Leonardas da Vinčis

Meno studijos

Leonardas da Vinčis ( 1452 – 1519m.), dar gyvas būdamas, garsėjo kaip nepaprastai gabus žmogus ir vienas talentingiausių Italijos dailininkų. Nuo pat mažens, trykšdamas neapsakoma energija, jis iš visų jėgų siekė savo tapybos ir piešimo tobulumo. Be to, kruopščiai tyrinėjo gamtą, žmogaus anatomiją bei mechaniką.

Leonardas gimė jaudinančiu Italijos istorijoje laikotarpiu, vėliau pavadintu renesanso vardu. XIV a. pradžioje domėjimasis graikų ir romėnų kultūra skatino mokslo ir menų atgimimą. Turtingi Italijos miestai valstybės, kaip Florencija, traukė talentingiausius to meto mokslininkus, menininkus ir amatininkus.

Jaunasis Leeonardas gavo įprastą ano meto išsilavinimą, tačiau jau tada ryškėjo jo didis tapytojo talentas. Sakoma, kad senjoras Pjeras pirmąkart supratęs sūnų turint gabumų, kai Leonardas papuošė skydą slibino atvaizdu. Pabaisa, nutapyta pagal varlių ir driežų piešinius, buvo tokia tikroviška, kad tėvą net išgąsdino.

Kai Leonardui buvo apie penkiolika metų, jį pasiuntė mokytis tapybos ir skulptūros pas vieną žymiausių Florencijos menininkų – į Andrėjos del Verokjo dirbtuvę. Kartu su kitais jaunais mokiniais Leonardą mokė piešimo ir tapybos, skulptūros įgūdžių. Jis taip pat padėjo Verokjui taapyti kai kuriuos paveikslus.

Profesionalus menininkas

Leonardas buvo vienas geriausių Verokjo dirbtuvės mokinių. Sakoma, kad mokinio darbas padarė tokį įspūdį mokytojui, jog šis metė tapybą ir atsidėjo skulptūrai.

Leonardas negalėjo tikėtis geresnio lavinimosi. Studijuoti buvo sunku : jis turėjo mokytis piešti, po to – spalvų ma

aišymo technikos, tapybos ir kalti bei lieti skulptūras iš akmens, bronzos. Taip pat studijavo krumpliaračių ir svertų mechanizmus, geometriją bei anatomiją. Mokslus dailininkas baigė po šešerių metų. 1472 m. Jis tapo Šv. Luko tapytojų gildijos nariu. Dauguma kurios nors profesijos žmonių būrėsi į gildijas. Šios saugojo savo narių interesus ir rūpinosi, kad būtų laikomasi taisyklių.

Greitai Florencijoje Leonardas įsigijo nuosavą dirbtuvę. Kūrėjas, pradėjęs trečiąją dešimtį, buvo išvaizdus vyras ilgais, šviesiais plaukais ir ryškiai mėlynomosis akimis. Savo išvaizdai jis skyrė daug dėmesio. Menininkas mėgo gyvūnus ir puikiai valdė arklius. Be to, jis valgė vegetarišką maistą, o tai anais laikais buvo neįprasta. Leonardą, pagarsėjusį pokštininką ir gabų muzikantą, žmonės mėgo. Tačiau genijus jautėsi vienišas ir visą savo energiją atiduodavo darbui. Jis niekada nesukūrė šeimos.

Leonardas da Viinčis parodė didį talentą, žmonių kūnams suteikdamas apvalumo ir vientisumo įspūdį. Jis tai sugebėjo padaryti vaizduojamas, kaip šviesa ir šešėlis krinta ant veidų, rankų, kojų ir drabužių. Dailininkas suprato, jog norint tai nutapyti, geriau vartoti aliejinius dažus, nes jie suteikia galimybę dažų sluoksniais sukurti įvairius atspalvius. Aliejinė tapyba atsirado Nyderlanduose, o Italijoje tai buvo dar nauja technika.

Nauji horizontai

Milanas negarsėjo daile ir kitais menais kaip Florencija. Todėl Ludovikas Sforca triumfavo, iš ten prisiviliojęs tokį žymų, jauną menininką kaip Leonardas.

Genijui buvo su

uteiktas “hercogo rūmų dailininko ir inžinieriaus” vardas. Jis turėjo atlikti įvairius darbus: tapyti portretus, kurti dekoracijas ir kostiumus rūmų festivaliams bei spektakliams, lieti miestui skulptūras bei patarti karo architektūros, miesto gynybos ir mechaninės inžinerijos klausimais.

Leonardas vertino savo naująjį darbą ir laisvę, nes galėjo toliau viskuo domėtis. Milane jis praleido septyniolika metų. Per tą laiką dailininko įgūdžiai dar labiau ištobulėjo. Per savo amžių tapytojas užbaigė tik apie 25 paveikslus, iš jų išliko vos apie dešimt.

Rūmų dailininkas

Milane Leonardas išplėtojo keletą tapybos teorijų. Jis tikėjo, kad atidžiai stebint galima suvokti dalyko esmę ir kad menininkai turėjo atlikti svarbų vaidmenį, nes tai, ką suvokė, jie galėjo tiksliai ir kruopščiai užfiksuoti paveiksluose. Leonardsas piešė viską, kas jį supo, ypač dažnai darydavo veidų ir kūno dalių eskizus. Jis taip pat stebėjo, kaip ant veidų, pirštų, plaukų ir drabužių krinta šviesa, atskleisdama jų struktūrą. Tai, ko išmoko, dailininkas perteikė savo portretuose. Dėl šviesos ir šešėlių jo tapytos figūros atrodo trimatės ir tikroviškos. Šis įspūdis vadinamas chiaroscuro, itališkai “šviesa ir šešėlis”. Portretuose Leonardas daug dėmesio skyrė detalėms – papuošalams, drabužiams, plaukams.

Leonardo da Vinčio tapyba savita tuo, kad jis sugebėjo viską vaizduoti susiedamas bei trimatėje erdvėje. Tapytojui tai pavykdavo, atidžiai ištyrinėjus šešėlius ir atsargiai parinkus spalvas. Šioje srityje menininkas savo am

mžininkus buvo pralenkęs mažiausiai penkiasdešimt metų. Kiti dailininkai grūmėsi su ta pačia problema, tačiau daugelis jų darbų, palyginus su Leonardo, atrodo plokšti. Naudodamas paprastą, tamsų toną, kūrėjas savo portretams suteikė papildomą jėgą. Todėl šviesa, krintanti ant lygios pozuotojų odos, stebina dar labiau.

Tyrinėjimų užrašai

Leonardas manė, kad žinios turi būti grįstos stebėjimu. Jis sudarė grandiozinį planą: aprašyti visų pasaulio daiktų sandarą, tikėdamas, kad tai atskleis harmonijos ir proporcijos dėsnius, kurie, buvo manoma, sudaro visų daiktų pagrindą. Užduotis buvo beviltiška, tad liko neužbaigta.

Leonardas buvo tikras Renesanso žmogus, apdovanotas daugybe talentų ir nepasotinamu žinių troškimu. Universitete jis nestudijavo, o švietėsi originaliu, tačiau labai kruopščiu būdu. Pavyzdžiui, anatomijos jis mokėsi ligoninėje, skrosdamas lavonus. Tai buvo įprasta daktarams, tačiau ne menininkams.

Leonardas buvo kairiarankis. Tuomet, kai rašydavo plunksna ir tušu, tai buvo labai nepatogu, nes stumiant plunksną į priekį, ranka braukia per nenudžiūvusį tušą. Dailininkas sugalvojo geresnį dalyką. Jis rašė atbulai, iš dešinės į kairę. Išradėjas rašė veidrodiniu raštu – tai visai kaip įprastas raštas, tik pakeltas priešais veidrodį. Veidrodinį raštą galima skatyti naudojant veidrodį. Tiesą sakant, kai tik įpranti, visai lengva skaityti ir be jo. Rašyti taip pat nėra labai sunku.

Karo vaisiai

XIV a. Europoje atsirado parakas. Leonardas suprato, kad tai paveiks karo eigą. Jis suprojektavo daugybę karo įrenginių :

daugiavamzdžius šaunamuosius ginklus, mechanizmą šaudyti ginklais, laikomais rankose, aptakius svaidomuosius pabūklus su stabilizatoriais ir tvirtoves, kuriose kuo geriau būtų galima panaudoti patrankas. Taip pat kūrė įvairiausius kitus mechanizmus : kranus, pjaustymo įrankius, mechanines audimo stakles ir įrangą vielai gaminti.

Leonardas sukūrė vienintelę skulptūrą – 6,7 metrų aukščio raito Frančesko Sforcos, Ludoviko tėvo, statulą. Šį paminklą skulptorius su pertraukomis kūrė dvylika metų. Nepaprasto dydžio, modelį iš molio baigė 1493m.

Raito Frančesko Sforcos paminklą Leonardas ketino lieti iš bronzos, tačiau dėl milžiniško statulos dydžio iškilo sunkumų. Iš paminklo eskizų matyti, kad skulptorius puikiai piešė gyvūnus. Skulptūra buvo taip suprojektuota, kad matytųsi pažaboto žirgo jėga ir raitelio meistriškumas. Pirmame variante žirgo svorį turėjo sumaniai atlaikyti parpuolusio kario figūra. Tačiau tai išlieti buvo neįmanoma, todėl antrame variante žirgas paprasčiausiai eina. Ši poza vėlesniems skulptoriams tapo raitelio statulos modeliu.

Statula buvo tokia didžiulė, kad jai pagaminti reikėjo labai daug bronzos. Tiesą sakant, metalas buvo surinktas ir paruoštas naudoti. Tačiau Milanui grėsė prancūzų antpuolis, tad iš brangiojo metalo buvo nulietos patrankos. Nepaisant visų pastangų ir išradinų minčių apie liejimo iš bronzos techniką, statula nebuvo baigta.

Paskutinė vakarienė

Leonardas prie “Paskutinės vakarienės” sugaišo tik šiek tiek daugiau negu dvejus metus. Jis ilgai sėdėdavo ir susimąstęs žiūrėdavo į savo globėjus, nes jei manė, kad menininkas veltui gaišta laiką. Norėdamas dirbti lėtai ir trokšdamas, kad jo paveikslas būtų ryškių, sodrių spalvų, dailininkas nusprendė nenaudoti freskų technikos, o išmėginti tmperą ant sauso gipsinio pagrindo. Deja, paveikslas jau po 20 metų pradėjo trupėti ir iki 1560 – ųjų visai suiro. Tai, ką matome šiandien, yra blyškus originalo variantas, dažnai restauruojamas. Tačiau jo pakanka, kas suprastume, su kokia neapsakoma jėga ir kaip meistriškai atliktas šis kūrinys.

“Paskutinė vakarienė”, dar Leonardui gyvam esant, buvo vienas žymiausių Italijos tapybos kūrinių. Jo tema labai tiko vienuolių valgomajam. Čia vienuoliai galėjo žvelgti į viršų ir mąstyti apie šią šventą vakarienę. Tapytojas freską suprojektavo taip, jog ši užima dalį valgomojo. Dailininkas grasino Judo paveiksle pavaizduoti vienuolyno vyresnįjį, nes jis labai nekantravo, kada bus baigtas darbas.

Perspektyvos sueigos taškas yra Kristaus dešinoji akis, todėl Kristus tampa centrine paveisko figūra. Jo galva įrėminta lange, pro kurį tolumoje matyti gamtovaizdis. Kristus yra atsiskyręs nuo abipus jo esančių grupių, be to, jis vienintelis ramus tarp susijaudinusių apaštalų.

Mona Liza

Prancūzams užgrobus Milaną, Leonardui tikriausiai buvo sunku. Nutrūko 17 metų sutartis, jis neteko savo didžiojo globėjo Ludoviko Sforcos. Be to, prarado ir savo statulą : nuostabaus Frančesko Sforcos paminklo molinį modelį prancūzų kareiviai naudojo kaip taikinį šaudymo pratyboms.

Nepaisant to, menininkas turėjo visą būrį gerbėjų. Rūmuose Mantijoje Leonardas sukūrė savo šeimininkės Izabelės d’Estės portretą, kurį ji reikalavo nutapyti nemokamai. Venecijoje jis patardavo sinjorijai karinės gynybos klausimais. Išradėjas suprojektavo povandeninį laivą ir plėvėtus “vandes batus”, kurie atrodo kaip šiuolaikiniai plaukmenys.

Grįžęs į Florenciją genijus gyveno išlaikomas vienuolių ordino. Jis tapė įvairus religinius paveislus ir toliau studijavo matematiką. Apie 1503 metus turtingas florencijietis, paprašė nutapyti jo 26 metų žmoną Moną Lizą. Dabar šis portretas – vienas žymiausių paveikslų pasaulyje.

“Moza Liza” buvo vienas mėgstamiausių Leonardo paveikslų. Su juo dailininkas nesiskyrė ligi pat mirties. Švelnūs, aptakūs bruožai yra panašūs kaip ir kai kurių kitų jo tapytų moterų portretų, taip pat ir Mergelės Marijos paveikslų. Moters išraiška šiame portrete yra nepaprastai ori ir rami. Jos lūpos tuoj prasivers šypsenai, apgaubiančiai ją paslaptimi. Tai žymiausia šypsena tapybos istorijoje.

Leonardą išgarsino tolimojo plano sumato peizažai, kuriuose kartojasi artumo ir tolumo įspūdis, matytas jau ankstesniuose portretuose. Šiame paveiksle fantastiškas uolėtas gamtovaizdis, išnykdamas miglotame melsvame tolyje, užima visą tolimąjį planą.

Gamtos darbai

Ilgainiui Leonardas įsitikino, kad mechanikos ir matematikos dėsniai pasaulyje gali viską paaiškinti. Mokslininkas buvo apdovanotas dideliu pastabumu : jis galėjo akimis sekti skrendančio paukščio judesius, o paskui tiksliai pavaizduoti popieriuje. Išradėjas tikėjo, kad vienas iš žmogaus privalumų yra sugebėjimas atidžiai tyrinėti ir stebėti. Pavyzdžiui, jeigu jis galėtų suprasti, kaip skrenda paukštis, tai turėtų sugebėti apskaičiuoti, kad ir žmonės, naudodamiesi tais pačiais principais, tačiau su prietaisais, galėtų skraidyti.

Leonardas buvo įsitikinęs, kad žmonės gali skraidyti. Suvokęs, kad plazdenti kaip paukščiams sparnais jiems užtenka raumenų jėgos, jis nukreipė dėmesį į kitas galimybes ir sukūrė “skraidymo propelerį”, panašų į sraigtasparnį.

Tačiau žmonijos skrydžiai tapo įmanomi, tik išradus našius, lengvus variklius, praėjus beveik keturiems šimtmečiams po Leonardo mirties.

Jau iš pirmųjų Leonardo paveikslų matyti, kad tapytojas domėjosi gamta ir ją kruopščiai kopijavo. Visą savo gyvenimą jis piešė augalus ir įdėmiai studijavo jų proporcijas. Tyrinėtojas padarė išvadą, kad įvairios formos gamtoje nėra atsitiktinės. Pavyzdžiui, augalo formoje atsispindi jo pasikeitimas iš mažutės augalo sėklelės į sėjinuką, o vėliau – į daug kartų didesnį lapuotį.

Angjario mūšis

1502 – 1503 m. Leonardas dešimčiai mėnesių išvyko iš Florencijos ir dirbo Cezariui Džordžai, galingam bei negailestingam popiežiaus armijos generolui. Menininkas buvo įgaliotas išmatuoti popiežiaus žemes, tad keliavo po Vidurio Italiją, sudarinėdamas žemėlapius. Jis daug detaliau ir tiksliau nei bet kokiame kitame to meto žemėlapyje braižė miestų ir miestelių planus.

Grįžęs į Florenciją, tapytojas pradėjo dirbti prie milžiniškos freskos Vekjo rūmuose. Kūrino tema – 1440 m. Angjario mūšis, kuriame florencijiečiai pasiekė žymąją pergalę prieš Milano kariuomenę.

Leonardo “Angjario mūšis” buvo didžiulis sumanymas. Jis turėjo užimti 16, 7 x 6 metrų plotą. Menininkas nupiešė eskizus, baigė parengiamąjį piešinį ir vidurinę paveikslo dalį. Šiais darbais buvo žavimasi, vėliau jie tapo daugybės kitų kovos vaizdų modeliais. Deja, iš jų išliko tik eskizai.

Leonardo “Angjario mūšio” eskizuose verda nuožmi kova. Jo piešiniuose kariai mūšio įkarštyje kaunasi tarp susiraizgiusių į ratus pakinkytų arklių. Kurdamas paveikslo detales, dailininkas daugiausia rėmėsi istoriniais mūšio aprašymais.

Kaip paprastai, tapydamas šią didžiulę freską, menininkas nesitenkino išbandytais metodais. Aliejinius dažus jis tepė ant poliruoto tinko. Toks sprendimas greitai sukėlė varančių į neviltį techninių problemų. Dažai nedžiūvo, pradėjo varvėti, galbūt todėl, kad tinkamai nelipo prie tinko. Galų gale Leonardas šį darbą apleido.

Sugrįžimas į Milaną

Milane iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XII Leonardas gavo nemažą atlyginimą, be to, galėjo laisviau daryti, ką nori. Kūrėjas patarinėjo architektūros ir kanalų įrengimo klausimais. Toliau tyrė anatomiją, sutelkdamas dėmesį į tai, kaip dirba žmogaus širdis ir kaip vystosi dar negimęs kūdikis. Anatomijos tyrimai ir detalūs atradimų piešiniai tuo metu tikriausiai buvo patys pažagingiausi. Mokslininkas norėjo tiksliai išaiškinti, kaip funkcionuoja žmogaus kūnas – ne tik galūnės ir vidaus organai, bet taip pat ir jausmai bei emocijos. Jis tyrinėjo ir optiką, uolų formavimąsi bei augalus.

Šiuo antruoju Milano periodu Leonardas tapė mažai. Jis pasiėmė tik paveikslo “Šv. Ona su Marija ir kūdikėliu Kristumi” eskizus bei parengiamuosius piešinius. Šiuo metu dailininkas galbūt baigė antrąjį “Madonos uolose” variantą. Kaip ir visi talentingi menininkai, Leonardas da Vinčis savo dirbtuvėje turėjo mokinių ir asistentų. Vienas iš jų – Frančeskas Melcis, ištikimas mokinys, pasiliko su kūrėju iki jo mirties.

Per 30 metų Leonardo tapyba mažai pasiketė. Paveisle sukurtas būdingas artumo ir tolumo įspūdis. Tačiau dailininkas vis dar eksperimentavo. Šio paveikslo kompozicija pasirodo esanti sunki užduotis. Marija sėdi ant motinos Šv. Onos kelių ir tiesia rankas į kūdikėlį Jėzų, žaidžiantį su ėriuku. Visų veidai yra tiesioje linijoje, tačiau suaugusiųjų pečiai sudaro trikampį, nukreiptą į Jėzaus ir ėriuko galvas. Kompozicija, deja, nėra visiškai pavykusi. Mergelė Marija ant motinos kelių nesiremia visu svoriu.

Paskutiniai metai

1513 m. prancūzai buvo išvyti iš Milano ir karas vėl pakeitė Leonardo da Vinčio gyvenimą. Pirma jis nuvyko į Romą, kur trejus siaubingus metus gyveno kaip Džuljano Medičio, naujojo popiežiaus Leono X brolio, svečias. 1516 m. Menininką pakvietė Prancūzijos karalius Pranciškus I gyveti Prancūzijoje, netoli jo vasaros rezidencijos. Kūrėjas mielai sutiko.

Į Romą Leonardas keliavo su savo asistentais. Šventajame mieste vyko nuostabios permainos – čia kūrė menininkai Mikelandželas ir Rafaelis. Tačiau Leonardui jau per šešiasdešimt ; Romoje jis jautėsi pavargęs ir nesuprastas. Vatikane mokslininkas turėjo kelis kambarius ir toliau tyrė optiką, eksperimentavo su veidrodžiais, studijavo mechaniką ir geometriją.

Kaip ir ankščiau, Romoje bei Prancūzijoje Leonardas tapė mažai. Už tai jį kritikavo, nes daugelis manė, kad jis iššvaistė dailininko talentą moksliniams tyrimams, kurių jie nesuprato.

Prancūzijos karaliui Pranciškui I menininkas suprojektavo rūmus bei sodą ir surengė keletą rūmų festivalių. Taip pat nupiešė keletą dramatiškų tvano piešinių, iliustruojančių nepaprastą gamtos jėgą. Vienintelis šiuo laikotarpiu baigtas paveikslas – “Jonas krikštytojas”, kurį jis pradėjo Milane.

Leonardo autoportretas – tai nepaprastai meistriškas piešinys. Grakščios linijos ir kruopščiai nupiešti šešėliai. Tačiau portrete matyti susimąstymas : iš jo dvelkia vidine energija ir galbūt kažkoks nusivylimas. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą energingai dirbo ir vis tiek jautė, kad dar daug nepadarė.

1516 m. Jis priėmė Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I pasiūlymą apsistoti Llu pilyje netoli Ambrazo prie Lauros. Ten daugiausia laiko Leonardas praleido tvarkydamas savo užrašus. Jis mirė Ambraze 1519 m., sulaukęs 67 metų.

Leave a Comment