TURINYS
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………….31. Darbas……………………………………………………………………………………………………………………41.1. Darbo jėga…………………………………………………………………………………………………………….51. 2. Darbo jėgos šaltinis – gyventojai…………………………………………………………………………….51. 3. Darbo jėgos pasiūla ir paklausa……………………………………………………………………………….6 2. Darbo užmokestis……………………………………………………………………………………………………72.1. Darbo apmokėjimas………………………………………………………………………………………………..92.2. 2007 m. biudžetas………………………………………………………………………………………………..102.3. Vidutinis pageidaujamas atlyginimas………………………………………………………………………122.4. Vokelių ekonomika………………………………………………………………………………………………122.5. Mokesčiai……………………………………………………………………………………………………………132.6. Reguliavimas. Biurokratija…………………………………………………………………………………….132.7. Vokelių kaina……………………………………………………………………………………………………….142.8. Vokelių padariniai………………………………………………………………………………………………..14Išvados………………………………………………………………………………………………………………………16
ĮVADAS
„Vienintelė tiesa – darbas, pasaulis taps tuo, kuo jį pavers darbas“ (Zolia E. 217 p.,)
Žmogus savo darbu sukuria produktą, atlieka paslaugas, atranda naujus, tobulina esamus gamybos procesus. Be darbo nebūtų ir žmogaus, kuriančio savo gyvenimo sąlygas. Per žmonijos gyvavimo istoriją keitėsi darbo pobūdis ir sąlygos. Kylant mokslo ir technikos pažangai, žmogaus darbas darosi sudėtingas, lengvėja, tačiau reikalauja geresnių specialybinių žinių. Senovėje žmonių darbas buvo primityvus, dabar – dažniausiai mechanizuotas ir automatizuotas. Dirbančiųjų darbo užmokestis yra svarbiausias pajamų šaltinis, tiesiogiai veikiantis jų gyvenimo lygį. Todėl atlyginimas už darbą turi būti ne tik teisingas, bet ir svarus. Kodėl susidaro darbo užmokesčio skirtumai? Darbo užmokestį, t. y. darbo vertę, kaip ir kitas vertes, nulemia visuminiai paklausos ir pasiūlos dėsniai. Darbo užmokestis stabilizuojasi, kai darbo paklausa ir jo pasiūla pasiekia pusiausvyrą. Paklausos (t.y. darbo paslaugų pirkėjų – darbdavių) požiūriu darbo užmokestį nulemia ribinis darbo našumas. Kiekvieno papildomo vieneto, įtraukiamo į kokios nors rūšies gamybą, duodamas pajamos arba jo našumas po tam tikro momento ima mažėti, ir tai palyginama su mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu. Pasiūlos (t. y. darbo pardavėjų – samdomų darbuotojų) požiūriu, egzistuoja minimalus užmokesčio lygis, su kurio darbuotojas sutinka Šis minimumas išreiškia darbuotojo įprastinio gyvenimo lygio standarto išlaikymo kaštus, t. y. vertę visų būtinų gyvenimo reikmenų, patogumų ir pramogos dalykų, kuriais naudotis jis įpratęs ir kurių jis, atsiribodamas nuo trumpalaikių nukrypimų, reikalaus sau laisvos konkurencijos sąlygomis.
Darbo užmokesčio dydis išreiškia darbo vertę, kuri yra mainų proporcijos išraiška, o ne prigimtinė to daikto savybė. Vertę teisingai galima suprasti tik paklausos ir pasiūlos sąveikos lygmeniu.(Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, 217 p., 233 p.,)1. DARBAS
Darbu būtų galima pavadinti kiekvieną žmogaus sąmoningą veiklą, nukreiptą į tam tikrą tikslą, kurio siekiant vartojama fizinė ir protinė energija. Darbas skiriasi nuo žaidimų ir pasilinksminimų tuo, kad jis yra tik priemonė, o ne tikslas save patenkinti. D a r b u (labour / work) vadiname žmonių pastangas reikalingas prekėms gaminti ir paslaugoms atlikti. D a r b o i š t e k l i a i (human/ labour resources) – tai fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje veikloje. Šis terminas reiškia žmoniškąjį išteklių, t. y. žmogaus protinį sugebėjimą, reikalingą prekių ir paslaugų gamybai. Kiekvienas žmogus turi dirbti pagal savo galimybes, sugebėjimus. Žmogaus darbo įgūdžiai ir pomėgiai formuojasi nuo pat gyvenimo pražios ir turi išlikti visą gyvenimą. Žmogui skiriami darbai priklausomai nuo amžiaus. Žmogaus gamybinė veikla prasideda tada, kai jis įsigyja specialybę ir pradeda kokią nors gamybinę veiklą. Darbas skirstomas į protinį (mental/ brain), ir fizinį (manuoal labour/ physical work). Toks darbo skirstymas yra istoriškai susiformavęs, plačiai paplitęs, tačiau labai sąlygiškas. Fizinis darbas yra raumenų, o protinis – centrinės nervų sistemos veikla. Tačiau be centrinės nervų sistemos, reguliuojančios ir koordinuojančios visus žmogaus organizmo procesus, negalima jokia raumenų veikla. Taip pat nėra tokio protinio darbo, kuris nebūtų atliekamas be raumenų, nors ir labai menkos veiklos. Tiesa, ši menka raumenų veikla gali būti susijusi gyvybinėmis funkcijomis, o ne su darbu. Klasifikuojant darbus į fizinius ir protinius, atsižvelgiama į tai, kuri raumenų ar centrinės nervų sistemos veikla nusveria. Mechanizuojant ir automatizuojant gamybos procesus, fizinės veiklos vaidmuo mažėja, o svarbesnė tampa protinė – centrinės nervų sistemos – veikla.
(Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, 217 -218 p.,)
1. 1. DARBO JĖGA
D a r b o jėga (labour force / manpouwer) – tai visi, sulaukę įstatymo numatyto amžiaus, dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai. Dažnai vartojamą sąvoką „darbo jėga“ ekonomistai apibūdina kaip fizines ir protines pastangas, kuris žmonės įdeda kurdami prekes bei paslaugas. Šalies ekonomikos lygis ir potencialas priklauso nuo darbingų žmonių darbo. Jie savo darbu kuria materialines vertybes ir teikia paslaugas, kurios tenkina mūsų pačių poreikius. Bendras žmonių, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius nusako Lietuvos Respublikos darbo jėgą. (Martinkus B., Žilinskas V., 217p.,)
1. 2. DARBO JĖGOS ŠALTINIS – GYVENTOJAI
Darbas (L –labour force) – dirbančių arba ieškančių darbo gyventojų dalis. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti.Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai.Tarptautinė darbo organizacija (T D O) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai (L F- economic active population (labour forse)) – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.Aktyvūs gyventojai gali būti užimti t.y. turėti darbą, ir būti bedarbiai. Kad užimti gyventojai tai dirbantys visų nuosavybių formų įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys atliekantys karinę tarnybą bei laikinai nedirbantys. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.
GYVENTOJAI SKIRSTOMI:
Aktyvius Neaktyvius
Aktyvūs: aktyvius ir bedarbius. Aktyvūs – užimti gyventojai:a) dirbantys už atlyginimą visą ar nevisą darbo laiką;b) laikinai nedirbantys dėl ligos, atostogų; dirbantys pagal specialų grafiką; besimokantys, streikuojantys ir kt.c) dirbantys savarankiškai.Bedarbiai gyventojai:a) neturintys darbo, teikiančio pajamų;b) ieškantys darbo (besikreipiantys į įdarbinimo įstaigas, tiesiog į darbdavius ir kt.);
c) pasiruošę dirbti.Neaktyvūs gyventojai:a) moksleiviai ir studentai lankantys dieninio mokymo įstaigas;b) asmenys, gaunantys senatvės ar invalidumo pensijas;c) namų šeimininkės ir asmenys prižiūrintys vaikus;d) netekę vilties rasti darbą ir jo neieškantys;e) kiti asmenys kuri nenodi dirbti (Kauno technologijos universitetas, Makroekonomika, 2001)1. 3. DARBO JĖGOS PASIŪLA IR PAKLAUSA
Nuo metų pradžios, augant registruotų darbo vietų skaičiui ir mažai kintant besiregistruojančių bedarbių skaičiui, augo skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos. Tik pirmąjį metų mėnesį bedarbių registravosi daugiau negu darbo birža turėjo informacijos apie laisvas darbo vietas. Skirtumas išaugo rugsėjo mėnesį, kai darbo jėgos paklausa beveik du kartus viršijo per mėnesį įregistruotos darbo jėgos pasiūlą. Per šį laikotarpį buvo įregistruota 13,7 tūkst. bedarbių ir net 24,3 tūkst. laisvų darbo vietų.
Nuo metų pradžios darbo birža bedarbiams galėjo pasiūlyti 89 tūkst. laisvų darbo vietų nuolatiniam ir 12 tūkst. terminuotam įdarbinimui. Tačiau ne visas laisvas darbo vietas pavyksta operatyviai užpildyti, kadangi trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Aptarnavimo darbuotojams ir kvalifikuotiems darbininkams: parduotuvių pardavėjai ir prekių demonstruotojai, virėjai, dažytojai ir giminiškų profesijų darbininkai, sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininių transporto priemonių vairuotojai, statybininkai dailidės ir staliai, padavėjai ir bufetininkai, siuvėjai, siuvinėtojai ir giminiškų profesijų darbininkai, kepėjai ir konditeriai, mūrininkai, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojai. Specialistams: bendrojo ugdymo mokytojai, pardavimų vadybininkai, administracijos sekretoriai ir jaunesnieji giminiškų profesijų specialistai, buhalteriai, verslo paslaugų vadybininkai, auklėtojai, socialiniai pedagogai, pradinio ugdymo mokytojai draudimo agentai, personalo ir orientavimo specialistai, inžinieriai. Nekvalifikuotiems darbininkams: nekvalifikuoti apdirbimo pramonės darbininkai, nekvalifikuoti transporto darbininkai ir krovikai, namų ruošos ir kitokie pagalbininkai, valytojai ir skalbėjai, šiukšlių surinkėjai, kiemsargiai, nekvalifikuoti žemės ūkio, žuvininkystės ir giminiškų profesijų darbuotojai, kurjeriai, pasiuntiniai, bagažo nešikai, durininkai ir giminiškų profesijų darbuotojai, nekvalifikuoti gavybos ir statybos darbininkai, gatvės pardavėjai, pastatų sargai, langų valytojai.
(LIETUVOS DARBO BIRŽA PRIE SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJOS)2. DARBO UŽMOKESTIS
Žmogaus realiosios pajamos yra grynoji nauda, kurią jis gauna iš savi įsidarbinimo. Darbo užmokestis – minimalusis, realusis ir nominalusis. M i n i m a l u s i s (minimumas) d a r b o u ž m o k e s t i s – tai įstatymu nustatytas žemiausias darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti už dirbtą laiką ir kuruo siekiama užtikrinti minimalų gyvenimo lygį. R e a l u s i s d a r b o u ž m o k e s t i s (real wage) – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį, įvertinus infliaciją ir atskaičiuos iš jo mokesčius bei kitus atskaitymus. N o m i n a l u s i s (piniginis) d a r b o u ž m o k e s t i s (nominal wage) – tai pinigų suma, kurią dirbantysis gauna už atliktą darbą. Mėnesio tarifiniai atlygiai dar vadinami algomis. Populiarios dvi darbo užmokesčio formos: vienetinė ir laikinė. Kai darbo užmokesčio forma vienetinė, darbo užmokesčio dydis tiesiogiai priklauso nuo tam tikros kokybės atlikto darbo kiekio, atsižvelgiant į darbo turinį ir sąlygas. Darbo kiekis – tai per tam tikrą laiką pagamintos tinkamos produkcijos arba atlikto darbo apimtis, darbo kokybę nulemia darbuotojo kvalifikacija, jo darbo lygis ir pobūdis. Vienetinė darbo užmokesčio forma reiškiasi įvairiomis atmainomis ir skirstoma į šias sistemas: tiesioginę (paprastąją), premijinę, progresyvinę, regresyvinė, diferencijuotą (baudų), fiksuotų priedų, akordinę ir netiesioginę. Laikinė darbo užmokesčio forma, kitaip nei vienetinė, priklauso nuo darbuotojo dirbto laiko ir jo kvalifikacijos. Darbuotojo faktiškai dirbtas laikas nustatomas remiantis tabeline apskaita. Laikinis darbo apmokėjimas tinka tokiuose darbuose ir operacijose, kurias reikia labai kruopščiai atlikti ir kur spartūs darbo tempai gali pabloginti darbo kokybę. Ši užmokesčio forma skirstoma į dvi sistemas : į paprastąją laikinę ir į laikinę premijinę. Tinkamiausia yra laikinė premijinė darbo apmokėjimo sistema, kur numatyta labai menka individuali administracinė darbuotojų kontrolė.
( Darbo užmokestis (W-wages) – išmokos darbuotojams už jų darbo jėgos kaip gamybos veiksnio panaudojimą. Remiantis racionaliųjų lūkesčių teorija, busimojo laikotarpio nominalusis darbo užmokestis nustatomas pagal tokią taisyklę; numatomas realusis darbo užmokestis turi būti lygus realiajam darbo užmokesčiui, kuris susiklosto, kai darbo rinka yra pusiausvyra:Čia – numatomas realusis darbo užmokestis.
We- pusiausvyros realusis darbo užmokestis. Realaus ekonominio ciklo teorija remiasi prielaida, kad kainos ir darbo užmokestis kinta taip, jog būtų užtikrinama nuolatinė pusiausvyra rinkoje, ir ekonominių svyravimų analizėje prielaida apie kainų ir darbo užmokesčio pastovumą nėra reikalinga. Be to, teorijos šalininkų nuomonė, metodologija, besiremianti kainų lankstumu, lemia mikro- ir makroekonominės analizės vienybę ir todėl yra universali, kadangi, makroekonomikoje nusistovint ekonominei pusiausvyrai, būtent kainos vaidina svarbiausią vaidmenį. Jie pasisako už tai, kad ši prielaida būtų vertinama kaip makroekonominės svyravimų analizės pagrindas.(Kauno Technologijos universitetas, Makroekonomika, 2001)2.1. DARBO APMOKĖJIMAS Darbo užmokestis – tai piniginis atlygis už atliktą darbą, kuris numatomas darbo sutartyje. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius. Darbo užmokestis Lietuvoje yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos darbo kodekse (XV – „Darbo užmokestis. Garantijos ir kompensacijos“). Darbo užmokesčio dydžio nustatymas nėra reglamentuojamas, todėl skiriasi priklausomai nuo įmonės, įstaigos, organizacijos, veiklos srities, rezultatų ir pan. Konkrečius valandinius atlygius, mėnesines algas, kitas darbo apmokėjimo formas ir sąlygas, darbo normas įmonėse nustato įmonių savininkai (darbdaviai) ir įteisina darbo ir kolektyvinėse sutartyse Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Visgi darbuotojų darbo užmokestis negali būti mažesnis nei nustatytas minimalus valandinis atlygis ir minimali mėnesio alga. Nuo 2006 m. liepos 1 d. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 298 minimalus valandinis atlygis yra 3,65 lito, o minimali mėnesinė alga – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimalus valandinis atlygis – 2,62 lito ir mėnesinė alga – 430 litų.
„Pinigai nėra verslo ratai, jie yra tepalas, kuris, tų ratų sukimąsi daro lygų ir lengvą“ David‘as Hume‘as (Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V., Makroekonomika) Pinigai – tai visų pripažįstama mokėjimo priemonė. Pinigai – vertės matas ar skaičius? Darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip 2 kartus per mėnesį. Vieną kartą per mėnesį darbo užmokestis gali būti mokamas tik darbuotojui pateikus prašymą raštu. Konkretūs mokėjimo terminai, vieta ir tvarka nustatomi darbo ir kolektyvinėse sutartyse.Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas numato, kad delspinigiai skaičiuojami po 7 kalendorinių dienų, kai turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis. Nuo priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio darbdavys privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Nuo 2006 m. sausio 1 d. įsigaliojus trims nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų tarifų grupėms, draudėjai, priklausomai nuo įmonėse įvykusių nelaimingų, sunkių nelaimingų ar mirtinų atsitikimų skaičiaus, turi mokėti skirtingo dydžio valstybinio draudimo įmokas (31,7%, 31,23% arba 30,98%). Įmokos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai) mokamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2006 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu. Darbuotojas nuo jam priskaičiuoto darbo užmokesčio moka 3% socialinio draudimo įmokų. Taip pat darbdavys privalo pervesti 0,2% nuo priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (sumos, nuo kurios skaičiuojamos privalomojo valstybinio draudimo įmokos) į Lietuvos Respublikos garantinį fondą. Darbdaviai iš priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal nustatytus tarifus išskaičiuoja ir perveda 3% socialinio draudimo įmokų Sodrai ir gyventojų pajamų mokestį, kurio dydis pagal naująją Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcija nuo 2006 m. liepos 1 d. sumažinamas nuo 33% iki 27% Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Darbo apmokėjimas esant darbo tvarkos ir laiko pakitimams. Darbo ir kolektyvinėse sutartyse numatomas konkretus darbo apmokėjimo dydis esant nukrypimams nuo darbo sąlygų (išskyrus tuos atvejus, kai darbo sąlygas klasifikuoja ir sveikatai kenksmingų veiksnių leistinas koncentracijas bei lygius reglamentuoja įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai). Už viršvalandinį darbą dienos ir nakties metu mokama ne mažiau nei 1,5 karto didesnis nustatytas atlygis. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokamas ne mažiau nei 2 kartus didesnis atlygis. Jei dirbama ne visą darbo laiką (ne pilną darbo dieną ar savaitę) tai mokamai proporcingai dirbtam laikui, arba mokama už atliktą darbą. Esant padidintam darbų mastui mokama proporcingai daugiau, konkretus dydis numatomas kolektyvinėse ar darbo sutartyse. Tuo tarpu esant sutrumpintam darbo laikui, darbo apmokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Darbo kodekse nurodoma apmokėjimo tvarka už prastovas, kai pagaminta produkcija pripažįstama broku, kai neįvykdomos išdirbio normos. Kasmetinių atostogų apmokėjimas. Atostogų laiku darbuotojui garantuojamas vidutinis darbo užmokestis. Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650. Darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki prasidedant atostogoms. Darbuotoją atleidžiant (nesvarbu dėl kokių priežasčių), už nepanaudotas atostogas turi būti mokama kompensacija. Apmokėjimas darbuotojo ligos atveju. Ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustieji asmenys turi teisę į šio draudimo pašalpas. Pašalpų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas. Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“. Ligos pašalpą už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas moka darbdavys. Darbdavio mokama pašalpa negali būti mažesnė negu 80 procentų ir didesnė negu 100 procentų pašalpos gavėjo vidutinio darbo užmokesčio, apskaičiuoto Vyriausybės nustatyta tvarka. Nuo trečiosios kalendorinės nedarbingumo dienos ligos pašalpa mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo. Ji lygi 85 procentams pašalpos gavėjo kompensuojamo darbo užmokesčio. Ši pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė už nedarbingumo atsiradimo mėnesį galiojusių metų draudžiamųjų pajamų ketvirtadalį. Nuo ligos pašalpų privalomojo socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos. (www.ldb.lt)Darbo užmokestis mokamas grynais pinigais išduodant algos lapelį arba pavedimu į atsiskaitomąją banko sąskaitą. Tai dažniausi apmokėjimo būdai už darbą.2. 2. 2007 BIUDŽETAS.
2007 m. biudžetas. Nuo 2001 metų prasidėjęs spartus ekonomikos augimas išvedė Lietuvą iš stagnacijos būklės, o augančios valstybės pajamos sudaro realų pagrindą tai pajusti visiems Lietuvos gyventojams. Numatyta, kad šalies bendrojo vidaus produkto augimas 2007 metais sieks apie 6,3 proc. (šiais metais prognozuojamas šiek tiek didesnis augimas). Tai vienas sparčiausių ekonomikos augimų tarp naujųjų ES šalių, rodančių teisingą mūsų šalies ekonomikos reformos kryptį. Kartu gerės situacija darbo rinkoje. Tuo pat metu toliau augs vidutinis darbo užmokestis. Apskaičiuota, kad per metus gali siekti apie 2000 Lt. Didės atlyginimai mokytojams, dėstytojams, kultūros ir meno darbuotojams. Mokytojų tarnybiniams atlyginimams padidinti nuo šių metų rugsėjo numatoma skirti 158,7 mln. litų. Mokinio krepšelis išaugs beveik 400 litų. Jis sieks 2333 litus. Nuo kitų metų liepos 1d. vidutiniškai 20 proc. padidės atlyginimai mokyklų dėstytojams. Tam iš valstybės biudžeto papildomai skiriama 35,5 mln. litų. Kultūros ir meno, socialinių darbuotojų bei biudžetinių įstaigų darbuotojų tarnybiniams atlyginimams padidinti nuo šių metų spalio 1 d. valstybės biudžeto projekte numatyta 115,1 mln. litų. 4,8 mln. litų skiriama bibliotekininkų darbo užmokesčiui 20 proc. padidinti. 25 mln. litų valstybės biudžeto projekte numatyti sveikatos priežiūros specialistų tarnybiniams atlyginimams padidinti nuo kitų metų sausio 1 d. Kitų metų valstybės biudžete 24,6 mln. litų numatyta skirti dėl minimalios mėnesinės algos padidėjimo nuo 2006 m. liepos 1 . Vyriausybė derasi su darbdaviais ir profsąjungomis dėl minimalaus darbo užmokesčio pakėlimo iki 700 litų nuo 2007 m. spalio 1 d. Primename, kad minimalus darbo užmokestis didėjo jau kelis kartus – nuo šių metų lipos 1 d. jis siekia 600 Lt. Todėl biudžeto projekte numatyta papildomai skirti 35 mln. litų biudžetinėse įstaigose dirbančių darbuotojų minimaliems atlyginimams pakelti.
Padidės atlyginimai ir valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams, nes bus padidintos algos bazinis dydis nuo 430 iki 442 litų. Šiai priemonei numatyta skirti 66mln. litų. Bus pradedamos grąžinti dirbančių žmonių prarastos pensijos. Santaupų atkūrimo programai tęsti 2007 m. numatoma skirti 534 mln. litų (šiemet buvo 216 mln. litų), iš jų 388 mln. litų – Privatizavimo fondo ir 146 mln. litų – valstybės biudžeto lėšų. (Lietuvos rytas, Vyriausybės spaudos tarnyba)2. 3. VIDUTINIS PAGEIDAUJAMAS ATLYGINIMAS
Šiuo metu daugumoje įmonių priimant į darbą yra pateikiama anketa, kurioje darbuotojas nurodo kokio darbo užmokesčio pageidauja. Didžiausio atlyginimo Lietuvoje pageidauja Klaipėdos gyventojai, jų norai lenkia Vilniaus ar Kauno gyventojų pageidavimus. Vidutinis pageidaujamas atlyginimas Klaipėdoje siekia 1,6 tūkst. litų, Vilniuje – 1,58 tūkst. litų, o Kaune – 1,44 tūkst. litų. Vidutinis pageidaujamas atlyginimas Lietuvoje – 1,5 tūkst. litų. Tai rodo interneto portalo „cv.lt“ atliktas tyrimas.Tinklapio duomenimis, pernai vidutinis pageidaujamas atlyginimas šalyje siekė apie 1,4 tūkst. litų, o Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jis buvo atitinkamai 1,45 tūkst., daugiau nei 1,3 tūkst. ir 1,4 tūkst. litų.Stabiliausias pagal pageidaujam1 darbo atlygį didysis Lietuvos miestas yra Kaunas, kuriame šiemet pageidaujamas vidutinis darbo užmokestis tik 30 litų didesnis nei 2002 – taisiais.Taip pat paaiškėjo, kad moterys darbdaviams nurodo mažesnį pageidaujamą darbo atlygį nei vyrai – atitinkamai 1,28 tūkst. litų ir 1,8 tūkst. litų.(BNS ir „Lietuvos ryto“ inf.)
2. 4. VOKELIŲ EKONOMIKAVokeliai, kaip žinia, ne pašto, o mokesčių tema. Šis visiems suprantamas žodis įvardija darbuotojo gaunamą atlyginimą, kuris neapskaitomas „baltojoje“ buhalterijoje ir nuo kurio nesumokami jokie mokesčiai, t.y. gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos. Kiek ir kur šie vokeliai paplitę, kodėl jie paplitę, kokią įtaką tai daro ekonomikai, ar ir kaip su vokeliais kovoti?
LLRI ekonomikos tyrimo duomenimis, apie 40 proc. darbuotojų, gaunančių minimalią algą, gauna dalį algos vokeliuose. Pagal „Spinter“ apklausą 17 proc. darbuotojų teigia gaunantys atlyginimą vokeliuose. Remiantis statistika apie 30 proc. darbuotojų dirba valdiškame sektoriuje (kuriame, galime pareziumuoti, vokeliai pasirodo nebent atsitiktinai), galima laikyti, kad privačiame sektoriuje vokelius gauna iš viso apie trečdalį darbuotojų.
Atvejus, kai mokamas ir gaunamas vokelis, ir priežastis, kodėl siūlomas ir priimamas atlyginimas vokelyje, galima suklasifikuoti į kelias pagrindines grupes.2. 5. MOKESČIAIVisi analitikai teisingai atkreipia dėmesį, kad pagrindinė mokesčių vengimo priežastis yra ne kas kita, kaip mokesčiai. Logiška – nebūtų mokesčio, nebūtų ir mokesčio vengimo. Vengiama šiuo atveju gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų. Nedaug būtų tokių, kurie sakytų, kad pajamų mokestį ar socialinio draudimo įmokas reiktų panaikinti, tačiau tarifo klausimas yra esminis darbuotojui ir darbdaviui apsisprendžiant dėl to, ar vokelį ar banko kortelę naudoti atlyginimui mokėti ar gauti. Lietuvoje apie pusė viso atlyginimo, kurį darbdavys moka darbuotojui, darbuotojo taip ir nepasiekia. Palyginimui: gyventojų pajamų mokesčio tarifas Lietuvoje didesnis ne tik lyginant su Estija, Latvija, Slovakija (nekalbant apie Rusiją, Ukrainą, Bulgariją, Rumuniją, Serbiją), bet ir su Jungtine Karalystės ir Airija. Taigi mokesčiai, o ypač aukštesni mokesčiai, siunčia akivaizdų signalą darbdaviui, norinčiam mažinti sąnaudas, ir darbuotojui, norinčiam gauti daugiau pajamų: išvenk „baltosios“ buhalterijos, mokėk/priimk atlyginimą vokelyje.
2.6. REGULIAVIMAS. BIUROKRATIJA. Tačiau grynai mokestinės priežastys – ne vienintelės. Reguliavimas ir biurokratija užima taip pat svarų vaidmenį, kad gyvuotų vokelių kultūra. Tarkime, jei esi ūkininkas ir staiga reikia pasamdyti daugiau žmonių arba staiga reikia dirbti viršvalandžius (o tai itin dažnai atsitinka statybose ir kituose „vokeliniuose“ paslaugų sektoriuose). Abiem atvejais susidursime su faktu, kad net ir norėdami tinkamai įforminti teisinius santykius arba nusilaušite koją bandydami laiku ir teisingai juos įforminti, arba apskritai atrasite, kad neturite teisės daryti to ar ano. Tokiu atveju vėlgi aiškus signalas neforminti darbo santykių, o atitinkamai – ir atlyginimo. Tas pats ir tuo atveju, jei nusprendžiate savo asmeninėms reikmėms įdarbinti namų tvarkytoją, auklę, sargą ar kitą darbuotoją. Tapimas darbdaviu – biurokratiškai skausminga procedūra, tad net ir mažiems mokesčiams esant nebūtų daug norinčių ją patirti, jei tik to įmanoma išvengti.
Nors Lietuvoje tai dar nėra labai aktualu, nelegalūs darbuotojai – migrantai – yra dar viena vokelinės ekonomikos sritis. Jei ekonominės priežastys verčia samdyti užsieniečius, o pastarieji teisiškai prie darbo neprileidžiami, tai darbdaviui vėlgi vienintelė ekonomiška priežastis – atlyginimas vokelyje (nemaža dalis lietuvių gali tai patvirtinti iš savo patirties Europoje ir JAV).2.7. VOKELIŲ KAINA Taigi, vokelių priežastys aiškios – pirma, mokesčiai, antra, biurokratija ir reguliavimas. Šios priežastys aktualios visiems, tad kodėl vokeliai nėra visuotinis reiškinys? Visų pirma, slėptis nuo valdžios kainuoja. Vokeliai leidžia sutaupyti, padidinti lankstumą, tačiau kyla grėsmė būti pagautam ir patirti sankcijas. Ši rizikos kaina daugeliui įmonių yra per didelė. Ypač didesnėms įmonėms, kuriose dalies sprendimų priėmimas gana smarkiai nutolęs nuo savininkų, todėl finansai, siekiant kad jie atspindėtų realybę, turi būti tvarkomi formaliau ir skaidriau. Tokiose įmonėse ir rizika, kad vienas ar kitas vokelio gavėjas išduos, santykinai didesnė, nes tas, kas atlyginimą gauna, ir tas, kas jį moka paprastai neturi glaudaus asmeninio kontakto. Daugiau investicijų pareikalavusioms (ir dėl to daugiau turinčioms ką prarasti) įmonėms vokelinės rizikos kaina taip pat didesnė. Jei maža, tik dėl darbo jėgos gyvuojanti nedidelė firmelė gali subankrutuoti ir su tais pačiais žmonėmis atgimti iš naujo, tai aukštų technologijų srityje atgimimas daug sunkesnis.
Vokelių potencialiai nesuinteresuotas ir darbuotojas, nes gaunant legalų atlyginimą ir paskolą banke gauti lengviau, ir į privačią pensijų fondo sąskaitą ir su ta pačia mokesčių inspekcija mažiau šansų nemalonų kontaktą „apturėti“. Tačiau yra vienas „bet“: tyrimai liudija, kad vokelių legalizavimas nepakitus mokestinėms sąlygoms reiškia ne ką kitą, kaip mažesnes bendras pajamas darbuotojams. Dėl to darbuotojai, entuziastingai kylantys į kovą už vokelių legalizavimą, neturėtų užmiršti įteikti ir mokesčių mažinimo reikalavimo savo valdžiai, nes priešingu atveju pajamos bus švaresnės, bet, kaip paprastai būna, mažesnės.
2.8. VOKELIŲ PADARINIAITiesioginės vokelių padariniai yra santykinis vokelinės ekonomikos konkurencingumo padidinimas nevokelinės ekonomikos atžvilgiu. Nebūtų čia jokios esminės problemos, jei visas gerovę kuriantis sektorius galėtų pasinaudoti tokiais mokesčių „mažinimo“ privalumais. Žmonės tiesiog patys „susimažintų“ mokesčius, kai to nedrįsta padaryti valdžia. Tačiau taip, kad vokeliais pasinaudotų visi, nėra ir nebus. Kaip minėta, mokėti atlyginimo vokeliuose paprastai negali moderniausios, pažangiausios ir potencialiai konkurencingiausios įmonės. Tai reiškia, jog vokeliai ne tiek sumažina mokesčių naštą Lietuvoje, kiek ją perskirsto nuo vienų įmonių kitoms. Modernius valdymo ir apskaitos metodus įdiegusi statybos, prekybos ar paslaugų įmonė sumokės ir už save, ir už konkurentę – geriau mokesčių vengimą įvaldžiusią „Šaraškino kontorą“.Norint atlyginimą mokėti vokelyje reikia turėti baltojoje buhalterijoje neapskaitytų pinigų. Pastarieji gali atsirasti dviem būdais. Vienas iš jų – vokelį papildyti sumomis, kurios gaunamos kaip dividendai. Tačiau tokiu atveju vis tiek tenka sumokėti juridinių asmenų pelno mokestį. Tad akivaizdu, kad patrauklesnis kitas būdas – savo prekes ar paslaugas parduoti taip, kad to nesimatytų apskaitoje. Jei nusprendžiate susiremontuoti butą ir statybininkas pageidauja geriau grynais ir be dokumentų, tai ne tik todėl, kad taip jam patinka, ir ne tik todėl, kad taip jūs sutaupysite 18 proc. PVM. Tikroji priežastis yra noras gauti neapskaitytų pinigų, kad juos būtų galima išmokėti kaip neapskaitytą atlyginimą vokelyje. Taigi, iš tikrųjų tokiais sandoriais taupomas ne tiek pridėtinės vertės mokestis, kiek gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos.
IŠVADOSKiekvienas žmogus turi dirbti pagal savo galimybes, sugebėjimus. Žmogui skiriami darbai priklausomai nuo amžiaus. Žmogaus gamybinė veikla prasideda tada, kai jis įsigyja specialybę ir pradeda kokią nors gamybinę veiklą. Visos darbuotojų fizinės ir protinės pastangos daromos dėl atlyginimo. Darbo rezultatai priklauso nuo darbuotojų materialinio suinteresuotumo – darbo užmokesčio, t. y. piniginio atlyginimo už atliktą darbą.
(Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, 235p.,)Nuo vokelių – prie kortelių!? Ir, galiausiai, pagrindinis klausimas – ką daryti, kad mažiau atlyginimų būtų vokeliuose, ir daugiau – kortelėse. Gana akivaizdu, kad šiandien atsakymas glūdi ne represiniame aparate, kuris visus geriau susektų, paskatintų skųsti, griežčiau nubaustų. Taip gal ką ir sugausime, bet tikrai ne visus, ir Lietuvos verslo konkurencingumo problemų neišspręsime. Visos šios priemonės gali būti taikomos nebent kartu mažinant paskatas mokėti atlyginimus vokeliuose, sudarant sąlygas būti konkurencingu netgi tuomet, kai neturi ko slėpti nuo mokesčių inspekcijos. Tai galima pasiekti keliais žingsniais. Pirma, gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimas. Šiandieninis mažinimas nuo liepos 1 d., kurį Mokesčių inspekcija gražiai reklamuoja, yra geras, tačiau nepakankamas. Ekspremjeras A. Brazauskas taip pat pripažino, kad mažinimas turėjo būti nustatytas bent iki 20 proc. LLRI manymu, konkurencingais galime išlikti suvienodindami darbuotojų pajamų apmokestinimą su autorinio atlygio apmokestinimu – iki 15 proc. Tiek kaimynų mokestinės politikos pokyčiai, tiek biudžeto pajamų struktūra ir dinamika liudija, kad tai daryti galima. Biudžetas nemažai „praradimų“ kompensuotų dėl didesnio mokėtojų skaičiaus ir taip surenkamo papildomo gyventojų pajamų ir PVM.Antra, socialinio draudimo mokesčio mažinimas arba bent jau galimybė didesnę jo dalį skirti privačiam pensijų kaupimui. Jau šiandien matome, kad darbuotojai labiau rūpinasi savo socialinio draudimo įmokomis, nes dalis įmokų lieka jiems. Tačiau dabartinė proporcija yra nepakankama, kad spręstų ilgalaikes socialinio draudimo problemas ir sukurtų rimtą paskatą legalizuoti vokelius. Socialinio draudimo įmokų srityje ne mažiau svarbu yra nustatyti lubas įmokoms, t.y. dydį atlyginimo, nuo kurio įmokos nebeskaičiuojamos. Tai ne tik padidintų Lietuvos konkurencingumą pritraukiant įmonių centrines būstines, bet ir atstatytų socialinį teisingumą (išmokoms lubos juk yra nustatytos), ir paskatintų atsisakyti sofistikuotų, tikrai storų vokų arba jų pakaitalų.Trečia, reguliavimo ir biurokratijos mažinimas, pirmiausia darbo santykių srityje, irgi yra itin svarbus veiksnys, kuris paskatintų neslėpti darbinių santykių, o kartu ir pajamų.Taigi, problemos aiškios, sprendimai – irgi. Panašu, kad jie nepriimami tik dėl baimės ir nežinios, kas bus (visų pirma – jei biudžetas surinks mažiau). Be abejo, tikslių atsakymų pateikti negali niekas. Tačiau tie, nuo kurių priklauso sprendimai, turėtų neužmiršti, kad nieko nedarymas – taip pat sprendimas, atnešiantis padarinius, kurie, deja, – niekam ne į naudą. (LLRI prezidentas Šimašius R., straipsnis „Mokesčių žinios“)LITERATŪRA1. Kauno technologijos universitetas., 2001, Makroekonomika – Technologija, Kaunas.2. Drilingas B., Čiburienė J., Snieška V., 2005, Makroekonomikos pagrindai, Vilnius.3. Lietuvos darbo birža prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kuršėnų teritorinė darbo birža., 2006 spalis 18 d.4. www.ldblt, 2006 m. spalis 18 d.5. BNS ir „Lietuvos ryto“ inf. 2006 m. spalis 12 d., Nr. 234. Lietuvos rytas 11p.,6. Vyriausybės spaudos tarnyba. 2006 m. spalis 12 d., Nr.234. Lietuvos rytas 2 p.,7. LLRI prezidentas Šimašius R.,2006 m. spalis 19 d. wwwdelfi.lt., straipsnis „Mokesčių žinios“. 8. Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, 1997, Kaunas: Technologija.