Viskas apie baltus

Baltų kaimynai

Baltai nuo pat susiformavimo laikų gyveno gana izoliuotai.Jie buvo nutolę nuo pagrindinių civilizuotų Europos centrų, o jų žemės buvo pelkėtos, miškingos ir todėl sunkiai pasiekiamos kaimynų.Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai. Sausumos ir vandens keliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniais kraštais. Didžiojo tautų kraustymosi laikais jiems teko patirti karingų klajoklių grėsmę.

Klajokliai baltų žemėse
Gotų ir hunų grėsmę patyrė ne tik roomėnai, bet ir baltai.
Dalis germanų genčių, vadinamų gotais, gyveno Pietų Skandinavijoje ir Gotlando saloje. Pirmaisiais amžiais po Kristaus šios gentys persikėlė į rytinį Baltijos jūros krantą ir palengva traukė į pietus. Gotai perėjo per vakarų baltų žemes. Romos imperijos pašonėje jie sukūrė dvi didžiules valstybes – Vestgotų ir Ostgotų. Senovės raštuose minima, jog ostgotų karalius Hermanarikas buvo prisijungęs dalį baltų teritorijos.
Archeologai tvirtina, kad gotai lankėsi mūsų krašte. Vakarų Lietuvoje jie užtiko kelis gotų kapus. Kapuose rasti brangūs daiktai leidžia manyti, kad daalis gotų čia apsistojo grįžę iš karo žygių po Pietų ir Centrinę Europą.
Keliose Lietuvos vietose archeologai rado tribriaunius strėlių antgalius. Tokios formos antgalius naudojo Pietų Europos klajoklių gentys. Keli antgaliai rasti giliai įsmigę į žmonių kaulus. Spėjama, jog tai hunų pa

alikuonių lankymosi baltų žemėse pėdsakai. Turbūt čia užklysdavo plėšikaudami ir patys hunai, kurie buvo įsikūrę dabartinės Vengrijos teritorijoje.
Tačiau VIII – IX a. retkarčiais lietuvius puldavo iš Baltijos jūros germanų kilmės kariai, normanai, dabartinės Skandinavijos gyventojų protėviai. Tai buvo tolimiausias, bet pats neramiausias kaimynas, kuris vargino lietuvius. Normanų būriai, narsių vadų, vikingais vadinamų, vedami, atplaukdavo nedideliais lengvais laivais, įsiskverbdavo upėmis į krašto gilumą, plėšdavo žmonių turtą, kartu ir prekiaudavo. Kai kur jie mūsų žemėje net pilių pasistatydavo.Tačiau kuršiai ir prūsai laivais taip pat pasiekdavo Skandinavijos krantus ir ne tik plėšė vietinius gyventojus, bet ir prekiavo.XI a. antroje pusėje – XII a. pirmoje pusėje kuršiai ypač dažnai puldinėjo rytines ir pietrytines Skandinavijos pakrantes. Senovės lietuvių kaimynai buvo: latviai, rytų slavai (gudai, rusai ir ukrainiečiai), vaakarų slavai (lenkai, pamarėnai, kašubai ir kt.).
Latviai gyveno į šiaurės rytus nuo lietuvių, už jų rusai – į rytus ir šiaurę, gudai – į rytus ir pietus, ukrainiečiai – į pietus ir lenkai – į pietus ir vakarus.
Ukrainiečiai jau buvo sukūrę savo valstybę IX-ame amžiuje su centru Kijeve, o lenkai – X-ame amžiuje su sostine Gnieznu, vėliau Krokuva.
Didelė grėsmė baltų žemėms kilo iš stiprėjančių slavų.Šimtus metų stumdami baltus Baltijos jūros link, I tūkstantmečio pabaigoje slavai dar labiau suagresyvėjo. Ypač daug kovota su senąja Rusios valstybe, susikūrusia IX a.
. Rusų metraščiai mini ne vieną žygį į lietuvių ir baltų žemes X a. pab.-XII a. pr. Puolimai buvo gausūs ir gerai organizuoti, todėl kurį laiką rytinės baltų žemės buvo priverstos mokėti duokles. Didelė jotvingių teritorijų dalis buvo užgrobta, prijungta prie Rusios ir ilgainiui asimiliuota. Galiausiai rusų veržimasis buvo sustabdytas. Rusios valstybei susiskaldžius ir nusilpus, nuo VII a. antros pusės lietuviai patys ėmė pulti Rusios žemes. Nuo X a. Lietuvos pašonėje atsirado dar viena slavų valstybė-Lenkija. Ji ėmė puldinėti prūsus ir jotvingius. Puolimai tapo dažnesni ir labiau organizuoti po Lenkijos apsikrikštijimo 996 metais. Lenkai, nuo X a. puolę baltus, paliko rašytinių šaltinių apie šias kovas. Vienas iš tokių aprašymų yra lenkų kroniko Vincento Kadlubeko (mirė 1223 m.) pasakojimas apie jo globėjo Krokuvos ir Sandomiežo kunigaikščio Kazimiero Teisingojo karus.
,, Jis pradėjo labai sunkų karą su getais. ėmėsi drąsių planų palaužti laukinį paleksonių atkaklumą., kurio dar nebuvo bandęs iki tol niekas nei karu, nei drąsumu (palaužti). Garbingajam (Kazimierui) mat pasirodė negarbinga tenkintis tik savo tėvo garbe. O paleksonys yra getų arba prūsų tauta, labai smarki gentis, žiauresnė už žiauriausius žvėris, neprieinama, nes yra atskirta labai plačiomis dykumomis, labai tankiai suaugusiais miškais (ir) labai versmingomis pelkėmis. Todėl nedrebėdami jie (Lenkijos kariai) ieškojo kovos, ilgai ieškodami, niekur jo
os nerado, nes visi priešai išsislapstė daubose bei olose, ne tiek iš baimės bei menkos drąsos, kiek būdami sumanūs apsisaugoti. Jų neradę, kad neatrodytų, jog nieko nenuveikė, lenkai ėmė plačiai niokoti: šventus miškelius, pilis, kaimus, aukštus pastatus, svirnus su javais dūmais paleidžia. Kadangi jų krašte nėra jokių savivaldybinių miestų, jų miestų sienos yra tokios pat kaip ir žvėrių.
.Įsidėmėk, kad getais yra vadinami visi lietuviai, prūsai ir kitos tautos.”
XIII a. Livonijos metraštininkas Henrikas Latvis ,, Livonijos kronikose kronikoje” aprašė Ordino istoriją, daug dėmesio skirdamas lietuviams. Prie 1209 m. politinių įvykių kronikos randame tokį testą:
,,.Lietuvos valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek pagonių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso latviai. Ir dėl to jie visada be pavojaus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lietuvių; lietuviai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rusai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir latviai klusniai tarnavo lietuviams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują.”
Yra rimtas istorinis pagrindas manyti, kad valstybinio gyvenimo santvarka jau bu
uvo susiformavusi Lietuvoje V–VI a. po Kristaus.

Svarbiausieji prekybos keliai

Seniausias ir pats svarbiausias prekybos kelias jungė baltų žemes su Panonijos provincijos Karnunto miestu, buvusiu netoli nuo dabartinės Vienos. Karnuntas buvo svarbus Romos imperijos pasienio miestas – tvirtovė ir didelis prekybos centras. Nuo Karnunto ėjo kelias iki Vyslos, toliau upe reikėjo plaukti iki Baltijos jūros ir keliauti pajūriu iki mūsų krašto.
Prekybą tarp Romos imperijos ir baltų organizavo Romos imperatoriai, pirkliai ir baltų genčių diduomenė. Kadangi dažniausiai buvo gabenamas gintaras, tas kelias buvo vadinamas Gintaro keliu. Į Romos imperiją gabenamas baltų “auksas” būdavo sandėliuojamas tarpiniuose punktuose. Trys tokie sandėliai aptikti Lenkijos teritorijoje, juose rasta net apie tris tonas gintaro.
Prekyba gintaru buvo pelninga. Kai kurios vakarų baltų giminės labai praturtėjo.
Kitas prekybos kelias vedė į šiaurinę Juodosios jūros pakrantę. Juo vyko prekyba su graikų kolonijomis, o per jas – su rytine Romos imperijos dalimi.
Mūsų protėviai su romėnais turbūt prekiavo ir jūrų keliu. Romėnų laivai, apiplaukę Jutlandijos pusiasalį, lengvai galėjo pasiekti rytinę Baltijos jūros pakrantę.
Pirmosios rašytinės žinios apie baltus senovės raštuose pasirodė pirmame amžiuje po Kristaus. Tuo metu mūsų protėviai intensyviai prekiavo su romėnais, todėl nenuostabu, kad jie pirmieji paliko žinių apie baltus ir gintarą.
Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas veikale “Germanija”, parašytame apie 98 m., teigė: “Dešiniajame Svebrų ( t.y. Baltijos ) jūros krante jūra plauna aisčių gentis. Jie garbina Dievų Motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tai vartojama vietoje ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net priešų tarpe. Retai vartojama geležis, dažniausiai medžio lazdos. Javus ir kitokius vaisius augina ištvermingiau, negu tingūs germanai. Bet ieško naudos ir jūroje ir tik jie vieni iš visų kitų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina “glesum”.
Būdami barbarai, netyrė ir nežino, kokia gintaro prigimtis, kokia kilmė. Jie ilgai tarp kitų jūros išmetamų daiktų buvo nejudinamas, kol mūsų prabangumas ir jam vertę suteikė. Jiems jis atrodo bevertis; renka kokį randa, neapdirba, atgabena ir stebėdamiesi priima atlyginimą”.

Drabužiai ir papuošalai
Apie žalvario amžiaus antrosios pusės apdarus nėra išlikę jokių žinių, nes gyvavo kūnų deginimo paprotys. Bet ankstyvajame geležies amžiuje pasitaiko radinių, kuriuose galima įžvelgti užuominų ir apie Lietuvos žmonių aprangą. Žinomas prūsų kailinis apsiaustėlis iš Driobnico (Dröbniz). Į jį 600 – 500 m. pr. Kr. buvo suvyniota 12 – 14 metų mergaitė ir paskandinta pelkėje. Apsiaustas iš 4 avikailių, 80 cm ilgio ir 150 cm pločio. Jis trimis siūlėmis kruopščiai susiūtas plonyčiais suktais odiniais dirželiais. Viršutinis pakraštys apsiūlėtas, dešinėje pusėje išlikęs odinis dirželis, kairėje – kilpelė, per kurią apsiaustėlis buvo surišamas. Iš abiejų pusių dar išsikišusios prie viso kailio prisiūtos avies kojų juostelės. Ties pečiais matyti įsiuvų pėdsakai. Apačioje skersai einanti siūlė jungė juostą, pailginančią apsiaustėlį. Tačiau kitados buvęs, matyt, gražus apsiaustėlis labai nunešiotas, įstrižai per visą ilgį perplėštas ir labai negrabiai susiūtas žarniniais iš trijų dalių suvytais siūlais.Akmens, žalvario ir vėlesnių amžių žmonės, matyt, daug reikšmės teikė galvos apdangalams. Galvą jie laikė sielos buveine, tad turėjo ją ypač puošti. Taip pat žinoma, kad galvos apdangalas visais laikais išreikšdavo socialinį žmogaus statusą.Archeologas V. Urbonavičius, atkurdamas Biržulio žynio galvą, pavaizdavo jį su smailia odine kepuraite. Žynio kaukolę vainikėliu juosė pragręžtų žvėrių dantų vėrinėlis. Tačiau tarp jo ir kaulo likęs žemių sluoksnelis rodė, kad po tais papuošalais dar turėjo būti kepurė. Ji galėjo būti ir kailinė. Moterys plaukus pynėsi į kasas. Ankstyvajame geležies amžiuje mergaitės nešiojo apvalias kepuraites, dažnai puoštas žalvariniais kabučiais. Kurmaičių mergaites dabino sraiginės įvijos ir antsmilkiniai. Raudonėnų mergaitės dėvėjo plaušines kepuraites su dvinariais įvijiniais antsmilkiniais. Senajame geležies amžiuje (I – IVa.) buvo nešioja-mos puošnios kepurėlės, siūtos iš storo vilnonio audinio ir puoštos žalvarinėmis pakabėlėmis, įvijomis.Atsiradus žalvariui, baltai ėmė iš jo gaminti ne tik įrankius, bet ir papuošalus – smeigtukus (ąselinius ir įvijinius), apyrankes (juostines, smailėjančiais galais, apvalias ir įvijines), žiedus. Kadangi žalvariniai papuošalai buvo brangūs, žmonės darė panašius papuošalus iš kaulo. Ir tik tada, kai baltų žemėse paplito geležis, žalvariniai papuošalai tapo neatsiejama drabužių dalimi.Ankstyvajame geležies amžiuje (Va. pr. Kr. – Ia.) atsirado įvairesnių formų smeigtukai (lazdeliniai, ritininiai, rateliniai, statinėliniai, žiediniai, dažnai su pakabėlėmis ir grandinėlėmis), antsmilkiniai (įvijiniai, plokšteliniai, žiediniai), antkaklės (trimitiniais, smailėjančiais, buoželiniais, kūginiais, kilpiniais, šaukštiniais galais). Prie antkaklių dažnai būdavo pritvirtinama įvairių formų kabučių.Senajame geležies amžiuje (I – IVa.) papuošalų labai padaugėjo, jie tapo itin įvairūs. Meniškai daryti netgi kasdien naudojami daiktai. Pavyzdžiui, diržai būdavo papuošiami įvairiomis plokštėmis, sagtys darytos ne tik iš žalvario, bet ir sidabro. Bene dažniausias I – IVa. papušalas – segė drabužiams susegti. Jos įvairių formų: pasaginės, lankinės, skydelinės, akinės, laiptelinės, apskritos. Daug ir įvairių formų segių būdavo atsivežama iš Romos imperijos. Ne mažiau populiarus papuošalas buvo apyrankės. Jas gamindavo įvairių formų: pumpuriniais galais, apvalias ir kampuotas, juostines, su iškiliomis ataugomis, įvijines; įdomūs buvo ir jose iškalti ornamentai. Apyrankes dažnai nešiojo po kelias ant abiejų rankų.Be jų rankas puošė ir žiedai (III – IVa. – juostiniai ir įvijiniai). Šio laikotarpio karoliai daryti iš emalės, stiklo, žalvario ir gintaro. Kartais į vieną vėrinį būdavo suveriami įvairių rūšių karoliukai. Senajame geležies amžiuje papuošalus nešiojo tiek moterys, tiek vyrai. Žinoma, vyriški buvo masyvesni. Turtingesnieji papuošalus gaminosi ne tik iš žalvario, bet ir iš sidabro.Viduriniajame geležies amžiuje (V – Xa.) papuošalai pakito gana mažai. Tebesipuošia-ma antsmilkiniais, antkaklėmis. Atsirado naujų formų antkaklių – su dėželiniais, storėjančiais ir užsikeičiančiais, pergniaužtais, ruplėtais, balneliniais, kūginiais galais, taip pat su rakto formos skylute užsegti.Antkaklės darytos ne tik iš vientisos žaliavos – kartais suvejamos iš dviejų vielų – tokios vadinamos vytinėmis. Labai paplito įvairių formų lankinės segės su trikampės, žvaigždinės, kryžminės, vėduoklės formos kojelėmis, žieduotosios, aguoninės, pelėdinės, laiptelinės. Puošnesni tapo smeigtukai. Jų galvučių formos labai įvairios: atsirado buožinių, ramentinių, trimitinių (sujungtų grandinėle), trikampių, kryžinių, žiedinių.Apyrankės įvijinės, storagalės, su trikampe iškyla per vidurį. Žiedai, kaip ir anksčiau, juostiniai ir įvijiniai.Vėlyvajame geležies amžiuje (X – XIIIa.) taip pat nešiojamos kepurėlės, apgalviai, daug randama šio laikotarpio žalvarinių ir sidabrinių antkaklių (suktinių su užkeistais pastorintais galais, vytinių). Pasirodė naujos – sudėtinės antkaklės (sudėtos iš kelių ir sujungtos plokštelėmis). Šiuo laikotarpiu moterys pamėgo karolius, kurie dažniausiai daryti iš gintaro, stiklo, emalės.

Žvejyba ir žemdirbystė

Žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gyventojams žūklė buvo tik papildomas, sezoninis maisto šaltinis. Piliakalniuose dar randama žeberklų iš vamzdinių kaulų, su ilga įtvara. Vietoj meškerės kabliukų paprastai vartojo 5-6 cm. ilgio kau-lines šeiveles su užtverta žuvele. Lenktų kaulinių kabliukų pasitaiko retai. Tik pačioje šio laikotarpio pabaigoje atsirado paprastų geležinių kabliukų. Buvo, žinoma, ir tinklų, tačiau piliakalniuose aptinkama tik jų molinių pasvarėlių.

Ankstyvajame ir senajame geležies amžiuje pagrindiniu žmonių pragyvenimo šaltiniu buvo gyvulinikystė; kiaulių, galvijų, ožkų, avių ir arklių kaulų gyvenvietėse yra randama daugiau negu žvėrių. Pirmieji geležiniai noragai, o vėliau ir dalgeliai, sudegę grūdai rodo, kad žmonės vis daugiau ir geriau dirbo žemę. Be abejo, žemdirbystė jau lydiminė. Miškų ir krūmų plotams iškirsti vartota daugybė ankstyvuosiuose piliakalniuose randamų akmeninių kirvių, kuriuos tik pirmaisiais amžiais po Kristaus išstūmė taip pat gausiai plisdami geležiniai. Žmonės augino tuos pačius au-galus kaip ir neolite. Samantonių puodo šukėje buvo matyti ryškus miežio grūdo antspaudas, ir Kretuono 1 C žalvario amžiaus gyvenvietės puodų kakleliuose įbraižytos šakelės vaizdavo dvieilius kviečius ir miežius su akuotais.

Lydimams, aišku, reikėjo akmeninių kaplių, tačiau piliakalniuose jų retai pasitaiko. Jau akmens amžiaus paprastieji darbo kapliai menkai apdirbti, o žalvario amžiuje, matyt, vartojo ir beveik visai neapdorotus lauko akmenis, kurių į piliakalnius nesinešdavo, numesdavo lauke – nebrangino. Todėl piliakalniuose jų randama labai retai.

Žinoma, vartojo ir arklus, ir kulstus, ir trinamąsias girnas. Iš šių darbo įrankių išlieka tik girnos, visai panašios į akmens amžiaus girnas, kurių rasta visuose ankstyvuosiuose piliakalniuose. Neniekino žmonės greičiausiai ir titnaginių piltuvėlių, nes žalvariniai tik du rasti visoje Lietuvoje (pav. a). Maži lenkti peiliukai, pasirodę ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje, irgi buvo skirti javams pjauti. Dalį javų, kaip jau minėta, turbūt ir rankomis nuraudavo.

Ir tik 2 tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje – 1 pr. piliakalnių gyventojams, tai yra baltams, gyvulininkystė tapo vienu svarbiausių verslų. Daugiausia ir gerai apibūdintų gyvulių kaulų rasta paskutiniais metais tyrinėtuose rytų Lietuvos Nevieriškės, Sokiškių, Narkūnų piliakalniuose. Apie pusė naminių gyvulių – kiaulės. Daugiausia jų laikyta vėlyvajame žalvario amžiuje. Kiaules, matyt, laikė lauke, jos pačios ieškojosi maisto. Ankstyvajame gelažies amžiuje klimatui pasidarius drėgnesniam, paplito krūmokšniai, o tai jau ne kiaulėms, bet ožkoms ir avims tinkamas pašaras. Tad jas ir laikė. Bet vėliau kiaulų vėl padaugėjo. Apie ketvirtį bandos sudarė jaučiai ir karvės, kurių vis daugėjo. Manoma, kad tuo metu imta vartoti pieną. Tik arklių visą laikotarpį buvo maždaug vienodai. Galbūt jų mėsą irgi valgė, bet svarbiausia – arkliais jodinėjo.

Medžioklė

Medžioklė labiausiai populiari buvo mezolito ir neolito amžiuose. Tačiau ir žalvario amžiuje žmonės neatsiribojo medžioklės. Iš piliakalniuose aptinkamų žvėrių kaulų matyti, kad ir toliau medžiojo įvairius stambius žvėris, o apie 1 tūkstantmečio pr. Kr. vidurį ypač pagausėjo kailinių žvėrelių: bebrų, lapių, įvairių kiauninių, kiek mažiau vilkų, opšrų, kiškių, ūdrų. Kailinukai greičiausiai buvo skirti ir mainams, nes kaip tik tuo metu Lietuvoje pagausėjo žalvario dirbinių.Visur labai maža paukščių kaulų: matyt, tokį smulkų grobį menkai vertino. Šunys ir toliau lydėjo medžiotojus, tačiau piliakalniuose jų kaulų pasitaiko retai.Galbūt nugaišusį šunį pakasdavo kur toliau, gal net laidojo. Švedijoje rasta šunų kapų. Šuo – vienintelis gerbiamas naminis gyvulys, nes iš jo ilčių irgi darė amuletus.

Titnaginių ginklų tobulinimo galimybės buvo išsemtos: žalvario amžiaus medžiotojai nieko nauja nebeįnešė. Ginklai galėjo tik prastėti. Ir tikrai labai prasti, menkai apdirbti ir neįvairūs kauliniai strėlių antgaliai žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus piliakalniuose įsitvirtino ilgam. Baltams medžioklė jau nebuvo svarbiausias verslas, tai tik maisto atsargų, ypač kailių papildymas.

Mainų prekyba
Baltai turėjo tai, ko kartais trūko kitoms gentims. Ir vieni, ir kiti norėjo iškeisti savo gaminius į nematytus daiktus. Taip atsirado mainų prekyba. Mūsų krašto gyventojų mainai su šiauriniais ir pietiniais kaimynais užsimezgė dar iki indoeuropiečių atėjimo į Pabaltijį. Prekyba ypač išplito baltų laikais.
Ką baltai gabendavo iš kitur? Iš šiaurinių kaimynų finougrų atsigabendavo įvairių spalvų skalūno kirvelių, ietigalių, papuošalų. Iš vidurio Europos , kur kalnuose buvo kasamas varis, pirkliai pristatydavo bronzos dirbinių, daugiausia ginklų ir papuošalų. Kai išmoko metalą lydyti patys, įsiveždavo daugiausia vario.
Metalo dirbiniai atkeliaudavo iš Skandinavijos ir Pietų Rusijos. Daug gėrybių buvo atgabenama iš Romos imperijos. Tai bronziniai ginklai ir indai, stikliniai ir emaliniai karoliai, sidabrinės ir paauksuotos segės. Archeologai rado nemaža varinių, sidabrinių ir net auksinių romėnų monetų. Tačiau nežinoma, kaip mūsų protėviai jas naudojo: kaip pinigus ar tik kaip metalą, iš kurio dirbo papuošalus.
Radiniai liudija tai, kad prekybos keliais dirbiniai atkeliaudavo iš labai toli, net iš Mažosios Azijos.
Ką baltai siūlydavo kitiems? Žinoma, tai, ką sumedžiodavo ar užaugindavo: kailius, odą, vilną, grūdus, taip pat vašką ir medų. Tačiau didžiausias baltų turtas buvo gintaras. Jis buvo vertinamas visoje Europoje ir naudojamas papuošalams. Buvo tikima ir ypatinga gintaro galia, nes juo buvo gydomos akių, gerklės ir skrandžio ligos.

Gintaras tapo tokiu svarbiu mainų objektu, kad jam apdirbti buvo steigiamos specialios dirbtuvės. Jose baltai gamino sagutes, pakabučius, karolius. Baltų “auksą” išgabendavo ir neapdirbtą, kaip žaliavą. Iš jo meistrai darydavo papuošalus.

B a l t a i

Baltai – grupė indoeuropiečių (toliau – ide.) tautų ir genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Tai lietuviai, latviai(latgaliai), prūsai, jotvingiai,skalviai, nadruviai, galindai, kuršiai, žiemgaliai,latgaliai, sėliai.
Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose baltus aisčių vardu 1 a. paminėjo romėnų istorikas Tacitas. 2 a. geografas Klaudijus Ptolemajas minėjo galindus ir sūduvius. 3 a. – 4 a. pr. romėnų kelių žemėlapiuose pažymėti sėlai. 9 a. skandinavų kronikose ir kituose istoriniuose šaltiniuose minimi kuršiai (Cori), žiemgaliai (Semigallia), prūsai (Bruzi, Bruzzi). Jotvingius, lietuvius, latgalius pradėta minėti tik 11 a. pradžioje Quedlinburgo (Kvedlinburgo) analuose ir 12 a. pradžios rusų metraščiuose. Baltų vardą (nuo Baltijos) kaip mokslinį terminą 1845 m. pateikė vokiečių kalbininkas G.H.Nesselmannas. K.Jaunius, kurį laiką K.Būga ir kiti baltus vadino aisčiais. Šis vardas lietuvių kalbininkų, istorikų darbuose išliko iki 20 a. 4 dešimtmečio vidurio. Baltai skirstomi į vakarų, rytų (kartais vadinamų centriniais), Dniepro bei periferinius (pakraštinius).
Vakarų baltų terminą pirmieji taip pat ėmė vartoti kalbininkai, juo iš pradžių vadindami 1 tūkstantmečio pr. Kr. prūsų ir jotvingių protėvius bei jų kalbą (R.Trautmannas, 20 a. pr.). Kai kurie mokslininkai (K.Būga ir kt.) įrodinėja, kad vakarų baltų prokalbė atsiskyrė apie 1 t-mečio pr. Kr. vidurį. Iš pradžių vakarų baltais vadinta sembų kultūra bei jos pagrindu – 7 a. pr. Kr. susiformavusi vakarų baltų pilkapių kultūra. Ši nuomonė plačiau paplito 20 a. 8 dešimtmetyje (L.Okulicz, J.Okuliczius), be to, vakarų baltais vieni tyrinėtojai vadina ir pirmaisiais amžiais po Kristaus buvusį prūsų, galindų, jotvingių, nadruvių, skalvių, sūduvių genčių kultūros arealą (J.Jaskanis), kiti – ir lietuvių bei latvių protėvius iki 5 a. (J.Antoniewiczius). Kartais vakarų baltais vadinami ir kuršių protėviai.
KILMĖ IR RAIDA.NEOLITO LAIKOTARPIS. Manoma, kad 4-3 tūkstantmečio pr. Kr. sandūroje, kai pagerėjo klimatas ir pakito gyvulininkystės ūkis, įrankių ir ginklų gamybos būdas, laidosena bei labai išplito mainai, Vidurio Europoje susidarė giminiškų, tačiau labai įvairių virvelinės keramikos kultūros atmainų. Ji 3 tūkstantmečio pabaigoje – 2 tūkstanmetyje pr. Kr. paplito tik tose srityse, kuriose dabar gyvena ar gyveno baltai, slavai ir germanai. Šios ide. kalbų grupės turi iš seno išlikusių bendrybių.
Trys giminiškos baltiškos kultūros – Pamarių, Padnieprės ir Fatjanovo – buvo paplitusios tose srityse, kuriose nuo jų gyvavimo laikų iki šiol išliko baltiškų upėvardžių bei vietovardžių. Pamarių kultūra ir jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių, kai virvelininkai įsiliejo ir itin paveikė senąsias vietos kultūras. Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai – labiau apskritagalviai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos. Greta ir toliau rutuliojosi vietinių europidų Narvos kultūros ir Nemuno kultūros vėlyvieji variantai. Veikiausiai tik paveikti virvelininkų šių kultūrų žmonės tapo indoeuropiečiais ir baltais. Gryna Pamarių kultūra buvo tik jos paplitimo vakarinėje dalyje, ypač Baltijos pakrantėje. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai. Šio laikotarpio rytinių baltų kultūra tėra vietinių senųjų kultūrų vėlyvasis variantas, paveiktas Pamarių ir rutulinių amforų kultūrų.
Visai skirtingos buvo Padnieprės ir Pavolgio baltų kultūros; Padnieprės kultūros sritis susidarė kiek vėliau. Savo inventoriumi Padnieprės kultūra gerokai skiriasi nuo Pamarių kultūros, nes anksti dabartinės Ukrainos teritorijoje buvo paveikta megalitinės rutulinių amforų kultūros. Padnieprės baltų kultūros srities atšaka buvo Volgos aukštupio baseine 2 tūkstantmečio pr. Kr. 1 ketvirtyje paplitusi Fatjanovo kultūra. Nors ši kultūra taip pat virvelinės keramikos, tačiau puodų formos turi daugiau rutulinių amforų kultūros bruožų; be to, sukurta tik šiai kultūrai būdingų dirbinių tipų (pvz., Fatjanovo tipo laiviniai kovos kirviai). Padnieprės ir Fatjanovo baltų kultūros sritys palaikė mainų prekybos ryšius. Jas siejo bendras masyvaus ilgagalvio žmogaus antropologinis tipas, kuris abi šias kultūras skiria nuo piečiau Vidurio Europoje paplitusios virvelinės keramikos kultūros atmainų. Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo baltų gyveno finougrų gentys, į pietryčius ir pietus – iranėnai.
BRONZOS IR GELEŽIES AMŽIAI. Bronzos amžiaus baltų kultūros sritis buvusioje Pamarių kultūros teritorijoje nustatoma pagal savitus vietos gamybos atkraštinius kirvius ir kt. žalvarinius dirbinius. Rytų ir vakarų baltų skirtumai šiame amžiuje dar padidėjo. Vakarų sričiai būdinga laidosena pilkapiuose su akmenų konstrukcijomis (ankstyvuoju bronzos amžiaus laikotarpiu – su nedegintų mirusiųjų kapais, vėlyvuoju – su degintų). Negausių rytų baltų kapų rasta kapinynuose: iš bronzos amžiaus su nedegintų mirusiųjų kapais, iš ankstyvojo geležies amžiaus – su degintų. Baltams būdinga brūkšniuotoji keramika vakarinėje baltų teritorijoje naudota tik bronzos amžiaus ankstyvuoju laikotarpiu, rytų baltų teritorijoje – dar ir pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus. Bronzos amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje (1 t-mečio pr. Kr 1 pusė) Rytų Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje buvo įrengta baltams būdingų piliakalnių. 1 t-mečio pr.Kr. viduryje ir 2 pusėje buvo bent 5-6 baltų kultūrinės sritys. Greta vakarų baltų pilkapių kultūros ir rytinių baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros baltiškos buvo ir Okos aukštupio kultūra, Juchnovo kultūra, Dniepro-Dauguvos kultūra ir veikiausiai Milogrado kultūra ir Pamarių kultūra. Dviejų pastarųjų baltiškumą rodo jų teritorijos ir baltiškų hidronimų arealo sutapimas. Šios dvi periferinės baltų kultūros sunyko 1 t-mečio pr.Kr. pabaigoje (nėra tęstinumo vėlesnėse baltų kultūrose). Padnieprės ir Okos aukštupio baltų kultūros transformavosi į Bancerovo-Tušemlios kultūrą, Koločino kultūrą ir Moščino kultūrą (jos gyvavo maždaug iki 8 a. po Kr. vidurio, vėliau ėmė vyrauti slavų kultūros). 1 t-mečio po Kr. 2 pusėje Dniepro ir Okos baseinų baltus Dniepru į šiaurę besiveržiantys slavai atskyrė nuo vakarų srities baltų ir juos asimiliavo; jų reliktų apie Možaiską ir Smolenską buvo likę iki 9 a., Okos baseine rašytinių šaltinių minimi iki 12 a. imtinai (čia gyveno rytų galindai).
Pirmaisiais amžiais po Kristaus ėmė ryškėti baltų gentinės sąjungos (9-13 a. istoriniuose šaltiniuose jos vadinamos sembais, galindais, sūduviais, kuršiais, žemaičiais, lietuviais, žiemgaliais, latgaliais ir kt. Jos skiriasi kapų įrengimu, įkapėmis. Prūsų gentys mirusiųjų palaikus degindavo; joms būdinga kapai su pelenais urnose ir savita keramika, lietuvių gentims – kapinynai (Lietuvos vakarų ir vidurio dalyse) ir pilkapynai (Lietuvos rytuose) su sampilais iš žemių ar akmenų arba iš žemių ir akmenų (Lietuvos pietryčiuose; jotvingių palikimas).
Iš baltų genčių 1 t-mečio pabaigoje – 2 t-mečio pradžioje ėmė rastis ankstyvosios prūsų, jotvingių, lietuvių, nuo 13 a. – ir latvių tautos. Prūsų ir jotvingių tautų susidarymą nutraukė Vokiečių ordino agresija, jotvingių – dar ir rusų, vėliau lenkų kunigaikščių antpuoliai bei lenkų kolonizacija. Susikūrė ir išliko lietuvių ir latvių tautos.
Baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, gyveno nedidelėmis gimininėmis bendruomenėmis. 1 tūkstantmečio viduryje susidarė teritorinės bendruomenės, 2 tūkstantmečio pradžioje – žemės, vėliau įėjusios į ikivalstybinius junginius (baltų žemių konfederacijos).

Leave a Comment