požemio pasaulio medis

Požemio pasaulio medis

Mituose žinomas Pasaulio medis, kurio šaknys viršūnėje, o viršūnė apačioje (Arbor adversum). Šitaip medis vaizduojamas ant ritualinių daiktų. Paprastai jis simbolizavo požemio Pasaulio medį. Apverstas medis atsirado ryšium su požemio pasaulio geometriniais vaizdiniais, kai žmogui atrodė, kad viskas turėjo būti apversta viršum kojomis palyginti su viršutiniu ir viduriniu pasauliu: gyvieji tampa mirusiais, matomieji- nematomais. Lietuvių stebuklinėse- mitinėse pasakose žinomas ir požemio Kosminis medis. Jame erelis ar grifas peri paukščiukus, bet negali užauginti, nes juos nužudanti didžioji gyvatė. Kai paaukštės nebūna lizde, Didžioji gyvatė paleidžianti audringus debesis su smarkiausiu lietumi ir kruša ir užmušanti paukščiukus. Erelio paukščiukus išgelbsti herojus, apdengęs juos sermėga. Atsidėkodama paukštė perneša jį ant savo pečių per marias arba išneša iš požemio pasaulio. Lietuvių pasakoje kalvis eina į požemio pasaulį ieškoti milžino su didele barzda ir ilga nosimi. Požemio miške randa milžinišką ąžuolą, kurio viršūnėje- lizdas su grifo vaikais. Paukščiukai įspėja kalvį, kad pasitrauktų nuo lizdo, nes atlėkęs grifas- motina jį gyvą prarysiąs. Tuo metu užeina audra suu kruša. Kalvis apdengia paukščiukus, kad kruša jų neužmuštų. Po to sudreba žemė, atskrenda grifas. Jis nori kalvį suėsti, bet paukščiukai pasako, kad kalvis juos išgelbėjęs nuo audros ir krušos. Grifas žmogaus balsu klausia kalvį, kuo gali jam atsilyginti už pa

aukščiukų išgelbėjimą. Kalvis paprašo nunešti jį į šviesos pasaulį. Tada grifas liepia jam girioje užmušti devynis jaučius ir sukapoti į keturias dalis, paimti keturias statines alaus, viską sudėti ant grifo pečių ir pačiam atsisėsti. Tai padarius, grifas pakyla ir skrenda. Kai jis pasuka į kalvį galvą, šis meta jam į gerklę po gabalą mėsos ir po statinę alaus. Atskridus netoli marių kranto, pritrūksta mėsos. Grifas pradeda silpti. Tada kalvis atpjauna gabalą savo šlaunies ir meta jam į gerklę. Paukštė pakyla aukštyn, perneša kalvį per marias ir paklausia, iš kokios mėsos buvo paskutinis kąsnis. Kai kalvis pasako, kad tai mėsa buvusi iš jo šlaunies, grifas ją išspjauna, ir mėsa prigyja prie kalvio šlaunies.
Kitoje stebuklinėje pasakoje Žindis patenka į požemio pasaulį, ten aptinka nepaprastai didelį medį. Jo viršūnėje- grrifo lizdas su paukščiukais. Tuo tarpu pasipila kruša, sugriūva lizdas, iškrenta paukščiukai. Praėjus audrai, Žindis sutaiso lizdą, sudeda paukščiukus ir atsigula po medžiu. Atskrenda grifas, prakalba žmogaus balsu, padėkoja jam už vaikų išgelbėjimą ir pasako, kad kruša kasmet tą pačią dieną užmuša jo vaikus. Už vaikų išgelbėjimą Žindis paprašo grifą išnešti jį iš požemio pasaulio ir pernešti per Baltijos jūrą. Grifas prižada, tik liepia jam parūpinti tris statines mėsos ir vieną druskos. Žindis mėsą ir druską užsitarnauja dirbdamas pas aklą se
enį, sudeda ant grifo nugaros mėsą, druską, pats atsisėda ir skrenda, maitindamas paukštį mėsa ir druska. Pritrūkęs mėsos, Žindis duoda grifui gabalą savo blauzdos ir nuskrenda prie Baltijos jūros augančio milžiniško ąžuolo. Ten jis suranda žalią skrynią, joje- kiškį, kiškyje- antį, antyje- kiaušinį, kurį sudaužo į devynias dalis. Žindis sužino, kad požemio valdovas vadinasi Antis. Jis vėl nuvyksta į požemio pasaulį, išvaduoja senio Anties užburtą mergelę su ja grįžta į savo kraštą ir apsigyvena Viduklėje.
Kitas pavyzdys. Baisioji paukštė gyvena gūdžioje girioje, aukštame medyje. Ten jos lizdas su vaikais. Mergaitei, ieškančiai savo brolių, antis padeda patekti į požemį. Ten ji randa brolius ir gūdžiąją girią, o aukščiausiame medyje pamato Baisiosios paukštės lizdą su vaikais. Užėjus smarkiam lietui, mergaitė su broliais apdengia lizdą ir apsaugo paukščiukus. Už tai Baisioji paukštė išneša juos iš gūdžiosios girios į šviesų pasaulį.
Tokių pasakojimų lietuvių mitinėje tautosakoje yra įvairių variantų.
Panašūs pasakojimai apie Kosminę, arba Baisiąją paukštes, gyvenančias Kosminiame požemio medyje, žinomi daugeliui Europos ir Azijos tautų. Armėnų jaunuolis patenka į požemio pasaulį ir pamiršta slaptažodį kurį pasakęs gali išeiti iš požemio padedant juodam, rudam ir baltam avinams, kurie simbolizuoja tris pasalius. Patyręs nuotykių, jaunuolis sužino, kad į šviesos pasaulį jį gali nunešti paukštė Sinama, kuri kas dešimt metų peri paukščiukus lizde ant milžiniško me
edžio, bet visada juos suėdanti Didžioji gyvatė. Jaunuolis nugali gyvatę, išgelbsti paukščiukus. Sinama, išgirdusi savo vaikų cypimą, atskrenda ir taikosi užmušti miegantį jaunuolį. Paukščiukai pasako motinai, kad tas jaunuolis juos išgelbėjęs. Tada Sinama prieš saulę išskleidžia savo sparnus ant miegančio jaunuolio. Jaunuolis paprašo Sinamos išnešti jį iš požemio pasaulio. Sinama liepia jam parūpinti keturiasdešimt saikų vyno ir tiek pat saikų avinų uodegų taukinės, viską sudėti ant jos nugaros ir atsisėsti. Kai skrisdama Sinama sušunka “Cha!”, jaunuolis meta jai vyno ir uodegų taukinės į gerklę. Pritrūkęs uodegų, jaunuolis išpjauna gabalą savo šlaunies ir meta Sinajai ,bet ji tos mėsos neryja ir, atlėkusi į šviesos šalį, grąžina jaunuoliui.
Požemio pasaulio antgamtinių būtybių- požemių valdovų- milžinų, daugiagalvių slibinų, taip pat ir Visatos gyvybinės jėgos dažniausiai kaupėsi vandens paukščiuose bei jų kiaušiniuose, ypač ančių, kurios gyveno po Kosminio medžio, paprastai ąžuolo, šaknimis ar po kitais šio medžio analogais- kalnu, akmeniu. Daug tokių mitinių nuotrupų išliko stebuklinėse lietuvių pasakose: pavyzdžiui, didvyris išeina vaduoti pagrobtos šviesos karalaitės atseit saulės, kurią slibinas paslėpęs požemio tamsos karalystėje. Karalaitė didvyriui pasako, kad didžiojo slibino gyvybė yra anties, paslėptos po Kosminiu medžiu- ąžuolu, kiaušinyje. Jį sudaužius, požemio valdovas žūsiąs, drauge išsivaduosianti iš nelaisvės šviesos karalaitė. Kitoje stebuklinėje pasakoje nemirtingojo raganiaus, kalinančio šviesos me
ergelę, gyvybė yra už marių, saloje, dideliame miške, ant aukšto kalno, po milžinišku ąžuolu- Pasaulio medžiu. Ten yra skrynia, skrynioje- kiškis, kiškyje- antis, antyje- kiaušinis, kiaušinyje- raganiaus gyvybė. Didvyris gauna sparnuotą arklį ir išskrenda ieškoti to kiaušinio. Atskridęs į salą, pririša arklį miške prie medžio. Beieškodamas kalno, pamato vanagą, nori jį nušauti, bet jo prašomas nenušauna, taip pat nenužudo vėžlio, vilko. Vilkas jį nuveda prie ąžuolo, iškasa skrynią, sudrasko ten buvusį kiškį, iš kiškio išlėkusią antį sudrasko vanagas, o iš jos į vandenį iškritusį kiaušinį atneša vėžys. Kiaušinį didvyris nuneša nemirtingajam raganiui ir meta jam ant krūtinės. Kiaušiniui sudužus, raganius žūsta, didvyris su išvaduota šviesos mergele sėda ant sparnuoto arklio ir nuskrenda.
Tėvas turi tris dukteris. Jas iš eilės veda prie marių ir parduoda. Po to gimsta sūnus, kuris suaugęs eina ieškoti seserų. Pamary pamato bedūstančią lydeką. Ją įmeta į vandenį, o ši pažada jam, esant reikalui, atplaukti į pagalbą, lydeka duoda jam švilpynę, kurią papūtus, ateina į pagalbą dvylika vyrų. Bekeliaudamas jis dar sugauna varną ir marių paukštelį. Paukščiai prašo jį paleisti ir pasako, kur kalinamos trys seserys. Brolis pasišaukia lydeką, kad nuneštų jį į marių gelmes. Ten iš sesers didvyris sužino, kad slibino gyvybė yra po milžinišku ąžuolu (Pasaulio medžiu) prie marių. Po jo šaknimis tupinti antis, kurią perplėšus esąs kiaušinis, jame ir yra slibino mirtis. Be to, tame kiaušinyje yra skystis, kuriuo patepus mirusįjį, jis atsigauna. Tai išgirdęs, didvyris nuvyksta prie to ąžuolo. Sušvilpus švilpyne, prie jo atsiranda dvylika vyrų, kurie išrauna ąžuolą, po juo randa antį, o joje kiaušinį. Kiaušinio viduje yra indelis su gyvybės vandeniu. Lydekai padedant didvyris patenka į povandeninius rūmus, čia randa mirusį slibiną, gyvybės vandeniu atgaivina mirusias seseris. Visi grįžta namo ir laimingi gyvena.
Kiaušinį senovės žmogus laikė mirties ir gyvybės pradu, esančiu antgamtinių būtybių žinioje. Didvyriui, norinčiam jį rasti, turi padėti nepaprasti gyvūnai, taip pat paukščiai, totemai, kultūriniai didvyriai arba jis pats, pavirtęs paukščiu, turi pereiti mitinę ar sakralinę utopinę erdvę, kuri yra už marių ar po jomis, požemio pasaulyje, už neįžengiamų girių bei kalnų, ant stiklo kalno, po Kosminiu medžiu ar Kosminiu stulpu, Kosminiame akmenyje ir pan. Ieškodamas mirties ir gyvybės kiaušinio, didvyris turi pažinti visus tris Visatos pasaulius ir mokėti juose orientuotis. Gavęs ir sudaužęs mitinį kiaušinį, jis nuramina antgamtinį milžiną arba slibiną, atgaivina mirusius, akmenimis paverstus žmones, užkeiktus dvarus ir kt. Šiuose mituose vaizduojama gėrio ir blogio pradų kova, ypač šviesos su tamsa, gyvenimo su mirtimi.
Tikėjimai, susiję su amžiną gyvybę saugančiu Kosminiu kiaušiniu,yra labai įdomūs ir seni. Susidarė savotiškas kiaušinių kultas ir apeigos, kuriose išliko įvairių epochų vaizdinių. Dauguma jų, netekusių archainės prasmės, išliko etnografijoje, susijusioje su kalendorinių švenčių apeigomis, taip pat ir tautos menu. Nemirtingumo prasmė turėjo ryšį su Gyvybės medžiu.
Velykų ir Jurginių apeigų paprotys- ant žemės kryžkelėse, laukuose, kiemuose ridinėti margučius- yra kosminio kiaušinio kulto atgarsis. Kiaušinio susilietimas su žeme pavasarį rodė derlingumo bei vaisingumo ryšį su požemio pasauliu, kur gyvena žalčiai, gyvatės ir vėlės, globojančios derlių. Magiškas kiaušinis turi padėti joms prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą.
Kosminio kiaušinio analogai- visokias simboliais iš marginti apeiginiai kiaušiniai buvo ypač sakrališki, antgamtiški. Pavasarį jie turėjo nepaprastą galią prikelti gamtą, atnaujinti jos gyvenimą, sudaryti galimybę gimti augmenijai bei gyvūnijai, šalinti ligas, nevaisingumą, teikti žmonėms visokią gerovę, laimę, sveikatą, stiprybę ir pan.
Lietuvių margučių raštuose, be vyraujančių dangaus kūnų, augmenijos, žalčių, įvairių magiškų ženklų ir kt. motyvų, svarbūs Kosminį ar Gyvybės medžius saugančių paukščių, deivių atvaizdai. Panašūs motyvai žinomi archaiškiausioje Europos dalyje, kur vaizduojami du paukščiai, tupintys Kosminio medžio viršūnėje. Antgamtinės būtybės Velykės atneštą kiaušinį visi labai gerbė. Velykė, dalijanti geriems vaikams kiaušinius, greičiausiai buvo įasmeninta pirmoji pavasario Saulė ar jos spindulys. Pavasarį patekusį į pirkią pirmąjį Saulės spindulį dar XX a. pradžioje pietryčių aukštaičiai vadino Velyke. Tikėta, kad apeiginiame kiaušinyje sutelkta visa gyvybės jėga, kuri užtikrina Visatos vienybę, palaiko amžiną gyvybę žemėje.

Leave a Comment