renesanso istorija

Renesansas

Žodis Renesansas reiškia atgimima, atgijima. Tai buvo antikos atgaivinimo, mokslo, meno ir literaturos pakilimo laikotarpis. Renesansas prasidejo velyvaisiais viduramžiais Vakaru Europoje XV- XVIa. Renesanso tevyne laikoma Italija, nes cia Atgimimas prasidejo anksciau, dar XIV a. Nors dar randama Renesanso užuomazgu Italijoje jau XIII a.

Kadangi Italijoje greiciausiai ekonomiškai sustiprejo buržuazija, kuri virto svarbiausia klase, veržliai kopiancia i ekonominio ir kulturinio Italijos miestu gyvenimo viršunes, todel galima pagristi kodel Renesansas pirmiausiai pradejo formuotis Italijoje.

Italijoje nebuvo centralizacijos, užtat nebuvo ir perejimo prie abbsoliutizmo. Treciojo luomo veiklos niekas nevarže, ir jis, iškovojes ne viena pergale, miestuose ivede savo tvarka. Ypac svarbus miestas yra Florencija. Jis anksciau ir ryžtingiau atsikrate senjorines priklausomybes nuo Toskanos baronu. Pramones, prekybos ir banku išaugimas suteike jegu ir pasitikejimo “popolanu” klasei – pirkliams, pinigu keitejams ir amatininkams. Florencijos popolanai išleido 1293 metais “Teisingumo istatumus”, pagal kuriuos iš dvarininku buvo atimtos rinkimu ir politines teises. Pirkliai, amatininkai tapo pilnavaldžiu organu, o popiežiaus valdžia pergyveno krize, germanu imperatoriu ketinimai užimti valdžia Italijoje buvo neesekmingi.

Veliau nevienodu tempu ir savitomis realistinemis formomis renesansas plito kitose šalyse. Jis išreiške nauja pasaulietini požiuri i gyvenima. I šiaure už Alpiu renesansa skatino buržuazines revoliucijos prieš feodalizma, jo ideologija ir kapitalistiniu visuomeniniu santykiu stiprejimas. Šiuos procesus gilino ir spartino re

eformacija, apemusi Vakaru ir Vidurio Europa.

HUMANIZMAS

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žiniu atnaujinimas, naujas literaturos ir meno vertinimas, naujai apmastyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis i tradicijas ir institucijas, naujas požiuris i žmogu. Lotyniškai humanus reiškia žmogiškas, susijes su žmogumi. Humanistai norejo atkreipti demesi i gyvenima žemeje, surasti pasaulio prasme, kiekvieno žmogaus sugebejimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kulturos ištaku. jie norejo grižti prie pirminiu antikos raštu ir pagal juos vertinti viduramžiu visuomenes gyvenima. Meno kuriniuose ieškojo objektyviu grožio pažinimo kriteriju, naudojosi ivairiais mokslais – fizikos ir statikos, anatomijos ir geometrijos desniais. Humanistai vertino visapusiškai išsilavinusi žmogu, pasireiškianti ivairiose srityse: moksle, mene, politineje veikloje. Nemaža humanistu kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir politiniai veikejai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras, F.Rable, F.Bekonas, Leonardas daa Vincis. Noredami susipažinti su kitu kraštu gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idejomis ir mokslu pagristas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijes su žmogaus butimi. Humanizmo idejoms plisti padejo reformacija. Ji suteike humanizmui politini klasini, net revoliucini pobudi, nukreipe ji prieš feodalus ir prieš iškylancia buržuazija. Feodalineje visuomeneje buvo reikalaujama paklusti autoritetams.

Humanistai pabreže žmogaus protinius ir fizinius sugebejimus, dvasini ir kuno groži. Svarbiausia dvasine jega laike valia. Žmogaus idealas – tvirta, savimi pasitikinti asmenybe, siekianti isitvirtinti pasaulyje pasikliaudama savo jegomis. Ki

iekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso nuo sugebejimu parodyti, kaip ir kiek jis gali. Toks Renesansui budingas individualizmo skatinimas turejo dvejopas pasekmes: ugde ne tik žmogaus savarankiškuma bei savigarba, bet ir egoizma, kitu žmoniu niekinima.

Del atsiradusiu spaustuviu greitai humanizmas paplito po visa Europa. (Pirmaja rašomaja mašinele sukure vokietis Gutenbergas.)

REFORMACIJA

Spaudos išradimas paspartino ideju apykaita, be kurios gal niekada ne nebutu atejusi reformacija. Reformacija laikoma pirmaja buržuazine revoliucija. Reformacija – velyvojo feodalizmo, politinio, socialinio, ekonominio vystymosi idealogine išraiška. Reformacija, trumpai tariant, yra bažnycios reforma.

Maras, 1340m. ištikes Europa, nusineše daugelio žmoniu gyvybe, todel reikejo žmonems ieškoti išsigelbejimo. Tai buvo viena iš priežasciu bažnycios nuosmukiui. Taip pat bažnycios nuosmuki leme ir pralaimetos kovos su Anglija, Prancuzija del karaliu teises apmokestinti Bažnycios turtus. 1305m. Prancuzijos karalius, padedamas savo agentu Italijoje, pasieke, kad popiežiumi butu išrinktas prancuzas. Nuo tada septyni popiežiai rezidavo ne Romoje, o Avinjone. Visi jie buvo prancuzai, kuriems didele itaka dare karalius. Nauju rumu statyba Avinjone kainavo milžiniškus pinigus, o labai daug pinigu reikejo ir popiežiaus karams Italijoje, norint išlaikyti bažnycios sriti. Taciau labiausiai nuskurdino bažnycia didysis skilimas. Jo metu buvo bažnycia valdoma vieno popiežiaus Romoje, o kito Avinjone. Todel abiem popiežiu rezidencijom reikejo išlaikymui dideliu lešu. Lešom rinkti buvo prekiaujama indulgencijomis – medžio ra

aižinys. Ju pirkimui buvo susiklosciusi tokia padetis, kad už pinigus buvo sakoma, kad galima nupirkti viska. Pasak prekiautojo Tecelio “vos dežutej pinigai suskambes, siela iškart iš skaityklos išskries”.

Dar XIV a. anglu teologas Džonas Viklifas ragino Bažnycia atsisakyti turtu ir pasaulietines valdžios. Vieninteliu tikybos šaltiniu jis laike Biblija ir nepripažino popiežiaus ir Bažnycios susirinkimu autoriteto. XV a. šias mintis pletojo ceku dvasininkas Husas. Tai turejo dideles reikšmes, nes ji reme visu socialiniu sluoksniu cekai. Popiežius kovai su Husu negailejo jegu ir jis buvo apgautas ir sudegintas kaip eretikas.

Plintant humanizmui, atsirado naujas požiuris i bažnycia. Humanistai nurode klaidas Kataliku bažnycios Biblijos vertimuose iš hebraju ir graiku kalbu. Jie reikalavo religinio Bažnycios atsinaujinimo, sake, kad gyvenimas pagal Biblijos mokyma yra svarbiau negu išorines Kataliku bažnycios apeigos.

XVI a. pradžioje iš Romos imta reikalauti didesniu mokesciu. Iš Romos imperijos gyventoju popiežius surinkdavo didžiaja dali pajamu. Nyderlandu ir Vokietijos biurgeriai ir bajorai sieke ekonomines ir politines nepriklausomybes nuo savo valdovo, šv. Romos imperijos imperatoriaus. Valstieciai buvo taip pat varginami dideliais mokesciais, ir jie galejo kiekvienu metu sukilti.

Susikloscius tokioms aplinkybems, Bažnycios mokyma eme kritikuoti Martynas Liuteris. Liuteris nusprende pasipriešinti indulgenciju prekybai. Liuteris savo pažiurom susilauke daug šalininku, ir jam padejo skleisti jo mintis spauda. Kovai su
u Liuteriu Kataliku bažnycia buvo pasirinkusi ta pacia taktika kaip ir prieš Husa, taciau jiems nepavyko. Liuteriui likti gyvam padejo jo pritarejai ir Saksonijos kunigaikštis. Liuteris tvirtino, kad krikšcionis privalo vadovautis tik Biblija. Liuteris abejojo popiežiaus ir bažnycios tevu autoritetu.

Liuteriui slapstantis Saksonijoj, kilo valsiteciu sukilimas. Jie reikalavo teises patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiava ir gražinti žeme valstieciams. Ši sukilima numalšino patys bajorai, nes jiems buvo nenaudinga. Tada Liuteris suprato, kad išsaugoti jo idejoms reikia atsižvelgti ir i bajorus. Jis suprato, kad bažnycia gali ramiai dirbti tik tada, kai kunigaikšciai rupinsis tvarka ir ramybe. Ramybe gales buti tik tada, kad bus paklusni bažnycia. Tai viena iš reformacijos priežasciu. Kita butu siekimas pigios bažnycios.

Anglijos, Skandinavijos, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, taip pat Vokietijos, Livonijos ir Prusijos kunigaikšciai uždare vienuolynus, prisijunge bažnyciu žemes ir pereme ju pajamas. Vokietijos kunigaikšciai reikalavo teises parinkti tikejima, nepaisant daugumos ju valstybes gyventoju valios. Jie sake “kieno valdžia, to ir tikejimas”. Šiaures Vokietijoje ir Skandinavijoe vieninteliu leidžiamu tikejimu tapo evangeliku liuteronu mokymas.

Kitas garsus reformatorius buvo prancuzas Jonas Kalvinas, kuris veliau tapo liuteronu varžovu. Šveicarijoje, Ženevos mieste jam pavyko igyvendinti Bažnycios organizacijos forma, kur buvo butinas glaudus ryšys tarp magistrato ir Bažnycios vadovybes. Magistratas skirdavo pagyvenusius vyrus (presbiterius), kurie kartu su kunigais turejo vadovauti bendruomenei. Šeimyninis gyvenimas buvo griežtai sekamas per iskundejus. Net ir vaikai galejo iskusti savo tevus bendruomenes vadovybei. Žaidimai, šokiai ir bet kokia prabanga buvo draudžiami. Kaip ir Liuteris Kalvinas mane, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitiketi tik Dievo malone. Kadangi Dievas visagalis, jis iš anksto turis žinoti, kurie žmones bus išganyti, o kurie pasmerkti. Kalvinistai teige, kad sekme prekyboje ir profesijoje taip pat yra Dievo malones apraiška. Taip pat jie skatino turto kaupima, nes sake, kad žmogus, kuris taupys, dirbs, kaups turta, keliaus i dangu. Kalvinizmas greitai plito, isiskverbe i kraštus, kuriuose buvo liuteronybe. Kataliku bažnyciai didele gresme kele tai, kad Prancuzijoje prie kalvinizmo prisijunge biurgeriai ir dalis aukštuomenes. Europos šiaureje kalvinistinemis arba protestantiškomis šalimis tapo Nyderlandai, Škotija.

Žmoniu raštingumas buvo didesnis protestantiškose šalyse negu katalikiškose. Katalikiškose šalyse daugelis valstieciu liko berašciai iki pat XX a. Protestantiškose šalyse net ir kaimu gyventojai gaudavo tam tikra išsimokslinima. Protestantai teologai raše ir skaite pamaldas nacionalinemis kalbomis, o ne lotyniškai.

Moterims iš didiku ir biurgeriu šeimu reformacija, ypac pradžioje, suteike daugiau saviraiškos galimybiu. Moterys isitrauke i Biblijos studijas ir Kataliku bažnycios kritika. Visoms protestantizmo pakraipoms budinga tai, kad pradeta labiau vertinti santuoka, o ne celibata ir nekaltybe. Liuterio nuomone, celibatas prieštarauja žmogaus prigimciai.

Kontrreformacija. Jezuitai

Italijoje ir Ispanijoje subrendo palankios salygos kontrpuolimui prieš reformacija. Italijos miestu valstybiu biurgeriai nejaute reformacijos poreikio. Jie jau turejo ekonomine ir politine nepriklausomybe. Ispanijos ir Prancuzijos karaliai užsitikrino valstybine Bažnycios kontrole, kai buvo susilpnejusi popiežiaus valdžia.

Katalikai sieke pašalinti bažnycios negeroves. Bažnycios susirinkimas pasmerke indulgenciju prekyba, sugriežtino vienuolynu taisykles, kunigu mokyma ir kontrole.

Labai reikšmingas buvo jezuitu ordino ikurimas. Tai – kovine organizacija, turejusi sutriuškinti protestantizma ir atkariauti popiežiui prarastus kraštus. Jezuitu vadovu tapo ispanu didikas Ignotas Lojola. Jis sukure karinio pavyzdžio organizacija, kur svarbu yra paklusti vyresnybei. Jezuitu mokyklos buvo pripažintos geriausiomis Europoje.

Gerai išsilavine jezuitai buvo itraukti i valstybes valdyma. Jie igijo polinines itakos. Jezuitai vadovavo religiniai kovai prieš reformacija, buvo siunciami kaip misionieriai i kitas šalis. Ju padedamas popiežius atsikovojo Vengrija, Lenkija, Pietu Vokietija.

Reformacija Lietuvoje

Reformatai kritikavo kataliku bažnycia ir popiežiu. Prasidejus reformacijai su politiniais siekimais, negalejo reformatai likti neutralus. Reformatai, pasivadine evangelikais, sieke ankstyvosios krikšcionybes tikejimo ir apeigu sugražinimo. Jie atmete popiežiaus autoriteta, jo paskelbtus kankinius ir šventuosius, pasmerke vienuoliu ordinus ir vienuolynus kaip visuomenei žalingus, nepripažino kunigu celibato, šventuju statulu, paveikslu ir relikviju garbinima vadino stabmaldyste, o šventuju vietu lankyma laike apgavyste, iš kurios siekiama pasipelnyti. Žygimantas Senasis ir dalis ponu tarybos nariu pradejo kova su reformatais. Pirmiausia apskunde karaliui Abraoma Kulvieti, sakydami, jog niekina jis proteviu tikejima. Kulvietis išspaudino knygele, kurioje teige, jog bažnyciu turtas dvasininku gedingai eikvojamas ir tuo daromi dideli nuostoliai valstybei. Reformatu bažnycios buvo vis labiau puolamos ta dingstimi, kad jos yra buvusios kataliku, tik reformatu užgrobtos, ir katalikai turi teise jas iš ju atsiimti. Gindami savo religine laisve ir tikedamiesi reformu, judejima pareme bajorai, kuriu mintis išdeste Mykolas Lietuvis. Jis siule išmatuoti valstybes, bažnycios ir bajoru žemes ir apmokestinti jas vienodai pagal plota. Siule šalinti piktnaudžiavima teismuose. Reformacini judejima reme ir ponai, kaip Radvila. Jie tikejosi, kad iš refofmacijos bus naudos valstybei: suvalstybintos bažnytines žemes padidins valstybes ižda ir kariuomene.

GEOGRAFINIAI ATRADIMAI. MOKSLAS.

XV- XVI a. atrasta daug nauju, ligi tol europieciams nežinomu kraštu. 1492m. – Amerika, 1522m. – baigta F.Magelano pradeta kelione aplink Žeme. Pasaulis buvo tyrinejamas ir senuosiuose Rytuose, ir antikoje, mokslinis pažinimas pletojamas ir viduramžiais. Pasiremdami ankstesniais atradimais, Renesanso atstovai per trumpa laikotarpi gerokai pakele mokslo lygi. Tuomet padaryta daug išradimu: parakas, spauda, mikroskopas, teleskopas, kišeninis laikrodis ir kt. XVI – XVII a. smarkiai pakito gamtos, tikslieji mokslai: matematika, chemija, fizika, ypac astronomija, pakeitusi visatos samprata. Italijos ir Šiaures Europos astronomai padare atradimu, kurie sukure heliocentrini pasaulevaizdi. Pagal šia sistema pasaulio centre yra Saule, aplink kuria sukasi Žeme ir kitos planetos. Pirmasis šia teorija iškele M.Kopernikas.

Mokslo atradimai skatino peržiureti žmogaus ir pasaulio aiškinima. Nebepasitenkina scholastika, kuri remesi abstrakciais samprotavimais ir autoritetu nuomone, ima reikštis naujos filosofines kryptys. Kai kurie Renesanso filosofai ragina remtis stebejimo ir tyrinejimo metodu nuo atskiru faktu eiti prie apibendrinimu (Bekonas). Kiti rodydami nepasitikejima autoritetais, apskritai ima abejoti žmogaus galimybe pažinti pasauli (Montenis). Šiai epochai budingi nuomoniu skirtumai ir ivairus keliai i tiesa.

Taip pat šiuo metu buvo paplite ir netikri mokslai: alchemija, astrologija, taip pat magija, bei prietarai. Ju paplitima leme ne tik žmoniu tamsumas, bet ir renesanso epochai budingas noras prasiskverbti i gamtos paslaptis. Pranašystemis ir Burtais tikejo ir paprasti, neapsišviete žmones, ir mokslininkai, filosofai, valstybes bei bažnycios veikejai. Tik Renesanso epochoje labai paplito raganu, burtininku teismai, vadinama “raganu medžiokle”, ypac ju pagausejo išleidus knyga “Raganu plaktukas”, kur buvo parodyta, kaip tokias bylas vesti.

Atgimimas nebuvo nuoseklus žmogaus minties žengimas i prieki. Kataliku bažnycia puole naujaji mokyma. Žmones galejo prarasti pasitikejima bažnycia, jei ji pripažintu klydusi. Šie mokslai pakeite žmogaus ir Žemes vieta Visatoje.

MENAS

Atgimimo ideja išpopuliarejo Italijoje, nes italai gerai suvoke, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostine Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlove išbleso, kai germanu gentys užkariavo šia šali. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas – poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams.

Florencijoje XV a. susikure grupe meninku, kurie kure nauja mena ir atsižadejo praeities ideju. Šios grupes lyderis Florencijos dailininkas ir architektas – Filipas Bruneleskis.

XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visa Europa. Daugeli menininku sužavejo ši ideja, kad menas gali ne tik buti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis.

Ankstyvasis renesansas: Florencijos Paciu koplycia

Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienu statybu i kitas, ji rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams igijus daugiau reikšmes, pradejus sparciai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradejo steigti cechus. Ju užduotis buvo saugoti savo nariu teises ir pareigas, garantuoti saugia rinka ju produkcijai. Žmogus, tapes cecho nariu, galedavo atidaryti dirbtuve, samdyti mokiniu ir imti užsakymus. Šie cechai budavo gana turtingi, todel ju paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dali savo fondo bažnycios, cecho susirinkimo namu statybai. Taigi jie skatino mena.

Šiam menui pamata padejo Bruneleskis, Donatelas ir Mazacas. Po ju atejusi karta naudojosi ju atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norejo pranokti šiuos pradininkus.
Bruneleskis buvo sumanes ivesti iš romenišku pastatu griuvesiu perimtas antikines statiniu formas – kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyciose. Architektas Leone Batisa Albertis sumane fasada kaip milžiniška triumfo arka. Taciau tai buvo nepratiška. Todel Albertis sugalvojo vietoj kolonu namo sienas puošti plokšciais piliastrais ir antablementais – tai sudaro antikiniu orderiu ispudi, bet nekeicia pastato strukturos. Taciau galima sakyti, kad Albertis “išverte” gotikine konstrukcija i antikines formas – išlygino smailiaja arka ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo budingas daugeliui meistru. Vienas iš geriausiu buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senaja tradicija su naujais atradimais. Gobertis stengesi išlikti santurus ir aiškus, nesieke kaip Donatelas sukurti tikros erdves ispudi. Jo reljefe tera tik gilumos užuomina, o pagrindines figuros aiškiai išsiskiria lygiame fone.

Mantujos šv. Andriejaus bažnycia Rucelaju rumai Florencijoje

Taip pat gerai pritaike naujoves prie senu tradicju ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazaco metodus: freskas, tradicinems religinems idejoms reikšti.

Plintant šiam menui daugejo jo pasekeju ir kiekvieni norejo ka nors daugiau atrasti. Taigi, laikui begant, buvo prie geometriniu figuru atkreipiamas demesys i šviesa.

Boticelis “Veneros gimimas”

Kiekvienas atradimas sukuria sunkumu, todel ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisykles.

Šiuo menu Italija pasikele ir atsiskyre nuo kitu Europos šaliu meno raidos.

XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turejes didžiule reikšme tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradeti spausdinti keletu dešimtmeciu anksciau nei knygos. Gaminimo budas labai paprastas: lenteleje turi buti tai, ko neturi buti paveiksle. Tokiu budu buvo spausdinamos ir raides. Paveiksleliu gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti i blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Boticelis. Taciau išradus spauda, atejo reformacija, kuri sukele meno krize, kuria iveike tik geriausieji meistrai.

Šie aprašyti meno metai vadinami kvatrocentu.

Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka

XVI a. pradžia vadinama cinkvecentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausiu visos meno istorijos laikotarpiu. Tai buvo Leonardo da Vincio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžones, Diurerio, Holbeino ir kitu meistru metas. Ši laikotarpi vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norejo ištirti perspektyvos desnius, kuriems aiškintis pasitelke matematika, noredami perprasti žmogaus kuno sandara – anatomija. Šie atradimai išplete menininko akirati. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalejo pasiekti garbes ir šloves, nes tyrinejo gamtos paslaptis ir visatos desnius. Visi šie dailininkai, skulptoriai skundesi socialine padetim, nes vyravo žmoniu tamsumas, nes žmones i pobuvius mielai kviesdavo poetus, kurie galejo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikejo ranku darbu. Taciau tai jie greitai iveike.

Popiežius Julijus II nugriove Šv.Petro bazilika ir papraše D.Bramantes sukurti nauja. tai turejo tapti krikšcionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklinga ir harmoninga statini, jis suprojektavo kvadratine bažnycia su aplink milžiniška kryžiaus plano sale simetriškai išdestytomis koplyciomis. Šia sale turejo dengti kupolas. Taciau Bramantei tai igyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigu, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krize, vedusia i reformacija. Šios bažnycios statyba paskatino Liuteri Vokietijoje pareikšti pirmaji vieša protesta. Šiam Bramantes sumanymui kilo prieštaravimu ir kataliku tarpe.

Leonardo da Vinci geriausi darbai: “Paskutine vakariene”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumata (neryšku, švelnu) – nykstantis konturas ir tirpstancios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei.

Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytele, kuria stengesi puošti skulpturomis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukurimas.

Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas ne nepamano apie sunku ir atkaklu darba. Geriausiu jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikšcio madona”, “Nimfos Galatejos galva”, “Nimfa Galateja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”.

Šie vis garsus menininkai parode, kaip suderinti groži ir harmonija su taisyklingu piešiniu.

Renesansas savitai pletojosi Nyderlanduose, turejo didele itaka Vokietijai, Prancuzijai ir kitiems Šiaures Europos kraštams. Cia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo – pastatu patogumo, aiškumo, formu harmoningumo, tik perkure gotikos stiliu. Nyderlandu menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos ivairove, spalvu ir medžiagu savybes iki smulkiausiu detaliu. Italijoje labiau plito sienu tapyba, o Nyderlanduose – molbertine, atliekama ne tempera, bet aliejumi.

Renesanso meno apibendrinimas:

Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos desniu atradimas. Jis igalino vaizduoti trimate erdve, remiantis ivairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia i toluma. Kitas bruožas – demesys detalems. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybemis. Taip stengtasi perteikti tikroves ivairove. Taip pat budingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražiu formu ryškinimas.

Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptura buvo neatskiriama nuo architekturos. Tik Renesanse dar greta sienines tapybos atsiranda molbertine tapyba, dekoratyvines statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiške Renesanso epochos dvasia, gyvenimo meile, taurumo, motinystes, džiaugsmo ir kancios idejas.

Renesanso architektura pereme daugeli antikos pastatu išores ir vidaus detaliu. Pastatu kompozicijai budingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnycios, rumai, vilos.

Lietuvoje renesansines architekturos bruožai savitai susipyne su liaudiškosios ir gotikines architekturos elementais. Renesanso stiliaus rumais buvo paversta Žemutine pilis, pastatytos renesansines pilys Klaipedoje, Biržuose, Radvilu Rumai Vilniuje.

LITERATURA

Renesanso literatura pereme vertinga viduramžiu literaturos palikima: taurumo, meiles aukštinima, budinga riteriu kurybai, demesi žmoniu kasdieniniam gyvenimui, pasireiškusi miestelenu literaturoje. Šioje epochoje sugrižtama i antika, todel jos kuriniai buvo šio meto rašytoju pavyzdžiu. Kartu Renesansas sukure savitus tikroves vaizdavimo principus.

Pagrindinis Renesanso literaturos vaizdavimo objektas – žmogus ir jo likimas. Sukuriami sudetingi psichologiniai charakteriai, kupini vidiniu konfliktu, prieštaringu jausmu. Herojus – veikli, mastanti asmenybe, siekianti suvokti savo vieta pasaulyje, išsiaiškinti santykius su kitais žmonemis. Tai Šekspyro Hamletas, Otelas, Servanteso Don Kichotas. Jie išsiskiriantys iš aplinkos, kartu ir tragiški herojai, susiduriantys su neiveikiamomis kliutimis. Tragizma sustiprina ju paciu vidiniai konfliktai. Renesanso literaturoje placiai pavaizduota aplinka, kurioje veikia herojus. Kuriniuose daug personažu, atstovaujanciu ivairius visuomenes sluoksnius, profesijas, skirtingu charakteriu žmones. Herojai i gamtos jegas kreipiasi ieškodami paramos, lygina savo busena su gamtos reiškiniais. Viena svarbiausiu temu šioje literaturoje yra žmogus ir laikas. Laikas padeda išsiaiškinti tikrasias, patvarias ir netikrasias, tariamas vertybes.

Renesanso literatura pasižymi žanru ivairumu. Suklesti lyrika: sonetai, dainos, madrigalai, pastorales. Kuriamos herojines ir komiškos poemos. Ypatinga reikšme užima satyra, išjuokianti neigiamus gyvenimo reiškinius. Taciau svarbiausia buvo dramaturgija, ivairus jos žanrai: tragedija, komedija, tragikomedija, istorine drama.

Renesanso literaturos raida prasidejo XIV a. Italijoje. Pirmieji humanizmo epochos rašytojai – Franceskas Petrarka, Džovanis Bokacas.

XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia – velyvasis Renesansas, kuriame humanistai pradeda abejoti žmogaus galimybemis, gerio jega. Grožiniuose kuriniuose giliau suvokiami tikroves prieštaravimai, sustipreja tragiški motyvai. Renesanso literatura užbaigia ispanu romanisto Servanteso ir anglu dramaturgo Šekspyro kuryba.

Lietuvos humanistai reiške tautinio valstybingumo idejas, skleide romeniškos lietuviu kilmes teorija, siule lotynu kalba padaryti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes oficialiaja kalba. Kai kurie grožiniu kuriniu autoriai raše lotynu kalba (J.Radvanas, M.Lietuvis). Renesanso pasauležiuros buvo veikiami ir pirmuju lietuvišku raštu autoriai – A.Kulvietis, M.Mažvydas, M.Daukša. Taciau lietuviu raštijoje neišryškejo tokia grožines literaturos žanru ivairove, kaip Vakaru Europoje.

Trumpas Renesanso apibudinimas:

Renesansas – pereinamasis laikotarpis nuo viduramžiu i naujuosius laikus. Keiciasi visuomeninio ir politinio gyvenimo reiškiniai: irsta feodaline santvarka, kuriasi nauji, kapitalistiniai santykiai: Feodalines susiskaldžiusios valstybes virsta centralizuotomis (absoliutinemis) monarchijomis, kur valdžia priklauso vienam valdovui (Anglija, Ispanija, Prancuzija). Kitur (Italijoje, Vokietijoje) ilgiau išlieka politinis susiskaldymas. Iškyla bendros kalbos, bendros kulturos reikalas. Renesansas – tautiniu kalbu ir kulturu suklestejimo laikotarpis.

Šioje permainu epochoje vyko pasikeitimai ir bažnycios gyvenime. Svarbus to laikotarpio reiškinys – reformacija – judejimas, atskiles nuo kataliku bažnycios, daves pradžia ivairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui anglikonybei. Reformaicija praejo audringai, sukele daug konfliktu, net karu.

Naudota literatura:

1. E.H. Gombrich “Meno istorija”
2. Nina Dmitrijeva “Trumpa dailes istorija”
3. “Pasaulis I”
4. Jašinskiene, Staškeviciene, Bartkus “Visuotine literatura”
5. Kristina Miurit-Deklu “Istorija 2”
6. J.Minkevicius “Lietuvos architektura”
7. T.Adomonis “Istorija 1”
8. Mano ir sesers istorijos užrašai
9. Vadovelis “Visuotine istorija”

Leave a Comment