Agrarinė ES politika

Įvadas

Žemės ūkio veikla buvo, yra ir bus ypatingai reikšminga ES identitetui. Europos Sąjungoje ūkininkavimas nėra vien tik maisto ar pluošto gamyba. Subalansuoto žemės ūkio modeliui įgyvendinti reikia politikos, išplitusios per visą Europos teritoriją, politikos, kuri būtų ekonomiškai ir socialiai subalansuota, tausojanti aplinką, orientuota į rinką ir paprastesnė, nepaisant Europos šalių ir regionų skirtingumo.
Jei norime, kad Europos žemės ūkio modelis išliktų ir klestėtų, jis turi būti suderintas su ūkininkais, vartotojais ir mokesčių mokėtojais bei atitikti tarptautines taisykles. Besikeičiančiame pasaulyje išsaugojimas nėra įmmanomas be adaptavimo. Status quo tik susilpnintų mūsų gebėjimus išlaikyti modelį, jau nekalbant apie jo sustiprinimą, ir neleistų išsaugoti geras gyvenimo sąlygas mūsų Bendrijos ūkininkams.

BŽŪP istorija
Pirmaisiais pokario metais Europos žemės ūkio politika sprendė maisto stygiaus problemą. Tuomet ž.ū. gamyba tesudarė 2/3 prieškarinio lygio, o kai kuriose šalyse – ir dar mažiau. Vakarų Europoje stigo maisto, o miestuose atsikuriančiai pramonei – darbo rankų. Reikėjo kuo skubiau patenkinti tuos poreikius. Tai buvo galima padaryti tik keliant našumą žemės ūkyje, didinant laukų ir gyvulių produktyvumą. Tad Vaakarų valstybės ėmėsi spręsti šią problemą sutelktomis jėgomis – kurdamos bendrą žemės ūkio politiką.

Todėl dar steigiamojoje Romos sutartyje buvo numatyta sukurti BŽŪP. Romos sutartimi šešios šalys – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika – sukūrė Europos ekonominę bendriją (EEB). Sutartis įsigaliojo 19

958 m. sausio 1 d. Žemės ūkis buvo specialiai įtrauktas į “bendrąją rinką”. Tai reiškė, kad tarp šalių narių buvo panaikinti muitai ir prekybos apribojimai. Tuomet tai buvo didelis laimėjimas. Romos sutarties 39 str. nustatyti penki tikslai, kuriais siekiama subalansuoti gamintojų ir vartotojų interesus; 40 str. numatytos bendros rinkų organizavimo priemonės, tačiau detalės liko neaptartos; 43 str. buvo išdėstytos procedūros, pagal kurias Ministrų Taryba priimtų reglamentus, direktyvas ir sprendimus, remdamasi Komisijos pasiūlymais bei pasikonsultavusi su Europos Parlamentu. Romos sutarties II priede išvardyti ž.ū. produktai, priklausomi nuo BŽŪP. Tai “pirmos stadijos” perdirbimo produktai, pvz., malimo pramonės produktai ir pieno produkcija, bet ne tie produktai, kurie yra gaunami iš “antros stadijos” perdirbimo (tačiau ir į II priedą neįeinantys produktai taip pat priklausė nuo BŽŪP mechanizmų).

BŽŪP tikslai (Romos sutarties 39 str.):

1) padidinti ž.ū. gamybą (ddidinant našumą, remiant techninę pažangą, užtikrinant racionalią ž.ū. gamybos plėtrą ir optimalų gamybos veiksnių bei darbo jėgos panaudojimą);
2) užtikrinti pakankamą žemdirbių pragyvenimo lygį;
3) stabilizuoti rinkas;
4) užtikrinti stabilų ž.ū.produkcijos tiekimą;
5) užtikrinti, kad maistas pasiektų vartotojus už priimtinas kainas.

Pasirašius Romoje EEB sutartį, buvo oficialiai pripažinta, kad ž.ū. gamybą būtina subsidijuoti ir subalansuoti valstybinius interesus. Tačiau integruoti (įjungti) žemės ūkį į bendrąją rinką buvo sudėtinga, mat kiekvienos šalies narės ž.ū. politika iki susijungimo buvo skirtinga, kaip ir parama, teikiama žemės ūkiui. Prancūzija, Vokietija, Italija labai protegavo (globojo) savo žemės ūkį. Tuo ta

arpu Belgija ir Nyderlandai liberalizavo prekybą (tai reiškia, kad tose šalyse buvo didesnė ž.ū. specializacija, jos labiau pasirengusios konkurencijos sąlygoms). EEB šalys narės turėjo ir skirtingų interesų žemės ūkyje. Nyderlandai norėjo plėsti labiau į eksportą orientuotą žemės ūkį, Vokietija ir Prancūzija siekė apginti smulkiuosius ūkininkus. Tačiau BŽŪP galėjo veikti tik tuomet, jei visose EEB narėse galioja vienodi ž.ū. politikos principai. Po ilgų derybų 1962 m. buvo numatytos BŽŪP plėtojimo perspektyvos, pagrindiniai jos veikimo būdai bei principai, išlikę ir iki šių dienų: bendra ž.ū. rinka, bendros ž.ū. produktų supirkimo kainos ir kitos paramos rūšys, vieninga išorinė rinkos apsauga (importo muitai) ir finansinis solidarumas.

BŽŪP plėtojimo principai:
• Vieninga rinka: laisvas ž.ū. produktų judėjimas ir bendros kainos;
• Bendrijos preferencijos (pirmenybės): poreikiai tenkinami Europos šalyse pagamintais produktais. Vidaus rinka saugoma nuo užsienio importo ir pasaulinių kainų svyravimo;
• Finansinis solidarumas: Europos rinkos kaštus padengia valstybės narės (bendras biudžetas ir perskirstymas;
• Nuo 1992 m. pajamas fermeriams garantuoja tiesioginė parama už patirtus nuostolius.
BŽŪP įgyvendinti prireikė beveik 10 metų. Kiekvienam ž.ū. produktui turėjo būti aptartos atskiros kainos ir valstybės reguliavimo mechanizmas. Plėtojantis ES, sudėtingesnė tapo ir jos ž.ū. politika, keitėsi prioritetai. Pradiniame etape didžiausias dėmesys buvo skiriamas kainų politikai. Didelės kainos skatino ž.ū. produktų gamybą. Jai augant, kainos mažėjo.

BŽŪP padėjo palaikyti ir Europos miestų bei periferijų ekonominį balansą. Ji padėjo sudaryti palankias ekonomines sąlygas ž.ū. produktų ga

amintojams ir ne itin dideles kainas vartotojams. Tokia politika padėjo sumažinti žmonių imigraciją iš kaimų į miestus, mat kaime stengiamasi sudaryti panašias gyvenimo sąlygas ir pajamas kaip mieste. BŽŪP dėka Europos ūkininkai per palyginti trumpą laiką pasiekė stulbinančių rezultatų. Jie ne tik aprūpina Europą būtiniausiais maisto produktais, didelė produkcijos dalis eksportuojama. Europos teritorija nedidelė, tačiau šis žemynas tapo ž.ū. gigantu. Net tokiose tankiai gyvenamose šalyse, kaip Olandija (Nyderlandai), Belgija, Vokietija dirbamos žemės plotai ir miškai užima 2/3 jų paviršiaus. Europa gauna didžiausią bulvių, rugių, kviečių, miežių derlių ir tik Pietų Amerika užaugina daugiau kukurūzų ir pagamina mėsos. Italija, Ispanija, Graikija gamina 75 proc. alyvų aliejaus pasaulyje. Tokių rezultatų padėjo pasiekti neregėtu mastu išaugęs Bendrijos valstybių laukų derlingumas ir gyvulių produktyvumas.

BŽŪP garantavo:
• supirkimo kainą;
• produkcijos pertekliaus supirkimą;
• mokesčius įvežamai produkcijai;
• paramą Bendrijos eksportui.
Buvo įdiegta dar viena priemonė – vadinamieji “žalieji pinigai”. Tai buvo išmokos, kuriomis žemdirbiams buvo kompensuojami dėl nacionalinių valiutų svyravimų atsiradę nuostoliai. Šios idėjos autorė Vokietija taip išlaikė didesnes kainas negu kitos valstybės narės.

Europos Bendrijai pavyko įgyvendinti Romos sutartyje užsibrėžtus tikslus, bet kaip tik dėl to ir kilo itin aktualios problemos: ž.ū. gaminių perteklius; vis augančios lėšos, kurių reikėjo BŽŪP įgyvendinti. 1984 m. išlaidos žemės ūkiui pasiekė 70 proc. Bendrijos biudžeto. Lėšas žemės ūkiui reikėjo mažinti, ne
es jų reikėjo ir kitoms sritims.
Bendra žemės ūkio rinka
Šalių nacionalinės rinkos suvienytos į vieną BŽŪP produktų rinką. Tokiai rinkai funkcionuoti reikėjo:
• užtikrinti laisvą ž.ū. prekių judėjimą ES;
• panaikinti muitų mokesčius ir įvairius netarifinius apribojimus;
• sukurti vieningas konkurencijos taisykles visai ž.ū. rinkai;
• suvienodinti administracines procedūras;
• įvesti vienodas sanitarines ir veterinarines normas;
• sukurti bendrą išorinę rinkos apsaugą;
• sukurti bendrus vartotojų apsaugos principus.
Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, nacionalinės rinkos paklūsta bendriesiems ES politikos reikalavimams, kartu išsaugodamos ir savo šalių interesus, įpročius, tradicijas. Bendroji rinka įeina į platesnę Europos šalių rinką ir yra sudėtinė pasaulio rinkos dalis, kuriai savo politiką diktuoja Pasaulio prekybos organizacija (įkurta 1995 m.). Ši tarptautinė organizacija skatina prekybos liberalizavimą, prižiūri, kad būtų vykdomi daugiašaliai prekybos susitarimai. Iki 1995 m. veikė Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos – GATT. Pirmieji susitarimai dėl tarifų nuolaidų įsigaliojo 1948 m. Bendroji ES ž.ū. rinka susideda iš daugelio prekių rinkų. Kiekvienas ž.ū. produktas (grūdai, pienas, mėsa, cukrus, paukštiena, kiaušiniai) turi savo rinką. Rinka – tai ne specialių gaminių parduotuvės ar jų tinklai. Rinka – tai žmonės, tam tikro produkto gamintojai, pardavėjai ir pirkėjai, naudojantys savo veikloje tam tikrą bendrą rinkotvarką. Grūdų rinka – pirmoji, kurioje imta taikyti reguliuojamoji rinkotvarka. Vietinių augintojų grūdus intervencinėmis kainomis pirkdavo tam tikslui įkurtos valstybinės intervencinės įstaigos. Atsiradus rinkoje grūdų pertekliui, intervencinės įstaigos juos laikydavo sandėliuose, iš kurių, atsiradus trūkumui, buvo papildoma grūdų rinka. Kainos būdavo nustatomos kasmetinėse Ministrų Tarybos derybose. Didėjant grūdų perprodukcijai ES šalyse, augant saugojimo išlaidoms, subsidijuojamam eksportui, buvo peržiūrima grūdų rinkotvarkos politika: mažinamos ir nuosekliai artinamos prie pasaulinių grūdų intervencinės kainos, reguliuojami pasėlių plotai, kompensacijomis skatinama mažinti jų gamyba. Paklusdama PPO reikalavimams, ES paskutiniu metu mažina subsidijuojamo eksporto apimtis ir įvairiais būdais ima reguliuoti grūdų gamybą.
Mėsos rinka iš pradžių rėmėsi dideliu importo poreikiu ir skirtingais muitais. Gerėjant apsirūpinimui savais produktais, pradėtos taikyti intervencinės kainos, o vėliau apribotas galvijų auginimas. Mėsos gamyba ES viršija jos suvartojimą (išskyrus avieną ir ožkieną). Valstybių narių apsirūpinimas atskiromis mėsos rūšimis labai įvairus.

Sukūrus bendrąją ž.ū. produktų rinką ir priėmus Bendrosios rinkos statutą, apie 1968 m. įsigaliojo vienodos ž.ū. produktų kainos visose valstybėse narėse. Apie 90 proc. šios rinkos kontroliuoja Bendrijos institucijų leidžiami specialūs teisės aktai, ribojantys laisvą konkurenciją. ES veikia klasikinis rinkos modelis, kuris remiasi ne laisvosios konkurencijos principais, o yra valdomas ES teisės aktų. Į reguliavimo sritį įeina ne tik žemės ūkis, bet ir prekyba ž.ū. prekėmis. Žemės ūkio prekės – tai žemdirbystės, gyvulininkystės bei žuvininkystės produktai ir su jais tiesiogiai susiję pirminio perdirbimo produktai.
Visos išlaidos BŽŪP dengiamos iš Bendrijos lėšų, gautų už surinktus importo mokesčius iš trečiųjų šalių bei įvairių rinkliavų (cukraus, margarino). Valstybės narės susitarė ir atsisakė šių įplaukų (anksčiau jos patekdavo į nacionalinius biudžetus). Europos žemės ūkio valdymo garantijų fondo (EŽŪVGF) būtinas lėšas papildo ir valstybių narių biudžetiniai įnašai: Prancūzija įneša 32 proc., Vokietija – 31,2 proc. fondo lėšų, tačiau išmokos iš fondo skirstomos nepriklausomai nuo to, koks kurios šalies indėlis (finansinis solidarumas). Finansinio solidarumo principas leidžia tikėtis greitesnės ekonominės ir socialinės integracijos tarp turtingų ir mažiau turtingų ES šalių. Fondas nėra savarankiška institucija, o tik viena iš biudžeto sudedamųjų dalių. EŽŪVGF tvarko Europos Komisija, kuriai padeda Konsultacinis komitetas, sudarytas iš valstybių narių atstovų.

BŽŪP reformos
Visos ES šalys sutaria, kad perteklių būtina mažinti, o ateityje – ir visai jo išvengti. Kartu norima išsaugoti ūkininkų pajamas. Ši sudėtinga problema sprendžiama jau gana ilgą laiką, bet apčiuopiamų rezultatų vis dar nepasiekta.
1987 m. reforma – siekis mažinti perprodukciją ir išlaidas žemės ūkiui. Siekdama palengvinti pertekliaus naštą, Komisija pasiūlė kvotų režimą, iki tol (nuo 1984 m.) taikytą tik pienui ir cukrui, panaudoti ir kitiems produktams. Pasiūlyta taikyti ir vadinamąjį žemės atidėjimo principą. Tai reiškė, kad už žemės ūkiui nenaudojamą žemę fermeriams bus mokamos kompensacijos. Kitas svarbus momentas, kad Komisija paskatino kaimo plėtrą, kuriant darbo vietas, nesusijusias su ž.ū. gamyba. Po ilgų derybų 1988 m. šiems pasiūlymams buvo pritarta.

Tačiau ir šios reformos nepakako problemoms išspręsti. Tolesnes reformas skatino šaltojo karo pabaiga, socializmo stovyklos žlugimas (1990 m. susivienija Rytų ir Vakarų Vokietija). Tapo aišku, kad reikia galvoti apie ES plėtrą – Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių įsijungimą. Keisti BŽŪP skatino ir GATT (Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) Urugvajaus derybos dėl prekybos liberalizavimo. GATT narės įsipareigojo mažinti vidaus paramą bei eksporto subsidijas, panaikinti netarifinius barjerus prekyboje, atverti rinkas. Tai vertė ES pradėti naują BŽŪP reformą.
1992 m. reformos tikslai. BŽŪP 1992 m. teko daugiau kaip 50 proc. ES biudžeto lėšų. Didžioji paramos dalis teko stambiausiems ūkiams (80 proc.biudžeto lėšų teko 20 proc. ūkininkų). ES žemės ūkiui lėšų skyrė du kartus daugiau negu Japonija ir beveik tris kartus daugiau negu JAV. Intensyvi gamyba sukėlė gamtos apsaugos, netolygaus kaimo vietovių apgyvendinimo, užimtumo problemų.

Bendrijos institucijose 1992 m. pritarta reformai, dar vadinamai MacSchary planu (pagal tuometinio Europos komisijos žemės ūkio komisaro pavardę). Buvo nuspręsta atsisakyti netiesioginės ž.ū. gamybos paramos, teikiamos palaikant dideles ž.ū. produkcijos supirkimo kainas ES vidaus rinkoje. Paramą per kainas pakeitė tiesioginė parama, skiriama kaip kompensacijos už patirtus nuostolius reformos metu. Tai leido veiksmingiau naudoti fondų lėšas, nes taip pinigų buvo išleidžiama mažiau negu saugant ir skirstant perprodukciją.

MacSchary reformos tikslai:
1) sumažinti produktų, kuriems taikomos palaikomosios kainos, skaičių. Tuo siekiama padidinti ES žemdirbių konkurencingumą pasaulio rinkose, palengvinant eksporto galimybes. Pateiktas ir tikslus terminų grafikas, pagal kurį mažinamos produktų kainos.

2) labiau reguliuoti gamybą, taikant tam tikrus apribojimus. Pastaruoju metu tos lėšos nukreiptos dviem pagrindiniams tikslams: ūkiams modernizuoti ir gamybai tobulinti (produkcijos apimtims mažinti). Modernizuojant ūkius, pirmenybė teikiama gamybą tobulinančioms technologijoms (įrengimai, mašinos, inventorius) diegti, ūkių veiklai įvairinti (turizmas, amatai ir pan.);

3) sukurti tam tikrą apribojimo sistemą, kuri padėtų gerinti ž.ū. gamybą (investicijos negali skatinti gamybos apimčių). Dažniausiai parama teikiama aplinkos apsaugai, higienai ir gyvulių gerovei. Skatinamas ir ankstyvas išėjimas į pensiją. Vyresnio amžiaus fermeriai, norintys anksčiau išeiti į pensiją bei galutinai nutraukti ž.ū. verslą, gali gauti metines išmokas;

4) ž.ū. gamybą orientuoti į aplinkos apsaugą. EEB sutarties 39 str. šis tikslas nebuvo paminėtas. Aplinkosaugos priemonės turi padėti mažinti gamybą, siekiant išsaugoti sveiką aplinką ir skatinti kaimo plėtrą.. Paramą numatyta teikti tiems, kas sumažins trąšų naudojimą ar naudos kitus būdus aplinkai ir natūraliems ištekliams išsaugoti, prižiūrės žemes ir miškus, nebenaudojamus gamybai.

Paradoksalu, tačiau po reformos išlaidos BŽŪP ne sumažėjo, bet dar labiau išaugo, nes mažinant intervencines kainas žemdirbiams buvo mokamos dosnios kompensacijos. Tačiau buvo pasiektas labai svarbus tikslas – ž.ū. produktų kainos priartėjo prie pasaulinių rinkos kainų. Tai buvo naudinga vartotojams.
1997 m. reforma – naujos iniciatyvos. BŽŪP virto gerovės valstybe žemdirbiams: kainos stabilios, o pajamos beveik garantuotos. Taip atsitiko dėl to, kad kai kurios ES valstybių vyriausybės iš esmės tapo žemdirbių asociacijų spaudimo įkaitėmis. Bijodamos prarasti politinę žemdirbių paramą, jos pasiduoda jų reikalavimams.

PPO reikalavimai liberalizuoti žemės ūkį ir VRE valstybių galima narystė ES tapo svarbiu BŽŪP reformos stimulu. Valstybių kandidačių žemės ūkyje dirba tiek pat žmonių, kiek ir ES valstybėse narėse. Taigi taikant tą pačią paramos tvarką ir senosioms, ir naujosioms narėms, būtų reikėję padvigubinti ES išlaidas žemės ūkiui. Todėl BŽŪP reformuojama, mažinant garantuojamų supirkimo kainų lygį. Naujosioms narėms siūlomi gana ilgi pereinamieji laikotarpiai, kai joms dar nebus taikomos visos BŽŪP nuostatos.

Komisija savo programiniame dokumente “Darbotvarkė 2000” 1997 m. paskelbė naujas iniciatyvas dėl tolesnės BŽŪP reformos. ES tenka spręsti uždavinį, kaip suderinti naujųjų narių pastangas atkurti savo žemės ūkį iki tokio lygio, kokį jos buvo pasiekusios iki ekonominės suirutės, ir ES pastangas riboti ž.ū. gamybą, mažinant perprodukciją ir subsidijuojamą eksportą. Naujosioms narėms žemės ūkis yra netgi svarbesnis negu ankstesniajai ES, nes jame dirba kur kas daugiau žmonių, palyginti su senbuvėmis.

Po sunkių derybų 1999 m. Berlyne buvo patvirtinta 2000-2006 m. finansinė programa, atvėrusi kelią ir BŽŪP bei struktūrinių fondų pertvarkai. Toliau mažinama parama per kainas, pereinant prie tiesioginių (ūkininkų pajamų) paramos formų. Buvo tęsiama 1992 m. reforma, gerokai daugiau dėmesio skiriant kaimo plėtrai, aplinkos apsaugai ir pan.

Šį svarbų dokumentą savaip traktavo senosios ir būsimosios ES narės (tuomet – tik kandidatės). Regis, labai aiškiai dokumente buvo rašyta, kad naujosioms narėms tiesioginių mokėjimų neplanuojama, tačiau visų šalių kandidačių atsakingi pareigūnai ir net politologai žemdirbiams nuolat kartojo, kad būtent jie daugiausiai išloš iš narystės ES, nes gaus didžiausią paramą. Spaudoje buvo pateikta daug skaičių, liudijančių žemdirbiams atsiveriančias aukso kasyklas. Pagrindinis jų argumentas buvo tas, kad ES žemės ūkio politika vadinama Bendrąja žemės ūkio politika, todėl negalinti būti diskriminacinė, vienaip taikoma senosioms, kitaip – naujosioms narėms.
BŽŪP reformos naujovės. Jau nuo 2005 m. sausio 1 dienos Europos Sąjungoje keičiasi tiesioginių išmokų mokėjimo sistema: vietoje buvusių tiesioginių išmokų už konkrečius pasėlius ar gyvulius bus mokama bendra išmoka visam ūkiui, nepriklausomai nuo to, kas ūkyje ateityje bus auginama. Bendros išmokos dydis vienam ha žemės ūkio naudmenų įvairiuose ūkiuose bus skirtingas. Sumos dydis priklausys nuo to, kokias išmokas ES senųjų šalių narių ūkiai gaudavo per 2000-20002 metus (šie metai pasirinkti atskaitos laikotarpiu). Naujosioms narėms tai kelia problemų, nes jų ūkiams tais metais ES tiesioginės išmokos nebuvo mokamos. Kyla klausimas, kokiu atskaitos laikotarpiu remtis naujosioms narėms, skaičiuojant bendrosios išmokos dydį.

Pereinamieji laikotarpiai išlieka. BŽŪP reforma kompleksinę finansinę paramą numato susieti su gamtosaugos, gyvulių gerovės ir maisto kokybės reikalavimais, todėl naujųjų narių susitarimai dėl pereinamųjų laikotarpių tuos standartus taikyti išlieka galioti. Tačiau naujose ES šalyse taikant supaprastintą išmokų schemą, gamtosaugos, gyvulių gerovės ir maisto kokybės reikalavimų taisyklės bus privalomos ne iš karto. Naujosios narės tuos reikalavimus galės taikyti (jei taip apsispręs) nuo 2005 metų, tačiau nuo 2006 m. jos taps privalomos visiems.

Tiesioginių išmokų mažinimas stambiems ūkiams (gaunantiems daugiau kaip 5 000 eurų tiesioginių išmokų per metus) naujosioms šalims narėms nebus taikomas iki tol, kol tiesioginių išmokų dydis nesusilygins visose šalyse.

Sprendimai, kuriuos gali priimti pačios naujosios narės. Jei naujosios šalys nuspręs, kad vienas ar kitas sektorius turėtų gauti didesnę paramą, tam galės naudoti nacionalinio rezervo fondą. Jei naujosios šalys norės, be numatytos bendrosios išmokos dar galės mokėti ir dalį tiesioginių išmokų karvėms žindenėms, galvijams, ėriavedėms bei pasėlių hektarui. Bendrosios žemės ūkio politikos reforma panaikina rugių intervenciją, tad naujosios narės svarbiems rugių auginimo regionams ar augintojams remti galės panaudoti lėšas iš kaimo plėtros.
PHARE parama BŽŪP įgyvendinti – 1,7 mln. EUR. PHARE Dvynių projektas ,,Gebėjimų stiprinimas įgyvendinant ES acquis žemės ūkio sektoriuje” padės įgyvendinti bendrosios žemės ūkio politikos priemones. Projekto partneriai – Danijos maisto, žuvininkystės ir žemės ūkio verslo direktoratas, Graikijos žemės ūkio ministerija, Vokietijos Federalinės maisto, žemės ir miškų ūkio ministerija bei jos įgalioti atstovais iš firmos ,,GFA Terra Systems”. Projektas truks vienerius metus. Jo tikslas – stiprinti BŽŪP priemonių administravimo gebėjimus ir techninę bazę. Dvynių projektui įgyvendinti numatoma skirti 1,7 mln. eurų.

Kam konkrečiai skiriama PHARE parama

Paramą numatoma skirti:
• Integruotai administravimo ir kontrolės sistemai (IAKS) įgyvendinti;
• tiesioginės paramos programų, finansuojamų iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo lėšų, tinkamam administravimui ir kontrolei užtikrinti;
• pieno kvotų sistemai įgyvendinti;
• bendrosios rinkos reguliavimo priemonėms (ypač žemės ūkio ir maisto produktų prekybos mechanizmams bei rinkos informacinei sistemai) tobulinti;
• maisto kokybės kontrolės sistemai mėsos, vaisių ir daržovių, vyno sektoriuose stiprinti;
• ūkių apskaitos duomenų tinklui modernizuoti.
Reformuota BŽŪP: subalansuoto Europos žemės ūkio modelio įgyvendinimas. Siekdama, kad tas žemės ūkio modelis taptų realybe, Europos Taryba nusprendė, kad Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reforma būtų esminė, atitiktų “Darbotvarkės 2000” tikslus, užbaigtų reformos procesus, vykstančius kai kuriose srityse, ir sukurtų stabilų pagrindą kitose srityse.
Tarybos sprendimas užtikrinti ūkininkams vienodas išmokas, pagrįstas istorine referencija mainais į didesnį orientavimąsi į rinką, nesusilpnina bendrosios rinkos organizavimo priemonių, kurios ir toliau reguliuos rinkas ten ir kai tai bus reikalinga.
Ši reforma atitinka Berlyne, Göteborge ir Briuselyje vykusių viršūnių susitikimų išvadas ir kartu bendrąją išsiplėtusios ES biudžeto struktūrą, numatytą iki 2013 m., kuri taip pat patvirtinama šiame dokumente.

Pasiūlymai reformoms taip vadinamų Viduržemio jūros produktų, kaip pavyzdžiui alyvų aliejus, tabakas ar medvilnė, srityse bus pateikti 2003 m. rugsėjo mėnesį ir taip pat atitiks dabartinę biudžeto sandarą bei remsis dabartinės reformos paketo tikslais ir kryptimi.
Ši reforma – tai aiškus Tarybos pranešimas Europos ūkininkams, Europos piliečiams ir pasauliui, ypač besivystančioms šalims.
Europos ūkininkams taryba siūlo modernią, paprastą ir efektyvią politiką, kuri iš karto ir tuo pačiu metu reaguoja į jų ilgalaikius interesus ir šių dienų poreikius bei realijas. Siekiama, kad šios reformos poveikis būtų ilgalaikis. Mūsų ūkininkams ši reforma siūlo aiškų planavimo pagrindą jiems priimant verslo sprendimus. Ji sustiprins jų verslumą bei galimybes gaminti tai, ko reikia vartotojams ir rinkai, ir optimizuos sąnaudas. Ateityje ūkininkai gaus atlygį už darbą, kurį jie dirba visuomenei, o ne priklausys nuo valstybinės “šalpos”.
Taigi reforma žymiai prisidės prie ūkininkų pajamų stabilizavimo ir kartu atvers naujas galimybes diversifikuoti savo įmones, įskaitant didesnes galimybes plėsti ne žemės ūkio gamybą kaip pavyzdžiui atsinaujinančius energijos išteklius.
Ši reforma – tai atsakas į mūsų vartotojų reikalavimus tiekti sveiką maistą, siekti kokybės, naudoti aplinką ir gyvulius tausojančius gamybos metodus, išlaikyti natūralias gyvenimo sąlygas ir tausoti kaimą.
Reforma padės pagerinti BŽŪP įvaizdį visuomenės akyse, taigi kartu sustiprins ir paramą jai bei pagerins ūkininkų įvaizdį ir vaidmenį Europos visuomenėje. Ji didins kokybę, pasiūlys patrauklesnes kainas, ribos išlaidas žemės ūkiui, įves sanglaudos elementą mažiau palankiuose regionuose ir reaguos į visuomenės rūpinimąsi aplinkosauga bei gyvulių gerove. Tai padidins vartotojų paramą BŽŪP ir mokesčių mokėtojų norą mokėti už tai.
Ši reforma taip pat yra pranešimas ir mūsų prekybos partneriams, ypač besivystančioms šalims. Ši reforma žymi prekybą iškraipančios paramos žemės ūkiui atsisakymą, tolesnį palaipsnį eksporto subsidijų mažinimą, tinkamą pusiausvyrą tarp vidaus gamybos ir lengvatinio patekimo į rinką bei naują pusiausvyrą tarp vidaus gamybos bei rinkų atvėrimo.
Taryba pabrėžia, kad prisiima atsakomybę, krentančią Europos Sąjungai kaip didžiausiai pasaulyje žemės ūkio ir maisto srities galybei, kuria ji taps po išsiplėtimo, ir primena, kad ES jau ir dabar yra pagrindinė pasaulyje žemės ūkio produktų importuotoja iš besivystančių šalių dėka didelių prekybos lengvatų ir todėl žymiai mažesnių, nei paprastai manoma, taikomų importo tarifų (žemiau 10 proc.).

Taryba pabrėžia, kad reforma leidžia sumažinti išlikusius BŽŪP priemonių rinkos iškraipymus ir kad bendra išlaidų BŽŪP suma išliks sutartose ribose, nepaisant po ES išsiplėtimo 50 proc. padidėsiančio ūkininkų skaičiaus.
BŽŪP reforma yra svarbus Europos indėlis į Dohos Plėtros Darbotvarkę (Doha Development Agenda, DDA) ir sudaro pagrindą Komisijos galioms PPO derybų raunde. Reformos esmė ir jos įgyvendinimui parinktas metas siekia užkirsti kelią tam, kad reforma būtų suformuota ir primesta Kankune ir (arba) Ženevoje, kas galėtų atsitikti, jei nuvyktume ten tuščiomis rankomis.
Taryba pabrėžia, kad šios reformos suteikiama erdvė “manevravimui” Dohos Plėtros Darbotvarkėje (DDA) gali būti panaudota tik su sąlyga, kad mūsų PPO partneriai suteiks lygiavertes išlygas žemės ūkyje.
ES per visą paskutinį XX a. dešimtmetį judėjo link mažiau prekybą iškraipančios paramos ir ėmėsi iniciatyvos labai stipriai ir anksti judėti pirmyn ” Dohos Plėtros Darbotvarkėje (DDA), ji neketina ir tikrai nemokės du kartus, kad užbaigtų derybų raundą.
Kiekviena šalis ar sąjunga turi teisę turėti savo politiką, jei tik ji yra subalansuota ir neleidžia ar riboja prekybos iškraipymų. Parama, kurią savo ūkininkams siūlo ES (kaipir kiti) yra politinis pasirinkimas, pagrįstas tikslu užtikrinti subalansuotą žemės ūkį, turintis socialinius, ekonominius ir aplinkosauginius aspektus.
Reforma patvirtina ir veikia remdamasi tuo pasirinkimu ir siekia užtikrinti ES ūkininkų ateitį besikeičiančiame pasaulyje atsižvelgiant į visuomenės poreikius bei tarptautinius reikalavimus.
Pagrindiniai naujos, reformuotos BŽŪP elementai:
• ES ūkininkams mokama bendroji išmoka ūkiui, nepriklausanti nuo gamybos; siekiant išvengti pasitraukimo iš gamybos, gali būti išlaikyti tam tikri su gamyba susietos paramos (coupled) elementai;
• Ši išmoka bus susieta su aplinkosaugos, maisto saugos, gyvulių ir augalų sveikatos bei gyvulių gerovės standartų ir reikalavimo išlaikyti ūkio žemę žemės ūkiui tinkamoje ir aplinką saugančioje būklėje laikymusi (cross-compliance);
• Sustiprinta kaimo plėtros politika, kuriai skiriama daugiau ES lėšų, naujos priemonės, skirtos gerinti aplinkosaugą, kokybę ir gyvulių gerovę ir padėti ūkininkams atitikti ES gamybos standartus nuo 2005 m.;
• Tiesioginių išmokų sumažinimas (modulation) stambesniems ūkiams, leisiantis finansuoti naująją kaimo plėtros politiką;
• Finansinės disciplinos mechanizmas, garantuosiantis, kad žemės ūkio biudžetas, nustatytas iki 2013 m., nebūtų viršijamas.
• BŽŪP rinkos politikos pataisymai:
– asimetriški kainų mažinimai pieno sektoriuje: sviesto intervencinė kaina bus mažinama 25 proc. ketverių metų laikotarpyje (tai sudaro papildomą sumažinimą 10 proc. lyginant su “Darbotvarke 2000”); išlaikomas “Darbotvarkėje 2000” sutartas lieso pieno miltelių kainos mažinimas 15 proc. trejų metų laikotarpyje.
– Mėnesinio intervencinės kainos padidėjimo sumažinimas perpus grūdų sektoriuje, išliks dabartinė intervencinė kaina;
– Reformos ryžių, kietųjų kviečių, riešutų, krakmolingų bulvių ir sausųjų pašarų sektoriuose.

Kaimo plėtra Europos Sąjungoje ir Lietuvoje
Lietuvai tapus ES nare, pasirengimo ES narystei rūpesčius pakeis ES žaidimo taisyklių įsisavinimas, kad galėtume kuo veiksmingiau pasinaudoti teikiama parama. Didesnę reikšmę negu iki šiol įgis kaimo plėtra – įvairūs infrastruktūros ir socialiniai projektai. Palyginti su išsivysčiusiomis ES šalimis, Lietuvos kaimo infrastruktūra yra žemo lygio. Tai reiškia, kad atsiveria didelės galimybės patenkinti mūsų šalies poreikius ir pagerinti kaimo padėtį.
ES kaimo plėtros finansavimas 1994-1999 m. ES struktūrinė politika finansuojama iš Europos socialinio, regioninės plėtros, žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondų (EŽŪOGF) bei vadinamosios Žuvininkystės orientavimo finansinės programos. ES Bendrosios žemės ūkio politika (BŽŪP) finansuojama per EŽŪOGF, o dalis šio fondo lėšų skiriama kaimo plėtrai.
Europos Sąjunga kaimo plėtrai per ankstesnįjį biudžetinį laikotarpį 1994-1999 m. buvo numačiusi tokias paramos programas:
• ekonomiškai atsilikusiems kaimo regionams paremti;
• verslams kaimo vietovėse įvairinti;
• retai apgyventiems regionams paremti.
ES parama įvairiose valstybėse buvo labai skirtinga, priklausomai nuo šalių kaimo išsivystymo lygio, ES nustatytų paramos kriterijų ir kiekvienos šalies administracinių gebėjimų parengti ir vykdyti kaimo plėtros programas.

Tuomet reikėjo laikytis tokių kaimo plėtros programų rengimo taisyklių:
• kaimo plėtros programos ir jų finansavimo schemos turėjo būti numatytos ir parengtos visam 1994-1999 m. laikotarpiui, tačiau jas vykdant buvo galima perskirstyti lėšas tarp atskirų programų;
• laikotarpio pradžioje daugelis ES šalių nesugebėjo pasinaudoti visa numatyta finansine parama pagal planą, tačiau laikui bėgant lėšų įsisavinimo laipsnis gerėjo;
• ilgametėms programoms pinigai buvo išmokami kasmet, o dvejų metų ir dar trumpesnio laikotarpio programoms galėjo būti taikomos vienkartinės išmokos;
• didesnių stichinių nelaimių atvejais (sausros, potvynio, žemės drebėjimo) ES biudžetas skyrė papildomų lėšų;
• tikslinis ES lėšų panaudojimas buvo griežtai kontroliuojamas. Ne pagal paskirtį panaudotos lėšos turėjo būti grąžintos į ES biudžetą.
Pirmenybė ES kaimo plėtros paramai vadinamojo pirmojo tikslo (pirmojo tikslo regionais laikomos šalys ar tam tikros jų teritorijos, kuriose BVP vienam gyventojui per ankstesniuosius 3 metus nesiekė 75 proc. ES vidurkio) regionuose, t.y. Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Airijoje ir Rytų Vokietijoje, buvo teikiama žemės ūkiui modernizuoti, rinkodarai, žemės ūkio produktams perdirbti, kaimo infrastruktūrai gerinti, darbo vietoms sukurti. Jų programų finansavimas iš ES struktūrinių fondų galėjo siekti iki 75 proc. projektų vertės. Kitose, ekonomiškai labiau išsivysčiusiose šalyse, pirmavo žemės ūkio struktūrų efektyvumo gerinimo, žemės ūkio produktų perdirbimo modernizavimo bei darbo vietų kūrimo programos. Maksimali ES paramos dalis šioms programoms finansuoti galėjo siekti 50 proc.

Kaimo plėtros programos 2000-2006 m. ES politikos gairės ir finansavimo rėmai 2000-2006 metams buvo nustatyti 1999 m. Berlyne. Programiniame dokumente “Darbotvarkė 2000” gerokai padaugėjo kaimo plėtros paramos krypčių (programų) skaičius.

Kaimo plėtros programos rengiamos ir ES finansinė parama teikiama pagal regionus, o jų visoje ES teritorijoje yra 120. Daugiausia (net 18) regionų turi Italija.
Kaip ankstesniuoju, taip ir šiuo (2000-2006 m.) laikotarpiu santykinai didžiausia parama iš ES vėl numatyta pirmojo tikslo regionams, t.y. Ispanijai, Portugalijai, Graikijai, Airijai, Rytų Vokietijos žemėms ir kai kurių kitų šalių ekonomiškai atsilikusiems regionams. Priėmus naująsias nares į ES, kai kurie dabartiniai pirmojo tikslo regionai gali netekti dalies paramos iš ES biudžeto.

Kaimo plėtros programos atskiruose regionuose yra skirtingos. Pirmojo tikslo regionuose 2000-2006 m. pirmenybė teikiama tokioms programoms: agroaplinkosaugai; miškininkystei; ūkiams, veikiantiems nepalankiose žemės ūkiui sąlygose; išankstinėms pensijoms mokėti; žemės ūkio restruktūrizavimui. Kituose regionuose vyravo agroaplinkosaugos, kraštovaizdžio gerinimo, žemės ir miško ūkio konkurencingumo kėlimo, kaimo verslų įvairinimo, naujų darbo vietų kūrimo, kaimo gyvenimo sąlygų gerinimo programos.

Lyderio (LEADER) programa. Europos Sąjungoje vis didesnė reikšmė skiriama kaimo bendruomenėms. Patirtis rodo, kad kaimo plėtros projektų veiksmingumas žymia dalimi priklauso nuo kaimo lyderių. Remiantis ankstyvesnių “Lyderių” (LEADER ir LEADER II) programų patirtimi, 2000-2006 m. parengta “Lyderio plius” (LEADER+) programa. Ji siekia tausoti gamtos ir kultūros paveldą, kurti naujas darbo vietas, gerinti darbo sąlygas, lavinti ir ugdyti bendruomenių organizacinius gebėjimus.

“Lyderio plius” programai 2000-2006 m. numatyta 5 046,5 mln. eurų (17 410,4 mln. Lt) lėšos. Beveik pusę jų (2 105 mln. eurų – 7 262,25 mln. Lt) skirs ES struktūriniai fondai, o likusioji dalis bus finansuojama iš pačių šalių biudžetų ir privataus sektoriaus.

Kaimo plėtros perspektyva Lietuvoje. Lietuvai tapus ES nare atsiveria galimybė gauti didelę paramą iš ES struktūrinių fondų. Parama kaimo plėtrai gali būti didesnė negu tiesioginės išmokos už žemės ūkio produkciją.

Lietuva, kaip tai praktikuoja dauguma pirmojo tikslo regionų, kurdama kaimo plėtros programas, pirmenybę turėtų teikti kaimo žmonių gerovei kurti, t.y. infrastruktūrai ir socialinei padėčiai gerinti. Žemės ūkis visuomet išliks svarbi kaimo gyventojų ekonominė veikla, tačiau įkūrus alternatyvių verslo šakų, jo reikšmė mažės.

ES paramai įsisavinti pirmiausia būtina įvaldyti ES žaidimo taisykles. Reikia laikytis lėšų koncentravimo, decentralizavimo, administravimo supaprastinimo principų. Lėšų koncentravimas reiškia, kad vienas regionas turi teisę gauti net keturių kaimo plėtros krypčių (programų) paramą. Naujosioms narėms numatoma teisė dar į dvi papildomas programas.

ES šalyse plačiai praktikuojamas atskirų projektų rengimo iniciatyvos “iš apačios į viršų” (“bottom up”) principas, nes manoma, kad vietinės institucijos kaimo poreikius žino geriau negu centrinės. Tai būtų sektinas pavyzdys ir Lietuvai, tačiau kol kas dauguma mūsų savivaldybių dar neturi tinkamų administravimo gebėjimų, todėl iš pradžių programas teks rengti centrinėms institucijoms.

Atsižvelgiant į Europos Komisijos siūlymą ir padėtį Lietuvos kaime, Kaimo plėtros plane (KPP) 2004-2006 m. numatytos 4 pagrindinės kaimo plėtros programos:
• bus remiamas ankstyvas ūkininkų pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos;
• parama ūkininkaujantiems mažiau palankiose teritorijose;
• agroaplinkosauga;
• žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas.
Naujosioms narėms galima rinktis dar 2 papildomas programas:
• parama pusiau natūriniams, restruktūrizacijos etape esantiems ūkiams;
• techninė parama.
Šioms programoms finansuoti iš ES struktūrinių fondų galėtų būti skiriama iki 850 mln. Lt (75 proc. projektų vertės) su sąlyga, kad Lietuvos bendro finansavimo dalis sudarytų ne mažiau kaip 25 proc., t.y. apie 253 mln. Lt.

Veiksmingai įsisavinti visą galimą ES paramą kaimo plėtrai yra svarbus ir nelengvas uždavinys šalies administracijai. ES šalių patirtis rodo, kad įsisavinamų lėšų apimtis labiau priklauso nuo regiono administracijos gebėjimų (nuo programų ir atskirų projektų parengimo kokybės) negu nuo realių kaimo poreikių.
Kaimo plėtros tikslas. Europos Ministrų taryba 1999 m. priėmė keletą reglamentų (reglamentas – yra privalomas ir taikomas visose šalyse narėse), kuriais skatinama intensyvų ūkininkavimą perorientuoti į ekstensyvų, pradėti kurti alternatyvius kaimo verslus. BŽŪP atsirado nauja kryptis – ji remiasi jau nebe tik tradiciniu žemės ūkiu, bet ir kaimo plėtra. Kaimo plėtrą imta vadinti antruoju BŽŪP ramsčiu. Kaimo plėtros tikslas – mažinti kaimo vietovių ir bendruomenių atsilikimą nuo miesto. Kaimo plėtra numato paramą ūkiams modernizuoti, maisto kokybei gerinti, ūkininkų pajamoms užtikrinti, ekologinei pusiausvyrai ir kaimo kraštovaizdžiui atkurti, alternatyviems verslams ir darbo vietoms kaime kurti, darbo ir gyvenimo sąlygoms gerinti, lygioms kaimo ir miesto gerovės galimybėms palaikyti.
Ūkių apskaitos duomenų tinklas (ŪADT)
ES valstybėse, vykdant Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP), kurios laikytis, tapusi ES nare, privalės ir Lietuva, nuolat sekama situacija žemės ūkyje, tiriama ūkininkų veiklos ekonominė-finansinė būklė.

ŪADT yra ES šalyse suderinta informacinė sistema, atspindinti prekinę produkciją gaminančių ūkių ekonominę-finansinę veiklą. Tai vienintelis duomenų šaltinis apie pajamų lygį ūkiuose. ŪAD tinklas buvo sukurtas BŽŪP reikmėms ir ypač naudingas renkant apskaitos duomenis, reikalingus norint apskaičiuoti kasmetines žemės ūkio įmonių pajamas ir norint išanalizuoti jų komercinę veiklą. Pagal minėtus nuostatus, pagrindinis ŪADT tikslas – kaupti duomenis, kurie padėtų detaliai parengti pranešimą apie Bendrijos žemės ūkio būklę – rinką ir pajamas. Šį kasmetinį pranešimą Europos Komisija duoda svarstyti Tarybai ir Parlamentui, kad šie nustatytų žemės ūkio produkcijos kainas.

Sukurti tokią vieningą sistemą visoms ES šalims nebuvo lengva. Ūkiai, įtraukti į nacionalinius ŪADT, turi tinkamai atspindėti visumą. Sąvokos, naudojamos šioje sistemoje, turi būti vienodai suprantamos visose ES valstybėse. Sistemos pagrindas – kasmetiniai prekinių ūkių tyrimai, vykdomi visose šalyse. Šiuo metu kasmet tiriama apie 62 000 žemės ūkio įmonių, atstovaujančių daugiau nei 4,5 mln.ESūkių.

Kiekviename tiriamame ūkyje kaupiama informacija turi maždaug 1000 kintamųjų duomenų. Tai fiziniai ir struktūriniai duomenys: vietovė, pasėlių plotai, gyvulių skaičius, darbo jėga ir kt., bei ekonominiai duomenys: produkcijos vertė, pagrindinis kapitalas, pirkimas ir pardavimas, savikaina, įsipareigojimai,kvotos,subsidijos.

Pagrindinis ŪADT teigiamas bruožas yra lankstumas. ŪADT duomenų bazės pagrindas yra duomenys apie individualius ūkius. Pagal kiekvieno ūkio tipą ir kintamus duomenis galima išanalizuoti tam tikrų ūkio tipų tam tikrose zonose situaciją ir gamybos rezultatus, šių ūkių gamybos kryptis, esant poreikiui, apskaičiuoti tam tikrus rodiklius, tokius kaip hektaro savikaina, subsidijas, tenkančias pajamoms.

ES reglamentuose akcentuojamas duomenų konfidencialumas. Informacija, susijusi su atskiro ūkio veikla yra slapta ir ji negali būti jokiais būdais skelbiama. Skelbti galima tik agreguotus duomenis, atspindinčius ūkių grupių vidutinius rezultatus. Šių duomenų panaudojimo sfera griežtai ribota. Jie negali būti naudojami mokesčių ar kitokiais panašiais tikslais.

Daugumoje valstybių ŪADT plėtojimo funkcijos pavestos Žemės ūkio ekonomikos institutams, didesnėse valstybėse tai atlieka Žemės ūkio ministerijos Lietuvoje, sekant danų modeliu, Žemės ūkio konsultavimo tarnyba padeda ūkiams tvarkyti apskaitą ir iš jos duomenų surenka ŪADT reikalingus duomenis, o Agrarinės ekonomikos institutas atlieka visus kitus darbus.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai pavesta susitarti su respondentiniais ūkiais dėl savanoriško duomenų teikimo ŪADT; tvarkyti tų ūkių veiklos apskaitą; surinkti ŪADT reikiamus duomenis, atlikti jų pirminę patikrą ir perduoti juos į institutą.

Literatūra
1. http://www.lzukt.lt/informacija/aktualijos.asp
2. http://www.manoukis.lt/index.php?open=submain⊂=full&st_id=152&punktas=19&nav=EUROŪKIS&ban_id=2
3. http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/politol/21/turinys.html
4. http://www.zum.lt/europa/aktualijosbzup.htm

Leave a Comment