Aktyvus ir pasyvus poilsis

Turinys

Turinys 2Įvadas 31. Paslaugų administravimas 41.1 Įmonės teikiamų paslaugų administravimas 91.2 Aktyvaus ir pasyvaus poilsio pasiūlos galimybės 112. Aktyvus poilsis 122.1 Turizmo raida ir aktyvus poilsis 122.2 Aktyvaus poilsio privalumai ir trūkumai 162.3 Aktyvaus poilsio pasiūla Vilniuje 173. Pasyvus poilsis 193.1 Pasyvaus poilsio privalumai ir trūkumai 194. Aktyvaus ir pasyvaus poilsio tyrimas Lietuvoje 20Išvados 22Literatūra ir šaltiniai 23ĮvadasKiekvienam žmogui poilsis turi skirtingą reikšmę ir kiekvienas žmogus savo laiką praleidžia taip, kaip mano yra teisinga. Daugeliui pasaulio žmonių poilsis asocijuojasi su turizmu.Sudėtinga pateikti laisvalaikio turizmo apibrėžimą dėl didelės keliautojų motyvų įvairovės, pasireiškiančios laisvalaikio kelionių metu. Noras pailsėti gamtoje, noras būti sveikiems, noras praleisti laiką su šeima ar draugais, užsiimti hobi, noras aktyviai praleisti laiką skatina žmones keliauti po savo šalį ir į užsienio šalis. Laisvalaikio poreikius tenkinantis verslas jungia pačias įvairiausias verslo šakas, pradedant nuo valčių, dviračių ir kitų laisvalaikio leidimo priemonių gamintojų ir pardavėjų ir baigiant publikacijomis vietiniuose laikraščiuose apie laisvalaikio leidimo galimybes artimiausioje aplinkoje. Valstybės ar savivaldybių organizacijos – parkai, bendruomenės namai ir kiti – taip pat sudaro sąlygas laisvalaikio poreikiams realizuoti.Laisvalaikio turizmą skatina įvairios nevyriausybinės organizacijos ir mėgėjiški klubai, organizuodami keliones savo nariams, turintiems tuos pačius interesusŽodis “turizmas” (prancūziškai Tourisme) reiškia keliavimą iš vienos vietovės į kitą laisvalaikiu. Šio žodžio atsiradimas sietinas su rekreacinių poreikių tenkinimu ir noru pažinti aplinką. Turizmas, tai procesas kuriam būdinga: kelionės – kurių metu patiriamas malonumas matant naujus, įdomius, gražius vaizdus, susipažįstama su kitų šalių ir vietovių žmonių kultūra, gyvenimu, istorija, tradicijomis; nuotykiai – kai patiriamos teigiamos emocijos, patikrinamos žmogaus galimybės ekstremaliomis sąlygomis, siekiami nepasiekiami objektai ir viršūnes; daugeliui pasaulio žmonių tai verslas, darbo ir pajamų šaltinis, o valstybėms – biudžeto papildymas ar krašto ekonominės gerovės kėlimas; tai galimybė įrengti parkus, sutvarkyti kelius, mažinti bedarbystę; ūkinė veiklos sritis, apimanti pramonę, žemės ūkį, transportą, energetiką, pramogų verslą, maitinimą, tarpininkavimą ir kt.; rekreacinės veiklos – keliaujant atgaunamos jėgos, sportuojama, bendraujama, gydomasi, pramogaujama. Skirtingiems subjektams turizmas turi skirtingą reikšmę. Turistui jis yra įvairių paslaugų kompleksas, sudarantis turizmo paslaugos materialinį pagrindą. Jį lemia vartotojų poreikiai. Valstybei ar verslo įmonei turizmas duoda pelną ir užtikrina jų vystymosi šaltinį. Ekonomistui tai ekonominė veikla, teikianti specifines ir įprastas paslaugas bei prekes keliautojams. Galbūt dėl tokio skirtingo vertinimo, turizmo sąvoka, kitusi per šimtmečius, neturi vieningai pripažintos išraiškos.1. Paslaugų administravimasNors viešasis administravimas pradėtas nagrinėti jau seniai, tačiau rimtos studijos šioje srityje prasidėjo tik 1800 metais. Tuo metu Jefferson pasekėjų pasitikėjimas demokratinėmis idėjomis buvo labai stiprus, ir to pasėkoje atsirado decentralizuotos valdžios idėja. Vietinė valdžia, įskaitant miestus, apskritis, regionus čia turėjo išskirtinę autonomiją. Atskiros valdžios šakos buvo atskirtos viena nuo kitos ir turėjo sąlyginę veiksmų laisvę. Daugelį paslaugų teikė nevyriausybinės organizacijos, valdžios piramidė buvo stipriai decentralizuota ir rėmėsi dviem pagrindiniais JAV prezidento Jefferson principais: “Valdymas turi būti decentralizuotas iki tokio lygmens, kad kiekvienas pilietis galėtų dalyvauti viešosios politikos valdyme….., o vyriausybė turi žmones šviesti politikos srityje ir skatinti piliečių pasitikėjimą savo jėgomis ir sugebėjimais” . Laikui bėgant, tokia sistema ėmė kelti vis daugiau problemų. Labai dažnai autonomija virsdavo arogancija, atskyrimas – izoliacija, nepriklausomybė – užgaida, iškilo viešumon vis daugiau korupcijos atvejų valdžios atstovų tarpe. Verslo administravimo studijos prasidėjo daug anksčiau dėl sparčiai augančio privataus sektoriaus, o kartu ir didėjančių problemų. Technologiniai amžiaus pasiekimus imta taikyti ne tik mechanizmų bet ir žmonių valdyme – įrengimų efektyvumą pradėta lyginti su žmonių veiklos efektyvumu. Šie bruožus galima buvo pastebėti ir viešajame sektoriuje.W. Wilson siūlė, viešosioms institucijoms savo veikloje vadovautis “verslo tipo” administravimo principais. Mokslininkas tvirtino, jog “administravimo sritis yra verslo sritis”. Siekiant nustatyti valdžios veiklos efektyvumo kriterijus, W.Wilson siūlė sekti privataus sektoriaus valdymo taisyklėmis ir būtent ten ieškoti tinkamiausio valdymo modelio.

Valdymo efektyvumą ir atsakomybę buvo siūloma didinti pavienių valdžios centrų, t.y. griežtos hierarchinės struktūros, pagalba. Autoriaus teigimu siekiant užtikrinti pasitikėjimą ir efektyvumą, atsakomybė turi būti suteikiama vienam vadovui. Wilson manymu tai neprieštarauja demokratinėms normoms – decentralizacijai ir piliečių dalyvavimui, atvirkščiai “valdžia yra nepavojinga, jei ji bus suteikiama kartu su atsakomybe; …jeigu ji bus suteikiama aukštesnio ir žemesnio lygmens vadovams, bus lengvai kontroliuojama ir fiksuojama” .W.Wilson nuostata, atsakant į viešąjam administravimui aktualų klausimą – ar biznio tikslas, t.y. produktyvumo siekimas, užtikrinamas hierarchinės organizacijos pagalba, gali būti įgyvendinamas viešajame sektoriuje, pasižyminčiame pliuralistiniu sprendimų priėmimo procesu, vienareikšmė – sekdama demokratijos idėjomis, vyriausybė turi vadovautis biznio taisyklėmis net gi tuo atveju, kai jos atrodo nedemokratiškos. Kaip vėliau, vertindamas Wilson idėjų įtaką Waldo teigė, kad efektyvumo nustatymo priemonės ir kriterijai yra tokie pat visam valdymui: demokratija, jei ji yra, negali ignoruoti centralizacijos, hierarchijos ir disciplinos reikšmės.Viešojo administravimo tyrinėtojams pradėjus ieškoti pagalbos verslo vadybos srityje, ypač daug dėmesio pradėta skirti organizacijos struktūros tyrimams. Ieškota pagrindinių organizacijos struktūrizacijos principų, kurie būtų bendri tiek viešosioms, tiek privačioms organizacijoms.1939 m. General Motors vadovai J.Mooney ir A.C.Reiley pasiūlė pagrindinius organizacijos struktūrizacijos principus, kurie buvo taikomi ir viešojo administravimo tyrinėtojų darbuose:1) komandos koordinavimas – pabrėžiama lyderio pozicijos hierarchinėje komandos struktūroje svarba. Tokioje struktūroje – vienas vadovas, turintis ribotą skaičių pavaldinių.2) “skaliaro” principas – vertikalus darbo jėgos pasiskirstymas visuose organizacijos lygmenyse.3) santykiai tarp “line” ir personalo. “Line”, t.y. struktūra per kurią “nuleidžiami” nurodymai, personalui suteikiama patariamoji teisė. “Line” atstovauja valdžią, personalas – idėjas ir patarimus.W.F. Willoughby ir L.Gulick akcentavo principų, skatinančių administratorių vei…klos efektyvumą, vystymą. Jų teigimu, demokratinė atsakomybė yra antraeilis dalykas, svarbiausia – struktūra, kontrolė ir efektyvumas. Svarbiausias žingsnis, kuriant administravimo sistemą yra įvairių departamentų ir funkcijų, atliekamų vykdomosios valdžios institucijose, integracija į grupes pagal atliekamą misiją, ir darbo santykius. Šis būdas turėtų garantuoti aiškumą, nesukelti teisinių konfliktų, bei užtikrinti didesnę ekonomiją ir valdžios efektyvumą. W.F.Willoughby pagrindinis principas: vadovaujantis moksliniais verslo vadybos principais, administracinės institucijos gali veikti daug efektyviau. Tie principai yra tokie, kaip ir verslo organizacijose – komandos vieningumas, hierarchinė sistema, darbuotojai.L.Gulick savo esė “Notes on the Theory of Organizacation”, valstybės valdymo institucijų problemas taip pat tapatino su bendromis organizacijų problemomis, t.y. geros darbo jėgos radimu, jų kontrolės ir koordinavimo mechanizmo kūrimu.Kuriant naujas institucijas L.Gulick siūlo keturių etapų planą: 1) apibrėžti darbo specifiką; 2) išrinkti vadovą; 3) apibrėžti padalinių darbo pobūdį ir reikalingą jų skaičių; 4) sukurti valdymo struktūrą, kurios pagalba vadovas koordinuotų ir kontroliuotų padalinių veiklą.L.Gulick siūlo keletą “departamentinio skirstymo” principų, kurių pagalba gali analizuoti padalinio veiklą ir parinkti reikiamą personalą:1) tikslas – skirstymas pagal pagrindinius organizacijos tikslus;2) procesas – skirstymas pagal pagrindines padalinio funkcijas. Pavyzdžiui, medicinos skyriuje dirbs medikai.3) žmonės ir daiktai – skirstymas pagal žmones ar daiktus, su kuriais daugiausiai susiduria padalinys. Tokiu būdu užmezgamas tiesioginis ryšys su paslaugos vartotoju, bet mažinama specializacijos reikšmė. 4) vieta – pagal aptarnaujamo segmento geografinę padėtį. Šiuo atveju veikla koordinuojama lengvai, lengva prisitaikyti prie vietinių sąlygų, tačiau vadyba šiuo atveju tampa “trumparege”. Taigi, galime teigti, jog ankstyvasis viešasis administravimas rėmėsi pagrindinėmis vadybos teorijomis ir principais, kurie akcentavo centralizaciją, kontrolės ir koordinavimo mechanizmus. Toks posūkis sudarė puikias sąlygas valdžios institucijose įsigalėti Weberio biurokratijos modeliui.Daugiausiai įtakos viešojo administravimo teorijų vystymuisi turėjo Woodrow Wilson, Frederick Winslow Taylor ir Max Weber darbai. Remiantis šių mokslininkų darbais buvo suformuota tradicinė viešojo administravimo paradigma. Wilson teigė, jog administravimas turi būti ir gali būti atskirtas nuo politikos – po to kai atsakingieji už politiką priima politinius sprendimus, šią politiką įgyvendinti turi tie, kas gerai supranta “administravimo mokslą” ir tai atliks efektyviausiais įmanomais būdais (1887). Tai bus įmanoma, kadangi, kaip teigė Taylor, “tarp įvairių metodų ir kiekviename elemente, kiekvienoje profesijoje naudojamų įrankių visada yra vienas metodas ir vienas įrankis, kuris yra greitesnis ir geresnis už visus kitus” .Galų gale, Weber teigė, kad biurokratija yra pats efektyviausias organizacinis mechanizmas; t.y. biurokratija yra idealus mechanizmas Taylor mokslinės teorijos įgyvendinimui .
Tradicinis valdymo proceso suvokimas numato aiškų, paprastą ir tiesioginį demokratinės atskaitomybės būdą. Kadangi administravimas gali būti atskirtas nuo politikos, ir kadangi biurokratinis valdžios aparatas ras ir priims efektyviausią bet kurios politikos įgyvendinimo būdą, visuomenė neturi rūpintis (nerimauti) dėl administravimo. Viskas, kuo piliečiai turi rūpintis, yra politika. Ir jei jiems nepatinka valdžios politika (ar administracijos priežiūros metodai), jie turi tiesioginių ir efektyvių priemonių koreguoti situaciją: jie gali balsuoti prieš išrinktus atstovus. Tai yra politinė atskaitomybė. Tai yra tiesioginė atskaitomybė.Atskiriant administravimą nuo politikos įgyvendinimo, taikant mokslinius tyrimus, siekiant nustatyti geriausius darbo procesus, ir biurokratinėms organizacijoms įgyvendinant šiuos darbo proces…us, valdžia užtikrins ne tik tai, kad jos politika yra teisinga, bešališka, bet kad ir jos įgyvendinimas bešališkas taip pat.Administravimo ir politikos atskyrimas leido valdymo procesą konceptualizuoti tvarkingu, palaipsnišku būdu; žmonės išrenka savo atstovus ir vykdytojų vadovus; šie asmenys (ir jų tiesioginiai, politiniai padėjėjai) prisiima politinį uždavinį vystyti ir spręsti viešąją politiką; tada administracinis valdžios aparatas nustato efektyviausią būdą kiekvienos politikos įgyvendinimui ir veikia tuo būdu; ir tuo atveju, jei kažkas vykdoma blogai, išrinktieji pareigūnai prižiūri administratorių darbą.Tradicinis viešojo administravimo modelis yra labai nuoseklus, nes politikos ir administravimo atskyrimas leidžia sukurti paprastą, pritaikomą, tiesioginį politinės atskaitomybės modelį. Todėl, su visais savo trūkumais, senasis modelis turi vieną, labai didelį privalumą: politinį teisėtumą. Tradicinis viešojo administravimo modelis puikiai derinasi su tradiciniu demokratinės atskaitomybės modeliu.Vystantis viešajam administravimui visuomenė dėjo didžiules pastangas, kad galėtų kuo akyliau stebėti kas vyksta valdžioje. Buvo sukurta sistema, kuriai veikiant sunku pavogti visuomenės pinigus, bet tapo dar sunkiau juos efektyviai valdyti. Besistengiant kontroliuoti išimtinai viską, nurodinėjant kaip viskas turi būti daroma – reguliuojant procesą, kontroliuojant įdėjimus – buvo visiškai užmiršti rezultatai. Dėl šių priežasčių valdžios institucijos tapo lėtos, neefektyvios, nužmogintos. Tradicinio modelio neatitikimas jam keliamiems reikalavimams, jo biurokratiškumas pastūmėjo viešojo administravimo mokslininkus ieškoti naujų efektyvesnių modelių. 1968 metais Minnowbrook konferencijos metu išsivystė “nauja” viešojo administravimo Denhardt R.B. Theories of Public Organization. – Wadsworth Publishinfg Company, 1993teorija. Nors daugelis mokslininkų teigia, kad naujasis viešasis administravimas buvo iššūkis šioje srityje egzistuojančioms teorijoms ir modeliams, tačiau daugelio teoretikų nuomone jo atstovai iškėlė tam tikras jau egzistuojančių teorijų problemas, bet stokojo alternatyvių pasiūlymų. Tačiau naujojo viešojo administravimo reikšmė tolesniam teorijų vystymuisi neabejotinai yra didelė. Frederickson Minnowbrook apibūdino naujojo viešojo administravimo šalininkus, kaip “antrosios kartos” bihevioristus. Daugumoje atveju, naujojo viešojo administravimo šalininkams rūpėjo pozityvistų socialinio mokslo reformavimas. Mokslininkas Kirghart (1971) teigė, jog naujos socialinių mokslų, ypač sociologijos, epistemologijos, psichologijos, kryptys ir vystymasis gali suteikti pagrindą peržengti, pakeisti tradicinį Weber’io racionalios biurokratijos požiūrį. Naujojo viešojo administravimo atstovas Todd LaPorte (1971) pateikia tokį viešojo administravimo apibrėžimą – “viešojo administravimo pagrindinis tikslas yra ekonominės, socialinės ir fizinės kančios sumažinimas ir galimybių organizacijos išorėje ir viduje didinimas”. Svarbiausia savo teorijos koncepcija jie pasirinko – socialinę lygybę, bei teigė, kad administratoriai turėtų užsiėminėti politika. Naujojo viešojo administravimo šalininkai kritikavo efektyvumo kaip pagrindinio kriterijaus pasirinkimą. Jie teigė, kad efektyvumas tai tik viena iš daugelio vertybių, kurios laikymas svarbiausia sumažina tokių vertybių kaip lygybė ir dalyvavimas reikšmę. Be to, kaip teigė šios teorijos šalininkai, efektyvumo kaip pagrindinės vertybės pasirinkimas veda prie depersonalizacijos. Ši teorija daug reikšmės teikė ir piliečių dalyvavimui valdymo procesuose. Ji kritikavo ankstesnes pastangas įtraukti piliečius į valdymo procesą, teigdami jog tai daugiau laikymas jų už “apynasrio”, nei dalyvavimas. Kaip išeitį iš tokios situacijos jie siūlė, atviresnes organizacines struktūras, kurios sudarytų palankias sąlygas piliečių dalyvavimui.Išanalizavus naujojo viešojo administravimo teorijas galima teigti, kad buvo identifikuota daugelis tradicinio – racionalaus m…odelio trūkumų ir pasiūlytas labiau atviras ir dalyvaujantis vadybos stilių. Tačiau jų darbai nesukūrė naujos viešojo administravimo paradigmos, tai buvo daugiau egzistuojančių problemų iškėlimas ir pasiūlymai kaip jas spręsti. Tai iš esmės nepakeitė centralizuotų – biurokratinių valdžios institucijų veiklos, gal būt daugiau dėmesio pradėta skirti žmogui , o ne efektyvumui.
Vyraujant tradicinei viešojo administravimo paradigmai buvo manoma jog vadybinė kompetencija yra svarbi ir reikalinga tik vadovams. Darbuotojams, kurie neatlieka vadovaujančio vaidmens yra reikalingos tik specializuotos žinios ir įgūdžiai tam tikrose funkcijinėse sritys. Piramidinė organizacijų struktūra buvo kaip tik pritaikyta tokio požiūrio įtvirtinimui. Sprendimų priėmimo centralizacija, aiški komandinė grandinė turėjo užtikrinti organizacijų veiklos efektyvumą. Taigi šiame viešojo administravimo raidos etape mes galime kalbėti tik apie gana siaurai suprantamą vadovui reikalingą vadybinę kompetenciją. Išanalizavus tradicinės viešojo administravimo paradigmos principus, galima išskirti šiuos to meto vadybinei kompetencijai reikalingus sugebėjimus: Sugebėjimas vadovauti – valdyti – prižiūrėti. Sugebėjimas kontroliuoti. Sugebėjimas paskirstyti darbus. Sugebėjimas koordinuoti veiklą. Sugebėjimas planuoti. Sugebėjimas komunikuoti ir t.t. Tuo laikotarpiu buvo akcentuojamas autoritarinis vadovavimo stilius. Iš darbuotojų nebuvo tikimasi tam tikros pozicijos ar asmeninės nuomones, buvo laukiama nurodymų vykdymo. Remiantis Tayloru darbuotojai neturi galvoti, tai vadybininkų darbas. Taigi vadybinė kompetencija buvo vadovų privilegijaŠiandien, siekiant valdžios institucijų teikiamų paslaugų kokybės, valstybės tarnautojai, kurie dirba siaurose labai specializuotose srityse ir atlieka su valdymu nesusijusį vaidmenį, skatinami keisti savo veiklos stilių: dirbti komandoje, priimti sprendimus, sugebėti atlikti įvairias papildomas užduotis, efektyviai komunikuoti. Taigi, matome jog sąvoka vadovas t.y. viršininkas, keičia savo prasmę. Šiandien vadybinė kompetencija reikalinga ne vien valdžios institucijų vadovams (pagal pareigybes) ji reikalinga ir eiliniams specialistams. Valstybės tarnautojas savo darbe atlieka daugybę vaidmenų, kuriems atlikti reikalinga vadybinė kompetencija. Dirbdami departamente, skyriuje ar darbo grupėje, skirtingose situacijose jis atlieka skirtingus vaidmenis, kartais vadovauja, kartais būna tarpininkas, o kartais jis darbo grupei vertingas kaip pasižymintis tam tikrais išskirtiniais bruožais, sugebėjimais. Dirbdamas grupėje, valstybės tarnautojas gali valdyti tai kas vyksta – dalytis informacija su partneriais, kartais imtis iniciatyvos, spręsti iškilusius nesutarimus, paskirstyti išteklius, o kartais derėtis su bendradarbiais.1.1 Įmonės teikiamų paslaugų administravimasTurizmo administratorius planuoja, organizuoja ir koordinuoja įvairaus pobūdžio turizmo įmonių darbą. Tai gali būti kelionių organizavimo įmonė, kelionių agentūra, kaimo turizmo įmonė, turizmo informacijos centras ir kt. Darbo specifika priklauso nuo įgytos specializacijos: turizmo ir kelionių agentūrų veiklos administravimo, kaimo turizmo administravimo, turizmo informacijos valdymo, rekreacinės veiklos administravimo, viešbučių administravimo ar kt. Sudaro turizmo įmonės verslo planą, įvertina finansavimo šaltinius ir investicinę riziką. Suburia darbo kolektyvą, samdo reikiamus darbuotojus ir jiems vadovauja. Organizuoja įmonės ar jos padalinio darbą. Tiria turizmo paslaugų rinką, ieško verslo partnerių, kurie teiks tam tikras prekes ir paslaugas. Bendrauja su klientais, bendradarbiauja su viešbučiais, transporto nuomos įmonėmis, kitais verslo partneriais, veda derybas, sudaro bendradarbiavimo sutartis. Prireikus sprendžia klientų skundus. Konsultuoja klientus turizmo organizavimo klausimais. Aptarnauja klientus, parengia svetingumo programą. Rengia ir organizuoja turistines keliones: sudaro maršrutą, sąmatą, pateikia kelionės informaciją. Organizuoja turistų laisvalaikį, atsižvelgdamas į įvairaus amžiaus, išsilavinimo bei pomėgių žmonių poreikius. Sudaro turizmo paslaugų rinkinį, jį apskaičiuoja, parengia reklamą. Turi išmanyti turistinių rajonų geografiją, klimatą, kultūrą bei turistų saugumo sąlygas. Vadovauja įvairių tipų kelionėms. Turizmo administratoriui būtina mokėti užsienio kalbas, išmanyti informacines technologijas ir modernias ryšio priemones. Dėl nuolatinio bendravimo su klientais, turizmo paslaugų tiekėjais darbas yra įtemptas ir judrus; gali tekti dirbti vakarais, savaitgaliais ar švenčių dienomis, jei to reikalauja klientų interesai.1.2 Aktyvaus ir pasyvaus poilsio pasiūlos galimybėsAktyvaus ir pasyvaus poilsio pasirinkimas yra labai didelės. Tačiau yra nustatyta, kad turizmo plėtrą riboja nepakankama informacijos sklaida tiek šalies, tiek tarptautiniu lygiu, nesukurta vieninga informacinė sistema, nepakankamas pripažinimas tarptautinėje turizmo rinkoje, nesuformuotas “turistinio regiono” įvaizdis, neišnaudojamos rinkodaros galimybės bei neišvystyti dirbančių turizmo sektoriuje rinkodaros gebėjimai. Norėčiau išskirti keturias turizmo potencialo neišnaudojimo problemų grupes, kurios skatina pasyvų poilsį. Pirma, egzistuoja ryškus rinkodaros nepakankamumas. Valstybės lygmenyje, Lietuva, nepaisant investicijų į rinkodarą, kaip naujas turistinis regionas dar neturi suformavusi savito turistinio įvaizdžio (arba tai daroma tik epizodiškai) ir trūkstant turistinės informacijos, lieka nežinoma vakarų šalių turistams. Kita vertus, įmonių lygmenyje, būtent rinkodaros gebėjimų trūkumas nurodomas kaip priežastis, pvz., sąlygojanti viešbučių žemą kambarių užimtumą.
Antra, kelių infrastruktūra yra išplėtota blogai, tai geležinkelių transporto potencialas nėra išnaudojamas. Pastaruoju daugiausiai naudojasi atvykstantys Rusijos turistai bei vietiniai gyventojai vykstantys į pajūrį, tačiau žema geležinkelio paslaugų kokybė bei silpna rinkodara apsprendžia mažą kelionių geležinkeliais skaičių. Be to, Lietuva vienintelė iš Baltijos jūros šalių neturi jūrinio turizmo, nes nėra sukurtos keleivinio uosto ar jachtų prieplaukų infrastruktūros. Neišvystyta ir vidaus vandenų trasų bei prieplaukų infrastruktūra neleidžia pasinaudoti Lietuvos tankiu vidaus kelių tinklu, kuris leistų nesunkiai aplankyti įvairias vietoves.Trečia, Lietuvos turizmo paslaugų materialinė bazė neišvystyta nei kiekybiniu, nei kokybiniu aspektu ir turi ryškius struktūros ir išsidėstymo trūkumus, kas mažina Lietuvos turizmo produktų konkurencines galimybes. Štai dauguma kultūros paveldo objektų yra neparengti turistų lankymui, nors jie galėtų būti pritaikomi turizmui įrengiant juose ekspozicijas, pritaikant juos turizmo paslaugų infrastruktūrai. Taip pat beveik visi turizmo ir kultūros paveldo objektai nėra pritaikyti neįgaliesiems – nėra reikiamų aikštelių, pandusų, liftų ir kt. Ketvirta, neišvystytas laisvalaikio pramogų sektorius, kuris Lietuvoje yra labiausiai neišvystytas Baltijos šalių regione, tačiau Lietuva jau žengė pirmą žingsnį , kad pramogų sektorius būtų labiau išvystytas .Manau, kad būtent tokie dalykai skatina pasyvaus poilsio galimybes. Tačiau Vilniau miesto savivaldybė bando sudaryti palankias sąlygas kryptingai ir planingai turizmo plėtotei ir turizmo paslaugų konkurencingumo didinimui. Didžiausią poilsio potencialą turi penki nacionaliniai parkai ir 30 regioninių parkų, kurie apima 7,5 proc. šalies teritorijos. Valstybės saugomi 130 draustinių, 353 gamtos paminklai, 194 parkai taip pat gali būti panaudoti kultūrinio ar ekoturizmo plėtojimui. Išnaudojant šias gamtinės ir kultūrinės sąlygas galima kurti ir vystyti aktyvaus poilsio, ekoturizmo, kultūrinio turizmo, kurortinio turizmo, etninio turizmo, kaimo turizmo produktus.2. Aktyvus poilsisAktyvus poilsis – aktyvus laisvo laiko praleidimas ir fizinė veikla: vaikščiojimas, maudymasis ir plaukiojimas, mankšta, keliavimas ir panašiai. Dabar daug turizmo agentūros siūlo aktyvųjį poilsį ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Vilniaus miesto savivaldybė yra suinteresuota , kad daugiau būtų įvairių pramogų, poilsio, laisvalaikio leidimo paslaugų. Daug žmonių pasirenka kultūrinį pažintinį turizmą, keliauja pažinimo tikslu, norėdami susipažinti su kultūrinėmis, istorinėmis savo ar kitos šalies vertybėmis. Daugelis kiekvienos tautos kultūrinių, etninių, etnografinių, istorinių, architektūrinių bei gamtinių paminklų ir įžymybių yra ne miestuose, bet kaimo vietovėse, todėl aktyvus poilsis pirmiausiai siejasi turizmu.2.1 Turizmo raida ir aktyvus poilsisTurizmas yra tarptautinis bei nacionalinis reiškinys ir gali būti nagrinėjamas socialiniu, ekonominiu, ekologiniu, politiniu bei technologiniu požiūriu. Vyraujant socialiniam ir ekonominiam aspektui, turizmas apibūdinamas kaip kelionės, kurių metu aplankomos šalys, įdomios vietovės, bei kaip aktyvus poilsis arba sporto šaka, antra vertus, ir kaip verslas arba užsiėmimas, aprūpinantis turistus įvairiomis paslaugomis bei prekėmis.Turizmas turi ir kultūrinę reikšmę, nes keliaudami žmonės susipažįsta su kitų tautų kultūra, tradicijomis, papročiais, gyvenimo būdu ir lygiu. Būtent turizmas skatina aktyvųjį poilsį.Negalima nepaminėti turizmo ir kaip geografinio reiškinio, nes žmonės keliauja iš savo gyvenamosios vietos po šalį arba į užsienį. Lankomos vietos pasižymi gražiais unikaliais peizažais, istoriniais ir kultūriniais paminklais bei savita tautos kultūra. Tačiau turizmo plėtotei reikalingi įvairūs geografiniai tyrimai -. reljefo sandaros įvertinimas, jo panaudojimo turizmui galimybės. Su geografinių ištekliu plėtimu susijęs kelionių prognozavimas. Plečiantis turizmui, turi būti didinami ištekliai, atrandamos ir parengiamos naujos lankomos vietos.Iš turistinės veiklos gaunamos pajamos, kurių didelė dalis skiriama keliautojų lankomai vietovei tvarkyti, gamtovaizdžiams išsaugoti, komunikacijų tinklui plėsti ir regiono ekonominiam vystymui užtikrinti. Į lankomas vietas plūstantys turistai niokoja gamtą, daro žalą aplinkai. Todėl plėtojant kelionių industriją būtina įvertinti ekonominę naudą, kurią teikia kraštui turizmas ir žalą bei nuostolius, kuriuos patiria vietovė. Čia verslo pajamos turi būti derinamos su krašto interesais. Todėl daugelyje šalių turizmas yra kontroliuojamas valstybės. Taigi greta teikiamos naudos, kitiems ir pragyvenimo šaltinio, turizmas daro žalą gamtai, aplinkai, sukelia ekologijos problemų.
Turizmas klasifikuojamas pagal įvairius kriterijus. Jis skirstomas į vidaus ir užsienio, individualų ir grupinį, organizuotą ir neorganizuotą, taip pat pagal jo tikslą: rekreacinį, gydomą, sportinį, pažintinį, mokslinį, religinį ir kt.; pagal naudojamas transporto priemones: auto turizmą, oro, vandens, pėsčiųjų, jojimo arkliais turizmą.Apskritai turizmo raida skirstoma tarsi į keturis periodus:• Senovės periodas (arba turizmo priešistorė) iki19 a.• Industrinis periodas (arba elitinis turizmas) 19 a. pradžia- 20 a. Pradžia• Turizmo vadybos sisteminimo stadija 1918- 1990m. (arba socialinis turizmas 20 a. pradžia iki antrojo pasaulinio karo)• Centralizuotos turizmo valdymo sistemos iširimo stadija- nuo 1990 m. iki dabar (arba masinis turizmas- po antro pasaulinio karo iki dabar).Viena seniausių kelionių yra vadinamoji jūrinė ekspedicija, surengta Senovės Egipto princesės į anuomet garsią kvepalais Puntos šalį 1501- 1484 m. pr.m.e. Dar senesnės senovės egiptiečių kelionės Nilu ir finikiečių kelionės po Viduržemio jūrą prekybos, karo ir religiniais tikslais, jos siekia tris tūkstančius metų prieš mūsų erą.Romos imperijos siekiai užvaldyti kiek galima daugiau žemių taip pat įtakojo daugelį kelionių. Keliaujama buvo laivais, arkliais, vežimais ir pėsčiomis. Pasiturintys romėnai keliavo į Egipto ir Graikijos maudynes, jūros kurortus ir šventas vietas. Su senovės Roma taip pat siejama pirmųjų viešbučių atsiradimas (50 m. iki m. e.). Keliaujančių Romos valdininkų ir prekybininkų patogumui buvo sukurta nakvynės namų ir tavernų sistema. Kad būtų išlaikoma griežta subordinacija ir valdininkai apsigyventų geresnėse nei kiti paprasti keliautojai nakvynės vietose, jiems nakvynės vietas iš anksto užsakydavo pavaldiniai. Žlugus Romos imperijai (1 m. e. a.) ir ypač sumažėjus keliavimui sunyko ir nakvynės namų tinklas.Periodas, kuris tęsėsi nuo 19 amžiaus pradžios, keliavimo ir turizmo istorijoje apibūdinamas kaip elitinio turizmo periodas. Be to, šiuo periodu pasirodo pirmosios organizacijos, teikiančios turizmo paslaugas. Šiuo turizmo periodu didžiausią įtaką keliavimui padarė infrastruktūrinio pobūdžio pokyčiai. …Naujų turizmo priemonių atsiradimas ir senųjų tobulinimas, kelių tinklo plėtimas, pašto paslaugų gerinimas lėmė keliavimo sąlygų tobulėjimą ir didėjantį keliautojų srautą. 19 amžiaus viduryje atsiranda pirmosios stambios garlaivių kompanijos, savo veiklą išvysčiusios plukdydamos persikėlėlius iš Europos į Ameriką. Tarp elito tuomet buvo madingos kelionės į Šiaurės Afriką, Egiptą, Graikiją.Devyniolikto amžiaus antroje pusėje atsiranda pirmieji kelionių biurai, kurie organizavo keliones ir “pardavinėjo” jas klientams. Daugelis turizmo tyrinėtojų mini pirmąsias, chrestomatinėmis tapusias, paketo tipo keliones, organizuotas T.Kuko Anglijoje. Tai buvo dvidešimties mylių kelionė traukiniu. Jos metu keliautojus linksmino pučiamųjų orkestras, keliautojai buvo vaišinami. Kelionėje, kuri kainavo vieną šilingą, galėjo dalyvauti 570 žmonių.Trečiasis etapas- masinio turizmo pradžios laikotarpis. Tai itin sunkus periodas turizmo vystymosi istorijoje. Jo metu praėjo Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Didžioji ekonomikos krizė. Šie įvykiai neigiamai paveikė turizmo vystymąsi, tačiau kaip tik šiuo periodu, turizmas labai išsiplėtė. Žemos kainos lėmė pavydėtiną kelionių skaičiaus augimą – nuo 1934 metų iki 1938 metų kelionių padaugėjo penkis kartus, t.y. nuo 2 milijonų iki 10.Ketvirtasis etapas – masinio turizmo plėtros etapas. Šiuo laikotarpiu formuojasi tikrasis turizmo verslas, neatsiliekantis nuo kitų industrijos šakų savo apimtimi, įstaigų ir organizacijų tinklu, produktų įvairove, organizacijos ir valdymo metodų ypatumais. Penktasis ir šeštasis dešimtmečiai tai viešbučių statybos, turizmo firmų kūrimosi, pramogų verslo vystymosi laikotarpis Europoje.Labiausiai turizmas paplitęs išsivysčiusiose šalyse, ekonomiškai atsilikusios daugiau priima turistų, negu savų išleidžia į užsienį. Taigi pasaulyje turizmas yra pinigų perskirstymo į besivystančias šalis būdas, taip pat ir ekonomikos stiprinimo šaltinis. Tarptautinis turizmas besivystančioms šalims yra užsienio valiutos įplaukų ir darbo vietų šaltinis. Lietuvos turizmo istorija praėjo tuos pačius vystymosi etapus, kaip ir kitos Europos šalys, tik periodų trukmė ir pradžios laikas buvo skirtingas. Lietuvos turizmo istorijoje yra vienas esminis periodas, išsiskiriantis iš kitų šalių, tai paskutinis praėjusio šimtmečio dešimtmetis. Šiuo laikotarpiu – po Nepriklausomybės atkūrimo, vyko kitokie turizmo veiklos procesai nei visoje Vakarų Europoje, tame pačiame dešimtmetyje. Šis turizmo vystymosi etapas greičiau jau buvo panašus į Rytų Europos šalių turizmo vystymąsi paskutiniu dvidešimto amžiaus dešimtmečiu.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos turizmo sferoje įvyko dideli kiekybiniai bei kokybiniai pokyčiai. Stipriai pasikeitė turizmo paslaugų kokybės samprata. Palaipsniui buvo privatizuotos turizmo paslaugų įmonės, sukurta turizmo teisinio reguliavimo sistema. Buvo parengta Nacionalinė turizmo plėtros programa, kurioje pirmą kartą buvo nustatytos Lietuvos turizmo plėtros politikos gairės ir jos įgyvendinimo prioritetai bei priemones. Šiuo laikotarpiu keitėsi turistų rinkos ir srautai, paslaugų struktūra, jų kokybė ir kainos, suintensyvėjo tarptautinis bei vietinis turizmas. Turizmo sektoriuje susiformavo organizacinės struktūros, apimančios visas turizmo veiklos sritis: valdymą, verslą, priežiūrą ir vartotojų interesų gynimą. Lietuvoje turizmo politikos įgyvendinimą vykdo ir koordinuoja Valstybinis turizmo departamentas.Svarbu pažymėti, kad turizmo plėtrai Lietuvoje dideles reikšmės turėjo ES pagalba. Prieš dešimtį metų užsienio rinkose Lietuva buvo daug kam nežinoma šalis. Norint pritraukti užsienio turistus, reikėjo aktyviai propaguoti šalies turizmo galimybes, tačiau varganas valstybės biudžetas ir patirties stoka neleido vykdyti aktyvios turizmo veiklos. Svarbią reikšmę turėjo PHARE Turizmo plėtros programa, kuri buvo vykdoma 1993-1998m. visose trijose Baltijos valstybėse. Pagal šią programą buvo koordinuojami ir didžiąja dalimi finansuojami rinkodaros projektai šiose šalyse….1997m. buvo pasirašytas Susitarimas tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių turizmo administracijų dėl bendradarbiavimo turizmo verslo srityje: tai dalyvavimas bendruose stenduose, kai kuriose tarptautinėse turizmo parodose, bendrų turizmo informacijos centrų steigimas užsienyje, kitų turizmo rinkodaros projektų koordinavimas. Deja, pasibaigus PHARE techninei pagalbai, dėl lėšų stokos teko uždaryti bendrus Baltijos turizmo informacijos centrus Husume(Vokietija) ir Heksinkyje (Suoimija) bei ieškoti kitų finansavimo šaltinių įvairių projektų įgyvendinimui.Per tą laikotarpį sustiprėjo turizmo įmonės, buvo įgyta daug naudingos patirties, pasikeitė požiūris į turizmo priemonių svarbą turizmo verslo plėtrai.Nuo 2000m. Valstybinis turizmo departamentas rengia metinius Lietuvos turizmo vystymosi planus, atsižvelgiant į apskričių, savivaldybių bei turizmo asociacijų pasiūlymus.Šiuo metu turizmo sektoriuje dirba apie 60 000 darbuotojų. Iki nepriklausomybės atkūrimo turizmo specialistai Lietuvoje nebuvo ruošiami. Tik 1991m. įkūrus Rekreacijos katedrą Klaipėdos universitete, pirmąkart Lietuvoje pradėti ruošti rekreacijos ir turizmo bakalaurai, o vėliau ir magistrai. 2002m. Klaipėdos universiteto ir Kauno kolegijos autorių grupė išleido pirmąjį vadovėlį lietuvių kalba turizmo specialybių studentams ir turizmo verslo atstovams.1994-1998 metais PHARE lėšomis kvalifikacijos kėlimo kursuose buvo apmokyta apie 3000 turizmo verslo atstovų, dėstytojų ir studentų, o nuo 1999 metu iš valstybės lėšų buvo finansuojami mokymai apskričių, savivaldybių, turizmo informacijos centrų bei turizmo verslo darbuotojams (apmokyta apie 1000 darbuotoju).Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva dalyvavo eilėje tarptautinių ir regioninių projektų, kurie didžiąja dalimi finansuojami iš ES įvairių programų lėšų. Šiuo metu turizmas Lietuvoje vykdomas šiomis kryptimis:dalyvavimas tarptautinėse turizmo parodose (1994-5 parodos; 2002m.-15 parodų);reklaminių – informacinių brošiūrų leidyba; leidžiama vis daugiau specializuotų, atskiras turizmo rūšis propaguojančių leidinių (2002m.-10 naujų leidinių).Pasaulio turizmo organizacijos specialistai prognozuoja, kad ateityje bus kuriama vis daugiau naujų ir plėtojama esamų turizmo paslaugų ir rinkų, remiantis esamais gamtiniais ištekliais, kultūriniais, istoriniais ir socialiniais turistus priimančios šalies ištekliais. Vis daugiau vietos bendruomenių ir savivaldybių įsitrauks į turizmo planavimo ir vystymo veiklą. Didinant investicijas į kapitalą vis daugiau dėmesio bus skiriama gamtosaugai; turizmo darbuotojų profesionalumas kils. Būtent greita turizmo raida padidino aktyvaus poilsio poreikį.2.2 Aktyvaus poilsio privalumai ir trūkumaiAktyvus poilsis yra labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime. Žinoma, kiekvienas žmogus poilsį pasirenka pagal savo galimybes ir poreikius, bet esu tikra, kad kiekvienas stengiasi savo laiką praleisti kaip galima naudingiau ir įdomiau. Dabar Lietuvoje yra labai aktualu, kad žmonės pasirinka poilsį gamtoje ir tai įtakoja Lietuvos kaimo turizmo plėtrą. Poilsis kaime šios veiklos organizatorių požiūriu gali būti ir vertinamas kaip pajamų šaltinis. Iš poilsio paslaugų organizavimo veiklos kaime gaunamos pajamos. Šias pajamas galima gauti ne tik teikiant apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, bet ir išnaudojant objektus, kurių pritaikymas turizmo tikslams nereikalauja papildomų investicijų: pvz., ekskursijų pas bitininkus organizavimas, dvarų aplankymas ir t.t. Vienas pagrindinių papildomas pajamas teikiančių šaltinių yra namų ūkio produkcijos turistams pardavimas: maisto produktų, antikvarinių sendaikčių, rankdarbių, suvenyrų.
Poilsis kaime – verslas. Tai veikla, teikianti specifines paslaugas atvykstantiems poilsiauti į kaimą. Poilsio paslaugų teikimas ir jų organizavimas kaimo vietovėse – alternatyvus ūkininkavimui verslas.Atsižvelgiant į platų poilsio pasirinkimą, norėčiau išskirti pagrindinius aktyvaus poilsio privalumus ir trūkumus.Privalumai:• Aktyvus gyvenimas gerina žmonių sveikatą• Įtakoja turizmo plėtrą• Leidžia naudingai praleisti laiką• Didina žmonių užimtumąTrūkumai:• Reikalauja papildomų lėšų, nes beveik visos paslaugos yra mokamos• Dėl silpnos sveikatos galimas organizmo išsekimas2.3 Aktyvaus poilsio pasiūla VilniujeVilniau miesto savivaldybė stengiasi kaip galima geriau tvarkyti mėgstamą vilniečių poilsio vietas, kad žmonės galėtų savo laika praleisti būtent Vilniuje. Nori pateikti pavyzdį kaip šiais metai yra tvarkomas Vilniaus senamiestis ir parkai.Vilniaus Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcija kartu su privačių įmonių savininkais imasi tvarkyti mėgstamą vilniečių poilsio vietą – Pūčkorių atodangą. Šioje vietoje vilniečiams bus teikiama vis daugiau kultūringo poilsio paslaugų.Iki šiol daugiausia problemų buvo Pūčkorių užtvankos, vadinamos kriokliais, prieigose. Jas pradėta spręsti prieš porą metų. Praėjusiais metais buvo įrengtas žuvų praėjimo takas, suremontuotas kabantis pėsčiųjų tiltelis, įrengti laiptai, sutvarkyti želdynai, kt. Šiais metais darbai pajudėjo dar sparčiau. Be to, Pūčkorių atodangos apylinkės tapo patrauklesnės ir švaresnės šašlykinės savininko Daliaus Žukausko pastangomis.Naujieji malūno griuvėsių bei kitų statinių šeimininkai – UAB “Vordana” ėmėsi tvarkyti ne tik savo teritoriją, bet ir gretimas: išvalė malūno griuvėsius, iškirto ant malūno sienų augusius bei peraugusius medžius prie Belmonto gatvės, sutvarkė Vilnios pakrantės želdinius. Šiuo metu šioje Vilnios rekreacinėje zonoje, skirtoje intensyviam žmonių poilsiui, yra sparčiai ir kokybiškai įrengiama laikina vasaros kavinė su medine lauko aikštele, tvarkomi pėsčiųjų takai, nuo didelio lankytojų srauto apardyti bei numindžioti Vilnios terasos šlaitai, įrengiama automobilių stovėjimo aikštelė. Ateityje numatoma atstatyti buvusio malūno pastatą, pritaikant jį poilsio reikmėms, bei atkurti šoninį lataką, likviduoti metalinius angarus.Lankytojai, atvykę prie užtvankos, jau gali ne tik pasimėgauti puikiais vaizdais, pasivaikščioti, užkąsti, bet ir pasiklausyti geros muzikos, o kas norės, galės ir pašokti. Manoma, kad ši vieta tapo ir specialių regioninių parkų direkcijos renginių vieta. Yra sutvarkytas ir kitas upės krantas, kuriame buvo Tikimasi, kad greitu laiku bus sutvarkytas ir kitas upės krantas, kuriame buvo aplūžę suolai ir stalai.Lankytojų saugumą turėtų padėti užtikrinti ir Raitosios policijos padalinio, įsikūrusio Belmonto gatvėje, raiteliai.Gal kiek nusivils “laukinio” poilsio mėgėjai, nevengę ar tiesiog pripratę ilsėtis tarp šiukšlių, pamėgę nevaržomai šėlti rodydami savo jėgą, norintys palėbauti toliau nuo tvarkos sergėtojų, taip pat aštrių pojūčių mėgėjai. Kol nebuvo žuvų migracijos tako, šuolių į vandenį mėgėjai rizikuodami savo sveikata, o kartais ir gyvybe, šokinėjo nuo užtvankos į sraunius Vilnios vandenis.Vilnios slėnyje stūkso garsioji Pūčkorių atodanga, senuosius laikus menantis Pūčkorių piliakalnis, Pūčkorių arba Prancūziškojo malūno bei užtvankos liekanos.Ilgą laiką šios lankytojus viliojančios vietovės buvo apleistos, prišiukšlintos. Miškams prižiūrėti bei šiukšlėms surinkti neužtekdavo vien miškininkų pastangų. Neužtenka ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos galimybių ir gerų norų. Be kitų institucijų, organizacijų ar privačių asmenų pastangų ir iniciatyvos neįmanoma sudaryti tinkamų sąlygų vilniečių bei Vilniaus svečių poilsiui. Vis daugėja į Lietuvą atvykstančių turistų. Tai liudija augantys apgyvendinimo įmonių užimtumo rodikliai. Statistikos departamento išankstiniais apgyvendinimo įmonių tyrimo duomenimis, 2004 m. sausio-rugsėjo mėn. Lietuvos apgyvendinimo įmonėse apsistojo 32,5 procento daugiau svečių nei pernai per tą patį laikotarpį.Statistikos departamento duomenimis, per devynis š. m. mėnesius apgyvendinimo įmonėse (viešbučiuose, svečių namuose, moteliuose, poilsio įstaigose, sveikatingumo įmonėse ir kt.) nakvojo 909,3 tūkst. svečių, iš jų 54 procentai užsieniečių. Viešbučiuose ir svečių namuose apsistojo 597,8 tūkst., poilsio įstaigose – 120,6 tūkst., sveikatingumo įmonėse – 87 tūkst. svečių. Ypač padaugėjo Lietuvos gyventojų, apsistojusių kurortinių miestų – Druskininkų, Birštono ir Palangos apgyvendinimo įstaigose. Palyginti su 2003 m. sausio-rugsėjo mėn., Druskininkų apgyvendinimo įmonės …sulaukė 114,3 procento daugiau, Birštono – 89,1 procento daugiau, Palangos – 23,3 procento daugiau Lietuvos gyventojų, o užsieniečių Palangoje padaugėjo 41 procentu, Birštone – 47 procentais, Neringoje – 36 procentais, Druskininkuose – 11 procentų.
Padidėjo didžiųjų miestų viešbučių užimtumas. Vilniaus miesto viešbučiuose ir svečių namuose š. m. sausio-rugsėjo mėn. buvo priimta 299,2 tūkst. svečių, arba 46 procentais daugiau nei praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu. Užsieniečių apgyvendinta 50,2 procento daugiau. Š. m. sausio-rugsėjo mėn. viešbučių ir svečių namų numerių užimtumas sudarė 47,6 procento (2003 m. 9 mėn. – 42,6%).3. Pasyvus poilsisPasyvus poilsis pasireiškia kada vengiama sudėtingos ar intensyvios veiklos, siekiama pailsėti, atsipalaiduoti, sumažinti įtampą, pakeisti aplinką.Šiuo metu žmogui labiau priimtinas pasyvus poilsis, nes grįžtant namo po sunkios darbo dienos norisi likusį laiką praleisti ramybėje su artimais ir draugais, arba net prie kompiuterio ar televizoriaus . Kaip darbą keičia poilsis, taip ir mąstymą keičia “tuščia galva”. Kiekvienas žmogus turi savo individualų ritmą, tai žmogus turi pasiringti sau tinkamą atsipalaidavimą. Poilsis labai stipriai įtakoja kiekvieno žmogaus gyvenimą. Būtent nuovargis trukdo toliau tobulėti. Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį.Geriausias poilsis tas, kuris susijęs su kultūra, savišvieta: kartu ir pats tobulėji, ir naujas žinias vėliau gali panaudoti savo darbe. Todėl pasyvus poilsis labiau tinka tiems kurie bando surasti savo kelią, surasti save.3.1 Pasyvaus poilsio privalumai ir trūkumaiTaip kaip mes pasyvų poilsį priskiriame prie pasyvaus laiko praleidimo, kuris nereikalauja daug pinigų ir fantazijų, tai norėčiau išskirti pagrindinius pasyvaus poilsio privalumus ir trūkumus.

Privalumai:• Pasyvus poilsis nereikalauja daug pinigų• Tinka žmonėms, kuriu sveikata yra silpna ir jiems tinka tik neaktyvus poilsis• Laikas leidžiamas ramybėje, o tai gerina nervų sistemąTrūkumai:• Neefektyvus laiko panaudojimas• Ilgas sėdėjimas prie kompiuterio ar televizoriaus gali pabloginti sveikatą ir akių regėjimą.• Mažina bendravimą tarp žmonių4. Aktyvaus ir pasyvaus poilsio tyrimas LietuvojeDELFI užsakymu “Spinter tyrimų” atlikta apklausa rodo, kad dauguma šalies gyventojų spėjo pasimėgauti atostogomis, nors ši vasara šiluma nelepino: 31 proc. gyventojų atostogavo dvi – tris savaites, 20 proc. – mėnesį, o 15 proc. apklaustųjų, daugiausia jaunimas, ilsėjosi daugiau nei mėnesį. Poilsį užsienyje pasirinko tik 6 proc. gyventojų.36 proc. Lietuvos gyventojų atostogas leido kolektyviniame sode ar kaimo sodyboje, 19 proc. ilsėjosi pajūryje, dar 9 proc. jėgas stengėsi atgauti prie upių ir ežerų, 6 proc. lankėsi užsienyje. 16 proc. apklaustųjų ilsėjosi namie.Prie jūros, ežerų ar upių dažniau vyko jaunesnio ir vidutinio amžiaus, miestų gyventojai. Užsienyje dažniau lankėsi didmiesčių gyventojai.27 proc. respondentų teigė besistengiantys propaguoti aktyvų poilsį – keliones, sportą ir pan., 28 proc. tikras atostogas suvokia kaip galimybę ilgiau pamiegoti ir be sąžinės graužaties padrybsoti lovoje. 10 proc. apklaustųjų mielai renkasi intelektualų poilsį t.y. skaito, lankosi kultūriniuose renginiuose. Šis atostogų leidimo būdas populiaresnis tarp didmiesčių gyventojų. Dar 27 proc. apklaustųjų, pasirinkę atsakymą „kita“, dažniausiai teigė derinantys tiek aktyvų, tiek pasyvų poilsį.

1 lentelė:

1. Kiek laiko atostogavote/ atostogausite šią vasarą? Daugiau nei mėnesį 15,2Mėnesį 19,9Dvi-tris savaites 31,0Savaitę 8,5Mažiau nei savaitę 3,5Neatostogavo/ neatostogaus 9,2Kita 8,0Neatsakė 4,7Viso: 100

2 lentelė;2. Kur atostogavote/ atostogausite šią vasarą? Kolektyviniame sode, sodyboje, kaime 35,9Lietuvos pajūryje 19,3Namuose 15,8Prie Lietuvos ežerų, upių 8,9Užsienyje 6,0Kita 5,2Neatsakė 8,9Viso: 1003 lentelė:3. Kokį poilsį dažniausiai renkatės per vasaros atostogas? Aktyvų (sportuoju, keliauju) 26,5Pasyvų (miegu, ilsiuosi) 28,2Intelektualų (skaitau, lankau kultūrinius renginius) 9,8Kita 26,7Neatsakė 8,8Viso: 100

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „ Spinter tyrimai “ apklausa atlikta 2004 m. rugpjūčio 6 – 12 dienomis. Tyrime dalyvavo pastovūs šalies gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 95 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1009 šalies gyventojai. Respondentų pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 – 75 metų šalies gyventojų pasiskirstymą pagal lytį, amžių, išsimokslinimą ir tautybę. Tyrimo rezultatai atspindi 18 – 75 metų šalies gyventojų nuomonę.IšvadosKaip matome yra labai daug galimybių praleisti savo laiką ir kiekvienam žmogui poilsis turi skirtingą reikšmę ir kiekvienas žmogus savo laiką praleidžia taip, kaip mano yra teisinga. Žinoma, žmogus poilsį pasirenka tik pagal savo galimybes ir poreikius, bet esu tikra, kad kiekvienas stengiasi savo laiką praleisti kaip galima naudingiau ir įdomiau. Viskas priklauso nuo galimybių ir poreikių.

Ateityje planuojama daugiau įvairių pramogų, poilsio, laisvalaikio leidimo paslaugų. Lietuvoje pigu atostogauti, gera pasiūla, bet dar trūksta sutarčių su aviakompanijomis, reklamos. Manau, kad Lietuva pasieks aukštą ir kokybišką lygį tarp kitų šalių. Tai turėtų greitai įvykti palyginus su spartumu.Labai svarbu, kad turistai gautų išsamią informaciją apie Lietuvą bei jos turistinį produktą. Todėl labai svarbu išnaudoti šiuolaikinių technologijų teikiamas galimybes. Aktyvaus laisvalaikio turizmo plėtrai bei specialaus intereso turizmui taip pat svarbu, kad turizmo paslaugos būtų plėtojamos visoje Lietuvoje.Žmonės pairinka poilsinę kelionę, kurių metu vengiama sudėtingos ar intensyvios veiklos, siekiama pailsėti, atsipalaiduoti, sumažinti įtampą, pakeisti aplinką.Vienas svarbiausių veiksnių, turinčių poveikį poilsiui, yra pripažinimas, kad poilsis sukurtas žmogui, o ne atvirkščiai – žmogus poilsiui. Šį veiksnį suprasti būtina, kad galėtume įvertinti žmogaus, kaip poilsiautojo poreikius, kelionių pasirinkimo motyvavimą ir jo elgseną. Poilsis taip pat turi poveikį gerinant visuomenės gyvenimą, formuojant žmonių poreikius bei keičiant jų požiūrį į kultūros vertybes.Literatūra ir šaltiniai1. Denhardt R.B. Theories of Public Organization. – Wadsworth Publishinfg Company, 19932. Viešasis administravimas, Kauno Technologijos Universitetas – Kaunas , 20013. Lietuvos verslo plėtros svetainė http://www.verslas.lt4. Turizmo informacijos svetainė http://www.viskasturizmui.lt5. Lietuvos viešbučių asociacija, Lietuvos turizmo fondas http://www.hotels.lt6. Paslaugų ir informacijos svetainė http://www.conference.lt7. Vilniau miesto savivaldybės svetainė http://www.vilnius.lt