klasicizmas: ateities ir praeities menas
Turinys:1. Absoliutinė santvarka Prancūzijoje2. Pagrindiniai klasicizmo bruožai3. Klasicizmas ir antikinė literatūra4. Svarbiausi klasicizmo žanrai ir jų atstovai5. literatūra6. Architektūra
XVII a. literatūroje ir mene susiformavo klasicizmo srovė (lot. classicus — pavyzdingas, tobulas). Ši srovė plačiausiai pasireiškė Prancūzijoje, kur susidarė atitinkamos visuomeninės sąlygos jai susiformuoti.
Absoliutinė santvarka Prancūzijoje Klasicizmas buvo vyraujantis prancūzų absoliutinės monarchijos stilius, glaudžiai susijęs su jos įsigalėjimu.Absoliutizmas Prancūzijoje pradėjo įsigalėti jau nuo XV a. pabaigos, tačiau galutinai susiformavo Liudviko XIII ministro kardinolo Rišeljė laikais, pirmojoje XVII a. pusėje. O labiausiai absoliutizmas išsivystė, valdant Liudvikui XIV, kuris buvo vadinamas „karaliumi saule”.Įsigalėjus absoliutizmui, karalius tapo neapibrėžtu vadovu. Feodalų teisės buvo susiaurintos, jie turėjo paklusti karaliaus valdžiai. Bet, žinoma, feodalai turėjo ir daug privilegijų: buvo atleisti nuo mokesčių, galėjo užimti aukštas vietas karaliaus dvare ir panašiai. Todėl jie rėmė karaliaus valdžią. Absoliutizmą palaikė ir dvasininkija, kuri taip pat priklausė privilegijuotai ai visuomenei. Karalius rėmė ir bekylančią buržuaziją, nes ši klasė stiprino absoliutinę monarchiją. Bet iš esmės Prancūzijos monarchija buvo dvarininkiška valstybė.Absoliutizmas Prancūzijoje, kaip nurodė K. Marksas, suvaidino tam tikrą pažangų vaidmenį. Susikūrus centralizuotai monarchijai, sustiprėjo Prancūzijos tarptautinis autoritetas, labai pakilo nacionalinė kultūra, susiformavo literatūrinė kalba, prancūzų literatūra užėmė pirmaujančią vietą Vakarų Europoje.Karaliaus dvaras tapo Prancūzijos kultūrinio gyvenimo centru. Dar Rišelje laikais buvo įsteigta Prancūzų akademija, kurios tikslas— literatūrą ir teatrą palenkti absoliutinės monarchijos stiprinimui. Karalius Liudvikas XIV pasistatydino puikius rūmus Versalyje, kur buvo rengiamos įvairios pramogos. Rūmai ir parkas aplink juos buvo klasicizmo stiliaus — juos įrengiant, buvo griežtai laikomasi simetrijos ir taisyklingo išplanavimo.
Tačiau po išoriniu prancūzų monarchijos didingumu slėpėsi gilūs socialiniai prieštaravimai. Politiniai ir kultūriniai absoliutizmo laimėjimai buvo pasiekti, engiant ir išnaudojant liaudį. Karaliaus dvaras skendėjo prabangoje ir pertekliuje, valstiečiai skurdo, badavo, prislėgti įvairiausių mokesčių ir lažo. Prieštaravimai tarp valdančiųjų klasių ir liaudies dar labiau paaštrėjo XVII a. pabaigoje, kai absoliutinė monarchija, pradžioje suvaidinusi pažangų vaidmenį, tapo istorinio vystymosi stabdis.Pagrindiniai klasicizmo bruožai Kaip absoliutinėje monarchijoje viskas turėjo paklusti karaliaus valdžiai, taip ir klasicizmo literatūroje turėjo būti laikomasi nustatytų taisyklių.Klasicistai teigė, kad grožio vertę turi nulemti protas. Gražu tai, kas nenusikalsta protui ir logikai. Šiuo atžvilgiu jie buvo veikiami XVII a. prancūzų filosofo R. Dekarto racionalistinės (lot. rationalis — protingas) filosofijos, kur protas buvo laikomas didžiausiu autoritetu. Remiantis proto ir logikos reikalavimais, reikia išlaikyti saikingumą, simetriją ir harmoniją. Nereikia perkrauti kūrinio meninėmis puošmenomis. Klasicistiniame kūrinyje vyrauja griežtos, taisyklingos linijos, tikslus išplanavimas.Klasicizmas suskirstė visus literatūros žanrus į aukštuosius ir žemuosius. Prie aukštųjų priklausė tragedija, odė, epopėja ir pan. Jie turėjo vaizduoti aukštosios visuomenės, karalių ir didikų, gyvenimą. Žemaisiais žanrais buvo laikoma komedija, satyra, epigrama ir kt. Čia galėjo būti piešiamas žemesniųjų luomų — miestiečių bei valstiečių — gyvenimas. Šie žanrai skyrėsi ir stiliumi: aukštieji žanrai buvo rašomi pakiliu stiliumi, išdailinta kalba, o žemesniuosiuose galėjo būti panaudota ir kasdieninė, šnekamoji kalba. Dramos kūriniai — ir tragedijos, ir komedijos — būtinai turėjo būti rašomi eiliuota forma.Klasicizmas reikalavo griežtai atskirti komiškuosius žanrus nuo tragiškųjų. Buvo neleistina, kad tragedijoje būtų komiškų scenų ir personažų, o komedijoje — tragiškų. Todėl klasicistai labai kritiškai vertino Šekspyro kūrybą, kurioje dažnai susipina tragiški ir komiški motyvai.
Toks žanrų suskirstymas rodo luominį aristokratinį klasicizmo literatūros pobūdį. Dėl to klasicizmo literatūra negalėjo aprėpti visos to meto tikrovės ir pavaizduoti liaudies gyvenimo. Tačiau geriausi klasicizmo rašytojai sugebėjo išsiveržti jš šio ribotumo ir savo veikaluose sukūrė platesnį, išsamesnį epochos gyvenimo vaizdą.Vienas svarbiausių klasicizmo reikalavimų buvo laikymasis trijų vienumų: vietos, laiko ir veiksmo. Trijų vienumų taisyklę klasicistai perėmė iš antikinės dramos ir stengėsi ją griežtai taikyti savo meto teatrui. Dramos veiksmas turi vykti visą laiką toje pačioje vietoje, nesitęsti ilgiau kaip 24 valandas, turi būti išlaikyta viena veiksmo linija.Klasicizmo drama, palyginti su Renesanso drama, buvo labiau apribota ir suvaržyta.