Įvadas
Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas,augalija,
gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenėsreikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipusepriklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti irvystytis, o žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą,keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jaudabar vis daugiau naftos išgaunama vandenynuose, metalų rūdos kasamosamžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengiamasi papildyti iš Arktiesbei Antarktidos ledynų. Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingosvalstybės turi gerokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą,socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis.Pavyzdžiui dabar dideles pajamas gauna naftą ir metalus eksploatuojančiosšalys. Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kuriųgamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikiamilžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėlto didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypačtuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas irgamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniaimineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomisteršiama aplinka. Todėl kompleksinis visų išteklių komponentų naudojimasyra ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys. Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs sunatūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasiaplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių irvisuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti natūralius ekologiniusryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arbamaximaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga kaip mokslas yra dviejų mokslo
grupių sandūroje – gamtos ir ekonominių – socialinių. Tik kompleksinisekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių naudojimas galigarantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje. Kadangi Lietuva nėra turtinga gamtos ištekliais, tai panagrinėsimeantrąją gamtos turtų naudojimo problemą – neracionalų gamtos ištekliųnaudojimą, transportavimą, ekologišką žemdirbystę, bei elektros energijosgamybos problemą.Aplinkos apsaugai skiriamas ypatingas Europos Sąjungos dėmesys
Aukštas Europos Komisijos pareigūnas sveikina Lietuvą uždarius Aplinkosderybinį skyrių, tačiau ragina vykdyti derybų metu prisiimtusįsipareigojimus – tiek priimant įstatymus, tiek užtikrinant finansinęparamą aplinkosaugos standartams įgyvendinti. Tokią poziciją Europos Komisijos (EK) Aplinkos apsaugos direktoratogeneralinio direktoriaus pavaduotojas Jeanas Francois Verstrynge išsakėsusitikime su vyriausiuoju euroderybininku Petru Auštrevičiumi. Derybas dėl vieno iš sudėtingiausių dėl savo apimties ir įgyvendinimokaštų – Aplinkos skyriaus – Lietuva baigė 2002 m. birželio pabaigoje,išsiderėjusi tris pereinamuosius laikotarpius: pakuočių ir pakavimo atliekųtvarkymo, miestų nuotėkų valymo, lakių organinių junginių srityse. “Europos Komisija ypatingą dėmesį skiria aplinkos apsaugai. Ateityjeaplinkosauginiai standartai įgis dar didesnę reikšmę. Žemės ūkyje,energetikoje ir kitoje ekonominėje veikloje būtina diegti pažangiasaplinkos neteršiančias technologijas”, – sako Jeanas Francois Verstrynge.Komisija ragina daugiau dėmesio bei investicijų skirti oro kokybėsužtikrinimui. P.Auštrevičius pareiškė tikįs, kad kintantis ES požiūris į aplinkosaugosreikalavimus neturės įtakos jau pasiektiems derybiniams rezultatams. Numatoma, kad iki 2009 m. kasmet aplinkosauginių standartų įgyvendinimuireikės skirti iki 200 mln. Lt. Didžiausios investicijos planuojamos atliekųtvarkymo sistemų ir vandenvalos įrenginių statybos srityse. Pusę reikiamų lėšų – apie 100 mln. Lt kasmet – ketina skirti EuroposSąjungos fondai, kitą dalį sudarys valstybės biudžeto, tarptautiniųfinansinių institucijų lėšos. Jeanas Francois Verstrynge paragino Lietuvą aktyviau dalyvauti ESaplinkosauginėse programose bei pritraukti daugiau privačių bei Europos
sąjungos investicijų į šią sritį. “Jūs turite būti pasiruošę priimti ne tik dabar gaunamus programos ISPApinigus, bet ir daug didesnes pinigų sumas iš įvairių fondų, kurias gausiteįstoję į ES. Lietuva turi įrodyti, kad deramai panaudoja aplinkosaugaiskiriamus pinigus bei stiprinti administracinius gebėjimus”, – sakė EuroposKomisijos Aplinkos apsaugos direktorato generalinio direktoriauspavaduotojas. Vyriausiojo euroderybininko teigimu, investicijos į aplinkosaugą turibūti subalansuotos ir netapti pernelyg didele našta mokesčių mokėtojams. P. Auštrevičius EK pareigūną informavo, kad Seimas į rudens sesijosdarbotvarkę įtraukė aplinkosaugai svarbius įstatymus – Pakuočių ir pakavimoatliekų tvarkymo, taip pat Mokesčio už aplinkos teršimą. Šis įstatymasskatintų gamintojus ir importuotojus patiems organizuoti atliekų tvarkymą. Per šešerius metus Lietuvai reikės įsteigti 10-12 regioninių atliekųtvarkymo sistemų, sutvarkyti netinkamus naudoti atliekų sąvartynus. Lietuva įsipareigojo, jog iki 2010 m. miestų ir miestelių nutekamujųvandenų išvalymo lygis atitiks ES standartus. Per dešimtmetį į nuotėkųvalymo įrenginių statybą ar rekonstrukciją reikės investuoti 2 mlrd.litų.Planuojama, kad mažiausiai pusę šių išlaidų padengs ES fondas ISPA. Trečiojo pereinamojo laikotarpio prašoma įgyvendinant Lakių organiniųjunginių direktyvą, kuri riboja teršalų išmetimą, pervežant ir laikantbenziną.Artėjanti elektros energijos stygiaus problema
Lietuva įsipareigojusi ES uždaryti Ignalinos Atominę Elektrine susiduria sukita problema – gresiančiu elektros energijos stygiumi. Todėl būtina matytinaujus galimus elektros gamybos šaltinius, ypač savus ir atsinaujinančiuskaip hidroenergiją, nors ji ir negali pakeisti AE. Vienas tokiųperspektyvių hidroenergijos šaltinių yra šalies didžiųjų upių – Nemuno irNeries – vandens energijos panaudojimas, kuriose sukoncentruota apie 80%visų techninių šalies hidroenergijos išteklių.
Tačiau didelių hidroelektrinių (HE) statyba tampa vis sudėtingesnė,konkurencija elektros gamybos rinkoje didžiulė, aplinkosaugos suvaržymaigriežtėja. Vienas iš veiksnių, kurie sustiprintų HE padėtį konkurencinėje
kovoje su kitokio tipo elektros jėgainėmis, būtų išorinių kaštų arba žalos,kurią aplinkai padaro kiekviena elektrinė, vertinimas. Deja, kol kaspraktikoje vyrauja tik ekonominis – mažiausių išlaidų kriterijus.Tyrimo metu buvo lyginamos HE ir galimos naujos kondensacinės elektrinės(KE) suminės mažiausios išlaidos tam pačiam energetiniam efektui gauti.Nustatyta, kad HE nepalyginamai mažesnės eksploatacijos išlaidos, nors jųekonominis efektyvumas yra ribinis. Santykinai mažos eksploatacinėsišlaidos labai svarbios, nes Lietuva visiškai neturi kuro elektrai gaminti.Tačiau vertinant išorinius elektros gamybos kaštus – naudą dėl mažesnėsžalos aplinkai – HE tampa ekonomiškai efektyvi. Tai išryškėja, priėmusdėmesin šiluminių elektrinių išmetamą į atmosferą didelį kiekį CO2. Ikišiol už tai Lietuvoje aplinkosaugos mokesčiai netaikomi. Net esant šiemsmokesčiams nedideliems, susidarytų apie 152 mln. Lt suma kasmet. Šios žalosgalėtų būti išvengta, jei būtų statomos HE ant Nemuno ir Neries. Būtinapabrėžti, kad čia, vertinant ekologinius kriterijus nebuvo atsižvelgta įpagrindinio HE elemento – tvenkinio įtakos gamtinei, socialinei, fizineiaplinkai specifiką.
Kadangi nėra elektros galios poreikio ir trūksta didelio pradinio kapitalo,didžiųjų Lietuvos upių – Nemuno ir Neries – energijos panaudojimo projektaiyra tolesnės perspektyvos uždavinys. Ir visgi, įvertinant pasaulinesenergetikos tendencijas – nuolatinį kuro brangimą bei mokesčių užatmosferos taršą didėjimą, Nemuno ir Neries vandens energijos racionaluspanaudojimas yra aktualus.
Didelių hidroelektriniu finansavimo problema
Nepriklausomo elektros gamintojo (NEG) sąvoka atsirado siekiant privatųsektorių įtraukti į elektros (energijos) gamybos rinką, iš dalies jądemonopolizuojant ir, svarbiausia, pritraukiant privatų kapitaląinfrastruktūros projektams – energetikos sektoriui plėtoti. Pastaruojumetu NEG projektai tapo efektyvia užsienio investicijų priemonebesivystančiose šalyse, kur trūksta savo kapitalo elektros jėgainėms
statyti. NEG hidroenergetikos plėtrą vykdo per vadinamuosius SVEP projektus(hidroelektrinę statyti, valdyti, eksploatuoti, perduoti) ir jų atmainasSVE, SEP, RVEP, RVE, REP. Čia R reiškia rekonstrukciją.Konkretus SEP finansavimo modelio pritaikymo pavyzdys – Birštono HEstatyba. Ši HE galėtų būti statoma, finansuojama ir eksploatuojamaprivačių kompanijų ir po apibrėžto eksploatacijos laikotarpio perduodamavalstybei. Finansavimo pagal SEP modelį tikslas – padengti Lietuvosvalstybės biudžeto pinigų trūkumą. Tam Lietuvos Vyriausybė turi leistiįkurti Birštono HE bendrovę. Ji yra atsakinga už HE finansavimą,projektavimą ir statybą, eksploataciją ir priežiūrą. Visi statybos dalyviaibūtų atstovaujami Birštono HE bendrovėje kaip akcininkai. Šios elektrinėsinvesticijų suma – apie 600 mln.lt. Jos būtų dengiamos indėlininkų įnašų-90 mln. lt. (15%), pirmaeilės skolos – 384 mln. lt. (64%) ir komercinėspaskolos – 126 mln. lt. (21%).[pic]Ruošiant ir realizuojant projektą tektų sudaryti apie 40 sutarčių. Projektoruošimas, sutarčių sudarymas ir pasirašymas iki statybos darbų pradžiosužtrunka ilgą laiką – apie 5 – 10 metų. Per šį laikotarpį turėtų būtipriimti nauji Lietuvos valstybės įstatymai, iš dalies ir užsienioinvesticijų pagal SEP modelį įteisinimas, ir kiti. Dar apie 5-7 metusmažiausiai užtruktų statybos ir montavimo darbai. Taigi, Birštono HEprojektas galėtų būti realizuotas tik po 15 metų, t.y. apie 2020 m. Dar po15 metų, t.y. apie 2035 m. jis galėtų būti perduotas Lietuvos valstybei.Tai tikrai ilgas, tačiau neišvengiamai artejantis procesas, nuo kuriopriklausys mūsų valstybės ekologinė, bei ekonominė padėtis.
Baltijos jūros regiono ekologinės – ekonominės problemos
Dabartinę Baltijos regiono šalių raidą apibūdina amžini ekonominių irekologinių visuomenės interesų prieštaravimai.Baltijos jūra yra svarbus prekybos ir transporto regionas. Aukštasekonominio bendradarbiavimo ir prekybos lygis nulemia ir didelę uostų
industrijos ir laivybos objektų koncentraciją. Devynios regiono šalysšliejasi prie Baltijos jūros. Kiekvienoje šalyje yra ne vienas jūrų uostas.Rusijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Suomijoje, Vokietijoje,Lenkijoje, Danijoje, Švedijoje yra per šimtą vidutinių ir mažų uostų.Kasmet per Baltijos regiono jūrų uostus pergabenama daugiau kaip 370 mln.tonų krovinių, daugiau kaip 60 tūkstančių laivų kasmet plaukia per Danijossąsiaurius. Baltijos jūros šalių krovinių apyvartos lygis – 600 mln. tonų2010 metais specialistams atrodo visiškai realus.Baltijos jūros regionas yra ekonominis regionas su gerai išvystyta pramone.Jame gyvena per 160 mln. žmonių.Europos Sąjungos plėtra ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos atėjimas įEuropos sandraugą nulems regiono ekonominės ir socialinės raidos ypatumus.Iš Baltijos regiono šalių Rusija yra vienintelė, neįeinanti į ES. Tačiaunegalima kalbėti apie Baltiją, kaip apie vidinę ES jūrą.Rusijos uostų prieBaltijos bendra krovinių apyvarta 2003 metais siekė 76 mln. tonų, iš kuriųnaftos ir jos produktų dalis sudarė 35 mln. tonų. O juk yra ir kitokiųaplinkai pavojingų krovinių, kaip antai trąšos, rūda ir kt. Ko gero,reikėtų kalbėti apie ypatingą Baltijos jūros statusą.Visi šie aspektai ir lemia Baltijos regiono ekologijos būklę. Daugybėtransporto magistralių, kuriomis gabenami pavojingi kroviniai, ir ypačnafta bei jos produktai, nulemia ekologijos klausimų svarbą. Ekologijos iraplinkosaugos klausimai gvildenami daugybėje organizacijų, asociacijų irsutarčių, kaip, ko gero, nė viena kita tema.
ES aplinkosaugos generalinis direktoratas, HELCOM (Baltic MarineEnvironment Protection Commission), rūpinasi Baltijos jūros aplinkosapsauga per Danijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos,Lenkijos, Rusijos ir Švedijos tarpvyriausybinę kooperaciją.HELCOM yra Baltijos jūros zonos aplinkos apsaugos konvencijos (Helsinkiokonvencija), IMO (Tarptautinės jūrų organizacijos), CCB (Coalition CleanBaltic) vadovaujantis organas. CCB aplinkos apsaugos organizacijospagrindinis tikslas – saugoti aplinką ir plėtoti gamtos išteklius Baltijos
jūros regione.Ir tai anaiptol ne visos organizacijos, kurios sprendžia ekologijosproblemas. Kiekvienoje Baltijos regiono šalyje yra ekologijos problemassprendžiančių visuomeninių ir nekomercinių susivienijimų.Jeigu bandytume perteikti aplinkos apsaugos klausimus vienu sakiniu, jisgalėtų būti toks: ieškoti optimalaus visuomenės ekologinių ir ekonominiųinteresų santykio. Štai ir išeina amžina visuomenės ekologinių irekonominių interesų priešprieša.Kokie pagrindiniai ekologijos problemų sprendimo metodai? Visų pirma, irypač ekologijoje, būtini informuotumas ir problemų tyrimas.Aplinkosaugos ir ekologinio saugumo teisiniai ir juridiniai aspektai, ESekologinio saugumo reikalavimų politika, ekologijos standartai irsertifikavimo sistema yra pirminė ir bazinė informacija.Po to eina Baltijos jūros ekologijos, transporto ekologijos ir Baltijosjūros ekologinio saugumo prevencinių priemonių klausimai. Prie šių aspektųdar galima priskirti tanklaivių su dvigubu dugnu, ledlaužių laivynopanaudojimo Baltijoje problemas, taip pat ir naftos bei kitų pavojingųkrovinių transportavimo ir perkrovos Baltijos uostuose klausimus.Ekologinio saugumo apsauginių priemonių pagrindas yra sudaryti monitoringą,užtikrinti uostų kompleksų ir laivybos trasų saugumą, tai yra laiku imtisreikiamų sprendimų. Todėl reikia pažymėti Rusijos institutų ir mokslininkų,kurie sprendžia ekologinio saugumo problemas ir ugdo atitinkamusspecialistus, nuopelnus. Rusijos transporto akademija, valstybinė Makarovojūrų akademija, Tarptautinis pramonininkų ir įmonininkų kongresas bandosuvienyti valstybinio sektoriaus ir privataus verslo pastangas ekologijosproblemoms spręsti.
Kitas ekologijos problemų sprendimo aspektas yra ekologinių projektųfinansavimas. Tokias galimybes turi ir Europos struktūriniai fondai, irvalstybiniai bei municipaliniai biudžetai. Projektus finansuoti gali irprivatus kapitalas.
Kai kurios pervežimų įmonės taip pat stengiasi ekologiškai gabentikrovinius, atnaujindamos savo inventorių, tansportą ir racionaliaipaskirstydamos krovinių gabenimą sausuma ir jūra, stengdamosi kuo maziauteršti aplinką. Štai ,pavyzdžiui, kombinuotų vežimų bendrovė UAB “Arijus“,didėjant konteineriniams vežimams ir populiarėjant krovinių gabenimo
paslaugai “nuo durų iki durų”, investuoja į ekologiškesnį transportą.Nemažą dalį krovinių sausuma gabenanti bendrovė atnaujina vilkikų parką,skirdama tam nemažas investicijas. UAB “Arijus” šiemet planuojaekologiškesniais vilkikais atnaujinti 20 proc. vilkikų parko. Panašūsinvesticiniai ir kitų metų planai.Autotransporto departamento direktorius Jevgenijus Valasenka sako, kadbendrovė laikosi politikos – įsigyti ekologiškesnių ir naujesnių transportopriemonių, kurios mažiau teršia aplinką – išmeta mažiau dujų į aplinką,kelia mažiau triukšmo. Tokios transporto priemonės sunaudoja mažiau kuro.Bendrovė šioms investicijoms ir parko plėtrai šiemet skyrė apie 10 proc.apyvartinių lėšų.“Naujos kartos vilkikai, skirti gabenti pavojingiems kroviniams, turispecialios įrangos komplektaciją, kuri nelaimingo įvykio metu apsaugoaplinką nuo užteršimo. Skirtingų “Euro” klasių vilkikai turi vis kitasapsaugos klases”, – aiškina J.Valasenka.Mažindamas aplinkos taršą, “Arijus” planuoja įdiegti ISO reikalavimus irgauti ISO 14000 aplinkosaugos sertifikatą. Pašnekovo teigimu, ESaplinkosaugos reikalavimai visada buvo griežti. Lietuvos įmonės prisitaikoprie šių reikalavimų ir sparčiai juos įgyvendina.Pasak J.Valasenkos, bendrovė, gabendama krovinius kombinuotu būdu – dalįkonteineriais jūra, dalį – vilkikais sausuma, – mažina kelių apkrovimą,taip prisidėdama prie aplinkos saugojimo. Pastarosios politikos – didžiąjądalį krovinių perkelti nuo sausumos kelių į jūrą – laikosi visa Europa.Gabendami ir sausuma, ir jūra krovinį užsakovui be problemų pristatome “ikidurų”, nes ne visada krovinys gali keliauti tik vienu kuriuo nors keliu”, –aiškina bendrovės “Arijus” atstovas.Kasmet bus sutvarkoma apie 12 tūkst. tonų naudotų padangų
Apytikriais duomenimis, kasmet Lietuvoje susikaupia 12–15 tūkst. tonųnebetinkamų naudoti padangų Aplinkos ministerijos paskelbtas atviraskonkursas senoms padangoms perdirbti arba jas panaudoti energijai gautipadės išspręsti šių atliekų tvarkymo problemą. Bus atrinktos įmonės,pasiūliusios parankiausias sąlygas padangoms tvarkyti. Per 2004–2006 metųlaikotarpį jos turės kasmet sutvarkyti apie 12 tūkst. tonų naudotų padangų.
Šioms įmonėms bus kompensuojamos išlaidos už kiekvieną sutvarkytą toną išGaminių ar pakuotės tvarkymo programos lėšų, surinktų už aplinkos teršimąpadangų atliekomis..Šalyje ligi šiol nė viena įmonė neužsiėmė jų pramoniniu panaudojimu. Senaspadangas pirolizės būdu ruošėsi deginti akcinė bendrovė „Klijai“, bet šioprojekto nepavyko įgyvendinti pasipriešinus vietos bendruomenei, o vėliaubankrutavus ir pačiai bendrovei. Padangų smulkinimo agregatą įsigijusi UAB„Klaipėdos krašto atliekų tvarkymas“ pernai jį išbandė, bet nėranusprendusi, kaip panaudoti iki 2–5 cm dydžio susmulkintus padangųgabaliukus. Rimtų ketinimų deginti senas padangas ir kaip kurą panaudoticemento gamybai yra pareiškusi akcinė bendrovė „Akmenės cementas“. Jojeatliktas eksperimentas buvo teigiamai įvertintas.
Pradės daugėti ekologinių ūkių
Lietuvoje užsibrėžta, jog iki 2010 m. net 15 proc. ūkių bus ekologiniai(dabartinėse ES šalyse turėtų būti 20-30 proc.). Tai reiškia, jog per 10metų jų plėtra išaugs 100 kartų, lyginant su dabar ūkininkaujančiais. Tiekkartų turėtų išaugti ir ta nedidelė biudžetinė parama, kurią gaunaūkininkai dabar. Tokio staigaus šuolio nepadarė kur kas turtingesnės už musšalys. Juolab nerealu, jog tai padarys nuo ekonominių problemų dūstantiLietuva. Tą supranta ir daugelis tų, kurie stovėjo prie ekologinėsžemdirbystės ištakų šalyje. Todėl vis garsiau pradedama kalbėti, jog tie 15proc. bus tausojanti, o ne ekologinė žemdirbystė. Jau paskelbtas irkonkursas Tausojančios žemdirbystės programai paruošti.
Apmaudu, kad tą tausojimą kiekvienas supranta vis kitaip. Neabejotina, jogkiekviena tona nepanaudotų pesticidų, mineralinių trąšų ar dyzelino – jauirgi tausojimas. Prie tausojančios žemdirbystės priskiriama ir Integruotažemdirbystės sistema, kur pesticidai naudojami griežtai atsižvelgiant įligų ir kenkėjų bei piktžolių daromą žalą, o trąšos – pagal dirvožemiųanalizių duomenis, bei prisilaikant daugelio kitų gamtosauginių
reikalavimų. Kažkas panašaus – ir vadinamoji draugiškoji gamtaižemdirbystė. Aukščiausias Tausojančios žemdirbystės pakopas užimaBiodinaminė ir Ekologinė žemdirbystės sistemos. Tad labai svarbu kokiolygio Tausojančią žemdirbystę plėtosime Lietuvoje ir kokia iš to bus naudaūkininkui, vartotojui ir visai gamtinei aplinkai.Tausojančios žemdirbystės arba subalansuotos plėtros pavyzdžiu galėtų būtimūsų turtinga kaimynė Švedija. Tai viena iš didžiausių Europos šalių.Beveik pusę jos teritorijos dengia miškai, o daugiau nei trečdalį sudarokalnai, pelkės ir ežerai. Žemės ūkio naudmenos apima mažiau nei 3 milijonusha, kas tesudaro 7 proc. viso šalies ploto. Žemės ūkis (t.sk.miškininkystė, medžioklė ir žvejyba) įdarbina apie 90000 žmonių arba mažiaunei 3 proc. visų Švedijos gyventojų. Dar apie 60000 dirba maisto pramonėje.Dauguma ūkių yra šeimos ūkiai. Daugėja ūkių, kur papildomos pajamosgaunamos dirbant įvairiose įstaigose ir organizacijose bei aptarnavimosferose. Švedijos ūkininkai yra labai organizuoti ir susivieniję įvairiuosekooperatyvuose ir asociacijose. Jiems priklauso 80 proc. mėsos ir beveikvisa pieno perdirbimo pramonė. Pagrindinis Švedijos regioninės politikostikslas – aprūpinti darbu, būtinu aptarnavimu ir sveika gamtine aplinkavisus, nepriklausomai kur jie gyvena. Todėl speciali parama teikiamagyvenantiems šalies Šiaurėje, Elando ir Gotlando salose bei kitosenepalankiose vietovėse.
Lietuva jau integravosi į Europos Sąjungą (ES) ir mūsų Tausojantižemdirbystė turės atitikti ES standartus. Čia kaip pavyzdys pateikiamasGamtinės aplinkos apsaugos ir subalansuotosios kaimo plėtros 2000-2006 m.planas Švedijai (toliau – Planas), kuris netolimoje ateityje galėtų būtipavyzdžiu ir Lietuvai.
Plane numatytos finansinės paramos mastai ir priemonės, kurios turėtųsąlygoti tausojančią (angl. sustainable), aplinkosauginę, ekonominę irsocialinę Švedijos kaimiškųjų regionų plėtrą. Plano pagrindas yra Agenda2000 ir ES bendrosios žemės ūkio reformos programa. Jame nurodyta, jog
subalansuota kaimo vystymo plėtra ir ekonomika priklauso ne vien nuo žemėsūkio, bet ir nuo daugelio pramonės ir verslo sektorių. Žemės ūkis taipogivaidina daugialypę rolę kaime ir yra ne tik maisto produktų gamintojas, oir turi kitas funkcijas, tokias kaip gamtinės ir kultūrinės aplinkosišsaugojimas. Plano priemonės ir lėšos įvairiems regionams skirtingos. Ypačdaug dėmesio skiriama išlaikyti žemės ūkį nepalankiuose jam regionuose,siekiant išsaugoti kraštovaizdį ir gamtinę aplinką. Gamtinę aplinkątausojantis žemės ūkis išsaugo ir gamtinius resursus, yra prisitaikęs prievietinių agrometeorologinių sąlygų ir yra etiškas. Pagrindinis tokioūkininkavimo tikslas – išsaugoti ir išlaikyti nepakitusią gamtinę kaimoaplinką ateities kartoms. Svarbi šios strategijos dalis yra kompensuotiž.ū. produkcijos kaštus vadinamuoju kolektyviniu servisu, kasnekompensuojami kitais šaltiniais. Tokio kolektyvinio serviso pavyzdys yravalstybinės bioįvairovės ir kultūrinio paveldo išsaugojimas įvairiuosekraštovaizdžiuose.Antrasis tikslas – ekonomiškai ir socialiai subalansuota kaimo plėtra,reikalaujanti konkurentabilios kaimo ekonomikos, kur svarbiausia yraprodukcijos kokybė, o ne kiekybė. Labai svarbu, kad aukštos kokybėsprodukcijos kaina būtų prieinama vartotojui, kad ūkininkas gautų adekvačiąkompensaciją. Parama turi skatinti žemės ūkio ekonominio efektyvumostiprinimą, modernizavimą ir konkurentabilumą. Ūkininkams dažnai gali būtisunku išsiversti iš gaunamų pajamų iš savo ūkio. Todėl jis turi ieškotigalimybių papildomoms pajamoms gauti. Pavyzdžiu galėtų būti smulkiųperdirbimo įmonių steigimas ir agroturizmas. Taip pat labai svarbu didintimoterų vaidmenį ir kompetenciją ž.ū. regionų plėtroje. Plano programąsudaro 2 prioritetinės kryptys, suskirstytos į subprogramas ir skyrius:
I Prioritetas – Kaimo regionų subalansuota gamtosauginė plėtra
|Priemonės |Finansavimas mln. || |eurų 2000-2006 m. ||Agrogamtosauginės |1040 ||Subprograma I – Ž.ū.kraštovaizdžių bio ir | ||kultūrinio paveldo išsaugojimas | ||- Pusiau natūralios pievos ir | |
|ganyklos | ||- vertingas gamtinis ir kultūrinis | ||paveldas | ||- vertingas gamtinis ir kultūrinis | ||paveldas šiaurinių elnių ganyklose | ||- benykstančių vietinių veislių | ||apsauga. | ||Subprograma II – Įvairūs ž.ū. kraštovaizdžiai| ||- draugiška gamtai žolininkystė | ||Subprograma III – Draugiška gamtai | ||žemdirbystė | ||- ekologinės produkcijos metodai | ||- drėgnų ir užliejamų plotų | ||naudojimas | ||- nitratų išsiplovimo mažinimas | ||- draugiškų gamtai metodų taikymas | ||auginant rudąsias pupeles Elando saloje | ||- draugiškų gamtai metodų taikymas | ||auginant cukrinius runkelius Gotlando saloje | ||- apsauginės juostos | ||Ūkininkaujančių mažo našumo žemėse dotacijos |402 ||Mokymas |116 ||Investicijos į ž.ū. gamybą |53 ||Miškų ekologinės vertės gerinimas |6 ||Kaimo regionų adaptacijos ir vystymo parama |31 ||- aplinkos apsauga sąryšyje su žemės ūkiu, | ||miškininkyste ir kraštovaizdžio išsaugojimas | ||bei gyvūnų gyvenimo sąlygų pagerinimas | ||Suma: |1648 |II prioritetas – Kaimo regionų subalansuota ekonominė ir socialinė plėtra
|Investicijos į žemės ūkį |35 ||Parama jauniems ūkininkams |26 ||Mokymas |15 ||Ž.ū. produkcijos perdirbimo ir marketingo |27 ||tobulinimas | ||Kaimo regionų adaptacijos ir vystymo rėmimas |55 ||- ž.ū. produktų kokybės marketingas | ||- ž.ū. veiklos įvairovės plėtra | ||- ž.ū. infrastruktūros vystymas ir | ||tobulinimas | ||- parama turizmo plėtrai | ||- kaimų plėtra, jų paveldo apsauga | ||ir išsaugojimas | ||Suma: |158 ||Iš viso: |1806 |
Tad tokią didelę paramą numatoma skirti, mūsų akimis žiūrint, tobulamŠvedijos žemės ūkiui ir gamtosaugai remti. Lėšas skiria ES ir Švedijosvyriausybė.
ES finansavimo dalis priklauso nuo regiono ir priemonės. Labainepalankiuose žemės ūkiui šiauriniuose regionuose ES finansuoja 75 proc.gamtosauginės paramos, o likusioje teritorijoje – 50 proc. Kitų programosdalių finansavimui ES dalis sudaro 25 proc. Mokymo programos finansuojamos100 proc., todėl mokymas yra nemokamas. Nepaisant gan didelio popierizmo ESparama Švedijoje jau naudojasi apie 75000 ūkinių subjektų iš bendro 80500skaičiaus. Ekologiškai ūkininkaujantys gauna tokias subsidijas:
|Subsidijų už 1 ha: |Subsidijų dydis || |kronomis (1 krona = |
| |0,38 lito) ||Žalienų |500 ||Grūdinių |1300 ||Aliejinių |2200 ||Ankštinių |1300 ||Bulviu |2200 ||Daržovių |5000 ||Sodų |7500 ||Už 1 sąlyginį |1700 ||gyvulį | |Tad nenuostabu, jog čia jau 2005 m. ekologinė žemdirbystė užims 20 proc.ž.ū. naudmenų ploto, o 10 proc. pieno bei 10 proc. jautienos ir avienos buspagaminta ekologiškai.
Gamtinės aplinkos apsaugos ir subalansuotos kaimo plėtros planas Švedijai2000-2006 m. yra derybų tarp Švedijos vyriausybės ir ES Komisijosrezultatas.
Plano sudarymu, finansavimu, įdiegimu ir monitoringu rūpinasi Švedijosnacionalinė ž.ū. taryba, kurioje – 920 darbuotojų. Ji turi 9 departamentussu 38 skyriais ir dar 5 autonominius skyrius. Kasmet Taryba ES Komisijai irŠvedijos Vyriausybei pateikia išsamias ataskaitas apie Plano vykdymą. 2003m. pabaigoje buvo pateikta tarpinė ataskaita, kur turėjo būti aptarti gautirezultatai ir trūkumai bei, Plano korekcijos.
Vargu, ar įmanoma tikra tausojanti ir gamtai draugiška žemdirbystė betvarkingų, medžiuose skendinčių sodybų, gerų kelių, erdvių, su tobulomismėšlidėmis tvartų, tvarkingų sandėlių, apsirūpinimo būtiniausia technika irpadargais, racionalaus trąšų ir pesticidų vartojimo, kooperacijos ž.ū.produkcijos gamyboje ir realizavime, sėjomainų, atsparių ligoms irkenkėjams veislių, agroželdinių, kvalifikuoto mokymo, konsultacijų,rekomendacijų ir kt. Dideliu barjeru ekologinės žemdirbystės plėtrai bustarptautiniai reikalavimai tokiuose ūkiuose sėti tik ekologiškai išaugintąsėklą. Lietuvoje sąmoningai sugriauta buvusi, ypač daugiamečių žolių,sėklininkystė, o apie veislių selekciją ekologinei žemdirbystei bei jųsėklininkystę dar net nekalbama. Tad tokią sėklą, kaip ir daug ką, vėlbrangiai pirksime iš užsienio. Be viso to, būtina taip ūkininkaujančiųekonominė ir socialinė sauga, moralinis ir dvasinis nusiteikimas. Pradžiavisada sunki. Todėl būtina šių kilnių tikslų įgyvendinimui skubiaiperorientuoti mūsų ž.ū. mokslą į alternatyvų chemizuotam žemės ūkiuipaiešką ir tyrimus, organizuoti funkcionierių ir visų vartotojų ekologinįšvietimą, ūkininkų aprūpinimą už prieinamą kainą alternatyviomis cheminėmstrąšoms ir pesticidams medžiagomis bei preparatais. Visa tai jau eilę metų
daroma Švedijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitųšalių.Viena kaime ar seniūnijoje tvarkinga, ekologiška sodyba žymesnio poveikio įsveikos natūralios gamtinės aplinkos atstatymą ir puoselėjimą dideliųpakitimų neįneš, o tik yra ir bus šviesulys to siekiantiems kaimynams.Tokių šviesuolių Lietuvoje jau yra per 300. Jie verti geriausių žodžių,apdovanojimų ir paramos nelygioje konkurencijoje su pesticidųpropaguotojais. Pastarieji, užsienio eksportuotojų pavyzdžiu, bandorekomenduoti purkšti augalus pesticidais vos ne po kiekvieno lietaus. Kaslaukia tokios produkcijos valgytojų?.. Demokratinėje visuomenėjesvarbiausia teisė yra teisė į sveiką maistą. Todėl ne veltui Tarptautinėsorganinės žemdirbystės judėjimų federacijos (IFOAM) rengiamo eilinio 14Pasaulinio kongreso, kuris vyko š/m vasarą Kanadoje, motto: “CultivatingCommunities”. Pažodžiui lietuviškai jį išversti sunkoka, tačiau esmė tokia:organinės žemdirbystės vaidmuo, kuriant stabilias ir gyvybingas (irmikroorganizmų dirvoje, ir naudingų vabzdžių sode, ir kaimiškųjų, irurbanizuotų gyvenviečių, ir…) bendrijas įvairiausiose Pasaulio vietose.Išvados Vienas iš ekonominių metodų aplinkai saugoti yra valstybinės subsidijos.Jos gali būti teikiamos šiomis formomis:1. Taršą kontroliuojančių ir ją mažinančių įrenginių finansavimas.2. Atlyginimas už taršos mažinimą arba nedidinimą, pavyzdžiui, už tam tikrolygio „nešvarios” gamybos stabilizavimą. Kartais subsidijos teršėjams gali būti tiek pat efektyvios, kaip irtiesioginis teršėjų apmokestinimas. Tuo labiau, kad subsidijas valymo irkontrolės įrenginiams statyti galima skirti ne tiesiogiai, o mažinantprivalomuosius teršėjų mokesčius arba ir visai nuo jų atleidžiant (pvz.,nuo pelno mokesčio). Tuo tarpu be subsidijų taršos mažinimo išlaidų naštakai kuriems gamintojams būtų per didelė ir jie būtų priversti mažintigamybą bei darbo jėgos panaudojimą. Dėl to didėtų nedarbas, sulėtėtų
ekonominio augimo tempai.Nors šie argumentai yra gana svarūs, teršėjų subsidijavimas nesusilaukiaplataus pritarimo. Subsidijos akivaizdžiai parodo, kad tarsi gamybapalaikoma mokesčių mokėtojų sąskaita, kad teršėjai gauna transferinespajamas. Svarbus teršėjų subsidijavimo padarinys yra tai, kad kapitalas irdarbas išstumiami iš tų ūkio sferų, kur jų panaudojimas gali būti gerokaiefektyvesnis. Be to, subsidijos kartais gali duoti visiškai priešingąrezultatą ir ne tik nesumažinti šalyje taršios gamybos apimties, bet dargiją padidinti. Kodėl? Todėl, kad subsidijos skatina vis naujus verslininkuspradėti panašią gamybą. Ar verta palaikyti taršią gamybą „dirbtiniu kvėpavimu”? Kad ekologiškaipažangios technologijos galėtų užtektinai sparčiai plėstis, paprastaireikia, kad kitoms būtų netrukdoma žlugti. Taip jos išlaisvina darbą irkapitalą pažangesnei gamybai. Sveikai gamtos aplinkai naudinga, kad taršostechnologijos sunyktų, o pažangios — plėtotųsi. Pirmasis procesas yrabūtina antrojo sąlyga. Išsivysčiusių šalių patyrimas rodo, kad, palaikant aktyvią ir nuosekliąekonominių aplinkos apsaugos metodų įgyvendinimo politiką, jų duodamasefektas yra gana didelis. JAV aplinkos apsaugos agentūros duomenimis,ekonominių metodų panaudojimas vien tik oro kontrolės srityje leido 1979 –1988 metais sutaupyti daugiau kaip 4 mlrd. dolerių. Tačiau, nepaisant šiųįspūdingų skaičių, daugelyje šalių ekologinės problemos vis dėltosprendžiamos sunkiai. Rinkos metodai efektyviai veikia tik tada, kai yratiksliai nustatytos nuosavybės teisės, o dalykišku ekologiniu sprendimusuinteresuota nedaug žmonių. Tuo tarpu vyriausybinės aplinkos apsaugosprogramos labai dažnai lieka neįgyvendintos ir dėl finansinių resursųstygiaus ir dėl įvairių biurokratinių vingrybių. Vis dėlto atskirų įmonių,vyriausybinių institucijų aplaidumas ar netgi nesąžiningumas aplinkosapsaugos srityje dabar jau retai lieka nepastebėtas ir nuslėptas nuovisuomenės. Tai teikia vilčių, kad galiausiai bus panaudotas platusadministracinių ir ekonominių priemonių spektras, reguliuojant aplinkąteršiančių ūkio subjektų veiklą.Kaip matosi iš apžvelgtų temų, daugelį ekologinių problemų sąlygojapinigų trūkumas joms išvengti, arba ištaisyti jų padarytą žalą.
Taip pat reikia nepamiršti, kad tik visuotinis supratimas, jog teršimassąlygoja mūsų pačių sveikatos blogėjimą ir visuotinį klimato atšilimą galipadėti sustabdyti tolesnį neracionalų gamtos išteklių naudojimą.Naudota literatūra:
1. http://www.jura.lt/2004_05/article04_l.htm 2. http://www.waterland.lt/leidinys_lt/tomai/t10_lt.htm , http://www.waterland.lt/leidinys_lt/tomai/t12_lt.htm#s1 3. http://www.zalieji.lt/temos/ES/aplinkapsauga 4. http://www.zpasaulis.lt/archyvas/2003/8/ubik.html , http://www.zpasaulis.lt/archyvas/22/ubik.html