Bankai moderniame pasaulyje: tipai, funkcijos ir rūšys

Turinys

Įvadas.............................. 3
1. Pasaulinė bankininkystės raida......................... 4
2. Bankai, jų funkcijos ir rūšys 6
3. Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei 8

3.2 Bankų veiklos esmė ir turinys 10
4. Pagrindiniai bankų veiklos principai 12
5. Bankų sistemos institucijų klasifikavimas 15

5.1. Bankai ir nebankai 15

5.2 Bankinių institucijų charakteristika 16
6. Šiuolaikinės bankininkystės pertvarkos kryptys 19
Išvados 22
Literatūra.................. 23

Įvadas

Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco “, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo pinigų keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: trrappezitai, t.y. stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai.
Šių laikų bankas, kaip jau matėme anksčiau, – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia j apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.
Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas.Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kaas kita kaip mano paskola (loan) bankui, ji taigi banko skolai (debt) man. Taigi indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolinis kapitalas (loan capital). Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje

/p>

1. Pasaulinė bankininkystės raida

Terminas “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco” – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. pr.Kr.), Graikijoje (IV a. pr.Kr.), Senovės Romoje. Pirmosios jas teikė bažnyčios – tais laikais tai buvo saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Žmonės pradėjo tuo metu cirkuliavusius metalinius pinigus (auksines, sidabrines monetas) laikyti pas auksakalius, kurie už priimtus saugoti pinigus išrašydavo kvitus. Taigi jau auksakaliai teikė paslaugas, panašias į tas, kurias dabar teikia bankai. Gautieji aukso kvitai buvo naudojami prekių mainuose. Laikui bėgant auksakaliai pastebėjo, kad savo poreikiams tenkinti žmonės atsiima tik dalį padėtų saugoti pinigų, o kiti lieka auksakalio saugykloje. Todėl šie pradėjo skolinti jiems patikėtus saugoti pinigus kitiems žmonėms užž tam tikrą mokestį – palūkanas. Aukso kvitų naudojimas buvo patogi (lengviau nešioti piniginėje!) ir saugi (vagysčių požiūriu) atsiskaitymų priemonė. Šia prasme auksakaliai atrado pinigų “kūrimo” mechanizmą, kuriuo grindžiama ir šiuolaikinė bankų sistema.

Tačiau tikroji bankininkystės pradžia yra Renesanso laikai. Pirmieji bankai atsirado Lombardijoje, nuo tada vartojama lombardo sąvoka. Labai plačiai ji paplito Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius. Nuo XII amžiaus Šiaurės Italijoje (Florencijoje) žinomi bankininkai (bancherii) Me

edičiai, Vokietijoje – Fugeriai ir Velseriai. Pirmieji bankai valstybinės valdžios aktais įsteigti Barselonoje (1401m.), Šv. Jurgio bankas Genujoje (1407m.), Banco di Rialto Venecijoje (1587m.), Milane (1593m.), Amsterdame (1609m.), Hamburge (1619m.), Niurnberge (1621m.), Stokholme (1656m.).
Plečiantis pramoninei gamybai, bankinių operacijų mastai labai išaugo. Pramoninio kapitalo koncentracija reikalavo ir bankinio kapitalo koncentracijos, atsirado pirmieji akciniai bankai: Didžiojoje Britanijoje 1833 metais “National Provincial Bank”, 1834m. – “Westminster Bank”; Vokietijoje tokie bankai atsirado 1849-1856m., Prancūzijoje – 1852-1863m. JAV XVII amžiaus pabaigoje atsirado pirmieji žemės bankai, teikiantys hipotekinį kreditą, o XVIII amžiaus pabaigoje nacionaliniai bankai valstijose, kurie atliko pinigų emisijos ir komercinių bankų funkcijas. Bankų koncentracija ir centralizacija skatino įmonių stambinimo procesą, stiprino monopolistines tendencijas. Po 1929-1933 metų pasaulinės ekonominės krizės sustiprėjo valstybinis bankų veiklos reguliavimas. Vyriausybės naudojasi bankų kreditais, skatindamos ir kontroliuodamos ekonomikos raidą. Bankai finansuodavo vyriausybės išlaidas. Prasidėjo centrinių bankų suvalstybinimas: Kanadoje – 1938m., Prancūzijoje – 1945m., Anglijoje – 1946m., Olandijoje, Vokietijoje – 1948 metais. Vyksta ir komercinių bankų suvalstybinimo procesai: Prancūzijoje nacionalizuoti 3 bankai turi 58% visų šalies komercinių bankų indėlių, teikia 57 % visų paskolų, Italijoje valstybės kontroliuojami keturi komerciniai bankai kredituoja visą pramonę. Tačiau šios tendencijos pasireiškia labai netolygiai ir daug priklauso nuo šalies ekonominės situacijos.
Pastaraisiais metais atsiranda naujos bankinės operacijos ir naujos ryšių su klientais formos, labai padidėjo taupymo, vartotojų kredito vaidmuo. Komercinių bankų ve
eikla darosi universalesnė. Sparčiai daugėja trastinių operacijų.

2. Bankai, jų funkcijos ir rūšys

Pirmieji dabartinių bankų prototipai atsirado XII a. Lombardijoje (Šiaurės Italija), teikę paslaugas už užstatytus pinigus. Šios kreditinės įstaigos pagal jų atsiradimo geografinės vietovės pavadinimą ir šiandien vadinamos lombardais.
Bankas (bank) – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licenciją, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Bankai atlieka šias funkcijas:
1. Telkia laikinai laisvas lėšas ir santaupas;
2. Iš sukauptų lėšų bankai teikia kreditus ir dažnai tampa pramonės įmonių akcininkais. Banko paskola – tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia, skolindamas pinigus nustatytam laikotarpiui už tam tikras palūkanas;
3. Vykdant ūkinius sandėrius, bankai tarpininkauja piniginiuose atsiskaitymuose ir mokėjimuose;
4. Leidžia apyvarton pinigus, vertybinius popierius ir atlieka su jais susijusias

operacijas;
5. Konsultuoja klientus, suteikdami jiems reikiamą ekonominę bei finansinę

informaciją.
Atlikdami šias funkcijas, bankai veikia tam tikrus ūkio procesus ir net juos kontroliuoja. Bankai gali perkelti pinigines lėšas į tas veiklos sritis, kur jų trūksta. Pagal nuosavybės formas bankai skirstomi į:
1. Akcinius bankus – bankus, kurių įstatinis banko kapitalas sukauptas iš atskirų dalininkų lėšų;
2. Kooperatinius bankus – bankus, apimančius smulkaus kredito draugijas, jungiančias savo narių – miesto ar kaimo gyventojų – indėlius ir iš sukauptų lėšų teikiančius jiems trumpalaikes paskolas;
3. Municipalinius bankus – miestų savivaldos organų nuosavybę; jie teikia miesto ūkio finansavimui ilgalaikius kreditus;
4. Valstybinius bankus – valstybės nuosavybę; jie atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;
5. Mišriuosius bankus – bankus, kurių ak

kcijų dalį turi namų ūkiai, firmos bei

valstybė;

6. Tarptautinius bankus – bankus, atstovaujančius tarpvalstybiniams interesams. Pavyzdžiui, Pasaulio arba Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas yra tarpvalstybinė Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) kredito institucija, įkurta 1944 m. Breton Vude (JAV). Jos nariais gali būti tik tos pasaulio šalys, kurios priklauso Tarptautiniam valiutos fondui (TFV). Oficialus banko tikslas – skatinti TFV priklausančių šalių gamybinių jėgų plėtotę, teikiant ilgalaikį (5-25 metams) kreditą.
Pagal veiklos pobūdį bankai skirstomi į:
1. Centrinį banką – vadinamąjį pirmos eilės banką;
2. Komercinius bankus (KB);
2.1. Komercinius universalius bankus;
2.2. Komercinius specializuotus bankus:
– investicinius;
– taupomuosius;
– inovacinius;

– hipotekos.
3. Nebankinius finansinius tarpininkus (NFT);

– taupymo ir paskolų asociacijas;
– kreditines sąjungas.
Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniai tarpininkai, iš savo veiklos gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo. Finansinis tarpininkas pinigus pasiskolina savo vardu, o vėliau juos skolina savo skolininkams. Vadinasi, K.B ir NFT yra:

a) finansiniai tarpininkai tarp skolintojų ir besiskolinančiųjų, t.y. paskolų tiekėjai;

b) finansiniai tarpininkai mainuose, t.y. tarpininkai mainuose tarp prekių savininkų ir pinigų savininkų, nes dalis bankų pasyvų, būtent čekiniai indėliai, plačiai naudojami kaip mokėjimo priemonė ir yra pagrindinė pinigų kiekio šalyje dalis.
Dėl šių KB ir NFT veiklos bendrumų tolimesnėje analizėje neatsižvelgsime į jų veiklos ypatybes bei skirtumus ir abu juos vadinsime bendru vardu – komerciniais bankais – KB.
KB, tiesiogiai negamindami materialinių vertybių, o tik aprūpindami ūkio subjektus finansiniais ištekliais ir organizuodami jų srautus, siekia visoms įmonėms būdingo tikslo – pelno maksimizavimo. Banko pelno maksimizavimo
procesą apima du etapai.
1. Būtina įtikinti žmones teikti jiems pinigus, atidarant indėlio sąskaitas. Kadangi pradedantis bankas turi konkuruoti su jau veikiančiais bankais, tai jis turi sudaryti palankesnes sąlygas potencialiems indėlininkams. Pavyzdžiui: naujame banke indėlininkai gali gauti šiek tiek didesnes palūkanas; nemokamą čekinį aptarnavimą ir panašiai.
Jei bankas turi kurių nors privalumų, palyginti su kitais bankais, tai jis taps patraukliu, ir žmonės noriai jame laikys savo indėlius.
2. Pelningiausių kredito suteikimo variantų paieškos. Jei banko vadovybė optimaliai pasirenka savo skolininkus, tai bankas gaus dideles pajamas.
3. Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei

Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, {finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus.
Bankas (bank ) – finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas.
Kitaip tariant, bankai yra sankcionuota indėlių priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Bankai yra komercinės įstaigos, kurios gauna pelną už kitaip nenaudojamų indėlių skolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugą dažniausiai ima tam tikrą sumą.
Į bankus galima žiūrėti kaip į pramonines korporacijas (bendroves), perkančias išteklius ir parduodančias produkciją. Ištekliai ir produkcija yra ne fizinis produktas, o pinigai. Piniginius išteklius bankai “perka” iš savo indėlininkų. Jie tampa bankų įsipareigojimais. Papildomos banko akcininkų kapitalo investicijos sudaro akcinį kapitalą arba nuosavą kapitalą. Bankas “parduoda” pinigus paskolų pavidalu. Paskolos sudaro didžiausią banko turto dalį.
Banko paskola (bank loan) – tai terminuotas banko kreditas, kurį galima suteikti privatiems asmenims ir firmoms; tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia skolindamas pinigus nustatytam laikui už palūkanas.
Banko gaunamą pelną sudaro skirtumas tarp palūkanų už paskolas ir palūkanų už indėlius. Šis skirtumas yra vadinamas marža (margin). Pagrindinis banko pelningumo matas yra grynoji palūkanų marža (net interest margin – NIM), kuri atspindi bendrą sprendimų poveikį turtui ir įsipareigojimams. Ji apskaičiuojama pagal formulę:

NIM=(IA – IL) / Bendra turto suma ,

čia: IA – palūkanos, nustatytos turtui,

IL – palūkanos nustatytos įsipareigojimams.
Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jos lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį. Ir tai vadinama bankų turto ir įsipareigojimų valdymu.
Taigi bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas bei jas skolinti. Tačiau bankai taip pat teikia ir daug kitų finansinių paslaugų. Pagrindinė bankų funkcija – finansinis tarpininkavimas.
Finansų tarpininkas (financial intermediary) – tai institucija, veikianti finansų rinkose ir jungianti paskolos gavėjus, arba taupytojus, ir investuotojus.

Tokios indėlių įstaigos, kaip bankai, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu, vadinamos finansų tarpininkais. Tai tas kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus, kanalas, jungiantis tuos, kurie nori susitaupyti ateičiai, su tais, kurie nori tuos pinigus išleisti dabar. Taigi, veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės depozitorių arba skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai sutelkia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti. Juos galima laikyti dideliais skolinti paruoštų pinigų rezervuarais, į kuriuos įteka nesuskaičiuojama gausybė smulkių likvidinių fondų srovelių ir iš kurių tie pinigai – jau kaip finansinio kapitalo porcijos, pagrįstai laikomos tolesnio turto didėjimo šaltiniu, – paskirstomi po visą šalį tuo momentu, kai jų labiausiai reikia, ir į tas vietas, kur jie bus efektyviausiai panaudojami. Begalė mažų pinigų sumų, kurios taip ir liktų “bevaisėmis” sankaupomis, virsta produktyviomis, ir taip bankai padeda perkelti kurios nors turtingos vietovės didelių ir mažų kapitalistų turtą į tas vietas, kur tas turtas bus efektyviai ir pelningai naudojamas. Taigi mūsų laikų bankai perka ir parduoda pinigus. Be to, būdinga bankų savybė yra tai, kad jie dažniausiai verčiasi svetimais pinigais. Banko įstaiga tikra to žodžio prasme bus tik ta, kuri skolina svetimus pinigus. Kas skolina vien tik savus pinigus, yra kapitalistas, bet ne bankininkas.
Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas.Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kas kita kaip mano paskola (loan) bankui, ji lygi banko skolai (debt) man. Taigi indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolinis kapitalas (loan capital). Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje. Paskolos sudaro verslo firmoms sąlygas apmokėti einamąsias sąskaitas ir atlikti įvairias finansines operacijas. Paskolos vartotojams sudaro sąlygas atskiriems gyventojams bei šeimoms naudotis prekėmis ir paslaugomis iškilus poreikiui, o apmokėti jas ateityje iš būsimo atlyginimo. Todėl bankai ekonomikoje atlieka strateginį vaidmenį, Jie taip pat turi svarbią reikšmę ir nedidelei visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai, kaip ir gamybinės firmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės, dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – garantuoti pelną savo akcininkams.
Apskritai solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti. Smulkūs indėlininkai tokiomis sąlygomis pastebi bankų teikiamus saugaus investavimo patogumus. Kai bankų operacijos deramai kontroliuojamos, indėlininkai jaučiasi esą saugesni dėl savo indėlių. Be to, jie žino, kad bankai indėlius ne tik fiziškai apsaugo nuo vagystės ar gaisro, bet ir apdraudžia. Pavyzdžiui, JAV bankų indėliai, ne didesni kaip 100 tūkstančių dolerių, turi valstybės garantiją. Draudimas garantuoja tam tikro dydžio indėlių saugumą. Dėl to šiuolaikinėse visuomenėse net ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės paprastai turi sąskaitas taupomuosiuose arba akciniuose bankuose.

3.1 Bankų veiklos esmė ir turinys

Bankų veiklos esmę atspindi ekonomikoje vykdomos jų funkcijos.
Bankai yra finansinės institucijos, kurių veiklos objektas yra pinigai ir jiems prilygintos likvidžios priemonės – kvazipinigai.
Pinigai yra ekonominio darbo pasidalijimo proceso rezultatas. Jų uždavinys – supaprastinti ir išplėtoti labai komplikuotus prekių mainus.
Prekių mainuose dalyvauja daug ūkio subjektų: pramonės, paslaugų, žemės ūkio, prekybos įmonės, individualūs vartotojai ir juos aptarnaujantys bankai.
Bankų vykdomos funkcijos parodytos 1. paveiksle.

Žymėjimai: indėliai, atsiskaitymai, kreditai

1. pav. Bankinių patarnavimų schema

1. Atsiskaitymų funkcija garantuoja atsiskaitymų saugumą, patikimumą, sumažina grynųjų pinigų poreikius, nes atsiranda galimybė vykdyti nepiniginius atsiskaitymus tarp klientų. Atsiskaitymo funkcija apima ir valiutos, tauriųjų metalų keitimo operacijas, kuriose jie įvairiais kursais keičiami į grynuosius pinigus. Ji apima taip pat ir vekselių keitimą.
2.1ndėlių priėmimas/deponavimas. Vienas iš svarbiausių bankų uždavinių – surinkti laisvas lėšas iš įmonių, privačių asmenų ir taip sukaupti ūkiui ir gyventojams kredituoti reikalingą kapitalą.
3.Kreditavimo funkcijos tikslas – paskirstyti sukauptas lėšas įmonėms ir gyventojams, siekiant didžiausio efektyvumo tiek kreditus gaunančio, tiek juos išduodančiojo požiūriu.
1. lentelėje parodytas Lietuvos komerciniams bankams leidžiamų vykdyti operacijų pasiskirstymas pagal funkcijas.

Lietuvos komercinių bankų operacijų nomenklatūra

1. lentelė

Šios funkcijos neatspindi visos bankų veiklos įvairovės. Dažnai yra skiriamos antrinės funkcijos: transportavimas, saugojimas, paruošimas ir kt.
Transportavimas – tai pinigų ar vertybinių popierių perkėlimas erdvėje iš vieno banko į kitą, klientams. Saugojimas garantuoja patikėtų likvidžių priemonių saugumą. Saugumas tampa pagrindine funkcija, kai už tam tikrą atlyginimą saugomi klientų brangieji metalai, vertybiniai popieriai, papuošalai. Paruošimas reikalingas tam, kad būtų galima greitai atlikti operacijas: pinigai suskaičiuojami, surūšiuojami, parengiami reikalingi dokumentai.
Išvardyti visų bankų funkcijų praktiškai neįmanoma, nes atskirose šalyse bankų veiklai priskiriamos skirtingos veiklos rūšys. Be jau minėtų trijų pagrindinių ir antrinių funkcijų, bankų veiklai gali būti priskiriamas draudimo rizikos perėmimas, įmonių konsultavimas, elektroniniai patarnavimai, nekilnojamo turto pardavimas ir pan. Pavyzdžiui, Vokieti-joje bankų reguliavimo sistemai priklauso draudimo bankai, kreditinių kortelių bendrovės, investicinės bendrovės, kuriami bankų ir pramonės koncernai. Tačiau ką priskirti bankinei veiklai, o ko ne, nustato šalies įstatymai, pvz., JAV bankų įstatymai nereguliuoja nebankinės veiklos, draudžiami bankų ir pramonės koncernai.

4. Pagrindiniai bankų veiklos principai

Yra tam tikri bendri bankų veiklos principai, kuriais bankai stengiasi vadovautis atsižvelgdami j išorės bei vidaus aplinką.
Pagrindinis rinkos ekonominės sistemos veiklos principas yra ekonomiškumas. Bankuose jis reiškiasi siekimu maksimizuoti pelną, kapitalo rentabilumą.
Ekonomiškumo principas yra derinamas su saugumo principu, kuris traktuojamas tiek siaurąja prasme (saugus pinigų transportavimas, vertybių ir bendra banko apsauga, negalimumas suklastoti dokumentus ir pan.), tiek plačiąja prasme, priimant principinius banko kūrimo ir veiklos sprendimus. Banko saugumas apima klientų indėlių (lėšų) ir akcininkų kapitalo išsaugojimą, laikantis bankui nustatytų saugumo normatyvų.

Pagrindinis tikslas

-maksimalus pelnas

-didelis kapitalo rentabilumas

Finansiniai saugumo tikslai
– likvidumas
– nuosavo kapitalo išsaugojimas
– balanso struktūros normų laikymasis Nefinansiniai saugumo tikslai

– įvaizdis

– savarankiškumas

Vidinė ir išorinė aplinka

– bankų veiklos dalyviai

– ekonomine ir socialinė situacija

– politinė situacija

– vyraujanti vadybos teorija ir proceso humanizavimo lygis

– teisinis bankų veiklos reglamentavimas
– konkurencingas darbo užmokestis
– investicijos į išsimokslinimą ir išsilavinimą

2. pav. Banko tikslų sistema

Svarbų vaidmenį įgyvendinant bankų saugumo principą vaidina nefinansiniai saugumo tikslai. Tai banko įvaizdis, savarankiškumas. Bankų veikloje ypatingą vaidmenį vaidina klientų pasitikėjimas banku. Pasitikėjimo sąvoka labai plati. Ji apima ir subjektyvius pasitikėjimo aspektus, kuriems susiformuoti ne visuomet yra realus pagrindas (dažnai toks realus pagrindas buvo praeityje arba yra formuojamas ateičiai), ir objektyvius aspektus, kurie susiformuoja konkrečių žinių pagrindu. Pavyzdžiui, tikrai nepasitikėsime banku, jei žinosime, kad didelė jo akcijų paketo dalis yra mūsų konkurentų rankose.
Ekonomiškumas ir saugumas realizuojamas įgyvendinus dalinius principus.
l.Operatyvumas būtinas kiekvienai bankų veiklos sričiai. Spartus aptarnavimas prie kasos langelio, operatyvus piniginių indėlių išmokėjimas, mokamojo pavedimo atlikimas formuoja teigiamą kliento nuomonę apie banką, didina pasitikėjimą juo. Darbo procesą galima spartinti labai įvairiomis priemonėmis: perkeliant darbuotojus į siauras vietas, didinant darbo našumą ir intensyvumą, keliant darbuotojų kvalifikaciją, mechanizuojant ir automatizuojant darbo procesus.
2.Bankų veiklos vidinė ir išorinė kontrolė. Skiriama nuolatinė operatyvioji kontrolė ir vidinė bei išorinė revizija. Nuolatinę operatyviąją kontrolę atlieka tiesioginiai vadovai, bet dažniausiai jos nepakanka. Todėl labai svarbų vaidmenį vaidina vidinė revizija, kuri turi ne tik išsiaiškinti trūkumus, piktnaudžiavimus, bet ir numatyti priemones, kaip užkirsti jiems kelią. Iš to išplaukia reikalavimas, kad revizijos tarnyba būtų savarankiška, pavaldi tik paties aukščiausio lygio vadovybei. Tai labai svarbu Lietuvoje. Lietuvos bankai yra jauni, neturi darbo rinkos sąlygomis patyrimo, reikiamo įvaizdžio užsienio partnerių akyse, todėl vidinės revizijos rezultatais (dažnai visiškai pelnytai) ne visada pasitikima. Todėl labai svarbus išorinis revizijos vaidmuo, kurią atlieka Lietuvos bankas bei tarptautinės audito organizacijos.
3.Kaip savarankišką principą reikia skirti ir visuomenės bei savų darbuotojų informavimą. Rinkos sąlygomis visada yra pasirinkimas, kurį dažnai lemia realios banko padėties žinojimas. Visuomenė turi žinoti tikslią padėtį; tai savotiškai mobilizuoja ir banką, nes jis, norėdamas gerai atrodyti visuomenės, klientų akyse, turi formuoti stabilaus ir patikimo banko įvaizdį. Realizuojant šį principą, susiduriama su informacijos slaptumo reikalavimais, todėl realiame gyvenime visuomenei teikiama informacija turi būti racionaliai dozuojama ir pateikiama tik apibendrinta. Tam kuriami specialūs ryšių su visuomene skyriai. Norint turėti aktyvius darbuotojus, o ne pasyvius vykdytojus, reikia šį principą taikyti ir saviems darbuotojams: jie turi žinoti ne tik “kaip daryti”, bet ir “kodėl tai daroma”?
4.Minėti bankų veiklos principai yra susiję su bankų veiklos techniniu aprūpinimu. Taigi techninis aprūpinimas yra šiuolaikinės bankų veiklos principas. Techninis aprūpinimas leidžia patenkinti ir operatyvumo bei saugumo reikalavimus, gerokai padidinti darbo efektyvumą, todėl yra neatsiejamas nuo ekonomiškumo principo. Techninės priemonės išeina už banko ribų: pinigų automatai, kompiuterių panaudojimas tiesioginiam kontaktui su banku – tai tik dalis galimybių šioje srityje.
5.Atskirų padalinių ir darbuotojų darbo ekonomiškumo principas yra neatsiejamas nuo jų motyvavimo, darbo rezultatų įvertinimo sistemos sukūrimo. Norint suinteresuoti darbuotojus ir padalinius reikia žinoti jų darbo rezultatus ir numatyti juos atitinkančias skatinimo priemones. Tam naudojamos specialios apskaitos, planavimo, motyvavimo sistemos.
Pateiktieji principai yra patys bendriausi, tačiau priklausomai nuo išorinės ir vidinės banko aplinkos jie vienu ar kitu lygiu yra realizuojami banke. Labai svarbią reikšmę čia turi banke vyraujanti filosofija, veiklos politika ir bankų kultūra.

5. Bankų sistemos institucijų klasifikavimas
.
5.1. Bankai ir nebankai

Kreditavimo sistemą sudaro bankai ir kitos organizacijos, atliekančios kai kurias bankines operacijas. Taigi skiriami du posistemiai: bankai ir nebankai – parabankai (artimos bankams, kvazibankinės institucijos). Skirtumas tarp jų labai sąlyginis, dažnai jį nulemia priimti įstatymai: vienose šalyse tam tikra veikla priskiriama bankams, kitose ne.
Bankas yra finansinis tarpininkas, teikiantis daugumą kreditinių finansinių paslaugų. Bankams yra būdingas finansinės veiklos universalumas. Klasikinės banko operacijos yra lėšų pritraukimas per atsiskaitomąsias sąskaitas ir terminuotus indėlius, tai yra lėšų akumuliavimas kreditams; kreditų suteikimas, taip pat atsiskaitymų organizavimas.
Lietuvos komercinių bankų įstatyme sakoma, kad “Bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ar (ir) paskolų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo numatyta veikla”.

3. pav. Bankinės ir parabankinės sistemos struktūra
Parabankinės institucijos atlieka vieną ar kelias banko operacijas. Tai yra specializuotos institucijos. Jos kuriamos, kai bankams draudžiama užsiimti tam tikra veikla (pvz., draudimu, tiesioginėmis investicijomis) arba kai bankų sistema operatyviai nesureaguoja į naujų veiklos sričių atsiradimą ir palieka laisvas nišas kitoms institucijoms.
3. paveiksle pateikta bankų ir parabankų klasifikavimo schema. Jis iš dalies atspindi situaciją Lietuvoje, tačiau yra išplėsta, nes joje parodytos ir tokios formos, kurios Lietuvai yra nebūdingos, bet plačiai paplitusios kitose šalyse.

5.2 Bankinių institucijų charakteristika

Skiriamos dvi pagrindinės bankų grupės: emisijos ir komerciniai (universalūs ar specializuoti) bankai.
Centrinis emisijos bankas vykdo tokias pagrindines funkcijas:
– kontroliuoja pinigų apyvartą, atlieka jų emisiją.
– valdo aukso/valiutinius rezervus;
– veikia kaip bankų atsiskaitymų ir rezervų centras;
– aptarnauja vyriausybės įsipareigojimų vykdymą;
– nustato bankų veiklos limitus,normatyvus, centrinio banko oficialius kredito palūkanų procentus;
– atlikti bankininkystės mokslinius tyrinėjimus;
– nustato kreditinių finansinių institucijų veiklos teisinius pagrindus ir principus, reglamentuojančius trumpalaikes ir ilgalaikes kredito operacijas, piniginių atsiskaitymų dokumentus;
– kontroliuoja komercinių bankų veiklą;
– formuoja efektyvų šalies ekonominio reguliavimo piniginį kreditinį mechanizmą.
– atlieka bankų banko vaidmenį. Paaiškinsime šią sąvoką plačiau. Ji apibendrina centrinio banko vaidmenį komercinių bankų atžvilgiu.
Paprastai emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju gali sutrikti pinigų ūkis. Emisijos bankas turi tokias stambias pinigines lėšas, kokių neturi nė vienas kitas bankas, kadangi jo pasyvus sudaro biudžeto lėšos ir grynieji apyvartiniai pinigai. Tai sudaro realią galimybę daryti įtaką kitų bankų veiklai. Visi bankai atlieka tarpusavio atsiskaitymų operacijas per centrinį banką, jei reikia gauna jo kreditus, jame saugomi komercinių bankų rezervai, jis vykdo bankų priežiūrą ir kontrolę. Todėl centrinis emisijos bankas – Lietuvos bankas kitų komercinių bankų požiūriu atlieka banko funkcijas, visi kiti bankai yra jo klientai ir todėl jis yra vadinamas bankų banku.
Centrinių bankų kapitalas formuojamas įvairiai. Vienur jie yra nacionalizuoti, kitur akciniai, tačiau visais atvejais jie veikia kaip valstybės atstovai. Centriniai emisijos bankai dažnai vadinami liaudies, nacionaliniais (Lietuvoje – Lietuvos banku), rezerviniais, federaliniais bankais.
Universalūs komerciniai bankai atlieka finansinį – kreditinį klientų aptarnavimą komerciniais pagrindais. Universalūs bankai vykdo visas pagrindines banko pinigų apyvartos ir kreditavimo funkcijas. Jiems galima priskirti ir didžiuosius Lietuvos bankus.
Tačiau bankai gali daugiau specializuotis vienoje ar kitoje srityje. Taip susiformuoja specializuoti bankai. Bankai gali specializuotis pagal vieną ar kelis kriterijus (žr. 4. pav.).

4. pav. Bankų specializavimosi kriterijai

Investiciniai ir inovaciniai bankai sukaupia ilgalaikes lėšas. Investiciniai bankai aktyviai dalyvauja pramonės emisiniuose steigiamuosiuose procesuose. Jie dažniausiai organizuoja trečiųjų asmenų vertybinių popierių pirminę ir antrinę apyvartą, būna emisijos garantais ir kredituoja fondines operacijas. Kai kuriose šalyse investiciniams bankams draudžiama priimti indėlius, jų pasyvai formuojami iš savos emisinės veiklos (vertybinių popierių leidimo) ir tarpbankinių kreditų. Inovaciniai bankai daugiau orientuoti į veiklą, kuri atsiperka negreitai ir dažnai būna rizikinga. Tai, pavyzdžiui, naujų veiklos sričių skatinimas, naujos technikos ir technologijos diegimas.
Atsiskaitymų ir depozito bankai specializuojasi tiekti trumpalaikius kreditus. Yra bankų, kurie specializuojasi vykdyti specifinius atsiskaitymus, pvz., organizuoja atsiskaitymus su buvusiomis Sovietų Sąjungos įmonėmis.
Taupomieji bankai pritraukia smulkius indėlius. Jie dažniausiai orientuojasi į gyventojų kreditavimą – įdėjimus į gyvenamąją statybą, smulkų verslą.
Hipotekos (žemės) bankai išduoda paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą, dažniausiai žemę.
Be funkcinės, galima ir regioninė specializacija. Dažnai tokie yra taupomieji bankai, regioniniai, kurie aptarnauja regioną. Regionus gali aptarnauti ir didžiųjų bankų regioniniai filialai. Šakinės specializacijos bankai orientuojasi į tam tikrą ūkio šaką ar klientų grupę. Pavyzdžiui, “Litimpekso” bankas kuruoja dujų, transporto pramonės įmones, Vilniaus bankas daugiau dėmesio skiria prekybos įmonėms (kredituoja eksporto ir importo operacijas), “Hermis” orientuojasi medienos pramonę, tekstilę, “Snoras” stengiasi būti patrauklesnis gyventojams. Kartais stambios finansinės grupuotės kuria bankus savo įmonėms aptarnauti; tuo atveju turime pagal klientus specializuotą banką. Prie tokių bankų galima būtų priskirti AB “Achema” įkurtą “Industrijos” banką, kuris aptarnaus pramonės įmones, bet nepriiminės indėlių, t.y. atliks ne visas banko funkcijas.

6. Šiuolaikinės bankininkystės pertvarkos kryptys

Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse stebimi dideli ir dramatiški pokyčiai bankininkystėje. Šiuos procesus daugiau ar mažiau pajuto visos išsivysčiusios ir kai kurios besivystančios šalys. Pabrėždami vykstančių pokyčių svarbą, daugelis apžvalgininkų juos vadina “finansine revoliucija”.
Ryškus šio amžiaus pastarųjų dešimtmečių bruožas yra bankininkystės internacionalizavimas. Praktiniu požiūriu tai reiškia vieningos pinigų zonos sukūrimą ir vieningos kredito įstaigų paslaugų rinkos su vienodomis konkurencijos sąlygomis organizavimą. Tas reikalauja ne tik turėti vienodą teisinį reguliavimą, bet ir unifikuotą terminologiją, reikalavimų standartus, suderintą infrastruktūrą, glaudžiai koordinuotą ekonominę ir pinigų politiką, darniai sąveikaujantį bankų sektorių. Žinoma, šių tikslų ir strateginių gairių įgyvendinimas reikalauja kruopštaus ir ilgai trunkančio darbo.
Dar pradinėje Europos ekonominės bendrijos raidos stadijoje (1957 m. Romos sutartis) kaip iš gausybės rago pasipylė siūlymai derinti ir vienodinti nacionalines pinigų politikas, eiti prie bendros visoje bendrijoje naudojamos valiutos. Iš tiesų, panaikinus vidinius bendrijos narių užsienio prekybos muitus ir vietoj jų įvedus bendrus išorinių muitų tarifus, valiutinė konsolidacija atrodė kaip natūralus ir pagrįstas dalykas. Juk nesunku buvo pastebėti, kad įsteigus valiutų sąjungą, išnyktų rizika, susijusi su valiutų kursų svyravimais arba, kitaip tariant, neapibrėžtumas tarp prekiautojų ir investuotojų dėl būsimų valiutų kursų padarinių. Nebūtų valiutų keitimo išlaidų (vidutiniškai 2,5 proc. nuo keičiamos sumos). Daug lengviau būtų palyginti tų pačių produktų kainas, kas taip pat skatintų komercinę veiklą Europos viduje ir garantuotų prekybos apsaugą, konkuruojant su JAV ir kitomis rinkomis. Politinės vienybės tikslas dar labiau sustiprino šį monetarinį ryžtą.
Pripažįstant potencinę naudą dėl Europos valiutų sąjungos sudarymo, visgi. prireikė daugiau kaip 20 metų, kol ekiu (angl. ECU – European Currency Unit – Europos valiutos vienetas) 1979 metais buvo įvestas į finansų rinką. Kodėl gi taip lėtai judėta gera valia pasirinktu keliu?
Iš idėjinio lygmens perėjus į praktinių sprendimų ir veiksmų plotmę, visoms be išimties šalims iškilo nemažai kliuvinių įsijungti į valiutų sąjungos kūrimo procesą. Pagrindinis stabdys – lengvai pastebimas šalių ekonominės brandos skirtingumas. Konkrečiai tai reiškėsi tokiomis charakteristikomis:
• atlyginimo lankstumo laipsnis, kas, be kita ko, siejasi su profsąjungų aktyvumu;
• svyravimų darbo rinkoje amplitudė ir darbo mobilumo lygis;
• praktikuojamų fiskalinių sistemų ypatumai;
• ekonomikos augimo tempai ir jos atvirumo laipsnis;
• pinigų sistemai vadovaujančių nacionalinių institucijų tarptautinė reputacija ir t.t.
Taigi įvairūs buvo bendrijos narių ne tik ekonominiai rezultatai, bet ir požiūris į juos, pavyzdžiui, nuomonė dėl infliacijos ir užimtumo.
Skirtinga šalių ekonominė branda gimdė skirtingus interesus, o šie savo ruožtu skirtingus reikalavimus valiutų sąjungai. Vokietija – šiandien monetarinės politikos neabejotina lyderė, tikra madų šioje srityje “diktatorė” – tarkim, jau aštuntajame dešimtmetyje pagrįstai baiminosi, kad vis stiprėjanti markė, svarbus koziris konkurencinėje kovoje, nepelnytai gali būti susilpninta, kaip ir negrįžtamai prarasti kiti nacionalinės monetarinės sistemos privalumai. Viso to išdavoje kilo aštri polemika dėl valiutų sąjungos kainos, kuri neabejotinai turėtų būti sumokėta už naujas galimybes. Kai kurių ekspertų skaičiavimu, atskiroms šalims Europos valiutų jungimo išlaidų ir naudos balansas būtų neigiamas dėl bendrojo vidinio produkto sumažėjimo, nedarbo, kainų kilimo, valiutų deficito atsiradimo. Šios ir kitos aplinkybės nulėmė, kad taip ilgai užsitęsė Europos valiutų sąjungos idėjos praktinio brandinimo pirmasis etapas, o ir pats tarpinis rezultatas pasirodė gerokai nutolęs nuo pradinio sumanymo. O būtent, ekiu buvo pristatytas ne kaip atskirų valiutų regioninis pakaitalas, o viso labo kaip jų papildinys. Matyt, dėl to ekiu kaip bankų, ūkio subjektų ir privačių asmenų atsiskaitymo vienetas bei vertės matas reiškėsi labai ribotai. Per praėjusį nuo 1979 metų laikotarpį ekiu kaip mokėjimo priemone buvo pasinaudota ne daugiau kaip 1 proc. Europos ekonominės bendrijos šalių komercinių sandorių metinėje apimtyje. Tiesa, tiek tarp privačių investuotojų, tiek tarp kompanijų kiek plačiau ekiu buvo naudojamasi kaip investicine priemone vertybinių popierių rinkoje: vertybinių popierių, emituojančių ekiu pagrindu, reikšmė vis didėjo, kol galop jie tam tikra prasme tapo alternatyva įprastiems vertybiniams popieriams. Juo labiau, Europos sąjungos valstybės (pirmiausia Prancūzija, Italija, o vėliau Danija ir kitos) palaipsniui pradėjo naudoti ekiu obligacijų rinką valstybės biudžeto deficitui finansuoti.
1993 metais sukūrus Europos vidaus rinką su nevaržomu produktų, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimu, vėl sustiprėjo tikros valiutų sąjungos šalininkų balsai. “Nuosaikieji” ir toliau siūlė realizuoti valiutų sąjungos tikslą, palaipsniui vienodinant nacionalines pinigų politikas, o tada, kai ekonomikos ir infliacijos lygai bus panašūs, susieti kiekvieną valiutą su bendru Europos valiutos vienetu. Gi skeptikai padarė vienareikšmę išvadą – valiutų sąjunga dėl savo kontraversiškumo gali iš viso išgriauti ir palaidoti Europos sąjungą. Visa šį polemika iškėlė nemažai skaudulių, beje, nepriklausančių valiutų sąjungos kūrimo problemai.
Nors netikrumas dėl valiutų sąjungos ir jos padarinių vis dar jaučiamas, bendras sprendimas priimtas: 1995 m. gruodžio 15-16 d. Madride Europos šalių viršūnių taryba nutarė šio proceso paskutinį etapą pradėti 1997 metais, o užbaigti 1999 metais, įsteigiant Europos centrinį (emisijos) banką; pakoreguotas ir pats vieningas valiutos pavadinimas – tai bus euro. Tikimasi, kad per tą laiką pavyks iš dalies išspręsti kai kurias anksčiau minėtas problemas, o visiškai jas išspręsti iki 2002 metų liepos mėn. (pats perėjimas turėtų užtrukti ne ilgiau). Nutarta prie Europos vieningos valiutos eiti tam tikrais valiutų blokais, kuriuos sudarytų panašios ekonomikos ir infliacijos lygio šalys. Ekonominė (o ir politinė) logika aiški: susivienijus vienodo išsivystymo lygio šalims, jos galės pasinaudoti visais vieningų pinigų privalumais ir priešingai -susijungus kelioms skirtingo ekonomikos išsivystymo šalims, lanksčių keitimo kursų panaikinimas gali būti nepalankus ir rizikingas tiek atskirai šaliai, tiek visai Europos ekonominei ir pinigų sąjungai. Bendriausiuoju atveju tai liečia vieningos Europos valiutos paritetą su kitomis pasaulio valiutomis, pirmiausia su JAV doleriu ir Japonijos jena. Tai tiesiogiai susiję su šalių tarptautinių rezervų aktyvų išsaugojimu.
Taigi atskiros šalies tinkamumas dalyvauti vieningoje pinigų zonoje siejamas su jos gebėjimu lanksčiai ir vienodai reaguoti į išorinius ekonominės plėtros veiksnius.
Europos ekonominės bendrijos sutartimi nustatyti šie suartėjimo kriterijai šalims narėms, norinčioms stoti j Europos ekonominę ir pinigų sąjungą:
Kainų stabilumas
Vidutinis infliacijos tempas per vienerius metais prieš tikrinimą negali būti didesnis kaip 1,5 punkto už trijų geriausių rodiklių pasiekusių valstybių narių infliacijos tempą.
Valstybės finansai
Vyriausybės deficito ir BVP santykis negali būti didesnis kaip 3proc., išskyrus atvejį, kai santykis labai ir nuolat mažėtu ir pasiektų tokį lygį, kuris priartėja prie anksčiau minėto, arba šio lygio viršijimas yra tik laikinas ir išimtinis, o santykis yra artimas nurodytam lygiui.
Vyriausybės skolos ir BVP santykis negali būti didesnis kaip 60proc., nebent santykis pakankamai mažėja ir prie nurodyto lygio artėja patenkinamu tempu.
Keitimo kurso stabilumas
Privalu laikytis Europos pinigų sistemos svyravimo ribų be didelių nukrypimų mažiausiai dvejus paskutinius metus iki tikrinimo. Vadinasi valstybė narė savo inciatyva per tą patį laikotarpį negali būti devalvavusi savo valiutos kurso bet kurios kitos valstybės narės valiutos atžvilgiu.
Palūkanų normos stabilumas
Vienerius metus iki tikrinimo valstybė narė privalo turėti tokią vidutinę nominaliąją ilgalaikę palūkanų normą, kuri ne daugiau kaip 2 punktais didesnė už trijų narių, turinčių mažiausią infliaciją, palūkanų normas.

Išvados

Šiuolaikiniai bankai – tai finansiniai tarpininkai, iš savo veiklos gaunantys pelną. Finansinis tarpininkas – tai institucija, esanti tarp kreditoriaus ir besiskolinančiojo. Finansinis tarpininkas pinigus pasiskolina savo vardu, o vėliau juos skolina savo skolininkams.
Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jos lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį. Ir tai vadinama bankų turto ir įsipareigojimų valdymu.
Taigi bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas bei jas skolinti. Tačiau bankai taip pat teikia ir daug kitų finansinių paslaugų. Pagrindinė bankų funkcija – finansinis tarpininkavimas
Apskritai solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti. Smulkūs indėlininkai tokiomis sąlygomis pastebi bankų teikiamus saugaus investavimo patogumus. Kai bankų operacijos deramai kontroliuojamos, indėlininkai jaučiasi esą saugesni dėl savo indėlių. Be to, jie žino, kad bankai indėlius ne tik fiziškai apsaugo nuo vagystės ar gaisro, bet ir apdraudžia. Pavyzdžiui, JAV bankų indėliai, ne didesni kaip 100 tūkstančių dolerių, turi valstybės garantiją. Draudimas garantuoja tam tikro dydžio indėlių saugumą. Dėl to šiuolaikinėse visuomenėse net ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės paprastai turi sąskaitas taupomuosiuose arba akciniuose bankuose.
Taigi mūsų dinamiškame, ir moderniame pasaulyje bankai yra pasaulio ekonomikos kalviai ir be jų vargu ar mes progresuotume taip greitai.

Literatūra

T.Mayer, J.S. Duesenberry, R.Z. Aliber. 1995 m. “Pinigai, bankai ir ekonomika”, Alma littera – Vilnius .
Deivis Ivaškevičius, Algimantas Sakalas. 1997 m. “Bankų vadyba”, – Kauno technologija.
L. Ališauskas, V. Vaškelaitis. 1998 m. “Šiuolaikinės bankų sistemos”, – Vilnius.
V. Snieška ir kt. 2001 m. “Makroekonomika”, Kaunas technologija .

Leave a Comment