Konstantinopolio Sofijos soboras

Greitai po Konstantinopolio įkūrimo 330m., katedros ir vyskupų pastatų kompleksai buvo suplanuoti iškilusioje vietoje, senovės Bizantijos akropolio šone; netoli tos vietos ant kurios buvo įkurti Didieji Rūmai. Hagia Eirene („Šventieji Rūmai“) buvo baigta statyti anksčiau nei Hagia Sophia („Šventoji Išmintis“) ir veikė kaip katedra, kuri buvo pašvęsta valdant Konstantinui, 360m. Nuo to laiko jos veikė kartu kaip svarbiausios bažnyčios visoje imperijoje ir buvo Konstantinopolio Patriarcho būstinė, bei vieta, kurioje vyko svarbūs imperijos visuomenės ceremonialai. Nepaisant specifinės šių bažnyčių paskirties, jos reeik manyt, buvo skirtos Kristaus atminimui, kaip du Jo atributai.

Pirmoji Hagia Sophia bažnyčia buvo erdvi, koloninė bazilika, kurioje buvo galerijos ir medinis stogas, prieš tai buvęs atriumas; jis buvo sugadintas gaisro 404m. ir perstatytas 415m. Architektūrinę šios katedros svarbą sunku įvertinti, nes visa tai dabar yra po dabartiniu pastatu. Ši katedra pristato kongregacinę baziliką tokio tipo, kokio buvo daug pastatytų katedrų visoje Konstantino imperijoje, po 313m., ir ji priklauso tam periodui, kai paskesnę Konstantinopolio jėgą ir kaip sostinės svarbą buvo suunkiai galima numatyti. Vis dėlto šaltiniai nurodo, kad ji buvo visiškai aprūpinta auksiniais ir sidabriniais indais, bei apstatymais. Vakarinis portikas, vedantis į atriumą, buvo tyrinėtas 1935m., o laisvai stovėjęs iždas 1979m. Pagrindinio portiko architektūrinė skulptūra priklauso ankstyvam Va. Atstatymui ir labai pa

anaši į to paties laikotarpio svarbiausią, įspūdingų formų skulptūrą iš Konstantinipolio Aukso Vartų. Naujausi tyrinėjimai rodo, kad pirmoji Hagia Sophia buvo 52m pločio, su centrine ir 4 šoninėmis navomis, ir ištęsta 100m nuo atriumo į vakarus ir iki rytinės bažnyčios sienos.

532-1453m. bažnyčia išgyveno gausios statybos ir puošybos laikotarpį.

Architektūra

Pirmoji Hagia Sophia buvo labai stipriai sugadinta 532m. sausio 15d. siautėjusio gaisro metu. Dabartinė didžiulė, centriškai suplanuota, kupolinė katedra, kuri pakeitė ir padengė anksčiau buvusią, buvo pastatyta ir dekoruota valdant Justinianui I, 573m. gruodžio 24d. Kupolas sugriuvo 558m. gegužės 7d. vykstant remonto darbams, po 557m. gruodžio 14d. įvykusio žemės drebėjimo. 562m. kupolas buvo rekonstruotas paaukštinant jo profilį. VIa. Bažnyčia buvo labai geros būklės, bet vis dėlto tai sudarė sąlygas struktūriniam taisymui ir permainoms per amžius. Akivaizdžiausias peertvarkymas, tai įėjimo į pietvakarinį vestibiulį padarymas vėlyvame VIa., be to aplink pastatą buvo
pristatyti papildomi išsikyšimai. Kitas didelis katedros taisymas vyko po 989m. vykusio žemės drebėjimo, tuo metu Armėnijos architektas Trdat (989-1000m.) perstatė pagrindinę arką ir dalį skliauto.

Naujos Hagia Sophia statyba 532-537m. paskatino didelių pasikeitimų pasaulio architektūroje atsiradimą, bei pademonstravo to laikotarpio architektūros struktūros kūrimąsi. Šis pasiekimas buvo gerai įvertintas ir aprašytas amžininko Prokopijaus veikale „Apie statinius“. Jo veikalas skirtas Justiniano I visuotinės globos išaukštinimui ir bažnyčią aprašo kaip didžiausią st

tatinį pastatytą jam viešpataujant. Prokopijus katedros pastatymo nuopelnus priskiria imperatoriui, o ne dviem architektam, Atemijui iš Tralės ir Izidoriui iš Mileto. Jų sugebėjimas, iškelti aukštą skliautą virš tokios atviros ir didelės erdvės, siejamas su Herono iš Aleksandrijos (62m.pr.Kr.) matematikos ir geometrijos teorijų žinojimu. Vidinė erdvė didžiulė ir labai sudėtingai suorganizuota: vidurinė nava platesnė ir aukštesnė už šonines, suskliauta didžiuliu kupolu, kurį iš dviejų pusių remia du žemesni puskupoliai, galerijų aukštai padalyti į skirtingus skyrius. Architektūrinė kompozicija šiuo mastu yra komplikuota ir iš žiūrovo reikalauja šiek tiek laiko vertinat visas struktūrinių problemų rūšis, priklausančias nuo nepakankamo pagrindo, grunto nusėdimo, žemės drebėjimų padarytos žalos bei plano nestabilumo. Architektai, greičiausiai, mažiau dėmesio skyrė funkcinėm bažnyčios reikmėm, nors ir buvo aprūpinti būtinais šventovei apstatymais. Nauji vartotojai palaipsniui atrasdavo didžiules erdves, pavyzdžiui, pietinė galerija tapo privačia imperatoriaus ir patriarcho sritimi, tačiau nevisai aišku, kokias kulto funkcijas atliko šiaurinė galerija.

Į katedros galerijas vedė daug priėjimų šlaitais, be to buvo gausu durų vedančių į narvelius, apjuostus arkomis, ir į bažnyčią. Aštuoniakampė Mažoji Krikštykla (562m.), iki šiol išlikusi pietvakarinėje dalyje, stovėjo šalia Patriarcho Rūmų (vėlyvasis VIa.; sugriauti). Bažnyčiai tarnavo gausi dvasininkija ir nuo XI a. kasdien buvo šlovinama liturgija. Tai lėmė didžiulį lankytojų ir maldininkų antplūdį. Jie galėjo garbinti daugelį Krikščioniškų relikvijų, su
urinktų per amžius ir išdėliotų aplink pastatą. Be to, Hagia Sophia struktūrinis drąsumas yra būdingas architektūrinėse skulptūrose, kurios buvo menkai išvystytos. Niekintose ankstyvosiose Konstantinopolio, Sergijaus ir Bakho bei Šv.Polieukto (524-527m.; sugriauta), bažnyčiose, vėlyvosios Antikos architektūriniai orderiai suskaidyti į nepastovų ir labiau ornamentišką kapitelių ir atbrailų formų dekoravimą. Kapitelių puošimas yra pagrįstas aštrių, smailių akanto formų naudojimu ir apima Justiniano, rečiau jo žmonos Teodoros, monogramas. Galerijų sujungimai aptaisyti balto marmuro augalinėmis ir paukščių formomis, priešpastatytomis tamsiam marmurui. Bendras architektūrinių raižinių ir ornamentų įspūdis, tai kontrastingos, tamsios ir šviesios, formos. Tuo metu, kai kelios kolonos buvo panaudotos ir perdirbtos iš ankstesnių pastatų, dauguma kitų marmurinių kolonų buvo iškaldintos netoliese esančios Marmuro jūros salose. Hagia Sophia atstovauja vieną vėlyviausių didžiulių pastatų, kuriame, specialiu pavedimu, buvo panaudotas Prokonesinis marmuras iš žymių senovės marmuro skaldyklų, kurios, matyt, nustojo funkcionuoti VIa. Prokonesinis marmuras buvo naudojamas ir kitiems Konstantinopolio pastatams, nuo VIa. Marmurą paprastai panaudojant iš ankstesnių pastatų.

Puošyba

Valdant Justinianui, originalus Hagia Sophia vidinis dekoras buvo sudarytas iš abstrakčių piešinių, atliktų ant marmuro aptaisų, kombinuotų su įviju mozaikišku dekoru besitesusiu plačiai išlenktų skliautų paviršiumi. Šios mozaikos apėmė gausias pasikartojančių augalinių ornamentų ir kryžių, formų bei dydžių sritis. Šis simboliškas krikščioniškas dekoravimo būdas buvo padiktuotas Kristaus dangiškojo rojaus. Xa., kai ke

eli simboliniai elementai buvo pridėti prie mozaikinio papuošimo, Vladimiro emisarai bei Kijevo princas labai jautriai reagavo į atmosferą sukurtą Hagia Sophia ir bažnyčios dieviškąjai liturgijai pranešė („Svarbiausioji Rusijos kronika“): „Mes žinome, kad buvome rojuje žemėje. Mes žinome, kad ten Dievas gyvena tarp žmonių ir jie jam tarnauja geriau nei kitos tautos. Mes negalime pamiršti to grožio “.

Viduramžiais Hagia Sophia sukurta auros jėga nebuvo suprasta. Dekoras funkcionavo tiek žiūrovo nustebinimui, tiek padidinti Dievo garbinimą ir išgarbinimą. Mažiausiai iki pat 1204 m. ir paskutinių grobimų vykusių valdant Kryžiuočiams, Hagia Sophia papuošimai ir turtai tapo progresyviai turtingesni. Rusijos piligrimai praturtėjo nuo XII a., tuo metu jie turėjo neįtikėtiną relikvijų kolekciją ir stebuklingai veikiančių ikonų. Valdant Justinianui bažnyčioje netrūko simbolinių papuošimų; Pauliaus Silentarijaus eilėraštis Ekphrasis (563m.), kuris buvo išrašytas prieš imperatoriaus aprašytus sidabro atvaizdus ant šventovės uždangos, vaizduoja Kristų, Mergelę Mariją ir kitus šventuosius. Yra manoma, kad bažnyčioje buvo ir tapytos kilnojamosios ikonos.

Vaizdingos mozaikos buvo priskirtos prie nesimbolinio skliauto dekoro, daugelyje periodų. Nežiūrint to, jų pėdsakas istorijoje atrandamas nuo 1930 m. vykdytų skliauto tyrinėjimų. XIX a. viduryje vykusį mečetės atstatymą, kurį vykdė Gasparas ir Džiuzepė Fosačiai, keletas mozaikų buvo nepaslėptos, o tai lėmė jų sunykimą. Šių brolių piešiniai ir įrašai yra neįkainojamas pagalbininkas tyrinėjant Hagia Sophia. Iki pat 1990m. tyrinėjimų prioritetas buvo suteiktas mozaikoms, be to visa sukaupta medžiaga buvo įamžinta.

Justino II valdymo metais (565-578m.), nauji Patriarcho rūmai (565-577m.) buvo prijungti prie pietvakarinio bažnyčios kampo. Vienas ceremonialinis kambarys, mažas sekretonas, į kurį buvo galima patekti iš vakarinės bažnyčios galerijos, turėjo skliautą dekoruotą mozaika, kurią sudarė Kristaus ir kitų šventųjų biustai. Ši vaizdinga dekoracija buvo nuimta ir sunaikinta Patriarcho Niketo (768-769m.), 726-843m. ikonoklastinio ginčo metu. Ši dekoracija nebuvo tiksliai viešoje bažnyčios dalyje ir yra vienintelė simbolinė mozaikos forma, kuri buvo įkomponuota bažnyčioje tarp VI – IX a.

Ikonoklazmo nesėkmė su šaknimis ištraukti simbolinius paveikslus iš Bizantijos Krikščionybės IX a. paskatino gausų Hagia Sophia šventoriaus puošimą iš naujo, entuziastiškai palaikytą stačiatikių imperatorių ir patriarchų. Nuo 867m. bažnyčia gavo didžiules mozaikines ikonas. Be to, tuo metu bažnyčioje buvo nedidelė sumaištis, nes buvo pastatyti mediniai pastoliai, kurie leido menininkams pasiekti skliautus ir pusskliaučius, apsidas ir timpanus abipus navą. Pirmosios poikonoklastinės mozaikos buvo Mergelė su Kūdikiu ant rankų (didelė dalis apgadinta), pagrindinės apsidos “guolyje” Arkangelas Mykolas (didelė dalis apgadinta) ir Arkangelas Gabrielius – arkose esančiose prieš apsidą. Iškilmingas šių mozaikų atidarymas vyko dalyvaujant imperatoriams Mykolui III ir Basilui I, 867m. kovo 29d., Patriarchas Photijus (858-867; 877-886m.) atsiuntė pamokslą. Šis tekstas pristato retą Bizantietiško ekphrazio pavyzdį, kuris aprašo iškilusius meno kūrinius. Tokio teksto analizė, padeda atskleisti kaip Bizantijos žiūrovas traktavo religinį meną ir kaip menas Funkcionavo kultūros viduje, bet kaip aprašymas jis atskleidžia skirtumus tarp šiuolaikinio ir viduramžiško pasaulio suvokimo.

Dekoracijų darbo planas IX a. antroje pusėje apėmė Kristaus atvaizdavimą centriniame skliaute; pranašai ir kiti šventieji buvo atvaizduoti timpane esančiame žemiau, įskaitant eilę Bažnyčios tėvų ir istorinių asmenų, tokių kaip Patriarchas Ignacijus (847-858; 867-877m.), susijusių su Hagia Sophia. Mergelė su Kūdikiu pavaizduota apsidoje, kelios scenos iš Evangelijos, įskaitant Šventosios Dvasios nusileidimas,- galerijose. Tuo pačiu metu, Patriarcho Rūmų viename kambaryje esantis didelis sekretonas, buvo dekoruotas šventųjų ciklu. Pavienių figūrų vyravimas poikonoklastinio laikotarpio bažnyčios plane, buvo svarbus architektūrinių erdvių tipas pasiekiamas taip pat, kaip bet koks bažnyčios dekoravimo teologinio supratimo “įprastas” tipas.

Bažnyčios architektūra buvo didžiulė problema mozaikų tapytojams; pasiekiamų erdvių aukštis ir dydis nebuvo idealus ir tokie piešiniai, kaip Mergelė su Kūdikiu apsidoje, dabartiniams lankytojams, žiūrintiems į piešinį nuo bažnyčios grindų, atrodo per maži. Tai turėtų būti tiesa, kad aiškios stačiatikių dekoracijos, vaizduojančios šventuosius visoje bažnyčioje nuo IX a., yra skirtos, kaip nuolatinis priminimas apie Bizantijos bažnyčios sulaikymą naudoti ikonas atsakant į jų trūkumą, kuris buvo jaučiamas 843m. ikonoklazmo metu. Vėliau vaizdinis stačiatikybės aiškumas buvo patvirtintas įjungiant paveikslus visoje bažnyčioje.

Labiausiai diskutuotinas, išreiškiant prasmę ir datą, yra liunetė virš centrinių durų, kurioje imperatorius klūpo priešais Kristų. Toks mozaikos stilius greičiausiai priklauso vėlyvam IX a. ir ankstyvajam Xa. Imperatorius dažniausiai tapatinamas su Levu VI (Makedoniečių dinastija).

Liunetės reikšmė gali būti paaiškinta daug paprastesniais terminais, kaip Bizantijos imperatoriaus nasavalaikės valdžios reprezentacija. Keletas liunečių yra konservuotos pietinėje bažnyčios galerijoje, privačioje imperatoriaus ir jo palydos bei patriarcho vietoje. Dvi šalia esančios liunetės, ant rytinės sienos, vaizduoja imperijos dovaną bažnyčiai. Dvi liunetės vaizduoja Imeratorienę Zoją (1028-1050m.) ir Konstantiną X (Makedoniečių dinastija) dovanojančius Kristui kiekvienam atskirai priklausančius liudijimus ir piniginę. Detalus šių liunečių tyrimas atskleidžia tai, kad išlikusi mozaika yra prieš tai buvusio paveikslo pakeitimas ir turi tris naujas galvas ir perrašytus įrašus. Ankstesnės liunetės vaizduoja Imperatorienę Zoją su vienu iš ankstesnių vyrų, greičiausiai Romanu III Argyru (1028-1034m.), ir jų dovaną Hagia Sophia. Šios liunetės dešinėje yra XII a. imperijos dovana vaizduojanti Joną II (1118-1143m.) ir jo žmoną Airiną, kartu su jų sūnumi Aleksijumi. Jų dovana aukojama Dievo Motinai su Kūdikiu. Dvi liunetės pateikia idealų Bizantiškojo meno metodų ir reikšmių palyginimą dviejuose susijusiuose paveiksluose iš skirtingų amžių.

Trečioji mozaika išlikusi imperatoriškajame kambaryje yra monumentalus Deezė, kuris datuojamas 1261m. ir pažymi Stačiatikių apeigų sugrįžimą į Hagia Sophia, po 57 metus trukusio Romos Katalikų naudojimosi. Šios liunetės atsidavimo ypatybė yra įspūdžio švelnumas suteiktas mozaikos tonų ir jos stiliaus artumo Itališkam vėlyvojo XIIIa. ir ankstyvojo XIV a. paveikslui.

Vėlesnėse išlikusiose mozaikose yra Mergelės, Imperatoriaus Jono V (1341-1391m.) ir Šv. Jono Krikštytojo figūros ant didžiosios rytinės arkos, su Hetomasia arkos centre. Jos greičiausiai buvo padarytos 1354-1355m. ar greitai po arkos sugriuvimo 1346m. žemės drebėjimo metu. Tai pačiai restauracijai priklauso iš naujo nutapytas Kristaus pantokrato (sunaikintas) atvaizdas pagrindiniame skliaute.

Po 1453m.

Po Stambulo užkariavimo Muchamedas II triumfuodamas jojo per užkariautąjį miestą Hagia Sophia link. Bažnyčią jis pavertė į musulmonų mečetę. Buvo padarytos kelios būtinos permainos: medinis minaretas iškilo ant piečiausio laiptinio bokštelio vakariniame fasade. Viduje buvo marmurinis minrabas ir minbaras, orientuoti apie giblą. Be to ten buvo daug relikvijų bei apstatymų. Mahmedas mūrinį minaretą pastatė pietryčiuose. Nuo Hagia Sophia užkariavimo, ji tapo kitų Otomanų architektų pastatytų pastatų Stambule ir kitur, įkvėpimo šaltiniu.

Tarp 1572 ir 1574m. Selimas II (1566-1574m.) leido suvienodinti pastatų struktūrą, sustiprinant apsaugas bei pakeičiant Mahmedo II medinio minareto konstrukciją. Valdant Muradui III (1574-1595m.) du identiški minaretai buvo pastatyti šiauriniame bei vakariniame kampuose. Pagrindinis architektas Sinanas taip pat buvo atsakingas už mauzoliejaus Selimui II statymą pietiniame sode. Po šio mauzoliejaus buvo pastatyti dar du, skirti Muradui III (arch. Davudas Aga) ir Mehmedui III (1608m.; arch. Ahmedas Dalgic). Valdant Ahmedui I (1603-1617m.) Hagia Sophia buvo padaryti dar keli atnaujinimai, įskaitant vidaus ir išorės tinkavimą bei balinimą. Taigi dauguma figūrinių mozaikų buvo paslėptos po apsauginiu tinko sluoksniu. Krikštykla buvo paversta į mauzoliejų skirtą Mustafai I (1617-1618m.), pašalinus indą skirtą švestam vandeniui laikyti ir šiek tiek pakėlus grindis. 1739m. Mahmudas I (1730-1754m.) pietinėje šoninėje navoje pastatė biblioteką. Biblioteka, kurioje buvo apie 5000 rankraščių, turėjo keletą skliautuotų kambarių, kurių sienos buvo dekoruotos Izniko kokliais, o patys aptverti metalinėmis grotelėmis. Bibliotekos remontui bei išlaikymui lėšos buvo skirtos iš Stambulo Cogaloglu pirčių pajamų.

1847-1849m. Abdulmecidas (1839-1861m.) organizavo kruopščią Hagia Sophia restauraciją. Šis antrasis struktūrinis remontas valdant Otomonams, buvo atliktas architekų brolių Gasparo Trajano ir Džiuzepės Fossati (1822-1891m.). Jie sutvirtino skliautus ir kupolą, paaukštino mūrinį minaretą. Vykstant darbams figūrinės mozaikos buvo nubalintos ir paslėptos po tinko sluoksniu, tai apsaugojo jas nuo tolesnio irimo. Fossati taip pat pastatė sultono ložę rytų šiaurinėje šoninėje navoje.

Aštuonios didelės, per visą galerijos aukštį, kaligrafiškos, ornamentinės plokštės kabėjo ant stulpų. Ant šių plokščių žalio pagrindo auksinėmis raidėmis parašyti Dievo, Muhamedo, pirmųjų keturių Kalifų, Hasano ir Huseino vardai. Šių plokščių autorius Mustafa Izatas, kuris taip pat atnaujino užrašus iš Korano skliaute.

Hagia Sophia iki XIXa. buvo naudojama kaip Ayasofya mečetė. Valdant Respublikos vyriausybei pastatas prarado savo imperinį statusą ir 1935m. sausio 2d. buvo atidaryta kaip muziejus. Prieš kelis metus Amerikos Bizantijos Institutas pradėjo atidenginėti ir restauruoti mozaikas, kurių dauguma jau buvo sunykusios po brolių Fossati ištyrimo. Šie darbai buvo baigti 1964m.

AeD VI nepe.A XpHCTOM. M03aHKa. IX B.
Co6op CD. CO~HH D KOHCTaHTHHOnOAe

JeB VI nepcA XpHCTOM. .l(eTaAb M03aHI

Leave a Comment