TURINYS
1.Įvadas……………………………………………………………………….2 pusl.
2.Trumpa bankų istorijos apžvalga…………………………………………2 pusl.
3.Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei…………………………….3 pusl.
4.Lietuvos bankininkystės raida…………………………………………….5 pusl.
5.Lietuvos bankas…………………………………………………………….9 pusl.
5.1.Lietuvos banko teisinis statusas…………………………………9 pusl.
5.2.Lietuvos banko išimtinė teisė……………………………………9 pusl.
5.3.Lietuvos banko pagrindinis tikslas……………………………. 9 pusl.
5.4.Lietuvos banko funkcijos ir jų reikšmė ekonomikoje……… …9 pusl.
5.5.Pinigų emisija………………………………………………… ..10 pusl.
5.6.LB pinigų politika…………………………………………… …11 pusl.
5.7.Užsienio atsargų valdymas………………………………… …..12 pusl.
5.8.LB kaip valstybės iždo agentas……………………………… ..13 pusl.
5.9.Kredito įstaigų priežiūra……………………………………… .13 pusl.
5.10.Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai …………………………………………………… ..14 pusl.
5.11.Užsienio valiutos operacijų reguliavimas………………… …14 pusl.
5.12.Lietuvos banko valdymas ir struktūra…………………… …15 pusl.
6.Lietuvos komerciniai bankai 2003-2004 metais………………………. .15 pusl.
7. Išvados ir apibendrinimai…………………………………………… ….16 pusl.
1.ĮVADASSenovėje auksakaliams žmonės dažnai atnešdavo saugoti savo auksą. Su laiku auksakaliai pastebėjo, kad atnešama daugiau nei atsiimama. Todėl auksakaliams kilo mintis skolinti tą aukso likutį tiems, kam jo reikia. Laikui bėgant toks aukso skolinimas kai kuriems auksakaliams tapo vieninteliu verslu. Jie apsiimdavo saugoti auksą už tam tikrą mokestį, o skolindavo jau už didesnį mokestį. Nuo tada, galima sakyti prasidėjo bankininkystė.Šiuo metu mes jau negalime įsivaizduoti savo gyvenimo be bankų, kurių paslaugomis vis dažniau naudojamės. Stebimi dideli ir dramatiški pokyčiai bankininkystėje. Šiuos procesus daugiau ar mažiau pajuto beveik visos šalys, ne išimtis ir Lietuva. Daugelis apžvalgininkų šiuos procesus vadina „finansine revoliucija.“Turbūt bet kurioje pasaulio šalyje bankininkystė neįmanoma be svarbiausios sistemos figūros – centrinio banko.Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šalies bankininkystę teko kurti iš naujo. Todėl pirmasis žingsnis ir buvo Lietuvos banko įsteigimas, suteikiant jam centrinio banko statusą. Naujojo Lietuvos banko pavyzdžiais buvo ne tik tarpukario Lietuvos bankininkystės tradicijos, bet ir užsienio šalių centrinių bankų veikla.
2.TRUMPA BANKŲ ISTORIJOS APŽVALGA
Bankai yra svarbiausia kredito įmonių rūšis. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco”,reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo pinigų keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo : trappezitai, tai yra stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai. Šių laikų bankas, – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusiais operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu. Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Jų trūkumas tas, kad turi sutapti norai. Mainai tampa daug paprastesni, patogesni ir efektyvesni tarpininkaujant pinigams, nes nebūtina, kad norai sutaptų. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, tai yra jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventavietės buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai ilgą laiką sekė bažnytiniais bankais. Šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu, savininkui užėjus pas sėdintį prie savo darbo stalo bankininką. Taip būdavo net ir vėliau, kai jau buvo žinomi čekiai. XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus.Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisiją, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a.
Taigi, bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėjo ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šiaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.3.BANKŲ VAIDMUO IR NAUDINGUMAS VISUOMENEI
Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus. Bankas (bank) – finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas. Kitaip tariant, bankai yra sankcionuota priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Bankai yra komercinės įstaigos, kurios gauna pelną už kitaip nenaudojamų indėlių skolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugą dažniausiai ima tam tikrą sumą.Į bankus galima žiūrėti kaip į pramonines korporacijas ( bendroves), perkančias išteklius ir parduodančias produkciją. Ištekliai ir produkcija yra ne fizinis produktas, o pinigai. Piniginius išteklius bankai “perka” iš savo indėlininkų. Jie tampa bankų įsipareigojimais. Papildomos banko akcininkų kapitalo investicijos sudaro akcinį kapitalą arba nuosavą kapitalą. Bankas “parduoda” pinigus paskolų pavidalu. Paskolos sudaro didžiausią banko turto dalį. Banko paskola (bank loan) – tai terminuotas banko kreditas, kurį galima suteikti privatiems asmenims ir firmoms. Tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia skolindamas pinigus nustatytam laikui už palūkanas. Banko gaunamą pelną sudaro skirtumas tarp palūkanų už paskolas ir palūkanų už indėlius. Šis skirtumas yra vadinamas marža (margin). Pagrindinis banko pelningumo matas yra grynoji palūkanų marža (net interestmargin – NIM), kuri atspindi bendrą sprendimų poveikį turtui ir įsipareigojimams. Ji apskaičiuojama pagal formulę :NIM=(IA – IL) / Bendra turto suma ,Čia : IA – palūkanos, nustatytos turtui, IL – palūkanos, nustatytos įsipareigojimams.Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jos lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį. Ir tai vadinama bankų turto ir įsipareigojimų valdymu.Taigi, bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas bei jas skolinti. Tačiau bankai taip pat teikia ir daug kitų finansinių paslaugų. Pagrindinė bankų funkcija – finansinis tarpininkavimas. Finansų tarpininkas (financial intermediary) – tai institucija, veikianti finansų rinkose ir jungianti paskolos gavėjus, arba taupytojus, ir investuotojus. Tokios indėlių įstaigos, kaip bankai, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu, vadinamos finansų tarpininkais. Tai tas kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus, kanalas, jungiantis tuos, kurie nori sutaupyti ateičiai, su tais, kurie nori tuos pinigus išleisti dabar. Taigi, veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės depozitorių arba skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai suteikia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti. Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas. Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kas kita kaip mano paskola (loan) bankui, ji lygi banko skolai (debt) man. Taigi indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolintas kapitalas (loan capital). Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje. Paskolos sudaro verslo firmoms sąlygas apmokėti einamąsias sąskaitas ir atlikti įvairias finansines operacijas. Paskolos vartotojams sudaro sąlygas atskiriems gyventojams bei šeimoms naudotis prekėmis ir paslaugomis iškilus poreikiui, o apmokėti jas ateityje iš būsimo atlyginimo. Todėl bankai ekonomikoje atlieka strateginį vaidmenį, Jie taip pat turi svarbią reikšmę ir nedidelei visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai, kaip ir gamybinės firmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės, dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – garantuoti pelną savo akcininkams. Apskritai solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti. Santaupos (savings) – tai grynųjų pajamų dalis, kuri laikinai neskiriama vartojimui. Kitaip tariant, santaupos – tai neišleistos pajamos ir jos apskaičiuojamos iš grynųjų pajamų atėmus vartojimo išlaidas. Kadangi santaupos paprastai yra naudojamos ekonominėms investicijoms, tai tose valstybėse, kuriose santaupų laipsnis didelis, pastebimas ir didesnis ilgalaikis ekonomikos augimas.
Gerai išplėtoto finansinio kapitalo rinkoje yra daugybė ir kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kita. Jie teikia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – tiek įstaigos , tiek privatūs asmenys – gali naudotis įvairiausiomis konkuruojančių organizacijų paslaugomis. Iš tokių finansinių tarpininkų – specializuotų finansinių firmų, kurios padeda taupantiems subjektams perduoti lėšas kapitalo paskolų gavėjams, aptarsime kredito sąjungas (draugijas).Kredito sąjungos (draugijos) (Credit unions – CU) – tai kooperacinės asociacijos, kurių nariai yra susiję tarpusavyje tarnybos vienoje firmoje arba tautybės ryšiais. Kredito sąjungos (draugijos) yra vienintelės stambios finansinės grupės, kurių struktūra formuojama nepriklausomai nuo pelno. Jų turto ir įsipareigojimų struktūra yra paprastesnė nei institucijų, atliekančių indėlių saugojimo funkciją. Paskolos teikiamos tik tos draugijos nariams, dažniausiai norintiems įsigyti automobilį, remontuoti namus ar tenkinti kitus poreikius. Per 90 procentų visų lėšų sudaro narių santaupos.Indėlių įstaigos, tai yra vietos, kur asmenys ir firmos gali padėti (deponuoti) savo pinigus, būna keturių rūšių : komerciniai bankai, taupymo ir paskolų asociacijos, taupomieji bankai bei kredito sąjungos. Istoriškai taip susiklostė, kad apžvalgininkai padalijo šią sritį į bankus , tai yra komercinius bankus, ir taupomąsias organizacijas, kurios apima likusių trijų rūšių indėlių įstaigas. Bankininkai, ekonomistai ir kiti profesionalai šių trijų rūšių įstaigas vadina taupos institucijomis, arba tiesiog taupyklomis, o “bankų” terminą vartoja tik kalbėdami apie komercinius bankus. Visuomenė šitaip tiksliai jų neskirsto. Dauguma žmonių banku vadina bet kurią finansinę instituciją, kuri priima indėlius ir teikia paskolas. Yra labai daug bankų rūšių – nuo centrinių bankų (Lietuvos bankas) iki komercinių ar investicijų bankų. Institucija, norinti veikti kaip bankas, turi gauti licenciją (leidimas, teisės suteikimas tam tikrai veiklai) iš Lietuvos banko, o kol jos neturi, negali vadintis banku.4.LIETUVOS BANKININKYSTĖS RAIDA
Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861 m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai ėmė ieškoti pigesnių kredito šaltinių, nes jų poreikių neįstengė patenkinti silpna kredito įstaigų sistema – Rusijos didžiųjų akcinių ir valstybinių bankų skyriai, smulkaus kredito draugijos. 1872 metais buvo įsteigtas Vilniaus akcinis žemės bankas, kuris ir kiti šios rūšies bankai teikė ilgalaikes paskolas, bet tik įkeitus nuolatinį pelną duodančius dvarus. Trumpalaikius kreditus teikė Vilniaus privatinis komercinis bankas (1873 m.), savitarpio kredito draugijos, bankininkų namai (bankų kontoros), taip pat kooperatinės skolinamosios taupomosios ir kredito bendrovės. Be akcinių žemės ūkio bankų hipotetinį kreditą teikdavo ir valstybiniai (bajorų ir valstiečių) žemės ūkio bankai.Vokietijos armijai užimant Lietuvą, bankų ir kredito įmonių vertybės bei dokumentai buvo evakuoti į Rusiją. Kita dalis kredito įmonių likvidavosi dėl kaizerinių okupantų įvairiausių varžymų (prekybos, susisiekimo, žemės pirkimo). Kredito poreikius tenkino vokiečių įsteigta Rytų skolinamoji kasa (Darlehenskasse Ost), kuri iki 1922 metų rudens buvo centrinė pinigų emisijos bei kredito įmonė. Okupacijos pabaigoje (1918 m.), o ir 1919 metais priėmus taupomųjų kasų įstatus, buvo palankus metus steigtis kredito įstaigoms. Taip buvo įsteigti šie privatūs akciniai bankai: 1918 m. pabaigoje – Lietuvos prekybos ir pramonės bankas, 1919 m. – Ūkio bankas, 1920 m. Lietuvos komercinis bankas, 1921 m. – Kredito bankas, Tarptautinis bankas, Centrinis Lietuvos žydų bankas kooperacijai remti. Šių bankų tikslas buvo kredituoti pramonę, prekybą. Smulkaus kredito reikalams, ūkininkams ir amatininkams, smulkiai prekybai kredituoti pradėjo steigtis kredito kooperatyvai (1928-1935) ir savitarpio kredito draugijos. Kreditų ir kitų kooperatyvų veiklai konsultuoti ir jiems finansuoti 1920 m. įsisteigė Lietuvos kooperacijos bankas, o 1924 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos centralinis bankas .Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofiškai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla. Lietuvos Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto – lito – įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Įvedus nacionalinę valiutą, atskiru įstatymu buvo įsteigtas akcinis emisijos bankas – Lietuvos bankas Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui.1922 m.spalio mėn. 2d Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą. Teigiama, kad 1922m.rugpjūčio 3d. Lietuvos Steigiamasis seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso monometalizmas, tai yra pinigų sistema, paremta auksu. Įstatymas patvirtino vieneto lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi 0,150462 gramo gryno aukso. Litą sudaro 100 centų. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną skelbia finansų, prekybos ministras, kuriam pavesta vykdyti šį lito įstatymą.
Po kelių dienų, 1922m.rugpjūčio 11d. buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, 1922m. rugsėjo 10d. Lietuvos bankui dar nepradėjus veikti, buvo išleisti vadinamieji laikinieji banknotai-litai.Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis. Lietuvos bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą.1924 m. žemės ūkiui kredituoti įsteigiamas Žemės bankas. Šių bankų įkūrimas, lito įvedimas ir jo stabilumo palaikymas, turėjo didelės įtakos kredito rinkai ir jos dalyviams.Įvedus litą, bankų turėtas turtas sumažėjo, išnyko iki tol dominavę pajamų šaltiniai. Todėl šios kredito įstaigos turėjo didinti nuosavą kapitalą, ieškoti naujų klientų, naujų veiklos rūšių, keisti išteklių panaudojimo politiką. Nepaisant to, 1924 m. Lietuvos kredito sistemą sudarė:1. komerciniai bankai;2. Lietuvos bankas;3. Žemės bankas;4. taupomosios valstybės kasos;5. bankiniai namai, bankinės ir pinigų keitimo kontoros;6. savitarpio kredito draugijos;7. smulkaus kredito draugijos;8. tarnautojų taupomosios skolinamosios kasos;9. karininką taupomosios skolinamosios kasos;10. lombardas.Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nacionalinės valiutos santykis su doleriu (10:1) nustatytas pagal lito aukso turinį. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išlaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, iki pat 1940 m. išlaikė pradinį aukso paritetą. 1940 metais, okupavus Lietuvos Respubliką ir prijungus prie TSRS, bankai buvo nacionalizuoti. Lietuvos bankas buvo pertvarkytas į TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą, o kiti bankai buvo reorganizuoti į TSRS pramonės, prekybos, žemės ūkio bankų respublikines kontoras ir Lietuvos respublikinį komunalinį banką. 1959 m. pertvarkius bankų sistemą, jie buvo pavadinti TSRS valstybinio banko ir TSRS statybos banko respublikinėmis kontoromis su skyriais rajonų centruose ir didžiuosiuose miestuose.Dar prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas (1990 m. vasario 13 d.) , o 1990 m. kovą įsteigtas Lietuvos bankas pratęsė jau tarpukaryje veikusio centrinio šalies banko tradicijas.1990 – 1992 m. Lietuvai vis dar priklausant rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl pagrindinės pastangos buvo skirtos pasirengti įvesti savus pinigus. 1992 m. buvo įvesti laikinieji pinigai talonai ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai atlikti centrinio banko funkcijas. 1993 m. buvo įvestas litas, nuslopinta triženklė infliacija, stabilizuotas lito kursas.Siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu, 1994 m. Lito patikimumo įstatymu litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu, taip pat numatyta, kad Lietuvos banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip 100 procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o pagrindinis litų emisijos šaltinis yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui.Oficialiosios tarptautinės atsargos, kurias pradžioje sudarė kitų šalių centrinių bankų grąžintas tarpukario Lietuvos banko auksas ir valiuta, ilgainiui tapo nuolat papildomos Lietuvos banko sukauptomis konvertuojamosios valiutos atsargomis, kurios investuojamos vadovaujantis susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų atsargų investavimo praktika.Remiantis D.Ivaškevičiaus, A.Sakalo knygos duomenimis , 1997 metais Lietuvos bankų sistemą sudarė: Lietuvos bankas, Lietuvos vystymo bankas, Valstybiniai akciniai bankai ir komerciniai bankai .Šiuo metu, be abejo, situacija yra pasikeitusi, kadangi pereinant į naują ekonominę ir bankinę sistemą, reikėjo patirties, žinių, gebėjimo įvertinti tuometinę nestabilią ekonominę situaciją, todėl kai kurie bankai neišvengė blogų paskolų išdavimo, tuo padidindami savo riziką ir keletas jų bankrutavo. Remiantis Lietuvos banko duomenimis , dabar Lietuvoje veikia 10 Lietuvos banko licenciją turinčių komercinių bankų, 3 užsienio bankų skyriai, 3 užsienio bankų atstovybės, Lietuvos centrinė kredito unija ir 57 kredito unijos . Svarbiausios Lietuvos banko raidos datos:1922m.spalio 02d. Lietuvos banko veiklos pradžia.1925m Išleistos į apyvartą sidabrinės ir bronzinės monetos.1931m. Lietuvos bankas tampa Tarptautinių atsiskaitymų banko akcininku.1940m. Nacionalizuotas Lietuvos bankas perduotas TSRS valstybiniam bankui ir tampa jo padaliniu.1990m vasario 13d Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos priimtas nutarimas „Dėl Lietuvos banko įsteigimo”1990m kovo 1d. Atkurtas Lietuvos bankas.1992m. spalio 1d. Nutraukta rublių apyvarta.1993m birželio 25d. Į apyvartą išleistas litas.2002m. vasario 2d. Lito bazinė valiuta yra euras, o oficialus lito kursas 3,4528 lito už 1 eurą.Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai : 1. Centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercijos bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę (piniginę) politiką, priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais ir panašiai) ;
2. Komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas) ;3. Investicijų bankai (atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir pardavimo operacijas) ;4. Taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalų rinką) ;5. Specialieji bankai : hipotekos bankas , žemės ūkio bankas (teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir panašiai) ;6. Užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus).Užsienio prekybos bankų Lietuvoje nėra.Pagal teisinę formą skiriami : 1. Akciniai bankai (padeda bankams sparčiau plėstis, sutelkti labai daug lėšų) ;2. Kooperacijos bankai (jungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių – miesto ir kaimo smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas) ;2. Municipaliniai ir komunaliniai bankai (teikia ilgalaikį kreditą miestų ūkiui finansuoti; miestų savivaldos organų nuosavybė) ;3. Valstybiniai bankai (yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas) ;4. Mišrieji bankai (dalį jų akcijų turi valstybė, o dalį – privatūs asmenys, įvairios organizacijos) ;5. Tarpvalstybiniai bankai (atstovauja tarptautinio finansinio kapitalo interesams).Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, tai yra duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvines, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas. Aktyvines operacijas jie atlieka kaip kreditoriai : skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas. Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai : priima terminuotus indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais. Aptarnaujamąsias operacijas jie atlieka kaip tarpininkai : perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t. labai svarbi bankinių operacijų rūšis yra vadinamosios trastinės, arba patikėtosios, operacijos. Šiuo atveju bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius pagal įgaliojimą disponuoti jais taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur jis gali būti pelningiau panaudojamas.Patikėtoji nuosavybė (trust) – tai turtas, turimas ir valdomas patikėtinų asmenų ar grupės vardu. Kitaip tariant turtinis pasitikėjimas – tai turtiniai santykiai, kada visiška ar dalinė kapitalo kontrolė patikėta asmeniui, kuris nėra jo savininkas. Kadangi šis turtas valdomas pagal pasitikėjimo dokumentus, kiti suinteresuotieji asmenys negali jo valdyti. Taigi, kaip jau minėta, svarbiausią vietą bankininkystės sistemoje užima centrinis bankas. Nors ir vadinami bankais, centriniai bankai nėra ta prasme kaip komerciniai bankai. Tai yra vyriausybės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno didinimu (maksimizavimu) , nes jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir panašiai. Centriniai bankai, nors formaliai gali būti ir privačių akcininkų nuosavybė, tačiau atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis. Centriniai bankai atsirado dviem būdais. Vienas iš jų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmasis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme – tai finansinės institucijos, kurių svarbiausios funkcijos yra rūpintis pinigų kiekio ir palūkanų normos kontrole bei valdymu, o tikslas – užkirsti kelią didelio masto bankų bankrotams, tai yra finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams (kreditoriams) kritiniu atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Be šių svarbiausių, jie turi dar ir įprastinių funkcijų, pavyzdžiui, teikti komerciniams bankams paslaugas, leisti valiutą, teikti daug paslaugų vyriausybei ir panašiai. Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybės patarėjai, ypač tarptautinių finansų klausimais. Taigi ir Lietuvos centriniu banku yra vadinamas LIETUVOS BANKAS. Žodžiu, tai bankininkų bankas, kuriame kiti bankai laiko savo privalomus rezervus. Be to, jis kartu su šalies Finansų ministerija per kredito įstaigas organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas mokėjimą.
5.LIETUVOS BANKAS
5.1. Lietuvos banko teisinis statusas
Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, turi antspaudą, kuriame yra Lietuvos valstybės herbas ir žodžiai „Lietuvos bankas“. Lietuvos banko buveinė yra Vilniuje. Lietuvos valstybė neatsako už Lietuvos banko prievoles ir Lietuvos bankas neatsako už Lietuvos valstybės prievoles, išskyrus tuos atvejus, kai pats Lietuvos bankas prisiima tokią atsakomybę arba kai tokią Lietuvos banko atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos bankas atskaitingas Lietuvos Respublikos Seimui.
5.2. Lietuvos banko išimtinė teisė
Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Įgyvendindamas ją, Lietuvos bankas: 1) nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja popierinių piniginių ženklų gaminimą, perka iš Lietuvos Respublikos finansų ministerijos litų ir centų monetas nominalia jų kaina, organizuoja pinigų transportavimą bei jų saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos bei pakeitimo tvarką, sudaro rezervinius piniginių ženklų fondus, nustato pinigų ekspertizės tvarką.
2)įstatymo nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus.Lietuvos bankas taip pat gali išimti iš apyvartos banknotus ir monetas pakeisdamas juos kitais. Pakeitimo tvarką nustato ir paskelbia Lietuvos bankas.5.3. Lietuvos banko pagrindinis tikslas
2004m vasario 5d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Lietuvos banko įstatymo pataisos numato, kad centrinio banko pagrindinis tikslas yra ne siekti kainų stabilumo, o palaikyti kainų stabilumą. 5.4. Lietuvos banko funkcijos ir jų reikšmė ekonomikoje
Keičiantis Lietuvos ekonominei situacijai, atsirandant naujiems tikslams ir uždaviniams, Lietuvos banko įstatymas buvo keletą kartų redaguojamas. Dabar galiojantis įstatymas numato tokias Lietuvos banko funkcijas ir veiklą: Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą, atlieka šias funkcijas:1) vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;2) formuoja ir vykdo pinigų politiką;3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;5) atlieka valstybės iždo agento funkcijas;6) išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą, taip pat išduoda ir atšaukia leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiems veikti bei prižiūrėti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;7) nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;8) skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;9) renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.Tai – dabar galiojančiame Lietuvos banko įstatyme numatytos šio banko funkcijos. Jos siauresnės nei 1990 02 03 išleistame Lietuvos banko įstatyme įtvirtintos šio banko funkcijos. Po naujojo įstatymo priėmimo, Lietuvos bankas neorganizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymų – tik nustato jų tvarką. Taip pat nenustato Lietuvos pinigų keitimo į užsienio valiutą koeficiento (tik kontroliuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi) bei tik išskirtiniais atvejais atlieka kreditavimo operacijas. Lietuvos bankas gali teikti paskolas su trijų mėnesių terminu Lietuvos Respublikos bankams ir kitoms kredito įstaigoms, laikančioms savo privalomųjų atsargų lėšas Lietuvos banke, tačiau tik jei tos paskolos užtikrinamos tarptautinių atsargų lėšomis, skolų dokumentais, išleistais ir mokėtinais Lietuvoje ir esančiais valstybinės emisijos dalimi, kitais vertybiniais popieriais, skolų dokumentais, tauriaisiais metalais, kuriuos pagal Lietuvos banko įstatymą šis bankas turi teisę parduoti ir pirkti.
5.5. Pinigų emisija
Lietuvos bankas turi išskirtinę teisę vykdyti pinigų emisiją, t.y.:• išleidžia ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus;• nustato jų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius,pakeičia juos kitais;• organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą;• nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos , jų keitimobei naikinimo tvarką;• sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus;• atlieka litų banknotų ir monetų bei centų monetų ekspertizę.Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę labai aktuali tapo savų pinigų problema. Dokumentai lito įvedimui sparčiai rengiami buvo jau 1991 m. pabaigoje, o 1992 m. pradžioje buvo techniškai pasiruošta įvesti litus. Litų atgabenta tiek, kad jų visiškai pakako pakeisti apyvartoje esančius rublius ir patenkinti apyvartos poreikį. Tačiau tai nebuvo padaryta, nes, susikomplikavus Lietuvos respublikos ekonominei padėčiai dėl įvežamų energetikos išteklių, kitų žaliavų kainų keleriopo padidėjimo, dėl pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamybos mažėjimo, nežabotai didėjo ir sąmoningai buvo didinama infliacija. Tokiomis sąlygomis įvesti litą pasidarė netikslinga, kadangi jis būtų sparčiai nuvertėjęs. Sparčiai didėjant grynųjų pinigų (rublių) poreikiui ne tik dėl didelės infliacijos, bet ir dėl nutraukto iš TSRS valstybinio banko pinigų perdavimo, 1992 m. gegužės 1 d. į apyvartą buvo išleisti rublinių piniginių ženklų pakaitalai – talonai, kurie cirkuliaro kartu su rubliais (1 talonas = 1 rublis). 1992 m. spalio 1 d. rubliai buvo išimti iš apyvartos ir įvesti Lietuvos Respublikos laikinieji pinigai – talonai. 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą išleidžiami litai ( 1 litas = 100 laikinųjų pinigų -talonų). Taip po ilgos pertraukos sugrįžo Lietuvos nacionalinė valiuta.Šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 200, 500 litų banknotai ir 1, 2, 5 litų bei 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų monetos.Lietuvos bankas taip pat leidžia progines monetas. Per 1993- 2003 m. laikotarpį buvo išleista 36 skirtingo nominalo ir įvairioms progoms skirtos monetos. Didžiausio nominalo – 200 litų proginė moneta išleista 2003 m., kuri skirta Mindaugo karūnavimo 750-osioms metinėms.
Lietuvos bankas siekia užtikrinti stabilios, saugios, kokybiškos, originalios nacionalinės valiutos cirkuliaciją pinigų apyvartoje.5.6. LB pinigų politika
Svarbiausias pinigų politikos tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų bei kainų stabilumo. Tačiau iki laikinųjų Lietuvos pinigų įvedimo (1992-10-01), kuomet apyvartoje buvo svetimos valstybės pinigai, Lietuvos bankas negalėjo daryti didesnio poveikio pinigų kiekiui, infliacijos lygiui ir palūkanų normoms. Bet kai kurias pinigų politikos priemones, kaip komercinių bankų privalomos atsargos, Lietuvos centrinis bankas pradėjo taikyti jau 1991 metais.Trumpą laiką (1992 m. pabaigoje- 1993 m. praadžioje) buvo taikomi paskolų limitai, kurie buvo nustatyti kiekvienam komerciniam bankui atsižvelgiant į banko suteiktų paskolų dydį bei indėlių didėjimo apimtis. Tokios priemonės buvo taikomos todėl, kad pereinamuoju laikotarpiu dar buvo nevisiškai susiformavę rinkos ekonomikos svertai ir Lietuvos bankas, naudodamas rinkos priemones, negalėjo efektyviai paveikti pinigų pasiūlos bei palūkanų normų. Vėliau privalomosios atsargos pradėtos taikyti ir komercinių bankų įsipareigojimams konvertuojamomis valiutomis. Siekiant padidinti komercinių bankų likvidumą ir padėti jiems vykdyti privalomųjų atsargų reikalavimus, Lietuvos bankas pradėjo rengti kredito išteklių aukcionus, teikti specialiąsias tikslines paskolas.Atsižvelgdamas į Tarptautinio valiutos fondo nustatytą pinigų atsargos limitą, Lietuvos bankas 1993 m. pabaigoje pradėjo vykdyti indėlių aukcionus. Tai leido sumažinti pinigų pasiūlą, o kartu ir infliacijos tempą bei išlaikyti stabilų JAV dolerio ir kitų konvertuojamų valiutų kursą litais. Pinigų politikos priemonių naudojimas 1993 metais piklausė nuo Lietuvos banko siekiamų tikslų, kurių svarbiausi buvo: talonų, vėliau lito keitimo į užsienio valiutas santykio stabilizavimas, infliacijos mažinimas, lito įvedimas ir jo įtvirtinimas krašto apyvartoje.Siekiant, kad litas butų stabilus ir realiai atliktų kaupimo ir taupymo funkciją, 1994 m. kovo 17 d. buvo priimtas Lito patikimumo įstatymas. Nuo 1994 m. balandžio 1 d. nustatytas lito ir JAV dolerio santykis (1Lt = 0,25 dolerio). Tokiu būdu Lietuvos bankas garantavo, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo.2002 m. vasario 1 d. Lietuvos banko valdyba, suderinusi su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, nustatė, kad nuo 2002 m. vasario 2 d. lito bazinė valiuta yra euras (1 euras = 3,4528 lito). Lito susiejimas su euru ne tik leis pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir sudarys palankias sąlygas Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą.Valiutų rinkoje padėtis keičiasi kasdieną, todėl Lietuvos bankas kasdien skelbia konkrečios dienos valiutų santykį su nacionaline valiuta .Lietuvos bankas, naudodamasis pinigų politikos priemonėmis – privalomųjų atsargų reikalavimai, skolinimosi galimybės LB, atvirosios rinkos operacijos – siekia:1) skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą;2) spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją (suartėjimą) su Europos Sąjunga, derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais;3) užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.
5.7. Užsienio atsargų valdymas
Lietuvos bankas valdo užsienio atsargas, siekdamas užtikrinti lito patikimumą, t.y. visi LB į apyvartą išleisti litai turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis. Lietuvos Respublikos užsienio atsargas sudaro:• auksas;• užsienio valiuta;• turtas užsienio valiuta užsienyje;• specialiosios skolinamosios teisės (SST);• atsargos Tarptautiniame valiutos fonde (TVF);• kitos visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos.
Siekiant nustatyti, išaiškinti Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo politikos tikslus, pagrindinius principus, įgyvendinimo nuostatas, 2002 m. gruodžio 19 d. buvo patvirtintos „Pagrindinės Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo nuostatos”. Nuostatos numato, kad valdant užsienio atsargas būtina užtikrinti tokį likvidžių finansinių išteklių kiekį, kurio bet kada pakaktų vidaus valiutų rinkoje, siekiant išlaikyti fiksuotą nacionalinės valiutos kursą bazinės valiutos atžvilgiu. Įgyvendinant šį tikslą užsienio atsargos valdomos vadovaujantis likvidumo ir saugumo principais, o tik juos patenkinus vadovaujamasi pelningumo principu, t.y. jos investuojamos taip, kad per ilgą laikotarpį būtų siekiama gauti kuo didesnę grąžą. Egzistuojant užsienio valiutos kurso rizikai, LB užsienio atsargas laiko ta valiuta, kurios atžvilgiu nacionalinė valiuta yra fiksuota.Lietuvos bankas užsienio atsargas skirsto į dvi dalis:I) likvidumo portfelis -jame esančios atsargos skirtos užtikrinti LB operatyvaus likvidumo poreikį, daugiausiai sąlygojamą LB operacijų vidaus valiutų rinkoje, todėl taikomas I mėnesio investavimo laikotarpis;2) investicinis portfelis – nors jame esančias atsargas bet kada galima butų panaudoti intervencijoms vidaus valiutų rinkoje ar kitiems tikslams, tačiau mažai tikėtina, kad to prireiks artimiausiu laikotarpiu. Dėl šių priežasčių investuojant šias atsargas sureikšminamas pelningumo reikalavimas, todėl taikomas 1 metų investavimo laikotarpis.
Nuostatose numatyta, kad Lietuvos bankas turimų aukso atsargų kiekio, išskyrus galimą dalies užsienio atsargų perdavimą Europos centriniam bankui auksu, keisti neketina, nes jos atlieka galutinio rezervo, skirto būtiniausiems Šalies poreikiams tenkinti, funkciją. Lietuvos bankas užsienio atsargas investuoja skaidriose, reguliuojamose, didelėse ir likvidžiose finansų rinkose, kuriose sklandžiai ir efektyviai gali būti atliekamos užsienio atsargų valdymo operacijos.5.8.LB kaip valstybės iždo agentas
Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas, organizuoja šalies viduje Finansų ministerijos išleidžiamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir palūkanų už juos išmokėjimus. Lietuvos bankas VVP aucionus vykdo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono nuostatais. Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose reikalavimuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių aukciono dalyviams išdėstytus reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę Aukciono dalyvio sutartį:1.Lietuvos Respublikos komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai (skyriai), veikiantys Lietuvos Respublikoje;2.Lietuvos Respublikos finansų maklerio įmonės, turinčios Vertybinių popierių komisijos suteiktą „A“ kategoriją;3. užsienio šalių finansų ir kredito įstaigos.Šiuo metu Lietuvos banke rengiamų VVP aukcionų dalyviai yra:• AB bankas „Hansabankas”;• AB bankas „NORD/LB Lietuva”;• AB Vilniaus bankas;• AB bankas „Snoras”;• Akcinė bendrovė PAREX BANKAS;• UAB Sampo bankas;• Akcinė bendrovė finansų maklerio įmonė „Finasta”.Lietuvos bankas, priimdamas sprendimą dėl įmonės tinkamumo būti aukciono dalyviu, atsižvelgia ar aukciono dalyvis galės visada ir laiku sumokėti už VVP, tinkamai vykdyti savo pareigas, sąžiningai ir aktyviai tarpininkauti VVP rinkoje, taip pat ar savo veikla nesumažins investuotojų pasitikėjimo VVP rinka ir jos infrastruktūra.5.9. Kredito įstaigų priežiūraLietuvos bankas jau nuo įsikūrimo pradžios pradėjo reguliuoti komercinių bankų steigimą ir kontroliuoti jų veiklą. Siekdamas apriboti bankų riziką, LB ėmė išduoti licencijas operacijoms užsienio valiuta tik atitinkamus įgūdžius turintiems bankams, buvo stiprinama bankų priežiūra, tobulinami ekonominiai normatyvai, nustatytas maksimalus užsienio valiutų pozicijų dydis, maksimalus banko kapitalo ir aktyvų, įvertintų pagal rizikos laipsnį, santykis.Bankų veikla reglamentuojama Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme, kuriame nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kurių dydžius ir apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas.Yra nustatyti šie bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai:1) kapitalo pakankamumo;2) likvidumo;3) maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais;4) maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui;5) didelių paskolų;6) kiti Lietuvos banko teisės aktų nustatyti normatyvai, neprieštaraujantys Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms.Komerciniai bankai siekia didinti savo turtą tam, kad galėtų plėsti savo veiklą, vykdyti įvairius įsipareigojimus ir kitais tikslais.Lietuvos bankas, norėdamas apsaugoti indėlininkų interesus, užtikrinti banko ir bankų sistemos saugumą, patikimumą ir stabilumą, turi teisę taikyti bankams įstatyme numatytas poveikio priemones, atsižvelgdamas į pažeidimo turinį.
5.10. Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai ir reikalavimai
Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme yra nustatyti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai, kuriuos privalo vykdyti visi Lietuvos komerciniai bankai. Normatyvų dydžius ir jų apskaičiavimo metodiką nustato Lietuvos bankas. Yra nustatyti šie veiklos riziką ribojantys normatyvai: kapitalo pakankamumo, likvidumo, maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais, maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui ir didelių paskolų normatyvai. Lietuvos bankas teisės aktais gali nustatyti kitus normatyvus, neprieštaraujančius Bazelio bankų priežiūros komiteto rekomendacijoms ir Europos Sąjungos direktyvoms. Kapitalo pakankamumo normatyvas banko skaičiuotino kapitalo ir turto (aktyvų) bei nebalansinių įsipareigojimų, įvertintų pagal riziką santykis, turi būti ne mažesnis kaip 10 procentų. Likvidumo normatyvas banko likvidaus turto santykis su einamaisiais įsipareigojimais negali būti mažesnis kaip 30 procentų. Maksimalios atviros pozicijos užsienio valiuta ir tauriaisiais metalais normatyvas leidžiamas bendrosios atviros pozicijos dydis – ne daugiau kaip 25 procentų banko kapitalo, o vienos valiutos ar tauriųjų metalų atviros pozicijos dydis ne daugiau kaip 15 procentų banko kapitalo. Maksimalios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvas paskolų suma vienam skolininkui neturi viršyti 25 procentų banko kapitalo. Didelių paskolų normatyvas banko suteiktų didelių paskolų bendroji suma neturi viršyti 800 procentų banko kapitalo. Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatyme nustatyta, kad bendra banko investicijų į kitų įmonių akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 40 procentų banko kapitalo, o banko investicijų į vienos įmonės akcijas ar kapitalą suma negali būti didesnė kaip 10 procentų banko kapitalo. Šios nuostatos netaikomos banko investicijoms į įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos banko teisės aktus priskirtos kreditine ir finansine veikla besiverčiančioms įmonėms, akcijas ar kapitalą. Bankui draudžiama įsigyti įmonės, kuri valdo šio banko akcijų paketą, akcijų ar būti tos įmonės bendrasavininkiu. Taip pat bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 procentų banko kapitalo. Banko pagrindinis kapitalas negali būti mažesnis už Lietuvos banko nustatytą minimalų pagrindinio kapitalo dydį (kuris šiuo metu sudaro 5 mln. eurų litų ekvivalentu).
5.11. Užsienio valiutos operacijų reguliavimas
Lietuvos bankas: 1. nustato užsienio valiutos operacijų vykdymo tvarką;2. išduoda licencijas užsienio valiutos operacijoms vykdyti ir prireikus atšaukia šias licencijas;3. nustato bankams ir kitoms kredito įstaigoms leistiną užsienio valiutų atvirosios pozicijos riziką;4. laiko Lietuvos Respublikos užsienio valiutos atsargas ir jas tvarko.Lietuvos bankas sudaro, laiko ir tvarko Lietuvos Respublikos atsargas, kurios gali būti sudarytos iš aukso, konvertuojamos užsienio valiutos banknotais ir monetomis, taip pat esančios užsienio bankų sąskaitose, vertybinius popierius, apmokamus konvertuojama užsienio valiuta, kuriuos išleido ir garantavo, įskaitant perpirkimo įsipareigojimus, užsienio valstybė ar jos centrinis bankas arba tarptautinė institucija. Taip pat turi teisę įsigyti Tarptautinio valiutos fondo atsargų dalį. Lietuvos bakas gali:1. imti paskolas iš užsienio ir tarptautinių bankų bei kredito įstaigų; 2. teikti paskolas užsienio bankams bei tarptautinėms kredito įstaigoms:3. atidaryti sąskaitas, priimti iš užsienio valstybių centrinių ir tarptautinių bankų, kredito įstaigų ir kitų institucijų lėšas į jų sąskaitas arba indelius:4. atidaryti savo sąskaitas užsienio valstybių bankuose;5. būti garantu, išduoti garantinius raštus pagal Lietuvos Respublikos ir užsienio juridinių asmenų bei tarptautinių institucijų piniginius įsipareigojimus;6. vykdyti kitas įstatymų numatytas tarptautines valiutines operacijas.
5.12. Lietuvos banko valdymas ir struktūraSėkmingą Lietuvos banko veiklą, tinkamajam pavestų funkcijų atlikimą lemia ir banko valdymas bei struktūra.Lietuvos banko organizacinė struktūra nuo įsikūrimo iki dabar kito dažnai, nes tai lėmė banko stiprėjimas, patirties kaupimas, besikeičiantys uždaviniai ir funkcijos. Jei 1991 metais banko organizacinę struktūrą sudarė valdyba, 4 departamentai ir reikalų valdyba, jų skyriai, daug LB skyrių , tai šiuo metu ją sudaro: valdyba, 10 departamentų, 5 savarankiški skyriai ir 2 banko įstaigos .Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, 3 jo pavaduotojai ir 7 nariai. Dabartinis Lietuvos banko valdybos pirmininkas yra R.Šarkinas.Lietuvos banko skyriai Kaune ir Klaipėdoje aptarnauja jiems priskirtų šalies zonų komercinius bankus, jų skyrius grynaisiais pinigais.LB valdybos pirmininką 5 metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius 9 metams skiria Prezidentas LB valdybos pirmininko teikimu. LB valdyba, išskyrus pirmininką ir 1 pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas 3 metai.
6. LIETUVOS KOMERCINIAI BANKAI 2003-2004 metais
Trečiąjį šių metų ketvirtį išliko tos pačios sparčios bankų sistemos plėtros tendencijos. Bankų turtas , palyginti su analogišku 2003 metų laikotarpiu ūgtelėjo 33 procentais, o klientų suteiktos paskolos –50,1 procento, o indėliai 24,3 procentų.
Bnakų pelnas 2003-2004m sausio –rugsėjo mėnesiais (mln.lt)
Banko pavadinimas 2003 01-2003 09 2004 01-2004 09AB NORD/LB LIETUVA 15,3 4,1AB bankas HANSABANKAS 57,7 81,6AB ŪKIO bankas 3,4 4,1AB VILNIAUS bankas 85,3 97,7AB ŠIAULIŲ bankas 3,1 5,6AB SNORO bankas 6,2 14,8UAB MEDICINOS bankas 1,3 1,4AB PAREX bankas 5,7 4,7UAB SAMPO bankas 3,3 -0,9AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas 1,0 0,2Kredyt bankas Vilniaus skyrius -0,2 –Norddeutche Landesbank Girozentrale Vilniaus sk. 0,9 –NORDEA BANK Findland Lietuvos skyrius -1,1 2,3Vereins und Westbank AG Vilniaus skyrius 0,7 1,8VISO: 182,6 217,3
Bankų ataskaitų duomenimis šių 2004 metų sausio –rugsėjo mėnesyje devyni bankai ir du užsienio bankai dirbo pelningai ir gavo 218,2 mln. litų pelno, o vienas bankas ( UAB SAMPO BANKAS) per tą laikotarpį patyrė 0,9 mln. litų nuostolio. Bendras Lietuvos bankų sistemos 2004metų sausio – rugsėjo rezultatas 217,3 mln. pelno. Nors palyginti su tuo pačiu 2003 metų laikotarpiu šiemet bankai uždirbo 34,7 mln. litų arba 19,0 procentų daugiau pelno , šį padidėjimą iš esmės lėmė dviejų didžiausių šalies bankų- AB banko „HANSABANKAS“ ir „AB VILNIAUS “ bankas veikla. Abiejų bankų pelnas per metus išaugo 36,3 mln.litų. Mažiems bei vidutiniams bankams ypač sunku priimti konkurencijos iššūkius ir palaikyti patenkinamo lygio grynąją palūkanų maržą.
IŠVADOS IR APIBENDRINIMAI
Dabar Lietuvos Respublikoje veikia klasikinė dviejų pakopų bankų sistema. Ją sudaro centrinis Lietuvos bankas ir komerciniai bei Lietuvos vystymo bankas bei kredito unijos. Lietuvos bankas po 50 metų pertraukos atkurtas 1990 metų kovo 1 dieną. Lietuvos bankas atlieka keturias pagrindines funkcijas: vykdo pinigų emisiją, yra „bankų bankas“ , yra valstybės bankas, valdo užsienio aktyvus.Pinigų emisija-tai Lietuvos bankui suteikta teisė išleisti į apyvartą ir išimti iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Bankas atlieka visas su tuo susijusias operacijas: nustato pinigų nominalus, formą, rūpinasi pinigų gaminimu ir panašiai.„Bankų banko“ funkcija-Lietuvos bankas nevykdo komerciniams bankams būdingų funkcijų. Jo veikla yra susijusi su kredito įstaigų priežiūra , jų kreditavimu, licencijavimu bei kontrole. Dėl to jį ir vadina „bankų banku“.Valstybės banko funkcija-Lietuvos bankas tvarko Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas, jis parduoda ir superka Vyriausybės išleidžiamus vertybinius popierius, moka už juos palūkanas.
Komerciniai bankai-tai indėlių priėmimas iš indėlininkų, saugo juos, teikia paskolas, tvarko savo klientų atsiskaitomąsias sąskaitas.Tokios paslaugos reikalingos tiek verslams , tiek ir pavieniems žmonėms. Taigi bankas- tai institucija , kuri priima indėlius iki pareikalavimo, bei teikia komercines paskolas ir atlieka kitokias paslaugas.LITERATŪRA
1.M.Klebanskaja, Z.Lydeka „Taikomoji ekonomika“,1997
2.www.lb.lt
3.www.vb.lt
4.www.hanza.lt
5.www.snoras.lt
6.V.Snieška, V.Baumilienė „Makroekonomika“