Cecevicius – vienas didziausiu Lietuvos teoretiku

1002 0

D.CESEVIČIUS – VIENAS ŽYMESNIŲ LIETUVOS EKONOMISTŲ TEORETIKŲ

(Ekonomikos teorijos kursinis darbas)

Dar visai neseniai Domas Cesevičius gyveno tarp mūsų, daugeliui visai nepažįstamas, išskyrus kelis draugus ir jo buvusius studentus. D.Cesevičiaus asmenybė, pažiūros, jo kaip ekonomisto pasaulėžiūra ir tobulėjimo kelias formavosi nepriklausomos (buržuazinės) Lietuvos laikotarpiu, t.y. tokiu metu, kai žmogaus minties ir žodžio laisvės nekontroliavo ir nevaržė jokios svetimų šalių valdžios ar kariuomenės, kai buvo atviros Lietuvos sienos į kitas Pasaulio šalis (kiekvienas nevaržomas galėjo išvažiuoti į užsienį). Tokia padėtimi naudojosi ne vienas Lietuvos pilietis – vieni vaažiuodavo pasitobulinti kitų kraštų universitetuose, kiti – pasisemti praktinės patirties iš užsieniečių.

Kadangi D.Cesevičius ekonomikos mokslus studijavo Kelno universitete, vėliau dar stažavosi Mančesterio, Oksfordo, Londono, Čikagos universitetuose, todėl ypač didelę įtaką D.Cesevičiaus kaip ekonomisto teoretiko požiūrio susiformavimui turėjo Vokietijos ekonominė mintis, pagal kurią “išsivysčius gamybinėms jėgoms, ima veikti tam tikri dėsniai, kurie lemia “visuomenės ūkio pobūdį” ” , t.y. D.Cesevičius “.pripažino objektyvių ekonominių dėsnių buvimą” , nors Vokietijoje dar vyravo nuomonė likusi iš XIX amžiaus antroje pusėje įsikūrusios istoriškosios ekonominės mokyklos, kuri buvo paneigusi bet kookių ekonominių dėsnių buvimą ir ekonominės teorijos reikalingumą, mat, anot jų, “.ūkio gyvenime viskas keičiasi, kaip keičiasi gyvenimas pereidamas iš epochos į epochą.” , ir kad ekonomikos mokslas reikalingas tik tam, kad fiksuotų “.ūkio gyvenimo eigą, jo persiformavimus, jo istorinius pasikeitimus ir ie

eškotų ūkio gyvenimo plėtimosi ir keitimosi dėsnių” .

Šis darbas buvo pasirinktas dėl to, kad apie patį Domą Cesevičių kaip asmenybę ir kaip apie ekonomistą teoretiką labai mažai buvo rašyta, pagrinde spausdinti tik jo darbai. Dauguma straipsnių ir didesnių darbų buvo publikuota nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, o vėlesni darbai liko neskelbti (t.y. tie, kurie buvo parašyti tuomet, kai mūsų kraštas jau priklausė Tarybų Sąjungai), ir tik 1995m. buvo išspausdintas vienas didesnių jo darbų “Lietuvos pramonė 1918–1940 metais”, o 1998m. išleista V.Lukoševičiaus knyga apie Domą Cesevičių ir kai kuriuos jo darbus. Tad ko gero pats laikas, o galbūt dar anksčiau reikėjo prabilti apie šį ekonomistą, įvertinti jo nuopelnus, jam dar gyvam esant, o ne po mirties, kai viskas pamažu slenka užmarštin.

Pasak V.Lukoševičiaus. D.Cesevičius dvidešimtojo ammžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu ypač “.pasireiškė kaip mokslininkas ir gabus pedagogas” . Tačiau šiuo darbu norėčiau bent trumpai apžvelgti kelis jo darbus, kuriais ypač matyti, kad jie yra teorinio pobūdžio, nors “tai pasakytina ir apie tuos, kur nagrinėjama ūkio istorija” .Taipogi čia norėčiau D.Cesevičių išskirti iš kitų Lietuvos ekonomistų tarpo, t.y. parodyti kuo jis žymus ir kokiais darbais įeina į Lietuvos istoriją.

Kadangi dėl vietos stokos šiame darbe neįmanoma smulkiau panagrinėti visų šio ekonomisto darbų, kuriais jis prisidėjo prie kitų žymių Lietuvos ekonomistų, todėl pa
aminėsiu kelis svarbesnius jo darbus, o panagrinėsiu tik tokius straipsnius kaip “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika” (spausdintas “Ekonomikos” žurnale 1935 metais, Nr.1, p.2 – 20), “Valstybė ir ūkis” (spausdintas žurnale “Vairas” 1934 metais, Nr.3, p.293 – 300) ir “Kalbos apie biudžetą” (spausdintas žurnale “Vairas” 1939 metais, Nr.1, p.13 – 14). Deja čia liks neanalizuoti tokie D.Cesevičiaus darbai kaip “Privatinė nuosavybė ir profesinės sąjungos” (publikuotas žurnale “Lietuvis” 1926m.,Nr.37, p.7), “Kapitalizmo problema:2.Ar baigiasi kapitalizmas” (“Vairas” 1930m., Nr.1, p.303), “Ginčas dėl “laissez-faire” “ (“Vairas” 1931m., Nr.1, p.51 – 56, Nr.2, p.186 – 197, Nr.3, p.335 – 342), “Bolševizmas” (“Vairas” 1934m., Nr.1), “Moksliški ekonominės politikos sunkumai” (“Ekonomika” 1937m., Nr.4), “Visuomeniškumo argumentas mūsų laikų santvarkoje” (“Ekonomika” 1935m., Nr.4), “Lietuvos pramonė 1918 – 1940 metais (Vilnius, 1968m., 63 l. – iki 1995m. buvo mašinraštis), “Vilniaus krašto pramonė iki 1939 metų” (Vilnius, 1958m.,64 l. – iki 1998m. buvo mašinraštis) ir kiti.

1. LAIKMETIS, SUDARĘS SĄLYGAS D.CESEVIČIAUS ASMENYBĖS IR JO, KAIP EKONOMISTO KELIO FORMAVIMUISI

1.1. Krašto padėtis atkūrus nepriklausomybę (1918m.)

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1918m., kuomet šalis pagaliau išsilaisvino iš svetimos šalies pančių, kraštas po ilgos laiko pertraukos pats turėjo pradėti tvarkyti visus vidaus politinius, ūkinius, socialinius ir kitus reikalus. Visiems tiems darbams vykdyti trūko specialistų, o šiems paruošti – ir specialios mokslo medžiagos (mat lietuviškas spaudos žodis atgautas tik 1904 metais). Iki to meto (t.y. iki 1918 metų) Lietuvoje “.nebuvo nei vieno ūkinio didesnės apimties lietuvių kalba ne ti

ik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų” .

Taigi kyla klausimas, “.kaip tauta per dvidešimt ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgyti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse?..

Tik 1924 metais Kauno universiteto Teisių fakultete buvo įkurtas Ekonomikos skyrius, kuriame buvo pradėti ruošti ekonomistai. O ir ši pradžia buvo sunki – nebuvo vietinių specialistų, todėl iš pradžių paskaitos buvo dėstomos užsienio kalbomis. Vilniaus universitete Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas tik 1940 metais, kiek anksčiau ūkio mokslai pradėti dėstyti Klaipėdos prekybos institute (nuo 1934 metų).

Ir net pradėjus dėstyti ūkio mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose ekonominė mokslinė veikla universitetuose iki 1930- tųjų metų beveik nevyko.

.Ne visi to meto būsimieji Lietuvos ekonomistai mokslo aukštumų siekė mūsų šalies universitetuose. D.Cesevičius diplomuoto ekonomisto kvalifikacijos laipsnį įgijo Kelno universitete Vokietijoje. K.Sruoga, V.Juodeika, G.Valančius, L.Serbenta taip pat ekonomikos daktaro laipsnius gynėsi užsienyje. Tuo tarpu buvo ir Kauno universitetą baigusių žymių ekonomistų, kurie daktaratus apsigynė Lietuvoje. Vieni iš jų būtų J.Bučas (1935m.), P.Padalskis (1938m.), Dz.Budrys (1939m.), S.Stankus (1942m.).

1.2. Ekonominės politikos formavimasis

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu “reikšmingą darbą formuojant ekonominę politiką atliko žurnalai “Lietuvos ūkis” (1921m.– 1928m.) ir ypač “Tautos ūkis” (1930m. – 1940m.)” . Šiuose ir kituose leidiniuose ekonomistai spausdino savo darbus. D.Cesevičius dar studijuodamas Vokietijoje kelis pirmuosius te

eorinio pobūdžio darbus paskelbė žurnale “Vairas”, taip pat rašė straipsnius ir savaitiniame žurnale “Lietuvis” “Ekonomisto” slapyvardžiu.

Tarpukario Lietuvoje veikė ekonomistų sąjunga, kuri buvo “.subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus” . Ši draugija leido mokslinį ekonominį žurnalą “Ekonomiką” (1935m.-1940m.), kuriame taip pat savo darbus skelbė ir D.Cesevičius.

Kyla klausimas – ar tikrai teisėtai D.Cesevičius priskiriamas prie žymesnių Lietuvos ekonomistų teoretikų, ir tuomet, kodėl iki šiol tiek nedaug apie jį buvo žinoma?. Juk tokie ekonomistai kaip F.Kemėžis, A.Rimka, V.Jurgutis ir kiti ekonomistai parašė tikrai nemažai vertingų darbų ir kita savo veikla prisidėjo prie Lietuvos ekonominio gyvenimo vystymo.

1.3. Kai kurie žymesni Lietuvos ekonomistai

V.Jurgutis (1885m.–1966m.) savo kaip ekonomisto veikla atliko svarbų vaidmenį finansų ir kredito srities plėtojime, parašė šiomis temomis tris vadovėlius – “Finansų mokslo pagrindai” (1938m.), “Pinigai” (1938m.) ir “Bankai” (1940m.). Kaip vienas pirmųjų Lietuvoje šios srities specialistų (V.Jurgutis ekonomikos mokslus studijavo Miuncheno universitete) jau nuo 1925 metų dėstė Kauno universitete finansų ir kredito disciplinas (čia paskaitas skaitė iki 1940 metų), o 1940m.–1943m. ir 1945m.–1946m. – Vilniaus universitete. Dar labai svarbu, kad šis ekonomistas savo žiniomis prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos Respublikos ekonomikos kūrimo : “steigiamajame Lietuvos Respublikos seime (1920m.-1922m.) jis vadovavo finansų ir biudžeto komisijai [.], kone dešimtmetį (1922m.-1929m.) vadovavo Lietuvos bankui” ir buvo “.vienas iš pagrindinių lito valiutos kūrėju ir faktiškas pinigų emisijos politikos vadovas” .

Prof.V.Jurgutis panašiai kaip D.Cesevičius “.svarsto klasių diferenciacijos bei klasių niveliacijos padarinius žmonijos raidai” 13, abu šie ekonomistai pritarė liberalizmo idėjoms, bet šiaip ar taip jų abiejų veiklos tyrinėjimo sritys visiškai skirtingos ir savitos.

O štai kitas žymus Lietuvos ekonomistas A.Rimka (1886m.-1944m.) paliko taip pat nemažą pėdsaką savo veikla ir darbais ne tik šalies ekonominėje mokslinėje srityje, bet ir visuomeniniame gyvenime. Kilęs iš valstiečių, savo aktyvią veiklą jis pradėjo nedideliais straipsniais laikraščiuose “Ūkininkas”, “Lietuvos ūkininkas” ir kituose, vėliau pats atnaujino “Varpo” leidimą, Amerikoje redagavo laikraščius “Jaunąją Lietuvą” ir “Ateitį”. Pirmuosiuose savo darbuose A.Rimka rašė visuomeniniais gyvenimo klausimais. Nuo 1923m. jis Kauno universitete dėstė statistiką ir ekonominę politiką, 1918m.-1920m. – vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, 1926m. birželio-gruodžio mėnesiais buvo finansų ministras, o 1925m.-1940m. redagavo “Ekonomikos” žurnalą.

A.Rimkos ir D.Cesevičiaus, kaip vieno laikmečio ekonomistų, kai kurios mintys buvo panašios – abu jie gynė privatinę nuosavybę ir samdomą darbą (t.y. buržuazinę santvarką), tačiau A.Rimka tuo pačiu jautė tam tikras simpatijas socializmui, aptarinėjo būdus, kaip būtų galima pasiekti tą santvarką.

Štai dar vienas ekonomistas teoretikas prof.P.Šalčius (1893m.-1958m.) taip pat užėmęs deramą vietą tarp Lietuvos ekonomistų, nagrinėjo visai kitą ekonomikos sritį – kooperaciją ir politinę ekonomiją. Šiomis temomis P.Šalčius parašė daug straipsnių ir knygų (pvz. knygas “Kooperacija:Kooperacijos paskaitų kursas”, “Ekonomikos pagrindai”, Ekonominės doktrinos”, “Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų” ir kt.), “.išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemaža brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų.” Dar studijuodamas jis “.iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J.Reselio knygą “Kooperacija ir tautos uždaviniai” “ (spausdintą Petrapilyje 1917m.,- p.76). P.Šalčius laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją ir manė, kad tai yra būdas visuomenės ūkiui demokratizuoti ir teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas.

Manyčiau, kad tarp žymių nepriklausomos Lietuvos ekonomistų negalima nepaminėti E.Galvanausko (1882m.-1967m.), nors visuomenėje jis buvo daugiau žinomas kaip politikas ir diplomatas. Svarbiausia jo tyrinėjimo sritis buvo įmonių ekonomika (arba įmonių ūkio mokslas), kurią jis laikė mokslu “.pagrindinių dėsnių ir taisyklių, pagal kuriuos vyksta atskirų įmonių ūkiškoji veikla” . Jis išskyrė ūkio mokslą į dvi dideles šakas : į visuomenės ūkio mokslą (socialekonomiką) ir į pavienių ūkių mokslą (individualekonomiką). E.Galvanauskas parašė tokius savo paskaitų konspektus, kaip “Bendrasis įmonių ūkio mokslas”, “Pramonės įmonių ūkio mokslas”, “Uostų ūkis”, “Laivų ūkis”. Šiam ekonomistui mokslinė ekonominė veikla buvo antraeilis dalykas, praktiškam visuomeniniam gyvenimui jis skyrė daugiau dėmesio ir laiko. E.Galvanausko palikti darbai buvo tikrai teorinio pobūdžio (jau vien dėl to, kad jis šiuos dalykus dėstė Klaipėdos prekybos institute), nors pats jis buvo daugiau praktikas. Šito beveik negalima pasakyti apie D.Cesevičiaus darbus (išskyrus tokius, kaip “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika” ar “Moksliški ekonominės politikos sunkumai”) – dauguma jų buvo aprašomojo pobūdžio, nors jis (D.Cesevičius), kaip ekonomistas, nemokėjo rašyti neteoretizuodamas.

Iš paminėtų ekonomistų ir jų darbų matyti, kad visi jie to paties laikmečio Lietuvos ekonomistai laikėsi liberalinių pažiūrų, ir nors jau XIX amžiaus antroje pusėje jau buvo pradėjusios reikštis socializmo idėjos, o paskui (1917m.) ir įvykusi Spalio Didžioji Revoliucija, tačiau šios idėjos nebuvo apėmusios Lietuvos ekonomistų minčių (nors A.Rimka ir simpatizavo socializmui, bet jis pasisakė prieš nacionalizaciją, prieš prievartinę kolektyvizaciją ir palaikė privatinę nuosavybę, samdomą darbą ir demokratiją).

Taigi, apžvelgus kelis tarpukario Lietuvos garsius ekonomistus ir jų veiklą, vis dar neaišku – ar galima D.Cesevičių priskirti prie žymesnių ekonomistų teoretikų?. Manyčiau, kad į šį klausimą galima būtų atsakyti panagrinėjus jo, kaip ekonomisto, veiklą ir kelis darbus.

2. ŽYMUS LIETUVOS TARPUKARIO LIETUVOS EKONOMISTAS IR VEIKLOS ŽMOGUS

2.1. D.Cesevičiaus veikla

D.Cesevičiaus, kaip ir ankstesniame skyriuje aptartų žymių ekonomistų “.darbas ir veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos visuomeniniu gyvenimu” . Pradėjęs kaipo neolituanas eiti redakcijos sekretoriaus pareigas savaitinio žurnalo “Lietuvis” redakcijoje, “. ėmė ekonomikos temomis ir pats rašyti į šį žurnalą” . Savo pirmuosiuose straipsniuose D.Cesevičius rašė tuo laikotarpiu aktualiomis ekonominėmis temomis (~1925m.), aptarinėjo pragyvenimo minimumo augimo reikalavimus ir tai, kas su tuo susiję, svarstė apie pragyvenimo lygio kilimo būdus ir manė, kad tiesiausias kelias tam pasiekti yra užsienio kapitalo pritraukimas, darbo našumo augimas, mokesčių mažinimas. Šis ekonomistas pažymi, kad būtent iš užsienio turėjusį įplaukti kapitalą atbaidė 1926 metų žemės reforma, kuria buvo pasikėsinta į privatinę nuosavybę. O štai, kad pasiekti aukštesnį darbo našumo lygį, D.Cesevičius kaip būtiną sąlygą nurodė darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, t.y. pasisakė už švietimo plėtimą krašte (nes tuo metu plačiai buvo paplitęs nekvalifikuotas darbas). Taip pat D.Cesevičius viename pirmųjų savo pasisakymų spaudoje aptarė biudžetą ir svarbias jo formavimo sritis – importą ir eksportą. “Vis dėlto jauste jautė, kad išsamesniam jo pirmuosiuose straipsniuose keltų problemų nagrinėjimui trūksta geresnio ekonominio pasirengimo” .

Taigi ekonomikos mokslų studijuoti D.Cesevičius išvyko į Vokietiją (1928m.), o būtent į Kelno universiteto Ekonominių ir socialinių mokslų fakultetą. Čia jis brendo kaip ekonomistas, ne vien tik paskaitų klausydamas, tačiau ir aktyviai domėdamasis naujųjų vokiečių ekonomistų darbais.

Dar studijuodamas Vokietijoje D.Cesevičius parašė keletą sudėtingų teorinio pobūdžio straipsnių. Ko gero nuo tada ir prasideda jo, kaip ekonomisto teoretiko kelias. Tačiau atsidėti vien moksliniams darbams D.Cesevičius negalėjo. 1933m., grįžęs po studijų Vokietijoje, dirbo Kauno universitete Teisių fakultete ekonomikos skyriaus asistentu, o vėliau (1935m. pab.) – privatdocentu Ekonominės politikos katedroje. Gaudamas 1938m.-1939m. Rokfelerio stipendiją D.Cesevičius galėjo laisvai stažuotis užsienyje – Mančesterio, Oksfordo, Londono,Čikagos universitetuose. Vėliau, grįžus į Lietuvą, jis užėmė tautininkų sąjungos pirmininko vietą, dirbo Finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi.

Kaip matyti, šio ekonomisto žinias buvo siekiama panaudoti Lietuvos ūkio labui, tačiau netrukus atėjo 1940 metų birželis. D.Cesevičius, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, buvo rusų ištremtas. Jis išgyveno ir 1945m., grįžęs į Lietuvą, dėstytojavo Vilniaus universitete, skaitė TSRS finansus ir kreditą, pramonės ekonomiką ir kitus dalykus. Vėliau (1954m.), jam sugrįžus iš dar vienos tremties, buvo uždrausta kam nors jį įdarbinti, tačiau “darbo davė MA Ekonomikos institutas, užsakydamas rinkti medžiagą, o iš tikrųjų parengti darbus ekonominės minties ir ūkio istorijos, ekonominės politikos ir kitomis temomis” . Taip institutas užsakinėjo rinkti medžiagas ne vien iš D.Cesevičiaus, bet ir iš kitų mokslininkų, kurie dėl politinių priežasčių nebuvo priimami į darbą. Tais persekiojimo laikais “.buvo surastas būdas, kaip panaudoti panaudoti senųjų inteligentų mokslinį potencialą” . Tuomet D.Cesevičius vėl galėjo grįžti prie mokslinių darbų, kurie jam buvo ne tik “.materialinė parama, bet ir teikė moralinį pasitenkinimą” .

2.2. D.Cesevičiaus darbų tematika

.Kuomet dar studijuodamas Vokietijoje D.Cesevičius pradėjo publikuoti savo straipsnius spaudoje, šie jau buvo sudėtingesni savo pobūdžiu nei ankstesnieji. Štai viename pirmųjų darbų, skelbtų “Vairo” žurnale, jis prakalbo apie kapitalizmo likimą, apie dar XIX a. pabaigoje prasidėjusį socialistinį judėjimą ir jo (socializmo) sukeltas pasekmes (turima omenyje 1917m. padarinius kilusius po Spalio Didžiosios Revoliucijos), apie abiejų santvarkų savybes. Visa tai D.Cesevičių jaudino, nes jis suprato, kad nuo politinės santvarkos šalyje priklauso ūkinio gyvenimo vystymosi sąlygos ir galimybės (apie tai jau vėliau rašė darbe “Ginčas dėl “laissez-faire” “).

D.Cesevičius laikėsi neoliberalinių pažiūrų, todėl ir savo darbuose pasisakydavo už tokią santvarką, kurioje būtų paliekama kuo daugiau ūkinės laisvės, bet taip pat suprato, kad kai kuriose srityse yra būtinas valstybės įsikišimas, t.y. jis populiarino socialkapitalizmo idėją. Straipsnyje “Ginčas dėl “laissez-faire” “ šis ekonomistas nagrinėjo, kaip liberalizmas susiformavo, kaip atsirado ir plėtojosi, kėlė klausimus – ar nepaseno ši sistema, ar neverta jos atsisakyti. Galiausiai D.Cesevičius pripažįsta, kad geriausias būdas “.gamybai plėtoti ir jos efektyvumui didinti tinka būtent “laissez-faire” (laisvos konkurencijos) principas” , nes tik esant efektyviai gamybai, galima vienokia ar kitokia socialinė politika, kuri galėtų pagerinti neturtingųjų žmonių padėtį. Tačiau šiame straipsnyje pastebima, kad sunkiai gyvenančių darbininkų gyvenimas gerėja ne tada, kai turtingesnieji didesniais mokesčiais apdedami ir gautos lėšos paskirstomos vargstantiesiems (t.y. ne padarant turtinguosius ne tokiais turtingais), o tuomet, kai darosi turtingesni visi.

Jau po studijų Vokietijoje D.Cesevičius rašė, kad valstybė, vykdydama ekonominę politiką, būtinai turi atsižvelgti į ekonominius dėsnius, jų veikimą, ir tokiu būdu numatyti galimus savo veiklos padarinius. Jis rašė, kad “valstybės uždavinys ūkio atžvilgiu yra surasti protingą laisvės ir suvaržymų laipsnį, kad būtų patikrinta ūkiško ir socialinio gyvenimo pusiausvyra” .

1934 metais “Vaire” išleistame straipsnyje “Bolševizmas” D.Cesevičius kritikuoja Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos ekonominę politiką, ir kadangi savo darbuose pripažino ekonominių dėsnių buvimą, todėl ir čia rašė, kad negalima visko ekonominiame gyvenime prievartos būdu pakeisti, neatsižvelgiant į tuos dėsnius, nes vėliau “.ekonomiškas gyvenimas visada atkeršija” .

Iš tokių D.Cesevičiaus darbų matyti, jog norėdamas pateikti patarimų ir pasiūlymų iš ekonomikos srities, jis turėjo ne tik gerai išmanyti tuometinę Lietuvos ir viso Pasaulio ekonominę padėtį, tačiau jis ir privalėjo būti gerai susipažinęs su visa istorija, su Lietuvos ir kitų kraštų ekonomikos vystymosi etapais, su kitų ekonomistų darbais.

Būdamas gerai apsišvietęs D.Cesevičius “Ekonomikos” žurnale recenzuodavo Lietuvoje ir Vokietijoje pasirodžiusias ekonominio pobūdžio knygas. Šiame leidinyje spausdintuose savo darbuose jis ypač atsiskleidė kaip ekonomistas teoretikas. Čia publikuotame straipsnyje “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika” D.Cesevičius susiejo ekonominę teoriją su praktika, teorijos reikalingumą “.išvedė iš ūkinių resursų ribotumo, nurodydamas, kad jeigu tokio ribotumo nebūtų, tuomet nekiltų apskritai jokių ekonominių keblumų” . Kituose straipsniuose jis rašė apie Lietuvos finansus, ūkio problemas, “.apie valstybės taikomas priemones socialiniame ūkyje ir tų priemonių padarinius” , apie socialkapitalizmo problemas.

Kai kurie vėlesni D.Cesevičiaus darbai liko nepublikuoti – tai daugiausia rašyti MA Ekonomikos instituto užsakymu. Vienas tokių, kuris net nebuvo paties autoriaus minėtas jam dar gyvam esant, tai – “Ekonominių revoliucinių-demokratinių idėjų vystymasis Lietuvoje nuo 19-tojo amžiaus pradžios iki 1863 metų” (parašytas Vilniuje 1959 metais, 92 l.), kuriame D.Cesevičius aprašo tų idėjų plitimą Lietuvoje iš Vakarų Europos, apžvelgia ekonomikos teorijos raidą, pažymi liberalizmo pradininkų įnašus į šią mokslo sritį (A.Smito mokymus, F.Kerės, S.Milio, F.Listo), kurių mokymą pats laiko revoliuciniu.

Dar vienas visai vėlai parašytas jo darbas – “Lietuvos visuomenė ir ekonomika carinės Rusijos valdžioje (1795-1915)” (parašytas Vilniuje 1975 metais, 106 l.), kuriame autorius kalba apie Europos ir Rusijos ekonominį, socialinį gyvenimą, ir kaip visa tai veikė Lietuvos visuomenę.

Tačiau, anot V.Lukoševičiaus, bene svarbiausias D.Cesevičiaus darbas yra – Lietuvos ekonominė politika 1918-1940 metais” (parašytas ~1965m.), kuris buvo publikuotas tik 1995 metais. Čia buvo nagrinėjama ekonominė politika Lietuvos nepriklausomu laikotarpiu, pabrėžiama, kad Lietuvos ekonominis pagrindas yra agrarinis, ir kad būtent tai suprasdamas valdantysis sluoksnis nepriklausomu tapusio krašto ekonominę politiką pradėjo nuo žemės reformos. D.Cesevičius šiuo atžvilgiu išsakė savo nuomonę – jis teigė, kad žemės reforma trukdė kilti žemės ūkio gamybos efektyvumui, o tiksliau – pirmoji reformų dalis (išskirstymas į vienkiemius) dar teigiamai paveikė žemės ūkio gamybą, o štai antroji (dvarų išparceliavimo smulkiais ūkiais, t.y nustačius leistiną turėti tik 80 ha, o vėliau 150 ha žemės plotą) – be abejo, sukėlė nemaža abejonių tos reformos naudingumu.

Šio darbo duomenų patikimumu galima neabejoti jau vien dėl to, kad D.Cesevičius nepriklausomoje Lietuvoje, dirbdamas Kauno universitete, dėstė ekonominę politiką, o ir buvo užėmęs Finansų ministerijoje aukštą postą, pasisakinėjo to meto spaudoje.

Šis ir kiti D.Cesevičiaus darbai, kuriuose buvo nagrinėjama ūkio istorija (tokie kaip “Vilniaus krašto pramonė iki 1939 metų”, “Šalis ta Lietuva vadinas.” ir kt.) buvo teorinio pobūdžio, nes V.Lukoševičiaus žodžiais tariant, šis ekonomistas “.nemokėjo mąstyti neteoretizuodamas” .

Kaip matyti iš apžvelgtų D.Cesevičiaus darbų, tikrai negalima sakyti, kad jis nebuvo žymus Lietuvos visuomenės žmogus. Neteisinga būtų teigti, jog per maža darbų jis padarė, kad būtų galima pripažinti vienu iš žymesnių ekonomistų teoretikų. O tai, kad apie šį žmogų buvo mažai rašyta, kalta, manyčiau, buvusi Sovietinė santvarka, kuomet nebuvo leidžiama reikšti savų minčių ar idėjų, ko gero todėl ir nebuvo išspausdinti vėlyvesnieji D.Cesevičiaus darbai, nors šie daugiau buvo istorinio aprašomojo pobūdžio, tačiau ten aprašyta ekonominė politika,ūkio veiklos kitimo kryptys su autoriaus išsakytomis mintimis, idėjomis galėjo sukelti sumaištį visuomenėje ir norą vėl siekti nepriklausomo gyvenimo.

3. TRIJŲ D.CESEVIČIAUS DARBŲ APŽVALGA

3.1. D.Cesevičiaus darbas “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika”

Norėčiau įrodyti D.Cesevičių esant ekonomistu teoretiku, apžvelgiant keletą jo darbų smulkiau.

Štai vieną svarbesnių teorine prasme savo darbų D.Cesevičius publikavo 1935 metais žurnale “Ekonomika” – tai “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika”. Šis jo straipsnis suskirstytas į tris smulkesnes temas, kuriomis palaipsniui vedama mintis nuo klausimo – ar reikalinga ekonomikos teorija, atskleidžiant jos reikalingumą, iki įrodymo, kad galima ekonominę teoriją naudingai panaudoti praktiniame ūkiniame gyvenime.

Pirmoje šio straipsnio dalyje – “Nepasitenkinimas dėl ekonomikos teorijos” – autorius pastebi, kaip tuo metu, esant pasaulinei krizei, ypač aktyviai į valdžią pradėjusios veržtis masės. Jos reikalauja skubiai vykdyti radikalius pakeitimus. Šalies ūkinių reikalų tvarkymo imasi visi – ir masių atstovai, ir politikai, ir visai kitų mokslo sričių specialistai. Liaudies masėse tuo metu buvo įsivyravusi nuomonė, esą visai nereikalinga jokia teorija, kad svarbesnis yra faktiškas ūkinis gyvenimas (kadangi, anot jų, teorija yra visiškai skirtinga nuo praktikos), buvo kalbama, jog užtenka “.gerų norų, kad galima būtų praktikos gyvenimą tvarkyti” .

Kadangi vyravo tokios nuomonės visuomenėje, todėl tuo metu mokslo žmonės buvo nebetekę savo “aureolių”, t.y. – nebebuvo taip gerbiama ir vertinama jų nuomonė.

O štai, jei koks politikas, uždavęs ekonomistui teoretikui kokį nors klausimą, nesulaukia tiesaus atsakymo, tuomet nusprendžia (politikas), kad tiek tas ekonomikos mokslas ir vertas. Dalis žmonių mano, jog ekonomikos teorija turi būti krūva jau paruoštų atsakymų į bet kurį ūkio klausimą, ir nesupranta, kad kiekviena ekonominė problema būna susijusi su daugeliu sudėtingų ūkinio ir politinio gyvenimo dalykų.

D.Cesevičius pastebi, kaip tuo metu ekonomikos valdyme pradėję reikštis kitų sričių specialistai čia naudoja savo mokslo sričių metodus, kurie būdami visai netinkami ir gali sukelti įvairių sunkumų, o šių neišeina išspręsti pagal kitų mokslų metodus.

Visoms tokioms nuomonėms, kad kiekvienas gerų norų vedamas gali tvarkyti krašto ūkį, rašo D.Cesevičius, turėjo įtakos XIX amžiaus antroje pusėje Vokietijoje veikusi istoriškoji ekonomikos mokykla, kuri buvo paneigusi bet kokių ekonominių dėsnių veikimą ir šio mokslo tikslu laikė tik istorinių-ūkinių pasikeitimų fiksavimą, iš šių bandant išvesti ūkinio gyvenimo plėtimosi ir keitimosi dėsnius. Tuomet, svarsto autorius, jei gyvenime nebeteikiama reikšmės teorijai, tai “politikams, praktikams ir diletantams lieka laisvos rankos ekonominio gyvenimo faktus ir reiškinius interpretuoti taip, kaip jiems naudinga, kaip jiems patinka” .(126 p. did kn)

Iškėlęs tuo krizės laikmečiu vyravusius klausimus dėl ekonomikos teorijos reikalingumo ir veiksmingumo, D.Cesevičius antroje šio darbo dalyje (pavadintoje – “Ekonomikos teorijos reikalingumas ir galimumas”) stengiasi pateikti ekonominės teorijos reikalingumą ir galimumą. Todėl rašydamas šį skyrių, autorius nagrinėja dėl ko kilo ekonominės problemos, aiškina, kad “ekonominiais klausimais žmonės rūpinasi dėl to, kad žmonėms reikalingų gėrybių pasaulyje yra maža, palyginti su neribotais žmonių reikalavimais” (130p. did. Kn.).D.Cesevičius rašo, jog norint gauti ar pagaminti vienų gėrybių, tam reikia paaukoti kitų, o ekonomikos mokslas ir bando atrasti, kaip padarant mažiausiai išlaidų, kaip mažiausiai sunaudojant vienų gėrybių, gauti daugiausia kitų gėrybių (t.y. kaip mažiausiais kaštais pasiekti kuo didesnės naudos).

Toliau autorius kalbėdamas apie tai, kaip susidaro sudėtingos ūkinės problemos, pasakoja, kaip parastai ir lengvai šie klausimai sprendžiami privačiame ūkyje ir kaip, apimant vis didesnes teritorijas, vis didesnius ūkinius vienetus, komplikuotesni ir sudėtingesni darosi ūkiniai klausimai, rašo, kaip viskas kinta, kai vienai problemai išspręsti, pavyzdžiui dėl techninių galimybių, atsiranda vis įvairesnių būdų. D.Cesevičius aiškina, kad toje sudėtingoje tikrovėje pats ūkinis gyvenimas pareikalauja

teorijos, ir iš to kyla ūkio teorijos uždavinys – “.surasti tarp ūkio faktų ir reiškinių logiškai būtinus ryšius ir išvesti iš ūkio faktų bei reiškinių [.] taisykles, kurios turi tikti visur ten, kur tik protingai yra ūkininkaujama, kur mažiausiomis pastangomis siekiama kiek galint didesnių rezultatų” .

Ekonomistas teoretikas, anot autoriaus, norėdamas išvesti kokius tai ekonominius dėsnius, iš pradžių turi atidžiai stebėti visą ūkinį gyvenimą, ir nesusipainiodamas toje gausybėje gyvenimo reiškinių, stengtis iš visų ūkinių reiškinių išskirti tik tuos dalykus, kurie yra tik ekonominiai, o vėliau dar atrinkti tokius, kurie yra pirmaeiliai, t.y. dažnai pasikartojantys, o kurie – antraeiliai, t.y. tokie, kurie istoriniame ūkiniame gyvenime yra ypač fiksuojami, nes jie būna nedažni, o išskirtiniai. Iš dažniausiai pasikartojančių ekonominių faktų išvedami pagrindiniai dėsniai, kuriuos jau žinodami žmonės gali panaudoti, planuodami ir tvarkydami savo individualų, įmonių ar šalies ūkinį gyvenimą. Toliau straipsnyje iškeliamas klausimas – ar nuolat besikeičiančiame gyvenime yra pasikartojančių ar panašių ūkinių reiškinių, “ar didieji, nors ir vienkartiniai, istorijos įvykiai nesumaišo ir nesukraipo jų tiek, kad nustotų savo panašumo, bendrumo ir daugiau ar mažiau taisyklingo kartojimosi?” . Štai, kad ir tokie įvykiai kaip, kad Musolinis pakeitęs Italijos žmonių gyvenimą, o Hitleris – Vokietijos?.. Tačiau ir tokie dideli įvykiai, rašo D.Cesevičius, negali pakeisti kasdieninio žmonių gyvenimo – jiems reikia “.rūpintis dėl kasdieninių makaronų ir svogūnų, dėl moters meilės, dėl vaikų drabužių, dėl vyno butelio restorane.”

Taigi, matyti, jog šis ekonomistas pakankamai aiškiai įrodė, kad yra ūkiniame gyvenime daug pastovių reiškinių, kuriuos stebint ir analizuojant galima išvesti ekonominius dėsnius ir šiuos panaudoti tvarkant krašto ūkį. O dėl to, kad lieka dar daug neišspręstų ekonominių klausimų, autorius kaltina patį gyvenimą, pačią komplikuotą ir prieštaravimų pilną tikrovę.

Trečiame šio straipsnio skyriuje, pavadintame “Ekonomikos teorijos patarnavimai ūkio praktikai”, D.Cesevičius būtent ir sukonkretizuoja, kuo ekonominė teorija yra naudinga praktikos gyvenime, kaip ji yra ar gali būti panaudojama. Autorius pažymi, jog “ūkio teorija duoda ūkio praktikai pagrindą, duoda tuos bendruosius dėsnius, kuriais ūkio gyvenimas tvarkosi, o ūkio praktika duoda ūkio teorijai vis naujų faktų, naujų reiškinių, iškelia naujų problemų, kurias ūkio teorija turi išspręsti” .

.Dar XIX amžiuje politikai vertino ekonomistų nuomonę, remdavosi praktikoje jų pasiūlymais, o štai dabar (XX a. pr.) – “Homo politicus” (lot.) pasidarė ūkio mokslų priešininkas – kad ir garsiai sutinka su ekonomistų keliamomis idėjomis, tačiau elgiasi visai priešingai. Susidaro “.įspūdis, kad žmogus ekonomikos srityje nenori vadovautis protu ir logika, o kitose gyvenimo srityse stengiasi elgtis ir tvarkytis logiškais proto imperatyvais.” Taip yra, gal būt, todėl, kad žmonės matydami dėl kai kurių dalykų nesutarimų tarp pačių ekonomistų, m

. . .

3.3. D.Cesevičiaus straipsnis “Kalbos apie biudžetą”

D.Cesevičiui, dirbant Finansų ministerijoje, o tuo labiau kaip patyrusiam ekonomistui, buvo nesvetimos tokios aktualios Lietuvos problemos, kaip biudžeto formavimas. Manyčiau, kad ir dabar biudžeto formavimą turėtų spręsti patyrę ekonomistai, o ne kitų sričių specialistai ar idėjų pilni politikai, nes tik ekonomistas gali tiksliau numatyti galimus kitimus krašto ekonominiame gyvenime. Štai ką rašė D.Cesevičius apie būsimą 1939 metų Lietuvos biudžetą.

Visų pirma, jis pastebi, jog tuo metu visuomenėje buvo pradėti kelti įvairūs reikalavimai: “.politiškai,- kad būtų daugiau disciplinos [.], visuomeniškai,- kad būtų didesnis tautos narių solidarumas; ekonomiškai,- kad būtų padidinta ūkio kontrolė ir organizuotumas.” (141 p) Visi šie reikalavimai yra liberalistinių idėjų atsisakymas, t.y. reikalavimas kuo maksimalesnės valstybės įtakos, tačiau vis tik, kai svarstomos priemonės, kuriomis valstybė visus reikalavimus turėtų įvykdyti, tuomet jau pradedama kalbėti apie minimalias pastangas iš ūkio pusės.

Nagrinėdamas šį biudžeto projektą, D.Cesevičius rašo, kad buvo keliamos dvi galimos projekto blogybės – tai yra, kad šis gali būti per didelis arba deficitinis. O kadangi iš valstybės pusės tuo besibaigiančiu krizės laikotarpiu buvo reikalaujama visokių įsikišimų į įvairias ūkinio gyvenimo sritis, tai, ko gero, biudžetas niekaip negalėjo būti per didelis. Kaip ir dabar, taip ir anuo metu, dėl visokių ūkinių nesklandumų buvo kaltinama valstybė, ir jei ką nors kur nors reikėdavo keisti ar taisyti, tai taip pat turėjo daryti valstybė. Tokios mintys, anot autoriaus, turi ir savo pateisinimą, mat tuo metu krašto privatus kapitalas buvo dar per silpnas, kad galėtų išvystyti ir palaikyti krizės laikotarpiu kritusį šalies ūkio vystymosi tempą. “Betgi padidintas ir pagyvintas valstybės veikimas yra galimas tik tada, kada ji disponuoja didesniais finansiniais ištekliais”, rašo D.Cesevičius, t.y. norint, kad valstybė būtų aktyvi visose ūkinio gyvenimo sferose, reikia, kad būtų kuo didesnis šalies biudžetas, o ir vėliau jau, norint išlaikyti panašų valstybės aktyvumą, tokį padidintą biudžeto dydį reikia ir išlaikyti.

Toliau rašydamas autorius apie galimą biudžeto deficitą, pastebi, jog šis terminas daugelį žmonių gąsdina, tačiau anot jo, nereikia to bijoti, jei tas deficitas naudingas, o visa tai “.pareina nuo to, kokius valstybės reikalus rūpinant ir kokius darbus vykdant deficitas atsiranda” .(143 p) Pats deficito terminas nepasako, ar šalies finansų politika tikslinga, ar ne. Štai, jei deficitas susidaro liberalioje šalies santvarkoje, kuomet valstybė mažai kišasi į ūkinį gyvenimą, tuomet krašto biudžetas yra nenaudingas, o jei deficitas susidaro bevykdant valstybei aktyvius darbus kraštui, tuomet deficitas būna naudingas, rašo autorius šiame straipsnyje. Tuo būdu, įrodęs, kad esamu laikotarpiu, kuomet visur reikalaujama valstybės paramos, 1939-tųjų metų biudžetui tapus deficitiniu, naudinga būtų paimti kreditą, kadangi šis būtų panaudotas aktyviam valstybės veiklos balansui išlyginti.

IŠVADOS

Šiame darbe rašoma apie Domo Cesevičiaus (1902-1986), žymaus Lietuvos tarpukario ekonomisto teoretiko ir visuomenės veikėjo tobulėjimo, ir jo, kaip savo srities specialisto, brendimo kelią. Iš pradžių čia pasakojama apie sunkų, nepriklausoma tapusios Lietuvos krašto padėtį mokslo ir ūkio atžvilgiu. Atsikūrusiame krašte nebuvo nei vieno rimtesnio leidinio ekonomine tema, trūko specialistų, kad paruošti jaunus savo krašto mokslininkus, todėl ir pirmosios studijos ekonominėmis temomis buvo dėstomos svetimomis kalbomis. O štai D.Cesevičius iš pradžių pradėjęs studijuoti humanitarinius mokslus Kauno universitete, pasijuto esąs “ne savo vėžiose”, ir dirbdamas “Lietuvio” žurnale, pastebėjęs, kad jį traukia ekonominiai mokslai, išvyko tų žinių semtis į Kelno universitetą Vokietijoje. Taip pat, jau žymiai vėliau, gaudamas Rokfelerio stipendiją, savo studijas jis gilino kituose užsienio universitetuose.

Kad įsitikinti, jog D.Cesevičius yra tikrai vienas žymesnių Lietuvos krašto ekonomistų teoretikų, pamėginau jo darbus ir veiklą palyginti su kitais žymiais nepriklausomos Lietuvos ekonomistų darbais, ir, aš manau, kad pavyko įrodyti, jog šis ekonomistas tikrai nenusileidžia savo veikla ir darbais tokiems garsiems Lietuvos ekonomikos srities veikėjams kaip V.Jurgutis, A.Rimka, P.Šalčius, E.Galvanauskas ir kt.

Toliau šiame darbe yra apžvelgta D.Cesevičiaus visuomeninė veikla, tai, kuo jis prisidėjo prie Lietuvos visuomeninio ir ūkinio gyvenimo, aprašoma jo, kaip ekonomisto ir kaip teoretiko darbų tematika. Štai, kad ir tokie jo pirmieji darbai, kaip “Privatinė nuosavybė ir profesinės sąjungos” ar “Kapitalizmo problema:2.Ar baigiasi kapitalizmas?”,”kurie dar buvo spausdinti jam nebaigus ūkinių mokslų,ir kuriuose jis ir pats pripažino, jog trūksta išsamesnio toms temoms nagrinėti ekonominio pasiruošimo. Vėliau jau po studijų Vokietijoje, D.Cesevičius parašė tokius sudėtingus teorine prasme straipsnius, kaip “Ginčas dėl “laissez-faire” ”, “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika”, “Moksliški ekonominės politikos sunkumai”, kuriuose buvo keliami ekonominės teorijos reikalingumo ir naudingumo klausimai, aiškinama liberalizmo nauda ūkiniam visuomenės gyvenimui. Toliau dar šis ekonomistas rašė straipsnius to laikmečio spaudoje aktualiomis tam laikotarpiui ekonominėmis temomis, t.y. tokius straipsnius, kaip, “Kalbos apie biudžetą”, “1938 metų valstybės finansai”, “Finansiniams metams pasibaigus”. Visi šie jau po studijų Vokietijoje rašyti darbai buvo jo (D.Cesevičiaus) brandžiausio, kaip ekonomisto, laikotarpio darbai, kuriuose jis atsiskleidė kaip gabus ir stiprus Lietuvos ekonomistas, ir jau vien dėl šių darbų jį galima įtraukti į žymesnių Lietuvos ekonomistų tarpą, tačiau tai dar nebuvo pabaiga visų jo darbų.

Sovietiniais metais po dviejų tremčių išgyvenusiam D.Cesevičiui buvo uždrausta kur nors dirbti, taip pat dėl politinių priežasčių buvo uždrausta kam nors jį priimti į darbą, tačiau kažkokiu tai būdu MA Ekonomikos institutas buvo gavęs leidimą paskirti darbų tokiems, dėl politinių priežasčių nepriimamiems į darbą mokslininkams. Tokiu būdu MA Ekonomikos institutas užduodavo rinkti tam tikriems darbams medžiagas, o iš tikrųjų, jie taip buvo sugalvoję panaudoti senųjų Lietuvos inteligentų protinį potencialą ekonominiams reikalams aprašyti.

MA Ekonomikos instituto užsakymu D.Cesevičius buvo parašęs tokius didelius darbus, kaip “Lietuvos pramonė 1918-1940 metais”, “Vilniaus krašto pramonė iki 1939 metų”, “Šalis ta Lietuva vadinas.”, taip pat buvo tokie darbai, kaip “Ekonominių revoliucinių-demokratinių idėjų vystymasis Lietuvoje nuo 19-tojo amžiaus pradžios iki 1963 metų” (nors šis darbas ir nebuvo minėtas paties autoriaus, jam dar gyvam esant, tačiau buvo rastas archyvuose, ir pagal rašymo stilių ir kai kurias iš kitų jo darbų pasikartojančias mintis, buvo nuspręsta, jog tai jo darbas), “Lietuvos visuomenė ir ekonomika carinės Rusijos valdžioje(1795-1915)” (nė vienas šių darbų iki 1995 metų nebuvo publikuotas spaudoje).

Šiame darbe dėl vietos stokos nebuvo įmanoma paanalizuoti didesnių D.Cesevičiaus darbų, todėl buvo pasirinkti tik trys nedideli, tačiau turiniu įdomūs ir dar šiuo metu aktualūs darbai, t.y. buvo paanalizuotas darbas “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika”, straipsniai “Valstybė ir ūkis” ir “Kalbos apie biudžetą”.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lukoševičius V., Treinys M. Domas Cesevičius.-V.:Margi raštai, 1998.-P.446.

2. Domas Cesevičius. Lietuvos ekonominė politika 1918-1940.-V.:ACADEMIA, 1995.-P.140.

3. Lito ir Lietuvos ekonomikos tėvai.-V.:Lietuvos TSRS “Žinijos” draugija, 1989.-P.40.

Join the Conversation

×
×