KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETASSOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA
KURSINIS DARBAS
CENTRINIS BANKAS IR JO VAIDMUO EKONOMIKOJE
Priėmė: B.Mrazauskienė Aliko : SMG-1/1gr. stud. Žavinta Trijonytė Lauryna Dikšaitienė 2002 11 16
KAUNAS, 2002
TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………. 3 1.CENTRINIS BANKAS, JO RAIDA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS ………………………………………………………….….52.CENTRINIO BANKO VYKDOMA MONETARINĖ POLITIKA ………………………………………………….…………..113.LIETUVOS CENTRINIS BANKAS ……………………………….184. CENTRINĖS BANKININKYSTĖS KONVERGENCIJA STOJANT Į EUROPOS SĄJUNGĄ………………………………………….. 26IŠVADOS …………………………………………………………………31LITERATŪRA……………………………………………………………33
Įvadas
Pirmą kartą “centrinio banko” terminą pavartojo vienas anglų žurnalistas 1873 metais, apibūdindamas banko monopolinę teisę leisti į apyvartą banknotus. Tačiau tik per pastaruosius 50 metų šis terminas tapo plačiai vartojamas. Šio amžiaus pradžioje pasaulyje buvo tik 18, o pabaigoje – 173 centriniai bankai.Centrinio banko pirminė užduotis buvo ne vykdyti monetarinę politiką, bet finansuoti vyriausybės išlaidas. Seniausias centrinis bankas buvo įsteigtas Švedijoje 1668 metais – jis turėjo finansuoti karines išlaidas. Anglijos centrinis bankas buvo įkurtas 1694 metais – irgi šios šalies karui su Prancūzija finansuoti. XIX amžiuje jis pradėjo atlikti ir paskutinio skolintojo funkciją. Bankų evoliucija pasaulyje suformavo teoriškai apibendrintą ir realiame gyvenime patikrintą centrinio banko ir klasikinės pinigų politikos modelį. Pinigų politikos specialistai, Vakarų šalių bankininkai pripažino centrinio banko ir jo formuojamos pinigų politikos svarbą, bei reikšmę valstybei. Garsūs bankininkystės bei pinigų teoretikai ir praktikai M.Friedmanas, G. Goodharms ir kiti neabejoja dėl “plaukiojančio” pinigų keitimo kurso pranašumo savarankiškoje šalies pinigų politikoje ir neigia fiksuoto, “pririšto” kurso metodą, nes fiksuotas kursas, kai yra “prisirišama” prie vienos šalies valiutos, paprasčiausiai reiškia pinigų politikos nebuvimą, ir centrinio banko virtimą, paprasta pinigų keitykla. Centrinis bankas, kuriantis ir įgyvendinantis valstybės pinigų politiką, reikalingas kontroliuoti komercinius bankus. Jie savo veikla daugina pinigų masę apyvartoje ir tuo turi įtakos pinigų pasiūlai. O pastaroji skatina infliaciją! Vadinasi, ir komerciniai bankai daro įtaką kainų lygiui, turto vertei, realioms pajamoms. Todėl būtina komercinių bankų priežiūra, kurią paprastai vykdo centrinis bankas.Egzistuoja ne tik ekonominiai, bet ir moraliniai centrinio banko paskirties aspektai: komerciniai bankai naudojasi privataus sektoriaus, individualių asmenų pinigais kaip kreditiniais ištekliais. Privataus sektoriaus ir individo teises bei pasirinkimo laisvę investuoti ar laikyti pinigus bankų depozitinėse sąskaitose gina ne rinka, o valstybė. Valstybei atstovauja ir už indėlių saugumą atsako Vyriausybė bei šalies centrinis bankas, vykdydamas komercinių bankų priežiūrą. Šiuolaikinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbanti su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma plitika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankinikystės regulaivimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Šiame darbe smulkiau nagrinėsime Centrinio banko operacijų prigimtį ir įtaką šalies ekonomikai, taip pat pagrindines Centrinio banko vykdomos politikos problemas, Lietuvos banko veiklą ir ruošimąsi Europos Sąjungos narystei.
1. CENTRINIS BANKAS, JO RAIDA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS
Beveik visose valstybėse, didelėse ir mažose yra centrinis bankas.Centrinis bankas (CB) – speciali vyriausybinė ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.Bankinės sistemos raidos praktika parodė, kad jos centralizacija ir valdymas yra būtinas. CB pagrindinis tikslas – šalies pinigų ir ir bankų sistemų valdymas. Skirtingose šalyse funkcionuoja skirtingi CB. Pavyzdžiui, JAV CB – Federalinė rezervų sistema (FRS), Didžiojoje Britanijoje – Anglijos bankas, Vokietijoje – Bundesbankas, Japonijoje – Japonijos bankas, Lietuvoje – Lietuvos bankas. Mūsų laikais CB paprastai turi išskirtinę teisę – leisti pinigus. Tačiau kai kuriose šalyse CB nėra, o jei ir yra, tai jis neturi pinigų leidimo teisės (Panamos ir Liberijos CB neturi tokios teisės – šiose dviejose šalyse atsiskaitoma JAV doleriais). Daugelyje Vakarų Afrikos šalių, kalbančių prancūziškai, nacionalinė valiuta susieta su pracūzišku franku, ir nacionalinė vyriausybė silpnai kontroliuoja pinigų pasiūlą šalyje.Centriniai bankai atsirado dviem būdais. Vienas iš jų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmas tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir tapo centriniu banku. Kitaip negu Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų neišsivystė evoliucijos būdu, bet, kaip, pavyzdžiui, JAV Federalinė rezervų sistema ar Lietuvos bankas, gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie CB nuo pat pradžių yra valdomi Vyriausybės, nors gali, pavyzdžiui, kaip ir JAV Federalinė rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų. Kai bankas veikia kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo aukštuosius pareigūnus.Taigi CB nėra bankai įprastine reikšme – tai finansinės institucijos, kurių svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o tikslas – užkirsti kelią didelio masto bankų bankrotams, t.y. finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams (kreditoriams) kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Be šių svarbiausių jie turi dar ir įprastinių funkcijų, pavyzdžiui, teikti komerciniams bankams paslaugas, leisti valiutą, teikti daug paslaugų vyriausybei ir pan. CB veikia ir kaip vyriausybės patarėjai, ypač tarptautinių finansų klausimais.Kad tai sugebėtų atlikti, CB turi daug darbuotojų dirbančių tiriamąjį darbą. Taigi ir Lietuvoje centriniu banku yra vadinamas Lietuvos bankas (LB). Tai bankininkų bankas, kuriame kiti bankai laiko savo privalomus rezervus. Be to jis kartu su šalies finansų ministerija per kredito įstaigas organizuoja Lietuvis Republikos Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas mokėjimą. CB tikslai ir funkcijos.
CB, turinčio išimtinę teisę emituoti (išleisti) pinigus, pagrindinės veiklos funkcijos yra šios:1. CB pagrindinė funkcija – pinigų leidimas (emisija);2. CB yra “bankų bankas”, “bankų tėvas”;3. CB kontroliuoja pinigų pasiūlą;4. CB veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.Pirma emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atvėju galėtų sutrikti pinigų rinkos funkcionavimas. Emisijos bankas – šalies CB, atliekantis pinigų emisijos funkciją. Antra, CB aptarnauja bankų sistemos dalyvius, atliekant tam tikras paslaugas individualiems komerciniams bankams. Individualūs bankai turi indėlius CB. Taigi CB laikydamas didžiąją komercinių bankų rezervų dalį, veikia kaip bankininkų bankas. Tie rezervai fiziškai neegzistuoja, tai yra tik įrašai CB balanso pasyvų pusėje. Šios sąskaitos neduoda palūkanų, bet yra naudingos, atliekant daugelį sandėrių tarp individualių bankų ir CB, pavyzdžiui, atliekant čekių kliringo paslaugas ir kt. Šios sąskaitos naudingos tuo, kad CB gali išduoti komerciniams bankams grynus pinigus, jeigu jiems jų reikia. Be to sąskaitų centriniame banke tikslas – kad jos būtų bankų rezervų indėliai. Komerciniai bankai kartais turi rezervus didesnius negu reikalaujama, kad galėtų išlyginti finansinių lėšų judėjimą. Tačiau nevalia užmiršti, kad tai kainuoja, nes CB nemoka palūkanų . Kliringas – centralizuota atsiskaitymų negrynaisiais tarp komercinių bankų sistema, pagrįsta savitarpio mokėjimo reikalavimų ir įsipareigojimų užskaitymu, kurią vykdo centrinis bankas. Kaip bankų bankas, CB gali teikti paskolas individualiems bankams. Tai viena svarbiausių CB funkcijų dėl dviejų pagrindinių priežaščių :1) CB nustatyta palūkanų norma šioms paskoloms veikia rinkos palūkanų normą;2) finansinių krizių metu CB yra paskutinis , arba kraštutinis skolintojas. Aprūpinant likvidžiais aktyvais, CB gali stabilizuoti finansinę sistemą krizės metu. Be paslaugų komerciniams bankams, CB teikia daug paslaugų vyriausybei. Taigi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė turi sąskaitą CB, išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai kuriose šalyse per CB pardavinėja ir vertybinius popierius.Kita paslaugų vyriausybei grupė atsiranda iš glaudžių CB ryšių su komerciniais bankais. CB paprastai atlieka komercinių bankų kontrolę. Pavyzdžiui Federalinė rezervų sisitema (FRS) kontroliuoja bankų susijungimus ir tikrina bankus FRS narius. Kai kuriuose, paprastai silpnos ekonomikos šalyse CB teikia paskolas iždui. Beje nemažai CB, pavyzdys vėl būtų Anglijos bankas – pradėjo savo veiklą kaip komerciniai bankai, teikdami paskolas vyriausybei ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis. Bet kai CB teikia paskolas iždui, gali kilti nfliacija, nes CB tuo atveju leidžia naujus pinigus, o pinigų pasiūlos padidėjimas dažnai sąlygoja inflaiciją. Kad taip neatsitiktų Jungtinėse Amerikos Valstijose Federalinei rezervų sistemai neleidžiama tiesiogiai skolinti iždui. Žinoma, ko neleidžiama daryti atvirai, gali būti padaryta netiesiogiai, pasinaudojant visuomene kaip tarpininku: iždas parduoda vertybiniu popieriu gyventojams, o FRS tiek pat vyriausybės vertybinių popierių superka.Trečia, CB veikloje labia svarbi pinigų pasiūlos kontrolė, kadangi galima daryti įtaką palūkanų normai, valiutų keitimo normai, infliacijai ir verslo ciklui. XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas finansų klausimais Volteris Badžetas (Walter Bagehot) rašė: “Pinigai savęs nevaldo”. Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir, jeigu nebūtų tam tikro kontrolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėlai ir pagaliau pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių kontrolės būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus indėlius kokiomis nors vertybėmis, pavyzdžiui auksu. Antras būdas yra įkurti CB, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą ir indėlių bei pinigų pasiūlos priimtiną augimą.Yra du pagrindiniai pasiūlos kontroliavimo metodai. Laikantis metalo standarto, pinigų kainą lėmė aukso arba sidabro kaina. Nė viena šalis neturi metalo standarto, todėl pinigų pasiūla dabar yra kontroliuojama daugybe kitų priemonių, kurių svarbiausia yra vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas.Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra apsisaugoti nuo bankų bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. CB privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju (paskutinis kreditorius), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to daryti. CB sugeba teikti paskolas tokiu metu, nes jis turi galimybę sukaupti rezervus. Jungtinėse Amerikos Valstijose gynybos nuo bankų bankrotų galimybę turi Federalinė indėlių draudimo korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia FIDK, veikdama kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju. Jeigu bankas yra ant bankroto ribos, FRS gali sueikti jam paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol FIDK galės prijungti jį prie kito banko arba kitaip išspręsti jo likimą.Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labia svarbi CB funkcija. Tą labia lengva pamiršti, nes potenciali finansinė panika kyla labia retai. Tačiau CB visada yra pasiruošęs tą daryti, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų tikslų, pavyzdžiui, kovos su inflaicija.Ketvirta, CB taip pat turi įsipareigojimų išorės subjektams, ir tai veikia valiutų keitmo rinką. Šioje rinkoje valiuta parduodama kaina , išreikšta kitos šalie valiuta, vadinama valiutų keitimo mechanizmu. Valiutų keitimo sistemos gali būti fiksuota siauru svyravimo ruožu, kurį numato vyriausybė arba tarpusavio susitarimai, jos gali būti nustatomos visiškai laisvai rinkos jėgomis. Jeigu valiutų keitimo sistemos fiksuotos, CB reikalauja pirkti ir parduoti valiutą nustatytu santykiu. Jeigu jis fiksuojamas ruože, kaip buvo Europos pinigų sistemoje, CB yra įsipareigojęs pirkti ir parduoti valiutą leistinų svyravimų ruože. Jeigu valiutų keitimo ribų nėra, tai keitimo sistema nustatoma rinkos jėgomis. Perkant ir parduodant užsienio valiutą, CB gali veikti rinkos valiutų keitimo sistemą. Didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai, CB išorės funkcijos darosi sudėtingesnės ir svarbesnės. Daugeliui šalių, ypač mažų ir su fiksuota valiutų keitimo sistema, ši funkcija lemia jų monetarinę politiką. Didesnės šalys turi daugiau laisvės ir galimybių manevruoti. Valiutų keitimo rinkos yra labia svarbios, sprendžiant sudėtingus ekonominius ir finansinius klausimus viršūnių lygmeniu. Kiti CB veiklos aspektai. Reikėtų dar aptarti du dalykus: CB ryšius su likusia vyriausybės dalimi ir jo sugebėjimą kurti rezervus. CB ir vyriauybės ryšiai yra kompleksiški. Nors CB yra vyriausybės dalis, tam tikrais aspektais jis skriasi nuo likusios jos dalies. Paprastai CB yra daug labiau nepriklausomi nuo vyriausybės, negu tokios vyriausybės institucijos, kaip iždo departamentas. CB turi galią kurti rezervus. Nors CB privalo turėti aukso, sakykime, dvidešimt centų nuo kiekvieno išleisto banknoto arba indėlio, komerciniams bankams jis gali sukurti tiek rezervų, kiek nori. Juk rezervai susideda ne vien iš valiutos, bet ir tik iš keleto įrašų CB sąskaitose. Taigi, jei CB nori, kad bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi šiuolaikiniai CB daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos būklei. CB veikia visą ekonomiką atlikdamas (žr. 1. schemą):1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;4. visuomenės lūkesčio dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.Nemaža būdų ir priemonių leidžia CB veikti kreditų kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV CB politika iš principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį ir diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei besiskolinantys kreditus mano, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko nuo skolinimosi ir taip mažėja investicinės išlaidos bei išlaidos vartojimo prekėms. Tai pasireiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu, ir tikriausiai infliacijos mažėjimu. Antra, jei CB mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo lėtėjimas, todėl, kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei CB didina palūkanų normas, tai mažina vertybinių popierių kainas, t.y. veda prie akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi visuomenė, vertės mažėjimo. Rezultatas yra investuotojų turto vertės mažėjimas, planų dėl skolinimosi ir išlaidų keitimasis, kuris labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių CB įgvendindami savo politiką teikia pirmumą įrankiams. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskontųo normų pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.1 schema. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas.
Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo CB gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčius dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės. Jeigu visuomenė sureaguoja į CB operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.
2. CENTRINIO BANKO VYKDOMA MONETARINĖ POLITIKA
Centrinis bankas yra svarbiausia makroekonominės politikos įgyvendinimo priemonė. Siekiant mažinti nedarbą ir infliaciją, skatinti realaus bendrojo nacionalinio produkto augimą, užtikrinti stabilius ryšius su užsieniu centrinis bankas kontroliuoja ir reguliuoja pinigų pasiūla šalyje trimis svarbiausiomis piniginės – kredito politikos priemonėmis:1. atviros rinkos operacijomis, 2. diskonto norma, 3. rezervų reglamentavimu.1.Atviros rinkos operacijos. Atviros rinkos operacijos – tai svarbiusia pinigų pasiūlos kontrolės priemonė.Pirkdamas ir parduodamas obligacijas, vekselius ar kitus finansinius instrumentus atvirojoje rinkoje, CB gali išplėsti arba simažinti rezervų kiekį bankų sistemoje ir smarkiai paveikti pinigų pasiūlą šalyje. Kai CB parduoda šiuos instrumentus, jis “iščiulpia” pinigus iš tos sistemos. Atvirkštinis procesas vyksta tada, kai superkami finansiniai instrumentai. Ši prekyba rinkoje, siekiant kontroliuoti pinigų pasiūlą, vadinama atvirosios rinkos operacijomis – tai ne savitikslė, o pinigų politikos įgyvendinimo priemonė. “Atvirosios rinkos” sąvoka atkeliavo iš JAV, kur ji apibrėžia Federalinės rezervų sisemos bankų laisvos bankų politikos vykdymo ribas. Anglosakų šalyse atvirosios rinkos sandoriai turi senas tradicijas, Vokietijoje juos pradėta sudarinėti 1933 metais, JAV tai buvo legalizuota 1935 metais. Pasaulinė praktika rodo, kad vykdydami atvirosios rinkos operacijas, CB ne tik sėkmingai reguliuoja pinigų rinką, bet skatina jos plėtrą, bankų sistemai suteikia papildomą atsparumą bei didelį lankstumą pasirenkant piniginių operacijų laiką ir apimtį.Atvirosios rinkos operacijos yra viena iš pagrindinių CB vykdomų pinigų politikos dėl keleto priežasčių: 1.atvirosios rinkos operacijų apimtis praktškai neribojama, o tai suteikia joms lankstumo. Nesvarbu, ar labai mažas, ar didelis pasikeitimas rezervuose, jį galima ištaisyti atlikus atvirosios rinkos operacijas. Tai priemonė, kuri visada yra pakankamai veiksminga.2. Atvirosios rinkos operacijas inicijuoja CB, kuris visiškai kontroliuoja tų operacijų apimtį. Tokios kontrolės pasigendama, pavyzdžiui, atliekant diskonto operacijas, kuriomis CB gali skatinti arba slopinti bankų skolinimą, bet negali tiesiogiai kontroliuoti diskontavimo apimčių.
3.Atvirosios rinkos operacijos gali būti atliekamos pamažu, mažais žingsnelais, todėl CB gali tikslai reguliuoti rezervus.4.Atvirosios rinkos operacijomis CB reguliuoja rezervus nuolat, kai tik keičiasi centrinio fondo palūkanų norma ir kai CB gauna naujos informacijos apie rinkos veiksnių poveikį rezervams.5.Atvirosios rinkos operacijas galima atlikti labai greitai, be jokių administracinių trukdymų.6.Atvirosios rinkos vienas operacijas lengva pakeisti kitomis, priešingo pobūdžio operacijomis. Pavyzdžiui, jeigu CB nuspendžia, kad pinigų pasiūla auga per daug greitai dėl atvirosios rinkos pirkimų, tai šią padėtį jis gali greitai ištaisyti, panaudojęs atvirosios rinkos pardavimus. Kontroliuojant rezervus, atvirosios rinkos operacijos gali reikštis keliais būdais:–pasyviai (gynybinis būdas), kai nustatytą rezervo dydį galima pasirinkti laisvai svyruojančią kaiuną už rezervą (palūkanų norma);–aktyviai, kai už nustatytą palūkanų dydį galima pasirinkti svyruojantį rezervų dydį.Šalys, su gerai išvystytomis, jautriomis rinkomis dažniausiai pasirenka pasyvųjį būdą, nors būna ir išimčių. Pasyvusis būdas taip pat tampa norma besiformuojančiomis rinkomis, pasiekusioms tam tikrą modernumo lygį. Pasyviosios priemonės dar vadinamos gynybinėmis, nes jomis stengiamasi kompensuoti rinkos veiksnių poveikį rezervams. Tuo tarpu besivystančiose šalyse dažnaiusiai naudojamas aktyvusis būdas. Nebuvimo efektyvios antrinės arba tarpbankinės rinkos nulėmė šių šalių aktyviojo būdo pasirinkimo priežastis. Kita priežastis yra ta, kad aktyvusis būdas CB leidžia aiškaiu nustatyti savo politiką, ypač tais atvejais, kai infliacijos kontrolė yra svarbesnis tikslas. Šis būdas yra įgyvendintas daugelyje programų, remiamų tarptautinio valiutos fondo ir skirtų tam tikroms šalims.Pasaulinėje praktikoje CB naudoja labai įvairius atvirosios rinkos operacijų instrumentus. Tai operacijos su iždo vekseliais, bankiniai akceptavimai, valiutiniai svopai, autraito (outright) operacijos, paskolų suteikimas užstačius valiutą, greiti tenderiai, atpirkimo (repo) sandoriai ir pan.Iždo vekselis yra trumpalaikis vyriausybinis skolos dokumentas, tiesioginis valstybės įsipareigojimas. Iždo vekseliai išleidžiami laikinoms valstybės išlaidoms padengti. CB, išleisdami iždo vekselius, kartu reguliuoja kredito sistemos likvidumą ir palūkanų normas.Bankų akceptai – tai bankų sutikimas apmokėti mokėjimo dokumentus, pavyzdžiui, komercinius vekselius, t.y. apmokėjimo garantija. Tokiu būdu bankai teikia paskolas tarptautinės prekybos mokėjimams vykdyti. Vekselius bankui pateikia importuotojai ir eksportuotojai. Bankų paskolos dažniausiai yra trumpalaikės. Bankų akceptai laikomi pačiais saugiausiais.Valiutiniai keitimo sandoriai (swap) ir terminuoti valiutiniai sandoriai (autride). Iš esmės tai terminuotosios rinkos operacijos. Pirmųjų (valiutų biržos) operacijų metu CB tuo pačiu metu nustatytą valiutos kiekį perka ar parduoda skirtingomis ateities datomis. Skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainų yra lygus palūkanų skirtumui tarp dviejų valiutų. Terminuotų valiutinių sandorių operacijos nuo pirmųjų operacijų skiraisi ilgesniais vykdymo terminais (pvz., trys mėnesiai). Tiek keitimo, tiek terminuotų valiutinių sandorių operacijos yra naudojamos tiksliam pinigų rinkos reguliavimui. Jei CB pagal keitimo sandorį, pavyzdžiui, perka iš bankų dolerius, tai kartu jis tam tikram laikui perduoda jiems savo indėlius, o jei pagal keitimo sandorį bankams atiduoda dolerius, tai nustatytam laikui iš pinigų rinkos išima likvidines lėšas.Atpirkimo arba repo sandoris (ang. Repurchase agreement) – dvigubas kredito prigimties sandoris, pagal kurį viena šalis (pardavėjas) parduoda kitai šaliai (pirkėjui) vertybinius popierius ir, suėjus atpirkimo terminui, atperka juos už kainą, kurią sudaro pardavimo kaina ir atpirkimo palūkanos.Kitaip nei kitos atvirosios rinkos operacijos, repo operacijos laikinai finansuoja rezervų trūkumą ir likutį, bet kartu tiesiogiai neveikia lygiagrečių vertybinų popierių pasiūlos ir paklausos.Galima sakyti, kad atvirosios rinkos operacijos tiek kituose CB, tiek Europos centriniame banke atliks svarbų vaidmenį reguliuojant palūkanų normas, valdant likvidumą ir signalizuojant apie pinigų politikos pasikeitimus. 2.Diskonto politika. Diskontas – tai CB kreditų suteikimas kredito institucijoms, perkant iš jų vekselius. Diskontavimas – tai išankstininis tam tikrų palūkanų atsiskaitymas nuo nominaliosios vertės. Bankai paprastai skolinasi iš centrinio banko diskontuodami savo vekselius (naudodami vyriausybės vertybinius popierius kaip užstatą), bet jie gali, esant tam tikroms sąlygoms, diskontuoti antrą kartą kai kuriuos vekselius, kuriuos buvo diskontavę savo klientams. Taigi kartais naudojamas ir rediskontas.Atitinkamai diskonto politika vadinama planinga emisijos bankų veikla, tenkinant diskonto kredito reikalavimus. Yra skiriamos keturios diskonto politikos priemonės: 1.Atsiskaitymas imti spekuliatyvaus pobūdžio vekselius.2.Vekselių terminų sutrumpinimas.3.Diskonto procento (normos) reguliavimas.4.Diskonto kreditų suvaržymai.Paskutinės dvi priemonės (3, 4) yra daug svarbesnės diskonto politikoje, nei pirmosios dvi, kadangi diskonto procento didinimas ar mažinimas reiškia diskonto kredito sąlygų pakeitimą ne tik emisijos banke, bet faktiškai ir visoje šalyje, nes įtakojant CB, diskonto procentas susireguliuoja visoje šalyje. Žemas procentas reiškia pinigų kreditą ir skatina visą ūkio veiklą. Diskonto procentą pakėlus, didėja bankų refinsavimo išlaidos, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, palūkanos pinigų rinkoje didėja, bankai, siekdami prisivilioti daugiau indėlinikų, didina palūkanas už indėlius, kartu ir palūkanas už teikiamus kreditus, dėl to mažėja kreditų paklausa, mažėja cirkuliacijoje pinigų kiekis ir jų paklausa. Taigi diskonto normos keitimas – jautri diskonto politikos priemonė, daranti įtaką pinigų politikos ir visos ekonomikos raidai. Todėl kartais reikalaujama, kad emisijos bankams būtų įstatymu nustatytas aukščiausias procentas (leistina norma) už jų paskolas. Bet toks reikalaviams nėra pagrįstas, kadangi emisijos banko diskonto procento dydis turi atitikti ekonominio gyvenimo pobūdį, jo esmę. Kiekvienas emisijos bankas turi kreipti dėmesį ne tik į savo krašte vyraujančią padėtį, bet ir atsižvelgti į pasaulinę ūkio būklę, kadangi valstybės susietos finansiniais ir ekonominiais saitais. Santykis su užsieniu diskonto poitikos veikloje pasireiškai tuo, kad diskonto procento keitimas šalyje sukelia tarptautinio pobūdžio kapitalų judėjimus. Vykdant diskonto politiką, naudojami tam tikri kokybiniai ir kiekybiniai apribojimai. Kokybiniai apribojimai reiškia, kad vekseliai turi atitikti įstatyme numatytu minimlius reikalavimus, t.y. vekselius turi laiduoti trys mokūs laiduotojai, per tris mėnesius jie turi būti apmokėti, be to, jie turi būti geri komerciniai vekseliai. Kiekybiniai apribojimai reiškia, kad ribojamas bendras bankams teikiamų diskontinių kreditų kiekis, nustatant kredito bendros sumos limitą. Tą limitą nustato CB taryba (valdyba), atsižvelgdama į bendrus dabartinius ir perspektyvius kredito politikos interesus. Bendras limitas išdalijamas konkrečioms kredito institucijoms, vadovaujantis nustatytais kriterijais. Paprastai maksimaliai galimas rediskontavimo dydis apskaičiuojamas atitinkamu santykiu nuo banko registruoto kapitalo. Vadinasi, kiekviena kredito institucija gauna individualų diskontinio kredito limitą, kuris galioja vienerius metus. Pastaraisiais metais jo reikšmė mažėja – kiekybiniu požiūriu CB pakolos komercinių bankų rezervus veikia labai nežymiai, nes jos tesudaro apie 1 proc. viso skolinamojo kapitalo. Tačiau diskonto norma, arba skolinamųjų lėšų kaina, labiausiai paplitusi diskonto politikos priemonė. Diskonto langas – tai visos priemonės, kuriomis CB suteikia kreditiniams bankams paskolas, didindamas jų likvidumą. Diskonto langas naudojamas, teikiant trumpojo laikotarpio paskolas, sezonines ar ilgojo laikotarpio paskolas. Ekonomistai ir politikai dažniausiai aptaria tris pagrindines diskonto politikos kryptis: 1.Diskonto lango priežiūra. JAV diskonto norma krenta žemiau trumpojo laikotarpio rinkos palūkanų normos. Jeigu susidaro didesnis skirtumas, bankai gauna pelną ir didina paskolas. Dėl šios priežasties FRS kontroliuoja diskonto pertekliaus gavimą įvairiomis priemonėmis (auditas ir pan.). Daugelio ekonomistų nuomone, diskonto norma turi būti didesnė už trumpojo laikotarpio palūkanų normą. Jeigu rinkos palūkanų norma krenta, FRS mažina diskonto normą. 2.Finansinių krizių išvengimo būdas. CB veikia kaip pasyvus skolintojas bankų sistemoje finansinės panikos atveju. Finansinė panika – laikotarpis, kuriam būdingi smarkūs ir intensyvūs svyravimai finansų rinkose, bankų tuštėjimas ir daugelio firmų bankrotai. Skolintojas blogiausiu atveju – kraštutinis ir paskutinis kreditavimo šaltinis, į kurį gali kreiptis bankai finansinės panikos metu.3. Naujos informacijos paskelbimo svarba politikai. Pagal diskonto normos pokyčius CB turi naujausią informaciją ir gali veikti pinigų politiką ateityje. Taigi ekonomistai teigia, kad diskonto norma yra pinigų kontrolės įrankis. Privalomųjų rezervų normos ir diskonto normos svyravimai gali sąlygoti didelės perkamosios galios pinigų ir pinigų pasiūlos padidėjimus ar sumažėjimus, dar daugiau – dėl informacijos poveikio tai gali veikti pinigų kiekį tiek dabar, tiek ir ateityje. Tačiau FRS nekontroliuoja diskonto politikos apskritai, kaip ji kontroliuoja atviros rinkos operacijas, diskonto politikos pakeitimas yra daug sunkesnis nei atviros rinkos operacijos, todėl diskonto politika nėra pagrindinė priemonė daranti įtaką pinigų pasiūlai. 3.Reikalavimai rezervams – tai nustatymas tam tikro rezervų dydžio, kurį komerciniai bankai privalo turėti CB. Rezervų norma – komercinių bankų indėlio sumos dalis, procentais, laikoma atsargoje. Privalomųjų (reikalaujamųjų) rezervų norma minimalus grynųjų pinigų kiekis, kurį CB nustato procentais nuo visų komercinių bankų indėlių sumos, ir bankams būtinas kaip rezervas. Privalomuosius rezervus sudaro komercinių bankų indėliai CB bei gryni pinigai jo seifuose. Komerciniai bankai atsargoje gali laikyti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau kaip reikalaujamojo, tuomet jis privalo skolintis iš CB privalomajam lygiui atstatyti. Privalomųjų rezervų normos kitimas veikia bankų sistemos sugebėjimą kurti banko pinigus dvejopai: 1)keičia perteklinius rezervus;2)keičia pinigų multiplikatoriaus dydį;CB privalomųjų rezervų normą keičia daug lėčiau nei diskonto normą ar vykdo operacijas atviroje rinkoje. Reikalaujamųjų rezervų norma turi tendenciją mažėti. 1991 m. rezervų reikalavimai JAV sudarė 12 proc. – čekiniams indėliams, 3 proc. – ne mažiau kaip 1,5 m. terminuotiems indėliams, ir 0 proc. – ilgalaikiams indėliams. Pertekliniai rezervai taip pat mažėja. 4-ame dešimtmtyje jie sudarė 50 proc. Rezervų, 1989 m. – 1,6 proc. visų rezervų sumos. 4-ame dešimtmetyje buvo laikomi dideli rezervai dėl galinčios kilti panikos. Įvedus indėlių draudimą, rizika sumažėjo, rezervus galima mažinti. Kadangi monetarinė politika veikia pramoninius tikslus, tai yra pagrindinis infliacijos veiksnys, įtakojantis rinkos palūkanų normą ir valiutų keitimo normą. CB darbuotojai, formuluodami naujas direktyvas ir potvarkius, turi atsižvelgti, kokią įtaką jie turės bendrai ekonomikai, kurią priemonę geriau pasirinkti. Tarkime, ekonomikoje atsirado nedarbas, ėmė kilti kainos. CB nutarė padidinti pinigų pasiūlą, skatindamas išteklių naudojimą. Norint padidinti pinigų pasiūlą, reikai didinti perteklinius rezervus. Tai galima pasiekti šiais būdaais: 1) CB turi supirkti vertybinius popierius atviroje rinkopje. Šis supirkimas padidins komercinių bankų rezervus; 2)Turi būti sumažinta privalomųjų rezervų norma, o tada automatiškai rezevai pervedami į perteklinius, ir padidėja pinigų multiplikatorius;3) sumažinti diskonto normą ir skatinti komercinius bankus imti kreditus iš CB.Dėl suprantamų priežasčių šie sprendimai vadinami skatinančiąja monetarine politika. Jos laikantis, kreditas lengvai gaunamas ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas. Tarkime, nereikalingos išlaidos didina ekonomikoje infliaciją. CB gali pabandyti sumažinti bendrąsias išlaidas, ribodamas ar sumažindamas pinigų pasiūlą, ir tai gali išspręsti mažindamas bankų rezervus:1.CB turi parduoti vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai sumažins komercinių bsnkų rezervus;2.privlomųjų rezervų normos padidinimas sumažins perteklinius rezervus ir pinigų multiplikatorių;3.diskonto normos padidinimas mažina komercinių bankų norus didinti savo rezervus, skolinantis pinigus iš CB.Šie sprendimai atitinkamai vadinami stabdančiąja monetarine politika. Jos tikslas – sumažinti pinigų pasiūlą, kad sumažėtų išlaidos ir infliacija.3.LIETUVOS CENTRINIS BANKAS
Lietuvos Respublikoje CB yra Lietuvos bankas (LB), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, atsakingas LR Seimui, vadovaujasi LR Konstitucija ir yra nepavaldus LR Vyriausybei bei kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms. LB turi teisę steigti skyrius, filialus, kitas įstaigas ir firmas savo funkcijoms atlikti. LB atstovauja Lietuvos valstybei, užsienio valstybių CB, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansinėse institucijose, taip pat tarpvalstybiniuose pasitarimuose bei tarybose pinigų ir monetarinės politikos klausimais. Lietuvos bankas gali būti tarptautinių ir užsienio institucijų akcininku, jei tai susiję su nacionalinės valiutos, tarptautinių kreditų ir atsiskaitymų politikos tobulinimu. LB turi iškirtinę teisę leisti pinigus ir šiuo tikslu:
—nustato LR pinigų nominalus, formą, apsaugos priemones, organizuoja pinigų gamybą ir t. t;—įstatymo numatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš jos pinigus.LB atlieka šias pagrindines funkcijas: 1.Išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos LR pinigus;2.Gali aptarnauti LR valdžios ir valdybos institucijų sąskaitas;3.Organizuoja LR Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą ir veikia kaip valstybės vertybinių popierių registratorius;4.Įgyvendina įstatymų numatyta tvarka pinigų politiką, tvarkydamas pinigų ir kredito apyvartą atviros rinkos operacijomis ir kitomis priemonėmis;5.Konsultuoja LR Vyriausybę pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais;6.Renka ir skelbia pinigų bei finansų statistiką;7.Kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;8.Saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų rezervus;9.Nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų, tarp jų ir kliringinių tvarką;10.Išduoda ir atšaukia licencijas LR ir užsienio bankams bei kitoms kredito įstaigoms bei prižiūri jų veiklą;11.Įstatymų nustatyta tvarka veikia kaip paskutinis likvidumo šaltinis bankų sistemoje;12.Organizuoja bankinės informacijos sistemą;13.Nustato bankų ir kitų Lietuvos banko licencijuotų kredito įstaigų apskaitos, ataskaitų ir atskaitomybės tvarką;14.Sudaro LR mokėjimų balansą.LB vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas ir dešimt narių. Pirmininką skiria 5 metams Seimo prezidento teikimu, valdybą 9 metams skiria Prezidentas LB pirmininko teikimu, atnaujinant ją kas treji metai trečdaliu. Valdyba nustato LR monetarinės politikos formas, bankų ir kitų kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, priima teisės aktus ir pan.LB įstatinis kapitalas 50 mln. litų formuojamas iš Lietuvos Respublikos valstybės lėšų. LB pajamas sudaro: – palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje; – palūkanos gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas;– pajamos, gautos už pinigų leidimo organizavimą;– pajamos gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų numatyta tvarka išduotas garantijas;– pajamos, gautos už operacijas, neprieštaraujančias statymams. LB išlaidas sudaro: – palūkanos, mokamos už kredito įstaigų indėlius ir banko darbuotojų indėlius, laikomus LB;– išlaidos užsienio operacijoms vykdyti;– palūkanos už užsienio paskolas; – išlaidos susijusios su operacijomis užsienio valiuta;– išlaidos, susijusios su banknotų gamyba; – materialinių vertybių amortizacija; – bendros eksplotacijos išlaidos;– išlaidos personalui ir kitos specifinės išlaidos. Taigi, nesunku pastebėti, kad kiekvieno CB tikslas – ne pelno siekimas, bet pinigų leidimas ir jų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą politiką, ginti ne vyriausybės, bet nacionalinės ekonomikos interesus. Tačiau, esant pernelyg didelei palūkanų normai ir neigiamai visuomenės reakcijai į tai, CB nepriklausomybė gali būti apribota, kaip tai buvo 1982 m. JAV. Ekonomistai plačiai diskutuoja, ar turi būti CB nepriklausomas, pateikiama argumentų “už” ir “prieš” nepriklausomumą. Argumentai už CB nepriklausomumą. Pagrindinis CB nepriklausomumo argumentas tas, kad monetarinė politika, kuri veikia infliaciją, palūkanų normą, valiutų keitimo normą ir ekonominį augimą, yra pernelyg svarbi ir techniškai per sudėtinga, kad būtų diskutuojama politinėje erdvėje. Kadangi yra demokratiški rinkimai, politikai gali būti “trumparegiai”, gali numatyti tik trumpojo laikotarpio naudą, neanalizuojant ilgojo laikotarpio pasekmių. Kitas argumentas už nepriklausomumą yra tas, kad parlamentarai negali atlikti nuodugnios CB kontrolės. Nepriklausomas jis turi būti vien todėl, kad visos valdžios stengiasi gauti daugiau pinigų savo populiarumui išlaikyti, socialinėms programoms įgyvendinti. Tačiau jeigu centrinis bankas negarantuos kainų ir pinigų kurso stabilumo, neapdraus šalies nuo infliacijos, valdininkų pastangos padėti žmonėms bus be naudos, nes infliacija pralenks atlyginimų augimą ir neleis didėti realioms pajamoms. Pagrindinis argumentas prieš CB nepriklausomybę yra monetarinės politikos svarba ekonomikai. Demokratiškai išrinkti parlamentarai formuoja palankią politiką žmonėms. Taip pat atskirus bankus atskirais laikotarpiais galima kaltinti, kad jie darė įtaką didesnei infliacijai, ar jų veikla buvo per lėta. Taigi politikai ir ekonomistai taip ir nesutaria, kokio lygio turi būti CB nepriklausomybė. Daugeliu atvejų CB nepriklausomybė nėra absoliuti. Kai kurių funkcijų apribojimas nereiškia visiškos nepriklausomybės apribojimo, tačiau priartina CB ekonomines politikas prie vyriausybės. Atskirų bankų nepriklausomumo laipsnis yra skirtingas. FRS pagal savo struktūrą ir veiklos organizavimą skiriasi nuo CB Europoje ir Japonijoje. 1. FRS Tarybos nariai dirba ilgiausiai – 14 metų, ir tai jiems užtikrina aukštesnį nepriklausomybės laipsnį.2. Europoje tik Vokietijoje yra federalinė CB struktūra. Tarybą sudaro 16 Regioninių bankų prezidentai. Vokietijoms susijungus, įstoję Rytų Vokietijos bankai siekia didinti pinigų pasiūlą.3. Europoje Vokietijos, Šveicarijos CB yra nepriklausomi, o Japonijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Prancūzijos bankai yra labiau priklausomi.Daugelio analitikų nuomone, CB nepriklausomumas gerina ekonomikos veiklą, esant žemesniai infliacijos normai, nedidina gamybos apimties ar užimtumo svyravimų. Šalyse, kuriuose CB buvo labiau nepriklausomi, infliacija buvo aukštesnė. LR Lietuvos banko įstatymo 26 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos bankas atlieka atvirosios rinkos operacijas, įgyvendindamas pinigų politiką. Šioms operacijoms tapus pinigų politikos dalimi, kiti pinigų instrumentai turi būti derinami. Praktiškai, Lietuvoje atvirosios rinkos operacijos vykdomos tik nuo 1997m., kai buvo priimta Lietuvos banko pinigų politikos programa 1977-1999 m., ir naudojant dvi jų rūšis, t.y. atpirkimo sandorius ir terminuotųjų indėlių aukcionus. Remiantis minėta programa, Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijų tikslai turi būti suderinti su Lietuvos banko pinigų politikos priemonėmis, t.y., padėti išlaikyti stabilų lito kursą ir skatinti pinigų rinkos plėtrą. Konkrečiai Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijų tikslus būtų galima apibrėžti taip:1.Riboti ciklinius Lietuvos pinigų rinkos palūkanų lygio svyravimus ir suteikti šiai rinkai didesnį palūkanų lygio bei apyvartų tolygumą. Rinkos palūkanų lygį ir jo pokyčius lemia stabilaus lito kurso režimas. 2.Riboti, kiek leidžia atvirosios rinkos operacijų galimybės fiksuoto kurso sąlygomis, Lietuvos pinigų rinkos palūkanų lygio nukrypimus nuo fundamentaliųjų bendrųjų ekonominių ir tarptautinių veiksnių sąlygojamojo lygio. Lietuvos bankas riboja bankų sistemos likvidžių lėšų perteklių, kuris galėjo sumažinti oficialiąsias tarptautines atsargas. Lietuvos banko valdyba 1977 m. sausio 30 d. patvirtino Lietuvos banko atpirkimo sandorių (repo) sudarymo ir vykdymo tvarką, o balandžio 17 d. – Terminuotųjų indėlių Lietuvos banke aucionų tvarką. Lietuvos banko atpirkimo sandorių sudarymo ir vykdymo tvarka priimta siekiant:1.Pradėti taikyti šiuolaikinę ir Europos Sąjungoje plačiai naudojamą pinigų politikos priemonę (grįžtamąsias atvirosios rinkos operacijas), kurią Lietuvos bankas galėtų lanksčiau naudoti jau dabar, reguliuodamas bankų sistemos likvidumą.2.Skatinti nacionalinės pinigų rinkos plėtrą. Atpirkimo sandoriai leidžia ne tik anksčiau valdyti bankų likvidumą, bet taip pat sulaiko Lietuvoje dalį tų laikinai laisvų lėšų, kurias bankai trumpam investuoja Vakarų valstybių pinigų rinkose, sukeldami papildomus Lietuvos bankų sistemos likvidumo svyravimus.3.Padidinti Vyriausybės vertybinių popierių rinkos patrauklumą. Pagal Lietuvos banko atpirkimo sandorių sudarymo ir vykdymo tvarkos 3 punktą Lietuvos banko ir bankų atpirkimo sandoriams sudaryti naudojami Vyriausybės vertybiniai popieriai – kol kas vieninteliai vertybiniai popieriai Lietuvos pinigų rinkoje. Rinkoje atsiradus kitoms alternatyvoms, pavyzdžiui, patikimų bankų perleidžiamiesiems indėlių sertifikatams ar akceptuotiesiems vekseliams, šiems sandoriams sudaryti naudojamų vertybinių popierių sąrašą bus galima papildyti.Savo ruožtu terminuotųjų indėlių Lietuvos banke aukcionų tvarkoje apibrėžti Lietuvos komercinių bankų bei šalyje veikiančių užsienio bankų filialų Lietuvos bankui siūlomų indėlių litais atrankos būdais, šių indėlių priėmimas ir gražinimas. Lietuvos bankas jau įgijo terminuotųjų indėlių auciono organizavimo patirties, sėkmingai reguliavęs bankų sistemos likvidumo svyravimus 1993 metais. Minėtus aukcionu gana dažnai organizuoja nedidelių valstybių (pavyzdžiui, Airijos, Belgijos, Danijos, Olandijos, Švedijos, Estijos) centriniai bankai.Šiose valstybėse vertybinių popierių rinkų aktyvumas ir jose vykdomų atvirosios rinkos operacijų veiksmingumas yra objektyiai mažesnis negu didžiosiose valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, JAV, Vokietijoje), kuriuos absorbuodamos likvidumą, pirmenybę teikia atvirosios rinkos operacijoms su vertybiniais popieriais. Pirmąjį atpirkimo sandorių aukcioną Lietuvos bankas surengė 1977 metų birželį, o terminuotųjų indėlių – rugpjūtį. 1997 metais Lietuvos bankas tik formavo atvirosios rinkos operacijų strategiją ir taktiką. Buvo vienareikšmiškai apsispręsta vykdyti griežtą minėtų operacijų politiką. Vėliau Lietuvos banko grįžtamosios atvirosios rinkos operacijos buvo vykdomos gerokai intensyviau negu 1997 metais. Tam turėjo įtakos įkurtas Pinigų rinkos komitetas (1998m. kovo mėn.). Jo pagrindinis uždavinys – siūlyti pinigų pilitikos priemones ir jų naudojimo sąlygas. Daugiausiai dėmesio Pinigų rinkos komitetas skiria atvirosios rinkos opercijų strategijai ir taktikai stabilaus lito kurso sąlygomis.Lietuvos banko misija ir pagrindinis tikslas. 1. Lietuvos banko įstatyme suformuoluotas pagrindinis banko tikslas – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumas – turi du aspektus, t.y., vidinį ir išorinį pinigų stabilumą. Vidinis lito stabilumas reiškai jo perkamosios galios stabilumą arba palyginti pastovias kainas, tuo tarpu išorinis stabilumas yra tvirtas lito kursas stiprių užsienio valiutų (pirmiausia tų šalių, su kuriomis vyksta intensyvi prekyba) atžvilgiu.2.Lietuvos bankas, neatsižvelgdamas į pasirinktą pinigų emisijos ir valiutos kurso režimą, pirmiausia orientuosis į išorinį lito stabilumą. Šią orientaciją diktuoja Lietuvos ekonomikos pobūdis. Lietuva yra maža valstybė, kuri vykdo atvirosios ekonomikos politiką ir sparčiai integruojasi į Europos Sąjungą.Tokiomis sąlygomis ”plaukiojantis” lito kursas, o juo labiau lito devalvavimas, būtų nepriimtinas Lietuvos ekonomikai, kadangi apsunkintų įmonių veiklos planavimą, pabrangintų importuotojams žaliavas ir nulemtų aukštesnį paskolų palūkanų lygį. Kita vertus, laikinai pagerėtų Lietuvos prekių eksporto sąlygos. Tačiau dėl palyginti didelio Lietuvos importo kainų nelankstumo, eksporto padidėjimas gali neatsverti importo augimo,todėl pablogėtų užsienio prekybos balansas. Jeigu lito kurso pokyčiai būtų sunkiai prognuozuojami, susvyruotų užsienio subjektų pasitikėjimas mūsų finansų sistemos stabilumu ir sumažėtų užsienio kapitalo investicijų. Valstybė patirtų nuostuolių, gržindama paskolas ir mokėdama palūkanas užsienio valiuta. Todėl lito nuvertėjimas trukdytų Lietuvai įgyvendinti Mastrichto sutartyje nustatytus įstojimo į Europos valiutų sąjungą konvergencijos kriterijus. Atsisakius fiksuoto lito kurso, kaip monetarinio “inkaro” , būtų sudėtinga vykdyti nuoseklią ekonomikos stabilizavimo politiką. Ypač pavojinga tai, kad litui atpigus užsienio valiutų atžvilgiu, padidėtų infliacija ir sumažėtų gyventojų realiosios pajamos, o tai gali sukelti socialinių neramumų ir apsunkinti ekonomikos reformas. 3.Lietuvos bankas, orientuodamasis į išorinį lito stabilumą ir susiedamas jį su stipresne užsienio valiuta (valiutų krepšeliu), gali veiksmingai prisidėti ir prie kainų stabilizavimo, kadangi valiutos kurso fiksavimas iš pradžių padėtų vietines kainas priartinti prie pasaulinių, o po to leistų “importuoti” iš išsivysčiusių užsienio valstybių mažesnę infliaciją. 4.Fiksuoto lito kurso pranašumų nereikėtų priskirti valiutų valdybai, kurią galima traktuoti kaip fiksuoto valiutos kurso režimo priedą. Mūsų šalyje įdiegtas valiutų valdybos modelis atėmė galimybę Lietuvos bankui adekvačiai reaguoti į įvykius pinigų ir paskolų rinkoje bei reguliuoti bankų sistemos likvidumą, išlyginti staigius pinigų kiekio svyravimus, vykdant sterilizavimo operacijas. Kai užsienio valiutos srautai į mūsų šalį buvo dideli, Lietuvos bankui teko sparčiai didinti pinigų kiekį, apsunkinant kainų stabilizavimą (pavyzdžiui 1994 m. balanddžio – gruodžio mėn. Rezervinių pinigų kiekis padidėjo 49,6 proc.), o prasidėjus valiutos nuotėkiui, centrinis bankas mažino litų kiekį ir sukėlė jų trūkumą (pavyzdžiui, 1996 m. sausio – rugsėjo mėn. Rezervinių pinigų kiekis sumažėjo 0,3 proc.).Kaip rodo Lietuvos patirtis, valiutų valdyba suvaržė adekvačius Lietuvos banko veiksmus kilus bankų krizei , kai nebeveikė tarpbankinė paskolų rinka ir prasidėjo masinis indėlių atsiėmimas. Tokioje situacijoje aktyvus CB būtų pajėgus atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją, teikdamas mokiems bankams lengvai realizuojamomis vertybėmis užtikrintas paskolas. 5.Taigi centrinis bankas gali geriau negu valiutų valdyba įgyvendinti Lietuvos banko įstatyme suformuluotus tikslus – siekti lito stabilumo, užtikrinant patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Tai siejasi su Lietuvos Respubliko Vyriausybės 1997-2000 metų veiklos programa, kurioje buvo numatyta pamažu atsisakyti valiutų valdybos modelio ir nuosekliai plėtoti Lietuvos banko pinigų politikos funkciją ir priemones. 6.Lietuvos bankas laipsniškai plėtos pinigų politikos funkciją, imdamsis svarbesnio vaidmens bei didesnės atsakomybs šalies ekonomikos raidoje. Šis procesas gali būti sėkmingas tik tada, jeigu kartu bus užtikrintas demokratinėms valstybėms būdingas valdžių kompetencijos pasidalijimas: parlamentas leidžia įstatymus, vyriausybė vykdo užsienio, ekonomikos ir socialinę politiką, o centrinis bankas rūpinasi pinigų sistemos stabilumu, būdamas juridiškai ir faktiškai nepriklausomas nuo vykdomosios valdžios. 7. Lietuvos banko, kaip šiuolaikinio centrinio banko plėtra taip pat neįmanoma be užsienio, tarptautinių organizacijų, įmonių ir gyventojų pasitikėjimo jo politika. Šį pasitikėjimą galima tik nuoseklia ir tvirta banko pozicija įvairiais ekonominės politikos klausimais. Lietuvos bankas turi tapti ne tik regulaivimo ir kontrolės, bet ir mokslinių tyrimų bei prognozavimo funkcijas atliekančia institucija, priimančia sprendimus patikimos statistinės-analitinės informacijos pagrindu. 8.Lietuvos banko misija – leisti Lietuvos Respublikos pinigus ir siekti jų stabilumo, vykdant visas centrinio banko funkcijas ir naudojant įvairias pinigų politikos priemones; užtikrinti efektyvų bei patikimą pinigų, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Lietuvos bankas turi atlikti aktyvų ir autoritetingą vaidmenį, vykdant šalies ekonominę politiką, remdamas vyriausybės veiksmus tiek, kiek tai neprieštarauja jo pagrindiniam tikslui.4.CENTRINĖS BANKINIKYSTĖS KONVERGENCIJA STOJANT Į EUROPOS SĄJUNGĄ
Europos Sąjungos (ES) šalių centriniai bankai (CB) – tai institucijos, kurios bene labiausiai turi keistis monetarinės integracijos procese. Atskirų narių nuoseklus jungimasis į darniai funkcionuojančią sistemą apima keletą dimensijų. Europos centrinių bankų sistema (ECBS) jau šiuo metu turi trumpą, bet vertingą patirtį šioje srityje, nors transformacijos procesas toli gražu nėra baigtas. Daugelis analitikų Europoje, kurdami Europos bankų sistemą (ECBS), vadovavosi FRS, JAV ir Vokietijos Bundesbanko veikla. Tačiau tai buvo žymiai sudėtingiau, kadangi reikėjo sujungti skirtingas nacionalines finansines tradicijas turinčią veiklą. ECBS sudaro Europos Centrinio banko (ECB) ir Europpos sąjungos (ES) šalių narių, kurios įstojo į Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), CB. Valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, CB turi specialų statusą, leidžintį jiems vykdyti nacionalinę monetarinę politiką. Tačiau jų atstovai negali dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus dėl euro zonos. ECBS ir ECB statuse numatyta, kad pagrindinis jos tikslas – išlaikyti kainų stabilumą. ECBS atsako už euro zonos monetarinės politikos kūrimą ir įgyvendinimą, užsienio valiutos operacijų vykdymą bei valstybių narių oficialiųjų atsargų laikymą ir tvarkymą. Ji taip pat turi skatinti sklandų mokėjimo sistemos funkcionavimą ir prisidėti prie atitinkamų nacionalinių institucijų veiklos, atliekant riziką mažinančių kredito įstaigų ir finansų sitemos stabilumo priežiūrą. ECB ir nacionaliniai bankai bus visiškai nepriklausomi nuo valstybių narių politinių ir privačių institucijų. ECBS reglamentuoja ECB sprendimų priėmimo padaliniai:–Vykdomoji valdyba, kurią sudaro ECB pirminikas, pirminiko pavaduotojas ir dar keturi nariai (Siūlomi 8 metams);–Valdytojų taryba, kurią sudaro vykdomosios valdybos nariai ir valstybių narių, priklausančių euro zonai, NCB vadovai; pagrindinė funkcija – formuluoti monetarinę bendrijos politiką, apimant tarpinius tikslus, palūkanų normą ir rezervų pasiūlą sistemoje, ir sukurti būtinus jų įgyvendinimo reikalavimus;–Bendroji taryba, kurią sudaro ECB pirminikas, pirminiko pavaduotojas ir visų valstybių narių NCB vadovai. ECB – naujausia ES institucija, suformuota oficialiai 1998 metų birželio 1 dieną. Nuolat vyksta diskusija kaip pasiskirstyti atsakomybę tarp ECB ir dalyvaujančių nacionalinių CB. Tačiau Vykdomoji valdžia įgyvendina politiką, apimančią ir instrukcijas nacionaliniams CB. Nors kai kurie nacionaliniai CB tikėjosi didesnės decentralizacijos nei dabar. Tačiau Vykdomoji valdyba yra susirūpinusi veiklos efektyvumu ir remiantis JAV ir Vokietijos, kurių veiklos pagrindu sudarytas ECB statusas, patirtimi. Be to buvo numatyta, kad 2002 m. bus įvesta bendra Europos valiuta – euras, o nuo 1999m. sausio 1 d. visi stsiskaitymai pradėti vykdyti šia valiuta. Valstybių narių, kuriose įvestas euras, valiutų ir euro kursai nustatyti visam laikui, taigi jie išliks stabilūs. Šiose valstybėse narėse, euras pakeitė nacionalines valiutas 2002 metais, kai į apyvartą buvo išleisti euro banknotai ir monetos, o nacionaliniai pinigai nustojo egzistavę. Ekonomikos teorija nepateikia tikslių rekomendacijų apie nacionalinių bankų veiklos santykį. Tačiau Von Jurgenas Hagenas (Hagen, Jurgen) ir daugianacionalinės EPS modelį, argumentuoja, kad nacionaliniai bankai mažiau suinteresuoti bendros politikos stabilizavimu, taigi, jeigu Valdytojų taryboje dominuos nacionalinių interesų atstovai, stabilizacijos bus mažiau. Taip pat jie nustatė, kad tokia taryba gali didinti infliaciją tol, kol centre esama nedidelės politinės valdžios, kaip dabar yra ES.Kita vertus, pasirengimas stoti į ES apima nuoseklius pakeitimus šalių kandidačių į ES centrinėje bankininkystėje. Nėra jokių bendrai nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos šis procesas turėtų būti vykdomas. Europos centrinio banko (ECB) suformuluotos nuostatos dokumente “Eurosistema ir stojimo į ES procesas” parodo šios institucijos požiūrį į šalių kandidačių CB kaitos procesą. Tai bene pirmas oficialus dokumentas šioje srityje. Centriniai bankai, vadovaudamiesi šiuo dokumentu ir atsižvelgdami į šalių kandidačių į ES specifiką, kuria savo raidos strategiją. Naujo Lietuvos banko įstatymo priėmimas svarbus etapas šiame procese. Straipsnio tikslas – įvertinti naujo Lietuvos banko įstatymo nuostatų reikšmę, nustatyti tolesnes kaitos kryptis, kaip atskaitos tašką imant Eurosistemos jau apibrėžtas ir kai kurias besiformuojančias jos pačios plėtros kryptis.
1.Eurosistemos šalių centriniai bankai, kaip valstybės institucijos, Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etape turi pasikeisti iš esmės ne tik dėl to, kad pinigų politikos formavimo funkcija negrįžtamai perduodama Bendrijai, bet ir dėl to, kad centriniai bankai turi pasirengti darbui ECBS. Europos šalių, kandidačių į ES centriniai bankai stojimo į ES procese turi ne mažiau sudėtingą uždavinį, kadangi, išlikdami nacionaline institucija ir įvertindami dinamiškai besivystančią ECBS, jie turi dar iki įstojimo į ES momento konverguoti ECBS institucinio, organizacinio ir politikos vykdymo etalono link. Tačiau ES šalių centrinių bankų nepriklausomumo būtinumas yra siejamas su siekiu turėti mažą infliaciją, o šalių kandidačių CB nepriklausomybė – būtina prielaida ir sąlyga efektyviai konvergencinei politikai vykdyti.2.Lietuvos banko naujas įstatymas, didžiąja dalimi atitinkantis EPS acquis, sudaro palankias prielaidas konvergencinei politikai vykdyti. Lietuvos banko naujas tikslas siekti kainų stabilumo ne tik iškelia naujus uždavinius Lietuvos bankui, bet ir įstatymiškai įtvirtina Lietuvos orientaciją į ES sutartyje užfiksuotas vertybes ir tikslus, nustato atitinkamus reikalavimus valstybės vykdomai iždo, ekonominei ir struktūrinei politikai. 3.Stojimo į ES procese kur kas daugiau dėmesio turėtų būti skiriama semantinei konvergencijai, kuri svarbi ne tik ES teisės sistemos reikalavimų tikslams įgyvendinimo Lietuvoje prasme, bet ir efektyvumo požiūriu.4.Lietuvos banko įstatyme numatytų funkcijų ir Eurosistemos funkcijų raidos analizė bei jų palyginimas sudaro prielaidas teigti, kad kai kurios Lietuvos banko funkcijos turėtų būti tikslinamos:–turėtų būti numatoma tik galimybė konsultuoti Vyriausybę tam tikrais klausimais, bet ir būtinybė Lietuvos institucijoms (Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Seimui) konsultuotis su Lietuvos banku klausimais, kurie yra Lietuvos banko kompetencija;–pinigų emisijos teisė neturėtų būti monopolistinė centrinio banko teisė, nes tai gali ateityje trukdyti elektroninių pinigų plėtrai. Atsižvelgiant į tai, tikslinga būtų neatidėliotinai rengti ir platesnę su tuo susijusią teisinę bazę;–pastaraisiais metais labai dinamiškai plėtojosi Eurosistemos funkcijos mokėjimų sistemų srityje, apimančios ne tiktai operacinį, bet ir priežiūros aspektus. Atsižvelgiant į tai, kad ECB priežiūros tikslai, be pinigų politikos impulsų perdavimo ekonomikai, apima dar ir sisteminio stabilumo išlaikymo, mokėjimų sistemų efektyvumo bei mokėjimo priemonių saugumo klausimais, šių funkcijų priskyrimas Lietuvos bankui ir detalus bei aiškus teisinis reglamentavimas būtų prasmingas ir svarbus. Lietuvos banko veiksmų pasirengiant narystei ES vertinimas. Europos komisija teigiamai įvertino Lietuvos pastangas derinant nacionalinę teisę su Bendrijos teisės akto reikalavimais srityse, susijusiose su Lietuvos banko funkcijomis. Paskelbtose išvadose , 2002 m. Europos komisijos Reguliariosios ataskaitos apie Lietuvos pažangą rengiantis Europos Sąjungoje, pažymėta nuolatinė Lietuvos pažanga bankininkystės sektoriuje ir tendencija, kad Lietuvos teisinė sistema finansinių paslaugų srityje iš esmės atitinka acquis reikalavimus. Išvadose taip pat pripažystama, kad kapitalo judėjimo srityje Lietuva pasiekė aukštą kapitalo liberalizavimo lygį. Ataskaitos skyriuje “Laisvė”, teikti paslaugas teigiamai vertinamas direktyvų dėl kapitalo pakankamumo įgyvendinimas, bei banko valdybos patvirtinti Testavimo nepalankiausiomis sąlygomis bendrieji nuostatai, Bendrieji banko vidaus organizavimo nuostatai, Subordinuotų paskolų ir jų įtraukimo į banko kapitalą bendrųjų nuostatų pakeitimai, komercinių bankų privalomųjų atsargų reikalavimų sumažinimas ir Lietuvos banko pasirašytos naujos bendradarbiavimo sutartys su užsienio kredito įstaigų priežiūros tarnybomis. Atskaitoje taip pat pažymėta, kad paskutiniaisiais metais bankų sektoriaus struktūra reikšmingai pasikeitė, išaugo efektyvumas ir stabilumas, o bankų priežiūra Lietuvoje atitinka tarptautinius ir Europos Sąjungos standartus. Ribojimo principais pagrįstas teisinis reglamentavimas ir priežiūra Lietuvoje didžia dalimi atitinka Bazelio bankų komiteto patvirtintus Pagrindinius efektyvios bankų priežiūros principus. Ataskaitos skyriuje “Ekonominė ir pinigų sąjunga” teigiama, kad didžiausią pažangą šioje srityje Lietuva padarė 2001 m. priėmusi naują Lietuvos banko įstatymą. Centrinio banko nepriklausomybės srityje Lietuva pasiekusi aukštą teisės suderinimo lygį. Visiškai įgyvendintas ir draudimas centriniam bankui finansuoti vyriausybę. Lietuva darė nuolatinę pažangą šuije srityje ir pasiekė suderinimo su acquis reikalavimais lygį. Lietuvoje jau yra sukurta mokėjimų ir atsiskaitymų vertybiniais popieriais infrastruktūra. Komisija taip pat siūlo toliau didinti pastangas siekiant suderinti nacioanlinę teisę su acquis reikalavimais sistemų srityje, užtikrinti ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procedūrų veiksmingą veikimą, ir naujos tarpbankinės atsiskaitymo sistemos, įskaitant atskirų atsiskaitymų realiu laiku sistemą, diegimą.IŠVADOS Išnagrinėjus centrinio banko tikslus ir funkcijas bei jo vaidmenį ekonomikoje padarėme tokias išvadas: 1. Centrinis bankas yra nepriklausomas nuo Vyriausybės, tuo užtikrindamas efektyvią savo veiklą;2. Centrinis bankas prižiūri komercinių bankų sistemą, jų veiklą;3. Centrinis bankas vadovauja ir kontroliuoja pinigų masės kitimą;4. Centrinis bankas, yra valstybės pinigų politikos kūrėjas ir įgyvendintojas;5. Centrinis bankas, kurdamas valstybės pinigų politiką reguliuoja valstybės gamybą, bei prekybą;6. Centrinis bankas dažnai finansuoja vyriausybines išlaidas, o kartu jis garantuoja už skolų grąžinimą, deficitinio biudžeto atvėju, bei vykdo vertybinių popierių pirkimą, ir pardavimą, laisvoje rinkoje. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad centrinis bankas rinkos sąlygomis nuolat palaiko kontaktus su komerciniais bankais ir verslininkais. Tai yra labia svarbu savarankiškai priimant sprendimus, o ne tik vykdant vyriausybės duotus nurodymus.Rinkos sąlygomis bankas – tai ypatingas savarankiškos ir nepriklausomos įmonės tipas, kurio pagrindinė verslininkystės sritis – visuomenės skolinamojo fondo judėjimo organizavimas. Jis, nors ir ne įmonė ar gamykla, bet, kaip ir kiekviena ūkio grandis, gamina savo produktą. Banko produktas – tai pinigų masės formavimas, o taip pat įvairių paslaugų (kreditų, garantijų, konsultacijų, turto valdymo ir kitų ) teikimas. Bankų veiklą, kaip ir įmonių, charakterizuoja rezultatai.
Pasiūlymai:1. Centrinis bankas turi būti nepriklausomas, nes tik tuomet jis gali normaliai funkcionuoti, vykdyti nepriklausomą nuo Vyriausybės monetarinę politiką garantuodamas, kad į tai nesikiš Vyriausybė ir nebus panaudota tik tam tikrų asmenų interesams.2. Centrinio banko vykdoma monetarine politika turi būti gerai apgalvota ir turi nežlugdyti valstybinės ekonomikos, o skatinti gamybą.3. Centrinis bankas turi kontroliuoti pinigų kiekį, esantį apyvartoje, kad nekiltų infliacija.4. Centrinis bankas turi kontroliuoti komercinius bankus bei nustatyti jų kapitalo standartus, kad būtų išvengta per didelės komercinių bankų rizikos ir tuo pačiu apsaugoti indėlininkus nuo didelių nuostolių.Taigi, centrinio banko vykdoma monetarinė politika yra labai svarbi visos valstybės egzistavimui ir funkcionavimui, nes be centrinio banko valstybė negali normaliai egzistuoti ir konkuruoti su kitomis valstybėmis, parduodant bei perkant (o taipogi ir gaminant) prekes bei paslaugas.Literatūra:
1. Ekonomikos teorijos II dalis. Makroekonomika. Vilniaus universitetas. – Vilnius, 1991 m. 2. T.Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber Pinigai, bankai ir ekonomika – Vilnius, 1995 m.3. L.Ališauskas, V.Vaškelaitis Lietuvos informacijos institutes – Vilnius, 1998 m.4. B.Martinkus, V.Žilinskas Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankas. – Kaunas, 1996m.5. KTU dėstytojai Makroekonomika.- Kaunas, 2001m.6.V.Vaškelaitis Piniginiai atsiskaitymai. Teorija ir pradmenys – Vilnius, 2001m.7. Vadyba ir rinkos ekonomika. Tarptautinės konferencijos medžiaga – KTU,1992 m.8.Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. Tarptautinės konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1997 m.9. Internetinė svetainė.