Liberalėjant šalies kultūrinei politikai, šiuolaikinis Kinijos menas ir meninis gyvenimas stebina intensyvumu, prasiveržusiu atradimo džiaugsmu ir įvairove. Kinijoje gausu dailės akademijų ne tik milijoniniuose, bet ir mažesniuose miestuose. Tačiau galima išskirti kelis pagrindinius šiuolaikinio meno centrus: Pekiną, Šanchajų, istorines sostines Ksianą, Nandžiną ir Čengdu šalies pietryčiuose. Visus šiuos centrus veikia spartus ekonomikos augimas. Tiesa, juose nevienodai išplėtotas šiuolaikinio meno muziejų ir galerijų tinklas. Ksiane ir Nandžine nėra didesnių salių šiuolaikinio meno parodoms bei privačių galerijų. Abu šie miestai ir šiandien lankytojus traukia pirmiausia senąja architektūra ir senojo meno muziejų kolekcijomis. Ksiano apylinkės, archeologams čia atradus iki tol neregėtų stebuklų, kuriems savo mastu prilygsta tik atradimai Egipte praėjusio amžiaus pradžioje, šiandien yra viena didžiausių pasaulio įžymybių. Archeologinių kasinėjimų vietoje statomi nauji modernūs muziejai, skirti eksponuoti imperatoriaus Ši Huang Ti „Tūkstantinei armijai“ ir kitiems šedevrams. Deja, milijoniniame mieste, kurio dailės akademijoje mokosi penkiolika tūkstančių studentų, yra tik viena maža šios akademijos parodų galerija. Tiesa, šalia jau statomas didžiulis pastatas šiuolaikiniam menui eksponuoti. Kiekvieną dieną Ksiano dailės akademijoje maršo žingsniu atžygiavęs uniformuotas studentų tvarkos būrys ant stiebo iškelia valstybinę vėliavą, tačiau studijų atmosfera, dėstytojų ir studentų santykiai bei mokymo programos daro visai kitokį įspūdį – čia išties vyrauja demokratija ir pažanga. Kaip ir Pekino akademijoje, čia greta tradicinių kinų dailės technikų dėstoma aliejinė tapyba, studentai kuria ir naujomis technologijomis. Pagarba tradicijoms derinama su smalsumu viskam, kas nauja. Į mano paskaitas apie Vidurio ir Rytų Europos šiuolaikinį meną, kurias Ksiano dailės akademijoje jos kvietimu skaičiau praėjusių metų pavasarį, susirinko apie 700 žmonių. Ne tik studentai, bet ir visas profesorių bei dėstytojų kolektyvas. Studentai vietas užsiimdavo prieš valandą, o tie, kuriems 500 vietų auditorijoje neužteko kėdžių, kelias valandas stovėdavo. Kinijoje gyva diskusijų kultūra, tad po paskaitos gerą valandą netildavo klausimai ir pasisakymai. Tą patį teko patirti ir Pekine, kur po parodų atidarymų dailininkai ir meno kritikai porą valandų beveik grėsmingai ir karštai ginčydavosi apie šiuolaikinį meną, vėliau susitaikydavo bendros vakarienės metu.
Pekine padėtis kiek kitokia nei Ksiane. Sostinėje rengiama daug daugiau pačių kinų šiuolaikinio meno parodų, o šį rugsėjį atidaryta ir I tarptautinė Pekino bienalė, kurioje dalyvavo ir Lietuvos dailininkų sąjungos atstovai – skulptorius Vaclovas Krutinis ir tapytojai Jūratė Mykolaitytė bei Pranas Griušys. Ši bienalė papildė dvi sėkmingai vykstančias kinų meno bienales Šanchajuje ir Čengdu.Pačiame Pekine taip pat dar stokojama parodų salių, viena jų specialiai pastatyta bienalės atidarymui. Visai kita situacija Šanchajuje. Čia buvusio anglų klubo pastate jau veikia moderniam menui skirtas dailės muziejus, kuris yra miesto centre, šalia senojo meno muziejaus. Greitai duris atvers dar vienas naujas, didesnis muziejus. Šanchajuje leidžiami net keli dailės žurnalai, veikia didelės parodų salės – Jingwen meno centras ir keletas šiuolaikinio meno galerijų, iš kurių svarbiausia – Yibo galerija. Kinijoje jau atsiranda ir vietinių šiuolaikinio meno rėmėjų bei kolekcininkų, nors tarp pastarųjų vis dar dominuoja užsieniečiai. Meno gyvenime didelė reikšmė vis dar tenka valstybės remiamai Dailininkų sąjungai, tačiau atsiranda ir naujų struktūrų, didėja nepriklausomų kuratorių vaidmuo. Tiesa, glaudžiai bendradarbiaujama tarpusavyje. Daug kinų, pradėjusių studijas gimtinėje, jas tęsia Vakaruose ir, deja, dažnai ten pasilieka. Dabar, sąlygoms tėvynėje keičiantis progresyvia kryptimi, prasideda ir emigravusiųjų dailininkų grįžimo procesas. Kinijos menininkai domisi Vakarais, ir Vakarai domisi Kinijos menu. Šiuolaikinis Kinijos menas gausiai pristatomas didžiuosiuose tarptautiniuose renginiuose, rengiamos didelės specialios ekspozicijos. Trys tokios parodos, išsamiai atspindinčios šiuolaikinio kinų meno pulsą, pavasarį ir vasarą buvo surengtos Vokietijoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos regione – Duisburge, Oberhauzene ir Bochume. Duisburgo uoste jau kelerius metus vyksta senų industrinių pastatų rekonstrukcija ir naujųjų statyba. Taip atsirado įspūdinga ir populiari poilsio zona su pasivaikščiojimo takais palei kanalą ir ją supančiais muziejais, galerijomis, restoranais, kavinėmis ir barais, naujais gyvenamaisiais namais ir biurais. Vienas centrinių šio pasikeitusio peizažo taškų – „Kueppersmuehle“ muziejus, garsėjantis puikiu šiuolaikinio meno rinkiniu. Čia eksponuojamas privatus Duisburgo kolekcininko Hanso Grothe’s rinkinys. Miestas išlaiko muziejų, o kolekcininkas įgyvendino savo svajonę rodyti visuomenei kūrinius, kuriuos jis pats vertina. Kolekcionuoti šiuolaikinį vokiečių meną Grothe pradėjo apie 1960-uosius. Šiandien šis rinkinys – vienas reprezentatyviausių šalyje. Jame daugiau nei 700 eksponatų, sukurtų 30 autorių. Čia eksponuojami Josepho Beuyso, Joergo Immendorfo, Blinky Palermo, Imi Knoebeol, Guentnero Foergo, Abrahamo Christiano Davido, Sigmaro Polke’s, Ulricho Rueckriemo, Katharinos Sieverding, Rosemarie Trockel tapybos, skulptūros ir fotografijos darbai. Ypač įspūdingos ir didelės A.R. Pencko, Gotthardo Graubnero, Gerhardo Richterio, Georgo Baselitzo, Markus Luepertzo, Anselmo Kiefero bei Bernd ir Hilla Becher kūrinių kolekcijos. Rinkinys toks didelis, kad ekspozicija nuolat keičiama. Greta nuolatinės kolekcijos muziejuje rengiamos keičiamos personalinės ir grupinės parodos. Pavasarį čia vyko šiuolaikinio Kinijos meno paroda „China Art“. Keturiasdešimt dailininkų iš įvairių Kinijos Liaudies Respublikos regionų rodė tapybą, fotografijas, videodarbus, skulptūras ir instaliacijas. Dauguma iš 400 kūrinių sukurti per paskutinius porą metų. Ir beveik visi jie pasakoja apie nūdienos Kinijos aktualijas – dramatiškų pasikeitimų atmosferą šalyje, kurioje susiduria sena ir nauja – komunistinė sistema ir kapitalistinė industrializacija, tradiciniai papročiai ir iš Vakarų ateinančios mados. Niekur šiandien nėra tokių sparčių vystymosi tempų, keisčiausių prieštaringų reiškinių simbiozių kaip Kinijoje. Dailininkai apie tai pasakoja kritiškai, tačiau juntamas ir susižavėjimas šio „pabudusio drakono“ veržlumu. Menų hierarchijoje Kinijoje pagrindinis vaidmuo nuo seno buvo skiriamas tapybai ir kaligrafijai. Vakaruose pastaraisiais metais vis mažiau tapybos, o Kinijoje ji išsaugojo savo pozicijas. Aliejinės tapybos Kinijoje pradėta mokyti tik nuo 1906-ųjų. Greta kūrybingai plėtojamos tradicinės tapybos ant popieriaus ir šilko ji užėmė ypatingą, ne mažiau svarbią vietą. Parodoje Duisburge eksponuoti tik keli tradicinės tapybos transformacijos pavyzdžiai, kai siekiama subtilios peizažo ar natiurmorto meditacijos. Tai Cui Zhenkuan kalnų peizažai, Xu Jiang abstraktūs Uždraustojo miesto vaizdai, Li Jin kaligrafiniai natiurmortai. Ypač išraiškinga čia pasirodė minimalistinė redukuota Ye Yonging tapyba, artima eskiziniam piešiniui tušu. „China Art“ ekspozicijoje dominavo netradicinė aliejinė tapyba, kuria menininkai siekia atspindėti prieštaringo laiko aktualijas. Šiandien Kinijoje labai stipri figūrinės tapybos mokykla. Tai nulėmė akademijose ilgai puoselėtas socrealizmas. Šiandieninis realizmas neretai pinasi su fantastiniu realizmu, siurrealizmu, išnaudojamos ir fotorealizmo bei poparto pamokos, juntama vietinio folklorinio meno ar net reklamų įtaka. Kinų meno kritikai socialiai angažuotai, kritiškai tapybai dažnai taiko ciniškojo realizmo terminą. Tapybai artimi skulptūros, fotografijos bei videokūriniai. Pastaruosiuose inscenizacija ne mažiau svarbi nei dokumentalizmas. Zhuang Hui grupinėje fotografijoje dokumentuoja visą policijos mokyklos, ligoninės ir darželio personalą, kuris toks gausus, kad Europoje jo užtektų visam miesteliui apgyvendinti. Wang Gongxin savo videofilme išdidina senos valstietės figūrą laukų panoramoje ir multiplikuoja ją į minią, jungdamas su kosmogoniniais įvaizdžiais. Chen Yu panašiu principu tapo ilgus frizus iš besikartojančių vyro veidų, keisdamas tik ryškias švytinčias spalvas. Zhang Linhai drobėse Šarūnui Saukai artima maniera iš atskiro individo konstruojamos labirintinės masių spiralės.Viena pagrindinių „China Art“ parodos temų – individo ir kolektyvo, žmonių masių santykis. Depersonalizacija ir išnykimas masėje yra Bai Yiluo, Zhuang Hui, Hai Bo fotografijų, Wang Gongxin videofilmų, Tang Zhigang, Chen Yu, Zeng Hao tapybos tema. Kartais atrodo, kad kinų dailininkai europiečius provokuoja ir gąsdina begalinės žmonių masės pojūčiu. Veržlus ir stichiškas miestų augimo tempas naujais įvaizdžiais maitina Chen Wenbo drobes. Pavienio žmogaus pažeidžiamumas šioje situacijoje atskleidžiamas Zhang Xiaogang, Guo Jing vaikų figūrose ar realistiniuose Ma Baozhong moterų su ginklais aktuose. Pan Dehai paveikslų ciklo tema – klonavimas. Hipertrofuotą Vakarų kičinių grožio ir madų idealų siekį ironizuoja Feng Zhengjie fotorealistinėje tapyboje ir Wang Qingsong inscenizuotose fotografijose. Skaudžios visuomeninės problemos susijusios su tradicijų nykimu, narkotikais ir kitomis laiko piktžaizdėmis (Wei Guangqing instaliacija „Užrašai“). Vakarų meno įtaka Kinijos avangardo dailininkų kūriniuose reflektuojama visai kitaip nei prieš dešimtmetį. Euforiją pakeitė išaugusi kritinė savimonė. Akcentuojami šių kultūrų nesusipratimai ir disonansai. Liu Ye paveikslų cikle „Aš nesu Mondrianas, aš tik cituoju“ mažytę kinietės mergaitės figūrėlę Mondriano geometrinių paveikslų fone nutapo lyg komiksų heroję. Ir čia pat didžiulėje drobėje „Geltona, raudona, mėlyna, kardas“ tokios pačios figūrėlės su kardais flankuoja tradicinės kinų tapybos kalnų panoramos motyvą. Tiesa, šis paveikslas tapomas ne chromatiniu tušu, o akrilu aitriomis, ryškiomis, beveik fluorescentinėmis spalvomis. Chen Danqing gilinasi į originalo ir kopijos santykį senojoje kinų tapyboje ir priešpriešina šias tradicijas europietiškos tapybos saviraiškos suvokimui. Masaccio „Išvarymo iš rojaus“ citata įgauna groteskiško absurdo pobūdį dėl disonansiškų paralelių su pliažo scenomis. Parodos „China Art“ ekspozicijos įvadas – Xu Yihui instaliacija iš 1000 porcelianinių Mao biblijų, pavadinta „Kultūrinės revoliucijos reliktas“. Ši tema naujajame Kinijos mene tikrai tampa reliktu. Dauguma autorių žvelgia į dabartį ir stengiasi parodyti kuo daugiau jos spalvingo kaleidoskopo briaunų.Parodos „Kueppersmuehle“ muziejuje Duisburge rengėjai dėmesį sutelkė į tematiką, atspindinčią naujas tendencijas ir pasikeitimus šiandienos Kinijoje. Dominavo kūriniai, kuriuose šiuolaikiniai kinų dailininkai savaip interpretavo Vakarų dailės įtaką. Tuo pat metu Oberhauzeno pilies muziejuje vyko paroda, skirta kitam šiuolaikinio Kinijos meno aspektui. Čia dėmesys buvo sutelktas į nūdienos santykį su tradicija. Iš Ludwigo rinkinio Kelne, Pekino nacionalinio muziejaus ir kitų Kinijos, Berlyno bei Šveicarijos kolekcijų vienon vieton surinkti kelių tūkstantmečių senumo ir šiuolaikinės dailės kūriniai. Vadinamajam kiniškajam „politiniam popsui“, triukšmingai devintojo dešimtmečio tapybai, atspindinčiai socialinį kritišką popmeno stilių, čia paskirta tik nedidelė ekspozicijos dalis. Eksponuoti Zhuo epochoje, dar prieš Kristaus gimimą, nulieti bronziniai ceremonijų varpai, monumentali medinė XI a. Bodisatvos figūra, Tang dinastijos polichrominiai keraminiai kupranugariai ir monochrominės vazos, siuvinėti Quing epochos didikų šilko rūbai bei klasikinės kaligrafijos pavyzdžiai. Šis unikalus meno palikimas rodytas greta šiuolaikinių kūrinių, kuriuose puoselėjamos ir kūrybiškai keičiamos senosios tradicijos. Šiuo aspektu ypač įspūdinga kaligrafijos ir tapybos tušu ant šilko bei popieriaus kolekcija. Vienas garsiausių šios srities autorių, tęsiančių senųjų meistrų liniją, – Bai Shi. Parodoje eksponuoti keli tikri jo šedevrai: ritinėliai su ekspresyviais, taupiais potėpiais – smūgiais teptuku, nutapytais vėžiais ir laumžirgiu ant lotoso žiedo. Šalia – bandymai naujai interpretuoti kaligrafiją, priartinant ją prie naujų meno reiškinių. Xu Bing tapo popieriaus lape peizažą su uolom, medžiais ir debesim, pasitelkdamas šriftinius uolos, medžio ir debesų ženklus. Šrifto, kaip paveikslo kūrimo būdo, tradicija įgyja eksperimentinės improvizacijos pobūdį. Anot Xu Bing, kaligrafija savo prigimimi yra visai kas kita nei rašymas. Tai komunikacijos su gamta procesas. Kiti autoriai tęsia kaligrafijos tradiciją arba perkelia jos plastinę raišką į abstrakčią monochrominę tapybą ant popieriaus (Gu Guan ir Chen Guanvu).Tuštumo meditacija – pagrindinis siekis Qui Shi-hua tapyboje. Pasak jo, nuliniame taške gryno vandens skonis intensyvus. Qui Shi-hua baltai pilkos drobės iš pirmo žvilgsnio yra visiškai abstrakčios. Ilgai stebint ima ryškėti tuštumos ir tylos intensyvumas. Subtiliausi baltos ir pilkos spalvos perėjimai, šviesos pulsavimas sukuria neapibrėžtas peizažų užuominas. Šios drobės netikėtai artimos ypatingai kontempliatyviai Rūtos Katiliūtės paveikslų monochromijai. Oberhauzene ši tapyba eksponuota kartu su blyškiai purpurinėmis Tang dinastijos vazomis.Labai svarbus parodos akcentas – eksponatus papildančios lentelės su tekstais. Jose rūpestingai parinktos citatos iš Kinijos mąstytojų filosofijos ir estetikos veikalų, dailininkų pasisakymai, eilėraščių fragmentai, istoriniai komentarai.Naujo ir seno junginį iliustruoja Ai Vei Vei objektas „Stalas ir kolona“. Medinę šventyklos koloną jis sulydo į vieną objektą su mokslininko stalu, akcentuodamas fragmentišką tradicijų perkėlimą į nūdieną ir pavojų prarasti nuoseklų ryšį su praeitimi. Oberhauzene atsiskleidė kitokia Kinija – ne ta, kurios metropolijose vyksta triukšmingi galingos industrijos pasikeitimai. Su dar viena, daug radikalesne, Kinijos šiuolaikinio meno pozicija buvo galima susipažinti Bochumo muziejuje. Čia iš Hamburgo meno susivienijimo buvo perkelta Zhang Huan (g. 1964) kūrinių paroda. Milžiniškose fotografijose dokumentuojami menininko performansai. Ypač brutalūs tie, kuriuose Zhang Huan simboliškai tyrinėja ekstremalias būties situacijas. Pavyzdžiui, performanse „Dvylika metrų kvadratu“ (1994) autorius, išsitepęs nuogą kūną medumi, kelias valandas sėdi viešame tualete, apsuptas musių spiečiaus, arba, skambant tibetietiškoms giesmėms, atsigula į ledo luitą, apsuptą šunų („Piligrimo kelionė“), arba išrašo savo veidą hieroglifais tušu („Šeimos medis“, 1998). Nuo 1977-ųjų į kai kurias savo akcijas Zhang Huan įtraukia ir kitus žmones. Dalyvauti performanse „Vandens lygis žuvų tvenkinyje“ jis pakvietė keliolika iš miesto į kaimą dirbti atvykusių darbininkų, kuriems sulipus į tvenkinį pakilo vandens lygis. Grupė bendraminčių kartu su Zhang Huan kopė į viršukalnę nuogi tam, kad sudarytų vienas ant kito gulinčių kūnų piramidę. Visi šie ritualai menininkui turi simbolinę prasmę. Jis save laiko politiškai ir visuomeniškai angažuotu menininku. Tačiau jo įvaizdžius sunku suvokti taip, kaip juos interpretuoja pats dailininkas. Man jie greičiau asocijuojasi su abstraktesniu žmogiškos būties nepakeliamumo pojūčiu. Zhang Huan šiandien gyvena Niujorke ir savo kūrinius eksponuoja daugelyje Europos šalių. Jo kūryba artimai siejasi su tėvynėje kuriančių jaunų menininkų Jin Feng, Lin Yilin, Weng Fen, Cang Xin, Zhu Fandong, Gu Kaijun performansais. Jų darbai dominavo parodoje „Nenaudinga & Naudinga“, 2000-aisiais surengtoje Šanchajuje, modernaus meno centre „Yuangong“. Minėtų menininkų performansai rengiami galerijose, butuose, miesto gatvėse ir turgavietėse. Į veiksmą jie įtraukia savo artimuosius ar praeivius, pasitelkia įvairiausias medžiagas ir priemones: ugnį, ledą, molį, augmeniją, mėsą ar knygas bei laikraščius. Visi tabu laužomi radikaliai. Negailestingai analizuojama tiek intymi, tiek ir bendruomeninė patirtis, tradicijos ir nauji papročiai. Jin Feng performanse „Kinų virtuvė – skrudinta antis“ (2000) demonstruoja tradicinio patiekalo paruošimą, fiksuodamas ir akcentuodamas tame procese slypintį rafinuotą paukščio kankinimą. Kitame tų pačių metų darbe „What about me“ („O ką, jei aš“) jis aplipina savo veidą, akis ir torsą žalia mėsa ir užduoda provokuojančius klausimus: „Ar tai tikrai ne mano mėsa?“, arba užrašo žodžius „Aš, taip, ne“.Šiuolaikiniame Kinijos mene rasime viską – nuo tradicijos apmąstymo iki radikalaus avangardo ar jų mišinio. Įdomu, kad naujasis Kinijos menas pirmiausia užkariavo Vakarų parodų sales ir tik dabar, bet ne mažiau ekspansyviai, įsitvirtina savo krašte, įgaudamas vis daugiau teisių ir galimybių.