Lietuvos renesansinės ir barokinės architektūros bruožai, svarbiausi paminklai

Turinys

Įvadas..............................3
Renesansas Lietuvoje..............................3
Barokas Lietuvoje..............................4
Išvados..............................5
Naudotos literatūros sąrašas..........................6Įvadas
Erdvinis žmogaus materialinės aplinkos formavimo menas – architektūra – vystosi nuo seniausių laikų, įvairiuose regionuose įgydamas savotiškų, nuo jį kuriančių žmonių pasaulėjautos, būdo, kultūros lygio ir statybinių medžiagų pobūdžio priklausančių bruožų.
Į rašytinės istorijos laikus lietuvių architektūra ateina su medinėmis kunigaikščių pilimis, su papilių gyvenvietėmis – būsimų miestų užuomazgomis. Čia ryškūs nacionalinės architektūros bruožai, mūsų dienas pasiekią liaudies architektūros formomis, kurių prigimtį stengiasi paaiškinti mokslininkai.
XV-XVIII a. apima du stilius vyravusius Lietuvoje: renesansą ir baroką, kuriuos savo darbe ir pabandysiu apžvelgti plačiau, attskleisdama barokinės ir renesansinės architektūros bruožus, svarbiausius paminklus.Renesansas Lietuvoje
Renesansas Lietuvoje reiškėsi nuo XV a. pab. iki XVII a. vid. Buvo sukurta reikšmingų architektūros ir dailės kūrinių, publicistikos, istorijos, teisės darbų, atidarytos pirmosios aukštesniosios mokyklos. Humanizmas ir renesanso kultū¬ra plito ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir feodalų pilyse. Imdami pavyzdį iš Žygi¬manto Augusto ir norėdami parodyti savo turtingumą ir gerą skonį, didikai sta¬tydinosi rūmus, juos puošė skulptūromis, molbertinės bei sieninės tapybos ir taikomosios dailės kūriniais, užsisakinėjo ištisas savo šeimos portretų galerijas.
Lietuvos reenesansą vei¬kė Italijos ir Nyderlandų, vėliau Flandrijos menas. Renesanso architektūra iki XVI a. vidurio reiškėsi greta gotikos. Anks¬tyvuose pastatuose gotikos konstrukcijos de¬rinamos su renesanso dekoru. Išpopuliarėjo tinkavimas. Vyravo lygios ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais kar¬nizais. Paplito stačiakampės angos ir pu

us¬apskritės arkos, kryžminiai skliautai, pa¬puošti dekoratyvinėmis linko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni, kartais paslėpti atikų.
Renesanso miestas iš anksto planuo¬jamas. Kompozicijos centre – ištęsta sta¬čiakampė turgaus aikštė, aplink kurią rikia¬vosi svarbiausi miesto pastatai – vienuo¬lynas, bažnyčios, rotušė, pirklių gildijos namai.
XVI a. pradžioje Vilnius apjuosiamas akmens ir mūro gynybine siena su vartais ir bokštais prie svarbiausių kelių. Išliko tik Medininkų (Aušros) vartai. Šie vartai buvo gotikiniai, su smailiaarke anga, smai¬liai suskliaustomis nišomis. Tik per vėlesnius pertvarkymus įgavo renesansinį atiką ir kitas formas.
Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai statydinosi privačias pilis, tin¬kamas nuolatiniam gyvenimui – rezidavimui ir gynybai. Pilies centre – erd¬vus vidaus kiemas, o aplink pilį veisiami sodai ir parkai, sudarantys neatsieja¬mą pilių ir rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Parkai buvo si¬metriško pllano, su alėjomis, terasomis, dekoratyviniais tilteliais, tvenkiniais.
Renesansiniams gyvenamie¬siems namams būdinga: pail¬gas, stačiakampis planas, fasadas baigiasi skydu, suskaidytu dvigubų arkinių nišų su langais ir profilinių plytų piliastrais, abiejose skydo pusėse kartais yra ketvirtadalio apskritimo sparnai. Interjero išraiškai daug reikšmės turėjo spal¬vingi, dekoratyvūs židiniai ir koklinės krosnys.
Įvairių konfesijų renesanso stiliaus bažnyčios buvo panašios, skyrėsi tik de¬talių meninė išraiška. Jos buvo dažniau¬siai pailgo stačiakampio plano, su bokš¬tais, aukštais frontonais, o jų konstruk¬cija, fasadų struktūra ir kompozicija re¬nesanso pradžioje panaši į gotikos. Pli¬to trijų tūrių ba
ažnyčios: 1) įvairaus pla¬no bažnyčia su gynybinio tipo bokštais kampuose; 2) vienanavės ir trinavės baž¬nyčios su stačiakampiu bokštu pagrin¬diniame fasade; 3) vienanavės ir trina¬vės bebokštės bažnyčios. Tai Kretingos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, Simno (Alytaus raj.), Vilniaus Šv. My¬kolo, Siesikų (Ukmergės raj.), Videniškių (Molėm raj.), Šv. Petro ir Povilo (Šiau¬liuose), Šv. Trejybės (Kaune). Plačiau aptarsiu vieną jų.

Vilniaus Šv. My¬kolo bažnyčia

Vilniaus renesanso architektūrai didingai atstovauja Šv. Mykolo bažnyčia. Ji pradėta statyti 1594 metais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega su dideliu uolumu ėmėsi šios statybos. Jis kurį laiką žavėjosi kalvinizmo idėjomis, tačiau jėzuitų paveiktas grįžo į katalikybę ir, norėdamas atpirkti savo klaidą, pastatė ne tik ypatingo grožio bažnyčią, bet ir monumentalų mauzoliejų sau ir savo šeimai. Bemūrijant bažnyčią, įgriuvo skliautas, statybos nutrūko. Statinys ilgus metus išstovėjo nebaigtas ir apleistas. Vėliau bažnyčią baigė statyti mūrininkas Jonas Kajetka.
Puošni renesansinė stačiakampio formos Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia fasadų kompozicijose turi gotikos ir baroko elementų. Prie šiaurinės pastato sienos priglausta zakristija, prie vakarinės vėliau pristatytas prieangis, prie pietinės – vienuolynas. Pagrindinis vakarų fasadas plastiškas, reljefiškas. Jo kamp.uose stiebiasi du bokštai – apačioje apskriti, virš karnizo aštuonkampiai, užbaigti grakščiais šonais. Bažnyčios interjero erdvė vientisa, dengta cilindriniu skliautu su liunetėmis. Skliautas remiasi ant keturių porų nuo sienos labai atsikišusių piliastrų su stilizuotais kapiteliais. Atkreiptinas dėmesys į gražų sk

kliautą, kurį puošia iškilios braukos, sukurtos iš tinko masės ir suformuotos į aštuonkampių, žvaigždžių, širdžių, įgaubtų keturkampių formos rėmus, kuriuose nulipdytos įvairių formų ir dydžių rozetės, centre įkomponuotas fundatoriaus L. Sapiegos herbas.
Svarbūs interjero elementai – labai gražūs spalvoto marmuro altoriai ir antkapiniai paminklai. Ypač gražus didysis altorius, padarytas iš rudo, juodo, raudono ir žalio marmuro. Jis sukomponuotas renesansiška maniera, yra trijų pakopų, plokščias, suskaidytas kolonomis ir papuoštas alebastrine skulptūra.Barokas Lietuvoje
Barokas Lietuvoje klesti XVII – XVIII a. veikiamas Italijos mokyklų. Lietuva gali pasigirti tikrai europinio lygio baroko architektūra, kurios saviti bruožai išryškėjo ne tik didmiesčių, bet ir kaimo statiniuose.
Buvo tiesinamos ir platinamos gatvės, sukurtose erdvėse statomos naujo stiliaus bažnyčios ir rūmai. Juose vyrauja banguotos, laužytos formos, daug iškilių detalių ir nišų, gausu kolonų, jos dažnai suporuotos. Kulto pastatų planas dažniausia lotyniško kryžiaus formos, fasadas dviejų aukštų, suskirstytas į tarpsnius, viršutinį aukštą puošia trikampis frontonas. Vietoje renesansinių šoninių navų įrengiamos koplyčios su altoriais.

Interjeruose gau¬su skulptūrų, stiuko lipdinių, ryškus spalvų bei šešėlių žaismas. Baroko bruožais persmelkta J.K. Glaubico kūryba pasi¬žymi grakščiomis formomis, subtiliu proporcijų pojūčiu, grafiškomis reljefinėmis deko¬racijomis. Jis res¬tauravo bei naujai sukūrė Šv. Jono bažnyčios Vilniuje pa¬grindinį fasadą, pa¬statė Šv. Kotrynos bažnyčią, Vilniuje atstatė ir rekonstravo Šv. Dvasios cerkvę ir suprojektavo jai ikonostatą. Pa
agrindinė barokinių mū¬ro pastatų medžiaga – molio plytos. Pastatai tinkuojami, dengiami čerpėmis. Apdailai naudojamas smiltainis iš Šve¬dijos, Italijos, Karpatų marmu¬ras. Priemiesčiuose buvo kuria¬mi barokinių rūmų su parkais, bažnyčių su vienuolynais ansambliai.
Daugiausia barokinių kulto pa¬statų Vilniuje:
Šv. Kazimiero bažnyčia

Didžiausia Lietuvoje ba¬roko bažnyčia bei pirmasis barokinis sakralinis statinys, esantis Senamies¬čio pietinėje dalyje. Ji pastatyta pagal Romos Jėzaus bažnyčios pavyzdį. Nuo pastarosios ji skiriasi dvibokščiu fasadu ir kontraforsais paremtomis šoninėmis sienomis, iki šiol matomais iš šiaurės pusės. Bažnyčios erdvių struktūroje dominuoja plati ir aukšta centrinė nava su kupolu ir tokio pat pločio kaip nava transeptas. Kupo¬lo žibintas yra Lietuvos Didžiojo ku¬nigaikščio karūnos formos. Už presbiterijos išsidėsčiusios erdvios zakristijos patalpos su skliautais ir freskų fragmentais. Abipus presbiterijos įrengti sraigtiniai laiptai. Bažnyčios planas sudaro lotynišką kryžių. Tai trinavė bazi¬lika šešiomis su praėjimu nesujungtos koplyčiomis šonuose. Po didžiuoju altoriumi erdvi kripta, dekoruota monochromine sienų tapyba. Bažnyčios vidų puošia trys vėlyvojo baroko stiliaus dirbtinio marmuro altoriai.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Tai dvibokštė lotyniško kry¬žiaus formos trinavė bazilika. Pagrindinis fasadas horizontaliai suskaidytas išraiškingais karnizais, medine balkonėlio baliustrada, o vertikaliai – baltomis kolonomis ir puskolonėmis, iš šonų „spustelėtas” dviem neaukštais bokšteliais. Neypatingas ir virš transepto iškilęs šiek tiek „susmukęs” kupolas. Skulptūros, reljefai, pano dengia visas bažnyčios sienas, skliautus, kupolą ir koplyčias. Bažnyčios vidaus puošyba glumina savo stiuko figūrų ir vaizduojamų ikonografinių siužetų gausumu. Teatrališkai suakmenėjusios šventųjų skulptūros, vingrūs putai, augalinė ornamentika, fantastinės ar net alegorinės figūros kaip mat išblaško dėmesį. Tačiau baroko epochoje toks sustingęs „pasaulio teatras” turėjo kiek kitokią prasmę nei šiandien. Dabar žavi italų menininkų puikia kūryba, tuo tarpu anuomet pirmiausia buvo skirtas pamaldumui žadinti. Būtent didysis altorius, pagrindinė bažnyčios liturgijos vieta, kurio stilistinis bendrumas su visu skulptūriniu dekoru buvo išlaikytas gausiai papuošus jį medinėmis skulptūromis. Bažnyčios išorės puošyba nėra tokia dekoratyvi kaip vidaus. Šiaurinėje sienoje, vietoj anksčiau buvusio juodo marmuro portalo, įrengtas antkapis. Šventorius apjuostas mūrine masyvia tvora, kurios kampuose įrengtos keturios aštuonkampės koplyčios.

Šv. Teresės bažnyčia

Tai bebokštė, stačiakampė trinavė bazi¬lika, pastatyta šalia Medininkų (Aušros) vartų. Šv. Teresės bažnyčia – monumentalus, dominuojantis aplinkoje pastatas. Vidaus erdvė suskirstyta į tris navas, arkinių nišų skaidomas į pereinamas koplyčias. Virš presbiterijos skliautas pereina į akliną ir žemą kupo.lą. Šv. Teresės bažnyčios fasado sodri ir sklandi architektonika dvelkia rimtimi, prabanga, didingumu ir triumfu. Jis lakoniškas ir grakštus, trijų ašių. Fasadą skaido plokšti piliastrai, centrinėje fasado dalyje įkomponuotas juodo marmuro portalas ir pilko švediško smiltainio lenktu portiku apipavidalintas langas, timpane išdidžiai driekiasi Pacų herbas, jo lanksčių linijų piešinys pakartotas tampriai susisukusių voliutų plastika. Bažnyčią puošiančia lipdiniai ir freskos. Stiuko dekoro elementų yra ties presbiterija, skliautų arkose ir prieškupolinėse burėse.

Šv. Kazimie¬ro koplyčia

Tai kupolinis pastatas, dengtas vario skarda, jo sienos sumūrytos iš švediško smiltainio blokų. Koplyčios planas – kvadra¬tinis, tūris – kubas, virš jo aštuoniasienis būg¬nas, laikantis kupolą su žibiniu. Koplyčią puo¬šia stiuko lipdiniai, freskos, nišose – Jogailaičių di¬nastijos karalių figūros. Koplyčia išsiskiria vientisumu, brangių medžiagų gausa ir kokybe. Net ir mažiausios detalės susietos į vientisą ikonografinę programą.Išvados
Renesansą galime vadinti miestų – valstybių stiliumi, į naujas aukštumas iškėlęs antikinės kultūros idėjas.
Barokas – ramias renesanso linijas, saikingą dekorą pakeitęs sudėtinga, dinamiška plastika, stilius. Tai stilius, gimęs kaip krikščioniškos Bažnyčios propagandos priemonė, ilgainiui tapo absoliutizmo epochos stiliumi. Lietuvos didikams, vis mažiau besirūpinantiems valstybės reikalais ir vis labiau vertinantiems turtus, prabangą, toks stilius patiko. Tai atsispindi Šv. Kazimie¬ro koplyčia, Šv. Teresės, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero ir kitos bažnyčios.
Lietuvos architektūros ir istorijos paminklai, restauruoti ir pritaikyti naujai paskirčiai deramai įsijungia į mūsų Tėvynės kultūros lobyną, tarnauja žmogaus dvasiniam ugdymui, jo idealų ir įsitikimų stiprinimui.

Naudota literatūra:
http://vienuolynai.mch.mii.lt/V64-75/Vilnbernard.htm
http://www.jesuit.lt/b-kazim.htm#arc
R. Kaminskas, M.Sakalauskas „Atgimę paminklai“ („Mintis“, 1983 m.)
J. Celiešienė „Meno istorijos ir dailės pagrindai“ („Linotipas“, 2000 m.)

Leave a Comment