Brangakmeniai

Įvadas..............................2
Tislai, uždaviniai..............................2
Brangakmenių makroskopiškai nustamos savybės......................3
Paprastais instrimentais nustatomos savybės.........................5
Taurinimas..............................6
Brangakmenių istorija..............................7
Astrologija ir gydymas brangakmeniais..........................7
Kilmė ir telkiniai..............................8
Apdirbimas..............................8
Identifikavimas..............................9
Imitacijos..............................9
Priežiūra..............................10
Brangakmeniai..............................10
Ametistas..............................11
Daimantas..............................11
Gintaras..............................14
Jaspis..............................15
Kalnų krikštolas..............................16
Koralai..............................17
Lazuritas..............................17
Malachitas..............................18
Nefritas..............................19
Obsidianas..............................20
Oniksas..............................21
Opalai..............................21
Perlas..............................22
Rubinas..............................22
Serdolikas..............................23
Smaragdas..............................24
Turkis..............................24
Prekyba ir įvertinimas..............................25
Retieji akmenys, sintetiniai brangakmeniai, imitacijos...................26
Išvados..............................27
Literatūra ..............................28

ĮVADAS

Nuo seniausių laikų žmonės akmenis vadindavo branbakmeniais, kurie žavėjo neįprasta išvaizda, blizgesiu , spalva, skaidrumu, tvirtumu, retumu. Šie akmenys atnešdavo naudos, tarnaudavo komerciniams poreikiams bei tikslams. Vėliau į šią grupę buvo įtraukti ir kiti akmrnys, neturėję keletos išvardintų savybių. Jie buvo paslaptingi, madingi. Brangužiuosius akmenis suskirstė į brangakmenius ir pusbrangius akmenis. Bet greitai ta riba išnyko, ir buvo sudaryta juos visus jungiančią grrupę , kurią pavadino brangakmeniais. Jai buvo priskirti visi mineralai, akmenys ie net organinės medžiagos, iš kurių galima pagaminti šlifuotus akmenis puošimui arba kolekcionavimui, o neapdirpti jie naudojami kaip papuošalai. Iš jų yra gaminami dekoratyviniai, meniški daiktai, daromos mozaikos.
Akmenys pagal įvairius kriterijus skirstomi į klases, pvz,. puošniuosius, puošniuosius- dekoratyvinius, dekoratyvinius akmenis ir t.t. Daugumos brangakmenių senųjų pavadinimų kilmė yra susijusi su spalva, forma, sudėtimi, arba įvairiomis šių savybių kombinacijomis. Brangakmeniai turi ir chemines formules, kuri yra paimta iš Hugo Strunz minerologinių lentelių.

Tikslai:

Išnagrinėti kookios vyrauja brangakmenių rūšys .

Uždaviniai:

1. Gilintis į brangakmenių istorija.
2. Ssusipažinti su brangakmenių rūšimis.
3. Kur yra panaudojami brangakmeniai.

BRANGAKMENIŲ MAKROSKOPIŠKAI NUSTATOMOS SĄVYBĖS

Spalva. Pati svarbiausia savybė, kuri plika akimi matoma yra spalva. Dažnai spalva yra priklausoma nuo mados, arba vietovės. Ji nulemia akmes vertę, kuri tampa svarbiausiu kr

riterijumi. Iš atitinkamų spalvų yra kilę ir daugelio brangakmenių pavadinimai (pvz. akvamarinas arba albitas). Spalva yra būdingiausias nustatymo požymis. Fiziniu požiuriu brangakmeniai pagal spalvą skirstomi į: bespalvius arba achromatinius (pvz. deimantas, kalnų krikštolas); šviesos spindulys pereina į akmenį, nesugerdamas tam tikro ilgio bangų; spalvotus arba idiochromatinius (pvz. malachitas, rodonitas);spalva priklauso nuo tam tikro elemento, esančio brangakmenio sudetyje; dažytus arba alochromatinius (pvz. ametistas, rubinas); atspalvis atsiranda įsimaišius tam tikriems mikroelementams; raibuliuojančius arba pseudochromatinius, spalvą sąlygoja įvairūs optiniai efektai. Tai irizacija, tigro, sakalo ar katės akies efektai, asterizmas, opalascencija ir kiti vidinės kristalų konstrukcijos sukeliami optiniai spalvų efektai, zonų bei juostų susidarymas. Brangakmenių spalvos intensyvumas dažnai priklauso nuo gausybės šalutinių veiksnių, pvz., ultravioletinio ar radioaktyvaus spinduliavimo, šilumos, dūlėjimo, dehidracijos, kitų medžiagų poveikio ir pan. Šiie procesai gali teigiamai paveikti spalvą, tačiau dažniausiai ją silpnina.
Skaidrumas- tai akmens laidumas šviesai. Jis labiausiai priklauso nuo kristalo konstrukcijos, skaidrumas ypač sumažėja dėl spalvos intensyvumo, intarpų, įskilimų arba dūlėjimo reiškinių. Pagal skaidrumą skiriame į skaidrius, pusiau skaidrius, peršviečiamus, neperšviečiamus (nepermatomus) akmenis. Apšvietimas, šiluma ir mechaniniai pažeidimai veikia akmenų skaidrumą. Nuo jo laipsnio priklauso ne tik kokybė, bet ir kaina, bet ir apdirbimo būdas ( facetinis, lygus ar plastiškas šlifavimas).
Blizgesys atsiranda, šviesai atsispindint ir išsisklaidant prie akmens paviršiaus arba tuoj pat po ju
uo. Jis priklauso nuo lūžimo rodiklio, sugėrimo, skaidrumo ir paviršiaus savybių; įtakos turi ir spalva. Blizgesys- svarbi brangakmenių savybė, jis apsprendžia šlifavimo tipo arba apdirbimo būdo pasirinkimą.
Skalumas- tai myneralų savybė, juos veikiant mechaniškai, skilti tikliai dėsningomis kryptimis. Reikia skirti skalumą nuo dalumo arba atskyrimo ( dvynių saaugos, reguliarius intarpų padalijimas). Dalumas didėja dūlėjant (pvz. korundas).
Skalumas priklauso nuo vidinės mineralų sandaros ir visuomet yra pastovus. Mineralai pagal skalumą skirstomi į idealiai skalius, labai skalius, skalius, nelabai skalius, seskalius, visišaki neskalius. Žinant jų skalumą, prieš šlifuojant akmenis, įmanoma teigiamai surušiuoti ir pakreipti. Geras skalumas paprastai būdingas perlamutriškai spindintiems brangakmeniaims, o nežymus- dažniausiai stikliškai spindintiems akmenims. Idealiai ir labai skalius akmenis reikia saugoti nuo mechaninių pažeidimų. Neskaliems brangakmeniams būdingas skirumas. Skiriame į kriauklės formos, nelygų, trapų, bei kabliuko formos skirumą.

Kristalų sistemos. Neapdirbtus akmenis lengva makroskopiškai atskirti nustačius jiems būdingą kristalų sistemą. Dauguma brangakmenių randama kristalų pavidalu. Jų forma ir lemiamos fizikinės bei optinės grangakmenių savybės priklauso nuo vidinės kristalo stuktūros- kristalinės gardelės cheminio ryšio. Kristalo paviršius sudarytas iš plokštumų, kraštų ir kampų, tarp kurių yra pastovūs santykiai. Ši simetrija pasikartoja visuose to paties tipo kristaluose. Išorinė simetrija nustatyta per jos elementus ( sukimosi ašis, veidrodines plokštumas, inversijos centrą, sukamas inversijos ašis). Šių simetrijos elementų kombinacijos sudaro 32 kristalų kl
lses, kurios skirstomos į 7 kristalų sistemas: trinklinė, monoklininė, ortorombinė, tetraganalinė, trigonalinė, heksagonalinė ir kubinė sistemos.
Trinklininėje (trigubai lenktoje) sistemoje ašies kryžius susideda iš trijų įvairaus ilgio ašių, kurios tarpusavyje nesudaro stačių kampų. Monoklininėje (paprastai lenktoje sistemoje irgi yra trys skirtingo ilgio ašys, tačiau viena iš jų su statmenąją ašimi sudaro statujį kampą. Ortorombinės (rombo formos) sistemos kristalai turi tris skirtingo ilgio ašis, kurios yra viena kitai statmenos. Tetrogonalinėje (keturkampėje) sistemoje visos trys ašys irgi viena kitai statmenos, tačiau horizontaliosios ašys yra vienodo ilgumo. Heksaginalinei (šešiakampei)sistemai būdingas keturių ašių kryžius, trys horizontaliosios ašys viena su kita sudarančios 120° kampus, o su vertikaliąja ašimi- statmeną kampą. Trigonalinės arba romboedrinės (trikampės) sistemos toks pats ašių tipas, kaip ir heksaginalinės, tik sistemos simetriškumas vertikaliąjai ašiai sumažėja nuo šešių iki trijų. Kubinei (šešiasienei) sistemai būdingas kryžius su trimis vienodo ilgio ašimis, kurios statmenos viena kitai.

Morfologija. Vidinė kristalų konstrukcija ir kilmė- svarbiausi veiksniai, lemiantys tam tikrą brangakmenio morfologinę formą. Greta kokybės ir brangakmenio tipo, forma yra vienas svarbiausių kriterijų, pasirenkant akmenį puošimui arba šlifavimui. Keletas brangakmenių neturi taisyklingos vidinės konstrukcijos, jie yra amorfiški (pvz. opalas). Pagal išorinę formą, išvaizdą, paprastai tarp brangakmenių skiriami izometrinės formos kristalai, ištęsti į vieną pusę, t.y. kolonų formos, ištęsti į dvi puses, t.y. plokščios arba lapinės fo

ormos ir tarpinių, kaip antai statistinės, formų. Papuošalų gamybai dažnai naudojami grūdėti, kompaktiški, stiebelio, lapelio formos, oolitai, sustingę ir kolomorfiniai brangakmenių agregatai.

PAPRASTAIS INSTRUMENTAIS NUSTATOMOS SAVYBĖS

Kietumas yra akmens pasipriešinimas kitos medžiagos įsiskverbimui. Jį lemia ir kristalinės gardelės rūšis. Yra sukurta nemažai kietumo skalių, tačiau žinomiausia laikoma vadinamoji ‘Moso kietumo skalė”. Tikrinant kietumą reikia stengtis nepažeisti šlifuotų kraštų bei kampų.
Brėžimas. Perbraukus brangakmenį per neglazuruotą porceliano lentą ar įbrėžus jį kitu daiktu, susidaro smulkūs milteliai. Jų spalva ir informuoja apie brangakmenio sąvybes. Nusitrynę miltyeliai gali atitikti akmens spalvą arba būti kitos spalvos. Dažytų akmenų nuotrinos paprastai būna baltos arba labai šviesios spalvos.
Tankis (lyginamoji masė)- tai brangakmenio masės ir tūrio santykis. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvieno mineralo tankis yra gana pastovus dydis, jis laikomas reikšmingu rodikliu atpažįstant brangųjį akmenį. Norint greitai ir tiksliai atpažinti yra naudojamas vadinamasis “suspensijos metodas”, pagal kurį galima nustatyti akmens tankį lyginant su standartizuotu skysčiu. Šiuo metodu galima greitai sužinoti lyginamąją masę, o medžiaga lieka nepažeista. Akmuo panardinamas į tam tikrą skystį, kurio tankis žinomas, jei plūduriuoja- tankis mažesnis, o jei grimzta- didesnis nei skysčio. Norint tiksliai nustatyti tankį, yra naudojamas dvigubo svėrimo metodas (sveriama ore ir vandenyje).
Šviesos lūžio rodiklis. Šviesos spindulys, krisdamas tam tikru kampu iš vienos optiškai retesnės (pvz. oras) į kitą optiškai tankesnę aplinką (pvz. brangakmenis), lūžta. Jei spindulys ant paviršiaus krinta statmenai, jis nelūžta. Šviesos lūžis daugiausia naudojamas šlifuotų akmenų indefikacijai. Šviesos lūžio rodiklis padeda tinkamai pasirinkti šlifavimą. Šviesos spindulys turi patekti į šlifuotą akmenį, viduje atsispindėti, ir vėl išeiti. Tik tuomet yra garantojamas tinkamas blizgesys- akmuo spindi

.
Dvejopas lūžimas. Pagal optines savybes brangakmeniai skirstomi į izotropinius ir optiškai anizotropinius akmenis. Kai šviesos spindulys pereina per izotropinius ir amorfinius akmenis, jis, tiesa, lūžta, tačiau šviesa sklinda į visas puses vienodu greičiu. Anizotropiniuose akmenyse šviesos spindulys pasidalina į du skirtingai poliarizuotus spindulius su skirtingais šviesos greičiais- šviesa lūžta dvejopai. Vienos ašies mineraluose yra skiriami du pagrindinio lūžio rodikliai (No ir Ne), dviašiuose mineraluose yra trys lūžio rodikliai (Np, Nm, Ng). optinių ašių kryptimi spindulys dvejopai nelūžta. Žymus, net ir makroskopiškai matomas dvejopas lūžimas būdingas yra pvz,. kalcitui ir cirkonui. Į tai reikia atkreiti dėmesį šlifuojant. Daugumos brangakmenių dvejopas lūžimas labai nežymus ir į jį galima neatsižvelgti.
Dispersija- kai per skaidrų, šlifuotą akmenį pereina balta šviesa, spindulys išklaidomas į į atskiras spektro spalvas, kurioms būdingi skirtingi lūžio rodikliai. Šis reiškinys yra vadinamas dipersija. Ji labiausiai pastebima deimantuose bei cirkone. Tai yra labai vertinama brangakmenių savybė.

Pleochroizmas. Brangakmeniuose dvejopai lūžtanti šviesa optinės ašies atžvilgiu skirtingai absorbuojama, todėl ašies linijoje ir jai statmenai galima matyti įvairias spalvas. Tai vadinama pleochroizmu (daugiaspalviškumu). Vienašiuose kristaluose yra matomos dvi spalvos (dichroizmas), dviašiuose- trys (richoizmas). Skiriame į stiprų, ryškų, ir silpną pleochroizmą. Jei plechroizmas yra labai stiprus, tinkamu šlifavimu optinių ašių atžvilgiu pagal pageidavimą jį galima susilpninti arba pabrėžti. Tačiau daugumos brangakmenių plechroizmas net mikroskopiškai nepastebimas.
Liuminescencija-tai medžiagos švytėjimas, kuris atsiranda veikiant įvairių rūšių energijai (pvz. švitinimui). Ji sukeliama ultravioletinio spinduliavimo ir trunkanti tik tiek, kiek pats spinduliavimas. Ji sužadinama tik kūną apšvietus. Vėliau jis ima švytėti pats. Liuminesenciją sukelia į brangakmenį įsimaišę tam tikri smulkūs metalo priedai. Jie gali sužadinti net skirtingų spalvų liuminescenciją. Dažniausiai yra remiamasi, atskiriant tokius pačius brangakmenius, tik iš kitų radimviečių.

“TAURINIMAS”

“Taurinimas”- tai procesas, kuriuo metu, nekeičiant pradinės cheminės sandaros ir fizikinių savybių, yra paryškinamas estewtinis brangakmenio vaizdas, padidinama jo vertė, bei pagerinama išvaizda. Dažniausiai yra paryškinama arba susilpninama brangakmenio spalva, retušuojam imaži trūkumai (įskilimai, juostos su šilkiniu spindesiu, poros ir pan). Žinomiausias taurinimo būdas – tai agatų ir chalcedonų dažymas. Porėti akmenys yra prisotinti dažais arba reagentais, kurie nulemia norimą spalvą. Kartais tam yra naudojami šarmai, karštis ar šiluma. Tiesiogiai veikiant aukšta temperatūra spalvą galia paryškinti, silpninti, arba net keisti. Paskutiniu metu spalva yra paryškinama radioaktyviuoju spinduliavimu. Iš dalies rekonstruojant arba retušuojant brangakmenis yra panardinamas į įvairius aliejus, dervas ir kt. ir jais prisotinamas. Atlūžusių brangakmenių galiukus ir daleles (pvz. turkis, gintaras) yra taurinama slėgiu ir šiluma. Tai yra vadinami “rekonstruoti” akmenys. Su lazeriu iš deimantų pašalinami intarpai, atsiradęs kanalas pripildomas specialiu labai trapiu stiklu.

BRANGAKMENIŲ ISTORIJA

Brangakmeniai kasami ir apdirbami jau labai seniai. Archeologiniai radiniai rodo, kad jau viduriniame akmens amžiuje, mezolite, buvo domimasi brangiaisiais akmenimis. Brangakmeniais labai domėjosi, žavėjosi jų žinovai graikai, vėliau romėnai ir bizantiečiai. Tai įrodantys yra gerai įsilaikę užrašai apie akmenis. Brangakmenius ruošti ar naudoti papuošalams imta jau Vidurio ir Šiaurės Europoje prieš mūsų erą. Ypatingą vietą užėmė Baltijos jūros gintaras, kuriuo buvo prekiaujama visame antikiniame pasaulyje.
XV ir XVI am.labai sustiprėjo Europoje domėjimasis brangakmeniais, vystantis prekybai bei mokslui. Tam tikrą įtaką turėjo ir tebeturi brangakmenių ryšys su įvairiais astrologiniais ženklais, prietarais ir pan. Labiausiai brangakmeniais imta domėtis tik XVIII ir XIX am., kai buvo rasta daug naujų brangakmenių klodų, arba iš naujo atrasos senosios, užmirštos kasyklos.
Pastaruoju metu yra naudojama vis daugiau naujų, netradicinių brangakmenių. Šiandiena, nors ir keičiasi mados, vis dažniau naudojami ir tie akmenys, kurie nepasižymi idealiomis savybėmis.

ASTROLOGIJA IR GYDYMAS BRANGAKMENIAIS

Dėl ryškių arba neįprastų savybių, brangakmeniai nuo senų laikų buvo naudojami kaip kulto akmenys. Vėliau jie buvo susieti ir su įvairiais astrologiais ženklais, žvaigždių ir planetų kombinacijomis. Gydantis, brangakmenius reikia uždėti ant skaudamos vietos arba svarbaus energijos ar nervų centro (pvz. čakros). Kiekvienas akmuo, kuriuo dažnai gydomasi, turi išsikrauti ir vėl įsikrauti. Akmuo gerai išsikrauna po tekančiu vandeniu, o įsikrauna saulės spinduliuose. Juk dvasinė sveikata arba tikėjimas- vaistai nuo visų ligų.

KILMĖ IR TELKINIAI

Brangakmenių yra visuose uolienuose, bet ir didesnės jų sankaupos aptinkamos nuosedinėse. Čia randamos didžiausios brangakmenių koncentracijos beveik visų genetinių tipų uolienuose. Tai būdinga deimantų, safyrų ir rubinų radimvietėms. Nemažai brangakmenių gaunama iš pegmantitų. Didelės brangakmenių koncentracijos bet kokio tipo uolienuose aptinkamos labai retai ir dažnai tik atsitiktinai.
Prekyba brangakmeniais turi savo ypatybių, todėl nereikia stebėtis, kad jų kilmės vieta kartais laikoma paslaptyje arba nurodoma klaidingai, informuoja apie radimviečių turtus bei jų prieinamumą būna gana netiksli.

APDIRBIMAS

Kai kurie brangakmeniai dėl kietumo jau nuo pat pradžios naudojami įrankių gamybai, kiti, nepaprastai gražūs akmenys,- puošimui. Gana dažnai nedideli kiekiai labai vertingų akmenų negalėjo patenkinti paklausos, todėl buvo pradėti tobulinti mažesnės vertės akmenys. Jie buvo pagražinami optiškai (graviruojami, šlifuojami, gręžiami) arba suteikiama norima forma (skaldomi, pjaustomi). Rezultatas visada turi atrodyti geras, kad forma ir spalva patrauktų į save demesį. Anksčiau brangakmeniai buvo apdirbami skaldant, vėliau graviruojant, gręžiant, šlifuojant ir pjaustant.
Pažįstant akmenis, jų savybes bei technologijas, buvo nuolat tobulinamos formos ( nuo netaisiklingų gemų iki taisiklingai išgaubtų kabašonų).kiekvienai apdirbimo rūšiai- lanteliniui, kabašono, facetiniui, bugniniui šlifavimui- pasirenkama vis kitokios rūšies žaliava.

IDENTIFIKAVIMAS

Brangakmenių identifikavimo rūšys ir būdai turi tam tikrų ypatybių. Dažniausiai yra matomi jau apdirbtos formos akmenis. Be to, jie dažniausiai yra įtaisyti į įvairius papuošalus, o ne pažeidžiant akmens ar papuošalo, neįmanoma pritaikyti keleto tradicinių indefikavimo metodų. Identifikavimas prasideda nuo makroskopinių testų, po to imamasi paprastų laboratorinių bandymų. Jeigu nepavyksta akmens indentifikuoti paprastais metodais, reikia kreiptis į specialistą.

IMITACIJOS

Dėl didelės, daugumai žmonių nepasiekiamos brangakmenių kainos ir riboto jų kiekio buvo pradėtos daryti brangakmenių imitacijos. Tap pirmiausia buvo naudojami kiti gamtoje randami akmenys, arba jų kombinacijos- dubletai, tripletai, arba pamėgdžiojama ( stiklas, glazūra, dirbtinės medžiagos). Vėliau pradėti naudoti sintetiniai ar chemiškai ir fiziškai panašūs akmenys arba iki šiol gamtoje dar nerasti junginiai.

PRIEŽIŪRA

Kiekvieną akmenį apdirbant, transportuojant, fiksuojant ir ypač kasdieną nešiojant kaip papuošalą, yra reikalinga priežiūra. Priežiūra priklauso nuo brangakmenio savybių. Gerai prižiūrimi akmenys išlieka tvirti ilga laiką.
Nesilaikant nurodymų akmenys gali pakeisti savo išvaizda ar kokybę, blogiausiu atveju- atsirasti pažeidimų, ar net sunykti pats akmuo. Brangakmeniams ypač yra pavojingi stiprūs smūgiai, nudėvėjimas ar eksremalios salygos ( karštis, šaltis, saulės spinduliai, aktyvūs chemikalai ie reagentai). Norint juos išlaikyti ilga laiką, reikia juos tinkamai prižiurėti, valyti. Reikia atsižvelgi į patį akmenį, galima valyti vandeniu, muiluotu vandeniu, garais arba ultragarsu.

BRANGAKMENIAI

Brangakmenis – mineralas, uoliena, organinė ar sintetinė medžiaga, kurią galima rinkti ir panaudoti juvelyrikoje. Tai natūralūs apdirbti bei neapdirbti brangieji, juvelyriniai bei puošnieji akmenys, organinės kilmės brangakmeniai. Gamtoje dažnai randami mineralai vadinami pusbrangakmeniais.Brangakmenių svoris matuojamas karatais.

AMETISTAS

Ametistas gali būti mėlynos arba violetinės spalvos, dirbtinėje šviesoje – pilkas. Kaitinamas ametistas praranda savo spalvą ir tampa gelsvu, žalsvu ar net visai bespalviu. Ametistas kvarco atmaina SiO2.

Ametistas
Ametisto kristalas

Ametistą žmonės žinojo ir vertino jau žiloje senovėje, buvo tikima, kad jame glūdi ypatingos galios, lemiančios sėkmę, gyvenimo pastovumą, apsaugančios nuo burtų, ligų, girtuoklystės ir blogų minčių. Ametistas buvo žinomas ir Senojoje Indijoje, sanskrito kalba vadintas Cacunda- laimę nešantis. Šiuo brangakmeniu domėjosi ir šumerai (3000 m. pr. Kr.), tai rodo jų palikti įrašai molinėse lentelėse ; juose yra rašoma, kad ametistas- « tai talismanas, sukeliantis meilę dovanojančiam, net jei anksčiau moteris jautė meilę visai kitam asmeniui ».
Nuo XVIII a. ametistas yra plačiai naudojamas papuošalams, iš jo yra gaminamos sagės, žiedai, auskarai, karoliai, sąsagos. Violetiškai rusvų ir intensyviai violetinių atspalvių ametistai naudojami brangiesiems juvelyriniams dirbiniams, derinami su brilijantais ir smaragdais.

DEIMANTAS

Pats brangiausias brangakmenis yra laikomas deimantas. Deimantai būna bespalviai, pilki, balti, melsvi, gelsvi, tamsiai rudi. Spalva priklauso nuo kristalo gardelėje esančių priemaišų. Deimantai būna tiek skaidūs, tiek neskaidrūs. Deimantas turi labai gerą skalumą, o blizgesys – deimantinis (žaižaruojantis įvairiomis vaivorykštės spalvomis), riebus.
Deimantai nėra sudaryti vien tik iš anglies C. Deimante gali būti silicio, geležies, titano, magnio, kalcio oksidų, azoto ir kitos priemaišos. Taip pat pasitaiko kitų mineralų intarpų – grafito, olivino, piropo ir kt. Kristalo singonija kubinė. Dažniausiai randami oktaedro, rečiau kubo formos kristalai.
Deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas. Pagal Moso skalę jo kietumas yra 10. Jis atsparus rūgštims ir šarmams. Kaitinamas ore sudega prie 800°C.

Deimantas

Apdirbtas deimantas- Briliantas

Deimantams, kaip ir kitiems brangakmeniams, priskiriamos magiškos savybės. Pasak rytiečių, tas, kas turi deimantą yra reikalingas vadovams, jo žodžiai yra gerbiami, nes jis pats blogio nebijo, nepraranda atminties ir visada būna linksmas. Yra manoka, kad įdėmiai žvelgiant į briliantus, ne tik gerėja nuotaika, bet ir žvelgiantys gudrėja.
Deimantas ir šiandiena žadina žmonių aistras. Tai yra pats brangiausias gamtos kūrinys. Astrologai mano, kad deimantą globoja Saulė ir Venera, todėl jis tinka moterims, jis šąlina moters veido dėmes, mūvint žiedą su brilijantu, gimdymas būna neskausmingas.
Išpjovimas tai charakteristika apimanti brilianto proporcijas briaunų kokybę ir kt. Brilianto išpjovimo kokybė gana stipriai lemia tokias charakteristikas, kaip blizgesys.
Briliantai gali būti išpjauti įvairių formų, tai priklauso tik nuo meistriškumo. Kiekviena forma yra sukurta, kad išryškintų tam tikras brilianto charakteristikas.
Deimantai yra briaunuojami įvairiomis formomis. Dažniausiai forma parenkama taip, kad išsaugoti akmens dydi ir masę.

Norint išsaugoti deimanto dydį ir masę, dažnai yra pažeidžiamos taisyklingo briaunavimo proporcijos.

Galutinį išbaigtumą apibrėžia simetrija ir poliravimas.

Simetrija priklauso nuo šių pagrindiniu briaunuoto deimanto elementų;

v Diametras-akmens skersmuo per rundistą;
v Aikštelė – viršutinė akmens briauna;
v Karūna –viršutinė akmens dalis tarp aikštelės ir rundisto;
v Rundistas-siauras kraštas atskiriantis karūną nuo paviljono.Tai yra dalis kurioje matuojamas didžiausias akmens diametras;
v Paviljonas-apatinė deimanto dalis nuo rundisto.
v Koletė-paviljono briaunų susikirtimas žemiausioje akmens dalyje. Tai gali būti labai maža briaunelė;
v Aukštis-matmuo tarp aikštelės ir koletės;

Briaunuoto akmens briaunavimo elementai(fasetės) turi būti išsidėstę simetriškai, briaunos susikirsti taške, koletė ir aikštelė- centre.Dažniausiai pasitaikančios klaidos

Rundistas turi būti tolygus ir vienodas per visą akmens diametrą. Rundisto paviršius – tolygiai matiškai nušlifuotas arba vienodai briaunuotas
Beveik visi briliantai turi natūralių įskilimų, priemaišų, kurios blogina jo permatomumą, o tuo pačiu blizgesį. Brilianto spalva gali kisti nuo visiškai baltos iki geltonos arba rudos. Brilianto svoris matuojamas karatais (angl. carat, sutrumpinimas ct.). Vienas karatas lygus 0,2 gramo.

GINTARAS

Vienas iš populiariausių brangakmenių daugelyje pasaulio šalių nuo seniausių laikų iki dabar yra gintaras. Gintaras turi labai šlovingą praeitį, istoriškai yra pirmasis brangakmenis, kurį plačiai naudojo įvairių pasaulio tautų gyventojai. Gintaru domisi ne tik geologai, archeologai, biologai, istorikai, etnografai, bet ir gemologai. Gemologija- tai mokslas apie apdirbtus brangakmenius. Gintaro, kaip brangakmenio vertę nulemia spalva jo skaidrumas, inkliuzai- gyvūnai ar augalai, esantys gintare, bei randamų gabalų dydžiai. Gintaras savo spalvų įvairove pralenkia daugelį žinomų brangakmenių. Jo randama beveik visų vaivorikščės spalvų. Plačiausiai paplitęs geltonas arba aukso geltonumo gintaras. Gintaras- minkštas brangakmenis, pagal mineralų kietumo skalę jo kietumas yra 2-2,5. todėl gintaro dirbinių reikia stengtis nesubraižyti. Gintaro vertę didina silpnas ugninis spalvos žaismas. Vertinamas gintaras, kurio spalva primena virinta medų.
Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams.

Miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.
Gintaras gali būti įvairių formų: lašo formos ar varveklio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.
Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

Gintarinai pakabučiai

Gintaro grožis žadino žmonių vaizduotę. Pasak legendos, tai jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos po to, kai dievas Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui.
Nemažai gintaro randama pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, Kaliningrado srityje yra ir gintaro kasyklų. Šis gintaras dar vadinamas sukcinitu. Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Manoma, kad šis telkinys susidarė poledynmečiu, Litorinos laikotarpiu.
XX a. pabaigoje iš gintaro dažniausiai gaminami papuošalai: karoliai, segės, pakabukai, apyrankės, taip pat paveikslai, drožinėjamos skulptūrėlės, rožiniai.
Palangoje 1963 m. įkurtame Gintaro muziejuje, galime išvysti įvairaus dydžio retų natūralaus gintaro gabalų su itin įdomiais išnykusių gyvūnų ir augalų inkliuzais bei gintaro dirbinių neolito (4000-19000 m. pr. Kr. ) laikotarpio iki šių dienų.
Gintarui, kaip ir kitiems brangakmeniaims, nuo seno priskiriamos ir gydomosios, ir magiškosios savybės.

JASPIS

Nuo senovės iki XIX a. jaspiais buvo vadinama dauguma neskaidrių kietų margaspalvių brangakmenių, taip pat ir nefritas.
Jaspis – oksidų klasės mineralas, matinė kvarco atmaina.Paprastai jis yra raudonos, geltonos ar rudos spalvos.Šis mineralas turi lygų lūžio paviršių ir naudojamas kaip papuošalas ar brangakmenis. Jis gali būti tobulai nupoliruotas ir naudojamas vazoms ar tabakinėms. Kartais jis būna sudarytas iš įvairių spalvų sluoksnių ir vadinamas sluoksniuotuoju jaspiu. Džaspilitas yra sluoksniuota geležies formacijų uoliena dažniausiai turinti savotiškus jaspio sluoksnius.

Jaspis

Poliruotas jaspis

Jaspiui yra priskiriamos tiek magiškos, tiek ir gydomosios savybės. Jais domėjosi daugelis tautų.
Siandien iš jaspio gaminamos juvelyrinės skrynelės, vazos, papuošalai, dažniausiai jis derinamas su sidabru, melchioru ar žalvariu.

KALNU KRISTOLAS

Kalnų krištolas buvo žinomas jau Senojoje Romoje ir Graikijoje. Kalnų krikštolas- tai stambiakristalė mineralo kvarco atmaina, susidedanti iš silicio dioksido, dažniausiai būna šešiasienių prizmių pavidalo, jo kietumas dešimtainėje Moso skalėje- 7 balai.
Nepaprastas kalnų krikštolo skaidrumas, kietumas, tobula kristalo forma, poliruoto brangakmenio sugebėjimas švytėti visomis vaivorykštės spalvomis nuo seniausių laikų domino žmoniją, menininkus, juvelyrus, mokslininkus, karalius ir kt. Apskritai viduramžiais tikėta, kad kalnų krikštolas- tai vandens skaidrumo brangakmenis, baltosios magijos atributas.
Kritalas- kalnų krikštolas susidaro veikiant stipriam šalčiui, bent jau tik ten jo yra randama. O kad jis yra ledas- tai tikra, dėl to graikai jį taip pavadino. Kalnų krikštolas yra ne tik tyras ir skaidrus kaip kalnų šaltinio vanduo, bet ir šaltas. Palaikius rankoje kalnų krikštolą ir tokį patį gabalėlį stiklo, iškart galime pajusti, kuris yra akmuo : stiklas blogai praleidžia šilumą, todėl jo paviršius greitai įšyla, o kalnų krikštolas vėsus išlieka ilgiau.

KORALAI

Koralai- mėgstami ir nuo seniausiųjų laikų plačiai vartojami papuošalai. Senovės Graikijoje rožinis koralas buvo laikomas nemirtingumo ir laimės simboliu.
Siandien koralai pirmiausia yra ypač vertinga juvelyrinė medžiaga. Koralai, arba koralų polipai,- tai duobagyvių tipo jūriniai bestuburių klasės gyvūnai. Daugelis iš jų panašūs į augalus tiek forma, tiek spalvų ryškumu, jie gali varžytis su pačiais egzotiškaisiais augalais. Todėl XVIII a. vidurio koralai buvo laikomi augalais. Tik XIX a. pirmojoje pusėje buvo įrodyta, kad koralai- tai gyvūnai. Plačiai visuomenėje labiausiai pažystamas raudonasis juvelyrinis koralas- gorgonarijus. Raudonieji koralai- tai aštuonių spindulių koralų polipai, dažniausiai randfami Viduržemio jūroje. Koralai apsigyvena ant akmenų, uolų ir povandeninių grotų sienų. Ten, kur gyvena raudonasis koralas niekada nesusidaro koralų rifai. Juodieji koralai, gyvenantys prie Kinijos bei Havajų salų krantų, beveik visiškai sudaryti iš organinės medžiagos- konchiolino.

Koralas
Papuošalų, drabužių dekoravimui bei kitų meninių dirbinių gamybai plačiausiai vartojamas taurusis, arba raudonasis, koralas, žydrieji koralai ir juodieji. Svarbiausia koralų, kaip juvelyrinės medžiagos, yra savybė jų spalva- tai 350 atspalvių nuo ryškiai raudonos iki beveik visiškai baltos. Labiausiai paplitę raudoni, rožiniai, rožiniai su baltomis gyslelėmis ir baltieji koralai. Iš gelsvų koralų dažniaisiai gaminami amuletai.
Iš koralų yra gaminami vėriniai, apyrinkės, auskarai, bei naudojami puošybai taurių, arbatinių, lėkščių, baldų, šaltų bei šaunamųjų ginklų apdailai.

LAZURITAS

Lazuritas- vienas iš brangiausių, laikomas šventuoju akmeniu. Lazuritas – mineralas, natrio ir kalcio aliumosilikatas. Cheminė formulė Na6Ca2(AlSiO4)6(SO4,S,Cl)2.Lazuritas yra mėlynos spalvos.Lazuritas gražus akmuo vartojamas apdailai, juvelyriniams dirbiniams. Gaminamos dekoratyvinės vazos, dėžutės, statulėlės. Tai vienas iš seniausių pigmentų.

Lazuritas

Iš lazurito gaminami papuošalai : sagės, karoliai, žiedų akutės, juvelyriniai dirbiniams. Vakarų juvelyrai iš jo dažniausiai veria karolius, o rytų pjaustinėja įvairius dirbinius.
Taigi sau ir kitiems dovanodami lazurito dirbinius ar tiesiog akmenuką, galime tikėtis meilės, geranoriškumo, sėkmės, gerovės bei vidinės ramybės.

MALACHITAS

Malachitas- tai ryškios, sodrios, gyvenimo geismą žadinančios, šilkinio švelnumo žalsvos spalvos akmuo. Malachitas – karbonatų klasės mineralas, vario hidrokarbonatas. Kristalai monoklininės sistemos.Kietumas pagal Moso skalę nuo 3,5 iki 4.Malachitas dažnai susidaro kaip vario rūdos dūlėjimo produktas ir randamas kartu su azuritu, getitu ir kalcitu.
Didžiausi malachito kiekiai randami Urale Rusijoje. Taip pat randama Kongo demokratinėje respublikoje, Tsumebyje, Meksikoje, pietų Velse, Anglijoje, Lione ir pietvakarinėje JAV dalyje ypatingai Arizonoje, Bisbe ir Morenci.

Malachitas Poliruotas malachitas

Malachito grožis- tai ne tik spalva, bet ir juostų raštai. Įvairaus pločio šviesiai ie tamsiai žalių linijų žaismas, mirgėjimas tarsi žalvykstės spindesys suteikia malachitui nepakartojamo žavesio.
Žmonės seniai susidomėjo šiuo brangakmeniu. Jau Senajame Egipte iš malachito buvo raižomos kamėjos su deivės Izidės atvaizdu, amuletai, papuošalai. Graikai ne tik gamino papuošalus, bet ir dabino juo pastatus, sales. Labiausiai malachitą išgarsino Rusijos akmenraižiai, kai Uralo kalnuose buvo rasti telkiniai, kurių atsargos buvo neįprasto grožio.
Malachitas aktyviai reaguoja su rūgštimis, lengvai lydosi ir yra minkštas mineralas,todėl papuošalus reikia labai saugoti, netgi galima apgadinti veido kremais, kvepalais, ir kt.

NEFRITAS

Nefritas- labai kietas, daugybę spalvų bei atspalvių turintis peršviečiantis ir netgi melodingai skambantis brangakmenis. Dėl daugybės spalvų, atspalvių ir intarpu jis yra vadinamas tūkstantveidžiu akmeniu. Nefritas yra žalios spalvos. Nefritas silikatų klasės mineralas. Kriptokristalinė, plaušiška aktinolito ir tremolito atmaina. Kietumas pagal Moso skalę – 5,5-6,0, beveik kaip paprasto stiklo. Iš nefrito buvo gaminami ginklai, kiti įrankiai. Taip pat nefritas buvo naudojamas papuošalams gaminti. Nefrito pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos nephtos –inkstai. Pavadinimas atsirado tik XIV a., ir buvo susieje su tikėjimu, kad nefritas mažina inkstų skausmus.

Nefritinis meno kūrinys

Vertingiausios juvelyrinio nefrito rūšims būdinga labai smulki, vienalytė, suraizgyta pluoštinė ar į pūkus panaši plaušelio mikrostruktūra. Plaušelių dydis svyruoja 0,0005 ´ 0,1 iki 0,01 ´ 0,5 mm.
Nefrito kaip brangakmenio pagrindinės savybės yra jo spalva ir rtvirtumas. Iš viso yra suskaičiuota 25 atspalviai. Kinijoje labai vertinamas sniego baltumo “grojantis” neftritas. Dažniausiai gamtoje yra randama įvairių žalių atspalvių neftritų- nuo ryškiai žalių, šviesiai žalių, obuolio žalumo, ryškiai žalių, samaninių, melsvai žalių ir t.t. labai retas yra juodas nefritas, kurio spalvą lemia grafito intarpai uolieoje. Peršviečiantis- smaragdinis, dėmėtas- leopardiniu. Nefritas- pergalės brangakmenis.

OBSIDIANAS

Obsidianas – tai efuzinė, magminė uoliena, o tiksliau stikliška uoliena. Susidaro vulkaniškai aktyviuose zonose, kai silicio oksido turtinga lava labai sparčiai vėsta ir joje nespėja išsikristalizuoti kristalai. Todėl obsidianas dar vadinamas vulkanišku stiklu. Obsidianą sudaro daugiausia silicio dioksidas (SiO2). Jo sudėtis artima granitui ar riolitui. Obsidiano spalva kinta dėl įvairių priemaišų. Geležis ar magnis suteikia tamsiai žalią spalvą. Kristobalito balti kristalai obsidiane atrodo kaip snaigės. Taip pat obsidiane gali būti įvairių dujų burbuliukų, kitų uolienų inkliuzų.

Obsidianas
Obsidiano grožį lemia spalvingumas. Šie akmenys būna juodų, pilkai sidabriškų, pilkų, rudų, rausvų spalvų ir atspalvių, labai įdomūs jų kristalizaciniai raštai, piešiniai. Nepaprastai retas ir vertingas šilkiško blizgesio su melsvai pilku ar rusvai violetiniu spindesiu obsidianas dėl jame esančių smulkučių dujų burbuliukų ar kitų priemaišų.

Žmonės labai seniai pastebėjo obsidiani tvrtumą, brieunų aštrumą ir ėmė naudoti strėlių ir iečių antgaliams, gamino peilius, gremžtukus, pjautuvus bei kitus įrankius.

Stėlės antgalis pabamintas iš obsidiano

Obsidianas naudojamas apdailai ir juvelyrikoje. Akmens amžiuje obsidianas buvo naudojamas įrankių gamyboje – jau prieš 9 tūkst. metų graikų protėviai plaukdavo jo parsigabenti į jūrą apie 100 km.

ONIKSAS

Oniksas yra pluoštinė chalderoninė kvarco atmaina, tutinti nedidelį kiekį priemaišų, lygiagrečiai išsidėsčiusiais įvairių sluoksnių spalvomis. Marmurinis oniksas dažniausiai dažnaiusiai būna lygiagretūs ar spinduliais išsidėsčiusiais sluoksniais, kurių spalvų deriniai yra besikeičiantys balsvi, rusvi, rudi, rausvai rudi ar blyškiai žalsvi. Vertingiausias oniksas yra su baltos ir juodos spalvos persisluoksniavimais. Pasitaiko oniksų su rudos, juodos ir baltos spalvų persisluoksniavimais.

Oniksas randamas visame pasaulyje, ypatingai vulkaninių uolienų tuštumose. Onkso pavadinimas kilo iš graikų kalbos žodžio onyx-nagas. Oniksas laikomas entuziastų talismanu, jo papuošalai, talismanai bei amuletai gydo žmones nuo tinginystės, suteikia gyvenimo geismo impulsą, išsklaido juodas mintis.

Iš onikso pabaminos vazos

OPALAI

Opalų grožį ir juvelyrinę vertę lemia spalva ir vadinamasis opalescencijos efektas- kibirkščiuojantis vaivorykštinis mirgėjimas, atsirandantis šviesos spinduliams apšvietus brangakmenį.
Opalas – oksidų klasės mineralas. Amorfinis silicio diokcido hidratas. Cheminė formulė SiO2×nH2O. Jame vandens būna nuo 0,4 iki 28%. Tauriajam opalui būdinga spalvų žaismo – opalescencijos savybė. Trepelas ir diatomitas yra organinės kilmės opalas. Pasitaiko masyvūs žemėti agregatai, varvekliai. Neretos opalo pseudomorfozės pagal augalų ir gyvių liekanas. Baltos, gelsvos, pilkos, melsvos, rudos spalvos, balto brėžio, stiklinio, matinio blizgesio, netobulo skalumo, kriauklėto lūžio. Kietumas 5,5-6,5, tankis 1,9-2,3. Susidaro cheminio dūlėjimo, hidroterminiu, biogeniniu būdu.

Opalas
Opalas randamas visame pasaulyje, tačiau daugiausia jo iškasama Australijoje.
Juvelyrikoje akmuo apdirbamas kaip kabošonas.

PERLAS

Perlai visais laikais buvo priskiriami prie brangakmenių. Netgi perlais puošdavosi ir legendinės moterys- Sabos karalienė ir Egipto valdovė Kleopatra. Perlais mėgdavo puoštis ir Lietuvai nemažai žinoma garsi ir žavi Barbora Radvilaitė.
Perlai- tai rutuliški ar netaisiklingos formos dariniai, susidarantys dvigeldžių moliuskų kūne. Perlai susidaro kai į moliuskų vidų patenka, smiltelių, kriauklės gabalėlių, parazitų ar kitų smulkiųjų teršalų. Tada kriuklė, norėdama atsikratyti svetimkūnio, apaugina jį perlamutru. Perlą sudaro branduolys ir kevalas. Perlo branduolį supa organinė medžiaga- konchiolimas , ant kurios užauga pagrindinė perlo masė. Perlamutrinio sluoksnio soris sudaro apie 0,5 mm. Juvelyriniai perlai verinami pagal blizgesį, spalvą ir dydį. Perlams yra būdingas ypatingas šviesos žaismas ir blizgesys. Jų grožis prikauso nuo vaivorykštinio švytėjimo ir šviesos atspindžių. Perlai, kuriems būdingas stiprus žaismas, yra vadinami ugniniais, jų randama retai, jie labai brangūs. Perlai būna balti, rožiniai, juodieji.
Senose legendose perlų žvilgesys yra tiek su saule, tiek su mėnuliu ir simbolizuoja Dievo ašarą, nukritusią ant žemės. Perlai, papuošaluose suderinti su deimantais, stiprina ne tik sveikatą, bet ir humoro jausmą.

RUBINAS

Rubinai ir safyrai- tai dvi mineralo korundos atmainos: rubinai ugnies raudonumo, o safyrai rugiagelių melsvumo brangakmeniai. Korundas yra ypač kietas mineralas, jis antroje vietoje po deimanto. Rubino kietumas pagal dešimtainę moso skalę- 9 balai. Kartais rubine būna plonyčių “adatėlių”- vadinami žvaigždiniais rubinais, nes švytinčios “adatėlės’ išsidėsčiusios tarsi žvaigždės. Nepaprastai įdomūs raižyti ribinai.

Rytuose nuo senų laikų rubinas laikomas vertingiausiu brangakmeniu; jis buvo talismanas, juo buvo puošiami amuletai ir valdovų turbanai. Šiuo metu paplitę sintetiniai rubinai.
Rubino, svarbiausios juvelyrinės savybės yra spalva ir kietumas. Rubinai skirstomi į 3 grupes: gražūs, tamsūs ir šviesūs. Patys brangiausi- kraujo raudonumo, tamsesnių tonų- jaučio kraujo raudonumo, o šviesesni- vyšniniais rubinais.

Rubinas Šlifuotas rubinas

Rubinams, kaip ir kitiems brangakmeniams, yra priskiriamos magiškosios ir gydomosios savybės. Dėl kraujo raudonumo spalvos rubinai yra vadinami gyvybės akmenimis, yra manoma, kad jie stiprina širdį, sugražina prarastas jėgas, padeda atsikratyti liūdesio. Yra manoma, kad rubino talismanas apsaugo nuo neištikimų draugų bei išdavysčių.

SERDOLIKAS

Serdolikai- labiausiai vertinami chalcedono mineralų grupės brangakmeniai. Jie būna skaidrūs tamsiai raudoni, rudai oranžiniai, rudai gelsvi, rudai kaštoniniai arba vyšniniai. Yra žinoma per šimtą chalcedono atmainų, kiekviena iš jų pagal spalvos raštus, struktūrą turi pavadinimus. Be to, chalcedonas yra porėtas mineralas, jo porose yra šiek tiek vandens. Kaitinant jį, galima vandenį pašalinti ir pagerinti kokybę.
Serdolikas kaip originalus juvelyrinis akmuo žmonėms jau žinomas seniai. Juvelyrikoje serdolikas yra vertinamas spalva. Labiausiai yra vertinamas ryškiai raudonas, jų spalvą dažniausiai lemia brangakmenyje esančios geležies hidroksido priemaišos.
Iš serdoliko gaminami karoliai, žiedai, amuletai, spaudai, kamėjos. Yra tikima, kad oranžiniai serdolikų talismanai bei papuošalai kursto meilės jausmus. Viduramžiais serdolikai buvo skirstomi į vyriškus ir moteriškus: vyriški- raudonai rudos spalvos, o moteriškais- rusvai oranžinės spalvos brangakmeniai. Šis brangakmenis talismanas “visą savo jėgą “, jei būna inkrustuotas sidabru ar platina, tik ne auksu. Šie talismanai saugo nuo juodosios magijos, padeda išsaugoti paslaptis.

SMARAGDAS

Smaragdas dėl daugelio priežasčių yra laikomas trečiuoju akmeniu po deimantų ir perlų. Jie toli skleidžia spindulį ir tarsi nudažo žaliai orą aplink save, nekinta nei pavėsyje, nei saulėje, jie visada spindi, jiems būdingas skaidrumas. Smaragdas mineralo berilo atmaina, chemiškai berilio aliumosilikatas su chromo ir vanadžio jonų priemaišomis. Kaip tik šios priemaišos suteikia smaragdui žalią spalvą (iš to ir kilo pavadinimas: graikiškai „smaragdos“ – „žalias akmuo“).

Smaragdas

Pagrindinės smaragdo kaip brangakmenio, tinkančio juvelyrinių dirbinių gamybai, savybės yra sodri žalia spalva, nepaprastas jo kaip kristalo skaidrumas, šviesos žaismas, kietumas (7,5-8 pagal Moso skalę), retumas.

TURKIS

Turkis apibūdinamas kaip nepaprastai populiarus ir gerbiamas brangakmenis. Joks kitas amuletas nebuvo toks svarbus, kaip turkis. Turkis- vienas iš nedaugelio grangakmenių, kurio populiarumas neblėsta, nors mados ir keičiasi. Jis nėra brangus, jam tinka tiek aukso tiek melchioro aptaisai.
Turkis – nepermatomas, mėlynai žalios spalvos mineralas, hidratuotas vario, aliuminio fosfatas. Mineralas pavadintas taip, nes prancūzai šį mineralą vadino turkišku akmeniu (Turkijoje šiuo akmeniu buvo prekiaujama).Turkio kietumas pagal Moso skalę yra 6. Turkis yra neskaidrus akmuo. Spalva nuo ryškiai žydros, žydrai mėlynos iki žydrai žalios. Turkis yra laikomas meilės deivės Veneros akmeniu. Šis brangakmenis netik padeda išgydyti sižeistas širdis, bet ir apsaugoti karius mūšiuose nuo žūties ar sužeidimų.

Turkis

Turkis gali būti ryškus mėlynai žydras, žydrai žalias, obuolių žalumo ir žalsvai rudas. Žaviai atrodo plonomis linijimis it voratinkliu aptrauktas turkio paviršius.
Mokslininkė T. Menčinskaja nurodo 4 turkio atmainas:
1. Juvelyrinis turkis,
2. Juvelyrinis pusbrangis turkis labiau paplitęs, jam būdinga plati spalvinė gama,
3. Turkis tinkamas taurinimui, yra poringas, greitai išblunka,
4. Kolekcinis turkis- negrynas mineralas.
Net jeigu sintetinių akmenų sudėtis ir išvaizda mažai skiriasi nuo tikrųjų, vis dėlto tai yra tik kopijos, bet ne originalai, jie neturi tų paslaptingųjų savybių ir galių, kurias brangakmeniai įgyja žemės gelmėse.

PREKYBA IR ĮVERTINIMAS

Brangakmeniais jau yra prekiaujama nuo neatmenamų laikų. Apie tai liudija archeologiniai radiniai- brangakmeniai jau aptinkami toli nuo radimviečių. Pvz: gintaras buvo vežamas vadinamu “gintaro keliu” toli į pietus. Viduramžyje išsivysčius laivybai , dar geriau pagerėjo prekyba brangakmeniais, net išsiplėtė jų asortimentas. Buvo atrasta ir naujų telkinių.
Įvertinant brangakmenius yra svarbus, jų dudis (svoris), spalva (jos ryškumas, raštas, pakitimai), ar permatomi, skaidrūs (grynumas, neliestumas, intarpai, sąaugos), šlifavimo tipas ir jo kokybė. Taip pat yra svarbi pati rinkos situacija.

RETIEJI AKMENYS,SINTETINIAI BRANGAKMENIAI, IMITACIJOS

Į rinka patenks ir kiti čia nepaminėti akmenys, kurie dažniausiai randami vieninteliame regione. Kolekciniams tikslams apdirbami ir kiti mineralai ir uolienos. Dauguma gautų brangakmenių šlifuojamu būdu yra laikomi retaisiais akmenimis.
Šiai akmenų grupei bejokių abejonių priklauso ir sintetiniai brangakmeniai. Gausybė kitų medžiagų imituoja brangakmenius. Tai- stiklas, bakelitas, poliamidas, perspeksas, poliastirenas ir įvairios glazūros.

IŠVADOS

Pradėjus naudoti brangakmenius, atsiskyrė gamintojas bei vartotojas. Kadangi šie papuošalai buvo brangūs, juos pasisavino tuometinis elitas- žyniai bei vadai. Taip atsirado juvelyrika, kuri turėjo pabrėžti turtinę padėtį, o tuo pačiu ir jo vietą visuomenėje.
Juvelyrikoje naudojami įvairūs brangakmeniai: deimantai, safyrai, rubinai, smaragdai ir kiti. Nuo seniausių laikų populiariausiu išlieka deimantas. Jis pasižymi ypatingomis savybėmis: atsparus cheminiams, temperatūros ir mechaniniams poveikiams, yra vertingas savo žėrėjimu ir šviesos dispersija. Deimanto grožis išryškėja jį taisyklingai nubriaunavus. Tuomet deimantas maksimaliai atspindi šviesos spindulius ir išsaugoma kuo didesnė kristalo masė.
“Brangakmeniai nuo neatmenamų laikų naudojami papuošalams, kaip amuletai ir kultūros vertybės. Pramoninės revoliucijos metu simboliai ir akmenų reikšmė buvo užmiršti – į pirmą vietą iškilo materialinės vertybės. Praėjus keliems šimtmečiams, labai pasikeitė žmonių sąmonė ir jie vėl pradėjo domėtis brangakmeniais, jų simboline reikšme ir panaudojimo galimybėmis, įtakojant žmogaus energiją. Brangakmeniai kaip Žemės dovanos turėtų būti naudojami labai protingai, nes tik tuomet jų simbolinė jėga veiks tinkamai.”
Daugumas brangakmenių turi specifinius optinius efektus – katės akį ir asterizmą. Žmogaus reikmėms naudojami nuo seniausių laikų (juvelyriniai dirbiniai žinomi jau senosiose civilizacijose), dažniausiai papuošalų gamyboje

LITERATŪRA:

1. Brangakmeniai. Legendose, istorijoje, mene, juvelyrikoje, astronomijoje. Marytė Kuodytė, Vilnius, 1998m.
2. Brangakmenių žinynas: pasaulio brangakmeniai, dekoratyviniai akmenys ir jų savybės. Rudolf Duda, Luboš Rejl, Vilnius, 1998m.
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Brangakmenis

Leave a Comment