“Renesansas”

REFERATAS

RENESANSAS

Turinys:

Įžanga.....................3
Architektūra..................4-8
Vaizduojamoji dailė................9
Skulptūra.....................10
Tapyba...................11-12
Renesanso menininkai ir mąstytojai.........13
Naudota informacija ...............15

Įžanga

Terminas – itališkai – rinascita, rinascimento, Prancūziškai – Renaissance – atgimimas tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha, meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasią ir jos tradicijas.
Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas – žmogus viso ko matas.
Renesansas iš esmės pakeičia estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apima laikotarpį tarp gotikos ir baroko.
Stilius susiformuoja Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte, apie šimtą metų renesansas nesklinda toliau Italijos ribų.

Įprastai Italijos renesansas skiriamas į kelis peeriodus:
• Proto renesansas (XIII a. pab. – XIV a.)
• Ankstyvasis renesansas (XV a., 1420 – 1490, 1430 – 1500)
• Brandusis renesasnsas (XV a. pab. – XVI a. pr., 1490 – 1520, 1500 – 1527)
• Manierizmas (XVI a. vid. Italijoje 1520 – 1610)
Lyginant su viduramžiais labai ryškiai pakinta požiūris į menininką, meniniko padėtis. Nuo XV a. pradedama vertinti autoriaus meistriškumą, kūrybos ypatumą. Renesanse menininkai pradeda vaduotis iš priklausomybės cechams, tampa laisvais menininkais, kuria savo dirbtuves, jose ugdo mokinius. Meninikas tampa laisvai samdomas užsakovas.
Užsakovų, fundatorių ir mecenatų ratas nuo bažnyčios ir krašto valdovų plečiasi iki kilmingųjų, turtingų miestelėnų.
Renesanse daaug dėmesio skiriama architektūros ir dailės teorijai, rašomi traktatai, pavyzdžiui knygos. Iš naujo atrandamas ir perrašomas Senovės Romos teoretiko ir architekto Vitruvijaus architektūros teorijos veikalas “ 10 knygų apie architektūrą” (I a. pr. K.), Paladio. Analizuojamas antikinis paveldas, kaupiamos antikinio meno (monetų, pa

apauošalų, knygų) kolekcijos. Humanizmo idėjos, architektūros ir meno traktatai sklido Europoje. Tokių knygų būta ir Žemutinės pilies Žygimanto Augusto bibliotekoje.

Architektūra:

 statomi naujų formų ir paskirties pastatai: miesto rūmai – palacco tipo, užmiesčio vilos, rotušės, ligoninės, prieglaudos, turgūs, sandėliai, pirmieji bankai.
 Sprendžiamos miestų palanavimo problemos.
 Pastatuose dominuoja horizontali linija, naudojama pusapskritimė arka, išnyksta bokštai, stogai plokštėja, lodžijos.

Skulptūra – suformuojama naujųjų laikų apvaliosios skulptūros samprata; skulptūra atsiskiria nuo architektūros, tampa savarankiška, aikštėse pradedamos statyti atskiros savarankiškos apvaliosios skulptūros – pasaulietinės.
• Apskritai renesansui būdingas meno supasaulėjimas.
• Žmogus vaizduojamas realistinis, anatomiškai taisyklingas, atsiranda nuogo žmogaus tapyba.
• Nėra antikinės tapybos pavyzdžių, todėl tenka ne megdžioti ar imituoti, o kurti patiems ir atrasti.
• Didžiausias Renesanso atradimas tapybos srityje – Linijinės perspektyvos.
• Dėsnio atradimas – taisyklingas erdvės vaizdavimas.
• Populiariausias žanras tapyboje – portretas ir autoportretas. Jau senovėje žinomi aliejinaiai daažai, brolių van Eikų išpopuliarinami ir pradedami naudoti molbertinėje tapyboje, aliejiniai dažai Renesanse pasiekia ir Lietuvą. Kelių amžių eigoje aliejiniai dažai praktiškai išstūmė iki tol naudotą temperą.

Lietuvoje Renesanso stilius apibrėžiamas XVI a. pr. – XVII a. pr. Vidinio skirstymo kaip ir neturi. Pirmosios stiliaus apraiškos aptinkamao XV a. pab. Ir siejamos su 1495 m. Vilniaus monetų kalykloje išleistais pirmaisiais renesansinio šrifto ir ornamento pavyzdžiais.
Deja, Lietuva priskirtina savos renesanso teorijos ir filosofijos nekūrusioms Šiaurės Europos šalims, šių kraštų renesansas daugiau stiliaus at

tkartojimo, iš Italijos atėjusių estetinių normų adaptavimo savo vietinei tradicijai pobūdžio.

To meto ginybinę architektūrą galima skirti į dvi pagrindines dalis:

1. miestų ginybinius įrengimus

2. pilis (kurios savo ruožtu skiriamos į bastionines pilis ir pilis – rezidencijas)

Kintant šaunamojo ginklo galimybėms, tenka keisti ir ginybinę architektūrą. Naujos konstrukcijos fortifikaciniai įrenginiai LDK miestuose pradedami statyti XVI a.

Šie ginybiniai miestų įrenginiai – tai miestų sienos su galerijomis apeiti visu parimetru ir šaudymo angomis, jose kas kiek laiko įterpti įtvirtinti, pritaikyti ginybai vartai ir bokštai, kartais įrengiamos bastėjos ar bastijonai. Ginybinės sienos derinamos su žemių sankasomis (redutais) bei grioviais , natūraliais vandens telkiniais.
Tokios miestų ginybinės sienos buvo pasatatytos Vilniuje, Klaipėdoje (tiesa ją valdžiusių vokiečių – kryžiuočių ordino), Biržuose, Kaune. paprastesnes sienas yra turėję Kretinga, Kėdainiai, Skuodas.
Ryškiausias ir galingiausias tokio tipo statinys – Vilniaus miesto ginybinė siena. Pastatyta 1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu, kuomet XVI a. santykiai su Maskvos kunigaikštyste tapo vis labiau įtempti, padažnėjo totorių puldinėjimai.
Siena statyti buvo baigta 1522 m., tačiau po truputį keičiama, pastatomi papildomi vartai. Sieną statyti turėjo Vilniaus miestiečiai. Sienos ilgis siekė apie 3 km. ilgio, apjuosė tankiausiai užsatytą Vilniaus miesto dalį, galutinai buvo nubrėžta riba tarp miesto ir priemiesčių. Šiandien senamiesčiu vadiname kaip tik tą Vilniaus dalį, kurią buvo apjuosusi miesto ginybinė siena. Išties Vi

ilniaus ginybinė siena buvo pastatyta vėlai lyginant su visa Europa, ir neatliko tokio svarbaus ginybinio vaidmens kaip viduramžių V. Europos miestų ginybinės sienos. Ji tegalėjo apsaugoti nuo plėšikavimo, dalinai kontroliuoti įvykimą ir išvykimą iš miesto, tačiau to meto pabūklų griaunamosios jėgos jokiu būdu nebūtų atlaikiusi.
Sienos būta vidutiniškai apie 6 m. aukščio, apatinėse mūro dalyse šiek tiek storesnė nei 1 metro, o viršutinėse storis nesiekė metro.
XVI a. Radvilos pagal iš anksto paruoštą viso miesto su ginybine siena ir pilimi plana LDK šiaurinėse teritorijose, netoli svarbiausių kelių į Rygą, statydino Biržų miestą. Miestas taisyklingo išplanavimo, su tvarkingu gatvių tinklų. Miestas buvęs apjuostas ginybiniu pylimų, medžio – mūro sienomis, su mūro vartais. Šiandien jų fragmentai aptinkami tik kaip archeologiniai redinia, rasta vartų pamatai. Išlikę bastioninės pilies pylimai.

Pilys. XVI a. renesansinės pilys skiriamos pagal paskirtį ir to sąlygotus architektūrinius ypatumus skiriamos į bastionines ir ir rezidencines.
Bastioninės. Šio tipo pilys buvo daugiau statomos strategiškai svarbiose ir ne itin saugiose vietose. Jos savyje jungė ginybinę ir rezidencinę funkcijas. Renesanso epochoje įvykus akivaizdžiam šuoliui gamtos moksluose, karybos moksle ir mene, tobulėja karo ir civilinės statybos teorija ir praktika. Išpopuliarėja “idealiojo miesto” idėja. Visa architektūra (tiek urbanistika, tiek fortifikacinė, tiek civilinių (visuomeninės ir sakralinės paskirties) stainių architektūra), grindžiama tiksliais trigonometriniais sk

kaičiavimais, estetika grindžiama taip pat matematiniais skaičiavimais bei taisyklėmis, kuriama architektūros teorija, rašomos ir leidžiamos knygos, idėjos plinta po Europoje ne tik knygose bet ir bandomos realizuoti. Miestai, fortifikaciniai įrenginiai statomi pagal taisyklingą, geometrija pagrįstą planą, pvz. – kvadratą, apskritimą, arba taisyklingą daugiakampį, naudojamas radialinis – spidulinis planas, kuomet miestas konstruojamas apie vieną centrinę miesto aikštę, iš kurios išeina gatvės kaip spinduliai.

• Vienas ankstyviausių , artimiausių renesansinei bastioninei piliai pavyzdžių – Geraininių pilis (dab. Baaltarusija). XVI a. pr. padažnėjus totorių antpuoliams, teko stiprinti valstybės gynybą pietryčių teritorijose. Vilniuas vaivados Goštauta iniciatyva 1519 -–1529 m. buvo pastatyta pilis. Joje renesanso bruožai dar labai nežyms – pastebimos tik pastangos racionalesnei gfinybai. Šioje pilyje ryškūs vietinių aptvarinių pilių bruožai – tai kvadratinė aptvaro tipo pilis su apvaliais bokštais kampuose, pastatyta ant pylimo apsupto dviem apskasais, kurių vidinis – sutvirtintas siena su kampiniais bokštais. Į pilies kvadratą įkomponuoti rezidenciniai rūmai. Iki mūsų dienų yra išlikę pilies griuvėsiai.
• Vienas didžiausių bastioninės pilies pavyzdžių LDK ir visoje Šiaurės Rytų Europoje – jau minėta Biržų pilis. Pilies ir viso miesto statybos iniciatorius Radvila Perkūnas, pilis pastatydionama XVI a. pb., itališkų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilies vietoje įrengtas taisyklingo kvadrato plano – žemės sankasų ir griovių bastionai, išorėje sienos sutvirtintos mūru, bastiono kampai suformuojami į trikampius smailus pleištus. Pilies kieme būra rezidencinių rūmų. Šiandien yra išlikę žemės bastionai bei vienas iš renesansinių rūmų sparnas.

Rezidencinės pilys ir rūmai. Statyboje taip pat naudojamasi pastato palno simetrijos principu, bet jis nėra būtinas. Šios pilys jau neturi tokios ryškios ginybinės funkcijos, jų fortifikaciniai įrenginiai daug paprastesni, skirti atremti daug silpnesniam priešui, dažniausia pilies kompleksas konstruojamas jungiant rezidencines ir ūkinės paskirties pastatus, ginybinius – apžvalginius bokštus apie vidinį kiemą į vieną visumą. Pilies statybos vietai didelę reikšmę turi ypatingas, efektingas kraštovaizdis (Panemunės pilys). Prie rezidencinių pilių jau atsiranda renesansiniai simetriško plano parkai, su tvenkiniais, terasomis.

Sakralinė architektūra
Plintant reformacijai ir aktyvėjant kontrreformacijai, religinės bendruomenės , ypač naujai atsiradusios reformatų bendruomenės, ir katalikybės ginti stoję katalikiški ordinai inicijuoja kulto pastatų statybas.
Dar XVI pr . kulto pastati statomi gotikiniai (pvz. Onos bažnyčia, bernardinų vienuolyno bažnyčia), tačiau jau XVI a. vid. greta gotikinės estetikos ir statybos technikos, atsiranda ir renesanso bruožų turintys kulto pastatai.
Skirtingų religinių bendruomenių, katalikų ir protestantų, kultū pastatai mažai kuo skyrėsi, skirtumai pastebimi tik neesminėse dekoratyvinėse detalėse.
Visiems jiems būdingas gan paprasta, lakoniška ir simetrija pagrįsta architektūra. Planas dažniausia artimas stačiakampiui, vienanavės, nedidelės,dengtos cilindriniu sklaiutu, vidus dekoruotas saikingai, dažniausia dekoratyvinėmis nerviūromis. Nemažą dekoro funkciją atlieka renesansinės stilistikos didikų paminklinės lentos.
Dėl įtemptos tarp religinių bendruomenių situacijos, religinių kovų dažnai jose ryškėja tam tikra ginybinė funkcija, sienos storos , langai siauri ir gan žemi, kampuose užstatyti bokšteliai arba dažnai pasitaikantis fasado centre vienas bokštas (per kurį ir įeinama į bažnyyčią) tinka apžvalgai ir turi fortifikacinės architektūros bruožų.
Jau XVII a. pr. katalikų kulto pastatuose pradeda ryškėti baroko stilistika. Renesansiniai kulto pastati statomi buvo gan trumpą laiko tarpą, nepasiekta šioje sriutyje didesnių laimėjimų, šio laikotarpio kultompastatų negausu.

Vaizduojamoji dailė

Vaizduojamojoje dailėje pamažu pradėjo įsigalėti renesansinės dailės kanonai (nors jų LDK nebuvo laikomasi, o tik imituojami), realistinis pasaulio vaizdavimas, gausėjo pasaulietinės tematikos.
Grynosios renesansinės formos dažniausia būdingos tik atvykėlių meistrų darbams. O vietinių meistrų darbuose buvo apjungiama senoji gotikinė, bizantinė ir naujoji renesansinė stilistika. Kaip architektūroje, taip dailėje – XVI a. I.p. didesnę įtaką darė Itališkojo renesanso tradicija, XVI a. pb. – XVII a. pr. per Karaliaučių ir Gdanską LDK pradėjo pasiekti Nyderlandų manieristinė tradicija.
Renesanso epochoje tampa madingu dalyku domėtis menais, kaupti meno dirbinius – kolekcijas, kurios panašėjo į sankaupas o ne į temines kolekcijas, užsiimti mecenatyste- globoti meninkus, muzikus, literatus, užsakyti kūrinius, kaupti bibliotekas. Šis prabangus užsiėmimas, reikalavęs didelių lėšų buvo prieinamas tik galingiausių LDK giminių atstovams (tarkim Radviloms), bažnyčių dignitoriams – vyskupams, o pačios žymiausios ir turtingiausios renesansinio meno ir knygų kolekcijos be abejo priklausė Žygimantui Augustui.
Pradėta domėtis savo giminių šaknimis, sudarinėjami genealoginiai medžiai, renkamos
giminės
portretų
galerijos.

Skulptūra

Lyginant su gotika, skulptūra buvo gausesnė ir įvairesnė, iki mūsų dienų išliko daug daugiau jos pavyzdžių (daugiausia antkapinių lentų ir antkapių pavidalu)
Jeigu gotikoje yra praktiškai tik religinės tematikos ir bažnyčios dekoravimo funkcijas atliekanti skulptūra, tai renesanse atskirą ir didelę grupę skultūros sudaro pasaulietinė, portretinė skulptūra.
Jei būdingas realistinis, antomiškai taisyklingas vaizdavimas, kaip ir kitose meno šakose, skultūroje atsispindėjo renesanso epochos požiūris į žmogų, jo sureikšminimas, idealo siekimas – renesanso žmogus – stiprus fiziškai ir dvasiškai, protingas ir sveikas, kiekvienas asmuo individas, tai sutelkia dailininkų dėmesį į realistinio portreto, realaus, tikrais tam žmogui būdingais fiziniais bruožais paremto portreto kūrimą.
Visą skulptūrą galima skirti į:
 Apvaliąją
 Reljefinę – gausiausia grupė (antkapiniai paminklai)
 Mažosios skulptūros formos – portretiniai reljefai monetose, medaliuose, plaketės
Renesanse tebepopuliari medžio skulptūra, tačiau gausėja atvežtinio akmens skulptūra, antkapiams atgabenamas Lietuvoje nerandamas akmuo, antkapiai tiesiog užsakomi kažkur užsienuje. Medaliams naudojamas varis ir žalvaris, sidabras, alavas, tuo metu popoliarios vaško skulptūrėlės ir bareljefai. Tačiau jų parktiškai nėra išlikę.
• Religinės skulptūros pavyzdžiai išlikę tik labai pavirniai, dažniausia bažnytinės aaltorinės skulptūros buvo kuriamos iš medžio, o medžiaga tai ne itin patvari.
• Memorialinės – paminklinės skulptūros grupė pati gausiausia išlikimo požiūriu, mat buvo kuriama iš daug patvaresnės medžiagos – akmens (smiltainio, marmuro). Tik išties turtingi užsakovai galėjo sau ar savo giminaičiui užsakyti paminklinę lentą ar antkapį. Visa memorialinė skulptūra pagal savo formas ir sudėtingumą skiriama į tipus (plokštė su reljefu, plokštė su reljefu telpinamą ant postamento ir dekoruojamos architektūrinių formų rėmais).
Verta paminėti bei žinoti šiuos antkapinius paminklus:
• Vilniaus katedroje esanti Alberto Goštauto antkapinė plokštė (skulptorius Džanoti, Gianoti) 1539 – 1540 m. – tai ankstyviausias žinomas LDK renesanso anktkapis.
• Taip pat katedroje – vyskupo Povilo Alšėniškio XVI a. vid. antkapinė lenta.
• Bernardinų bažnyčioje esanti Stanislovo Radvilos
• Andriaus Valavičiaus Tytuvėnų bažnyčioje

Tapyba

Kaip ir skulptūrai būdinga realistinis vaizdavimas, pasaulietinės tematikos gausas, religinio turinio paveiksluose įvedami pasaulietinio gyvenimo motyvai (peizažas, žmonės). Būdingas portretiškumas.

Kaip ir visoje europoje išpopuliarėja pasauliečių portretai. Mūsų dienas pasiekė tik pavieniai kūriniai.
Portretas tampa svarbiausiu renesanso tapybos žanru.
Tebenaudojama gotikoje naudota temperos technika, bet įsitvirtina iš vakarų atėjusi aliejinės tapybos ant drobės tradicija, kartais aliejumi tapoma ant skardos, pradedama naudoti emalės technika, tebetapoma ant stiklo.
Religiniuose paveiksluose dominuoja siužetai su mergele Marija.
Bažnyčioms, didikų rezidencijoms naudojamos freskos (naudotos ir išorėje ir viduje), itin populiarūs architektūroines formas imituojantys elementai dekoruoti sienoms, langų , durų apvadai.
Miestiečių, cechų namams iš lauko dekoruoti naudota sgrafito technika. Tai technika labai panaši freskos technikai (kuomet tapoma ant šlapio tinko), sgrafitui būdinga tik juoda – balta spalvos, šia technika piešiamas ornamentas daugiausia geometrinio arba stilizuoto augalinio ornamento pobūdžio. Vienas gražiausių vilniuas mieste pavyzdžių – datuojamas XVI a. dabartinio Medininkų restorano fasado ir visdinio kiemo fasadų dekoras.

Molbertinė portretinė tapyba pagal vaizdavimo principus ir žmogaus asmeninių bruožų atkūrimo tikslumą bei paskirtį skiriama į dvi dalis:
• Portretai , kuriais siekiama kuo tiksliau atspindėti asmens portretą
• Reprezentaciniai portretai, kuriems būdingas teatrališkumas, iškilmingumas – dažniausia tai didikų, karo vadų, valdovų portretai

Vienas ankstyviausių portretinio žanro, kartu religinio turinio portreatas – Vilniaus katedroje Kazimiero koplyčioje esantis “Trirankio Šv. Kazimiero portretas” nutapytas apie 1520 m.
Vienas įdomesnių ir žinotinų XVI a. vidurio religinės tematikos portretinio tipo tapybos darbas – Aušros vartų Mergelės Marijos paveikslas, garsėjantis stebuklais. Versija – dėl Barboros portreto.
Moterų portretai LDK renesanse buvo tapomi gan retai. Iš XVI a. pirmosios pusės yra žinomas Barboros Radvilaitės portretas tapytas aliejumi ant skardos.

Grafika
Grafika LDK atsiranda kartu su knygų spauda, kurią itin skatino reformacijos ir kontrreformacijos idėjos ir judėjimas. Knygos buvo dekoruojamos miniatiūromis arba lapų dekoratyviniais apvadais. Naudotas medžio raižinys.

Renesanso menininkai ir mąstytojai

XIV-XVI a. Europos, pirmiausia Italijos, kultūriniame gyvenime atsirado daug naujovių, visuomenės gyvenimą, menininkų kūrybą, mąstytojų mintis ir net madas atskyrusių nuo viduramžių kultūros.
Menininkai ir mąstytojai, nusivylę viduramžių kultūra, gėrėjosi pagoniškąja antika, joje ieškojo naujų idėjų. Mėginimas atgaivinti antikos kultūrą yra labai svarbus Renesanso, naujos epochos, bruožas. Iš čia kilo viso laikotarpio pavadinimas- Atgimimas, arba prancūziškai Renesansas.
Renesanso menininkų buvo gana daug vieni garsesnių buvo:
LEONARDAS DA VINČI (1452-1519), RAFAELIS SANTIS (1483-1520) .

LEONARDAS DA VINČI
Leonardo da Vinči gimė 1452 m. Tačiau tik visai neseniai iš naujo atrasti ir įvertinti tūkstančiai jo užrašų bei piešinių iš šių ir kitų sričių, o daugeliui savo amžininkų Leonardo turėjo atrodyti keistuolis, švaistantis laiką ekstravagantiškiems projektams, iš kurių neišėjo nieko gero. Jis paliko vos penkiolika paveikslų, kai kurie jų sunykę taip, kad neįmanoma restauruoti. Pradėjo jis paprasčiausiu pameistriu tapytojo ir skulptoriaus Verrocchio dirbtuvėje, kai Leonardo dar dirbo Verrocchio dirbtuvėje, atsiskleidžia dvi Leonardo braižo ypatybės: saviti angelo sparnai ir kitokia Madonos apdaro klosčių tapyba. Tačiau abu šie pavyzdžiai liudijo jau prabudusią Leonardo aistrą tikrovei bei troškimą suvokti, kaip viskas iš tikrųjų atrodo gamtoje. Tai pagrindiniai jo meno bruožai. Nenuostabu, kad netrukus jis ėmė taikyti naują aliejinės tapybos techniką, arba, tiksliau, bandyti naują techniką, nes daugeliui jo paveikslų kaip tik ir pakenkė šie technologiniai eksperimentai, dėl to daugelis Leonardo da Vinčio tapybos darbų ilgainiui suiro. Yra žinoma, kad Leonardo tapė Paskutinę vakarienę 1497 m., ir šis kūrinys, labiau negu bet kuris kitas, nusipelno būti priskirtas brandžiajam Renesansui. XVI a. dailininko, kaip kūrybingo genijaus, protu lygaus poetui ir besiskiriančio nuo paprasto amatininko, suvokimas, be abejonės, prasidėjo nuo Leonardo. Kiti šio laikotarpio kūriniai – Madonos su Kūdikiu ir Šv. Ona etiudai ir Mona Lisa.

RAFAELIS SANTIS

Rafaelis gimė Urbino mieste balandžio 6 dieną 1483 metais. Vaikystėje dailės jį mokė tėvas, Džiovanis Santis. Jis dirbo Urbino hercogo rūmų tapytoju, bet į istoriją pateko ne savo dailės darbais, bet eiliuotu metraščiu, kurio viename skyriuje aprašė ne tik hercogo gyvenimą, bet ir XV a. italų tapybą. Džiovanis Santis mirė, kai jo sūnui buvo vienuolika. Nuo septiniolikos Rafaelis pradeda dirbti PjetroVanučio,praminto Perudžinu, nes gyveno Perudžijos mieste, dirbtuvėje.Kaip ir Mikelandželo mokytojas Girlandajas,Rafaelio mokytojas Perudžinas buvo populiarus, taigi jam reikėjo daug gabiųmokiniųatlikti užsakymams. Perudžinomaloniirpamaldi altorių tapybos manieranusipelnė didelės pagarbos. Kai kuriegeriausijodarbai rodo, kad jis žinojo,kaipsukurtigilumos įspūdį, nesugriaunantkompozicinės darnos, ir buvo išmokęs naudotisfumatą, kad figūros neatrodytų kietos ir sustingusios. Žiūrėdami į pavienius jopaveikslus,tikrai atrasime ramesnį ir harmoningesnį pasaulį.
Perudžino dirbtuvėje Rafaelis tobulai įsisavinojausmingą,švelniųformų, plastiškų linijųmokytojomanierą – greitai jo paveikslų, jei tikėtumevienu pirmųjų Rafaelio biografu Dž. Vazariu (1511-1574), nebuvo galima atskirti nuo Perudžino darbų.

Naudota medžiaga:

http://www.onlinekunst.de
http://cce.peda.net/magazines
http://www.gs.bergen.hl.no
http://www.roserosary.com
http://www.sculpturegallery.com

http://www.ibiblio.org/wm/paint/auth/vinci/
http://www.bc.edu/bc_org/avp/cas/fnart/links/renaissance_links.html

Levas Liubimovas “Dangus ne per aukštai”,
Marina Andrejeva, Liubovė Antonova, Olga Dmtrijeva “Apie tris meno šakas”,
Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija.

Leave a Comment