Leonardas da Vinčis

Leonardas da Vinčis

Popiežius Leonas X kartą sušuko: „Deja, tas žmogus niekada nieko nebaigs!” Leonardas da Vinčis nugyveno šešiasdešimt septynerius metus, o paliko tik tuziną paveikslų, keletą iliustruotų pasakėčių ir užrašus. O jaunystėje taip įsitikinęs rašė: „Trokštu daryti stebuklus.”
Leonardas pradėjo savo kelią Andrėjos del Verokjo dirbtuvėje. Mokytojas kartą jam patikėjo nutapyti angelą paveiksle „Kristaus krikštas”. Legenda pasakoja, kad palyginęs Leonardo nutapytą angelo figūrą su savosiomis, Verokjas nusprendė verčiau atsidėti skulptūrai. Atsiskleidžia dvi mokinio braižo ypatybės: saviti angelo sparnai ir kitokia Madonos appdaro klosčių tapyba.
Maždaug 1482 Leonardas išvyko į Milaną, pakviestas Lodoviko Sforcos. Jis kūrė kostiumus ir dekoracijas rūmų pasilinksminimams, be to, suprojektavo centrinio šildymo sistemą, naujų karo mašinų (dar galvojo apie tanką, milžinišką arbaletą, gelbėjimosi liemenę ir parašiutą), braižė miestų planus ir drėkinimo sistemas. Daugelis jam užsakomų darbų buvo tokie, kurie negali išlikti. Įrodyta, jog daugelis jo sumanytų mašinų, pavyzdžiui, tankas, nebūtų veikę, o jo miestai niekada nebuvo pastatyti.
1499, pasikeitus sąjungininkams, prancūzai puolė Lodoviko žemes ir privertė bėgti iš Milano. Beveik visus 1502 da Vinčis taarnavo karo inžinieriumi į teroristinę kovą įsitraukusiem plėšikam Cezare Borgia. Leonardas grįžo į Florenciją, kur 1503 patyrė tris skaudžias nesėkmes. Gavęs užsakymą nutapyti didžiulę freską „Angjario mūšis”, jis nusprendė išmėginti naują dažų mišinį ir romėnų rašytojo Plinijaus aprašytą tinką. Rezultatai buvo katastrofiški – dažai ni

iekaip nedžiūvo, ir spalvos susiliejo. Leonardo sukurta skraidyklė sudužo, o mokinys Zoroastratas, išdrįsęs ją išbandyti, smarkiai susižalojo. Plano pakreipti Arno upės vagą atsisakyta dviem tūkstančiams darbininkų jau pradėjus žemės darbus, nes Leonardas rado klaidų savo skaičiavimuose.
Neįprastas atvejis renesanso epochoje – da Vinčis buvo vegetaras ir negalėjo ramiai žiūrėti į gyvulio kančias. Jis tikėjo kone antgamtiška žirgų prigimtimi ir dažnai kruopščiai piešė jų judesius
1476, kai Leonardas buvo anonimiškai apkaltintas homoseksualumu, jis gyveno Verokjo namuose. Šie kaltinimai beveik neabejotinai teisingi, tuo galima paaiškinti ir kai kuriuos jo būdo bruožus: polinkį į atsiskyrėlišką gyvenimą, įprotį mesti įpusėtą darbą.
Nors daugelis Leonardo projektų nenusisekė, jis išgarsėjo dar būdamas gyvas, o daugelis menininkų patyrė jo įtaką. Naudodamasis jo bažnyčių eskizais, Bramantė sukūrė naujosios Šv. Petro bazilikos Romoje projektą. Daugelis meno isstorikų 1495, kai Leonardas da Vinčis pradėjo tapyti „Paskutinę vakarienę”, laiko brandžiojo renesanso pradžia, o kai kurie tvirtina, kad Leonardas pakeitė ne tik meno, bet ir renesanso kryptį. Šio menininko poveikis tapybai trejopas.
Visų pirma, jo darbų apšvietimas sukėlė tikrą perversmą. Šviesos savybių išmanymas leido sukurti chiaroscuro (šviesos ir šešėlio) bei sfumato (neryškių kontūrų) technikas. Todėl, jo paveikslai atrodo švelnūs ir paslaptingi, užburiantys kiekvieną, žvelgiantį, pavyzdžiui, į „Moną Lizą”.
Antra, šviesos ir žmogaus judesių studijavimas išmokė Leonardą pavaizduoti, kaip jis pats sakė, „žmogaus sielos ke
etinimus”. Jo freska „Paskutinė vakarienė” įtaigiai perteikia vaizduojamųjų asmenų jausmus – Judo Iskarijoto kaltę ir susitaikymą Jėzaus Kristaus, nuolankiai pasitinkančio lemtį.
Trečia, Leonardas kruopščiai rinko medžiagas savo paveikslams. Jis nesitenkino išorinio panašumo perteikimu, norėjo pamatyti daiktus iš vidaus ir suprasti, kodėl jie veikia būtent taip. Norėdamas pažinti žmogaus kūno anatomiją, jis ištyrė daugiau kaip dešimt lavonų. Leonardo sąsiuviniai pilni žmogaus kūno dalių piešinių ir eskizų. Pažinimas jam leido kurti šedevrus.
Leonardo bandymai, reikalingi tapybai, ilgainiui virto tikrais moksliniais tyrinėjimais. „Menas iš tikrųjų yra mokslas”, – aiškino jis. Leonardo sąsiuviniai pilni pastabų, rašytų kaire ranka ir perskaitomų tik su veidrodžio pagalba, kurios atspindi jo stebėjimus ir atradimus. Ištisas savaites jis eksperimentuodavo su musėmis, apkarpydamas sparnelius ar aptepdamas juos medumi – tikrino, kaip keičiasi zvimbimas. Ypač kruopščiai studijavo paukščių skrydį. Vėliau Leonardas tiesiog galvos neteko dėl matematikos. 1509 jis iliustravo matematiko Lukos Pačolio knygą „Dieviškoji proporcija”. Pačolis apskaičiavo, kad tobulas santykis yra 1 : 1,6 ir kad šių proporcijų stačiakampis ( yra toks popieriaus lapo formatas) akiai pats maloniausias. Šiuo santykiu, Leonardo pavadintu „aukso pjūviu”, iki šiol naudojasi menininkai ir matematikai.
Leonardas atmetė viduramžių mokslą, teigiantį, kad gamtą valdančios dvasinės jėgos ir kad, pavyzdžiui, paukštį laikanti ore jo siela. „Paukštis yra įtaisas, veikiantis pagal matematikos dėsnius”, – rašė jis. Leonardas tvirtino, jog stebėjimai ir
r bandymai yra vienintelis būdas atskleisti gamtos dėsnius. Galime sakyti, kad jis buvo dabartinio mokslo kūrėjas. Būtent žavėjimasis naujomis idėjomis pasmerkė žlugti kai kuriuos jo projektus.
Ši pažinimo aistra ženklina didžiuosius renesanso pokyčius. Iki Leonardo menininkai ir mokslininkai
tenkinosi graikų ir romėnų mėgdžiojimui; vieno mūsų laikų istoriko žodžiais, jie stengėsi atgaivinti praeitį. Po Leonardo da Vinčio per visą brandųjį renesansą menininkai ir mokslininkai siekė atrasti naujų dalykų.
Leonardas visada manė, kad jam nepavyko. Senatvėje jis išmargino savo sąsiuvinius vieninteliu sakiniu: „Pasakyk man, ar išvis kas nors buvo pasiekta”. Vis dėlto tam tikra prasme Leonardas da Vinčis pakeitė pasaulį.

Leave a Comment