgalaikės finansinės pagalbos iš ES, kitų valstybių ir tarptautinių finansinių institucijų. Tuo tarpu antrojo bloko uždarymo datą Europos Komisija siejo su reaktorių amžiaus skirtumu (penkeri metai) ir atitinkamai pasiūlė jį galutinai sustabdyti 2009 m.

Seimas pritarė susitarimo su Europos Komisija dėl pirmojo bloko formulės ir patvirtinto atnaujintą nacionalinės energetikos strategiją. 1999 m. spalio 5 d. paskelbus vardinio balsavimo rezultatus paaiškėjo, kad atnaujintai Nacionalinei energetikos strategijai pritarė 63, prieš ją balsavo 31 Seimo narys.

Lietuvai priėmus sprendimą dėl pirmojo bloko, Europos Komisija rekomendavo pradėti su Lietuva oficialias derybas dėl narystės ES ir įsipareigojo iš esmės prisidėti prie pirmojo bloko sustabdymo kaštų padengimo. Helsinkyje Europos Vadovų Tarybos susitikime ES valstybės narės pasveikino Lietuvą priėmus sprendimą dėl Ignalinos AE pirmojo bloko ir pakvietė Lietuvą pradėti derybas dėl narystės ES. Šiuos susitarimus galima laikyti pirmojo derybų etapo pabaiga.2.2. Derybos dėl derybų pabaigos
Galima teigti, kad tai antrasis derybų etapas. Šiame etape toliau daugiausia vyko politinės diskusijos dėl tolesnių derybų objekto. Lietuvoje jų metu imta intensyviai diskutuoti dėl Ignalinos AE antrojo bloko veiklos pratęsimo ir ES paramos ilgalaikiškumo.

Šio etapo pradžią galima tapatinti ir su oficialių derybų dėl narystės ES pradžia. Siekiant efektyvumo, derybų metu ES teisyną suskirsčius į 31 derybų skyrių Ignalinos AE klausimas buvo priskirtas 14 skyriui, energetikos. Kadangi derybos prasidėjo nuo lengviausių klausimų, tolesnių derybų dėl Ignalinos AE teko laukti ilgiau kaip metus.

Deryboms oficialiai prasidėjus, naujovių būta nedaug, išskyrus tai, kad ES pozicija griežtėjo ir buvo papildyta nuostatomis dėl Ignalinos AE antrojo bloko. Lietuvai buvo priminta, kad dėl Ignalinos AE antrojo bloko būtina apsispręsti anksčiau nei 2004 m., t. y. 2002 m., kitaip Lietuva nebus įtraukta į pirmąjį ES plėtros etapą. Taip pat pažymėtina, kad Ignalinos AE antrasis blokas turi būti uždarytas ne vėliau kaip 2009 m.
ES naudojosi situacija ir toliau griežtino savo argumentus dėl Ignalinos AE reaktorių saugos. Atnaujinus bendrą Lietuvos ir Europos Komisijos energetikos darbo grupės veiklą buvo aptartos bendros temos – energetikos rinkų atvėrimas, energijos paklausos ir pasiūlos dinamika, tinklų sujungimas, ekonominės, aplinkosauginės ir socialinės Ignalinos AE uždarymo pasekmės bei eksploatavimo nutraukimo kaštai. Tai buvo pirmasis „apšilimas“ prieš būsimąsias derybas. Taip pat susitikime pateiktos pozicijos dėl Ignalinos AE antrojo bloko uždarymo terminų.2.3. Paskutinis derybų etapas – galutinio susitarimo link
Trečiajame – trumpiausiame, intensyviausiame ir, matyt, svarbiausiame – derybų etape vyravo Ignalinos AE uždarymo pasekmių vertinimo klausimai. Šis etapas prasidėjo 2002 m. pradžioje, įpusėjus atnaujintos Lietuvos ir Europos Komisijos darbo grupės veiklai ir Lietuvai praktiškai pripažinus, kad derybos galimos ne dėl antrojo bloko uždarymo datos, bet tik dėl ES paramos masto, ilgalaikiškumo ir modalumų.
Ypatinga šio etapo gaire reikėtų laikyti 2002 m. birželio mėn. priimtas Lietuvos ir ES deklaracijas dėl Ignalinos AE uždarymo. Po jų reikėjo išspręsti pagalbos apimties, modalumų bei teisinio pagrindo ją teikti klausimus. Tai buvo itin sudėtinga, nes po deklaracijų pasirašymo Lietuvai vėl teko dėti daug pastangų, kad klausimas būtų grąžintinas į derybų ir politinę darbotvarkę.3. DERYBŲ PABAIGA
Pirmuosius paskutinio derybų etapo požymius galima išskirti jau 2001 m. pradžioje, kai ėmė aiškėti galutinio susitarimo modalumai. Vienas iš esminių lūžio taškų buvo tuo metu dar buvusios opozicinės partijos lyderio, kadenciją baigusio Lietuvos Respublikos prezidento A. M. Brazausko 2001 m. kovo 7 d. susitikimas su Europos Komisijos plėtros komisaru. Per susitikimą buvo aiškiai pasakyta, kad jei Lietuva 2002 m. neprisiims įsipareigojimų dėl Ignalinos AE antrojo bloko uždarymo, tai tikėtis, kad ji pateks į pirmąją ES plėtros bangą, nėra vilties. Tapo aišku, kad toliau derybose dėmesys daugiausia bus sutelktas į ES finansinės paramos teikimo modalumus, o ne į pačių blokų uždarymo datas.
Plėtros komisaras savo laiške Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui priminė 1999 m. pasiektą politinį kompromisą ir pažymėjo, kad dėl blokų amžiaus skirtumo antrasis blokas turi būti uždarytas 2009 m. Komisaras pabrėžė būtinumą nustatyti aiškią antrojo reaktoriaus uždarymo datą, nes kitaip būtų sunku pradėti diskusiją dėl jėgainės uždarymo pasekmių ir juo labiau dėl jų finansavimo būdo.
Kaip svarbų politinį postūmį derybose ir tam tikrą ES pozicijos pasikeitimą galima nurodyti tai, kad savo laiške plėtros komisaras sutiko, jog Ignalinos AE klausimas svarbus visai ES ir turi būti paremtas tinkama išorės pagalba.
Atsakyme į plėtros komisaro laišką ministras pirmininkas jau projektavo būsimojo susitarimo su ES etapus bei gaires ir išdėstė pačią Lietuvos poziciją. Po metų pertraukos Ignalinos AE, jos antrojo bloko klausimas vėl buvo grąžintinas į Lietuvos ir ES politines darbotvarkes.
Šiame laiške ministras pirmininkas 2002 m. sausio mėn. pabaigoje sutiko, kad sprendimo dėl Ignalinos AE ateities laikas turi atitikti Lietuvos stojimo į ES tvarkaraštį, ir priminė, kad Seimas yra pasirengęs svarstyti pasiūlymus dėl Nacionalinės energetikos strategijos pataisų, reikalingų norint sėkmingai baigti derybas dėl narystės ES. Ministras pirmininkas savo laiške priminė, kad galutinė Ignalinos AE uždarymo data turi derėti su finansavimo planu ir kad šis susitarimas dėl finansavimo būdų atspindėtas Lietuvos stojimo į ES sutartyje. Be to, jis paminėjo, kad ilgalaikiai Bendrijos asignavimai Ignalinos AE uždarymui finansuoti turi papildyti būsimosios struktūrinės paramos ir per PHARE programą įsipareigotas skirti lėšas.
Kitas didesnio Europos Komisijos aktyvumo požymis – techninės diskusijos dėl uždarymo pasekmių pradžia. 2001 m. gruodžio 7 d. įvyko antrasis atnaujintos Lietuvos ir Europos Komisijos darbo grupės posėdis. Jame Lietuva jau turėjo gana aiškią poziciją dėl Ignalinos AE uždarymo pasekmių masto. Šis bendros pozicijos akcentas išsilaikė iki pat derybų pabaigos, kurią atspindėjo ir atnaujintos grupės susitikimo darbotvarkė. Darbotvarkėje daugiau dėmesio buvo skirta techniniams klausimams, susijusiems su eksploatavimo nutraukimu, socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis regione, elektros energijos gamybos pajėgumų atnaujinimu uždarius Ignalinos AE ir kitomis energijos tiekimo saugumą užtikrinančiomis priemonėmis.3.1. Europos Komisijos pasiūlymai dėl finansinio derybų paketo
2001 m. pabaigoje-2002 m. pradžioje paaiškėjus Lietuvos pozicijos dėl Ignalinos AE kontūrams, Europos Komisija parengė savus pasiūlymus dėl galimo Ignalinos AE uždarymo finansavimo ir 2002 m. sausio 30 d. juos pateikė ES Tarybai. Siūlymuose buvo pripažinta, kad Ignalinos AE uždarymas yra sunkiai pakeliama našta Lietuvos ekonomikai ir tam reikalingas papildomas finansavimas, teiktinas dešimtis metų.
Europos Komisija, remdamasi turimais įvertinimais, pasiūlė 2004-2006 metams skirti 210 mln. eurų papildomą finansavimą, tačiau ši suma dar turėjo būti tikslinama bendroje Lietuvos ir Europos Komisijos energetikos darbo grupėje. Šis finansavimas būtų skiriamas atskirai nuo finansavimo per struktūrinius fondus, taip pat atskirai nuo donorų konferencijoje įsipareigotų skirti asignavimų per TPIENF.
Derybininkų žargonu, toks finansavimas būtų skiriamas „atskira eilute“. Be to, atsirado ir kitas žargonas – „pasekmių kategorijos“, juo mėginta apibrėžti visas Ignalinos AE uždarymo pasekmių grupes, kurios jau buvo išskirtos techninėse konsultacijose su Europos Komisija.
Finansinis Europos Komisijos pasiūlymas tapo tolesnių derybų dėl Ignalinos AE objektu. Iš esmės toliau buvo deramasi dviem klausimais: dėl „atskiros eilutės“ sumos ir dėl finansavimo per „atskirą eilutę“ apimties, siekiant padengti kuo daugiau Ignalinos AE uždarymo „pasekmių kategorijų“.3.2. Oficialių derybų dėl Ignalinos AE pradžia
2002 m. vasario 21 d. ES priėmė bendrąją poziciją dėl Ignalinos AE , kurioje teigiama, kad Lietuva turi pateikti aiškų, oficialų įsipareigojimo pirmąjį bloką sustabdyti iki 2005 m. patvirtinimą ir pateikti aiškų ir oficialų įsipareigojimą antrąjį bloką sustabdyti ne vėliau kaip 2009 m.
Sprendimo dėl Ignalinos AE antrojo bloko sustabdymo data turėjo atitikti Lietuvos stojimo į ES tvarkaraštį, t. y. toks sprendimas turėjo būti priimtas iki derybų pabaigos – iki 2002 m. vasario 21 d. Tam reikėjo tinkamai pasirengti, ką ir darė Lietuvos Vyriausybė. Vyriausybė Lietuvos atstovams energetikos darbo grupėje, pavedė 2002 m. pirmąjį ketvirtį parengti ir pateikti Seimo nutarimo dėl Ignalinos AE antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo projektą.
Lietuva, siekdama reaktyvuoti savo poziciją, Ignalinos AE klausimą ėmė kelti ne tik derybų Energetikos skyriuje, bet ir platesniame derybų kontekste. Lietuvos poziciją lėmė jau susiformavusios nuostatos dėl Ignalinos AE uždarymo pasekmių masto. Kadangi sprendimo dėl šių pasekmių priėmimas yra daugialypis uždavinys, susijęs ne tik su techniniais AE uždarymo darbais, bet ir su pagalba regionui per struktūrinės paramos priemones, atskira parama Lietuvos energetikos sektoriaus nebranduoliniams pajėgumams, taip pat su finansavimo modalumais ir ES biudžeto planavimu, Lietuvos derybininkų grupė klausimą nagrinėjo tiek Energetikos, tiek Regioninės politikos ir struktūrinių priemonių, tiek Finansinių ir biudžeto nuostatų skyriuose, ir netgi Kitų klausimų skyriuje.
Be oficialių derybų su ES, tęsėsi ir artėjo į pabaigą techninis dialogas su Europos Komisija. Trečiasis bendros energetikos darbo grupės susitikimas įvyko 2002 m. kovo 5 d. Vilniuje ir buvo paskutinis. Jis baigė techninę Lietuvos ir Europos Komisijos ekspertų diskusiją dėl galimų Ignalinos AE uždarymo pasekmių. Klausimus dėl pasekmių masto ir finansavimo, kuriais nebuvo sutarta, nuspręsta pristatyti jau politiniu lygmeniu, t. y. poziciją dėl Ignalinos AE uždarymo kaštų ir pasekmių pateikti ES Tarybos Stojimo konferencijai, taip pat priimti atitinkamas abiejų šalių politines deklaracijas dėl tolesnės derybų eigos. Tam turėjo įtakos ir Lietuvos vidaus politinis sprendimas 2002 m. atnaujinti Nacionalinę energetikos strategiją
2002 m. gegužės 23 d. Stojimo konferencijai Lietuva pateikė papildomos informacijos dėl Ignalinos AE pirmojo ir antrojo blokų uždarymo pasekmių ir su jų uždarymu susijusiais klausimais. Lietuva pabrėžė, kad prašoma ilgalaikė ES finansinė parama, padėsianti spręsti Ignalinos AE uždarymo pasekmių problemas, turėtų papildyti, o ne riboti Lietuvos per struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą teikiamą paramą.
Rengiant šią poziciją, svarbiausias Lietuvos argumentas buvo tas, kad Ignalinos AE yra unikali – joje vienintelėje iš šalių kandidačių atominių elektrinių yra du RBMK tipo reaktoriai, ji buvo pastatyta SSRS gyvavimo metais ir ne Lietuvos sprendimu. Be to, Ignalinos AE tenkino daugiau nei du trečdalius vidaus energijos poreikių. Lietuvos derybininkai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad dėl Ignalinos AE reikalingas atskiras ir bendras visai ES sprendimas. Šioms nuostatoms įgyvendinti Lietuva siūlė Ignalinos AE finansuoti per atskirą Ignalinos AE programą iš atskiros ES biudžeto eilutės. Taigi vadovaujantis šia pozicijos logika, papildomos informacijos priede pirmą kartą derybose oficialiai buvo pateiktas ir preliminarus Ignalinos AE uždarymo pasekmių vertinimas, pagal kurį maksimalios techninio Ignalinos AE uždarymo, socialinių ir ekonominių priemonių regione, aplinkosaugos, pajėgumų atnaujinimo, taip pat tiekimo saugumo investicijos 2004-2006 m. buvo įvertintos apie 800 mln. eurų. Bendroji investicijų nuo 2002 iki 2020 m. suma, Lietuvos vertinimu, buvo iki 2,4 mlrd. eurų. Esmines šios pozicijos nuostatas Lietuva pakartojo ir Finansinių ir biudžeto nuostatų derybų skyriuje.3.3. Politinės deklaracijos ir naujas mandatas
Lietuva pasirengė ne tik techniniam, bet ir politiniam klausimo sprendimui. 2002 m. gegužės 14 d. Seimas priėmė nutarimą, kuriuo Vyriausybei pasiūlė derėtis su ES valstybėmis narėmis ir Europos Komisija dėl Ignalinos AE antrojo bloko eksploatavimo nutraukimo terminų, atsižvelgiant į ES siūlymus dėl antrojo bloko galutinio sustabdymo terminų ir finansinių sąlygų. Taigi Lietuvai nusistačius aiškią poziciją dėl Ignalinos AE uždarymo pasekmių įveikimo finansavimo ir pasirengus derybose naudoti politines priemones, derybos dėl Ignalinos AE iš esmės pasistūmėjo. 2002 m. birželio 11 d. vykusiame ministrų lygio Stojimo konferencijos susitikime ES valstybės ir Lietuva paskelbė atskiras deklaracijas ir baigė derybas Energetikos skyriuje. ES valstybės narės deklaracijoje pripažino, kad dviejų 1500 MW RBMK tipo reaktorių, paveldėtų iš buvusios Sovietų Sąjungos, uždarymas Lietuvoje truks ilgiau nei dabartinė finansinė perspektyva ir kad tai Lietuvai yra išskirtinė, neatitinkanti jos dydžio ir ekonominio pajėgumo finansinė našta. ES valstybės narės taip pat pareiškė, kad yra pasirengusios reikalingą papildomą ir adekvačią Bendrijos paramą Ignalinos AE eksploatacijos nutraukimui teikti ir Lietuvai įstojus į ES. Atitinkamai Lietuva savo deklaracijoje įsipareigojo Ignalinos AE antrąjį bloką uždaryti 2009 m., suprasdama, kad vėlesniame stojimo į ES derybų etape bus sprendžiama dėl papildomos ES finansinės paramos organizavimo Ignalinos AE pirmojo ir antrojo blokų uždarymui ir po 2006 m. įgyvendindama šią programą, Lietuva spręs Ignalinos AE uždarymo pasekmių problemas.3.4. Derybos įgyja pagreitį
Seimui priėmus minėtą sprendimą ir su ES pasikeitus deklaracijomis, tiek Europos Komisijos, tiek Lietuvos derybininkams buvo suteiktas naujas mandatas – derybos dėl Ignalinos AE uždarymo pasekmių įveikimo finansavimo. Derybos priartėjo prie galutinių susitarimų.
Lietuvos Vyriausybė tam taip pat atitinkamai pasirengė ir vyriausiajam derybininkui suteikė specialius įgaliojimus. Vyriausybė sudarė komisiją, atstovaujančią Lietuvai derybose su ES valstybėmis ir ES institucijomis Ignalinos AE klausimais. Vyriausiojo derybininko vadovaujamai komisijai buvo pavesta su ES valstybėmis ir ES institucijomis derėtis dėl papildomos ES finansinės paramos organizavimo programos valstybinės įmonės Ignalinos AE pirmojo ir antrojo blokų uždarymo pasekmėms įveikti. Vyriausybės sudaryta komisija su Europos Komisijos ekspertais buvo susitikusi tris kartus. Tuo pat metu įvyko daugiau nei 20 Lietuvos derybininkų komisijos susitikimų. Šiame etape svarbiausias Lietuvos derybininkų grupės tikslas buvo siekti abiem pusėms palankaus susitarimo dėl pasekmių masto, jų įveikimo finansavimo būdų ir pačių finansavimo sumų. Be to, Lietuva ėmė spausti ES ir dėl šio susitarimo įteisinimo stojimo dokumentuose, į ką ES reagavo tik 2002 m. lapkričio mėn. pradžioje.
2002 m. liepos mėn. techninėse konsultacijose su Europos Komisijos ekspertais buvo apsvarstyta Lietuvos delegacijos parengta medžiaga: pristatytas atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos projektas, apibūdintos Ignalinos AE uždarymo pasekmių kategorijos, nurodyti jų įveikimo kaštai ir esami finansinės paramos instrumentai. Per technines konsultacijas Europos Komisija sutiko orientuotis į 2004-2006 m. finansavimo laikotarpį, taip pat susitarti dėl paramos po 2006 m. principų. Europos Komisija per konsultacijas patvirtino, kad laikysis įsipareigojimo skirti 165 mln. eurų, ir, vadovaudamasi 2002 m. sausio 30 d. pasiūlymu, pasiūlė 2004-2006 m. eksploatacijos nutraukimui papildomai skirti po 70 mln. eurų kasmet. Visą spalio mėn. Lietuvos derybininkai intensyviai rengėsi tolesniam dialogui su Europos Komisijos ekspertais.
Pajudėjus deryboms, Lietuva spaudė Europos Komisiją, kad būtų pradėtos rengti galutinio susitarimo gairės, kurios atsispindėtų Lietuvos stojimo į ES sutartyje.3.5. Galutinis postūmis derybose
2002 m. spalio mėn. pabaigoje Briuselyje Lietuvos Vyriausybės vadovas susitiko su Europos Komisijos plėtros komisaru ir, atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, aptarė tolesnį derybų dėl Ignalinos AE grafiką bei apžvelgė finansuotinas pasekmių kategorijas. Galima teigti, kad būtent po šio susitikimo derybų finišo tiesioji tapo daug aiškesnė tiek pačios paramos, tiek atskirų kategorijų finansavimo, tiek susitarimo įteisinimo klausimais. Techninėse konsultacijose jau po ministro pirmininko susitikimo su plėtros komisaru, buvo sutarta, kad parama Ignalinos AE uždarymui turėtų būti teikiama ir kitoje finansinėje perspektyvoje po 2006 m. Vėliau Finansinių ir biudžeto nuostatų skyriuje ES sutiko, kad Lietuvai būtų sukurta speciali programa, taip pat pakartojo Europos Komisijos siūlymą dėl paramos Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimui 2002m. birželio mėn. deklaracijas. Be to, ES pažymėjo, kad galutinis susitarimas bus pasiektas derybų Kitų klausimų skyriuje.
Derybų kitų klausimų skyrius buvo pasirinktas keliais sumetimais. Pirmiausia derybos Energetikos skyriuje preliminariai buvo baigtos priėmus 2002 m. birželio mėn. deklaracijas. Antrą kartą atvėrus šį skyrių būtų grįžta į pačią pradžią ir prarasta brangaus laiko. Be to, tai ir politiniu atžvilgiu Lietuvai būtų buvę žalinga: kai kurios ES valstybės narės šį posūkį būtų interpretavusios kaip prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymą, o tai galėjo baigtis arba „iškritimu“ iš ES plėtros pirmosios bangos, arba daug prastesniu finansavimu.
Taigi Lietuvos papildomoje informacijoje buvo įvertinta, kad investicijoms 2004-2006 m. gali prireikti iki 376 mln. eurų, o iš Lietuvos pusės bendrasis finansavimas galėtų būti iki 30 proc. tinkamųjų atskirų projektų išlaidų (pavyzdžiui, pajėgumų atnaujinimui). Lietuva taip pat šioje informacijoje pateikė nuostatas dėl valstybės pagalbos finansuojant Ignalinos AE uždarymo projektus bei pasiūlymus dėl Ignalinos AE klausimo išsamaus aptarimo stojimo sutartyje.3.6. Finišas: stojimo į Europos Sąjungą sutarties protokolas
Paskutiniame derybų etape į Ignalinos AE klausimo svarstymus tiesiogiai įsitraukė ir Vyriausybė, kuri keletą kartų nagrinėjo galimus Stojimo sutarties protokolo variantus. 2002 m. lapkričio mėn. pabaigoje Vyriausybė palankiai įvertino pirmines Ignalinos AE protokolo projekto nuostatas. Vyriausybė pritarė tam, kad būtų sukurta speciali Ignalinos programa, pagal kurią Lietuvai atskira ES biudžeto eilute skiriama papildoma ES parama būtų teikiama ir po 2006 m. Vyriausybė taip pat pasiūlė, kad parama per Ignalinos programą apimtų eksploatavimo nutraukimo finansavimą, taip pat ir personalo saugos, pajėgumų pakeitimo, aplinkos apsaugos investicijų ir atskirų tiekimo saugumo priemonių finansavimą. Be to, atskiras dėmesys buvo skirtas valstybės pagalbai. Vyriausybė siūlė, kad parama, suteikta per Ignalinos programą ir kitus šaltinius, būtų laikoma suderinama su vidaus rinka, kaip numato Europos Bendrijų steigimo sutartis.

2002 m. lapkričio mėn. pabaigoje Briuselyje derybininkai dar kartą susitiko su ES atstovais ir aptarė Ignalinos AE protokolo nuostatas. Per susitikimą Lietuvos atstovai pabrėžė, kad Ignalinos programa turėtų būti kuo ankščiau patvirtinta, taip pat ir palankesnės bendrojo finansavimo sąlygos turėtų būti kuo ankščiau nustatytos. Be to, pažymėta, kad Bendrijos finansavimas po 2006 m. būtų tinkamai pratęstas pagal Lietuvos faktinius poreikius. Lietuvos derybininkai taip pat pateikė prašymą į protokolo tekstą įtraukti nuostatą dėl saugiklių, pagal kurią Lietuvos elektros energetikos rinkoje atsiradus rimtiems sutrikimams arba jiems gresiant būtų leista imtis atitinkamų priemonių. Per susitikimą ES atstovai nesutiko į protokolo tekstą įtraukti papildomų saugiklių, tačiau buvo sutarta, kad Lietuvai tapus ES nare, per Ignalinos programą bus skiriamas papildomas finansavimas, kuris bus teikiamas ir po 2006 m., ir paramos per Ignalinos programą teikimas bus „nuosekliai tęsiamas“. Taigi po šio susitikimo tapo aišku, kad papildoma parama asignavimų įsipareigojimais 2004-2006 m. sieks jau ne 210, o 285 mln. eurų. ES atstovai taip pat sutiko su Lietuvos derybininkų siūlymais nurodyti priemones, kurios bus finansuojamos per Ignalinos programą, ir atskiroms priemonėms numatyti visą finansavimą iš ES biudžeto. Beje, nuostata dėl saugiklio (4 straipsnis) protokole buvo įtvirtinta vėliau, po papildomo susitikimo su ES pareigūnais.

Patobulintas projekto protokolas buvo suderintas su Europos Komisija ir tuomet ES pirmininkavusia valstybe – Danija. Protokolo projektui buvo pritarta 2002 m. gruodžio 13 d. ES valstybių narių ir kandidačių vadovų aukščiausio lygio susitikime Kopenhagoje.

Taigi po susitarimo Kopenhagoje prasidėjo Stojimo į ES sutarties rengimo etapas, kuriame ypač svarbų darbą nuveikė teisininkai ir kalbininkai. Reikėjo ne tik parengti teisinį tekstą, bet ir išversti jį į 21 valstybių narių ir kandidačių kalbą. Lietuvos derybininkams buvo svarbu užtikrinti, kad Stojimo sutarties nuostatos kuo tiksliau atitiktų pačius derybų rezultatus. Buvo surengti net keli techniniai susitikimai su ES ekspertais (pavyzdžiui, nuostatos dėl bendrųjų saugiklių).

Ignalinos AE atvejo reglamentavimas nebuvo sudėtingas, kadangi Kopenhagoje vykusių derybų rezultatas buvo iš esmės teisinis tekstas ir vėliau jis nebuvo taisytas. Protokolo projektas į lietuvių kalbą buvo išverstas 2003 m. kovo mėn., valstybių ir vyriausybių vadovai jį pasirašė 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose.4. DERYBŲ OBJEKTAS
Derybose Lietuva turėjo prisiimti įsipareigojimą uždaryti Ignalinos AE pirmąjį bloką – 2005 m., o antrąjį penkeriais metais vėliau. Tai atitiko pradinę ES derybų poziciją. Lietuvai nepavyko pakeisti net antrojo bloko galutinio sustabdymo datos, nors į tai buvo dedama daug vilčių. ES tai pavyko padaryti Ignalinos AE uždarymą kvalifikavus kaip specifinę papildomą Lietuvos narystės ES sąlygą ir konkrečiai kaip narystės derybų pradžios ir pabaigos sąlygą. Tai ES pavyko padaryti be jokio teisinio pagrindo – šios srities acquis nebuvo. Negana to, derybos dėl Lietuvos stojimo į ES „persiliejo“ į ES energetikos politiką, ir ES įgijo naują kompetenciją branduolinės energetikos saugos srityje.

ES nuo pat Miuncheno deklaracijos priėmimo nuosekliai laikėsi savo pozicijos, kad Ignalinos AE reaktoriai turi būti kuo ankščiau galutinai sustabdyti. Galima teigti, kad derybos dėl Ignalinos AE uždarymo datų baigėsi 1999 m. atnaujinus Nacionalinę energetikos strategiją. Po to Europos Komisija dėl uždarymo datų su Lietuva nebesiderėjo, nors Lietuva ne kartą ir bandė šį klausimą kelti politiniu lygiu.

Iki 1999 m. Branduolinės saugos sąskaitos sutartis Europos Komisijai buvo palankus instrumentas nuolat priminti apie Lietuvos įsipareigojimus, nors ir netiesioginius, bet techniškai susaistytus su kuro kanalų keitimo datomis. Europos Komisija po 1994 m. ėmė siekti, kad Lietuva įsipareigojimus dėl Ignalinos AE uždarymo datų prisiimtų būtent remdamasi BSS sutartimi. Ją remiantis prognozuojama pirmojo bloko sustabdymo data pagal kuro kanalų grafito tarpelio susiaurėjimo perspektyvą galėjo būti apie 1998-2002 m., tačiau galiausiai ja tapo 2004 m. pabaiga.

Tokios naujos politinės sąlygos Lietuvai sukūrimą galima aiškinti tuo, kad daugelyje ES valstybių narių buvo aktyvios jėgos, stojusios prieš branduolinę energetiką apskritai. Svarbos turėjo pačios Ignalinos AE techninės charakteristikos – ji yra Černobylio tipo elektrinė – ir itin didelė Lietuvos ir ES galios asimetrija. Lietuva ES neturėjo tokių sąjungininkų, kurie būtų sukliudę atsirasti tokiai papildomai narystės sąlygai. Tradiciškai Lietuvai palankiausios ES valstybė narės – Šiaurės Europos šalys, iš dalies ir Vokietija, buvo vienos aktyviausių antibranduolinės politikos šalininkių.

Europos Komisija, kuri buvo pagrindinė šios istorijos veikėja, aktyviai skatino tokią sąlygą atsirasti dėl institucinių interesų. Galima spėti, kad Europos Komisija, pasinaudodama Lietuvos atveju, siekė išplėsti savo kompetenciją branduolinio saugumo srityje ir kartu įrodyti, kad gali imtis spręsti naujas sudėtingas tarptautinio masto problemas. Ignalinos AE uždarymas turėjo būti tarsi spaudimo priemonė kitoms VRE šalims ir – ateityje – tapti vadinamųjų nesaugių atominių elektrinių problemos sprendimo kitose Rytų Europos šalyse modeliu.IŠVADOS
Derybos dėl Ignalinos AE buvo klasikinės tarptautinės derybos, kurios aiškiai skyrėsi nuo derybų absoliučioje daugumoje derybų skyrių. Jose ES negalėjo remtis nei acquis, nei Kopenhagoje apibrėžtais narystės ES kriterijais. ES neturėjo kompetencijos branduolinio saugumo ir branduolinės energetikos valdymo srityje. ES tai buvo ir tebėra išimtinė valstybių narių kompetencija. Nors ES derybų pabaigoje pavyko savo reikalavimams suteikti tam tikrą minėtą 1994 m. susitarimą papildantį teisinį pagrindą, derybose ši problema buvo sprendžiama kaip politinė. Derantis dėl Ignalinos AE uždarymo buvo dalijamasi ribotais politiniais ir ekonominiais ištekliais. Jo sprendimą nemažai lėmė derybų partnerių asimetrija, kurią atspindi galutinis derybų rezultatas. Derybinės galios asimetrija nebuvo palanki vien Lietuvai. Mobilizavusi savo politinius ir techninius išteklius, Lietuva sugebėjo pasiekti, kad mainais už įsipareigojimą baigti Ignalinos AE eksploatavimą ES nustatytomis datomis ES įsipareigojo dėl elektrinės uždarymo padengti atsirandančius kaštus. To nepavyko padaryti nei Slovakijai, nei Bulgarijai, kurios turėjo sutikti su ES pasiūlytomis savo atominių elektrinių uždarymo datomis be tokios pagalbos paketo, kurį išsiderėjo Lietuva.

Apibendrinant atsakymus į klausimus, pateiktus įvade, galima pažymėti keletą dalykų. Visų pirma, ES siekė, kad Ignalinos AE būtų uždaryta dėl politinės ES valstybių narių opozicijos vadinamajai nesaugiai branduolinei energetikai buvusio sovietinio bloko šalyse. Šiam spaudimui neabejotinai didžiausią įtaką turėjo Černobylio katastrofa. Šiuo atveju dėl skirtingų priežasčių sutapo ir branduolinės energetikos priešininkų, tokių kaip Austrija, Vokietija ar Švedija, ir branduolinę energetiką palaikančių valstybių, tokių kaip Prancūzija, interesai. Šios valstybės branduolinio nesaugumo temos eskalavimą laikė grėsme savo branduolinei energetikai, o Europos Komisija šioje srityje įžvelgė galimybę padidinti savo galią ir kompetenciją.

Lietuva turėjo sutikti su principine ES pozicija Ignalinos uždarymą de facto susieti su narystės – atitinkamai ir su derybų pradžios, ir su jų pabaigos – sąlygomis. Tačiau sutelkusi dėmesį į uždarymo sąlygas ir ES finansinę paramą, Lietuva sugebėjo išsiderėti pakankamą kompensaciją, kurios ES iš pradžių neketino mokėti. ES pripažino, pirma, kad Ignalinos AE uždarymas yra visos ES reikalas, todėl turi būti sprendžiamas solidariai; antra, kad uždarymo kaštai yra susiję ne tik su tiesioginiu elektrinės uždarymu, bet ir su visa Lietuvos energetikos sektoriaus modernizacija, ir trečia, kad parama Ignalinos AE uždarymui turi būti ilgalaikė ir fiksuota ne politiškai, bet teisinėmis priemonėmis. Kitaip tariant, ES turėjo pripažinti šio klausimo sprendimo sąlygiškumą, ir tai buvo svarbiausias Lietuvos pasiekimas.

INFORMACINIŲ ŠALTINIŲ SĄRAŠAS:

1. Maniokas K. Vilpišauskas R. Žeruolis D. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą. Vilnius, 2004.
2. Prieiga per Internetą:

Leave a Comment