Impresionizmas

Kas yra impresionizmas
IMPRESIONIZMAS – tai XIX amžiaus pabaigos dailės, muzikos ir literatūros kryptis, susigrūmusi su konservatyviomis akademinėmis dailės tendencijomis. IMPRESIONIZMAS kilo iš realistinio meno. Dabar impresionizmas priskiriamas prie populiariausių Vakarų meno srovių, šio termino kilmė susijusi su noru įžeisti – apibūdinti kūrinių, kurie atrodė neįtikėtinai eskiziški ir nebaigti, parodą. Šiuos kūrinius sukūrusius dailininkus vienijo tai, kad jie atmetė pasenusį, “nuobodų” meną, kurį skatino oficialusis Salonas, bet jų meniniai siekiai skyrėsi. Impresionistai turėjo du pagrindinius tikslus: vaizduoti modernų gyvenimą ir tapyti atvirame ore. BBet net tokie grupės pavadinimai nėra tikslūs. Pavyzdžiui, Alfredą Sislėjų domino beveik vien tik peizažai, o Edgaras Dega karštai priešinosi tapymui lauke. Nepaisant skirtumų, Klodas Monė, Berta Morizo, Ogiustas Renuaras, Kamilis Pisaro, Alfredas Sislėjus, Giustavas Kalbotas, Edgaras Dega ir Merė Kasa suformavo naują aplinkinio pasaulio vaizdavimo būdą ir kartu su kitais dailininkais savo kūrybą eksponavo impresionistų parodose, vykusiose nuo 1874 iki 1886 Paryžiuje.
Impresionistų paletė
Spalvų naudojimo požiūriu impresionistai toliausiai pažengė nuo akademinės tradicijos.Nuo studijų metų jie žavėjosi ekspresyviomis romantizmo meistro Ežežno Delakrua (11798 -1863) kūrinių spalvomis. Tapydami plenere jie susidomėjo natūraliomis spalvomis ir trumpalaikiais šviesos refleksais, kuriuos įmanoma pavaizduoti spartesne technika nei kruopštus akademinės dailės procesas. Kad atkurtų regimąjį pasaulį, impresionistai naudojo kelias grynas spalvas. Jų pastebėjimą, jog daiktų spalvos yra “nepastovios”, o priklauso nu

uo aplinkos, patvirtino mokslo atradimai. XIX amžiaus viduryje Eženas Ševrolis įrodė, kiek daug optinių efektų galima gauti dedant vieną spalvą prie kitos.

Japonijos įtaka
Japonų medžio raižiniai Prancūzijoje pasirodė XIXa. šeštame dešimtmetyje ir išsyk tapo be galo populiarūs. Dauguma impresionistų nuo Batinjolio grupės laikų rinko šiuos raižinius, vadinamus UKIYO – E (besimainančio pasaulio vaizdais); tada jos nariai buvo vadinami “tapybos japonais”. Šie raižiniai paveikė impresionistų, liejančias koloritą bei formą, ir pakeitė kompozicijos supratimą, kuris labai skyrėsi nuo vakarietiškos tradicijos. Japonijos dailininkai darino vientisą koloritą su stilizuotais vaizduojamų objektų kontūrais, pabrėždami ne erdvės iliuziją paveikslo plokštumoje, o raižinio paviršiaus raštą. Jeigu Europos dailininkai perspektyva kūrė erdvės ir gylio įspūdį, tai japonai erdvinius santykius išreikšdavo vienas už kito pavaizduotais plokščiais objektais. Dėl dėmesio centro nebuvimo žiiūrovo žvilgsnis klaidžioja po plokščią dekoratyvų paviršių. Neįprasti raižinių žiūrėjimo taškai, kraštais nukirstos figūros priminė momentines nuotraukas ir įkvėpė impresionistus sukurti daugelį kompozicijų.
Pasaulinis impresionizmas
Paryžiaus impresionistai neliko vieni. Visame pasaulyje dailininkai pradėjo rinktis modernias temas, tapyti plenere, naudoti šviesias spalvas ir kartais net vadino save impresionistais. 1915 metais kritikas Kristijanas Brentonas rašė, kad nors Paryžius buvo “ta vieta, iš kurios spinduliavo ši naujoji evangelija, visoje Eropoje ir Amerikoje pasirodė daugybė. šviesos apaštalų, kurie tapybos tamsų veidą pavertė šviesiu – rausvu ir violetiniu”. Nuo ta

ada imta svarstyti, kokią įtaką šiems užsienio dailininkams padarė prancūzai ir ar iš tikrųjų Prancūzijos impresionizmas yra vienintelė tuometinio pasaulio dvasios išraiška. Kai kurios dailininkų grupės, pavyzdžiui, italų makiajoliai, pačios susikūrė panašų tapybos būdą, kitas neabejotinai įkvėpė impresionistiniai kūriniai, pamatyti parodose ar lankantis Paryžiuje.

Impresionizmas dailėje
Ištikimybės gamtai principą išpuoselėjo XIX a.. aštuntojo dešimtmečio meno kryptis. Ši kryptis pavadinta impresionizmu. Pirmiausiai ji susiformavo prancūzų tapyboje kaip priešprieša soloniniam akademizmui; vėliau reiškėsi daugelio Europos šalių dailėje, literatūroje, muzikoje, teatre. Impresionizmo pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje nuolat kinta ir tikra yra tik tai, ką atskiras žmogus mato ir jaučia konkrečią akimirką. Impresionistų kūrybai būdinga trumpalaikių pojūčių, unikalių įspūdžių, intymių pergyvenimo perteikimas. Vaizdus detales kūrinyje sieja ne mintis o nuotaika. Impresionistai stengėsi atspindėti drobėje aspūdžio, kuriuos patirdavo stebėdami gamta, realų gyvenimą, akimirkas. Jie tvirtino, kad joks dailininkas iki šiol nevaizdavo gamtos taip, kaip ją iš tikrųjų mato – visi daiktai paveiksle būdavo vaizduojami vienodai tiksliai. Iš tikrųjų žmogaus akis aiškiai pamatyti tegali tik nedidelę dalą daiktų, patekusių į regos lauką. Visa kita pranyksta nenusakomam šviesų ir spalvų laisme. Todėl impresionistai atsisakė ryškių kontūrų ir tamsių šešėlių. Jie vaizdavo ne tiek pačius daiktus, kiek juos supančią šviesą ir atmosferą. Noras “pagauti švievą teptuko galiuku” priverte juos dirbti gamtoje, po

o atviru dangumi, tapyti iš natūros. Jie naudojo šviesias grynas spalvas, daržus ant drobes tepdavo lengvai, mažais į kablelius panašiais potėpiais. Į paveikslą žiūrint iš toliau, tokios šviesos dėmelės susiliedavo į reikiamą toną, sukurdavo šiltą vasaros dieną virpančio oro įspūdį. Kai kuriuos šviesos perteikimo pavyzdžius impresionistai rado romantiko Delakrua ir anglų dailininkų Konstablio ir Ternerio tapyboje.
Impresionistai daug naujo įnešė ir į paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo paveikslą taip, lyg tai būtų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą.
Savo paveikslams impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių žaismingo turinio siužetų. Jie tapė įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino.

Kita vertus, impresionistai tikrovę vaizdavo lyg ir be aistros, stengdamiesi maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinę, matomą pusę. Norėdami parodyti praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo reikšmingumą, jie pradėjo tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir metų laikais, t.y. kūrė skirtingo kolorito ir nuotaikos paveikslus.
Impresionistams prireikė primygtinai ginti savojo meno principus. Kadangi jų darbai nebuvo priimami į oficialias parodas, kelias parodas surengė jie patys. Kritika ir publika su
utiko jas labai priešiškai, negilėjo įžeidimų ir patyčių. Impresionistų paveikslų novatoriškumas ir ypatingas þabesys susilaukė įvertinimo tik po kelių dešimtmečių, kai patys dailininkai jau buvo pasenę. Dabar jų paveikslai labai vertinami ir priskiriami geriausiems pasaulio meno kūriniams.
Pats nuosekliausias impresionistas buvo Klodas Monė (1840 – 1926), sukūręs šviesos užlietus tarsi vibruojančius peizažus. Daugelyje jo paveikslų serijų kartojasi šieno kupetų, tvenkinyje žydinèių vandens lelijų, topolių alėųø ir kiti motyvai. Jie užfiksuoti įvairiu dienos metu, esant skirtingam orui: tai apsupti gęstančios vakarinės žaros, tai užlieti vidurdienio saulės mirgėjimo. Nutapęs ryto rūke skęstantį uostą, paveikslą dailininkas pavadino “Įspūdis. Saulėtekis”. Iš šio paveikslo pavadinimo atsirado impresionizmo terminas. Visa kas pasakyta apie impresionistus, visiškai tinka ir Kamilio Pisaro (1830 – 1963) kūrybai. Jo nutapytuose miesto vaizduose matome pilnus ekipažų Paryþiaus bulvarus, tamsiomis dëmelëmis perteiktas pėsčiųjų figūrėles. Taputi žmones mėgo ir Ogiustas Renuaras (1841 – 1919) Ypač minkštai nutapyti jo paveikslai, vaizduojantys nuostabias moteris švelniais, šiek tiek vaikiškais veidais arba besiilsinčius ar besilinksminanèčus užmiesčio pokylyje miestiečius.
Impresionizmas spalvomis, pustoniais ir atspalviais, polinkiu į visa, kas trumpalaikiška ir keičiasi, labiausiai atitiko tapybos reikalavimus. Bet atsirado meistras, kuris impresionistų idėjas pabandė atspindėti skulptūroje. Tai buvo prancūzas Ogiustas Rodenas (1840 – 1917). Rodenas skulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuro paviršių gyvą pulsavimą, skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus jo skulptūrų jausmingumas patetika impresionizmui visai svetimi. Rodenas sukūrė keletą rašytojo O. de Balzako portreto variantų. Vienas iš jų laikomas XIX a. klasika.

Literatūroje impresionizmas ne toks autonomiškas, kaip tapyboje. Jo poetika sumišusi su natūralizmo, simbolizmo ir kitomis modernistinių srovių principais. Impresionizmo lyrikai būdinga vaizdo tapybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių pabrėžimas, emocingumas, akustinė žodžių harmonija, prozai – fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriniai epizodai, pasakojimo subjektyvumas, didelė potekstės reikšmė, trūkčiojantis, nervingas ritmas. Impresionizmo dramoje vyrauja poetiniai elementai, sugestyvūs dramatiški pergyvenimai, joje maža buitinio konkretumo, neryškus veiksmas.
Lietuvių literatūroje impresionizmo užuomazgų yra XX a. pradžios Šatrijos Raganos, K. Puidos, Vaidilutės lyriniuose vaizdeliuose. Impresionizmo poetikos bruožai būdingi K. Jurgelio iš dalie B. Sruogos poezijai. Ryškiausias lietuvių impresionistas – I. Šeinius. Gamtos, nelaimingos meilės motyvų Šeiniaus apysakose (“Kuprelis”, “Vasaros vaišės”) svarbią vietą užima nuotaika, intymus pasakojimas, stilizuota frazė. XX a. 3-4 dešimtmetyje impresionizmo bruožai susipynę su realizmo, ekspresionizmo, neoromantizmo elementais.
Muzika. Kompozitoriai impresionistai stengėsi perteikti regimųjų ar girdimųjų įspūdžių, antikinio meno kūrinių, tolimųjų kraštų egzotikos sukeltas nuotaikas, daug dėmesio skyrė muzikos skambesio spalvingumui, tembrą laikė savarankišku muzikos elementu, išplėtė mažoro-minoro tonacinės sistemos ribas, harmoniją praturtino sudėtingų akordų kompleksais, faktūroje gretino aukštąjį ir žemąjį registrus. Orkestre gausiai vartojo instrumentų solo, atsisakė griežtos ritmikos, kultivavo daugiausia smulkiuosius žandrus. Muzikoje impresionizmas susiformavo XIX a. 10 dešimtmetyje Prancūzijoje. Nuosekliausia reiškėsi K. Debiusi kūryboje. Lietuvoje impresionizmo bruožai būdingi kai kuriems S. Vainiūno kūriniams (“Mažoji vabzdžių siuita”, I koncertas fortepijonui ir orkestrui).
Impresionizmo tradicijas kurį laiką tęsė vadinamasis neoimpresionizmas (priešdėlis neo reiškia naujas), XIX a. pabaigos tapybos kryptis. Jos pradininkas ir pagrindinis atstovas Žoržas Sera (1859 – 1891). Naudodamiesi naujausiais mokslo laimėjimais, neoimpresionistai studijavo, kaip žmogaus akis priima šviesą ir, priklausomai nuo to, kūrė savitą tapybos techniką. Drobę jie tapė grynomis spalvomis, dažus išdėstydami paveikslo paviršiuje vienodo dydžio taškeliais. Rinkdamasis spalvas dailininkas irgi nebuvo visiškai laisvas. Pavyzdžiui, šešėliai savo spalvomis turėjo papildyti figūrų spalvas (viena kitą papildančios spalvų poros buvo raudona – žalia, mėlyna – oranžinė, geltona – šviesiai violetinė). Tapyti paveikslai panašesni į mozaikas, o ne į gamtoje matytus vaizdus.

Leave a Comment