Vitolis Trušys

Vitolis Trušys

Autoriaus kuriniai

Asmenine informacija:
Gime 1936 m. Kaune.

Studijos:
1955 – 1961 m. studijavo Vilniaus Valstybiniame Dailes Institute (dabar Vilniaus dailes akademija).

Veikla:
Tapytojas – monumentalistas, profesorius, buves Šiauliu Universiteto Pedagogikos fakulteto Dailes didaktikos katedros vedejas, Šiauliu universiteto Senato narys. Lietuvos dailininku sajungos narys. Respublikines premijos laureatas. Tapo, kuria freskas ir mozaikas. Su tapybos ir akvareles darbais dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje: Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Yra surenges personaliniu parodu Vilniuje, Latvijoje ir kituose Lietuvos miestuose.
Reikšmingesni darbai: mozaikos “Iš liietuviu mitologijos”, “Tragedija ir komedija”, freska “Stumbru medžiokle”. Paveikslu yra isigije Maskvos, Vilniaus, Kauno, Klaipedos ir Šiauliu muziejai, bei privatus kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Daugiau apie menininka:
Vytenis Rimkus
Dailininkas VITOLIS TRUŠYS

Kaip ir kiekvienas Lietuvos regionas, Šiaures Lietuva, tiksliau, centrine Šiaures Lietuvos dalis – Pakruojo, Pasvalio, Joniškio rajonai – Lietuvai išaugino nemažai ižymiu žmoniu, ivairiu mokslo ir kulturos sriciu atstovu. Reikšminga puslapi i Lietuvos dailes istorija iraše pakruojietis Stasys Ušinskas, joniškietis Adomas Varnas. Dristu teigti, kad šiuolaikines lietuviu dailes panoramoje labai saavitas bei ryškus ir Vitolio Trušio pedsakas.
Dailininko vaikyste ir jaunyste paženklinta klajoniu po Lietuva, nes jo tevas buvo matininkas. Vitolis Trušys gime Kaune. Vaikyste, pradžios mokslas ir pirmieji vidurinio mokslo metai prabego Pušalote. Teko gyventi Kuršenuose, metus mokytis Garliavos vi

idurineje mokykloje. 1961 m. baiges Vilniaus dailes instituta, Vitolis Trušys atvyko i Šiaulius ir cia isikure visam laikui. O Pušalotas tapo tuo traukos centru, ta išeities pozicija, kuri leme jo gyvenimo ir kurybos orientacija.
Pirmosios Vitolio Trušio mozaikos „Mergaite”, „Poetas Krišciunas-Jovaras”, „Mano kraštas” (1963–1966) – tai apibendrinti dekoratyvus darbai iš stambios akmens skaldos, tiesa, taip ir like muziejuje. Jau juose ryškeja visai tolesnei dailininko kurybai budingas lyrinis vaizdo traktavimas. Maždaug tam paciam laikotarpiui priklauso ir keli dekoratyviniai aiškaus piešinio bei kompozicijos sgrafitai, puošiantys Meškuiciu kulturos namu (1968), Šiauliu 3-osios ir 5-osios viduriniu mokyklu interjerus ir eksterjerus (1967). 1969–1970 m. V. Trušys sukuria keleta dideliu fresku: „Mokslo ir meno deives” Šiauliu 11-oje vidurineje mokykloje, „Šoki” buvusioje „Mildos” kavineje ir dvi freskas Gruzdžiu kavineje. (Straipsnyje paliekami senieji istaigu, kuuriose yra V. Trušio kuriniu, pavadinimai, nes ne vienas ju dabar jau pasikeites.) Apibendrintas simbolines figuras vaizduojancios freskos nutapytos ant šlapio tinko su išpjautu konturu. Lenktos konturines „Šokio” linijos pasikartoja daugelyje velesniu kompoziciju.
1971 m. V. Trušys nutape freska Šiauliu pedagoginio instituto (dabar – universiteto) aktu sales lubose. Freska sudaryta iš triju kvadratu, kuriuos juosia ornamentinis remas. Freskos tema – žmonijos veržimasis i pažinima ir ji lydinti meno, muzikos, poezijos svarba. Abu pradus jungia Saule ir jos kelias – Zodiakas, apimas svarbiausius žvaigždynus.
Kitas di
idelis kurinys – Satkunu kulturos namu saleje (Joniškio r.; 1972) nutapyta freska „Liaudies menas ir amatai”. Jos scenos skirtos liaudies skulpturai, puodininkystei, kalvystei, tekstilei ir kitoms liaudies meno šakoms.
Visi mineti kuriniai – mozaikos, freskos, sgrafitai – priklauso ankstyvajam dailininko kurybos laikotarpiui. Juose vyrauja dekoratyvios kompozicijos, lygios spalvu plokštumos, lenktos vilnijancios linijos.
1973 m. V. Trušys nutape freska Šiauliu medicinos mokyklos aktu sales foje. Freska sudaro aštuonios kompozicijos, tarp ju iterpti ižymiu medicinos mokslo korifeju portretai. Dailininkas nesieke vaizdais atkurti medicinos istorijos ar parodyti jos dabartines ivairoves. Svarbiausia freskos ideja – medicina tarnauja žmogui, jo fiziniam tobulejimui. Dailininko vaizduojamas žmogus idealiai gražus, gracingu judesiu, grakšcios figuros.
1974 m. V. Trušys nutape didžiule freska „Stumbru medžiokle” Šiauliu mesos kombinato klube. Ji išdestyta ant triju sienu ir sudaro nuoseklaus siužeto triptika. Kaireje sienoje vaizduojamas medžiotoju susirinkimas ir ruošimasis medžioklei; centrineje, didžiausioje, kompozicijoje – stumbru medžiokle; dešineje – medžiokles pabaigtuves. Šioje freskoje raiteliai, stumbrai ir šunys tarsi skrieja susipyne i viena menini audini. Žavi išradinga freskos kompozicija, meistriškas piešinys, dinamika.
Freska „Darbas ir kova” Verbunu kulturos namuose (1975–1976) sukomponuota iš pavieniu siužetiniu pasakojimu apie konkrecius tos vietoves ivykius, nes kaip tik cia 1944 m. vasara vyko atkaklus mušiai. Freskos siužetas – vienos gausios šeimos gyvenimas. Nors paveikslai kupini itampos ir dramatizmo, kuri dar labiau sustiprina ta
amsokas, kontrastingai juodai raudonas koloritas, iš freskos dvelkia tikejimas gyvenimu.
1977 m. dailininkas sukuria freska „Vaikyste” Šiauliu ikimokykliniams vaiku namams. Kurdamas šia freska dailininkas pirma karta panaudojo nauja kurinio komponavimo principa – sukure erdves iliuzija, individualizavo personažus bei aplinka, sustiprino formos apimti.
Reikšmingiausias V. Trušio kurinys, prie kurio dailininkas dirbo daugiau nei ketverius metus, yra mozaika lietuviu mitologijos temomis (1974–1978) Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dailininkui teko nelengvas uždavinys – sukomponuoti freska ant keturiu sienu plokštumos nedideleje patalpoje skliautuotomis lubomis. Mozaikoje dailininkas atskleidžia seniausius lietuviu dvasines kulturos klodus, kurie dar ir šiandien tera menkai žinomi. Iš sakmiu, tautosakos, negausiu šaltiniu mus pasiekusios žinios taipogi yra hipotetines ir prieštaringos. Mozaikos personažai išrikiuoti pavieniui, ju nesieja joks veiksmas, tik spalva, ritmas, simboliniai motyvai ir skliautuotos lubos – tartum dangaus simbolis. Už ši kurini bei freskas „Darbas ir kova”, „Stumbru medžiokle”, „Vaikyste” V. Trušiui buvo suteikta Respublikine premija.
Kiti du dideli darbai – daugiafigures freskos „Poilsis prie Talšios ežero” Šiauliu dujofikavimo valdyboje ir „Kartos” Panevežio cukraus fabrike. Išraiškingomis mozaikomis pasipuoše Respublikines Šiauliu ligonines Chirurgijos skyrius („Gyvybes medis” ir miestui nusipelniusiu chirurgu portretai), Dramos teatras („Tragedija”, „Komedija”). Šiauliu miesto centrines bibliotekos 3-iojo filialo fasada papuoše dekoratyvine mozaika „Saule”, o Žarenu-Latveliu kulturos namu fasada – vienas iš didžiausiu darbu, mozaika „Ažuolas”. Galingas ažuolas ta
arsi žeri saules diske, apsitaises jos spinduliais. Medis freskoje traktuojamas kaip žemes ir dangaus jungtis, kaip pirmaprade gamta. Deja, pastaruoju metu šiam kuriniui iškilo didele gresme. Nevykusiai privatizuoti rumai pradejo nykti, o mozaika ant pastato skeleto lieka kaip akibrokštas neukiškumui ir apskritai tos vietoves nuosmukiui.
Pastaraisiais metais V. Trušys sukure daug ižymiu Lietuvos žmoniu – Igno Prielgausko, Pelikso Bugailiškio, Mykolo Biržiškos, Motiejaus Valanciaus, Stasio Šalkauskio, Povilo Višinskio – mozaikiniu portretu. O dailininko sukurta Vincento van Gogo mozaikini portreta Šiauliu miestas padovanojo Olandijos miestui Eten Leurui. Portretas imontuotas municipaliteto saleje.
V. Trušio monumentaliosios dailes kurinius (freskas ir mozaikas) sieja technika, stilius ir, svarbiausia, menine vaizdu sistema, požiuris i monumentaliaja tapyba. Nesudetinga vaizdu kalba, lengvai suvokiamas siužetas ir kartu akivaizdus, net deklaruojamas pakilumas ne tik puošia interjerus, bet ir daro juos reikšmingais visuomeniniais objektais.
V. Trušys dirba ir molbertines tapybos srityje. Kaip tik tapant molbertinius darbus, ypac pirmaisiais kurybos metais, formavosi dailininko braižas, vyko savito stiliaus ieškojimai, dažnai prieštaringi ir diskusiniai. Tapybos pobudis, kurybos maniera, braižas yra artimi monumentaliesiems darbams, tik paveiksluose dailininkui svarbiausia spalvos. Paveikslo nuotaika kuriama ne siužetiniu pasakojimu, o spalvu santykiais, liniju ritmu. Molbertines tapybos, kaip ir monumentaliosios, pobudis metams begant keitesi: nuo sudekoratyvintu paveikslu dailininkas perejo prie tapybiškesniu, pastaruoju metu jo tapyboje itin sustiprejo daiktiškumo tendencijos. Tokia ir jo gausi akvareline kuryba.
7–8-ajame dešimtmetyje dailininkas ypac daug demesio skyre paveikslu paviršiui: fakturai, potepiui, praktikavo koliaža. To laikotarpio darbai dekoratyvus, o motyvas, tema kartais net sunkiai iššifruojami. Ne veltui 1994 m. „Laiptu” galerijoje surengta paroda „Užmirštas Trušys” buvo tokia netiketa, palyginti su pastaruju metu dailininko kuryba.
V. Trušys savo darbuose atsigreže i Lietuvos istorija – kiek joje nuostabiu ivykiu, žmoniu ir kiek mažai mes apie juos žinome. Ir visa tai buvo ir yra ne kažkur kitur, o cia pat, Šiauliu istorijoje ir Šiauliu žemeje. Kaip sako dailininkas, temu begale, nusipelniusiu Lietuvai žmoniu daug, – kad tik užtektu jegu visiems sumanymams igyvendinti.
Visas V. Trušio kurybinis gyvenimas susijes su Šiauliais. 1987 m. surengtos dideles personalines parodos katalogo ivade dailininkas raše: „Baiges instituta, pagal paskyrima atvykau dirbti i Šiaulius. Turiu prisipažinti, kad tada Šiauliai manes netrauke, nes vaizduoteje buvo istriges niurus miesto vaizdas iš karo metu, kai pravažiuodamas maciau ji sugriauta, paskendusi gaisru dumuose. Sunku pasakyti, kaip mano gyvenimas butu susiklostes, jeigu buciau isikures kitur. Dabar nesigailiu, o džiaugiuosiu, kad pasilikau Šiauliuose. Cia turejau laimes buti reikšmingu miesto dailes gyvenimo ivykiu dalyviu. Su šiuo miestu susijusi beveik visa mano kuryba. Spaudoje, žiurek, ir vel vyksta diskusijos apie provincija, apie dailininko, gyvenancio toliau nuo centro, kuryba, darbo ir buities salygas. Man, periferijos atstovui, šios problemos gerai žinomos. Išvykes iš Vilniaus jaunas dailininkas patenka i kitokia aplinka. Periferija turi ne tik minusu (kuriuos stengiames iškelti kuo skubiausiai), bet ir pliusu. Esu isitikines, kad viskas priklauso nuo paties dailininko. Periferijoje reikia daug aktyviau kurti, dalyvauti parodose, kad neišnyktum iš kolegu akiracio, nes pagrindinis ryšys su centru lieka kuryba. Cia mažiau ivairiu itaku, grupiniu tendenciju, tušciu ambiciju. Reikia tiketis, kad periferijoje susiformuos ne tik atskiri dailininkai, bet ir stilistines kryptys, mokyklos. Tam reikia daug laiko. Užuomazgos jau yra. Taciau, antra vertus, gyvenant toliau nuo centro dailininko tyko nemaži pavojai: kurybine atrofija, surambejimas, o ypac subuitiškejimas, pražudes ne viena kureja. Šioms blogybems salygos cia, be abejo, palankesnes, todel miescionejimo pagunda didesne. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad kurybos verte nepriklauso nuo to, kur kurejas gyvena. Viska lemia idealai, kuriu jis siekia, ir didelis darbas (savaime aišku, ir talentas), tik cia kurybos tobulumo garantija”
Ryški ir V. Trušio pedagogine bei visuomenine veikla. Atvykes i Šiaulius, institute pradejo dirbti destytoju, dirbo vyr. destytoju, buvo Piešimo katedros steigejas ir pirmasis vedejas. Jis daug nuveike steigiant piešimo, braižybos ir darbu specialybe. Domejosi vaiku kuryba, piešimo destymo mokyklose ir institute problemomis. Raše tais klausimais spaudoje, drauge su A. Toleikiu išleido knyga „IO piešimo technika vaikams”. Noredamas daugiau laiko skirti kurybai, perejo dirbti vyr. moksliniu bendradarbiu, taciau ryšiu su studentais nenutrauke, vadovavo vasaros praktikai, diplominiams darbams. Šiuo metu Šiauliu universitete jau gausu meno kuriniu, kuriuos šiai mokslo istaigai V. Trušio iniciatyva ir jo pavyzdžiu sekdami sukure jos destytojai ir studentai.
Jau dešimtmetis, kai V. Trušys vel pasinere i pedagogini darba. Jis buvo išrinktas Pedagogikos fakulteto naujai isteigtos Dailes katedros vedeju, jam buvo suteiktas docento vardas. Jo pastangomis pakilo pradinio mokymo pedagogikos ir dailes specialybes prestižas, buvo surengta nemažai tos specialybes studentu kurybos viešu parodu. Visa tai irgi prisidejo prie profesoriaus vardo suteikimo.
V. Trušys buvo vienas iš aktyviausiu kurybinio dailininku kolektyvo kureju. Jis – pirmasis Lietuvos dailininku sajungos Šiauliu skyriaus pirmininkas, keleto meno tarybu, žiuri narys. Pastaruoju metu dailininkas ypac domisi savo gimtuoju kraštu – Žiemgala. Jis – nepakeiciamas dailininku vasaros pleneru organizatorius Žiemgaloje. Tokie plenerai ir ju dalyviu parodos veike Pakruojyje, Pasvalyje, Linkuvoje.
Pastaruju metu dailininko paveikslai tarsi „surimtejo”. Dailininkas atsisake daugelio efektingu tapybos priemoniu, o demesi sukaupe i gilumini paprasciausiu kasdieniu motyvu ir reiškiniu pažinima bei pateikima. Tai drobes: „Arimai”, „Senas paveikslas”, „Iš Pušaloto”, „Senas namas”, „Kelias”, „Rimo portretas” ir kt. Ypac isimintinos nedideles akvareles, kuriose, atrodo, minimaliausiomis priemonemis perteikiama Šiauliu priemiesciu, Šiaures Lietuvos lygumu nuotaika. Žiemgalos motyvai ir jos dvasia susikloste i cikla „Pasteliu posmai”, kurio kiekviena paveiksla dailininkas palydejo savo paties posmeliu. 2000 metais šis ciklas buvo eksponuojamas Šiauliuose ir Kaune. Dailininko kuryba rutuliojasi nuo sudetingumo prie paprastumo, nuo išorinio efektingumo prie gilesnes jausmo ir dvasios išraiškos.
Kurybine grandine nenutruksta: kiekviena diena gimsta miniatiurine akvarele ar koks sumanymas, naujos drobes fragmentas. Taip ateina metas, kai neskaiciuojant valandu dirbama prie didžiules sienos, mažesnes drobes ar visai smulkucio darbo.
Bet kas gi tas Vitolio Trušio taip deklaruojamas regionalizmas? Tai apmastyta, ilgu gyvenimo keliu išbandyta kurejo pozicija, grižimas prie savo ištaku, pasaulejautos ir pasauležiuros patvirtinimas. Geriausiai apie tai yra pasakes pats dailininkas: „Pradžia. Patamsejusi sniego juosta, pro nuogus medžius pilkuojanti medine bažnytele, kelios pušaites kapinese – toks pirmasis mano peizažas, nutapytas prieš keliasdešimt metu Pušalote. Laikas. Ukanotoje tolumoje tirpstanti horizonto styga, plienu spindinti dregna šviežia suarto lauko velena, pražiles kuokštas sudžiuvusiu smilgu griovio pakraštyje, dar nespejusio ištirpti pavasari sniego ir pirmojo rudeninio leduko baltas raštas juodame žemes lape, rudu rudens apsiaustu tebevilkintis ažuolas, boluojantys beržai violetiniuose alksnynuose, papuoštos pakeles vejo suneštu lapu spalvomis, apleistas aklas namas, apauges jau pajuodusiais kieciais – mano peizažas velyva rudeni ir ankstyva pavasari. Žeme. Lygumu kilimas, raštuotomis beganciomis i toli keliuku linijomis, susilieja horizonte su pilku dangaus pergamentu – plati ir rami Šiaures Lietuvos erdve, visada gili neatskleista paslaptis. Aukštaiciu žeme. Kelias. Laikas veda i pradžia. Studijos, savarankiški ieškojimai, itaka, prievarta ir pagaliau laisve – vingiuotas, sunkus sugrižimas. Lieka artimas žemes kampas (vadinkim regionu), kuri dabar turiu iš naujo atrasti.”
Vitolio Trušio darbai liudija, kad jis žino, ko reikia. Jo gyvenimo ir kurybos pavyzdys rodo, kad viskas priklauso nuo dailininko pozicijos.

Leave a Comment