BVP

Turinys
Įvadas 3
Bendrasis vidaus produktas ir Bendras nacionalinis produktas 4
Bendrojo vidaus produkto skaičiavimo metodai 6
Gamybos metodas 7
Pajamų metodas 7
Išlaidų metodas 10
Nominalus ir realus BVP 14
BVP skaičiavimas 15
Einamojo valiutų kurso metodas 15
Paritetinės perkamosios galios metodas 15
BVP skaičiavimo problemos 16
Lietuvos BVP 1990- 2005 17
BVP kitimo tendencija 18Įvadas
Norint įvertinti makroekonominius reiškinius ir jų kitimo tendencijas reikalinga ir tam tikra matų sistema. Šią sistemą sudaro šios pagrindinės rodiklių grupės, naudojamos šalies ekonominei būklei įvertinti ir ekonominei analizei atlikti:
• Rodikliai apibūdininatys gamybos apimtį šalyje.
• Rodikliai apibūdininatys kainų lygį
• Rodikliai apibūdinantys darbo išteklių naudojimo efektyvumą.
Šiuos ir kitus statistinius rodiklius, apskaičiuoja ir periodiškai skelbia Sttatistikos departamentas prie Lietuvos respublikos vyriausybės. Dažniausiai naudojami ekonominiai šalies išsivystymo rodikliai – Bendrasis vidaus produktas (BVP) ir Bendrasis nacionalinis produktas (BNP). Šių rodiklių pagalba vertinamas šalies išsivystymo lygis, vystymosi tempai, atliekama palyginamoji įvairių šalių raidos analizė.
Šiame darbe bus aptartas Bendrasis produktas šias aspektais:
• BP nustatymo būdai;
• BP skaičiavimo metodai;
• BP skaičiavimas;
• Realusis ir nominalusis BP;
• BP skaičiavimo problemos;
• Lietuvos BVP 1990- 2005
• BVP kitimo tendencija;
• BVP analizė ir išvados.

Rašant šį darbą, renkant jam medžiaga susidūriau su neišvengiama technologinės eros įtaka- operatyvią ir naudingą man informaciją patogiau susirasti Internete, nei bibliotekose ieeškoti literatūros. To priežastimi “Literatūros sąraše”– vos keletas leidinių, o likusieji pavadinimai ir nuorodos- Interneto svetainių adresai.
Daugiausia informacijos ir peno mąstymui suteikė Lietuvos Respublikos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Interneto svetainė, kurioje skelbiami visi su šalies gyvenimu susiję statistiniai ro

odikliai. Informacijos duomenis papildė šalies Ūkio ministerijos straipsniai.
Darbo pabaigoje nagrinėtoji medžiaga reziumuojama trumpomis išvadomis.

BVP ir BNP

Žmonių ūkinė veikla nenutrūkstama. Gamybą lydi vartojimas. Savo ruožtu, vartojimas skatina gamybą, t.y. vartojimas yra gamybos stimulas. Valstybių ūkiai gamina įvairiausių prekių ir paslaugų (maistą, automobilius, medicinines, kultūrines, išsimokslinimo paslaugas). Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problemą: kaip įvertinti (išmatuoti) tai kas pagaminta. Norint apskaičiuoti šalyje pagamintos visos produkcijos (paslaugų) apimtį, bendru matu tampa rinkos kaina. Sumuodami per tam tikrą laiką šalyje pagamintų įvairių produktų/paslaugų kainas, gauname nacionalinį produktą. Konkrečios šalies nacionalinis produktas dažniausiai skaičiuojamas metams.

NP rodikliai (pagrindiniai):
1. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP)
2. Bendrasis vidaus produktas (BVP)
3. Grynasis nacionalinis produktas (GNP)
4. Nacionalinės pajamos (NP)
5. Asmeninės pajamos (AP)
6. Grynosios asmeninės pajamos (GAP)

Pirmiausia apžvelkime Bendrojo vidaus produkto apibrėžimus.
BVP yra visų galutinio vartojimo prekių irr paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai per metus arba ketvirtį) naudojant šalyje esančius gamybos veiksnius, rinkos vertė. Į daugelio prekių rinkos kainą įskaičiuoti ir netiesioginiai mokesčiai, pvz., pridėtinės vertės mokestis. Todėl prekių rinkos kaina nėra ta kaina, kurią gauna prekių pardavėjas. Rinkos kaina atėmus netiesioginius mokesčius yra gamintojų kainos.
BVP yra galutinis rezidentų (visų šalies teritorijoje veikiančių ūkinių vienetų) gamybinės veiklos rezultatas.
Ekonomikoje bendrasis vidaus produktas
BVP – tam tikros teritorijos ekonomikos dydį parodantis rodiklis. BVP galima užrašyti kaip:

/p>

BVP = vartojimas(C) + investicijos(I) + valstybės išlaidos (G)+ eksportas(EX) – importas(IM)

Galutinis produktas yra prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartojimui (nesvarbu kokiame ekonominiame sektoriuje šis vartojimas vyksta), bet ne tolesniam perdirbimui ar perpardavimui.

Tarpinis produktas yra prekė/paslauga, perkama tolesniam perdirbimui arba perpardavimui ir naudojama kaip ištekliai kitų prekių/paslaugų gamyboje.
Jei bendrasis nacionalinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies firmų tais metais pagamintų visų, o ne tik bai.gtinių prekių verčių suma, neišvengiamai kelis kartus susumuotume daugelį tarpinių produktų.
Išimtys (pvz.) daromos investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui. Šios prekės (darbo priemonės) taipogi laikomos galutiniu produktu ir įeina į BNP pagrindinių fondų dydžiu.
Pakartotinų sumavimų išvengiama kiekvienoje gamybos stadijoje kiekvienam produktui skaičiuojant pridėtinę vertę. Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos gaminio vertės ir jos pirktų tarpinių produktų vertės. Tai vertės padidėjimas kiekvienoje gamybos stadijoje.

Kuo gi skiriasi šie rodikliai:
• BVP – nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia konkrečioje šalyje vykdomos ūkinės veiklos rezultatus per tam tikrą laikotarpį (metus), t.y. – BVP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę, atimant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir pridedant šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas.
• Tuo tarpu BNP (bendrasis nacionalinis produktas) nusako baigtinių prekių ir paslaugų vertę, kuri išreiškia visų kurios nors šalies piliečių ūkinės veiklos rezultatus

Ir taip:

BNP gaunamas sumuojant šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertę

“-“(minus) užsieniečių ga

autos pajamos konkrečios šalies viduje

“+”(plius) pridedamos šalies piliečių pajamos iš investicijų užsienyje

BVP gaunamas šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų vertė

“-“(minus) gautos pajamos iš investicijų užsienyje

“+”(plius) užsieniečių pajamos (už investicijas) konkrečios šalies viduje
Kadangi yra sudėtinga vesti šalies piliečių pajamų gaunamų iš užsienio apskaitą, todėl dažniausiai yra remiamasi Bendrojo vidaus produkto statistiniais duomenimis. BVP – tai pajamos, gautos šalies viduje. Iš esmės, bendrasis vidaus produktas artimas bendrajam nacionaliniam produktui.

Bendrojo vidaus produkto ir bendrojo nacionalinio produkto ryšys :
 BVP yra geografinė kategorija.
 BNP remiasi gamybos veiksnių nuosavybe.
 Grynieji mokėjimai gamybos veiksniams iš užsienio (NFP).
BVP = BNP + NFP

Kadangi BNP ekonomistų nuomone yra dažniausiai apibrėžiama kaip teorinė dalis, todėl plačiau naudosiu sąvoką BVP.Bendrojo vidaus produkto skaičiavimo metodai
Visų pirma, prieš pradedant skaičiuoti BVP , būtina prisiminti BVP skaičiavimo pagrindinės sąlygas (šie kriterijai taip pat galioja ir skaičiuojant BNP):
• BVP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurios buvo parduotos tais metais rinkoje
• Į BVP įeina tik tais metais pagaminta produkcija
• Be to, BVP-ą sudaro baigtinių prekių ir paslaugų vertė
• Skaičiuojant BVP labai svarbu to paties produkto neįvertinti kelis kartus, t.y eliminuoti visas prekių perpardavimo operacijas
• Į BVP, paprastai, įeina tik oficialios rinkos operacijos. Nelegalūs sandėriai, “šešėlinės ekonomikos” (neapskaitomos) produktai/ paslaugos BVP-e neatsispindi.

Taigi atsižvelgdami į šiuos kriterijus susiduriame su šiomis problemomis:
• Jei prekė tais metais buvo pagaminta, bet nerealizuota, jos vertė į BVP pateks ti

ik tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinės atsargos (šių atsargų prieaugis įeina į BVP)
• Tai padaryti nėra paprasta, nes gaminiai (tarpiniai) dažnai pereina daugybę gamybos stadijų. Jie daug kartų parduodami, kol patenka į vartojimo sferą.

Jei bendrasis nacionalinis produktas būtų skaičiuojamas kaip šalies firmų tais metais pagamintų visų, o ne tik baigtinių prekių verčių suma, neišvengiamai kelis kartus susumuotume daugelį tarpinių produktų.

Tačiau išimtis taikoma investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui. Šios Prekės (darbo priemonės) taipogi laikomos galutiniu produktu ir įeina į BVP pagrindinių fondų dydžiu.

Taigi dabar žinome pagrindinius skaičiavimo kriterijus išsiaiškinkime ir pačius skaičiavimo metodus.
Bendrasis vidaus produktas gali būti apskaičiuotas trim pagrindiniais metodais(kadangi atskirai šiuos metodus savo namų darbuose nagrinėja mano kolegos aš tik pateiksiu jų apibrėžimus):

• gamybos metodu;
• pajamų metodu;
• išlaidų metodu.

Gamybos metodas apskaičiuoja ekonominę veiklą sudedant visų gamintojų, visos šalies mastu, pridėtąsias vertes (VA), sukurtas kiekvienoje ekonomikos šakoje. Bet kurio gamintojo pridėtoji vertė yra jo produkcijos vertė minus gamybos veiksnių, kuriuos jis perka iš kitų gamintojų, vertė. Gamybos metodas apibrėžia šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP) kaip galutinio vartojimo prekių ir paslaugų naujai pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį rinkos vertę. Bendrasis vidaus produktas gamybos metodu: trys apibrėžimo dalys:
 Rinkos vertė
– Ne rinkos prekės
– Pogrindinė ekonomika
 Naujai pagamintos prekės ir paslaugos
 Galutinio vartojimo prekės ir paslaugos
– Tarpinio vartojimo prekės ir paslaugos
– Investicinės prekės
– Atsargos

Nefinansinių įmonių ir bendrovių sektoriaus produkcija yra parduotų prekių ir paslaugų vertės ir gatavų gaminių bei nebaigtos gamybos atsargų likučių pasikeitimų suma. Šie rodikliai skaičiuojami, remiantis įmonių ketvirtine ir metine gamybinių ir finansinių rodiklių ataskaita. Finansinių įmonių ir bendrovių sektoriaus produkcija paskaičiuojama tokiu būdu:
1. Bankų produkcija lygi: gautos palūkanos minus sumokėtos palūkanos, plius pajamos už banko paslaugas.
2. Draudimo kompanijų produkcija lygi: faktiški besidraudžiančių įnašai plius pajamos iš draudimo techninių rezervų investavimo, minus išmokos, plius (minus) techninių rezervų padidėjimas.
Valdžios sektoriaus produkcija lygi: visų biudžetinių įstaigų išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti, plius kompensacija dirbantiesiems, plius pagrindinio kapitalo vartojimas, plius gamybos mokesčiai. Valdžios sektoriui priklauso ir „Sodros“ bei visų viršbiudžetinių fondų produkcija, kuri paskaičiuojama analogiškai.

Pajamų metodas matuoja ekonominę veiklą sudedant visas gautas pajamas, apimant darbo užmokestį, mokesčius (vyriausybės pajamos), ir pelną po mokesčių. Taigi, BVP apskaičiuojant pajamų metodu, rinkos kainomis yra per metus gautų darbo užmokesčio, rentos , palūkanų, pelno, nusidėvėjimo bei netiesioginių verslo mokesčių suma.

Pajamos susideda iš keturių pagrindinių elementų:

Darbo užmokestis – tai stambiausia pajamų grupė, ji apima darbo užmokestį ir algas, moka.mas samdomiems darbuotojams.
Į šią pajamų grupę įeina ir firmų savininkų daromi įnašai į valstybinius bei privačius pensijų bei kitus socialinius fondus, t.y. visos išlaidos, susijusios su darbo jėgos išlaikymu (atstatymu).

Nuomos pajamos – tai pajamos, gaunamos iš žemės ar kito nekilnojamo turto.
Į šį pajamų elementą įskaičiuojama ir nuosavų namų, butų tariama nuoma patiems sau. Taip skaičiuojama dėl to, kad BVP parodytų visų namų paslaugas, nepaisant nuosavybės formos.
Palūkanos – tai piniginio kapitalo pajamos.
Jos apima:
• palūkanas už indėlius banke
• kompanijų, obligacijų turėtojų gaunamas pajamas
• bankų gaunamą pelną kaip skirtumą tarp jo išmokamų už indėlius ir gaunamų už paskolas palūkanų (padengus veiklos kaštus)
Tačiau neįeina:
• Vyriausybės obligacijų, iždo vekselių, kitų vyriausybės vertybinių popierių turėtojų gaunamos palūkanos

Pelnas – tai įvairių firmų tipų (individualių, partnerinių įmonių ir akcinių bendrovių) grynosios pajamos, liekančios padengus gamybos kaštus.
Pelnas skirstomas į dvi dalis:
• Individualių ir partnerinių firmų pelnas, tiesiogiai atitenkantis savininkams
• Akcinių bendrovių pelną, kuris skirstomas į:
 Paskirstytąjį pelną (pelnos dalis, išmokama dividendų pavidalu akcijų savininkams)
 Akcinės bendrovės pelno mokesčius
 Nepaskirstytąjį pelną (likusi pelno dalis, sumokėjus pelno mokesčius ir dividendus, investuojama į gamybą iškart arba po tam tikro laiko)

Šių pajamų elementų suma nebus visas BVP(BNP), apskaičiuotas pajamų metodu. Reikėtų pridėti dar du elementus:
• Amortizacija
• Netiesioginiai mokesčiai

Amortizacija – kapitalo nusidėvėjimo išlaidos. Amortizacija parodo per metus suvartoto kapitalo vertę, todėl amortizacinės lėšos nepriskiriamos kuriam nors gamybos veiksniui, kaip jo pajamos, jos vėl reinvestuojamos į gamybą, išsaugant pradinį gamybos priemonių darbinį pajėgumą.

Netiesioginiai mokesčiai – mokesčiai, kuriuos valstybė uždeda prekėms ir paslaugoms, jie nustatomi ne pačiai firmai, o jos gaminamai (importuojamai) produkcijai. Firma sumoka juos iš pajamų, gautų realizavus produkciją.

Netiesioginiai mokesčiai gali būti:
• Pridėtinės vertės mokestis PVM
• Akcizai
• Muitai
• Pardavimo mokesčiai
• Licencijų mokesčiai

Skaičiuojant BVP(BNP) pajamų metodu, naudojama pridėtinės vertės išlaidų komponentų suma. Tai sudaro kompensacija dirbantiesiems, susidedanti iš darbo užmokesčio ir socialinio draudimo įmokų, pagrindinio kapitalo vartojimo suma, mokesčiai gamybai ir importui minus subsidijos gamybai ir likutinis perteklius bei mišrios pajamos:
Kompensacija dirbantiesiems – samdomiems darbuotojams išmokami piniginiai arba natūriniai mokėjimai už atliktą darbą ir darbdavių įnašai į socialinio draudimo fondus.
Likutinis perteklius. Tai balansinis rodiklis, kuris gaunamas: pridėtinė vertė minus kompensacija dirbantiesiems, minus mokesčiai gamybai plius subsidijos gamybai.
Mišriosios pajamos apibrėžiamos kaip nekorporuotų įmonių pajamos (likutinis perteklius), kurios gaunamos gamybos rezultate.
Pagrindinio kapitalo vartojimas (amortizacija) – gamintojo pagrindinių priemonių atsargų vertės sumažėjimas, kuris įvyksta blogėjant fizinėms savybėms, dėl moralinio nusidėvėjimo ar atsitiktinių gedimų.
Gamybos ir importo mokesčiai. Privalomi neatlygintini mokėjimai pinigais arba natūra, kuriais valdžios sektorius apmokestina gamybą, prekių ir paslaugų importą, darbuotojų darbą, žemės, pastatų arba kito gamyboje naudojamo turto nuosavybę arba naudojimą. Šie mokesčiai yra mokami nepriklausomai nuo to, ar gaunamas pelnas.
Subsidijos – einamieji nekompensuojami mokėjimai, kuriuos Vyriausybė ar nerezidentiniai vyriausybiniai vienetai suteikia įmonėms gamybinei veiklai vystyti.

Taigi, bendrasis vidaus produktas BVP, apskaičiuotas pajamų metodu – yra per metus gautų darbo užmokesčių (W), nuomos pajamų (R), palūkanų (i), pelno (∏), amortizacijos (De) bei netiesioginių mokesčių (Ti) suma.
BVP = W + R + i+ ∏ + De + Ti
Tačiau jeigu vyriausybė teik.ia subsidijas iš valstybės biudžeto konkrečioms prekėms ar paslaugoms, tai tų subsidijų suma atimama iš netiesioginių mokesčių sumos, kadangi jos yra įskaitomos į pajamas, bet nėra gaminamo produkto kainos dalis. BVP apskaitos išlaidų ir pajamų metodai – tai du skirtingi požiūriai į BVP, kadangi tai, ką vartotojas išleidžia įgydamas produktą, gauna kaip pajamas tie, kurie dalyvavo šį produktą gaminant. Lygybė tarp išlaidų ir pajamų visada yra todėl, kad balansuojantis elementas yra pajamos, kurios lieka padengus gamintojo išlaidas darbo užmokesčiui, nuomos mokesčiui bei palūkanoms.
Išlaidų metodas. Gamybos vertė turi būti lygi pajamų, kurios gaunamos gaminius parduodant, vertei. Todėl BVP yra lygus galutinio vartojimo prekių sumai. Galutinio vartojimo prekės yra kelių tipų – vartojimo prekės, investicinės prekės, užsieniečių perkamos prekės. Dalį prekių, kurių negamina vietiniai gamintojai, tenka importuoti. Visų išlaidų, išleistų vartojimo prekėms, kapitalo ir importuojamoms prekėms ir prekėms, parduotoms užsieniečiams, suma yra lygi BVP skaičiuojant išlaidų metodu. Išlaidų metodas matuoja ekonominę veiklą sudedant visų galutinių prekių naudotojų išlaidas. Apskaičiuojant BVP išlaidų metodu, jis nustatomas, kaip visų ekonomikos sektorių išlaidos. Į jį įtraukiamos visos išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms įsigyti, kurias sukuria ekonomikos sistemos dalyviai – namų ūkiai, verslo įmonės, valstybė. Į BVP skaičiuojamą išlaidų metodu įtraukiame dar ir grynąjį eksportą (EX- IM)
BNP skaičiuojant išlaidų metodu išskiriamos šios pagrindinės išlaidų grupės, kurios atitinka ūkinės veiklos subjektų sektorius:

C- privatus vartojimas
I- investicijos
G- vyriausybės išlaidos
X-M – grynasis eksportas
Susumavę minėtas keturias išlaidų grupes apskaičiuojame BVP (BNP)
Vartojimas tai visos išlaidos prekėms/ paslaugoms, kurias padaro namų ūkiai (šeima, individai) bei nekomercinio pobūdžio organizacijos. Išimtis – gyventojų išlaidos namui, žemei ir kitam nekilnojamam turtui įsigyti: Tai priskiriama investicijoms. Vartojimo išlaidos grupuojamos į tris grupes:
– ilgalaikio vartojimo prekės, tokios kaip automobiliai, televizoriai, baldai ir pagrindiniai buitiniai prietaisai (tačiau ne būstai, kurie atspindimi investicijose);
– ne ilgalaikio vartojimo prekės, tokios kaip maistas, drabužiai, automobilių kuras; ir
– paslaugos, tokios kaip švietimas, sveikatos apsauga, finansinės paslaugos, pervežimas.
Vartojimas – santykis tarp prekių bei paslaugų kainų, jų kiekio, kurį vartotojas nori ir gali įsigyti per laikotarpį, su sąlyga, kad nesikeičia kiti rinkos elementai. Kainos ir vartojimo santykį nurodo vartojimo kreivė.

Vartojimo kiekis – prekių ir paslaugų kiekis, kuriuos vartotojai norės įsigyti numatytu laikotarpiu (Pvz.: per savaitę, mėnesį, metus) nurodyta kaina.
Mikroekonomikoje vartojimas skirstomas į:
• individualų vartojimą – apibrėžia individualų vartojimo lygį, konkretaus ūkio subjekto atžvilgiu, kintant nurodyto produkto kainoms.
• rinkos vartojimą – individualių vartojimų suma, kurie sudaro vartojimo dydį visų ūkio subjektų per nurodytą laiką nurodytam produktui esant skirtingoms kainoms. Aukščiau nurodytais atvejais vartojimo dydis yra matuojamas fiziniais vienetais.
Makroekonomikoje vartojimas skirstomas:
• globalus vartojimas – nurodo visu produktų vartojimo dydį ar apibrėžia jų grupes skaičiuojant visoms vartotojų grupėms. Šiame pavyzdyje vartojimo dydis matuojamas verte esančia bendromis kainoms.

Vartojimo rūšys:
• Efektyvus vartojimas – dalis įsigytų prekių yra paremta turimomis lėšomis.
• Potencialus vartojimas – reiškia norą įsigyti prekes nors to neleidžia vartotojų pajamos. Didėjnat vartotojų pajamoms potencialus vartojimas gali pereiti į efektyvų vartojimą.
• Produkto rūšies atžvilgiu:
o substitucinis vartojimas – vartojimas tokių produktų, kuriuos sunku ar visai negalima pakeisti kitais.
o komplementinis vartojimas – vartojimas produktų,. kuriuos galima lengvai pakeisti kitais.
• Elastingumo požiūriu:
o stabilus vartojimas – kainos pasikeitimas nekeičia vartojimo lygio.
o elastingas vartojimas – keičiantis kainoms keičiasi vartojimo lygis.

Veiksniai įtakojantis vartojimo lygį:
• rinkos veiksniai:
o pajamų dydis,
o produkto kaina: substituto, komplimentinių produktų, tikėtinos ateities kainos.
o išankstinis produktais apsirūpinimas ko nors tikintis,
• ne rinkos veiksniai:
o vartotojų preferencijos: vartotojų kiekis, pripratimas ir mėgdžiojimas.
o mada
o demografiniai veiksniai : žmonių kiekis, vartotojų amžiaus struktūra, vartotojų struktūra, civilinė būklė, išsimokslinimo lygis, žinojimas,
o geografinės sąlygos,
o klimatinės sąlygos,
o metų laikas,
o galimybių lygis,
o ūkinė situacija,
• politinė situacija.
• Pajamos iš užimtumo
Vartojimo tendencija: augant kainai mažėja paklausa, mažėjant kainai paklausa auga.
Investicijos apima ir šlaidas naujoms investicinėms prekėms, vadinamos bendruoju pagr. kapitalo formavimu ir firmų atsargų pokytį, kurios vadinamos investicijomis į atsargas. Bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas, turi keturias pagrindines sudėtines dalis:
1)Pagrindiniam kapitalui įsigyti (mašinos, įrengimai, pastatai)
2)Gyvenamiesiems namams
3)Gamybinių atsargų bei gatavos produkcijos prieaugiui

Visa investicijų suma vadinama bendrosiomis investicijomis. Jas sudaro dvi dalys: a) atstatymo ir b) grynosios investicijos. Atstatymo investicijos skiriamos susidėvėjusioms gamybos priemonėms atstatyti. Grynosios investicijos – naujoms, papildomoms gamybos priemonėms įsigyti. Atstatymo investicijos daromos amortizacijos sąskaita (kapitalo vartojimo) ir užtikrina pagrindinio kapitalo išsaugojimą. Grynosios investicijos išplečia pagrindinį kapitalą. pastatai, kurios yra investicijos į būstą ir yra išlaidos naujų namų ir butų statybai (namai ir butai yra laikomi kapitalu, kadangi jie teikia paslaugą (stogą virš galvos) ilgą laikotarpį);
Eksportas pridedamas prie bendrųjų išlaidų, kadangi jis atspindi išlaidas (užsieniečių) galutinio vartojimo prekėms ir paslaugoms pagamintoms šalyje. Importas yra atimamas iš bendrųjų išlaidų, kadangi vartojimas, investicijos, ir valstybiniai pirkimai yra apibrėžiami taip, kad apimtų importuojamas prekes ir paslaugas. Atimdami importą esame tikri, kad bendrosios išlaidos, atspindi išlaidas tik prekėms ir paslaugoms pagamintoms šalyje. Prekių ir paslaugų grynasis eksportas – tai šalies eksporto (prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje, bet parduotų užsienyje) ir importo (prekių ir paslaugų, pagamintų užsienyje, bet nupirktų naudoti kitoje šalyje) skirtumas.
Vyriausybės išlaidos -tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų išlaidos baigtinėms prekėms bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ar naudoti. Šios išlaidos susideda iš dviejų dalių: išlaidų esamam vartojimui valstybės finansuojamose įstaigose, bei investicinių išlaidų (valstybinių ligoninių statyba, kelių tiesimas ir pan.). Vyriausybės daromos išlaidos, skirtingai nuo fizinių ir juridinių asmenų daromų išlaidų nėra vieningai visuomenėje traktuojamos kaip reikalingos visuomenės poreikiams tenkinti. Pvz., išlaidos mokykloms, ligoninėms, kelių tiesimui – suprantamos kaip reikalingos. Tuo tarpu ginklų pirkimui ir panašiai – dažnai vertinamos neigiamai ir tam nepritariama. Nežiūrint visuomenės nuomonės pagal nacionalinės sąskaitybos metodiką visos vyriausybės daromos išlaidos įtraukiamos į BNP. Vyriausybės tiesioginiai (transferiniai išmokėjimai) pervedimai asmenims ir organizacijoms (pašalpos asmenims, lęšų pervedimas iš aukėtesniuųjų š žemesniasias organizacijas) nacionalinio produkto nepadidina ir į BNP neįtraukiami. Taip pat valstybės mokami transferiniai mokėjimai nepadidina BVP, o tik jį perskirsto, todėl jie neįtraukiami į valstybės išlaidas, nustatant BVP kaip atskirą dalį.

Visais trim metodais įvertintos BVP(BNP) apimtys turi sutapti.
Nominalus ir realus BVP (BNP)
Sumuodami visų baigtinių prekių/paslaugų kainas. išmatuojame šalies metinės produkcijos dydį. Tačiau kainos dėl infliacijos keičiasi. Todėl norėdami lyginti įvairių metų BP rodiklius, turime vertinti kainų kitimo įtaką.
Tuo tikslu nustatomas bazinis kainų lygis – tai pasirinktų kokių nors metų kainų lygis. BP-ą matuodami bazinių metų kainomis gauname duomenis apie realųjį BP-o dydį ir jo dinamiką. Einamųjų metų kainos vadinamos faktinėmis kainomis. Bazinių metų kainos, naudojamos kitų metų BNP skaičiuoti, vadinamos palyginamosiomis/sugretinamosiomis kainomis.
Skaičiuojant baigtinių prekių ir paslaugų apimtį faktinėmis kainomis nustatomas nominalusis BP, o skaičiuojant palyginamosiomis/ sugretinamosiomis – realusis BP.

Nominalusis BVP(BNP) yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė, apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba pagal galiojusias kainas.
Realusis BVP(BNP) atspindi šalies produkcijos vertę dviem skirtingais laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių metų kainas.
BVP(BNP) defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje.

Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP Defliatorius/100,
tada
Realusis BVP = (Nominalusis BVP / BVP Defliatorius) * 100

arba
BVP Defliatorius = (Nominalusis BVP / Realusis BVP) * 100

Kainų pasikeitimas nustatomas naudojant kainų indeksus. Iš visų kainų indeksų populiariausias yra vartojimo prekių ir paslaugų indeksas (Consumer Price Index).
Paprastai jis skaičiuojamas kaip vidutines pajamas gaunančios miestiečių šeimos vieno mėnesio išlaidų, apibrėžtam tipiškam prekių/paslaugų rinkiniui (“krepšeliui”) įsigyti, santykis su ankstesnių metų to paties periodo išlaidomis tam pačiam rinkiniui.

Vartojimo prekių kainų indeksas (VPI) – vidutinis vartotojų nupirktų prekių ir paslaugų kainų lygis, apskaičiuojamas lyginant fiksuoto skaičiaus pirmojo būtinumo vartojimo prekių ir paslaugų vartotojo krepšelio vertinę išraišką atskirais laikotarpiais. Lietuvoje šiuo metu VKI apskaičiavimams suformuotą “vartojimo krepšelį” sudaro 456 vartojimo prekės ir paslaugos.BVP skaičiavimas
Ekonominėje geografinėje praktikoje svarbiausiu vystymosi lygio rodikliu yra BVP vienam gyventojui. BVP skaičiavimas – sudėtinga procedūra. Skaičiavimo rezultatai labai priklauso nuo to, kokia metodika yra naudojama. Dažniausi metodai:
• einamojo valiutų kurso metodas,
• paritetinės perkamosios galios metodas.Einamojo valiutų kurso metodas
Dažniausiai naudojamas BVP nominalinėje išraiškoje, kada BVP, paskaičiuotas nacionaline valiuta, perskaičiuojamas į eurus arba dolerius pagal oficialų nacionalinės valiutos ir euro arba dolerio kursą. Toks skaičiavimas formalus: euro arba dolerio kursas ne visada atitinka realų perkamąjį valiutos pajėgumą įvairiose šalyse.Paritetinės perkamosios galios metodas
Dėl paminėtų trūkumų, naudojamas rodiklis – BVP pagal faktinį perkamąjį pajėgumą (kartais jis vadinamas BVP pagal paritetinę perkamąją galią arba liaudiškai – perkamasis pajėgumas) – palyginti neseniai labai plačiai naudojamas tarptautiniuose palyginimuose ir labai greitai pakeitė supratimą apie valstybių ekonominį lygį. Daugelis išsivysčiusių valstybių, ypatingai mažosios privilegijuotosios Europos nacijos, kur nacionalinių valiutų kursai dirbtinai pakelti (todėl ten viskas brangu), pagal BVP vienam gyventojui reitingus nukrito kiek žemyn, o kai kurios besivystančios valstybės (kurių vidinėje rinkoje paprasčiausios prekės palyginti pigios, nors nacionalinė valiuta dolerio atžvilgiu kotiruojama labai žemai) reitingų sąrašuose kiek pakilo į viršų.BVP skaičiavimo problemos
Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų priežastys yra šios:
• Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos – švietimas, socialinės paslaugos.
• Sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų kainos sumažėjo.
• Pereinamuoju laikotarpiu privačioji gamyba nėra visiškai užregistruojama. Ekonomika kinta taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis.
• Šešėlinė ekonomika – vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti, kad didelė ūkinės veiklos dalis nepatenka į BVP skaičiavimus.

BNP(BVP) atspindi ne visą šalyje sukurtą produktą (ne visus gamybinės veiklos rezultatus):
Apskaičiuojant BNP(BVP) galimi produkcijos nepriskaitymai:
1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus
2) Nepriskaitymai iš neformaliojo sektoriaus
3) Nepriskaitymai nelegalaus sektoriaus

1) Nepriskaitymai iš formaliojo sektoriaus (rinka be apskaitos) – tai yra produkcija ir paslaugos, apie kurias oficialios organizacijos/įmonės vyriausybei neteikia informacijos (nemoka mokesčių-akcizo, apyvartos ir pan., nuslepia dalį produkcijos ir pan.). Taigi šiuo atveju vyksta rinka be apskaitos.
2) Neapskaitoma produkcija iš neformaliojo sektoriaus – tai nepriskaityta produkcija iš tokių ūkinės veiklos subjektų, kurie remiasi giminyste. Šiam sektoriui priskiriami namų ūkiai. Tai dar vadinama gamyba be rinkos. Namų ūkyje sukuriama nemaža produkcijos, kuri nepatenka į rinką ir BNP-e neapskaičiuojama. Manoma, kad net išsivysčiusiose šalyse namų ūkiuose sukurtų produktų/paslaugų vertė sudaro apie 10%. Besivystančiose šalyse namų ūkių sukurtų produktų dalis dar didesnė. Todėl BNP (BVP) rodiklių lyginimas (per capita) tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių yra nepalankus pastarosioms: ekonominio išsivystymo lygio skirtumus tarp jų dėl BNP skaičiavimo netobulumų dar labiau padidėja.
3) Nepriskaitymai iš nelegalaus sektoriaus. Į BNP nepatenka ir nelegalios veiklos produkcija, t.y. ūkinės veiklos rezultatas, kurią draudžia įstatymai: pvz. prekyba ginklais, narkotikais, kontrabandinė veikla (nelegalus tranzitas: prekių, gyventojų), kuri taipogi duoda pelną.

Lietuvos BVP 1990- 2005
Diagramoje 1 pateikiama Lietuvos BVP dinamika 1990 – 2005 metais. Kaip galima pastebėti – lietuviškasis bendrasis vidaus produktas nuolat auga. Tai suprantama, nes šalies ekonomika vystosi – auga jos lygis tiek finansiniu, tiek ir technologiniu lygiu. Nuo 1990-ųjų iki 1995 m. BVP sumažėjo beveik dvigubai. Pagrindinės nuosmukio priežastys bu¬vo tokios: staiga sumažėjo paklausa susiaurėjusioje Rytų rinkoje, į kurią Lietuva eksportuodavo didžiąją dalį savo produkcijos; vidinė Lietuvoje gaminamos produkcijos paklausa sumažėjo dėl gyventojų realiųjų pajamų kritimo. 1995 m. pasirodė pirmieji ekonominio pagyvėjimo požymiai, BVP pradėjo augti. Gana tolygus augimas truko keletą metų. Diagramoje raudonai pažymėti 1999 metai, kadangi tais metais dėl Rusijos krizės Lietuvos BVP buvo palyginti su ankstesniais metais, sumažėjęs beveik 2%., tačiau po krizės jau kitais metais Lietuva sugebėjo atstatyti iki krizinį BVP ir net jį viršijo. Nuo 2000-ųjų BVP vėl pradėjo augti. Ekonominis pagyvėjimas aiškiai matyti nuo 2001 m. 2002 m., palyginti su 2001 m., BVP išaugo 6,8 %. Lietuvai prireikė 15 nepriklausomybės metų, kad per metus sukurtas bendrasis vidaus produktas taptų didesnis, nei buvo 1990 metais. „2005 metus pavadinčiau istoriniais metais, nes, negalutiniais duomenimis, pernai BVP sudarė 70,763 mlrd. litų veikusiomis kainomis ir pirmą kartą viršijo iki Lietuvos nepriklausomybės buvusį BVP lygį”, – per 2006 sausio 27d. vykusią spaudos konferenciją informavo Statistikos departamento generalinis direktorius Algirdas Šemeta.

Diagrama 1 BVP dina.mika 1990 – 2005 m., mln. Lt

Kaip jau anksčiau minėjau vienas iš dažniausiai naudojamų BVP rodiklių nurodančių šalies išsivystymo lygį tai BVP paskaičiuotas vienam gyventojui. Kaip tik šių duomenų skirtumus rodo diagrama 2.

Diagrama 2 BVP tenkantis vienam gyventojui 1990- 2005 mBVP kitimo tendencija
Taigi stebint diagramas 1 ir 2 galima būtų susidaryti įspūdį, jog Lietuvoje ne tik, kad ekonomika auga stebėtinai dideliu greičiu, tačiau ir tai, jog Lietuvoje gyvenimo lygis yra beveik 600 kartų geresnis nei pirmaisiais nepriklausomybės metais. Sekant šias duomenimis galima pagalvot, jog Lietuvos ekonomika yra labai aukštame lygyje, tačiau kodėl gi tada Lietuvoje vis dar yra skurdas ir nedarbas. Prisiminkime BVP skaičiavimo metodikas ir prisiminkime kuo skiriasi nominalusis ir realus BVP. Taigi paskaičiavus realųjį BVP gauname jau ne be tokį didelį skirtumą ir augimą. Tai vizuoliai galime pamatyti diagramoje 3. Taigi matome, jog veikusiomis kainomis BVP padidėjo net 2621 mnl.Lt, t.y. net 14,4 % tuo tarpu skaičiuojant palyginamosiomis 2000 m. Kainomis gauname padidėjimą 1458, o t.y. tik 8,1 %. Spendžiant iš šių duomenų galima teigti, jog vienam gyventojui tenkantis BVP 2005 metais padidėjo 8,1 %

Diagrama 3 BVP Vienam gyventojui pokyčiai palyginamosiomis 2000 m. kainomis,

Ar tikrai BVP parodo kokia turtinga visuomenė?
Neretai BVP vienam gyventojui laikomas patikimiausias šalies sėkmės, turto ir ekonomikos pajėgumo rodikliu. Tačiau, tai matyt, tai nėra itin tiksli tiesa. Svarbiausia priežastis labai paprasta: BVP parodo pajamas, bet ne turtą. Kitaip sakant, parodo kiek naujų gėrybių sukuriama per metus, bet nerodo kiek jų jau turime. O juk pajamos ir turtas – skirtingi dalykai. Pvz., dauguma pensininkų turi daug turto, bet mažai pajamų, tuo tarpu dažnas samdomas darbuotojas dali pasigirti didelėmis pajamomis, bet visiškai neturi turto. Taigi pasakyti, kuris iš jų turtingesnis, ne visada paprasta. Kita vertus BVP apima tik dalį šalies ūkyje pagamintų gėrybių ir suteiktų paslaugų – daugiausia tik tokias, už kurias mokama pinigais. Bet jam būdingas ir didelis trūkumas , t.y. į jį neįskaičiuojama visa tai, kas daroma ne už pinigus: ne specialistų, bet jūsų pačių rankomis sutaisytas kompiuteris, pačio klijuoti kambario apmušalai, ar sukastas daržas. Visa tai, ką žmogus pasidaro pats, į BVP neįskaičiuojama.
Per 2005 metus bendrasis vidaus produktas padidėjo 7,5 procento
Statistikos departamentas praneša, kad, remiantis atliktais skaičiavimais, turimais statistiniais duomenimis ir ekonometriniais modeliais, 2005 m. bendrasis vidaus produktas, apskaičiuotas gamybos metodu, siekė 71084 milijonus litų veikusiomis kainomis ir, palyginti su 2004 m. padidėjo net 13 %, tačiau šis procentas nieko neparodo, kadangi nėra atsižvelgiama į kainų pokytį. Todėl reikia paskaičiuoti realųjį BVP-ą. Lietuvoje kaip bazinės kainos yra imamos 2000 metų kainos, dėl mažo infliacijos lygio. Taigi 2005 metų BVP, palyginti su 2004 m., skaičiuojant 2000 m. palyginamosiomis kainomis, padidėjo 7,5 procento. 2005 m. bendrojo vidaus produkto augimui turėjo įtakos beveik visos veiklos rūšys, išskyrus kasybą bei karjerų eksploatavimą. Daugiau nei bendras šalies ūkio augimas pridėtinė vertė didėjo transporto, sandėliavimo ir ryšių, statybos, prekybos, apdirbamosios gamybos, viešbučių ir restoranų veiklos rūšyse. Minėtose veiklos rūšyse sukurta bendra pridėtinė vertė 2005 m. augo 9,7 procento, o likusiose veiklos rūšyse tik 3,8 procento, palyginti su 2004 m.

Veiklos rūšis 2004 2005 Pokytis
Apdirbamoji gamyba 11506,4 13790,1 2283,7
Didmeninė ir mažmeninė prekyba 10059,3 11373,3 1314
Transportas, sandėliavimas ir ryšiai 7184,8 8278,2 1093,4
Mokesčiai minus subsidijos gaminiams 6406,8 6962,4 555,6
Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla 5684,1 6410,5 726,4
Statyba 4020 4782,5 762,5
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė 3238 3610,4 372,4
Švietimas 3024,5 3192,2 167,7
Viešasis valdymas ir gynyba 2975,1 3242,1 267
Elektros, dujų ir vandens tiekimas 2486,1 2553,6 67,5
Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 1684,9 1914 229,1
Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla 1641,9 1857,3 215,4
Finansinis tarpininkavimas 1260,4 1669,3 408,9
Viešbučiai ir restoranai 849 940,9 91,9
Kasyba ir karjerų eksploat.avimas 298,7 350 51,3
Privačių namų ūkių veikla 74,3 106,7 32,4
Žuvininkystė 45,6 50,9 5,3
Iš viso 62439,9 71084,4 8644,5

Lentelė 1 BVP 2004 ir 2005 m. palyginimas gamybos metodu

Tai nulėmė 2005 m. išaugusios gyventojų pajamos (šalies viduje ir iš užsienio), taip pat ir sumažėjusi palūkanų norma, kuri įgalino gyventojus imti daugiau ir didesnes paskolas, to pasėkoje statyba užėmė net 7% BVP, o nekilnojamasis turtas ir nuoma net 9%, tačiau kaip matome iš lentelės 1 žmonės mieliau pradėjo statytis namus, nei pirkti jau pastatytus. Taip pat, kaip galime pastebėti iš diagramos 5, pridėtinė vertė su vartojimu susijusiose veiklos rūšyse užėmė didesnę BVP dalį negu gamybos sektoriuje.
Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. visų apskričių bendrojo vidaus produkto (BVP) apimtis, skaičiuojant vienam gyventojui, išaugo.
Pati naujausia informacija – statistikos departamentas, panaudojęs naują ketvirtinę statistinę informaciją, detaliau įvertino ir patikslino 2006 m. išankstinius trečiojo ketvirčio bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklius gamybos metodu. Patikslintais duomenimis, trečiąjį ketvirtį BVP to meto kainomis sudarė 21604,5 mln. litų ir, palyginti su 2005 m. trečiuoju ketvirčiu, eliminavus kainų įtaką išaugo 6,4 procento. Anksčiau skelbtas pirmasis BVP įvertis sudarė 21540 mln. litų, o jo augimas – 6,3 procento. Taigi galime palyginti pačius naujausius duomenis diagramoje 4. Iš pirmo žvilgsnio krenta į akis, kad antrasis ketvirtis per visus tris paskutinius metus buvo vienodai aukštas. Galime pasidžiaugti, kad naujausiais duomenimis, per 9 šių metų mėnesius bendrojo vidaus produkto šalyje buvo sukurta už 59,1 mlrd. litų. Eliminavus kainų įtaką, šiais metais BVP buvo 7,7 procento didesnis negu praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu

Daigrama 4 Bendrojo vidaus produkto rodiklių kitimas
Regionų indėlis į šalies BVP labai skirtingas. Kaip ir ankstesniais metais, lyginant vienam gyventojui tenkančią BVP dalį su šalies vidurkiu, lyderių pozicijų neužleidžia Vilniaus (144,3%) ir Klaipėdos (102,9%) apskritys. Šiose apskrityse BVP vienam gyventojui ir toliau augo, nors ir ne taip ženkliai kaip 2003 metais. Augimą Vilniaus apskrityje lėmė 32 procentais išaugę finansinio tarpininkavimo, 13 procentų – transporto, sandėliavimo ir ryšių bei 11 procentų – prekybos įmonių veiklos sričių rezultatai. Klaipėdos apskrityje sparčiai plėtojosi prekybos bei viešbučių ir restoranų įmonių veiklos sritys. Šių veiklų įmonių pridėtinė vertė išaugo atitinkamai 20 ir 24 procentais. Kitų apskričių ekonomikos augimas buvo lėtesnis. Keturiose apskrityse (Alytaus, Marijampolės, Šiaulių ir Tauragės) sukurto BVP vienam gyventojui dalis vis dar sudaro iki 80 procentų šalies vidurkio.
Rezultatai rodo, kad skirtumas tarp Vilniaus ir kitų regionų 2004 m. nesumažėjo. Vilniaus apskrityje BVP vienam gyventojui, kaip ir 2003 m., du kartus ir daugiau viršija Alytaus, Marijampolės ir Tauragės apskričių lygį. Žiūrėti diagramą 7. Toks didelis Vilniaus apskrityje susidaręs BVP rodo, jog šiame mieste ekonomikos lygis auga, dauguma prekybininkų renkasi Vilniuje ir aplink jį, taip pat dėl didesnių investicijų Vilniuje yra beveik visiškas užimtumas, dėl to yra didesnis darbo užmokestis ir aukštesnis pragyvenimo lygis.

Diagrama 5 BVP 2005 m. paskaičiuotas gamybos metodu.
Privataus sektoriaus įtaką BVP sruktūrai

Ir vis dėlto, kas turi didžiausią įtaką šalies ekonomikai- valstybinis, ar privatus ūkis. Atsakymą į šį- esminį- klausimą geriausiai iliustruoja 6 diagrama.

Diagrama 6 BVP 1991-2000m privataus sektoriaus sukurta dalis, proc.

Kaip matome 1991 metais, tik atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje ir pradėjus valstybinių įmonių privatizavimą, privatusis sektorius sukūrė mažiau nei penktadalį šalies BVP. Tačiau laikui bėgant, privatizavimui ir privačiam naujai kuriam verslui įsisiūbuojant, BVP dalis, sukurta šiame sektoriuje nuolat augo- per visą nepriklausomos Lietuvos dešimtm.etį šioje srityje nuopolių neužfiksuota. Net “juodaisiais” 1999 metais privatus sektorius išsaugojo savo apimtis, buvusias priekriziniu laikotarpiu, o 2000 metais šoktelėjo į priekį dar 2 procentus.

Tikėtina, jog ir ateityje privataus sektoriaus įtaka šalies nacionaliniam produktui dar didės, nes privatizavimo laukia šalies energetikos ūkis, kuriame dabar ir slypi didžiausia valstybės sukuriamo BVP dalis.

.

Diagrama 7 BVP 2004 m.sudėtis pagal apskritis

Kaip regime diagramoje 7, daugiau nei trečdalis viso BVP sukuriama Vilniaus apskrityje, dar trečdalis sukuriama kartu paėmus Klaipėdos ir Kauno apskritis, tuo tarpu likusios dalis tenka net septynioms šalies apskritims.
Tokią nelygybę lemia skirtingas šalies regionų ekonominis išsivystymas ir naujos, rinkos pramonės koncentracija. Tisas, tokie dideli skirtumai tarp atskirų šalies regionų nėra naudingi ekonomikai- jie skatina vietinę gyventojų migraciją ko dėka silpnesnės ekonomikos regionai dar labiau skursta, dar labiau ryškėja skirtumai tarp trijų šalies ekonomikos centrų- Vilniaus, Kauno, Klaipėdos- ir jais netapusių Šiaulių, Panevėžio, Utenos, nors ir turinčių senas gamybinės pramonės tradicijas, reikiamą infrastruktūrą, tačiau stingančias valstybinio lygio investicijų skatinimo politikos dėmesio.

Išvados

Darbo pradžioje apibrėžėme pagrindinius makroekonominius rodiklius, o pačiame darbe plačiau išnagrinėjome Bendrąjį produktą. Nagrinėdami BP pagal skirtingus rodiklius galėjome pastebėti, kad pagrindinis dalykas vertinant BP kaip ekonominį rodiklį yra jo reali vertė, t.y. vertė paskaičiuota tam tikrų metų kainomis, kadangi BP išaugus, reali perkamoji galia gali visiškai nepasikeisti dėl padidėjusių kainų ir infliacijos.
Išanalizavę BP kitimo tendencijas, išryškėjo pats juodžiausias šalies ekonomikos laikotarpis – 1999m. Pagal 1991-2000 metų laikotarpio statistiką daugiau nei trečdalis BVP sukuriama privačiame sektoriuje.

BVP vienam gyventojui taip pat nėra pats tiksliausias šalies ekonomikos išsivystymo rodiklis, dėl to, jog, jei imsime dviejų skirtingų šalių tarkime Liuksemburgo ir Lietuvos BVP vienam gyventojui pamatysime, jog Liuksemburge Lietuvos pilietis tikrai neišgyventu su mūsų šalies BVP tenkančiu vienam gyventojui. Taip yra dėl to, jog Liuksemburge yra dirbtinai pakeltos kainos ir atlyginimai.

Tiesa, nereikia žiūrėti net ir į svetimą kraštą, užtenka pažvelgti į BVP struktūrą apskričių atžvilgiu ir pamatysime, jog vienos apskrities gyventojai gyvena vargingiau nei kitos apskrities. Šių statistinių rodiklių duomenimis remiasi ir vyriausybė sudarinėdama biudžetą. Atsižvelgdama į tai, jog viena apskritis yra mažiau ekonomiškai pajėgi, ji skiria daugiau biudžeto lėšų, tiek švietimo, tiek sveikatos sferai toje apskrityje. Na bent jau taip turėtų būti, tačiau Politikai vis dar yra linkę didesnį dėmesį didesnę balsavimo galia turinčioms apskritims, tokioms kaip Vilnius, Kaunas, Klaipėda, o tuo tarpu mažesnių apskričių gyventojai dažnai lieka pamiršti, to pasėkoje šios apskritys ir negali užauginti didelės BVP dalies. Taigi gaunasi užburtas ratas: tik išaugus valdžios išlaidoms išauga ir vartojimas, taip pat ir gamyba, to pasėkoje ir BVP

Literatūros šaltiniai

 http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1392&PHPSESSID=ca2c0b174ef46e76ea368fbc4eba4eb3

 http://209.85.129.104/search?q=cache:s1yDftBCsOoJ:www.finmin.lt/web/stotis_inf.nsf/0/E34691207355D218C22570DE004F5741/%24File/Metine%2520ataskaita_2005.doc+gamybos+metodu+BVP+71084+2005&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=

 http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_2537.cfm&langparam=LT

 http://db.std.lt/RDB_LT/Database/6.%20Makroekonomika/6.1.%20Nacionalines%20saskaitos/6.1.%20Nacionalines%20saskaitos.asp

 B.Dringilas, J.Čiburienė, V.Snieška. Makroekonomikos pagr.. Kaunas, Technologija,1997.- 203 p.;

 Ekonomikos Teorija II, Vilniaus universitetas, 1991 m., 232psl..

Leave a Comment