TURINYS
ĮVADAS 41. VERSLO APLINKOS GERINIMAS IR KLIŪTYS LIETUVOJE 51. 1. Verslo integravimas į ES 61. 2. Lietuva pasaulinio verslo kontekste 91. 3. Verslas ES šalyse 111. 4. Europietiškas verlo organizavimo modelis Lietuvoje 132. BVP DINAMIKA LIETUVOJE 142. 1. Rinkos dalyvių nuotaikos 203. LIETUVOS EKONOMIKOS LYGINAMIEJI PRANAŠUMAI 263. 1. Moderni ekonominio augimo teorija 263. 2. Augimo apskaita 263. 2. 1. Lyginamieji pranašumai 273. 2. 2. Visuminis faktorių profuktyvumas 283. 2. 3. Inovacijų ir augimo matematika 283. 2. 4. Lietuvos ekonominio augimo faktorių apžvalga 293. 3. Ekonominės plėtros retrospektyva 293. 3. 1. Gamtiniai resursai ir fizinis kapitalas 313. 3. 2. Darbo jėga ir žmogiškasis kapitalas 324. LIETUVOS EKONOMINIO AUGIMO PERSPEKTYVOS 334. 1. Bendros sąlygos ekonomikos vidutinės trukmės plėtojimui 334. 2. Daug darbo naudojančios pramonės vystimas 344. 3. Statyba ir statybinių medžiagų gamyba 354. 4. Transportas ir ryšiai 384. 5. Elektronika ir elektrotechnika 394. 6. Augimas naudojant aukštųjų technologijų gamybą 405. BENDRA EKONOMINIO AUGIMO SKATINIMO POLITIKA 425. 1. Ekonominės plėtros etapai 425. 2. Vidutinės trukmės periodas: charakteristika ir strategija 435. 3. Ilgalaikės strategijos apžvalga 445. 3. 1. Valstybės vaidmuo 455. 3. 2. Kai kurie politikos klausimai 466. IŠVADOS 477. INFORMACIJOS ŠALTINIAI 49
ĮVADAS
Šiuo metu Lietuvos ekonomika bei verslas sparčiai plėtojasi ir sugeba konkuruoti su užsienio kompanijomis dėl palyginti pigios darbo jėgos ir nebrangių vietinių žaliavų, tačiau ši situacija tęsis penkis, daugių daugiausiai – dešimt metų. Be atnaujinimų verslo srityje Lietuvos ekonomikos plėtra jau po kelerių metų gerokai sulėtės, o šalies ūkis vargu ar atlaikys konkurenciją Europos Sąjungoje. Netgi naujovės padėties neišgelbės, jei jos nebus kuriamos vietoje. Reikia rinktis naują kelią – kurti pramonę, kuri grindžiama ne iš užsienio įvežtų inovacinių produktų diegimu, o tų produktų kūrimu. Sistemos, kuriančios unikalius, patentuotus ir konkurencingus inovacinius produktus, Lietuvoje kol kas nėra. Lietuvoje susiklosčiusi verslo aplinka kol kas nėra palanki inovacijoms. Valstybė turi daug verslo paramos programų, tačiau neaišku, ar jos skatina inovacijas. Lietuva yra trečia valstybė pasaulyje, apie kurios žinių ekonomikos plėtrą ir padėtį ataskaitą parengė Pasaulio bankas. Joje pažymima, kad Lietuva nepakankamai nuveikė tobulindama švietimą ir per mažai dėmesio kreipė tobulindama inovacijų sistemas. Tačiau tuo pačiu metu nepamirštama pabrėžti, kad “pastaraisiais metais Lietuva pasiekė pažangos keliose žinių ekonomikos srityse, visų pirma ekonominio ir institucinio režimo tobulinimo bei informacijos ir ryšių technologijos infrastruktūros kūrimo srityse”. Lietuvoje būtina kurti naujas ekonomikos augimo varomąsias jėgas ir didinti ekonominių veiklos rūšių įvairovę. Pagrindinis konkurencingumo augimo veiksnys – sistemingas žinių kūrimas, naudojimas ir skleidimas visame ūkyje bei visuomenėje – ne tik modernias technologijas taikančiose pramonės šakose, bet ir tekstilės, medžio apdirbimo, žemės ūkio sektoriuose. Žinios kuo toliau, tuo labiau turės didesnę reikšmę darbo našumui ir gebėjimui konkuruoti. Pasaulio banko ekspertų nuomone, Lietuva, nors ir turi susiformavusią žinių vertinimo kultūrą, nepakankamai išnaudoja savo žinių išteklius – žmones, švietimo sistemas, mokslininkus ir verslininkus, taip prarasdama dalį galimybių konkuruoti tarptautiniu mastu. Žinias, pasak ataskaitos rengėjų, būtina skleisti ne tik išsilavinusiuose elito sluoksniuose, bet ir visoje plačioje visuomenėje. 2002 – 2003m. pasaulinės konkurencingumo ataskaitos, kurią paskelbė Pasaulio ekonomikos forumas, duomenimis, pagal gebėjimą konkuruoti tarptautiniu lygiu Lietuva buvo 49 vietoje iš 75 šalių. Ji gerokai lenkė Rusiją ar Ukrainą, tačiau atsidurė tuo metu besirengiančių stoti į Europos Sąjungą šalių sąrašo pabaigoje .
Šiame darbe nagrinėsiu verslo aplinkos gerinimo būdus bei tam pagrindines iškylančias Lietuvoje kliūtis, akcentuojant valdininkų tam sukeliamas kliūtis, taip pat Lietuva pasaulinio ir ES verslo kontekste.
1. VERSLO APLINKOS GERINIMAS IR KLIŪTYS LIETUVOJE
Neišvengiama verslo plėtojimo dalimi tampa verslo projektų derinimas su ministerijomis ir kitomis institucijomis. Kaip rodo patirtis, šis derinimas ilgai užtrunka ir dažnai nubraukia ankstesnėse pakopose pasiektus susitarimus. Kaip taisyklė, ministerijos ar kitos institucijos nuomonę dėl konkrečių verslo kliūčių panaikinimo rengia tas pats asmuo, kurio iniciatyva šie barjerai ir buvo sukurti. Ministrai dažniausiai paremia savo pavaldinių poziciją. Laikinosiose darbo grupėse ir priežiūros komisijoje dirbusių pareigūnų nuomonė pasirodo “buvusi” jų asmenine, nebūtinai atitinkanti institucijos poziciją. Vyriausybės posėdžiuose metu dažnai nutolstama nuo pasiektų susitarimų ir kompromisų. Paskutiniais svarstymo momentais dažnai atsiranda argumentų, kad problemų keliantys teisės aktai ir taip planuojami tobulinti, todėl, esą neverta didinti teisės sistemos nestabilumo ir taip sudaromos prielaidos atidėti šių pataisų priėmimą iki išsamios teisės aktų revizijos.Kadangi yra sukurta daugybė pakopų sprendimams derinti, nėra efektyvaus mechanizmo kontroliuoti, kaip įgyvendinami verslo sąlygas gerinantys sprendimai ir užkirsti kelią naujoms verslo kliūtims atsirasti. Tokiomis sąlygomis blokuojamas net Vyriausybės priimtų sprendimų įgyvendinimas, ir už tai nėra baudžiama. Toliau priiminėjami verslo sąlygas bloginantys nutarimai ir įstatymų projektai. Verslui vystytis kliudo ir bendrų tikslų ir vertybių nebuvimas komisijų, laikinųjų darbo grupių, Vyriausybės darbe. Numatomos priemonės gali pagerinti verslo sąlygas atskiriems ūkio subjektams, tačiau tai būna padaryta užkraunant kitiems mokesčių naštą, skiriant valstybės subsidijas, išimtis ir lengvatas. Verslo sąlygos visiems ūkio subjektams gali būti pagerintos tik naikinant suvaržymus ir reguliavimus.Nesant bendros ir vienareikšmiai suformuluotos linijos, neišvengiamas visų pakopų neproduktyvus darbas ir nesibaigiantys ginčai, kuriems išspręsti nėra objektyvių kriterijų. Taip pat iškyla nenuoseklios politikos skirtingose srityse pavojus. Ministerijos ir institucijos neįtraukia verslo sąlygų gerinimo į savo kasdienius planus, priešingai – tuose planuose yra daug verslo sąlygas bloginančių priemonių. Tokiu būdu visa iniciatyva ir atsakomybė dėl verslo sąlygų gerinimo skiriama visuomeniniais pagrindais veikiančiai komisijai su labai ribotais įgaliojimais . Net Ūkio ministerija, kuriai pavesta vykdyti verslo sąlygų priemonių rengimo organizacinį ir techninį aptarnavimą, nėra įtraukusi šio darbo į savo priemonių planą. Nepaisant to, kad jau pateikta šimtai konkrečių verslo sąlygas gerinančių pasiūlymų ir kad gerinti verslo sąlygas yra patvirtintas Vyriausybės programos prioritetas, Ūkio ministerija įtraukė vos kelias konkrečias verslui palankias priemones į savo paskutiniųjų ketverių metų priemonių planą. Plane daug priemonių, kurių esminis principas – kišimasis į rinkos procesus, perskirstymas ir subsidijavimas. Kadangi nesilaikoma strateginio planavimo principų, planas yra chaotiškas ir tokiu gali paversti vienos svarbiausiu ministerijų darbą. Tokiomis sąlygomis verslo sąlygų gerinimo priemonių rengimo entuziastų darbas tampa tuščiu galinėjimusi su valstybės aparatu, judančiu verslo sąlygų bloginimo ir valstybės kišimosi didinimo linkme. Požymių jau yra (pvz., mokesčių administravimo įstatymo pataisos, pajamų natūra pripažinimo taisyklės). Norint pagerinti verslo vystimosi sąlygas, reikia akcentuoti verslo sąlygų gerinimą ir nereikalingų suvaržymų naikinimą, laikantis vienodo subjektų ir produktų traktavimo, laikant verslo salygų gerinimą valstybės institucijų prioritetu, taip pat užtikrinti, kad atitinkami tikslai ir darbai būtų įtraukti į visų ministerijų ir institucijų darbo planus. Turi būti sukurti veiksmingi bendradarbiavimo mechanizmai, skaidrus ir trumpas suformuluotų pasiūlymų priėmimo kelias, kad žmonės matytų prasmę dalyvauti tokiame darbe.Verslo sąlygų gerinimas turi būti pirmiausia valdžios institucijų reikalas – jos turi ketverių metų priemonių planuose įsipareigoti, kas ir kada bus daroma, jos turi viešai ir reguliariai atsiskaityti už pasiektus rezultatus bei įdiegti veiksmingą kontrolės mechanizmą .
1. 1. Verslo integravimas į ESIntegracija Vakarų Europoje prasidėjo nuo kliūčių tarpusavio prekybai šalinimo ir su tuo susijusio ekonominę veiklą (pavyzdžiui, prekių kokybę) reguliuojančių taisyklių derinimo. Šiuo metu maždaug 80 proc. visų teisės aktų, reguliuojančių prekybą prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių narių, priimama ES lygiu, nustatant bendras taisykles visoms ES įmonėms. Be to, nors pirmas ir iki šiol pagrindinis ES tikslas yra bendrosios rinkos sukūrimas – kliūčių laisvam prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimui pašalinimas, tačiau ES lygiu pastaraisiais dešimtmečiais buvo derinama nemažai ir kitų įmonių veiklai įtaką darančių sričių: transporto politika, aplinkos apsaugos normos, socialiniai reikalai. Kai kuriose srityse taisyklės yra visiškai suvienodintos ES lygiu – išorės muitai ir muitinės procedūros, konkurencijos taisyklės, o kitose srityse, pvz., socialinės politikos, ES teisės normos papildo valstybių narių teisę. Pagrindinis dėmesys skiriamas įmonių veiklai įtaką darančioms normoms, galiojančioms Lietuvoje šiuo metu, ir būsimiems su stojimu į ES susijusiems jų pokyčiams. Įvairiais šalies teisės aktais nustatomos “žaidimo taisyklės” turi įtakos visoms įmonių veiklos grandims nuo žaliavų įvežimo į Lietuvą iki gatavos produkcijos pardavimo užsienio partneriams. Viena vertus, Lietuvai integruojantis į ES bus pašalintos dar egzistuojančios kliūtys, pavyzdžiui, antidempingo muitai ir jų įvedimo grėsmė eksportui į ES. Integracija reiškia prisitaikymą prie ES nuostatų, reglamentuojančių ir patį gamybos procesą (saugos ir aplinkos apsaugos normos), ir kitas su įmonės gamybos bei produkcijos realizavimo procesu susijusias veiklas – žaliavų importą į Lietuvą, transportavimo paslaugas, elektros energijos kainas, kai kuriuos mokesčius, muitinės procedūras ir pan.Suderinus išorės muitus, padidės importo muitai kai kurioms iš ne ES šalių įvežamoms žaliavoms, iš kurių labiausiai padidėtų išlaidos gamtinėms dujoms (nors importo muito padidėjimas yra nedidelis, tačiau gamtinės dujos yra svarbi įmonės naudojama žaliava). Derinant Lietuvos užsienio prekybos politiką su ES pasirašytomis prekybos sutartimis, pagerės sąlygos prekybai su kai kuriomis šalimis, turinčiomis preferencinį statusą prekybai su ES, pavyzdžiui, Viduržemio jūros regiono, Afrikos, Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros šalimis. Prekyba tarp Lietuvos ir Rusijos bus reglamentuojama tarp ES ir Rusijos galiojančia Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartimi. Joje numatyta ir laisvosios prekybos zonos tarp Rusijos ir ES sukūrimo galimybė, tačiau tikėtina, jog ji nebus įgyvendinta anksčiau nei 2010 m. Didžiausias pasikeitimas prekyboje su Rusija tikėtinas jai įstojus į PPO, o tai gali įvykti dar prieš Lietuvai tampant ES nare. Įstojus į ES, padidės importo muitai beveik visoms su įmonių gaminama produkcija konkuruojančioms prekėms, įvežamoms iš Rusijos ir kitų trečiųjų šalių. Daugeliui prekių ES taiko 6,5 proc. ar net didesnį konvencinį importo muitą, tuo tarpu Lietuvos šiuo metu taikomas muitas daugeliui jų yra lygus 0 proc. Todėl, kitoms sąlygoms nekintant, tikėtinas importuojamų prekiųpabrangimas. Be to, ES taiko antidempingo muitus kai kurioms iš Rusijos importuojamoms prekėms, kurie įsigalios ir į Lietuvą iš Rusijos įvežamai produkcijai.Ateityje tikėtinas ES importo muitų mažinimas. Gali būti, kad, jei derybos dėl prekybos liberalizavimo PPO vyks be didesnių sunkumų, bus sutarta dėl visiško importo muitų prekėms panaikinimo 2010m. Taigi, nors įstojus į ES konkurencija įmonei sumažės dėl padidėjusio importo iš trečiųjų šalių ribojimo, ilgainiui konkurencija turėtų augti. ES nebebus galimybių taikyti antidempingo muitų ir panašių eksportą ribojančių priemonių, todėl įmonės galės laisvai pardavinėti savo produktus visoje ES rinkoje, kuri siekia beveik 500 mln. vartotojų .Nebebus poreikio pildyti muitinės deklaracijų eksportuojant į ES. Dėl to sumažės įmonių išlaidos formalumams, susijusiems su prekių pardavimu į ES (nors reikės kitais būdais teikti statistinę informaciją valstybės institucijoms apie įmonių veiklą ir realizuojamą produkciją įgyvendinus Intrastat duomenų surinkimo sistemą).
Tuo atveju, kai įmonių eksportuojama produkcija jau dabar atitinka ES kokybės ir rinkodaros standartus, prisitaikymas prie ES standartų ir naujos rinkos priežiūros sistemos, pagrįstos savanorišku sertifikavimu, neturės didelio poveikio. Konkurencijos teisė ES valstybėse narėse yra dviejų lygmenų. Bendrosios rinkos lygmenyje konkurenciją reglamentuoja tiesioginio taikymo ES teisės aktai (sutartys ir reglamentai) ir jų pagrindu priimami Komisijos sprendimai ir rekomendacijos, taip pat sprendimai Europos Teisingumo Teismo bylose. Čia dėmesys kreipiamas tik į tuos atvejus, kurie gali daryti įtaką konkurencijai ES mastu. Nacionaliniame lygmenyje konkurencijos teisė yra valstybės-narės kompetencija, o tai reiškia, jog nacionalinė konkurencijos teisė nebūtinai turės 100 procentų atitikti ES konkurencijos teisę. Tačiau verta pabrėžti, kad iš naujųjų narių ES Komisija reikalauja esminių nacionalinės konkurencijos teisės nuostatų atitikimo ES konkurencijos teisės nuostatoms (greičiausiai siekiant paskatinti didesnį Komisijos vaidmenį ir didesnę integraciją). ES konkurencijos teisės nuostatos yra tiesioginio taikymo ir galioja iš esmės tik ES mastu, todėl tais atvejais, kai veiksmai yra nacionalinės reikšmės, ES teisė nebus taikoma. Taikant konkurencijos taisykles esminis klausimas visuomet yra rinkos apibrėžimas (dydis). Kol kas dažniausiai prieinama išvados, jog prekės rinka yra Lietuvos rinka. Įstojus į ES, daugelio prekių ir paslaugų rinka neabejotinai taptų ES arba tam tikro ES regiono rinka. Taigi įstojimas į ES nemažai daliai įmonių padėtų išvengti konkurencijos taisyklių taikymo jų atžvilgiu, ir tą ypač galima pasakyti apie piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kontrolę, kuomet rinkos apibrėžimas yra itin aktualus. Vertinant ES konkurencijos teisę būtina atsižvelgti į faktą, kad ES konkurencijos reguliavimo srityje yra numatomos esminės permainos nustatant paprastesnį reguliavimą ir mažiau biurokratizuotą išimčių suteikimo procedūrą, taigi tam tikrų pokyčių reguliavime gali būti dėl ES teisės pasikeitimo.Įmonių verslo projektams pagal tiesiogines verslo paramos priemones įgyvendinti paduotos 56 paraiškos, bendra projektų suma sudaro 260 mln. litų iš numatytų tam skirti 302,6 mln. litų. Pagal šią priemonę parama teikiama įmonių modernizavimui ir inovacijų diegimui, kokybės valdymo sistemoms, įmonių internacionalizavimo skatinimui, produktų ir paslaugų įvaizdžiui kurti, sąnaudoms mažinti ir kt. Viešųjų projektų įgyvendinimui įregistruotos 32 paraiškos, iš jų energijos tiekimo stabilumui užtikrinti – 24, turizmo – 5, verslo aplinkos gerinimui – 3 paraiškos. Iki 2006-ųjų pabaigos Lietuva galės panaudoti 1,104 mlrd. litų struktūrinių fondų lėšų – 74 proc. šių lėšų sudarys Europos regioninės plėtros fondo, 26 proc. – valstybės biudžeto lėšos. Į struktūrinių fondų paramą gali pretenduoti viešojo sektoriaus įmonės, privataus verslo projektai bei privataus sektoriaus mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros projektai. Tikimasi, kad per visą laikotarpį – iki 2006 metų rugsėjo 1 dienos – Lietuvos verslo paramos agentūra gaus ir užregistruos apie 3 tūkst. paraiškų, administruos apie 1 tūkst. Projektų.1. 2. Lietuva pasaulinio verslo konteksteNeseniai JAV Heritage fondas kartu su žurnalu „The Wall Street Journal” paskelbė naują pasaulio šalių ekonominės laisvės indeksą. Pagal 2002 antrojo pusmečio ir 2003 pirmojo pusmečio duomenis, Lietuva pakilo iš 29-os į 22-ą vietą tarp 155 pasaulio šalių. Ekonominės laisvės padaugėjo visame pasaulyje. Tiesa, tik 16 šalių pelnė ekonomiškai laisvų šalių titulą. Tarp jų ir Estija, kuri yra 6 vietoje. Laisviausia pasaulio šalis tebėra Honkongas, kuris nė karto niekam neužleido aukščiausios pozicijos. Patikimai tarp prizininkų laikosi ir Singapūras, Naujoji Zelandija bei Liuksemburgas. Gali stebinti, kad tarp lyderių nėra tokių didžiųjų valstybių, kaip Vokietija (18), Italija (26), Japonija (38) ar Prancūzija (44). Lietuva kartu su Latvija, kuri 2004m. indekse pakilo iš 33 į 29 vietą, yra tarp 55 „daugiausia laisvų“ šalių. Mažiausiai ekonominės laisvės turi Šiaurės Korėja, Libija ir Zimbabvė. Visai netoli nuo šių valstybių rikiuojasi ir Baltarusija (145). Ekonominės laisvės indeksai sulaukia didelio dėmesio visame pasaulyje. Jie parodo vieną esminį dalyką: šalys, kuriose puoselėjama ekonominė laisvė, iš esmės skiriasi nuo tų, kuriose ekonominė laisvė varžoma, ir šie skirtumai yra labai svarbūs. Tautos, kurios turi daugiausia ekonominės laisvės, auga sparčiausiai ir užtikrina didžiausią žmonių gerovę. Penktadalio ekonomiškai laisviausių šalių BVP vienam gyventojui yra beveik 8 kartus didesnis negu penktadalio mažiausiai laisvų šalių. Beveik 8 kartus skiriasi ir šių dviejų šalių grupių dešimtadalio vargingiausių gyventojų vidutinės metinės pajamos. Indeksai parodo tiesioginę priklausomybę tarp ekonominės laisvės ir klestėjimo. Ekonomiškai laisviausiose šalyse paprastai mažesnis skurdo lygis, geresnė gyventojų sveikata, ilgesnė gyvenimo trukmė, aukštesni raštingumo rodikliai, visavertė mityba, mažai dirbančių vaikų, žemas korupcijos lygis, įtvirtintos pilietinės ir politinės laisvės. Kaip „išmatuojama“, kad, pavyzdžiui, Singapūras yra laisvesnis už Vokietiją? Arba kad, pavyzdžiui, per pastaruosius metus Lietuvos žmonės įgijo daugiau ekonominės laisvės nei kaimyninė Latvija? Ekonominė laisvė reiškia nevaržomą galimybę užsiimti ekonomine veikla. Ekonominė laisvė yra daugiau kokybinis nei kiekybinis rodiklis, todėl jos negalima tiesiog suskaičiuoti, kaip kad, tarkim, kelio ilgį ar rinkėjų balsus. Tačiau apibūdinus jos „ingredientus” arba ją lemiančius veiksnius, galima įvertinti jos lygį. Ekonominę laisvę lemia daugybė veiksnių. Kai kurie šių veiksnių nėra lengvai apčiuopiami. Be to, sunku vienareikšmiškai įvertinti, kurie veiksniai yra svarbesni už kitus ir kiek svarbesni. Dėl šių dalykų netiesiogiai ir ginčijasi skirtingų laisvės indeksų rengėjai. Iš tiesų, iki šiol nėra vieningo ekonominės laisvės apibrėžimo, tačiau plačiai sutariama, kad jos esmė – tai privati nuosavybė ir tvirta nuosavybės teisių apsauga, pasirinkimo laisvė, laisvi mainai, valdžios nesikišimas į ekonominę veiklą. Tai yra veiksniai, be kurių ekonominė laisvė yra tiesiog neįmanoma. Heritage fondas išskiria 10 ekonominės laisvės kategorijų arba veiksnių (iš viso vertinama 50 rodiklių). Tai yra užsienio prekybos politika, mokesčių našta, valdžios intervencija į ekonomiką, pinigų politika, kapitalo srautai ir užsienio investicijos, bankininkystė, darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, nuosavybės teisės, ekonominės veiklos reguliavimas ir šešėlinė ekonomika. Vertinant šalių ekonominės laisvės lygį visiems šiems veiksniams suteikiamas vienodas svoris, t. y. jie visi yra vienodai svarbūs. Pasak rengėjų, ekonominės laisvės veiksnių svarbą galima palyginti su automobilio dalimis. Kuri iš jų – variklis, vairas, stabdžiai, padangos – yra svarbesnė? Akivaizdu, kad jos visos reikalingos, kad mašina pasiektų savo tikslą. Panašiai, jų teigimu, yra su ekonomine laisve: norint ją užtikrinti, nevalia ignoruoti nė vieno iš minėtų ekonominės laisvės komponentų .
1. 3. Verslas ES šalyseVisais laikais, nepriklausomai nuo ekonominio ar politinio bendradarbiavimo glaudumo, didžiosios dvasinio ir kultūrinio gyvenimo permainos Europoje neapsiribodavo viena valstybe. Tai išugdė daugybę bendrų visoms Europos tautoms bruožų, sudarančių savotišką paveldą, prisidėjusį ir prie panašaus verslo modelio atsiradimo: tai ir optimizmas, pagrįstas beveik ciniškai realistiniu požiūriu į aplinką; tai ir nuomonė, kad žmogus yra gyvenimo, veiklos, o tuo pačiu ir verslo centras; įmonė yra visuomenės dalis, tam tikra socialinė institucija; pelnas yra labai svarbus, bet ne vienintelis įmonės veiklos tikslas; įmonėje nėra “vado” ar “didvyrio”, visi yra lygūs; valdymo pagrindas yra humanizmas ir universalizmas; pirmenybė teikiama bendradarbiavimui, santykiams su interesų grupėmis sureguliuoti, o ne konkuravimui.Tiesiog instinktyvus šių prielaidų suvokimas suteikia Europos verslininkams lankstumo tarptautinėje veikloje, leidžia gana lengvai adaptuotis ir nejausti tam tikro nepatogumo veikiant kitoje šalyje.Integracija, suvokiama kaip pavienių valstybių ekonomikų susiliejimas į vieną visumą, labai aktyviai formuoja visą verslo aplinką, kurioje veikia Europos įmonės. Visų pirma, laisvo prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimo principai daro bet kurią įmonę “tarptautinę”, t.y. veikiančią ne nacionalinėje, bet bendroje Europos Sąjungos rinkoje, sudarytoje iš atskirų valstybių rinkų. Antra, stiprėjanti konkurencija verčia vadovus didinti savo įmonių veiklos efektyvumą tokiomis priemonėmis, kokias sukuria ES bendrosios rinkos funkcionavimo principai, ar netgi bendradarbiauti (kur įmanoma) su konkurentais įvairiuose europiniuose tinkluose, organizacijose ir projektuose. Trečia, palaikydamos visos ekonominės grupuotės konkurencingumą pasaulinėse rinkose, Europos įmonės privalo derinti savo veiklą prie bendrų ES politikų – pramonės, žemės ūkio, prekybos ir t.t. Įmonių veikla socialiai orientuotoje ES rinkoje yra reglamentuojama daugybės įstatymų ir kitokių normatyvų, skirtų apsaugoti visuomenę nuo neigiamų įmonių veiklos padarinių – nesąžiningos konkurencijos, darbuotojų išnaudojimo, nekokybiškos ar net pavojingos vartotojams produkcijos, aplinkos taršos ir kt. Šie verslo aplinkos bruožai būdingi tik Europai. Reikia pažymėti, kad nepaisant laiko skirtumo tarp abiejų grupių priežasčių atsiradimo, jų bendrumas yra akivaizdus. Be atitinkamo istorinio – kultūrinio paveldo tokie integraciniai procesai, kokie vyksta Europoje pastaruosius penkiasdešimt metų, nebūtų įmanomi. Kita vertus, šie integraciniai procesai atskleidžia ir leidžia išnaudoti tai, ką Europos tautos sukaupė per ilgus bendravimo šimtmečius.XX a. antroje pusėje susiformavo ir įsivyravo amerikietiškas ir japoniškas vadovavimo verslui modeliai. Jie buvo visuotinai priimami kaip pavyzdiniai, o jų įtaka buvo tokia didelė, kad Europos vadybininkai žiūrėjo į save ir savo pareigas amerikiečių ir japonų akimis. Taip jie dažnai patekdavo į savo pačių spąstus, manydami esą blogesni, nes nesugebėdavo pasiekti tokio efektyvumo kaip amerikiečiai ar japonai. Ilgainiui paaiškėjo, kad amerikietišką ir japonišką verslo modelius galima laikyti dviem kraštutinumais, tarp kurių yra gana daug vietos europietiškam modeliui.Kaip rodo teorinė analizė ir praktiniai pastebėjimai, šie modeliai vienose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje, yra artimesni amerikietiškajam, o kitose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje ir ypač Švedijoje ar Danijoje, – japoniškam modeliui. Todėl ir suabejojama bendro europietiško modelio egzistavimu. Tačiau abejonės išnyksta bandant ieškoti ne skirtumų, o bendrų įvairiose Europos šalyse pasireiškiančių vadybos modelių bruožų . Pasirodo, kad panašumų yra daugiau, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Be to, bendri Europos šalių verslo modelių bruožai yra tokie reikšmingi, kad neabejotinai sujungia juos į tik Europai būdingą vadybos modelį. Šiuos bruožus galima apibūdinti taip:Amerikietiškas ir japoniškas vadybos modeliai remiasi tų šalių kultūrų vienalytiškumu, o kultūrų įvairovė ten suprantama kaip problema, kaip tai, ką reikia įveikti. Tuo tarpu Europoje tai yra įprastas ir pripažintas dalykas, todėl vadovai supranta ją kaip natūralią verslo aplinkos savybę, kurią galima ir reikia įvertinti priimant sprendimus. Tiek amerikiečiai, tiek japonai įmonių padaliniuose, veikiančiuose kitose šalyse, stengiasi atkurti savo šaliai būdingas organizacines kultūras. Europiečiai siekia tapatybės su vietine aplinka, o tai vaizdžiai galima apibūdinti sąvoka “be imperializmo”.Orientuota į socialinę atsakomybę galima laikyti tokią įmonę, kuri yra teigiamai nusistačiusi tiek joje dirbančių žmonių, tiek aplinkos (plačiąja prasme) atžvilgiu. Kitaip sakant, socialiai orientuota įmonė turi patenkinti visų bent kiek su ja susijusių interesų grupių – asmenų, organizacijų ar institucijų – lūkesčius. Labai svarbu, kad įmonėje ekonominės kategorijos (pelnas, užmokestis, atsiskaitymas) laikomos labai svarbiais, bet ne vieninteliais tikslais. Ne mažiau svarbu yra darbuotojų pasitenkinimas darbu ir galimybės tobulėti, produkto/paslaugos kokybė, ilgalaikiai santykiai su tiekėjais, visuomenės saugumas, įnašas į visuomenės raidą, darnus bendradarbiavimas su vyriausybe ar visos ekonominės grupuotės konkurencingumo pasauliniu mastu palaikymas. Japonijos ir Amerikos vadybininkams svarbesni yra įmonės finansiniai rodikliai bei socialiniai veiksniai.
Europiečiai vertina socialinės rinkos ekonomiką, o į sau pavaldžius žmones žiūri taip, lyg jie būtų svarbiausias sėkmės garantas. Jungtinėse Valstijose verslas labiau domisi kiekiais, skaičiais ir rezultatais negu žmonėmis, o Europoje siekiama, kad žmonės būtų vadybos interesų ir filosofijos centre. Ne žmonės turi tarnauti pažangai, bet pažanga žmonėms. Europos ir Amerikos vadovai į savo darbuotojus žvelgia labai skirtingai, ypač svarstydami pagarbos asmenybei ar pasitikėjimo klausimus: Europos įmonėse laikomasi nuomonės, kad konkrečių užduočių vykdymo detales reikia aptarinėti su visais darbuotojais. Įprastiniai viršaus – apačios ar apačios – viršaus ryšiai čia virsta daugiašalėmis derybomis, kuriose kiekviena šalis gina savo požiūrį tol, kol nepasiekiamas visiems priimtinas sprendimas. Būtinybė aptarinėti vadybinius sprendimus Europoje išplaukia iš europiečiams būdingo atsargumo ir realizmo. Daugeliui žmonių sunku priimti jau priimtą sprendimą, jeigu jie nėra visu šimtu procentų įsitikinę jo teisingumu. Įtraukti darbuotojus į įmonės valdymo procesą tikriausiai yra vienintelis racionalus šios problemos sprendimas .1. 4. Europietiškas verslo organizavimo modelis LietuvojeŠiuo metu nėra atlikta bent kiek išsamesnių tyrimų apie Lietuvos verslininkų pasirengimą taikyti europinius modelius. Netiesioginiai verslo aplinkos tyrimai kelia nemažą nerimą. Visų pirma, dėl blogų verslo sąlygų vos ne vienintelis daugelio įmonių tikslas yra išlikti bet kokia kaina. Tokiu atveju sunku tikėtis iš vadovo ir visos įmonės veiklos socialinės atsakomybės apraiškų, yra pateisinamas autokratiškas valdymo stilius, negali būti kalbos apie bent kiek ilgalaikiškesnius planus. Kultūrinė verslo aplinka Lietuvoje yra palankesnė plėtotis ne skandinaviškai ar germaniškai, bet lotyniškai verslo modelio atmainai. Tam tikriausiai turi įtakos bendra su Pietų Europos valstybėmis, taip Prancūzija, iš dalies Belgija religija (katalikybė), ugdanti tokius žmonių bruožus kaip nuolankumas, kuklumas, santūrumas. Kitų veiksnių, sudarančių kultūros sampratą, panašumu su Vakarų Europos valstybėmis Lietuva, deja, pasigirti negali.Intensyvėjant integracijai su Vakarų Europos struktūromis, mūsų šalies ekonomika neišvengiamai tampa didžiulės ES bendrosios rinkos dalimi, todėl reikia tikėtis, kad verslo sąlygos pagerės. Be to, įmonės negali tikėtis dirbti vien “jaukioje ir patogioje” vietinėje rinkoje. Verslininkai privalės (jeigu dar to nedaro) veikti europietiškai .
2. BVP DINAMIKA LIETUVOJE
2004 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvos ekonominė situacija ir šiais, ir ateinančiais metais turėtų būti stabili. Ekonomika vis dar auga sparčiai, įmonių finansinė padėtis gerėja, daugėja dirbančiųjų ir kyla jų gaunamas darbo užmokestis. Ekonomikos augimą skatina vidaus rinkos ir eksporto plėtra, atgyjančios investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, rinkos dalyvių nuomone, šešėlinės ekonomikos apimtys jau keletą metų nemažėja, net keturi iš dešimties oficialiai dirbančiųjų už minimalią algą gauna atlyginimus vokelyje. Neigiamos šešėlinės ekonomikos prognozės atspindi ir, rinkos dalyvių manymu, nemažėjančią, o šiemet net ir stipriau jaučiamą, mokesčių naštą. Pasidavę Europos Sąjungos stojimo nuotaikoms ir prieš pusę metų pateikę itin optimistiškas prognozes visose srityse, rinkos dalyviai ekonomikos augimą veikiančius procesus šįkart vertino racionaliau ir santūriau. Vis dar tikimasi pastovaus augimo užimtumo, darbo užmokesčio, investicijų ir užsienio prekybos srityse, tačiau nenumatoma didesnių išorinių veiksnių nulemtų šuolių. Tyrimo duomenimis, 2004 m. bendrasis vidaus produktas išaugs 7 proc., palyginti su, tyrimo dalyvių ex poste vertinimu, 7,4 proc. augimu 2003 m. Rinkos dalyvių šalies ūkio augimo prognozės 2004-iesiems yra aukštesnės nei anksčiau skelbtosios. Jie mano, kad kitais metais ekonomikos augimas bus dar lėtesnis ir sudarys 6,5 proc. Tokios prognozės atspindi ir oficialių vidaus bei tarptautinių institucijų prognozėse pastebimas tendencijas. Lėtesnį augimą lemia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, stipriai veikiamas migracijos į ES šalis, ilgalaikis investicijų badmetis, lėtesnis eksporto augimas. Kita vertus, augimą ir toliau skatina spartus vidaus rinkos, užsienio prekybos augimas, atsigaunančios investicijos. Tyrimo duomenimis, teigiamus lūkesčius stiprina ir Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. Rinkos dalyviai vieningai teigiamai vertina Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą poveikį mūsų šalies ekonomikai ir teigia jį būsiant stipriausią 2005-2008 m. Tyrimo duomenimis, 2004 m. eksportas auga šiek tiek lėčiau nei pernai, tuo tarpu importas kiek sparčiau. Šių metų viduryje tyrimo dalyviai sumažino savo ankstesnius 2004 m. eksporto lūkesčius beveik dešimtadaliu ir dabar prognozuoja 11,6 proc. augimą. Importas augs labai panašiu tempu – 2004 m. jis turėtų padidėti 11,7 proc. Santūresnes importo prognozes galėjo įtakoti sulėtėję ir tik dabar atsigaunantys investiciniai procesai, sumenkę lūkesčiai dėl namų ūkių pajamų augimo, taip pat dėl narystės ES pakitęs prekybos su trečiosiomis šalimis režimas, būtent padidėję muitai prekėms iš Europos Sąjungai nepriklausančių narių. Tuo tarpu mažesni eksporto vertinimai gali būti susiję su vangesniu nei anksčiau tikėtasi pagrindinių Lietuvos įmonių eksporto rinkų, ypač euro zonos, atsigavimu. 2005 m. laukiama spartesnio ir eksporto, ir importo augimo. Eksporto augimo tempai ir kitais metais turėtų būti viena procentine dalimi lėtesni už importo. Rinkos dalyviai prognozuoja, kad 2005 m. eksportas augs 12,5 proc., o importas 12,6 proc. Šių metų viduryje rinkos dalyviai koregavo savo ankstesniojo tyrimo metu išsakytas prognozes dėl šešėlyje esančios ekonomikos dalies. Naujausiame tyrime rinkos dalyviai prognozuoja, kad 2004 m. šešėlinė ekonomika sudarys 19,5 proc. BVP, o kitais metais mažės iki 18,7 proc. Prieš šešis mėnesius tyrimo dalyviai pirmą kartą po trejų metų pertraukos prognozavo šešėlinės ekonomikos mažėjimą nuo stabilių 20 proc. 2002-2003 m. iki 18,6 proc. 2004-aisiais. Šešėlinės ekonomikos dalis naujausiame tyrime buvo beveik procentu padidinta ir, rinkos dalyvių vertinimais, sudaro apie penktadalį šalies ekonomikos. Šešėlinei ekonomikai mažėti trukdo nelengvėjanti – ir, manoma, augsianti – mokesčių našta, griežti darbo santykių reguliavimai, toliau didinami cigarečių, degalų akcizai, pablogėjusios individualiųjų įmonių verslo sąlygos. Rinkos dalyviai mano kainas augant daug sparčiau šiais metais, palyginti su 2003-aisiais, ir prognozuoja, kad spartus augimas išliks ir 2005-aisiais. Pasak rinkos dalyvių, 2004 m. po 2003-aisiais vyravusio lėto kainų augimo ir vartojimo, ir gamintojų perkamų prekių ir paslaugų kainos turėtų augti sparčiau: vartotojų kainos išaugs 2,5 proc., o gamintojų 2,7 proc., palyginti su 0,8 proc. augimu 2003 m. Kainas kilti skatina dėl narystės Europos Sąjungoje pasikeitęs prekybos režimas ir akcizai, aukštos naftos kainos. Kainas augina ir dėl mažėjančio nedarbo ir kylančio darbo užmokesčio augantis didėjantis vartojimas ir pastarojo auginama vidaus paklausa. Naujausiame tyrime pastebimas ypač ryškus pokytis vertinant gamintojų prekių ir paslaugų kainų augimą: rinkos dalyviai per 40 proc. padidino žiemą išsakytus 2004 m. vertinimus – nuo 1,9 proc. iki 2,7 proc. Vartotojų kainų augimo prognozės buvo padidintos 7 proc. Vartojimo prekių kainų indekso didinimas šį kartą gali būti susijęs ne tiek su kylančiomis namų ūkių investicijomis (kurios, rinkos dalyvių nuomone, šiemet gerokai santūresnės), kiek su augančiomis kasdieniam vartojimui skiriamomis lėšomis. Gamintojų kainos kyla dėl subsidijų eksportui už ES ribų bei neimportuojamų į Lietuvą subsidijuotų žemės ūkio produktų iš ES. Be to, pasikeitus užsienio prekybos režimui, brango daugelis iš trečiųjų šalių importuojamų prekių ir žaliavų. Gamintojų kainas smarkiai kelia ir rekordiškai brangstanti nafta. Prognozuojama, kad mažėjant nedarbui, sparčiau augant darbo užmokesčiui, namų ūkių pajamoms ir vidaus vartojimui, 2005 m. kainos kils dar sparčiau nei šiemet. Anot rinkos dalyvių, vartojimo prekių ir paslaugų kainos didės 2,8 proc., gamintojų – 3,1 proc. Be anksčiau minėtų veiksnių, tokioms prognozėms įtakos greičiausiai turi augančios naftos kainos, laipsniškas mokesčių su ES harmonizavimas, didinami akcizai. Stabiliai augant ekonomikai, toliau gerėja padėtis darbo rinkoje. Rinkos dalyviai teigia, kad 2004 m. pabaigoje nedarbo lygis bus 9,6 proc., palyginti su 11 proc. 2003 m. pabaigoje. Tikimasi, kad nedarbas ir toliau tolygiai mažės ir 2005 m. pabaigoje sudarys 9 proc. Nedarbo mažėjimą veikia besitęsianti ūkio plėtra ir teigiami lūkesčiai dėl gerėsiančios įmonių padėties. Nedarbo duomenis taip pat koregavo lietuvių migracija į ES darbo rinkas. Kita vertus, nedarbui dar sparčiau kristi trukdo verslui ir darbui nepalankūs mokesčių politikos pakeitimai, griežtinamas darbo santykių reguliavimas, didinamas privalomasis minimalus atlyginimas, didelis nekvalifikuotų bedarbių skaičius ir kvalifikuotų specialistų stoka. Rinkos dalyvių nuomone, 2004 m. mokesčių našta pakilo nuo praeitų metų ir dabar sudaro 36,5 proc. BVP. ex poste vertinimais, 2003 m. mokesčių našta sudarė 35 proc., ir metų pradžioje rinkos dalyviai prognozavo, kad šiemet ji keistis neturėtų. Visgi naujausiame tyrime rinkos dalyviai kėlė mokesčių naštos prognozes beveik pusantro procento. Didesnės mokesčių naštos prognozės gali būti susijusios ir su šiek tiek mažintomis BVP augimo prognozėmis, ir su Vyriausybės mokesčių politika Lietuvos narystės Europos Sąjungoje kontekste. Rinkos dalyviai tikisi, kad 2005 m. mokesčių naštos lygis smarkiai nekis, mažėdamas tik puse procento iki 36 proc. Toks rodiklis yra vis dar aukštesnis ir už pernai metų mokesčių naštą, ir už ankstesnius tyrimo dalyvių lūkesčius. LLRI tyrimo duomenimis, po dvejų metų stagnacijos, 2004 m. tikimasi spartesnio darbo užmokesčio augimo. Rinkos dalyviai pagerino savo metų pradžioje išsakytas prognozes ir mano, kad 2004 m. vidutinis darbo užmokestis augs 7 proc. (72 Lt/mėn.) ir sudarys 1113 Lt/mėn. Kaip rodo tyrimo rezultatai, darbo užmokesčio augimui įtaką daro mažėjantis nedarbas ir stiprėjanti konkurencija dėl darbo jėgos, toliau augantis įmonių efektyvumas ir pelningumas ir tikėtinas postūmis dėl narystės Europos Sąjungoje. Optimistiškesnes vidutinio darbo užmokesčio prognozes lėmė ir minimalios mėnesinės algos, įskaitant ir biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus, didinimas. Tų pačių veiksnių veikiamas, darbo užmokestis turėtų kilti ir kitąmet. LLRI tyrimo duomenimis, 2005 m. darbo užmokestis turėtų augti panašiais tempais kaip ir šiemet. Anot rinkos dalyvių, 2005 m. darbo užmokestis ūgtels 7,7 proc. (86 Lt/mėn.) ir metų gale vidutiniškai sudarys 1199 Lt/mėn. Augant ekonomikai nuolat gerėjo gyventojų finansinė padėtis. Pateikę mažesnį namų ūkių pajamų augimo 2003 m. įvertį, tyrime dalyvaujantys ekspertai turėjo didelių lūkesčių dėl spartaus augimo šiais metais. Ankstesniame tyrime jie padidino savo anksčiau skelbtą prognozę, laukdami gan aukšto – 8 proc. – pajamų augimo ir tikėdamiesi, kad metų gale mėnesinės namų ūkių pajamos sudarys 2058 Lt. Tačiau naujausiais rinkos dalyvių vertinimais, augančios ekonomikos, mažėjančio nedarbo ir kylančių atlyginimų nepakaks, kad gyventojų finansinė padėtis pagerėtų. Naujausiame tyrime prognozės buvo žymiai sumažintos. Rinkos dalyviai prognozuoja, kad 2004 m. namų ūkių vidutinės piniginės pajamos, lyginant su 2003 m., beveik neaugs (augs 1,2 proc.) ir tesieks 1928 Lt/mėn. Pajamos vienam namų ūkio nariui sudarys 756 Lt/mėn. Kadangi augo darbo užmokestis, pensijos ir socialinės išmokos – ir kiekiu, ir pinigine verte, santūresnei namų ūkių pajamų augimo prognozei įtakos galėjo turėti tokie veiksniai kaip sumenkę kitų, nesamdomojo darbo, pajamų (pvz., pajamų iš verslo) augimo lūkesčiai, taip pat narystės Europos Sąjungoje paskatinti ankstesni lūkesčiai, kurie nepasiteisino pirmaisiais narystės mėnesiais.
Rinkos dalyvių nuomone, gyventojų finansinė padėtis 2005 m. turėtų šiek tiek gerėti. Prognozuojama, kad 2005 m. namų ūkių pajamos augs beveik 6,6 proc. (127 Lt/mėn.) ir metų gale sieks 2055 Lt/mėn. Augančios pajamos sietinos su toliau mažėsiančiu nedarbu, augančiu darbo užmokesčiu ir didėsiančiomis nesamdomojo darbo pajamomis. Namų ūkių pajamų lygiui įtakos taip pat turės didinamos pensijos, įvairios socialinės pašalpos, kitos biudžeto išmokos. 2002-2003 m. sparčiai gausėjančių santaupų ir namų ūkių investicijų augimo tempai, tyrimo respondentų nuomone, šiemet turėtų kur kas sumažėti. LLRI tyrimas rodo, kad santaupų apimtys šiemet labai keistis neturėtų, tuo tarpu investuojama bus žymiai mažiau. Rinkos dalyviai mano, kad santaupos šiais metais augs apie 1,5 proc. (arba 4 litais) ir sudarys 267 Lt/mėn., tuo tarpu ilgalaikio vartojimo prekėms įsigyti šiemet vidutiniškai bus skiriama tik 247 Lt/mėn., t. y. 46 litais arba 16 proc. mažiau nei 2003 m. Naujausiame tyrime rinkos dalyviai gerokai sumažino ir namų ūkių investicijų, ir santaupų augimo prognozes, palyginti su metų pradžioje skelbtais lūkesčiais. Šių metų pradžioje rinkos dalyviai gan optimistiškai vertino šių metų santaupų ir investicijų augimo dinamiką. Buvo tikimasi, kad santaupos augs 6,5 proc., o investicijos 14 proc., ir per mėnesį namų ūkyje bus sutaupoma apie 280 litų, o investuojama apie 333 litus. Nors santaupų augimo prognozių sumažinimas paskutiniame tyrime nėra toks žymus, vis dar išlaikantis aukštyn kylančią skalę, investicijų vertinimai nuo praeito tyrimo į neigiamą pusę buvo koreguoti beveik trečdaliu. Žymus santaupų ir investicijų namų ūkiuose mažėjimas gali būti tiesiogiai susijęs su sumenkusiais lūkesčiais dėl mažėjančių namų ūkių pajamų augimo. Vis dar augančioms santaupoms postūmiu turėtų tapti ir bankų didinamos palūkanos. Tuo tarpu mažėjančioms namų ūkių investicijoms įtakos gali turėti pablogėjusios išperkamosios nuomos sąlygos, pasiūlos bumo pabaiga, sparčiai brangstančios statybos. Be to, rinkos dalyviai teigia, kad sparčiai augę kelerius metus iš eilės, investiciniai procesai prisotino rinką, taigi investicinė banga turėtų atslūgti. Mažesnę ūkių biudžetų dalį, skiriamą investicijoms, atsveria ir iš dalies paaiškina šiemet sparčiai augančios kasdieniam vartojimui skiriamos išlaidos. Kylant darbo užmokesčiui ir namų ūkių pajamoms, bei mažėjant kasdieninio vartojimo išlaidoms, ateinančiais metais namų ūkių santaupų ir investicijų turėtų toliau daugėti. Prognozuojama, kad 2005 m. santaupos augs 6,7 proc., o investicijos 10,5 proc., tačiau sutaupoma visgi bus daugiau nei investuojama – atitinkamai 285 Lt/mėn. palyginus su 273 Lt/mėn. Santaupos sudarys 14, 5 proc. namų ūkių biudžeto, o investicijos tik vos daugiau nei šiais metais – 13,9 proc. Ankstesnio tyrimo metu, kuris vyko 2004 m. pradžioje, apklaustų ekspertų lūkesčiai buvo santūriai optimistiniai. Ekspertai prognozavo, kad šiais metais įmonių pelningumo ir nuosavybės grąžos rodikliai truputį – keliomis dešimtosiomis procentinio punkto – gerės. Panašios tendencijos atsispindi ir šiame tyrime. Rinkos dalyvių nuomone, 2004 m. įmonių grynasis pelningumas vidutiniškai sieks 6,3 proc., o nuosavybės grąža – 10,2 proc., t. y. praktiškai tiek pat, kiek 2003-aisiais. Kitais metais, rinkos dalyvių vertinimu, pelningumas ir nuosavybės grąžos rodikliai didės. Prognozuojama, kad 2005 m. grynasis pelningumas vidutiniškai augs iki 6,5 proc., nuosavybės grąža – iki 10,6 proc. Tikėtina, kad šiuos santūriai optimistinius rinkos dalyvių lūkesčius lemia tebesitęsiantis Lietuvos ekonomikos augimas, didėjanti vidaus paklausa ir su naryste ES siejama nauda. Neigiamos įtakos finansiniams rodikliams gali turėti didėjanti kvalifikuoto darbo paklausa ir kaštai. LLRI tyrimo ekspertų nuomone, 1997–2001 m. įmonės investicijoms skyrė vis didesnę pelno dalį, tačiau 2002 m. ši dalis smarkiai sumenko. Rinkos dalyvių nuomone, 2004 m. bus reinvestuota 50 proc. pelno, palyginti su 66 proc. 2001-aisiais. Rimtesnių pokyčių 2005 m. rinkos dalyviai neprognozuoja. Jų vertinimu, įmonių investicijos iš pelno kitais metais išliks tokios pat ir sudarys 50 proc. LLRI tyrimo dalyviai mano, kad, nors reinvestuojamojo pelno dalis sumažėjo, įmonių inovacijų procesai praktiškai nesulėtėjo. Pasak rinkos dalyvių, 2004 m. tyrimams ir inovacijoms vidutiniškai bus skirta 6,2 proc. visų įmonių išlaidų, t. y. daugiau nei 2003 m., tačiau mažiau nei 2001 m. (7,2 proc.). LLRI tyrimo dalyvių prognozės 2005-iesiems yra optimistiškesnės. Rinkos dalyvių nuomone, 2005 m. tyrimams ir inovacijoms įmonių skiriama išlaidų dalis turėtų didėti iki 6,7 proc., bet vis dar nesieks 2001 m. lygio. Prognozuojama, kad 2005 m. pabaigoje 3 m. iždo obligacijų pelningumas pirminėje rinkoje sieks 3,95 proc. Tikėtina, kad aukštesnį VVP pelningumą rinkos dalyviai sieja su JAV federalinių rezervų sistemos vykdomos pinigų politikos pokyčiais. JAV federalinių rezervų sistemos priimtas sprendimas padidinti palūkanų normas. Refinansavimo norma šiais metais buvo padidinta tris kartus po 0,25 procentinius punktus ir šiuo metu sudaro 1,75 procento. 2004 m. skolinimosi iš komercinių bankų kaina stabilizavosi ir buvo panaši į buvusią 2003 m. LLRI tyrimas rodo, kad 2004 m. pabaigoje skolinimo iš komercinių bankų kaina truputį didės. Rinkos dalyvių nuomone, 2004 m. pabaigoje 1 ir 5 metų trukmės paskolos litais kainuos tiek pat – 5,6 proc. Be bankų kreditų, rinkoje toliau populiarėja lizingo ir faktoringo paslaugos. Per devynis 2003 m. mėnesius šių paslaugų portfeliai sudarė beveik ketvirtadalį bankų kreditų (įskaitant bankų kreditus bankams ir finansų įstaigoms) ir augimo tempais nenusileido bankų kreditų augimui: per 2004 m. I pusmetį lizingo bendrovių lizingo portfelis, palyginti su atitinkamu praėjusių metų rezultatu, didėjo 50,7 proc. ir siekė 3206 mlrd. Lt. Faktoringo portfelis, Lietuvos lizingo asociacijos duomenimis, tuo pat metu padidėjo 27,1 proc. iki 545,8 mln. litų. LLRI tyrimo dalyviai mano, kad ne bankų paskolų (įskaitant lizingo, faktoringo paslaugas) rinkos dalis nesikeis ir 2004 m. sudarys apie 18 proc. Neigiamą įtaką lizingui ir faktoringui daro priimtas Finansų įstaigų įstatymas, kuris lizingą ir faktoringą prilygino paskoloms. Kaip žinia, akcinių bendrovių įstatymas ir kiti teisės aktai draudžia skolinti atviro ir uždaro tipo akcinėms bendrovėms virš nuosavo kapitalo, o tai reiškia, kad lizingo ir faktoringo kompanijų galimybės teikti paslaugas bus stipriai suvaržytos nuosavo kapitalo atžvilgiu. Nebankinių paskolų rinką vis dar varžo ir kiti nereikalingi apribojimai ir vargu ar artimiausiu metu galima tikėtis didesnės konkurencijos bankams. LLRI tyrimo dalyviai prognozuoja, kad 2004 m. pabaigoje vienas JAV doleris bus vertas 2,88 lito. Tai yra tik nežymiai daugiau nei žiemą prognozuotas 2,81 lito kursas, tačiau kur kas mažiau nei prieš metus prognozuotas 3,33 lito kursas. Tačiau tai yra praktiškai toks pat kursas kaip ir 2004 liepos-rugpjūčio mėnesiais rinkoje užfiksuotas JAV dolerio ir euro kursas. Taigi rinkos dalyviai neprognozuoja didesnio JAV dolerio vertės pokyčio, o jų vertinimai atitinka šios valiutos vertės svyravimus rinkoje. Rinkos dalyviai prognozuoja, kad kitais metais JAV dolerio vertė lito atžvilgiu dar šiek tiek kils ir 2005 m. pabaigoje sudarys 2,94 lito .2. 1. Rinkos dalyvių nuotaikos2005 m. sausio–vasario mėnesiais atlikto 15-ojo tyrimo duomenimis, Lietuvos ekonominė situacija ir praėjusiais, ir šiais metais buvo ir turėtų išlikti gana stabili. Ekonomika vis dar auga sparčiai, įmonių finansinė padėtis gerėja, mažėja nedarbas ir po truputį kyla dirbančiųjų gaunamas darbo užmokestis. Ekonomikos augimą skatina vartojimas, vidaus rinkos ir eksporto plėtra po truputį atgyjančios investicijos, gerėjantys verslo ir gyventojų lūkesčiai. Kita vertus, rinkos dalyvių nuomone, šešėlinės ekonomikos apimtys jau keletą metų nemažėja, o pastaruoju metu netgi paaugo, ir net keturi iš dešimties oficialiai dirbančiųjų už minimalią algą gauna atlyginimus vokelyje. Neigiamos šešėlinės ekonomikos prognozės atspindi ir, rinkos dalyvių manymu, nemažėjančią, o šiemet net ir stipriau jaučiamą, mokesčių naštą. Pasidavę Europos Sąjungos stojimo nuotaikoms ir prieš metus pateikę itin optimistiškas prognozes visose srityse, rinkos dalyviai ekonomikos augimą veikiančius procesus šįkart jau vertino santūriau. Vis dar tikimasi pastovaus augimo užimtumo, darbo užmokesčio, investicijų ir užsienio prekybos srityse, tačiau nenumatoma didesnių išorinių veiksnių nulemtų šuolių. Tyrimo duomenimis, 2004 m. bendrasis vidaus produktas išaugo 6,8 proc., palyginti su 7,4 proc. augimu 2003 m. Rinkos dalyvių šalies ūkio augimo prognozės 2004-iesiems yra šiek tiek žemesnės nei anksčiau skelbtosios. Mažesnės ir 2005 m. prognozės: rinkos dalyviai mano, kad kitais metais ekonomikos augimas bus lėtesnis nei 2004 m. ir sudarys 6,3 proc. Tokios prognozės atspindi ir oficialių vidaus bei tarptautinių institucijų prognozėse pastebimas tendencijas – dauguma, išskyrus finansų ministerija, tikisi lėtesnio ekonomikos augimo. LLRI tyrimo duomenimis, lūkesčiai apie šešėlinės ekonomikos mažėjimą nepasitvirtino, netgi atvirkščiai – rinkos dalyvių vertinimais, šešėlinės ekonomikos apimtys šalyje pastaruoju metu išaugo. Naujausiojo tyrimo duomenimis, 2004 m. šešėlinė ekonomika sudarė 20,8 proc. BVP. Šiais metais ji turėtų beveik nekisti – rinkos dalyvių nuomone, 2005 m. ji sudarys 20,6 proc. visos šalies ekonomikos. 2004 metų pavasarį rinkos dalyviai, veikiami teigiamų lūkesčių dėl narystės Europos Sąjungoje bei laukdami ilgai brandintos mokesčių reformos, pirmą kartą po trejų metų pertraukos prognozavo šešėlinės ekonomikos mažėjimą nuo stabilių 20 proc. 2002–2003 m. iki 18,6 proc. 2004-aisiais. Vis dėlto prieš pusę metų šešėlinės ekonomikos vertinimai buvo beveik procentu padidinti, o šiame tyrime jie kilo dar daugiau – nuo 19,5 proc. iki beveik 21 proc. Šešėlinei ekonomikai smukti trukdo nemažėjanti – ir, manoma, augsianti – mokesčių našta, mokesčių politikos nenuoseklumas ir nenuspėjamumas, griežti darbo santykių reguliavimai, cigarečių, degalų akcizai, pablogėjusios individualiųjų įmonių verslo sąlygos. Mažesnius augimo tempus lemia reformų strateginėse srityse nebuvimas, didėjančios šešėlinės ekonomikos apimtys, kurį laiką neaugusios ir dabar dar, palyginti su ankstesniais metais bei kaimyninėmis šalimis, labai negausios užsienio investicijos, gyventojų emigracija bei augantis kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Kita vertus, augimą skatina vidaus rinkos plėtra, veikiama kylančio darbo užmokesčio ir gausėjančių investicijų; paskutinių prekybos barjerų išnykimas bei pagerėjusios eksporto sąlygos, skatinę eksporto augimą po įstojimo į ES; taip pat narystės paskatinta specializacija daugelyje sričių. Rinkos dalyvių ex poste vertinimais, ir eksporto, ir importo augimas 2004 m. pranoko išankstinius lūkesčius. Eksporto augimo tempai ir vėl yra spartesni nei importo. Rinkos dalyvių vertinimu, 2004 m. eksportas augo 13,2 proc., o importas – 12,4 proc., palyginti su atitinkamai 12 proc. ir 11,4 proc. 2003-aisiais. Šiais metais jie turėtų augti dar sparčiau: eksportas 13,8 proc. o importas 12,6 proc. Rinkos dalyvių lūkesčius ir, atitinkamai, aukštus vertinimus ir prognozes, (ypač eksporto srityje), skatina po truputį bandanti atsigauti euro zonos ir spartėjanti JAV ekonomikos plėtra, paskutinių prekybos barjerų išnykimas Lietuvai tapus ES nare, taip pat didėjančios naftos ir metalų kainos. Lūkesčius dėl importo augimo skatina sparčiau augsiančios gyventojų pajamos, perkamoji galia ir vartojimas bei po kelių metų stagnacijos šiek tiek atsigaunantys investiciniai procesai. Rinkos dalyviai didino savo kainų augimo prognozes, ir mano kainas 2004 m. augus sparčiau nei 2003-aisiais, bei prognozuoja, kad spartus augimas išliks ir šiais metais. Pasak rinkos dalyvių, 2004 m., po 2003-aisiais vyravusio lėto kainų augimo, tiek vartojimo, tiek gamintojų perkamų prekių ir paslaugų kainos augo žymiai sparčiau: vartotojų kainos išaugo 2,96 proc., o gamintojų 3,3 proc., palyginti su 0,8 proc. augimu 2003 metais. Kainas kilti skatina pasikeitęs prekybos režimas bei akcizai, smarkiai kilusios naftos kainos ir ilgalaikio vartojimo auginama vidaus paklausa. Tuo tarpu paklausos augimui įtakos turi mažėjantis nedarbas ir kylančios namų ūkių pajamos.
Naujausiame tyrime pastebimas ypač ryškus pokytis vertinant gamintojų prekių ir paslaugų kainų augimą: rinkos dalyviai per 40 proc. padidino žiemą išsakytus 2004 m. vertinimus – nuo 1,9 proc. iki 2,7 proc. Vartotojų kainų augimo prognozės buvo padidintos 7 proc. Vartojimo prekių kainų indekso didinimas šį kartą gali būti susijęs ne tiek su kylančiomis namų ūkių investicijomis (kurios, rinkos dalyvių nuomone, šiemet gerokai santūresnės), kiek su augančiomis kasdieniam vartojimui skiriamomis lėšomis. Gamintojų kainos kyla dėl subsidijų eksportui už ES ribų bei neimportuojamų į Lietuvą subsidijuotų žemės ūkio produktų iš ES. Be to, pasikeitus užsienio prekybos režimui, brango kai kurios iš trečiųjų šalių importuojamos prekių ir žaliavos. Gamintojų kainas smarkiai kelia ir rekordiškai brangstanti nafta. Rinkos dalyviai prognozuoja, kad 2005 m. vartojimo prekių ir paslaugų kainos didės 3,3 proc., gamintojų – 3,6 proc. Tokie lūkesčiai pirmiausia yra siejami su toliau mažėsiančiu nedarbu bei sparčiai didėsiančiu darbo užmokesčiu ir namų ūkių pajamomis, savo ruožtu auginančiomis vidaus vartojimą (žr. skirsnį 1.2), taip pat su augančiomis naftos kainomis, laipsnišku mokesčių su ES harmonizavimu, didinamais akcizais. Kaip ir minėta, kainų kilimą gali skatinti ir žmonių lūkesčiai dėl dar didesnio kainų kilimo po euro įvedimo ir to paskatintas vartojimas, „prisipirkimas“, pinigų išleidimas iki euro įvedimo. Stabiliai augant ekonomikai, toliau gerėja padėtis darbo rinkoje. Pasak rinkos dalyvių, 2004 m. pabaigoje nedarbo lygis buvo 9,6 proc., palyginti su 11 proc. 2003 m. pabaigoje. Tikimasi, kad nedarbas ir toliau gana sparčiai mažės ir 2005 m. pabaigoje sudarys 8,4 proc. Nedarbo mažėjimą veikia besitęsianti ūkio plėtra ir teigiami lūkesčiai dėl gerėsiančios įmonių padėties. Nedarbo duomenis taip pat stipriai koregavo lietuvių migracija į ES darbo rinkas. Kita vertus, nedarbui dar sparčiau kristi trukdo verslui ir darbui nepalankūs mokesčių politikos pakeitimai, griežtinamas darbo santykių reguliavimas, didinamas privalomasis minimalus atlyginimas, didelis nekvalifikuotų bedarbių skaičius ir kvalifikuotų specialistų stoka. Būtent pastarieji veiksniai labiausiai įtakoja ir bene didžiausias Lietuvos darbo rinkos problemas – aukštą struktūrinio nedarbo rodiklį ir didelį skaičių žmonių, ilgai – daugiau nei 2 metus – negalinčių rasti darbo. Rinkos dalyvių nuomone, 2004 m. mokesčių našta sudarė 35,4 proc., o šiais metais ji turėtų kilti iki 36,3 proc. Ex poste vertinimais, 2003 m. mokesčių našta sudarė 35 proc., ir prieš metus rinkos dalyviai prognozavo, kad ji nekis. Visgi rinkos dalyviai pakėlė ir mokesčių naštos vertinimus, ir, ypač, prognozes. Didžiausią įtaką mokestinių prognozių ir vertinimų kaitai turi Vyriausybės mokesčių politika: pernai labiau Lietuvos narystės Europos Sąjungoje kontekste, šiemet bandant spręsti vidines ir šalies konkurencingumo problemas. Vyriausybės nenuspėjamumas, mažėjantis pasitikėjimas oficialiomis struktūromis, mokesčių kaita ir balansavimas bandant naštą perkelti nuo vieno mokesčio ant kito, lemia ir niūresnes ateities prognozes – rinkos dalyviai prognozuoja mokesčių naštą šiemet kilsiant. LLRI tyrime jau kurį laiką pastebima tendencija, kad rinkos dalyviai labai optimistiškai prognozuoja darbo užmokesčio augimą ateinantiems metams, tačiau pateikia daug mažesnius ex poste metinius įverčius. 2004-ieji buvo ne išimtis. Prieš daugiau nei metus prognozavę, kad 2004 m. vidutinis darbo užmokestis augs net iki 1113 Lt/mėn., tyrimo dalyviai metų bėgyje po trupučiuką mažino savo prognozes. Jų ex poste vertinimais, darbo užmokestis praeitais metais augo labai nežymiai. Rinkos dalyvių nuomone, 2004 m. vidutinis darbo užmokestis ūgtelėjo tik vienuolika litų ir sudarė 1052 Lt/mėn. O šių metų prognozės, vėlgi, yra aukštesnės – tyrimo dalyviai 2005 m. tikisi net daugiau nei 8 proc. aukštesnio vidutinio mėnesinio atlyginimo, sieksiančio 1138 Lt/mėn. Mažesni darbo užmokesčio augimo ex poste vertinimai gali būti tiesiogiai susiję su neišsipildžiusiomis viltimis dėl staigaus atlyginimų šuolio prisijungus prie ES. Darbo uždarbio didėjimas taip pat gali būti nelabai tiesiogiai jaučiamas ir dėl didelės mokesčių naštos ir nepiniginių priedų prie atlyginimų. Optimistiškesnėms šių metų darbo užmokesčio prognozėms įtaką daro mažėjantis nedarbas ir dėl emigracijos bei švietimo sistemos plyšių stiprėjanti konkurencija dėl darbo jėgos, toliau augantis įmonių efektyvumas ir pelningumas bei tikėtinas postūmis dėl narystės Europos Sąjungoje. Aukštesnes vidutinio darbo užmokesčio prognozes galėjo netiesiogiai įtakoti ir minimalios mėnesinės algos, įskaitant ir biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimus, didinimas. Augant ekonomikai nuolat gerėjo gyventojų finansinė padėtis. Pažvelgus į kasmetinius namų ūkių pajamų įverčius, galima pastebėti, kad namų ūkių pajamos pastaruosius penkerius metus labai stabiliai augo. Tačiau paskutinieji 2004 m. vertinimai neatitinka ankstesnių rinkos dalyvių lūkesčių: jie yra žymiai mažesni, nei tikėtasi prieš metus, kuomet tyrimo dalyviai prognozavo 2004 m. namų pajamas pasieksiant 2058 Lt/mėn. Aukštas prognozes praeitame tyrime pakeitė įspėjimai dėl galimos namų ūkio pajamų augimo stagnacijos, tačiau šįkart rinkos dalyviai optimistiškesni. Jie kėlė savo 2004 m. rodiklius apie 3 proc., teigdami, kad disponuojamas piniginės pajamos vienam žmogui per praėjusius metus išaugo beveik trisdešimčia litų. Didžiausią įtaką prieš pusę metų smarkiai mažintoms prognozėms, pačių rinkos dalyvių nuomone, turėjo nepateisinti narystės Europos Sąjungoje lūkesčiai. Dauguma tikėjosi staigaus pajamų šuolio, susijusio su įstojimu į ES ir, šių lūkesčių vedini, optimistiškai ir stipriai didino savo 2004 m. prognozes. Jokių šuolių per pirmuosius mėnesius nepastebėjus prognozės buvo sumažintos. Rinkos dalyvių ex poste vertinimais, vidutinės piniginės namų ūkių pajamos 2004 m. buvo aukštesnės nei tikėtasi, ir siekė 1980 Lt/mėn. Gyventojų finansinė padėtis šiais metais turėtų ir toliau gerėti, nors ji ir nepasieks anksčiau prognozuoto lygio. Prognozuojama, kad 2005 m. namų ūkių pajamos augs netoli 7 proc. ir sieks 2127 Lt/mėn. Pajamos vienam ūkio nariui sudarys 834 Lt/mėn. Augančios pajamos sietinos su toliau mažėsiančiu nedarbu, augančiu darbo užmokesčiu ir didėsiančiomis nesamdomojo darbo pajamomis. Namų ūkių pajamų lygiui įtakos taip pat turės didinamos pensijos, įvairios socialinės pašalpos, kitos biudžeto išmokos. Rinkos dalyviai didino ir namų ūkių investicijų, ir santaupų ex poste vertinimą, palyginti su praėjusių metų viduryje skelbta prognoze. Naujausias LLRI tyrimas rodo, kad 2004 m. didėjo namų ūkių santaupų, tačiau investuojama po 2002–2003 m. šuolio buvo šiek tiek mažiau. Rinkos dalyviai mano, kad santaupos 2004 m. vidutiniškai augo 7,5 proc. (20 Lt/mėn.), palyginti su 14 proc. 2003 m., ir sudarė 283 Lt/mėn. Ilgalaikio vartojimo prekėms įsigyti 2004 m. vidutiniškai buvo skiriama 265 Lt/mėn., o t.y. 28 litais arba 9,6 proc. mažiau nei 2003 m. 2004 m. namų ūkių santaupų rodiklis po metų pertraukos ir vėl aplenkė investicijas. Vienas iš pagrindinių veiksnių, lėmusių mažesnius taupymo ir investicijų rodiklius yra tai, kad lyderio pozicijos jau kurį laiką yra užleistos vartojimui. Visgi gyventojų lūkesčiai, augantis pasitikėjimas kreditų institucijomis, bankų ir lizingo bendrovių konkurencija, susidomėjimas gyvybės draudimu skatina gyventojų investicijų augimą. Rinkos dalyviai, šiek tiek padidinę ir santaupų augimo prognozes, tikisi investicijas šiais metais išaugsiant net daugiau nei ketvirtadaliu. Prognozuojama, kad 2005 m. santaupos augs 12,2 proc., o investicijos net 27,1 proc., ir sutaupoma per mėnesį šiais metais jau bus mažiau nei investuojama – atitinkamai 317 Lt/mėn. ir 337 Lt/mėn. Santaupos sudarys apie 15 proc. namų ūkių biudžeto, o investicijos procentu daugiau. Vertinant įmonių finansinius rodiklius, rinkos dalyvių lūkesčiai jau kurį laiką yra santūriai optimistiški ir kinta labai nežymiai. Tyrime dalyvavę ekspertai prieš pusę metų prognozavo, kad šiais metais įmonių pelningumo ir nuosavybės grąžos rodikliai truputį – keliomis dešimtosiomis procentinio punkto – gerės. Toks pat minimalus judėjimas pastebėtas ir 2004 m. ex poste vertinimuose: pelningumo prognozė viena dešimtąja procento buvo sumažinta, o nuosavybės grąžos – keturiomis dešimtosiomis padidinta. Rinkos dalyvių nuomone, 2004 m. įmonių grynasis pelningumas vidutiniškai siekė 6,2 proc., o nuosavybės grąža – 10,6 proc. Šiais metais, rinkos dalyvių vertinimu, pelningumas ir nuosavybės grąžos rodikliai didės. Prognozuojama, kad 2005 m. grynasis pelningumas vidutiniškai augs iki 6,3 proc., nuosavybės grąža – iki 10,9 proc. Tikėtina, kad šiuos santūriai optimistiškus rinkos dalyvių lūkesčius lemia tebesitęsiantis Lietuvos ekonomikos augimas, didėjanti vidaus paklausa bei su naryste ES siejama nauda. Neigiamos įtakos finansiniams rodikliams gali turėti didėjanti kvalifikuoto darbo paklausa, jos trūkumas ir kaštai. LLRI tyrimo dalyvių nuomone, 1997–2001 m. įmonės investicijoms skyrė vis didesnę pelno dalį, tačiau nuo 2002 m. ši dalis smarkiai sumažėjo. Rinkos dalyvių nuomone, 2004 m. buvo reinvestuota 49 proc. pelno, palyginti su 66 proc. 2001-aisiais. Rimtesnių pokyčių 2005 m. rinkos dalyviai neprognozuoja. Jų vertinimu, įmonių investicijos iš pelno kitais metais mažės dar procentu ir sudarys 48 proc. Nors reinvestuojamojo pelno dalis, LLRI tyrimo dalyvių nuomone, sumažėjo, įmonių inovacijų procesai praktiškai nesulėtėjo. Pasak rinkos dalyvių, 2004 m. tyrimams ir inovacijoms vidutiniškai buvo skiriama 5,9 proc. visų įmonių išlaidų, t. y. beveik tiek pat kiek ir 2003 m. (5,8 proc.). Vis dėlto šis rodiklis yra mažesnis nei prognozuota praeito tyrimo metu, ir žymiai mažesnis nei 2001 m. (7,2 proc.). LLRI tyrimo dalyvių prognozės 2005-iesiems yra optimistiškesnės. Rinkos dalyvių nuomone, 2005 m. tyrimams ir inovacijoms įmonių skiriama išlaidų dalis, nors vis dar nesieks 2001 m. lygio, turėtų išaugti iki 6,5 proc. LLRI tyrimo dalyvių nuomone, 2004 m. pabaigoje 3 metų iždo obligacijų pelningumas pirminėje rinkoje siekė 3,57 proc. rinkos dalyvių siūlomas pelningumo rodiklis yra aukštesnis nei 2004 m. pabaigoje buvęs 3 metų iždo obligacijų vidutinis pelningumas. Ankstesnio tyrimo metu rinkos dalyviai prognozavo nuosaikų palūkanų normos kilimą, šį kartą jie dar atsargesni: 2005 m. prognozes rinkos dalyviai mažino ir nesitiki, kad per šiuos metus pelningumas smarkiai paaugs. Prognozuojama, kad 2005 m. pabaigoje 3 m. iždo obligacijų pelningumas pirminėje rinkoje sieks 3,67 proc. 2004 m. skolinimosi iš komercinių bankų kaina stabilizavosi ir buvo panaši į buvusią 2003 m. LLRI tyrimas rodo, kad 2004 m. pabaigoje skolinimo iš komercinių bankų kaina beveik nekito: 2004 m. pabaigoje ir 1, ir 5 metų trukmės paskolos litais kainavo 5,5 proc., ir turėtų atitinkamai išaugti iki 5,6 ir 5,7 proc. 2005-aisiais. Be bankų kreditų, rinkoje toliau populiarėja lizingo ir faktoringo paslaugos. Šių paslaugų portfeliai sudaro vis didesnę bankų kreditų dalį (įskaitant bankų kreditus bankams ir finansų įstaigoms) ir augimo tempais nenusileidžia bankų kreditų augimui: per 2004 m. lizingo portfelis padidėjo 44 proc. ir sudarė 3,887 mlrd. Lt. Tikimasi, kad šiais metais lizingo portfelis padidės iki 5 mlrd. Lt. Faktoringo portfelis, Lietuvos lizingo asociacijos duomenimis, 2004 m. sudarė 3,628 mlrd. litų ir lyginant su 2003 m., paaugo 35,8 proc. LLRI tyrimo dalyviai mano, kad ne bankų paskolų (įskaitant lizingo, faktoringo paslaugas) rinkos dalis 2004 m. sudarė 15,7 proc.; šiais metais jis labai nekis ir metų gale sudarys 16 proc. Neigiamą įtaką lizingui ir faktoringui daro priimtas Finansų įstaigų įstatymas, kuris lizingą ir faktoringą prilygino paskoloms. Kaip žinia, akcinių bendrovių įstatymas ir kiti teisės aktai draudžia skolinti atviro ir uždaro tipo akcinėms bendrovėms virš nuosavo kapitalo, o tai reiškia, kad lizingo ir faktoringo kompanijų galimybės teikti paslaugas bus stipriai suvaržytos nuosavo kapitalo atžvilgiu. LLRI tyrimo dalyvių vertinimais, 2004 m. pabaigoje vienas JAV doleris buvo vertas 2,62 lito. Tai yra mažiau nei rudenį prognozuotas 2,88 lito kursas ir žymiai mažiau nei prieš metus prognozuotas 3,33 lito kursas. Tačiau tai yra praktiškai toks pat kursas kaip ir 2004 m. sausio mėnesį rinkoje užfiksuotas JAV dolerio ir euro kursas. Taigi rinkos dalyviai neprognozuoja didesnio JAV dolerio vertės pokyčio, o jų vertinimai atitinka šios valiutos vertės svyravimus rinkoje. Rinkos dalyviai prognozuoja kad šiais metais JAV dolerio vertė lito atžvilgiu nesikeis ir 2005 m. pabaigoje sudarys 2,7 lito.3. LIETUVOS EKONOMIKOS LYGINAMIEJI PRANAŠUMAI
3. 1. Moderni ekonominio augimo teorija Didelė dalis ekonominio augimo literatūros skirta klausimui, kodėl kai kurios šalys ilgą laiką auga sparčiau negu kitos, kokie veiksniai lemia produktyvumo lygį, galiausiai, kas yra šalių turtingumo šaltiniai. Domėtis tuo skatina reikalas žinoti, kokie politikos instrumentai gali padėti spartinti ekonomikos plėtrą bei pasiekti subalansuotą socialinį ir ekonominį augimą. Didelės nuomonių ir požiūrių įvairovės minimais klausimais buvimas parodo problemos sudėtingumą ir neapibrėžtumą. Nežiūrint į tai, moderni ekonominio augimo teorija, pagrįsta ilgalaike pasaulio patirtimi, ekonomine logika ir matematiniais įrodymais, gali padėti įvertinti atitinkamą ekonominę ir socialinę politiką. Bet šiame straipsnyje mes nesileisime per giliai į teoriją ir dėl vietos stokos, ir dėl to, kad šio straipsnio tikslams pakaks fragmentinės apžvalgos.
3. 2. Augimo apskaita Pereinamuoju laikotarpiu, totaliai trūkstant kapitalo, beveik visi pareigūnai ir net ekonomistai ekonomikos augimą sieja, suprantama, su investicijomis, t.y. su kapitalo augimu. Tačiau tai visiškai prieštarauja augimo apskaitos fundamentiniam sąryšiui, kuris yra vienas vadovėlinių faktų . Sąryšis nustato, kad ekonomikos augimas, proc. = ¾(darbo jėgos augimas, proc.) + ¼(kapitalo augimas, proc.) + visuminis faktorių produktyvumas (technologijos pažanga) .Dar daugiau, statistiniai duomenys patikimai patvirtina, kad visuminis faktorių produktyvumas lemia maždaug du trečdalius ekonomikos augimo, o kapitalo augimas tik mažiau kaip šeštadalį. Nors šis faktas tiesiogiai nustatytas išsivysčiusioms šalims, tačiau jis įgalina spėti, kad ir pereinamojo laikotarpio šalyse kapitalo augimas yra ne toks svarbus kaip veiksnių produktyvumas. Šių šalių problemos yra labiau panašios į industrializuotų šalių problemas, o ne į neturtingų besivystančių šalių. Žinoma, pereinamojo laikotarpio šalys kai kuriais požiūriais labai skiriasi nuo išsivysčiusių šalių; kai kuriuos skirtumus paminėsime vėliau.
3. 2. 1. Lyginamieji pranašumai Turint galvoje šių laikų tarptautinės prekybos liberalumą, šalis gali pelningai plėtotis tik naudodamasi savo lyginamaisiais pranašumais, kurie leidžia jai įeiti į pasaulinę rinką ir turėti naudos iš gamybos masto bei inovacijų. Čia labai dažnai daroma klaida, bandant lyginamuosius pranašumus apibrėžti išimtinai kaip klasikinių faktorių (gamybos sąnaudų) pranašumus, kurie, manoma, lieka pranašumai amžinai. Tačiau: Didžiulė literatūra apie plėtrą rodo, kad gamtinių resursų buvimas, šalies dydis, geografija, vieta ir kapitalo įplaukos (ypač pagalba) nėra esminės priežastys, lemiančios šalių augimo tempų skirtumus. Atvirkščiai, dėl tinkamos politikos formulavimo ir įgyvendinimo sunkumų resursais turtingos šalys yra veikiausi kandidatai klestinčių ūkio šakų krizėms. Teorija ir patirtis rodo, kad moderniose ekonomikose pastovių neįveikiamų pranašumų nebūna, veikiau atvirkščiai, pranašumų kitimas yra permanentinis. Šalis ar įmonė gali išplėtoti savo pranašumus pelningai gaminti kokius nors gaminius ar paslaugas; tačiau jos gali bet kurį turėtą pranašumą ir prarasti. Todėl ne nafta ar geografinė padėtis yra pranašumai, bet nuolatinis augimo faktorių ir jų naudojimo gerinimas technologijų, vadybos, žinių ir kt. faktorių inovacijomis .
3. 2. 2. Visuminis faktorių produktyvumasSąvokos “visuminis faktorių produktyvumas” turinys, kaip visi kiti ekonomikos augimo faktoriai be kapitalo ir darbo jėgos augimo, toli gražu nėra tiksliai apibrėžtas; tas faktas nerodo, kad dalykui skirta per mažai tyrimų, bet kad egzistuoja daugybė žmogaus elgesio aspektų ir socialinių sąlygų, įtakojančių augimo faktorių panaudojimo efektyvumą. Be to, skirtingi autoriai naudoja skirtingus pavadinimus ir požiūrius panašiems dalykams, o tai jų gautus rezultatus daro sunkiai palyginamus tarpusavyje. Tačiau galima pastebėti, kad svarbiausias skirtingų požiūrių šaltinis yra skirtingų lygčių gamybinei funkcijai, produkcijos išleidimui, išleidimui vienam dirbančiajam ir kt. rodikliams apibrėžti naudojimas vietoje paprasčiausios augimo apskaitos formulės . Gamybinės funkcijos argumentais galima laikyti kelių rūšių darbą, kelių rūšių kapitalą ir kt. faktorius, kuriuos įmanoma išmatuoti, naudojantis esamais duomenimis. Todėl “likę” faktoriai gali turėti ir kitokią reikšmę, ne tik visuminį faktorių produktyvumą, pavyzdžiui, “…socialinę infrastruktūrą, kaip endogeninę, istoriškai suformuotą geografinės padėties ir kitų faktorių, iš dalies atsispindinčių kalboje” . Vis daugiau empirinių studijų nukrypsta nuo augimo apskaitos požiūrio, naudodamos visokius pagalbinius paaiškinamuosius faktorius . Kai kuriuos rezultatus mes cituosime, nagrinėdami politikos variantus Lietuvai.
3. 2. 3. Inovacijų ir augimo matematikaDaugumos literatūroje randamų metodų mūsų atveju, deja, negalime pritaikyti, nes dėl ekonomikos pereinamumo neturime reikiamų statistinių duomenų. Galime tik pasinaudoti tyrimų išvadomis savo intuicijai ekonominio augimo problemose sustiprinti. Tačiau puiki Grossman ir Helpman knyga yra išimtis, nes visi jų rezultatai išvesti matematiškai ir nesiremia jokiais empiriniais matavimais. Nesigilindami į techninius dalykus, pateiksime iš tos knygos keletą rezultatų, kurie turi reikšmės mūsų tolimesnei analizei:1. Technologijos progresas yra ekonominių agentų sąmoningos veiklos rezultatas, siekiant jiems apčiuopiamo pelno. Firmos ir verslininkai skiria resursus tyrimams ir išvystymui (R&D) kai jie mato galimybę gauti naudą iš savo investicijų, kuri dažniausiai turi ekonominės rentos pavidalą dėl netobulos konkurencijos rinkoje.2. Tuo atveju, kai vietinė patirtis veikia tyrimų produktyvumą, nacionalinė politika skatinti R&D, taikyta net laikinai, gali dramatiškai pakeisti ekonominės istorijos kursą. Šalis, kuri priešingu atveju būtų specializavusis tradicinėje apdirbamojoje pramonėje, gali būti paversta aukštos technologijos gaminių eksportuotoja. Ilgesnėje perspektyvoje šalies prekybos struktūra parodo, šalia viso kito, kokius resursus šalis skiria pramoniniams tyrimams.3. Kai technologijos prieinamos visiems, subsidijos R&D, siekiant spartinti inovacijas, pablogina aukštų technologijų prekybos balansą.4. Kiekvienai ekonomikai egzistuoja savo optimalus augimo tempas. R&D sektorius neturi būti plėtojamas peržengiant ribą, kai būsima nauda nebepateisina dabartinio vartojimo sumažėjimo.5. Didžiąją dalį technologijos progreso (besivystančiose) Pietų šalyse sudaro (išsivysčiusių) Šiaurės šalių technologijų kopijavimas.6. Žmogiškojo kapitalo kaupimo rezultatas visada yra spartesnis ilgalaikis augimas. Nekvalifikuotos darbo jėgos didėjimas gali sąlygoti tyrimų veiklos mažėjimą.
3. 2. 4. Lietuvos ekonominio augimo faktorių apžvalgaEBPO Sekretoriato organizuotoje ap˛valgoje (OECD, 1998) sakoma, kad užsienio investuotojai, dirbantys Lietuvoje, aiškina savo interesą Lietuvai nurodydami tokias priežastis: Lietuvos geografinė padėtis, jos darbo jėgos kokybė, palyginus geras transporto tinklas, politinis stabilumas ir vyriausybės noras atsižvelgti į pasiūlymus gerinti verslo klimatą. Šį faktorių rinkinį galima laikyti tam tikra aibe faktorių, turinčių teigiamą poveikį ilgalaikiam augimui. Šiame skyriuje trumpai apžvelgsime dabar turimus resursus, kurie yra gamybinės funkcijos argumentai.
3. 3. Ekonominės plėtros retrospektyva Siekiant geriau suprasti dabartinę ekonominę situaciją, verta pradėti nuo ekskurso į plėtros istoriją, siekiant pirmiausia apmesti sukauptos patirties bruožus. Kadangi Lietuvos gamtiniai resursai niekada nebuvo “industriniai” ir turint galvoje, kad visą 19-jį amžių ir iki 1918 m. šalis buvo Rusijos imperijos provincija, yra akivaizdu, kad Lietuva iki nepriklausomybės neturėjo jokių galimybių išplėtoti pramonę. Bet nepriklausomybės periodas iki sovietinės okupacijos buvo per trumpas tai padaryti, ir šalis liko agrarinė iki sovietinės industrializacijos. Lietuvos ekonomikos industrializacija vyko pagal sovietinio planavimo taisykles. Pirma, TSRS ministerijos rūpinosi kooperacija tik šakos viduje, nesvarbu kiek toli viena nuo kitos buvo kooperuojančios įmonės, nepaisydamos regiono integralumo. Antra, kai regioninis faktorius buvo svarbus, pavyzdžiui, energetikoje, regionais buvo laikomos žymiai didesnės teritorijos negu viena nedidelė respublika. Lietuva, paprastai, buvo priskiriama Šiaurės-vakarų regionui (priklausė ir Leningradas) arba Pabaltijo respublikų plius Baltarusija ir Kaliningradas regionui. Ekonominė plėtra pagal tokius principus iškreipė ekonomikos struktūrą, kuri būtų susiklosčiusi natūraliai. Lietuvos valdžia stengėsi plėtoti šakas, svarbias Lietuvai sovietinio planavimo sąlygomis. Tokios buvo šakos su aukštesniais atlyginimais ir aukštesniais “vartojimo fondais”: elektronika, staklių ir įrengimų gamyba, chemija, visa karinio komplekso produkcija. Taip pat svarbu buvo plėtoti galutinių produktų gamybą, kurių buvo amžinas deficitas, tokių kaip maisto ir lengvosios pramonės, statybinių medžiagų ir kt. Lietuvos planavimo organai griežtai laikėsi tolygaus visos teritorijos išvystymo politikos, siekiant absorbuoti Lietuvos kaime atsilaisvinančią darbo jėgą ir taip minimizuoti rusiškai kalbančios darbo jėgos importą.Kadangi nuo 1990 statistikos metodologija yra smarkiai pasikeitusi, šio dešimtmečio pradžios ir pabaigos rodiklių lyginimai yra nepatikimi. Todėl mes naudosimės ne ankstesnių kaip1993 m. duomenimis, nors dramatiškiausias ekonomikos smukimas buvo 1991-1992 ir dėl jo automatiškai įvyko žymūs struktūriniai pokyčiai. 1990 m. pramonės dalis BVP buvo 32,8 proc., žemės ūkio 27,6, statybos 10,5 ir prekybos 8,4. 2-1 lentelė rodo dabartinę struktūrą ir kitimo tendencijas. Tarpe kitko, per ketverius metus apdirbamoji pramonė žymiai nusmuko, taip pat nusmuko finansinis tarpininkavimas, kuris klestėjo 1993 m. dėl spekuliacijos. Santykinai pagerėjo statyba, prekyba, nekilnojamojo turto verslas, valstybės valdymas ir švietimas.
1 lentelė. Ekonomikos struktūra pagal pagamintą BVP ir darbo jėgą 1999 ir 2004 m.
Ekonominė šaka BVP dalis, % Darbo vietų, % 1999 2004 1999 2004Žemės ir miškų ūkis 14.2 12.6 22.5 21.8Pramonė 34.2 24.1 25.7 20.0Išgaunamoji ir apdirbamoji 30.1 20.8 23.8 17.5Elektros, dujų ir vandens tikimas 4.1 3.3 1.9 2.5Statyba 5.1 7.3 7.1 7.1Prekyba 14.0 16.9 9.7 15.1Viešbučiai ir restoranai 1.3 1.7 1.1 1.3Transportas ir ryšiai 9.8 9.2 5.6 5.6Finansinis tarpininkavimas 7.3 2.4 1.2 1.0Nekilnojamasis turtas,nuoma ir kita veikla 4.2 8.3 2.2 2.4Valstybės valdymas ir gynyba 2.9 6.3 3.2 4.1Švietimas 2.8 5.7 7.7 8.9Sveikata ir socialinis darbas 1.8 3.2 5.4 6.4Kita paslaugų veikla 2.4 2.4 8.6 6.2Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2004
3. 3. 1. Gamtiniai resursai ir fizinis kapitalasSvarbiausi Lietuvos gamtiniai resursai yra dirbama žemė ir mediena. Yra užtektinai žaliavų cemento, stiklo ir statybinių medžiagų gamybai, taip pat durpių ir mineralinio vandens. Komerciškai eksploatuojami kuklūs geros kokybės naftos telkiniai, 250 tūkst. t per metus.Atrastas žymus geležies rūdos su retųjų metalų priemaišomis telkinys. 200 m gylyje yra gigantiški kiekiai anhidrito ir gipso.Žaliavų buvimas buvo svarbus veiksnys priimant sprendimus dėl pramonės plėtotės, tačiau tik iš dalies. Energetikos šakos (elektros gamyba ir naftos perdirbimas) pajėgumai buvo pastatyti dvigubai didesni negu reikėjo vidaus vartojimui, nors visus pirminius energijos resursus reikėjo atvežti toli iš Rusijos. Mėsos gamybai daugiausia buvo naudojami importuoti pašarai. Siekdama didinti savo miškų plotus, Lietuva beveik nebenaudojo vietinės medienos, nors medienos apdirbimas nesumažėjo. Trąšų gamyklos buvo pastatytos daug didesnės negu vidaus poreikiams tenkinti, o žaliavos, vėl, buvo tiekiamos iš Rusijos. Tuo būdu industrinis kapitalas buvo kuriamas nepaisant realių Lietuvos pranašumų; tai sudarė papildomų sunkumų pereinamajame laikotarpyje. Tačiau svarbiausi sunkumai, žinoma, radosi dėl industrinio kapitalo technologinio atsilikimo ir drastiško įprastinių rinkų sumenkėjimo. Svarbiausios apdirbamosios pramonės šakos pateikiamos 2 lentelėje.
2 lentelė. Apdirbamosios pramonės struktūra pagal svarbiausias šakas1999 ir 2003 m. ir jų produkcijos eksportuojama dalis 2004 m.
Ekonominė šaka 1999 2003 Eksportuota, %Maistas, gėrimai ir tabakas 30.1 32.4 27.3Tekstilė 8.3 7.3 70.9Drabužiai ir kailiai 3.0 2.7 91.0Mediena ir jos produktai, išskyrus baldus 2.6 3.2 68.8Cheminės medžiagos ir produktai 3.9 7.7 75.2Perdirbti naftos produktai 25.5 23.5 60.8Nemetaliniai mineraliniai produktai 4.0 3.9 33.9Mašinos ir įrengimai 5.3 2.5 68.6Radijo, TV ir ryšių priemonės 5.0 3.8 83.7Kitos transporto priemonės 1.4 3.8 84.8Baldai 2.5 1.6 46.1Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 1998
2-1 ir 2-2 lentelių nebūtina komentuoti, jos ir taip aiškiai parodo, koks veikiantis kapitalas egzistuoja ir koks jo eksporto potencialas. Mes grįšime prie tų lentelių nagrinėdami ekonomikos augimo perspektyvas. Būtina pažymėti, kad šiuo metu 30-70 proc. gamybinių pajėgumų yra nenaudojami. Kai kuriuos jų būtina rimtai modernizuoti, bet kai kuriems panaudoti apyvartinės lėšos ir geresnė vadyba būtų pakankama pagalba.
3.3.2 Darbo jėga ir žmogiškasis kapitalas
Galima priminti tris gerai žinomus darbo jėgos bruožus: pakankamai geras išsilavinimo lygis, patirtis gaminant techniškai gana sudėtingus produktus (rodo 1 ir 2 lentelės) ir R&D potencialo buvimas daugeliui ekonomikos šakų. Pastarąjį nagrinėsime detaliai vėliau, o čia verta pacituoti Radosevic ir Auriol , kad Vidurio ir Rytų Europos šalys sugebėjo išsaugoti tarpinę poziciją pagal R&D tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių EBPO/ES šalių. Šiuo metu darbo jėga neauga demografine prasme ir neaugs bent dešimtmetį. Tačiau turint mintyje 12-14 proc. nedarbą, nesunku suvokti, kad faktiškai darbo jėga turi augti kokius 10 proc. per artimiausius keletą metų. Kita 10 proc. gali ateiti iš žemės ūkio, kur dabar dirba maždaug 20 proc. šalies darbo jėgos. Gaila, bet abiem atvejais ateis daugiausiai nekvalifikuoti ar su pasenusia kvalifikacija darbuotojai.
4. LIETUVOS EKONOMINIO AUGIMO PERSPEKTYVOS
Apžvelgtieji ekonomikos išsivystymas ir augimo faktoriai nėra labai svarbūs ilgalaikėje perspektyvoje, kaip liudija modernios ekonominės teorijos (1 skyrius). Vidutinės trukmės laikotarpyje jie, žinoma, yra svarbūs, nes ūkis gali naudoti tik esamus kapitalą ir darbo jėgą, kurie negali žymiai pakisti per keletą metų. Kalbėdami apie konkrečių šakų plėtojimą, bandysime įvertinti Lietuvos realijas jų sąryšyje su ekonomikos augimu per keletą metų; kai tai bus tikslinga, paminėsime ir ilgalaikę perspektyvą.
4. 1. Bendros sąlygos ekonomikos vidutinės trukmės plėtojimuiČia norėtume atkreipti dėmesį į keletą išorinių ir vidinių aplinkybių, kurios, matyt, lemia trumpalaikę ir vidutinės trukmės politiką. Kai kurias jau esame minėję paskutiniame skyriuje. Manome, kad nustatant ekonomikos plėtojimo politiką, būtina atsižvelgti į tokius dalykus:
1. Kai rytų rinkose paklausa drastiškai sumažėjo, didžiulis kiekis gamybinių pajėgumų tapo nenaudojami, nes buvo pritaikyti gaminti neaukštos kokybės produktus didžiulei rinkai. Nenaudojami pajėgumai nėra beverčiai, jie gali gaminti kitus produktus, tinkamai organizavus tokią gamybą.2. Lietuva turi žymius darbo jėgos rezervus dabar nenaudojamus pramonėje ir didelį darbuotojų perteklių žemės ūkyje.3. Rytų rinkų atsigavimas padėtų ne tik panaudoti gamybinius rezervus gaminti pagerintus senus produktus, bet ir suteiktų daugiau galimybių pradėti gaminti geros kokybės naujus gaminius.4. Lietuvos situacija yra labai panaši į situaciją besivystančių šalių, kur technologijos progresas prasidėjo vėliau. Technologinis progresas, perimant žinias iš išsivysčiusių šalių, yra pagrindinis tokių šalių augimo mechanizmo faktorius . Juo labiau, kad Lietuvos pramonė yra pakankamai diversifikuota, kad galėtų skatinti inovacijas sujungiant viena kitą papildančias veiklas 5. Lietuvoje jau dabar veikia trys faktoriai – beveik visos įmonės yra privačios, funkcionuoja įstatymo valdžia ir įgyvendinta konkurencija – kurios buvo svarbiausios prielaidos Taivano ir Pietų Korėjos sėkmei 6. Fizinei infrastruktūrai modernizuoti reikia didžiulių investicijų, tačiau net dabartinės būklės infrastruktūra yra pakankamai stipri palaikyti ekonomikos augimą vidutiniame periode. 7. Integracija į Europos Sąjungą yra svarbiausias institucinės ekonomikos plėtros ir spartaus technologinio progreso faktorius. Finansinė ir techninė ES pagalba turi padaryti ekonomikos plėtrą orientuotą į perspektyvą ir minimizuoti politikos klaidas.8. Pereinamuoju laikotarpiu išliko žymus mokslinis potencialas ir jis jau galėtų teigiamai paveikti technologinę pažangą.9. Lietuvos geografinė padėtis palankiai atsiliepė plėtojant tranzito transporto paslaugas; jas galima toliau išplėtoti, ypač turint galvoje numatomą narystę ES.
4. 2. Daug darbo naudojančios pramonės vystymasNesigilinant į detales, galima spėti, kad darbo imlios pramonės ateitis nevienareikšmiška. Pirma, ji be abejonės yra svarbi siekiant sumažinti bedarbystę šiuo metu: tokias darbo vietas galima sukurti greitai ir nebrangiai, jos nereikalauja aukštos kvalifikacijos, o tai svarbu, nes dauguma bedarbių yra menkos kvalifikacijos. Antra, visada bus paklausa tokioms darbo vietoms ir paklausa atitinkamoms prekėms bei paslaugoms. Trečia, augant atlyginimams, mūsų darbo jėga pagal kainą pasidarys nekonkurentinė su Azijos šalių darbo jėga; darbo imlios pramonės dalis turės mažėti, kai ją galės pakeisti produktyvesnė kapitalo ir žinių imli gamyba. Lietuva turi patenkinamas sąlygas stabiliam ir produktyviam žemės ūkiui plėtoti. Žemės ūkio žemė užima 48,5 proc. šalies teritorijos. Tarp dešimties kandidačių į ES Lietuva turi aukščiausią žemės ūkio dalį BVP po Rumunijos ir Bulgarijos ir didžiausią darbuotojų dalį po Rumunijos ir Lenkijos. Žemės ūkis duoda 13,1 proc. Lietuvos eksporto ir 17,1 proc., importo. Eksporto santykis su importu yra pats žemiausias po Slovėnijos. Visa tai rodo, kad žemės ūkis yra labai svarbi Lietuvos ūkio šaka, tačiau taip pat, kad jos efektyvumas nėra aukštas, net palyginus su kandidatėmis į ES. Lietuvos žemės ūkio plėtojimo perspektyvos pakankamai geros technologine prasme: klimatinės sąlygos leidžia įgyvendinti jau parengtas žemės ūkio mokslo rekomendacijas ir pasiekti reikiamą žemės ūkio produktyvumą. Tačiau šį tikslą nelengva pasiekti dėl išorinių sąlygų ir socialinių problemų kaime. Rusijos krizė aiškiai parodė, kad Lietuva neįstengia konkuruoti net tradicinėje rytų rinkoje su smarkiai subsidijuojama ES šalių produkcija. Tą problemą galima išspręsti tik sulyginus ES ir Lietuvos gamintojų prekybos sąlygas. Panaikinti ES subsidijas būtų ekonomiškai pagrįstas sprendimas, bet neatrodo, kad taip gali įvykti. Tuo tarpu Lietuva neįstengia teikti atitinkamas subsidijas. Vidaus problema yra ta, kad vargu ar pavyks greit sumažinti darbo jėgą žemės ūkyje, kai nedarbo lygis šalyje yra pasiekęs tokį aukštą lygį. Tai restruktūrizavimo ir technologijos procesą daro ilgą ir brangų. Be to, reikia neužmiršti, kad maždaug trečdalis kaimo gyventojų yra pensinio amžiaus. Mes nesigilinsime kaip spręsti žemės ūkio problemas; besidomintis skaitytojas gali paskaityti straipsnių rinkinį, paruoštą tarptautinės mokslininkų grupės (eds. Meyers, Kazlauskiene, Giugale, 1999). Nėra abejonių, kad Lietuvos žemės ūkis turi būtinas prielaidas tapti modernia ir efektyvia ūkio šaka; tai būtina pasiekti be kita ko ir dėl to, kad žemės ūkis yra bazė maisto pramonei, kuri šiuo metu duoda maždaug 30 proc., BVP ir žymią dalį eksporto. Eksporto galimybės dar didės, didėjant ekologiškai švarios gamybos daliai. Lietuva turi stiprų žemės ūkio R&D potencialą, todėl galima tikėtis, kad inovacinis procesas žemės ūkyje bus pakankamai spartus.
4. 3. Statyba ir statybinių medžiagų gamybaStatyba, bendros situacijos ūkyje veidrodis, sumažėjo perpus per pirmus ketverius pereinamojo laikotarpio metus, bet dabar atgauna buvusias pozicijas (žiūr. 2-1 lentelę). Oficialioji statistika, žinoma, neapskaito remonto ir kitų darbų, atliktų individualių statytojų ar mažų jų grupių, todėl reali padėtis gali būti net geresnė.Reikia pabrėžti statybos svarbą, vien sukuriant naujas darbo vietas artimiausiu metu, o ką kalbėti apie jos vaidmenį pramonės restruktūrizavime ir plėtojime. Didėjant užsienio ir vidaus investicijoms į infrastruktūrą, ofisų ir viešbučių statybą, pramonės objektus ir gyvenamuosius namus, statybos šaka, tikėtina, augs gana sparčiai. Priklausomai nuo to augimo, statybinių medžiagų gamyba atsigaus po smukimo dėl energijos kainų šuolio ir menkos paklausos. Šalies gamtiniai resursai leidžia toliau plėtoti tradicinių, taip pat naujų statybinių medžiagų gamybą iš molio, stiklo, plastikų, anhidrito ir kt. Iš sovietinių laikų Lietuva paveldėjo didžiulius elektros generavimo galingumus ir stambią naftos perdirbimo (12 mln. t žaliavos) gamyklą. Ir viena, ir kita kol kas veikia mažiau nei puse pajėgumo, nežiūrint į tai eksportuoja nemažai produkcijos (dėl naftos produktų žiūr. 2-2 lentelę). Elektros ir naftos gamybos svarba visam Lietuvos ūkiui yra daugiau negu akivaizdi, todėl jų ateitį reikia nustatyti tvirtai ir iš anksto, juo labiau, kad sprendimai dėl jų nėra trivialūs.Dėl Europos Komisijos spaudimo veikiai uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (IAE) elektros gamybos ateitis yra labiausiai diskutuojamas ekonomikos plėtojimo dalykas. Kadangi dabar IAE pagamina daugiau kaip 80 proc. visos Lietuvoje gaminamos elektros ir IAE pagaminta elektra yra pigesnė negu pagaminta bet kur kitur, klausimas iš tikrųjų labai svarbus visai Lietuvos ekonomikai. Svarstomos dvi pagrindinės galimybės: pirma, ankstyvas uždarymas, nekeičiant kanalų, antra, pakeitus kanalus, eksploatuoti dar 20 metų. Nėra lengva palyginti abu variantus, bet nėra ir neįmanoma. Lietuvos ir užsienio ekspertai atliko keletą studijų ir gavo panašius kainų įvertinimus. Radikaliausias uždarymo kainos įvertinimas gaunamas vertinant prarastą naudą. Švedų firmos Grufman Reje & Partners atliktoje studijoje nurodoma, kad prarasta nauda būtų 14,6-17,2 milijardų litų 1998 m. kainomis, jei pirmas reaktorius būtų uždarytas 2005 m., o antrasis 2010 m. Kitose studijose vertinama, kiek kainuotų kompensuoti pigesnio atominio elektros šaltinio pakeitimą tradiciniais šiluminiais brangesniais šaltiniais, taip pat bendras poveikis Lietuvos ekonomikai kaip prekybos šokas, kuris siekia maždaug po 1 milijardą litų kasmet 10 metų. Daugmaž visi sutinka, kad paties elektrinės uždarymo išlaidos bus beveik 6 milijardai litų per pirmus 30 m. po sustabdymo. Jei Europos Komisija pasiūlytų realistinę finansinę pagalbą minėtiems nuostoliams padengti, Lietuva ryžtųsi anksti uždaryti IAE, atsižvelgdama į Europos Sąjungos sumokamus politinius dividendus. Bet gali atsitikti ir taip, kad Europos Komisija susilpnins spaudimą, pasaulyje keičiantis nuomonei atominės energetikos naudai. Taigi kol kas turime du scenarijus: ankstyvas IAE uždarymas ir dar bent 20 m. eksploatacija. Pirmuoju atveju eksportuoti elektrą į vakarus galimybių beveik nebebūtų, išskyrus galbūt piko energiją. Bet eksportas galėtų būti žymus, jei bent vienas reaktorius funkcionuotų. Tada Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (KHE) vaidintų svarbų vaidmenį. Jei IAE veiktų papildomai dar 20 m., tai KHE svarba dar labiau padidėtų ir pasidarytų ekonomiškai tikslinga pastatyti ten trūkstamus generatorius. Tuo atveju taip pat skubiai reiktų nutiesti aukštos įtampos liniją prisijungti prie vakarų tinklų, kad būtų galima eksportuoti elektrą vakarų vartotojams, atsijungiant nuo nemokių rytinių. Ateityje įėjimas į vakarų tinklus bus reikalingas kiekvienu atveju kaip Baltijos žiedo ar ES tinklo dalis, siekiant persijungti nuo nepatikimos Rusijos elektros sistemos. Kaip ten bebūtų, bendroji ekonomikos augimo politika dėl elektros eksporto nesikeis; priklausomai nuo elektros kainų ir pajamų iš energijos eksporto, augimas bus sunkesnis ar lengvesnis. Pramonės ir komunalinių paslaugų restruktūrizavimas, siekiant taupyti energiją, bus reikalingas kiekvienu atveju.Iš 2 lentelės matosi, kokią svarbą Lietuvos ūkiui turi naftos perdirbimas, ypač turint galvoje, kad Mažeikių gamykla duoda valstybės biudžetui maždaug 14 proc. pajamų. Bendrosios pusiausvyros skaičiavimai, atlikti 1996 m., kai gamykla veikė tik trečdaliu pajėgumo, parodė, kad jai veikiant visu pajėgumu BVP padidėtų 21,8 proc. (Vadinasi, viso gamyklos potencialo panaudojimas yra itin svarbus ekonominės politikos klausimas.
Dabartiniai planai parduoti 66 proc. jungtinės įmonės “Mažeikių nafta”, susidedančios iš Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos, Būtingės terminalo ir Biržų naftotiekio, Amerikos kompanijai “Williams International” neatrodo geriausias sprendimas. Tą patvirtina keletas aplinkybių. “Williams International” vengia prisiimti bet kokią riziką dėl nesėkmingo verslo, bet siekia turėti visas valdymo teises; visa rizika paliekama Lietuvai. Dar daugiau, liūto dalis investicijų, reikalingų naftos perdirbimui modernizuoti ir Būtingės terminalui užbaigti, taip pat reikalaujama iš Lietuvos vyriausybės. Konfliktai su Rusijos naftos tiekėjais verčia abejoti, ar naftos tiekimas bus patikimas, nedalyvaujant Rusijos pusei. Apskritai, sutarties projektas yra beveik ištisai nenaudingas Lietuvai. Todėl kyla abejonių, ar šis strateginis investuotojas gali sėkmingai išplėtoti Lietuvos naftos verslą. Reikia pabrėžti, kad Lietuvai apsimoka parduoti “Mažeikių naftos” akcijas kad ir pigiai, bet tada garantijos, kad gamykla veiks visu pajėgumu, turi būti rimtesnės, ne tik primityvios kompanijos atstovų paskaitos. Kaip ir elektros atveju, naftos šakai plėtoti nereikia kokios nors ilgalaikės strategijos, o tik sėkmingo privatizavimo. Tačiau efektyvus “Mažeikių naftos” funkcionavimas akivaizdžiai padėtų viso ūkio plėtotei per turtingesnį biudžetą ir eksporto pajamas.4. 3. Transportas ir ryšiaiPo to, kai Lietuvos telekomas 1998 m. buvo privatizuotas (60 proc. jo akcijų parduota konsorciumui, susidedančiam iš dviejų stiprių telekomunikacijų kompanijų švedų “Telios” ir suomių “Soneros”) ir telekomunikacijų šakos reguliavimas buvo nustatytas telekomunikacijų įstatymu bei pirkimo sutartimi, telekomunikacijų ateitis nekelia jokių didesnių rūpesčių. Telekomunikacijų paslaugų rinka jau yra liberalizuota, išskyrus fiksuotą telefono ryšį, kuriam formaliai monopoliją iki 2003 turi Lietuvos telekomas. Vadinasi, telekomunikacijų modernizavimą ir plėtotę reguliuos gerai žinomų kompanijų, besivadovaujančių atitinkamomis ES taisyklėmis, atvira konkurencija; galima tikėtis spartaus šakos progreso.Transporto paslaugų plėtotė yra daug sudėtingesnis atvejis. Esami geografiniai ir geopolitiniai pranašumai įgalina pasiekti žymios naudos, tačiau tai neatsitiks automatiškai. Reali pranašumų nauda priklauso nuo valstybės investicijų ir reguliavimo, nuo sienų kirtimo greičio ir patogumo. Reikia paminėti, kad svarbu ne tik tai, jog Lietuvą kerta du Europos transporto koridoriai, bet ir tai, kad Lietuvos rytinė siena neužilgo taps ES siena, o tai kelia papildomų rūpesčių ir kokybės reikalavimų.Kas dėl investicijų, pastebėtina, kad jos turės būti labai didelės: iki 2010 m. reikės 1,5 milijardo ekiu norint įgyvendinti 71 projektą transporto infrastruktūrai pagerinti pagal Europos Komisijos inicijuotą Transporto infrastruktūros reikmių įvertinimo (TINA) programą. Daugiau kaip 1,3 milijardo ekiu iš 1,5 milijardo planuojama panaudoti europiniam tinklui. Siekiant tinkamai tenkinti Europos transporto reikmes, reikia ne tik pagerinti kelius, uostus ir terminalus, bet ir įdiegti modernias informacines technologijas, suderinamas su technologijomis kaimyninėse šalyse. Reikia suderinti su ES normomis transporto veiklos reguliavimo aktus dėl muitinių, saugumo, ekologijos ir kt. Lietuva turi geras galimybes išplėtoti multimodalinių pervežimų sistemą; tai ne tik techninė, bet ir vadybinė bei institucinė problema.
Mašinų ir įrengimų gamybaStaklių ir įrengimų gamyba sumažėjo nuo 5,3 proc. BVP 1993 m. iki 2,6 proc. 1996 (žiūr. 2-2 lentelę). Šis kritimas neatrodo labai jau drastiškas, kai realioji gamyba visuotinai mažėja. Tačiau daugelio gaminių gamybos dinamika rodo daug liūdnesnį vaizdą: nuo 1991 m. gamyba sumažėjo 10 kartų ir daugiau, kai kurie produktai apskritai išnyko ir buvo pakeisti primityvesniais. Tik šaldytuvų gamyba išliko tokio pat lygio ir pagerėjo gaminių kokybė.O juk šakos svarba pramonei ir ūkiui apskritai yra akivaizdi. Kaip fundamentalių technologijų naudotojas, be kurių neįmanoma plėtoti aukštų technologijų gamybos, mašinų ir įrengimų gamybos šaka turi būti atgaivinta, ją restruktūrizuojant ir modernizuojant. Reikia neužmiršti, kad 1992 m. šakoje dirbo 42 tūkst. darbuotojų, 21 tūkst. 1996 m., todėl ir dabar yra kvalifikuotos darbo jėgos perteklinė pasiūla. Taip pat, daugelis įmonių tebeturi gana neblogą staklių parką, turi gamybines patalpas ir technines komunikacijas. O trūksta joms apyvartinių lėšų, naujų produktų ir rinkų jiems, be to, reikia nurašyti skolas biudžetui, kurios vis vien niekada nebus padengtos. Kooperacija su kitomis pramonės šakomis net primityviame lygyje padėtų pergyventi dabartinę krizę. Iki 1990 buvo keletas inžinerinių organizacijų, kurios staklių pramonei projektuodavo naujus produktus. Dabar belikusi viena, Marijampolės fasavimo ir pilstymo įrangos gamykloje, kuri beje yra sėkmingiausia visoje šakoje. Peršasi išvada, kad taikomasis R&D staklių institutas, subsidijuojamas valstybės, yra absoliučiai būtinas siekiant plėtoti šaką, ką bekalbėti apie aukštų technologijų gaminių gamybą.
4. 4. Elektronika ir elektrotechnikaKažkada prestižinė šaka prarado pozicijas daugiausia dėl dviejų dalykų: pirma, aukščiausio techninio lygio produktai buvo gaminami sovietiniam kariniam kompleksui pagal dosnius kontraktus, kurie buvo prarasti žlugus TSRS, ir antra, rinka importinėms vartojimo prekėms tapo atvira perstaigiai, kad karui orientuotos įmonės suspėtų atlikti konversiją, o kitos likviduoti technologinį atsilikimą ir neefektyvumą, gaminant vartojimo prekes. Išlikusi iš esmės yra detalių televizoriams ir kai kurių specializuotų gaminių gamyba, pvz., telekomunikacinė įranga. Ankstesnės didelės gamyklos su R&D padaliniais dažniausiai suskilo į daug mažų įmonėlių, teikiančių technines paslaugas, dažnai įgaliotos žymių užsienio kompanijų. Laikas jau parodė, kokia iš ankstesniosios gamybos natūraliai gali išgyventi ir kokios mažosios įmonės gali atsirasti iš buvusių gigantų. Ilgai gyventi kandidatai yra produktai, besislepiantys nuo žiaurios elektronikos rinkos konkurencijos kokiose nors techninėse nišose, taip pat prekių ir paslaugų gamyba, kooperuojant su didelėmis tarptautinėmis kompanijomis. Taip pat, per trumpą laiką galima pagerinti elektrotechnikos gaminius, kad jie galėtų konkuruoti bent vidaus ir rytų rinkoje. “Tradicinių” gaminių ir paslaugų gamybos plėtotė šioje šakoje mažai tesiskiria nuo analogiškos veiklos kitose šakose; tas bendrąsias dabartines problemas mes paliesime vėliau. Ilgalaikėje šakos plėtotėje turi dominuoti gaminių technologinio lygio kėlimas, ypač kooperuojant su mechanikos bei biotechnologijos gamyba ir R&D.
4. 6. Augimas plėtojant aukštų technologijų gamybąKaip liudija literatūra, šalis gali pasiekti aukštą pragyvenimo lygį tik gamindama aukštų technologijų gaminius ir paslaugas. Nors tai visi žino, bet ne tiek daug šalių sugebėjo pasiekti, kad aukštų technologijų gaminiai sudarytų žymią produkcijos dalį. Todėl labai svarbu nustatyti technologijos progreso nacionalinius tikslus ir detaliai numatyti būdus jiems pasiekti. Net kai imamasi tikslingų pastangų, lieka daug netikrumo dėl sėkmės. Pradėsime mūsų nagrinėjimą išvardindami prielaidas ilgalaikei pažangai pasiekti. Kol kas neturime jokių oficialių planų kaip siekti aukštų technologijų plėtotės, išskyrus Lietuvos mokslų akademijos iniciatyvą tokius planus parengti. Ekonominės galimybės pradėti tą plėtotę kol kas yra menkos. Visuomenės dėmesys nukrypęs į neatidėliotinas socialines problemas – nedarbą, daugiavaikes ir jaunas šeimas, sveikatos apsaugos ir švietimo finansavimą – kurios paaštrėjo dėl Rusijos krizės. Nepaisant to, kova su dabartiniais sunkumais neturi stabdyti atitinkamų planų rengimo ir sutrukdyti nedelsiant pradėti juos įgyvendinti. Reikėtų atsižvelgti į šias prielaidas.
Lietuva jau gamina kai kuriuos aukštų technologijų gaminius ir paslaugas.Beveik 20 mažų įmonių gamina lazerius ir susijusią optinę bei medicininę įrangą. Žymiausia iš jų “Eksma” 1998 m. turėjo 62 darbuotojus, pardavė produkcijos už 20 mln. lt JAV, Japonijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje Italijoje ir kt. šalyse. Daugiausiai eksportui gaminami biocheminiai aukštų technologijų gaminiai “Fermente” ir dviejose mažose įmonėse “Biofa” ir “Biosintezė”. 10 m. senumo “Biocentras” yra sukūręs efektyvias technologijas aplinkos apsaugai ir regeneravimui. “Elsis” gamina telekomunikacijų įrangą. “Geozondas” sukūrė ir parduoda daugiausiai užsienyje radarą-ieškiklį, kurį be kita ko galima naudoti plastikinėms minoms ieškoti. Staklių pramonėje “Precizika” gamina tikslaus matavimo prietaisus. Programinė įranga yra aukštų technologijų paslaugų pavyzdys kaip ir kardiologinės ir kitos medicininės operacijos.
Lietuva turi taikomųjų tyrimų potencialą. Sovietmečiu buvo sukurtas stiprus mokslinių tyrimų potencialas perspektyvioms ūkio šakoms, tokioms kaip elektronika, puslaidininkiai, mechanika ir biochemija. Panašiai kaip Rytų Europos šalyse, Lietuvoje tas potencialas atlaikė itin nepalankias pereinamojo laikotarpio sąlygas, nors jaunosios mokslininkų kartos prieaugis vis tik yra sutrikdytas. Todėl gaišti su esamo potencialo panaudojimu būtų grynas nuostolis. Konkrečiau, elektronikos, lazerių fizikos ir puslaidininkių srityje turime 3 valstybinius institutus (Puslaidininkių fizikos, Fizikos ir Teorinės fizikos ir astronomijos) ir stiprius tyrimų padalinius Vilniaus universitete, mechanikos srityje – tyrimų grupes Kauno technologijos universitete, Lietuvos energetikos institute ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, biotechnologijos – 3 valstybinius institutus (Biochemijos, Imunologijos ir Biotechnologijos) ir didelę katedrą Vilniaus universitete. Yra daug “nematomų” rankų, vedančių į technologinę pažangą, kai kurias jau minėjome 1 skyriuje. Čia pabandysime pateikti sąmoningų priemonių štrichus, palikdami autoreguliavimo veiksnius kitam skyriui. Žinoma, bandymas pateikti pilną vyriausybės veiksmų sąrašą nėra šio straipsnio tikslas, kaip ir jų poveikio technologijos progresui analizė. Mes galime tik pateikti keletą pastabų, iš kurių matysis kas turima galvoje. Pirmiausia, aukštų technologijų gamyba turi būti pripažinta nacionaliniu tikslu ir atitinkamai propaguojama. Tai savaime yra stiprus veiksnys, nes verčia kiekvieną pagalvoti apie savo asmeninį pasirinkimą būti “tradiciniu” ar inovatyviu būsimoje modernių technologijų ekonomikoje. Antra, vyriausybė turi patvirtinti Mokslo ir technologijos baltąją knygą, kurioje ir būtų smulkiai išdėstyti tikslai ir priemonės. Jau yra parengta keletas vyriausybinių programų mažoms ir vidutinėms įmonėms padėti bei skatinti eksportą. Kažkuriuo mastu Pramonės plėtojimo iki 2005 m. programa sintezuoja visas būtinas priemones , įskaitant Fondo technologinės plėtros ir inovacijų skatinimui bei Fondo teikti rizikos kapitalą mažoms ir vidutinėms įmonėms sukūrimą. Tačiau programa skirta dabartinėms pramonės plėtojimo problemoms ir negali atstoti Baltosios knygos. Jos parengimas yra labai rimtas darbas ir užtruks metus ar du, jei vyriausybė atitinkamai jį rems. (1999 m. gegužės mėn. vyriausybė sudarė darbo grupę, kuri turi paruošti Baltosios knygos projektą iki 1999 m. gruodžio mėn. Numatytas ir kuklus finansavimas.)Trečia, reikės kai kurių įstatyminių priemonių aukštų technologijų plėtros prioritetui įtvirtinti bei įgyvendinti kitus instrumentus, tokius kaip mokesčių lengvatos ir bendras kartu su įmonėmis R&D projektų finansavimas.Ketvirta, Baltojoje knygoje turės būti numatytos ne tik priemonės, tiesiogiai padedančios plėtoti aukštų technologijų prekių ir paslaugų gamybą, bet ir planai gerinti žmogiškąjį kapitalą, stiprinti ir geriau nukreipti tyrimus, plėtoti technologinę kooperaciją su ES šalimis ir t.t.
5. BENDRA EKONOMINIO AUGIMO SKATINIMO POLITIKA
Šiame skyriuje pabandysime sugretinti Lietuvos realijas, aptartas ankstesniuose skyriuose, ir ekonominėje literatūroje bei specialiose studijose randamas rekomendacijas, taip bandydami nubrėžti ekonomikos augimo ir technologijos progreso politikos kontūrus. Kiekvienai šaliai egzistuoja jos optimali augimo strategija, kurios realizacija duoda optimalią trajektoriją. Ryšys tarp politikos ir trajektorijos nėra paprastas, kadangi, visų pirma, jis priklauso nuo egzogeninių sąlygų, kurių šalis nekontroliuoja. Sunku iš kalno nustatyti ir endogeninius faktorius. Tarkime, mes nežinome kokia ūkio struktūra geriausiai atitiktų intelektualinį (genetinį) gyventojų potencialą. Programinės įrangos kūrimas būtų visais atžvilgiais optimali struktūra, išskyrus tai, kad ne kiekvienas galėtų ir ne kiekvienas norėtų būti programuotoju. Panašiai ir kitur egzistuoja ribos technologijos lygiui, kurias uždeda sunkumai įsigyti tam tikrus sugebėjimus ir žinias. Tos ribos, žinoma, iš dalies “plaukioja” kartu su išsilavinimo lygiu ir suinteresuotumu.
5. 1. Ekonominės plėtros etapaiEkonomikos plėtojimo politika turi atsižvelgti į turimus resursus, esamą situaciją ir artimiausius bei tolimesnius tikslus. Per pereinamąjį laikotarpį jau turėjome du skirtingus periodus: dramatiškas kritimas 1991-1994 ir atsigavimo laikotarpis nuo 1995 m., kuris tęsiasi iki šiol ir tikriausiai baigsis po 5-7 metų, kai pereinamasis restruktūrizavimas baigsis ir buvęs gamybos lygis bus pasiektas. Naujas periodas gali prasidėti įstojus į ES; tada keletą metų gali dominuoti prisitaikymas prie ES taisyklių iš vidaus. Šiame straipsnyje mus domina periodas iki 2015-2020, kai tolimesnė ekonomikos plėtra ir augimo politika taps labai panaši į tuos dalykus kitose mažose ES šalyse.Kiekvienas periodas turi savo uždavinius; uždaviniai, bent iš dalies, apsprendžia politiką. Kalbant matematiškai apibendrintai, politiką galime apibrėžti kaip rinkinį tų pačių komponenčių, tik su skirtingais svoriais (resursų kiekiai, pastangos ir t.t.). Pavyzdžiui, pastangos ir resursai, skiriami aukštų technologijų gamybai plėtoti, skirtingose ekonominėse situacijose bus skirtingi, bet jie bus visą laiką. Todėl kiekvienam periodui turėtume nustatyti kiekvienos komponentės svarbumo lygį bendroje strategijoje. Žinoma, mes nesiruošiame taip formalizuoti mūsų svarstymų, tačiau neformaliai tokiu požiūriu naudosimės.
Iš tikrųjų mes kalbėsime tik apie du periodus: pirmas, dabartinis pereinamojo restruktūrizavimo periodas, kurį taip pat galima vadinti vidutinės trukmės periodu, ir antras, ilgalaikio augimo, kuriame pabrėžiamas inovacijų vaidmuo.
5. 2. Vidutinės trukmės periodas: charakteristika ir strategijaČia nekartosime dabartinės ekonominės situacijos aprašymo, bet, suprantama, turėsime jį galvoje. Mūsų analizės požiūriu periodo pradžios trumpa charakteristika yra tokia. Ekonomika funkcionuoja kaip rinkos ekonomika. Svarbiausi jos principai yra įgyvendinti: ekonominę veiklą apibrėžia įstatymai, privačios gamyklos vietoje valstybinių ir konkurencijos palaikymas. Kaip pažymėta anksčiau, tų trijų principų įgyvendinimas buvo svarbiausia prielaida ekonominiam Pietų Korėjos ir Taivano stebuklui. Visiems žinoma, kad Lietuvoje tie principai įgyvendinti tik aplamai ir dar reikia nemažų pastangų jiems įgyvendinti pilnai, ypač pirmąjį. Ūkio restruktūrizacija toli gražu neužbaigta. Nepatenkinami tebėra ne tik ūkio integralumas ir jo šakų viena kitos papildymas, bet ir pramonės šakų proporcijos yra pasislinkusios nuo sudėtingesnės (elektronika, mašinų gamyba) prie paprastesnės (maisto, tekstilės) gamybos. Apdirbamosios pramonės dalis yra sumažėjusi perdaug, lyginant su paslaugomis. Kitaip tariant reali gamyba yra permaža ir perdaug primityvi. Apdirbamojoje pramonėje yra nenaudojamų gamybinių pajėgumų, kuriuos panaudojus gautųsi 7-8 proc. tos pramonės metinio augimo. Atitinkamas skaičius yra netekusių darbo. Ko reikia tiems pajėgumams reanimuoti, jau minėjome 3.7 skyriuje, kai kalbėjome apie mašinų gamybą. Būtina pabrėžti, kad reanimuoti nereiškia vėl gaminti tuos pačius produktus su tomis pačiomis technologijomis, veikiau atvirkščiai.Būsimos pajamos iš privatizavimo tebėra didelės, net atkūrus gyventojų rublines santaupas. Deja, privatizuotinų objektų kainos gerokai nukrito, pablogėjus jų finansinei būklei dėl Rusijos krizės. Geros perspektyvos užsienio investicijoms augti, kadangi kol kas jos tebėra daug mažesnės negu kitose šalyse, turinčiose panašias sąlygas. Investicijų augimo tendencijos taip pat stiprina šią viltį.Švietimo ir mokslo finansavimas lieka žemiau kritinio lygio, būtino norint užtikrinti R&D potencialo ir aukštos kvalifikacijos specialistų reprodukciją. Faktiškai jų vaidmenį ekonomikos augime užgožia kasdieniniai rūpesčiai.
Spaudžia socialinės problemos, kadangi BVP vienam gyventojui tėra pasiekęs 60 proc. buvusio lygio. Nacionalinis biudžetas neįstengia patenkinamai finansuoti pensijas, sveikatos apsaugą ir socialinę paramą. Spaudimo grupių aktyvėjimo tikimybė didėja, didėjant valstybės biudžeto problemoms ir blogėjant prekybos sąlygoms.Integracija į ES yra svarbiausias Lietuvos ekonominės plėtros veiksnys. ES narystės siekimas yra svarbus pats savaime, nes padiktuoja ekonominės politikos gaires, siekiamus vidutinės trukmės uždavinius ir priemones jiems išspręsti. ES remiamų programų ir projektų įgyvendinimas, nepriklausoma ekspertizė ir finansinė parama yra tokie pat efektyvūs augimo faktoriai, kaip ir besijungiančios prie ES šalies įvaizdis, kuris padeda pritraukti užsienio investicijas. Vyriausybė yra patvirtinusi dešimt šakinės plėtotės vidutiniam laikotarpiui programų, kuriose esamos problemos ir galimybės įvertintos daugiausiai užsienio ekspertų. 1998 m. ekonominės plėtros vidutiniame laikotarpyje strategiją parengė Lietuvos ir užsienio ekspertai, bendradarbiaudami su vyriausybės pareigūnais. Pateiktos šiuose dokumentuose rekomendacijos be abejonės labai naudingos.Iš dalies jos atspindi ministerijų nuomonę, sprendžia daug techniškų klausimų. Bet, taip pat, tankiai nukrypsta į nelabai konstruktyvių tikslų kartojimą, tokių kaip “pasiekti makroekonominį stabilumą”, “padidinti produkcijos konkurencingumą”, ir pasiekti kt. ekonomines “gėrybes”. Nėra reikalo gaminti dar vieną panašų dokumentą. Vadovaudamiesi mažiau tradiciniu požiūriu, mes bandome išryškinti tuos ekonominės politikos bruožus, kuriuos moderni teorija ir šiuolaikinė pasaulio patirtis pripažįsta esant lemiamomis ekonominiam augimui šiais moderniais laikais. Bruožai dideliu mastu yra bendri vidutinės trukmės ir ilgalaikiam periodui, bet gali smarkiai skirtis realijos, kurioms jie taikomi. Todėl čia mes ir pateikėme sąlygų, kuriomis dabar ekonomika funkcionuoja, charakteristiką; ekonominės politikos klausimus nagrinėsime kitame skyriuje, iš esmės vidutiniam ir ilgam periodui kartu.
5. 3. Ilgalaikės strategijos apžvalga Kuriant specialią programą, kaip pasinaudoti palankiomis sąlygomis ir neutralizuoti nepalankias, reikėtų pirmiausiai numatyti valstybės priemones, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama paveikti ekonominių agentų veiksmus. Būtent jie suka ekonomiką. Kaip jau minėjome, lyginamųjų pranašumų panaudojimas ir kūrimas yra ekonominio augimo šerdis šalies ir įmonės lygiu. Todėl natūralu pradėti diskusiją apie ekonominę strategiją nuo filosofijos apie valstybės rolę ekonomikos plėtroje patikslinimo.
5. 3. 1. Valstybės vaidmuoApie tai prirašyta tomų tomai. Deja, ginčuose dėl valstybės didesnio ar mažesnio dalyvavimo ekonominėje veikloje trūksta pakankamai stiprių argumentų daugiareikšmiams atsakymams eliminuoti. Nuomones tam tikru mastu galima apibendrinti tokia ištrauka iš Hughes :Plėtros teoretikų ir praktikų nuomonių spektre įsitikinimas, kad valstybė turi vaidinti svarbiausią rolę ekonomikos plėtroje, yra gana paplitusi. Vyriausybės vaidmuo tampa akivaizdus priėmus priešinga: nesikišimas į ekonomiką turi rimtas ekonomines pasekmes. Visuotinai pripažįstama, kad vyriausybė turi savo rolę įtvirtinant plėtotės kultūrą, kurios esmė yra bešališka augimo skatinimo politika. Žmogiškųjų resursų plėtra taip pat pripažįstama kaip valstybės pareiga, ypač ankstyvuosiuose plėtros etapuose. Makroekonominis stabilumas, ilgai ignoruotas daugelio besivystančių šalių, dabar pripažįstamas kaip esminė augimo komponentė. Bet kitos pažiūros į vyriausybės vaidmenį plėtroje skiriasi smarkiai. Šalia čia paminėtų dalykų, vyriausybės tikrasis vaidmuo siekiant šalies pažangos daugiausiai yra netiesioginė pagalba ekonomikos agentams, sukuriant efektyvias taisykles ir verslui palankią aplinką, įspėjant apie nacionalinės svarbos dalykus, aprūpinant informacija, skatinant konkurenciją ir t.t. Sritys, kuriose vyriausybė pagrįstai įtakoja sąlygų ekonominei gerovei sukūrimą, yra įvairios ir platesnės negu paprastai galvojama . Padėti ekonomikos agentams realizuoti savo plėtotės ketinimus ir padaryti taip, kad jie tuos ketinimus turėtų, ypač ketinimus inovacijoms, nėra lengvas ir aiškus darbas. Tuo tarpu subsidijos, apsauga, valiutos devalvavimas ir t.t. yra akivaizdi parama įvairioms spaudimo grupėms, kuri tačiau virsta grynais šalies nuostoliais ilgesnėje perspektyvoje. Vyriausybės politika turi garantuoti žmogiškųjų resursų, mokslo ir technologijų radimąsi bei fizinės infrastruktūros gerinimą. Priklausomai nuo ekonominės situacijos ir šalies istorijos, ekonominės plėtros uždaviniai kiekvienai šaliai gali būti skirtingi, taip pat skirtingi bus jų sprendimo būdai. Todėl filosofija dėl vyriausybės vaidmens yra tik pradinės nuorodos apsisprendžiant dėl sprendimų priėmimo problemų augimo politikoje nagrinėjimo. Sunkiausia sprendimų priėmimo procese yra konkrečios politikos priemonės pasekmių įvertinimas; vyriausybės tos rūšies klaidas daro dažniausiai. Lietuvoje yra nemažai spalvingų pavyzdžių, kai vyriausybė paskubomis priėmė sprendimus, kurių pasekmės buvo absoliučiai skirtingos nuo laukiamųjų. Jei būtų ekspertų ir praktikų filtras sprendimams, tai tokių klaidų būtų išvengta.
5. 3. 2. Kai kurie politikos klausimaiČia panagrinėsime tik keletą klausimų, kurie tam tikra prasme apibrėžia visą plėtojimo politiką. Nekreipsime dėmesio į “įprastines” ekonomines problemas, tokias kaip makroekonominis ir finansinis stabilumas, nors jos yra esminės politikos komponentės tiek vidutinės trukmės, tiek ilgalaikiame periode. Materialios ar nematerialios investicijos. 5.2 skyriuje pažymėta, kad vidutinės trukmės periode keletas dalykų, susijusių su materialiomis investicijomis, turi pirmaeilę reikšmę: nenaudojamų gamybinių pajėgumų ir nedirbančios darbo jėgos panaudojimas, taip pat aukštesnio techninio lygio pramonės (staklės ir elektronika) plėtojimo rėmimas. Šias problemas iš tikrųjų reikia spręsti ir garantuoti reikiamas investicijas bei teisinį palaikymą. Tačiau problemos toli gražu nėra tik materialios ar finansinės investicijos. Daug svarbiau turėti verslo idėjų ir žmonių, sugebančių tas idėjas įgyvendinti. Todėl, kaip beje seka iš teorinių teiginių, pateiktų 1 skyriuje, pirmoje vietoje turi būti švietimas ir lavinimas, kartu intereso dėti pastangas ir imtis rizikos stiprinimas, palydimas konsultacinių paslaugų teikimu ir pagalba surandant rinkas. Lietuva jau turi tam tikrą patirtį šios rūšies veikloje, kuri beje buvo pradėta padedant užsienio vyriausybėms ir tarptautinėms organizacijoms. Bet dėmesys nematerialioms investicijoms tebėra per mažas pagal jų svarbą. Institucinė plėtra ir individualių pastangų efektyvumas. Sąrašas priemonių, kurios gali padėti efektyviau ir naujoviškiau naudoti esamus augimo veiksnius, būtų begalinis. Rinkos institucijos turi atlikti prekių, mokėjimų ir informacijos tranzakcijas paprastai ir pigiai. Valstybės institucijos turi dirbti savo sferoje taip pat. Dabartiniu metu rinkos institucijos artėja prie gerų standartų, tuo tarpu valstybės institucijos tebėra nerangios, nedraugiškos, nekalbant jau, kad korumpuotos. Jų reikalavimų pildymas verslui kainuoja brangiau negu šaliai realiai iš to gaunama nauda. Taip pat būtina pažymėti, kad kriminalinė veikla yra labai rimtas priešas verslo plėtojimo ketinimams. Apskritai, žema valstybės institucijų darbo kokybė yra ne mažesnis blogis negu Rusijos krizė.
6. IŠVADOS
1996 metais, kai Lietuva buvo pirmą kartą įtraukta į Heritage fondo indeksą, buvome 91 vietoje pagal ekonominius rodiklius. Nuo to laiko mūsų šalies reitingas nuolat kilo, atspindėdamas tai, kad didėjo privačiame sektoriuje sukuriama BVP dalis, mažėjo kapitalo ir finansų išteklių judėjimo apribojimų, užsienio prekybos suvaržymų, kliūčių užsienio investicijoms. Lietuvos palypėjimą į 22 vietą neseniai paskelbtame indekse lėmė mūsų šaliai suteiktas palankiausias balas už nesikišimą į finansinių išteklių paskirstymą: 2002 m. privatizavus paskutinį valstybinį banką valdžia visiškai pasitraukė iš bankų sektoriaus. Aukščiausią balą prieš dvejus metus pelnė ir Lietuvos pinigų politika, kurią vertinant žiūrima į infliacijos lygį. Įdomu pastebėti, kad būtent pinigų politikos srityje pasaulio mastu labiausiai padaugėjo ekonominės laisvės per pastaruosius metus. Tuo tarpu daugiausia laisvės prarasta didinant valdžios naštą, plečiant kainų ir darbo užmokesčio kontrolę, blogėjant nuosavybės teisių apsaugai. Ir čia, deja, Lietuva – ne išimtis. Lietuva gavo blogesnius įvertinimus už padidėjusią mokesčių naštą ir valdžios išlaidas. Iš tiesų, kuo daugiau pinigų išleidžia valdžia – nesvarbu, ar tam, kad išlaikytų save, ar tam, kad perskirstytų kitiems – tuo daugiau lėšų, taigi ir laisvės siekti savo tikslų, ji atima iš žmonių, tuo didesnį vaidmenį vaidina politiniai, o ne privatūs sprendimai rinkoje. Vadinasi, tuo mažiau išteklių lieka ten, kur jie panaudojami efektyviausiai.
Beje, būtent dėl išaugusios valstybės naštos ir intervencijų tarp lyderių nėra didžiųjų Vakarų valstybių. Tiesa, dabartinis jų gerovės lygis yra daug aukštesnis nei šalių, kurios neseniai pasuko laisvės keliu ir jau spėjo aplenkti daugelį Vakarų tautų. Bet taip yra dėl to, kad Vakarų šalys, ilgą laiką puoselėjusios privačią nuosavybę ir laisvus mainus, yra sukaupusios dideles santaupas ir kapitalą, reikalingą kuriant gerovę. Pastarųjų metų indeksai tarsi perspėja jas dėl išsikerojusio reguliavimo grėsmių. Siekiant įtvirtinti ekonominę laisvę, valdžiai skiriamas svarbus, bet ribotas vaidmuo – įtvirtinti tinkamo elgesio taisykles bei apsaugoti žmogaus teises ir nuosavybę. Tačiau būtent šios pareigos Lietuvos valdžiai nepavyksta deramai atlikti: už nuosavybės teisių apsaugą gavome „nepatenkinamai”. Lygiai taip pat mūsų valdžiai sunkiai sekasi pažaboti savo norą kištis į ekonominį žmonių gyvenimą – reguliuoti, ką ir kaip gaminti, ką vartoti. Valdžios aktyvumo ir kišimosi į rinką mastams paprastai tiesiogiai proporcinga yra šešėlinė ekonomika – ji atspindi visus tuos valdžios intervencijų padarinius, kurie yra neapčiuopiami arba sunkiai įvertinami kitais būdais. Deja, ekonominės veiklos reguliavimo ir šešėlinės ekonomikos vertinimai tebetempia Lietuvą žemyn. Lietuvos reitingą tebesmukdo monopolinės elektros, vandens, dujų kainos, netiesiogiai – per valdžios subsidijas – reguliuojamos žemės ūkio produktų kainos. Į šią kategoriją patenka ir privaloma minimali alga. Kuo didesnę dirbančiųjų dalį ji paliečia, tuo prastesnis vertinimas, tad Lietuvos vyriausybės minimalios algos didinimo užmojai neliks nepastebėti kitame indekse. Įdomu pastebėti, kad kainų ir darbo užmokesčio kontrolė yra antra priežastis, dėl kurios pernai pasaulyje labiausiai sumažėjo ekonominės laisvės. Ekonominės laisvės indeksų metodologijos susilaukia daug kritikos. Iš tiesų, dėl jau minėto kokybinio ekonominės laisvės pobūdžio sunku išvengti vertinimų subjektyvumo ir paklaidų. Kritikuojama ir tai, kad šiais indeksais matuojama tik ekonominė laisvė ir neatsižvelgiama į jos suvaržymus, kurie yra būtini žmonių laisvei apskritai išsaugoti. Tačiau ekonominės laisvės indeksais siekiama įvertinti ne žmonių gerovės lygį, ne ekonomikos augimą, o būtent ekonominę laisvę, kuri, kaip jau buvo minėta, reiškia galimybę nevaržomai užsiimti ekonomine veikla, bet nebūtinai išteklių jai turėjimą. Taigi šalys surikiuojamos pagal tai, kokią institucinę aplinką jos tam sukuria, kokie tvirti yra ekonominės laisvės pamatai. Kad ir kaip būtų kritikuojamos ekonominės laisvės indeksų rengėjų pastangos, jų išvados yra vienareikšmės: ekonominė laisvė yra ekonomikos augimo ir gerovės kūrimo pamatas. Jos atskleidžia sėkmės receptą tiems, kuriems nepakanka ekonomikos teorijos ir dėsnių. Jos turėtų nuraminti ir tuos, kurie ekonominę laisvę asocijuoja su anarchija, kuri, savo ruožtu, yra tapatinama su chaosu. Juk ekonominėje laisvėje slypi ir veiksmingiausia apsauga nuo chaoso – būtinybė tarnauti kitų žmonių, pirmiausia, vartotojų interesams.7. INFORMACIJOS ŠALTINIAI
1. Čekanavičius V., Murauskas G. Statistika ir jos taikymai. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. – Vilnius, 20002. Gaidienė Z. Finansų valdymas. – Kaunas, 1998.3. Gaidienė Z. Finansų valdymas: moderniosios įmonių finansų valdymo teorijos. – Kaunas, 1995.4. Griškevičius A., Silickas J. Investicijų projektų valdymas.- Lietuvos inform. inst., 1998.5. Įmonės finansų valdymas : mokomoji knyga / Kauno technologijos universitetas. – Kaunas, 19976. Kruopis J. J. Matematinė statistika: [Vadovėlis aukšt. m-kloms]. – Vilnius, 19937. Kubilius J. Tikimybių teorija ir matematinė statistika: vadovėlis resp. aukšt. m-klų matematikos spec. – Vilnius, 19808. Lydeka Z., Drilingas B. Firmos ekonomikos pagrindai. – Vilnius, 20029. Mackevičius J., Poškaitė D. Martišius S.A., Kėdaitis V. Statistika: I dalis. Vilnius, 2004.10. Mayer T., Duesenberry J.S, Aliber R.Z. Pinigai, bankai ir ekonomika /. – Vilnius, 199511. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai : vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. – Kaunas, 199712. Petrauskienė D. Aprašomoji statistika : mokomoji priemonė.- Vilnius:VU leidykla, 1998. 13. Simanauskas L. Informacinės sistemos: vadovėlis. – Vilnius, 200014. Simanauskas L. Informacinių sistemų analizė. – Vilnius, 199715. Skyrius R. Verslo sprendimų paramos sistemos: mokomoji priemonė. – Vilnius, 199816. Skominas V. Mikroekonomika : [vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. – Vilnius: Enciklopedija, 200017. Sniečka V., ir kt. Makroekonomika : vadovėlis. Kaunas : Technologija, 2001 18. Sniečka V., ir kt. Mikroekonomika : vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. – Kaunas, 199719. Šlekienė D., Klimavičienė I. Įmonės veiklos finansinis įvertinimas. K.: Technologija, 1999. 20. Titarenko V., Ekonomikos teorijos įvadas : paskaitų konspektas. – Vilnius: Lietuvos statistikos dep. Metod. leidyb. centras, 199721. Vidžiūnas A., Vitkutė D. Personalinių kompiuterių operacinės sistemos. – Vilnius: Mokslo aidai, 1995. 22. Vidžiūnas A. ir kiti. Informacinių technologijų taikymas.- Kaunas: Naujas lankas, 199923. Wonnacott P., Wonnacott R. Makroekonomika. – Kaunas, 199424. Wonnacott P., Wonnacott R. Mikroekonomika. – Kaunas, 199825. Acemoglu, D., F. Zilibotti (1999) Productivity differences, NBER Working Paper No. 687926. Barro R.J. (1998) Notes on growth accounting, NBER Working Paper No.665427. Barro, R.J. (1999) Inequality, growth, and investment, NBER Working Paper No. 703828. Durlauf, S.N., D.T. Quah (1998) The new empirics of economic growth, NBER Working Paper No. 6422.29. Feldman, M.P., D.B.Audretsch (1999) Innovation in cities: science-based diversity, specialization and localized competition, European Economic Review, vol.43, p. 409-42930. Foster, L., J. Haltiwanger, C.J. Krizan (1998) Aggregate productivity growth: lessons from microeconomic evidence, NBER Working Paper No. 680331. Grossman, G.M., E. Helpman (1992) Innovation and growth, The MIT Press, Cambridge, Massachusetts 32. Hall, R.E., C.I.Jones (1998) Why do some countries produce so much more output per worker than others? NBER Working Paper No. 656433. Hughes, H. (1989) Toward clarity and common sense. In: Lessons in development: a comparative study of Asia and Latin America, International Center for Economic Growth34. Kongsamut, P., S. Rebelo, D. Xie (1997) Beyond balanced growth, NBER Working Paper No. 615935. Lau, L.J. (1990) Conclusion. In: Models of development: a comparative study of economic growth in South Korea and Taiwan, International Center for Economic Growth36. Meyers, W.H., N.Kazlauskiene, M.M.Giugale, eds., (1999) Lithuania’s accession to the European Union. Successes and challenges for a rural economy in transition, Iowa State University Press, Ames37. OECD (1998) Investment guide for Lithuania, OECD Centre for Co-operation with Non-Members38. Ohkawa, K. (1993) Growth mechanism of developing economies: investment, productivity and employment, International Center for Economic Growth