klasicizmas: ateities ir praeities menas
Turinys:1. Absoliutinė santvarka Prancūzijoje2. Pagrindiniai klasicizmo bruožai3. Klasicizmas ir antikinė literatūra4. Svarbiausi klasicizmo žanrai ir jų atstovai5. literatūra6. Architektūra
XVII a. literatūroje ir mene susiformavo klasicizmo srovė (lot. classicus — pavyzdingas, tobulas). Ši srovė plačiausiai pasireiškė Prancūzijoje, kur susidarė atitinkamos visuomeninės sąlygos jai susiformuoti.
Absoliutinė santvarka Prancūzijoje Klasicizmas buvo vyraujantis prancūzų absoliutinės monarchijos stilius, glaudžiai susijęs su jos įsigalėjimu.Absoliutizmas Prancūzijoje pradėjo įsigalėti jau nuo XV a. pabaigos, tačiau galutinai susiformavo Liudviko XIII ministro kardinolo Rišeljė laikais, pirmojoje XVII a. pusėje. O labiausiai absoliutizmas išsivystė, valdant Liudvikui XIV, kuris buvo vadinamas „karaliumi saule”.Įsigalėjus absoliutizmui, karalius tapo neapibrėžtu vadovu. Feodalų teisės buvo susiaurintos, jie turėjo paklusti karaliaus valdžiai. Bet, žinoma, feodalai turėjo ir daug privilegijų: buvo atleisti nuo mokesčių, galėjo užimti aukštas vietas karaliaus dvare ir panašiai. Todėl jie rėmė karaliaus valdžią. Absoliutizmą palaikė ir dvasininkija, kuri taip pat priklausė privilegijuotai ai visuomenei. Karalius rėmė ir bekylančią buržuaziją, nes ši klasė stiprino absoliutinę monarchiją. Bet iš esmės Prancūzijos monarchija buvo dvarininkiška valstybė.Absoliutizmas Prancūzijoje, kaip nurodė K. Marksas, suvaidino tam tikrą pažangų vaidmenį. Susikūrus centralizuotai monarchijai, sustiprėjo Prancūzijos tarptautinis autoritetas, labai pakilo nacionalinė kultūra, susiformavo literatūrinė kalba, prancūzų literatūra užėmė pirmaujančią vietą Vakarų Europoje.Karaliaus dvaras tapo Prancūzijos kultūrinio gyvenimo centru. Dar Rišelje laikais buvo įsteigta Prancūzų akademija, kurios tikslas— literatūrą ir teatrą palenkti absoliutinės monarchijos stiprinimui. Karalius Liudvikas XIV pasistatydino puikius rūmus Versalyje, kur buvo rengiamos įvairios pramogos. Rūmai ir parkas aplink juos buvo klasicizmo stiliaus — juos įrengiant, buvo griežtai laikomasi simetrijos ir taisyklingo išplanavimo.
Tačiau po išoriniu prancūzų monarchijos didingumu slėpėsi gilūs socialiniai prieštaravimai. Politiniai ir kultūriniai absoliutizmo laimėjimai buvo pasiekti, engiant ir išnaudojant liaudį. Karaliaus dvaras skendėjo prabangoje ir pertekliuje, valstiečiai skurdo, badavo, prislėgti įvairiausių mokesčių ir lažo. Prieštaravimai tarp valdančiųjų klasių ir liaudies dar labiau paaštrėjo XVII a. pabaigoje, kai absoliutinė monarchija, pradžioje suvaidinusi pažangų vaidmenį, tapo istorinio vystymosi stabdis.Pagrindiniai klasicizmo bruožai Kaip absoliutinėje monarchijoje viskas turėjo paklusti karaliaus valdžiai, taip ir klasicizmo literatūroje turėjo būti laikomasi nustatytų taisyklių.Klasicistai teigė, kad grožio vertę turi nulemti protas. Gražu tai, kas nenusikalsta protui ir logikai. Šiuo atžvilgiu jie buvo veikiami XVII a. prancūzų filosofo R. Dekarto racionalistinės (lot. rationalis — protingas) filosofijos, kur protas buvo laikomas didžiausiu autoritetu. Remiantis proto ir logikos reikalavimais, reikia išlaikyti saikingumą, simetriją ir harmoniją. Nereikia perkrauti kūrinio meninėmis puošmenomis. Klasicistiniame kūrinyje vyrauja griežtos, taisyklingos linijos, tikslus išplanavimas.Klasicizmas suskirstė visus literatūros žanrus į aukštuosius ir žemuosius. Prie aukštųjų priklausė tragedija, odė, epopėja ir pan. Jie turėjo vaizduoti aukštosios visuomenės, karalių ir didikų, gyvenimą. Žemaisiais žanrais buvo laikoma komedija, satyra, epigrama ir kt. Čia galėjo būti piešiamas žemesniųjų luomų — miestiečių bei valstiečių — gyvenimas. Šie žanrai skyrėsi ir stiliumi: aukštieji žanrai buvo rašomi pakiliu stiliumi, išdailinta kalba, o žemesniuosiuose galėjo būti panaudota ir kasdieninė, šnekamoji kalba. Dramos kūriniai — ir tragedijos, ir komedijos — būtinai turėjo būti rašomi eiliuota forma.Klasicizmas reikalavo griežtai atskirti komiškuosius žanrus nuo tragiškųjų. Buvo neleistina, kad tragedijoje būtų komiškų scenų ir personažų, o komedijoje — tragiškų. Todėl klasicistai labai kritiškai vertino Šekspyro kūrybą, kurioje dažnai susipina tragiški ir komiški motyvai.
Toks žanrų suskirstymas rodo luominį aristokratinį klasicizmo literatūros pobūdį. Dėl to klasicizmo literatūra negalėjo aprėpti visos to meto tikrovės ir pavaizduoti liaudies gyvenimo. Tačiau geriausi klasicizmo rašytojai sugebėjo išsiveržti jš šio ribotumo ir savo veikaluose sukūrė platesnį, išsamesnį epochos gyvenimo vaizdą.Vienas svarbiausių klasicizmo reikalavimų buvo laikymasis trijų vienumų: vietos, laiko ir veiksmo. Trijų vienumų taisyklę klasicistai perėmė iš antikinės dramos ir stengėsi ją griežtai taikyti savo meto teatrui. Dramos veiksmas turi vykti visą laiką toje pačioje vietoje, nesitęsti ilgiau kaip 24 valandas, turi būti išlaikyta viena veiksmo linija.Klasicizmo drama, palyginti su Renesanso drama, buvo labiau apribota ir suvaržyta. Jai nebūdingas išorinio veiksmo ir situacijų gausumas ir įvairumas. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į vidinius peresonžų konfliktus. Veikėjų joje nedaug, išryškinamas kuris nors vienas bruožas. Aktoriai įkūnija kokią nors moralinę idėją, žmogišką aistrą ar ydą.Svarbiausi klasicizmo reikalavimai buvo nusakyti klasicizmo teoretiko A. Bualo eiliuotoje knygoje „Poezijos menas”. Šis veikalas tapo vadovu ne tik prancūzų, bet ir kitų šalių klasicizmo rašytojams.Teigdamas, kad menas turi vaizduoti tik „dvaro ir miesto” gyvenimą, Bualo susiaurino meno paskirtį. Jo pažiūrų luominis ribotumas pasireiškė ir tuo, kad jis visiškai nevertino liaudies meno, vadindamas jį vulgariu ir netinkamu.Tačiau Bualo estetika turėjo ir teigiamą reikšmę. Jo iškeltas principas, kad gražu tai, kas teisinga, kad menas turi „sekti gamtą”, kitaip sakant, vaizduoti tikrovę, siekė priartinti meną prie gyvenimo. Teigiamos reikšmės turėjo ir jo reikalavimas laikytis paprastumo, saikingumo ir natūralumo mene.Klasicizmas ir antikinė literatūra Didžiausiu meno laimėjimu klasicistai laikė antikinį meną ir literatūrą. Save jie laikė antikinės literatūros ir ypač tragedijos pasekėjais; Klasicistai skolinosi siužetus iš antikinės literatūros, stengėsi perkelti antikinės dramos principus į savo epochą. Tačiau jų santykis su antika buvo truputį formalus, nes jie daugiausia sekė antikinės dramos formos ypatumus. Ir todėl, nors klasicizmo tragedijų veiksmas vyksta antikinėje senovėje, jose atsispindi Prancūzijos absoliutinės monarchijos gyvenimas, o jų herojai—ne senovės graikai ir romėnai, o XVII a. prancūzų dvariškiai.
Svarbiausi klasicizmo žanrai ir jų atstovai Didžiausias dėmesys klasicizmo literatūroje buvo skiriamas dramai — tragedijai ir komedijai. Todėl ir žymiausi klasicizmo rašytojai dramaturgai: Kornelis ir Rasinas — tragedijos kūrėjai, Moljeras — komedijų autorius. Antroje vietoje buvo laikoma poezija, o prozai buvo skiriamas mažiausias dėmesys.Pjero Kornelio (1606—1684) kūryba priklauso ankstyvajam klasicizmo laikotarpiui. Jis sukūrė politinę tragediją, kurioje atsispindėjo absoliutinės Prancūzijos stiprėjimo laikotarpis ir jos kovos su vidaus ir užsienio priešais. Bet Kornelis neidealizavo vienvaldystės ir ne kartą savo tragedijose pasisakė prieš jos žiaurumus. Jo tragedijų tema — tai daugiausia pilietinės pareigos ir asmeninių jausmų susidūrimas. Kornelis išaukština pareigos jausmą, pilietinį heroizmą, asmeninių interesų aukojimą valstybiniams. Todėl jo herojai — stiprios, valingos asmenybės, sugebančios palenkti savo aistras proto balsui ir pareigai. Geriausia Kornelio drama — tragikomedija „Sidas”.Žanas Rasinas (1639—1699) labiau domėjosi psichologinėmis moralinėmis problemomis, tačiau ir jo tragedijose praskamba politinės temos, ypač monarchinės santvarkos sąlygomis viešpataujančio despotizmo kritika. Nors Rasinas ir atidavė duoklę luominiams aristokratiniams klasicizmo reikalavimams, bet neidealizavo dvaro visuomenės papročių ir atskleidė jos moralinį degradavimą. Po jo tragedijų išpūsta forma slepiasi gilus žmogiškas turinys. Rasiną domino žmogaus aistros ir jausmai. Jis įtikinamai pavaizdavo žmogaus vidinį pasaulį, iškeldamas kilnius jausmus ir parodydamas „aklos”, „neprotingos” aistros pasekmes. Ypač gilūs ir įdomūs Rasino sukurti moterų charakteriai. Ne atsitiktinai jo geriausios tragedijos pavadintos pagrindinių herojų — moterų— vardais: „Andromacha”, „Ifigenija”, „Fedrą”.
architektūraKlasicizmas pakeites vëlyvąjį barokà ir rokoką, Lietuvos architektûroje pradëjo reikštis apie 1770. Skiriami trys jo etapai. Ankstyvajame etape Lietuvoje dirbo architektai M. Ambrozevièius ir kt. Ypaè reikðminga buvo M. Knakfuso veikla. 1770 jis pradëjo statyti klasicistinius rûmus Verkiuose. Ankstyvo klasicizmo pastatø orderinë sistema buvo dar siejama su vëlyvojo baroko formomis. Subrendusio klasicizmo etape Lietuvos architektai, savitai interpretuodami antikinës architektûros principus, kûrë darniø proporcijø pastatus. Pastatø fasadus jie saikingai skaidë horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis, daþnai juos akcentavo portikais, puoðë skoningais simetriðkais ornamentais. Pastatø viduje buvo vedama tiesi karnizo linija, sienø pavirðius skaidomas traukomis, mentëmis ir plokðèio reljefo ornamentais. Subrendusio klasicizmo etape dirbo þymiausias Lietuvos klasicizmo atstovas L. Gucevièius, pastatæs didikø rûmø, visuomeniniø ir kulto pastatø. Vëlyvasis klasicizmas plëtojosi dviem kryptimis. Pirmam, rusiðkajam empirui, atstovavo Þ. Pusjë ir kiti ið Rusijos atvykæ architektai. Antrajai krypèiai, vietiniam empirui, atstovavo K. Podèasinskio mokiniai. Jø sukurtiems pastatams stokojo stilistinio vieningumo. Klasicistiniu laikotarpiu miestø planuose buvo pabrëþiamos kompozicinës aðys, linkstama prie staèiakampio gatviø tinklo. Dvarø ansambliai buvo apþeldinami sodais ir parkais, kuriems bûdingas peizaþinis iðplanavimas. Stengdamiesi sukelti natûralios gamtos áspûdá, architektai dvarø soduose ir parkuose vedë vingiuotus takus, rengë apvalias pieveles, þeldino tapybiðkas medþiø ir krûmø grupes.
Literatūra:www.moku.ltwww.arzinai.ltwww.nesinokau.ltwww.art.comwww.painting.com