Juostų audimas

ĮVADAS
Ausk, močiute, drobeles, O a! jauna juosteles, — Kalbin mane bernužėlis Į svetimą Salelę.
Liaudies daina

j
Audimas, taip dažnai minimas dainose, yra vienas seniausių lietuvių liaudies rankdarbių. Audiniuose, kaip ir kitame liaudies mene, atsispindi gilus lietuvių liaudies grožio pajautimas. Puikūs gausių mūsų motulių kraitinių audinių, sukaupusių šimtmečių liaudies meno vertybes, raštai, ir spalvų darna byloja apie kūrybinę lietuvių liaudies galią. Kai kurie dekoratyviniai audiniai tebeaudžiami ir šiandien. Kaimo audėjos, liaudies meno tradicijų išauklėtos ir jų veikiamos, ir šiandien išaudžia gražiausius audinius.
Iš visų lietuvių liaudies auudinių būdingiausi ir vertingiausi yra juostos ir prijuostės. Jos pasižymi raštų turtingumu ir spalvingumu. Juostos yra žinomos beveik visoje Lietuvoje, o spalvingos prijuostės — tik Su¬valkijoj ir iš dalies Vilniaus krašte.
Šalia audimo didelėmis staklėmis yra audimas rėmuose arba stalinėmis staklytėmis. Tai tam tikra rankdarbių rūšis. Audimo stalinėmis staklytėmis paruošiamieji darbai yra labai paprasti ir gana greit atliekami. Jomis galima išausti mažus audeklo gabalus vaikiškiems drabužėliams, nudėvėtų drabužių atnaujinimui, taip pat pagalvėles, kilimėlius, šalikus, skarytes ir t. t. Išausti puošnų daiktą bet kuurio tipo staklytėmis galima greičiau negu išsiuvinėti. Stalinėmis staklytėmis ausdama audėja gali parinkti raštą ar pati jį sukomponuoti, suderinti spalvas, išbandyti savo kūrybinę galią ir pasigaminti naudingų daiktų.
Kiekvienas audeklas sudaromas, supinant dvi siūlų grupes. Viena siūlų grupė —metmenys—eina išil¬gai, o ki

ita — ataudai — skersai audeklo.
Rėmeliuose ir paprastose staklytėse lengviau suprasti siūlų susipynimą ir kitas audimo taisykles, tačiau jomis galima išausti tik mažus gabalus pačių nesudėtingiausių audinių, o paprastomis staklėmis su pako¬jomis ir sudėtingesnėmis staklėmis galima išausti didesnius ir įvairesnių raštų audinius.

JUOSTŲ AUDIMO BŪDAI
Juostoms pinti, austi arba kaišyti vartojami Įvairūs Įrankiai — nuo primityviausių iki sudėtingų staklių. Kai kurie įrankiai senovėje būdavo tokie paprasti, kad bandą, žąsis ganydamos piemenaitės galėdavo išsiausti puikiausias juostas. Šiandien mėgėjos vartoja ir kiek sudėtingesnių įrankių, kurie žymiai pagreitina darbą, o pramonėje vartojamos mechanizuotos staklės.
Senovėje lietuvių liaudyje juosta būdavo būtina vyru ir moterų drabužių dalis. Jas vartodavo labai Įvairiai: vyrai susirišdavo marškinius, moterys persijuosdavo išeiginius drabužius, paprastesnėmis juoste¬lėmis prisirišdavo prijuostes, beraštes juostas vartodavo lauknešėliams nešti ir kitiems kasdieniniams rei¬kalams. Raaštuotos juostos būdavo vartojamos ir kaip brangi dovana: mergelė dovanodavo juostą savo berneliui, per vestuves pamergės dovanodavo pajauniams, o jaunoji — jaunajam.
Dabar vyrai juostas nešioja vietoj kaklaraiščiu, merginos kartais juostomis dabina sukneles; siauro¬mis juostelėmis puošiami albumų, aplankų viršeliai, pažymimi skaitomų knygų puslapiai. Juostos buvo ir li¬ko neatskiriama tautinių drabužių dalis. Įvairių spalvų raštuotas juostas reikėtų dar plačiau panaudoti mūsų buičiai papuošti.
Pagal audimo būdą juostas galima suskirstyti i kelias grupes: tai vytinės, pintinės, beraštės, kaišytinės, austinės ir rinktinės juostos. Kiekvienas audimo būdas tu

uri savo ypatumus ir galimumus.
Seniausios yra vytinės juostos dabar jos rečiau aptinkamos — yra užsilikusių tik mu¬ziejuose. Vytinės juostos esti kelių spalvų, dažniausiai išilginiais dryžiais, audžiamos tam tikrų lentelių pagalba. Darbo procesas gana sudėtingas, o rašto motyvai paprasti, panašūs 1 slankstelius dryžius siūlų susipynimas primena eglutę. Labiausiai šias juostas puošia kutai. Vytinės juostos dažniausiai būdavo vartojamos susijuosi¬mu!. Šiandien JŲ kasdieninėje buityje beveik ne¬bevartojama, todėl ir apie JŲ audimo būdą šioje knygoje nebus kalbama.
Pintinės juostos labiausiai buvo paplitusios šiaurės-rytu. Aukštaitijoje, kur ir dabar dar JŲ galima aptikti. Jos savo išvaizda pri¬mena mezginius. Šioms juostoms pinti dažniausiai būdavo vartojami stori vilnoniai sukti siūlai, ku¬riuos mesdavo ant sienos. Pynimui jokiu įrankiu. nereikia. Apmetus norimo ilgio juostą, abiejuose galuose siūlai perkerpami, perlenkiami pusiau, perrišami per vidurį storu siūlu ir pritvirtinami prie kėdės atramos ar panašiai. Tada iš vidurio pradedama pinti rankomis dvinytu (596 pav.) ar ruoželišku pynimo būdu. Tokią juostą pinant, aiškiai dalijasi siūlai į dvi dalis, ir kiek¬vienos dalies siūlai nuo vieno pakraščio eina į kitą ir atgal. Šiose juostose rašto motyvu, neaptinkama — jos būna vienspalvės arba įvairiaspalvės. Įvairia¬spalvė juosta apmetama keliu, spalvų siūlais. Pi¬nant tos spalvos išsidėsto pusrombiais ar rombais. Tie spalvoti trikampiai ar rombai susidaro iš besikryžiuojančiu keliu. spalvų siūlų grupių. Pintinėmis juos¬tomis vyrai susijuosdavo kailinius be
ei rudines, taip pat vartojo juostas ir kitiems praktiškiems reikalams. Šiandien iš geros rūšies vilnoniu, storu, šilkinių siūlų pinami moteriški šalikėliai, kaklaraiščiai , kurie gana gražiai atrodo, ir užrišus mazgas gerai laikosi.
Beraštės juostos yra pačios paprasčiausios, jos vartojamos dažniausiai praktiškiems reikalams. Audžiamos vienspalvės arba dryžuotos (skersai ar išilgai); tam tikslui apmetami vienos ar keliu, spalvų, metmenys, o ataudžiama vienos metmenų, spalvos siūlais. Dryžiu. įvairumas priklauso nuo metmenų, siūlu, spal¬vinio sugrupavimo. Beraštės juostos daugiausia yra audžiamos iš lininių balintų, dažytų ar natūralios spal¬vos siūlų. Tačiau gali būti vartojami vilnoniai, medvilniniai ir kitokį siūlai.
Kaišytinės juostos
Jos daugiausiai aptinkamos Dzūkijoje. Jų dugnas daugiausiai būna vienos spalvos, dvinyto pynimo, tik patys pakraščiai spalvingesni. Kaišytinių juostų raštams dažniausiai vartojami stilizuoti augaliniai ar visatos kūnų motyvai, iškaišyti spalvotais siūlais. Juos¬tos dugnui (metmenims ir ataudams) vartojami lininiai ar medvil¬niniai vienos spalvos siūlai, o raštui — vilnoniai spalvoti siūlai. Šios rūšies juostose raštas susidaro iš ataudų., todėl raštu motyvų spal¬vas lengvai galima pakeisti. Čia, skirtingai negu kitose juostose, aptinkamos didelės vienspalvės dugno plokštumos; mat, dvinytis pynimas sudaro pagrindą, ir dėl to nepasilieka ilgy palaidų siūlų. Austinės juostos audžiamos dimais, tik JŲ raštai yra daug smulkesni ir spalvingesni negu kitų diminiu. audinių. Dugno metmenims ir ataudams vartojami lininiai, taip pat ir me
ed¬vilniniai siūlai, o raštams — storesnį vilnoniai siūlai. Šios rūšies juostos dabar retai vartojamos.
Rinktinės juostos.

Labiausiai paplitusios yra rinktinės juostos. Šios juostos pa¬sižymi raštu, ir spalvų turtingumu. Rinktinės juostos esti labai Įvairaus dydžio: nuo vieno iki dešimties ir daugiau centimetru, pločio ir iki keliu, metru, ilgio. Visos juostos yra su kuteliais, kurie paliekami iš metmenų, siūlu.. Platesniu, tokiu, juostu, galai užaudžiami storais spalvingais siūlais, kartais siaurais iš medžiagos atkirptais kaspinėliais, kurie paliekami kaboti kartu su kutais. Tai būdinga ypač kaišytinėms juostoms.

Rinktinėje juostoje svarbiausia – raštas, kartais labai sudėtingas, puošnus, išaustas vienos, rečiau – dviejų ar trijų spalvų siūlais. Dominuoja geometrinis ornamentas. Daug archaiškų simbolinių ženklų -dangaus kūnų simboliai (žvaigždutės, kryželiai, svastikos, įvijos), žemės, augmenijos vitalinių jėgų ženklai. Rinktinės juostos audžiamos iš dviejų rūšių siūlų: dugnas apmetamas lininiais arba medvilniniais, raštas – storesniais ir putlesniais vilnoniais siūlais. Dažniausios rašto spalvos: raudona, žalia, rečiau violetinė, dar rečiau – mėlyna, alyvinė, rožinė, juoda, ruda. Ataudžiama linu arba medvilne. Kadangi ataudų siūlas menkai matomas, jis gali būti ir prastesnis, ne toks lygus, blogiau susuktas. Rinktinės juostos metmenims patartina rinktis stiprius, lygiai ir stangriai susuktus siūlus, ypač jei austi tik pradedate. Keletas pastabų apie siūlus, tinkančius rinktinių juostų audimui. Linas senosiose juostose buvo namų darbo. Dažniausiai jis daugiau ar mažiau išbalintas, ypač gražesnėms, išeiginėms juostoms. Labai tamsių lininių siūlų tradicinėse juostose beveik nerasime. Todėl’ norintiems išsiausti panašesnę j senovinę juostą iš pirktinių lininių siūlų patartume ją atausti baltu medvilniniu siūlu – tada juostos dugnas šiek tiek pašviesės. Lininį siūlą metmenims geriau imti lygesnį, susuktą iš daugiau šakų.
Medvilnė dažniausiai naudota balta. XIX a. antrojoje pusėje gražesnes juosias, ypač turtingesnėse srityse, stengtasi austi medvilniniu dugnu. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Klaipėdos krašte, juostų dugnas austas ir iš spalvotų medvilninių siūlų. Audimui tinka lygūs, stiprūs, iš daugelio šakų sukti siūlai .
Vilna senosioms juostoms naudota ir naminė, ir pirktinė. Pirktinės vilnos, vadintos skaisgija, siūleliai ploni, lygūs, putlūs. Suvalkietės ir klaipėdiškės savo juostas XIX a. pabaigoje audė beveik vien iš skaisgijos. Iš jos išausta ir dauguma geresniųjų, gražesniųjų dzūkiškų juostų. Namines vilnos siūlai storesnį, grubesni. Šiandien, žinoma, nieko panašaus į skaisgiįą mūsų parduotuvėse nerasime. Tautodailininkės rinktines juostas dažniausiai audžia iš pusvilnonių kiliminių siūlų – jie lygūs, stiprūs, lengvai nudažomi. Pradedančiai audėjai tai turbūt tinkamiausia žaliava. Žinoma, puikiai tinka ir naminė arba panaši į ją vilna, tačiau austi iš jos gerokai sunkiau – ji minkštesnė, labiau veliasi. Vilnoniai siūlai taip pat turi būti gerai susukti, lygūs. Vilnoniai juostų rašto siūlai visada būna storesnį už lininius arba medvilninius dugno siūlelius. Bendras juostos plotis labai priklauso nuo dugno siūlų storio. Juostos labai plačiais ir sudėtingais raštais dažniausiai audžiamos plonais dugno siūlais.

AUDIMO ĮRANKIAI

Rinktinę juostą galima išausti ir labai primityviu būdu, pritvirtinus vieną metmenų galą, pavyzdžiui, prie sienos, medžio šakos, o antrą – prie audėjos juosmens. Vienok geriau šį būdą palikti neturinčioms geresnių sąlygų piemenaitėms arba labai įgudusioms audėjoms. Žymiai patogiau juostas apmesti ir išausti ant rėmelio.
Juostoms austi ilgą laiką buvo naudojamas rėmelis su viena slankiojančia kraštine. Tačiau jis turi porą trūkumų. Visų pirma, jei norime austi juostas susijuosimui, siekiančias iki 3 m ilgio, ilgoji rėmelio kraštinė turės būti apie 160 cm ilgio, taigi rėmelis bus griozdiškas, nepatogus perkelti iš vienos vietos į kitą. Be to, šoninės rėmo lentelės, tankiai išvarpytos skylutėmis, turi būti gana storos ir tvirto medžio, kad nesulinktų įtempiant metmenų siūlus. Žymiai patogesnis neseniai išpopuliarėjęs įtaisas. Jį sudaro dvi 1-1,5 cm storio lystelės b ir c. Lystelėje c 1 cm tankumu išgręžiamos skylutės. Prie lystelės a sąvara pritvirtinama detalė d (tvirtinimo vieta pažymėta A) – ji turi lankstytis į išskobtų duobučių pusę. į duobutes įsirems metalinis strypas g, grandimi pritvirtintas prie detalės d pažymėtoje tašku vietoje. Prie abiejų lystelių pritvirtinamos kilpos iš juostinio metalo, odos ar pan. (vietose, pažymėtose B). Lystelės suneriamos per kilpas kaip parodyta piešinyje a, ant jų galų užmaunamos lentelės e, kaištuku f nustatomas norimas juostos ilgis – ir rėmelis paruoštas audimui. Audžiant siūlų įtempimas reguliuojamas perkeliant kaištuką f ir keičiant detalės d pasvirimo kampą. Šitoks rėmelis užima mažiau vietos negu jo pirmtakas, be to, jį patogu nešiotis – pradėta juosta nuimama, rėmas išardomas.
Audimui reikalingi dar keli įrankiai: pora apvalių arba keturkampių lazdelių nytims (II h pav.), šaudyklė (II I pav.) arba, jei jos nėra, – plokščia ritė (II k pav.) ataudų siūlams užvynioti, balanėlė rašto rinkimui, vadinama peiliu. Peilis išdrožiamas iš kieto medžio, jo paviršius turi būti labai lygus, glotnūs, kad nesikabintų siūlai. II m pav. parodyti peilio skerspjūviai – jis siaurėja šonuose, briaunos suapvalintos, vienas galas nusmailintas.
Jei baigiasi ant šaudyklės užvyniotas ataudų siūlas, naujasis siūlas priduriamas be mazgo, t.y. j vieną ei|utę peršaunama abiem siūlais – senojo galeliu ir naujuoju. Nutrūkus metmenų; siūlui, geriausia jį pakeisti nauju, neišvengiamą mazgą surišant visai pris pat išausto juostos krašto. Jei nyčių siūlai audžiant apsivelia, kartas nuo karto reikia atsargiai juos nuvalyti, geriausia mažomis žirklutėmis, kitaip pasidarys sunku keisti žiotis,, išsitampys metmenų siūlai. Juostos galas audžiamas taip pat kaip pradžia, tik atvirkštine tvarka. Baigus austi, juosta perkerpama, nukarpomi metimo mazgai, sulyginami galai.
RINKTINIŲ JUOSTŲ REGIONINIAI BRUOŽAI
Nors rinktinių juostų randama visoje Lietuvoje, ne visose etnografinėse srityse jos buvo vienodai paplitusios. Be to, kiekvienas regionas turėję savo pamėgtus raštus, spalvų derinius/ Skirtingai buvo net tų pačių arba panašių ornamento motyvų komponavimas. Tradicinių juostų raštai formavosi daugelį šimtmečių. Juose kaimo audėjos pasiekė tobulą rašto ir jo fono – dugno piešinių derme, natūralu audimo technikos ir ornamento ryšį. Juostų raštai, kaip ir kitą liaudies ornamentika,___ buvo perimami iš ankstesnių kartų. Audėja neišgalvodavo naujo rašto, o šiek tiek improvizuodama kartodavo žinomą ornamentą. Tokiu keliu, siūlytume eiti ir nūdienėms juostų audėjoms. Suprantama, mums sunkiau – ornamentus, kuriuos senovėje visi žinodavo nuo mažens, mes turime susirasti muziejuose, etnografinėje literatūroje. Mes pateiksime po keletą visų Lietuvos etnografinių sričių rinktinių Juostų raštų (be pakraštėlio piešinių), aprašysime jų užmetimo schemas. Šiame žurnalo numeryje – tik dzūkiškos juostos.
DZŪKIŠKOS JUOSTOS
Dzūkijoje rinktinių juostų randama daugiausia. Ne visos jos buvo skirtos drabužiams sujuosti, parišti ar suvarstyti. Juostomis buvo parišami lopšiai, sėtuvės, lauknešėliai ir daugelis kitų namų apyvokos daiktų. Iš juostų dažnai buvo siuvami šventadieniniai pakinktai, netgi kilimai, ant kurių bažnyčioje per sutuoktuves stovėdavo jaunavedžiai. Prie išeiginių drabužių matyt buvo ryšimos dailiau, iš geresnių siūlų nuaustos juostos.
Juostos austos plačios (iki 9 cm) ir siauros. Vienok moterims nevertėtų juosėti platesnėmis nei 5-6 cm juostomis. Platesnių buvo mažai, ir jos labiau tinka sunkesnei žieminei arba vyriška; aprangai sujuosti. Pačios siauriausios (1-2 cm) juostelės tinka apavui, autams, kojinėms, prijuostėms pasirišti, liemenėms suvarstyti ir pan.
Dzūkijoje daug juostų buvo audžiama balinto ir nebalinto line dugnu, nors nemaža ir baltų medvilninių. Vilnoniai siūlai naudoti naminiai ir pirktiniai (skaisgijų). Mėgstamiausios rašto spalvos -raudona (didžioji juostų dalis), žalia, violetinė, rečiau pasitaikė mėlyna, tamsiai raudona, alyvinė ar- ryški rožinė spalva kai kuriose vietovėse palei Nemuną randama juostų šviesiai rudi (eglės kamieno atspalvio) dugnu. Šių juostų raštas paprasto žalios spalvos (8 pav.). Dzūkės mėgo akcentuoti juostos centrą kontrastingu pagrindinei spalvai siūlų dryžiu. Tai paryškindavo ornamento centrinę ašį, o kai kada optiškai pakeisdavo jo struktūrą. Šis būdas buvo naudojamas Ir kituose regionuose (pavyzdžiui, Suvalkijoje, Aukštaitijoje), bet niekur kitur nebuvę tokie populiarus.
Dzūkijoje plačios juostos dažnai užpildomos smulkiu tarsi kiliminiu raštu, sukomponuotu iš paprastų geometrinių motyvų rombelių, krypučių, kryželių. Kartais tokie raštai dėstomi skersai juostos. Kitose srityse panašios juostos labai retos. Daugiau nei kitur čia randama juostų, kurių ornamento kompozicijoje panaudota diagonali simetrijos ašis šiuo principu sukomponuoti raštai Dzūkijoje platesni i sudėtingesni negu kitur Lietuvoje.
Dzūkiškų juostų pakraštėliai audžiami iš kelių spalvų (paprastai 3-5) vilnonių siūlų. Įprasti spalviniai deriniai raudona-geltona-žalia, violetinė-žalia-raudona-mėlyna ir pan. kiekvienos spalvos dedant po 2-3 siūlelius. Juostos gale įaudžiami kelių spalvų ryškūs vilnoniai kutai.

KLAIPĖDIŠKIŲ RINKTINĖS JUOSTOS

Klaipėdos krašte ryšėtos siauros, dažniausiai tik 1-3 cm pločio rinktinės juostelės. Iš pradžių jų dugnas buvo baltas, raštai ryškių spalvų (2 pav.). XIX amžiaus pabaigoje, kai dėl liuteronų susirinkimininkų judėjimo poveikio buvo pradėti nešioti kuklesnių tamsių spalvų drabužiai, pakito ir juostų koloritas. Jų dugnas nuaustas iš juodų, tamsiai raudonų, rudų, violetinių siūlų. Šiame sodriame fone buvo išrenkamas žalias, violetinis, mėlynas ar kitoks ornamentas. Vilnoniai siūlai dažniausiai buvę pirktiniai (skaisgijų). Kartais ornamentas buvo audžiamas iš dviejų spalvų siūlų, skeliant raštą pusiau (3 pav). Labai savitos klaipėdiškių “šimtaraštės” juostos. Tokio tipo juostoje laisvai dėstoma vienas po kito daug skirtingų, tarpusavyje nesusijusių motyvų. Klaipėdiškių juostose buvo įaudžiami ir įrašai, dažniausiai berneliui skirta graži dedika¬cija, kartais dainos žodžiai, netgi religinių giesmių tekstai.
Klaipėdiškių juostų pakraštėliai neplatus, panašūs į dzūkiškus. Galai lygiai nukerpami ir užtaisomi, kad nebrigztų – kutų dažniau¬siai visai nebūna.
AUKŠTAIČIŲ JUOSTOS
Aukštaitijoje labiau mėgtos pintinės juostos. Rinktinių randa¬ma nedaug. Didžioji jų dalis neplačios, grubokos faktūros, austos beveik vien iš naminių lininių ir vilnonių siūlų.
Nuo kitų etnografinių sričių skiriasi jų koloritas. Spalvos nery¬škios, jų deriniai subtiliai niuansuoti. Dažna žalia spalva, tačiau ji paprastai tamsi ir dulsva, tarsi dažyta augaliniais dažais. Mėgsta¬ma šviesiai ruda (eglės kamieno) spalva, juoda bei pilka. Pasitai¬ko juostų, kurių rašto.metmenys dvispalviai, keičiami kas antras siūlas. Būdinga žymė – aukštaitiškos juostos pakraštėlis minimalaus pločio – paprastai jį sudaro pora dugno ir pora vilno¬nių, dažnai rašto spalvos, siūlelių. Kutai dažniausiai neįaudžiami, tik paliekami 3-5 cm metmenų galai.
ŽEMAIČIŲ JUOSTOS

Žemaitijoje juostų randama mažai, o ir tos, kurios ten rastos -dažniausiai iš regiono pakraščių – Tauragės, Raseinių rajonų, Palangos. Tai vis vietovės, esančios sričių, kuriose rinktinės juo¬stos buvo audžiamos, kaimynystėje (Suvalkija, Klaipėdos kr).
Juostos iš žemaičių kostiumo išnyko anksčiau negu iš kitų sričių, o gal jos ir nebuvo labai paplitusi susijuosimo priemonė. Moterys Žemaitijoje mėgo gaubtis skaromis – iš po jų juosta mažiau matoma. Vyrai juosėjo odiniais diržais ir žičkiniais rai¬ščiais. Keletas žemaitiškų juostų raštų parodyta 10-13 pav. Kaip ir kitur Lietuvoje jos austos iš medvilninių, lininių bei vilnonių siūlų. 10 pav. juosta būdinga pietinei Žemaitijai, Tauragės rajonui -smulkaus rašto siūlai išrenkami beveik ištisai j vieną pusę. Pakra¬štėlyje išrenkamas kitas raštas, panašiai kaip suvalkietiškoje juo¬stoje, tačiau ir šio raštelio siūlai beveik visi iškeliami į vieną pusę.
Juostų raštai siejasi su klaipėdiškių juostų raštais, antrosios juostelės netgi dugnas tamsus. Labai savitos kompozicijos juostos rastos Palangoje. Šių juostų raštas – iš trijų dalių, atskirtų spalvotų dryželių grupėmis.
Žemaitiškų juostų kutai įausti arba įverti, nelabai vešlūs, kar¬tais ir visai kuklūs, palikti iki ataudų.

VYTINĖS JUOSTOS
Vytinės juostos, kaip rodo archeologiniai duomenys, buvo paplitusios visoje Lietuvoje. VIII-XIV a. kapuose Lietuvoje bei Latvijoje rastų vytinių juostų raštai gana sudėtingi, artimi XVIII a. – XX a. pr. rinktinėms juostoms. Matyt, pastarosios laikui bėgant perėmė ir vytinių juostų raštus, ir funkcijas. XIX a. – XX a. pr. vytinės juostos išliko Aukštaitijoje. Dažniausiai iš jų, vienspalvių arba truputį raštuotų, buvo siuvami arklių pakinktai. Rytinėje Auk¬štaitijoje siauromis vytinėmis juostomis juosėjo vyrai.
Juostų apmatai vilnoniai, ataudai vilnoniai arba lininiai. Raštai – smulkus skersiniai ir išilginiai dryželiai, slanksteliai, kvadratėliai. Vienoje juostoje dažniausiai derinamos 2-5 spalvos. Deriniai panašūs kaip pintinėse juostose: žalia, raudona, violetinė, geltona, juoda, mė¬lyna, balta. Smulkūs raštai išsklaido spalvas, todėl vy¬tinės juostos koloritas kartais atrodo blankokas. Gal todėl prie šių juostelių dažnai rišami labai puošnūs ir sudėtingi ryškiaspalviai kutai. Bet apie juos kiek vėliau. Vytinė juosta vejama kvadratinėmis lentutėmis. Jų kampai gali būti suapvalinti, kad mažiau kliūtų už siūlų. Lentutės kampuose išgręžiamos keturios skylutės. Pradedančią-jai audėjai patartina lentutes sunumeruoti. Taip pat sunumeruoti kiekvienos lentutės skylutes pagal laikrodžio rodyklę. Audžiama taip: apmetami siūlai (2,5 m juostai reikia apie 3,5 m ilgio siūlų), vienas metimo galas suriša¬mas ir pritvirtinamas. Tuomet pagal pasirinktą raštą siūlai suveriami j lentutes, lentutės su¬dedamos viena prie kitos ir surišamos virvele, kad nesuirtų jų sudėjimo tvarka. Metmenys vienodai įtempiami. Tuomet surišamas antra¬sis metmenų galas. Jį geriau pritvirtinti paslankiai – pvz., prie kėdės atlošo arba sau prie diržo. Ataudų siūlas gali būti tiesiog susuktas į kamuoliuką, gali būti suvyniotas dėl patogumo į plokščią ritę – šios ritės šonu bus galima primušti ataudus. Jei tokios ritės neturime, siūlus primušame mediniu “peiliu” (žr. str. “Rinktinės juostos” Liaudies kultūra. – 1992. – Nr.1). Atrišame lenteles lai¬kančią virvelę ir pradedame austi.

IŠVADOS
1. Juostų audimas – tai tam tikra rankdarbių rūšis.
2. Juostos – tai Lietuvių liaudies būtina moterų ir vyrų drabužių dalis.
3. Pagal audimo būdą juostos skirstomos: vytinės, pintinės, beraštės, kaišytinės austinės ir austinės. Kiekvienas audimo būdas turi savo ypatumus.
4. Rinktinės juostos daugiausiai paplitusios Aukštaitijoje, kaišytinės Dzūkijoje, rinktinės – visuose Lietuvos regionuose.
5. Juostos gali būti audžiamos didelėmis staklėmis, mažomis staklytėmis, rinktinės juostos gali būti išaustos ir labai primytiviu būdu.
6. Nors rinktinių juostų randama visoje Lietuvoje, tačiau kiekviename regione jos skiriasi savo ornamentika ir spalvų deriniu.
7. Dažniausiai juostose naudoti ornamentai – rombas, arba “varnos akutė” (dažnas laidojimo juostų ornamentas), reiškęs žemę, požemį, žemės vaisingumą. Kryžiukas – simbolizavęs pradžią ir pabaigą. S arba zigzago pavidalo ženklas – “žalčiukas” – išmintis, gyvybinė energija, dvasinis ryšys. Eglutė arba “šluotelė” – laumių arba deivės Laimos ženklas, globojusios jaunamartes arba gimdyves.
8. Senovėje juosta buvo būtina per visas apeigas – nuo vestuvių ir krikštynų iki laidotuvių.

LITERATŪRA
1. O. Klikūnaitė. Rankdarbiai. V., 1959;
2. “Liaudies kultūra” Nr.5. 1991;
3. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas. K., 1950;
4. I. Končius. Žemaičių kryžiai ir koplyėlės. Čikaga, 1965;
5. Lietuvių liaudies menas. Tapyba. Grafika. V., 1968.

Leave a Comment